—

Franfinance SA, atstovaujamos advokato B. Soltner,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir R. Loosli-Surrans,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir A. Dittrich,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos F. Díez Moreno,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Aresu ir J.-P. Keppenne,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 42, 1987, p. 48), iš dalies pakeistos 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB (OL L 101, p. 17, toliau – Direktyva 87/102), 11 ir 14 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp M. Rampion bei M. J. Godard, M. Rampion sutuoktinės (toliau – sutuoktiniai Rampion), ir bendrovių Franfinance SA (toliau – Franfinance) bei K par K SAS (toliau – K par K) dėl langų pirkimo–pardavimo sutarties bei šios sutarties finansavimui paimto kredito.

3

Direktyva 87/102 siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl vartojimo kredito.

4

Šios direktyvos 11 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kredito sutartis jokiu būdu nepaveiks vartotojo reikalavimų pagal šią sutartį nupirktų prekių pardavėjui ar paslaugų teikėjui tais atvejais, kai prekės nebuvo pristatytos ar paslaugos nebuvo suteiktos, arba kitaip neatitinka jų pardavimo ar teikimo sutarties.

2.   Jeigu:

ir

vartotojas turi teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui. Valstybės narės nustato, kokia apimtimi ir esant kokioms sąlygoms šie reikalavimai yra vykdytini.

3.   2 dalis netaikoma, jei aptariamo konkretaus sandorio suma yra mažesnė už sumą, lygiavertę 200 eurų.“

5

Direktyvos 87/102 14 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kredito sutartys nenukryptų nuo nacionalinės teisės aktų nuostatų, įgyvendinančių ar atitinkančių šią direktyvą, ir taip nepakenktų vartotojui.

2.   Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nuostatos, kurias jos priima įgyvendindamos šią direktyvą, nebūtų apeitos dėl sutarčių sudarymo būdo, ypač kai kredito suma padalijama keliose sutartyse.“

6

Direktyvos 87/102 11 straipsnį įgyvendinančiame Vartotojų kodekso L. 311-20 straipsnyje numatyta, kad „jeigu išankstiniame kredito pasiūlyme nurodomos finansuojamos prekės ar paslaugos, kredito gavėjui įsipareigojimai kyla nuo prekių pristatymo arba paslaugų suteikimo dienos <…>“.

7

Šiuo atžvilgiu to paties kodekso L. 311-21 straipsnyje patikslinta, jog „užginčijus pagrindinės sutarties vykdymą, teismas gali, kol bus priimtas sprendimas, sustabdyti kredito sutarties vykdymą. Kredito sutartis pagal įstatymą nutraukiama arba panaikinama, jeigu sutartis, dėl kurios ji sudaryta, teismo sprendimu nutraukiama arba panaikinama <…>“.

8

2003 m. rugsėjo 5 d. gavę pasiūlymą vykdant išnešiojamąją prekybą sutuoktiniai Rampion iš K par K užsisakė langus už 6150 eurų. Tam sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad langai pristatomi per 6–8 savaites; terminas pradedamas skaičiuoti technikui atlikus matavimus.

9

Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šioje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog visa pirkinio suma padengiama Franfinance suteiktu kreditu.

10

Tą pačią dieną sutuoktiniai Rampion su Franfinance sudarė pirkinio kainą atitinkančią kredito sutartį. Kredito pasiūlyme pardavėjas įvardytas kaip „compte plate-forme K par K“, o finansuojamas turtas nebuvo nurodytas.

11

2003 m. lapkričio 27 d. pristačius užsakytus langus, sutuoktiniai Rampion pastebėjo, kad jų rėmuose ir staktose daug parazitų. Darbai buvo nutraukti, o 2004 m. sausio 5 d. laišku suinteresuotieji asmenys pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė.

12

Kadangi į sutuoktinių Rampion pateiktą prašymą nutraukti sutartį nebuvo atsižvelgta, jie 2004 m. spalio 29 d. ir 2004 m. lapkričio 2 d. dokumentais pareiškė ieškinius K par K ir Franfinance, reikalaudami pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią bei dėl to nutraukti kredito sutartį, nes pažeidžiant Vartotojų kodekse įtvirtintus reikalavimus pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nurodytas konkretus atitinkamų prekių pristatymo terminas.

13

Papildomai sutuoktiniai Rampion reikalavo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį remdamiesi tuo, kad K par K neįvykdė savo pareigos patarti, nes siūlė teikti ir montuoti medžio dirbinius, nors jų atraminė struktūra buvo su defektais.

14

Atsakovės pagrindinėje byloje konkrečiai tvirtina, kad šios dvi sutartys yra visiškai tarpusavyje nesusijusios, nes, priešingai nei reikalaujama pagal Vartotojų kodekso L. 311-20 straipsnį, kredito pasiūlyme nebuvo nurodytos finansuojamos prekės. Be to, kalbama kredito paėmimą, o ne apie pirkinio finansavimui skirtą tikslinį kreditą.

15

Nagrinėdamas bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ex officio nurodė kelis iš Vartotojų kodekso nuostatų dėl vartojimo kredito ir išnešiojamosios prekybos išplaukiančius pagrindus.

16

Tokiomis aplinkybėmis tribunal d’instance de Saintes nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17

Pirma, Franfinance tvirtina, kad iš tikrųjų pirmasis pateiktas klausimas susijęs tik su tikslinio kredito egzistavimo sąlygas nustatančių nacionalinės teisės nuostatų taikymu, todėl Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl šio klausimo. Iš tiesų Direktyva 87/102 siekiama vien minimalaus suderinimo, o jos 11 straipsnyje patikslinama, kad valstybės narės nustato, kokiomis sąlygomis vartotojas gali pareikšti reikalavimus kredito davėjui.

18

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad Direktyva 87/102, kaip tai matyti iš jos 15 straipsnio ir dvidešimt penktos konstatuojamosios dalies, pagal kurias ši direktyva valstybėms narėms netrukdo toliau taikyti griežtesnių vartotojų apsaugos nuostatų arba jų priimti, ja siekiama tik minimaliai suderinti nacionalines nuostatas dėl vartojimo kredito.

19

Vis dėlto pirmuoju pateiktu klausimu aiškiai prašoma išaiškinti šios direktyvos 11 straipsnį, kurį, kaip akivaizdu, į Prancūzijos teisę perkėlė Vartotojų kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniai, pagal kuriuos esant tam tikroms sąlygoms kredito gavėjas gali sustabdyti, nutraukti arba panaikinti kredito sutartį.

20

Taigi klausiama, ar nacionalinėje teisėje galima nustatyti kitas nei išvardytąsias Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalyje vartotojo teisės pareikšti reikalavimus kredito davėjui sąlygas, ir prireikus, kiek; ir tai priskiriama pirmojo pateikto prejudicinio klausimo analizei iš esmės. Iš tiesų numačius bet kokią papildomą sąlygą kyla pavojus, kad nacionalinės teisės nuostatomis nebus pasiektas direktyva siekiamas suderinimo lygis, todėl iš pirmo žvilgsnio negalima pripažinti, kad šis klausimas priskirtinas vien šiai nacionalinei teisei.

21

Antra, Franfinance mano, kad Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo šiuo klausimu ypač dėl to, jog iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje ne siekia įsitikinti, ar kredito gavėjai turi veiksmingą teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui Direktyvos 87/102 prasme, bet nori, kad būtų pripažinta nagrinėjamų sutarčių tarpusavio ryšys kitais tikslais. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia taikyti Prancūzijos teisės normas, besiskiriančias savo pobūdžiu ir tikslais, nes jose nenumatyta tokia teisė pareikšti reikalavimus, bet nurodyta, kad kredito davėjas automatiškai praranda teisę į palūkanas, jeigu kredito pasiūlyme nenurodytas sutarčių tarpusavio ryšys.

22

Kiek tai susiję su prejudicinių klausimų priimtinumu ir Teisingumo Teismo kompetencija į juos atsakyti, Europos Bendrijų Komisija reiškia abejones, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nenurodė, kodėl atsakymas reikalingas norint išspęsti pagrindinę bylą.

23

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Bendrijos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių teisingumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija (žr. 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Salzmann, C-300/01, Rink. p. I-4899, 29 ir 31 punktus ir 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt. C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 25 punktą).

24

Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės aplinkybės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (būtent žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C-379/98, Rink. p. I-2099, 39 punktą; 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo, Acereda Herrera, C-466/04, Rink. p. I-5341, 48 punktą ir minėto sprendimo Cipolla ir kt. 25 punktą).

25

Vis dėlto negalima pripažinti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Bendrijos normų išaiškinimas akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku ar kad problema hipotetinė. Nors pirmajame pateiktame klausime labai bendrai minimas „kredito sutarties ir šiuo kreditu finansuojamos prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties tarpusavio ryšio taisyklių“ taikymas, iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar iš tikrųjų šiuo klausimu tik siekiama taikyti kitas nacionalinės teisės nuostatas nei perkeliančiąsias Direktyvos 87/102 11 straipsnį ar patenkančias į jo taikymo sritį.

26

Tokiomis aplinkybėmis nebuvo paneigta su pirmuoju pateiktu klausimu susijusi svarbos prezumpcija.

27

Vis dėlto, kadangi pagal bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą EB 234 straipsnyje, Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti tinkamą atsakymą, kuris pastarajam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą, jam gali tekti performuluoti pateiktus klausimus (būtent žr. 2000 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Roquette Frères, C-88/99, Rink. p. I-10465, 18 punktą; 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo Ravil, C-469/00, Rink. p. I-5053, 27 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Haug, C-286/05, Rink. p. I-4121, 17 punktą).

28

Taigi pirmąjį pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad klausiama, ar Direktyvos 87/102 11 ir 14 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius nustatyti Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalyje numatytos vartotojo teisės pareikšti reikalavimus kredito davėjui sąlygą nurodyti išankstinime kredito pasiūlyme finansuojamas prekes arba teikiamas paslaugas.

29

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, pirmąjį pateiktą klausimą reikia pripažinti priimtinu.

30

Visos Teisingumo Teismui pastabas pateikusios vyriausybės ir Komisija mano, kad vartotojo teisė pareikšti reikalavimus, numatyta Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalyje, neturi priklausyti nuo to, ar kredito sutartyje aiškiai nurodytos finansuojamos prekės. Šiuo klausimu jos remiasi šios nuostatos tekstu ir šios direktyvos tikslu, t. y. vartotojų apsauga.

31

Franfinance teigia atvirkščiai, kad jos su sutuoktiniais Rampion sudaryta sutartis yra tikroji kredito, kurį galima naudoti keliems tikslams, suteikimo sutartis. Skirtingai nuo tikslinio kredito, skirto finansuoti tik vieną sandorį, tokiam suteiktam kreditui netaikoma Direktyvos 87/102 11 straipsnyje įtvirtinta tarpusavio ryšio taisyklė, nes kredito davėjas negali prisiimti visų su kiekvienu pirkimu susijusių ekonominių rizikų. Galimus piktnaudžiavimo arba sukčiavimo atvejus reikia nagrinėti kiekvienu atskiru atveju.

32

Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, ji taikoma kredito sutartims, kurios apibrėžtos 1 straipsnio 2 dalies c punkto pirmojoje pastraipoje kaip „sutartys, pagal kurias kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą atidėto apmokėjimo, paskolos arba kitu panašiu finansiniu būdu“. Kaip posėdyje tvirtino Komisija, tokia plati kredito sutarčių sąvoka buvo patvirtinta direktyvos dešimtoje konstatuojamoje dalyje, pagal kurią „vartotojai būtų geriau apsaugoti priimant tam tikrus reikalavimus, kurie būtų taikomi visoms kredito rūšims“.

33

Vis dėlto, kaip matyti iš Direktyvos 87/102 1 straipsnio 2 dalies c punkto antrosios pastraipos ir vienuoliktos–keturioliktos konstatuojamųjų dalių, atsižvelgiant į tam tikrų kredito sutarčių pobūdį arba sandorių rūšis, tokioms sutartims arba sandoriams ši direktyva galėtų būti iš dalies arba visiškai netaikoma. Šiose nuostatose tarp tokių atvejų kredito suteikimas neminimas.

34

Kredito suteikimo, kuriuo siekiama vienintelio tikslo – suteikti galimybę vartotojui kreditą panaudoti keletą kartų, taip pat negalima laikyti nepatenkančiu, bent jau iš dalies, į Direktyvos 87/102 taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 1 dalies e punktą.

35

Iš tikrųjų reikia priminti, kad pagal šią Direktyvos 87/102 nuostatą ji netaikoma „kreditui kaip einamosios sąskaitos avansui, kurį suteikia kredito ar finansinė įstaiga, išskyrus kredito kortelių sąskaitas“. Vis dėlto pagal šio 2 straipsnio 1 dalies e punktą Direktyvos 87/102 6 straipsnio nuostatos taikomos ir tokios rūšies kreditams.

36

Taigi šio 2 straipsnio 1 dalies e punkto prasme „einamosios sąskaitos“ sąvoka, kurią kaip išimtį reikia aiškinti griežtai, suponuoja, kad šios sąskaitos tikslas, kaip matyti iš formuluotės „kreditas, suteiktas kaip einamosios sąskaitos avansas“, neapsiriboja vien kredito suteikimu vartotojui. Atvirkščiai, tokia sąskaita daugiau ar mažiau yra pagrindas, leidžiantis klientui atlikti finansinius sandorius, ir pasižyminti tuo, kad pinigai pervedami į šią sąskaitą, nesvarbu, ar tai daro pats vartotojas, ar trečiasis asmuo, nebūtinai siekdami grąžinti šia sąskaita suteiktą kreditą. Kitaip tariant, kliento skolos likutis, suteiktas kaip avansas, tėra viena iš tokios sąskaitos galimybių, nes klientas gali turėti kredito likutį.

37

Be to, nei iš bendros Direktyvos 87/102 struktūros, nei iš jos tikslo, t. y. vartotojų apsaugos, negalima daryti išvados, kad direktyvos siekiama netaikyti kredito sutartims, sudarytoms suteikiant kreditą, ir kurių vienintelis tikslas – suteikti vartotojui galimybę panaudoti jį keletą kartų.

38

Konkrečiai kalbant apie Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalį, priešingai nei teigia Franfinance, iš jos formuluotės neišplaukia, kad ji taikoma tik kredito sutartims, sudarytoms finansuoti tik vieną pirkimo–pardavimo arba paslaugų teikimo sutartį.

39

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 58 punkte, iš šios nuostatos formuluotės negalima nuspręsti, kad ji neturi būti taikoma kreditui suteikti. Būtent tai, kad Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies d punkte, kuriame kaip viena iš sąlygų, reikalaujamų norint pasinaudoti teise pareikšti reikalavimus, yra numatyta situacija, kai „kredito sutartyje nurodytos prekės ar paslaugos netiekiamos arba tiekiamos iš dalies, arba neatitinka sutarties dėl teikimo“, sąvoka „sutartis“ vartojama vienaskaita, nepagrindžia supaprastinto Franfinance šios nuostatos suvokimo.

40

Be to, šios direktyvos 11 straipsnio 3 dalis aiškiai įtvirtina šio straipsnio 2 dalies taikymo išimtį. Vis dėlto ši išimtis netaikoma kredito suteikimui apskritai.

41

Dėl Franfinance argumentų, kad Direktyvos 87/102 11 straipsnio nereikėtų taikyti kredito suteikimui, nes kredito davėjas negali prisiimti visų su kiekvienu pirkimu susijusių rizikų, reikia pripažinti, jog tokios rizikos labai sumažėja, nes šio straipsnio 2 dalis vartotojui suteikia teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui tik įvykdžius šios dalies b punkte įtvirtintą sąlygą: „kredito davėjas anksčiau yra sudaręs sutartį su pardavėju arba paslaugų teikėju, pagal kurią tik šis kredito davėjas suteikia kreditą minėtojo pardavėjo ar teikėjo klientams prekėms arba paslaugoms pirkti iš šio pardavėjo ar teikėjo“, jeigu vartotojas, remiantis tos pačios 2 dalies c punkte įtvirtinta sąlyga, yra įgijęs „kreditą pagal šią anksčiau sudarytą sutartį“.

42

Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies tikslas gali būti pasiektas tik šią nuostatą taikant ir kreditui, kurį galima naudoti keliems tikslams. Iš tikro Iš tikro šia nuostata, skaitoma kartu su Direktyvos 87/102 dvidešimt pirma konstatuojamąja dalimi, kur nurodyta, kad „prekių ar paslaugų, kurių vartotojas įsipareigojo įsigyti už kreditą, atžvilgiu, be įprastų sutartinių teisių ir pareigų, kurias turi jis ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas, jam bent jau toliau nurodytomis aplinkybėmis turėtų būti suteiktos teisės kredito davėjo atžvilgiu“.

43

Be to, tai, kad remiantis direktyvos 11 straipsnio 2 dalimi pirkimas, vienas iš tuo pačiu kreditu finansuojamų sandorių, vartotojui leidžia pareikšti reikalavimus kredito davėjui, nebūtinai reiškia, jog juos pareiškus daromas poveikis visam suteiktam kreditui. Iš tiesų, kaip savo išvados 65 ir paskesniuose punktuose nurodė generalinis advokatas, ši Direktyvos 87/102 nuostata leidžia įvairiais būdais apsaugoti vartotojus ir atsižvelgti į kredito suteikimo ypatumus, palyginti su vieninteliam pirkimui suteikiamu tiksliniu kreditu.

44

Todėl reikia pripažinti, jog Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalis taikoma ir vienintelį sandorį finansuojančiam kreditui, ir kredito suteikimui, leidžiančiam vartotojui šį kreditą panaudoti keletą kartų.

45

Dėl pateikto klausimo, ar Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalis nedraudžia nustatyti sąlygos, kad teisė pareikšti reikalavimus priklauso nuo to, ar išankstiniame kredito pasiūlyme nurodytos finansuojamos prekės arba paslaugų teikimas, reikia pripažinti, jog tokia sąlyga nenumatyta tarp penkių šios nuostatos pirmojoje pastraipoje nurodytų kumuliacinių sąlygų.

46

Aišku, šios nuostatos antrojoje pastraipoje numatyta, jog „valstybės narės nustato, kokia apimtimi ir esant kokioms sąlygoms šie reikalavimai yra vykdytini“. Vis dėlto, kaip pažymėjo Vokietijos vyriausybė ir kaip savo išvados 71 punkte nurodė generalinis advokatas, šios nuostatos negalima aiškinti kaip leidžiančios valstybėms narėms nustatyti vartotojo teisės pareikšti reikalavimus sąlygas, papildančias Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje pateiktą baigtinį sąlygų sąrašą.

47

Iš tikrųjų, pirma, kaip matyti iš Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos formuluotės, suponuojama, kad egzistuoja šios nuostatos pirmojoje pastraipoje įtvirtinta teisė pareikšti reikalavimus. Antra, su šios direktyvos tikslu – užtikrinimu, kad visose valstybėse narėse laikomasi minimalios vartotojų apsaugos lygio vartojimo kreditų srityje – būtų nesuderinama, jog vartotojo teisei pareikšti reikalavimus kredito davėjui, kuria jis naudojasi pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, būtų taikoma tokia nagrinėjama sąlyga, kokia yra pagrindinėje byloje.

48

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 87/102 14 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad kredito sutartys nenukryptų nuo nacionalinės teisės aktų nuostatų, įgyvendinančių ar atitinkančių šią direktyvą, ir taip nepakenktų vartotojui“, bei to paties 14 straipsnio 2 dalis, pagal kurią „valstybės narės taip pat užtikrina, kad nuostatos, kurias jos priima įgyvendindamos šią direktyvą, nebūtų apeitos dėl sutarčių sudarymo būdo, ypač kai kredito suma padalijama keliose sutartyse“.

49

Iš tikrųjų šiame 14 straipsnyje bendrai pabrėžiama, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas Direktyvos 87/102 apsaugines nuostatas ir jų griežtą taikymą laikė svarbiais. Be to, kaip tvirtino Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ir Italijos vyriausybės ir Komisija, šio straipsnio 2 dalis draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos vien dėl prekių ar teikiamų paslaugų nenurodymo kredito davėjas gali išvengti vartotojų reikalavimų, kuriuos jis pareikštų remdamasis Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalimi.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 87/102 11 ir 14 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius nustatyti teisės pareikšti reikalavimus, kuria pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį naudojasi vartotojas kredito davėjo atžvilgiu, sąlygą, jog išankstiniame kredito pasiūlyme būtų nurodytos finansuojamos prekės arba teikiamos paslaugos.

51

Franfinance tvirtina, kad pateiktas antrasis klausimas, kuris nėra naudingas pagrindinės bylos nagrinėjimui, yra nepriimtinas. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ex officio nereikėjo iškelti klausimo dėl pagrindinės ir kredito sutarčių tarpusavio ryšio, nes sutuoktiniai Rampion šį klausimą uždavė tiesiogiai prašydami šio teismo pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, ir „dėl to“ – nutraukti papildomą finansavimo sutartį.

52

Prancūzijos vyriausybė posėdyje tvirtino, kad nurodę įvairius pagrindus sutuoktiniai Rampion prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašė pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir dėl to nutraukti kredito sutartį, tačiau jie nesirėmė šių dviejų nagrinėjamų sutarčių tarpusavio ryšiu. Nors prašymą priimti sprendimą pateikęs teismas tokį klausimą pateikė, vis dėlto jis to negalėjo padaryti ex officio, nes atitinkamai gindamosi K par K ir Franfinance tvirtino, jog kredito pasiūlyme nenurodžius prekių kredito sutartis negalėjo būti laikoma sutartimi dėl tikslinio kredito.

53

Komisija posėdyje pažymėjo, kad pagrindinėje byloje neaišku, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ex officio turėjo iškelti klausimą dėl tarpusavio ryšio. Iš tikrųjų prašydami pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir dėl to nutraukti kredito sutartį, sutuoktiniai Rampion rėmėsi šių dviejų sutarčių tarpusavio ryšiu. Be to, atsižvelgus į nagrinėjant šią bylą K par K ir Franfinance pateiktus gynybos argumentus, gali iškilti klausimas, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nebuvo susipažinęs su šiuo tarpusavio ryšiu susijusiu argumentavimu.

54

Reikia priminti, kad, remiantis sprendimo 24 punkte minėta praktika, Teisingumo Teismas nacionalinio teismo pateiktą prašymą gali atmesti tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai jis neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus.

55

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, savo sprendime pateikdamas motyvus dėl antrojo klausimo, aiškiai nurodė, jog sutuoktiniai Rampions nesirėmė Vartotojų kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniais. Tokiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad šis klausimas dėl teismo teisės ex officio taikyti šias nacionalinės teisės nuostatas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, ar kad iškelta problema hipotetinė.

56

Todėl antrąjį pateiktą klausimą reikia pripažinti priimtinu.

57

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju pateiktu klausimu iš esmės klausia, ar Direktyvą 87/102 reikia aiškinti kaip leidžiančią nacionaliniam teismui ex officio taikyti jos 11 straipsnio 2 dalį į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas būtent dėl to, kad ja siekiama ne tik apsaugoti vartotojus, bet ir dėl to, kad ji apima rinkos organizavimą.

58

Klausimas dėl Direktyvos 87/102 tikslo buvo pateiktas atsižvelgus į konkrečią Kasacinio teismo (Prancūzija) praktiką, kurioje, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo ir ypač iš Prancūzijos vyriausybės pastabų, atskiriamos viešosios tvarkos valdymo normos (reglés d`ordre public de direction), priimtos vadovaujantis bendraisiais interesais, kuriomis teismas gali remtis ex officio, bei normos, priskirtinos viešosios tvarkos apsaugai, priimtos vadovaujantis tam tikros asmenų kategorijos interesais, kuriomis galima remtis tik šiai kategorijai priklausančių asmenų atžvilgiu. Vartojimo kredito reglamentavimas priskirtinas antrajai normų kategorijai.

59

Teisingumo Teismas yra keletą kartų konstatavęs, kad Direktyva 87/102, kaip tai matyti iš jo išvadų, buvo priimta siekiant dviejų tikslų: įsteigti bendrąją vartojimo kredito rinką (trečia-penkta konstatuojamosios dalys) bei apsaugoti tokius kreditus paėmusius vartotojus (šešta, septinta ir devinta konstatuojamosios dalys) (2000 m. kovo 23 d. Sprendimo, Berliner Kindl Brauerei, C-208/98, Rink. p. I-1741, 20 punktas ir 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Cofinoga C-264/02, Rink. p. I-2157, 25 punktas).

60

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar iš 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941) ir 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Cofidis (C-473/00, Rink. p. I-10875) išplaukianti Teisingumo Teismo praktika dėl teismo teisės ex officio remtis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29) taikytina ir Direktyvai 87/102.

61

Minėto sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 26 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nebūtų pasiektas Direktyvos 93/13 6 straipsnio, įpareigojančio valstybes nares užtikrinti, kad nesąžiningos sutarties sąlygos nebūtų privalomos vartotojui, tikslas, jeigu patys vartotojai privalėtų iškelti tokių sąlygų nesąžiningumą. Bylose, kur pinigų sumos yra ribotos, advokatų atlyginimas gali būti didesnis nei suma, dėl kurios bylinėjamasi, o tai vartotoją gali atgrasyti nuo tokių nesąžiningų sąlygų taikymo užginčijimo. Nors tiesa, kad keliose valstybėse narėse procesinės normos asmenims suteikia teisę tokiose bylose gintis patiems, vis dėlto egzistuoja didelis pavojus, kad vien dėl neišmanymo vartotojas nesirems jam taikomų nuostatų nesąžiningumu. Iš to išplaukia, jog veiksminga vartotojų apsauga gali būti užtikrinta, tik jei nacionalinis teismas turi teisę tokią sąlygą vertinti ex officio.

62

Šiuo klausimu pateikęs nuorodą į minėtą sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Cofidis 33 punkte patvirtino, jog tokia pripažinta teismo teisė ex officio nagrinėti sąlygų nesąžiningumą laikoma būtina užtikrinti veiksmingą vartotojo apsaugą, ypač atsižvelgiant į realų pavojų, kad vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su sunkumais jas įgyvendinti (taip pat žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, Rink. p. I-10421, 28 punktą).

63

Be to, kaip tvirtina Ispanijos ir Italijos vyriausybės, Komisija bei generalinis advokatas savo išvados 102 ir paskesniuose punktuose, tokios išvados taip pat tinkamos ir Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalyje numatytos vartotojų apsaugos atžvilgiu.

64

Šiuo atžvilgiu primintina, kad šia 11 straipsnio 2 dalimi, kaip nurodyta šio sprendimo 59 punkte, siekiama dviejų tikslų: vartotojui, be įprastų sutartinių teisių, kurias jis turi kredito davėjo ir pardavėjo arba paslaugų teikėjo atžvilgiu, tiksliai apibrėžtomis aplinkybėmis suteikti papildomų teisių kredito davėjo atžvilgiu (žr. sprendimo 42 punktą).

65

Šis tikslas nebūtų veiksmingai pasiektas, jeigu vartotojas privalėtų pats remtis teise pareikšti reikalavimus kredito davėjui, kuria jis naudojasi remdamasis Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalį į nacionalinę teisę perkeliančiomis nuostatomis, būtent dėl realaus pavojaus, kad vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su sunkumais jas įgyvendinti. Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 107 punkte, dėl to kad sutuoktiniai Rampion iškėlė pagrindinę bylą ir kad jiems atstovavo advokatas, negalima daryti kitos išvados, nes problemą reikia išspręsti atsiribojus nuo konkrečių šios bylos aplinkybių.

66

Vis dėlto Franfinance tvirtina, jog antruoju pateiktu klausimu iš tikrųjų siekiama, kad būtų leista ex offcio paskirti Prancūzijos teisėje numatytą sankciją tais atvejais, kai trūksta tam tikrų duomenų, kurie pagal šią teisę turi būti nurodyti išankstiniame tikslinio kredito pasiūlyme, t. y. kad kredito davėjas praranda teisę į palūkanas. Taigi kalbama apie tikrąją „privačią bausmę“, dėl kurios sprendimas ex officio niekada nebūtų priimtas nepažeidus principo, pagal kurį šalys apibrėžia proceso dalyką, ir teisės į teisingą procesą, įtvirtintos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.

67

Prancūzijos vyriausybė, posėdyje pateikusi nuorodą į 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą van Schijndel et van Veen (C-430/93 ir C-431/93, Rink. p. I-4705), pažymėjo, kad jeigu vartotojas teismo neprašo panaikinti įsipareigojimų, kuriuos jis turi kredito davėjo atžvilgiu, šis teismas ex officio remdamasis tuo, kad išankstiniame kredito pasiūlyme nenurodytos finansuojamos prekės ar paslaugos, priimtų sprendimą, peržengiantį vartotojo pareikšto ieškinio ribas.

68

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, jog antrasis pateiktas klausimas, kaip tai matyti iš šio sprendimo 55 ir 57 punktų, susijęs tik su direktyvos 11 straipsnio 2 dalimi ir ją į nacionalinę teisę perkeliančiomis nuostatoms, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, šiuo atveju būtent su Vartotojų kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sprendime nemini galimos bausmės, t. y. panaikinti kredito davėjo teisę reikalauti palūkanų. Teisingumo Teisme taip pat nebuvo teigiama, kad šiose Vartotojų kodekso nuostatose tokia bausmė numatyta. Ankstesniuose punktuose pateikti argumentai neturi reikšmės šiai analizei, nes ji nesusijusi su klausimu, ar nacionalinis teismas ex officio gali paskirti tokią bausmę, kokią nurodo Franfinance.

69

Todėl į antrąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvą 87/102 reikia aiškinti kaip leidžiančią nacionaliniam teismui ex officio taikyti jos 11 straipsnio 2 dalį į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas.

70

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: