1

2001 m. birželio 13 d. įstojusi į bylą šalis Mission Productions Gesellschaft für Film-, Fernseh- und Veranstaltungsproduktion mbH, remdamasi 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą. Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo „Dr. No“.

2

Prekės, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9, 12, 18, 25 ir 32 klasėms ir pagal kiekvieną iš šių klasių apibūdinamos taip:

3

2002 m. balandžio 26 d. ieškovė Danjaq, LLC pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos nurodydama, pirma, galimybę supainioti su ankstesniais žinomais prekių ženklais „Dr. No“ ir „Dr. NO“ Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies c punkto (dabar Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalies c punktas) prasme ir, antra, remdamasi pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį (dabar Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis) ankstesniais neregistruotais prekių ženklais bei ankstesniais žymenimis „Dr. No“ ir „Dr. NO“, prekyboje naudojamais filmams, DVD, vaizdo įrašams, komiksams, muzikos įrašams, knygoms ir afišoms bei filmų figūrėlėms žymėti.

4

2004 m. rugsėjo 28 d. Sprendimu VRDT atmetė protestą nurodydama, kad ieškovė neįrodė nagrinėjamų prekių ženklų žinomumo ir neregistruotų prekių ženklų bei kitų žymenų ankstesnio naudojimo prekyboje.

5

2004 m. lapkričio 29 d. ieškovė pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo, kurią 2005 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Apeliacinė taryba atmetė, patvirtindama VRDT argumentus (toliau – ginčijamas sprendimas).

6

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

7

VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:

8

Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:

9

Dubliko pateikimo etape ieškovė pateikė dokumentą, aiškiai parodantį, kad egzistuoja interneto tinklavietė, susiejanti įstojusios į bylą šalies prašomą įregistruoti prekių ženklą su James Bond vaizdais, ir laišką, kuriame įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad šią interneto tinklavietę įregistravo ne ji ir kad ji nėra su ja susijusi. Ieškovė paaiškina, kad minėtus dokumentus šiame rašytinės proceso dalies etape pateikė todėl, kad anksčiau nežinojo, jog minėta interneto tinklavietė egzistuoja.

10

VRDT argumentuoja, kad šie įrodymai yra nepriimtini ir kad aplinkybė, jog ieškovė interneto tinklavietę atrado neseniai, nedaro įtakos jų priimtinumui.

11

Kadangi šiuo pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį (dabar Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis) pateiktu ieškiniu siekiama patikrinti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą, Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas teisėtumo priežiūrą, apsiriboja šioje taryboje pateiktomis faktinėmis ir teisinėmis bylos aplinkybėmis. Todėl Pirmosios instancijos teismas neturi iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, remdamasis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais. Iš tikrųjų šių įrodymų priėmimas prieštarauja Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 daliai, pagal kurią šalių pareiškimais negalima pakeisti Apeliacinės tarybos nagrinėtos bylos dalyko. Šiuo atveju prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimo sąlygos nebuvo nagrinėtos per protesto procedūrą VRDT, todėl jomis negalima remtis Pirmosios instancijos teisme (žr. šiuo klausimu 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš VRDT (Calandre), T-128/01, Rink. p. II-701, 18 punktą ir 2004 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Samar prieš VRDT – Grotto (GAS STATION), T-115/03, Rink. p. II-2939, 13 punktą).

12

Be to, ieškovė, norėdama pateisinti šių dokumentų pavėluotą pateikimą, negali remtis Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Aplinkybė, kad ieškovė interneto tinklavietę rado tik pateikusi ieškinį, nėra pakankamas motyvas, pateisinantis naujų įrodymų pateikimą dubliko pateikimo etape (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo GAS STATION 15 punktą). Todėl šiuos dokumentus reikia pripažinti nepriimtinais.

13

Ieškovė nurodo, kad atsiliepime į ieškinį pateiktais VRDT tvirtinimais, susijusiais su žymenų „Dr. No“ ir „Dr. NO“ žinomumu bei galimybe atskirti filmo meninę ir komercinę kilmę bei kūrinį ir jo laikmeną, norima pakeisti ginčijamą sprendimą pagrindžiančius motyvus, todėl jie yra nepriimtini.

14

VRDT mano, kad ji tik plėtojo Apeliacinės tarybos pateiktus argumentus ir neiškėlė naujų klausimų.

15

Pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalį VRDT ir kitų proceso šalių pareiškimais negalima pakeisti Apeliacinės tarybos išnagrinėtos bylos ginčo dalyko.

16

Tačiau, priešingai nei nurodo ieškovė, VRDT argumentais nenorima pakeisti bylos ginčo dalyko ar Apeliacinės tarybos sprendimo pagrindimo. Siekdama sustiprinti savo poziciją, VRDT tik plėtojo Apeliacinės tarybos argumentus, susijusius su filmo Dr. No populiarumu, remdamasi aplinkybe, kad ieškovė prekiauja laikmenomis, į kurias įrašytas šis filmas (ginčijamo sprendimo 21 punktas), ir galimu žymenų „Dr. No“ bei „Dr. NO“ kaip komercinės kilmės nuorodų naudojimu (ginčijamo sprendimo 18, 19, 22–30 punktai). Taigi minėtais tvirtinimais VRDT nepakeitė bylos ginčo dalyko, todėl jie yra priimtini.

17

Ieškinį ieškovė grindžia trimis pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktų bei 2 dalies c punkto (8 straipsnio 1 dalies a punktas dabar yra Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punktas) pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio (dabar Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis) ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t, p. 189–220), 50 taisyklės 2 dalies f punkto ir 52 taisyklės 1 dalies pažeidimu. Trečiasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

18

Pirmiausia ieškovė nurodo, jog žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ yra žinomi prekių ženklai ir jog tam, kad būtų nustatytas jų žinomumas, nei pagal Reglamentą Nr. 40/94, nei pagal peržiūrėtą ir iš dalies pakeistą 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (toliau – Paryžiaus konvencija) nereikalaujama įrodyti jų naudojimo Bendrijos teritorijoje iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo datos. Tačiau ji tvirtina, kad tikrinant žinomumą turi būti atsižvelgiama į prekių ženklo žinomumo visuomenėje laipsnį, todėl naudojimo įrodymas yra papildomas ir neprivalomas.

19

Antra, remdamasi teismų praktika, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba neteisingai aiškino žodžių junginį „naudojimas kaip komercinio prekių ženklo“, nes ieškovė minėtus žymenis naudojo siekdama identifikuoti savo prekes ir prekes, platinamas bei parduodamas su jos sutikimu.

20

Trečia, ieškovė mano, kad yra galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, nes prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatus žinomiems prekių ženklams, kurių savininkė yra ieškovė, o prekės, kurioms prašoma registracijos, ir prekės, žymimos šiais prekių ženklais, yra tapačios arba panašios. Šį įspūdį sustiprina tai, kad egzistuoja interneto tinklavietė, leidžianti susieti įstojusios į bylą šalies prašomą įregistruoti prekių ženklą su James Bond vaizdais.

21

VRDT ir įstojusi į bylą šalis prašo atmesti šiuos argumentus.

22

Nagrinėjant šį pagrindą kyla trys skirtingi teisiniai klausimai. Pirmuoju klausimu norima nustatyti, ar ieškovė naudojo žymenis „Dr. No“ ir „Dr. NO“ kaip prekių ženklus iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo datos. Antruoju klausimu norima nustatyti, ar žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ yra plačiai žinomi valstybėje narėje Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio ir Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 2 dalies c punkto prasme. Pagaliau trečiuoju klausimu – ar yra galimybė supainioti prašomą įregistruoti prekių ženklą su žymenimis „Dr. No“ ir „Dr. NO“ Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktų prasme.

23

Dėl pirmojo klausimo pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką esminė prekių ženklo funkcija yra nurodyti prekės ar paslaugos kilmę, kad vartotojas, kuris įsigyja šiuo prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, vėliau galėtų pakartoti savo pasirinkimą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba pasirinkti kitą prekę ar paslaugą, jeigu ji buvo neigiama (2002 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dart Industrines prieš VRDT (UltraPlus), T-360/00, Rink. p. II-3867, 42 punktas ir 2005 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT (TOP), T-242/02, Rink. p. II-2793, 88 punktas).

24

Be to, reikia nurodyti, kad „Dr. No“ yra pirmasis serijos „James Bond“ filmas ir kad tai yra vieno iš pagrindinių filmo personažų vardas. Iš principo šios aplinkybės neturi sudaryti kliūčių naudoti žymenis „Dr. No“ ir „Dr. NO“ kaip prekių ženklus filmų ar DVD komercinei kilmei identifikuoti.

25

Vis dėlto šiuo atveju ieškovės pateiktų dokumentų analizė aiškiai parodo, kad žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ nurodo ne komercinę, bet meninę filmų kilmę. Iš tikrųjų, paprasto vartotojo akimis, nagrinėjami žymenys, kuriais žymimi vaizdajuosčių dėklai ar DVD, skirti atskirti šį filmą nuo kitų serijos „James Bond“ filmų. Komercinę filmo kilmę nurodo kiti žymenys, pavyzdžiui, „007“ arba „James Bond“, kuriais žymimi vaizdajuosčių dėklai arba DVD ir kurie nurodo jo komercinę kilmę, t. y. bendrovę, gaminančią serijos „James Bond“ filmus. Be kita ko, net jeigu pelnas, gautas už filmą Dr. No Bendrijos teritorijoje, gali patvirtinti minėto filmo komercinę sėkmę šioje teritorijoje, tai nereiškia, kad jis negali patvirtinti nagrinėjamų žymenų naudojimo kaip komercinės kilmės nuorodų.

26

Be to, priešingai nei nurodo ieškovė, pavadinimo ir prekių ženklo atskyrimas nėra „nerealus ir dirbtinis“. Iš tikrųjų tą patį žymenį autorių teisė gali saugoti kaip originalų kūrinį, o prekių ženklų teisė – kaip komercinės kilmės nuorodą. Taigi kalbama apie skirtingas išimtines teises, grindžiamas skirtingomis savybėmis, t. y. kūrinio originalumą, iš vienos pusės, ir žymens gebėjimą atskirti prekių ir paslaugų komercinę kilmę, iš kitos pusės (2008 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cassegrain prieš VRDT (Krepšio forma), T-73/06, nepaskelbta Rinkinyje, 32 punktas). Taigi net jeigu filmo pavadinimas gali būti saugomas pagal nacionalinę teisę kaip nuo paties filmo nepriklausantis meno kūrinys, jam negali būti savaime suteikta komercinės kilmės nuorodų apsauga, nes ši apsauga gali būti suteikta tik žymenims, kuriais atskleidžiamos prekių ženklams būdingos funkcijos.

27

Komiksų, muzikos įrašų, knygų ir afišų atveju žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ juo labiau naudojami ne kaip prekių ženklai, bet kaip prekes apibūdinanti nuoroda, vartotojams nurodanti, kad tai filmo Dr. No garso takelis, su „Dr. No“ personažu susijusi knyga arba komiksas, minėto filmo arba šio personažo afiša. Kaip įrodo ieškovės pateiktų dokumentų analizė, kai kurios iš minėtų prekių visuomenei pateikiamos pažymėtos kitomis kilmės nuorodomis, t. y. „007“ ir „James Bond“, vartotojams nurodančiomis, kad minėtų prekių, susijusių su filmu arba „Dr. No“ personažu, ir serijos James Bond filmų komercinė kilmė sutampa.

28

Transporto priemonių ar laikrodžių, kuriuos gamina įmonės, turinčios licenciją naudoti žymenis „Dr. No“ ir „Dr. NO“ šioms prekėms, atveju išvada nesikeičia. Abiem atvejais šie žymenys naudojami kaip apibūdinamieji, nurodantys vartotojams, kad nagrinėjama transporto priemonė yra filme Dr. No naudojama transporto priemonė arba kad laikrodis atitinka laikrodį iš filmo Dr. No kolekcijos laikrodžių, gaminamų serijos „James Bond“ filmų keturiasdešimtmečiui paminėti. Be to, kaip Apeliacinė taryba konstatavo ginčijamo sprendimo 23 punkte, su transporto priemonėmis susijusių dokumentų analizė įrodo, kad komercinės kilmės nuorodos, kurias ieškovė naudoja šioms prekėms, yra „James Bond“, „007“ ir „Gun Symbol“. Kaip ir šio sprendimo 27 punkte nagrinėtais atvejais, šios nuorodos nurodo, kad prekių komercinė kilmė sutampa su kitų „Bond“ prekių kilme.

29

Net ir darant prielaidą, kad žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ buvo naudojami kaip komercinės kilmės nuorodos ant filmų personažų figūrėlių, pagamintų įmonės, turinčios šių prekių ženklų licenciją, būtent aptariamus žymenis naudojant su simboliu „TM“, ieškovei nepavyko įrodyti, kad žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ buvo naudojami kaip prekių ženklai iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo datos. Iš tikrųjų, pateiktų dokumentų analizė aiškiai parodo, kad „Dr. No“ figūrėlės į rinką buvo išleistos tik 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn., t. y. po paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo 2001 m. birželio 13 dieną.

30

Galiausiai 1999 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas BMW (C-63/97, Rink. p. I-905, 38 punktas) ir 2002 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Arsenal Football Club (C-206/01, Rink. p. I-10273, 53 punktas), kuriais ieškovė remiasi kalbėdama apie žymenų naudojimą kaip prekių ženklų, šiuo atveju yra netaikytini. Iš tikrųjų nekalbama apie klausimą, susijusį su registruoto prekių ženklo naudojimu prekybos veikloje visiškai apibūdinimo arba kitokiais nei prekių ar paslaugų atskyrimo rinkoje tikslais. Atvirkščiai, kalbama apie nustatymą, ar nagrinėjami žymenys, atitinkantys filmo pavadinimą, buvo naudoti kaip prekių ženklai iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos padavimo datos; ieškovė šios aplinkybės neįrodė.

31

Kadangi nebuvo nustatyta, jog žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ buvo naudoti kaip komercinės kilmės nuorodos iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo, jie negali būti laikomi žinomais prekių ženklais Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 2 dalies c punkto ir Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, nesant būtinybės patikrinti, ar nagrinėjami žymenys yra plačiai žinomi valstybėje narėje pastarosios nuostatos prasme. Minėti žymenys nėra ankstesni prekių ženklai Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 2 dalies punkto prasme, todėl nereikia tikrinti, ar yra galimybė supainioti nagrinėjamus žymenis. Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

32

Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, atmetimo atžvilgiu ir kad žymenų naudojimo įrodymų nebuvimas nepateisina to, kad Apeliacinė taryba neatsakė į pateiktus klausimus.

33

VRDT prašo atmesti šį pagrindą.

34

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Reglamento Nr. 40/94 73 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi būti toks, kad aiškiai ir nedviprasmiškai atspindėtų teisės akto autoriaus argumentus. Tokia pareiga turi dvejopą tikslą: leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimo priežastis siekiant apginti savo teises ir suteikti Bendrijos teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo priežiūrą (2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Audi prieš VRDT (TDI), T-16/02, Rink. p. II-5167, 87, 88 punktai ir 2008 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reber prieš VRDT – Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli (Mozart), T-304/06, Rink. p. II-1937, 43 punktas).

35

Pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį neregistruotas ankstesnis prekių ženklas arba kitas nei prekių ženklas žymuo pateisina protestą, jeigu jis atitinka šias sąlygas: yra naudojamas prekybos veikloje, turi didesnę negu vietinę reikšmę, suteikia jų savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, teisės į nagrinėjamus žymenis buvo įgytos pagal valstybės narės, kurioje žymenys buvo naudojami iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dienos, teisę (žr. 2007 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Budějovický Budvar prieš VRDT – Anheuser-Busch (BUDWEISER), T-53/04–T-56/04, T-58/04 ir T-59/04, nepaskelbta Rinkinyje, 71 punktą; Budějovický Budvar prieš VRDT – Anheuser-Busch (BUD), T-60/04–T-64/04, nepaskelbta Rinkinyje, 69 punktą ir Budějovický Budvar prieš VRDT – Anheuser-Busch (BUDWEISER), T-57/04 ir T-71/04, Rink. p. II-1829, 86 punktą). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Taigi, jei žymuo neatitinka vienos iš šių sąlygų, protestas, grindžiamas tuo, kad egzistuoja neregistruotas prekių ženklas arba kitų žymenų, naudojamų prekybos veikloje Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies prasme, negali būti patenkintas.

36

Šiuo atveju argumentai, Apeliacinės tarybos pateikti ginčijamo sprendimo 29 ir 30 punktuose, aiškiai parodo, kad ieškovė neįrodė, jog žymenis „Dr. No“ ir „Dr. NO“ ji naudojo prekybos veikloje, o šios aplinkybės pakanka šio pagrindo atmetimui pagrįsti.

37

Kaip pažymi VRDT, aplinkybė, kad Apeliacinės tarybos argumentai šiuo klausimu yra glausti, nereiškia, jog sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Iš tikrųjų šie argumentai leidžia ieškovei sužinoti sprendimo priėmimo priežastis siekiant apginti savo teises ir suteikia Pirmosios instancijos teismui galimybę vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo priežiūrą (minėto sprendimo Mozart 47 punktas). Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti.

38

Ieškovė tvirtina, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje naudojimas prekybos veikloje nenurodytas kaip išankstinė šiame straipsnyje minimų žymenų apsaugos sąlyga ir kad Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į nurodytas nacionalinės teisės nuostatas, trukdančias trečiajam asmeniui pasisavinti šiuos žymenis. Be to, ji tvirtina, kad žymuo turi didesnę negu vietinę reikšmę.

39

VRDT prašo atmesti šį argumentą.

40

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 24–29 punktuose, žymens „Dr. No“ naudojimas ant vaizdajuosčių dėklų, DVD, muzikos įrašų, knygų, komiksų, afišų, miniatiūrinių transporto priemonių ir laikrodžių nėra naudojimas kaip prekių ženklo. Todėl žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ negali būti laikomi neregistruotais prekių ženklais. Be to, filmų figūrėlių atveju ieškovė neįrodė, kad ji jas naudojo iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo. Todėl protestas, grindžiamas tuo, kad egzistuoja už Bendrijos prekių ženklo paraišką ankstesnis neregistruotas prekių ženklas, neturi būti patenkintas.

41

Be kita ko, iš kartu skaitomų Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalis) matyti, kad autorių teisės suteikiama apsauga turėtų būti remiamasi ne per protesto procedūrą, o tik per nagrinėjamo Bendrijos prekių ženklo registracijos panaikinimo procedūrą.

42

Dėl ieškovės argumento, kad žymenys „Dr. No“ ir „Dr. NO“ kaip skiriamieji filmo pavadinimai yra saugomi pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, reikia patikslinti, jog meno kūrinių pavadinimai kai kurių valstybių nacionalinėje teisėje saugomi nuo vėlesnio prekių ženklo naudojimo kaip skiriamieji žymenys, kurie nepatenka į autorių teisės sritį. Tokiais atvejais meno kūrinių pavadinimai gali būti laikomi kitais žymenimis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies prasme.

43

Pagal gaires dėl procedūrų VRDT (C dalis „Protestas“), kuriomis bando remtis ieškovė, iš nurodytų skirtingų nacionalinės teisės nuostatų Markengesetz (Vokietijos Prekių ženklų įstatymas) pripažįsta šią apsaugą nuo vėlesnio prekių ženklo, kuris galėtų būti supainiotas su nagrinėjamais pavadinimais, jeigu minėti pavadinimai būtų skiriamieji arba naudojami prekybos veikloje. Panašią apsaugą skiriamiesiems literatūros ir meno kūrinių pavadinimas suteikia Švedijos teisė. Tačiau, priešingai nei tvirtina ieškovė ir remiantis minėtomis gairėmis, kurias ji pateikia kaip nacionalinės teisės įrodymus, pagal Graikijos teisę panaši apsauga suteikiama tik periodinių leidinių pavadinimams, o pagal Ispanijos, Italijos ir Nyderlandų teisę meno kūrinių pavadinimams nesuteikiama apsauga, kurį skirtųsi arba būtų nepriklausoma nuo autorių teisės suteikiamos apsaugos. Be to, nei šios gairės, nei pateikti dokumentai neleidžia nustatyti, kokiomis sąlygomis normos, susijusios su prisidengimu svetimu vardu (passing off), Jungtinėje Karalystėje pripažintų teisėta apsaugą žymenims „Dr. No“ ir „Dr. NO“, kuri skirtųsi nuo autorių teisės suteikiamos apsaugos. Todėl šių valstybių nacionaline teise negalima remtis per protesto procedūrą.

44

Pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį kitas nei prekių ženklas žymuo pateisina protestą dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos, jeigu jis atitinka keturias šio sprendimo 35 punkte nurodytas kumuliacines sąlygas. Remiantis šio straipsnio formuluote, naudojimo prekybos veikloje sąlyga yra pagrindinis reikalavimas, be kurio nagrinėjamam žymeniui negali būti taikoma apsauga nuo Bendrijos prekių ženklo registracijos, ir ji nepriklauso nuo sąlygų, kurios nacionalinėje teisėje nustatytos išimtinei teisei įgyti. Konkrečiu kūrinių pavadinimų atveju pavadinimo naudojimas reiškia, kad nagrinėjamas kūrinys buvo pateiktas atitinkamai rinkai, šiuo atveju Vokietijoje ir Švedijoje, t. y. teritorijose, kuriose filmų pavadinimai saugomi kaip žymenys, nepatenkantys į autorių teisės sritį.

45

Ieškovė tvirtina, kad nuo 1962 m. filmas Dr. No buvo reguliariai rodomas Europos Sąjungos teritorijoje ir kad ji pati paruošė naują vaizdo įrašų ir DVD seriją. Be to, ji nurodo, kad bendra Europos Sąjungoje gauto pelno suma viršija 26 milijonus dolerių. Tačiau ieškovės pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti, kad šio filmo pavadinimas buvo naudojamas prekybos veikloje tose teritorijose, kuriose jis yra saugomas, iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo. Iš tikrųjų ieškovė nepatikslino minėto pavadinimo naudojimo apimties atitinkamose rinkose, nors tai galėjo būti be didelių sunkumų padaryta pateikiant, pavyzdžiui, informaciją apie filmo rodymo programos sudarymą kino teatruose arba televizijoje ar laikotarpį, per kurį filmas buvo rodomas. Ieškovė pateikė tik interneto tinklavietės puslapio ištrauką, kurioje minima, jog 1999 m. birželio 2 d. filmas buvo rodomas Jungtinėje Karalystėje. Antra, ieškovės generalinio direktoriaus pareiškimas ir jos paskirto eksperto pareiškimai yra įrodymai, pateikti asmenų, kurie nėra nepriklausomi nuo ieškovės, todėl jie nėra pakankami, kad būtų patvirtintas pavadinimo naudojimas (žr. šiuo klausimu 2005 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lidl Stiftung prieš VRDT – REWE-Zentral (Salvita), T-303/03, Rink. p. II-1917, 42–45 punktus). Trečia, kitoje interneto tinklavietėje paskelbtų su apyvarta susijusių duomenų taip pat nepakanka, nes tai yra bendro pobūdžio nuoroda į ieškovės veiklą, vykdomą už JAV teritorijos ribų, kuri nepatikslina nei veiklos pobūdžio, nei atitinkamų teritorijų. Dėl tos pačios priežasties duomenys periodiniame leidinyje apie už šį filmą gautas pajamas nedaro įtakos žymens naudojimui. Pagaliau, ketvirta, kiti ieškovės pateikti spaudos straipsniai yra susiję su veiksniais, neleidžiančiais patvirtinti žymens naudojimo nurodytose valstybėse narėse.

46

Kadangi ieškovei nepavyko įrodyti filmo Dr. No pavadinimo naudojimo valstybėse narėse, kuriose jis saugomas nuo vėlesnio prekių ženklo naudojimo, nereikia nagrinėti, ar minėtas pavadinimas atitinka sąlygas, kad jam būtų taikoma apsauga, kurią tokiems žymenims suteikia nacionalinė teisė. Todėl reikia atmesti trečiąjį pagrindą ir visą ieškinį.

47

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: