Byla T‑446/05

Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Europos pramoninių siūlų rinka – Sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Vieno pažeidimo sąvoka – Rinkos apibrėžimas – Baudos – Maksimali baudos riba – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Teisė į gynybą – Baudų nustatymo metodo gairės“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip vieną pažeidimą – Sąvoka

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo – Komisijos EB 81 arba 82 straipsnio pagrindu priimtas sprendimas – Sudėtingi ekonominiai vertinimai – Teisminė kontrolė – Ribos

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

3.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neribota Bendrijos teismo jurisdikcija

(EB 81, 82, 229 ir 253 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 31 straipsnis)

4.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai suteikta diskrecija vertinti pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį – Bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Keli pažeidimai

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Faktinės galimybės padaryti žalą paveiktoje rinkoje įvertinimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

8.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atitinkamų įmonių suskirstymas į kategorijas pagal tapatų specifinį atskaitos tašką

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

9.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Būtinybė atsižvelgti į susijusių įmonių apyvartą ir užtikrinti baudų proporcingumą šiai apyvartai – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

10.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atitinkamų įmonių suskirstymas į kategorijas pagal tapatų specifinį atskaitos tašką

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punkto šešta pastraipa)

11.    Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

12.    Konkurencija – Karteliai – Dalyvavimas konkurenciją pažeidžiančiuose įmonių susitikimuose – Aplinkybė, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad dalyvauta juose sukurtame kartelyje, jei nėra atsiribojama nuo priimtų sprendimų

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

13.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Vidutinės ir ilgos trukmės pažeidimai – Pradinės baudos padidinimas 10 % už kiekvienus metus

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 B punktas)

14.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto 3 įtrauka)

15.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Apyvarta, į kurią turi būti atsižvelgta apskaičiuojant baudą

(Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

16.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atsižvelgimas į pažeidimo pasekmes

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)

17.    Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodymai, kuriais galima remtis

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalis)

18.    Konkurencija – Administracinė procedūra – Prašymas pateikti informaciją – Teisė į gynybą

(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalis)

19.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Įmonės bendradarbiavimas per administracinę procedūrą

(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalys)

1.      Vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo). EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstine veika. Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę, remdamasi dalyvavimu darant pažeidimą, numatyti atsakomybę už tokius veiksmus, juos įvertindama kartu. Be to, vieno pažeidimo sąvoka gali būti susijusi su teisiniu antikonkurencinių veiksmų, t. y. susitarimų, suderintų veiksmų ir įmonių asociacijų sprendimų, kvalifikavimu.

Vieno tikslo sąvoka negali būti nustatyta esant bendrai nuorodai į konkurencijos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jeigu jo pasekmė būtų tokia, kad keletas su ekonominiu sektoriumi susijusių veiksmų, draudžiamų EB 81 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti nuolat kvalifikuojami kaip vieno pažeidimo elementai. Taigi, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, reikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos ar kelių pasekmių normaliai konkurencijai ir prisidedama darant pažeidimą prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą, vieną tikslą turintį planą. Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis galima įrodyti arba paneigti tokį ryšį: taikymo laikotarpį, turinį ir atitinkamai į nagrinėjamų atskirų susitarimų ir suderintų veiksmų tikslą. Todėl dėl objektyvių priežasčių Komisija gali pradėti atskiras procedūras, nustatyti kelis atskirus pažeidimus ir paskirti kelias atskiras baudas.

Tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba keleto pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai. Iš tiesų kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų.

(žr. 89–94, 133–134 punktus)

2.      Kalbant apie Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalies galiojimą bausmių teisėtumo principo, Bendrijos teismo pripažinto laikantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pateiktų gairių ir valstybių narių konstitucinių tradicijų, atžvilgiu, pažymėtina, kad Komisija, konstatuodama konkurencijos taisyklių pažeidimą, spręsdama, ar atskiri veiksmai, kuriais šios taisyklės pažeistos, sudaro vieną tęstinį pažeidimą, ar kelis atskirus pažeidimus, ir apskaičiuodama baudų už šiuos pažeidimus dydį, neturi neribotos diskrecijos.

Pirma, konkurencijos taisyklių pažeidimai, už kuriuos Komisija, taikydama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, gali skirti baudas, yra tik tie, kuriais pažeidžiamos EB 81 arba 82 straipsnio nuostatos. Klausimas, ar tenkinamos EB 81 ir 82 straipsnių sąlygos, iš principo patenka į išsamios Bendrijos teismo kontrolės sritį. Be to, nors tiesa, kad kai toks konstatavimas susijęs su sudėtingais ekonominiais ar techniniais vertinimais, teismo praktikoje pripažįstama, jog Komisija turi tam tikrą diskreciją, tai šiaip ar taip nereiškia, kad ji yra neribota. Iš tiesų dėl to, kad esama tokios diskrecijos, Teismas, nagrinėdamas ieškinius dėl panaikinimo, neprivalo susilaikyti nuo Komisijos atliktos tokio pobūdžio duomenų interpretacijos kontrolės. Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį tikslumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

(žr. 130–131 punktus)

3.      Nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus Komisija neturi neribotos diskrecijos. Nors objektyvus maksimalios baudos sumos kriterijus ir subjektyvūs pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai suteikia Komisijai didelę diskreciją, jie ir toliau lieka kriterijai, kurie sudaro jai galimybę skirti sankcijas atsižvelgiant į nagrinėjamos veikos neteisėtumo laipsnį. Todėl reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis Komisijai suteikiama tam tikra diskrecija, tačiau apibrėžiami kriterijai ir ribos, kurių, naudodamasi savo diskrecija baudų skyrimo srityje, ji turi laikytis. Be to, pagal šias nuostatas nustatydama baudas Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų, apibrėžtų Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje.

Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija skyrė baudas, ir gali ne tik panaikinti Komisijos priimtus sprendimus, bet ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą. Taigi Bendrijos teismas gali neribotai tikrinti Komisijos administracinę praktiką.

Pagal EB 253 straipsnį Komisija privalo sprendime, kuriuo skiriama bauda, nepaisant bendrai žinomo sprendimo konteksto, motyvuoti, be kita ko, skirtos baudos dydį ir pateikti pasirinktą apskaičiavimo metodą. Tie motyvai turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėti Komisijos vertinimą, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos sužinoti priimtos priemonės priežastis, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga kreiptis į Bendrijos teismą, o šis prireikus galėtų atlikti kontrolę.

(žr. 140, 142–144, 148 punktus)

4.      Tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba kelių pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai, nes kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant ribų, nustatytų Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje, kuriose nurodyta, jog kiekvienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei ir įmonių asociacijai skirta bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Vadinasi, skirdama dvi baudas, kurių bendra suma viršija 10 % apyvartos, Komisija nepažeidžia principo nulla poena sine lege.

(žr. 150–151 punktus)

5.      Atgrasymo tikslu, kurį Komisija, nustatydama baudos dydį, gali įgyvendinti, siekiama, kad įmonės laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių, veikdamos Europos Bendrijoje arba Europos ekonominėje erdvėje. Kai padaryti keli pažeidimai, Komisija turi teisę nuspręsti, kad minėto tikslo nebus pasiekta, skyrus baudą tik už vieną iš jų.

(žr. 160 punktą)

6.      Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytiems tikslams pasiekti. Apskaičiuojant baudas pažeidimų sunkumą reikia nustatyti remiantis daugeliu veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingai didelės svarbos, palyginti su kitais vertinimo kriterijais. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai.

Vertindama pažeidimo sunkumą Komisija privalo atsižvelgti į daugelį veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi, nelygu aptariamo pažeidimo rūšis ir konkrečios jo padarymo aplinkybės. Negalima paneigti, kad tam tikrais atvejais tarp pažeidimo sunkumą rodančių veiksnių gali būti ir nagrinėjamos prekių rinkos dydis. Todėl nors rinkos dydis gali būti veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nustatant pažeidimo sunkumą, jo svarba priklauso nuo konkrečių atitinkamo pažeidimo aplinkybių.

Gairių prasme horizontalūs „kainų kartelio“ tipo apribojimai, apskaičiuojant baudas, paskirtas taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, pagal pobūdį yra „labai sunkus“ pažeidimas. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad nagrinėjamos rinkos yra nedidelės, yra ne itin svarbu, palyginti su visuma kitų veiksnių, kuriais įrodomas pažeidimo sunkumas.

(žr. 171, 175–176, 178 punktus)

7.      Kai norint nustatyti baudos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą atliekama bendrovių pažeidėjų realaus ekonominio pajėgumo padaryti didelės žalos konkurencijai analizė, kuri reikalauja realios šių įmonių svarbos paveiktoje rinkoje, t. y. jų įtakos jai, įvertinimo, bendroji apyvarta pateikia ne visą vaizdą. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad įtakingai įmonei, užsiimančiai įvairia veikla, dalyvavimas specifinių prekių rinkoje yra tik papildoma veikla. Be to, negalima atmesti galimybės, kad įmonė, užimanti didelę geografinės rinkos dalį ne Bendrijos teritorijoje, turi tik nedidelę Bendrijos ar Europos ekonominės erdvės rinkos dalį. Tokiais atvejais vien tas faktas, kad atitinkamos įmonės bendroji apyvarta yra didelė, nebūtinai reiškia, kad ji turi lemiamą reikšmę paveiktoje rinkoje. Būtent todėl tiesa, kad nors įmonės apyvarta atitinkamose rinkose negali būti lemiama darant išvadą, kad įmonė priklauso stambiam ūkio subjektui, vis dėlto ji svarbi siekiant nustatyti įtaką, kurią ši įmonė galėjo padaryti rinkai.

Taigi prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą. Iš tiesų ši apyvarta gali tiksliai parodyti, kokia atsakomybė tenka kiekvienai įmonei šiose rinkose, nes tai yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai, ir todėl ši apyvarta yra geras kiekvienos atitinkamos įmonės galimybės padaryti žalos rodiklis.

(žr. 187–188 punktus)

8.      Apskaičiuojant, kokio dydžio baudas skirti atskiriems kartelio dalyviams, taikomas metodas, kuriuo kartelio dalyviai skirstomi į kelias kategorijas, pagal kurias nustatoma pradinė baudos suma tos pačios kategorijos įmonėms, net jeigu juo neatsižvelgiama į tos pačios kategorijos įmonių dydžio skirtumą, yra nekritikuotinas, jei laikomasi proporcingumo ir vienodo požiūrio principų. Teismas nesprendžia, ar ši sistema naudinga, net jeigu ji nepalankesnė mažesnėms įmonėms. Teismas, prižiūrėdamas, ar Komisija teisėtai įgyvendina šioje srityje turimą diskreciją, turi tik patikrinti, ar šis kartelio narių skirstymas į kategorijas yra nuoseklus ir objektyviai pagrįstas, nekeisdamas iš karto Komisijos vertinimo savuoju.

(žr. 196 punktą)

9.      Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalimi nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms darant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, mažajai ar vidutinei įmonei skirta bauda, išreikšta procentine apyvartos dalimi, nebūtų didesnė už didesnėms įmonėms skirtas baudas. Iš tikrųjų iš šios nuostatos matyti, kad nustatant baudos dydį tiek mažosioms ar vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Jei tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija skiria baudas, iš kurių kiekviena yra pagrįsta pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jai priekaištauti, jog kai kurioms iš jų baudos apyvartos požiūriu yra didesnės už kitoms įmonėms skirtas baudas. Taigi Komisija neprivalo sumažinti baudų, kai atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės. Iš tikrųjų į įmonės dydį jau atsižvelgta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba ir Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių nuostatomis. Be šių samprotavimų apie dydį, nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones. Tai, kad atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės, jų neatleidžia nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių.

(žr. 199–200 punktus)

10.    Pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires, kurių 1 punkto A dalies šeštoje pastraipoje numatyta, kad labai skirtingas tą patį pažeidimą padariusių įmonių dydis gali pateisinti diferencijavimą vertinant pažeidimo sunkumą, Komisijos sprendimas į tą pačią kategoriją paskirti kelias įmones, iš kurių vienos bendroji apyvarta yra aiškiai arba net „ryškiai“ mažesnė nei kitų įmonių, remiantis jų apyvarta atitinkamoje rinkoje ir tuo, kad joms priklauso labai panašios šios rinkos dalys, ir joms taikyti tokią pačią specialią pradinę baudos sumą nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

(žr. 202, 205 punktus)

11.    Nustatant baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą, esminis procedūrinis reikalavimas – pareiga motyvuoti – yra įvykdytas, kai Komisija savo sprendime nurodo veiksnius, kuriais remdamasi galėjo įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę. Šie reikalavimai neįpareigoja Komisijos savo sprendime nurodyti skaičių, susijusių su baudų apskaičiavimo metodu, nes Komisija bet kuriuo atveju negali išimtinai ir mechaniškai remdamasi aritmetinėmis formulėmis atsisakyti savo diskrecijos. Kai sprendimu baudos skiriamos kelioms įmonėms, pareigos motyvuoti apimtis įvertintina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų sunkumą reikia nustatyti remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, ypatingomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, nors nėra jokio įpareigojančio ar išsamaus kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo.

(žr. 226 punktą)

12.    Vien aplinkybės, kad įmonė nedalyvavo daugiašaliame susitikime ir nutraukė informacijos teikimą kitiems kartelio nariams, neužtenka įrodyti, kad ši įmonė pasitraukė iš kartelio, nes ji viešai neatsiribojo nuo jo turinio.

(žr. 240–241, 244 punktus)

13.    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalį pažeidimo trukmė yra vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, kokio dydžio baudą skirti konkurencijos taisykles pažeidusioms įmonėms.

Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 1 punkto B dalies nuostatose nenumatytas joks baudos padidinimas už trumpos trukmės pažeidimus, paprastai trunkančius trumpiau nei vienus metus, tačiau bauda didinama vidutinės trukmės pažeidimų, paprastai trunkančių nuo vienų iki penkerių metų, atveju, o pradinis baudos dydis gali būti padidintas iki 50 %. Ilgos trukmės pažeidimų, paprastai trunkančių ilgiau nei penkerius metus, atžvilgiu tik numatyta, kad baudą galima padidinti 10 % už metus. Baudos nėra taip didinamos savaime – minėtomis gairėmis Komisijai suteikta diskrecija.

(žr. 237, 247, 249 punktus)

14.    Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse imperatyviai nenurodytos lengvinančios aplinkybės, į kurias Komisija privalo atsižvelgti, kai nori sumažinti pradinę baudą. Todėl Komisija, bendrai vertindama bet kokį galimą baudų sumažinimą, turi tam tikrą diskreciją atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes. Taigi Komisija visiškai neprivalo, naudodamasi savo diskrecija, sumažinti baudos už akivaizdaus pažeidimo nutraukimą, nesvarbu, ar šis pažeidimas nutrauktas prieš jai įsikišant, ar vėliau.

Gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytas konkurencijos taisyklių pažeidimų nutraukimas vos Komisijai įsikišus logiškai gali būti lengvinanti aplinkybė, tik jei yra priežasčių manyti, kad atitinkamos įmonės dėl minėto įsikišimo buvo paskatintos nutraukti savo antikonkurencinį elgesį. Iš tiesų šios nuostatos tikslas – paskatinti įmones nutraukti antikonkurencinę veiklą vos Komisijai šiuo atžvilgiu pradėjus tyrimą. Bauda negali būti mažinama šios nuostatos pagrindu, jei šios įmonės jau yra priėmusios tvirtą sprendimą nutraukti pažeidimą arba pažeidimas jau yra nutrūkęs dar prieš Komisijos įsikišimą. Į pastarąjį veiksnį buvo pakankamai atsižvelgta apskaičiuojant pažeidimo trukmę.

(žr. 259–260 punktus)

15.    Kalbant apie subjektyvius veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant pradinę baudos sumą, Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse yra numatyta, kad būtina atsižvelgti į pažeidėjų realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams, pirmiausia vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį. Pagal šias gaires, jei pažeidimą padaro kelios įmonės, pvz., kartelio atveju, gali prireikti subalansuoti bendrą pradinę sumą, siekiant atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą, taigi ir jos neteisėto elgesio realų poveikį konkurencijai, visų pirma kai to paties pobūdžio pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir todėl pakeisti bendrą pradinę baudos sumą atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos įmonės savybes.

Gairėmis nedraudžiama nustatant baudos sumą atsižvelgti į įmonių bendrąją apyvartą arba jų apyvartą atitinkamoje rinkoje, kad būtų užtikrintas bendrųjų Bendrijos principų laikymasis, ir kai to reikalauja aplinkybės.

Taigi įmonių suskirstymas į dvi kategorijas pagal jų apyvartą yra neblogas būdas įvertinti jų santykinę svarbą rinkoje, nustatant pradinę baudos sumą, jei toks skirstymas nepateikia per daug iškreipto nagrinėjamos rinkos vaizdo.

(žr. 273–275, 280 punktus)

16.    Konkurencijos srityje Komisijai tenkanti pareiga įrodyti pažeidimo poveikį nagrinėjamai rinkai, jeigu ji atsižvelgia į jį apskaičiuodama baudą pagal pažeidimo sunkumą, yra mažesnė už jos pareigą įrodyti patį pažeidimo faktą kartelio atveju. Iš tikrųjų tam, kad galėtų atsižvelgti į konkrečią kartelio įtaką rinkai, Komisijai pakanka nurodyti „svarbias priežastis, dėl kurių reikia į tai atsižvelgti“.

(žr. 301 punktą)

17.    Teisė į gynybą yra pažeidžiama dėl neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, tik jei šiame išdėstyti kaltinimai pranešime apie kaltinimus nebuvo nurodyti pakankamai aiškiai, kad jo adresatai galėtų gintis.

Jei dokumentai neminimi pranešime apie kaltinimus, atitinkama įmonė turi teisę manyti, kad jie bylai nereikšmingi. Nepranešdama įmonei, kad tam tikrais dokumentais bus naudojamasi priimant sprendimą, Komisija trukdo jai laiku pareikšti savo nuomonę apie šių dokumentų įrodomąją vertę. Todėl jos atžvilgiu šių dokumentų negalima laikyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Dokumentu, kuriuo Komisija galutiniame sprendime pagrindė vieną kaltinimą, nors pranešime apie kaltinimus tuo pačiu dokumentu grindė kitą kaltinimą, galima remtis atitinkamai įmonei nepalankiame sprendime tik tuomet, jeigu ji iš pranešimo apie kaltinimus ir dokumento turinio galėjo pagrįstai nustatyti, kokias išvadas Komisija gali padaryti.

(žr. 313–315 punktus)

18.    Įmonei, gavusiai prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, negali būti pripažinta absoliuti teisė neduoti parodymų. Iš tikrųjų tokios teisės pripažinimas peržengtų tai, kas būtina tam, kad būtų apsaugota įmonių teisė į gynybą, ir sudarytų nepateisinamų kliūčių Komisijai atlikti savo užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje. Teisė neduoti parodymų gali būti pripažįstama tik tiek, kiek atitinkama įmonė būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti egzistuojantį pažeidimą, nors tai turėtų įrodyti Komisija.

Kad būtų apsaugotas Reglamento Nr. 17 11 straipsnio veiksmingumas, Komisija turi turėti teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie aplinkybes, kurios joms gali būti žinomos, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti konkurenciją pažeidžiančius veiksmus. Šie Komisijos įgaliojimai gauti informacijos nepažeidžia nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.

Bet kuriuo atveju pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus visiškai faktinio pobūdžio klausimus ir patenkinti jos prašymus pateikti jau esamus dokumentus negali pažeisti pagrindinio principo, reikalaujančio užtikrinti teisę į gynybą, taip pat teisingo bylos nagrinėjimo principo, kurie konkurencijos teisės srityje užtikrina tokią pačią apsaugą, kuri garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsniu. Iš tikrųjų niekas netrukdo prašymo pateikti informaciją gavėjui vėliau administracinėje procedūroje arba procese Bendrijos teisme įrodyti, kad jo atsakymuose nurodyti faktai ar perduoti dokumentai turi kitą reikšmę nei tą, kurią mano esant Komisija.

Galiausiai, kai prašyme pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisija, be išimtinai faktinio pobūdžio klausimų ir prašymų pateikti jau esamus dokumentus, prašo įmonės apibūdinti keleto susitikimų, kuriuose ji dalyvavo, dalyką ir eigą bei rezultatus arba šių susitikimų išvadas, kai aišku, jog Komisija įtaria, kad minėtų susitikimų tikslas buvo suvaržyti konkurenciją, toks prašymas gali priversti apklausiamą įmonę prisipažinti dėl savo dalyvavimo pažeidžiant Bendrijos konkurencijos taisykles, todėl tokia įmonė nėra įpareigota atsakyti į tokio pobūdžio klausimus. Tokiu atveju tai, kad įmonė vis dėlto pateikia informaciją šiais klausimais, turi būti laikoma spontanišku įmonės bendradarbiavimu, kuris gali pateisinti baudos sumažinimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Taip pat tokiu atveju įmonės negali skųstis teisės neapkaltinti savęs pažeidimu, jeigu jos savanoriškai atsakė į tokį prašymą.

(žr. 326–329 punktus)

19.    Kalbant apie administracinę procedūrą, pradėtą dėl draudžiamo kartelio, atitinkamos įmonės bendradarbiavimas tyrime nesuteikia jokios teisės sumažinti baudą, kai šis bendradarbiavimas neviršijo to, ką įmonė privalo daryti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalis. Tačiau įmonė turi teisę į baudos sumažinimą, kai atsakydama į prašymą pateikti informacijos pagal 11 straipsnį pateikia tokių duomenų, kurie gerokai viršija tai, ko pagal tą straipsnį gali reikalauti Komisija.

(žr. 340 punktą)

BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. balandžio 28 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Europos pramoninių siūlų rinka – Sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Vieno pažeidimo sąvoka – Rinkos apibrėžimas – Baudos – Maksimali baudos riba – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Teisė į gynybą – Baudų nustatymo metodo gairės“

Byloje T‑446/05

Amann & Söhne GmbH & Co. KG, įsteigta Bönnigheim (Vokietija),

Cousin Filterie SAS, įsteigta Wervicq-Sud (Prancūzija),

atstovaujamos advokatų A. Röhling, M. Dietrich ir C. Horstkotte,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre ir K. Mojzesowicz, padedamų advokato G. Eickstädt,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. rugsėjo 14 d. Komisijos sprendimą C (2005) 3452, susijusį su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/38.337 PO/Fil), iš dalies pakeistą 2005 m. spalio 13 d. Komisijos sprendimu C (2005) 3765, ir, nepatenkinus pirmojo prašymo, dėl prašymo sumažinti minėtu sprendimu ieškovėms paskirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai M. Prek (pranešėjas) ir V. M. Ciucǎ,

posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gruodžio 17 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

A –  Ginčo objektas

1        2005 m. rugsėjo 14 d. Komisijos sprendimu C (2005) 3452, susijusiu su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/38.337 PO/Fil, toliau – ginčijamas sprendimas), iš dalies pakeistu 2005 m. spalio 13 d. Komisijos sprendimu C (2005) 3765, kurio santrauka paskelbta 2008 m. sausio 26 d. EuroposSąjungosoficialiajameleidinyje (OL C 21, p. 10), Europos Bendrijų Komisija pripažino, kad ieškovės Amann & Söhne GmbH & Co. KG (toliau – Amann) ir Cousin Filterie SAS (toliau – Cousin) dalyvavo sudarant susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus Europos ekonominės erdvės (EEE) siūlų, skirtų automobilių pramonei, (toliau – automobilių pramonei skirti siūlai) rinkoje nuo 1998 m. gegužės (birželio) mėn. iki 2000 m. gegužės 15 d. ir kad Amann taip pat dalyvavo sudarant susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus Beniliukso šalių bei Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos (toliau – Šiaurės šalių) pramoninių siūlų, neskirtų automobilių sektoriui, (toliau – pramoniniai siūlai) rinkoje nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėnesio.

2        Komisija, pirma, Amann ir Cousin solidariai paskyrė 4,888 mln. EUR baudą už jų dalyvavimą EEE automobilių pramonei skirtų siūlų kartelyje ir, antra, Amann paskyrė 13,09 mln. EUR baudą už jos dalyvavimą Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų kartelyje.

B –  Administracinė procedūra

3        2001 m. lapkričio 7 ir 8 dienomis Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi atliko patikrinimus kelių siūlų gamintojų patalpose. Šie patikrinimai atlikti remiantis 2000 m. rugpjūčio mėn. TheEnglishNeedle&TackleCo. Ltd. pateikta informacija (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis).

4        2001 m. lapkričio 26 d. CoatsViyellaplc (toliau – Coats) pateikė prašymą atleisti nuo baudos pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo), prie kurio pridėjo dokumentus, įrodančius, kad buvo sukurti tokie karteliai: EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis, Jungtinės Karalystės pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis bei Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelis (ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoji dalis).

5        Remdamasi per patikrinimą paimtais ir Coats pateiktais dokumentais 2003 m. kovo ir rugpjūčio mėn. Komisija išsiuntė atitinkamoms įmonėms prašymus pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį (ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoji dalis).

6        2004 m. kovo 18 d. Komisija priėmė kelioms įmonėms skirtą pranešimą apie kaltinimus, susijusį su jų dalyvavimu viename arba keliuose karteliuose, kurie išvardyti šio sprendimo 4 punkte ir tarp kurių yra Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelis.

7        Visos įmonės, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus, pateikė rašytines pastabas (ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis).

8        2004 m. liepos 19 ir 20 dienomis įvyko posėdis (ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamoji dalis).

9        2004 m. rugsėjo 24 d. šalims suteikta galimybė susipažinti su nekonfidencialia atsakymų į pranešimą apie kaltinimus versija bei per posėdį pateiktomis šalių pastabomis ir paskirtas terminas, per kurį jos turėjo pateikti kitų pastabų (ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamoji dalis).

10      2005 m. rugsėjo 14 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

C –  Ginčijamas sprendimas

1.     Nagrinėjamos rinkos

a)     Prekių rinka

11      Ginčijamame sprendime Komisija nurodo, kad galima išskirti dvi siūlų sektoriaus dalis: pirma, pramonėje naudojami siūlai, skirti įvairių rūšių drabužiams arba kitiems gaminiams siūti ar siuvinėti, pavyzdžiui, odos dirbiniams, tekstiliniams automobilio apmušalams ir čiužiniams, ir, antra, namų ūkiams skirti siūlai, kuriuos fiziniai asmenys naudoja siuvimo ar taisymo darbams ir laisvalaikio užsiėmimams (ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamoji dalis).

12      Iš ginčijamo sprendimo aišku, kad pramoninių siūlų sektorių, atsižvelgiant į siūlų naudojimą, galima suskaidyti į tris kategorijas: siuvimo siūlai drabužių pramonei, naudojami įvairių tipų drabužiams siūti, siuvinėjimo siūlai, naudojami pramoninėse programuojamose siuvinėjimo mašinose, skirti drabužiams, sportiniams batams ir namuose naudojamiems tekstilės gaminiams dekoruoti, ir specialūs siūlai, naudojami įvairiuose sektoriuose, pavyzdžiui, batų, odos dirbinių ir automobilių pramonėje (ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamoji dalis).

13      Jame taip pat teigiama, kad pramonei skirtus siūlus dar galima skirstyti į kelias kategorijas pagal pluošto tipą ir siūlo struktūrą (ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamoji dalis).

14      Ginčijamame sprendime Komisija išdėstė nuomonę, kad pramoninius siūlus pasiūlos požiūriu galima laikyti bendra prekių rinka, nes nėra griežto ryšio tarp galutinio naudojimo ir pluošto tipo bei (arba) siūlo struktūros. Komisija patikslina, kad, anot Coats, kai kurie drabužių pramonės klientai naudoja specialius siūlus, o kai kurie siuvinėjimo sektoriaus klientai naudoja siuvimo siūlus. Ji priduria, kad, Coats tvirtinimu, siuvimui skirtų siūlų, siuvinėjimo siūlų ir įvairių tipų specialių siūlų gamybos procesai gali būti bendri arba gana lengvai vienas kitu pakeičiami (ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamoji dalis).

15      Ginčijamame sprendime Komisija vis dėlto atskiria automobilių pramonei skirtus siūlus nuo kitai pramonės daliai skirtų siūlų. Komisija mano, kad, nors šių abiejų tipų siūlų gamybos procesai yra panašūs arba gana lengvai vienas kitu pakeičiami, automobilių pramonės paklausą lemia stambūs klientai, kurie tam tikriems savo naudojamiems gaminiams, pavyzdžiui, saugos diržams skirtiems siūlams, nustato aukštesnio lygio techninius standartus ir reikalauja gaminių vienodumo įvairiose šalyse, kuriose juos naudoja savo pramonėje (ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis).

16      Šioje byloje ieškovės kaltinamos pažeidimu, susijusiu su automobilių pramonei skirtų siūlų rinka, o Amann kaltinama ir pažeidimu, susijusiu su pramoninių siūlų rinka.

b)     Geografinės rinkos

17      Ginčijamame sprendime Komisija nurodo, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinką, kuriai dėl minėtų aukštesnio lygio techninių standartų reikalingas gaminių vienodumas EEE, reikia atskirti nuo pramoninių siūlų rinkos. Ji teigia, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinka apima visą EEE. Komisija pažymi, kad tik keli tiekėjai gali visai EEE tiekti standartinę šių produktų pasiūlą. Taip yra dėl šių priežasčių: pirkėjams reikia vienodų siūlų, kad būtų paprasčiau užtikrinti gamybą skirtingose valstybėse, šie siūlai turi atitikti specifinius kokybės standartus (pavyzdžiui, siūlai, naudojami saugos diržams siūti) ir, turint mintyje gaminių kokybės ir atsakomybės klausimus, galimybė atsekti šių siūlų gamybą yra esminis dalykas (ginčijamo sprendimo 21 ir 22 konstatuojamosios dalys).

18      Tačiau dėl pramoninių siūlų Komisija konstatuoja, kad iš šalių pateiktos informacijos matyti, jog nagrinėjama geografinė rinka yra regioninė rinka. Ji priduria, kad regionas tam tikrais atvejais gali apimti kelias EEE susitarimo šalis, pavyzdžiui, Beniliukso arba Šiaurės šalis, arba tik vieną šalį, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę (ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamoji dalis).

19      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pažeidimas pramoninių siūlų sektoriuje, kuriuo kaltinama Amann, yra susijęs su geografine rinka, apimančia Beniliuksą ir Šiaurės šalis, o pažeidimas automobilių pramonei skirtų siūlų sektoriuje, kuriuo kaltinamos ieškovės, yra susijęs su EEE apimančia geografine rinka.

2.     Nagrinėjamų rinkų dydis ir struktūra

20      Komisija ginčijamame sprendime patikslina, kad pramoninių siūlų apyvarta Beniliukse ir Šiaurės šalyse buvo apie 50 mln. EUR 2000 m. ir apie 40 mln. EUR 2004 m., o automobilių pramonei skirtų siūlų apyvarta buvo apie 20 mln. EUR 1999 metais (ginčijamo sprendimo 28 ir 35 konstatuojamosios dalys).

21      Taip pat matyti, kad dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pagrindiniai pramoninių siūlų tiekėjai Beniliukse ir Šiaurės šalyse buvo Amann, BarbourThreadsLtd (toliau –Barbour), kol ją įsigijo Coats, BelgianSewingThreadNV (toliau – BST), Coats, Gütermann AG ir Zwicky & Co. AG (toliau – Zwicky), o pagrindiniai automobilių pramonei skirtų siūlų tiekėjai buvo ieškovės, Coats, Oxley Threads Ltd (toliau – Oxley), Gütermann ir Zwicky.

3.     Neteisėto elgesio aprašymas

22      Komisija ginčijamame sprendime nurodo, kad ieškovėms priskiriamas elgesys, susijęs su EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos karteliu, klostėsi nuo 1998 m. gegužės ir birželio mėn. iki 2000 m. gegužės mėnesio.

23      Pagrindinis EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelio dalyvių tikslas – išlaikyti dideles kainas (ginčijamo sprendimo 214 konstatuojamoji dalis).

24      Dėl to buvo surengti penki susitikimai, kuriuose dalyviai pirmiausia nustatė dviejų tipų Europos automobilių sektoriui parduodamų pagrindinių gaminių orientacines kainas: vieną, taikomą esamiems klientams, ir kitą, taikomą naujiems klientams. Po to buvo pasikeista informacija apie atskiriems klientams taikomas kainas ir mažiausias orientacines kainas. Galiausiai dalyviai įsipareigojo vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai (ginčijamo sprendimo 215 konstatuojamoji dalis).

25      Komisija konstatuoja, kad elgesys, susijęs su Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos karteliu, klostėsi 1990–2001 metais.

26      Anot Komisijos, kalbant apie Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelį, susijusios įmonės susitikdavo bent kartą per metus; šiuos susitikimus sudarydavo dvi dalys: viena buvo skirta Beniliukso šalių rinkai, o kita – Šiaurės šalių rinkai; pagrindinis jų tikslas – kiekvienoje iš šių dviejų rinkų išlaikyti dideles kainas.

27      Dalyviai keitėsi kainynais ir informacija apie nuolaidas, apie kainynuose nurodytų kainų padidinimą, apie nuolaidų sumažinimą ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimą. Jie taip pat sudarė susitarimus dėl būsimų kainynų, dėl didžiausių nuolaidų, dėl nuolaidų sumažinimo ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimo bei susitarimus vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai ir pasidalyti klientais (ginčijamo sprendimo 99–125 konstatuojamosios dalys).

4.     Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

28      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje Komisija pripažino, kad šešios įmonės, tarp kurių – ieškovės, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais (kiek tai susiję su ieškovėmis – nuo 1998 m. gegužės ir birželio mėn. iki 2000 m. gegužės mėn.) dalyvaudamos sudarant susitarimus ir atliekant suderintus veiksmus EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje. Be to, ginčijamo spendimo 1 straipsnio 1 dalyje Komisija pripažino, kad aštuonios įmonės, tarp kurių – Amann, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį, nurodytais laikotarpiais (kiek tai susiję su Amann – nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn.) dalyvaudamos sudarant susitarimus ir atliekant suderintus veiksmus Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje.

29      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmą pastraipą paskirtos tokios baudos:

a)      už EEE pramoninių siūlų rinkos kartelį:

–        solidariai atsakingoms ieškovėms: 4,888 mln. EUR,

–        Coats – 0,65 mln. EUR,

–        Oxley – 1,271 mln. EUR,

–        solidariai atsakingoms Barbour and Hicking Pentecost plc, 0,715 mln. EUR;

b)      už Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelį:

–        Coats – 15,05 mln. EUR,

–        Amann – 13,09 mln. EUR,

–        BST – 0,979 mln. EUR,

–        Gütermann – 4,021 mln. EUR,

–        Zwicky – 0,174 mln. EUR.

 Procesas ir šalių reikalavimai

30      Pareiškimu, kurį Teismo kanceliarija gavo 2005 m. gruodžio 22 d., ieškovės pareiškė šį ieškinį.

31      Kadangi iš dalies buvo pakeista Teismo kolegijų sudėtis, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją, kuriai atitinkamai buvo perduota ši byla.

32      Ieškovės Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis su jomis susijęs,

–        nepatenkinus pirmojo prašymo, tinkamai sumažinti baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

34      Pirma, ieškovės grindžia reikalavimą panaikinti sprendimą tuo, kad pažeistos 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir (EB) 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio nuostatos.

35      Antra, ieškovės pateikia kelis ieškinio pagrindus, dėl kurių reikia panaikinti baudą. Pirmiausia jos kaltina Komisiją skyrus didesnę nei 10 % jų apyvartos baudą. Toliau ieškovės pateikia septynis pagrindus: pažeisti vienodo požiūrio ir baudos proporcingumo principai, klaidingai apskaičiuota pradinė baudos už pramoninių siūlų rinkos kartelį suma, klaidingai nustatyta pažeidimo pramoninių siūlų rinkoje trukmė, neatsižvelgta į tam tikras lengvinančias aplinkybes, susijusias su pažeidimu pramoninių siūlų rinkoje, klaidingai apskaičiuotos pradinė ir pagrindinė baudos už pažeidimą automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje sumos, neatsižvelgta į tai, kad kartelis automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje nebuvo įgyvendintas ir pažeista teisė būti išklausytam bei teisė į gynybą.

A –  Ieškovių pateikto reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrindas, kad pažeistos Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio nuostatos

1.     Šalių argumentai

36      Ieškovės tvirtina, jog joms priskiriami pažeidimai sudaro vieną pažeidimą Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme, motyvuodamos tuo, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinka ir pramoninių siūlų rinka nėra atskiros prekių arba geografinės rinkos, kad tarp šių kartelių yra bendras subjektyvus elementas ir kad Komisijos kriterijai, kuriais vadovaudamasi ji nusprendė, jog tai nėra vienas pažeidimas, yra nepagrįsti.

37      Pirma, kalbėdamos apie bendrą prekių rinką, ieškovės nesutinka, kad aiškiai patvirtino, jog drabužiams skirti siūlai ir automobilių pramonei skirti siūlai priskiriami dviems atskiroms rinkoms. Iš tiesų Amann atsakyme į prašymą pateikti informacijos, apibūdinant pasaulio automobilių pramonei skirtų siūlų rinką, visiškai nebuvo pripažintas tariamas pastarosios rinkos savarankiškumas. Be to, pateikusi šešių skirtingų siūlų segmentų vertinimus, Amann negalėjo to padaryti automobilių sektoriui skirtų siūlų segmento atžvilgiu.

38      Anot ieškovių, iš kitų ūkio subjektų, pavyzdžiui, Coats ir Gütermann, pareiškimų negalima daryti išvados, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinka skiriasi nuo pramoninių siūlų rinkos.

39      Ieškovių manymu, tai, kad ši rinka yra viena, patvirtino visų įmonių pateiktas gaminių pristatymas. Būtent taip yra Gütermann, Amann ir Coats atlikto padalijimo į sektorius atveju. Paaiškėjo, kad tuos pačius siūlus galima naudoti keliose pramonės šakose.

40      Tai, kad egzistuoja stambių automobilių sektoriaus klientų reikalaujami griežtesni techniniai standartai, nepateisina pramoninių siūlų atskyrimo nuo automobilių pramonei skirtų siūlų. Iš tiesų paprastai siūlai gaminami pagal automobilių pramonės reikalavimus ir tokios kokybės tiekiami kitų pramonės sektorių stambiems klientams. Be to, dviejų tipų skirtingos kokybės siūlų gamyba būtų nepateisinama ekonominiu požiūriu. Taigi automobilių pramonei skirtų siūlų techninės savybės iš esmės yra tokios pačios kaip pramoninių siūlų. Todėl jie yra vienas kitu pakeičiami ir jų prekyba skiriasi ne klientų, o gaminių atžvilgiu.

41      Antra, ieškovės kaltina Komisiją neišnagrinėjus, ar kiekvienai iš jų priskiriamus skirtingus veiksmus sieja bendras subjektyvus elementas ir ar dėl to jie sudaro vieną pažeidimą. Komisija pati nustatė, kad visais pažeidimais buvo siekiama iškreipti normalią kainų raidą nagrinėjamoje rinkoje.

42      Tai, kad susitarta dėl kainų ir kad dėl nagrinėjamų regionų priimti sprendimai yra praktiškai identiški, pagrindžia argumentą, jog nustatyti pažeidimai sudaro vieną pažeidimą. Ieškovės priduria, kad daugumoje valstybių narių subjektyvus elementas yra lemiamas kriterijus pripažinti vieną pažeidimą.

43      Jos taip pat tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad dauguma nagrinėjamų įmonių yra vidutinio dydžio, jų vadovai ir dalininkai privalėjo žinoti apie įvairius pažeidimus. Jos patikslina, jog, kiek tai su jomis susiję, subjektyvų elementą lemia tai, kad nepadalyti vidiniai pramoninių siūlų ir automobilių pramonei skirtų siūlų prekybos srities įgaliojimai.

44      Jos iš esmės dar pažymi, kad Komisija elgėsi nenuosekliai, nes nagrinėdama su kiekvienu karteliu susijusius vieną po kito padarytus pažeidimus laikėsi vieno pažeidimo principo, tačiau jo nesilaikė nagrinėdama kartelių tarpusavio santykį. Šiuo požiūriu ginčijamo sprendimo 266–270 konstatuojamosiose dalyse yra keli prieštaravimai, iš kurių matyti, kad Komisijos teiginys, jog padaryti atskiri pažeidimai, yra neįrodytas.

45      Trečia, ieškovės ginčija kriterijus, kuriuos Komisija taikė spręsdama, ar pažeidimas yra vienas.

46      Pirma, jos tvirtina, kad šie kriterijai yra negaliojantys. Šiuo atžvilgiu jos teigia, kad Komisija yra pati neapsisprendusi, kokiais kriterijais vadovautis nustatant, ar esama vieno pažeidimo, nes ji nurodo, jog padaryti du atskiri pažeidimai, remdamasi tuo, kad skiriasi jų dalyviai ir veikimo būdas ir kad nėra bendro koordinavimo, tuomet remiasi skirtingu nagrinėjamų rinkų lygmeniu, o paskui pareiškia, kad susitarimus dėl Beniliukso ir dėl Šiaurės šalių reikia nagrinėti kartu, nes jie susiję ta pačia organizacija, tuo pačiu veikimo būdu ir tais pačiais dalyviais. Taigi ieškovės konstatuoja, kad bendro koordinavimo kriterijus neturi jokios reikšmės, nustatant, jog Beniliukse ir Šiaurės šalyse padarytas vienas pažeidimas.

47      Be to, jos mano, kad prekių rinkos apibrėžimo kriterijus susijusių gaminių atveju neturi reikšmės. Iš tiesų leisti naudotis šiuo kriterijumi kitais atvejais nei tie, kuriais gaminiai akivaizdžiai nepriklauso tai pačiai rinkai, reikštų suteikti Komisijai beveik nekontroliuojamą diskreciją skiriant sankcijas už konkurencijos teisės pažeidimus. Kriterijus, susijęs su tuo, kad skiriasi pažeidimo dalyviai, taip pat neturi reikšmės. Ieškovės pabrėžia, kad nesvarbu, kas atstovauja dalyvaujančioms įmonėms, nes dalyvavimas priskiriamas atitinkamai įmonei.

48      Antra, Amann ir Cousin tvirtina, kad bet kuriuo atveju, taikydama šiuos kriterijus, Komisija būtų padariusi išvadą, jog tai buvo vienas pažeidimas.

49      Jos teigia, jog Komisijai nepavyko tinkamai įrodyti, kad padaryti atskiri pažeidimai, grindžiant tuo, kad karteliai nebuvo tarpusavyje koordinuojami, nes, šiuo atžvilgiu remdamasi Coats pareiškimu, ji pati pabrėžia, jog prekių rinkų riboms daugmaž sutampant su valstybių ribomis, nebūtina koordinuoti nagrinėjamų regionų. Be to, Komisijos bandymas atskirti geografinių rinkų koordinavimą nuo skirtingų prekių rinkų koordinavimo nesvarbus, nes skirtingų geografinių rinkų atveju skirtingų prekių rinkų koordinavimas neturi prasmės. Todėl ieškovės tvirtina, kad nagrinėjamą elgesį reikia įvertinti sutinkant su tuo, kad skirtingiems regionams skirti susitikimai patenka į bendrą planą, kuriam pritarė jų vadovai ir kurį patvirtino dokumentai, kuriuose minimas dažnas Coats ir Amann atstovų bendravimas, siekiant „svarbesnės strategijos“ Europoje. Šie dokumentai liudija esant bendrą subjektyvų elementą. Ieškovės šiuo atžvilgiu kaltina Komisiją neišnagrinėjus, ar tokio pobūdžio bendravimo nebuvo tarp Coats ir kitų konkurentų.

50      Taip pat nėra lemiamo skirtumo susitarimų dalyvių ir jų organizavimo lygmeniu. Šiuo atžvilgiu ieškovės nurodo, kad pagal teismo praktiką negalima atmesti galimybės, jog padarytas vienas pažeidimas teisine sąvokos prasme, vien todėl, kad kiekviena įmonė savaip dalyvavo pažeidime, t. y. įmonė galėjo dalyvauti viename kartelyje, dalyvaudama ne visuose jį sudarančiuose elementuose.

51      Atsižvelgdamos į šiuos argumentus, ieškovės teigia, jog tik trys įmonės dalyvavo tik viename susitarime, o visos kitos buvo įsitraukusios į bent du susitarimus, o tai dalyvių sutapimas, kuriuo remiantis galima teigti, jog buvo padarytas vienas pažeidimas. Be to, susitikimų, susijusių su pramoninių siūlų rinkos karteliu, palyginimas su susitikimais, susijusiais su automobilių pramonei skirtų siūlų karteliu, visiškai nepagrindžia teiginio, kad padaryti atskiri pažeidimai. Abiem atvejais susitikimai buvo nereguliarūs.

52      Komisija neigia šiuos argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

a)     Dėl prekių ir geografinių rinkų atskyrimo

53      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija mano, jog dėl savo specifiškumo automobilių pramonei skirtų siūlų rinką reikia atskirti nuo pramoninių siūlų rinkos tiek prekių, tiek geografiniu požiūriu (žr. šio sprendimo 12–16 ir 18–20 punktus).

54      Visų pirma reikia pažymėti, jog Bendrijos teismas gali atlikti tik ribotą nagrinėjamos rinkos apibrėžimo, kuris pagrįstas sudėtingais Komisijos atliktais ekonominiais vertinimais, kontrolę (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glassprieš Komisiją, T‑65/96, Rink. p. II‑1885, 64 punktą ir 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, Rink. p. II‑2585, 26 punktą). Tačiau teismas neturi susilaikyti nuo Komisijos atliktos ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolės. Šiuo atžvilgiu jis turi patikrinti, ar Komisija pagrindė savo vertinimą teisingais, patikimais ir nuosekliais įrodymais, atspindinčiais visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar šiais įrodymais galima pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 482 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

55      Toliau reikia priminti, kad rinka, į kurią reikia atsižvelgti, apima visus gaminius, kurie dėl savo savybių yra ypač tinkami patenkinti nuolatiniams poreikiams ir nelabai gali būti pakeičiami kitais gaminiais (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 37 punktas). Teisingumo Teismas konkrečiau nusprendė, kad prekių rinkos sąvoka reiškia, jog gali egzistuoti veiksminga konkurencija tarp ją sudarančių gaminių, o tam būtina, kad visi toje pačioje rinkoje esantys gaminiai būtų pakankamai vienas kitu pakeičiami (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 28 punktas).

56      Tarpusavio pakeičiamumas įvertinamas, atsižvelgiant į įvairių požymių visumą: gaminių savybes, konkuravimo sąlygas ir paklausos bei pasiūlos struktūrą rinkoje (šio sprendimo 55 punkte minėto sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją 37 punktas).

57      Nors ekonominiu požiūriu pakeičiamumas paklausos atžvilgiu yra greičiausias ir veiksmingiausias vertinimo kriterijus tam tikros prekės tiekėjams (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo easyJet prieš Komisiją, T‑177/04, Rink. p. II‑1931, 99 punktas), apibrėžiant nagrinėjamą rinką galima atsižvelgti ir į pakeičiamumą pasiūlos atžvilgiu tais atvejais, kai šis pakeičiamumas yra toks pats greitas ir veiksmingas vertinimo kriterijus kaip ir pakeičiamumas paklausos atžvilgiu. Pakeičiamumo pasiūlos atžvilgiu kriterijus reiškia, kad gamintojai, nedidelėmis pastangomis prisitaikę, gali įeiti į šią rinką ir būti pakankamai pajėgūs sudaryti rimtą atsvarą rinkoje jau esantiems gamintojams (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 829 punktas).

58      Pačios prekės gali sudaryti atskirą rinką, kai išsiskiria ypatingomis gamybos savybėmis, dėl kurių jos tampa tinkamos būtent tokiam tikslui, arba kai jos išsiskiria savo panaudojimu (1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, Rink. p. 215, 33 punktas).

59      Galiausiai reikia priminti, kad Komisija priėmė Pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL C 372, 1997, p. 5; toliau – pranešimas dėl rinkos apibrėžimo), kuriame ji patikslino kriterijus, kuriuos reikia įvertinti apibrėžiant atitinkamą prekių rinką ir nustatant atitinkamos geografinės rinkos ribas. Šiame pranešime atitinkama prekių rinka apibrėžta kaip rinka, kuri „apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį“. Geografinė rinka apibrėžta kaip rinka, kuri „apima teritoriją, kurioje suinteresuotos įmonės dalyvauja prekių ar paslaugų pasiūloje ir paklausoje, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad jose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos“. Todėl atitinkama rinka, kurioje reikia įvertinti konkurenciją, yra nustatoma sujungiant prekių ir geografinę rinkas.

60      Atsižvelgiant į šiuos teiginius, reikia išnagrinėti, ar pagrįstos Komisijos išvados, esančios ginčijamo sprendimo 14 ir 22 konstatuojamosiose dalyse, t. y., kad egzistuoja dvi atskiros prekių ir geografinės rinkos: EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinka ir Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinka. Dėl to Komisija įvertino prekių pakeičiamumą paklausos ir pasiūlos atžvilgiu.

61      Kalbant apie pakeičiamumą paklausos atžvilgiu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime pateikiama daug įrodymų, kad jo nėra.

62      Pirma, iš ginčijamo sprendimo 14 ir 22 konstatuojamųjų dalių matyti, kad automobilių pramonės paklausą lemia dideli klientai ir kad jų yra daug mažiau nei kitų įmonių, kurios yra pramoninių siūlų rinkos klientės. Šios aplinkybės ieškovės neneigė. Per posėdį jos patvirtino, kad automobilių sektoriaus klientai yra galingiausi, nes jų perkami kiekiai yra ypač dideli.

63      Antra, iš minėtų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių aišku, kad automobilių sektoriaus klientai perka siūlus savo gamykloms, esančioms skirtingose valstybėse narėse, ir kad jos reikalauja vienodų gaminių kiekvienoje iš šių šalių. Šis vienodumo reikalavimas, kurio ieškovės nepaneigė, puikiai paaiškinamas ekonominiu požiūriu. Iš tiesų visiškai suprantama, kad pritaikyti gamybos mašinas prie naudojamos rūšies siūlų kainuoja. Todėl automobilių sektoriaus įmonės stengiasi sumažinti tokias išlaidas, dideliais kiekiais pirkdamos vienos rūšies labai specifinius siūlus ir skirtingose šalyse instaliuotas gamybos mašinas pritaikydamos prie jų tik vieną kartą.

64      Trečia, iš ginčijamo sprendimo 14 ir 22 konstatuojamųjų dalių matyti, kad automobilių pramonei skirti siūlai turi atitikti ypač griežtus specialius šio sektoriaus standartus ir kad, turint mintyje gaminių kokybės ir atsakomybės klausimus, galimybė nustatyti šių siūlų gamybą yra esminis dalykas. Šią aplinkybę ieškovės patvirtino pareiškime ir per posėdį.

65      Iš tiesų jos pritarė, kad apskritai būtent klientai nusprendžia, kokių siūlų reikia jų gamybai, ir pasirenka gaminį, atitinkantį jų naudojimo poreikius. Konkrečiai kalbėdamos apie automobilių sektoriaus klientus ieškovės pripažino, jog jie reikalauja, kad perkami siūlai atitiktų bent ISO 9002 standartą. Per posėdį jos net patikslino, kad automobilių pramonei nustatytos konkrečios charakteristikos, vadinamos „TS950“, ir kad jos gamindamos atsižvelgia į šiuos elementus.

66      Be to, ieškovės apibūdino automobilių sektoriaus klientams skirtų siūlų sertifikavimo procesą. Pirmiausia ieškovės sukuria bent ISO 9002 standartą atitinkančių siūlų tipą. Tada šiuos siūlus išbando savo gamyboje juos norintis naudoti automobilių gamintojas; galiausiai, jei atlikto bandymo rezultatas yra tinkamas, minėtas gamintojas juos patvirtina.

67      Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia pripažinti, kad specifinių siūlų, kuriuos pasirenka automobilių pramonė, negalima pakeisti kitais pramoniniais siūlais. Tai, kad šie siūlai parduodami ne tik automobilių pramonės, bet ir kitiems klientams, neturi reikšmės. Iš tiesų, kitaip nei kiti galimi šios prekės pirkėjai, automobilių sektoriaus įmonės perka tik tuos siūlus, kuriems būdingos specifinės esminės savybės ir kuriuos minėtos įmonės patvirtino dėl jų konkrečių savybių. Todėl ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad yra gaminių pakeičiamumas paklausos atžvilgiu.

68      Coats atsakymai į Komisijos prašymą pateikti informacijos taip pat patvirtina, kad šiuo atveju pakeičiamumo paklausos atžvilgiu nėra. Coats pabrėžė, kad kai kurie siuvimo sektoriaus klientai naudoja siuvinėjimo siūlus, kai kurie siuvinėjimo sektoriaus klientai naudoja siuvimo siūlus. Tačiau toks pakeičiamumas paklausos atžvilgiu tarp automobilių sektoriaus klientų nebuvo paminėtas.

69      Komisija nusprendė, kad pramoninius siūlus pasiūlos požiūriu galima laikyti bendra prekių rinka, nes nėra griežto ryšio tarp galutinio naudojimo ir pluošto tipo bei (arba) siūlo struktūros, o minėtų siūlų gamybos procesai yra panašūs arba vienas kitu pakeičiami, tačiau taip nėra automobilių pramonei skirtų siūlų atveju.

70      Prie šios išvados Komisija priėjo, remdamasi automobilių pramonei skirtų siūlų specifinėmis savybėmis, būtinybe užtikrinti standartizuotą pasiūlą ir pajėgumu įvykdyti stambių šio sektoriaus klientų užsakymus. Ji taip pat rėmėsi aplinkybe, kad automobilių pramonei skirtų siūlų geografinė rinka apima visą EEE teritoriją, kitaip nei pramoninių siūlų rinka, kuri yra tik regioninė. Atsižvelgdama į šiuos veiksnius ji nusprendė, kad tik kai kurios įmonės gali patenkinti tokią paklausą (žr. ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamąją dalį).

71      Pirmiausia, pagal pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 20 punktą pakeičiamumas pasiūlos atžvilgiu yra, kai atsiliepdami į ilgalaikius nedidelius santykinių kainų pakitimus, tiekėjai per trumpą laiką ir nepatirdami didesnių papildomų sąnaudų ar rizikos gali pakeisti atitinkamų prekių gamybą ir jas pardavinėti. Toliau pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 21 punkte Komisija pažymi, kad toks pakeičiamumas yra dažniausiai tuomet, kai įmonės prekiauja viena plataus kokybės ar rūšies spektro preke ir kad net jeigu galutiniam vartotojui ar galutinių vartotojų grupei tokie kokybės skirtumai nėra tarpusavyje pakeičiami, skirtingos kokybės prekės vis tiek pateks į tą pačią prekių rinką. Pramoniniai siūlai atitinka pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 21 punkte numatytas prekes.

72      Galiausiai pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 22 ir 23 punktuose Komisija, pateikdama konkrečių pavyzdžių, patvirtina, kad atitinkami tiekėjai turi turėti galimybę nedelsdami ir be didelių sąnaudų pasiūlyti ir parduoti įvairios kokybės prekių, taip pat platinant turi nekilti ypač didelių sunkumų.

73      Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia nuspręsti, ar Komisija teisingai įvertino pakeičiamumą pasiūlos atžvilgiu.

74      Pirma, kaip pastebėta šio sprendimo 63 ir paskesniuose punktuose, automobilių pramonei skirtų siūlų gamintojai turi pritaikyti savo gamybos mašinas, kad gaminami siūlai atitiktų specialius standartus.

75      Antra, ieškovių argumentai, susiję su mažesnėmis automobilių pramonei skirtų siūlų gamybos sąnaudomis, yra neįtikinami. Iš tiesų ieškovės tvirtina, kad paprastai siūlai gaminami pagal automobilių pramonės reikalavimus ir tokios kokybės tiekiami kitų pramonės sektorių klientams, taip pat kad gamybos grandinės derinimo sąnaudos būtų gerokai per didelės, jei būtų atskirai gaminamos prekės automobilių sektoriui, o paskui gamybos grandinė būtų pakeičiama, ją pritaikant kitiems pramonės sektoriams skirtoms prekėms gaminti.

76      Tačiau akivaizdu, kad nors, siekdama gamybos racionalizacijos, automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje jau esanti bendrovė iš esmės gamina vien aukštesnius standartus atitinkančius siūlus, nesvarbu, kam jie bus naudojami, ji taip elgiasi tik todėl, kad jau yra automobilių rinkoje, nes gaminti pagal automobilių pramonei skirtiems siūlams taikomus specialius standartus yra brangiau. Kitaip tariant, bendrovė, kurios pagrindinė veikla apima siuvimo ir siuvinėjimo siūlų gamybą, yra visiškai nesuinteresuota gaminti specialių automobilių sektoriui skirtų siūlų, vien tikėdamasi parduoti šių siūlų galimiems automobilių sektoriaus klientams.

77      Todėl ieškovių tvirtinimas, kad automobilių pramonei skirtų siūlų gamybos sąnaudos yra mažesnės, kai gaminiai visuomet gaminami pagal aukštesnį standartą, nėra įrodytas pramoninių siūlų gamintojų atžvilgiu.

78      Trečia, ieškovės nesvarstė aiškaus geografinio skirtumo tarp dviejų rinkų per administracinę procedūrą. Atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informacijos, Amann netgi pripažino automobilių pramonei skirtų siūlų rinką pasauline. Coats taip pat pažymėjo, kad minėta rinka dėl savo specifinių požymių apsiriboja „regioniniais“ ir „pasauliniais“ tiekėjais, o jos atsakymo kontekste šios sąvokos reiškia: „apimanti visą EEE teritoriją“ ir „pasaulinė“.

79      Taigi pakeičiamumas pasiūlos atžvilgiu reiškia, kad dauguma siūlų gamintojų gali kiekvienam automobilių sektoriaus klientui pagaminti didelį kiekį vienodų specialių siūlų ir juos greitai išplatinti visoje EEE. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vargu ar tokius argumentus galima apginti.

80      Vadinasi, Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, padarydama išvadą, kad yra dvi prekių ir geografinės rinkos, kurios skiriasi pasiūlos atžvilgiu.

81      Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad Komisija teisingai įvertino ir suprato ieškovių ir kitų susijusių įmonių atsakymus, kuriais remdamasi priėjo prie išvados, kad yra dvi atskiros prekių rinkos.

82      Pirmiausia Komisija ieškovių paklausė, ar pramoniniai drabužių siuvimo siūlai, pramoniniai siuvinėjimo siūlai, specialūs pramoniniai siūlai ir namų ūkiuose naudojami siūlai sudaro atskiras siūlų sektoriaus prekių rinkas. Komisija taip pat pateikė lentelę, norėdama apibrėžti kiekvienos minėtos kategorijos siūlų geografinę rinką, įtraukusi specialią kategoriją „Siūlai automobiliams“. Ji patikslino, kad ši kategorija priskiriama prie specialių pramoninių siūlų, bet pabrėžė norinti sužinoti Amann ir Cousin nuomonę apie šios rūšies siūlų geografinę rinką.

83      Atsakyme į minėtą prašymą pateikti informacijos Amann nurodė, kad Komisijos atliktas išsamus suskirstymas yra teisingas, nes „yra prekių savybių ir specialių klientų poreikių, kurie ypač drabužių pramonėje yra aiškiai kitokie nei kituose dviejuose sektoriuose kolorito įvairovės lygmeniu etc.“. Cousin taip pat visiškai pritarė Komisijos pateiktam suskirstymui. Ji patikslino, kad labai sunku įvertinti rinkas, ypač kalbant apie specialius siūlus, nes jie panaudojami labai įvairiai; šiuo atžvilgiu ji pažymėjo suskaičiavusi daugiau kaip 80 sričių.

84      Taigi tiesa, kad ieškovės aiškiai pritarė, jog specialių siūlų rinka yra atskira prekių rinka, bet priešingai, nei savo rašytiniuose pareiškimuose tvirtina Komisija, jos aiškiai nepripažino, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinka, įtraukta į specialių siūlų rinką, pati sudaro atskirą prekių rinką.

85      Gütermann taip pat patvirtino Komisijos pateiktą suskirstymą, bet nieko aiškiai nepasakė apie automobilių pramonei skirtų siūlų rinką. Coats į klausimą apie rinkas pagal prekes atsakė, kad nemano, jog prekės yra pakankamai skirtingos, kad būtų galima daryti išvadą esant tris atskiras rinkas, bet pripažino automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos ypatingas savybes, kaip nurodyta šio sprendimo 78 punkte. Tik Oxley tiesiogiai patvirtino ir pagrindė automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos savarankiškumą.

86      Nors šių veiksnių, susijusių su automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos savarankiškumu, aiškinimas nėra toks akivaizdus, kaip bando tvirtinti Komisija, vis dėlto reikia pripažinti, kad jos išvados nėra pagrįstos jokia akivaizdžia vertinimo klaida arba faktų iškraipymu.

87      Be to, šias išvadas patvirtina kiti įrodymai, pavyzdžiui, įmonių interneto svetainės, kuriose paprastai automobilių pramonei skirti siūlai nurodomi kaip atskira kategorija. Taip pat visos šios įmonės yra specialiai šiam sektoriui sukurtų prekės ženklų savininkės.

88      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, manydama, kad šiuo atveju automobilių pramonei skirtų siūlų rinka ir pramoninių siūlų rinka yra atskiros rinkos.

b)     Dėl tariamo „bendro plano“ buvimo

89      Pirmiausia reikia priminti, kad vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo pažeidime, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo) (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 257 punktas).

90      Toliau reikia pažymėti, kad EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstine veika. Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę, remdamasi dalyvavimu pažeidime, numatyti atsakomybę už tokius veiksmus juos įvertindama kartu (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 258 punktas).

91      Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką vieno pažeidimo sąvoka gali būti susijusi su teisiniu antikonkurencinių veiksmų, t. y. susitarimų, suderintų veiksmų ir įmonių asociacijų sprendimų, kvalifikavimu (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 696–698 punktus; 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 186 punktą ir 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 159 punktą).

92      Taip pat svarbu patikslinti, kad vieno tikslo sąvoka negali būti nustatyta esant bendrai nuorodai į konkurencijos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jei jo pasekmė būtų tokia, kad keletas su ekonominiu sektoriumi susijusių veiksmų, draudžiamų EB 81 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti nuolat kvalifikuojami kaip vieno pažeidimo elementai. Taigi, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, reikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos ar kelių pasekmių normaliai konkurencijai ir prisidedama, darant pažeidimą, prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą. Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis galima įrodyti arba paneigti tokį ryšį: taikymo laikotarpį, turinį (įskaitant ir taikytus metodus) ir atitinkamai į nagrinėjamų atskirų susitarimų ir suderintų veiksmų tikslą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 91 punkte nurodyto sprendimo BASF prieš Komisiją 179–181 punktus).

93      Todėl dėl objektyvių priežasčių Komisija gali pradėti atskiras procedūras, nustatyti kelis atskirus pažeidimus ir paskirti kelias atskiras baudas (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, toliau – sprendimas Tokai II, 124 punktą).

94      Galiausiai reikia taip pat pastebėti, kad tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba keleto pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai. Iš tiesų kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų (šio sprendimo 91 punkte nurodyto sprendimo BASF prieš Komisiją 158 punktas).

95      Atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus reikia įvertinti, ar egzistuoja „bendras planas“.

96      Pirmiausia reikia pastebėti, kad ieškovės iš esmės tvirtina, jog šiuo atveju bendras subjektyvus elementas yra tas, kad visais pažeidimais buvo siekiama iškreipti normalią kainų raidą. Tačiau toks siekis klastoti kainas yra būdingas visiems kainų karteliams ir vien jo negali užtekti, norint įrodyti, kad esama bendro subjektyvaus elemento. Šiuo atžvilgiu, priešingai nei tvirtina ieškovės, ginčijamame sprendime Komisija visiškai nepradėjo nuo principo, kad pažeidimai yra tarpusavyje susiję. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 269 konstatuojamojoje dalyje ji tik paminėjo vieną antikonkurencinį tikslą ir vieną ekonominį siekį, t. y. iškreipti normalią kainų raidą, o tai yra būdingi tokio tipo karteliams, tvirtindama, kad jų siekiama kiekvienu iš trijų skirtingų pažeidimų.

97      Kaip nurodyta šio sprendimo 53–88 punktuose, Komisija, neigdama esant vieną pažeidimą, be aplinkybės, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinka ir pramoninių siūlų rinka yra atskiros rinkos, iš esmės remiasi tuo, kad dauguma kartelių dalyvių nesutampa ir kad nėra bendro koordinavimo tarp kartelių. Ieškovės negalėjo paneigti šių kriterijų ir todėl neįrodė, kad tarp skirtingų antikonkurencinių veiksmų yra „glaudus ryšys“.

98      Pirma, kriterijaus, kad nesutampa dalyviai, atžvilgiu Komisija ginčijamo sprendimo 96 ir 216 konstatuojamosiose dalyse išvardijo automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelio ir pramoninių siūlų kartelio dalyvius. Ginčijamo sprendimo 265 konstatuojamosios dalies a punkte nurodė, kad dauguma įmonių dalyvavo tik viename kartelyje, nes jos nevykdo veiklos rinkose, kurias apima kitas kartelis.

99      Reikia konstatuoti, kad iš dešimties šiuose karteliuose dalyvavusių įmonių, tik trys dalyvavo abiejuose karteliuose. Iš tiesų Ackermann Nähgarne GmbH & Co, Bieze Stork BV, BST, Cousin, Gütermann, Zwicky ir Oxley dalyvavo tik viename iš jų. Tik Coats, Barbour (kol ją perėmė Coats) ir Amann dalyvavo abiejuose karteliuose. Vien šių trijų įmonių dalyvavimas abiejuose karteliuose negali reikšti, kad juos siejo bendra strategija (šia prasme žr. šio sprendimo 93 punkte minėto sprendimo Tokai II 120 punktą). Reikia pažymėti, kad laikotarpiu, kai tuo pačiu metu veikė abu karteliai (1998‑2000 m.), susitikimuose, organizuotuose dėl automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelio, įmonėms, išskyrus Barbour, atstovavo vieni asmenys, o susitikimuose pramoninių siūlų rinkos kartelio – kiti.

100    Vadinasi, ginčijamo sprendimo 265 punkto a dalyje pateikta Komisijos išvada nėra pagrįsta jokia akivaizdžia vertinimo klaida.

101    Antra, bendro plano nepatvirtina ir kartelių turinys. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelio turinys aiškiai skiriasi nuo pramoninių siūlų kartelio turinio.

102    Dėl automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelio, iš ginčijamo sprendimo 215, 220, 223, 224, 226, 228–230, 233–236 ir 238 konstatuojamųjų dalių aišku, kad šio kartelio dalyviai keitėsi informacija apie atskiriems klientams taikomas kainas ir kad sudarytais susitarimais nustatytos automobilių sektoriaus klientams parduodamų pagrindinių gaminių minimalios orientacinės kainos, nustatytos dviejų tipų orientacinės kainos: viena taikoma esamiems klientams, o kita – naujiems klientams ir nustatytos minimalios orientacinės kainos atskiriems klientams, apie kuriuos buvo keičiamasi informacija. Dalyviai taip pat įsipareigojo vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai.

103    Dėl pramoninių siūlų rinkos kartelio, iš ginčijamo sprendimo 99–153 konstatuojamųjų dalių aišku, kad buvo keičiamasi kainynais ir informacija apie nuolaidas, apie kainynuose nurodytų kainų padidinimą, apie nuolaidų sumažinimą ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimą, taip pat šalys sudarė susitarimus dėl būsimų kainynų, dėl didžiausių nuolaidų, dėl nuolaidų sumažinimo ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimo bei susitarimus vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai.

104    Minėtos ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalys patvirtina, kad du karteliai aiškiai skiriasi turiniu. Vien dėl to, kad šie du karteliai vienu ar kitu aspektu, pavyzdžiui, susitarimais vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai, yra panašūs, vis dėlto negali kilti abejonių dėl minėtos išvados.

105    Trečia, labai skiriasi šių dviejų kartelių veikimo būdas. Iš tiesų, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 218 konstatuojamojoje dalyje, automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis buvo organizuotas gana lanksčiai, rengiant mažus nereguliarius susitikimus, kuriuos papildė dažnas dvišalis bendravimas. Iš ginčijamo sprendimo 96–99 ir 149–153 konstatuojamųjų dalių aišku, kad Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos karteliui skirti susitikimai buvo rengiami bent kartą per metus ir kad juos sudarydavo dvi dalys: viena skirta Šiaurės šalių rinkai, o kita – ir Beniliukso rinkai. Taip pat iš šių konstatuojamųjų dalių matyti, kad periodiškai vyko dvišalis bendravimas.

106    Atsižvelgiant į šiuos elementus reikia pripažinti, kad Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, ginčijamo sprendimo 265–267 konstatuojamosiose dalyse padarydama išvadą, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelį ir Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelį reikia vertinti atskirai ir kad jie sudaro du atskirus pažeidimus.

107    Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad kitaip nei automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis, Beniliukso pramoninių siūlų rinkos ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos karteliai laikomi vienu pažeidimu dėl to, kad jie sudaryti dėl tų pačių prekių, sutampa šių kartelių dalyviai, panašus jų turinys ir veikimo būdas, susitikimai dėl jų buvo rengiami tą pačią dieną ir juose dalyvaujančioms įmonėms atstovavo tie patys asmenys.

108    Be to, argumentai, kad nepadalyti ieškovių vidiniai pramoninių siūlų ir automobilių pramonei skirtų siūlų prekybos srities įgaliojimai ir kad dalyvavusių įmonių vadovai ir dalininkai privalėjo žinoti, jog esama skirtingų kartelių, neturi reikšmės. Šie argumentai visiškai neįrodo bendro subjektyvaus elemento buvimo.

109    Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad būta bendro koordinavimo, pagrįstą dažnu Coats atstovo ir Amann vadovo bendravimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokio pareiškimo, kurį būtų galima laikyti bendro koordinavimo požymiu. Per posėdį ieškovės pripažino, kad negali Teismui pateikti konkretaus dokumento, patvirtinančio Amann ir Coats norą bendrai koordinuoti kartelius.

110    Galiausiai ieškovės klaidingai teigia, kad prekių rinkos apibrėžimo kriterijus nėra tinkamas vertinimo kriterijus, nes jį taikant Komisijai būtų suteikta beveik nekontroliuojama diskrecija giminingų prekių atžvilgiu nuspręsti, kad būta dviejų atskirų pažeidimų. Iš tiesų minėta Komisijos diskrecija nėra neribota, nes Komisijos sprendimai ir toliau yra Teismo kontrolės srityje, kaip tai nurodyta šio sprendimo 54 punkte. Be to, kriterijus, susijęs su prekių rinkomis, šiuo atveju buvo tik vienas iš kelių kriterijų, kuriais remiantis nustatyta, jog padaryti du atskiri pažeidimai.

111    Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą

B –  Ieškinio pagrindai, kuriais siekiama baudos sumažinimo

1.     Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, kad nesilaikyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus baudos dydžio

a)     Šalių argumentai

112    Ieškovių pateiktą pagrindą sudaro trys kaltinimai.

113    Pirma, ieškovės tvirtina, kad minėti du pažeidimai iš tiesų sudaro vieną pažeidimą ir kad todėl joms galima skirti tik vieną baudą, kurios suma negali viršyti 10 % bendrosios apyvartos. Tačiau sudėjus skirtas baudas gauta bendra suma viršijo minėtą ribą, todėl buvo pažeista Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis.

114    Šiuo atžvilgiu jos teigia, kad pažeistas Bendrijos konstitucinės teisės principas nulla poena sine lege. Iš esmės jos kritikuoja faktą, kad Komisija, padalijusi rinkas, kuriose nustatyti panašūs pažeidimai, naudojasi neribota diskrecija nustatyti 10 % bendrosios apyvartos viršijančias baudas. Jos mano, kad teisėtumo principu ne tik teismui draudžiama skirti bausmes be teisinio pagrindo, bet ir teisės aktų leidėjas įpareigojamas tiksliai ir aiškiai suformuluoti baudžiamosios teisės nuostatas. Taigi aiškumo reikalavimas taikomas ne tik teisės normą sudarantiems elementams, bet ir jos teisinėms pasekmėms. Šie reikalavimai taip pat taikomi minėtoms nuostatoms, kuriose numatytos baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus.

115    Per posėdį paprašytos paaiškinti savo argumentus ieškovės patikslino, kad jos taip pat abejoja pačios teisės normos teisėtumu ir todėl pareiškia prieštaravimą dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumo.

116    Be to, jos atmeta Komisijos argumentą dėl pareigos laikytis principo non bis in idem, kad pagal šį principą visiškai negarantuojamas tikslus vieno arba kelių pažeidimų nustatymas. Iš esmės jos tvirtina, kad problema atsirado ankstesniame etape, t. y. nustatant, ar buvo padarytas vienas, ar keli pažeidimai.

117    Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija gali skirti vieną baudą už kelis pažeidimus, kai jais siekiama to paties tipo elgesio skirtingose rinkose ir kai dauguma dalyvių yra tos pačios įmonės. Abi šios sąlygos įvykdytos šiuo atveju.

118    Ieškovės konstatuoja, kad Komisija nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos, nenurodžiusi motyvų. Todėl jos mano, kad jei Komisija atsisakė pasinaudoti savo turimais įgaliojimais skirti vieną baudą už kelis pažeidimus, pagal bendruosius Europos administracinės teisės principus ji turi nurodyti, kodėl nepasinaudojo tokiais įgaliojimais. Taigi šiuo atveju Komisija pažeidė EB 253 straipsnį.

119    Toliau jos lygina ginčijamą sprendimą su 2001 m. lapkričio 21 d. Komisijos sprendimu, susijusiu su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/E-1/37.512 – Vitaminai) (OL L 6, 2003, p. 1, toliau – sprendimas Vitaminai). Tame sprendime Komisija susumavo už kelis pažeidimus paskirtas baudas į vieną bendrą, taigi manė, jog būtina laikytis 10 % bendrosios apyvartos ribos. Kaip ir sprendime Vitaminai, kartelius šioje byloje siejo tos pačios materialinės aplinkybės ir spatio-temporel.

120    Trečia, ieškovės tvirtina, kad Komisijos norimas atgrasomasis poveikis pasiektas paskyrus baudą už pramoninių siūlų rinkoje padarytą pažeidimą. Todėl Komisija turėjo į tai atsižvelgti, nustatydama baudos už automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelį sumą.

121    Komisija neigia šiuos argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

122    Šį ieškovių pateiktą pagrindą iš esmės sudaro trys kaltinimai, susiję su principo nulla poena sine lege pažeidimu, su pareiga skirti vieną baudą už kelis pažeidimus ir su teisinių baudos tikslų nepaisymu.

 Kaltinimas pažeidus principą nulla poena sine lege ir prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumo

123    Pirmiausia reikia trimis lygmenimis išnagrinėti ieškovių pareikštą prieštaravimą dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumo. Pirma, jos iš esmės tvirtina, kad pati Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartojama pažeidimo sąvoka yra neaiški. Antra, jos teigia, kad vieno tęstinio pažeidimo sąvoka taip pat nėra aiškiai apibrėžta ir todėl Komisija gali savavališkai paveikti baudos sumos nustatymą, padalydama rinkas, kuriose nustatyti panašūs pažeidimai. Trečia, jos mano, kad ir šiame straipsnyje numatytoms sankcijoms trūksta aiškumo.

124    Iš pradžių reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką bausmių teisėtumo principas susijęs su teisinio saugumo principu, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas ir kuriuo reikalaujama, kad kiekviena Bendrijos teisės norma, ypač ta, pagal kurią skiriamos sankcijos arba leidžiama jas skirti, būtų aiški ir tiksli, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos kylančias teises ir pareigas ir galėtų imtis atitinkamų priemonių (šiuo klausimu žr. 1981 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gondrand ir Garancini, 169/80, Rink. p. 1931, 17 punktą; 1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Van Es Douane Agenten, C‑143/93, Rink. p. I‑431, 27 punktą ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 66 punktą).

125    Šio principo, priklausančio bendroms valstybių narių konstitucinėms tradicijoms ir įtvirtinto įvairiose tarptautinėse sutartyse, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnyje, reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos arba leidžiama jas skirti, atveju (šiuo klausimu žr. 1987 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Maizena ir kt., 137/85, Rink. p. 4587, 15 punktą). Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms normoms, bet ir tokioms normoms, kuriomis reglamentuojamos aukščiai nurodytų normų pažeidimo pasekmės (šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo X, C‑74/95 ir C‑129/95, Rink. p. I‑6609, 25 punktą ir šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 67 punktą).

126    Šiuo klausimu reikia priminti EŽTK 7 straipsnio 1 dalies formuluotę:

„Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.“

127    Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) teigimu, šia nuostata reikalaujama, kad įstatymas aiškiai apibrėžtų pažeidimus ir už juos taikomas bausmes. Laikoma, kad ši sąlyga tenkinama, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ir neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (žr. 2000 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimo Coëme ir kt. prieš Belgiją, Recueil des arrêts ir décisions, 2000‑VII, 145 punktą) (šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 69 punktas).

128    Iš EŽTT praktikos aišku, kad norint patenkinti EŽTK 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus nėra būtina, jog teisės aktai, kurių pagrindu skiriamos sankcijos, būtų suformuluoti taip tiksliai, kad būtų galima visiškai užtikrintai numatyti galimas jų pažeidimo pasekmes (šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 71 punktas).

129    Iš tiesų, vadovaujantis EŽTT praktika, neapibrėžtos tam tikros nuostatos sąvokos nebūtinai lemia EŽTK 7 straipsnio pažeidimą, o tai, kad įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei atsižvelgiant į nagrinėjamus teisėtus tikslus yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi diskrecija apimtis ir sąlygos, siekiant privatiems asmenims užtikrinti tinkamą apsaugą nuo savivalės (žr. 1992 m. vasario 25 d. EŽTT sprendimo Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją, A serija, Nr. 226, 75 punktą). Šiuo klausimu EŽTT atsižvelgia ne tik į įstatymo tekstą, bet ir į tai, ar vartojamos neapibrėžtos sąvokos yra patikslintos nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje (žr. 1995 m. rugsėjo 27 d. EŽTT sprendimo G. prieš Prancūziją, A serija, Nr. 325‑B, 25 punktą) (šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 72 punktas).

130    Dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies galiojimo bausmių teisėtumo principo, Bendrijos teismo pripažinto laikantis EŽTT pateiktų gairių ir valstybių narių konstitucinių tradicijų, atžvilgiu, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovės, Komisija, konstatuodama konkurencijos taisyklių pažeidimą, spręsdama, ar atskiri veiksmai, kuriais šios taisyklės pažeistos, sudaro vieną tęstinį pažeidimą, ar kelis atskirus pažeidimus, ir apskaičiuodama baudų už šiuos pažeidimus sumą neturi neribotos diskrecijos.

131    Pirma, konkurencijos taisyklių pažeidimai, už kuriuos Komisija, taikydama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, gali skirti baudas, yra tik tie, kuriais pažeidžiamos EB 81 arba EB 82 straipsnio nuostatos. Todėl ieškovės klaidingai tvirtina, kad Komisija, konstatuodama tokius pažeidimus, naudojasi neribota diskrecija. Reikia priminti, kad klausimas, ar tenkinamos EB 81 ir EB 82 straipsnių sąlygos, iš principo patenka į išsamios Bendrijos teismo kontrolės sritį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1998 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deere prieš Komisiją, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑1501, 144 punktą). Tačiau nors tiesa, kad kai toks konstatavimas susijęs su sudėtingais ekonominiais ar techniniais vertinimais, teismo praktikoje pripažįstama, jog Komisija turi tam tikrą diskreciją turi tam tikrą diskreciją, tai šiaip ar taip nereiškia, kad ji yra neribota. Iš tiesų dėl to, kad esama tokios diskrecijos, Teismas neprivalo susilaikyti nuo Komisijos atliktos tokio pobūdžio duomenų interpretacijos kontrolės. Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį tikslumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 54 punkte minėto sprendimo Microsoft prieš Komisiją 88 punktą ir jame nurodytą tesimų praktiką).

132    Be to, ieškovės netvirtina, kad iš vieno iš pažeidimų tipų, kuriuos apima EB 81 straipsnis, apibrėžimo, t. y. „įmonių susitarimai <.>, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais <.> tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos <.>“, jos negalėjo žinoti, kad Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos karteliai ir automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis sudaro pažeidimus EB 81 straipsnio prasme ir patraukia jas atsakomybėn.

133    Antra, dėl to, kad tariamai nėra kriterijų nustatyti, ar padarytas vienas tęstinis pažeidimas, ar keli atskiri pažeidimai, reikia pripažinti, kad tokių kriterijų nėra nei Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, nei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, nei EB 81 punkte. Vis dėlto vieno tęstinio pažeidimo sąvoka vartojama ir patikslinta nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismo praktikoje. Tokie kriterijai, kaip tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo), skirti nustatyti, ar padaryti pažeidimai patenka į „bendrą planą“ ir taip sudaro vieną pažeidimą, teismo praktikoje, pavyzdžiui, minėtoje šio sprendimo 89 punkte, aiškinami jau daugelį metų.

134    Taigi dėl objektyvių priežasčių Komisija gali pradėti atskiras procedūras, nustatyti atskirus pažeidimus ir skirti kelias atskiras baudas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 93 punkte nurodyto sprendimo Tokai II 124 punktą).

135    Šiuo atžvilgiu iš ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindo analizės aiškiai matyti (šio sprendimo 53 punktas ir toliau), kad kriterijai, kuriuos taikydama Komisija priėjo prie išvados, jog padaryti du atskiri pažeidimai, yra nusistovėję teismo praktikoje suformuluoti kriterijai.

136    Nors tiesa, kad tam tikri kriterijai palieka Komisijai didelę diskreciją, tačiau Bendrijos teismo atliekama šios diskrecijos kontrolė iš tiesų leidžia nusistovėjusia ir paskelbta teismo praktika patikslinti tam tikras sąvokas. Konkrečiai kalbant, taip yra šioje byloje Komisijos taikyto prekių rinkos ir geografinės rinkos apibrėžimo, dėl kurio ji turėjo atlikti sudėtingus ekonominius vertinimus, atveju. Kaip buvo nustatyta nagrinėjant pirmąjį pagrindą (šio sprendimo 53 punktas ir toliau), įgyvendindama savo diskreciją Komisija turėjo laikytis teismo praktikoje suformuluotų kriterijų, pavyzdžiui, pakeičiamumo pasiūlos ir paklausos atžvilgiu.

137    Be to, Komisija, siekdama skaidrumo ir didesnio susijusių įmonių teisinio saugumo, paskelbė pranešimą dėl rinkos apibrėžimo, kuriame išdėstė kriterijus, kuriuos taiko kiekvienu atveju apibrėždama nagrinėjamą rinką. Šiuo atžvilgiu, priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi paskelbdama, jog nuo šio momento jas taikys atvejams, kuriems šios normos skirtos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio arba teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Taip pat, nors pranešimas dėl rinkos apibrėžimo nesudaro ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo, jame bendrai ir abstrakčiai apibrėžiami kriterijai, kuriuos Komisija įsipareigojo taikyti, norėdama nustatyti, ar esama vienos, ar kelių rinkų, bei, atitinkamai, – ar padarytas vienas, ar keli pažeidimai, ir todėl šiuo pranešimu užtikrinamas įmonių teisinis saugumas (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 ir 213 punktus). Vadinasi, pranešimas dėl rinkos apibrėžimo padėjo aiškiau apibrėžti Komisijos diskrecijos, kuri jai suteikta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, taikymo ribas.

138    Šiuo atžvilgiu iš pranešimo dėl rinkos apibrėžimo 4 ir 5 punktų matyti, kad „Komisija tikisi padidinti savo politikos ir sprendimų priėmimo proceso skaidrumą konkurencijos politikos srityje“ ir kad šis „didesnis skaidrumas padės įmonėms ir jų patarėjams geriau numatyti galimybę, kad konkrečiu atveju Komisija gali iškelti konkurencijos pažeidimo klausimus. Todėl įmonės gali atsižvelgti į tokią galimybę priimdamos savo vidaus sprendimus, svarstant, pavyzdžiui, <.> tam tikrų sutarčių sudarymą“.

139    Tad, atsižvelgiant į įvairius prieš tai nurodytus aspektus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti metodą, kurį Komisija taikys, norėdama nustatyti, ar nagrinėjami įmonės veiksmai sudaro vieną tęstinį pažeidimą, ar kelis atskirus pažeidimus.

140    Trečia, kalbant apie tvirtinimą, jog Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos nėra aiškios, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, Komisija neturi neribotos diskrecijos (žr. pagal analogiją šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 74 punktą).

141    Iš tiesų Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis apriboja Komisijos diskreciją. Pirma, šiose nuostatose numatytas objektyvus kriterijus, pagal kurį kiekvienai įmonei arba įmonių asociacijai skirta bauda negali viršyti 10 % jų apyvartos. Baudą galima skirti tik laikantis kiekybiškai nustatomos ir absoliučios maksimalios baudos sumos ribos, apskaičiuojamos kiekvienai įmonei kiekvienu pažeidimo atveju, todėl maksimalią baudos sumą, kuri gali būti skirta nagrinėjamai įmonei, galima nustatyti iš anksto. Antra, pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, kuri papildo to paties reglamento 23 straipsnio 2 dalį, Komisija kiekvienu nagrinėjamu atveju nustatydama baudas privalo atsižvelgti „į pažeidimo sunkumą ir trukmę“ (žr. pagal analogiją 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 75 punktą).

142    Nors teisinga, kad objektyvus maksimalios baudos sumos kriterijus ir subjektyvūs pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai suteikia Komisijai didelę diskreciją, jie ir toliau lieka kriterijais, kurie sudaro Komisijai galimybę skirti sankcijas atsižvelgiant į nagrinėjamos veikos neteisėtumo laipsnį. Todėl šiuo etapu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis Komisijai suteikiama tam tikra diskrecija, tačiau apibrėžiami kriterijai ir ribos, kurių, naudodamasi savo diskrecija baudų skyrimo srityje, ji turi laikytis (žr. pagal analogiją šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 76 punktą).

143    Be to, reikia pastebėti, kad nustatydama baudas pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų, apibrėžtų Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje (žr. pagal analogiją šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 77 punktą ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink.. p. II‑0000, 41 punktą).

144    Reikėtų pridurti, kad Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija skyrė baudas, ir gali ne tik panaikinti Komisijos priimtus sprendimus, bet ir panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą. Taigi Bendrijos teismas gali neribotai tikrinti Komisijos administracinę praktiką (žr. pagal analogiją šio sprendimo 143 punkte nurodyto sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 41 punktą). Ši Bendrijos teismo vykdoma kontrolė atitinka Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus kriterijus ir sudaro galimybę pasitelkiant į pagalbą nusistovėjusią paskelbtą teismų praktiką patikslinti kai kurias neapibrėžtas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje vartojamas sąvokas, kurios pakartotos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse (žr. šiuo klausimu pagal analogiją šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 79 punktą).

145    Be to, remdamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, o vėliau ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse išdėstytais ir Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje patikslintais kriterijais, Komisija suformavo žinomą ir prieinamą administracinę praktiką. Net jei pati Komisijos sprendimų priėmimo praktika nesudaro teisinio baudų skyrimo konkurencijos srityje pagrindo (žr. 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T‑241/01, Rink. p. II‑2917, 87 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), remiantis vienodo požiūrio principu,Komisija neturi teisės panašių faktinių aplinkybių vertinti skirtingai, o skirtingų aplinkybių vienodai, jei diferencijavimo negalima objektyviai pagrįsti (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas).

146    Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija, siekdama skaidrumo ir didesnio susijusių įmonių teisinio saugumo, paskelbė Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir (AP) 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės), kuriose nustatė apskaičiavimo metodą, kurį įsipareigojo taikyti kiekvienu konkrečiu atveju. Kalbant apie šias gaires tinka šio sprendimo 137 punkte pateikti samprotavimai apie pranešimą dėl rinkos apibrėžimo. Iš tiesų, priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Be to, nors gairės nesudaro ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo, tačiau jose bendrai ir abstrakčiai įtvirtinta metodika, kurią Komisija įsipareigojo taikyti ginčijamu sprendimu skirtoms baudoms apskaičiuoti, ir todėl užtikrinamas įmonių teisinis saugumas (šio sprendimo 137 punkte nurodyto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 ir 213 punktai). Vadinasi, Komisijos gairių priėmimas, atsižvelgiant į tai, kad jis pateko į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, o vėliau ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse, numatytą teisinio reglamentavimo sritį, padėjo aiškiau apibrėžti šia nuostata jai jau suteiktos diskrecijos taikymo ribas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 82 punktą).

147    Tad, atsižvelgiant į įvairius prieš tai nurodytus aspektus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už nagrinėjamą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį. Tai, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto tiksliai nustatyti baudos, kurią Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio, nėra bausmių teisėtumo principo pažeidimas, nes dėl pažeidimų, už kuriuos Komisija baudžia, sunkumo baudžiamaisiais ir atgrasymo tikslais pateisinama tai, kad nesudaromos sąlygos įmonėms įvertinti naudos, kurią jos gautų dalyvaudamos darant tam tikrą pažeidimą, iš anksto atsižvelgdamos į baudos, kuri joms būtų skirta už tokį neteisėtą elgesį, dydį (šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 83 punktas ir šio sprendimo 143 punkte nurodyto sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 45 punktas).

148    Šiuo požiūriu, net jei įmonės negali iš anksto tiksliai numatyti baudų, kurias kiekvienu atskiru atveju skirs Komisija, dydžio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EB 253 straipsnį Komisija privalo sprendime, kuriuo skiriama bauda, nepaisant bendrai žinomo sprendimo konteksto, motyvuoti, be kita ko, skirtos baudos dydį ir pateikti pasirinktą jos apskaičiavimo metodą. Tie motyvai turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėti Komisijos vertinimą, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos sužinoti priimtos priemonės priežastis, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga kreiptis į Bendrijos teismą, o pastarasis prireikus galėtų atlikti kontrolę (šio sprendimo 124 punkte nurodyto sprendimo Degussa prieš Komisiją 84 punktas ir šio sprendimo 143 punkte nurodyto sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 46 punktas).

149    Antra, kalbant apie argumentą, pagrįstą tuo, kad buvo padarytas tik vienas pažeidimas ir už jį skirta 10 % apyvartos viršijanti bauda, reikia priminti, jog nagrinėjant ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindą paaiškėjo, kad Komisija teisingai nustatė esant du atskirus pažeidimus. Kaip priminta šio sprendimo 94 punkte, nustačius kelis pažeidimus gali būti skirtos kelios atskiros baudos, kiekvieną kartą neviršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų. Taigi Komisija galėjo a priori skirti atskirą baudą už kiekvieną pažeidimą ir, iš pirmo žvilgsnio, neprivalo skirti vienos bendros baudos.

150    Toliau reikia nustatyti, ar kelis pažeidimus padariusiai įmonei skirtų baudų bendra suma gali viršyti nustatytą 10 % ribą. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kiekvienai pažeidime dalyvavusiai įmonei ir įmonių asociacijai skirta bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Šiose nuostatose nieko nesakoma apie bendrovei skirtų atskirų baudų sumą. Jei ieškovės iš tiesų padarė kelis pažeidimus, nesvarbu, ar pažeidimai nustatyti vienu, ar keliais sprendimais, vienintelis svarbus klausimas – ar iš tiesų tai yra atskiri pažeidimai. Tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba kelių pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai, nes kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 93 punkte nurodyto sprendimo Tokai II 118 punktą ir šio sprendimo 91 punkte nurodyto sprendimo BASF prieš Komisiją 158 punktą).

151    Vadinasi, paskyrusi dvi baudas, kurių bendra suma viršija 10 % ieškovių apyvartos, Komisija nepažeidė principo nulla poena sine lege.

152    Iš visų šių argumentų matyti, kad kaltinimą, susijusį su principo nulla poena sine lege pažeidimu, ir prieštaravimą dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumo reikia atmesti.

 Kaltinimas, susijęs su pareiga už kelis pažeidimus skirti vieną baudą

153    Ieškovės papildomai pateiktas argumentas, kad net jei būtų pripažinta, jog buvo padaryti du atskiri pažeidimai, reikėjo skirti tik vieną bendrą baudą, yra atmestinas.

154    Tiesa, kad iš teismo praktikos matyti, jog Komisija gali už atskirus pažeidimus skirti vieną baudą (1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 236 punktas; 2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 4761 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 265 punktas).

155    Vis dėlto, tai yra tik Komisijos teisė, kuria ji pasinaudojo tam tikromis aplinkybėmis, būtent kai pažeidimai buvo vienos nuoseklios strategijos dalis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 154 punkte minėtų sprendimų Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 4761–4764 punktus ir Tetra Pak prieš Komisiją 236 punktą), kai pažeidimai sudarė vieną pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 127 punktą) arba kai Komisijos sprendimu nustatytais pažeidimais skirtingose rinkose buvo siekiama to paties tipo elgesio, būtent nustatyti kainas ir kvotas bei keistis informacija, o dauguma šių pažeidimų dalyvių buvo tie patys (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cockerill Sambre prieš Komisiją, T‑144/89, Rink. p. II‑947, 92 punktą). Išnagrinėjus pirmąjį pagrindą paaiškėjo, kad šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo.

156    Taip pat negalima iš šios teismo praktikos daryti išvados, kad ankstesnė Komisijos praktika įpareigoja ją dėl to pasinaudoti galimybe skirti vieną baudą už kelis atskirus pažeidimus arba paaiškinti, kodėl ji šia galimybe nesinaudoja. Minėta teismo praktika veikiau patvirtina, kad praktika skirti vieną baudą yra išimtinė, nes ji taikoma tik tam tikromis aplinkybėmis.

157    Šiuo atžvilgiu ieškovių nurodyti Komisijos sprendimai taip pat neatskleidžia tokios praktikos. Iš tiesų 2001 m. spalio 10 d. Komisijos sprendimu, susijusiu su (EB) 81 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/36.264 – Mercedes-Benz), (OL L 257, 2002, p. 1), konkrečiai žr. 253 punktą, ir šio sprendimo 119 punkte minėtu sprendimu Vitaminai (711 ir 775 punktai) už konstatuotus atskirus pažeidimus skirtos skirtingo dydžio baudos, kurias sudėjus gauta bendra baudos suma. Taigi Komisija paskyrė kelias baudas, kurios buvo susumuotos. Bet kuriuo atveju ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime negali būti baudų už konkurencijos taisyklių pažeidimą teisinis pagrindas, kuris apibrėžtas tik Reglamente Nr. 17, Reglamente Nr. 1/2003 ir gairėse (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 234 punktą ir šio sprendimo 154 punkte nurodyto sprendimo Michelin prieš Komisiją 254 punktą).

158    Vadinasi, argumentą, susijusį su tariama nusistovėjusia ankstesne Komisijos praktika už kelis atskirus pažeidimus skirti tik vieną bendrą baudą, o sudėjus kelias skirtingas baudas, skirtas už kiekvieną atskirą nagrinėjamos įmonės padarytą pažeidimą, gautai galutinei baudos sumai taikyti 10 % šios įmonės bendrosios apyvartos ribą, reikia atmesti.

 Kaltinimas, kad nepaisyta teisėtų sankcijos tikslų

159    Ieškovės klaidingai tvirtina, kad Komisija, skirdama baudą už EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelį, turėjo atsižvelgti į už Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelį skirtos baudos atgrasomąjį poveikį.

160    Iš tiesų atgrasymo tikslu, kurį Komisija, nustatydama baudos dydį, gali įgyvendinti, siekiama, kad įmonės laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių, veikdamos Europos Bendrijoje arba EEE (2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Heubach prieš Komisiją, T‑64/02, Rink. p. II‑5137, 181 punktas). Kai padaryti keli pažeidimai, Komisija turi teisę nuspręsti, kad minėto tikslo nebus pasiekta, paskyrus baudą tik už vieną iš jų.

161    Taigi šį kaltinimą reikia atmesti.

162    Iš visų išdėstytų argumentų matyti, jog pagrindą, kad nesilaikyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus baudos dydžio, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

2.     Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, susijęs su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu skiriant baudą

a)     Šalių argumentai

163    Ieškovės pateikia kelis kaltinimus, pagrįsdamos ieškinio pagrindą, susijusį su baudos neproporcingumu ir vienodo požiūrio principo pažeidimu skiriant baudą.

164    Visų pirma, dėl proporcingumo principo pažeidimo ieškovės teigia, pirma, kad nustatydama baudas Komisija neatsižvelgė į didelius susijusių įmonių dydžio skirtumus, nors pagal gaires privalo tai padaryti. Komisija klaidingai rėmėsi tik įmonių apyvarta rinkoje, kurioje padarytas pažeidimas. Todėl ieškovėms skirta bauda sudarė 13,7 % grupės bendrosios apyvartos, o bauda, skirta Coats, siekė tik 2,3 % jos bendrosios apyvartos. Lygindamasi su didžiausiais konkurentais, tokiais kaip Coats, Amann mano esanti tik vidutinė įmonė.

165    Antra, proporcingumo principas pažeistas todėl, kad pažeistas ir gairių 1 punkto A dalies septintoje pastraipoje įtvirtintas vienodos bausmės principas. Komisija neatsižvelgė į įmonių ekonominę galią arba mokumą, išmatuojamą pagal jų bendrą apyvartą.

166    Trečia, gairėmis įdiegta „baudos dydžio fiksavimo sistema“ yra ypač nenaudinga mažoms ir vidutinėms įmonėms, kaip tai patvirtino už konkurencijos klausimus atsakingas Komisijos narys ir pati Komisija.

167    Ketvirta, joms paskirta bauda yra visiškai neproporcinga rinkos dydžiui. Todėl Komisija pažeidė bausmės tinkamumo ir proporcingumo principus. Ieškovės iš tiesų primena, kad sprendimais, kuriais skiriama bauda, siekiama baudžiamojo ir prevencinio tikslų ir kad bausmės turi neviršyti to, kas būtina pažeidėjo „resocializacijai“ užtikrinti. Vadinasi, kuo mažesnė bendrosios apyvartos dalis yra susijusi su pažeidimu, tuo labiau nuo 10 % ribos turi būti nutolusi sankcija.

168    Toliau, remdamosi skaičiais, ieškovės tvirtina, kad jų ir Coats atžvilgiu pažeistas vienodo požiūrio principas, tiek nustatant pradinę, tiek galutinę baudos sumą. Komisija iš tiesų visiškai neatsižvelgė nei į Amann mažumą absoliučiąja prasme, nei, kiek tai susiję su pramoninių siūlų rinka, į jos mažumą santykine prasme, todėl padarė teisės klaidą priskirdama ją tai pačiai įmonių kategorijai kaip Coats. Be to, Komisija pati laikėsi principo, kad Coats užėmė vyraujančią padėtį, tačiau ginčijamame sprendime nepaminėjo, kaip ji atsižvelgė į šią aplinkybę.

169    Komisija privalėjo atsižvelgti į kitų susijusių įmonių dydį, nes įmonių dydis ir ekonominė galia yra tokios pat vertės vertinimo kriterijai, kuriais kartu su kitais kriterijais reikėjo vadovautis nustatant baudos dydį.

170    Komisija neigia šį ieškinio pagrindą.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

 Proporcingumo principo pažeidimas

171    Svarbu priminti, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytiems tikslams pasiekti. Apskaičiuojant baudas pažeidimų sunkumą reikia nustatyti remiantis daugeliu veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingai didelės svarbos, palyginti su kitais vertinimo kriterijais. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 226–228 punktai).

–       Argumentas, kad neatsižvelgta į rinkos dydį

172    Ieškovės klaidingai tvirtina, kad Komisija nustatė baudas, neproporcingas atitinkamų rinkų dydžiui.

173    Iš tiesų reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija gali įmonėms skirti baudas, neviršijančias 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvavusių įmonių bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Apskaičiuojant šios ribos neviršijančią baudos sumą pagal šios nuostatos trečią dalį reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Be to, pagal gaires Komisija, nustatydama pradinę baudos sumą, remiasi pažeidimo sunkumu, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, konkrečią jo įtaką rinkai, jei ją galima išmatuoti, ir susijusios geografinės rinkos dydį.

174    Taigi nei Reglamente Nr. 1/2003, nei gairėse nenumatyta, kad baudų sumą reikia nustatyti tiesiogiai atsižvelgiant į paveiktos rinkos dydį, tad šis veiksnys yra tik vienas iš kelių reikšmingų elementų. Pats savaime šis teisinis pagrindas neįpareigoja Komisijos atsižvelgti į nedidelę prekių rinkos dalį (pagal analogiją žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères priešKomisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 148 punktą).

175    Vis dėlto pagal teismo praktiką vertindama pažeidimo sunkumą Komisija privalo atsižvelgti į daugelį veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi, nelygu aptariamo pažeidimo rūšis ir konkrečios jo padarymo aplinkybės (šio sprendimo 155 punkte nurodyto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktas). Negalima paneigti, kad tam tikrais atvejais tarp pažeidimo sunkumą rodančių veiksnių gali būti ir nagrinėjamos prekių rinkos dydis.

176    Todėl nors rinkos dydis gali būti veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nustatant pažeidimo sunkumą, jo svarba priklauso nuo konkrečių atitinkamo pažeidimo aplinkybių.

177    Šiuo atveju pažeidimą automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje iš esmės sudarė Europos automobilių sektoriaus klientams parduodamų pagrindinių gaminių orientacinių kainų nustatymas, pasikeitimas informacija apie atskiriems klientams taikomas kainas, susitarimas nustatyti šiems klientams taikomas minimalias orientacines kainas ir susitarimas vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai (ginčijamo sprendimo 215 ir 420 konstatuojamosios dalys). Pažeidimą pramoninių siūlų rinkoje iš esmės sudarė pasikeitimas svarbia informacija apie kainynus ir (arba) atskiriems klientams taikomas kainas, susitarimas dėl kainų ir (arba) orientacinių kainų padidinimo, susitarimas vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai ir pasidalyti klientais (ginčijamo sprendimo 99–125 ir 345 konstatuojamosios dalys).

178    Tokie veiksmai gairių prasme yra horizontalūs „kainų kartelio“ tipo apribojimai ir todėl pagal pobūdį yra „labai sunkus“ pažeidimas. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog ieškovės neprieštarauja, nei kad dvejus metus EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje vykdytas pažeidimas yra labai sunkaus pobūdžio, nei kad labai sunkaus pobūdžio yra daugiau nei dešimt metų Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje vykdytas pažeidimas. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad nagrinėjamos rinkos yra nedidelės, net jei tai būtų įrodyta, yra ne itin svarbu, palyginti su visuma kitų veiksnių, kuriais įrodomas pažeidimo sunkumas.

179    Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija nusprendė, jog pažeidimus reikia laikyti labai sunkiais gairių prasme, o gairėse nustatyta, kad tokiais atvejais Komisija gali „numatyti“ pradinę baudos sumą, viršijančią 20 mln. EUR. Vis dėlto, kalbant apie pažeidimą automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje, Komisija, remdamasi pažeidimo sunkumu, ieškovėms nustatė 5 mln. EUR pradinę baudos sumą, o kitoms įmonėms – 1,3 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 432–435 konstatuojamosios dalys). Panašiai, kalbant apie pažeidimą pramoninių siūlų rinkoje, pirmai kategorijai priklausančioms įmonėms (tarp kurių – Amann) Komisija nustatė 14 mln. EUR pradinę baudos sumą, antrai kategorijai priklausančioms įmonėms – 5,2 mln. EUR, trečiai kategorijai priklausančioms įmonėms – 2,2 mln. EUR, o ketvirtai kategorijai priklausančioms įmonėms –0,1 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamoji dalis).

180    Vadinasi, pradinės baudos sumos, kuriomis remiantis buvo apskaičiuotos ieškovėms skirtos baudos, buvo aiškiai mažesnės nei suma, kurią pagal gaires Komisija galėjo „numatyti“ už labai sunkius pažeidimus.

181    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių argumentą, kad joms skirtos baudos buvo neproporcingos, atsižvelgiant į EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos ir Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos dydį.

–       Argumentas, susijęs su tuo, kad atsižvelgta tik į apyvartą rinkose, kuriose padaryti pažeidimai

182    Ieškovės klaidingai tvirtina, jog pažeistas proporcingumo principas tariamai dėl to, kad Komisija, nustatydama pradinę baudų sumą, rėmėsi tik įmonių apyvarta atitinkamose nagrinėjamų prekių rinkose ir todėl neatsižvelgė į susijusių įmonių dydžio skirtumą.

183    Pirma, kalbant apie kaltinimą, kad Komisija rėmėsi tik atitinkamų įmonių apyvarta atitinkamose rinkose, reikia pažymėti, jog nustatydama pradinę baudos sumą, apibrėžiamą pagal pažeidimo sunkumą, Komisija manė, jog į kartelius įsitraukusias įmones būtina vertinti diferencijuotai, kad galėtų atsižvelgti į realų pažeidėjų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos konkurencijai ir nustatyti tokio dydžio baudą, kuri užtikrintų pakankamą atgrasomąjį poveikį. Ji pridūrė, kad būtinai reikėjo atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą ir atitinkamai į realų jos neteisėto elgesio poveikį konkurencijai. Siekdama įvertinti šiuos veiksnius, Komisija nusprendė remtis kiekvienos įmonės prekių, kurias apima karteliai, apyvarta nagrinėjamose rinkose.

184    Todėl, ir kaip buvo pažymėta šio sprendimo 179 punkte, pažeidimo automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje atžvilgiu Komisija suskirstė atitinkamas įmones į dvi kategorijas. Ieškovės, atsižvelgiant į jų 8,55 mln. EUR apyvartą, buvo paskirtos į pirmą kategoriją. Oxley, Coats ir Barbour, kurių apyvarta buvo tarp 1 ir 3 mln. EUR, pateko į antrą kategoriją. Kiek tai susiję su pažeidimu pramoninių siūlų rinkoje, Komisija suskirstė įmones į keturias kategorijas. Amann ir Coats, kurių apyvarta siekė tarp 14 ir 18 mln. EUR, paskirtos į pirmą kategoriją. BST, atsižvelgiant į tai, kad jos apyvarta buvo tarp 5 ir 8 mln. EUR, paskirta į antrą kategoriją. Gütermann, Barbour ir Bieze Stork, kurių apyvarta buvo tarp 2 ir 4 mln. EUR, paskirtos į trečią kategoriją, o Zwicky, kurios apyvarta buvo tarp 0 ir 1 mln. EUR, pateko į ketvirtą kategoriją.

185    Remdamasi nurodytais argumentais, pagal pažeidimo sunkumą Komisija už pirmąjį pažeidimą ieškovėms nustatė 5 mln. EUR pradinę baudos sumą (ginčijamo sprendimo 432–435 konstatuojamosios dalys), o už antrąjį pažeidimą Amann – 14 mln. EUR pradinę baudos sumą (ginčijamo sprendimo 356–358 konstatuojamosios dalys).

186    Pirmiausia reikia pastebėti, kad gairėse nenumatyta, jog baudos apskaičiuojamos pagal konkrečios įmonės bendrąją apyvartą arba pagal apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto, su sąlyga, kad Komisijos pasirinkimas nelems akivaizdžios vertinimo klaidos, gairėmis nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos sumą, kad būtų laikomasi bendrų Bendrijos teisės principų ir jei to reikalauja aplinkybės (2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, toliau – sprendimas Tokai I, 195 punktas). Todėl į apyvartą galima atsižvelgti, kai vertinant teikiama dėmesio tokiems veiksniams kaip realus pažeidėjų ekonominis pajėgumas padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams, pirmiausia vartotojams, ir tokio dydžio baudos nustatymas, kad ji užtikrintų pakankamą atgrasomąjį poveikį. Į apyvartą Komisija gali atsižvelgti ir vertindama kiekvienos įmonės konkrečią svarbą, taigi ir jos padaryto pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 82 punktas).

187    Šioje byloje Komisija atsižvelgė tiek į rinkos dalį, tiek į nagrinėjamų įmonių apyvartą atitinamoje rinkoje, kurios leido nustatyti santykinę kiekvienos įmonės svarbą nagrinėjamoje rinkoje. Kalbant apie Komisijos pasirinkimą tarp vienos ir (arba) kitos apyvartos, iš teismo praktikos matyti, jog kai norint nustatyti baudos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą atliekama bendrovių pažeidėjų realaus ekonominio pajėgumo padaryti didelės žalos konkurencijai analizė, kuri reikalauja realios šių įmonių svarbos paveiktoje rinkoje, t. y. jų įtakos jai, įvertinimo, bendroji apyvarta pateikia nevisą vaizdą. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad įtakingai įmonei, užsiimančiai įvairia veikla, dalyvavimas specifinių prekių rinkoje yra tik papildoma veikla. Be to, negalima atmesti galimybės, kad įmonė, užimanti didelę geografinės rinkos dalį ne Bendrijos teritorijoje, turi tik nedidelę Bendrijos ar EEE rinkos dalį. Tokiais atvejais vien tik tas faktas, kad atitinkamos įmonės bendroji apyvarta yra didelė, nebūtinai reiškia, kad ji turi lemiamą reikšmę paveiktoje rinkoje. Būtent todėl tiesa, kad nors įmonės apyvarta atitinkamose rinkose negali būti lemiama darant išvadą, kad įmonė priklauso stambiam ūkio subjektui, vis dėlto ji svarbi siekiant nustatyti įtaką, kurią ši įmonė galėjo padaryti rinkai (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų SNCZ prieš Komisiją, T‑52/02, Rink. p. II‑5005, 65 punktą ir Union Pigments prieš Komisiją, T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 152 punktą).

188    Šia prasme iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą (šio sprendimo 186 punkte nurodyto sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 91 punktas ir 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 196 punktas). Iš tiesų ši apyvarta gali tiksliai parodyti, kokia atsakomybė tenka kiekvienai įmonei šiose rinkose, nes tai yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai, ir todėl ši apyvarta yra geras kiekvienos atitinkamos įmonės galimybės padaryti žalos rodiklis.

189    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Komisija nepažeidė proporcingumo principo, kai nustatydama pradines baudos sumas, taikytas apskaičiuojant ieškovėms paskirtas baudas, pirmenybę teikė atitinkamų prekių apyvartai atitinkamose rinkose.

190    Antra, atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, kaltinimas, kad Komisija, nustatydama baudų sumą, neatsižvelgė į atitinkamų įmonių dydį, nustatomą pagal bendrąją apyvartą, nebeturi reikšmės.

191    Iš tiesų reikia priminti, kad gairėse numatyta, jog būtina atsižvelgti į pažeidėjų realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams, pirmiausia vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (1 punkto A dalies ketvirta pastraipa). Tose pačiose gairėse priduriama, kad jei pažeidimą padaro kelios įmonės, pvz., kartelio atveju, gali prireikti subalansuoti bendrą pradinę baudos sumą, siekiant atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą, taigi ir jos neteisėto elgesio realų poveikį konkurencijai, visų pirma kai to paties pobūdžio pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir todėl pakeisti bendrą pradinę baudos sumą atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos įmonės savybes (1 punkto A dalies šešta pastraipa) (šio sprendimo 186 punkte nurodyto sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 81 punktas).

192    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 186 punkte, gairėse nenumatyta, kad baudų sumą reikia apskaičiuoti pagal atitinkamų įmonių bendrąją apyvartą, tačiau jomis nedraudžiama atliekant tokį skaičiavimą, jei laikomasi šio sprendimo tame pačiame punkte nurodytų sąlygų, į tokią apyvartą atsižvelgti.

193    Šiuo atveju, kaip pastebėta šio sprendimo 183–189 punktuose, Komisijos pasirinkimas remtis apyvarta nagrinėjamose rinkose, kad galėtų nustatyti kiekvienos atitinkamos įmonės galimybę padaryti žalos, buvo nuoseklus ir objektyviai pagrįstas. Taip elgdamasi Komisija taip pat siekė atgrasyti, nes aiškiai parodė, jog griežčiau baus įmones, dalyvavusias kartelyje, sudarytame rinkoje, kurioje jos yra ypač svarbios.

194    Todėl reikia atmesti ir argumentą, kad baudos yra neproporcingos atitinkamos ieškovių bendrosios apyvartos atžvilgiu. Iš tiesų ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad galutinė paskirtos baudos suma yra neproporcinga, nes pradinės jų baudų sumos pateisinamos kriterijais, kuriuos Komisija pasirinko vertindama kiekvienos įmonės svarbą atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 304 punktą ir 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 185 punktą).

–       Gairėmis numatyta „baudos dydžio fiksavimo sistema“

195    Ieškovių pateikta gairėmis numatytos „baudos dydžio fiksavimo sistemos“ kritika neturi reikšmės.

196    Iš tiesų yra nusistovėjusi teismo praktika nekritikuoti apskaičiuojant atskiriems kartelio dalyviams skiriamų baudų dydį taikomo metodo, kuriuo kartelio dalyviai skirstomi į kelias kategorijas, pagal kurias nustatoma pradinė baudos suma tos pačios kategorijos įmonėms, net jei juo neatsižvelgiama į tos pačios kategorijos įmonių dydžio skirtumą, jei laikomasi proporcingumo ir vienodo požiūrio principų (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 385 punktas; 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 83–85 punktai ir 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 150 punktas). Jei šių principų laikomasi, Teismas nesprendžia, ar ši sistema naudinga, net jei ji nepalankesnė mažesnėms įmonėms. Teismas, prižiūrėdamas, ar Komisija teisėtai įgyvendina šioje srityje turimą diskreciją, turi tik patikrinti, ar šis kartelio narių skirstymas į kategorijas yra nuoseklus ir objektyviai pagrįstas, nekeisdamas iš karto Komisijos vertinimo savuoju (minėto 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF prieš Komisiją 157 punktas).

–       Neatsižvelgimas į tai, kad ieškovės yra „vidutinės įmonės“

197    Argumentas, jog Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovės yra vidutinės įmonės, neturi reikšmės.

198    Iš tiesų pakanka priminti, kad Komisija neprivalėjo apskaičiuoti baudos sumos, remdamasi sumomis, pagrįstomis nagrinėjamų įmonių apyvarta, ji taip pat neprivalo užtikrinti, kad, kai baudos skiriamos kelioms tame pačiame pažeidime dalyvavusioms įmonėms, galutinės atitinkamoms įmonėms skiriamos baudos atspindėtų visus jų bendrosios apyvartos ar apyvartos nagrinėjamos prekės rinkoje skirtumus (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 202 punktas).

199    Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi taip pat nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos paskiriamos kelioms tame pačiame pažeidime dalyvavusioms įmonėms, mažajai ar vidutinei įmonei paskirta bauda, išreikšta procentine apyvartos dalimi, nebūtų didesnė už didesnėms įmonėms paskirtas baudas. Iš tikrųjų iš šios nuostatos matyti, kad nustatant baudos dydį tiek mažosioms ar vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Jei tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija paskiria baudas, iš kurių kiekviena yra pagrįsta pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jai priekaištauti, jog kai kurioms iš jų baudos apyvartos požiūriu yra didesnės už kitoms įmonėms paskirtas baudas (pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 20 d. sprendimus: šio sprendimo 198 punkte nurodyto sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją 203 punktą ir šio sprendimo 194 punkte nurodyto sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją 174 punktą).

200    Taigi Komisija neprivalo sumažinti baudų, kai atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės. Iš tikrųjų į įmonės dydį jau atsižvelgta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba ir gairių nuostatomis. Be šių samprotavimų apie dydį, nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones. Tai, kad atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės, jų neatleidžia nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių (pagal analogiją žr. šio sprendimo 187 punkte nurodyto sprendimo SNCZ prieš Komisiją 84 punktą).

201    Dėl visų šių priežasčių ir argumentą, kad tariamai pažeistas vienodos bausmės principas, reikia atmesti.

 Vienodo požiūrio principo pažeidimas

202    Dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo reikia pastebėti, kad atliekant suskirstymą į kategorijas reikia laikytis principo, draudžiančio skirtingai vertinti panašias aplinkybes arba vienodai vertinti skirtingas aplinkybes, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas. Tuo pačiu aspektu gairių 1 punkto A dalies šeštoje pastraipoje numatyta, kad labai skirtingas tą patį pažeidimą padariusių įmonių dydis gali pateisinti diferencijavimą vertinant pažeidimo sunkumą.

203    Skirstant į kategorijas vienodo požiūrio principą galima pažeisti tarp skirtingų kategorijų, kai panašioje padėtyje esančios įmonės vertinamos skirtingai, arba kiekvienos kategorijos viduje, vienodai vertinant skirtingoje padėtyje esančias įmones. Šiuo atveju ieškovės nurodė abi situacijas: pirmą – dėl automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelio, o antrą – dėl Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelio. Todėl reikia išnagrinėti, ar įmonės buvo vertinamos skirtingai ir, jei taip, ar šie skirtumai yra objektyviai pagrįsti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 196 punkte nurodyto sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 407 ir 408 punktus).

204    Neginčijama, kad ieškovės ir Coats labai skiriasi savo dydžiu. Kadangi, kiek tai susiję su EEE automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos karteliu, joms buvo taikoma skirtinga pradinė baudos suma, nes jos buvo paskirtos į dvi skirtingas kategorijas, ir, kiek tai susiję su Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos karteliu, joms buvo taikoma vienoda pradinė baudos suma, nes jos buvo paskirtos į tą pačią kategoriją, reikia išnagrinėti, ar vertinimo skirtumą galima objektyviai pateisinti tuo, kad pirmenybė buvo teikiama atitinkamai įmonių svarbai nagrinėjamoje rinkoje (nustatytai pagal jų apyvartą nagrinėjamoje atitinkamos prekės rinkoje), o ne įmonių dydžiui (nustatytam pagal bendrąją apyvartą).

205    Šiuo atžvilgiu Teismas jau yra nusprendęs, kad nuoseklu ir objektyviai pateisinama į tą pačią kategoriją paskirti kelias įmones, iš kurių vienos bendroji apyvarta yra aiškiai arba net „daug“ mažesnė nei kitų įmonių, remiantis jų apyvarta atitinkamoje rinkoje ir tuo, kad joms priklauso labai panašios šios rinkos dalys, ir joms taikyti tokią pačią specialią pradinę baudos sumą. Todėl pripažinta, kad taip elgdamasi Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 186 punkte nurodyto sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 104–115 punktus ir šio sprendimo 187 punkte nurodyto sprendimo Union Pigments prieš Komisiją 155–158 punktus).

206    Tokią pačią išvadą reikia padaryti ir šiuo atveju. Iš tiesų, kaip buvo konstatuota, kiek tai susiję su automobilių pramonei skirtų siūlų rinka, ieškovės ir Coats buvo paskirtos atitinkamai į pirmąją ir antrąją kategorijas, nes ieškovių apyvarta šioje rinkoje buvo maždaug penkis kartus didesnė nei Coats apyvarta. Kalbant apie pramoninių siūlų rinką, Amann ir Coats pateko į tą pačią kategoriją, nes jų apyvarta šioje rinkoje buvo labai panaši. Todėl buvo nuoseklu ir objektyviai pateisinama minėtas įmones suskirstyti į kategorijas remiantis tokiu pagrindu.

207    Vadinasi, Komisija niekaip nepažeidė vienodo požiūrio principo.

208    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pagrindą, kad pažeisti proporcingumo ir vienodo požiūrio principai.

3.     Amann pateiktas ieškinio pagrindas, kad klaidingai nustatyta pradinė baudos už pramoninių siūlų rinkos kartelį suma

a)     Šalių argumentai

209    Amann tvirtina, kad Komisija pažeidė gaires, ją paskirdama į tą pačią kategoriją kaip Coats.

210    Pirmiausia, diferencijuodama įmones Komisija rėmėsi vien 2000 m. prekių, dėl kurių sudarytas pramoninių siūlų rinkos kartelis, apyvarta. Tačiau ji neatsižvelgė į tai, kad Coats nuo 1999 m. įsigijo visas Barbour akcijas ir kad todėl diferencijuojant prie jos apyvartos reikia pridėti Barbour apyvartą.

211    Toliau, kadangi Komisija nurodė tik šių dviejų įmonių apyvartos amplitudę (vienos – nuo 2 iki 4 mln. EUR, o kitos – nuo 14 iki 18 mln. EUR), Amann negalėjo nustatyti tikslaus šios apyvartos dydžio. Anot Amann, Komisija turėjo ypač atsargiai nustatyti pradinę baudos sumą, nes taikant gairėse numatytą fiksuoto baudų apskaičiavimo sistemą galiausiai neatsižvelgiama į įmonių dydžio skirtumą. Amann teigia, kad įmonių skirstymo į kategorijas metodas turi būti teisingas, nuoseklus ir nediskrimuojantis. Komisija nevykdė šių pareigų, kylančių iš vienodo požiūrio principo. Amann mano, kad žinodama tik apyvartos amplitudę, ji negali nustatyti, ar Komisija pradinę baudos sumą nustatė teisingai, nuosekliai ir be diskriminacijos. Todėl ji taip pat tvirtina, kad pažeistas EB 253 straipsnis.

212    Galiausiai, Komisija prekių, dėl kurių padarytas pažeidimas, apyvartai suteikė neproporcingą svarbą, palyginti su kitais vertinimo veiksniais.

213    Komisija tvirtina, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

214    Pirma, reikia išnagrinėti Amann kaltinimą, kad Komisija nesielgė teisingai, nuosekliai ir be diskriminacijos skirstydama įmones į kategorijas ir nustatydama pradinę baudos sumą.

215    Iš pradžių reikia atmesti Amann argumentą, kad Komisija diferencijuodama pradines baudos sumas neatsižvelgė į Barbour, kurios visas akcijas 1999 m. rugsėjo mėn. įsigijo Coats, apyvartą.

216    Iš tiesų 2005 m. balandžio 11 d. atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informacijos Coats paaiškino, kad nuo 1999 m. rugsėjo mėn. Barbour nebuvo veikianti įmonė ir nevykdė jokios apyvartos. 2000 m. Coats apyvarta Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, siekusi nuo 14 iki 18 mln. EUR, apėmė Coats komercinę veiklą ir Barbour, kurią Coats įsigijo 1999 m. rugsėjo mėn., veiklą, todėl ji nekvestionuotina.

217    Toliau reikia priminti, jog Komisija manė, kad į kartelį įsitraukusias įmones būtina vertinti diferencijuotai, kad būtų atsižvelgta į realų pažeidėjų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos konkurencijai ir nustatyti tokio dydžio baudą, kuri užtikrintų pakankamą atgrasomąjį poveikį. Ji pridūrė, kad būtinai reikėjo atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą, ir atitinkamai realų jos neteisėto elgesio poveikį konkurencijai (ginčijamo sprendimo 354 ir 355 konstatuojamosios dalys). Siekdama įvertinti šiuos veiksnius, Komisija nusprendė remtis kiekvienos įmonės apyvarta pramoninių siūlų rinkoje paskutiniais pažeidimo metais, t. y. 2000 m., kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 356 konstatuojamojoje dalyje pateiktų lentelių.

218    Atitinkamai, kaip nurodyta šio sprendimo 184 punkte, ji suskirstė įmones į keturias kategorijas, Amann ir Coats paskyrė į pirmą kategoriją ir šioms dviem įmonėms nustatė 14 mln. EUR pradinę baudos sumą.

219    Šiuo atžvilgiu Teismas, tikrindamas, ar Komisija teisėtai naudojasi diskrecija, turi patikrinti, tik ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 196 punkte nurodyto sprendimo BASF prieš Komisiją 157 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

220    Šiuo atžvilgiu reikia manyti, kad įmonių suskirstymas į keturias kategorijas yra neblogas būdas įvertinti jų santykinę svarbą rinkoje, nustatant atitinkamą pradinę baudos sumą, jei toks skirstymas nepateikia per daug iškreipto nagrinėjamos rinkos vaizdo. Šiuo atveju Komisijos taikyto metodo, t. y. apibrėžti kategorijas pagal atitinkamos prekės apyvartą nagrinėjamoje rinkoje: atitinkamai nuo 14 iki 18 mln. EUR, nuo 5 iki 8 mln. EUR, nuo 2 iki 4 mln. EUR ir nuo 0 iki 1 mln. EUR, negalima a priori laikyti neturinčiu vidinio nuoseklumo.

221    Amann pateikta kategorijų apibrėžimo ir pradinės baudos sumos kiekvienai iš jų nustatymo metodo kritika yra tuo labiau nepagrįsta, turint mintyje tai, kad kategorijos, į kurią paskirta Amann, atžvilgiu 14 mln. EUR suma, pasirinkta kaip pradinė suma baudai apskaičiuoti, buvo mažiausia šioje kategorijoje.

222    Šiuo atžvilgiu reikia atmesti Amann argumentą, kad ji neturėjo būti toje pačioje kategorijoje kaip Coats dėl to, kad tariamai jų apyvarta pramoninių siūlų rinkoje skyrėsi bent dviem milijonais eurų, o įmonės, kurių apyvarta skyrėsi tokia pačia suma, buvo paskirtos į skirtingas kategorijas. Iš tiesų reikia pastebėti, kad 2005 m. liepos 14 d. Sprendime Acerinox prieš Komisiją (C‑57/02 P, Rink. p. I‑6689, 74–80 punktai), kuriuo teisingai remiasi Komisija, Teisingumo Teismas pripažino, kad įmonės buvo teisingai paskirtos į tą pačią kategoriją, nors jų turėtų rinkos dalių skirtumas buvo didesnis nei šiuo atveju.

223    Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 182–194 punktuose pateiktus samprotavimus, reikia atmesti Amann argumentą, kad Komisija gaminių, dėl kurių padarytas pažeidimas, prekybos apyvartai suteikė neproporcingą svarbą, palyginti su kitais vertinimo veiksniais.

224    Taigi Komisija teisingai, nuosekliai ir nediskriminuodama suskirstė įmones į kategorijas ir nustatė pradinę baudos sumą.

225    Antra, Amann klaidingai tvirtina, kad Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti, nes dėl to, kad tariamai žinojo tik apyvartos amplitudę, ji negalėjo išsiaiškinti metodo, kuriuo Komisija nustatė pradines baudos sumas, remdamasi minėtais skaičiais.

226    Iš tiesų iš teismo praktikos žinoma, jog nustatant baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą, esminis procedūrinis reikalavimas – pareiga motyvuoti – yra įvykdytas, kai Komisija savo sprendime nurodo veiksnius, kuriais remdamasi ji galėjo įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AtlanticContainer Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 1521 punktas). Šie reikalavimai neįpareigoja Komisijos savo sprendime nurodyti skaičių, susijusių su baudų apskaičiavimo metodu, nes Komisija bet kuriuo atveju negali išimtinai ir mechaniškai remdamasi aritmetinėmis formulėmis atsisakyti savo diskrecijos. Kai sprendimu baudos skiriamos kelioms įmonėms, pareigos motyvuoti apimtis įvertintina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų sunkumą reikia nustatyti remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, ypatingomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, nors nėra jokio įpareigojančio ar išsamaus kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 464 ir 465 punktai).

227    Šiuo atveju iš pateiktų samprotavimų aišku, kad teismo praktikoje išdėstytos sąlygos yra įvykdytos, nes Komisija nurodė, kad pažeidimo sunkumą įvertino taikydama gairėse įtvirtintus kriterijus ir suskirstė įmones į kategorijas pagal jų dydį rinkoje, nustatytą pagal jų apyvartą joje, ir nustatydama pradinę sumą, turėdama mintyje nagrinėjamos geografinės rinkos dydį.

228    Komisija įvykdė pareigą motyvuoti, nurodydama apyvartos pakankamai siaurą apyvartos amplitudę, kad Amann galėtų išsiaiškinti metodą, kuriuo Komisija nustatė pradines sumas, taip pat užtikrindama sandorių slaptumą.

229    Taigi Komisija nepažeidė reikalavimo motyvuoti sprendimą.

230    Todėl ieškinio pagrindą, kad klaidingai nustatyta pradinė baudos už pramoninių siūlų rinkos kartelį suma, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

4.     Amann pateiktas ieškinio pagrindas, kad klaidingai apskaičiuota pažeidimo pramoninių siūlų rinkoje trukmė

a)     Šalių argumentai

231    Anot Amann, klaidingai apskaičiuota pažeidimo trukmė.

232    Pirma, pažeidimo, kurį ji padarė Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, trukmė buvo ne vienuolika metų ir devyni mėnesiai, o tik vienuolika metų. Paskutinį kartą pažeidime ji dalyvavo atvykusi ne į 2001 m. rugsėjo 18 d. susitikimą, o į 2001 m. sausio 16 d. susitikimą, kaip tai patvirtinta ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje. Vadinasi, pradinę baudos sumą buvo galima padidinti ne 115 %, o ne daugiau kaip 110 %.

233    Be to, Amann pabrėžia, kad net jei, remiantis dvišaliu bendravimu, kurį buvus tvirtina Komisija, būtų padaryta išvada, jog ji dalyvavo nagrinėjamuose susitarimuose po 2001 m. sausio 16 d., taip galėjo būti ne ilgiau kaip iki 2001 m. gegužės mėnesio. Taigi pažeidimas truko ne ilgiau kaip vienuolika metų ir keturis mėnesius.

234    Antra, šiuo atžvilgiu remdamasi keliais Komisijos sprendimais, Amann tvirtino, kad didinant pradinę baudos sumą nereikėjo atsižvelgti į pirmus pažeidimo metus.

235    Trečia, Komisija turėjo pasinaudoti savo diskrecija pagal gairių 1 punkto B dalies antrą pastraipą ir padidinti pradinę baudos sumą gerokai mažiau nei 10 % už kiekvienerius pažeidimo metus, nes tekstilės pramonei skirtų siūlų kainos a priori negalėjo arba beveik negalėjo padaryti ilgalaikės žalos vartotojams, kadangi kaštų dalis siūlams sudarė tik 0,15 % visų galutinio gaminio kaštų.

236    Komisija neigia visus šiuos kaltinimus ir prašo atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

237    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį pažeidimo trukmė yra vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, kokio dydžio baudą skirti konkurencijos taisykles pažeidusioms įmonėms.

238    Kalbant apie faktorių, susijusį su pažeidimo trukme, gairėse skiriami trumpalaikiai pažeidimai (paprastai trunkantys trumpiau nei vienerius metus), dėl kurių sunkumo skirta pradinė bauda nedidinama; vidutinės trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys nuo vienerių iki penkerių metų), už kuriuos ši bauda gali būti padidinta iki 50 %; ir ilgos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys ilgiau nei penkerius metus), už kuriuos ta bauda gali būti padidinta iki 10 % už kiekvienerius metus (1 punkto B dalies pirmosios pastraipos pirma–trečia pastraipos).

239    Iš ginčijamo sprendimo 359 konstatuojamosios dalies matyti, kad Amann dalyvavo Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelyje nuo 1990 m. sausio iki 2001 m. rugsėjo, t. y. pažeidimas truko 11 metų ir 9 mėnesius. Šis laikotarpis atitinka ilgos trukmės pažeidimo apibrėžimą. Todėl pradinė Amann skirtos baudos suma dėl pažeidimo trukmės padidinta 115 % (ginčijamo sprendimo 360 konstatuojamoji dalis).

240    Pirma, to, kad Amann nedalyvavo 2001 m. rugsėjo 18 d. susitikime, neužtenka įrodyti, kad ji atsisakė dalyvauti pažeidime nuo 2001 m. sausio 16 d., t. y. paskutinio daugiašalio susitikimo, kuriame ji dalyvavo, dienos.

241    Padaryti išvadą, kad Amann galutinai nutraukė savo dalyvavimą kartelyje būtų galima, tik jei ji būtų viešai atsiribojusi nuo to, kas buvo aptarta 2001 m. sausio 16 d. susitikime, tačiau ji to nepadarė (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 85 punktą ir šio sprendimo 145 punkte minėto sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją 203 punktą).

242    Be to, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje, Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelis buvo organizuotas ne tik daugiašaliais, bet ir dvišaliais susitikimais. Amann iš tiesų reguliariai palaikė dvišalius ryšius po 2001 m. sausio 16 dienos. Iš ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamosios dalies aišku, kad Amann ir Coats viena kitai siuntė informaciją apie kainas, ir Amann šios aplinkybės neneigia.

243    Aplinkybės, kad paskutinis susirašinėjimas vyko 2001 m. gegužės mėn., neužtenka pripažinti, kad Amann nustojo dalyvauti pažeidime nuo 2001 m. birželio mėnesio.

244    Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad, kaip tai priminta šio sprendimo 27 punkte, kartelį sudarė keitimasis informacija apie kainas, nuolaidas ir specialias kainas, susitarimai dėl būsimų kainynų, nuolaidų ir specialių kainų bei susitarimai vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai ir pasidalyti klientais. Vien aplinkybė, kad Amann po 2001 m. gegužės mėn. susirašinėjimo nutraukė informacijos teikimą kitiems kartelio nariams, net jei ji yra teisinga, neįrodo, kad ši įmonė pasitraukė iš kartelio (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑329/01, Rink. p. II‑3255, 252 punktą).

245    Vadinasi, Komisija nepadarė skaičiavimo klaidos, pradinę Amann skirtos baudos sumą padidindama 5 % už jos dalyvavimą pažeidime po 2001 m. sausio 16 d. daugiašalio susitikimo.

246    Antra, apskaičiavimo metodas, pagal kurį neatsižvelgiama į pirmus pažeidimo metus, didinant baudą už pažeidimo trukmę, nėra nusistovėjusi Komisijos praktika. Iš tiesų naujausiuose savo sprendimuose Komisija šio metodo nebetaikė. Be to, reikia pripažinti, kaip tai daro Komisija, kad sprendimai, kuriuos Amann nurodė pagrįsdama savo argumentus, yra susiję su vidutinės trukmės pažeidimais (neviršijančiais 5 metų), ir todėl visiškai nepagrindžia tariamai nusistovėjusios Komisijos sprendimų priėmimo praktikos ilgos trukmės pažeidimų atveju. Be to, Komisija nustatydama baudų dydį turi didelę diskreciją ir ji nėra saistoma vertinimų, kuriuos pateikė anksčiau (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 154 punkte minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 292 punktą).

247    Be to, a contrario, iš sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją (minėtas šio sprendimo 186 punkte, 133 punktas), kuriuo remiasi Amann, matyti, jog gairių 1 punkto B dalies nuostatose visiškai nenurodyta, kad į pirmus pažeidimo metus nereikia atsižvelgti. Iš tiesų tik numatyta, kad už trumpos trukmės pažeidimus, paprastai trunkančius trumpiau nei vienerius metus, bauda nedidinama. Tačiau bauda didinama ilgiau trunkančių pažeidimų atveju, o pradinis baudos dydis gali būti padidintas iki 50 %, kai pažeidimas trunka nuo vienerių iki penkerių metų. Teismas taip pat pridūrė, kad nors šioje nuostatoje nenumatyta, jog bauda savaime didinama 10 % už kiekvienerius metus vidutinės trukmės pažeidimo atveju, ja Komisijai suteikiama diskrecija. Tą patį galima pasakyti ir apie su ilgos trukmės pažeidimais susijusią gairių 1 punkto B dalies trečią įtrauką, kurioje tik numatyta, kad baudą galima padidinti 10 % už metus (minėto sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 133 ir 134 punktai). Minėtame sprendime Cheil Jedang prieš Komisiją priežastis, dėl kurios Teismas nusprendė, kad nereikia baudos didinti 10 %, yra susijusi tik su ypatingomis bylos aplinkybėmis, t. y. su tuo, kad Komisija savo sprendime be jokio pateisinimo kai kurioms įmonėms penkerius metus trukusiam pažeidimui taikė 40 % koeficientą, o ieškovei taikė 30 % koeficientą dvejus metus ir dešimt mėnesių trukusiam pažeidimui.

248    Trečia, Amann klaidingai tvirtina, kad Komisija nepasinaudojo savo diskrecija savaime taikydama didžiausią baudos didinimo koeficientą – 10 % už kiekvienerius pažeidimo metus – ir todėl neatsižvelgė į tai, kad pramoninių siūlų kainos a priori negali arba beveik negali vartotojui padaryti ilgalaikės žalos.

249    Reikia priminti, kad nors gairių 1 punkto B dalies pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nenustatyta, kad bauda turi būti savaime didinama 10 % už kiekvienerius ilgai trukusio pažeidimo metus, Komisijai šiuo atžvilgiu paliekama diskrecija (2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 396 punktas ir šio sprendimo 89 punkte nurodyto sprendimo BPB prieš Komisiją 362 punktas).

250    Šiuo atveju iš šio sprendimo 239 punkto aišku, kad padidindama baudas dėl pažeidimo trukmės Komisija laikėsi gairėmis nusistatytų taisyklių. Atsižvelgiant į šios bylos veiksnius reikia manyti, kad Komisija teisingai pasinaudojo savo diskrecija padidindama baudą 10 % už kiekvienerius pažeidimo metus.

251    Taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad padidinti baudą dėl trukmės galima ne tik tuomet, kai yra tiesioginis ryšys tarp trukmės ir didelės žalos Bendrijos tikslams, kurių siekiama konkurencijos taisyklėmis (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 106 punktą ir šio sprendimo 154 punkte nurodyto sprendimo Michelin prieš Komisiją 278 punktą).

252    Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo 347–351 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nagrinėjo konkrečią karteliu atitinkamai rinkai padarytą žalą. Ji padarė išvadą, kad sunku tą žalą tiksliai išmatuoti, tačiau aišku, kad neteisėtais susitarimais padarytas labai konkretus poveikis.

253    Laikantis teismo praktikos ir atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes reikia pripažinti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, padidindama baudą 10 % už kiekvienerius pažeidimo metus.

254    Todėl ieškinio pagrindą, kad klaidingai apskaičiuota pažeidimo pramoninių siūlų rinkoje trukmė, reikia atmesti.

5.     Amann pateiktas ieškinio pagrindas, kad neatsižvelgta į kai kurias lengvinančias aplinkybes, susijusias su pažeidimu pramoninių siūlų rinkoje

a)     Šalių argumentai

255    Amann nurodo, kad turi būti atsižvelgta į lengvinančią aplinkybę pagal gairių 3 punkto septintą įtrauką, kadangi ji vienašališkai savo iniciatyva ir prieš pirmuosius Komisijos veiksmus nusprendė nutraukti pažeidimą. Ji tvirtina, kad po 2001 m. sausio 16 d. susitikimo ji nebedalyvavo jokiame susitikime ir nuo 2001 m. gegužės mėn. nutraukė visus dvišalius ryšius. Šiuo atžvilgiu ji pažymi, jog kadangi ji nesirėmė gairių 3 punkto trečia įtrauka, teismo praktika šiuo atžvilgiu, pagal kurią nagrinėjamas įmones nutraukti savo antikonkurencinę veiklą turi paskatinti Komisijos veiksmai, visiškai neužkerta kelio pripažinti lengvinančios aplinkybės. Amann mano, kad taip elgdamasi ji rizikavo sulaukti sankcijų iš savo konkurentų, ypač Coats. Kad šis represijų pavojus buvo visai ne teoriškas, įrodė susirašinėjimas su Coats atstovais, kaip tai patvirtino ir BST 2004 m. liepos 19 ir 20 dienomis vykusiame posėdyje. Komisija neišnagrinėjo šių pareiškimų, taigi neįvykdė jai tenkančios pareigos nustatyti aplinkybes.

256    Be to, tvirtindama, kad į pažeidimo nutraukimą jau atsižvelgė vertindama jo trukmę, Komisija nepaisė fakto, kad pažeidimo objektyvią trukmę reikia skirti nuo subjektyvaus jo pabaigos aspekto. Negalima atsisakyti atsižvelgti į elgesį kaip lengvinančią aplinkybę vien todėl, kad jis jau buvo įmonei naudingas, vertinant pažeidimo trukmę.

257    Komisija neigia šiuos argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

258    Pirmiausia reikia priminti, kad gairių 3 punkte numatyta, jog pagrindinė baudos suma mažinama, jei yra tokių „lengvinančių aplinkybių“: išimtinai pasyvus arba „pamėgdžiojimo“ vaidmuo pažeidime, neteisėtų susitarimų arba veiklos neįgyvendinimas praktikoje, pažeidimo nutraukimas vos Komisijai įsikišus arba kitų aiškiai nepaminėtų aplinkybių.

259    Taip pat reikia konstatuoti, kad gairėse imperatyviai nenurodytos lengvinančios aplinkybės, į kurias Komisija privalo atsižvelgti. Todėl Komisija, bendrai vertindama bet kokį galimą baudų sumažinimą, turi tam tikrą diskreciją atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes (2004 m. liepos 8 d Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 326 punktas). Taigi Komisija visiškai neprivalo, naudodamasi savo diskrecija, sumažinti baudos už akivaizdaus pažeidimo nutraukimą, nesvarbu, ar šis pažeidimas nutrauktas prieš jai įsikišant, ar vėliau (šio sprendimo 93 punkte nurodyto sprendimo Tokai II 292 punktas).

260    Be to, svarbu pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytas konkurencijos taisyklių pažeidimų nutraukimas vos Komisijai įsikišus logiškai gali būti lengvinanti aplinkybė, tik jei yra priežasčių manyti, kad atitinkamos įmonės dėl minėto įsikišimo buvo paskatintos nutraukti savo antikonkurencinį elgesį. Iš tiesų šios nuostatos tikslas – paskatinti įmones nutraukti antikonkurencinę veiklą vos Komisijai šiuo atžvilgiu pradėjus tyrimą. Bauda negali būti mažinama šios nuostatos pagrindu, jei šios įmonės jau yra priėmusios tvirtą sprendimą nutraukti pažeidimą arba pažeidimas jau yra nutrūkęs dar prieš Komisijos įsikišimą. Į pastarąjį veiksnį buvo pakankamai atsižvelgta apskaičiuojant pažeidimo trukmę (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 158 punktą; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 280 ir 281 punktus bei šio sprendimo 91 punkte nurodyto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo BASF prieš Komisiją 128 punktą).

261    Be to reikia pažymėti, jog Amann savo teisę pasinaudoti lengvinančiomis aplinkybėmis pagrindžia tuo, kad po 2001 m. sausio 16 d. susitikimo ji vienašališkai nusprendė nebedalyvauti jokiame kitame susitikime ir nutraukti visus dvišalius ryšius. Tačiau, kaip konstatuota šio sprendimo 240 ir paskesniuose punktuose, Amann toliau dalyvavo po šio daugiašalio susitikimo vykusiuose dvišaliuose susitikimuose.

262    Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti Amann argumentą, kad Coats atliko kartelio vadovo vaidmenį ir, Amann nusprendus nebedalyvauti pažeidime, jos atžvilgiu pateikė grasinimų. Šiuo aspektu ieškovės argumentas, kad Komisija neįvykdė pareigos nustatyti aplinkybes, neturi reikšmės. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 261 punkto, ieškovės pareiškimas, kad ji nutraukė savo dalyvavimą pažeidime po 2001 m. sausio 16 d. susitikimo, yra netikslus. Todėl ji negali pagrįstai tvirtinti, kad po šio susitikimo nutraukus pažeidimą Coats jos atžvilgiu ėmėsi represijų, ir todėl negali remtis kokia nors pareiga šiuo atžvilgiu nustatyti aplinkybes.

263    Galiausiai, net jei Amann anksčiau nustojo dalyvauti pažeidime, iš minėtos teismo praktikos matyti, kad Komisija turi tam tikrą diskreciją bendrai įvertinti, ar, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, sumažinti baudas ir kiek, ir visai nėra įpareigota sumažinti baudos už akivaizdaus pažeidimo nutraukimą prieš jai pradedant tyrimą.

264    Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

6.     Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, kad klaidingai apskaičiuotos ieškovėms už pažeidimą automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje skirtos baudos pradinė ir pagrindinė sumos

a)     Šalių argumentai

265    Pirma, ieškovės kritikuoja savavališką baudos už pažeidimą automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje pradinės sumos nustatymą. Iš ginčijamo sprendimo negalima suprasti, kaip Komisija apskaičiavo minėtą sumą ir kuo remdamasi ji apibrėžė kategorijas. Iš tiesų pradinės baudos sumos (5 mln. EUR ieškovėms ir 1,3 mln. EUR kitoms nagrinėjamoms įmonėms) tiksliai neatitinka skirtingos prekių, dėl kurių sudarytas kartelis, apyvartos.

266    Toliau, Komisija nepaaiškino, kodėl kitaip nei Coats ir Barbour, ieškoves ji laikė įmonių vienetu. Šiuo atžvilgiu Komisijos tvirtinimas, kad Amann prieš įsigydama daugumą Cousin akcijų jai darė didelę įtaką, neįtikina. Anot ieškovių, Coats ir Barbour padėtį reikėjo vertinti lygiai taip pat kaip jų. Oxley atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateikta informacija taip pat įrodo, kad Komisija sumenkino Coats ir Barbour svarbą. Ieškovės tvirtina, jog gali būti, kad Komisija, jei būtų teisingai suskirsčiusi šias įmones į kategorijas, būtų nustačiusi kitokią pradinę sumą. Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas.

267    Komisijos atsakymas patvirtino ją padarius loginę klaidą, nes į Barbour dalyvavimą atsižvelgta tik iki 1999 m. rugsėjo mėn., kai ją įsigijo Coats, o nuo šio momento Komisija atsižvelgė tik į Coats apyvartą, nors ji turėjo priskirti Coats ir Barbour 1999 m. apyvartą. Šios apyvartos suma siekė maždaug 6 mln. EUR. Todėl ieškovės kritikuoja faktą, kad joms taikyta 5 mln. EUR pradinė suma (jų apyvarta sudėjus siekė 8,55 mln. EUR), o Coats taikyta pradinė suma tebuvo 1,3 mln. EUR (nors jos apyvarta siekė apie 6 mln. EUR). Ieškovės taip pat kritikuoja faktą, kad Komisija, skirstydama į kategorijas, susumuota jų apyvarta rėmėsi viso laikotarpio atžvilgiu, o į Barbour apyvartą nustatydama baudos sumą nebeatsižvelgė nuo to momento, kai ją įsigijo Coats.

268    Antra, remiantis pažeidimo trukme nuo 1998 m. gegužės (birželio) mėn. iki 2000 m. gegužės 15 d., t. y. metai ir vienuolika mėnesių, klaidingai apskaičiuota pagrindinė suma ir dėl to klaidingai 15 % padidinta pradinė suma.

269    Anot ieškovių, neįrodyta, nei kad susitikimas įvyko 1998 m. gegužės (birželio) mėn., nei kad jos jame dalyvavo. Jos teigia, kad vienintelis įrodymas, kuriuo remiasi Komisija, yra Coats atsakymas į prašymą pateikti informacijos. Tačiau šis Coats atsakymas pagrįstas tik ankstesnio darbuotojo raštu. Taigi faktas, kad šis susitikimas įvyko, yra nepagrįstas, o minėto rašto autentiškumas kelia abejonių, kurias Komisija turėjo išsklaidyti atlikusi patikrinimą. Anot ieškovės, pirmas susitikimas įvyko tik 1999 m. birželio mėnesį. Oxley negalėjo pateikti jokios informacijos apie šį susitikimą, o Coats negalėjo tiksliai paaiškinti savo dalyvavimo jame. Turėdamos mintyje su šiuo susitikimu susijusius neaiškumus, ieškovės taip pat kaltina Komisiją visiškai nesistengus išsiaiškinti, kur toks susitikimas vyko. Taigi jos mano, kad pagrindinė baudos suma turi būti skaičiuojama už laikotarpį nuo 1999 m. balandžio 15 dienos.

270    Komisija neigia šį ieškinio pagrindą.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

271    Pirma, reikia nagrinėti argumentą, kad klaidingai apskaičiuota pradinė baudos suma.

272    Reikia priminti, kad gairėse numatyta, jog pirmiausia įvertinamas pažeidimo sunkumas, pagal kurį galima nustatyti „bendrą pradinę sumą“. Pažeidimo sunkumas apibrėžiamas remiantis objektyviais veiksniais, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdžiu, jo konkrečiu poveikiu rinkai, jei tai galima išmatuoti, ir atitinkamos geografinės rinkos dydžiu. Tada pažeidimo sunkumas nagrinėjamas remiantis subjektyviais veiksniais. Atsižvelgiama į nagrinėjamos įmonės požymius, ypač dydį ir padėtį atitinkamoje rinkoje, pagal šiuos požymius svarstoma pradinė suma, įmonės skirstomos į kategorijas ir nustatoma „konkreti pradinė suma“. Toliau atsižvelgiama į pažeidimo trukmę tam, kad būtų nustatyta pagrindinė suma, o galiausiai nagrinėjamos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, kuriomis remiantis įvertinamas kiekvienos nagrinėjamos įmonės santykinis dalyvavimo pažeidime sunkumas.

273    Konkrečiau kalbant apie subjektyvius veiksnius, į kuriuos atsižvelgta nustatant pradinę sumą, gairėse yra numatyta, kad būtina atsižvelgti į pažeidėjų realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams, pirmiausia vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (1 punkto A dalies ketvirta pastraipa).

274    Pagal tas pačias gaires, jei pažeidimą padaro kelios įmonės, pvz., kartelio atveju, gali prireikti subalansuoti bendrą pradinę sumą, siekiant atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą, taigi ir jos neteisėto elgesio realų poveikį konkurencijai, visų pirma kai to paties pobūdžio pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir todėl pakeisti bendrą pradinę baudos sumą atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos įmonės savybes (1 punkto A dalies šešta pastraipa) (šio sprendimo 186 punkte nurodyto sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 81 punktas).

275    Reikia pastebėti, kad gairėse nenumatyta, jog baudų suma turi būti skaičiuojama pagal įmonių bendrąją apyvartą arba jų apyvartą atitinkamoje rinkoje. Tačiau jomis nedraudžiama Komisijai nustatant baudos sumą atsižvelgti ir į tokią apyvartą, kad būtų užtikrintas bendrųjų Bendrijos principų laikymasis, ir kai to reikalauja aplinkybės. Taigi į apyvartą gali prireikti atsižvelgti vertinant įvairius šio sprendimo 269 ir 270 punktuose minimus veiksnius (šio sprendimo 186 punkte nurodytų sprendimų Cheil Jedang prieš Komisiją 82 punktas ir Tokai I 195 punktas).

276    Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo 418 ir paskesnių konstatuojamųjų dalių aišku, kad Komisija laikėsi gairių nuostatų. Ji atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, jo konkretų poveikį rinkai ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Atsižvelgdama į šiuos veiksnius, ji pripažino, kad pažeidimas yra labai sunkus, tačiau ginčijamo sprendimo 428 konstatuojamojoje dalyje patikslino, kad nustatydama baudos sumą ji atsižvelgė į tai, kad atitinkama rinka yra nedidelė.

277    Toliau, kaip ir Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelio atveju, ji nusprendė, kad automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelyje dalyvavusias įmones reikia vertinti skirtingai, siekiant atsižvelgti į pažeidėjų realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos konkurencijai bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį. Ji pridūrė, kad būtina atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės neteisėto elgesio svarbą ir atitinkamai realų jo poveikį konkurencijai. Kad įvertintų šiuos veiksnius, Komisija pasirinko remtis apyvarta karteliu paveiktoje atitinkamų prekių rinkoje (ginčijamo sprendimo 430–432 konstatuojamosios dalys).

278    Todėl ji suskirstė įmones į dvi kategorijas. Amann ir Cousin, atsižvelgiant į apyvartos sumą, 8,55 mln. EUR, buvo paskirtos į pirmą kategoriją. Coats, Oxley ir Barbour, atsižvelgiant į jų apyvartą, įvertintą tarp 1 ir 3 mln. EUR, buvo paskirtos į antrą kategoriją. Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, Amann ir Cousin nustatė 5 mln. EUR pradinę sumą, o Coats, Oxley ir Barbour – 1,3 mln. EUR pradinę sumą (ginčijamo sprendimo 432–435 konstatuojamosios dalys).

279    Kaip pabrėžta šio sprendimo 216–221 punktuose, Teismas, vykdydamas Komisijos diskrecijos įgyvendinimo teisėtumo kontrolę, turi patikrinti, tik ar šis skirstymas į kategorijas yra nuoseklus ir objektyviai pagrįstas (žr. šio sprendimo 196 punkte nurodyto sprendimo BASF prieš Komisiją 157 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

280    Šiuo atžvilgiu reikia manyti, kad įmonių suskirstymas į dvi kategorijas yra neblogas būdas įvertinti jų santykinę svarbą rinkoje, nustatant pradinę baudos sumą, jei toks skirstymas per daug neiškreipia nagrinėjamos rinkos. Šiuo atveju Komisijos taikyto metodo, t. y. apibrėžti kategorijas pagal atitinkamos prekės apyvartą nagrinėjamoje rinkoje, negalima a priori laikyti iš vidaus nenuosekliu.

281    Kalbant apie pradinės baudos sumos nustatymą, reikia pripažinti, kad 5 mln. EUR sumos pasirinkimas pirmos kategorijos įmonėms negali būti vertinamas kaip savavališkas ir neperžengia Komisijos šioje srityje turimos didelės diskrecijos ribų. Šis skaičius buvo pasirinktas turint mintyje kategorijas, kurios, kaip konstatuota šio sprendimo 277 ir 278 punktuose, buvo teisėtai apibrėžtos. Be to, pasirinkta 5 mln. EUR suma yra mažesnė nei ieškovės apyvarta, į kurią buvo orientuojamasi pirmojoje kategorijoje.

282    Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, ieškovės klaidingai tvirtina, kad Komisija savavališkai apibrėžė dvi kategorijas ir apskaičiavo pradinę baudos sumą.

283    Kaltinimas, kad Komisija nelaikė Coats ir Barbour „įmonių vienetu“ ir todėl nesusumavo jų apyvartos, neturi prasmės. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo (40 ir 67 konstatuojamųjų dalių) matyti, kad Coats įsigijo Barbour tik 1999 m. rugsėjo mėnesį. Taigi Barbour buvo teisiškai savarankiška įmonė ir galėjo būti atskirai patraukta atsakomybėn už pažeidimą, padarytą laikotarpiu nuo 1998 m. gegužės (birželio) mėn. iki 1999 m. rugsėjo mėnesio. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, Coats dalyvavo pažeidime nuo 1999 m. birželio 8 d. iki 2000 m. gegužės 15 d., todėl už savo neteisėtus veiksmus ji turi atsakyti individualiai.

284    Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovės, nebuvo reikalo sudėti Coats ir Barbour apyvartos bei jas paskirti į pirmą kategoriją.

285    Vis dėlto reikia pažymėti, kad Komisija atsižvelgė tik į Coats 1999 m. apyvartą. Būtų pateisinama prie šios sumos pridėti Barbour apyvartos dalį už 1999 m. spalio–gruodžio mėnesius, t. y. 3/12 metinės Barbour apyvartos. Tuomet Coats apyvarta būtų padidėjusi suma tarp 250 000 ir 750 000 EUR. Vis dėlto ši skaičiavimo klaida nekelia abejonių nei dėl ieškovių paskyrimo į pirmą kategoriją, nei dėl joms taikytos pradinės sumos. Ieškovės neginčija Komisijos išvados ginčijamo sprendimo 423 ir 433 konstatuojamosiose dalyse, pagal kurias jas reikia laikyti „įmonių vienetu“, todėl Komisija teisingai susumavo atitinkamą jų apyvartą.

286    Galiausiai reikia atmesti argumentą, kad Komisija pažeidė EB 253 straipsnį todėl, kad nepaaiškino, kodėl, kitaip nei Coats ir Barbour, ieškoves pripažino „įmonių vienetu“, ir todėl, kad neaišku, kaip buvo nustatyta ir apskaičiuota pradinė suma.

287    Pirma, Komisija ginčijamo sprendimo 323 ir 433 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodė, kodėl ieškoves reikia laikyti „įmonių vienetu“. Antra, kaip pastebėta šio sprendimo 226 punkte, pareiga motyvuoti nereiškia, kad Komisija privalo savo sprendime nurodyti skaičius, susijusius su baudų apskaičiavimo metodu, pabrėžiant, kad Komisija bet kuriuo atveju negali išimtinai ir mechaniškai, remdamasi aritmetinėmis formulėmis, atsisakyti savo diskrecijos.

288    Šiuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 276–278 punktų, Komisija puikiai įvykdė savo pareigą motyvuoti, ginčijamo sprendimo 418 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse nurodydama veiksnius, kuriais rėmėsi vertindama pažeidimo sunkumą.

289    Antra, kalbant apie argumentą, kad klaidingai nustatyta pagrindinė baudos suma, nes klaidingai apibrėžta pažeidimo trukmė, iš bylos dokumentų matyti, kad pirmas susitikimas dėl automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos buvo surengtas ne 1999 m. birželio mėn., kaip tvirtina ieškovės, o 1998 m. gegužės (birželio) mėnesį.

290    Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, Amann aiškiai mini šį susitikimą ir nurodo, kad jo dėka dalyviai tarpusavyje užmezgė pirmuosius ryšius, pasidalijo informacija apie kai kurias kainas ir išreiškė savo ketinimą nustatyti kainas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui.

291    Todėl reikia pripažinti, kad šis argumentas yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

292    Be to, kaltinimas, kad Komisija negalėjo tiksliai nustatyti, ar susitikimas įvyko gegužės, ar birželio mėnesį, neturi reikšmės, nes pažeidimo trukmė apskaičiuota nuo birželio mėn., t. y. nuo ieškovėms palankesnio atskaitos taško.

293    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, ieškinio pagrindą, kad klaidingai apskaičiuota pradinė ir pagrindinė baudos sumos, reikia atmesti.

7.     Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, jog tariamai neatsižvelgta į tai, kad automobilių pramonei skirtų siūlų kartelis nebuvo įgyvendintas

a)     Šalių argumentai

294    Ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė klaidingas išvadas apie poveikį rinkai. Iš tiesų ginčijamame sprendime neįrodyta, kad automobilių pramonei skirtų siūlų kartelio susitarimai buvo realiai įgyvendinti. Dokumentai, kuriais Komisija rėmėsi tvirtindama, jog kartelis buvo realiai įgyvendintas, gali įrodyti tik tai, kad vyko dalyvių susitikimai. Ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamojoje dalyje Komisija pati pripažįsta, kad buvo sunku nustatyti, ar kartelis įgyvendintas.

295    Konkrečiai kalbant, Komisija klaidingai tvirtina, jog Cousin pakėlė kainą savo klientei Johnson Controls. Ieškovės pabrėžė, kad šis kainos pakėlimas buvo susijęs su jų individualia kainų politika ir neturėjo jokio ryšio su susitarimais. Šiuo klausimu, kuris pirmą kartą iškeltas ginčijamame sprendime, ieškovės nebuvo išklausytos ir todėl mano, jog juo negalima naudotis kaip įrodymu, kad kartelis buvo įgyvendintas.

296    Ieškovės nurodo, kad Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, privalo atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali būti lemiami, nustatant konkretų pažeidimo poveikį rinkai. Šiuo atžvilgiu Komisija pripažino esant lengvinančią aplinkybę, dėl kurios galima sušvelninti bausmę, net ir tais atvejais, kai susitarimai buvo įgyvendinti, tačiau tik iš dalies. Kadangi šiuo atveju jie visiškai nebuvo įgyvendinti, ieškovės mano, jog Komisija pagal savo sprendimų priėmimo praktiką juo labiau turėjo į tai atsižvelgti ir todėl jų naudai taikyti lengvinančią aplinkybę pagal gairių 3 punkto antrą įtrauką arba į tai atsižvelgti vertindama pažeidimo sunkumą.

297    Komisija atmeta šį pagrindą.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

298    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamojoje dalyje teigiama, jog 1999 m. liepos 9 d. susitikime Cousin pareiškė norinti padidinti savo klientei Johnson Controls taikomas kainas. Taip pat iš Barbour pastabų matyti, jog Cousin atstovas, paskambinęs Barbour atstovui, patvirtino, kad minėtas kainas padidino. Galiausiai reikia pripažinti, kad Cousin patvirtino padidinusi kainas, tačiau teigia, kad kainos pakeltos visiškai ne dėl susitarimo.

299    Pirma, ieškovės klaidingai teigia, kad pranešime apie kaltinimus nebuvo kalbama apie kainų, taikomų Johnson Controls, pakėlimą ir kad todėl jos negalėjo į šį kaltinimą atsakyti. Šis argumentas visiškai nepagrįstas, nes Komisija minėtą kaltinimą aiškiai išdėstė pranešimo apie kaltinimus 192 ir 201 punktuose.

300    Antra, Komisija, remdamasi minėtu kainų, taikomų Johnson Controls, pakėlimu, padarė teisingą išvadą, kad susitarimas įvykdytas. Iš tiesų Cousin pareiškimas per 1999 m. liepos 9 d. susitikimą, kad ji ketina padidinti kainas, taikomas Johnson Controls, jos pokalbis telefonu su Barbour, per kurį ji pranešė, jog įgyvendino šį ketinimą, ir tai, kad Cousin patvirtino šį kainų padidinimą per administracinę procedūrą, yra pakankamas įrodymas šiuo atžvilgiu. Todėl ieškovės turėjo įrodyti, kad kainų pakėlimu visiškai nebuvo įgyvendinamas susitarimas, tačiau tik nurodydamos savo „individualią kainų politiką“ jos to nepadarė.

301    Trečia, dėl pažeidimo poveikio, ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad slapti susitarimai buvo įgyvendinti ir padarė poveikį atitinkamai rinkai ir atitinkamai prekei, „nors ir sunku šį poveikį tiksliai išmatuoti“. Reikia priminti, kad konkurencijos srityje Komisijai tenkanti pareiga įrodyti pažeidimo poveikį nagrinėjamai rinkai, jeigu ji atsižvelgia į jį apskaičiuodama baudą pagal pažeidimo sunkumą, yra mažesnė už jos pareigą įrodyti patį pažeidimo faktą kartelio atveju. Iš tikrųjų tam, kad galėtų atsižvelgti į konkrečią kartelio įtaką rinkai, Komisijai pakanka nurodyti „svarbias priežastis, dėl kurių reikia į tai atsižvelgti“ (šio sprendimo 171 punkte nurodyto sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 161 punktas). Kainų, taikomų Johnson Controls, padidinimas savaime yra labai svarbi priežastis, dėl kurios reikia atsižvelgti į konkretų poveikį rinkai.

302    Ketvirta, iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ieškovės visiškai negali reikalauti, jog joms būtų taikoma lengvinanti aplinkybė, kad susitarimai nebuvo realiai įgyvendinti.

303    Vadinasi, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

8.     Ieškinio pagrindas, kad pažeista teisė būti išklausytam ir teisė į gynybą

a)     Šalių argumentai

304    Šis ieškinio pagrindas pagrįstas dviem kaltinimais. Pirma, kaltinama, kad pažeista teisė būti išklausytam, ir, antra, – kad pažeista teisė į gynybą.

305    Pirma, Amann mano, kad pažeista jos teisė būti išklausytai, įtvirtinta Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalyje. Komisija didelę dalį savo sprendimo, susijusią su tam tikromis nuolaidomis, iš tiesų pagrindė ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje minimais dokumentais. Tačiau Amann nebuvo sudaryta sąlygų su šiais dokumentais ir jais pagrįstomis Komisijos išvadomis susipažinti prieš gaunant pranešimą apie kaltinimus. Todėl šių dokumentų negalima naudoti kaip EB 81 straipsnio ir EEE 53 straipsnio pažeidimo įrodymų. Šiuo atžvilgiu Amann nurodo, jog vien to, kad šie dokumentai yra Komisijos byloje, ir vien galimybės su jais susipažinti, susipažįstant su byla, negali užtekti, kad būtų užtikrinta teisė būti išklausytam.

306    Komisija tai pat pažeidė Amann teisę būti išklausytai, remdamasi kaltinimais, kurių atžvilgiu Amann neturėjo galimybės pateikti pastabų. Ginčijamame sprendime nurodyta 2000 m. rugsėjo 19 d. diskusija apie nuolaidų sumažinimą Švedijoje, kuria pagrįstas kaltinimas, kad buvo pasikeista informacija apie nuolaidas ir susitarta jas sumažinti. Tačiau pranešime apie kaltinimus nebuvo nė užsiminta apie tokio tipo susitarimus, susijusius su Švedija, bet buvo nurodyti tokie susitarimai, skirti Suomijai. Amann konstatuoja, kad ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje Komisija pati pripažino, jog pranešime apie kaltinimus Suomiją vietoj Švedijos paminėjo per klaidą. Todėl ji mano, kad šiuo aspektu nebuvo išklausyta. Komisija klaidingai tvirtino, jog Amann iš pranešime apie kaltinimus minėto dokumento galėjo suprasti, kad kaltinimas susijęs su Švedija. Nagrinėjamas dokumentas, t. y. 2000 m. spalio 10 d. elektroninio pašto žinutė, iš tiesų buvo paminėtas ne kalbant apie susitarimus dėl nuolaidų, o kitame kontekste. Be to, iš dokumento turinio visiškai negalima daryti išvados apie konkretų susitarimą dėl nuolaidų. Amann tvirtina, kad pagal teismo praktiką ne patys dokumentai, o Komisijos išvados yra svarbios. Šią teismo praktiką reikia taikyti šiuo atveju, nes nors ginčijamame sprendime nurodyta minėta elektroninio pašto žinutė, apie ją užsiminta kitame kontekste.

307    Be to, Komisija sau prieštaravo, teigdama, kad iš tiesų vietoj Suomijos ji norėjo nurodyti Švediją, tačiau kitur tvirtino, jog susitarimai sudaryti abiejose šalyse.

308    Antra, anot ieškovių, Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, reikalaudama, kad jos atsakytų į 2003 m. kovo 6 d. ir 24 d. prašymuose pateikti informacijos išdėstytus klausimus apie savo ryšius su konkurentais, nepatikslinusi, kad jos apklausiamos kaip „kaltinamosios“. Ieškovės tvirtina, kad pagal teismo praktiką iš jų nebuvo galima reikalauti, kad jos, kalbėdamos apie ryšius su savo konkurentais, pateiktų duomenų apie aptartus dalykus ir sudarytus susitarimus, ir, a fortiori, negalima reikalauti, kad įmonės ne tik nurodytų faktines aplinkybes ir pateiktų esamus dokumentus, bet ir informuotų apie bendravimo su konkurentais tikslą, eigą ir rezultatus, kai Komisija akivaizdžiai įtaria, kad šiais susitikimais buvo siekiama varžyti konkurenciją. Ieškovės, remdamosi minėtų prašymų pateikti informacijos 4.1 punktu, mano, kad šiuo atveju buvo būtent taip.

309    Kadangi ieškovės išsamiai atsakė į visus Komisijos klausimus, nors turėjo teisę atsisakyti tai padaryti, jos tvirtina, kad pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalį joms turėjo būti taikytas didesnis nei 15 % baudų sumažinimas. Jos mano, kad padarė daug daugiau nei Komisija turėjo teisę iš jų reikalauti.

310    Jos taip pat mano, kad minėtas 15 % sumažinimas yra nepakankamas, palyginti su 50 % sumažinimu, taikytu Coats. Iš tiesų, anot ieškovių, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad atlikdama tyrimą ji rado esminius dokumentus, kuriais remdamasi galėjo nesunkiai konstatuoti, kad atitinkamose srityse padarytas pažeidimas. Be to, Coats, palyginti su savo konkurentais, turėjo pranašumų, nes ji jau žinojo, kad bus pradėta tokia procedūra, ir todėl pateikti prašymą atleisti nuo baudų buvo akivaizdžiai būtina. Be to, Coats atliko kartelio vadovo vaidmenį, kaip tai patvirtino kelios jame dalyvavusios įmonės. Atsižvelgdamos į šiuos veiksnius, ieškovės mano, kad su jomis turėjo būti pasielgta taip pat, kaip su Coats.

311    Komisija ginčija šį ieškinio pagrindą.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

 Dėl tariamo teisės būti išklausytam pažeidimo

312    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pranešime apie kaltinimus nors ir glaustai, bet aiškiai turi būti nurodyti pateikiami kaltinimai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tinkamai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina, ir tinkamai apsiginti prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą. Šio reikalavimo laikomasi, kai minėtame sprendime suinteresuotiesiems asmenims nepriskiriami pranešime apie kaltinimus nenurodyti pažeidimai ir pateikiami tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 63 punktas; šio sprendimo 196 punkte nurodyto sprendimo CMA CGM e.a. prieš Komisiją 109 punktas ir šio sprendimo 93 punkte nurodyto sprendimo Tokai II 138 punktas).

313    Taigi teisė į gynybą yra pažeidžiama dėl neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, tik jei šiame išdėstyti kaltinimai pranešime apie kaltinimus nebuvo nurodyti pakankamai aiškiai, kad jo adresatai galėtų gintis (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, T‑48/00, Rink. p. II‑2325, 100 punktas).

314    Taip pat iš teismo praktikos matyti, kad svarbūs ne patys dokumentai, o iš jų Komisijos padarytos išvados ir kad jei šie dokumentai nebuvo minimi pranešime apie kaltinimus, atitinkama įmonė turėjo teisę manyti, kad jie nebuvo bylai reikšmingi. Nepranešdama įmonei, kad tam tikrais dokumentais bus naudojamasi priimant sprendimą, Komisija trukdo jai laiku pareikšti savo nuomonę apie šių dokumentų įrodomąją vertę. Todėl jos atžvilgiu šių dokumentų negalima laikyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 27 punktą ir 1991 m. liepos 3 d. Sprendimo AKZO prieš Komisiją, C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 21 punktą; 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 55 punktą).

315    Dokumentu, kuriuo Komisija galutiniame sprendime pagrindė vieną kaltinimą, nors pranešime apie kaltinimus tuo pačiu dokumentu grindė kitą kaltinimą, galima remtis atitinkamai įmonei nepalankiame sprendime tik tuomet, jei ji iš pranešimo apie kaltinimus ir dokumento turinio galėjo pagrįstai nustatyti, kokias išvadas Komisija gali padaryti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 314 punkte nurodyto sprendimo Shell prieš Komisiją 62 punktą).

316    Atsižvelgiant būtent į šią teismo praktiką reikia nagrinėti Amann pareikštą kaltinimą.

317    Reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad pranešimo apie kaltinimus 104 ir 126 punktuose klaidingai paminėjo, jog dėl nuolaidų sumažinimo Suomijoje susitarta 2000 m. rugsėjo 19 d. susitikime Budapešte (Vengrija). Ji ištaisė šią klaidą toje pačioje 116 konstatuojamojoje dalyje, pabrėždama, kad šalis, kurios atžvilgiu susitarta dėl nuolaidų sumažinimo, iš tiesų buvo Švedija.

318    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad šalia antraštės „2000 m. rugsėjo 19 d. susitikimas Budapešto Mercure viešbutyje“, esančios prieš pranešimo apie kaltinimus 125 ir 126 punktus, yra 244 išnaša, kurioje nurodoma 2000 m. spalio 10 d. elektroninio pašto žinutė, kurioje kalbama apie šiame susitikime aptartus dalykus, tarp jų – nuolaidų sumažinimas Švedijoje.

319    Taip pat reikia pažymėti, kad Amann žinojo apie šį dokumentą, kaip tai patvirtina jos atsakymas į pranešimą apie kaltinimus. Šiame atsakyme nurodoma, kad prie pranešimo apie kaltinimus pridėta 2000 m. spalio 10 d. J. L. (Coats) žinutė F. S. (Coats), kurioje išsamiai išdėstytas susitikimo Budapešte turinys.

320    Iš šios žinutės aiškiai matyti, kad vienintelė valstybė, su kuria susijęs nuolaidų sumažinimas, buvo Švedija, ir kad joks kitas su Suomija susijęs veiksnys negalėjo suklaidinti taip, kad būtų galima manyti esant galimą susitarimą dėl tokio sumažinimo šioje valstybėje.

321    Be to, priešingai nei tvirtina Amann, ši žinutė nebuvo pateikta kitame kontekste, nes joje išvardyti 2000 m. rugsėjo 19 d. susitikime, kuriame Amann neginčija dalyvavusi, sudaryti susitarimai.

322    Taigi remiantis minėta teismo praktika reikia manyti, kad Amann iš pranešimo apie kaltinimus ir dokumento turinio galėjo pagrįstai nustatyti, kokias išvadas Komisija ketino priimti ir todėl galėjo pataisyti klaidą, susijusią su vienintele valstybe, kuriai buvo skirtas nuolaidų sumažinimas.

323    Šiuo atžvilgiu Amann argumentas, kad iš žinutėje esančio sakinio „Švedija: <.> reikia 3,5 % pakelti specialias kainas 2001 m. balandžio 1 d. arba sumažinti nuolaidas“ ji negalėjo suprasti, jog Komisija remdamasi šiuo sakiniu gali įrodyti, kad buvo susitarta Švedijoje sumažinti nuolaidas. Iš minėtų samprotavimų aišku, kad Amann turėjo tikėtis, kad Komisija remsis šiuo veiksniu.

324    Todėl reikia daryti išvadą, kad Amann teisė būti išklausytai nebuvo pažeista.

 Tariamas teisės į gynybą pažeidimas, būtent principo, kad draudžiama reikalauti duoti parodymus prieš save

325    Iš teismo praktikos dėl Komisijos galių vykdant išankstinius tyrimus ir administracines procedūras aišku, kad Komisija turi teisę įpareigoti įmonę, prireikus priimdama sprendimą pateikti visą būtiną informaciją apie galbūt jos žinomas aplinkybes. Tačiau ji negali įpareigoti šio įmonės pateikti atsakymus, kuriais tokia įmonė turėtų prisipažinti padariusi pažeidimą, kurį turi įrodyti Komisija (1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Orkem priešKomisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 34 ir 35 punktai; šio sprendimo 90 punkte nurodyto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 61 ir 65 punktai bei šio sprendimo 260 punkte nurodyto sprendimo Dalmine prieš Komisiją 34 punktas).

326    Taigi įmonei, gavusiai prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, negali būti pripažinta absoliuti teisė neduoti parodymų. Iš tikrųjų tokios teisės pripažinimas peržengtų tai, kas būtina tam, kad būtų apsaugota įmonių teisė į gynybą, ir sudarytų nepateisinamų kliūčių Komisijai atlikti savo užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje. Teisė neduoti parodymų gali būti pripažįstama tik tiek, kiek atitinkama įmonė būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti egzistuojantį pažeidimą, nors tai turėtų įrodyti Komisija (šio sprendimo 186 punkte nurodyto sprendimo Tokai I 402 punktas).

327    Siekiant apsaugoti Reglamento Nr. 17 11 straipsnio veiksmingumą, Komisija turi turėti teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie aplinkybes, kurios joms gali būti žinomos, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima įrodyti konkurenciją pažeidžiančius veiksmus. Šie Komisijos įgaliojimai gauti informacijos nepažeidžia nei EŽTK 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, nei EŽTT praktikos (šio sprendimo 186 punkte minėto sprendimo Tokai I 403 ir 404 punktai).

328    Bet kuriuo atveju pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus visiškai faktinio pobūdžio klausimus ir patenkinti jos prašymus pateikti jau esamus dokumentus negali pažeisti pagrindinio principo, reikalaujančio užtikrinti teisę į gynybą, taip pat teisingo bylos nagrinėjimo principo, kurie konkurencijos teisės srityje užtikrina tokią pačią apsaugą, kurią garantuoja EŽTK 6 straipsnis. Iš tikrųjų niekas netrukdo prašymo pateikti informaciją gavėjui vėliau administracinėje procedūroje arba procese Bendrijos teisme įrodyti, kad jo atsakymuose nurodyti faktai ar perduoti dokumentai turi kitą reikšmę nei tą, kurią mano esant Komisija (šio sprendimo 186 punkte nurodyto sprendimo Tokai I 406 punktas).

329    Galiausiai, kai prašyme pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisija, be išimtinai faktinio pobūdžio klausimų ir prašymų pateikti jau esamus dokumentus, prašo įmonės apibūdinti keleto susitikimų, kuriuose ji dalyvavo, dalyką ir eigą bei rezultatus arba šių susitikimų išvadas, kai aišku, jog Komisija įtaria, kad minėtų susitikimų tikslas buvo suvaržyti konkurenciją, toks prašymas gali priversti apklausiamą įmonę prisipažinti dėl savo dalyvavimo pažeidžiant Bendrijos konkurencijos taisykles, todėl tokia įmonė nėra įpareigota atsakyti į tokio pobūdžio klausimus. Tokiu atveju tai, kad įmonė vis dėlto pateikia informaciją šiais klausimais, turi būti laikoma spontanišku įmonės bendradarbiavimu, kuris gali pateisinti baudos sumažinimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (2005 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brouwerij Haacht prieš Komisiją, T‑48/02, Rink. p. II‑5259, 107 punktas). Taip pat iš teismo praktikos matyti, kad tokiu atveju įmonės negali skųstis teisės neapkaltinti savęs pažeidimu, jeigu jos savanoriškai atsakė į tokį prašymą (šio sprendimo 259 punkte nurodyto sprendimo Tribunal Dalmine prieš Komisiją 46 punktas).

330    Laikantis šios teismo praktikos reikia nustatyti, ar Komisija pažeidė ieškovių teisę neteikti parodymų prieš save.

331    Pirma, reikia pabrėžti, kad Komisija siekė gauti informacijos ne sprendimais, o prašymais pateikti informacijos (2003 m. kovo 6 d. ir 24 d. raštai).

332    Dėl paties prašomos informacijos turinio, iš minėtų prašymų 4 punkto matyti, kad Komisija norėjo sužinoti apie susitikimus su konkurentais, datą, vietą ir dalyvių sąrašą, šių susitikimų tikslą ir eigą, taip pat gauti informacijos apie dvišalius ryšius. Ieškovės visiškai neprivalėjo atsakyti į klausimus, jei jų atsakymai būtų galėję reikšti, kad jos pripažįsta dalyvavusios tariamame pažeidime. Vis dėlto jos savanoriškai atsakė į šiuos klausimus ir todėl negali tvirtinti, kad jų teisė neteikti parodymų prieš save dėl šio fakto buvo pažeista.

333    Antra, dėl ieškovių kaltinimo, kad Komisija joms nepranešė jų atžvilgiu kilusių įtarimų, pirmiausia reikia priminti, kad turi būti ryšys tarp pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisijos prašomos informacijos ir prašyme minimo tiriamo pažeidimo. Iš tiesų Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalimi Komisija įgaliota iš įmonių gauti „visą būtiną informaciją“, kad ši institucija galėtų taikyti EB 81 ir EB 82 straipsniuose išvardytus principus. Be to, Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašyme pateikti informacijos Komisija nurodo „prašymo teisinį pagrindą ir tikslą“. Todėl iš Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 ir 3 dalių kartu bei reikalavimų, susijusių su atitinkamų įmonių teisės į gynybą užtikrinimu, matyti, kad Reglamento Nr. 17 11 straipsnyje nurodytus būtinybės kriterijus reikia vertinti atsižvelgiant į tyrimo tikslą, kurį privaloma aiškiai apibrėžti pačiame prašyme pateikti informacijos. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl panašios nuostatos į Reglamento Nr. 17 11 straipsnį 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Hoechst prieš Komisiją (46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 29 punktas), susijusiame su Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje numatytais Komisijos įgaliojimais atliekant tyrimą, Komisijos pareiga nurodyti tyrimo objektą ir paskirtį yra esminis reikalavimas ne tik siekiant pademonstruoti, kad numatytas tyrimas įmonių viduje yra pateisinamas, bet ir suteikti šioms įmonėms galimybę įvertinti savo pareigos bendradarbiauti apimtį, tuo pačiu užtikrinant jų teisę į gynybą. Iš to matyti, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi ji galės patikrinti įtariamus pažeidimus, kuriais pateisinama tai, kad atliekamas tyrimas, ir kurie yra nurodyti prašyme pateikti informacijos (1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SEP prieš Komisiją, T‑39/90, Rink. p. II‑1497, 25 punktas ir 1995 m. kovo 8 d. Sprendimo Société Générale prieš Komisiją, T‑34/93, Rink. p. II‑545, 40, 62 ir 63 punktai).

334    Iš šios teismo praktikos matyti, kad prašyme pateikti informacijos Komisija neturėjo aiškiai informuoti atitinkamų įmonių, kad ji įtaria, jog buvo padarytas pažeidimas, ir todėl nebuvo reikalaujama įmonei šiame etape pranešti, kad ji yra įtariama. Kadangi Komisija aiškiai nurodė savo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, reikia manyti, kad atitinkamos įmonės teisė į gynybą buvo užtikrinta.

335    Šiuo atveju Komisija puikiai įvykdė šias pareigas, prašymuose pateikti informacijos aiškiai nurodžiusi prašymo objektą ir paskirtį.

336    Trečia, ieškovių kaltinimas, kad Komisija joms nesuteikė jau turimos informacijos, taip pat neturi reikšmės. Iš tiesų, vykdant administracinę procedūrą konkurencijos srityje pranešimo apie kaltinimus išsiuntimas ir galimybė susipažinti su bylos medžiaga, leidžianti šio pareiškimo adresatui susipažinti su įrodymais Komisijos byloje, užtikrina nagrinėjamos įmonės teisę į gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Būtent pranešimu apie kaltinimus atitinkama įmonė yra informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais šioje procedūros stadijoje remiasi Komisija. Todėl tik gavusi minėtą pareiškimą, atitinkama įmonė gali visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą. Jei minėtos teisės apimtų ir laikotarpį iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes įmonė jau per pirmąją Komisijos tyrimo stadiją galėtų identifikuoti Komisijos turimą informaciją, todėl ir informaciją, kuri galėtų būti dar nuo jos slepiama (šio sprendimo 260 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją 58–60 punktai).

337    Ketvirta, ieškovės klaidingai reikalauja papildomai sumažinti baudą už tai, kad jos bendradarbiavo, atsakydamos į prašymą pateikti informacijos tariamai daug plačiau, nei būtų galima reikalauti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį.

338    Dėl bendradarbiavimo atliekant dviejų kartelių tyrimą, abiem ieškovėms skirtos baudos sumažintos 15 %, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalies pirma ir antra įtraukomis. Komisija konstatavo, kad ieškovės pateikė informacijos ir dokumentų, labai padėjusių įrodyti pažeidimą ir, be kita ko, prisipažino dalyvavusios susitikimuose su savo konkurentais, siekdamos pasikeisti informacija apie kainas, jas aptarti ir net palaikyti. Be to, jos iš esmės neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija pagrindė savo kaltinimus (ginčijamo sprendimo 390– 397 ir 460–463 konstatuojamosios dalys).

339    Reikia priminti, kad baudos sumažinimas dėl bendradarbiavimo per administracinę procedūrą gali būti pateisinamas, tik jei dėl nagrinėjamos įmonės elgesio Komisija galėjo lengviau įrodyti pažeidimą ir, prireikus, jį nutraukti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 156 punktas ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 270 punktas).

340    Įmonės bendradarbiavimas tyrime nesuteikia jokios teisės sumažinti baudą, kai šis bendradarbiavimas neviršijo to, ką įmonė privalo daryti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalis (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 341 ir 342 punktus). Tačiau įmonė turi teisę į baudos sumažinimą, kai ji atsakydama į prašymą pateikti informacijos pagal 11 straipsnį pateikia tokių duomenų, kurie gerokai viršija tai, ko pagal tą straipsnį gali reikalauti Komisija (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 262 punktą).

341    Tiesa, kad iš Komisijai pateiktos informacijos turinio reikia spręsti, ar ieškovės iš tiesų pateikė duomenų, kurie gerokai viršija tai, ko Komisija galėjo reikalauti.

342    Tačiau ieškovės neįrodė, kad jų pateikta informacija savo turiniu buvo daug išsamesnė, nei Komisija galėjo reikalauti.

343    Be to, reikia pripažinti, kad ieškovės patvirtino ne visus faktus, kuriais Komisija pagrindė ginčijamą sprendimą. Iš tiesų reikia patikslinti, kad Cousin tvirtina, jog toliau teikė pasiūlymus visai neatsižvelgdama į diskusijas ir kad Amann ginčija pažeidimo trukmę.

344    Todėl ieškovėms skirtos baudos sumažinimas 15 % šios bylos aplinkybėmis yra pagrįstas. Vadinasi, ir argumentą, kad baudos sumažinimas 15 % yra nepakankamas, palyginti su Coats skirtos baudos sumažinimu 50 %, reikia atmesti.

345    Taigi šį pagrindą reikia atmesti.

346    Iš išdėstytų argumentų matyti, kad ieškovių pareikštą ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

347    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS padengia bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras

Prek

Ciucă

Paskelbta 2010 m. balandžio 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

A –  Ginčo objektas

B –  Administracinė procedūra

C –  Ginčijamas sprendimas

1.  Nagrinėjamos rinkos

a)  Prekių rinka

b)  Geografinės rinkos

2.  Nagrinėjamų rinkų dydis ir struktūra

3.  Neteisėto elgesio aprašymas

4.  Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Ieškovių pateikto reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrindas, kad pažeistos Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio nuostatos

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

a)  Dėl prekių ir geografinių rinkų atskyrimo

b)  Dėl tariamo „bendro plano“ buvimo

B –  Ieškinio pagrindai, kuriais siekiama baudos sumažinimo

1.  Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, kad nesilaikyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus baudos dydžio

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

Kaltinimas pažeidus principą nulla poena sine lege ir prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumo

Kaltinimas, susijęs su pareiga už kelis pažeidimus skirti vieną baudą

Kaltinimas, kad nepaisyta teisėtų sankcijos tikslų

2.  Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, susijęs su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu skiriant baudą

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

Proporcingumo principo pažeidimas

–  Argumentas, kad neatsižvelgta į rinkos dydį

–  Argumentas, susijęs su tuo, kad atsižvelgta tik į apyvartą rinkose, kuriose padaryti pažeidimai

–  Gairėmis numatyta „baudos dyd˛io fiksavimo sistema“

–  Neatsižvelgimas į tai, kad ieškovės yra „vidutinės įmonės“

Vienodo požiūrio principo pa˛eidimas

3.  Amann pateiktas ieškinio pagrindas, kad klaidingai nustatyta pradinė baudos už pramoninių siūlų rinkos kartelį suma

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

4.  Amann pateiktas ieškinio pagrindas, kad klaidingai apskaičiuota pažeidimo pramoninių siūlų rinkoje trukmė

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

5.  Amann pateiktas ieškinio pagrindas, kad neatsižvelgta į kai kurias lengvinančias aplinkybes, susijusias su pažeidimu pramoninių siūlų rinkoje

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

6.  Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, kad klaidingai apskaičiuotos ieškovėms už pažeidimą automobilių pramonei skirtų siūlų rinkoje skirtos baudos pradinė ir pagrindinė sumos

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

7.  Ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas, jog tariamai neatsižvelgta į tai, kad automobilių pramonei skirtų siūlų kartelis nebuvo įgyvendintas

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

8.  Ieškinio pagrindas, kad pažeista teisė būti išklausytam ir teisė į gynybą

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl tariamo teisės būti išklausytam pažeidimo

Tariamas teisės į gynybą pažeidimas, būtent principo, kad draudžiama reikalauti duoti parodymus prieš save

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba: vokiečių.