1

Ieškovės, HEG Ltd ir Graphite India Ltd, yra Indijos bendrovės, nagrinėjamo produkto gamintojos ir eksportuotojos. Nagrinėjamas produktas sudarytas iš grafito elektrodų ir jų įmovų su 1,65 g/cm3 tikru tankiu ir 6 μΩm arba mažesne varža, kuri jiems suteikia didelį elektros maitinimą (toliau – nagrinėjamas produktas).

2

2003 m. liepos mėn. gavusi European Carbon and Graphite Association (Europos anglies ir grafito asociacijos), veikiančios SGL Carbon Group GmbH (toliau – SGL) ir UCAR SA vardu ir atstovaujančios didelei nagrinėjamą produktą gaminančio Bendrijos sektoriaus daliai, skundus, 2003 m. rugpjūčio 21 d. Komisija dviem atskirais pranešimais paskelbė apie antidempingo procedūros ir antisubsidijų procedūros dėl Indijos kilmės importuojamo nagrinėjamo produkto pradėjimą (OL C 197, atitinkamai p. 2 ir 5). Tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. kovo 31 d. (toliau – tyrimo laikotarpis). Tendencijų, svarbių žalai nustatyti, nagrinėjimas apėmė laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki tyrimo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjimo laikotarpis).

3

Komisija išsiuntė klausimynus visoms žinomoms susijusioms šalims ir visoms kitoms bendrovėms, kurios pranešė apie save per pranešimuose apie pradėjimą nustatytus laikotarpius, bei Indijos valdžios institucijoms. Ji gavo abiejų ieškovių, dviejų skundą pateikusių Bendrijos gamintojų, aštuonių naudojančių bendrovių ir dviejų nepriklausomų importuotojų atsakymus. Be to, viena bendrovė pateikė rašytines pastabas su tam tikra skaičiais išreikšta informacija, o dvi naudotojų asociacijos raštu pateikė komentarus.

4

Penkių Bendrijos gamintojų, dviejų nepriklausomų importuotojų į Bendriją, keturių naudotojų ir dviejų ieškovių patalpose buvo atliktas tikrinimas vietoje.

5

2003 m. lapkričio 13 d. įvyko pirmasis ieškovių ir Komisijos susirinkimas.

6

2003 m. gruodžio 3 ir 4 d. bei 2004 m. vasario 26 d. ieškovės pateikė Komisijai papildomus komentarus.

7

2004 m. balandžio 15 d. Komisija paskelbė pranešimą dėl Bendrijoje galiojančių antidempingo ir prieš subsidijas nukreiptų priemonių taikymo po plėtros, kai prisijungs Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, Lietuvos Respublika, Maltos Respublika, Slovakijos Respublika, Slovėnijos Respublika ir Vengrijos Respublika, ir dėl persvarstymo galimybės (OL C 91, p. 2, toliau – pranešimas, susijęs su priemonių persvarstymo galimybe dėl plėtros).

8

2004 m. balandžio 27 d. Komisija ieškovėms perdavė tris dokumentus su specialia informacija.

9

2004 m. gegužės 19 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1008/2004, nustatantį laikiną apsaugos nuo subsidijavimo muitą tam tikroms grafito elektrodų sistemoms, kurių kilmės šalis yra Indija (OL L 183, p. 35), bei Reglamentą (EB) Nr. 1009/2004, nustatantį laikiną antidempingo muitą tam tikroms grafito elektrodų sistemoms, kurių kilmės šalis yra Indija (OL L 183, p. 61), (toliau – atitinkamai laikinas antisubsidijų reglamentas ir laikinas antidempingo reglamentas, kartu – laikini reglamentai). Tą pačią dieną ji ieškovėms nusiuntė laišką, kuriame patikslino savo pastabas dėl per procedūrą ieškovių pateiktų komentarų.

10

2004 m. gegužės 27 d. ieškovės nusiuntė Komisijai savo pastabas dėl specialios informacijos dokumentų ir laikinųjų reglamentų.

11

2004 m. birželio 14 d. įvyko antrasis ieškovių ir Komisijos susirinkimas.

12

Po 2004 m. birželio 14 d. susirinkimo 2004 m. birželio 22 d. ieškovės pateikė Komisijai savo pastabas.

13

2004 m. liepos 9 d. Komisija perdavė ieškovėms du bendrosios informacijos dokumentus, susijusius su faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kuriais grindžiami pasiūlymai nustatyti galutinius antidempingo ir kompensacinius muitus, bei bendrosios informacijos dokumentą dėl dviejų procedūrų aspektų, susijusių su žala, priežastiniu ryšiu ir Bendrijos interesu.

14

2004 m. liepos 19 d. laišku ieškovės pateikė pastabas dėl įvairių Komisijos dokumentų. Jos taip pat paprašė suorganizuoti naują susirinkimą ir nurodė galimybę sudaryti susitarimą dėl įsipareigojimų.

15

2004 m. rugsėjo 13 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1628/2004, nustatantį galutinį kompensacinį muitą ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrų Indijos kilmės grafito elektrodų sistemų importui, galutinį surinkimą (OL L 295, p. 4), ir Reglamentą (EB) Nr. 1629/2004, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrų Indijos kilmės grafito elektrodų sistemų importui, galutinį surinkimą (OL L 295, p. 10), (toliau atitinkamai – skundžiamas antisubsidijų reglamentas ir skundžiamas antidempingo reglamentas, kartu – skundžiami reglamentai).

16

Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. lapkričio 30 d., ieškovės pareiškė šį ieškinį.

17

2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija paprašė leisti įstoti į bylą Tarybos reikalavimams palaikyti. 2005 m. birželio 7 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininkas pritarė šiam įstojimui į bylą. 2005 m. birželio 17 d. laišku Komisija informavo Pirmosios instancijos teismą, kad ji atsisako pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą, bet dalyvaus teismo posėdyje.

18

Pakeitus Pirmosios instancijos kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta šiai kolegijai.

19

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

20

Taikydamas proceso organizavimo priemones, Pirmosios instancijos teismas paprašė Tarybos pateikti tam tikrus dokumentus. Taryba įvykdė šį prašymą.

21

2008 m. birželio 4 d. vykusiame viešame posėdyje buvo išklausytos pagrindinių bylos šalių bei įstojusios į bylą šalies kalbos bei jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus.

22

Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

23

Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:

24

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.

25

Ieškovės pateikia penkis ieškinio pagrindus: pirmasis pagrįstas tuo, kad tyrimas buvo inicijuotas tik dėl iš Indijos importuojamo nagrinėjamo produkto, antrasis pagrindas susijęs su klaidingu tyrimų pobūdžiu, nes jie buvo atlikti Bendrijos, sudarytos tik iš penkiolikos valstybių narių, pagrindu, trečiasis – su Indijos muitų nuolaidų knygelių sistemai suteiktų subsidijų kvalifikavimo ir kompensacinių muitų sumos nustatymo klaidomis, ketvirtasis ir penktasis – su, be kita ko, tuo, jog vertinant Bendrijos pramonei padarytą žalą nebuvo atsižvelgta nei į ankstesnės antikonkurencinės praktikos poveikį, nei į nagrinėjamo produkto importo iš kitų šalių poveikį.

26

Ieškovės mano, kad institucijos pažeidė 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) 9 straipsnio 5 dalį, Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189, toliau – 1994 m. Antidempingo kodeksas) 9 straipsnio 2 dalį, nediskriminavimo principą ir padarė akivaizdžias vertinimo klaidas atlikdamos tyrimą tik dėl iš Indijos importuojamo nagrinėjamo produkto.

27

Iš esmės ieškovės tvirtina, kad institucijos pažeidė nediskriminavimo principą dėl to, kad pačios nepradėjo tyrimo dėl importo iš kitų valstybių, kuris gali sukelti dempingą, arba dėl to, kad neišprovokavo skundo, leidžiančio pradėti lygiagrečią procedūrą. Jos teigia, kad Komisija negalėjo sutikti nagrinėti tik su jais susijusį skundą ir kad ji, taikydama Reglamento Nr. 384/96 5 straipsnio 6 dalį, turėjo pradėti lygiagretų tyrimą dėl importo iš kitų valstybių arba informuoti skundą pateikusius asmenis apie procedūros pabaigą, nebent jie būtų pateikę skundą dėl kitų atitinkamų valstybių. Jos teigia, kad tarp skundą pateikusių asmenų ir kitų atitinkamų trečiųjų valstybių gamintojų yra glaudūs ekonominiai ryšiai, pasireiškiantys netgi bendru dalyvavimu Komisijos nubaustame kartelyje, o tai paaiškina, kodėl skundas buvo pateiktas dėl importo iš Indijos. Jos taip pat teigia, kad įvairūs skunde arba informacijoje, kurią jos pateikė Komisijai, esantys duomenys įrodo dempingo, susijusio su nagrinėjamais produktais iš kitų šalių (Jungtinės Valstijos, Lenkija, Japonija, Rusija, Kinija, Meksika), ne vien Indijos, buvimą.

28

Ieškovės teigia, kad nediskriminavimo principas taip pat turi būti taikomas priimant sprendimą pradėti tyrimą. Nors Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalis susijusi tik su valstybėmis, kurių atžvilgiu buvo nustatyta, kad jos sukėlė žalingą dempingą, taikant šį straipsnį kartu su nediskriminavimo principu matyti, kad jie taip pat apima skirtingą vertinimą, kylantį iš to, kad tyrimas dėl importo buvo atliktas tik vienos valstybės atžvilgiu, nors įrodymai, pateikti pradėjus procedūrą, prima facie, leidžia manyti, kad importas iš kitų šalių taip pat turėtų būti įtrauktas į tyrimą.

29

Šiuo atžvilgiu ieškovės primena, kad Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalis yra labai svarbi, nes ji išvedama iš 1994 m. antidempingo kodekso 9 straipsnio 2 dalies, kuri pati savaime yra palankiausios valstybės principo išraiška. Dempingo srityje šis principas reiškia būtinybę, kad antidempingo muitai neteisingai neribotų Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) valstybės narės prekių patekimo į rinką, kai importui iš kitų šalių, net jei jis sukelia dempingą ir žalą, netaikomi tokie muitai. Taigi neatlikusi tyrimo Komisija negali nustatyti, ar egzistavo dempingas ir kokia tiksli žalos apimtis.

30

Be to, ieškovės teigia, kad institucijos padarė akivaizdžias vertinimo klaidas teigdamos, kad pateikti įrodymai nepateisina tyrimo pradėjimo importo iš kitų šalių, ne vien Indijos, atžvilgiu. Tai, kad nebuvo tokio tyrimo, taip pat pažeidžia gero administravimo principą.

31

Ieškovės taip pat teigia, kad Komisija laikosi diskriminacinės pozicijos nustatydama nagrinėjamą produktą. Tyrimas buvo netaikomas iš Kinijos importuojamiems produktams remiantis tuo, kad nagrinėjami produktai buvo pagaminti nenaudojant aukščiausios kokybės adatinio kokso, o, kalbant apie importą iš Indijos, Komisija nesutiko iš tyrimo pašalinti grafito elektrodų ir jų įmovų, pagamintų nenaudojant aukščiausios kokybės adatinio kokso, nes tai yra pagrindiniai fiziniai ir techniniai galutinio produkto ir jo galutinio vartojimo požymiai, neatsižvelgiant į naudotas žaliavas, kurie nulemia nagrinėjamo produkto apibrėžimą. Jos pastebi, kad produktai iš Kinijos skirti tam pačiam galutiniam tikslui kaip ir žemesnės nagrinėjamo produkto kokybės gama.

32

Galiausiai, pateikdamos šį ieškinio pagrindą, ieškovės teigia, kad jų teisės į gynybą buvo pažeistos dėl to, kad į nekonfidencialią skundo versiją nebuvo įtraukti kai kurie įrodymai motyvuojant tuo, kad tai būtų pakenkę konkurento pagrindiniams komerciniams interesams. Be to, tai yra papildomas sąmokslo tarp skundą pateikusių asmenų ir kai kurių trečiosiose šalyse įsisteigusių nagrinėjamo produkto importuotojų įrodymas, pagrindžiantis tai, kad nebūtų atsižvelgta į šiuos įrodymus.

33

Taryba ginčija ieškovių argumentus.

34

Šis kaltinimas turi būti iš karto atmestas kaip nepagrįstas. Pirma, iš laikinojo antidempingo reglamento 11–14 konstatuojamųjų dalių, į kurias daroma nuoroda skundžiamo antidempingo reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad aukščiausios kokybės adatinis koksas nebuvo vienas iš veiksnių, kuriais institucijos rėmėsi nustatydamos nagrinėjamą produktą. Antra, ieškovės nepateikia įrodymų, kad institucijos neatliko tyrimo iš Kinijos importuojamų produktų atžvilgiu todėl, kad jie nėra pagaminti naudojant aukščiausios kokybės adatinį koksą.

35

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai draudžia, pirma, kad panašios situacijos būtų vertinamos skirtingai ir, antra, skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks požiūris nėra objektyviai pateisinamas (žr. 2005 m. balandžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-110/03, Rink. p. I-2801, 71 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

36

Tiesa, tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis Komisija turi teisę savo iniciatyva pradėti tyrimą taikydama Reglamento Nr. 384/96 5 straipsnio 6 dalį. Be to, nustatyta, kad Komisija tam tikrais atvejais skundą pateikusių asmenų prašo išplėsti jų skundo taikymo sritį. Vis dėlto nėra būtinybės aiškintis, ar ji turėjo taip elgtis nagrinėjamu atveju. Iš tikrųjų skirtingas vertinimas, pasireiškiantis tuo, kad antidempingo procedūra buvo pradėta tik dėl iš Indijos importuojamų produktų, nors yra įrodymų, kurie taip pat pagrįstų tyrimą importo iš kitų šalių atžvilgiu, netgi darant prielaidą, kad tai būtų įrodyta, negali būti nei Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies, 1994 m. Antidempingo kodekso 9 straipsnio 2 dalies, nei bendrojo vienodo požiūrio principo pažeidimas.

37

Pirma, kalbant apie Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalį, joje nustatyta, kad „kiekvienu atveju atitinkamo dydžio antidempingo muitas turi būti įvedamas nediskriminaciniu pagrindu produktui, importuojamam dempingo kaina iš visų šaltinių ir darančiam žalos, išskyrus jo importą iš tų šaltinių, kurių įsipareigojimai buvo priimti pagal šio Reglamento nuostatas“.

38

Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad ji draudžia diskriminacinį importuojamų produktų, kurių atžvilgiu buvo taikomi antidempingo muitai už to paties produkto importą, vertinimą (šiuo atžvilgiu žr. 2002 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europe Chemi-Con (Deutschland) prieš Tarybą, T-89/00, Rink. p. II-3651, 58 punktą). Tačiau šiuo atveju nagrinėjamas tariamai skirtingas importuojamų produktų, kuriems taikomi antidempingo muitai, ir importuojamų produktų, kurių atžvilgiu nebuvo atliekamas joks tyrimas, vertinimas. Taigi šios bylos faktinėms aplinkybėms netaikoma Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalis.

39

Antra, kalbant apie 1994 m. Antidempingo kodekso 9 straipsnio 2 dalį, pakanka pabrėžti, kad jo taikymo apimtis atitinka Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies apimtį tiek, kiek ji draudžia diskriminacinį vertinimą, kai produktams nustatyti antidempingo muitai surenkami atitinkamų importuojamų produktų kilmės pagrindu. Todėl jis netaikomas šiuo atveju.

40

Trečia, bendrojo vienodo požiūrio principo pažeidimu pagrįstas argumentas taip pat yra nepagrįstas.

41

Iš tikrųjų aplinkybė, kad Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalis yra vienodo požiūrio principo pavyzdys (38 punkte minėto sprendimo Europe Chemi-Con (Deutschland) prieš Tarybą 51 punktas), netrukdo tam, kad iš institucijų būtų reikalaujama laikytis šio principo taikant kitas Reglamento Nr. 384/96 nuostatas (dėl šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies žr. 2003 m. spalio 23 dalies Pirmosios instancijos teismo sprendimo Changzhou Hailong Electronics & Light Fixtures ir Zhejiang Yankon prieš Tarybą, T-255/01, Rink. p. II-4741, 60 ir 61 punktus).

42

Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio principo turi būti laikomasi derinant su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu kito naudai (žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 77 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tokia yra esmė ieškovių argumentų, kurie pagrįsti vien tik aplinkybe, kad importo iš kitų šalių atžvilgiu taip pat turėjo būti atliktas tyrimas. Todėl vienodo požiūrio principas šiuo atveju netaikytinas, ir tai, kad kitų galimų dempingo šaltinių atžvilgiu nebuvo pradėtas tyrimas, neturi jokios reikšmės skundžiamo antidempingo reglamento teisėtumui.

43

Todėl taip pat reikia atmesti ieškovių argumentus, pagrįstus gero administravimo principo pažeidimu ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis vertinant ieškovių pateiktus įrodymus, nes jais siekiama įrodyti, kad Komisija turėjo pradėti procedūrą iš trečiųjų šalių importuojamų prekių atžvilgiu. Dėl tos pačios priežasties ieškovių kritika dėl to, kad skundą pateikę asmenys jį pateikė tik dėl iš Indijos importuojamų produktų, yra nereikšminga skundžiamo antidempingo reglamento teisėtumui.

44

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisių į gynybą užtikrinimo principas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas (1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C-49/88, Rink. p. I-3187, 15 punktas ir 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą, T-159/94 ir T-160/94, Rink. p. II-2461, 81 straipsnis).

45

Pagal šį principą įmonėms, susijusioms su tyrimo procedūra prieš priimant antidempingo reglamentą, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą (44 punkte minėto sprendimo Al-Jubail Fertilizer prieš Tarybą 17 punktas, 1997 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EFMA prieš Tarybą, T-121/95, Rink. p. II-2391, 84 punktas ir 44 punkte minėto sprendimo Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą 83 punktas).

46

Šiuo atveju reikia pastebėti, kad kai kurie įrodymai, esantys konfidencialioje skundo versijoje, nebuvo apibendrinti nekonfidencialioje versijoje. Tai būtent yra 1, 5–7, 9–11, 15–18, 20–21, 23, 26, 28–31, 33–44 skundo priedų, kurių iš viso yra 45, atveju.

47

Vis dėlto ieškovės turi suteikti institucijoms galimybę įvertinti problemas, kurių joms galėtų sukelti tai, kad konfidencialioje skundo versijoje neapibendrinti nagrinėjami įrodymai (šiuo atžvilgiu žr. 44 punkte minėto sprendimo Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą 109 ir 110 punktai).

48

Šiuo atveju iš ieškovių ieškinio priede pateiktų dokumentų matyti, kad nors jos procedūros pradžioje 2003 m. spalio 3 d. pastabose dėl skundo trumpai užsiminė apie tai, kad nebuvo apibendrinimo, jos jau to nebeminėjo tolesniuose laiškuose.

49

Iš to matyti, kad, kadangi nepakankamai informavo Komisiją, o vėliau Tarybą, ieškovės negali remtis savo teisių į gynybą pažeidimu.

50

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas.

51

Ieškovės kritikuoja tai, kad ginčijamo reglamento nustatyti muitai apima dešimties naujų valstybių narių teritoriją, nors joje nebuvo atliktas joks tyrimas, ir todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo tokiems muitams priimti. Šiuo atžvilgiu ši situacija skiriasi nuo prieš plėtrą nustatytų muitų, kurių atžvilgiu tyrimas buvo atliktas teisingos teritorijos pagrindu, situacijos.

52

Toks automatinis antidempingo ir antisubsidijų muitų išplėtimas dešimčiai naujų valstybių narių prieštarauja Reglamento Nr. 384/96 1 straipsnio 1 ir 2 dalims, 2–7 straipsniams, 9 straipsnio 4 ir 5 dalims bei 1997 m. spalio 6 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2026/97 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 288, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 78) 1 straipsnio 1 daliai, 8–12 straipsniams, 15 ir 31 straipsniams. Iš esmės ieškovės teigia, kad tai, jog šiose įvairiose nuostatose daromos nuorodos į Bendriją arba į Bendrijos pramonę, reiškia, kad tyrimas turi būti atliekamas gerai apibrėžtos teritorijos, t. y. Bendrijos, o ne jos dalies teritorijos, pagrindu. Tai taip pat išplaukia iš atitinkamų 1994 m. antidempingo kodekso ir iš PPO Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (OL L 336, 1994, p. 156; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 243, toliau – SSKP) nuostatų. Be to, ieškovės pastebi, kad dešimt naujų valstybių narių apimantis tyrimas buvo reikalingas siekiant tiksliai nustatyti dempingo skirtumą ir žalą, kurią jis ar tariamos subsidijos sukels. Galiausiai jos primena, kad antidempingo procedūros pradėjimas turi būti pagrįstas informacija, susijusia su importuojamų produktų kiekio keitimusi, poveikiu panašių produktų kainoms ir įtaka Bendrijos pramonei, vadinasi, penkiolikos valstybių narių pagrindu priimtos priemonės negali būti automatiškai taikomos 25 valstybių narių Bendrijoje nepatikrinus, ar procedūros galėjo būti pradėtos panašios informacijos pagrindu išsiplėtusioje Bendrijoje.

53

Ieškovės iš esmės mano, kad Komisija turėjo teisę atlikti tyrimą, kuriame būtų atsižvelgta į būsimą plėtrą, nes jokia Reglamento Nr. 384/96 ir Reglamento Nr. 384/96 nuostata jai nedraudė išsiųsti prašymų suteikti informacijos.

54

Jos nepritaria Tarybos argumentams, pagrįstiems metodu, pasiūlytu pranešime, susijusiame su priemonių persvarstymo galimybe dėl plėtros. Šiuo pranešimu negali būti pagrįsta tai, kad institucijos nukrypsta nuo atitinkamų teisės aktų. Nors ieškovės pripažįsta, kad teisės aktuose patvirtinta, jog vykstančios procedūros gali lemti tai, kad muitai bus taikomi visose naujosiose valstybėse narėse, jos iš esmės mano, kad rekomenduojami sprendimo būdai ir būtent galimybė, kad Komisija atliktų tarpinį tyrimą, neturi reikšmės, kalbant apie procedūras, kurios nebuvo užbaigtos iki plėtros. Šiuo atžvilgiu jos primena, kad negalima prašyti tarpinės peržiūros prieš pasibaigiant bent jau vienerių metų laikotarpiui nuo atitinkamų priemonių nustatymo.

55

Tai, kad tam tikrais ypatingais atvejais buvo pastebėta, kad, išplėtus analizę naujosiose valstybėse narėse, tyrimo išvados radikaliai nepasikeistų, yra nesvarbu kitoms nei nagrinėjamoms situacijoms.

56

Taryba mano, kad antidempingo ir antisubsidijų priemonių taikymas buvo teisingai išplėstas išsiplėtusiai Bendrijai. Iš ribotos bendros ekonominės plėtros svarbos matyti, kad tyrimo, kuris buvo atliktas Bendrijoje, sudarytoje iš penkiolikos valstybių narių, išvados iš esmės galioja išsiplėtusiai Bendrijai, o tai patvirtina ribotas prašymų atlikti tarpinę peržiūrą skaičius. Ji teigia, kad sisteminė visų egzistuojančių antidempingo ir antisubsidijų priemonių peržiūra uždėtų didelę naštą ir papildomas išlaidas visiems atitinkamiems ūkio subjektams ir būtų negalima įgyvendinti praktikoje.

57

Taryba teigia, kad pranešimas, susijęs su priemonių persvarstymo galimybe dėl plėtros, yra laikinas sudėtingas sprendimas, priklausantis Bendrijos diskrecijai ir sudarytas iš dviejų etapų peržiūros mechanizmo, leidžiančio užtikrinti, kad būtų galima padaryti pakeitimus, kai tai yra pagrįsta.

58

Pirma, iš to išplaukia, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. visos galiojančios antidempingo ir antisubsidijų priemonės automatiškai taikomos į 25 valstybių narių Bendriją importuojamiems produktams ir kad, jei prieš 2004 m. gegužės 1 d. pradėti tyrimai turėjo pasibaigti priemonių priėmimu, jos taip pat turėjo būti taikomos importuojamiems produktams į 25 valstybių narių Bendriją.

59

Antra, buvo numatytas peržiūros mechanizmas, siekiant užtikrinti, kad būtų galima padaryti pataisymus. Taryba šiuo atžvilgiu primena, kad Komisija suinteresuotajai šaliai prašant buvo pasiruošusi visiškai arba iš dalies peržiūrėti antidempingo arba antisubsidijų priemones pagal Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 3 dalį ir pagal Reglamento Nr. 2026/97 19 straipsnį nelaukdama, kol pasibaigs vienerių metų laikotarpis, nes ji viešai pranešė, kad naudosis savo teise pradėti peržiūrą savo iniciatyva. Taryba teigia, kad ieškovės nepasinaudojo šia galimybe, ir mano, jog taip buvo todėl, kad jos nebuvo įsitikinusios, jog tarpinė peržiūra būtų pasibaigusi joms palankesniu rezultatu.

60

Be to, ji mano, kad ieškovių kaltinimai yra vien formalūs, nes jos netvirtina, kad tyrimo, apimančio 25 valstybes nares, rezultatai būtų buvę kitokie, ir šiuo atžvilgiu nepateikia jokių įrodymų.

61

Galiausiai Taryba pabrėžia, kad siekdama išsamumo Komisija visose nagrinėjamose bylose įvertino plėtros poveikį, įskaitant abi nagrinėjamas procedūras, ir rezultatai nebuvo labai skirtingi.

62

Akivaizdu, kad tyrimo laikotarpis truko nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. kovo 31 d., kai Bendrija buvo sudaryta tik iš penkiolikos valstybių narių, laikinieji reglamentai buvo priimti 2004 m. gegužės 19 d., o skundžiami reglamentai – 2004 m. rugsėjo 13 d., kai Bendriją sudarė 25 valstybės narės.

63

Reikia priminti, kad antidempingo ir kompensaciniai muitai yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu ir subsidijomis grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė (dėl antidempingo muitų žr. 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nanjing Metalink prieš Tarybą, T-138/02, Rink. p. II-4347, 60 punktą). Be to, pagal Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalį ir pagal Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 2 dalį žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus: pirma, importo dempingo ir subsidijų kiekius bei importo poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir, antra, tokio importo nulemtą poveikį Bendrijos pramonei.

64

Iš to matyti, kad nustatant antidempingo ir kompensacinius muitus reikia atsižvelgti į Bendrijos sudėtį jų priėmimo momentu. Kadangi per tyrimo laikotarpį Komisijos gautoje informacijoje nebuvo atsižvelgta į plėtros perspektyvą ir todėl ji susijusi tik su iš penkiolikos valstybių narių sudaryta Bendrija, Komisija, priimdama laikinuosius reglamentus, ir prireikus Taryba, priimdama skundžiamus reglamentus, turi patikrinti, ar ši informacija taip pat buvo aktuali iš 25 valstybių narių sudarytai Bendrijai.

65

Iš tikrųjų Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 2026/97 11 straipsnio 1 dalis draudžia atsižvelgti į aplinkybes, atsiradusias pasibaigus tyrimo laikotarpiui. Vis dėlto šiuo atveju tai, kad Bendrijos plėtra yra įvykis, įvykęs po tyrimo laikotarpio, jokiu būdu negali atleisti institucijos nuo 64 punkte minėtos pareigos.

66

Pirmosios instancijos teismas dėl Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalies jau yra pabrėžęs, jog tiriamojo laikotarpio nustatymu ir draudimu atsižvelgti į vėlesnes nei šis laikotarpis aplinkybes siekiama, kad tyrimo rezultatai būtų tipingi ir patikimi, užtikrinant, kad suinteresuotųjų gamintojų veiksmai pradėjus antidempingo procedūrą neturėtų poveikio veiksniams, kuriais grindžiamas dempingo ir žalos apskaičiavimas, ir kad procedūros pabaigoje įvesti galutiniai muitai iš tikrųjų atlygintų žalą dėl dempingo (šio sprendimo 63 punkte minėto sprendimo Nanjing Metalink prieš Tarybą 59 punktas).

67

Be to, tai, kad Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „paprastai“, leidžia draudimo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją išimtis. Dėl su tyrimu susijusioms įmonėms palankių aplinkybių jau buvo nuspręsta, kad Bendrijos institucijos neprivalo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją, nebent ši informacija atskleidžia naujus pokyčius, dėl kurių numatomi įvesti antidempingo muitai tampa akivaizdžiai netinkami (1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Sinochem Heilongjiang prieš Tarybą, T-161/94, Rink. p. II-695, 88 punktas ir 2001 m. birželio 20 d. Sprendimo Euroalliages ir kt. prieš Komisiją, T-188/99, Rink. p. II-1757, 75 punktas). Jeigu, atvirkščiai, informacija apie vėlesnį nei tiriamasis laikotarpį, atskleidžianti faktinius atitinkamų įmonių veiksmus, pateisina antidempingo muitų įvedimą arba padidinimą, remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, reikia konstatuoti, kad institucijos turi teisę ir net pareigą į ją atsižvelgti (63 punkte minėto sprendimo Nanjing Metalink prieš Tarybą 61 punktas). Taip pat galima samprotauti ir dėl Reglamento Nr. 2026/97 11 straipsnio 1 dalies, kurios redakcija šiuo atžvilgiu yra tapati Reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 daliai.

68

Be to, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prekybos apsaugos priemonių srityje Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi išnagrinėti, sudėtingumo (žr. 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T-35/01, Rink. p. II-3663, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau nusistovėjusioje teismų praktikoje taip pat teigiama, kad, kai institucijos turi tokią diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą, ir šios garantijos apima, be kita ko, kompetentingos institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas atskiro atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 punktas ir 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T-167/94, Rink. p. II-2589, 73 punktas).

69

Reikia konstatuoti, kad dešimties naujų valstybių narių įstojimas laikotarpiu nuo tyrimo laikotarpio pabaigos iki skundžiamų reglamentų priėmimo yra svarbi aplinkybė, kurią institucijos turėjo išnagrinėti šio sprendimo 68 punkte minėtos teismo praktikos prasme ir įvertinti jos poveikį abiem nagrinėjamoms procedūroms.

70

Priešingai Tarybos teiginiams, vien nuoroda į ribotą bendrą ekonominę plėtros svarbą negali atleisti institucijų nuo šiame sprendime minėtos pareigos, nes toks bendro pobūdžio teiginys nėra susijęs su konkrečiu nagrinėjamo importo ekonomikos sektoriumi.

71

Kalbant apie Komisijos pareiškimą dėl galimos priemonių peržiūros dėl plėtros, jis jokiu būdu nereiškia, kad buvo pakankamai atsižvelgta į plėtros poveikį nagrinėjamoms procedūroms. Priešingai, pagal šį metodą plėtros poveikis nenagrinėjamas savo iniciatyva, nors ir numatoma galimybė vėliau peržiūrėti priemones. Todėl vien tokios peržiūros galimybė, kuri yra palikta Komisijos diskrecijai ir kuri atsirado po reglamentų priėmimo, neatleidžia institucijų nuo jų pareigos užtikrinti, kad Bendrijos plėtra neturėtų poveikio antidempingo ir antisubsidijų muitams.

72

Vis dėlto iš bendros informacijos dokumento dėl abiejų procedūrų aspektų, susijusių su žala, priežastiniu ryšiu ir Bendrijos interesu, matyti, kad šiuo atveju Komisija įvertino plėtros pasekmes per tyrimo laikotarpį gautų duomenų svarbai. Šiame dokumente Komisija pažymi – jos išvados nebuvo ieškovių užginčytos, – kad, pirma, iš Indijos į naująsias valstybes nares importuojamų produktų kainos buvo šiek tiek mažesnės nei nustatytosios per tyrimo laikotarpį ir, kad, antra, kalbant apie pardavimą, gamybą bei nagrinėjamo produkto importą, naujųjų valstybių narių dalis buvo minimali. Be to, šiame dokumente paminėta, kad vienintelės dvi žinomos nagrinėjamo produkto gamybos vietos naujosiose valstybėse narėse yra Lenkijoje ir kad iš 2003 m. Lenkijos valdžios institucijų atlikto antidempingo tyrimo Komisija gavo informaciją, iš kurios matyti, kad iš Indijos į Lenkiją importuojamų produktų kaina yra 4 % mažesnė nei produktų, importuojamų į Bendriją.

73

Atlikdama tokį patikrinimą pasibaigus tyrimo laikotarpiui, Komisija taip užsitikrino, kad per tyrimą gauta informacija būtų vis dar tipinga Bendrijai tokios sudėties, kokios ji buvo antidempingo ir kompensacinių muitų priėmimo momentu. Todėl ji įvykdė savo pareigą išnagrinėti visas šiuo atveju svarbias aplinkybes.

74

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti nepritarta argumentui, jog institucijos turėjo įvertinti, ar jų turima informacija joms leido pradėti procedūrą išsiplėtusioje Bendrijoje. Iš tikrųjų iš to darytina neišvengiama išvada, kad informacija, kurios pagrindu Komisija nusprendė pradėti nagrinėjamas procedūras, galėjo taip pat pagrįsti tyrimo atlikimą 25 valstybių narių Bendrijoje.

75

Dėl nuorodos į 1994 m. Antidempingo kodekso ir SSKP nuostatas pakanka konstatuoti, kad ieškovės neįrodė, kuo jų turinys skiriasi nuo Reglamento Nr. 384/96 ir Reglamento Nr. 2026/97 nuostatų, kurios padaro veiksmingas jose nustatytas specialias pareigas.

76

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas.

77

Ieškovės tvirtina, kad skundžiamas antisubsidijų reglamentas prieštarauja proporcingumo principui, Reglamento Nr. 2026/97 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiui ir 15 straipsnio 2 daliai bei šio reglamento III priedui, taip pat SSKP 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 dalies ii papunkčiui ir 19 straipsnio 3 daliai ir jame padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų bei procesinių pažeidimų dėl to, kad nustatyti netinkamų dydžių kompensaciniai muitai.

78

Pirmiausia jos primena, kad Indijos muitų nuolaidų knygelių sistema (toliau – DEPB) leidžia eksportuotojui pagal normas, vadinamas „standard technical input-output“ (toliau SION norma), gauti importo kreditą, atitinkantį už eksportuojamam produktui pagaminti būtinų žaliavų importą mokamų muitų sumą už vienetą. Jos pabrėžia muitų, sumokėtų importuojant nagrinėjamam produktui pagaminti būtinas dalis, ir būtent pačią brangiausią iš jų, t. y. aukščiausios kokybės adatinį koksą, kurio Indijoje nėra, grąžinimo svarbą.

79

Ieškovės ginčija skundžiamame antisubsidijų reglamente numatytą subsidijų kvalifikavimą. Bet kuriuo atveju, netgi jei galima diskutuoti, kad DEPB turi subsidijos požymių, reglamente buvo neteisingai nuspręsta, kad kompensacinių priemonių naudą sudarė visos importo muitų, kurie paprastai mokami nuo visų importuojamų produktų, sumos. Tik surinktas perviršis gali būti laikomas subsidija.

80

Pirma, tokia išvada kyla skaitant Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį kartu su šio reglamento I priedo i punktu. II priedo I 2 punktas taip pat pagrindžia tokią analizę. Tai rodo, kad subsidija gali būti tik tuomet, jei pagal muito grąžinimo sistemą grąžinama per daug, ir tiek, kiek suma yra viršijama. Taigi prieš DEPB kvalifikuodama subsidiją, Komisija turi įrodyti, ar yra grąžinamo muito perviršis. Toks pat vertinimas iš esmės pateikiamas III priedo I punkte. Iš tikrųjų, ieškovių nuomone, kadangi DEPB turi būti laikoma pakaitine muitų grąžinimo sistema, taikomas Reglamento Nr. 2026/97 III priedas, t. y. priedas, kurio Taryba neišanalizavo.

81

Tarybos argumentas, kad subsidija gali egzistuoti netgi nesant mokėjimo perviršio, jei nagrinėjama sistema griežtai neatitinka Reglamento Nr. 2026/97 I-III priedų nuostatų, pagrįstas klaidinga prielaida, kad šie priedai numato įvairias sąlygas, kurias turi atitikti tobula muito grąžinimo sistema, nes tai yra labiau gairės siekiant nustatyti, ar yra garantijos, užtikrinančios, kad grąžinant muitus nebūtų perviršio.

82

Antra, klaidingai buvo vertinama, kad DEPB nėra teisinga muitų grąžinimo sistema todėl, kad Indijoje nėra procedūros, skirtos patikrinti, ar ji teisingai įgyvendinama. Ieškovės mano, kad tokia sistema egzistuoja ir sudaryta iš tokių dalių: pirma, griežto SION normos taikymo ir įgyvendinimo bei, antra, to, kad kreditai suteikiami esant eksportui ir gali būti naudojami tik importuojamų žaliavų atžvilgiu pagal vadinamąsias „input–output“ normas. Jos taip pat teigia, kad dauguma Indijos eksportuotojų naudojasi DEPB taip pat kaip muito grąžinimo sistema, pagal kurią numatyta griežta pareiga susigrąžinti tik muitus, sumokėtus už konkrečią eksportuojamo produkto gamyboje naudotą žaliavą. Jie taip daro, nes tai turi ekonominę prasmę. Taigi ši sistema, pagrįsta ūkio subjektų skatinimu, atitinka praktinius sumetimus ir būtinybę supaprastinti administracinę procedūrą visoje Indijos teritorijoje.

83

Trečia, ieškovės kritikuoja institucijas, jog šios netyrė, kad įsitikintų, ar, atsižvelgiant į žaliavas, buvo perviršis, ir taip pažeidė gero administravimo principą bei pagrindinius Reglamento Nr. 2026/97 principus. Iš esmės jos teigia, kad Komisija turi specifinę pareigą nagrinėti, ar eksportuojančios šalies valdžios institucijos sukūrė sistemą arba procedūrą, leidžiančią patvirtinti, kokios žaliavos ir kokie jų kiekiai naudojami eksportuojamo produkto pagaminimo procese. Kadangi buvo manoma, kad Indijoje tokios sistemos nėra, Komisija turėjo ištirti, ar, pirma, DEPB veikė praktikoje ir, antra, kokio dydžio per didelę muito dalį ji galėjo leisti susigrąžinti eksportuotojams tam, kad kompensacinė suma būtų taikoma tik perviršio atžvilgiu. Nelogiška manyti, kad Indijos valdžios institucijos turi atlikti naują tyrimą, nes iš tolesnio nagrinėjimo matyti, kad egzistuoja pakankamos patikrinimo sistemos, kurios, jei jos egzistuotų, trukdytų gauti grąžinamų muitų perviršį. Bet kuriuo atveju ieškovės primena, kad Bendrijų institucijos turi nustatyti, ar egzistuoja subsidija ir, jei egzistuoja, nustatyti jos dydį.

84

Ketvirta, jos remiasi tuo, kad egzistuoja tarptautinės teisės principas, įtvirtintas SSKP ir Bendrijos muitinės sistemoje, pagal kurį gamintojas neturi mokėti muito už importuojamas prekes, tik jei jis su jomis dirbs ir tada reeksportuos. Vis dėlto nėra tarptautiniu lygmeniu privalomo sąlygų, kurias turi atitikti tokia sistema, apibrėžimo. Pagal Bendrijos institucijų taikomą vertinimą Indijai, besivystančiai šaliai, neturinčiai išvystytos muitinės sistemos, turėtų būti nustatoma sistema, kuri tiksliai atitiktų Bendrijos muitinės kodeksu įtvirtintą sistemą.

85

Penkta, ir alternatyviai, jei būtų nuspręsta, kad subsidiją sudaro visa grąžinamo muito suma, nepaisant, ar ji turi perviršį, ar ne, ieškovės primena, kad Komisija dar turi apskaičiuoti kompensuotinos subsidijos dydį. Jos teigia, kad pagal Reglamento Nr. 2026/97 5 straipsnį ji sudaryta tik iš subsidijos gavėjui suteiktos naudos. Kadangi visuotinai pripažįstama, kad žaliavos, naudojamos gaminant eksportuojamą produktą, atleidžiamos nuo importo muito, nauda gali būti suteikta, tik jei eksportuotojui sugrąžinto muito suma viršija sumokėtų importo muitų sumą už žaliavas, sunaudotas eksportuojamo produkto gamyboje.

86

Taryba ginčija šio pagrindo pagrįstumą.

87

Šiuo pagrindu ieškovės iš esmės teigia, kad institucijos padarė teisės klaidą aiškindamos subsidijos sąvoką, DEPB teisinio kvalifikavimo klaidą ir galiausiai pažeidė procedūrinio pobūdžio pareigą netirdamos, kaip realiai veikia DEPB.

88

Šio pagrindo pavadinime taip pat minimas proporcingumo principas. Vis dėlto ieškovės niekur nepaaiškina, kodėl DEPB kvalifikavimas kaip subsidijos prieštarauja proporcingumo principui. Taigi toks kaltinimas neatitinka Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jis nėra pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, esant reikalui, be papildomos informacijos, ir todėl turi būti pripažintas nepriimtinu (šiuo atžvilgiu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T-352/94, Rink. p. II-1989, 333 ir 334 punktus).

89

Pagal Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį:

„Laikoma, kad subsidija egzistuoja, jeigu: <…> kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybė skyrė finansinį indėlį, kitaip sakant, jei: <…> vyriausybės pajamos, kurios kitu atveju turi būti sumokamos, yra sulaikomos arba nesurenkamos (pavyzdžiui, fiskalinės lengvatos, tokios, kaip mokestinės paskolos); šiuo atžvilgiu eksportuojamos prekės atleidimas nuo muitų ar mokesčių, mokamų už panašią prekę, skirtą vartoti valstybės viduje, arba tokių muitų ar mokesčių sumažinimas suma, neviršijančia priaugusios jų dalies, nėra laikoma subsidija, jei tokia išimtis suteikiama laikantis I–III priedų nuostatų.“

90

Iš šios nuostatos matyti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovės, Reglamento Nr. 2026/97 I–III priedai nėra paprastos gairės, siekiant nustatyti, ar yra garantijos, užtikrinančios, kad grąžinant muitus nebūtų perviršio, bet juose numatytos taisyklės, kurių būtina laikytis tam, kad atsisakymas išieškoti muitą arba atleidimas nuo muito nebūtų laikomi subsidija. Ši išvada akivaizdžiai išplaukia iš labai aiškios Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio formuluotės. Be to, iš šio straipsnio struktūros matyti, kad leidimas nukrypti, suteiktas atleidimo nuo muito arba atsisakymo jį išieškoti atveju, yra principo, pagal kurį valstybės pajamų, kurios paprastai turi būti sumokamos, sulaikymas arba nesurinkimas yra subsidija, išimtis. Todėl jis turi būti aiškinamas griežtai.

91

Todėl skundžiamo antisubsidijų reglamento 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nusprendusi, kad, nesilaikant Reglamento Nr. 2026/97 I–III priedų nuostatų, kompensuotina lengvata yra sudaryta iš bendros paprastai už visą importą privalomų mokėti muitų sumos, Taryba, aiškindama Reglamentą Nr. 2026/97, nepadarė teisės klaidos. Iš tikrųjų tai, kad kvalifikuoti kaip subsidiją galima tik gautą perviršį, kaip teigia ieškovės, pirmiausia reiškia, kad atsisakymo išieškoti muitą arba atleidimo nuo jo sistema yra suderinama su Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu ir todėl su jo I–III priedais.

92

Dėl tų pačių priežasčių turi būti atmestas argumentas, pagrįstas tariamu Reglamento Nr. 2026/97 5 straipsnio, pagal kurį „kompensuotinų subsidijų dydis <…> skaičiuojamas subsidijos gavėjui suteiktos naudos išraiška, nustačius, kad tokia nauda suteikta subsidijavimo tyrimo laikotarpiu“, pažeidimu. Iš tikrųjų jis grindžiamas tokia pačia klaidinga prielaida, kad eksportuotojai turi teisę susigrąžinti muitą už žaliavas, naudojamas eksportuojamo produkto gamyboje, nors iš to, kas pasakyta, matyti, kad ši teisė sąlygojama Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio laikymusi.

93

Šios išvados nepaneigia nuoroda į I priedo i papunktį, II priedo I 2 punktą ir III priedo I punktą, kuriuose iš esmės patikslinta, kad muito grąžinimo sistema gali būti subsidija, jei pagal ją išmokamos didesnės nei surenkamos sumos. Pakanka pažymėti, kad šiose skirtingose nuostatose primenamas Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje numatytas principas, o ne siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos turi atitikti muito grąžinimo sistema, kad būtų suderinama su šiuo straipsniu, nes šie kriterijai išdėstyti kitose Reglamento Nr. 2026/97 II ir III priedo nuostatose.

94

Galiausiai, kalbant apie Reglamento Nr. 2026/97 1 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio 2 dalį bei SSKP 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio iii dalį ir 19 straipsnio 3 dalį, į kuriuos daroma nuoroda šio pagrindo tekste, ieškovės nepaaiškina, kodėl jos turi kokią nors įtaką sąlygų, kurias turi tenkinti atleidimo nuo muito arba atsisakymo jį išieškoti sistema, kad nebūtų kvalifikuojama kaip subsidija, analizei.

95

Pagal Reglamento Nr. 2026/97 II priedo II 4 punktą: „Kur tvirtinama, kad <…> sumokėto importo muito grąžinimo sistema yra subsidija dėl netiesioginių mokesčių ar muito mokesčių per didelės dalies grąžinimo arba per didelės dalies importo muito grąžinimo už sąnaudas, panaudotas eksportuojamiems produktams gaminti, Komisija paprastai privalo visų pirma nustatyti, ar eksportuojančios valstybės vyriausybė turi arba taiko sistemą ar tvarką, kuriomis patvirtinama, kokios sąnaudos yra naudojamos eksportuojamiems produktams gaminti ir kokiais kiekiais. Kur tokia sistema arba tvarka yra nustatytos taikyti, paprastai Komisija privalo ištirti tą sistemą arba tvarką, siekdama išsiaiškinti, ar ji priimtina, veiksminga atsižvelgiant į numatomą tikslą ir grindžiama bendrai priimta eksportuojančios valstybės komercine praktika“. Reglamento Nr. 2026/97 III priedo II 2 punktas yra suformuluotas panašiai, kalbant apie muito už žaliavas, kurios naudojamos kaip pakaitalas, grąžinimo sistemą.

96

Pagal Reglamento Nr. 2026/97 II priedo II 5 punktą: „Kur tokios sistemos arba tvarkos nėra, kur ji nėra tinkama, arba kur ji yra sukuriama arba laikoma tinkama, tačiau ji nėra taikoma arba ji negali būti veiksmingai taikoma, eksportuojančioji šalis turi atlikti tolimesnį tyrimą, remiantis paprastai sunaudojamomis sąnaudomis, siekiant nustatyti, ar mokamos per didelės išmokos. Jeigu Komisija laikosi nuomonės, kad tolimesnis tyrimas yra būtinas, jis gali būti atliekamas atsižvelgiant į 4 dalį“. Reglamento Nr. 2026/97 III priedo II 3 punktas yra suformuluotas panašiai, kalbant apie muito už žaliavas, kurios naudojamos kaip pakaitalas, grąžinimo sistemą.

97

Nuspręsdama, kad DEPB negalėjo būti kvalifikuota kaip leidžiama muito už žaliavas arba žaliavas, kurios naudojamos kaip pakaitalas, grąžinimo sistema, Taryba, be kita ko, rėmėsi skundžiamo antisubsidijų reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta aplinkybe, pagal kurią:

„Indijos Vyriausybė neįdiegė veiksmingos tikrinimo sistemos arba procedūros tam, kad būtų patvirtinta, ar eksportuojamo produkto gamyba pareikalavo sąnaudų ir kiek jų buvo (Reglamento (Nr. 2026/97) II priedo II (punkto) 4 <…> ir, jei tai yra pakeičiamoji grąžinimo sistema – Reglamento (Nr. 2026/97) III priedo II (punkto) 2 <…>). Be to, Indijos vyriausybė nevykdė tikraisiais sąnaudų kiekiais pagrįsto po eksporto atliekamo patikrinimo, kad būtų nustatyta, ar buvo atliktas perteklinis mokėjimas, nors tą patikrinimą paprastai privaloma atlikti, jeigu netaikoma veiksminga tikrinimo sistema (Reglamento (Nr. 2026/97) II priedo II (punkto) 5 <…> ir III priedo II (punkto) 3 <…>).“

98

Reikia konstatuoti, kad Taryba teisingai aiškino Reglamento Nr. 2026/97 II ir III prieduose nurodytus kriterijus, t. y. kriterijus, kuriais siekiama patikrinti, ar eksportuojančioje šalyje egzistuojanti muito grąžinimo sistema užtikrina, kad žaliavos arba žaliavos, kurios naudojamos kaip pakaitalas, realiai sunaudojamos. Pirmasis kriterijus susijęs su sistemos arba procedūros, leidžiančios atlikti tokį patikrinimą, egzistavimu. Antrasis kriterijus, kuris prireikus taikomas tokiu atveju, jei tokia sistema ar tokia procedūra neegzistuoja arba turi trūkumų, susijęs su tuo, kad šalis eksportuotoja atlieka tyrimą, pagrįstą realiai panaudotomis žaliavomis arba atliktais sandoriais.

99

Taryba teisingai nusprendė, kad DEPB neatitinka Reglamento Nr. 2026/97 II ir III prieduose numatytų kriterijų.

100

Pirma, iš DEPB apibūdinimo, koks pateiktas laikinojo antisubsidijų reglamento 23–30 konstatuojamosiose dalyse, t. y. apibūdinimo, Tarybos patvirtinto skundžiamo antisubsidijų reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje, ir kurio ieškovės neginčija, matyti, kad Indijos valdžios institucijos įtvirtino patikrinimo procedūrą arba mechanizmą. Priešingai nei teigia ieškovės, keletas veiksnių, įskaitant SION normos taikymą, kreditų importuojamoms žaliavoms naudojimą ir aplinkybę, kurią jos nurodo savo pastabose, pagal kurią dauguma Indijos eksportuotojų naudojasi DEPB taip pat kaip naudotų muito grąžinimo sistemą, pagal kurią numatyta griežta pareiga susigrąžinti tik muitus, sumokėtus už konkrečią eksportuojamo produkto gamyboje naudotą žaliavą, neatstoja patikrinimo procedūros arba sistemos Reglamento Nr. 2026/97 II priedo II 4 punkto ir III priedo II 2 punkto prasme.

101

Antra, aišku, kad Indijos valdžios institucijos po eksporto neatliko tyrimo, kaip jos turėjo jį atlikti nesant patikrinimo procedūros arba sistemos pagal Reglamento Nr. 2026/97 II priedo II 5 punktą ir to pačio reglamento III priedo II 3 punktą. Be to, tai patvirtina ieškovių argumentai, kad tokį patikrinimą turi atlikti Bendrija.

102

Taigi Taryba buvo teisi, nuspręsdama, kad DEPB neatitiko Reglamento Nr. 2026/97 II ir III prieduose numatytų kriterijų ir kad todėl ji negali būti kvalifikuojama kaip leidžiama muito už žaliavas arba žaliavas, kurios naudojamos kaip pakaitalas, grąžinimo sistema to pačio reglamento 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio prasme.

103

Šiai išvadai nedaro įtakos Reglamento Nr. 2026/97 II ir III prieduose vartojamas žodis „paprastai“. Nors jis reiškia, kad ypatingomis aplinkybėmis institucijos gali naudoti kitus kriterijus, tai negali atimti iš jų galimybės savo išvadą, kad muito už žaliavas arba žaliavas, kurios naudojamos kaip pakaitalas, grąžinimo sistema yra neleistina, pagrįsti tuo, jog nebuvo laikytasi numatytų kriterijų.

104

Ieškovių argumentai, pagrįsti tuo, kad tarptautiniu lygmeniu nėra muito grąžinimo sistemos privalomo apibrėžimo, ir tuo, kad Indija yra besivystanti šalis, nepaneigia šios išvados. Šiuo atžvilgiu pakanka pabrėžti, kad Reglamento Nr. 2026/97 II ir III priedai yra suderinami su SSKP II ir III priedais ir kad pastaruosiuose nedaroma jokio skirtumo besivystančių šalių naudai.

105

Papildomai galima pažymėti, kad DEPB yra pagrįsta ne realiu žaliavų arba žaliavų, kurios naudojamos kaip pakaitalas, panaudojimu eksportuojamo produkto gamyboje, bet paprasčiausiu jų kiekio įvertinimu. Šiuo atžvilgiu šioje sistemoje nenumatyta jokia sąlyga dėl veiksmingo žaliavų naudojimo eksportuojamo produkto gamyboje. Tačiau tokios sąlygos buvimas netiesiogiai, bet neabejotinai išplaukia iš Reglamento Nr. 2026/97 2 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio bei jo II ir III priedų.

106

Kaip matyti iš šio sprendimo 95 ir 96 punktų, Komisija turi tik nustatyti, ar eksportuojančios šalies valdžios institucijos nustatė ir taikė kontrolės sistemą arba procedūrą. Priešingai nei teigia ieškovės, iš jos tikrai nereikalaujama atlikti tyrimą ir patikrinti, kaip DEPB veikia praktikoje. Atvirkščiai, nesant adekvačios kontrolės sistemos arba procedūros, eksportuojanti šalis, o ne Bendrija, turi atlikti naują tyrimą, pagrįstą nagrinėjamomis realiomis žaliavomis ir realiais sandoriais. Taigi šis kaltinimas turi būti atmestas.

107

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.

108

Ieškovės tvirtina, kad skundžiami reglamentai pažeidžia, pirma, Reglamento Nr. 384/96 1 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1, 6 ir 7 dalis, 9 straipsnio 4 dalį bei 1994 m. Antidempingo kodekso 3 ir 9 straipsnius ir, antra, Reglamento Nr. 2026/97 1 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1, 6 ir 7 dalis, ir 15 straipsnio 1 dalį bei SSKP 15 ir 19 straipsnius, ir juose padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes galutiniai muitai nagrinėjamo produkto importui nustatyti, teisingai ir adekvačiai neįvertinus padarytos žalos, remiantis, be kita ko, duomenimis, kurie tapo nepatikimi dėl to, kad egzistavo antikonkurencinis susitarimas.

109

Jos primena, kad antidempingo ir kompensaciniai muitai gali būti įvesti, tik jei atlikus tyrimą įrodyta, kad Bendrijos pramonei padaryta didelė žala. Taikant PPO taisykles, reikia įsitikinti, ar prekybos apsaugos priemonės neblokuoja nagrinėjamų importuojamų produktų patekimo į Bendrijos rinką, kai žala Bendrijos pramonei galėjo būti padaryta dėl kitų veiksnių. Todėl būtina apskaičiuoti tikslią žalos sumą, siekiant išvengti, kad kitų veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta nagrinėjamam importui, ir siekiant leisti veiksmingai taikyti mažesnio muito taisyklę.

110

Jos taip pat pabrėžia Bendrijos teismo suteiktą svarbą tam, jog reikia nustatyti kitų veiksnių įtaką Bendrijos pramonei padarytai žalai, ir būtent galimos antikonkurencinės praktikos poveikį. Taigi 1992 m. birželio 11 d. Sprendime Extramet Industrine prieš Tarybą (C-358/89, Rink. p. I-3813) Teisingumo Teismas panaikino muitą motyvuodamas tuo, kad Komisija neteisingai nustatė importo padarytą žalą ir nenagrinėjo, ar atitinkama Bendrijos pramonė buvo atsakinga dėl savo antikonkurenciniais veiksmais jai pačiai padarytos žalos.

111

Ieškovių nuomone, pagal 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Mukand ir kt. prieš Tarybą (T-58/99, Rink. p. II-2521) Komisija turi įvertinti, ar tiriamą rinką paveikė nagrinėjama antikonkurencinė veikla ir prireikus ar buvo galima padaryti patikimas išvadas dėl žalos. Jos taip pat primena, kad pagal Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 6 ir 7 dalis ir Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 6 ir 7 dalis iš institucijų reikalaujama nagrinėjamiems importuojamiems produktams nepriskirti neigiamo poveikio Bendrijos pramonei, kylančio dėl jos pačios antikonkurencinio elgesio. Iš to jos daro išvadą, kad esant antikonkurencinei praktikai, pasireiškiančiai kainų nustatymu produktų, kurių atžvilgiu atliekamas antidempingo arba antisubsidijų tyrimas, Bendrijos rinkoje, Komisija turi baigti procedūrą, nes ši antikonkurencinė veikla daro negaliojantį, ar netgi neįmanomą žalos ir priežastinio ryšio nustatymą.

112

Šiuo atveju ieškovės tvirtina, kad turėjo būti atsižvelgta į 2001 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimu 2002/271/EB, susijusiu su (EB) 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (OL L 100, 2002, p. 1), nubausti už antikonkurencinį elgesį. Pirma, pagrindinis poveikis pasireiškė tuo, jog iki 1998 m. kovo mėn. buvo dirbtinai didelės kainos. Tai trukdė tiksliai nustatyti tariamai labai žemą iš Indijos importuojamų produktų kainą bei atitinkamą Bendrijos pramonės pelningumo lygį. Antra, antikonkurencinė praktika taip pat lėmė tai, kad dirbtinai padidėjo Bendrijos gamintojų rinkos dalys. Taigi iš to, kad sumažėjo kainų lygis, negalima daryti jokios išvados. Ieškovės dėl to mano, kad Komisija negalėjo atlikti patikimo žalos rodiklių įvertimo. Ieškovių nuomone, Komisija turėjo įvertinti, ar Bendrijos pramonės sunkumai nekilo dėl jos pačios veiksmų. Jos teigia, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybių analizė yra lengvesnė nei byloje, kurioje buvo priimtas 111 punkte minėtas sprendimas Mukand ir kt. prieš Tarybą, todėl, kad antikonkurencinės praktikos poveikis pasireiškė toje pačioje rinkoje, kaip ir nagrinėjamas importuojas. Iš to, kas pasakyta, jos daro išvadą, kad neįmanoma palyginti Bendrijos ir Indijos grafito elektrodų kainų lygio.

113

Ieškovės ginčija analizę, pagal kurią kartelis nebeturėjo poveikio nuo nagrinėjamo laikotarpio pradžios, t. y. 1999 m. sausio 1 dienos. Būtų klaidinga teigti, kad kartelio dėl kainų nustatymo ir rinkų pasidalijimo poveikis gali staiga išnykti, ypač oligopolinėje rinkoje. Jos tvirtina, kad 1999 m. sausio 1 d. Komisijos tyrimas dėl kartelio tik prasidėjo ir kad jo poveikis buvo apogėjuje, nes būtent dėl taikytų kainų buvo susitarta ankstesniais metais ir jos buvo labai didelės. Tolesnis konstatuotas kainų sumažėjimas turi būti priskirtas progresyvesniam kartelio poveikio nutraukimui, o ne importui iš Indijos. Šiuo atžvilgiu ieškovės teigia Komisijai pateikusios informaciją, įrodančią, kad rinkoje nebuvo pašalintas kartelio poveikis, pasireiškiantis vienalaikiu ir identišku kainų padidinimu.

114

Iš to, kas pasakyta, jos daro išvadą, kad buvo padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos nustatant žalą ir priežastinį ryšį. Pirma, Komisija neturėjo adekvačios ir patikimos informacijos, kad įvertintų žalą. Jos iš esmės tvirtina, kad, kadangi kompensacinių ir antidempingo priemonių tikslas iš principo yra atkurti konkurencinį rinkos pobūdį, būtina, kad Komisija turėtų tikslią konkurencijos lygio, kuris turi egzistuoti šioje rinkoje, idėją. Šiuo atveju vienintelė kiekybinė informacija buvo Bendrijos pramonės pajėgumų sumažėjimas, kuris nėra tas pats kaip didelė žala, pateisinanti muitų įvedimą. Antra, kalbant apie priežastinio ryšio nagrinėjimą, Bendrijos gamintojų pajėgumų sumažėjimas turi būti priskirtas jų pačių veiksmams, pasireiškiantiems jų antikonkurencine praktika, o ne importui iš Indijos.

115

Taryba teigia, kad institucijos išnagrinėjo, ar tai, kad praeityje buvo kartelis, turėjo įtakos duomenims, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant žalą, ir teisingai nusprendė, kad neturėjo.

116

Reglamento Nr. 384/96 1 straipsnio 1 dalis numato, kad antidempingo muitas gali būti taikomas bet kuriam dempingo kaina importuojamam produktui, kurį išleidus laisvai cirkuliuoti Bendrijoje būtų padaryta žala.

117

To pačio reglamento 3 straipsnis numato:

„1.   Pagal šį reglamentą sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis ir yra aiškinama pagal šio straipsnio nuostatas.

<…>

6.   Pateikus visus <…> svarbius įrodymus turi būti akivaizdu, kad importas dempingo kaina sukelia žalą, kaip apibrėžta šiame reglamente. <…>

7.   Taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti, be importo dempingo kaina, žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro neigiamą poveikį Bendrijos pramonei, siekiant, kad šių veiksnių padaryta žala nebūtų priskiriama importui dempingo kaina pagal šio straipsnio 6 dalį. Tokio pobūdžio veiksniai gali būti <…> ne dempingo kainomis parduodamo importo kiekiai ir kainos, paklausos sumažėjimas ar vartojimo tendencijų pokyčiai, prekybos apribojimai <…> tarp trečiosios valstybės ir Bendrijos gamintojų <…>“.

118

Pagal Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 4 dalį „jeigu tyrimo metu galiausiai nustatyti faktai rodo, kad yra dempingas ir jo sukelta žala, ir dėl Bendrijos interesų būtina imtis priemonių <…>, Taryba <…> nustato galutinį antidempingo muitą.“ (Pataisytas vertimas)

119

Reglamento Nr. 2026/97 1, 8 ir 15 straipsniai yra suformuluoti panašiai kompensacinių muitų atžvilgiu.

120

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tai, ar Bendrijos pramonė patyrė žalą ir ar ją galima priskirti importui dempingo kaina arba subsidijoms, bei tai, ar importas iš kitų šalių, arba, bendriau kalbant, kiti žinomi veiksniai prisidėjo prie Bendrijos pramonės patirtos žalos, apima sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą, kurį atlikdamos institucijos turi plačią diskreciją. Todėl Bendrijos teismo vykdoma kontrolė institucijų atliekamo vertinimo atžvilgiu turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo atžvilgiu žr. 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferchimex prieš Tarybą, T-164/94, Rink. p. II-2681, 131 punktą ir 111 punkte minėto sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą 38 punktą).

121

Pirma, kalbant apie argumentą, susijusį su tuo, jog trūksta patikimų žalos rodiklių, reikia priminti, kad pagal Nr. 384/96 3 straipsnio 2 ir 3 dalis bei Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 2 ir 3 dalis žalos dydis nustatomas atsižvelgiant, be kita ko, į importo padidėjimą, kainų Bendrijos rinkoje pokyčius bei Bendrijos pramonės pelningumo pokyčius. Taigi svarbu, kad veiksniai, kuriais remiasi institucijos, atitiktų normalias rinkos sąlygas (šiuo atžvilgiu žr. 111 punkte minėto sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą 46 punktą).

122

Atitinkamų laikinųjų reglamentų nuostatų, patvirtintų skundžiamų reglamentų, analizė neįrodo, kad institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nusprendusios, kad, prasidedant nagrinėjamam laikotarpiui, t. y. 1999 m. sausio 1 d., Sprendimo 2002/271 nubaudus už antikonkurencinį elgesį poveikis buvo pasibaigęs (laikinojo antidempingo reglamento 46 konstatuojamoji dalis ir laikinojo antisubsidijų reglamento 90 konstatuojamoji dalis, patvirtintos atitinkamai skundžiamo antidempingo reglamento 18 konstatuojamąja dalimi ir skundžiamo antisubsidijų reglamento 27 konstatuojamąja dalimi).

123

Iš tikrųjų iš laikinojo antidempingo reglamento 77–81 konstatuojamųjų dalių ir laikinojo antisubsidijų reglamento 121–125 konstatuojamųjų dalių, patvirtintų Tarybos skundžiamo antidempingo reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje ir skundžiamo antisubsidijų reglamento 29 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad šią išvadą pagrindžia pakankamai įtikinama srities, kurioje institucijos turi plačią diskreciją, analizė.

124

Taigi tam, kad būtų padaryta išvada, jog kartelis nebedarė poveikio 1999 m. sausio 1 d., t. y. dieną, kuri buvo pasirinkta kaip nagrinėjamo laikotarpio pradžia, buvo pažymėta, kad beveik visi sandoriai ir šių sandorių, dėl kurių sąskaitos iš tikrųjų buvo išrašytos ir apmokėtos 1999 m., kainos buvo nustatytos vėlesniais nei kartelio pasibaigimo data (1998 m. kovo mėn.) susitarimais. Šis konstatavimas pagrįstas tokia laikinojo antidempingo reglamento 18 konstatuojamojoje dalyje ir laikinojo antisubsidijų reglamento 122 konstatuojamojoje dalyje numatyta aplinkybe:

„Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1998–1999 laikotarpiu 40 % sandorių buvo sudaromi pagal metines sutartis, 35 % – pagal šešių mėnesių sutartis bei 25 % sandorių – pagal trijų mėnesių ar pavienes sutartis. Ilgalaikės sutartys (pavyzdžiui, trejų metų) išpopuliarėjo neseniai, tačiau 1997–1998 metais jų buvo sudaroma mažai arba visiškai nesudaroma. Tokios situacijos pagrįstai buvo galima tikėtis rinkoje, kuriai būdingos aukštos kainos.“

125

Be to, Taryba remiasi laikinojo antidempingo reglamento 80 konstatuojamojoje dalyje ir laikinojo antisubsidijų reglamento 124 konstatuojamojoje dalyje esančia išvada, kad nagrinėjamo produkto ilgo laikotarpio kainų Bendrijos rinkoje analizė parodė, kad devintajame dešimtmetyje kainos laipsniškai didėjo, 1998 m. pasiekė viršūnę, o po to nuo 1998 iki 1999 metų sumažėjo 14 %.

126

Be to, Komisija paaiškino, kodėl kainų kaita kitoje rinkoje, t. y. didelio skersmens elektrodų (kurių skersmuo didesnis nei 700 mm) rinkoje, buvo nereikšminga (laikinojo antidempingo reglamento 79 konstatuojamoji dalis ir laikinojo antisubsidijų reglamento 123 konstatuojamoji dalis).

127

Dar reikia patikrinti, ar pirmiau nurodyto vertinimo nepaneigia ieškovių argumentai.

128

Pirma, siekdamos įrodyti, kad 1999 m. sausio 1 d. kartelis dar veikė nagrinėjamą rinką, ieškovės teigia, kad tą dieną Komisijos tyrimas dėl kartelio tik prasidėjo ir kad antikonkurencinis poveikis buvo apogėjuje. Pakanka konstatuoti, kad institucijos teisingai rėmėsi Sprendimu Nr. 2002/271, iš kurio matyti, kad tyrimas prasidėjo 1997 m. birželio 5 d. (32 konstatuojamoji dalis) ir kad pažeidimas tęsėsi iki 1998 m. vasario – kovo mėnesio (155 konstatuojamoji dalis).

129

Antra, ieškovės remiasi nagrinėjamos rinkos oligopoline struktūra bei tuo, kad joje nebuvo konkurencijos arba ji buvo labai maža, siekdamos pabrėžti, kad konkurencija negalėjo būti nedelsiant atkurta, o tik laipsniškai. Kaip matyti iš šio sprendimo 122–126 punktų, iš laikinųjų ir galutinių reglamentų teksto savaime neišplaukia tai, jog buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Taigi ieškovės turi pateikti įrodymus, leidžiančius Pirmosios instancijos teismui padaryti kitokią išvadą (šiuo atžvilgiu žr. 1997 m. gruodžio 17 d. 45 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo EFMA prieš Tarybą 106 punktą, 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo EFMA prieš Tarybą, T-210/95, Rink. p. II-3291, 58 punktą ir 111 punkte minėto sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą 41 punktą).

130

Šiuo atžvilgiu ieškovės pateikia įvairius įrodymus, kurie, jų nuomone, įrodo, jog po 1999 m. sausio 1 d. SGL ir UCAR tuo pačiu laiku padidino kainą ir todėl nebuvo atkurtos normalios rinkos sąlygos. Šie įrodymai buvo tarp kitų 2004 m. birželio 22 d. laiške ieškovių pateiktų įrodymų.

131

Nesant reikalo nagrinėti klausimo apie kai kurių iš šių dokumentų, paimtų iš interneto (ištraukos iš Yahoo Finance tinklalapio, iš UCAR ir SGL tinklalapių), įrodomosios vertės, pakanka konstatuoti, kad jie nesusiję su pagrindiniu veiksniu, Komisijos nurodytu ir Tarybos patvirtintu nusprendžiant, kad 1999 m. sausio 1 d. buvo atkurtos normalios konkurencijos sąlygos, t. y. tuo, jog 1998-1999 m. reikšmingai, t. y. 14 %, sumažėjo kainos. Iš tikrųjų šiais dokumentais ieškovės siekia tik įrodyti, kad po 1999 m. sausio 1 d. ir, be kita ko, 2002–2004 metais tuo pačiu laiku buvo padidintos kainos. Todėl šie dokumentai nepaneigia minties, kad 1999 m. sausio 1 d. anksčiau buvusio antikonkurencinio elgesio pasekmės išnyko ir kad todėl žalos rodikliai buvo pakankamai patikimi. Kadangi ši analizė nėra tiesiogiai paneigta, negali būti laikoma, kad šis tariamas lygiagretus kainos padidinimas įvyko dėl to, kad Sprendimu Nr. 2002/271 buvo nubausta už praktiką, ar kad tai yra įrodymas, jog nebuvo normalių rinkos sąlygų.

132

Šiuo atžvilgiu faktai šioje byloje skiriasi nuo šio sprendimo 111 punkte minėto sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą, kuriuo rėmėsi ieškovės ir kuriame Taryba neginčijo paties įrodymo, dėl kurio Pirmosios instancijos teismas pripažino nagrinėjamo produkto kainos analizę nepatikima, egzistavimo, faktų.

133

Antra ir galiausiai, kiti ieškovių argumentai turi būti taip pat atmesti.

134

Pirmiausia institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nusprendusios, kad išnykus praktikos, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas 2002/271, poveikiui, Bendrijos rinkoje konkurencija tapo normali.

135

Antra, aišku, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vertindamos žalą Taryba ir Komisija privalo ištirti, ar žala, kurią jos ketina nustatyti, iš tiesų atsirado dėl importo dempingo, ir neatsižvelgti į dėl kitų veiksnių atsiradusią žalą, visų pirma kilusią dėl pačių Bendrijos gamintojų elgesio (110 punkte minėto sprendimo Extramet Industrine prieš Tarybą 16 punktas ir 2007 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T-107/04, Rink. p. II-669, 72 punktas). Vis dėlto dėl jau nurodytų priežasčių reikia nuspręsti, kad žala, kurią Bendrijos pramonė galėjo sau sukelti, buvo pasibaigusi tą dieną, kai prasidėjo tyrimo laikotarpis.

136

Galiausiai, kalbant apie ieškovių nuorodas į tariamą 1994 m. Antidempingo kodekso 3 ir 9 straipsnių ir SSKP 15 ir 19 straipsnių pažeidimą, atrodo, kad jos neteigia, jog šių nuostatų turinys skiriasi nuo Reglamento Nr. 384/96 ir Reglamento Nr. 2026/97 nuostatų, kurios įgyvendino juose numatytas specialiąsias pareigas.

137

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą.

138

Ieškovės iš esmės teigia, kad institucijos visą žalą priskyrė importui iš Indijos, nors, atlikus tinkamą tyrimą dėl kitų veiksnių ir ypač dėl importo iš kitur labai mažomis kainomis, būtų tikrai pripažinta, kad yra dempingas iš kitų šalių, ne vien Indijos, ir, be kita ko, iš Japonijos. Todėl laikinieji reglamentai ir skundžiami reglamentai prieštarauja Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 daliai arba Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 7 daliai.

139

Be to, ieškovės mano, kad šioje byloje, kai kiti veiksniai galėjo turėti reikšmės produktų kainos sumažėjimui, Komisija negalėjo apskaičiuoti pelno dydžio remdamasi tikslinėmis kainomis, tariamai atitinkančiomis tas, kurios būtų buvusios nesant dempingo ir subsidijų (underselling price), o turėjo labiau laikytis nusistovėjusios priverstinio kainų mažinimo (undercutting price) praktikos. Ieškovės mano, kad šioje byloje Komisijos pasirinkto metodo, pagrįsto Indijos eksporto kainų palyginimu su Bendrijos pramonės tikslinėmis kainomis ir pagrįstu pelno dydžiu, poveikis toks, kad Indijos importuotojams tenka visa atsakomybė už Bendrijos pramonei tariamai padarytą žalą, nors pati Komisija teigė, kad ne jie vieninteliai atsakingi už atsiradusią žalą. Būtent to siekiama išvengti Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalimi ir Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 7 dalimi.

140

Ieškovės tvirtina, kad Taryba, atrodo, supainiojo dvi skirtingas sąvokas, t. y. priežastingumą ir kitų žalos nustatymo veiksnių pašalinimą. Jos neteigia, kad tam tikru dempingo arba subsidijų atveju, kai yra kitų žalą sukeliančių veiksnių, Bendrijos pramonė turėtų prarasti bet kokią apsaugą, bet tik teigia, kad pagal Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalį dėl šių veiksnių atsiradusi žala neturi būti priskirta importo dempingui.

141

Taryba teigia, kad šis pagrindas turi būti atmestas.

142

Pagal Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalį ir Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 7 dalį taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti, be dempingo ir subsidijuoto importo, žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro žalą Bendrijos pramonei, kad būtų užtikrinta, jog šių veiksnių padaryta žala nepriskiriama importo dempingui arba subsidijuotam importui.

143

Kaip Teisingumo Teismas turėjo galimybę pabrėžti, atsakomybė už žalą gali būti priskirta nagrinėjamam importui, net jeigu jis lėmė tik dalį didesnės, dėl kitų veiksnių ir, be kita ko, importo iš trečiųjų šalių, atsiradusios žalos (šiuo atžvilgiu žr. 1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Canon ir kt. prieš Tarybą, 277/85 ir 300/85, Rink. p. 5731, 62 punktą).

144

Vis dėlto institucijos turi patikrinti, ar šių kitų veiksnių poveikis nebuvo toks, kad nutrūko priežastinis ryšys tarp, viena vertus, nagrinėjamo importo ir, kita vertus, Bendrijos pramonės patirtos žalos (šiuo atžvilgiu žr. 1995 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Koyo Seiko prieš Tarybą, T-166/94, Rink. p. II-2129, 79, 81 ir 82 punktus bei 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Sinochem prieš Tarybą, T-97/95, Rink. p. II-85, 98 punktą).

145

Be to, jos turi įsitikinti, kad šiems kitiems veiksniams priskirtina žala nėra reikšminga nustatant žalą Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalies ir Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 7 dalies prasme ir kad todėl įvesti antidempingo ir kompensaciniai muitai neviršija to, kas būtina importo dempingo arba subsidijuoto importo sukeltai žalai pašalinti (šiuo atžvilgiu žr., kalbant apie 1988 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2423/88 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (neoficialus vertimas) (O L L 209, p. 1) 4 straipsnio 1 dalies, kurio formuluotė panaši į Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 7 dalį ir Reglamento Nr. 2026/97 8 straipsnio 7 dalį, taikymą, 129 punkte minėto 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo EFMA prieš Tarybą 59 ir 60 punktus).

146

Todėl institucijos turi įvertinti kitų žinomų veiksnių ir, be kita ko, nagrinėjamo produkto importo iš trečiųjų šalių poveikį ne tik nagrinėdamos priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonės patirtos žalos, bet taip pat nustatydamos Bendrijos pramonės patirtą žalą.

147

Ieškovių kaltinimai, susiję, pirma, su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į kitų veiksnių poveikį ir, antra, su žalos pašalinimo apskaičiavimo metodo pasirinkimu, turi būti analizuojami atsižvelgiant būtent į šį vertimą.

148

Vienintelė aiški ieškovių kritika susijusi su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į importo iš Japonijos poveikį.

149

Komisija savo laikinuosiuose reglamentuose, kurių konstatuojamąsias dalis (laikinojo antidempingo reglamento 83–88 ir laikinojo antisubsidijų reglamento 127–132) patvirtino Taryba (skundžiamo antidempingo reglamento 21 konstatuojamoji dalis ir skundžiamo antisubsidijų reglamento 29 konstatuojamoji dalis), siekė parodyti, kad nėra jokių požymių, jog importas iš kai kurių kitų trečiųjų šalių, ne vien Indijos, prisidėjo prie žalos Bendrijos pramonei.

150

Ji padarė tokią laikinojo antidempingo reglamento 87 konstatuojamojoje dalyje ir laikinojo antisubsidijų reglamento 131 konstatuojamojoje dalyje nurodytą išvadą:

„Atsižvelgiant į vidutines kainas, mažas šio importo (iš kitų trečiųjų šalių, ne vien Indijos) apimtis, jų užimamą ribotą rinkos dalį ir pirmiau minėtus argumentus dėl asortimento, nėra požymių, kad šių trečiųjų šalių prekių, pagamintų skundą padavusiems Bendrijos gamintojams priklausančiose įmonėse arba kitur, prisidėjo prie to, kad susidarytų Bendrijos pramonei žalinga situacija, ypač rinkos dalies, prekybos apimties, užimtumo, investicijų, pelningumo, investicijų grąžos ir grynųjų pinigų srautų aspektais“.

151

Ši išvada pagrįsta keletu duomenų, kurių ieškovės aiškiai nekritikuoja.

152

Taigi neginčijama, kad tik importas iš kitų trijų šalių, ne vien Indijos, t. y. Japonijos, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, tyrimo laikotarpiu užėmė didesnę nei 1 % Bendrijos rinkos dalį ir kad jų kaina Bendrijos pasienyje (toliau – CIF kaina) buvo didesnė nei importo iš Indijos kaina. Kalbant apie importuojamus produktus iš Lenkijos, pastebėtina, kad jų CIF kaina buvo didesnė nei Bendrijos industrijos kaina. Laikinuosiuose reglamentuose konstatuojama, kad Jungtinių Amerikos Valstijų rinkos dalis sumažėjo nuo 5,3 iki 4,7 %.

153

Tiesa, laikinuosiuose reglamentuose yra nedaug paaiškinimų apie importą iš Japonijos. Juose tik teigiama, kad „Japonijos rinkos dalis padidėjo nuo 2,1 % iki 2,6 %“ ir kad šių importuojamų produktų CIF kaina yra mažesnė nei Bendrijos industrijos, bet didesnė nei Indijos (laikinojo antisubsidijų reglamento 128 konstatuojamoji dalis ir laikinojo antisubsidijų reglamento 84 konstatuojamoji dalis).

154

Nors toks importas, aišku, negali nutraukti priežastinio ryšio tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonei padarytos žalos, institucijos turi patikrinti, ar jis nesukelia savarankiškos žalos Bendrijos pramonei, ir prireikus nepriskirti nagrinėjamam importui.

155

Net jeigu skundžiamų reglamentų motyvai dėl importo iš Japonijos yra glausti, vis dėlto iš skundžiamų reglamentų ir laikinųjų reglamentų, į kuriuos jie daro nuorodą, pakankamai aišku, kad toks poveikis buvo laikomas neegzistuojančiu arba per daug nereikšmingu, kad sukeltų kokią nors reikšmingą žalą.

156

Pirma, iš to matyti, kad institucijų pareiga nagrinėjamiems importams nepriskirti žalos, kurią dėl kitų veiksnių ir, be kita ko, nagrinėjamo produkto importo iš trečiųjų šalių patyrė Bendrijos pramonė, buvo išaiškinta teisingai. Iš tikrųjų laikinojo antisubsidijų reglamento 117 konstatuojamojoje dalyje bei panašiai laikinojo antidempingo reglamento 73 konstatuojamojoje dalyje pažymėta:

„Remiantis Reglamento (Nr. 2026/97) 8 straipsnio 6 ir 7 dalimis, Komisija ištyrė, ar subsidijuotas importas sukėlė Bendrijos pramonei tokią žalą, jog ją būtų galima klasifikuoti kaip materialinė. Taip pat buvo ištirti kiti be subsidijuoto importo žinomi veiksniai, kurie taip pat gali padaryti žalą Bendrijos pramonei, kad būtų užtikrinta, jog šių veiksnių padaryta žala nepriskiriama subsidijuotam importui.“

157

Antra, institucijos teisingai nusprendė, kad šiuo atveju importo iš trečiųjų šalių poveikis buvo labai ribotas ar netgi jo nebuvo ir todėl dėl šio importo neatsirado kokios nors reikšmingos žalos, dėl kurios jos turėjo atsisakyti priskirti ją nagrinėjamam importui.

158

Šiuo atžvilgiu laikinojo antisubsidijų reglamento 136 konstatuojamojoje dalyje bei panašiai laikinojo antisubsidijų reglamento 92 konstatuojamojoje dalyje pabrėžta, kad „paklausos sumažėjimas dėl plieno rinkos sulėtėjimo, grįžimas prie įprastų konkurencijos sąlygų po kartelio išardymo, kiti Bendrijos gamintojų veiklos rodikliai, importas iš kitų trečiųjų šalių, Bendrijos pramonės eksporto rodikliai galėjo padaryti tik labai nedidelį poveikį ir negali pakeisti laikinos išvados apie tikrą ir esmingą priežastinį ryšį tarp atitinkamos šalies subsidijuoto importo ir Bendrijos pramonės patirtos materialinės žalos.“

159

Taigi tokia išvada dėl importo, kurio apimtis padidėjo tik 0,5 % per visą nagrinėjimo laikotarpį, taikoma srityje, kurios atžvilgiu dėl šio sprendimo 120 punkte minėtų priežasčių institucijos turi plačią diskreciją, neatrodo akivaizdžiai klaidinga.

160

Iš to matyti, kad pirmasis ieškovių kaltinimas turi būti atmestas.

161

Skaičiavimo metodo Bendrijos pramonės patirtai žalai nustatyti pasirinkimas priklauso pripažintai institucijų diskrecijai ir toks pasirinkimas pateisinamas tokiam nustatymui būdingais sudėtingais ekonominiais vertinimais. Tačiau tai, kad naudojamas skaičiavimo metodas, pagrįstas pelno, kurio galėjo tikėtis Bendrijos pramonė nesant nesąžiningos praktikos, dydžiu, o ne skaičiavimo metodas, pagrįstas tik priverstiniu kainų mažinimu, nėra jokia akivaizdi vertinimo klaida.

162

Tarybos pasirinktas pelno dydis siekiant apskaičiuoti tikslinę kainą, kuri turi pašalinti žalą, turi būti lygus tokiam pelno dydžiui, kurio Bendrijos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis esant normalioms konkurencijos sąlygoms, kai nevykdomas importas dempingo kaina arba subsidijuotas importas (129 punkte minėto 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo EFMA prieš Tarybą 60 punktas). Vadinasi, ieškovėms nepavyko įrodyti, kad šiuo atveju taip nebuvo.

163

Taigi reikia atmesti antrąjį kaltinimą, todėl ir penktąjį pagrindą.

164

Todėl visas ieškinys yra atmestinas.

165

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Be to, pagal šio reglamento 87 straipsnio 4 dalį įstojusios į bylą institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

166

Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, pagrįsto tuo, kad tyrimas buvo pradėtas tik dėl iš Indijos importuojamo nagrinėjamo produkto

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

— Dėl tariamo institucijų diskriminacinio elgesio nustatant nagrinėjamą produktą

— Dėl to, kad nebuvo atliktas tyrimas kitų potencialių dempingo šaltinių atžvilgiu

— Dėl teisių į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, pagrįsto pagrindinių procedūros reikalavimų pažeidimu, nes tyrimai buvo atlikti tik iš penkiolikos valstybių narių sudarytos Bendrijos pagrindu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su muitų nuolaidų knygelių sistemai suteiktų subsidijų kvalifikavimo ir kompensacinių muitų dydžio nustatymo

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

— Dėl tariamos teisės klaidos aiškinant subsidijos sąvoką

— Dėl tariamos klaidos DEPB kvalifikuojant kaip subsidiją

— Dėl tyrimo, susijusio su realiu DEPB veikimu, neatlikimo

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, jog vertinant padarytą žalą nebuvo atsižvelgta į ankstesnės antikonkurencinės praktikos, už kurią buvo nubausta, poveikį Bendrijos rinkai

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, jog vertinant padarytą žalą ir pasirenkant šios žalos apskaičiavimo metodą nebuvo atsižvelgta į kitų veiksnių poveikį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

— Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į kitų veiksnių poveikį

— Dėl kaltinimo, susijusio su pasirinktu žalos pašalinimo lygio apskaičiavimo metodu

Dėl bylinėjimosi išlaidų