Byla C‑212/05

Gertraud Hartmann

prieš

Freistaat Bayern

(Bundessozialgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Pasienio darbuotojas – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – Gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę narę – Nedirbantis sutuoktinis – Vaiko auginimo pašalpa – Atsisakymas skirti ją sutuoktiniui – Socialinė lengvata – Gyvenamosios vietos sąlyga“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Reglamentas Nr. 1612/68 – Sąvoka „darbuotojas migrantas“

(Tarybos reglamentas Nr. 1612/68)

2.        Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos

(Tarybos reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis)

1.        Valstybės narės pilietis, kuris išlaikydamas darbą šioje valstybėje perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę ir nuo to laiko vykdo profesinę veiklą kaip pasienio darbuotojas, gali naudotis „darbuotojo migranto“ statusu Reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje prasme.

(žr. 20 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalis draudžia tai, jog valstybėje narėje veiklą vykdančio darbuotojo migranto sutuoktinei, kuri nedirbdama gyvena kitoje valstybėje narėje, nebūtų suteikta teisė į vaiko auginimo pašalpą todėl, kad pirmojoje valstybėje narėje ji neturi nei nuolatinės, nei įprastinės gyvenamosios vietos, nes skiriant tokią pašalpą darbuotojo sutuoktinei, suteikiant naudos visai šeimai, nesvarbu, kuris iš tėvų jos prašo, galima sumažinti darbuotojo pareigą prisidėti prie šeimos išlaidų padengimo ir todėl jo atžvilgiu ji yra „socialinė lengvata“ šios nuostatos prasme.

Tokia gyvenamosios vietos sąlyga turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nes savo pobūdžiu ji gali labiau paveikti ne vietinius, o darbuotojus migrantus ar jų sutuoktinius, dažniausia gyvenančius kitoje valstybėje narėje, ir dėl to pastarieji gali patekti į nepalankesnę situaciją.

Nacionalinės teisės aktų, siekiančių šeimos politikos tikslų, kontekste, suteikiant vaiko auginimo pašalpą asmenims, kurie turi realų ryšį su nacionaline visuomene ir kuriais remiantis svarus indėlis į nacionalinę darbo rinką taip pat yra svarbus integracijos į šios valstybės narės visuomenę elementas, nagrinėjama vaiko auginimo pašalpa neturėtų būti neskiriama tokiai porai, kuri negyvena nacionalinėje teritorijoje, tačiau kurios vienas narys vykdo profesinę veiklą šioje valstybėje visą darbo dieną.

(žr. 26, 30–33, 36–38 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. liepos 18 d.(*)

„Pasienio darbuotojas – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – Gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę narę – Nedirbantis sutuoktinis – Vaiko auginimo pašalpa – Atsisakymas skirti ją sutuoktiniui – Socialinė lengvata – Gyvenamosios vietos sąlyga“

Byloje C‑212/05

dėl Bundessozialgericht (Vokietija) 2005 m. vasario 10 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. gegužės 17 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Gertraud Hartmann

prieš

Freistaat Bayern,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts ir P. Kūris, teisėjai R. Silva de Lapuerta, K. Schiemann (pranešėjas), J. Makarczyk, G. Arestis, A. Borg Barthet, M. Ilešič ir L. Bay Larsen,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. birželio 13 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        G. Hartmann, atstovaujamos Assessor M. Eppelein,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos F. Díez Moreno,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. de Mol,

–        Jungtinės Karalystės, iš pradžių atstovaujamos C. Jackson, padedamos QC E. Sharpston, vėliau C. Gibbs, padedamos barrister T. Ward,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir D. Martin,

susipažinęs su 2006 m. rugsėjo 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp G. Hartmann ir Freistaat Bayern dėl pastarosios atsisakymo mokėti jai vaiko auginimo pašalpą už vaikus.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 ir 2 dalis numato:

„1.      Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o nedarbo atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.      Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.“

 Nacionalinės teisės aktai

4        Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, faktinių pagrindinės bylos aplinkybių metu taikytinos redakcijos Įstatymo dėl vaiko auginimo pašalpos ir vaiko auginimo atostogų skyrimo (Bundeserziehungsgeldgesetz, toliau – BErzGG) 1 straipsnio 1 dalis numato, kad vaiko auginimo pašalpą gali gauti kiekvienas asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra Vokietijoje ar jis ten įprastai gyvena kartu su vaiku, kurį išlaiko, pats užtikrina šio vaiko priežiūrą ir mokymąsi ir neužsiima profesine veikla arba užsiima ne visą darbo dieną.

5        Be to, pagal faktinių pagrindinės bylos aplinkybių metu taikytinos redakcijos BErzGG 1 straipsnio 4 dalį Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai ir pasienio darbuotojai, atvykę iš šalių, turinčių bendrą sieną su Vokietija, turi teisę į vaiko auginimo pašalpą tiek, kiek šioje valstybėje narėje vykdo daugiau nei nedidelės apimties profesinę veiklą.

6        Pagal 2000 m. spalio 12 d. iš dalies pakeisto BErzGG 1 straipsnio 7 dalį asmens, dirbančio Vokietijos valstybės institucijose, kitoje valstybėje narėje gyvenantis sutuoktinis turi teisę į vaiko auginimo pašalpą. Tačiau ši nuostata pagal 2000 m. spalio 12 d. iš dalies pakeisto BErzGG 24 straipsnio 1 dalį netaikoma tuo atveju, kai vaikai gimė iki 2001 m. sausio 1 dienos.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

7        G. Hartmann yra Austrijos pilietė, nuo 1990 m. ištekėjusi už Vokietijos piliečio, kuris anksčiau gyveno Vokietijoje. Nuo 1990 m. sutuoktiniai su trimis vaikais, gimusiais atitinkamai 1991 m. kovo mėn., 1993 m. gegužės mėn. ir 1997 m. rugsėjo mėn., gyvena Austrijoje. Ieškovės sutuoktinis dirba tarnautoju Vokietijoje nuo 1986 m.; nuo 1995 m. – Deutsche Telekom AG).

8        1991 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu (1992 m. sausio 7 d. Sprendimo dėl skundo redakcija) ir 1993 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu (1994 m. sausio 26 d. Sprendimo dėl skundo redakcija) Freistaat Bayern atsisakė G. Hartmann suteikti faktinių pagrindinės bylos aplinkybių metu taikytinos redakcijos BErzGG numatytą vaiko auginimo pašalpą už pirmuosius du jos vaikus.

9        1998 m. birželio 10 ir 23 d. Sprendimais (1998 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dėl skundo redakcija) atmesti ieškovės prašymai dėl peržiūrėjimo, kaip ir jos prašymas dėl vaiko auginimo pašalpos už jauniausio sūnaus pirmuosius metus. Atsisakymas suteikti šią vaiko auginimo pašalpą buvo motyvuotas tuo, kad G. Hartmann negyvena Vokietijoje ir šioje valstybėje narėje nevykdo jokios profesinės veiklos.

10      2001  m. vasario 14 d. Sprendimu Sozialgericht München atmetus G. Hartmann ieškinį, pastaroji pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Bayerische Landessozialgericht, kuris 2003 m. liepos 1 d. Sprendimu taip pat atmetė jos prašymą. Šis teismas nusprendė, kad pagal Vokietijos teisę G. Hartmann negali gauti vaiko auginimo pašalpos, nes ji negyvena Vokietijoje. Aptariama pašalpa jai taip pat negali būti paskirta pagal Bendrijos teisę.

11      Pagal šį teismą 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, p. 6), iš dalies pakeistas 1992 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1249/92 (OL L 136, p. 28, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), netaikomas šioje byloje, nes nei G. Hartmann, nei jos vyras nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Iš tiesų G. Hartmann nedirbo, o jos vyras, kaip tarnautojas, nėra laikomas „darbuotoju“ Reglamento Nr. 1408/71 I priedo I punkto C papunkčio (Vokietija) prasme.

12      Bayerische Landessozialgericht pridūrė, kad teisė į vaiko auginimo pašalpą taip pat negali būti grindžiama Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi, nes Reglamentas Nr. 1408/71 turi pirmenybę Reglamento Nr. 1612/68 atžvilgiu.

13      Ieškovė Bundessozialgericht pateikė kasacinį skundą.

14      Šiomis aplinkybėmis Bundessozialgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Reglamento Nr. 1612/68 <...> prasme darbuotoju migrantu nuo 1994 m. sausio mėnesio iki 1998 m. rugsėjo mėnesio laikytinas ir Vokietijos pilietis, kuris 1990 m., tebedirbdamas pašto tarnautoju Vokietijoje, perkėlė savo gyvenamąją vietą iš pastarosios į Austriją ir nuo to laiko dirba kaip pasienio darbuotojas?

2.      Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą:

Ar yra netiesioginė diskriminacija Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme tuomet, kai Austrijoje gyvenantis ir jos pilietybę turintis bei pirmajame klausime nurodyto asmens nedirbantis sutuoktinis minėtu laikotarpiu negauna Vokietijos vaiko auginimo pašalpos dėl to, kad Vokietijoje jis neturi nei nuolatinės, nei įprastinės gyvenamosios vietos?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

15      Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar valstybės narės pilietis, kuris, išlaikydamas darbą šioje valstybėje, savo gyvenamąją vietą perkėlė į kitą valstybę narę ir nuo to laiko vykdo profesinę veiklą kaip pasienio darbuotojas, gali naudotis „darbuotojo migranto“ statusu Reglamento Nr. 1612/68 prasme.

16      Vokietijos vyriausybė, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija savo rašytinėse pastabose bei Nyderlandų vyriausybė posėdyje tvirtino, kad tik asmens persikėlimas į kitą valstybę narę, siekiant vykdyti profesinę veiklą, turėtų būti laikomas naudojimusi laisvo darbuotojų judėjimo teise. Todėl toks asmuo, kaip antai Hartmann, nenutraukęs darbo valstybėje narėje, kurios pilietybę jis turi, ir paprasčiausia perkėlęs savo gyvenamąją vietą į sutuoktinės valstybę narę, neturėtų naudotis Bendrijos nuostatomis darbuotojų judėjimo laisvės srityje.

17      Šiuo klausimu reikia priminti, kad šie argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Ritter-Coulais (C‑152/03, Rink. p. I‑1711). Šioje byloje nagrinėdamas ieškovų pagrindinėje byloje situaciją atsižvelgiant į EB sutarties 48 straipsnio (po pakeitimo – EB 39 straipsnis) darbuotojų judėjimo laisvės principą, Teisingumo Teismas minėto sprendimo 31 ir 32 punktuose nurodė, kad visi Bendrijos piliečiai, nepaisant jų gyvenamosios vietos ir pilietybės, kurie naudojosi laisvo darbuotojų judėjimo teise ir vykdė profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje, patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Iš to išplaukia, kad ieškovai pagrindinėje byloje, dirbantys kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra jų reali gyvenamoji vieta, patenka į Sutarties 48 straipsnio taikymo sritį.

18      Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija yra asmens, kuris perkėlęs gyvenamąją vietą gyvena valstybėje narėje ir vykdo profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje. Iš tiesų Hartmann įsikūrimas Austrijoje neprofesiniais tikslais nepateisina to, kad jam nebūtų taikomas darbuotojo migranto statusas, kurį jis įgijo nuo to momento, kai perkėlęs savo gyvenamąją vietą į Austriją visapusiškai naudojosi laisvo darbuotojų judėjimo teise grįždamas į Vokietiją vykdyti profesinės veiklos.

19      Iš to išplaukia, kad laikotarpiu nuo 1994 m. sausio mėn. iki 1998 m. rugsėjo mėn. tokio pasienio darbuotojo, koks yra Hartmann, situacija patenka į EB sutarties nuostatų, susijusių su darbuotojų judėjimo laisve, todėl ir į Reglamento Nr. 1612/68, taikymo sritį.

20      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad valstybės narės pilietis, kuris išlaikydamas savo darbą šioje valstybėje perkėlė gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę ir nuo to laiko vykdo profesinę veiklą kaip pasienio darbuotojas, gali naudotis darbuotojo migranto statusu Reglamento Nr. 1612/68 prasme.

 Dėl antrojo klausimo

21      Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis draudžia tai, kad darbuotojo migranto sutuoktinei, kuri nedirbdama gyvena Austrijoje ir turi šios valstybės pilietybę, nesuteikiama teisė į Vokietijos vaiko auginimo pašalpą todėl, kad Vokietijoje ji neturi nei nuolatinės, nei įprastinės gyvenamosios vietos.

22      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Vokietijos vaiko auginimo pašalpa yra socialinė „lengvata“ Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme (žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Martínez Sala, C‑85/96, Rink. p. I‑2691, 26 punktą).

23      Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės nurodė, kad leidimas pasienio darbuotojui, kurio gyvenamoji vieta ir darbo vieta yra skirtingose valstybėse narėse, pasinaudoti dviem tomis pačiomis socialinėmis lengvatomis dviejose valstybėse narėse, yra neteisėtas. Siekiant sušvelninti šią riziką ir atsižvelgiant į tai, kad Reglamente Nr. 1612/68 nėra koordinavimo taisyklių, skirtų išvengti išmokų sutapimo, neturi būti suteikiama galimybė „perkelti“ vaiko auginimo pašalpos į pasienio darbuotojo gyvenamosios vietos valstybę narę.

24      Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad Hartmann pasienio darbuotojo statusas netrukdo pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje numatytu vienodu požiūriu, kiek tai susiję su socialinės lengvatos suteikimu. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pasienio darbuotojai gali remtis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio nuostatomis kaip ir bet kuris kitas šioje nuostatoje numatytas darbuotojas. Šio reglamento ketvirta konstatuojamoji dalis aiškiai numato, kad laisvo judėjimo teisė turi būti „vienodai taikoma nuolatiniams, sezoniniams ir pasienio darbuotojams bei tiems, kurie nori dirbti paslaugų sferoje“, ir jo 7 straipsnyje be išlygų daroma nuoroda į „darbuotoją, valstybės narės pilietį“ (1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96, Rink. p. I‑6689, 50 punktas).

25      Reikia priminti, kad pagrindinėje byloje vaiko auginimo pašalpos prašo G. Hartmann, kuriai, kaip darbuotojo, patenkančio į Reglamento Nr. 1612/68 taikymo sritį, žmonai, šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje darbuotojui migrantui garantuojamas vienodas požiūris taikomas tik netiesiogiai. Todėl vaiko auginimo pašalpa ieškovės atžvilgiu turi būti suteikiama tik tuomet, jei ši pašalpa jos vyrui yra „socialinė lengvata“ Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme (pagal analogiją žr. 1992 m. vasario 26 d. Sprendimo Bernini, C‑3/90, Rink. p. I‑1071, 26 punktą).

26      Taip yra šioje byloje. Tokia išmoka, kokia yra Vokietijos vaiko auginimo pašalpa, leidžianti vienam iš tėvų skirti laiką mažamečiam vaikui auginti kompensuojant šeimos išlaidas (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo Hoever ir Zachow, C‑245/94 ir C‑312/94, Rink. p. I‑4895, 23–25 punktai), suteikia naudos visai šeimai, nesvarbu, kuris iš tėvų prašo šios pašalpos. Iš tiesų tokios pašalpos suteikimu darbuotojo sutuoktiniui galima sumažinti jo pareigą prisidėti prie šeimos išlaidų padengimo ir todėl ji yra „socialinė lengvata“ Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Bernini 25 punktą).

27      Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis numato, kad darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai. Kadangi vaiko auginimo pašalpa yra „socialinė lengvata“ šios nuostatos prasme, darbuotojas migrantas, esantis tokioje situacijoje kaip Hartmann, bei jo sutuoktinė dėl šio sprendimo 26 punkte išdėstytų priežasčių turėtų teisę ją gauti kaip ir vietinis darbuotojas.

28      Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Vokietijos teisės aktas vaiko auginimo pašalpai suteikti pirmiausia taiko sąlygą, kad jos gavėjų gyvenamoji vieta būtų šalies teritorijoje. Kadangi toks teisės aktas gali netiesiogiai diskriminuoti darbuotojus, kurie negyvena Vokietijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šis teisės aktas gali būti pateisinamas ir ar jis atitinka proporcingumo kriterijų.

29      Reikia priminti, kad vienodo požiūrio taisyklė, įtvirtinta ir Sutarties 48 straipsnyje, ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje, draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir bet kokias kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus skirtumų kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas (minėto sprendimo Meints 44 punktas).

30      Net jeigu ji objektyviai pateisinama ir atitinka siekiamą tikslą, nacionalinės teisės nuostata turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją (minėto sprendimo Meints 45 punktas).

31      Taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamos gyvenamosios vietos sąlygos atveju, kurios, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, natūraliai lengviau yra laikytis Vokietijos darbuotojams ar jų sutuoktiniams, dažniausia gyvenantiems Vokietijoje, nei darbuotojams, kitų valstybių narių piliečiams, kurie dažniausia gyvena kitoje valstybėje narėje ( analogiškai žr. 1999 m. birželio 8 d. Sprendimo Meeusen, C‑337/97, Rink. p. I‑3289, 23 ir 24 punktus).

32      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais, Vokietijos vaiko auginimo pašalpa yra nacionalinės šeimos politikos instrumentas, kuriuo siekiama didinti gimstamumą šalyje. Svarbiausias šios pašalpos tikslas – suteikti galimybę tėvams patiems prižiūrėti savo vaikus, atsisakant profesinės veiklos ar sutrumpinant jos laiką, siekiant skirti jį vaikams auginti jų ankstyvuoju raidos etapu.

33      Vokietijos vyriausybė priduria, kad vaiko auginimo pašalpa skiriama padėti asmenims, kurie, pasirinkdami gyvenamąją vietą, nustatė veiksmingą ryšį su Vokietijos valstybe. Šiame kontekste tokia gyvenamosios vietos sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti pateisinama.

34      Nepaisant to, ar Vokietijos teisės aktais siekiami tikslai galėtų pateisinti nacionalinės teisės aktus, išimtinai pagrįstus gyvenamosios vietos kriterijumi, reikia konstatuoti, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais, Vokietijos teisės aktų leidėjas vaiko auginimo pašalpai skirti taiko ne tik griežtą gyvenamosios vietos sąlygą; jis pripažino ir išimtis, leidžiančias ją gauti pasienio darbuotojams.

35      Iš tiesų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal faktinių pagrindinės bylos aplinkybių metu taikytinos BErzGG redakcijos 1 straipsnio 4 dalį pasienio darbuotojai, vykdantys profesinę veiklą Vokietijoje, tačiau gyvenantys kitoje valstybėje narėje, gali gauti Vokietijos vaiko auginimo pašalpą, jeigu jie vykdė daugiau nei nedidelės apimties profesinę veiklą.

36      Todėl atrodo, kad remiantis Vokietijos teisės aktais, galiojusiais pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu, gyvenamoji vieta nebuvo laikoma vieninteliu ryšiu su atitinkama valstybe nare ir kad svarus indėlis į nacionalinę darbo rinką taip pat yra svarbus integracijos į šios valstybės narės visuomenę elementas.

37      Šiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjama vaiko auginimo pašalpa neturėtų būti neskiriama tokiai porai, kokia yra sutuoktiniai Hartmann, kuri negyvena Vokietijoje, tačiau kurios vienas narys vykdo profesinę veiklą šioje valstybėje visą darbo dieną.

38      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis draudžia tai, jog valstybėje narėje veiklą vykdančio darbuotojo migranto sutuoktinei, kuri nedirbdama gyvena kitoje valstybėje narėje, nebūtų suteikta teisė į Vokietijos vaiko auginimo pašalpos požymių turinčią socialinę lengvatą todėl, kad pirmojoje valstybėje narėje ji neturi nei nuolatinės, nei įprastinės gyvenamosios vietos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Valstybės narės pilietis, kuris išlaikydamas darbą šioje valstybėje perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę ir nuo to laiko vykdo profesinę veiklą kaip pasienio darbuotojas, gali naudotis „darbuotojo migranto“ statusu 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje prasme.

2.      Pagrindinės bylos aplinkybėmis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis draudžia tai, kad valstybėje narėje veiklą vykdančio darbuotojo migranto sutuoktinei, kuri nedirbdama gyvena kitoje valstybėje narėje, nebūtų suteikta teisė į Vokietijos vaiko auginimo pašalpos požymių turinčią socialinę lengvatą todėl, kad pirmojoje valstybėje narėje ji neturi nei nuolatinės, nei įprastinės gyvenamosios vietos.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.