Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje C‑119/05

dėl Consiglio di Stato (Italija) 2004 m. spalio 22 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. kovo 14 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ministero dell’Industria, del Commercio e dell’Artigianato

prieš

Lucchini SpA, buvusią Lucchini Siderurgica SpA ,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas ir K. Lenaerts, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues, R. Silva de Lapuerta, K. Schiemann (pranešėjas), J. Makarczyk, G. Arestis, A. Borg Barthet, M. Ilešič ir J. Malenovský,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. birželio 6 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– Lucchini SpA , buvusią Lucchini Siderurgica SpA , atstovaujamos pirmiausia advokato F. Lemme, vėliau advokatų G. Lemme ir A. Anselmo,

– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,

– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster, M. de Grave ir C. Ten Dam,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci ir E. Righini,

susipažinęs su 2006 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Bendrijos teisės principų, taikomų nacionalinio akto, kuriuo suteikta su Bendrijos teise nesuderinama valstybės pagalba, priimto vykdant res judicata galią įgijusį nacionalinio teismo sprendimą, panaikinimui.

2. Šis prašymas buvo pateiktas pagal Italijos teisę įsteigtai bendrovei Lucchini SpA (buvusi Siderpotenza SpA, paskui Lucchini Siderurgica SpA , toliau – Lucchini ) pareiškus ieškinį dėl Pramonės, prekybos ir amatų ministerijos (Ministero dell’Industria, del Commercio e dell’Artigianato, toliau – MICA) sprendimo, kuriuo reikalaujama grąžinti valstybės pagalbą. MICA perėmė funkcijas iš įstaigų, kurios anksčiau buvo atsakingos už valstybės pagalbos administravimą Mezzogiorno regione (toliau – kompetentingos institucijos).

Teisinis pagrindas

Bendrijos teisė

3. EAPB 4 straipsnio c punktas draudžia valstybių narių teikiamas subsidijas arba kurios nors formos pagalbą anglių ir plieno pramonės sektoriuose.

4. Nuo 1980 m. dėl Europoje vis aštrėjančios ir plintančios juodosios metalurgijos sektoriaus krizės buvo imtasi nuo šio absoliutaus ir besąlygiško draudimo nukrypstančių priemonių, kurios patvirtintos EAPB 95 straipsnio pirmosios ir antrosios pastraipų pagrindu.

5. 1981 m. rugpjūčio 7 d. Komisijos sprendime Nr. 2320/81/EAPB, nustatančiame Bendrijos taisykles dėl pagalbos juodajai metalurgijai (OL L 228, p. 14, toliau – antrasis kodeksas), išdėstytas antrasis valstybės pagalbos juodajai metalurgijai kodeksas. Šiuo kodeksu buvo siekiama leisti suteikti pagalbą juodosios metalurgijos įmonių sanavimui ir jų gamybos pajėgumų sumažinimui iki numatomo paklausos lygio, numatant tokią pagalbą laipsniškai nutraukti per iš anksto nustatytus terminus pranešimo apie ją Komisijai atžvilgiu (iki 1982 m. rugsėjo 30 d.), jos leidimo atžvilgiu (iki 1983 m. liepos 1 d.) ir išmokėjimo atžvilgiu (iki 1984 m. gruodžio 31 d.). 1985 m. balandžio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. 1018/85/EAPB, iš dalies keičiančiu sprendimą Nr. 2320/81/EAPB, šie terminai buvo pratęsti: pranešimo atžvilgiu – iki 1985 m. gegužės 31 d., leidimo atžvilgiu – iki 1985 m. rugpjūčio 1 d. ir išmokėjimo atžvilgiu – iki 1985 m. gruodžio 31 dienos. (OL L 110, p. 5).

6. Antrasis kodeksas numatė privalomą Komisijos pritarimo procedūrą visai numatytai pagalbai. Šio kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad galėtų pateikti savo pastabas. < ... > Atitinkama valstybė narė gali įgyvendinti savo numatomas priemones tik Komisijai pritarus ir pagal jos nustatytas sąlygas“. (Neoficialus vertimas)

7. 1985 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimu Nr. 3484/85/EAPB, nustatančiu Bendrijos taisykles dėl pagalbos juodajai metalurgijai (OL L 340, p. 1, toliau – trečiasis kodeksas), pakeistas antrasis kodeksas ir priimtas trečiasis valstybės pagalbos juodajai metalurgijai kodeksas, kuriuo numatyta nauja siauresnė galimybė nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1988 m. gruodžio 31 d. nukrypti nuo EAPB sutarties 4 straipsnio c punkte numatyto draudimo.

8. Pagal trečiojo kodekso 3 straipsnį Komisija gali, be kita ko, pritarti bendrajai pagalbai, skirtai pritaikyti įrengimus prie naujų aplinkos apsaugos teisės normų. Šios pagalbos suma negali viršyti 15 % investicijos grynosios subsidijos ekvivalento.

9. Trečiojo kodekso 1 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad pagalbą galima vykdyti tik laikantis 6 straipsnio procedūrų ir kad negalimas joks mokėjimas po 1988 m. gruodžio 31 dienos.

10. Trečiojo kodekso 6 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse teigiama:

„1. Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad galėtų pateikti savo pastabas. < ... > Ji taip pat turi būti informuojama apie pagalbos juodosios metalurgijos sektoriui projektus, dėl kurių ji jau priėmė sprendimą remdamasi EAPB sutarties nuostatomis. Šiame straipsnyje numatytą pranešimą apie pagalbos projektus Komisijai reikia pateikti ne vėliau kaip 1988 m. birželio 30 dieną.

2. Apie visus valstybių narių, teritorinių vienetų arba kitų subjektų planus valstybės lėšomis finansuoti juodosios metalurgijos įmones (įsigyjant akcijų, teikiant kapitalo dotacijas arba kitomis panašiomis priemonėmis) Komisija turi būti laiku informuojama, kad galėtų pateikti savo pastabas, ir ne vėliau kaip 1988 m. birželio 30 dieną.

Komisija nustato, ar tokia intervencija turi pagalbos elementų < ... >, ir prireikus įvertina jos suderinamumą su 2–5 straipsnių nuostatomis.

< ... >

4. Jei pasiūliusi suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas Komisija nustato, kad nagrinėjamu atveju pagalba yra nesuderinama su šio sprendimo nuostatomis, ji praneša atitinkamai valstybei narei apie savo sprendimą. Komisija priima šį sprendimą ne vėliau kaip per tris mėnesius po informacijos, reikalingos įvertinti nagrinėjamą pagalbą, gavimo. Jei valstybė narė nesilaiko šio sprendimo, taikomas EAPB sutarties 88 straipsnis. Atitinkama valstybė narė gali įgyvendinti 1 ir 2 dalyse numatytas planuojamas priemones tik Komisijai pritarus ir pagal jos nustatytas sąlygas.“ (Neoficialus vertimas)

11. Nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d. trečiąjį kodeksą pakeitė ketvirtasis kodeksas, priimtas 1989 m. vasario 1 d. Komisijos sprendimu Nr. 322/89/EAPB, nustatančiu Bendrijos taisykles dėl pagalbos juodajai metalurgijai (OL L 38, p. 8), kuris, inter alia , perėmė trečiojo kodekso 3 straipsnį.

12. 2002 m. liepos 23 d. pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, EB sutartimi numatyta valstybės pagalbos sistema taikoma ir juodosios metalurgijos sektoriuje.

Nacionalinė teisė

13. 1976 m. gegužės 2 d. Įstatymas Nr. 183 dėl specialios intervencijos Mezzogiorno ( legge n° 183/1976 sulla disciplina dell’intervento straordinario nel Mezzogiorno , GURI, Nr. 121, 1978 m. gegužės 8 d., toliau – įstatymas Nr. 183/1976) numato, inter alia , galimybę skirti subsidijas kapitalo dotacijomis ir palūkanų subsidijomis, neviršijančiomis 30 % investicijų dydžio Mezzogiorno pramonės projektams.

14. Italijos civilinio kodekso (codice civile) 2909 straipsnis „Cosa giudicata“ ( res judicata) numato:

„ Res judicata galią įgijusių sprendimų išvados privalomos šalims, jų teisėtiems įpėdiniams ir teisių perėmėjams.“

15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ši nuostata apima ne tik per tam tikrą teismo procesą pateiktus pagrindus, bet ir tuos, kurie galėjo būti pateikti.

16. Procesiniu požiūriu ši nuostata atmeta bet kokią galimybę teisme nagrinėti ginčus, dėl kurių kitas teismas jau priėmė galutinį sprendimą.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

Lucchini paraiška dėl pagalbos

17. 1985 m. lapkričio 6 d. Lucchini , remdamasi Įstatymu Nr. 183/1976, kompetentingoms institucijoms pateikė paraišką dėl pagalbos, reikalingos modernizuoti tam tikrus juodosios metalurgijos įrenginius. 2 550 milijonų ITL siekiančios investicijos atžvilgiu Lucchini prašė suteikti 765 milijonų ITL (t. y. 30 % išlaidų) subsidiją ir palūkanų subsidiją 1 020 milijonų ITL paskolai. Kredito įstaiga, kuriai pavesta nagrinėti paraiškas dėl paskolų, patvirtino prašomo dydžio paskolą 10 metų su sumažinta 4,25 % palūkanų norma.

18. 1988 m. balandžio 20 d. laišku kompetentingos institucijos, laikydamosi trečiojo kodekso 6 straipsnio 1 dalies, pranešė Komisijai apie pagalbos Lucchini projektą. Pranešime nurodyta, kad ši pagalba yra investicija, skirta pagerinti aplinkos apsaugą. Nurodyta, kad 1 020 milijonų ITL paskolos palūkanų subsidija siekia 367 milijonų ITL.

19. 1988 m. birželio 22 d. laišku Komisija paprašė papildomos informacijos apie investicijos, kurios atžvilgiu teikiama minėta pagalba, pobūdį ir tikslias prašomos paskolos sąlygas (palūkanų normą ir terminą). Be to, šiuo laišku kompetentingų institucijų prašoma nurodyti, ar pagalba skirta taikant bendrą aplinkos apsaugos sistemą, kad būtų galima įrenginius pritaikyti prie naujų šios srities normų, bei pranešti atitinkamas normas. Kompetentingos institucijos į šį laišką neatsakė.

20. 1988 m. lapkričio 16 d., baigiantis trečiojo pagalbos suteikimo kodekso galiojimo terminui, nustatytam tų pačių metų gruodžio 31 d., kompetentingos institucijos nusprendė Lucchini laikinai skirti 382,5 milijonų ITL sumą, t. y. 15 % investicijų sumos (vietoj Įstatymu Nr. 183/76 numatytų 30 %), kuri turėjo būti išmokėta iki 1988 m. gruodžio 31 d., kaip to reikalauta pagal trečiąjį kodeksą. Tačiau atsisakyta suteikti palūkanų subsidiją, nes ją suteikus bendra skirtos pagalbos suma būtų viršijusi minėtu kodeksu nustatytą 15 % ribą. Pagal trečiojo kodekso 6 straipsnį pagalbą suteikiantį galutinį aktą galima priimti tik Komisijai pritarus, todėl kompetentingos institucijos neatliko jokio mokėjimo.

21. Iš karto negalėdama įvertinti, ar numatyta pagalba suderinama su bendrąja rinka, nes negavo iš kompetentingų institucijų paaiškinimų, Komisija pradėjo trečiojo kodekso 6 straipsnio 4 dalyje numatytą procedūrą ir apie tai jas informavo 1989 m. sausio 13 d. laišku. Pranešimas apie šią procedūrą paskelbtas 1990 m. kovo 23 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 73, p. 5).

22. 1989 m. rugpjūčio 9 d. teleksu kompetentingos institucijos pateikė papildomų duomenų apie nagrinėjamą pagalbą. 1989 m. spalio 18 d. laiške Komisija šioms institucijoms nurodė, kad jų atsakymas nepatenkinamas, nes vis dar trūksta kelių detalių. Komisija taip pat nurodė, jog negavusi tinkamo atsakymo per 15 darbo dienų ji galės priimti galutinį sprendimą, remdamasi tik turima informacija. Į šį laišką nebuvo atsakyta.

Komisijos sprendimas 90/555/EAPB

23. 1990 m. birželio 20 d. Sprendimu 90/555/EAPB dėl pagalbos, kurią Italijos institucijos ketina sutekti Tirreno ir Siderpotenza ( Lucchini ) plieno gamykloms (Nr. 195/88‑Nr. 200/88, OL L 314, p. 17), Komisija pripažino visą numatytą pagalbą Lucchini nesuderinamą su bendrąja rinka, nes nebuvo įrodyta, jog įvykdytos visos būtinos trečiojo kodekso 3 straipsnyje numatytos išimties taikymo sąlygos.

24. Apie sprendimą kompetentingos institucijos informuotos 1990 m. liepos 20 d., o 1990 m. lapkričio 14 d. Sprendimas paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje . Lucchini neginčijo šio sprendimo per EAPB sutarties 33 straipsnio trečiojoje pastraipoje numatytą vieno mėnesio terminą.

Procesas civilinių bylų teisme

25. Kadangi pagalba nebuvo išmokėta, prieš priimant Sprendimą 90/555, 1989 m. balandžio 6 d. Lucchini pareiškė kompetentingoms institucijoms ieškinį Tribunale civile e penale di Roma , prašydama pripažinti jos teisę gauti visą iš pradžių prašytos pagalbos sumą (t. y. 765 milijonų ITL subsidiją ir 367 milijonų ITL dydžio palūkanų subsidiją).

26. 1991 m. liepos 24 d. Sprendimu, priimtu jau priėmus Sprendimą 90/555, Tribunale civile e penale di Roma nusprendė, kad Lucchini turėjo teisę gauti nagrinėjamą pagalbą ir nurodė kompetentingoms institucijoms sumokėti reikalaujamas sumas. Šis sprendimas visiškai pagrįstas Įstatymu Nr. 183/1976. Šalys Tribunale civile e penale di Roma nenurodė nei EAPB sutarties, nei trečiojo arba ketvirtojo kodeksų, nei Sprendimo 90/555, o ir šis teismas savo iniciatyva šiomis nuostatomis nesirėmė. Kompetentingos institucijos nurodė antrąjį kodeksą, tačiau nacionalinis teismas juo nesivadovavo, nes bylos aplinkybių metu šis kodeksas jau negaliojo.

27. Kompetentingos institucijos dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Corte d’appello di Roma . Institucijos ginčijo civilinių bylų teismų kompetenciją ir teigė neturinčios pareigos išmokėti pagalbą bei pirmą kartą nurodė, kad jei ir turi tokią pareigą, tai pagal trečiojo kodekso 3 straipsnį išmokėtina suma negali viršyti 15 % investicijų.

28. 1994 m. gegužės 6 d. Sprendimu Corte d’appello di Roma atmetė šį apeliacinį skundą ir patvirtino Tribunale civile e penale di Roma sprendimą.

29. 1995 m. sausio 19 d. rašte Avvocatura Generale dello Stato išnagrinėjo Corte d’appello di Roma sprendimą ir nusprendė, kad jis priimtas laikantis sprendimo pagrindimo taisyklių ir teisės normų. Todėl kompetentingos institucijos nepateikė kasacinio skundo. Kadangi nagrinėjamas sprendimas nebuvo apskųstas, 1995 m. vasario 28 d. jis įgijo res judicata galią.

30. Kadangi pagalba nebuvo sumokėta, 1995 m. lapkričio 20 d., Lucchini pareiškus ieškinį, Tribunale civile e penale di Roma pirmininkas įpareigojo kompetentingas institucijas sumokėti Lucchini priklausančias sumas. Šis įpareigojimas paskelbtas laikinai vykdytinu ir 1996 m. vasario mėnesį Lucchini pasiekė, kad dėl įpareigojimo neįvykdymo būtų areštuotas tam tikras MICA turtas, būtent tarnybiniai automobiliai.

31. 1996 m. kovo 8 d. MICA generalinio direktoriaus nutarimu Nr. 17975, vykdant Corte d’appello di Roma sprendimą, Lucchini suteikta 765 milijonų ITL kapitalo dotacija ir 367 milijonų ITL pagalba palūkanų subsidijos forma. Šiame nutarime pažymėta, kad ši pagalba bus iš dalies ar visiškai susigrąžinta, „jei šios pagalbos skyrimo arba sumokėjimo atžvilgiu bus priimtas neigiamas Bendrijos sprendimas“. 1996 m. kovo 22 d. pervesta ši pagalba, sudaranti 1 132 milijonus ITL, o 1996 m. balandžio 16 d. papildomai pervesta 601,375 milijonų ITL įstatymu numatytų palūkanų suma.

Komisijos ir Italijos institucijų susirašinėjimas

32. 1996 m. liepos 15 d. rašte, skirtame Italijos institucijoms, Komisija pastebėjo, jog, nepaisydamos Sprendimo 90/555:

„ < ... > pagal 1994 m. gegužės 6 d. ( Corte d’appello di Roma ) sprendimą, kuriuo nesilaikant pačių pagrindinių Bendrijos teisės principų nustatyta, kad ( Lucchini ) turi teisę į pagalbą, Komisijos jau pripažintą nesuderinamą su bendrąja rinka, (kompetentingos) institucijos, manydamos, kad neverta pareikšti kasaciniio skundo, tų pačių metų balandžio mėnesį suteikė minėtą pagalbą, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka.“

33. Kompetentingos institucijos atsakė 1996 m. liepos 26 m. raštu, kuriame nurodyta, jog pagalba suteikta „numatant teisę ją susigrąžinti“.

34. 1996 m. spalio 16 d. rašte Komisija išdėstė savo nuomonę, kad kompetentingos institucijos, pervesdamos Lucchini Sprendimu 90/555 pripažintą nesuderinamą su bendrąja rinka pagalbą, pažeidė Bendrijos teisę, ir paragino šias institucijas per penkiolika dienų susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą bei per mėnesį jai pranešti apie konkrečias priemones, kurių imtasi vykdant šį sprendimą. Jei minėtos institucijos nevykdys šio įpareigojimo, Komisija pradės procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EAPB 88 straipsnį ir paragins kompetentingas institucijas per dešimt darbo dienų pateikti galimų naujų pastabų pagal EAPB 88 straipsnio pirmąją pastraipą.

Pagalbos atšaukimas

35. 1996 m. rugsėjo 20 d. Nutarimu Nr. 20357 MICA panaikino 1996 m. kovo 8 d. Nutarimą Nr. 17975 ir pareikalavo, kad Lucchini grąžintų 1 132 milijonus ITL su palūkanomis, apskaičiuotomis taikant nustatytą palūkanų normą, bei 601,375 milijono ITL su palūkanomis, apskaičiuotomis taikant infliacijos normą.

Procesas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme

36. 1996 m. lapkričio 16 d. Lucchini apskundė Sprendimą Nr. 20357 Tribunale amministrativo regionale del Lazio . Šis 1999 m. balandžio 1 d. Sprendimu patenkino Lucchini skundą teigdamas, kad valdžios institucijų teisę atšaukti savo negaliojančius dėl neteisėtumo arba esminių trūkumų aktus šiuo atveju riboja res judicata galią įgijusiu Corte d’appello di Roma sprendimu pripažinta teisė gauti pagalbą.

37. 1999 m. lapkričio 2 d. Avvocatura Generale dello Stato MICA vardu Consiglio di Stato pateikė apeliaciją, grįsdama ją tuo, kad tiesiogiai taikoma Bendrijos teisė, būtent trečiasis kodeksas ir Sprendimas 90/555, yra viršesnė už Corte d’appello di Roma sprendimo res judicata galią.

38. Consiglio di Stato pripažino, kad yra prieštaravimas tarp šio teismo sprendimo ir Sprendimo 90/555.

39. Consiglio di Stato nuomone, akivaizdu, kad Corte d’appello di Roma nagrinėtoje byloje, t. y. byloje, kurioje, be kita ko, nagrinėtas pagalbos nepervedimo teisėtumo klausimas, atsižvelgdamos į aplinkybę, kad pagalba galėjo būti skirta tik Komisijai pritarus, kompetentingos institucijos galėjo ir privalėjo laiku nurodyti, jog priimtas Sprendimas 90/555. Todėl kompetentingoms institucijoms atsisakius ginčyti Corte d’appello di Roma priimtą sprendimą, nekyla abejonių, kad šis sprendimas įgijo res judicata galią ir kad ši galia taikoma ir pagalbos suderinamumo su Bendrijos teise, bent jau su Bendrijos sprendimais, priimtais iki teismo sprendimo priėmimo, klausimo atžvilgiu. Taigi res judicata galia iš esmės galima remtis ir Sprendimo 90/555, priimto prieš išsprendžiant bylą, atžvilgiu.

40. Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:

„1. Ar pagal tiesiogiai taikomos Europos Bendrijų teisės, kurią šiuo atveju sudaro (trečiasis kodeksas), Sprendimas ( 90/555) < ... > ir (raštas) Nr. 5259, kuriuo reikalaujama, kad Italijos vyriausybė susigrąžintų valstybės pagalbą, t. y. aktai, kuriais remiantis buvo priimtas šiuo ieškiniu ginčijamas sprendimas dėl susigrąžinimo (t. y. < ... > Dekretas Nr. 20357 < ... > ), viršenybės principą teisiškai yra įmanoma ir pagrįsta nacionalinėms valdžios institucijoms susigrąžinti pagalbą iš privataus pagalbos gavėjo, nors civilinių bylų teismo priimtas sprendimas, besąlygiškai įpareigojantis sumokėti nagrinėjamą pagalbą, įgijo res judicata galią?

2. Ar, priešingai, susigrąžinimo procedūra, atsižvelgiant į įtvirtintą principą, kad sprendimui dėl valstybės pagalbos susigrąžinimo taikoma Bendrijos teisė, nors jo įgyvendinimą ir susigrąžinimo procedūrą, nesant Bendrijos nuostatų šioje srityje, reglamentuoja nacionalinė teisė (1983 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Deutsche Milchkontor (ir kt) , 205/82–215/82, Rink. p. 2633), yra teisiškai neįmanoma esant veiksmingam teismo sprendimui, įgijusiam res judicata galią ((Italijos) civilinio kodekso 2909 straipsnis), kuris sukuria teisinių pasekmių privataus asmens ir valdžios institucijų santykiuose ir kurį valdžios institucijos privalo įvykdyti?“

Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos

41. Pirmiausia reikia pastebėti, kad Teisingumo Teismas ir toliau yra kompetentingas priimti sprendimus dėl prejudicinių klausimų, susijusių su EAPB sutarties ir jos pagrindu priimtų teisės aktų išaiškinimo bei taikymo, net jei šie klausimai jam pateikti nustojus galioti EAPB sutarčiai. Nors šios sutarties 41 straipsnis nebetaikomas ir nebegali tomis aplinkybėmis suteikti Teisingumo Teismui kompetencijos, Sutarčių tikslams ir nuoseklumui prieštarautų ir būtų nesuderinama su Bendrijos teisės sistemos tęstinumu, jei Teisingumo Teismas neturėtų kompetencijos užtikrinti su EAPB sutartimi susijusių teisės normų, net ir šiai sutarčiai nustojus galioti toliau sukuriančių teisinių padarinių, vienodo aiškinimo (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 22 d. Sprendimo Busseni , C‑221/88, Rink. p. I‑495, 16 punktą). Šalys, pateikusios pastabas, šiuo aspektu Teisingumo Teismo kompetencijos neginčijo.

42. Vis dėlto Lucchini dėl kitų priežasčių abejoja, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas. Jos pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo pagrįstas tuo, kad nesant Bendrijos teisės normos, kurią reikėtų išaiškinti, Teisingumo Teismas yra nekompetentingas aiškinti nacionalinio teismo sprendimą arba Italijos civilinio kodekso 2909 straipsnį, ir tuo, kad klausimai yra hipotetinio pobūdžio.

43. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal EB 234 straipsnio procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių vertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Be to, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes vertina tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu (be kita ko, žr. 2003 m. vasario 25 d. Sprendimo IKA , C‑326/00, Rink. p. I‑1703, 27 punktą; 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimo Keller , C‑145/03, Rink. p. I‑2529, 33 punktą ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Conseil général de la Vienne , C‑419/04, Rink. p. I‑5645, 19 punktą).

44. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad išimtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, jis gali įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. 19814 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia , 244/80, Rink, p. 3045, 21 punktą). Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu yra akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (be kita ko, žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra , C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 39 punktą; 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital , C‑390/99, Rink. p. I‑607, 19 punktą ir minėto sprendimo Conseil général de la Vienne 20 punktą).

45. Pažymėtina, kad taip nėra šiuo atveju.

46. Iš tiesų aišku, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Bendrijos teisės normų. Šiuo atveju Teisingumo Teismo prašoma ne išaiškinti nacionalinę teisę arba nacionalinio teismo sprendimą, o paaiškinti, kokiu atveju nacionaliniai teismai privalo pagal Bendrijos teisę netaikyti nacionalinės teisės. Todėl pateikti klausimai yra susiję su prašyme priimti prejudicinį sprendimą apibrėžtu pagrindinės bylos dalyku, ir atsakymas į šiuos klausimus gali būti naudingas šiam teismui sprendžiant, ar panaikinti priemones nagrinėjamai pagalbai susigrąžinti.

47. Taigi Teisingumo Teismas yra kompetentingas nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

Dėl prejudicinių klausimų

48. Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos teisė draudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje įtvirtintas res judicata galios principas, tokią, kokia yra Italijos civilinio kodekso 2909 straipsnis, jeigu jos taikymas trukdo susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę suteiktą valstybės pagalbą, kurios nesuderinamumas su bendrąja rinka pripažintas galutiniu tapusiu Komisijos sprendimu.

49. Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia priminti, kad pagal Bendrijos teisinę sistemą nacionalinių teismų kompetencija valstybės pagalbos srityje ir Bendrijos aktų pripažinimo negaliojančiais srityje yra ribota.

Dėl nacionalinių teismų kompetencijos valstybės pagalbos srityje

50. Nacionaliniai teismai valstybės pagalbos srityje gali nagrinėti bylas, kuriose jie privalo išaiškinti ir taikyti EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagalbos sąvoką, ypač kad nustatytų, ar nesilaikant EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytos išankstinio patikrinimo procedūros priimtai valstybės priemonei reikia šią procedūrą taikyti (1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steigike & Weinlig , 78/76, Rink. p. 595, 14 punktas ir 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires ir Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon, C‑354/90, Rink. p. I‑5505, 10 punktas). Taip pat, kad galėtų nustatyti, ar, neatsižvelgiant į trečiojo kodekso 6 straipsnyje numatytą išankstinio patikrinimo procedūrą, priimtai valstybės priemonei reikia taikyti šią procedūrą, nacionaliniam teismui gali tekti aiškinti EAPB 4 straipsnio c dalyje ir minėto trečiojo kodekso 1 straipsnyje numatytą pagalbos sąvoką (žr. pagal analogiją 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Banks , C‑390/98, Rink. p. I‑6117, 71 punktą).

51. Tačiau nacionaliniai teismai yra nekompetentingi priimti sprendimą dėl valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.

52. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad pagalbos priemonės ar pagalbos sistemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Bendrijos teismui, kompetencijai (žr. minėto sprendimo Steigike & Weinlig 9 punktą; minėto sprendimo Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires ir Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon 14 punktą ir 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kiti , C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 42 punktą).

Dėl nacionalinių teismų kompetencijos Bendrijos aktų pripažinimo negaliojančiais srityje

53. Nors nacionaliniams teismams gali tekti nagrinėti Bendrijos akto galiojimo klausimą, vis dėlto jie neturi kompetencijos patys pripažinti Bendrijos institucijų aktų negaliojančiais (1987 m. spalio 22 d. Sprendimas Foto Frost , 314/85, Rink. p. 4199, 20 punktas). Taigi Teisingumo Teismas yra vienintelis kompetentingas pripažinti Bendrijos aktą negaliojančiu (1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest , C‑143/88 ir C‑92/89, Rink. p. I‑415, 17 punktas bei 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA , C‑344/04, Rink. p. I‑403, 27 punktas). Ši išimtinė kompetencija taip pat aiškiai kyla iš EAPB sutarties 41 straipsnio.

54. Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos institucijų priimtas sprendimas, per EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytą terminą neapskųstas asmens, kuriam jis skirtas, pastarojo atžvilgiu tampa galutinis (be kita ko, žr. 1994 m. kovo 9 d. Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf , C‑188/92, Rink. p. I‑833, 13 punktą ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo National Farmers’ Union , C‑241/01, Rink. p. I‑9079, 34 punktą).

55. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad valstybės pagalbos, dėl kurios Komisija priėmė sprendimą, tiesiogiai skirtą tik jos gavėjo valstybei narei, gavėjas neabejotinai galėjęs jį apskųsti, tačiau to nepadaręs per EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje numatytą imperatyvų terminą, negali nacionaliniuose teismuose kelti šio sprendimo teisėtumo klausimo, pareikšdamas ieškinį dėl nacionalinių institucijų priimtų jo įgyvendinimo priemonių (minėtų sprendimų TWD Textilwerke Deggendorf 17 ir 20 punktai ir National Farmers’ Union 35 punktas). Tie patys principai mutatis mutandis neišvengiamai taikomi ir EAPB sutarties taikymo srityje.

56. Todėl reikia pripažinti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrįstai atsisakė Teisingumo Teismui pateikti Sprendimo 90/555 galiojimo klausimą, t. y. sprendimo, kurį Lucchini galėjo apskųsti per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo pagal EAPB 33 straipsnį, tačiau to nepadarė. Dėl tų pačių priežasčių negalima priimti Lucchini papildomai pateikto prašymo, kad Teisingumo Teismas galbūt savo iniciatyva patikrintų šio sprendimo galiojimą.

Dėl nacionalinių teismų kompetencijos pagrindinėje byloje

57. Iš išdėstytų samprotavimų matyti, kad nei Tribunale civile e penale di Roma , nei Corte d’appello di Roma neturėjo kompetencijos priimti sprendimo dėl Lucchini prašytos valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka ir kad nė vienas iš šių teismų negalėjo pripažinti negaliojančiu Sprendimo 90/555, kuriuo ši pagalba pripažinta nesuderinama su minėta rinka.

58. Šiuo atžvilgiu, be kita ko, galima pripažinti, kad nei Corte d’appello di Roma sprendime, kurio res judicata galia remiamasi, nei Tribunale civile e penale di Roma sprendime nedaroma jokia aiški išvada dėl Lucchini prašomos pagalbos suderinamumo su Bendrijos teise arba dėl Sprendimo 90/555 galiojimo.

Dėl Italijos civilinio kodekso 2902 straipsnio taikymo

59. Nacionalinio teismo nuomone, Italijos civilinio kodekso 2909 straipsnis draudžia ne tik rėmimąsi tais pačiais teisiniais pagrindais, kurie jau aiškiai ir galutinai aptarti, kitoje byloje, bet ir klausimų, kuriuos buvo galima iškelti anksčiau, tačiau jie neiškelti, nagrinėjimą. Toks šios nuostatos išaiškinimas gali lemti, kad nacionalinio teismo sprendimui būtų priskirtas poveikis, viršijantis Bendrijos teisėje numatytą tokio teismo kompetenciją. Kaip tai pastebėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, akivaizdu, jog taikant šią taip išaiškintą nuostatą šiuo atveju būtų sutrukdyta taikyti Bendrijos teisę, nes dėl tokio aiškinimo būtų neįmanoma susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę suteiktos valstybės pagalbos.

60. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, jog nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma aiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos prisidėtų prie Bendrijos teisės įgyvendinimo.

61. Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų įpareigotas taikyti Bendrijos teisės normas, privalo užtikrinti visišką šių normų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą (be kita ko, žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal , 106/77, Rink. p. 629, 21–24 punktus; 1979 m. kovo 8 d. Sprendimo Salumificio di Cornuda , 130/78, Rink. p. 867, 23–27 punktus ir 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kiti , C‑213/89, Rink. p. I‑2433, 19–21 punktus).

62. Taigi, kaip nustatyta šio sprendimo 52 punkte, pagalbos priemonės ar pagalbos sistemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Bendrijos teismui, kompetencijai. Ši taisyklė taikoma vidaus teisės sistemoje, remiantis Bendrijos teisės viršenybės principu.

63. Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Bendrijos teisė draudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje įtvirtintas res judicata principas, tokią, kokia yra Italijos civilinio kodekso 2909 straipsnis, jei jos taikymas trukdo susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę suteiktą valstybės pagalbą, kurios nesuderinamumas su bendrąja rinka pripažintas galutiniu tapusiu Komisijos sprendimu.

Bylinėjimosi išlaidos

64. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Bendrijos teisė draudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje įtvirtintas res judicata principas, tokią, kokia yra Italijos civilinio kodekso (codice civile) 2909 straipsnis, jei jos taikymas trukdo susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę suteiktą valstybės pagalbą, kurios nesuderinamumas su bendrąja rinka pripažintas galutiniu tapusiu Europos Bendrijų Komisijos sprendimu.