GENERALINIO ADVOKATO

DÁMASO RUIZ‑JARABO COLOMER IŠVADA,

pateikta 2006 m. lapkričio 8 d.(1)

Byla C‑292/05

E. Lechouritou

V. Karkoulias

G. Pavlopoulos

P. Brátsikas

D. Sotiropoulos

G. Dimopoulos

prieš

Dimosio tis Omospondiakis Dimokratias tis Germanias

(Efeteio Patron (Graikija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Briuselio konvencija – Taikymo sritis – Civilinės ir komercinės bylos – Susitariančiajai Valstybei pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos tos valstybės ginkluotųjų pajėgų kitoje Susitariančiojoje Valstybėje per Antrąjį pasaulinį karą, atlyginimo – Valstybės imunitetas“

I –    Įžanga

1.        „Karas <...> buvo užsitęsusi kova, kurioje Graikiją ištiko daugybė nelaimių. Dar niekada tiek daug miestų nebuvo užimta ir suniokota <...>, dar niekada nebuvo tiek išvarytųjų ir tiek žudynių <...>“. Taip Tukididas aprašė Peloponeso karą penktajame amžiuje prieš Kristų(2), tikroviškai aprašydamas bet kokio konflikto katastrofiškas pasekmes, turinčias įtakos tiek laimėtojams, tiek pralaimėtojams.

2.        Pražūtingos karo pasekmės buvo vaizduojamos įvairiuose meno stiliuose. F. Gojos 1810–1820 m. sukurtuose gerai žinomuose 82 grafikos darbuose „Karo nelaimės“ parodoma, kiek vargo žmonės patyrė dėl kovų, nusikaltimų ir kankinimų bei jų pasekmių; šie darbai yra pesimizmo persmelkti skaudūs įrodymai, sudarantys galingą pacifistinį poveikį turinčios socialinės kronikos dalį. Taip pat Goja kitame savo darbe „1808 m. gegužės trečioji: Madrido gynėjų egzekucija“ ir Pikasas savo darbe „Guernica“ vaizduoja jausmus, kuriuos šiems genialiems tapytojams kėlė tiek daug sunaikinęs ir suniokojęs karas.

3.        Kiek vėliau, 1859 m., šveicarų filantropas Henry Dunant keliavo per Lombardiją, kuri tuo metu buvo visiškai sulyginta su žeme, kruvino mūšio vakarą pasiekė Solferiną ir savo pasibaisėjimui pamatė gulint tūkstančius karių – suluošintus, apleistus, neprižiūrėtus, pasmerktus tik mirti. Tie kraupūs vaizdai jį įkvėpė įkurti Raudonąjį kryžių.

4.        Kraupios ginkluotų konfliktų pasekmės buvo juntamos ir teisinėje srityje. Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje keli Graikijos piliečiai pareiškė ieškinį Graikijos teisme, reikalaudami, kad Vokietija jiems atlygintų žalą, kurią padarė vokiečių kariuomenė per tragišką Antrojo pasaulinio karo epizodą.

5.        Efetio Patron (Patras Apeliacinis teismas) (Graikija) klausė Teisingumo Teismo, ar, atsižvelgiant į ginčo dalyką, ginčas patenka į 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(3), dar vadinamos Briuselio konvencija, taikymo sritį ir ar valstybės imunitetas nuo teismo proceso yra suderinamas su tos Konvencijos sistema.

6.        Šie klausimai buvo neteisingai pateikti pagal EB 234 straipsnį, nes Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti Briuselio konvenciją kyla ne iš tos nuostatos, bet iš 1971 m. birželio 3 d. Protokolo(4). Tačiau ta klaida nėra reikšminga, nes, kaip pažymi Vokietijos vyriausybė, Protokolo 2 straipsnyje nustatyta, kad Efetio gali prašyti priimti prejudicinius sprendimus dėl Briuselio konvencijos išaiškinimo.

II – Teisinis pagrindas

7.        Briuselio konvencijos „Taikymo sritis“ apibrėžta I antraštinėje dalyje, kurią sudaro 1 straipsnis, kuriame nustatyta:

„Ši Konvencija taikoma civilinėse ir komercinėse bylose neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Ji netaikoma byloms dėl mokesčių, muitų ar administracinėms byloms.

Konvencija netaikoma:

1)      fizinių asmenų statusui arba civiliniam veiksnumui, nuosavybės teisėms, atsirandančioms iš santuokos, testamentų ir paveldėjimo;

2)      bankrotui, byloms, susijusioms su nemokių bendrovių ar kitų juridinių asmenų likvidavimu, teisminiams susitarimams, kompromisiniams susitarimams bankroto atveju ir analogiškiems procesiniams veiksmams;

3)      socialiniam draudimui;

4)      arbitražui.“

8.        Jurisdikcijos taisykles nustatančią II antraštinę dalį sudarančio 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje įtvirtintas bendrasis principas, kad, atsižvelgiant į šioje Konvencijoje nustatytas išimtis, „Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kokia bebūtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose“.

9.        Tokios išimtys apima specialiosios jurisdikcijos atvejus, nurodytus 5 straipsnyje, kuriame nustatyta:

„Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla kitoje Susitariančiojoje Valstybėje gali būti keliama:

<…>

3)      dėl dalykų, susijusių su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu – vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teismuose;

4)      dėl civilinio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo ar teisių atkūrimo, grindžiamo veiksmu, duodančiu pagrindą kelti baudžiamąją bylą − teisme, priėmusiame bylą savo žinion, jeigu tas teismas pagal savo teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas;

<…>“

10.      Likusios nuostatos yra III antraštinėje dalyje („Pripažinimas ir vykdymas“), IV antraštinėje dalyje („Autentiški dokumentai ir teisminiai susitarimai“), V antraštinėje dalyje („Bendrosios nuostatos“), VI antraštinėje dalyje („Pereinamojo laikotarpio nuostatos“), VII antraštinėje dalyje („Ryšys su kitomis konvencijomis“) ir VIII antraštinėje dalyje („Baigiamosios nuostatos“).

11.      Reikėtų pažymėti, kad Briuselio konvenciją pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(5) ir kad tarp šių dviejų dokumentų nuostatų yra daug panašumų. Tačiau naujasis teisės aktas netaikomas Teisingumo Teismo nagrinėjamai bylai.

III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12.      E. Lechouritou ir keli kiti asmenys Polymeles Protodikeio Kalavriton (Kalavritos pirmosios instancijos teisme) pareiškė ieškinį Vokietijos Federacinei Respublikai, reikalaudami atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, taip pat už dvasines kančias, patirtas dėl 1943 gruodžio 13 d. Kalavritos apylinkėje Vermachto kareivių įvykdytų žudynių invazijos į Graikiją metu per Antrąjį pasaulinį karą(6).

13.      Minėtas teismas savo Sprendime Nr. 70/1998 laikėsi nuomonės, kad pagal Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalį jis neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčo, nes valstybė atsakovė turi imunitetą nuo teismo proceso.

14.      Ieškovai apskundė tą sprendimą apeliacine tvarka Efetio Patron, kuris 2001 m. sausio 12 d. pirmiausia nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Anotato EidikoDikastirio (Aukščiausiasis specialusis teismas) priims sprendimą, ar 1972 m. gegužės 16 d. Balyje pasirašytos Europos konvencijos dėl valstybių imuniteto(7), kurioje Graikija nedalyvauja ir pagal kurią imunitetas netaikomas suvereniems veiksmams, dėl kurių atsirado žala asmeniui ar turtui, įvykdytiems teismo vietos valstybės teritorijoje, jei žalą padaręs subjektas buvo joje įvykio metu, 11 straipsnis yra visuotinai pripažįstama tarptautinės teisės taisyklė ir ar pagal tarptautinius papročius tokia išimtis apima reikalavimus atlyginti ginkluoto konflikto metu padarytą žalą, kuri atsirado tam tikros grupės ar konkrečios vietovės asmenims, nedalyvavusiems mūšiuose ar karinėse operacijose.

15.      2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Nr. 6/2002 Anotato Eidiko Dikastirio nusprendė, kad „dabartiniame tarptautinės teisės raidos etape vis dar egzistuoja visuotinai pripažįstama šios teisės taisyklė, pagal kurią valstybei negali būti keliama byla kitos valstybės narės teisme dėl bet kokios formos žalos, kuri atsirado teismo vietos valstybės teritorijoje ir kuri kaip nors susijusi su valstybės atsakovės ginkluotosiomis pajėgomis karo ar taikos metu, atlyginimo“.

16.      Efetio Patron, kuriam, kaip ir visiems kitiems Graikijos teismams, Anotato Eidiko Dikastirio sprendimai yra privalomi(8), nustatė, kad klausimas yra susijęs su Bendrijos teise, ir, sustabdęs bylos nagrinėjimą, kreipėsi į Teisingumo Teismą, pateikdamas jam tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar fizinių asmenų ieškiniai dėl žalos atlyginimo, pareikšti valstybei atsakovei, kuri pagal civilinę teisę atsako už savo ginkluotųjų pajėgų veiksmus arba neveikimą, patenka į Briuselio konvencijos taikymo ratione materiae sritį pagal jos 1 straipsnį, jeigu šie veiksmai arba neveikimas buvo vykdomi per ieškovų gyvenamosios vietos valstybės karinę okupaciją atsakovei įvykdžius karinę agresiją ir akivaizdžiai prieštarauja karo teisei bei gali būti laikomi nusikaltimais žmoniškumui?

2.      Ar su Briuselio konvencijos sistema suderinama tai, kad valstybė atsakovė remiasi imuniteto pagrindu, nes atsakius į šį klausimą teigiamai, ši konvencija nebūtų taikoma atsakovo ginkluotųjų pajėgų veiksmams arba neveikimui, įvykdytiems iki Konvencijos įsigaliojimo dienos, t. y. 1941–1944 metais?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

17.      Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą savo rašytines pastabas pateikė ieškovai pagrindinėje byloje, Nyderlandų, Lenkijos, Vokietijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija.

18.      2006 m. rugsėjo 28 d. įvykusiame posėdyje žodines pastabas pateikė ieškovų, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.

V –    Pirmojo prejudicinio klausimo analizė

19.      Efetio Patron Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Briuselio konvencija, kuri pagal jos 1 straipsnį taikoma tik „civilinėse ir komercinėse bylose“, taikoma fizinių asmenų ieškiniams, pareikštiems Susitariančiajai Valstybei dėl to, kad ši atlygintų jos okupacinių pajėgų ginkluoto konflikto metu padarytą žalą.

A –    Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“

20.      Laikantis kitose tarptautinėse sutartyse vyraujančio papročio(9) ir siekiant išvengti spąstų, į kuriuos galima patekti nustačius reglamentuojamų klausimų sąrašą(10), Konvencijoje nepateikiama „civilinių ir komercinių bylų“ apibrėžtis; vietoj to joje yra tik negatyvaus pobūdžio nuostata, kad neatsižvelgiama į „teismo pobūdį“(11). Tačiau pagal teismų praktiką: 1) ši sąvoka yra savarankiško pobūdžio ir 2) neapima iure imperii veiksmų.

1.      Savarankiška sąvoka

21.      Savo išvadoje byloje Rich, kurioje buvo priimtas 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas(12), generalinis advokatas M. Darmon tvirtina, kad konvencijos aiškinimas kelia daug sunkumų, nes, be šiai sričiai būdingo sudėtingumo, Konvencijoje vartojamos sąvokos, kurios, nors ir yra tiksliai apibrėžtos nacionalinėse teisinėse sistemose, dažnai turi skirtingas reikšmes, ir todėl Teisingumo Teismas turi siūlyti savarankiškas sąvokas.

22.      Taip būtent atsitiko su sąvoka „civilinės bylos“(13), kurią Teisingumo Teismas 1976 m. spalio 14 d. Sprendime LTU(14) apibūdino kaip savarankišką sąvoką, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik Konvencijos tikslus ir sistemą, bet ir į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisinių sistemų, ir nurodė, kad nuorodos į vienos ar kitos atitinkamos valstybės vidaus teisę nepakanka, nes apibrėžiant Konvencijos taikymo sritį ratione materiae siekiama „Susitariančiosioms Valstybėms ir asmenims, kuriems ji taikoma, užtikrinti <...> lygiateisiškumą ir vienodas iš Briuselio konvencijos išplaukiančias teises ir pareigas“ (3 punktas)(15).

23.      Tokio vertinimo buvo laikomasi ir kituose sprendimuose, pvz., 1977 m. liepos 14 d. Sprendimo Bavaria(16) 4 punkte, 1979 m. vasario 22 d. Sprendimo Gourdain(17) 3 punkte, 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rüffer(18) 7 ir 8 punktuose, sprendimo Sonntag(19) 18 punkte, 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Baten(20) 28 punkte ir 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Préservatrice foncière TIARD(21) 20 punkte.

24.      Schlosser pranešime dėl 1978 m. Prisijungimo konvencijos(22) tvirtinama, kad 1 straipsnyje vartojamoms sąvokoms būtina suteikti savarankišką apibrėžtį ir kad „senųjų“ valstybių narių teisinėse sistemose aiškiai pripažįstamas atskyrimas tarp civilinių ir komercinių bylų bei viešosios teisės bylų. Nepaisant kai kurių reikšmingų skirtumų, atskyrimas paprastai grindžiamas panašiais kriterijais, todėl Konvencijos pradinį tekstą ir P. Jenard pranešimą parengę asmenys neįtraukė civilinių bei komercinių bylų apibrėžties, tačiau nurodė, kad administracinių ir baudžiamųjų teismų sprendimai patenka į Konvencijos taikymo sritį su sąlyga, kad tie sprendimai priimti civilinėje ar komercinėje byloje. Schlosser pranešime taip pat pažymima, kad minėtas „senųjų“ valstybių narių teisinėms sistemoms būdingas viešosios ir privatinės teisės atskyrimas yra beveik nežinomas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje (23 punktas).

2.      Netaikymas iure imperii veiksmams

25.      Sprendime LTU Teisingumo Teismas pripažino, kad Konvencija taikoma ginčui tarp valdžios institucijos ir privataus asmens, jei ta institucija nevykdė viešosios valdžios funkcijų (4 ir 5 punktai)(23).

26.      Nors Teisingumo Teismas rėmėsi teismų sprendimų pripažinimą reglamentuojančiomis nuostatomis (III antraštine dalimi), ši teismų praktika taip pat taikytina nuostatoms dėl jurisdikcijos (II antraštinei daliai)(24), nes 1 straipsnyje apibrėžiama ir vienų, ir kitų nuostatų taikymo sritis.

27.      Po sprendimo LTU Briuselio konvencija buvo iš dalies pakeista pirmą kartą išsiplėtus Bendrijai, siekiant iš jos taikymo srities aiškiai pašalinti „bylas dėl mokesčių, muitų ar administracines bylas“(25).

28.      Tačiau valdžios institucijų veikla neapsiriboja tik tomis sritimis, nors ji dažnai yra su jomis susijusi; be to, dėl identiškų vienodumo ir teisinio tikrumo reikalavimų sąvokos „mokesčių“, „muitų“ ir „administracinės“ turi tokį pat koncepcinį savarankiškumą, kaip „civilinės“ ir „komercinės“(26).

29.      Visi šioje byloje rašytines pastabas pateikę asmenys sutaria, kad iure imperii veiksmai nepatenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį(27). Tačiau kyla nesutarimų dėl tokių veiksmų apibrėžimo ir dėl to, ar jie apima vienos valstybės karinių pajėgų veiksmus kitos valstybės teritorijoje.

30.      Todėl būtina apsvarstyti: a) netaikymo iure imperii veiksmams priežastis ir b) kriterijus, kuriais kiekvienu atveju grindžiamas netaikymas.

a)      Netaikymo iure imperii veiksmams priežastys

31.      Teisingumo Teismas, svarstydamas civilinių ir komercinių bylų sąvokos savarankiškumą ir būtinybę aiškinti šią sąvoką pagal nustatytus kriterijus, sprendime LTU nurodė tam tikras priežastis, susijusias su bylos šalių teisinių santykių pobūdžiu ar bylos dalyku, kaip pateisinimą, kodėl Briuselio konvencija tokioms byloms netaikoma, ir darė skirtumą tarp tų situacijų, kai valstybės valdžios institucija veikia vykdydama jai suteiktus įgaliojimus, ir situacijų, kai ji veikia taip pat, kaip bet koks kitas asmuo (4 punktas)(28).

32.      Taip pat yra kitų, svaresnių bendrų priežasčių, patvirtinančių požiūrį, kad Briuselio konvencija netaikoma iure imperii veiksmams, skirtingai nei iure gestionis veiksmams(29).

33.      Schlosser pranešime primenama, kad „senųjų“ valstybių narių teisinėse sistemose pati valstybė ir viešosios valdžios funkcijas vykdančios įstaigos, pvz., vietos valdžios institucijos, teisiniuose sandoriuose gali dalyvauti dviem būdais“, atsižvelgiant į tai, ar jos reglamentuojamos viešosios, ar privatinės teisės nuostatų, nes pagal viešąją teisę atlikti veiksmai laikomi suvereniais veiksmais.

34.      Pateikdamas kitokį argumentavimą, generalinis advokatas P. Léger savo išvadoje byloje Préservatrice foncière TIARD išnagrinėjo Konvencijos 1 straipsnio antrojoje pastraipoje nustatytas išimtis, susijusias su „dalykais, kurie nepriklauso nuo šalių valios autonomijos ir yra susiję su viešąja tvarka“ (53 punktas), ir iš to padarė išvadą, kad „tais klausimais Briuselio konvencijos rengėjai norėjo, kad išimtinę valstybės narės kompetenciją atitiktų tos pačios valstybės administracinių ir teismo institucijų kompetencija. Kai tie klausimai yra pagrindinis ginčo dalykas, tos valstybės teismai laikomi galinčiais geriausiai juos išspręsti. Taigi veiksmingą teisinių situacijų apsaugą, kuri yra vienas iš Briuselio konvencijos tikslų, garantuoja visos nacionalinės sistemos nustatymas kaip kompetentingos <…>“ (54 punktas). Generalinis advokatas P. Léger nurodė, kad, jo nuomone, tas motyvavimas taip pat turėtų būti taikomas „viešosios teisės reglamentuojamiems klausimams, kuriuose valstybė naudojasi savo viešosios valdžios suteikiamomis teisėmis ir įgaliojimais“ (55 punktas).

35.      Galiausiai Briuselio konvencija netaikoma situacijoms, kai valstybė naudojasi savo įgaliojimais ir jai netaikoma privatinė teisė todėl, kad tos situacijos susijusios su suvereniais veiksmais arba todėl, kad egzistuoja veiksmingesnė teisinė apsauga(30).

36.      Kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo savo išvadoje byloje Henkel, problema ta, kad „ne visada lengva atskirti atvejus, kai valstybė ir jos nepriklausomos institucijos veikia kaip privatinės teisės subjektai, ir tuos atvejus, kai jie veikia kaip viešosios teisės subjektai“ (22 punktas), ypač turint omenyje, kad bendrosios teisės sistemos (common law) valstybėse nežinomas viešosios ir privatinės teisės atskyrimas, t. y. kad civilinė teisė apima visus klausimus, kurie nereglamentuojami baudžiamosios teisės(31). Todėl, nors Susitariančiųjų Valstybių teisinės sistemos, kurios daugeliu atveju skiriasi tarpusavyje ir yra neapibrėžtos, suteikia kažkiek informacijos šiuo požiūriu, jose neįmanoma rasti viešosios teisės reglamentuojamos situacijos apibrėžties(32).

b)      Kriterijai, kuriais grindžiamas netaikymas

37.      Atsižvelgiant į nagrinėjamų sąvokų savarankiškumą ir į priežastis, dėl kurių iure imperii veiksmai nepatenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį, Teisingumo Teismo praktikos išnagrinėjimas padės nustatyti kriterijus, kuriais grindžiamas Konvencijos netaikymas tokiems veiksmams.

38.      Sprendime LTU Teisingumo Teismas nagrinėjo tam tikrų mokesčių, kuriuos privatinės teisės subjektas turėjo sumokėti viešosios teisės reglamentuojamai institucijai už privalomą ir išimtinį jos įrangos naudojimą ir už jos teikiamas paslaugas, mokėjimą ir nustatė, kad Konvencija netaikoma. Teisingumo Teismas nurodė, kad Konvencijos taikymo sritį ratione materiae iš esmės apibrėžia „bylos šalių teisiniai santykiai arba <...> bylos dalykas“ (4 punktas).

39.      Tokį patį motyvavimą Teisingumo Teismas pateikė sprendime Rüffer, susijusiame su Nyderlandų valstybės ieškiniu dėl žalos atlyginimo, pareikštu laivo, gabenančio upėmis, t. y. Vokietijos laivo, susidūrusio su kitu laivu, savininkui, siekiant išieškoti išlaidas, patirtas dėl paskendusio turto iškėlimo, nes valymo operacijos buvo dalis upių policijos funkcijų, kurias Nyderlandai privalėjo vykdyti pagal tarptautinę sutartį. Teisingumo Teismas lemiama laikė „aplinkybę, kad valdytojas, siekdamas susigrąžinti tas išlaidas, veikia remdamasis skola, susidariusia dėl valstybės valdžios institucijos veiksmų“ (15 punktas), nes svarbus ne ieškinio ar procedūros pobūdis, o teisės, kuria toks ieškinys grindžiamas, pobūdis.

40.      Sprendime Sonntag, priimtame baudžiamajame procese dėl Vokietijos valstybinės mokyklos mokinio mirties kelionės į Italiją metu ir dėl lydėjusiam mokytojui pareikšto civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, Teisingumo Teismas pripažino, kad Briuselio konvencija taikoma toje byloje tuo pagrindu, kad reikalavimas sumokėti piniginę kompensaciją turėjo „civilinį pobūdį“ (19 punktas), nes: a) net tais atvejais, kai mokytojas turi valstybės tarnautojo statusą ir veikia kaip toks, „valstybės tarnautojas ne visuomet vykdo viešosios valdžios funkcijas“ (21 punktas); b) daugelyje Susitariančiųjų Valstybių teisinių sistemų mokyklos mokinių priežiūra nėra susijusi su įgaliojimų, kitokių nei egzistuojantys santykiuose tarp privačių asmenų, vykdymu (22 punktas)(33); c) tokiose situacijose valstybės mokyklų ir privačių mokyklų mokytojai atlieka „tas pačias funkcijas“ (23 punktas); d) Teisingumo Teismas jau pripažino(34), kad pažymių rašymas ir dalyvavimas sprendimų, ar mokiniai turėtų pereiti į aukštesnę klasę, priėmime nėra susijęs su viešosios valdžios funkcijų vykdymu (24 punktas); ir e) ginčo kvalifikavimas pagal mokytojo kilmės valstybės teisę neturėjo reikšmės (25 punktas), kaip ir ta aplinkybė, kad nagrinėtą nelaimingą atsitikimą apima socialinio draudimo sistema (27 ir 28 punktai).

41.      Sprendime Henkel Teisingumo Teismas vėl rėmėsi vienu iš sprendime Sonntag panaudotų argumentų ir pripažino, kad privačios vartotojų apsaugos organizacijos pareikštas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti naudoti nesąžiningas sutarčių sąlygas, nebuvo susijęs su „viešosios valdžios funkcijų vykdymu, nes ta byla niekaip nebuvo susijusi su įgaliojimų, kurie nukryptų nuo santykiams tarp privačių asmenų taikomų teisės normų, vykdymu“ (30 punktas).

42.      Sprendime Baten Teisingumo Teismas nusprendė, kad „civilinių bylų“ sąvoka apima regresinį ieškinį, kuriuo „valstybės institucija siekia iš privatinės teisės reglamentuojamo asmens susigrąžinti sumas, kurias ji sumokėjo kaip socialinę paramą <...> su sąlyga, kad pagrindą ir išsamias taisykles, susijusias su tokio ieškinio pareiškimu, reglamentuoja bendros teisės normos“. Teisingumo Teismas pridūrė, kad kai regresinis ieškinys pagrįstas nuostatomis, kuriomis teisės aktų leidėjas valstybės institucijai suteikė savo paties prerogatyvą, toks ieškinys negali būti laikomas pareikštu „civilinėse bylose“ (37 punktas)(35).

43.      Sprendimas Préservatrice foncière TIARD buvo susijęs su ieškiniu, kuriuo reikalaujama sumokėti muitų skolas ir kurį Nyderlandai pareiškė pagrindinio skolininko garantijos atžvilgiu. Teisingumo Teismas pripažino, kad Briuselio konvencija taikoma reikalavimui, kuriuo Susitariančioji Valstybė siekia privataus asmens atžvilgiu priverstinai įvykdyti privatinės teisės reglamentuojamą garantijos sutartį, sudarytą tam, kad trečiasis asmuo galėtų pateikti tos valstybės reikalaujamą ir apibrėžtą garantiją, nors Teisingumo Teismas nustatė sąlygą, kurios reikėjo dėl to, kad nutartyje, kuria buvo prašoma priimti prejudicinį sprendimą, buvo pateikta nepakankamai informacijos, jog taip yra tais atvejais, „jei kreditoriaus ir garanto teisinis santykis pagal garantijos sutartį nėra susijęs su valstybės įgaliojimų, kurių nenumato santykius tarp privačių asmenų reglamentuojančios normos, vykdymu“ (36 punktas).

44.      Teisingumo Teismas 2004 m. sausio 15 d. Sprendime Blijdenstein(36) taip pat pripažino, kad valstybės institucijos pareikštas ieškinys dėl pagal viešąją teisę kaip mokymosi stipendijos jaunai išlaikymą gaunančiai merginai sumokėtų sumų išieškojimo, kai tai institucijai pagal civilinės teisės nuostatas pereina kreditoriaus teisės, patenka į Konvencijos taikymo sritį (21 punktas).

45.      Galiausiai Teisingumo Teismas 2004 m. vasario 5 d. Sprendime Frahuil(37) pripažino, kad tam tikrus muitus pagal sutartį, sudarytą su trečiuoju asmeniu, importuotojo vardu prisiėmusiu atsakomybę už tuos muitus, sumokėjusio garanto pareikštas reikalavimas „nebuvo įgaliojimų, nepatenkančių į santykiams tarp privačių asmenų taikomų taisyklių taikymo sritį, vykdymas“ (21 punktas).

46.      Iš minėtos Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, siekiant nustatyti, ar veiksmas yra iure imperii veiksmas ir todėl jam netaikoma Briuselio konvencija, būtina atsižvelgti, pirma, į tai, ar kuri nors iš teisinio santykio šalių yra viešosios valdžios institucija, ir, antra, į pareikšto ieškinio pobūdį ir pagrindą, visų pirma į tai, ar viešosios valdžios institucija pasinaudojo kitokiais įgaliojimais nei tie, kurie egzistuoja santykiuose tarp privačių asmenų, arba tokiais įgaliojimais, kurių atitikmens nėra minėtuose santykiuose. Kriterijus „privatinis“ reiškia formalų aspektą(38), o „subordinacijos“ kriterijus susijęs su ieškinio pagrindu ir pobūdžiu bei išsamiomis teisės pareikšti ieškinį taisyklėmis(39).

B –    Bylos nagrinėjimas Teisingumo Teisme

1.      Preliminarios pastabos

47.      Vertinant viešosios valdžios funkcijų vykdymą atsižvelgiama į kiekvienos bylos aplinkybes ir dėl to doktrinoje diskutuojama apie Teisingumo Teismo prisiimtą vaidmenį jo priimtuose sprendimuose(40).

48.      Vienas pateikiamos kritikos aspektas susijęs su tuo, kad Teisingumo Teismas neapsiribojo vien kriterijų, taikomų norint savarankiškai kvalifikuoti Briuselio konvencijos 1 straipsnyje pateiktą sąvoką ir taikyti tuos kriterijus viešosios valdžios institucijų ir privačių asmenų ginčams, nustatymu, tačiau vietoj to priėmė kartais kontroversiškai vertinamus sprendimus.

49.      Tačiau prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra trunka tam tikrą laikotarpį, kurį sudaro trys vienas paskui kitą einantys etapai: pradinis etapas, kuriame nacionalinis teismas nustato Bendrijos teisės klausimą; tarpinis etapas, kuriame Teisingumo Teismas analizuoja klausimą; ir baigiamasis etapas, kuriame nacionalinis teismas išsprendžia pagrindinę bylą, atsižvelgdamas į pateiktą išaiškinimą(41). Sunkumų kyla tuomet, jei pažeidžiama teismų dialogui būdinga pusiausvyra(42), kai vienas iš teismų(43) viršija(44) savo funkcijas.

50.      Teisingumo Teismas galėtų išvengti pavojaus viršyti savo jurisdikciją šioje byloje, jei atsiribotų nuo faktų ir siektų išspręsti pateiktą išaiškinimo klausimą taip, kad padėtų visiems nacionaliniams teismams, susidūrusiems su panašiomis situacijomis. Be to, pateiktus klausimus reikėtų vertinti griežtai teisiniu požiūriu, nepaisant sentimentų, kurie, nors yra visiškai suprantami, tik kliudys motyvavimui.

51.      Efetio Patron tinkamai atliko savo užduotį. Vis dėlto, siekiant pateikti tam teismui naudingą atsakymą, būtina pasitelkti dar vieną faktinių aplinkybių apibendrinimo etapą, kaip orientacinį aspektą pasirenkant žalą, padarytą asmenims vienos valstybės narės kareivių kitos valstybės narės teritorijoje karo metu, ir nenagrinėti konkrečių elementų, apibūdinančių šį ieškinį dėl žalos atlyginimo, įskaitant laiko elementą(45).

2.      Ginkluotųjų pajėgų veiksmai karo metu

52.      Kadangi ieškinys pateiktas valstybei, nebūtina nagrinėti pirmojo iš minėtų kriterijų, t. y. vienos iš šalių viešojo pobūdžio, todėl pagrindinį dėmesį savo analizėje skirsiu antrajam kriterijui, t. y. ar buvo pasinaudota įgaliojimais, kurių nenustato bendros teisės nuostatos.

a)      Siūlomas požiūris

53.      Nepaisant to, kad nuo seniausių laikų buvo nustatytos taisyklės, duoti perspėjimai ir priimti teisės aktai dėl oponentų elgesio ginkluoto konflikto metu(46), karas neprarado savo, kaip išskirtinio fenomeno, statuso.

54.      Neaptardama pavienių grupių atliekamų operacijų, kurios kelia kitokį susirūpinimą, Nyderlandų vyriausybė teisingai apibūdina karo veiksmus kaip tipiškus valstybės galios pasireiškimo būdus.

55.      Tokį teiginį patvirtina keli argumentai:

–        Ginkluotosios pajėgos – tai valstybės struktūros dalis. Kareiviams taikomos griežtos drausmės taisyklės ir jie privalo paklusti savo vadams(47) hierarchinėje organizacijoje, kuriai vadovauja aukščiausios valstybės institucijos(48).

–        Ginkluotosioms pajėgoms galioja principai, kurie iškilmingai skelbiami kiekvienos šalies aukščiausios galios įstatymuose ir tie įstatymai vis tiksliau pagal pavaldumo lygį nustato karinės veiklos ribas, tikslus ir sąlygas.

–        Ginkluotosios pajėgos vykdo įgaliojimus, kurių neturi kiti asmenys, privalantys paklusti kareivių įsakymams, o už nepaklusimą jiems taikomos griežtos sankcijos.

56.      Europos žmogaus teisių teismas(49), praktiškai visos šioje byloje pastabas pateikusios valstybės ir Komisija laiko ginkluotųjų pajėgų veiksmus valstybės suvereniteto pasireiškimu.

57.      Atitinkamai „civilinės bylos“ Briuselio konvencijos 1 straipsnio prasme neapima atlyginimo už žalą, padarytą karo metu vienos pusės ginkluotųjų pajėgų, todėl ši Konvencija netaikoma(50).

b)      Pateikti prieštaravimai

58.      Daugeliu šioje byloje pateiktų pastabų ginčijamas kariuomenės įvykdytų veiksmų kvalifikavimas kaip iure imperii veiksmų, remiantis argumentais, susijusiais su: i) tarptautine valstybių atsakomybe; ii) tuo, kad veiksmai neteisėti, iii) teritoriniu viešosios valdžios funkcijų vykdymo pobūdžiu ir iv) Briuselio konvencijos nuostatomis. Turiu iš karto pažymėti, kad, mano nuomone, nė vienas iš šių argumentų nepriverčia suabejoti mano pirmiau pateiktais požiūriais.

i)      Valstybės atsakomybė pagal tarptautinę teisę

59.      Pateiktose pastabose dažnai remiamasi tarptautiniu pateiktų klausimų aspektu, ir šį aspektą ieškovai pagrindinėje byloje sieja su atsakomybe už neteisėtus veiksmus, kuri gali būti priskirta valstybėms.

60.      Šis tarptautinis aspektas yra labai įdomus. Tarptautinės Teisės Komisija, įkurta Jungtinių Tautų Organizacijos sistemoje 1949 m. jos pirmosios sesijos metu, laikėsi nuomonės, kad tai yra sritis, kurią reikėtų kodifikuoti. 2001 m. per savo 53‑iąją sesiją Jungtinės Tautos priėmė Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektą(51). Be to, jis glaudžiai susijęs su valstybės imuniteto nuo teismo procesų sąvoka, kuri antrojoje praėjusio amžiaus pusėje pakito ir kurios reikšmė sumažėjo, ją apribojus tik iure imperii veiksmais. Taip pat yra įrodymų, kad ryškėja tendencija nesiremti valstybės imunitetu iure imperii veiksmų atžvilgiu tais atvejais, kai pažeidžiamos žmogaus teisės(52).

61.      Tokią atsakomybės formą reglamentuoja specialios papročių ir rašytinės taisyklės, kuriose kalbama apie tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą. Taigi ji nepatenka į privatinės teisės taikymo sritį; ji taip pat patenka ne į „civilinių bylų“ sritį Briuselio konvencijos 1 straipsnio prasme, o greičiau į „tarptautinių bylų“ sritį.

62.      Šiuo atžvilgiu ieškovai pagrindinėje byloje, atsakydami į posėdyje mano iškeltą klausimą, teigia, kad jų reikalavimas yra grindžiamas Ketvirtosios Hagos konvencijos(53) 3 straipsniu.

ii)    Veiksmų neteisėtumas

63.      Ieškovai pagrindinėje byloje ir Lenkijos vyriausybė ginčija, kad iure imperii veiksmų sąvoka neapima neteisėtų veiksmų, ir tvirtina, kad karinės operacijos, kuriomis pažeidžiama teisė, nepatenka į tą kategoriją. Šis požiūris man primena posakį „The King can do no wrong“, kuris jau seniai yra gerokai sumenkęs(54).

64.      Nesutinku su tokiu prieštaravimu. Tai, kad elgesys gali būti neteisėtas, turi įtakos ne jo kvalifikavimui, o jo pasekmėms tiek, kiek tai yra atsakomybės atsiradimo sąlyga arba, kai taikytina, atsakomybės apribojimas.

65.      Kitokia išvada reikštų, kad valdžios institucijos vykdo viešosios valdžios funkcijas tik tada, kai jos tai daro nepriekaištingai, ir tokia išvada būtų nepaisoma tos aplinkybės, kad kai kuriais atvejais jos gali elgtis ir kitaip. Toks požiūris taip pat sukeltų sunkumų nustatant, kas yra atsakingas, nes jei nagrinėjami veiksmai nebūtų nei iure imperii veiksmai, nei iš esmės iure gestionis veiksmai, atsakomybę galima būtų priskirti tik tiems asmenims, kurie faktiškai padarė žalos, o ne valdžios institucijoms, kurios dalis yra tokie asmenys. Kaip atsargiai pažymi Vokietijos vyriausybė, pagrindinėje byloje ieškinys pareikštas valstybei, o ne kareiviams.

66.      Atitinkamai tai, kad veiksmai yra neteisėti, nepriverčia suabejoti mano pateiktu požiūriu, nepaisant neteisėtumo laipsnio, įskaitant tuos atvejus, kai tokie veiksmai yra nusikaltimai žmoniškumui.

iii) Teritorinis viešosios valdžios funkcijų vykdymo pobūdis

67.      Lenkijos vyriausybė teigia, kad viešosios valdžios funkcijos vykdomos valstybės teritorijos ribose, todėl valstybės ginkluotųjų pajėgų operacijos už valstybės teritorijos ribų negali būti laikomos tokių funkcijų vykdymu.

68.      Tokiam teiginiui taip pat negalima pritarti. Teritorija apibrėžia erdvę, kurioje vykdomas suverenitetas; valstybės veiksmai, vykdomi už tų ribų, neturi galios. Tačiau galima išskirti bent du specialius atvejus: kai vykdoma invazija ir kai vienos valstybės kariuomenė vykdo intervenciją į kitą valstybę iš tiesų jos neokupuodama. Antrasis atvejis, kuris netaikomas pagrindinei bylai, kelia ypatingų sunkumų, kurie šiais laikais yra ypač reikšmingi ir susiję su tokiais sprendimais kaip galimas puolamos valstybės sutikimas ir tarptautinės bendrijos įgaliojimo vykdymas.

69.      Pirmuoju specialiuoju atveju kalbama apie laikiną arba nuolatinį užgrobimą, kuris, nors yra smerktinas, susijęs su invaziją vykdančio subjekto teritorijos išplėtimu. Svarbu neignoruoti šių faktų ir nepripažinti fikcijos, kad puolančioms pajėgoms peržengus sieną joms nebegalioja vadovybės įsakymai, nes toms pajėgoms ir toliau taikoma valstybės, kuriai jos priklauso, valdžia ir kontrolė, ir hierarchinio pavaldumo santykiai išlieka(55).

iv)    Briuselio konvencijos nuostatos

70.      Kai kuriais argumentais pasisakoma už sisteminį Konvencijos aiškinimą, tiek tiesiogiai, kaip yra Italijos vyriausybės atveju, kuri aiškiai atmeta požiūrį, kad pateiktas reikalavimas turi būti laikomas „civiline byla“, tiek netiesiogiai, kaip yra nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą atveju, joje cituojant 5 straipsnio 3 dalį.

71.      Nuoroda į tą straipsnį neturi reikšmės, nes tam, kad Konvencijos nuostatos veiktų, ji pati turi būti taikytina, o tą klausimą nustato jos 1 straipsnis.

72.      Briuselio konvencijoje išskiriama jos nustatyta sistema, kurią sudaro jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reglamentuojančios nuostatos bei teritoriniai, laiko ir faktiniai kriterijai, nuo kurių priklauso tos sistemos taikytinumas ir kurie yra sistemos veikimo sąlygos. Jei, kaip šioje byloje, tos sąlygos nėra įvykdytos, bet kokia tolesnė analizė nereikalinga.

73.      1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Kalfelis(56) Teisingumo Teismas pripažino, kad Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalies frazė „dalykai, susiję su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu“ apima visus ieškinius, kuriais siekiama nustatyti atsakomybę ir kurie nėra pateikti „dėl sutarties“ to paties straipsnio 1 dalies prasme (18 punktas)(57). Tačiau viešosios valdžios funkcijų vykdymas, kaip į Konvencijos taikymo sritį ratione materiae nepatenkantis dalykas, priklauso ne nuo pareikšto ieškinio, o nuo jo pagrindo, pobūdžio ir išsamių jo pareiškimą reglamentuojančių taisyklių; bet koks kitas sprendimas keltų pavojų 1 straipsnyje pateiktų sąvokų savarankiškumui. Be to, valstybės valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuojančios taisyklės Susitariančiosiose Valstybėse iš esmės skiriasi dėl skirtumų tarp bendrosios ir kontinentinės teisės sistemų bei skirtumų, egzistuojančių pačiose tokiose sistemose(58).

VI – Antrojo klausimo analizė

74.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar valstybės imuniteto nuo teismo proceso privilegija yra suderinama su Briuselio konvencijos sistema ir, jei atsakymas būtų teigiamas, ar dėl tokios privilegijos Konvencija netaikoma.

75.      Atsižvelgiant į siūlomą pateikti atsakymą į pirmąjį klausimą, nereikia nagrinėti antrojo klausimo.

76.      Tačiau, jei Teisingumo Teismas nuspręstų nagrinėti antrąjį klausimą, jis turi turėti omenyje tai, kad valstybės imunitetas yra sukurtas kaip procesinė kliūtis(59), neleidžianti vienos valstybės teismams priimti sprendimo dėl kitos valstybės atsakomybės, nes, kaip Italijos vyriausybė pažymi savo pastabose, par in parem non habet imperium (lygus lygiam valdžios neturi), bent jau iure imperii veiksmų atžvilgiu, ir dėl to byla negali būti keliama.

77.      Kompetencija suponuoja jurisdikciją, kurią ji apibrėžia siekiant nustatyti, kuris iš visų teritorijos teismų turi nagrinėti konkretų ginčą. Nors abi sąvokos daugeliu atvejų sutampa, jos nėra nesuderinamos ir viena kitai neprieštarauja.

78.      Todėl valstybės imuniteto nuo teismo proceso klausimas turi būti išspręstas prieš nagrinėjant Briuselio konvenciją, nes, jei bylos negalima iškelti, nustatymas, kuris teismas gali nagrinėti bylą, neturi reikšmės. Be to, Teisingumo Teismas neturi įgaliojimų nagrinėti, ar pagrindinėje byloje yra valstybės imunitetas ir kokia jo įtaka žmogaus teisėms.

VII – Išvada

79.      Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Efetio Patron pateiktus prejudicinius klausimus:

„Susitariančiosios Valstybės, 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo šalies, fizinių asmenų pareikšti ieškiniai dėl žalos, padarytos kitos Susitariančiosios Valstybės ginkluotųjų pajėgų, šiai valstybei vykdant invaziją į pirmąją valstybę ginkluoto konflikto metu, atlyginimo nepatenka į tos Konvencijos taikymo sritį ratione materiae, net jei nagrinėjami veiksmai yra nusikaltimai žmoniškumui.“

---

1 – Originalo kalba: ispanų.

---

2 – Tukididas „Peloponeso karo istorija“, I.23, Alianza Editorial, Madridas, 1989.

---

3 – OL L 299,1972, p. 32, konsoliduota versija paskelbta OL C 27, 1998, p. 1.

---

4 – Protokolas dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 204, 1975, p. 28; konsoliduota versija paskelbta OL C 27, 1998,  p. 28).

---

5 – OL L 12, p. 1.

---

6 – Dėl panašių įvykių, įvykusių 1944 m. birželio 10 d. Distome, 257 Graikijos piliečiai pareiškė ieškinį Vokietijai, kurį Livadijos pirmosios instancijos teismas 1997 m. spalio 30 d. Sprendimu pripažino pagrįstą. Tą sprendimą savo 2000 m. gegužės 4 d. Sprendimu patvirtino Graikijos Aukščiausiasis Teismas, tačiau šis sprendimas nebuvo įvykdytas, nes nebuvo gautas išankstinis Teisingumo ministerijos sutikimas pagal Civilinio proceso kodekso 923 straipsnį. Tada ieškovai kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendime Kalogeropoulou ir kt. prieš Graikiją ir Vokietiją (Recueil des arrêts et décisions, 2002‑X) analizavo valstybės imuniteto ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykį ir nusprendė, kad Graikijos teisės aktuose nustatyti apribojimai yra proporcingi. Vokietijos vyriausybės dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktose pastabose atkreipiamas dėmesys į tuo metu kilusią diplomatinę krizę.

---

7 – Europos Tarybos konvencija, įsigaliojusi 1976 m. birželio 11 d. ir privaloma Vokietijai, Austrijai, Belgijai, Kiprui, Liuksemburgui, Nyderlandams, Jungtinei Karalystei ir Šveicarijai. Papildomas protokolas buvo pateiktas pasirašyti tą pačią dieną ir įsigaliojo 1985 m. gegužės 22 d.; jis taikomas Austrijai, Belgijai, Kiprui, Liuksemburgui, Nyderlandams ir Šveicarijai. Konvencijos tekstą ir ratifikavimo informaciją galima rasti Europos Tarybos tinklavietėje http://www.conventions.coe.int/Treaty/fr/Treaties/Html/074.htm.

---

8 – Graikijos Konstitucijos 100 straipsnio 4 dalis kartu su Anotato Eidiko Dikastirio kodekso, priimto Įstatymo Nr. 345/1976 1 straipsniu (Graikijos Respublikos Oficialusis leidinys, pirmoji dalis, Nr. 141), 54 straipsnio 1 dalimi.

---

9 – P. Jenard savo pranešime dėl Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 1) teigia, kad už Konvencijos parengimą atsakingas ekspertų komitetas vadovavosi galiojančių konvencijų praktika tuo klausimu. Doktrinoje tą patį teigia G. A. L. Droz „Compétence judiciaire et effets des jugements dans le marché commun (Etude de la Convention de Bruxelles du 27 septembre 1968“,Librairie Dalloz, Paryžius, 1972, p. 33. Taip pat žr. generalinio advokato M. Darmon išvados byloje Sonntag, kurią dar minėsiu toliau, 19 punktą. Tos išvados 20 punkte generalinis advokatas teigia, kad „dvišaliuose santykiuose retai kada nustatomas išsamus dalykų, kuriems taikoma civilinė ar komercinė teisė, sąrašas“.

---

10 – M. Desantes Real „La competencia judicial en la Comunidad Europea“,Bosch, Barselona, 1986, p. 79 ir 80.

---

11 – Briuselio konvencija atitiko tarptautinės teisės tendencijas: „sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ yra labai plati ir apima ne vien bylas, kurias kompetentingi nagrinėti civiliniai ar komerciniai teismai, visų pirma tose valstybėse, kurioje yra administracinė jurisdikcija“, Conférence de La Haye de Droit international privé, Actes et Documents de la quatrième session (mai-juin 1904), p. 84.

---

12 – C‑190/89, Rink. p. I‑3855.

---

13 – Kitoms sąvokoms, pavyzdžiui, Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytai sąvokai „bylos dėl sutarties“, taip pat buvo suteikta savarankiška taikymo sritis (1983 m. kovo 22 d. Sprendimo Peters, 34/82, Rink. p. 987, 9 ir 10 punktai; 1988 m. kovo 8 d. Sprendimo Arcado, 9/87, Rink. p. 1539, 10 ir 11 punktai; 1992 m. birželio 17 d. Sprendimo Handte, C‑26/91, Rink. p. I‑3967, 10 punktas; 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Réunion européenne ir kt., C‑51/97, Rink. p. I‑6511, 15 punktas ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Tacconi, C‑334/00, Rink. p. I‑7357, 35 punktas).

---

14 – 29/76, Rink. p. 1541.

---

15 – Generalinis advokatas G. Reischl savo išvados toje byloje 2 punkte tvirtino, kad tuo klausimu mažai sutariama, nes doktrinos ir valstybių narių teismų praktikos analizė atskleidžia skirtingus požiūrius. Tačiau jis nesutiko su nuomone, kad nagrinėjama sąvoka turi būti laikoma savarankiška, apibūdinęs tai kaip labai patrauklų sprendimą, tačiau galintį susilaukti daugelio labai rimtų prieštaravimų, ir siūlė remtis valstybės, kurioje buvo priimtas vykdytinas sprendimas, teise.

---

16 – 9/77 ir 10/77, Rink. p. 1517.

---

17 – 133/78, Rink. p. 733.

---

18 – 814/79, Rink. p. 3807.

---

19 – C‑172/91, Rink. p. I‑1963.

---

20 – C‑271/00, Rink. p. I‑10489.

---

21 – C‑266/01, Rink. p. I‑4867.

---

22 – Prof. P. Schlosser pranešimas dėl Konvencijos dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ir prie Protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (OL C 189, 1990, p. 184).

---

23 – Ta teismų praktika buvo patvirtina sprendimo Rüffer 8 punkte; sprendimo Sonntag 20 punkte; sprendimo Baten 30 punkte; sprendimo Préservatrice Foncière TIARD 22 punkte ir 2002 m. spalio 1 d. Sprendime Henkel (C‑167/00, Rink. p. I­8111, 26 punktas).

---

24 – Generalinis advokatas F. G. Jacobs savo išvados byloje Henkel 21 punkte pateikė tokią pačią nuomonę, kurią Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino sprendime.

---

25 – Atitinkamas sakinys buvo įtrauktas 1978 m. spalio 9 d. Konvencijos dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo 3 straipsniu (OL L 304, p. 1 ir p. 77 – iš dalies pakeistas tekstas).

---

26 – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, p. 15), 2 straipsnio 1 dalyje šis požiūris patvirtinamas, nustatant: „Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis neišplečiamas, ypač pajamų, muitinių, administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir aplaidumą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii)“. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio Europos vykdomojo rašto dėl apmokėjimo išdavimo procedūrą, iš dalies pakeisto pasiūlymo (KOM(2006) 57 galutinis) 2 straipsnio 1 dalis suformuluota panašiai.

---

27 – Būsimų Bendrijos teisės aktų pasiūlymai taip pat neapima iure imperii veiksmų. Todėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) iš dalies pakeisto pasiūlymo (KOM(2006) 83 galutinis) 1 straipsnio 1 dalies g punktas netaikomas „nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl valstybės atsakomybės už vykdant valstybės valdžios funkcijas atliktus veiksmus („acta iure imperii“)“.

---

28 – Generalinis advokatas G. Reischl savo išvadoje byloje LTU minėjo viršenybę ir subordinaciją kaip viešosios teisės reglamentuojamų santykių elementus.

---

29 – M. Desantes Real, op. cit., p. 84.

---

30 – Privatinės ir viešosios teisės dichotomija apibrėžiant Briuselio konvencijos taikymo sritį aiškiai išreikšta P. Jenard pranešime, kuriame paaiškinamos priežastys, kodėl ji netaikoma socialiniam draudimui: „kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, socialinis draudimas yra viešosios teisės sritis, o kitose jis yra tarp privatinės ir viešosios teisės“. Evrigenis ir Kerameus pranešime dėl Graikijos Respublikos prisijungimo prie Konvencijos (OL C 189, 1990, p. 257) civilinės ir komercinės bylos skiriamos nuo viešosios teisės reglamentuojamų bylų, kurios nepatenka į Konvencijos taikymo sritį. Teisingumo Teismo nuomone, tokį skirtumą galima daryti remiantis tradicine viešosios teisės ypatybe kontinentinėje jurisprudencijoje, t. y. naudojimusi suvereniomis galiomis (28 punktas). Doktrinoje žr. M. Desantes Real, op. cit., p. 79–81.

---

31 – P. S. James „Introduction to the English Law“, 10 leid., Butterworth's, Londonas, 1979, p. 4 ir kt.; F. Knoepfler „La House of Lords et la définition de la matière civile et commerciale“,Mélanges Grossen, Nešatelis, 1992, p. 9.

---

32 – C. Tirado Robles „La competencia judicial en la Unión Europea“ (Comentarios al Convenio de Bruselas),Bosch, Barselona, 1995, p. 14.

---

33 – Generalinis advokatas M. Darmon savo išvadoje toje byloje paaiškino civilinio ieškinio, pareikšto dėl nusikaltimo, pobūdį Susitariančiųjų Valstybių teisinėse sistemose, darydamas skirtumą tarp bendrosios teisės (28 punktas) ir kontinentinės teisės valstybių ir kaip pastarųjų valstybių pavyzdžius nurodydamas Daniją, Ispaniją, Belgiją, Italiją, Portugaliją, Nyderlandus, Prancūziją, Liuksemburgą, Vokietiją ir Graikiją (30–39 punktai).

---

34 – 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum (66/85, Rink. p. 2121, 28 punktas).

---

35 – Generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje toje byloje teigė, kad tomis aplinkybėmis savivaldybė negalėjo vykdyti viešosios valdžios funkcijų, kad nustatytų asmenis, iš kurių reikalautų grąžinti patirtas išlaidas, arba nurodytų mokėtinos išmokos dydį, ir ji neturėjo jokių įgaliojimų paramos išlaidų susigrąžinimo atžvilgiu, nes turėjo teisę tik reikalauti mokėjimo iš trečiųjų asmenų (35 punktas). Atitinkamai jis nurodė, kad abiejų šalių teisinis santykis nesiskyrė nuo įprastų santykių pagal prievolių, egzistuojančių tarp lygiateisėje padėtyje esančių asmenų, teisę, kaip yra civilinės teisės reglamentuojamų santykių atveju (36 punktas).

---

36 – C‑433/01, Rink. p. I‑981.

---

37 – C‑265/02, Rink. p. I‑1543.

---

38 – Kalbama apie atvejus, susijusius su santykių, atsiradusių tarp privačių asmenų net ir tuo atveju, jei jie kilo iš viešosios teisės normos, įtraukimu į Briuselio konvencijos taikymo sritį; P. Gothot ir D. Holleaux „La Convención de Bruselas de 27 septiembre 1968 (Competencia judicial y efectos de las decisiones en el marco de la CEE)“, La Ley, Madridas, 1986, p. 9; Y. Palomo Herrero „Reconocimiento y exequátur de resoluciones judiciales según el Convenio de Bruselas de 27‑09‑68“, Colex, Madridas, 2000, p. 61. Kriterijus atspindi kontinentinę viešosios teisės sampratą, pagal kurią reikalaujama, jog tam, kad egzistuotų viešosios teisės reglamentuojamas santykis, turi būti valstybės valdžios institucija (E. García de Enterría ir T. R. Fernández „Curso de Derecho Administrativo“, I t., 9 leid., Civitas, Madridas, 1999, p. 42 ir kt.). Manau, kad taip pat svarbu pažymėti, jog, atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais susiduriama apibrėžiant viešosios teisės taikymo sritį besiplečiančioje Sąjungoje, būtina privatinį kriterijų kvalifikuoti Bendrijos lygmeniu, sumažinant jo reikšmę arba plačiai aiškinant tai, kas vadinama viešosios teisės reglamentuojamu asmeniu, privatinės teisės reglamentuojamo asmens atžvilgiu (A. Dashwood, R. Hacon, R. White „A Guide to the Civil Jurisdiction and Judgement Convention“,Kluwer, Deventer/Antverpenas/Londonas/Frankfurtas/Bostonas/Niujorkas, 1987, p. 10; Y. Donzallaz „La Convention de Lugano du 16 septembre 1988 concernant la compétence judiciaire et l'exécution des décisions en matière civile et commerciale“, I t., Staempfli, Bernas, 1996, p. 336 ir 337).

---

39 – H. Gaudemet‑Tallon „Les Conventions de Bruxelles et de Lugano (Compétence internationale, reconnaissance et exécution des jugements en Europe)“,LGDJ, Paryžius, 1993, p. 20 ir 21, pažymi, kad nors šis kriterijus turi kažkiek logikos ir yra naudojamas tarptautinėje teisėje, jis nepašalina ribos tarp viešosios ir privatinės teisės nubrėžimo kliūčių.

---

40 – Pvz., P. Schlosser „Der EuGH und das Europäische Gerichtsstands- und Vollstreckungsübereinkommen“, Neue Juristische Wochenschrift, 1977, p. 457 ir kt.; taip pat žr. sprendimo LTU komentarą, A. Huet, Journal du droit international, 1977, p. 707 ir kt. bei G. A. L. Droz „Revue critique de droit international privé“, 1977, p. 776 ir kt.

---

41 – P. Pescatore „Las cuestiones prejudiciales“; G. C. Rodríguez Iglesias ir D. Liñán Nogueras „El Derecho comunitario europeo y su aplicación judicial“,Civitas, Madridas, 1993, p. 546.

---

42 – J. M. Peláez Marón „Funciones y disfunciones del control jurisdiccional en el marco de la Comunidad Europea“, Gaceta Jurídica de la CEE, Nr. 52, D‑9 serija, 1988, p. 233–259.

---

43 – K. N. Kakouris savo darbe „La mission de la Cour de Justice des Communautés européennes et l'ethos du juge“, Revue des affaires européennes, Nr. 4, 1994, p. 35–41, mini tiek Teisingumo Teismo, tiek kiekvieno iš jo teisėjų „etosą“, susidedantį iš sąmoningumo, sąžiningumo ir moralės.

---

44 – Savo išvados, pateiktos byloje, kurioje buvo priimtas 2004 m. birželio 17 d. Sprendimas Recheio‑Cash & Carry (C‑30/02, Rink. p. I‑6051), 35 punkte išreiškiau savo nesugebėjimą suprasti, kodėl 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendime Grundig Italiana (C‑255/00, Rink. p. I‑8003) Teisingumo Teismas mokesčių srityje nurodė, kokio trumpiausio termino pakanka veiksmingai užtikrinti galimybę pareikšti Bendrijos teise grindžiamus ieškinius, taip pasikėsindamas į suverenią nacionalinio teismo jurisdikciją išspręsti pagrindinę bylą. Tos išvados 44 išnašoje miniu tokią pat klaidą kituose sprendimuose.

---

45 – Šiuo atžvilgiu Lenkijos vyriausybė savo pastabose pateikė įžvalgią analizę, nors ir susijusią su antruoju klausimu, pažymėdama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas cituoja veiksmus ir neveikimą laikotarpiu iki Briuselio konvencijos įsigaliojimo, „būtent 1941–1944 m.“, tačiau pažymi, kad tas teismas nepateikė klausimo dėl išaiškinimo, kurį galima būtų išspręsti pagal Konvencijos 54 straipsnį, kuriuo vadovaujantis būtina atsižvelgti į bylos iškėlimo laiką.

---

46 – Biblijoje, Deuteronomijoje, skyriuje „Priešų miestai,“ atskleidžiamas tikras rekomendacijų katalogas, pvz., reikalavimas, kad taikos pasiūlymas būtų pateiktas visiems užimtiems miestams (Biblija arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leidimas. Pakartoto įstatymo knyga, 20:10. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999). Šiais laikais plačiai pripažįstama „tarptautinė humanitarinė teisė“, išplėtota 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose: dėl elgesio su karo belaisviais (Trečioji konvencija), dėl civilių apsaugos karo metu (Ketvirtoji konvencija), ir 1977 m. birželio 8 d. papildomuose protokoluose dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I Protokolas) bei dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (II protokolas). Šių dokumentų tekstai keliomis kalbomis pateikiami Jungtinių Tautų Vyriausiojo Žmogaus Teisių Komisaro Biuro tinklavietėje (http://www.ohchr.org), skyriuje „Tarptautinė teisė“.

---

47 – Posėdyje ieškovai pagrindinėje byloje patvirtino, kad kareiviai veikė pagal jų vadų įsakymus.

---

48 – P. Baroja savo novelėje „Miserias de la Guerra“, Caro Raggio, Madridas, 2006 (kuri buvo išleista tik visai neseniai, nes nuo tada jai nustota taikyti frankistų cenzūra), aprašo anarchisto Durruti vaidmenį Ispanijos pilietiniame kare ir pripažįsta, kad „jis buvo teisus kaip kareivis, bet klydo kaip anarchistas“, nes „karas gali vykti tik esant griežtai, beatodairiškai drausmei. Būtų visiška beprotybė stoti kariauti anarchistų, kurie mėgins nepaisyti savo vadų įsakymų, pusėje“ (p. 192).

---

49 – 2001 m. lapkričio 21 d. Sprendime McElhinney prieš Airiją, § 38 (Recueil des arrêts et décisions, 2001‑XI) Europos žmogaus teisių teismas nurodė: „Be to, iš nurodytos medžiagos yra aišku <…> kad tendencija visų pirma gali būti susijusi su „draudiminiais“ asmens kūno sužalojimais, t. y. incidentais, sukeltais įprastų eismo įvykių, o ne klausimais, susijusiais su esmine valstybės suvereniteto sritimi, kaip antai kareivio veiksmai užsienio valstybės teritorijoje, kurie dėl savo pobūdžio gali būti susiję su jautriais klausimais, turinčiais įtakos valstybių diplomatiniams santykiams ir nacionaliniam saugumui“ (38 punktas).

---

50 – Daug valstybių narių kitų aukšto rango teismų priėjo prie tokios pačios išvados, nesikreipdami su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pvz., Italijos Kasacinis Teismas (Corte di Cassazione) 2003 m. sausio 12 d. Sprendime ir Vokietijos Federalinis Teisingumo Teismas (Bundesgerichtshof) 2003 m. birželio 26 d. Sprendime.

---

51 – Tarptautinės Teisės Komisijos parengtus dokumentus ir komentarus galima rasti http://untreaty.un.org/ilc/reports/2001/english/chp4.pdf.

---

52 – J. Bröhmer „State Immunity and the Violation of Human Rights“,Kluwer Law International, Haga, 1997, p. 143 ir kt., aprašo, kaip žmogaus teisių raida teisės aktuose susijusi su valstybės imuniteto ribojimu, net jei valstybės pažeidėjos veiksmai yra iure imperii veiksmai. J. Gaudreau „Immunité de l’État et violations des droits de la personne: une approche jurisprudentielle“,HEI publications-Institut Universitaire de Hautes Etudes Internationales, Ženeva, 2005, nagrinėja, kaip toje srityje formuojama nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika.

---

53 – Manau, kad iš tiesų jie turėjo omenyje Ketvirtosios Ženevos konvencijos, kurią minėjau 46 išnašoje, 3 straipsnį. Jie taip pat rėmėsi, nors ir subsidiariai, Graikijos civilinio kodekso 913, 914 ir 932 straipsniais.

---

54 – Anglijos teisėje šis principas buvo laipsniškai keičiamas ir galiausiai panaikintas 1947 m. Crown Proceedings Act.

---

55 – Tarptautinėje humanitarinėje teisėje 1949 m. Ketvirtoji Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu taikoma „visais atvejais, kai okupuojama visa aukštosios Susitariančiosios Šalies teritorija arba jos dalis, net jei okupacijai nesipriešinama ginklu“. (2 straipsnio antroji pastraipa).

---

56 – 189/87, Rink. p. 5565.

---

57 – Tuo pačiu klausimu žr. minėtų sprendimų Réunion européenne ir kt. 22 punktą ir Henkel 36 punktą; 1992 m. kovo 26 d. Sprendimą Reichert ir Kockler (C‑261/90, Rink. p. I‑2149, 16 punktas) ir 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Gabriel (C‑96/00, Rink. p. I‑6367, 33 punktas).

---

58 – Tuos skirtumus rodo: Vokietijoje – Civilinio kodekso 839 straipsnis kartu su Pagrindinio įstatymo 34 straipsniu; Austrijoje – Federalinės Konstitucijos 23 straipsnis ir 1948 m. gruodžio 18 d. Federalinis įstatymas dėl federalinės valstybės, provincijų, rajonų, savivaldybių ir kitų viešosios teisės reglamentuojamų institucijų ir įstaigų atsakomybės už žalą, padarytą taikant įstatymus; Belgijoje – Civilinio kodekso 1382 ir kt. straipsniai; Kipre – Konstitucijos 146 ir 172 straipsniai, Ispanijoje – Konstitucijos 9 ir 106 straipsniai bei 1992 m. lapkričio 26 d. Įstatymo Nr. 30/1992 dėl teisės normų, taikomų viešojo valdymo institucijoms, ir bendrosios administracinės procedūros, 139 ir kt. straipsniai; Estijoje – Konstitucijos 25 straipsnis ir 2001 m. gegužės 2 d. Įstatymas dėl valstybės atsakomybės; Suomijoje – Konstitucijos 118 straipsnis ir Įstatymas Nr. 412/1974 dėl civilinės atsakomybės; Graikijoje – Įstatymo dėl civilinio kodekso 105 straipsnis; Vengrijoje – Civilinio kodekso 349 straipsnis; Italijoje – Civiliniame kodekse nustatytos normos dėl atsakomybės pagal lex aquilia; Nyderlanduose – Civilinio kodekso 6:162 straipsnis; Lenkijoje – Konstitucijos 77 straipsnis bei Civilinio kodekso 417 ir kt. straipsniai; Slovėnijoje – Konstitucijos 26 straipsnis ir Administracinio proceso įstatymo 63 straipsnis; Švedijoje – 1972 m. birželio 2 d. Įstatymas dėl žalos; Čekijoje – Teisių ir pagrindinių laisvių chartijos 36 straipsnis. Šis sąrašas rodo skirtumą, kad yra valstybių, kuriose minėtas principas įtvirtintas aukščiausios galios teisės aktuose, valstybių, kuriose galioja specialios nuostatos, ir valstybių, kurios daro nuorodą į privatinę teisę, taip pat valstybių, kurių neminėjau, kuriose principas suformuotas teismų praktikoje.

---

59 – Europos žmogaus teisių teismas taip apibūdino valstybės imunitetą 2001 m. lapkričio 21 d. Sprendime Al‑Adsani prieš Jungtinę Karalystę, § 48; minėtame sprendime McElhinney prieš Airiją, § 25 ir sprendime Fogarty prieš Jungtinę Karalystę, § 26; Recueil des arrêts et décisions, 2001‑XI.