1

2003 m. vasario 14 d. Įstatyminio dekreto Nr. 23, nustatančio skubias priemones užimtumo srityje (GURI, Nr. 39, 2003 m. vasario 17 d.), iš dalies pakeisto 2003 m. balandžio 17 d. Įstatymu Nr. 81 (GURI, Nr. 91, 2003 m. balandžio 18 d.), 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Siekiant spręsti užimtumo krizę, stipriai paveikusią įmones, kurioms taikoma ypatinga bankroto procedūra, 1999 m. liepos 8 d. Įstatyminio dekreto Nr. 270 63 straipsnio 4 dalyje išvardytais atvejais, jei šioms įmonėms taikoma minėta procedūra ir jose dirba daugiau kaip 1000 darbuotojų, Darbo ir socialinės politikos ministras darbuotojus perimantiems darbdaviams ne daugiau kaip 550 darbuotojų atžvilgiu gali suteikti 1991 m. liepos 23 d. Įstatymo Nr. 223 8 straipsnio 4 dalyje ir 25 straipsnio 9 dalyje nustatytas lengvatas, jei tenkinamos šios sąlygos:

2

Tuo atveju, kai parduodama stambių įmonių eksploatuojama įmonė, kuriai taikoma ypatinga bankroto procedūra, arba tokios įmonės dalis, 1999 m. liepos 8 d. Įstatyminio dekreto Nr. 270, nustatančio naujas nemokių stambių įmonių ypatingos bankroto procedūros taisykles (GURI Nr. 185, 1999 m. rugpjūčio 9 d.), 63 straipsnio 4 dalis nustato:

„Vykstant 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 428 47 straipsnyje numatytoms deryboms dėl įmonės perdavimo, ypatingasis vykdytojas, darbuotojų perėmėjas ir darbuotojų atstovai gali susitarti, kad darbuotojų perėmėjas įdarbins tik dalį darbuotojų, ir suderėti kitus darbo sąlygų pakeitimus laikantis galiojančių nuostatų.“

3

1991 m. liepos 23 d. Įstatyminio dekreto Nr. 223, nustatančio nuostatas dėl struktūrinio nedarbo, mobilumo, nedarbingumo išmokų, Bendrijos direktyvų įgyvendinimo, įdarbinimo paslaugų ir kitas nuostatas, susijusias su darbo rinka (Paprastasis GURI, Nr. 175 priedas, 1991 m. liepos 27 d., toliau – Įstatymas Nr. 223/91), 8 straipsnis, reglamentuojantis Specialųjį darbuotojų integravimo fondą (Intervento straordinario d’integrazione salariale, toliau – SDIF), papildytas 1993 m. gegužės 20 d. Įstatyminio dekreto Nr. 148 (GURI, Nr. 116, 1993 m. gegužės 20 d.) 2 straipsniu, įtvirtina tam tikras nuostatas, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas priimti į darbą darbuotojus pagal specialią mobilumo programą. Jame visų pirma nurodoma:

„1.   Siekiant darbuotojų, kuriems taikoma mobilumo programa, įdarbinimo suteikiama pirmenybė įsidarbinant <…>

4.   Jei darbdavys, kuris, neturėdamas įpareigojimų pagal 1 dalį, visu etatu ir neterminuotai priima į darbą darbuotojus, įrašytus į mobilumo programos sąrašą, už kiekvieną darbuotojams išmokėtą mėnesinį darbo užmokestį mokama mėnesinė subsidija, lygi 50 % darbuotojui mokėtinos mobilumo programos išmokos. Ši subsidija negali būti mokama ilgiau kaip dvylika mėnesių, o vyresnių nei 50 metų darbuotojų atveju – ilgiau kaip 24 mėnesius <…>

4a.   Teisė gauti ankstesnėse dalyse nurodytas ekonomines lengvatas nesuteikiama, jei šešis ankstesnius mėnesius profesinio mobilumo programą darbuotojams taikė tame pačiame sektoriuje arba kitame sektoriuje veikianti įmonė, kuri, kaip ir į darbą priimanti įmonė, darbuotojų atleidimo iš darbo dieną priklausė tam pačiam ūkio subjektui arba kurią, pasirodo, pastaroji įmonė kontroliuoja arba yra su ja susijusi. Į darbą priimanti įmonė, pateikusi prašymą dėl įdarbinimo, prisiimdama visišką atsakomybę turi pareikšti, kad pirma nurodytų kliūčių nėra.“

4

Įstatymo Nr. 223/91 25 straipsnio 9 dalyje nustatyta:

„Kiekvienam į profesinio mobilumo programą įrašytam darbuotojui, su kuriuo darbo sutartis pasirašyta neterminuotam laikotarpiui, per pirmuosius 18 mėnesių darbdavio mokamų socialinio draudimo įmokų dalis lygi sumai, kurią jis įmoka už mokinius pagal 1955 m. sausio 19 d. Įstatymą Nr. 25 ir vėlesnius jo pakeitimus.“

5

Be to, Įstatymo Nr. 223/91 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nuostatos, susijusios su SDIF, taikomos tik toms įmonėms, kuriose šešių mėnesių laikotarpiu iki 1 straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo pateikimo vidutiniškai dirba ne mažiau kaip penkiolika darbuotojų. Jei prašymai pateikiami prieš pasibaigiant šešių mėnesių laikotarpiui nuo įmonės perdavimo, po įmonės perdavimo ši sąlyga taikoma naujam darbdaviui <…>“

6

Pagal Įstatymo Nr. 223/91 1 straipsnio 2 dalį prašyme dėl dalyvavimo SDIF schemoje turi būti nurodyta nustatyta forma parengta programa, kurią įmonė ketina įgyvendinti, ir priemonės, kurias numatoma taikyti atsižvelgiant į socialines pasekmes. Be to, Įstatymo Nr. 223/91 2 straipsnyje patikslinama, kad tokioje schemoje leidžiama dalyvauti vadovaujantis Darbo ir socialinės politikos ministro dekretu, po to, kai programą patvirtina Ministerijų pramoninės politikos koordinavimo komitetas (Comitato interministeriale per il coordinamento della politica industriale, toliau – MPPKK), o išmoka mokama atsižvelgiant į tinkamą šios programos įgyvendinimą.

7

Įstatymo Nr. 223/91 4 straipsnyje, be kita ko, nustatyta:

„1.   Įmonė, kuriai buvo leista dalyvauti SDIF programoje ir kuri įgyvendinant 1 straipsnyje nurodytą programą mano, kad ji negali užtikrinti naujo visų laukiančių darbuotojų įdarbinimo ir negalės pasinaudoti kitomis priemonėmis, gali inicijuoti profesinio mobilumo programos procedūras šio straipsnio prasme.

2.   Įmonės, pageidaujančios pasinaudoti 1 dalyje nurodyta galimybe, turi iš anksto raštu pranešti įmonės profesinėms sąjungoms.

3.   2 dalyje nurodytame pranešime turi būti pateikta informacija apie perteklinių pajėgumų priežastis; apie technines, organizacines ar gamybines priežastis, dėl kurių įmonės mano negalinčios imtis jokių priemonių, kurios ištaisytų minėtą padėtį ir – visiškai ar iš dalies – išvengti profesinio mobilumo programos taikymo; apie įmonėje dirbančių darbuotojų perteklinį skaičių ir jų kvalifikaciją bei apie įprastai dirbančius darbuotojus; apie mobilumo programos tvarkaraštį; apie priemones, numatytas siekiant atsižvelgti į socialines programos įgyvendinimo pasekmes; apie visų mokėjimų, išskyrus mokėtinus pagal galiojančius teisės aktus ir kolektyvinius susitarimus, apskaičiavimo metodą. Prie pranešimo pridedama mokėjimo patvirtinimo kopija, iš kurios matyti, kad kaip 5 straipsnio 4 dalyje nustatytos sumos avansas Nacionalinei socialinio draudimo įstaigai (Instituto Nazionale della Previdenza Sociale, INPS) buvo pervesta suma, lygi SDIF kompensacinės išmokos sumai, padaugintai iš pertekliniais laikomų darbuotojų skaičiaus. <…>“

8

Įstatymo Nr. 223/91 4 straipsnyje taip pat skelbiama:

„5.   Per septynias dienas nuo 2 dalyje nurodyto pranešimo gavimo įmonės profesinių sąjungų ir atitinkamų asociacijų prašymu organizuojamas bendras šalių tyrimas, kad būtų išnagrinėtos priežastys, dėl kurių atsirado perteklinis darbuotojų skaičius, ir galimybės perkelti visus ar dalį darbuotojų į kitą darbo vietą toje pačioje įmonėje, įskaitant galimybes pasinaudoti solidarumo sutartimis ir lanksčiomis darbo laiko organizavimo formomis.

<…>

7.   Nepasiekus susitarimo, Ufficio provinciale del lavoro e della massima occupazione direktorius sušaukia šalis, kad būtų pakartotinai išnagrinėti 5 dalyje nurodyti klausimai bei parengti pasiūlymai tokiam susitarimui pasiekti. Bet kuriuo atveju šis tyrimas turi būti baigtas per 30 dienų nuo to momento, kai Ufficio provinciale del lavoro e della massima occupazione gavo 6 dalyje numatytą įmonės pranešimą.

<…>

9.   Gavusi profesinių sąjungų sutikimą arba pasibaigus 6, 7 ir 8 punktuose nurodytai procedūrai, įmonė gali taikyti profesinio mobilumo programą pertekliniams darbuotojams – darbininkams ir tarnautojams, – laikydamasi pranešimo terminų, raštu kiekvienam iš jų pranešdama apie sutarties nutraukimą.

<…>

13.   Darbuotojai, kuriems buvo leista dalyvauti SDIF programoje, pasibaigus jų dalyvavimo šioje programoje laikotarpiui, per kurį jie gauna numatytas išmokas, vėl pradeda dirbti įmonėje.

<…>“

9

Galiausiai Įstatymo Nr. 223/91 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta:

„4.   Už kiekvieną darbuotoją, kuriam taikoma profesinio mobilumo programa, įmonė turi mokėti į Socialinės apsaugos organizacijų intervencijos, pagalbos ir paramos fondą <…> į 30 dalių per mėnesį padalytą sumą, lygią pagal profesinio mobilumo programą darbuotojui mokamam pradiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui, padaugintam iš šešių. Ši suma sumažinama iki pusės, jei dėl pareiškimo dėl poreikio atleisti darbuotojus, nurodyto 4 straipsnio 9 dalyje, buvo susitarta kolektyviniame susitarime.

5.   Įmonė, kuri pagal regioninės darbo komisijos (Commissione regionale per l’impiego) nustatytas procedūras pateikia neterminuoto darbo pasiūlymus 9 straipsnio 1 dalyje b punkte nurodytomis sąlygomis, neturi mokėti likusių dalių darbuotojams, kurie praranda teisę dalyvauti profesinio mobilumo programoje, nes atsisakė šių pasiūlymų, arba už visą laikotarpį, per kurį, priėmę įmonės pasiūlymus, jie dirbo. Minėta lengvata nesuteikiama įmonėms, kurias su į darbą priimančia įmone sieja 8 straipsnio 4a dalyje nurodyti santykiai.“

10

2003 m. vasario 12 d. raštu Italijos institucijos pranešė Komisijai apie Įstatyminiu dekretu Nr. 23/2003 nustatytą pagalbos schemą (toliau – nagrinėjama priemonė).

11

Nagrinėjama priemonė įsigaliojo 2003 m. vasario 18 d., nelaukiant, kol Komisija priims sprendimą dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Todėl ji buvo įregistruota pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, registre numeriu NN 7/2003.

12

2003 m. kovo 12 d. raštu Komisija paprašė Italijos Respublikos suteikti papildomos informacijos apie nagrinėjamą priemonę. Ji visų pirma prašė nurodyti stambias įmones, kurias buvo numatyta perleisti remiantis šia priemone, apie naujus perėmėjus ir kriterijus, kuriais remiantis jie buvo atrinkti. Paprašiusi pratęsti atsakymui skirtą terminą – prašymas buvo patenkintas – Italijos Respublika 2003 m. gegužės 20 d. raštu pateikė Komisijos reikalaujamą informaciją.

13

2003 m. spalio 15 d. raštu Komisija informavo Italijos Respubliką apie savo sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Šis sprendimas buvo paskelbtas 2003 m. gruodžio 18 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 308, p. 5). Italijos Respublika savo pastabas Komisijai išsiuntė 2003 m. gruodžio 22 dieną. Iš esmės ji nurodė, kad per visą nagrinėjamos priemonės taikymo laikotarpį tik viena įmonė buvo perleista vadovaujantis joje nurodyta tvarka, t. y. Ocean SpA padalinys, įsikūręs Verolanuova (Brescia), kuris buvo perleistas Brandt Italia SpA (toliau – Brandt). Be to, Italijos Respublikos manymu, Brandt įsigijo Ocean už rinkos kainą, negavusi jokios tiesioginės ekonominės naudos dėl nagrinėjamos priemonės taikymo.

14

Tačiau 2004 m. sausio 19 d. Komisija paprašė Italijos Respublikos pateikti papildomos informacijos, visų pirma patvirtinančios, kad Brand iš tiesų buvo vienintelė įmonė, kuri pasinaudojo nagrinėjama priemone, ir kitos informacijos dėl šiuo pagrindu suteiktos pagalbos dydžio. 2004 m. vasario 11 d. Italijos Respublika pateikė Komisijai prašomą informaciją.

15

2004 m. kovo 30 d. Komisija priėmė Sprendimą 2004/800/EB dėl Italijos teikiamos valstybės pagalbos schemos, susijusios su skubiomis priemonėmis užimtumui remti (OL L 352, p. 10, toliau – ginčijamas sprendimas), kurį Italijos Respublika gavo 2004 m. balandžio 1 dieną.

16

Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma konstatavo, kad nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

17

Komisijos teigimu, nagrinėjama priemonė sudaro palankesnes sąlygas tam tikrų kategorijų įmonėms, t. y. sunkumus patiriančių įmonių, kurioms taikoma ypatinga bankroto procedūra ir kuriose dirba daugiau kaip 1000 darbuotojų, perėmėjoms, ne vėliau kaip 2003 m. balandžio 30 d. sudariusioms su Italijos darbo ir socialinės politikos ministerija darbuotojų perkėlimą patvirtinančią kolektyvinę sutartį, ir perleidžiamoms sunkumus patiriančioms įmonėms, kurioms taikoma ypatinga bankroto procedūra ir kuriose dirba ne mažiau kaip 1000 darbuotojų. Tokia priemonė suteikia šioms įmonėms ekonominės naudos, sumažindama einamąsias sąnaudas ir sustiprindama jų finansinę padėtį, palyginti su konkurentais, kuriems netaikoma ta pati schema. Be to, atrankinį nagrinėjamos priemonės pobūdį patvirtina tai, kad ji buvo taikyta tik vienu atveju.

18

Antra, nagrinėjama priemonė įgyvendinama iš valstybės lėšų, nes ji yra finansuojama iš negrąžintinų viešųjų lėšų ir valstybė atsisako dalies paprastai mokėtinų socialinių įmokų.

19

Trečia, nagrinėjama priemonė kelia neigiamo poveikio prekybai tarp valstybių narių bei konkurencijos iškraipymo pavojų dėl to, kad sustiprinama tam tikrų įmonių finansinę padėtis, palyginti su jų konkurentais.

20

Taigi, Komisijos manymu, nagrinėjama priemonė iš principo draudžiama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį ir ji gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka tik tuomet, jei jai gali būti taikomos Sutartyje nustatytos išimtys.

21

Komisija taip pat apgailestauja, kad prieš gaudamos Komisijos leidimą įgyvendinusios nagrinėjamą priemonę Italijos valdžios institucijos neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

22

Be to, dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka Komisija atmeta galimybę, kad jai galėtų būti taikomos Sutartyje nustatytos išimtys.

23

Galiausiai Komisija vertina nagrinėjamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka atsižvelgdama į Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2), 2002 m. gruodžio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB 87 ir 88 straipsnių taikymo pagalbai, teikiamai užimtumui (OL L 337, p. 3) ir Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (OL C 74, 1998, p. 9).

24

Pirma, kalbant apie nagrinėjamos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą atsižvelgiant į Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, Komisija mano, kad toks suderinamumas neįmanomas, nes nagrinėjama priemonė taikoma įmonėms, kuriose dirba daugiau kaip 1000 darbuotojų, t. y. stambioms įmonėms, nors pagal šias gaires pagalbos schema gali būti taikoma siekiant sanuoti ir restruktūrizuoti tik mažąsias ir vidutines įmones.

25

Antra, Reglamento Nr. 2204/2002 atžvilgiu Komisija visų pirma atmeta Italijos Respublikos argumentą, kad nagrinėjama priemone suteikiama nauda yra tapati tai, kuri gaunama struktūrinio nedarbo atveju ir kuri niekada nebuvo pripažinta valstybės pagalba.

26

Trečia, nors Italijos Respublika tvirtino, kad net jei nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba, ji suderinama su bendrąja rinka Reglamento Nr. 2204/2002 4 straipsnio 4 dalies c punkto prasme kaip pagalba užimtumui remti, Komisija pažymi, kad pagalba užimtumui remti regionuose, kuriuose parama neteikiama, leidžiama teikti tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms, o nagrinėjama priemonė taikoma stambioms įmonėms.

27

Kalbant apie nagrinėjamos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių prasme, Komisija mano, kad nagrinėjamai priemonei netaikomos regioninės pagalbos teikimo gairės, nes šios priemonės taikomos visoje nacionalinėje teritorijoje, ir visų pirma todėl, kad vienintelis žinomas nagrinėjamos priemonės taikymo atvejis yra susijęs su įmone, įsteigta ne tame regione, kuriam taikomos 87 straipsnio 3 dalies a ir c punkte nustatytos išimtys.

28

Atsižvelgdama į šiuos teiginius, Komisija mano, kad nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir ji buvo suteikta neteisėtai, pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį. Ji daro išvadą, kad ši priemonė yra nesuderinama su bendrąja rinka, ir nurodo nedelsiant vykdyti jos sprendimą, o tai reiškia, jog su bendrąja rinka nesuderinama pagalba turi būti išieškota. Tačiau Komisija patikslina, kad ginčijamas sprendimas nereiškia, jog vėliau remiantis nagrinėjama priemone suteikta individuali pagalba Komisijos sprendimu negali būti pripažinta visiškai ar iš dalies suderinama su bendrąja rinka atsižvelgiant į jos konkrečius požymius.

29

2004 m. birželio 11 d. ir 2004 m. rugpjūčio 4 d. pateiktais pareiškimais, atitinkamai užregistruotais numeriais T-239/04 ir T-323/04, Italijos Respublika ir Brandt pareiškė nagrinėjamus ieškinius.

30

Išklausius šalis, vadovaujantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 50 straipsniu, 2006 m. liepos 19 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi abi bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

31

2006 m. rugsėjo 19 d. posėdyje šalys išdėstė argumentus žodžiu ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

32

Byloje T-239/04 Italijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo:

33

Byloje T-323/04 Brandt Pirmosios instancijos teismo prašo:

34

Byloje T-239/04 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

35

Byloje T-323/04 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

36

Byloje T-323/04 Komisija iškėlė klausimą dėl Brandt paduoto ieškinio dėl ginčijamo sprendimo priimtinumo. Nors, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad Italijos Respublika užginčijo tą patį sprendimą Pirmosios instancijos teisme byloje T-239/04, Komisija galiausiai atsisakė ginčyti šio ieškinio priimtinumą atskiru dokumentu, tačiau ji ir toliau mano, jog Brandt negali remtis savo suinteresuotumu, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, ir todėl prašo Pirmosios instancijos teismo atmesti jos ieškinį kaip nepriimtiną.

37

Darydama nuorodą į generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą, pateiktą 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimui Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum (C-78/03 P, Rink. p. I-10737, I-10741, 138–142 punktai), Komisija teigia, kad teismų praktika, susijusi su konkurentų ieškinių dėl sprendimų, priimtų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, priimtinumu, toli gražu nėra nusistovėjusi ir kad visiškai tokie patys argumentai galioja ieškiniams, kuriuos pateikia pagalbos, suteiktos pagal pagalbos schemą, gavėjai dėl sprendimo, kuriuo nagrinėjama schema pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka bei nurodoma išieškoti jos pagrindu jau išmokėtą pagalbą. Komisija priduria, kad nepaisant nenusistovėjusios teismų praktikos, nėra jokio pagrindo manyti, kad visi pagalbos, suteiktos pagal pagalbos schemą, gavėjai yra konkrečiai susiję EB 203 straipsnio prasme su Komisijos sprendimu, kuriuo minėta schema pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, nes šiuo atveju ji vertino bendrus ir abstrakčius nacionalinės teisės aktus, nenagrinėdama atskirų atvejų.

38

Be to, Komisija mano, jog, kadangi Italijos Respublikos nustatė ir pranešė Komisijai apie bendrą ir abstrakčią schemą, ji galėjo vertinti pačią nagrinėjamą priemonę, net jei ji buvo skirta vienai įmonei, t. y. Brandt. Komisija priduria, kad būtent dėl šios priežasties ginčijamas sprendimas yra susijęs su pačia nagrinėjama priemone, neatsižvelgiant į konkrečią Brandt padėtį, ir todėl jos paduotas ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinas.

39

Brandt mano, kad ji turi teisę prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą. Sutikdama, kad formaliai šis sprendimas buvo skirtas Italijos Respublikai, Brandt vis dėlto mano, kad yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusi. Pirma, ginčijamas sprendimas daro tiesioginį poveikį Brandt padėčiai, nes dėl Italijos Respublikai nustatyto įpareigojimo išieškoti pagalbą ji patiria tam tikrą ekonominę žalą (1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dreyfus prie Komisiją, C-386/96 P, Rink. p. I-2309, 43 punktas). Antra, Brandt yra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, nes, anot Komisijos, ji yra tariamai suteiktos pagalbos gavėja ir įpareigota grąžinti išmokėtą sumą pagal jo 3 straipsnį.

40

Pirma, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad byloje T-239/04, kurioje sprendimą ginčija Italijos Respublika, Komisija teigia, jog nagrinėjama priemonė nėra bendro pobūdžio, bet yra konkrečiai vienam atvejui vykdoma intervencija, kuria lengvatos suteikiamos tik vienai įmonei, būtent Brandt, nukrypstant nuo bendraisiais teisės aktais nustatytų sąlygų.

41

Be to, byloje T-323/04 Brandt turi savo interesų, kurie skiriasi nuo Italijos Respublikos interesų atsižvelgiant į kriterijus, kurie buvo nustatyti 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendime DEFI prieš Komisiją (282/85, Rink. p. 2469, 16 punktas). Iš tikrųjų, priimdama nagrinėjamą priemonę, kuri buvo pagrindas priimti ginčijamą sprendimą ir pareikšti du šiose sujungtose bylose išnagrinėtus ieškinius, Italijos Respublika siekė išvengti socialinės krizės, kuri galėjo kilti atleidus daug sunkumus patiriančios įmonės darbuotojų, sudarydama sąlygas juos perkelti iš Ocean į Brandt. Brandt požiūriu šis sandoris buvo komercinis sprendimas, kurį palengvino nagrinėjama priemonė.

42

Be to, nors nagrinėjamoje priemonėje konkrečiai nenurodomos įmonės, kurioms teikiama pagalba, Brandt buvo paminėta parlamentinėse diskusijose dėl nagrinėjamos priemonės priėmimo, kurias cituoja Komisija. Pagaliau Komisija ginčijamame sprendime keletą kartų pripažįsta, kad viso nagrinėjamos priemonės taikymo laikotarpiu pagal jos sąlygas buvo perleista tik viena įmonė, t. y. Ocean buvo perleista Brandt.

43

Antra, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką fizinio arba juridinio asmens pateiktas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, jei pastarasis įrodo savo suinteresuotumą (žr. 2001 m. lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mitteldeutsche Erdöl-Raffinerie prieš Komisiją, T-9/98, Rink. p. II-3367, 32 punktą ir jame cituojamą teismų praktiką). Šioje byloje, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, Brandt teisinė padėtis neginčijamai pasikeistų, nes 3 straipsnyje nustatytas įpareigojimas išieškoti pagalbą netektų teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad Brandt yra suinteresuota pareikšti ieškinį, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugpjūčio 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Saxonia Edelmetalle prieš Komisiją, T-111/01 R, Rink. p. II-2335, 17 punktą).

44

Trečia, dėl tiesioginės ir konkrečios Brandt sąsajos su ginčijamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad, kadangi šio sprendimo 3 straipsnis įpareigoja Italijos Respubliką išieškoti iš pagalbos gavėjų pagal nagrinėjamą priemonę suteiktą pagalbą, Brandt turi būti laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su šiuo sprendimu (žr. šiuo klausimu 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją, C-15/98 ir C-105/99, Rink. p. I-8855, 35 ir 36 punktus). Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Italijos socialinės apsaugos tarnybos įpareigojo sustabdyti pagalbos, kurią sudaro maždaug 500000 EUR, išmokėjimą.

45

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Brandt ieškinys priimtinas.

46

Trijuose byloje T-239/04 pateiktuose ieškinio pagrinduose Italijos Respublika nurodo šiuos kaltinimus:

47

Byloje T-323/04 Brandt nurodo penkis ieškinio pagrindus:

48

Kadangi keli ieškovių nurodyti ieškinio pagrindai ir argumentai bylose T-239/04 ir T-323/04 iš esmės sutampa, Pirmosios instancijos teismas mano esant prasminga juos nagrinėti bendrai tokia tvarka:

49

Atsižvelgdamas į Brandt nurodytų argumentų, susijusių su tariamu Komisijos piktnaudžiavimu įgaliojimais, pobūdį, Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis ieškinio pagrindas turi būti perkvalifikuotas į pagrindą, susijusį su nepakankamu ir prieštaringu ginčijamo sprendimo motyvavimu tam tikrais klausimais. Todėl jis nagrinėtinas vertinant šio sprendimo motyvavimą.

50

Italijos Respublika teigia, kad nagrinėjama priemonė yra bendro pobūdžio, kuria siekiama skatinti užimtumą. Savaime ji nei iškreipia, nei gali iškreipti konkurenciją sudarydama palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, todėl nėra valstybės pagalba. Ši priemonė išplėtė SDIF schemos ir jau anksčiau taikomos profesinio mobilumo programos taikymo sritį tam tikriems konkretiems atvejams, suteikdama, laikantis tam tikrų sąlygų, tokias pačias lengvatas darbdaviams, perimantiems įmones, kurioms taikoma ypatinga bankroto procedūra. Tikrieji nagrinėjamoje priemonėje nustatytos schemos naudos gavėjai yra darbuotojai, o ir pati Komisija pripažino, kad abi išvardytos schemos savaime nėra valstybės pagalba.

51

Italijos Respublika teigia, kad Komisija preliminariame tyrime dėl valstybės pagalbos buvimo neįvertino šio klausimo ir išnagrinėjo jį tik vertindama nagrinėjamą priemonę pagal Reglamentą Nr. 2204/2002.

52

Brandt teigia, kad ekonominis nagrinėjamos priemonės poveikis jai yra visiškai neutralus. Ši išvada išplaukia iš nagrinėjamos priemonės ir Įstatymo Nr. 223/91 lyginamojo tyrimo, kurį turėjo atlikti Komisija. Nesant nagrinėjamos priemonės Brandt galėjo gauti tokį patį ekonominį rezultatą, pagal galiojančius teisės aktus susitardama su Ocean dėl dalinio darbuotojų perkėlimo iš Verolanuova įmonės padalinio. Brandt mano, kad nagrinėjama priemonė remia įmonės, kuriai taikoma ypatinga bankroto procedūra (t. y. šioje byloje – Ocean), darbuotojus, sudarydama palankias sąlygas perkelti juos perėmėjui, nesant poreikio taikyti jiems SDIF schemos arba įtraukti į mobilumo programą. Brandt iš to daro išvadą, kad jei Pirmosios instancijos teismas patvirtintų ginčijamą sprendimą ir visų pirma jame nustatytą įpareigojimą Italijos Respublikai išieškoti suteiktą pagalbą, ji patektų į aiškiai mažiau palankią padėtį nei ta, kuri susidarytų, jei nagrinėjama priemonė niekada nebūtų buvusi priimta.

53

Be to, Brandt nurodo, kad EB 87 straipsnio taikymui reikia, jog priemonės naudos gavėjas gautų iš jos ekonominio arba finansinio pobūdžio naudos. Šiuo klausimu ji pažymi, kad įsigijo Ocean konkuruodama dėl jos su kitais potencialiais perėmėjais, ir todėl jos už šią įmonę sumokėta kaina buvo rinkos kaina. Be to, šis įsigijimas buvo susijęs ne tik su šios įmonės gamybine veikla, bet apėmė ir visas pastarosios skolas. Brandt pabrėžia, kad ji negavo jokios naudos dėl nagrinėjamos priemonės, nes jokia nauda, net jei ji būtų netiesioginė ir dalinė (kuri išplaukia iš galiojančių bendrųjų teisės aktų), negalėtų kompensuoti visų papildomų sąnaudų, kurias Brandt turėjo patirti dėl minėtos priemonės poveikio.

54

Be to, remdamasi ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamąja dalimi Brandt teigia, kad yra akivaizdus prieštaravimas tarp Komisijos teiginio, jog nagrinėjamos priemonės suteikta nauda yra lygi tai, kuri gaunama pagal SDIF schemą ir profesinio mobilumo programą, ir jos atsisakymo pripažinti nagrinėjamą priemonę sudėtine šių schemų dalimi. Brandt primygtinai tvirtina, kad nagrinėjama priemonė nesuteikia jokios naujos naudos ir ji turi tokį patį poveikį, kuris jau buvo numatytas pagal galiojančių bendrųjų teisės aktų, t. y. Įstatymo Nr. 223/91, nuostatas. Šia prasme nagrinėjama priemonė visiškai atitinka bendruosius Italijos socialinių mokesčių sistemos tikslus ir struktūrą. Šiuo atžvilgiu Brandt pažymi, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką dalinis atleidimas nuo socialinių mokesčių, tenkančių tam tikro pramonės sektoriaus įmonėms, yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, jei šia priemone siekiama iš dalies atleisti šias įmones nuo finansinės naštos, atsirandančios įprastai taikant bendrą socialinės apsaugos sistemą, ir tokio atleidimo nepateisina nei šios sistemos pobūdis, nei jo struktūra (žr. 1999 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-251/97, Rink. p. I-6639, 36 punktą ir jame cituojamą teismų praktiką).

55

Apskritai kalbant, Komisija nurodo, kad išanalizavo nagrinėjamą priemonę ginčijamo sprendimo 30 ir 31 konstatuojamosiose dalyse vertindama valstybės pagalbos buvimą.

56

Iš esmės abiejose bylose Komisija išdėsto vienodus argumentus, teigdama, kad nagrinėjama priemonė nėra bendro pobūdžio, ką patvirtina ne tik paruošiamųjų darbų ištraukos bei su nagrinėjamos priemonės priėmimu susijusios parlamentinės diskusijos, bet ir tai, kad priemonė buvo taikyta tik vienu atveju. Be to, Komisija pažymi, kad, kaip matyti iš 2003 m. vasario 7 d. Darbo ir socialinės politikos ministro rašto, kurį ji gavo 2003 m. vasario 12 d., Italijos institucijos pranešė apie nagrinėjamą priemonę kaip apie valstybės pagalbą, nors kitame rašte jos teigė priešingai.

57

Komisija pažymi, jog tai, kad nagrinėjama priemone siekiama skatinti užimtumą, neturi jokio poveikio jos kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos, nes pagal gausią teismų praktiką EB 87 straipsnio 1 dalis apibrėžia nacionalines priemones pagal jų poveikį, o ne pagal priėmimo priežastis ar tikslus.

58

Be to, nesvarbu, kad Brandt pagal kitas procedūras ir vėliau galėjo gauti kitas lengvatas, numatytas kitose Italijos nuostatose, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra valstybės pagalba. Komisijos manymu, svarbu yra tik tai, kad pagal nagrinėjamą priemonę jai buvo suteiktos konkrečios lengvatos.

59

Tai, kad Brandt už gautą pagalbą atsiskaitė, neturi jokios įtakos kvalifikavimui (pirmiau nurodytas sprendimas Prancūzija prieš Komisiją). Komisijos manymu, Brandt argumentas dėl grynosios pagalbos, pagal kurį sumokėtas atlyginimas panaikina naudą ir kartu pagalbą, nesuderinamas su valstybės pagalbos kontrolės logika. Bet kuriuo atveju Brandt rašytinėje proceso dalyje pateikti skaičiavimai nebuvo nurodyti administracinėje procedūroje ir todėl pagal nusistovėjusią teismo praktiką į juos negali būti atsižvelgta vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą.

60

Brandt nurodyta teismų praktika, pagal kurią konkreti nauda ir kartu pagalba nėra gaunama, jei atleidimas nuo mokėtinų rinkliavų pateisinamas mokesčių sistemos pobūdžiu arba struktūra, taip pat neturi pagrindo šioje byloje. Komisija šiuo klausimu nurodo, kad tai turi įrodyti valstybė narė (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C-159/01, Rink. p. I-4461, 43 punktas), ir pažymi, kad Italijos Respublika tokiu argumentu nesirėmė. Pagal savo turinį taip pateisinama priemonė turi bendrai atitikti vidinę mokesčių sistemos logiką (žr. 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T-127/99, T-129/99 ir T-148/99, Rink. p. II-1275, 164 punktą ir Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T-92/00 ir T-103/00, Rink. p. II-1385, 60 punktą bei jame cituojamą teismų praktiką), o tai mažai tikėtina laikinojo atleidimo atveju.

61

Komisijos manymu, nagrinėjama priemone suteikiamą naudą sudaro tai, kad lengvatos socialinės apsaugos srityje suteikiamos ne atlikus sudėtingas procedūras, kaip antai numatytos siekiant pasinaudoti SDIF schema arba susijusios su profesinio mobilumo programos taikymu, o nedelsiant skiriamos įmonę perimančiam darbdaviui. Be to, nagrinėjama priemone sukurta sistema užtikrina funkcinį tęstinumą tarp Ocean ir Brandt, suteikdama pastarajai galimybę įdarbinti Ocean darbuotojus iki jie bus atleisti. Kadangi lengvatomis socialinės apsaugos srityje gali pasinaudoti tik nagrinėjamoje priemonėje nustatytus kriterijus atitinkančios įmonės, o kitoms įmonėms ši teisė nesuteikiama, vien to pakanka padaryti išvadą, kad tai yra atrankinė priemonė.

62

Pagaliau Komisija nurodo, kad, priešingai nei teigia ieškovės, struktūrinio nedarbo režimo ir specialios atleidimo iš darbo tvarkos Komisija niekada nebuvo vertinusi valstybės pagalbos taisyklių atžvilgiu. Todėl negalima atmesti galimybės, kad jie savaime gali būti valstybės pagalba ir toks vertinimas a fortiori teisingas kalbant apie jos atrankinį išplėtimą.

63

Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymi, kad, priešingai nei teigia Italijos Respublika, klausimą, ar nagrinėjamu atveju buvo suteikta valstybės pagalba, Komisija išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 5 punkte ir, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 2204/2002, 30 ir 31 konstatuojamosiose dalyse.

64

Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikia sutikti su Komisijos argumentais, jog nagrinėjama priemone suteikiamą naudą sudaro tai, kad lengvatos socialinės apsaugos srityje suteikiamos ne atlikus sudėtingas procedūras, kaip antai numatytos siekiant pasinaudoti SDIF schema arba susijusios su profesinio mobilumo programos taikymu, o nedelsiant skiriamos įmonę, kuriai taikoma ypatinga bankroto procedūra, perimančiam darbdaviui. Brandt argumentas, kad ne perėmėjas turi laikytis tam tikrų procedūrų, susijusių su mobilumo programos taikymu darbuotojams, negali būti priimtas. Net jei būtų daroma prielaida, kad šios procedūros buvo pradėtos perleidėjo, jos skirtos sutarčiai pagal civilinę teisę sudaryti, kuri iš esmės būtų naudinga abiem šalims. Pagal nustatytą sistemą būtent perėmėjas gauna naudos iš išmokų ir teisės mokėti sumažintus socialinius mokesčius. Akivaizdu, kad jis yra suinteresuotas greitai ir lengvai gauti numatytas lengvatas.

65

Be to, nagrinėjama priemonė leido užtikrinti funkcinį tęstinumą tarp Ocean ir Brandt, suteikiant Brandt galimybę priimti darbuotojus iki jie bus atleisti, o tai savaime suteikia konkurencinį pranašumą.

66

Dėl nagrinėjamos priemonės atrankinio pobūdžio Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ši priemonė buvo priimta 2003 m. vasario 14 d., vadovaujantis skubos procedūra. Nagrinėjamoje priemonėje numatytos lengvatos priklausė nuo kolektyvinės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta iki 2003 m. balandžio 30 d., buvimo. Taigi jomis buvo galima naudotis 2 mėnesius ir 17 dienų. Nagrinėjamoje priemonėje numatytos lengvatos atitinka tas, kurios numatytos bendruose galiojančiuose teisės aktuose. Tačiau įgyvendinant nagrinėjamą priemonę daugiau nebūtina laikytis sudėtingų procedūrų, su kuriomis susijęs naudos gavimas pagal galiojančius bendruosius teisės aktus, o bendros schemos taikymo sritis yra gerokai susiaurinta, visų pirma apribojant nagrinėjamos priemonės teikiamą naudą tik toms įmonėms, kuriose dirba daugiau kaip 1000 asmenų, o ne mažiausiai penkiolika darbuotojų, kaip to reikalaujama pagal bendrą schemą. Dėl to nagrinėjama priemonė buvo taikyta tik vienu atveju. Be to, Parlamento posėdžių stenogramos, padarytos prieš priimant nagrinėjamą priemonę, kurias Komisija pateikė rašytinėje proceso dalyje, aiškiai rodo, kad ši priemonė buvo priimta dėl Ocean perleidimo. Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, kad atrankinis nagrinėjamos priemonės pobūdis įrodytas.

67

Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad šalys sutinka, jog nauda pagal nagrinėjamą priemonę suteikiama iš valstybės išteklių.

68

Kalbant apie nagrinėjamos priemonės poveikį Bendrijos prekybai ir konkurencijai, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje teisingai konstatavo, jog nagrinėjama priemonė, kuria numatoma teikti valstybės pagalbos užimtumui schemą, kelia grėsmę iškreipti konkurenciją, nes ji sustiprina tam tikrų įmonių finansinę padėtį, palyginti su jų konkurentais, ir visų pirma kelia grėsmę iškreipti konkurenciją ir daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių tais atvejais, kai pagalbos gavėjai konkuruoja su kitose valstybėse narėse gaminamomis prekėmis, net jei jie patys savo prekių ir neeksportuoja (1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Philip Morris, 730/79, Rink. p. 2671, 11 ir 12 punktai bei 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-75/97, Rink. p. I-3671, 47 ir 48 punktai). Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Brandt – naudos iš nagrinėjamos priemonės gavėjas – priklauso ElcoBrandt grupei, esančiai penktąją pagal dydį grupe Europos buitinių elektros prietaisų sektoriuje, kuriam būdinga ypač stipri konkurencija, o tai patvirtina išvadą, kad nagrinėjama priemonė gali daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir kelti grėsmę konkurencijai šiame sektoriuje arba ją iškreipti (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T-171/02, Rink. p. II-2123, 87 punktą).

69

Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai, kad valstybės priemone, kuria numatoma teikti valstybės pagalbos užimtumui schemą, siekiama išsaugoti užimtumą, neturi jokio poveikio jos kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos, nes EB 87 straipsnio 1 dalis valstybės priemonių neskirsto pagal jų priežastis ir tikslus, o apibrėžia jas pagal jų poveikį (žr. 2003 m. rugpjūčio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, T-116/01 ir T-118/01, Rink. p. II-2957, 112 punktą ir jame cituojamą teismų praktiką). Argumentas, kad pagal kitas procedūras ir vėliau Brandt galėjo gauti tokias pačias lengvatas vadovaudamasi kitomis Italijos nuostatomis, taip pat nėra svarbus, nes lemiamas kriterijus šioje byloje yra tai, kad nagrinėjama priemone atrankiniu būdu išplečiamas šių bendrų schemų taikymas, suteikiant konkrečias lengvatas tam tikroms įmonėms sustiprinant jų finansinę padėtį, palyginti su konkurentais.

70

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, Pirmosios instancijos teismas mano, kad nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

71

Brandt teigia, kad Komisija klaidingai nekvalifikavo nagrinėjamos priemonės kaip esamos valstybės pagalbos, nes, jos manymu, nagrinėjamai priemonei taikomas Reglamentas Nr. 2204/2002. Šiuo klausimu Brandt teigia, kad Komisija apsiribojo tvirtinimu, jog nagrinėjamai priemonei netaikomas Reglamentas Nr. 2204/2002. Taip ir nepaisant to, kad Reglamentas Nr. 2204/2002 nesuteikia jai jokių konkrečių įgaliojimų šioje srityje, Komisija prisiėmė teisę atšaukti taikomos pagalbos schemos, numatytos šiuo reglamentu, teikiamą lengvatą. Tačiau taip elgdamasi Komisija nepagrindė, kas ją įgalioja individualiu sprendimu atšaukti šią lengvatą, ir todėl mažų mažiausiai pažeidė pakankamo motyvavimo pareigą.

72

Komisija teigia, kad Brandt, neįvertinusi atitinkamų pagrindų, iškelia tam tikras hipotezes, neįrodžiusi, jog tenkinamos Reglamento Nr. 2204/2002 taikymo sąlygos, ir taip pat nepaneigdama arba nepaneigusi ginčijamo sprendimo 29–33 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktų argumentų, kurie įrodo, jog yra atvirkščiai.

73

Dėl savo kompetencijos šioje srityje ginčijimo Komisija mano, kad nors, kaip matyti iš šio ieškinio 99 ir paskesnių punktų, Brandt laikosi nuomonės, jog savo priimamiems individualiems sprendimams ji neturi teisės taikyti Reglamento Nr. 2204/2002 ir, kalbant dar plačiau, išimtis nustatančių reglamentų, jos teiginys yra akivaizdžiai klaidingas. Pirma, Reglamento Nr. 2204/2002 4 konstatuojamojoje dalyje valstybėms narėms numatyta galimybė pranešti apie pagalbą užimtumui remti ir įpareigoja Komisiją išnagrinėti šiuos pranešimus, visų pirma atsižvelgiant į Reglamente Nr. 2204/2002 ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 70/2001, susijusiame su (EB) 87 ir (EB) 88 straipsnių taikymu valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, p. 33), nustatytus kriterijus arba į galiojančias Bendrijos gaires ar taisykles. Antra, daugiau nei akivaizdu, kad siekdama ištirti pagalbos suderinamumą Komisija įpareigojama taikyti visus svarbius dokumentus, nesvarbu, ar tai būtų gairės, taisyklės ar reglamentas. Komisijos manymu, jei taip nebūtų, ji niekada negalėtų priimti neigiamų sprendimų, nes niekada negalėtų atmesti prielaidos, kad pagalba, atsižvelgiant į išimtį suteikiantį reglamentą, gali būti suderinama su bendrąja rinka.

74

Komisija priduria, kad jeigu Brandt priešingai mano, jog Komisija padarė klaidingą prielaidą, kad nagrinėjamai priemonei netaikomas Reglamentas Nr. 2204/2002, Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas įpareigoja ją detaliau pagrįsti šį ieškinio pagrindą.

75

Visų pirma Pirmosios instancijos teismas primena, kad Reglamento Nr. 994/98 1 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktis ir b punktas nurodo, jog reglamentais, priimtais pagal EB 87 straipsnio nustatytos procedūros 8 straipsnį, Komisija gali pripažinti, kad pagalba užimtumui remti ir mokymams bei pagalba, kuri suderinta su Komisijos patvirtintu kiekvienai valstybei narei skiriamos regioninės pagalbos žemėlapiu, yra suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas įpareigojimas pranešti, nustatytas EB 88 straipsnio 3 dalyje.

76

Komisija pasinaudojo šia kompetencija, priėmusi Reglamentą Nr. 2204/2002. Kad pagalbai būtų taikoma šiame reglamente numatyta išimtis, ji turi tenkinti reglamento taikymo sąlygas, o taip, kaip buvo konstatuota 92–95 punktuose, šioje byloje nėra.

77

Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, kad negali būti pritarta Brandt argumentui, jog nagrinėjama priemonė tėra nereikšminga SDIF schemos bei profesinio mobilumo schemos, kurios, jos manymu, yra esama valstybės pagalba, versija. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnį taikoma priemonė gali apimti keletą atvejų. Šios nuostatos prasme esama pagalba yra:

78

Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje seniausias Italijos įstatymas, nustatantis pagalbos schemas, kuriomis remiamasi, buvo priimtas 1991 metais. Todėl pirmas atvejis, leidžiantis pripažinti pagalbą esamą, turi būti atmestas.

79

Be to, kaip buvo pažymėta 62 punkte, Komisija nurodė, kad jai niekada nebuvo pranešta apie SDIF schemą bei profesinio mobilumo programą ir ji niekada nenagrinėjo jų valstybės pagalbos taisyklių atžvilgiu. Antras ir trečias atvejai, leidžiantys laikyti pagalbą esama, taip pat turi būti atmesti.

80

Ginčijamame sprendime Komisija tik nurodo Italijos Respublikai imtis visų būtinų priemonių, siekiant išieškoti valstybės pagalbą, kuri buvo suteikta pagal nagrinėjamą priemonę. Todėl nagrinėjamu atveju nepatenkinama ir ketvirto atvejo, leidžiančio laikyti pagalbą esama, sąlyga.

81

Pagaliau Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad šalys nenurodė argumentų, patvirtinančių, jog nagrinėjama priemonė įsigaliojimo momentu nebuvo pagalba ir tapo ja tik vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi. Taigi nagrinėjamoje byloje penkto ir paskutinio atvejo, leidžiančio pripažinti pagalbos priemonę esama pagalba, sąlygos taip pat nepatenkinamos.

82

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad nagrinėjama priemonė nėra esama pagalba.

83

Taigi šis ieškinio pagrindas atmestinas.

84

Italijos Respublika teigia, kad, priešingai nei nurodyta ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje, tariamas nagrinėjamos priemonės neteisėtumas, nes ji buvo pradėta įgyvendinti prieš Komisijai ją išnagrinėjant, negali būti patvirtintas, nes buvo skubos atvejis. Jos manymu, šios priemonės neįgyvendinimas tęsiantis administracinei procedūrai atimtų iš jos praktinį veiksmingumą.

85

Komisija primena, kad EB 88 straipsnio 3 dalis įpareigoja iš anksto pranešti apie visus pagalbos projektus ir draudžia įgyvendinti planuojamas priemones iki jos vertinimo procedūroje bus priimtas galutinis sprendimas. Valstybei narei vienašališkai neleidžiama nuspręsti nesilaikyti tokių įpareigojimų remiantis skuba, nes dviejų mėnesių terminas atlikti preliminarų tyrimą šį skubos reikalavimą jau tenkina (2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Austrija prieš Komisiją, C-99/98, Rink. p. I-1101, 73 punktas).

86

Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad EB 88 straipsnio 3 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, jog suinteresuotoji valstybės narė negali įgyvendinti planuojamų priemonių iki preliminaraus jos vertinimo procedūroje bus priimtas galutinis sprendimas.

87

Be to, šią nuostatą papildo Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalis, kurioje iš esmės nustatytas dviejų mėnesių terminas sprendimui preliminaraus tyrimo procedūroje priimti, prasidedantis kitą dieną po pranešimo apie priemonę gavimo.

88

Dėl dviejų mėnesių termino, kurį iš pradžių nustatė teismų praktika, Teisingumo Teismas byloje, kurioje buvo priimtas pirma nurodytas sprendimas Austrija prieš Komisiją (73 punktas), nusprendė, jog tuo, kad atsižvelgdamas į EB 230 ir 232 straipsnius nustatė maksimalų dviejų mėnesių terminą, jis siekė užkirsti kelią bet kokiam teisiniam nesaugumui, kuris akivaizdžiai prieštarautų preliminaraus valstybės pagalbos vertinimo procedūros, nustatytos EB 88 straipsnio 3 dalyje, tikslui. Kaip toliau pažymi Teisingumo Teismas, tokiam tikslui – suteikti valstybės narei reikalingą teisinį saugumą, nedelsiant išaiškinant pagalbos, galinčios būti skubia, suderinamumo su sutartimi klausimą, – būtų pakenkta, jei šis terminas būtų laikomas tik orientaciniu. Be to, iš to atsirandantį teisinį nesaugumą tik dar labiau padidintų dirbtinis preliminaraus tyrimo stadijos prailginimas.

89

Taigi reikia sutikti, kad nuo šiol Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas yra privalomas, įpareigojantis visas preliminaraus tyrimo procedūros šalis. Suinteresuotoji valstybė narė neturi teisės jo nesilaikyti remdamasi skuba. Be to, kaip tai teisingai nurodo Komisija, dviejų mėnesių termino nustatymas šiam preliminariam tyrimui užbaigti šį reikalavimą tenkina.

90

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šio ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

91

Italijos Respublika ginčija ginčijamą sprendimą, kiek jo 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad nagrinėjama priemonė negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Reglamentą Nr. 2204/2002, visų pirma kadangi ji taikoma visoje nacionalinėje teritorijoje ir yra susijusi su įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 1000 darbuotojų, t. y. iš esmės stambių įmonių, perleidimu. Net jei pagalbą kuriant darbo vietas neremiamuosiuose regionuose leidžiama teikti tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms, tai bet kuriuo atveju negali leisti Komisijai, remiantis reglamentu, daryti išvados dėl visiško priemonės nesuderinamumo, nes negali būti atmesta galimybė, kad tokios įmonės įsigijimas taip pat galėtų dominti mažąsias ir vidutines įmones.

92

Komisija teigia, kad Italijos Respublika nevisiškai supranta valstybės pagalbos ir visų pirma valstybės pagalbos schemų kontrolę. Kad programa būtų laikoma suderinama, nepakanka, kad suderinamumo kriterijai būtų tenkinami tam tikrais jos galimo taikymo atvejais. Atvirkščiai, būtina, kad pagalba, suteikta remiantis pagalbos schema, tenkintų šiuos kriterijus visais atvejais. Šis principas aiškiai atkartojamas Reglamento Nr. 2204/2002 3 straipsnio 1 dalies a punkte. Šioje byloje, Komisijos manymu, nagrinėjama priemonė nedraudžia teikti pagalbos stambiai įmonei neremiamame regione, ir todėl Komisija teisingai padarė išvadą, kad ji netenkino Reglamente Nr. 2204/2002 nustatytų sąlygų.

93

Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad iš paties Reglamento Nr. 2204/2002 4 straipsnio teksto matyti, jog pagalba kuriant darbo vietas už teritorijų, kuriose gali būti teikiama regioninė pagalba, ribų gali būti suteikta vien mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Kadangi nagrinėjama priemonė taikoma kiekvienai įmonei ir visoje nacionalinėje teritorijoje, ši sąlyga nėra tenkinama, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse. Be to, vienintelis nagrinėjamos priemonės taikymo atvejis yra susijęs su stambiomis įmonėmis neremiamoje teritorijoje ir todėl pagalba nėra suderinama, net ji būtų vertinama šiuo aspektu.

94

Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, jog, kaip teisingai konstatavo Komisija, kad pagalbos schema būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka Reglamento Nr. 2204/2002 dėl (EB) 87 ir (EB) 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, prasme, nepakanka, kad jame nustatytos sąlygos būtų tenkinamos tam tikrais galimais jos taikymo atvejais. Būtina, kad pagal šią schemą suteikta pagalba tenkintų šias sąlygas visais atvejais. Šis principas aiškiai įtvirtintas Reglamento Nr. 2204/2002 3 straipsnio 1 dalies a punkte. Šioje byloje nagrinėjama priemonė nedraudžia, kad pagalba būtų teikiama stambiai įmonei neremiamame regione. Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad nagrinėjama priemonė netenkino Reglamente Nr. 2204/2002 nustatytų sąlygų.

95

Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su visa nagrinėjama priemone ir 38 konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatyta, jog ji nedaro poveikio galimybei, kad pagal šią schemą suteikta pagalba vėliau bus Komisijos sprendimu pripažinta visiškai ar iš dalies suderinama su bendrąja rinka atsižvelgiant į jos specifinius požymius.

96

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti antrą šio ieškinio pagrindo dalį.

97

Italijos Respublika teigia, kad atsižvelgiant į Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti pažeidimo 101 punktą, Komisija turi išnagrinėti bet kurios pagalbos, skirtos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, ir kuri buvo suteikta be išankstinio leidimo, taip pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį, suderinamumą su bendrąja rinka. Italijos Respublika šiuo klausimu atmeta Komisijos argumentą, kad nebuvo pateikta informacija, reikalinga atlikti individualų nagrinėjamos priemonės taikymo tyrimą, ir nurodo, jog Komisija turėjo formaliai paprašyti Italijos institucijų jai reikalingos informacijos, o ne tik nurodyti individualaus pranešimo galimybę.

98

Komisija teigia, kad iš Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 64 punkto matyti, jog ji gali būti teikiama tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms Bendrijos apibrėžimo prasme. Priešingai nei teigia Italijos Respublika, šių gairių 101 punktas neįpareigoja Komisijos išnagrinėti kiekvienos pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti priemonės, taikytos be Komisijos leidimo, suderinamumo su bendrąja rinka. Tai yra tik nuostata, kuri reglamentuoja įvairių taisyklių, kurios laikui bėgant keitėsi šioje srityje ir kurios tikrai neįpareigoja Komisijos atskirai išnagrinėti visų schemų, apie kurias jai nebuvo pranešta, atvejų, taikymą laiko atžvilgiu.

99

Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti Komisija gali pritarti dviejų rūšių pagalbos priemonėms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, jei tenkinamos gairėse nustatytos sąlygos: pagalbai įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, apie kurią atskirai buvo pranešta Komisijai, taikomai visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jų dydį (minėtų gairių 22–63 punktai) bei pagalbos schemai įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, kuri taikoma tik mažosioms ir vidutinėms įmonėms (minėtų gairių 64–69 punktai).

100

Šioje byloje pagal Įstatyminį dekretą Nr. 23/2003 nagrinėjama priemonė taikoma visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jų dydį. Be to, jis buvo taikytas tik vienu atveju, kai viena stambi įmonė – Brandt – įsigijo kitą stambią įmonę – Ocean.

101

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 94 punkte kalbant apie Reglamentą Nr. 2204/2002, kad pagalbos schema galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, nepakanka, kad reikalaujamos sąlygos būtų tenkinamos tam tikrais jos taikymo atvejais. Būtina, kad remiantis šia schema suteikta pagalba tenkintų šias sąlygas visais atvejais. Taigi šioje byloje vien teorinės galimybės, kad įgyvendinant minėtą (valstybės) priemonę potencialus perleidėjas galėtų būti mažoji arba vidutinė įmonė, nepakanka, kad pagalba, apie kurią buvo pranešta, būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

102

Kadangi nagrinėjama priemonė netenkina Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti nustatytų taikymo sąlygų, nereikia nagrinėti klausimo, ar nagrinėjamu atveju buvo tenkinamos procedūrinės sąlygos.

103

Taigi reikia atmesti trečią šio ieškinio pagrindo dalį.

104

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, Pirmosios instancijos teismas mano, kad nagrinėjama priemonė negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal nė vieną iš nurodytų Bendrijos aktų. Todėl reikia atmesti visą šį ieškinio pagrindą.

105

Dėl ieškovių nurodomos ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos, kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ginčijamo sprendimo 5 punkte nurodyti motyvai yra aiškūs ir pakankami siekiant pagrįsti Komisijos poziciją, o ten nurodyti argumentai sutampa su 63–70 punktuose išdėstytais Pirmosios instancijos teismo argumentais.

106

Italijos Respublika nurodo Komisijos vertinimo, išdėstyto ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurį nagrinėjama priemonė nėra bendro pobūdžio, o suteikia ekonominės naudos konkrečioms įmonėms, sumažindama jų įprastines sąnaudas ir sustiprindama finansinę padėtį, palyginti su konkurentais, kurie negali pasinaudoti tokiomis pat priemonėmis, ką, be kita ko, patvirtina tai, jog priemonė buvo taikyta tik vienu atveju, motyvavimo stoką. Ji mano, kad šis vertinimas išplaukia iš neteisingo Sutartyje nustatytos atrankinio pobūdžio sąlygos taikymo, kuri reikalauja, kad priemonė sudarytų palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms arba tam tikroms prekėms. Ši sąlyga nepatenkinama, jei, kaip yra šioje byloje, nagrinėjamos priemonės tikslas ar poveikis nėra palankesnių sąlygų tam tikroms įmonėms arba tam tikroms prekėms sudarymas, nes ji taikoma konkrečiai apibrėžtiems ūkio subjektams, vadovaujantis objektyviais kriterijais, nesant jokios galimybės savo nuožiūra pakeisti jos taikymo srities. Dėl riboto nagrinėjamos priemonės galiojimo laiko ir vienintelio jos taikymo atvejo, kurie, Komisijos manymu, įrodo jos atrankinį pobūdį, Italijos Respublika pažymi, kad iš tikrųjų svarbiausia bendras ir abstraktus ją įtvirtinančio teksto pobūdis, kuris vykdant a priori kontrolę, kaip ją turėtų atlikti Komisija, neturėjo leisti jai atmesti galimybes, kad nagrinėjama priemonė bus taikoma kitiems naudos gavėjams, tenkinantiems reikalaujamas sąlygas.

107

Komisija teigia, kad net jei priemonės taikymo sritis apibrėžta vadovaujantis objektyviais kriterijais, ji vis tiek gali turėti atrankinį pobūdį (pirma nurodyto 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T-127/99, T-129/99 ir T-148/99, 163 punktas ir pirma nurodyto sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T-92/00 ir T-103/00, 58 punktas). Didelis šių taikymo kriterijų tikslumas, pavyzdžiui, labai trumpas priemonės taikymo laikotarpis, dėl kurio ji buvo taikyta tik vienu atveju, rodo, kad Italijos Respublikos nurodytas nagrinėjamos priemonės bendras ir abstraktus pobūdis tėra tariamas. Be to, kadangi ginčijamas sprendimas susijęs su visa nagrinėjama priemone, pakanka, kad ji būtų atrankinė bent vienos iš dviejų gavėjų kategorijų atžvilgiu. Be to, atsakant į Italijos Respublikos pateiktas pastabas, susijusias su cituotos teismų praktikos svarba, Komisija nurodo, kad nėra būtina, jog nauda, siekiant ją laikyti atrankine, būtų suteikta vadovaujantis diskrecija. Jos atrankinis pobūdis gali būti visiškai susijęs su jos automatiškai taikomais kriterijais (pirma nurodyto sprendimo Belgija prieš Komisiją 27–31 punktai). Pagaliau Komisija teigia, jog nagrinėjamos priemonės atrankinį pobūdį patvirtina tai, kad ji buvo taikyta tik vienu atveju.

108

Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas sprendimas taip pat nėra pakankamai motyvuotas, nes jame nagrinėjamos priemonės naudos gavėjais nurodomos sunkumus patiriančios įmonės, kurioms taikoma ypatinga bankroto procedūra, kuriose dirba daugiau kaip 1000 darbuotojų ir kurios yra perleidžiamos, paprasčiausiai teigiant, kad iš tikrųjų tikrasis nagrinėjamos priemonės naudos gavėjas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių nenurodė Italijos institucijos, ir nepaaiškinant, kurie iš jų yra svarbūs tokiam identifikavimui ir kodėl.

109

Komisija teigia, kad nagrinėjama priemonė gali būti pagalba, net jei naudos gavėjas būtų vien perleidėjas arba vien perėmėjas. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, jog pagal Teisingumo Teismo praktiką priemonės naudos gavėjai nebūtinai sutampa su asmenimis, kuriems valstybė tiesiogiai skiria išmokas ar suteikia lengvatas (2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-156/98, Rink. p. I-6857, 22–28 punktai). Šioje byloje visiškai įmanoma, kad įmonė, kuriai taikoma ypatinga bankroto procedūra ir kurios vienas veiklos sektorius perleidžiamas, tęsia kitą savo veiklą. Šiuo atveju priemonė palengvina naštą, kuri paprastai tektų šiai įmonei, t. y. mokėti atlyginimus ir išmokas, susijusias su atleidimais iš darbo, ir kitas įmokas, visų pirma SDIF administracijai. Pagaliau kitos lengvatos gali būti susijusios su tuo, kad valstybės taikoma priemonė leidžia įmonės perleidimą, kuris kitu atveju negalėtų būti vykdomas arba būtų vykdomas kitomis sąlygomis, pavyzdžiui, sumokant didesnę kainą.

110

Italijos Respublika mano, kad ginčijamas sprendimas taip pat yra nemotyvuotas, kiek tai susiję su EB 87 straipsnio 1 dalies trečios ir ketvirtos sąlygų, atitinkamai susijusių su poveikiu Bendrijos prekybai ir neigiamu poveikiu konkurencijai, vertinimu, nes šiais klausimais 20 konstatuojamojoje dalyje Komisija apsiribojo apodiktiniu teiginiu.

111

Brandt nurodo tokius pačius kaltinimus teigdama, kad ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik labai bendrais žodžiais nurodo, jog tam tikrų įmonių finansinė padėtis sustiprėjo, palyginti su jų konkurentais. Komisija neįvertino ir neįrodė nagrinėjamos priemonės poveikio prekybai tarp valstybių narių bei žalos, kurią ši priemonė padarė konkurencijai. Taigi Komisija pažeidė savo 1985 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendime Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją (296/82 ir 318/82, Rink. p. 809, 22–24 punktai) nustatytą įpareigojimą nurodyti valstybės pagalbos srityje priimtų sprendimų motyvus pateikiant minimalias naudingas nuorodas, kurios leistų bent jau nustatyti suinteresuotųjų įmonių padėtį rinkoje, nagrinėjamų prekių komercinius srautus tarp valstybių narių ir įmonės, kuriai tariamai buvo suteikta nauda, eksportą.

112

Komisija teigia, kad jei pagalba teikiama neteisėtai, ji neturi įrodyti tikrojo šios pagalbos poveikio konkurencijai ir valstybių narių prekybai (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-301/87, Rink. p. I-307, 33 punktas; 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CETM prieš Komisiją, T-55/99, Rink. p. II-3207, 103 punktas bei pirma nurodyto sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją 142 punktas).

113

Greta argumentų, kurie buvo išdėstyti 90 ir 96 punktuose, Italijos Respublika nurodo, kad Komisija, atmetusi galimybę, jog nagrinėjama priemonė galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Reglamentą Nr. 2204/2002 ir Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą.

114

Komisija atsakydama apsiriboja 91–97 punktuose nurodytais argumentais, susijusiais su Reglamento Nr. 2204/2002 ir Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti netaikymu šioje byloje.

115

Brandt teigia, kad ginčijamas sprendimas yra labai nemotyvuojamas dėl to, kad Komisija jame nenurodė priežasčių, dėl kurių Italijos Respublika įpareigojama imtis visų reikalingų priemonių Brandt suteiktai pagalbai išieškoti. Jos manymu, atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis tokių veiksmų teisėtumas yra mažų mažiausiai abejotinas, Komisija šiuo klausimu turėjo motyvuoti ginčijamą sprendimą, kad Pirmosios instancijos teismas ir suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su jos požiūriu.

116

Komisija teigia, kad, kiek tai susiję su Brandt, ji konkrečiai nemotyvavo Italijos Respublikai nustatyto įpareigojimo išieškoti pagal nagrinėjamą priemonę Brandt skirtą pagalbą, nes išieškojimas yra įprasta ir paplitusi pasekmė paskelbus neteisėtos pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka, todėl Komisija nebuvo įpareigota atskirai išnagrinėti Brandt atvejo.

117

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas, kurį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo, kuris yra susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismas sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-17/99, Rink. p. I-2481, 35 punktas ir 2005 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Confédération nationale du Crédit mutuel prieš Komisiją, T-93/02, Rink. p. II-143, 67 punktas).

118

EB 253 numatyta motyvavimo pareiga turi būti pritaikyta atsižvelgiant į konkretaus akto pobūdį, motyvuojant aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuotieji asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Šį reikalavimą reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, pirmiausia akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir interesą gauti paaiškinimų, kurį šių motyvų atžvilgiu gali turėti šio akto adresatas arba kiti asmenys, su kuriuo šis aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodomos visos svarbios teisinės ir faktinės aplinkybės, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, sprendžiamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktą ir jame cituojamą teismų praktiką).

119

Iš šių principų visų pirma išplaukia, jog Komisija turi įrodyti, kad priemonė yra valstybės pagalba ir kad ji nesuderinama su bendrąja rinka. Tačiau ji nėra įpareigota atsakyti į kiekvieną suinteresuotųjų nacionalinių institucijų arba trečiųjų įstojančių šalių nurodytą argumentą, kuris nėra svarbus (2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servicio prieš Komisiją, T-95/03, Rink. p. II-4739, 108 punktas).

120

Dėl pirmojo tariamos ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos atvejo Pirmosios instancijos teismas mano, kad šio sprendimo 66 punkte priminta informacija, nurodyta ir ginčijamame sprendime, iš esmės pakankama ir aiški siekiant nustatyti nagrinėjamos priemonės atrankinį pobūdį.

121

Todėl pirma šio ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

122

Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje nurodomos dvi potencialių nagrinėjamos priemonės naudos gavėjų kategorijos, t. y.:

123

Pirmosios instancijos teismas taip pat mano, kad, priešingai nei teigia Italijos Respublika, Komisija nebuvo įpareigota savo sprendime konkrečiai nurodyti pagal nagrinėjamą priemonę suteiktos pagalbos gavėjo, o, kaip ji tai padarė ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje, galėjo apsiriboti dviejų konkrečių gavėjų kategorijų nurodymu. Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad tuomet, kai nagrinėjama priemonė taikoma tik vienu atveju, suteikta pagalba buvo siekiama sudaryti geresnes sąlygas perleidžiant sunkumus patiriančią įmonę. Ji sudarė tinkamesnes sąlygas dviem šalims savanoriškai įvykdyti ekonominį sandorį. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu primena teismų praktiką, pagal kurią priemonės naudos gavėjai nebūtinai yra asmenys, kuriems valstybė tiesiogiai skiria išmokas ar suteikia lengvatas (pirma nurodyto sprendimo Vokietija prieš Komisiją 28 punktas).

124

Kadangi Komisija išnagrinėjo nagrinėjamą priemonę remdamasi vien Italijos institucijų pateikta informacine medžiaga, kurioje nebuvo jokių konkrečių dokumentų, susijusių su vieninteliu šios priemonės taikymo atveju, Pirmosios instancijos teismas mano, kad visų ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje esančių nuorodų, įskaitant nebaigtinį veiksnių, nuo kurių gali priklausyti faktinio gavėjo identifikavimas, sąrašo pakanka.

125

Todėl antra šio ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

126

Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, net jei tam tikrais atvejais iš pačių aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, gali išplaukti, jog ji gali daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę, Komisija savo sprendimo motyvuose turi bent nurodyti šias aplinkybes (pirma nurodyto sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją 66 punktas ir jame cituojama teismų praktika bei pirma nurodyto sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją 73 ir 74 punktai).

127

Tačiau Komisija neturi įrodyti realaus poveikio, kurį darė neteisėta pagalba konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Komisijos įpareigojimas pateikti tokį įrodymą reikštų, kad valstybėms narėms, kurios teikia pagalbą pažeisdamos pranešimo pareigą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, sudaromos palankesnės sąlygos tų valstybių narių nenaudai, kurios praneša apie pagalbos projektą (žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaamse Gewest prieš Komisiją, T-214/95, Rink. p. II-717, 67 punktą ir 2002 m. sausio 30 d. Sprendimo Keller ir Keller Meccanica prieš Komisiją, T-35/99, Rink. p. II-261, 85 punktą bei jame cituojamą teismų praktiką). Šią teismų praktiką, beje, patvirtina EB 87 straipsnio 1 dalies tekstas, pagal kurį su bendrąja rinka nedera ne tik pagalba, kuri „iškraipo“ konkurenciją, bet ir pagalba, kuri „gali“ ją iškraipyti (pirma nurodyto sprendimo Keller ir Keller Meccanica prieš Komisiją 85 punktas).

128

Šioje byloje Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja:

„Remiantis trečia ir ketvirta EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, priemonė turi iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį Bendrijos prekybai. Išnagrinėta schema gali iškraipyti konkurenciją, nes ji sustiprina tam tikrų įmonių finansinę padėtį, palyginti su jų konkurentais. Visų pirma ji gali iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį prekybai, jei priemonės naudos gavėjai konkuruoja su kitose valstybėse narėse pagamintomis prekėmis, nors jie patys ir neeksportuoja savo prekių. Jei naudą gaunančios įmonės neeksportuoja, nacionalinei produkcijai sudaromos lengvatinės sąlygos, nes kitose valstybėse narėse veikiančios įmonės turi mažesnes galimybes eksportuoti savo prekes į atitinkamą rinką.“

129

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymi, kad, kaip nuspręsta 85–89 punktuose, ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nustatė, kad, įgyvendindamos nagrinėjamą priemonę be Komisijos leidimo, Italijos institucijos neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

130

Taigi pagal pirma nurodytą teismų praktiką Pirmosios instancijos teismas mano, kad ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai yra tinkami ir pakankami.

131

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šio ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

132

Apie šį tariamos ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos atvejį Pirmosios instancijos teismas mano, jog ginčijamo sprendimo 5.4 ir 5.5 punktuose nurodyti motyvai yra aiškūs ir pakankami, kad Komisijos pozicija būtų laikoma pagrįsta, juose nurodytas pagrindimas atitinka Pirmosios instancijos teismo argumentus, išdėstytus šio sprendimo 92–95 ir 98–102 punktuose.

133

Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką neteisėtos pagalbos panaikinimas ją išieškant, įskaitant palūkanas, yra logiška jos pripažinimo nesuderinamos su bendrąja rinka pasekmė (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-142/87, Rink. p. I-959, 66 punktas; 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-169/95, Rink. p. I-135, 47 punktas ir 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-110/02, Rink. p. I-6333, 41 punktas).

134

Šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatavo, kad nagrinėjama priemonė nesuderinama su bendrąja rinka, ir tai Pirmosios instancijos teismas patvirtino šio sprendimo 103 punkte.

135

Taigi, vadovaujantis cituota teismų praktika ir atsižvelgiant į tai, kad, kaip buvo nurodyta 139–144 punktuose, Komisija nebuvo įpareigota atskirai išnagrinėti Brandt atvejo, Pirmosios instancijos teismas mano, jog šiuo klausimu Komisija ginčijamame sprendime taip pat nepažeidė savo motyvavimo pareigos.

136

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šio ieškinio pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta.

137

Taigi atmestinas visas šis ieškinio pagrindas.

138

Brandt teigia, kad Komisija Italijos Respublikai nustatytą įpareigojimą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išieškota pagalba, kurią individualiai gavo Brandt pagal nagrinėjamą priemonę, kildino iš paprasčiausio šios priemonės, kurią ji kvalifikavo kaip bendrą schemą, įvertinimo. Tačiau ji tinkamai neištyrė konkretaus taikymo atvejo, kuris sudaro tariamą valstybės pagalbą. Taigi Brandt mano, kad įpareigodama Italijos Respubliką išieškoti jai suteiktą pagalbą, kuri, atlikus įprastą tyrimą pagal Reglamentą Nr. 659/1999, tikrai galėjo pasirodyti esanti suderinama su bendrąja rinka, Komisija visų pirma pažeidė šio reglamento nuostatas (1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Boussac, 22/80, Rink. p. 3427 ir generalinio advokato S. Alber išvados, pateiktos pirma nurodytam 2001 m. kovo 22 d. Sprendimui Prancūzija prieš Komisiją, Rink. p. I-2484, 40 punktas). Jei Komisija ketino nurodyti išieškoti Brandt tariamai suteiktą pagalbą, ji turėjo laikytis Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnyje nustatytos procedūros.

139

Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime nėra jokio įpareigojimo laikinai išieškoti pagalbą Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio prasme. Įpareigojimas išieškoti pagalbą buvo priimtas remiantis tik ginčijamu sprendimu, atsižvelgiant į šio reglamento 14 straipsnį, ir todėl šio reglamento 11 straipsnyje nustatytų materialinių ir procedūrinių reikalavimų laikytis nereikėjo. Tokie veiksmai visiškai teisėti, kaip matyti iš daugelio teismų sprendimų, kurie patvirtino neigiamus sprendimus, susijusius su pagalbos schemomis, ir kuriuose Komisija kaip tik buvo numačiusi pagal tokias schemas suteiktos pagalbos išieškojimą (pirma nurodyto 1999 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją 64 ir paskesni punktai; pirma nurodyto sprendimo Vokietija prieš Komisiją 112 ir paskesni punktai; 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-310/99, Rink. p. I-2289, 98 ir paskesni punktai; 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-114/00, Rink. p. I-7657, 107 ir paskesni punktai; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-298/00 P, Rink. p. I-4087, 86 ir paskesni punktai, kurie patvirtina 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T-298/97, T-312/97, T-313/97, T-315/97, T-600/97–T-607/97, T-1/98, T-3/98–T-6/98 ir T-23/98, Rink. p. II-2319, ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Graikija prieš Komisiją, C-278/00, Rink. p. I-3997, 103–108 punktai).

140

Dėl Brandt kaltinimo, kad Komisija turėjo atskirai išnagrinėti jos atvejį, Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymi, kad 2003 m. vasario 12 d. raštu Italijos valdžios institucijos pranešė apie nagrinėjamą priemonę. Gavusi Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos dėl nagrinėjamos priemonės ir per visą administracinę procedūrą Italijos Respublika teigė, kad nagrinėjama priemonė yra bendra schema, kuri buvo taikyta tik vienu atveju, t. y. kai Brandt įsigijo Ocean. Tačiau Italijos Respublika nepateikė Komisijai jokios informacijos, susijusios su individualiu Brandt atveju, kaip antai restruktūrizavimo planas.

141

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymi, kad, kaip nurodyta 13 punkte, Komisijos sprendimas pradėti formalią procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį 2003 m. gruodžio 18 d. buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Vis dėlto, nepaisant šio skelbimo, Brandt nemanė esant būtina pateikti pastabas formalioje procedūroje. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką pranešimo paskelbimas Oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė siekiant supažindinti visas suinteresuotąsias šalis su tokios procedūros pradėjimu (1984 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Intermills prieš Komisiją, 323/82, Rink. p. 3809, 17 punktas; 2005 m. gegužės 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saxonia Edelmetalle prieš Komisiją, T-111/01 ir T-133/01, Rink. p. II-1579, 48 punktas arba 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimo Kuwait Petroleum (Nyderlandai) prieš Komisiją, T-354/99, Rink. p. II-1475, 81 punktas). Nepaisant šio skelbimo, Brandt nedalyvavo formalioje tyrimo procedūroje ir nepateikė Komisijai jokių papildomų pastabų.

142

Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, jog Komisija gavo pranešimą apie nagrinėjamą priemonę ir todėl turėjo pakankamai informacijos, kad ją galėtų išnagrinėti. Nors Pirmosios instancijos teismas sutinka, kad galėjo kilti abejonių, ar nagrinėjama priemonė gali būti laikoma individualia pagalba, reikia manyti, kad Komisija neturėjo konkrečios informacijos, kuri būtų leidusi jai padaryti tokią išvadą, Italijos Respublikai pripažinus, jog nagrinėjama priemonė buvo taikyta tik vienu atveju. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pažymi, kad pagalbos schemos atveju Komisija, siekdama patikrinti, ar ši schema turi pagalbos požymių, gali apsiriboti tik bendrų nagrinėjamos schemos požymių ištyrimu, neprivalėdama nagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo (pirma nurodytų Teisingumo Teismo sprendimų Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją 51 punktas; Graikija prieš Komisiją 24 punktas ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Unicredito Italiano, C-148/04, Rink. p. I-11137, 67 punktas).

143

Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodoma, jog jis yra susijęs su nagrinėjama priemone ir su jos taikymo atvejais, bet ji nedaro poveikio galimybei, kad pagal schemą suteikta individuali pagalba vėliau Komisijos sprendimu gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies suderinama su bendrąja rinka atsižvelgiant į jos specifinius požymius.

144

Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija teisingai išnagrinėjo nagrinėjamą priemonę, atsižvelgdama į tai, ką jai apie ją pranešė Italijos Respublika, ir todėl Brandt atžvilgiu Komisija nepriėmė jokio nenaudingo procedūrinio sprendimo.

145

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šio ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

146

Kalbėdama apie įpareigojimą išieškoti pagalbą, Brandt iš esmės remiasi teisėtų lūkesčių apsaugos principu ir teigia, kad nebuvo laikomasi pareigos motyvuoti.

147

Komisija teigia, kad net prieš priimant Reglamentą Nr. 659/1999 ir neatsižvelgiant į tai, kad šiuo klausimu yra aiški nuostatą, Teisingumo Teismas buvo pripažinęs, jog neteisėtos pagalbos panaikinimas nurodant ją išieškoti, įskaitant palūkanas, yra logiška jos pripažinimo nesuderinamos su bendrąja rinka pasekmė (pirma nurodyto 1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją 66 punktas; 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-278/92–C-280/92, Rink. p. I-4103, 75 punktas; pirma nurodyto 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją 47 punktas; pirma nurodyto 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 98 punktas ir pirma nurodyto sprendimo Komisija prieš Tarybą 41 punktas).

148

Nuo šiol Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis aiškiai įpareigoja Komisiją numatyti pagalbos išieškojimą iš pagalbos gavėjo, jei tam neprieštarauja kuris nors bendrasis Bendrijos teisės principas, pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

149

Tačiau Komisija teigia, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką įmonės pagalbos gavėjos iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo tik tuomet, jeigu ši buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje nustatytos procedūros. Rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi galimybę įsitikinti, ar šios procedūros buvo laikomasi, net jei sprendimo suteikti pagalbą neteisėtumas priskirtinas suinteresuotajai valstybei ir jo atšaukimas pažeistų sąžiningumo principą (1990 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-5/89, Rink. p. I-3437, 14 punktas ir 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Alcan Deutschland, C-24/95, Rink. p. I-1591, 25 punktas).

150

Nors Komisija pripažįsta galimybę pagalbos gavėjams remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu jie galėtų grįsti savo teisėtą pasitikėjimą, kad pagalbą teisėta, ir prieštarauti jos išieškojimui, ji pažymi, jog pagal teismų praktiką tuomet atitinkamas aplinkybes turi įvertinti nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi, prireikus pateikęs Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus (pirma nurodyto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 16 punktas ir pirma nurodyto 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 103 punktas).

151

Komisija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjama priemonė buvo priimta pagal nedelsiant taikomą Įstatyminį dekretą. Akivaizdu, kad Italijos Respublika, nors ji pranešė apie šią priemonę ir sutiko, kad kalbama apie pagalbos schemą, nesilaikė įpareigojimo pagal EB 88 straipsnio 3 dalį ir įgyvendino nagrinėjamą priemonę neteisėtai, nes Komisija dar nebuvo priėmusi sprendimo dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Be to, Komisija teigia, kad 2003 m. vasario 7 d. pranešimu ji pati buvo paprašyta įvertinti nagrinėjamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka atsižvelgiant į Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

152

Taigi iš pat pradžių buvo aišku, kad nagrinėjamos priemonės taikymo priemonės galėjo būti valstybės pagalba ir kad taip buvo pažeista EB 88 straipsnio 3 dalis. Komisijos manymu, to visiškai pakanka teisėtų lūkesčių prielaidai atmesti.

153

Kaip tai išplaukia iš faktinių aplinkybių ir kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 70 ir 103 punktuose, nagrinėjama priemonė nesuderinama su bendrąja rinka, nes ji buvo priimta pažeidžiant Bendrijos taisykles dėl valstybės pagalbos ir materialiniu, ir procedūriniu atžvilgiu.

154

Pirmosios instancijos teismas mano, kad šioje byloje veikiausiai neįmanoma, kad rūpestingas ūkio subjektas, kaip antai Brandt, galėtų nepastebėti neteisėto nagrinėjamos priemonės pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, atsižvelgiant į imperatyvų Komisijos vykdomos valstybės pagalbos kontrolės pagal EB 88 straipsnį pobūdį, pagalbą gaunančios įmonės iš principo gali turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo tik tuomet, jei ji buvo suteikta laikantis procedūros (pirma nurodytų sprendimų Komisija prieš Vokietiją 14 punktas ir Alcan Deutschland 25 punktas). Rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi galimybę įsitikinti, ar šios procedūros buvo laikomasi, net jei sprendimo suteikti pagalbą neteisėtumas priskirtinas suinteresuotajai valstybei ir jo atšaukimas pažeistų sąžiningumo principą (pirma nurodyto sprendimo Alcan Deutschland 41 punktas ir 2004 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją, T-109/01, Rink. p. II-127, 135 punktas).

155

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas primena, kad taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei, kaip yra Brandt atveju, pagalbos gavėjas mano, jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kuriomis būtų galima pagrįsti jos teisėtą pasitikėjimą pagalbos teisėtumu, tai įvertinti turi nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi, prireikus pateikęs Teisingumo Teismui su aiškinimu susijusius prejudicinius klausimus (pirma nurodyto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 16 punktas; pirma nurodyto 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 103 punktas ir pirma nurodyto sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją 136 punktas).

156

Todėl antrą šio ieškinio pagrindo dalį taip pat reikia atmesti.

157

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, turi būti atmestas visas šis ieškinio pagrindas.

158

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi byloje T-239/04 Italijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus. Kadangi byloje T-323/04 Brandt pralaimėjo bylą, jį turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia: