—

Porto Antico di Genova SpA, atstovaujamos avvocato I. Vigliotti,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato M. Massella Ducci Teri,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J.-C. Gracia,

—

Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan ir N. O’Hanlon, padedamų SC A. Aston,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir P. van Ginneken,

—

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. White, padedamos barrister J. Stratford,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Traversa ir L. Flynn, padedamų avvocato A. Colabianchi,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 374, p. 1), iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93 (OL L 193, p. 20, toliau – Reglamentas Nr. 4253/88), 21 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas byloje tarp Agenzia delle Entrate – Ufficio di Genoka 1 (Genujos pajamų agentūra 1, toliau – Agenzia) ir bendrovės Porto Antico di Genova SpA (toliau – Porto Antico) po pastarosios pateikto prašymo grąžinti už 2000 m. sumokėtų juridinių asmenų pelno mokesčio ir regiono verslo mokesčio sumas atmetimo.

3

Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio „Mokėjimai“ 3 dalies antrosios pastraipos turinys yra toks:

„Mokėjimai galutiniams paramos gavėjams turi būti atliekami be atskaitymų ar išskaičiavimų, kurie gali sumažinti finansinės paramos, į kurią jie turi teisę, sumą.“

4

1986 m. gruodžio 22 d. Respublikos prezidento dekreto Nr. 917 55 straipsnio 3 dalies (GURI, Nr. 302, 1986 m. gruodžio 31 d., įprastas priedas, toliau — Prezidento dekretas Nr. 917/86) pagrindinėje byloje taikytina redakcija numatė:

„Be kita ko, išimtinėmis pajamomis laikomos:

5

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad, kiek tai susiję su juridinių asmenų pelno mokesčiu ir regioniniu verslo mokesčiu, Porto Antico pagal Prezidento dekreto Nr. 917/86 55 straipsnio 3 dalies b punktą savo pelno deklaracijoje už 2000 m. nurodė Bendrijos struktūrinių fondų Ligūrijos regiono 1994–1999 m. programavimo laikotarpiu sumokėtas subsidijas.

6

2002 m. balandžio 22 d., nusprendusi, kad ji suklydo įskaičiuodama minėtas subsidijas į savo 2000 m. apmokestinamąsias pajamas, Porto Antico pateikė Agenzia reikalavimą grąžinti sumas, kurias, šios bendrovės teigimu, ji neteisingai sumokėjo. Šiame reikalavime ji tvirtino, kad Prezidento dekreto Nr. 917/86 55 straipsnio 3 dalies b punktas neprieštaravo Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 3 dalies antrajai pastraipai.

7

Negavusi atsakymo iš Agenzia, o tai reiškė numanomą sprendimą atmesti Porto Antico reikalavimą, pastaroji pareiškė ieškinį Commissione tributaria provinciale di Genova, kuris 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimu jį patenkino ir nurodė grąžinti šios bendrovės netinkamai sumokėtas sumas.

8

2004 m. kovo 10 d.Agenzia pateikė apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo Commissione tributaria regionale di Genova. Šiam iškilo klausimas dėl Prezidento dekreto Nr. 917/86 55 straipsnio 3 dalies b punkto suderinamumo su Reglamentu Nr. 4253/88 ir jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą bei pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

9

Pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės mokesčių teisės aktus, kaip antai Prezidento dekreto Nr. 917/86 55 straipsnio 3 dalies b punktas, pagal kuriuos Bendrijos struktūrinių fondų sumokėtos subsidijos įskaičiuojamos į apmokestinamąsias pajamas.

10

Pirmiausia svarbu priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors tiesioginiai mokesčiai priskiriami valstybių narių kompetencijai, ją vykdydamos pastarosios turi atsižvelgti į Bendrijos teisę (1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Wielockx, C-80/94, Rink. p. I-2493, 16 punktas ir 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C-319/02, Rink. p. I-7477, 19 punktas). Konkrečiai kalbant, nacionalinės teisės aktai neturi kliudyti Reglamentu Nr. 4253/88 nustatytos sistemos veiklai (šiuo klausimu žr. 1981 m. kovo 10 d. Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association ir kt., 36/80 ir 71/80, Rink. p. 735, 15 punktą).

11

Šiuo klausimu šio reglamento 21 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa nustato, kad „mokėjimai galutiniams paramos gavėjams turi būti atliekami be atskaitymų ar išskaičiavimų, kurie gali sumažinti finansinės paramos, į kurią jie turi teisę, sumą.“

12

Iš šios nuostatos teksto, be abejonių, yra aišku, kad neleidžiami jokie atskaitymai nuo struktūrinių fondų gavėjams suteiktų subsidijų. Reikia konstatuoti, kad šiuo tekstu neatmetama galimybė, jog šių subsidijų dalis Prezidento dekreto Nr. 917/86 pagrindu būtų apmokestinta.

13

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė dėl Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos apimties, atsižvelgiant į sumų, sumokėtų Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Orientavimo skyriaus pagalbos forma, kontekstą. Iš tiesų jis nusprendė, kad šioje nuostatoje numatytas draudimas atskaityti neturėtų būti aiškinamas tik formaliai, kaip taikomas tik iš tiesų atliktiems atskaitymams nuo sumokėtų sumų; draudimas atskaityti turi būti taikomas visiems mokesčiams, tiesiogiai ir neatskiriamai susijusiems su išmokėtomis sumomis (žr. 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-84/04, Rink. p. I-9843, 35 punktą).

14

Iš to išplaukia, kad siekiant nustatyti, ar Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa draudžia tokius teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, reikia išnagrinėti, ar Prezidento dekrete Nr. 917/86 numatytas apmokestinimas turi tiesioginį ir neatskiriamą ryšį su Bendrijos struktūrinių fondų skirtų subsidijų išmokėjimu.

15

Šioje byloje, kaip savo išvados 28 punkte teigė generalinis advokatas, Porto Antico gautos Bendrijos subsidijų sumos yra šios bendrovės aktyvų dalis, kuri galbūt kartu su kitomis pajamomis įskaičiuojama į pelno mokesčio apmokestinamąją vertę, todėl šiai sumai, kaip ir visoms kitoms Porto Antico pajamoms, taikoma bendra šiame prezidento dekrete nustatyta apmokestinimo schema.

16

Tačiau reikia konstatuoti, kad Prezidento dekretu Nr. 917/86 nustatytas apmokestinimas nesusijęs su Porto Antico sumokėtų Bendrijos subsidijų sumų egzistavimu. Šis apmokestinimas nėra susijęs su specialiu finansinės paramos, kurią gavo ši bendrovė, apmokestinimu; jis taikomas visoms jos pajamoms.

17

Todėl nereikėtų tvirtinti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas apmokestinimas, numatytas minėtame prezidento dekrete, Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 3 dalies antrosios pastraipos prasme yra atskaitymas ar išskaičiavimas, sumažinantis Bendrijos struktūrinių fondų išmokėtas sumas, turintis tiesioginį ir neatskiriamą ryšį su jomis, net jei yra įmanoma, kaip teigė Porto Antico, tiksliai nustatyti nacionalinio mokesčio, taikomo šioms sumoms, sumą.

18

Iš to išplaukia, kad atskaitymai ar išskaičiavimai, sumažinantys paramos gavėjo gautas Bendrijos struktūrinių fondų subsidijas, kurie neturi tiesioginio ir neatskiriamo ryšio su pastarosiomis, kaip ir atsirandantys dėl apmokestinimo, numatyto Prezidento dekrete Nr. 917/86, nekliudo veiksmingai taikyti Reglamente Nr. 4253/88 nustatytos sistemos, todėl ji nedraudžia taikyti tokių atskaitymų ar išskaičiavimų.

19

Be to, reikia pridurti, kad, priešingai, nei teigia, Porto Antico, skirtumas tarp struktūrinių fondų paramos gavėjų, atsiradęs dėl Bendrijos paramos sumų apmokestinimo skirtingais valstybių narių tarifais, neturėtų būti laikomas pažeidžiančiu vienodo požiūrio principą, pagal kurį panašios situacijos neturėtų būti traktuojamos skirtingai, nebent tokia traktuotė būtų objektyviai pateisinama (ypač žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C-189/01, Rink. p. I-5689, 129 punktą ir 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Laserdisken, C-479/04, Rink. p. I-8089, 68 punktą).

20

Iš tiesų tam yra būtina, kad Bendrijos paramos gavėjų situacijos būtų panašios. Tačiau taip negali būti, nes jie gauna paramą esant kiekvienai valstybei narei būdingam socialiniam–ekonominiam kontekstui ir, nesuderinus apmokestinamųjų pajamų nustatymo Bendrijos mastu,, vis dar yra objektyvių skirtumų tarp valstybių narių teisės aktų šioje srityje, taip neišvengiamai sukuriant tuos skirtumus tarp šių gavėjų.

21

Atsižvelgiant į tai, kas buvo minėta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą reikia aiškinti taip, jog ji nedraudžia nacionalinės mokesčių teisės aktų, kaip antai Prezidento dekreto Nr. 917/86 55 straipsnio 3 dalies b punktas, pagal kuriuos Bendrijos struktūrinių fondų išmokėtos subsidijos įskaičiuojamos į apmokestinamąsias pajamas.

22

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nereikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą.

23

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais, iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93, 21 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia nacionalinės mokesčių teisės akto, kaip antai 1986 m. gruodžio 22 d. Prezidento dekreto Nr. 917/86 55 straipsnio 3 dalies b punktas, pagal kurį Bendrijos struktūrinių fondų išmokėtos subsidijos įskaičiuojamos į apmokestinamąsias pajamas.