1

Vadovaujantis EB 87 straipsnio 1 dalimi, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

2

Vadovaujantis EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalimis:

„1.   Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.

2.   Jei, paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.“

3

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio b punkte nustatyta:

„<…> „esama pagalba“ – tai:

4

Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas.

5

Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas prasideda tą dieną, kai gavėjui priteisiama (suteikiama) neteisėta pagalba.

6

Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje įtvirtinta, kad po to, kai Komisija priima sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kiekviena suinteresuotoji šalis gali pateikti pastabas pagal minėto reglamento 6 straipsnį.

7

Bendrojo mokesčių kodekso (Code général des impôts) 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Grynasis pelnas yra grynosios turto vertės laikotarpio, kurio rezultatai yra vertinami nustatant mokesčio bazę, pradžioje ir pabaigoje skirtumas, sumažintas šiuo laikotarpiu atliktomis papildomomis įplaukomis ir padidintas šiuo laikotarpiu valdytojo ar dalininkų atliktais atskaitymais. Grynoji turto vertė yra turto vertės likutis, atėmus visus įsipareigojimus tretiesiems asmenims, amortizaciją ir pagrįstus atidėjimus.“

8

1997 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 97-1026 dėl neatidėliotinų fiskalinių ir finansinių priemonių (JORF, 1997 m. lapkričio 11 d., p. 16387) 4 straipsnio I ir II dalyse nurodyta:

„I.   Pagrindinis elektros energijos tiekimo tinklas tampa Électricité de France nuosavybe nuo tada, kai jai suteikiama šio tinklo koncesija.

II.   Taikant I [dalies] nuostatas, nuo 1997 m. sausio 1 d. suteikiant pagrindinio tiekimo tinklo koncesiją, Électricité de France balanso pasyvuose esančio perleisto turto natūra mainomoji vertė, be įvertinimo skirtumo, priskiriama „kapitalo dotacijoms“.“

9

Ieškovė Électricité de France (EDF) gamina, perduoda ir skirsto elektros energiją pirmiausia visoje Prancūzijos teritorijoje.

10

Priimant sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, EDF visiškai priklausė valstybei, jos prezidentą skyrė Prancūzijos ministras pirmininkas ir jos politika buvo nustatoma glaudžiai bendradarbiaujant su Prancūzijos energetikos ministerija.

11

EDF buvo įsteigta 1946 m. balandžio 8 d. Prancūzijos įstatymu Nr. 46-628 dėl elektros ir dujų nacionalizavimo (JORF, 1946 m. balandžio 9 d., p. 2651), kuriuo Prancūzijoje nacionalizuotas elektros sektorius. Ji buvo įsteigta kaip valstybės gamybos ir prekybos įmonė.

12

Įstatymo Nr. 46-628 36 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį EDF perduodamos nacionalizuotos elektros koncesijos, įpareigojant koncesininką laikytis naujų sutarčių sąlygų, kurių nustatymas buvo numatytas minėto įstatymo 37 straipsnyje.

13

1958 m. įvairios valstybės suteiktos elektros perdavimo koncesijos buvo sujungtos į vieną koncesiją, vadinamą „pagrindinio tiekimo tinklą“ (toliau – PTT), kurios sąlygos buvo patvirtintos 1956 m. lapkričio 28 d. dekretu Nr. 56-1225 (JORF, 1956 m. gruodžio 4 d., p. 11562).

14

Minėtų sutarties sąlygų 2 straipsnyje detaliai nurodomas koncesiją sudarantis turtas (elektros linijos, pastotės ir t. t.), o 8 straipsnyje pažymima, kad EDF turi „savo sąskaita atlikti visus priežiūros ir atnaujinimo darbus, kurių reikia norint išlaikyti tinkamą koncesijos objektų veikimą“.

15

Po 1994 m. gruodžio 23 d. dekretu (JORF, 1994 m. gruodžio 28 d., p. 18564) atlikto pakeitimo specifikacijos 2 straipsnis išdėstytas taip:

„Koncesijos dalis yra elektros linijos, pastotės ir apskritai esantys ar dar būsiantys pastatyti elektros įrengimai, kurių koncesininkui reikia vykdyti elektros energijos perdavimo ir tiekimo veiklai, išskyrus gamybos įrengimus.

<…>“.

16

Vis dėlto praeityje PTT skyrėsi nuo kitų koncesijų formų, nes joje, be kita ko, pirma, nebuvo nurodyta koncesijos dalimi esančio turto nuosavybės sąlygų sistemos, antra, nebuvo nuostatos dėl pagal koncesiją perduoto turto grąžinimo sistemos ir, trečia, ji buvo nustatyta išskirtinai ilgam 75 metų laikotarpiui.

17

Nesant konkrečių koncesijoms taikomų apskaitos taisyklių ir pritarus Conseil national de la comptabilité (Valstybinei apskaitos tarybai, CNC), nuo 1946 m. EDF laikoma PTT savininke.

18

Todėl PTT dalį sudarantis turtas į EDF balanso aktyvą buvo įtrauktas kaip nuosavybė ir jam taikyta panaši apskaita kaip ir pagal bendrąją teisę, nusidėvėjimą apskaičiuojant pagal „istorinių kaštų metodą“, kai visą įrengimų eksploatavimo laiką iki 1986 m. buvo taikomas linijinis nusidėvėjimas.

19

EDF pradėjus taikyti 1982 m. bendrąjį apskaitos planą, kuriame buvo nustatytos specialios koncesijoms skirtos apskaitos nuostatos, nuo 1987 m. buvo pakeistas PTT apskaitos statusas, siekiant atsižvelgti į 1975 m. CNC „Koncesijų vadove“ pateiktas rekomendacijas.

20

Taip buvo siekiama atsižvelgti į ypatingus suvaržymus, su kuriais turi susidurti koncesininkai, kuriems, vadovaujantis „viešųjų paslaugų pastovumo principu“, tenka pareiga koncesijai pasibaigus grąžinti suteiktą turtą geros būklės.

21

1982 m. bendrajame apskaitos plane buvo numatyta ne tik koncesininko pareiga įtraukti koncesija perduotą ilgalaikį turtą į atskirą savo balanso aktyvo eilutę, bet ir įtvirtintas toks principas:

„Viešosios paslaugos teikimui reikalingas perduotų įrengimų gamybinio pajėgumo lygis turi būti palaikomas įvertinant nusidėvėjimą arba, jei reikia, numatant reikalingus atidėjimus. Jei įrengimo naudingoji vertė gali būti išlaikyta vykdant pakankamą priežiūrą, šiam įrengimui apskaičiuojant koncesininko veiklos sąnaudas neturi būti taikomi atidėjimai dėl nusidėvėjimo ir vertės sumažėjimo. Gamybiniam pajėgumui išlaikyti turi būti naudojami atnaujinimui skirti atidėjimai.“

22

Taikant 1982 m. bendrąjį apskaitos planą, buvo priimtas EDF apskaitos planas. Dėl šio plano 1984 m. gruodžio 19 m. CNC pateikė pritariančiąją nuomonę ir vėliau jis buvo patvirtintas 1986 m. gruodžio 21 d. tarpžinybiniu potvarkiu (JORF, 1986 m. gruodžio 30 d., p. 15794).

23

Taikant EDF apskaitos planą, PTT buvo įtraukti į EDF balanso aktyvą eilutėje „Perduotos srities ilgalaikis turtas“.

24

Specialieji atidėjimai perduoto ilgalaikio turto atnaujinimui buvo pridėti prie linijinio nuvertėjimo, kylančio taikant „istorinių kaštų metodą“, ir buvo skirti siekiant suteikti koncesininkui galimybę pasibaigus koncesijai suteikiančiajai institucijai grąžinti nepriekaištingos būklės turtą.

25

Nuo 1987 m. iki 1996 m. buvo kaupiami atidėjimai atnaujinimui.

26

EDF patirtos išlaidos atnaujinimui buvo įtrauktos į balansą eilutėje „Koncesijos turto mainomoji vertė“.

27

Šioje eilutėje, taip pat pavadintoje ir „Perleidimo mokesčiai“, atsispindėjo EDF skola Prancūzijai, susijusi su nemokamu perduoto turto atidavimu koncesijai pasibaigus.

28

Vis dėlto 1994 m. ataskaitoje Cour des comptes française (Prancūzijos audito rūmai) nurodė, kad:

„Nuo bendrosios teisės nukrypstantys apskaitos principai remiasi tuo, kad yra nustatytas konkretus koncesijos sutarties terminas, kuris vienintelis suteikia galimybę atskirti atnaujinamą turtą nuo neatnaujinamo turto. Apskaitos mechanizmas buvo nustatytas siekiant atsižvelgti į šį terminą. Jis yra galimybės perduoti turtą iš koncesininko suteikiančiajai institucijai sąlyga ir pateisina perleidimo mokesčių buvimą balanso pasyve. Jis pagrindžia atidėjimų atnaujinimui buvimą ir atskaitymą, kurie leidžia nustatyti koncesininkui tenkančią naštą, kai jis perduoda suteikiančiajai institucijai paskutinį neatnaujinamu tapusį turtą. <…>

Kadangi dėl nacionalizavimo įstatymo šiuo atveju yra sukurtas nuolatiniu valstybės koncesininku esantis viešasis subjektas, galima tik spėlioti, ar apskaitoje nurodomas suteikiančiosios institucijos turto ir koncesininko turto atskyrimas yra realus, ir pabrėžti, kad koncesijos termino nebuvimas neleidžia taikyti koncesijas įgyvendinančių įmonių apskaitos vadove įtvirtintų rekomendacijų.“

29

Cour des comptes française taip pat nurodė, kad mokesčių lengvatos, kuriomis naudojosi EDF, kai buvo neteisėtai kaupiami atidėjimai PTT atnaujinimui, buvo neteisėtos.

30

Priėmus šį sprendimą, Prancūzija įsipareigojo patikslinti PTT nuosavybės statusą ir atlikti EDF balanso pertvarkymą.

31

1997 m. balandžio 8 d. pasirašytoje sutartyje „État-EDF 1997-2000“ buvo įtvirtintas įmonės sąskaitų ir finansinių santykių su valstybe normalizavimas, atsižvelgiant į 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3) numatytą elektros rinkos atvėrimą:

„Elektros rinkoje vyksta <…> svarbūs pasikeitimai. Europos Sąjungoje buvo nustatytos elektros vidaus rinkos veikimo taisyklės <…>

Galiausiai, šioje sutartyje įtvirtintais įsipareigojimais taip pat siekiama stabilizuoti valstybės ir EDF finansinius santykius ir išaiškinti valstybės vykdomą EDF priežiūrą, užtikrinant įmonės nepriklausomybę bendrame projekte <…>

EDF balansas bus pertvarkytas, siekiant padidinti įmonės bendrąją vertę ir stabilizuoti finansinius valstybės ir įmonės santykius, remiantis bendrajai teisei artimais pagrindais. 1997 m. Parlamentui bus pateiktas teisės aktas, todėl šio pertvarkymo pradžios data yra 1997 m. sausio 1 diena.“

32

Tokiomis aplinkybėmis buvo priimtas Įstatymas Nr. 97-1026.

33

Prieš priimant šį įstatymą EDF balansas atrodė taip:

34

Priėmus Įstatymą Nr. 97-1026 ir taikant jo 4 straipsnį, buvo nuspręsta:

35

Šis EDF balanso pertvarkymas paaiškinamas 1997 m. gruodžio 22 d. Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministro, biudžeto valstybės sekretoriaus ir pramonės valstybės sekretoriaus EDF adresuoto laiško 1 priede.

36

2001 m. liepos 10 d. ir lapkričio 27 d. laiškais Komisija paprašė Prancūzijos valdžios institucijų suteikti informacijos apie bendrovei EDF skirtas tam tikras priemones, kurios gali būti laikomos valstybės pagalba.

37

2002 m. spalio 12 d. ir 2002 m. vasario 21 d. laiškais Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai tam tikrą informaciją. 2002 m. balandžio 9 d. laišku jos pateikė paaiškinimus, įtvirtintus Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijos Vyriausiosios mokesčių valdybos (toliau – Vyriausioji mokesčių valdyba) pareiškime, kuriame, be kita ko, nurodyta:

„Negalima pritarti argumentams, kad 1997 m. atliktas PTT atnaujinimui skirtų atidėjimų apskaitos ir mokestinis perkėlimas suteikė galimybę pasinaudoti nepagrįsta mokesčių lengvata. Šiuo klausimu reikia atskirti panaudotų atidėjimų atnaujinimui, kurie, remiantis EDF pateikta informacija, yra nurodyti eilutėje „Perleidimo mokesčiai“ ir įvertinti 14,119 (milijardo FRF), o ne 18,345 (milijardo FRF), perkėlimą nuo dar nepanaudotų 38,5 (milijardo FRF) dydžio atidėjimų perkėlimo.

Su PTT susiję perleidimo mokesčiai yra neteisėtas įsiskolinimas, kurį priskyrus prie kapitalo lėšų, jis buvo nepagrįstai atleistas nuo mokesčio.

Šie atidėjimai buvo įtraukti į kapitalą jų neapmokestinant, nes PTT nepriklauso koncesijos mokesčių ir apskaitos sistemai. Kadangi PTT sudarė nuosavas turtas, EDF neturėjo jokios skolos valstybei už jos turto sugrąžinimą ir todėl atitinkamos eilutėje „Perleidimo mokesčiai“ nurodytos sumos buvo ne realus pasyvas, bet neapmokėtas mokesčių rezervas. Tokiomis aplinkybėmis šios lėšos, prieš jas priskiriant prie kapitalo lėšų, turėjo būti iš įmonės pasyvų, kuriems buvo neteisingai priskirtos, perkeltos į grynojo kapitalo sąskaitą ir tokiu būdu padidinti grynuosius aktyvus, apmokestinamus pagal jau minėtą 38 straipsnio (2 dalį).

Tokiu būdu suteikta mokesčių lengvata gali sudaryti 5,88 milijardo FRF (14,119 × 41,66%).

Kartu reikia pastebėti, kad dėl tiesiogiai priskiriant lėšas į sąskaitą „Perkėlimas į kitus metus“, neatspindint pelno (nuostolio) ataskaitoje, atlikto sureguliavimo vis tiek atsirado 38,5 milijardo FRF (5,869 milijardo eurų) apmokestinamų lėšų, taikant Bendrojo mokesčių kodekso 38 straipsnio 2 dalį. Tai reiškia, kad dėl nepanaudotų atidėjimų išskaičiavimo nuo jų sudarymo atsiradusi mokesčių lengvata buvo realiai padengta.

<…>

Tai reiškia, kad jei jau panaudotų ir eilutėje „Perleidimo mokesčiai“ nurodytų atidėjimų priskyrimas prie kapitalo bet kuriuo atveju turėjo atsispindėti pelno ir nuostolio ataskaitoje, didžioji jo dalis tais pačiais metais buvo kompensuota įtraukiant nepanaudotus atidėjimus atnaujinimui.

Kadangi bendrai vertinant atliktas operacijas nėra nepagrįsto pranašumo įrodymų, 1997 m. atlikti apskaitos ir mokestinio pobūdžio pertvarkymai nebuvo pagalba EDF, galinti nepagrįstai sustiprinti jos konkurencinę padėtį.“

38

2002 m. gegužės 6 d. laiške Komisija nurodė, kad, nepaisant ankstesnių prašymų, vis dar nėra pateikta tam tikra informacija, ir taip pat paprašė paaiškinimų dėl paskutinės jai pateiktos informacijos.

39

2002 m. birželio 28 d. Prancūzijos valdžios institucijos pateikė tam tikros papildomos informacijos, o 2002 m. rugsėjo 3 d. įvyko posėdis.

40

Apie tris sujungtus sprendimus dėl EDF Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms pranešė 2002 m. spalio 16 d. laišku, 2002 m. lapkričio 16 d. paskelbtu Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 280, p. 8) autentiška kalba (prancūzų), pridedant santrauką kitomis oficialiomis kalbomis.

41

Pirma, vadovaudamasi EB 88 straipsnio 1 dalimi, Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms, kaip naudingą priemonę, pasiūlė panaikinti visiems EDF, kaip valstybės gamybos ir prekybos įmonės, įsipareigojimams suteikiamą neribotą valstybės garantiją, kuri leidžia netaikyti įstatymų dėl sunkumų patiriančių įmonių teisminio pertvarkymo ir likvidavimo. Antra, vadovaudamasi EB 88 straipsnio 2 dalimi, Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl lengvatos, kurią turėjo EDF, kai nesumokėjo pelno mokesčio už dalį iš neapmokestintų atidėjimų, skirtų PTT atnaujinimui (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Galiausiai ji pareikalavo iš Prancūzijos valdžios institucijų tam tikros informacijos, būtinos šios mokesčių lengvatos nagrinėjimui.

42

2002 m. gruodžio 11 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai savo pastabas, kuriose ginčijo, kad 1997 m. EDF pasinaudojo mokesčių lengvata.

43

2003 m. vasario 12 d. įvyko techninis posėdis dėl 1997 m. EDF suteiktos mokesčių lengvatos, kuriame dalyvavo Komisija ir Prancūzijos valdžios institucijos.

44

2003 m. birželio 12 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai savo pastabas pagal oficialią tyrimo procedūrą.

45

2003 m. lapkričio 17 d. įvyko kitas Komisijos, Prancūzijos valdžios institucijų ir EDF atstovų techninis posėdis dėl 1997 m. EDF suteiktos mokesčių lengvatos. 2003 m. lapkričio 20 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos taip pat pateikė papildomą informaciją šiuo klausimu.

46

2003 m. gruodžio 16 d. Komisija priėmė sprendimą dėl valstybės pagalbos, skirtos EDF ir elektros bei dujų pramonės sektoriui (C 68/2002, N 504/2003 ir C 25/2003) (toliau – ginčijamas sprendimas).

47

Ginčijamas sprendimas yra susijęs su, atitinkamai, Prancūzijos Respublikos EDF suteikta „neribota garantija“, tam tikrais pensijų sistemos elektros energijos ir dujų pramonės sektoriuje aspektais ir tuo, kad 1997 m. EDF nesumokėjo pelno mokesčio už dalį neapmokestintų atidėjimų, skirtų PTT atnaujinimui.

48

Ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nurodyta:

„1997 m. EDF įmonių pelno mokesčio nemokėjimas nuo dalies PTT atnaujinimui skirtų atidėjimų, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių ir sudarančių 14,119 milijardo (FRF) perleidimo mokesčių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas, yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

Nesumokėjus įmonės pelno mokesčio, pagalbos dalis yra 888,89 milijono eurų.“

49

Ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje numatyta:

„Prancūzija imasi visų reikalingų priemonių, kad iš EDF išieškotų 3 straipsnyje minimą įmonei neteisėtai suteiktą pagalbą.

Išieškojimas vyksta neatidėliojant, šalies įstatymuose numatyta tvarka, jei tik ji leidžia nedelsiant ir efektyviai vykdyti šį sprendimą. Į išieškomos pagalbos sumą įeina palūkanos, skaičiuojamos nuo dienos, kai pagalba buvo suteikta EDF, iki galutinės pagalbos išieškojimo dienos. Palūkanos skaičiuojamos remiantis norma, taikoma skaičiuojant subsidinę–ekvivalentišką pagalbą regioninei plėtrai ir remiantis sudėtine baze pagal Komisijos komunikatą dėl palūkanų normų, taikomų atsiimant nelegalią pagalbą.“

50

Dėl mokesčių lengvatos, kuria 1997 m. pasinaudojo EDF, Komisija nustatė, kad:

<…>

51

Atsižvelgiant į taikant ginčijamo sprendimo 4 straipsnį apskaičiuotas palūkanas, bendra suma, kurią reikia susigrąžinti iš EDF, sudarė 1,217 milijardo eurų. EDF grąžino šią sumą Prancūzijai.

52

2004 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje EDF pateikė šį ieškinį.

53

Prancūzijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti EDF reikalavimus, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2004 m. rugpjūčio 17 d.2004 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą. Prancūzijos Respublika pateikė savo paaiškinimus per nustatytą terminą.

54

2005 m. vasario 18 d. laišku Komisija paprašė Bendrojo Teismo taikyti proceso organizavimo priemonę, pagal kurią ataskaita, pavadinimu „Oxera ataskaita“, kurią EDF pridėjo prie savo pastabų Prancūzijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimams, būtų išimta iš bylos medžiagos, nes tai yra šiame proceso etape nepriimtinas naujas įrodymas.

55

2005 m. balandžio 25 d. EDF paprašė Bendrojo Teismo taikyti proceso organizavimo priemonę, pagal kurią Komisija būtų pakviesta pareikšti savo nuomonę dėl minėtos ataskaitos turinio. 2005 m. birželio 7 d. laišku Komisija pateikė pastabas dėl šio prašymo.

56

Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) pasiūlė šalims raštu atsakyti į klausimus, kuriuos 2006 m. birželio 12 d. joms išsiuntė kanceliarija. Šalys įvykdė šį prašymą per nustatytą terminą.

57

Iberdrola, SA pateikė prašymą leisti įstoti į bylą Komisijos reikalavimams palaikyti, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija užregistravo 2008 m. kovo 3 dieną.

58

Nors prašymas leisti įstoti į bylą buvo pateiktas praėjus Bendrojo Teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalyje numatytam šešių savaičių terminui, 2008 m. birželio 5 d. Nutartimi Iberdrola buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus ir pateikti pastabas žodinės procedūros metu.

59

Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) pakvietė šalis raštu atsakyti į naujus klausimus, kuriuos 2008 m. gegužės 14 d. joms pateikė kanceliarija. Šalys įvykdė šį prašymą per nustatytą terminą.

60

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus 2008 m. lapkričio 25 d. vykusiame posėdyje.

61

EDF, palaikoma Prancūzijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

62

Komisija, palaikoma Iberdrola, Bendrojo Teismo prašo:

63

Savo pastabose dėl Prancūzijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimų Komisija taip pat prašo Bendrojo Teismo priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

64

Iš esmės EDF pateikia tris pagrindinius ieškinio pagrindus.

65

Pirmuoju pagrindu EDF nurodo, pirma, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio nuostatas, neleisdama jai pateikti veiksmingų pastabų dėl tarp sprendimo pradėti procedūrą ir ginčijamo sprendimo priėmimo įvykusio „vertinimo pasikeitimo“.

66

Antra, EDF teigia, kad jos neinformavimas per procedūrą apie „esminį vertinimo pasikeitimą“ pažeidė jos „teisę į gynybą“.

67

Antruoju pagrindu EDF iš esmės nurodo, kad Komisija padarė daug teisės klaidų aiškindama „valstybės pagalbos“ sąvoką ir kad ginčijamame sprendime taip pat yra daug motyvavimo spragų.

68

Pirma, nuo 1997 m. gerokai išaugusių EDF padengiamų viešosios paslaugos kaštų „nepakankamas kompensavimas“ panaikino bet kokį „hipotetinį privalumą“, kuriuo ji būtų galėjusi pasinaudoti.

69

Antra, nagrinėjamas priemones reikia pripažinti kapitalo dotacija ir nagrinėti bendrame valstybės ir EDF finansinių santykių išaiškinimo kontekste. Nustatydama šias priemones valstybė būtų veikusi kaip apdairus privatus investuotojas rinkos sąlygomis.

70

Trečia, Komisija turėjo atsižvelgti į 1997 m. įvykusį bendrą valstybės ir EDF finansinių santykių pertvarkymą, kad padarytų išvadą, jog EDF nebuvo suteikta bendra lengvata.

71

Ketvirta, nagrinėjamos priemonės nedarė įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

72

Trečiuoju pagrindu EDF nurodė, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, nepateikdama sprendimo atmesti argumentą, jog nagrinėjamos priemonės yra rekapitalizavimo operacija, motyvų.

73

Be to, EDF teigia, kad Komisija neteisingai aiškino 1997 m. įgyvendintos operacijos finansinius aspektus.

74

EDF taip pat pateikia du papildomus pagrindus.

75

Pirmuoju papildomu pagrindu EDF teigia, kad nagrinėjamos priemonės, darant prielaidą, jog jas galima pripažinti pagalba, daugiausia turi būti pripažįstamos esama pagalba, taikant Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktį, nes jos buvo priimtos prieš realiai liberalizuojant elektros sektorių. Be to, didžioji dalis minėtos pagalbos turi būti pripažįstamos esama pagalba pagal Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalį, susijusią su senatimi.

76

Antruoju papildomu pagrindu EDF teigia, kad bet kuriuo atveju ginčijamame sprendime yra daug skaičiavimo klaidų, kurios kelia abejonių dėl jo teisėtumo.

77

Prancūzijos Respublika įstoja į bylą palaikydama, pirma, antrojo pagrindo dalį, susijusią su tuo, kad Komisija netaikė privataus investuotojo kriterijaus, antra, trečiąjį pagrindą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo ir, trečia, EDF pateiktus papildomus pagrindus.

78

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje EDF nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija laikėsi visiškai kitokios pozicijos nei sprendime pradėti procedūrą visų pirma dėl nagrinėjamų priemonių vertinimo.

79

EDF teigia, kad pagal sprendimą pradėti procedūrą tariamos pagalbos pagrindas yra atidėjimų PTT atnaujinimui sukūrimas 1987-1996 m., šie atidėjimai EDF kiekvienais metais šiuo laikotarpiu tariamai suteikė nepagrįstą mokesčių lengvatą, tačiau ši lengvata buvo iš dalies panaikinta 1997 m. atliktais apskaitos priderinimais ir perkėlimais. Šiuo klausimu EDF nurodo sprendimo pradėti procedūrą 45, 49, 52, 56 ir 84 punktus.

80

EDF nurodo, kad iš sprendimo pradėti procedūrą 45 ir 49 punktų aiškiai matyti, jog Komisija vertino Įstatymo Nr. 97–1026 nuostatas kaip sumažinančias anksčiau gautas lengvatas, o ne jas nustatančias.

81

Be to, ji nurodo, kad vien tik pasinaudodama „ankstesnės pagalbos konsolidacijos“ sąvoka, kuri savaime yra neminima ir nebūdinga Reglamentui Nr. 659/1999, Komisija bando tariamą pagalbą dirbtinai susieti tik su 1997 m., nors ji teigė, jog pagalba buvo gauta 1987-1996 metais. Šiuo klausimu EDF pirmiausia remiasi sprendimo pradėti procedūrą 71 punktu.

82

EDF teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija pakeitė savo poziciją, tvirtindama, jog Įstatymo Nr. 97–1026 nuostatos, kurios iki tol buvo pristatomos kaip sumažinusios EDF gautos lengvatos dydį, iš tiesų buvo tariamos pagalbos sudėtinė dalis. Šiuo klausimu EDF remiasi ginčijamo sprendimo 3 straipsniu.

83

EDF taip pat nurodo, kad vertinimo pasikeitimas turėjo įtakos nagrinėjamų priemonių pripažinimui nauja pagalba ir atsisakymui atsižvelgti į tai, jog šios priemonės buvo esama pagalba.

84

EDF teigia, kad nusprendus pradėti tyrimo procedūrą, Komisija privalo suteikti valstybei ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas.

85

EDF pripažįsta, kad pagal dabartinę teismų praktiką – šiuo klausimu ji nurodo 2000 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą UFEX ir kt. prieš Komisiją (T-613/97, Rink. p. II-4055) – šio procedūros etapo tikslas daugiau yra suteikti galimybę Komisijai surinkti jos vertinimui naudingus įrodymus, o ne užtikrinti šalių „teisę į gynybą“.

86

Vis dėlto EDF primena, kad Reglamento Nr. 659/1999 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog: „visais atvejais, kai po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pagalba prieštarauja bendrajai rinkai, reikėtų pradėti formalų tyrimą, idant Komisija galėtų surinkti visą informaciją, kurios reikia norint nustatyti pagalbos sutikimą su bendrąja rinka ir pateikti suinteresuotųjų šalių pastaboms; kadangi suinteresuotųjų šalių teises geriausiai galima apsaugoti taikant (EB 88) straipsnio 2 dalyje nustatytą oficialią tyrimo procedūrą“.

87

Pirmiausia remdamasi paskutiniu šios konstatuojamosios dalies sakiniu, EDF teigia, kad suinteresuotos trečiosios šalys turi teises, kurias siekiama užtikrinti oficialia tyrimo procedūra. Šios teisės apima galimybę pateikti Komisijai visą informaciją, kuri jai leistų geriau atlikti vertinimą.

88

Kadangi sprendimas pradėti formalią procedūrą galėjo paveikti pagalbos gavėjo teisinę padėtį ir padaryti jam žalos (2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Government of Gibraltar prieš Komisiją, T-195/01 ir T-207/01, Rink. p. II-2309, 85 punktas), per visą administracinę procedūrą EDF turėjo būti sudaryta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodomų faktų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fiskano prieš Komisiją, C-135/92, Rink. p. I-2885, 40 punktą ir 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glass prieš Komisiją, T-65/96, Rink. p. II-1885, 32 punktą), ir tai yra dar svarbiau, kai klausimas susijęs su didelėmis pinigų sumomis ir yra tik vienas suinteresuotas pagalbos gavėjas.

89

EDF teigia, kad Komisijai neinformavus suinteresuotų trečiųjų šalių apie jos vertinimo „esminį pasikeitimą“, ji neturėjo galimybės nei įvertinti ginčijamo sprendimo finansinio poveikio apimties, nei Komisijai pateikti norint teisingai suprasti situaciją naudingos informacijos.

90

EDF manymu, kai suinteresuotų trečiųjų šalių teisės yra ribotos, reikia užtikrinti „ypač kruopščią“ jų apsaugą ir todėl būtina, kad vienintele joms pripažįstama teise, t. y. galimybe pateikti Komisijai naudingus dokumentus ir informaciją, šalys galėtų naudotis bent jau visiškai susipažinusios su Komisijos atliekamu vertinimu, kitaip ši teisė netektų savo esmės.

91

EDF teigimu, šioje byloje taip nebuvo, nes ji nebuvo informuota apie Komisijos atliekamo vertinimo pasikeitimą ir todėl negalėjo pateikti naudingos informacijos ir įrodymų, dėl kurių Komisija, pavyzdžiui, galėjo nuspręsti neatsisakyti ankstesnio vertinimo, kuris galėjo pasibaigti didžiąją dalį nagrinėjamų priemonių pripažįstant esama pagalba.

92

Todėl Komisija pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnį.

93

Pirmojo pagrindo antroje dalyje EDF prašo Bendrojo Teismo įvertinti „šiuo metu galiojančią griežtą teismų praktiką“ dėl suinteresuotų trečiųjų šalių – ir ypač tariamos pagalbos gavėjo – teisės į gynybą su valstybės pagalba susijusiose procedūrose.

94

EDF primena, kad 1990 m. kovo 21 d. Sprendime Belgija prieš Komisiją, vadinamame „Tubemeuse“ (C-142/87, Rink. p. I-959) Teisingumo Teismas nusprendė, jog bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas asmens nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (sprendimo 46 punktas).

95

Valstybės pagalbos srityje „tikra teisė į gynybą“ minėtos teismų praktikos prasme gali būti pripažįstama tik valstybėms narėms, nes procedūra yra atvira joms, o ne kitiems suinteresuotiems pagalbos gavėjams.

96

Tačiau, EDF manymu, toks požiūris iš esmės yra sunkiai suderinamas su tuo, kad būtent tretiesiems pagalbos gavėjams būna skirtas reikalavimas grąžinti pagalbą, o valstybė narė, atvirkščiai, iš tokio reikalavimo gauna finansinės naudos. Taigi galimas valstybės narės ir pagalbos gavėjo „interesų konfliktas“.

97

Iš esmės EDF teigia, kad tokia „galimo interesų konflikto“ situacija, pirma, pabrėžia būtinybę apsaugoti nedaugelį su valstybės pagalba susijusiose procedūrose suinteresuotoms trečiosioms šalims pripažintų teisių ir ypač Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnyje joms pripažintą teisę ir, antra, pateisina net didesniu mastu nei minėtoje nuostatoje pripažinti suinteresuotoms trečiosioms šalims ar bent pagalbos gavėjams „tikros teisės į gynybą metmenis“.

98

Šiuo klausimu EDF teigia, kad suinteresuotų trečiųjų šalių teisių apskritai ir pagalbos gavėjo teisių konkrečiai laikymasis įpareigoja Komisiją leisti jiems veiksmingai išreikšti savo nuomonę, todėl Komisija privalo paskelbti naują pranešimą, jei ketina galutiniame sprendime remtis iš esmės kitokiais faktais, kaltinimais, vertinimais arba aplinkybėmis, nei nurodyti minėtoms trečiosioms šalims pateiktame pranešime.

99

Taigi šioje byloje tai, kad Komisija galutiniame sprendime „iš esmės“ pakeitė nagrinėjamų priemonių pobūdžio vertinimą ir nepaskelbė naujo pranešimo Oficialiajame leidinyje, EDF manymu, yra sunkus „teisės į gynybą“ pažeidimas.

100

Komisija ginčija šiuos argumentus.

101

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas asmens nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Šis principas reikalauja, kad asmeniui nuo administracinės procedūros etapo būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl pagrindžiant kaltinimą Bendrijos teisės pažeidimu Komisijos nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo (1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, 40/85, Rink. p. 2321, 28 punktas ir 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją, T-228/99 ir T-233/99, Rink. p. II-435, 121 punktas).

102

Vis dėlto administracinė procedūra valstybės pagalbos srityje vykdoma tik suinteresuotos valstybės narės atžvilgiu. Pagalbą gavusios įmonės šioje procedūroje pripažįstamos tik „suinteresuotaisiais asmenimis“. Jos negali pačios dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti minėta valstybė narė (2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C-74/00 P ir C-75/00 P, Rink. p. I-7869, 81 ir 83 punktai).

103

Taigi pagal teismų praktiką EB 88 straipsnio 2 dalimi pradėtoje administracinėje procedūroje suinteresuotosios šalys iš esmės atlieka Komisijos informacijos šaltinio vaidmenį. Iš to matyti, kad suinteresuotosios šalys, negalinčios naudotis teisei į gynybą prilyginamomis teisėmis, kurios pripažįstamos asmenims, kurių atžvilgiu pradėta procedūra, turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr. 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Airways ir kt. prieš Komisiją, T-371/94 ir T-394/94, Rink. p. II-2405, 59 ir 60 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką ir 101 punkte minėto Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją 125 punktą).

104

Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė negali teigti, jog buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes jai ši teisė nėra užtikrinama administracinėje procedūroje, net jei ji teisingai nurodo, kad valstybės pagalbos srityje Komisijos vykdomose procedūrose pagalbą suteikusios valstybės narės ir pagalbos gavėjos interesai gali skirtis.

105

Dėl šios priežasties reikia atmesti pirmojo pagrindo antrą dalį.

106

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytame tyrimo etape Komisija privalo įpareigoti suinteresuotus asmenis pateikti savo pastabas (žr. 2008 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C-49/05 P, nepaskelbta Rinkinyje, 68 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

107

Nors suinteresuotosios šalys negali naudotis teise į gynybą, vis dėlto jos turi teisę dalyvauti Komisijos vykdomoje administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (106 punkte minėto Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją 69 punktas).

108

Be to, Komisija turi pradėti oficialią tyrimo procedūrą, pranešdama suinteresuotiesiems asmenims, kai po preliminaraus tyrimo ji pagrįstai abejoja nagrinėjamos finansinės priemonės suderinamumu su bendrąja rinka. Iš to išplaukia, kad savo pranešime apie šios procedūros pradėjimą Komisija negali būti įpareigota pateikti galutinę nagrinėjamos pagalbos analizę, tačiau tam, kad suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas neprarastų prasmės, užtenka, jog Komisija pakankamai apibrėžtų savo tyrimo ribas (2006 m. gegužės 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kuwait Petroleum (Nederland) prieš Komisiją, T-354/99, Rink. p. II-1475, 85 punktas).

109

Taip pat reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnį, kai Komisija nusprendžia pradėti oficialią tyrimo procedūrą, sprendime pradėti procedūrą gali būti tik apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis aptariamos valstybės priemonės įvertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar tai yra pagalba, ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos sutikimo su bendrąja rinka (2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Guipúzcoa ir kt. prieš Komisiją, T-269/99, T-271/99 ir T-272/99, Rink. p. II-4217, 104 punktas).

110

Taigi sprendimas pradėti procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti oficialioje tyrimo procedūroje, per kurią jos galėtų pateikti savo argumentus. Dėl to pakanka, kad šalys žinotų argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, jog nagrinėjama priemonė yra nauja su bendrąja rinka nesuderinama pagalba (žr. 2008 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją, T-309/04, T-317/04, T-329/04 ir T-336/04, Rink. p. II-02935, 139 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

111

Reikia konstatuoti, kad šioje byloje sprendime pradėti procedūrą ir ginčijamame sprendime Komisija nagrinėjo perleidimo mokesčių mokėjimo tvarką, Įstatymu Nr. 97–1026 atlikus EDF balanso pertvarkymą (toliau – ginčijama priemonė), ir kad šiuo klausimu abiejuose sprendimuose nagrinėjimo sritis sutampa.

112

Be to, ir sprendimo pradėti procedūrą 51 punkte, ir ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamojoje dalyje Komisija pritaikė tokį patį mokėtinų mokesčių apskaičiavimo būdą, kokį buvo pateikusios Prancūzijos valdžios institucijos, pagal kurį EDF suteikta mokesčių nuolaida galėjo būti įvertinta 5,883 milijardo FRF.

113

Dėl to reikia pažymėti, kad iš sprendimo pradėti procedūrą EDF turėjo pakankamai informacijos apie atitinkamo tyrimo sritį ir argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, jog ginčijama priemonė gali būti su bendrąja rinka nesuderinama pagalba, kad galėtų veiksmingai pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

114

Taigi net darant prielaidą, kad EDF argumentai, jog Komisija mokestiniu ir apskaitos požiūriu skirtingai vertino ginčijamą priemonę nei buvo preliminariai nusprendusi sprendime pradėti procedūrą, yra pagrįsti, juos reikia atmesti kaip nereikšmingus.

115

Todėl reikia atmesti pirmąjį EDF pateiktą ieškinio pagrindą.

116

Iš esmės EDF teigia, kad viešosios valdžios institucijų įmonei pavesti viešųjų paslaugų įpareigojimai nuo 1997 m. buvo gerokai padidinti. Tačiau papildomi kaštai nebuvo kompensuoti elektros pardavimo tarifais, nes per tą patį laikotarpį jie labai smarkiai sumažėjo.

117

EDF iš esmės nurodo, kad viešųjų paslaugų kaštų padidėjimą lėmė valstybės ir įmonės santykių pertvarkymas, ir tai buvo 1997 m. balandžio 8 d. įmonės sutartyje apibrėžtos finansinės pusiausvyros dalis (žr. 31 punktą).

118

Siekdama įrodyti šį teiginį, EDF remiasi viešųjų paslaugų įpareigojimu supirkti termofikacijos įrenginius pastačiusių gamintojų jai patiektą elektros energiją, kuris buvo didžiausias nagrinėjamo laikotarpio įpareigojimas.

119

EDF teigimu, vien šio įpareigojimo pakanka įrodyti, kad atitinkami kaštai aiškiai viršijo jos gautą mokesčių lengvatą.

120

EDF teigia, kad 2003 m. liepos 23 d. Sprendime C (2003) 2508 nereikšdama prieštaravimų dėl Belgijos kapitalo La Poste SA/NV padidinimo Komisija dėl La Poste atliekamų viešųjų paslaugų įpareigojimų nusprendė, kad „istoriškai susidariusių nekompensuotų“ dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo susidarančių papildomų grynųjų sąnaudų suma buvo didesnė už kapitalo padidinimo, apie kurį pranešė valstybė, sumą, todėl tai savaime nebuvo valstybės pagalba, nes nesuteikė La Poste pranašumo, arba buvo su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalba. Taigi Komisija nusprendė, kad kapitalo įnašas, apie kurį buvo pranešta, buvo suderinamas su bendrąja rinka, todėl jai nereikėjo vertinti, ar valstybės sprendimas įnešti planuojamą kapitalą atitiktų privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, elgesį.

121

Taigi, EDF teigimu, pagal analogiją šiam Komisijos sprendimui reikia pripažinti, kad jos padarytas kapitalo įnašas savaime nėra pagalba, nes nesuteikia pranašumo, arba yra su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalba.

122

Be to, EDF iš esmės teigia, kad Komisija į sprendimo pradėti procedūrą 79 punktą pasistengė neįtraukti argumento dėl galimo viešosios paslaugos kaštų „nekompensavimo“, tačiau vis tiek juo pasirėmė minėdama nagrinėjamos pagalbos visumą, įskaitant priemones, kurios galiausiai nebuvo pripažintos pagalba.

123

EDF taip pat iš esmės teigia, kad jei turėtume pripažinti, jog Prancūzijos Respublika oficialios tyrimo procedūros metu nepateikė Komisijai reikalaujamos informacijos dėl galimų viešųjų paslaugų kaštų ir todėl į šioje byloje pateiktus argumentus negalima atsižvelgti, nes sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumą reikia vertinti remiantis informacija, kurią Komisija galėjo turėti priimdama šį sprendimą, ir Komisijos pateiktus sudėtingus vertinimus galima nagrinėti tik atsižvelgiant į įrodymus, kuriuos ji turėjo atlikdama šiuos vertinimus, tai reikštų, jog administracinėje procedūroje nedalyvavusi EDF neturėtų teisės remtis šia savo pateikto pagrindo dalimi. Tai patvirtintų jos „teisės į gynybą“ pažeidimą, nes nebūdama „atvirai ir visiškai“ Komisijos informuota administracinės procedūros metu, EDF neturėjo galimybės įvertinti poreikio išvystyti šį argumentą ir šiuo metu jai užkertamas kelias tai padaryti.

124

Komisija ginčija šiuos argumentus.

125

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai pateikiamas ieškinys dėl teisės akto panaikinimo, Bendrijos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Šiuo atveju Komisijos sudėtingas vertinimas turi būti tikrinamas tik pagal vertinimo metu jos turėtus įrodymus (žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ter Lembeek prieš Komisiją, T-217/02, Rink. p. II-4483, 82 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

126

Tokiu atveju Komisijai negalima priekaištauti, kad ji neatsižvelgė į informaciją, kuri galėjo būti, bet nebuvo jai pateikta per administracinę procedūrą, nes ji nėra įpareigota savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais nustatyti, kokios aplinkybės jai galėjo būti nurodytos (125 punkte minėto Sprendimo Ter Lembeek prieš Komisiją 83 punktas).

127

Atsižvelgiant į sprendimo pradėti procedūrą 79 punktą, ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamąją dalį ir šios konstatuojamosios dalies išnašą, reikia pripažinti, kad Komisija teisingai teigia, jog ji nei galėjo, nei privalėjo nagrinėti galimus viešosios paslaugos kaštus, jei apie tai jos neinformavo Prancūzijos valdžios institucijos ir suinteresuotosios šalys, ir kad priimdama ginčijamą sprendimą ji negalėjo atsižvelgti į įrodymus, apie kuriuos ji sužinojo tik nagrinėjant šį ieškinį.

128

EDF argumentą, susijusį su teisės į gynybą pažeidimu, reikia atmesti, nes, nors administracinės procedūros metu Prancūzijos Respublika ir EDF buvo pakviestos pateikti informaciją šiuo klausimu, jos nusprendė, kad tai daryti netikslinga. Todėl ieškinyje Bendrajam Teismui EDF negali teigti, kad neturėjo galimybės įvertinti poreikio išvystyti šį argumentą ir kad jos teisė į gynybą būtų pažeista, jei šiame etape jos argumentai šiuo klausimu nebūtų nagrinėjami.

129

Reikia pažymėti, kad galimi sprendime pradėti procedūrą ir ginčijamame sprendime įtvirtinti vertinimo skirtumai nėra tokio pobūdžio, kad galėtų turėti įtakos šiam vertinimui, nes sprendime pradėti procedūrą Komisija nurodė mananti, jog apskaitos atidėjimams PTT atnaujinimui taikytos priemonės gali būti pripažįstamos nauja pagalba. Todėl Prancūzijos Respublika ir EDF turėjo suprasti, kokios joms galėjo būti tokio vertinimo procesinės pasekmės ir pateikti reikšmingą informaciją savo pozicijai apginti, tačiau to nepadarė.

130

Dėl argumento, kad Komisija vis tiek nagrinėjo šį klausimą sprendimo pradėti procedūrą 79 konstatuojamojoje dalyje, tačiau tik nurodydama, jog „nagrinėta pagalba <…> suteikė EDF veiklos pranašumą, kuris, kaip šiuo metu atrodo, viršija bet kokios viešosios paslaugos kaštus“, reikia pastebėti, kad EDF cituotą sakinį iš tiesų reikėtų pateikti kartu su jo kontekstu:

„Dalis EDF veiklos yra viešųjų paslaugų teikimas. Reikia pažymėti, kad nors iki šiol Prancūzijos valdžios institucijos šiuo klausimu nesirėmė [EB] 86 straipsnio 2 dalies taikymu, jos atkreipė dėmesį į tai, jog EDF privalo vykdyti viešųjų paslaugų uždavinius. Vis dėlto valdžios institucijos nepateikė jokių dėl šių pareigų patirtų EDF išlaidų įvertinimo. Taigi neįmanoma patikrinti įvairios šio operatoriaus gaunamos valstybės pagalbos ir jai pavestų viešųjų paslaugų uždavinių kaštų atitikimo. Bet kuriuo atveju atrodo, kad šioje byloje nagrinėjama pagalba, daugiausia pasireiškianti įprastai taikomų nuostatų specialiomis išimtimis apskaitos ir verslo srityse, suteikė EDF veiklos pranašumą, kuris, kaip šiuo metu atrodo, viršija bet kokios viešosios paslaugos kaštus. EDF seniai nėra gavusi kapitalo dotacijų. Nagrinėjama pagalba de facto prisidėjo prie agresyvios EDF plėtros, įsigyjant akcijų paketus užsienyje, finansavimo. Atrodo, kad toks lėšų panaudojimas peržengia to, ką galima vadinti leistinais viešųjų paslaugų uždaviniais, ribas.“

131

Tai buvo tik išankstinis vertinimas ir kvietimas Prancūzijos Respublikai bei EDF pateikti šį pirminį vertinimą galinčią paneigti reikalingą informaciją. Todėl ieškovė negali juo remtis pateikdama argumentus.

132

Komisijos taip pat negalima kaltinti tuo, kad sprendimo pradėti procedūrą 79 straipsnis yra susijęs su visa jos nagrinėjama pagalba, o ne tik su pagalba, kurią ji galiausiai pripažįsta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodo susigrąžinti ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsniuose, t. y. ginčijama priemone.

133

Todėl reikia atmesti antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

134

EDF teigia, kad ginčijama priemonė neturėjo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes, pirma, pagal Bendrijos teismų praktiką sąvoką „prekyba“ reikia aiškinti kaip „konkurencijos“ sąvokos „sinonimą“ ir, antra, prekybos tarp atitinkamose valstybėse anksčiau monopolį turėjusių tradicinių nacionalinių gamintojų negalima prilyginti konkurencijos situacijai.

135

EDF teigia, kad Bendrasis Teismas aiškiai susiejo „valstybių narių prekybos“ sąvoką su „konkurencijos“ sąvoka, ir šiuo klausimu primena, jog valstybės pagalbos srityje Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad su, atitinkamai, poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymu susijusios sąlygos paprastai yra neatskiriamai susijusios (2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T-298/97, T-312/97, T-313/97, T-315/97, T-600/97–T-607/97, T-1/98, T-3/98–T-6/98 ir T-23/98, Rink. p. II-2319, 81 punktas ir 2001 m. balandžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia prieš Komisiją, T-288/97, Rink. p. II-1169, 44 punktas).

136

EDF nurodo, kad toks vertinimas buvo patvirtintas 1997 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Prancūziją (C-159/94, Rink. p. I-5815), kuriame jis atmetė Komisijos argumentą, jog EDF ir Gaz de France (GDF) išimtinių importo ir eksporto teisių panaikinimas buvo naudingas vystant prekybą Europos Bendrijos labui, ir nusprendė, kad Komisija turėjo iš anksto apibrėžti Bendrijos interesą, pagal kurį reikėjo vertinti prekybos vystymąsi. Taigi, EDF teigimu, Teisingumo Teismas aiškiai susiejo „konkurencijos iškraipymo“ ir „valstybių narių tarpusavio prekybos“ sąvokas.

137

EDF teigia, kad nors Komisija ginčijamame sprendime išsamiai aptaria prekybą, kuri galėjo vykti tarp elektros tiekėjų, iki šio sektoriaus liberalizavimo dažniausiai turėjusių monopoliją valstybėse narėse, vis dėlto yra akivaizdu, jog prieš šį liberalizavimą nebuvo jokios „tikros konkurencijos situacijos“, kuri palaipsniui pradėjo atsirasti tik perkėlus Direktyvą 96/92.

138

Konkrečiai dėl situacijos Prancūzijoje nagrinėjamu laikotarpiu (1986–1997 m.) EDF teigia, kad elektros sektorius aiškiai buvo uždaras konkurencijai. Nors šiuo laikotarpiu buvo priimta ne viena direktyva (1990 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 90/547/EEB dėl elektros energijos tranzito elektros perdavimo tinklais (OL L 313, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 1 t., p. 147) ir Direktyva 96/91), jų perkėlimas daugelyje valstybių narių užėmė daug laiko „dėl anksčiau buvusios sudėtingos situacijos ir Bendrijoje esančių elektros struktūrų skirtumų“, kaip tai pripažino tuo metu už konkurenciją buvęs atsakingas komisaras K. Van Miert

139

Todėl EDF teigia, kad negalima teigti, jog 1987–1996 m. Prancūzijoje ir beveik visose Europos valstybėse buvo „tikros konkurencijos situacija“.

140

Šiuo klausimu EDF teigia, kad didžioji dalis ginčijamame sprendime siekiant įrodyti buvus konkurencijai įtaką turinčią prekybą Komisijos pateiktų pavyzdžių yra susiję su vėlesniais nei 1997 m. laikotarpiais: pirmiausia tai taikytina trečdalio Vokietijos įmonės EnBW Energie Baden-Württemberg AG kapitalo įsigijimui, London Electricity gamybos ir paskirstymo pajėgumų įsigijimui, įmonės Fenice tiesioginės kontrolės perėmimui, partnerystės sutarties su Fiat sudarymui Montedison nusipirkti ir partnerystės sutarčiai su Veolia Environnement, tarpininkaujant bendrovei Dalkia.

141

Galiausiai EDF teigia, kad nors 1987-1996 m. ji prekiavo su kitais nacionaliniais Europos gamintojais, daugiausia pagal ilgalaikes sutartis, kurios dažnai suteikė galimybę šiems gamintojams pasidalyti gamybos investicijas, ši prekyba neturėjo jokios įtakos konkurencijai Bendrijos lygiu, nes daugelis EDF „partnerių“ naudojosi monopoline situacija atitinkamoje valstybėje.

142

Komisija ginčija šiuos argumentus.

143

EB 87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.

144

Vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (žr. 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C-222/04, Rink. p. I-289, 140 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

145

Be to, jei Komisija tinkamai nurodė, kaip ginčijama pagalba galėjo turėti tokį poveikį, ji neprivalėjo atlikti realios padėties atitinkamoje rinkoje, pagalbą gaunančių įmonių rinkos dalies, konkuruojančių įmonių pozicijos ir prekybos aptariamomis paslaugomis valstybėse narėse krypčių ekonominės analizės (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CETM prieš Komisiją, T-55/99, Rink. p. II-3207, 102 punktą ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija ir Wam prieš Komisiją, T-304/04 ir T-316/04, nepaskelbta Rinkinyje, 64 punktą).

146

Kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (žr. 144 punkte minėto Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 141 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką).

147

Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonominis sektorius buvo liberalizuotas Bendrijos lygiu, reiškia realų ar potencialų pagalbos poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 144 punkte minėto Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 142 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

148

Be to, nebūtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, šios įmonės veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsikūrusių įmonių galimybės įeiti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti. Be to, pagalba įmonei, kuri iki šiol nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, gali sudaryti sąlygas jai patekti į kitos valstybės narės rinką (žr. 144 punkte minėto Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 143 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

149

Šioje byloje reikia konstatuoti, kad ginčijamo spendimo 104-112 bei 114 ir 115 punktuose Komisija nustatė, jog netgi nepaisant elektros sektoriui liberalizuoti skirtų direktyvų, jam buvo būdingas tam tikras konkurencijos lygis, bet jau tam tikrose rinkose, įskaitant rinkas, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu veikė EDF, arba, kaikuriose valstybėse narėse, kitas rinkas, kurios dar nebuvo visiškai atviros konkurencijai.

150

EDF šių įrodymų neginčija.

151

EDF taip pat neginčija to, kad eksportavo elektros energiją į kitas valstybes nares, kuriose rinkų atvėrimas konkurencijai jau buvo įgyvendintas.

152

Taigi faktinė aplinkybė, kad Prancūzijos vidaus rinka ar bent jos dalis buvo uždara konkurencijai, net ją patvirtinus, yra nereikšminga.

153

Todėl reikia pripažinti, kad Komisijos negalima apkaltinti nepakankamai įvertinus galimybę, jog ginčijama priemonė galėjo paveikti Bendrijos vidaus prekybą.

154

Dėl to EDF argumentams šiuo klausimu negalima pritarti.

155

Apibendrinant, dėl šios priežasties antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

156

EDF primena, kad 1997 m. valstybė buvo vienintelė jos akcininkė. Tuo metu EDF „kapitalas buvo gerokai nepakankamas“, o balansas – „akivaizdžiai nesubalansuotas“. Nors jos nuosavas kapitalas sudarė 24,2 milijardo FRF, skolos siekė 131,9 milijardo FRF (t. y. grynosios skolos ir nuosavo kapitalo santykis – 480%), o grynieji aktyvai – 696,4 milijardo FRF.

157

EDF teigia, kad todėl valstybė pageidavo padidinti valstybės įmonės nuosavą kapitalą bei pakeisti tarp jos ir įmonės esančią finansinę pusiausvyrą, siekdama priartinti įmonę prie jos didžiųjų konkurentų Europos elektros sektoriuje, kad ši turėtų galimybę pasiruošti „ekonominės ir teisinio reglamentavimo aplinkos pasikeitimui“. Taigi valstybė veikė kaip apdairus privatus investuotojas, nors, EDF teigimu, šią sąvoką reikia aiškinti atsižvelgiant į labai specifines ekonominio sektoriaus, kuriame įmonė veikia, ypatybes.

158

EDF teigia, kad tokiomis aplinkybėmis 1997 m. ji nusprendė patikslinti PTT nuosavybės statusą, užbaigiant jam būdingas „dviprasmybes“ ir kartu – specifinę apskaitą, kurią kritikavo Cour des comptes française, bei, tuo pačiu, pertvarkyti EDF balansą.

159

Šis dvigubas uždavinys patikslinti PTT nuosavybės statusą kartu su iš to kylančiomis pasekmėmis apskaitai ir pertvarkyti EDF balansą buvo patvirtintas 1997 m. balandžio 8 d. įmonės sutartyje (žr. 31 punktą) ir „be jokių dviprasmybių“ pristatytas Įstatymo Nr. 97–1026 travaux préparatoires.

160

EDF, palaikoma Prancūzijos Respublikos, iš esmės teigia, kad perleidimo mokesčių priskyrimas įgyvendinant Įstatymą Nr. 97–1026 yra kapitalo dotacija, pažymėdama, kad šios pozicijos Prancūzijos Respublika laikėsi administracinės procedūros metu, tačiau Komisija atmetė šį argumentą nenagrinėdama jo iš esmės dėl ginčijamo sprendimo 96 ir 97 konstatuojamosiose dalyse pateiktų dviejų motyvų.

161

EDF teigimu, Komisija taip pademonstravo „akivaizdžiai nesupratusi“ rekapitalizavimo operacijos ekonominio pobūdžio. Todėl ji neteisingai apibrėžė „valstybės pagalbos“ sąvoką ir pažeidė EB 87 straipsnį.

162

Iš esmės EDF teigia, kad rekapitalizavimo operacija, 1996 m. gruodžio 31 d. tiesiogiai perkeliant 14,119 milijardo FRF dydžio perleidimo mokesčius iš pasyvo eilutės „Koncesijos turto vertė“ į pasyvo eilutę „Kapitalo dotacijos“, buvo atlikta panaudojant ekonominiu ir mokestiniu požiūriu „neutralias priemones“ ir „šiuo atveju labiausiai tikėtinu būdu“, t. y. priimant teisės aktą, dėl efektyvumo pasinaudojant tuo pačiu įstatymu, kuris buvo reikalingas pripažinti EDF PTT savininke.

163

EDF pažymi, kad apskaitos priderinimui vien dėl jo pobūdžio reikėjo priimti įstatymą. Iš tiesų koncesijos turto mainomosios vertės dydžio kapitalo dotacija priklausė teisėkūros sričiai, nes EDF kapitalas buvo apibrėžtas Įstatymo Nr. 46–628 16 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog jis „priklauso tautai“ ir „yra neatimamas“, bei kad „patyrus eksploatavimo nuostolių, jis turi būti atkurtas panaudojant vėlesnių finansinių metų rezultatus“. Vadovaujantis 1956 m. gegužės 14 d. Dekreto Nr. 56–493 dėl EDF ir GDF skirtų kapitalo dotacijų (JORF, 1956 m. gegužės 19 d., p. 4613) 1 straipsniu, šioms dotacijoms turėjo būti taikomos tokios pačios taisyklės, kaip nustatytos Įstatymo Nr. 46-628 16 straipsnyje.

164

EDF, palaikoma Prancūzijos Respublikos, teigia, o atsakymuose į Bendrojo Teismo joms pateiktus rašytinius klausimus tai patvirtino, kad valstybė galėjo pasirinkti du sprendimo būdus (EDF juos vadina „trumpasis planas“ ir „ilgasis planas“), kuriais būtų pasiekti visiškai tie patys rezultatai: arba įvykdyti papildomą kapitalo dotaciją įstatymu, tiesiogiai priskiriant dalį iš neapmokestintų atidėjimų PTT atnaujinimui, arba pirmiausia pervesti į EDF kapitalą grynąją sumą po pelno mokesčio sumokėjimo, nurodyti EDF pervesti aktyvų pasikeitimą atitinkančią mokesčio sumą ir atlikti papildomą kapitalo dotaciją, lygią sumokėto mokesčio dydžiui.

165

EDF teigimu, valstybė nusprendė, kad pirmasis sprendimo būdas yra „ekonomiškai logiškas ir toks pat finansiškai neutralus“, kaip antrasis būdas, bei kad tokiam sprendimui pritarė Cour des comptes française.

166

Iš Komisijos pateiktų argumentų aiškiai matyti, kad jei valstybė būtų pasirinkusi antrąjį sprendimo būdą kapitalui padidinti, Komisija būtų taikiusi apdairaus privataus investuotojo kriterijų. EDF teigimu, tai įrodo, kad Komisijos sprendimą iš esmės atsisakyti privataus investuotojo kriterijaus taikymo lėmė tik valstybės pasirinktas kapitalo padidinimo būdas.

167

EDF nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamosios dalies ir Komisijos raštu pateiktų pastabų matyti, jog ji kritikuoja kapitalui padidinti naudotos priemonės pasirinkimą. Tačiau tokie argumentai yra „visiškai formalūs ir nereikšmingi“.

168

EDF teigimu, ginčijamame sprendime pateiktas tvirtinimas, kad Komisija „gali tik atmesti šiuos (su rekapitalizavimu susijusius) argumentus“, nurodant, kad privataus investuotojo kriterijus „gali būti reikšmingas tik vykdant ūkinę veiklą, o ne priežiūros įgaliojimus“, yra, pirma, kišimasis į su Bendrijos teise nesusijusias vidaus teisės procedūras ir, antra, konkurencijos teisei nebūdingas formalumas.

169

EDF pripažįsta, kad valstybė kapitalo padidinimui tikrai pasinaudojo priemone, kuri buvo neprieinama pagal bendrąją teisę veikiančioms bendrovėms, t. y. priskiriant perleidimo mokesčius priimant įstatymą. Vis dėlto ji nesinaudojo savo priežiūros įgaliojimais arba viešosios valdžios funkcijomis.

170

Pirma, teigiant priešingai nebūtų atsižvelgta į tai, kad EDF statusas ir kapitalo apibrėžimas buvo reguliuojami įstatymais.

171

Iš esmės EDF pažymi, kad, atsižvelgiant į ypatingą įmonės pobūdį, norėdama atlikti šią operaciją valstybė privalėjo priimti įstatymą. Ji nurodo, kad jei įstatymo priėmimas buvo būtinas pripažįstant EDF PTT savininke ab initio, neaišku, kodėl įstatymų leidėjas turėjo nuspręsti nesilaikyti šios 1997 m. balandžio 8 d. įmonės sutartyje apibrėžtos „logikos“, pertvarkydamas įmonės balansą keičiant Įstatymo Nr. 46-628 16 straipsnį.

172

Antra, EDF iš esmės nurodo, kad imdamasi tokių priemonių valstybė iš tiesų elgėsi kaip „apdairus įmonės akcininkas“ normaliomis rinkos sąlygomis, kurias būtina įvertinti, atsižvelgiant į prieinamus objektyvius ir patikrinamus duomenis (2003 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., C-83/01 P, C-93/01 P ir C-94/01 P, Rink. p. I-6993, 38 punktas).

173

Trečia, EDF teigia, kad a priori uždrausdama Prancūzijai atlikti viešosios įstaigos rekapitalizavimą tokiu būdu, kurį ji pripažino tinkamiausiu, Komisija taip pat padarė teisės klaidą, pažeisdama EB 295 straipsnį, pagal kurį „Bendrijos teisė negali pažeisti valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“.

174

Ketvirta, EDF teigia, kad net darant prielaidą, jog buvo galima pasirinkti kitą būdą, negalima pateisinti pernelyg formalaus Komisijos vertinimo, kai ji atmetė su įmonės rekapitalizavimu susijusį argumentą net jo nenagrinėdama, remdamasi vieninteliu motyvu, jog rekapitalizavimui įgyvendinti panaudota priemonė „iš principo“ prilygo valstybės įsikišimui suteikiant pagalbą. EDF teigimu, Bendrijos teismų praktika, atvirkščiai, yra paremta principu, kad nustatant, ar priemonė yra valstybės pagalba, nėra svarbi jos įgyvendinimo forma.

175

EDF iš esmės nurodo, kad priemonės pripažinimui valstybės pagalba teismų praktikoje nėra įtvirtinta pareiga atsižvelgti į galimą jos formą arba sprendimą dėl jos priimančią valstybės instituciją, nes šie klausimai yra nereikšmingi atliekant vertinimą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

176

Be to, EDF nurodo, kad pati Komisija teigia, jog vertindama pagalbos suderinamumą su Bendrąja rinka ji „nagrinėja ne pagalbos formą, bet galimą jos poveikį“ (Komisijos pranešimo dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (OL C 384, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 277, 7 punktas). Todėl Komisija negalėjo nenagrinėjusi atmesti argumento, kad operacija buvo rekapitalizavimas, remdamasi tik formos, t. y. šiam rekapitalizavimui atlikti panaudotos priemonės, vertinimu.

177

EDF teigia, kad jei priemonės įgyvendinimo forma yra nesvarbi pripažįstant ją valstybės pagalba, Komisija negali remtis šia forma kaip argumentu, ir juo labiau vieninteliu, atmesdama įrodymą, kuriuo ginčijamas šis pripažinimas valstybės pagalba.

178

Penkta, EDF primena, kad Komisija daugelyje bylų jau pripažino, jog kapitalo padidinimą galima atlikti įvairiomis formomis: įmonės obligacijų pasirašymu (1994 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimas 94/662/EB dėl CDC-Participations perkamos Air France obligacijų emisijos (OL L 258, p. 26); įsiskolinimo panaikinimu, siekiant atlikti kapitalo padidinimą (1988 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimas 89/58/EEB dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės suteiktos pagalbos Rover grupei, automobilius gaminančiai įmonei (OL L 25, 1989, p. 92); paskolų pavertimu į kapitalą (1989 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimas 90/224/EEB dėl Italijos vyriausybės suteiktos pagalbos Alumina ir Comsal, dviem aliuminio sektoriaus viešosioms įstaigoms (OL L 118, 1990, p. 42); kapitalo padidinimui ta pačia suma prilyginamu įsiskolinimų pavertimu akcijomis (1994 m. spalio 7 d. Komisijos sprendimas 94/696/EB dėl Graikijos suteiktos pagalbos bendrovei Olympic Airways (OL L 273, p. 22); atidėjimų būsimoms pensijoms mokėti „panaikinimu“ ir jų perkėlimu į pelno rezervą (Sprendimas C (2003) 2508, žr. 120 punktą).

179

Be to, EDF teigimu, Komisija jau taikė privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, kriterijų įstatymu nustatytai, t. y. iš valstybės funkcijų vykdymo kylančiai, priemonei, kaip byloje Siciliana Acque Minerali (2000 m. birželio 21 d. Komisijos sprendimas 2000/648/EB dėl valstybės pagalbos bendrovei Siciliana Acque Minerali Srl (OL L 272, p. 36).

180

Galiausiai šiuo klausimu reikia pažymėti, kad faktinė aplinkybė, jog kapitalo įnašas buvo atliktas priimant įstatymą, negali užkirsti kelio šiai priemonei taikyti privataus investuotojo kriterijų.

181

EDF teigimu, dėl minėtų priežasčių Komisija turėjo išnagrinėti, ar priėmus Įstatymą Nr. 97-1026 įgyvendintos priemonės yra „teisėtu būdu ir tinkama suma atliktas kapitalo padidinimas“, kaip teigia Prancūzija.

182

EDF taip pat primena, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, reikia išsiaiškinti, ar įmonė gavėja gauna ekonominės naudos, kurios ji negautų normaliomis rinkos sąlygomis (172 punkte minėto Sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. 38 punktas).

183

EDF teigimu, „normalių rinkos sąlygų“ sąvoka taip pat yra pagrindinė, kai dėl viešajai įmonei naudingų priemonių reikia taikyti vienodo požiūrio principą. Iš tiesų, vadovaujantis vienodo požiūrio į viešąsias ir privačias įmones principu, normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis valstybės tiesiogiai ar netiesiogiai įmonei suteiktas kapitalas negali būti pripažįstamas valstybės pagalba (2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-482/99, Rink. p. I-4397, 69 punktas).

184

Tačiau, EDF teigimu, jei pritartume Komisijos palaikomam požiūriui, EDF negalėtų pasinaudoti šia teismo praktika, nes ginčijamos priemonės priėmimo aplinkybės neatitinka normalių rinkos sąlygų vien dėl to, kad valstybės pasinaudojimas savo įgaliojimais mokesčių srityje yra išimtinio pobūdžio bendrosios teisės atžvilgiu. Vis dėlto EDF nurodo, kad nors ji neneigia, jog valstybės panaudota priemonė buvo išimtinio pobūdžio bendrosios teisės požiūriu, valstybės pagalbos pripažinimas negali būti apribotas tik formaliu požiūriu ir taip išvengti nagrinėjimo iš esmės.

185

EDF taip pat teigia, kad 2003 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vokietija prieš Komisiją (C-334/99, Rink. p. I-1139), kuriuo savo rašytinėse pastabose remiasi Komisija ir kuriame nurodyta, jog reikia atskirti pareigas, kurias valstybė turi vykdyti kaip įmonės akcininkė, ir pareigas, kurios jai gali tekti kaip viešosios valdžios subjektui, iš tiesų patvirtina EDF poziciją, kiek jame numatyta, jog reikia palyginti atitinkamą valstybės, kaip investuotojo ir kaip normaliomis rinkos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo, elgesį. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija ab initio atsisakė atlikti tokį vertinimą, pažeisdama nešališkumo principą.

186

Atsakydama į Komisijos argumentus, kad nagrinėjama priemonė buvo tik „mokesčio dovana“ arba „skolos dovanojimas“, kuriuo pasinaudojo EDF, ji teigia, kad ir privatus akcininkas gali padidinti savo dukterinės bendrovės kapitalą, įsiskolinimą priskirdamas prie kapitalo, ir toks metodas ekonominiu požiūriu iš esmės būtų labai panašus į Komisijos kritikuojamą „skolos dovanojimą“.

187

Iš tiesų, ieškovės teigimu, patronuojanti bendrovė, kuriai yra įsiskolinusi jos dukterinė bendrovė, gali nuspręsti tiesiog atleisti nuo įsiskolinimo grąžinimo, taip sukurdama pelną dukterinei bendrovei, už kurį dukterinė bendrovė paprastai būtų apmokestinta, nebent būtų nuostolingų mokesčių perkėlimų. Po apmokestinimo dukterinė bendrovė šia suma gali naudotis savo nuožiūra dividendų mokėjimui, atidėjimų sudarymui ar kitiems tikslams. Vis dėlto patronuojanti bendrovė taip pat gali nuspręsti padidinti dukterinės bendrovės kapitalą įsiskolinimo dydį atitinkančia suma. EDF, palaikoma Prancūzijos Respublikos, teigia, kad pagal Prancūzijos mokesčių teisę toks metodas dukterinei bendrovei nesukuria jokio apmokestinamojo pelno.

188

EDF pažymi, kad nors toks metodas skiriasi nuo ginčijamos rekapitalizavimo operacijos, nes pasirinktos kitos įgyvendinimo priemonės, šioje byloje valstybė iš esmės ėmėsi veiksmų, kuriuos ekonominiu požiūriu galima prilyginti kapitalo padidinimui prie jo priskiriant įsiskolinimą. Taigi šiuo metodu taip pat gali pasinaudoti privati įmonė.

189

EDF teigia, kad dėl to, norėdama nustatyti, ar buvo „normalios rinkos sąlygos“, Komisija negalėjo dirbtinai apsiriboti tik formaliu naudojamos priemonės nagrinėjimu, bet, atvirkščiai, turėjo ją nagrinėti iš esmės, įskaitant operacijos ekonominį pagrįstumą, ir šis vertinimas turėjo būti atliktas atsižvelgiant į to meto aplinkybes, bei Komisija privalėjo susilaikyti nuo bet kokio vėlesne situacija pagrįsto vertinimo.

190

EDF pažymi, kad 172 punkte minėtame Sprendime Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. (38 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, jog nesant jokių galimybių La Poste padėtį palyginti su rezervuotame sektoriuje neveikiančių bendrovių privačia grupe, „normalios rinkos sąlygos“, kurios neišvengiamai yra hipotetinės, turi būti vertinamos atsižvelgiant į prieinamus objektyvius ir patikrinamus duomenis.

191

EDF teigia, kad byloje, kurioje buvo priimtas 172 punkte minėtas Sprendimas Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., reikėjo lyginti kaštus, o nagrinėjamoje byloje reikia lyginti rinkos sąlygas, kuriomis buvo atliktas kapitalo padidinimas. Vis dėlto, remiantis minėtu Sprendimu Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., normalias rinkos sąlygas reikia vertinti atsižvelgiant į prieinamus objektyvius ir patikrinamus duomenis. EDF teigimu, tai reiškia, kad Komisija, nepadarydama teisės klaidos ir neiškraipydama „valstybės pagalbos“ sąvokos, negalėjo „išvengti“ tokio vertinimo, remdamasi visiškai formalia priežastimi, susijusia su šiam kapitalo padidinimui įvykdyti valstybės panaudota priemone.

192

Galiausiai EDF iš esmės nurodo, kad privataus investuotojo kriterijus būtų patenkintas, jei Komisija jį būtų taikiusi.

193

Kad paremtų ieškinyje ir dublike išdėstytus argumentus šiuo klausimu, pristatydama savo pastabas Prancūzijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimams, EDF pateikė „Oxera ataskaitą“, kurioje Bendrajam Teismui buvo suteikta papildomų duomenų, leidžiančių patvirtinti, kad privataus investuotojo kriterijus būtų patenkintas, jei Komisija jį būtų taikiusi.

194

Komisija teigia, kad šioje byloje privataus investuotojo kriterijaus taikyti negalima.

195

Komisija nurodo, kad priimdama Įstatymo Nr. 97-1026 nuostatas valstybė įgyvendino priežiūros įgaliojimus, siekdama atleisti EDF nuo dalies mokesčių sumokėjimo. Ji nesielgė kaip EDF akcininkė, siekdama iš įmonės gauti pelno vidutiniu arba ilgu laikotarpiu.

196

Komisija pastebi, kad jei pritartume EDF siūlomam požiūriui, suteiktume galimybę valstybei, kaip mokesčių priežiūros institucijai, kitaip nei privatiems investuotojams, nevaržomai įgyvendinti įvairaus pobūdžio „diskriminuojančias priemones“, pasinaudojant jai priklausančiu mokesčių instrumentu. Iš tiesų privatūs investuotojai, siekdami investuoti, gali kaupti kapitalą tik po to, kai yra įvykdę savo mokestinius įsipareigojimus.

197

Komisija taip pat iš esmės teigia, kad leidžiant valstybei remtis privataus investuotojo kriterijaus taikymu, kai ji veikia kaip priežiūros institucija, įgyvendindama savo kompetenciją mokesčių srityje, būtų sukurta „pavojinga situacija“, nes valstybė galėtų teigti, jog visiems ekonomiškai pagrįstiems viešosioms įmonėms suteiktiems atleidimams nuo mokesčių turėtų būti netaikomos valstybės pagalbos taisyklės, kai patenkinamas privataus investuotojo kriterijus. Tokioje situacijoje būtų „diskriminuojamos įmonės, kurioms nepasisekė, nes valstybė nėra jų akcininkė ir (arba) investuotoja“.

198

Taigi, Komisijos manymu, EDF pateikiami argumentai prieštarauja EB 87 straipsniui, nes juos taikant ši nuostata taptų neveiksminga, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 97 konstatuojamojoje dalyje.

199

Komisijos teigimu, visi ieškovės argumentai yra grindžiami klaidinga prielaida, kad privataus investuotojo kriterijų galima taikyti visai operacijai, t. y. ne vien tariamai kapitalo dotacijai, bet ir ankstesniam etapui, kuriame valstybė dalyvavo kaip mokesčių priežiūros institucija, priimdama ginčijamą priemonę, kuri prilygsta „atleidimui nuo mokesčių“.

200

Taigi, Komisijos manymu, jei palygintume Prancūzijos ir privataus investuotojo elgesį, EDF iš perleidimo mokesčių neteisėtai sukurti atidėjimai prieš jais papildant EDF kapitalą turėjo būti apmokestinti pelno mokesčiu. Tik toks atidėjimų apmokestinimas būtų galėjęs „palyginti“ Prancūzijos valstybę su privačiu investuotoju ir suteikęs galimybę Komisijai atlikti Prancūzijos valstybės ir privataus ūkio subjekto veiksmų palyginimą. Kadangi minėta prielaida nebuvo įvykdyta, Komisija negalėjo atlikti tokio palyginimo.

201

Komisija nurodo, kad jei iš tiesų „palygintume“ Prancūzijos valstybę ir privatų investuotoją, negalėtume ginčyti, jog „valstybės prižiūrėtojos“ suteiktos „mokesčio dovanos“ kaštai skiriasi nuo „valstybės investuotojos“ padarytos investicijos. Pirmuoju atveju, norint įmonei suteikti 100 eurų pelną užtenka, kad valstybė panaikintų tokio pat dydžio mokestį. Kita vertus, tam, kad įmonė gautų tą pačią sumą iš privataus investuotojo, norint ja laisvai naudotis, pirmiausia reikėtų pridėti šiai sumai taikomas mokestines priemones. Taigi šios bylos atveju minėta 100 eurų suma būtų apmokestinta 41,66% pelno mokesčio tarifu. Tai reiškia, kad, norėdamas paskirti 100 eurų, privatus investuotojas iš tiesų turėtų skirti 141,66 euro.

202

Tokiomis sąlygomis Komisija teigia, kad EDF pateikti pavyzdžiai, kai patronuojanti bendrovė atleidžia nuo įsiskolinimų savo dukterinę bendrovę, yra susiję ne su viešosios valdžios subjekto galiomis, bet su privataus investuotojo rinkoje naudojamais instrumentais – iš tiesų, tai susiję su verslo, o ne mokestiniais įsiskolinimais. Taigi tai nėra vien paprastas formalus skirtumas, nes valstybei tenkantys kaštai neišvengiamai yra mažesni nei privačiam investuotojui.

203

Komisija primena, kad, vadovaujantis EB 298 straipsnyje įtvirtintu nešališkumo dėl įmonių nuosavybės sistemos principu, jos veiksmai negali nei teikti pirmenybės, nei sudaryti nepalankios padėties viešosios valdžios subjektams, darantiems įnašus į įmonių kapitalą. Tačiau, Komisijos teigimu, nei ji, nei, jos žiniomis, Teisingumo Teismas ar Bendrasis Teismas niekada nėra pripažinę, kad bendrosios teisės požiūriu išimtinio pobūdžio įgaliojimais mokesčių srityje besinaudojanti valstybė akcininkė galėtų būti prilyginta privačiam investuotojui.

204

Komisija iš esmės pažymi, kad sprendimas pripažinti „mokesčio dovaną“ neteisėta buvo priimtas ne dėl paprastos formalios problemos, bet yra pateisinamas tuo, jog teisiniu požiūriu pagalba gali būti suteikiama ir tiesiogine subsidija, ir atsisakant įsiskolinimo. A priori uždraudžiant tokias „mokesčio dovanas“ kaip tik butų taikomas minėtas nešališkumo principas, kaip pripažino Teisingumo Teismas, nurodęs, jog „reikia atskirti pareigas, kurias valstybė turi vykdyti kaip įmonės akcininkė, ir pareigas, kurios jai gali tekti kaip viešosios valdžios subjektui“ (185 punkte minėto Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 134 punktas).

205

Komisija pažymi, kad šioje byloje reikėjo atsakyti į klausimą, ar „valstybė investuotoja“ gali teisėtai remtis privataus investuotojo kriterijaus taikymu, kad išvengtų EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo. Tam reikia įrodyti, kad valstybė veikė tokiomis sąlygomis, kurios galėtų būti pripažintos normaliomis privačiam investuotojui. Tačiau, Komisijos teigimu, minėtame sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas nėra normali rinkos sąlyga.

206

Be to, Komisija primena, kad 2002 m. balandžio 9 d. pateiktame Vyriausiosios mokesčių valdybos pareiškime ji nustatė, jog „perleidimo mokesčiai, susiję su PTT, sudaro neteisėtą įsiskolinimą, kurį priskyrus prie kapitalo lėšų jis buvo nepagrįstai atleistas nuo mokesčio“. Iš to matyti, kad tai buvo „mokesčio dovana“, o ne investicija.

207

Komisija teigia, kad, atvirkščiai nei nurodo EDF, ginčijama operacija neturėjo nieko bendra su atleidimu nuo įsiskolinimo jį priskiriant įmonės kapitalui ir kad EDF nepagrįstai siekia diskutuoti tik apie Komisijos paprastą formalų požiūrį, neanalizuojant ekonominio operacijos pagrįstumo.

208

Priminusi, kad taikant privataus investuotojo kriterijų siekiama išvengti bet kokios viešųjų ir privačių įmonių „diskriminacijos“, užtikrinant tinkamą EB sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje taikymą, Komisija pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką „su normaliomis rinkos sąlygomis veikiančio investuotojo elgesiu susijęs kriterijus kyla iš vienodo požiūrio į viešąjį ir privatų sektorių principo, pagal kurį normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis valstybės tiesiogiai ar netiesiogiai įmonei suteiktas kapitalas negali būti pripažįstamas valstybės pagalba“ (183 punkte minėto Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 69 punktas ir 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T-296/97, Rink. p. II-3871, 80 punktas).

209

Taigi nors taikant privataus investuotojo kriterijų nekyla abejonių, jog valstybė gali skirti kapitalą įmonei, tokia operacija nebūtų pripažįstama valstybės pagalba tik su sąlyga, kad jos įgyvendinimo aplinkybės „atitinka normalias rinkos sąlygas“.

210

Komisijos teigimu, iš šios teismų praktikos aiškiai matyti, kad privataus investuotojo kriterijus netaikomas tik tais atvejais, kai aplinkybės, kuriomis veikia valstybė, gali būti palyginamos su esančiomis normaliomis rinkos sąlygomis. Iš jos taip pat matyti, kad valstybės naudojamos priemonės yra minėtų aplinkybių sudėtinė dalis, ypač kai naudojamų priemonių pobūdis ir savybės nėra prieinami normaliomis rinkos sąlygomis veikiančiam privačiam investuotojui.

211

Be to, atleidimas nuo mokesčių dėl savo pobūdžio sukelia pasekmių, kurios bet kuriuo atveju yra neatskiriamos nuo valstybės, kaip vienintelio suverenius įgaliojimus rinkti ir perskirstyti mokesčius turinčio subjekto, vaidmens. Kadangi šie įgaliojimai yra „absoliuti viešosios valdžios išraiška“, jų įgyvendinimas, apmokestinant arba atleidžiant nuo mokesčių, nėra prieinamas privačiam investuotojui.

212

Dėl 172 punkte minėto Sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. Komisija pažymi, kad prieštaringa, viena vertus, teigti, jog šioje byloje ji turėjo taikyti privataus investuotojo kriterijų ir, kita vertus, nurodyti šį sprendimą, kuriame Teisingumo Teismas, neturėdamas galimybės atlikti palyginimo, rėmėsi normalioms rinkos sąlygoms visiškai prieštaraujančia logika. Komisija primena, kad tik valstybė vienu metu gali veikti ir kaip mokesčių priežiūros institucija, ir kaip investuotoja.

213

Galiausiai Komisija taip pat teigia, kad bet kuriuo atveju ginčijama priemonė negalėjo patenkinti privataus investuotojo kriterijaus, jei būtų jį taikiusi.

214

Atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktus rašytinius klausimus, Komisija iš esmės patvirtina, kad, pirma, mano neturėjusi taikyti privataus investuotojo kriterijaus ir, antra, reikia nepriimti „Oxera ataskaitos“, pirmiausia dėl to, kad EDF ją pateikė pavėluotai.

215

Posėdžio metu Komisija taip pat pateikė daugelį papildomų argumentų.

216

Pirmiausia ji nurodė, kad joks privatus investuotojas negalėtų tais pačiais kaštais sukaupti tokio kapitalo. Todėl bet kuriuo atveju šioje byloje nebuvo privataus investuotojo bendrąja prasme.

217

Be to, atsakydama į EDF ir Prancūzijos Respublikos argumentus, kad abiejų sprendimo būdų, kuriuos galėjo pasirinkti valstybė (žr. 164 punktą), taikymo kaštai buvo vienodi, Komisija teigia, jog „ilgojo plano“ įgyvendinimo kaštai būtų kitokie. Komisijos teigimu, iš tiesų vykdant „ilgąjį planą“ EDF neturėtų iš anksto sumokėti mokesčių ir taikant privataus investuotojo kriterijų jos finansinės vertės vertinimas būtų kitoks. Taigi jei būtų taikomas privataus investuotojo kriterijus, „ilgojo plano“ taikymo rezultatai greičiausiai skirtųsi.

218

Galiausiai Komisija posėdyje taip pat teigė, kad įgyvendinant šį planą, nors ir trumpam laikui, mokesčių sumą reikėtų pervesti valstybei prieš ją grąžinant EDF ir šis mokestis turėtų atsispindėti EDF balanse.

219

Be to, Komisija pažymi, kad darant prielaidą, jog Bendrasis Teismas pritartų argumentui, kad ginčijama priemonė yra kapitalo dotacijos forma atlikta investicija, kurią reikėtų nagrinėti taikant privataus investuotojo kriterijų, nors tam Komisija prieštarauja, šis teismas turėtų panaikinti ginčijamą sprendimą dėl akivaizdžios vertinimo klaidos, nevertindamas, ar Prancūzijos veiksmai patenkino minėtą kriterijų, nes šis antrasis ginčijamos priemonės vertinimo etapas turi būti įtvirtintas po ginčijamą sprendimą panaikinančio sprendimo paskelbimo priimtame Komisijos sprendime. Iš tiesų Bendrasis Teismas negali nagrinėti šio klausimo, nes toks vertinimas nepriklauso jo jurisdikcijai.

220

Posėdyje Iberdrola, pirmiausia nurodydama 2003 m. sausio 14 d. generalinio advokato P. Léger išvadą 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimui Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747, I-7788), teigė, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus iš esmės negali būti taikomas, kai valstybė suteikia pagalbą pasinaudodama viešosios valdžios įgaliojimais. Į bylą įstojusios šalies teigimu, šio kriterijaus taikymo tikslas yra užtikrinti vienodą požiūrį į viešuosius ir privačius asmenis. Tačiau šio kriterijaus taikymas mokestinio įsiskolinimo pavertimui kapitalo dotacija suteiktų viešosioms įmonėms pranašumą, kuriuo niekuomet negalėtų pasinaudoti privačios įmonės. Tai lemtų su suteiktos pagalbos forma susijusį išimtinai viešosioms įmonėms naudingą skirtingą požiūrį. Į bylą įstojusios šalies teigimu, šis formalus aspektas yra lemiamas ir tokiu atveju privataus investuotojo kriterijus niekuomet negali būti taikomas.

221

Reikia priminti, jog EB 87 straipsnio tikslas yra išvengti, kad valstybių narių tarpusavio prekybai darytų įtaką valdžios institucijų suteikta nauda, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą įvairiomis formomis, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti. „Pagalbos“ sąvoka gali apimti ne tik tokias pozityvias išmokas, kaip subsidijos, paskolos arba įmonių kapitalo dalies įgijimas, bet taip pat veiksmus, kurie įvairiais būdais sumažina išlaidas, paprastai apsunkinančias įmonės biudžetą, ir kurie, patys nebūdami subsidijomis siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi vienodą poveikį (žr. 2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia prieš Komisiją, C-328/99 ir C-399/00, Rink. p. I-4035, 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Vertinant priemonę pagal EB 87 straipsnį, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes ir jų kontekstą (101 punkte minėto Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją 270 punktas).

222

Pagal Teisingumo Teismo praktiką viešosios valdžios dalyvavimas įmonės kapitale, nepaisant jo formos, gali būti valstybės pagalba, jei tenkinamos EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos (žr. 221 punkte minėto Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia prieš Komisiją 36 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Vis dėlto toks dalyvavimas nėra valstybės pagalba, taikant vienodo požiūrio į viešąsias ir privačias įmones principą, kai valstybė tiesiogiai ar netiesiogiai įmonei suteikia kapitalą tokiomis normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis (žr. 221 punkte minėto Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia prieš Komisiją 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

223

Iš teismų praktikos matyti, kad valstybės pagalbos srityje Teisingumo Teismas išskyrė dvi situacijų rūšis: kai valstybės dalyvavimas yra ekonominio pobūdžio ir kai valstybės dalyvavimas yra susijęs su viešosios valdžios veiksmais (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-278/92–C-280/92, Rink. p. I-4103, 22 punktą; 185 punkte minėto Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 134 punktą; 220 punkte minėtos generalinio advokato P. Léger išvados byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, 20 punktą).

224

Privataus ūkio subjekto kriterijus taikomas tik pirmojoje situacijoje, kai viešosios valdžios institucijos įsigyja dalį įmonės kapitalo (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 14 punktą; 94 punkte minėto Sprendimo Tubemeuse 26 punktą ir 1991 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, vadinamo „Alfa Romeo“, C-305/89, Rink. p. I-1603, 19 punktą), suteikia paskolą tam tikroms įmonėms (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, vadinamo „Boussac“, C-301/87, Rink. p. I-307, 38–41 punktus ir 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cityflyer Express prieš Komisiją, T-16/96, Rink. p. II-757, 8 ir 51 punktus), suteikia valstybės garantiją (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EPAC prieš Komisiją, T-204/97 ir T-270/97, Rink. p. II-2267, 67 ir 68 punktus), parduoda prekes arba paslaugas rinkoje (šiuo klausimu žr. 1988 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 28–30 punktus; 1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-56/93, Rink. p. I-723, 10 punktą ir 1996 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SFEI ir kt., C-39/94, Rink. p. I-3547, 59–62 punktus), arba suteikia lėšų sumokėti socialines rinkliavas (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-342/96, Rink. p. I-2459, 46 punktą) arba darbuotojų atlyginimus. Tokiose situacijose privataus ūkio subjekto kriterijus yra reikšmingas, nes valstybės atliekamus veiksmus bent teoriškai gali atlikti ir pelno siekiantis privatus ūkio subjektas (šiuo klausimu žr. 220 punkte minėtos generalinio advokato P. Léger išvados sprendimui Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 20 ir tolesnius punktus).

225

Ir atvirkščiai, privataus ūkio subjekto kriterijus yra nereikšmingas, kai valstybės dalyvavimas nėra ekonominio pobūdžio. Taip yra tuomet, kai viešosios valdžios institucijos suteikia įmonei tiesioginę subsidiją, atleidžia nuo mokesčių (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Banco Exterior de España, C-387/92, Rink. p. I-877, 14 punktą; 1999 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-6/97, Rink. p. I-2981, 16 punktą ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-156/98, Rink. p. I-6857, 25–28 punktus) arba sutinka sumažinti socialines rinkliavas (1999 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-75/97, Rink. p. I-3671, 24 ir 25 punktai ir 1998 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją, T-67/94, Rink. p. II-1, 110 punktas).

226

Tokiose situacijose valstybės veiksmų negalėtų atlikti pelno siekiantis privatus ūkio subjektas, nes jie susiję su valstybės viešosios valdžios įgaliojimais, tokiais kaip mokesčių arba socialinė politika (šiuo klausimu žr. 220 punkte minėtos generalinio advokato P. Léger išvados sprendimui Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 20 ir tolesnius punktus).

227

Be to, ši taisyklė taip pat taikoma su darbuotojų atleidimu susijusioms valstybės rinkliavoms, bedarbio pašalpų mokėjimui ir kitoms socialinėms išmokoms (šiuo klausimu žr. 1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Neue Maxhütte Stahlwerke ir Lech-Stahlwerke prieš Komisiją, T-129/95, T-2/96 ir T-97/96, Rink. p. II-17, 119 punktą), taip pat pramonės struktūrai atkurti skirtai pagalbai, ypatingomis sąlygomis valstybės išduotoms paskoloms arba sklypo atkūrimo išlaidoms, siekiant suteikti galimybę įsteigti technologijų parką (šiuo klausimu žr. 223 punkte minėto 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją 22 punktą ir 185 punkte minėto 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 140 punktą; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T-198/01, Rink. p. II-2717, 108 punktą).

228

Iš tiesų valstybės dalyvavimas, kuriuo įgyvendinami jos kaip viešosios valdžios subjekto įsipareigojimai, negali būti palyginamas su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo dalyvavimu.

229

Norint nustatyti, ar valstybės taikomos priemonės priklauso viešosios valdžios įgaliojimams, ar kyla iš valstybei kaip akcininkei tenkančių pareigų, reikia įvertinti ne šių priemonių formą, bet jų pobūdį, objektą ir joms taikomas taisykles, kartu atsižvelgiant į nagrinėjamomis priemonėmis siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 1994 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo SAT Fluggesellschaft, C-364/92, Rink. p. I-43, 30 punktą).

230

Todėl, kai įmonės įstatinis kapitalas priklauso viešosios valdžios institucijoms, pirmiausia reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas, kurio dydis galėtų būti palyginamas su viešąjį sektorių administruojančių subjektų, būtų padaręs tokio paties dydžio įnašą į kapitalą, remdamasis numatomomis atsipirkimo galimybėmis ir nepaisydamas jokių socialinių, regioninės politikos ir sektorinių aspektų (šiuo klausimu žr. 223 punkte minėto 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją 14 punktą ir 221 punkte minėto Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia prieš Komisiją 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

231

Galiausiai reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog valstybės akcininkės veiksmai būtų vertinami lyginant juos su apdairaus privataus investuotojo veiksmais, o bet kurio privataus investuotojo veiksmai nebūtų taip lyginami, negali būti laikoma vienodo požiūrio į valstybę ir tokį privatų investuotoją pažeidimu, nes valstybės akcininkės ir privataus investuotojo padėtys skiriasi. Iš tiesų, kitaip nei privatus investuotojas, kuris finansuodamas savo investicijas gali remtis tik nuosavais ištekliais, valstybė gali pasinaudoti iš jos viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo kylančiais finansiniais ištekliais, pirmiausia gaunamais iš mokesčių (101 punkte minėto Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją 271 ir 272 punktai).

232

Todėl vien tai, kad valstybė gali pasinaudoti įgyvendinant viešosios valdžios įgaliojimus gaunamais finansiniais ištekliais, neleidžia tvirtinti, jog valstybės veiksmai turi būti pripažįstami kylančiais iš jos viešosios valdžios įgaliojimų. Iš tiesų tokiu atveju apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymas valstybės akcininkės veiksmams galėtų tapti apskritai negalimas ar bent neproporcingai apribotas, nes valstybė dėl savo statuso visuomet gali pasinaudoti įgyvendinant viešosios valdžios įgaliojimus gaunamais finansiniais ištekliais ir pirmiausia – iš mokesčių gaunamais ištekliais.

233

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus kiekvienos bylos aplinkybes, reikia nustatyti, ar valstybės dalyvavimu įmonės gavėjos kapitale siekiama ekonominių tikslų, kurių taip pat galėtų siekti privatus investuotojas, ir todėl tokį dalyvavimą valstybė įgyvendina kaip privačiam ūkio subjektui prilygstantis ūkio subjektas, ar, atvirkščiai, dalyvavimu siekiama viešojo intereso tikslų ir jį reikia pripažinti valstybės, kaip viešosios valdžios subjekto, dalyvavimu ir tokiu atveju valstybės veiksmų negalima lyginti su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio subjekto ar privataus investuotojo veiksmais.

234

Taigi reikia pažymėti, kad jei valstybės dalyvavimas, atsižvelgiant į jo pobūdį, objektą ir siekiamą tikslą, nėra investicija, kurią įgyvendintų privatus investuotojas, jis gali būti pripažįstamas valstybės kaip viešosios valdžios subjekto veiksmais ir todėl jam apdairaus privataus investuotojo kriterijus nebūtų taikomas.

235

Ir atvirkščiai, jei valstybės dalyvavimas, atsižvelgiant į jo pobūdį, objektą ir siekiamą tikslą, yra investicija, kurią galima palyginti su įgyvendinama privataus investuotojo, reikia nagrinėti tokį dalyvavimą taikant apdairaus privataus investuotojo kriterijų. Tokiu vertinimu siekiama patikrinti, ar panašiomis aplinkybėmis ir remdamasis numatomomis atsipirkimo galimybėmis toks investuotojas būtų padaręs tokio paties dydžio įnašą į kapitalą, nepaisant valstybės dalyvavimo formos ir aplinkybės, kad ji turi galimybę pasinaudoti iš viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimo, pavyzdžiui, iš mokesčių, gaunamais ištekliais, kurių negalėtų gauti privatus investuotojas.

236

Kitaip tariant, reikia išnagrinėti priemonę ne vien atsižvelgiant į jos formą, bet ir į pobūdį, objektą bei tikslus, o tam reikia įvertinti visų šių aplinkybių visumą ir atsižvelgti į priemonės kontekstą.

237

Be to, tai reiškia, kad vien aplinkybės, jog valstybės veiksmai buvo įgyvendinti priimant įstatymą, nepakanka norint atmesti galimybę, kad valstybės dalyvavimu įmonės kapitale siekiama ekonominių tikslų, kurių taip pat galėtų siekti privatus investuotojas.

238

Šioje byloje nustatyta, kad 1997 m. Prancūzijos Respublika buvo vienintelė EDF akcininkė.

239

Be to, reikia priminti, kad prieš priimant Įstatymą Nr. 97-1026 EDF balansas atrodė taip:

240

Neginčijama, kad Įstatymu Nr. 97–1026 Prancūzijos Respublika pertvarkė EDF balansą ir atliko įmonės rekapitalizavimą. Po šios operacijos, pirma, 90,325 milijardo FRF vertės PTT sudarantis turtas buvo priskirtas prie įmonės „nuosavo turto“. Antra, 38,521 milijardo FRF dydžio nepanaudoti atidėjimai PTT atnaujinimui buvo apskaityti kaip nepaskirstytas pelnas, nenurodytas pelno (nuostolio) ataskaitoje, 20,225 milijardo FRF iš jų priskiriant prie į kitus metus perkeltų nuostolių, kartu šią sąskaitą pripažįstant patikrinta ir 18,296 milijardo FRF likutį pervedant į rezervą. Šie priskyrimai buvo apmokestinti pagal Bendrojo mokesčių kodekso 38 straipsnio 2 dalį. Galiausiai, trečia, 14,119 milijardo FRF dydžio (iš bendros 18,345 milijardo FRF sumos) „Perleidimo mokesčiai“, t. y. „Koncesijos turto mainomoji vertė“, buvo perkelti tiesiogiai į kapitalo dotacijų eilutę, nenurodant pelno (nuostolio) ataskaitoje, likutį perkeliant į įvairias perkainojimo sąskaitas.

241

Vis dėlto Komisija valstybės pagalba pripažino tik „perleidimo mokesčių“ neapmokestinimą prieš padarant kapitalo dotaciją. Iš tiesų Komisija valstybės pagalba nepripažino nei EDF pripažinimo PTT savininke atgaline data nuo 1956 m., nei nepanaudotų atidėjimų priskyrimo nuo tada, kai jie buvo apmokestinti, nei 14,119 milijardo FRF dydžio kapitalo dotacijos.

242

Reikia konstatuoti, kad visos šalys sutinka, jog 14,119 milijardo FRF dydžio suma turėjo būti apmokestinta prieš ją įtraukiant į eilutę „Kapitalo dotacijos“. Nepriklausomai nuo šio vertinimo pagrįstumo reikia konstatuoti, kad šalys neginčijo mokesčių sistemos, kurią iš esmės reikėjo taikyti perleidimo mokesčiams.

243

Vis dėlto reikia pažymėti, kad Įstatymo Nr. 97-1026 4 straipsnio tikslas yra pertvarkyti EDF balansą ir padidinti jos nuosavą turtą. Taigi tai savaime yra ne mokesčių nuostatos, bet apskaitos nuostatos, turinčios mokestinių pasekmių, kaip tai patvirtina 1997 m. gruodžio 22 d. EDF adresuotas ekonomikos, finansų ir pramonės ministro bei pramonės valstybės sekretoriaus laiškas.

244

Taip pat reikia konstatuoti, kad Komisija nagrinėjo tik Įstatymo Nr. 97–1026 4 straipsnio pasekmes mokestiniu požiūriu ir pažymėjo, jog jai nepriklauso atsižvelgti į pagal įstatymo nuostatas įvykdytą kapitalo padidinimą ir Prancūzijos Respublikos paaiškinimus, kuriais siekiama pateisinti visos operacijos ekonominį pagrįstumą.

245

Komisija tokį požiūrį pateisina jos nustatytos lengvatos mokestiniu pobūdžiu ir, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, jos raštu pateiktų pastabų ir atsakymų į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus, pažymi, jog privataus investuotojo kriterijus negalėtų būti taikomas kapitalo padidinimui, atliktam atsisakant mokestinio įsiskolinimo, nes toks atsisakymas kyla valstybei įgyvendinant savo priežiūros galias arba viešosios valdžios įgaliojimus.

246

Todėl reikia išnagrinėti, ar valstybė narė, kuri yra ir viešosios įmonės mokesčių kreditorė, ir vienintelė akcininkė, galėtų pagrįstai remtis privataus investuotojo kriterijumi, kai ji padidina šios įmonės kapitalą atsisakydama mokestinio įsiskolinimo, ar reikia pripažinti, kad, atsižvelgiant į įsiskolinimo mokestinį pobūdį ir į tai, jog atsisakydama šio įsiskolinimo valstybė pasinaudojo savo viešosios valdžios įgaliojimais, Komisija teisėtai nusprendė netaikyti šio kriterijaus nagrinėjamam kapitalo padidinimui.

247

Šiuo klausimu reikia pripažinti, jog, atsižvelgiant į Įstatymu Nr. 97-1026 siekiamą EDF rekapitalizavimo tikslą, vien aplinkybės, kad šios įmonės įsiskolinimas Prancūzijai yra mokestinio pobūdžio ir kad Prancūzija priėmė įstatymą, nesuteikė Komisijai teisės atsisakyti patikrinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas būtų tokia pačia suma padidinęs kapitalą ir ar valstybė skyrė kapitalą normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis.

248

Tai reiškia, kad negalima atsisakyti taikyti privataus investuotojo kriterijaus tik dėl to, jog EDF kapitalas buvo padidintas valstybei atsisakant šios įmonės jai turėto mokestinio įsiskolinimo.

249

Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis Komisija turėtų patikrinti, ar, neatsižvelgiant į valstybės veiksmų formą padidinant EDF kapitalą ir mokestinių išteklių panaudojimą šiam tikslui, privatus investuotojas būtų investavęs panašią sumą panašiomis aplinkybėmis siekdamas patikrinti šios investicijos ekonominį pagrįstumą ir jį palyginti su veiksmais, kurių būtų ėmęsis toks investuotojas dėl tos pačios įmonės tokiomis pat aplinkybėmis.

250

Iš tiesų tokia Komisijos pareiga patikrinti, ar valstybė kapitalą įnešė normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, išlieka nepriklausomai nuo to, kaip valstybė įnešė kapitalą, ir nepaisant to, ar ji panaši į formą, kuria būtų galėjęs pasinaudoti privatus investuotojas.

251

Normalių rinkos sąlygų įvertinimas remiasi valstybės investicijų lyginamuoju ekonominiu vertinimu. Šiuo klausimu reikia išnagrinėti, ar privatus investuotojas būtų investavęs panašią sumą esant panašioms finansinėms ir atsipirkimo perspektyvoms. Investicijos forma – tiesioginė kapitalo injekcija, panaudojant iš mokesčių arba valstybės skolos gautas lėšas ar paverčiant įsiskolinimus kapitalu – iš tiesų nėra svarbi. Kaip posėdyje teigė Komisija, atvirkščiai, negalima atmesti galimybės, kad pasirinkta investicijos forma lemtų kapitalo sukaupimo kaštų ir investicijos rentabilumo skirtumus, dėl kurių būtų galima padaryti išvadą, jog palyginamomis sąlygomis privatus investuotojas nebūtų taip investavęs. Vis dėlto tam reikalingas ekonominis vertinimas, taikant privataus investuotojo kriterijų, kurio Komisija šioje byloje sąmoningai nusprendė neatlikti.

252

Tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, toks vertinimas būtų buvęs pagrįstas, nes, pirma, kaip teigia EDF ir Prancūzijos Respublika bei neginčija Komisija, kapitalą galima padidinti įtraukiant į jį įmonės įsiskolinimą privačiam akcininkui ir šiuo atveju tai leidžia Prancūzijos teisė ir, antra, įstatymo priėmimą šiam tikslui galima pripažinti būtina pasekme to, kad su EDF kapitalu susijusios taisyklės buvo įtvirtintos įstatyme, ir Komisija to neginčija. Iš tiesų, remiantis tokia ginčijamos priemonės pobūdį apibūdinančia aplinkybe, šioje byloje nebūtų galima ginčyti privataus investuotojo kriterijaus taikymo.

253

Atsižvelgiant į būtinybę įvertinti ginčijamos priemonės kontekstą, Komisija negalėjo nagrinėti tik Prancūzijos Respublikos priimtų nuostatų mokestinių pasekmių, tuo pačiu metu neanalizuodama (ir, remdamasi šia analize, galbūt atmesdama) Prancūzijos Respublikos argumentų, kad mokestinio įsiskolinimo atsisakymas, atliekant EDF balanso pertvarkymą ir kapitalo didinimą, kurie buvo Įstatymo Nr. 97-1026 4 straipsnio tikslas, galėjo būti pripažintas privataus investuotojo kriterijų patenkinančia operacija, pagrįstumo.

254

Šiuo klausimu, pirma, negalima pritarti Komisijos argumentui, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika byloje Vokietija prieš Komisiją (C-334/99, minėtas 185 punkte), privataus investuotojo kriterijaus negalima taikyti, nes šioje byloje Prancūzija vykdė viešosios valdžios įgaliojimus, kai atsisakė mokestinio įsiskolinimo mokėjimo priimama įstatymą, ir todėl nesielgė kaip privatus akcininkas.

255

Žinoma, teismų praktikoje įtvirtinta, kad taikant privataus investuotojo kriterijų reikia atskirti pareigas, kurias valstybė turi vykdyti kaip įmonės akcininkė, ir pareigas, kurios jai gali tekti kaip viešosios valdžios subjektui (185 punkte minėto 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 134 punktas).

256

Iš sprendimų, kuriuose buvo taikytas šis principas (223 punkte minėtas 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją; 185 punkte minėtas 2003 m. sausio 28 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją ir 227 punkte minėtas Sprendimas Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją) matyti, jog bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, aplinkybė, kad buvo nagrinėjami valstybei kaip viešosios valdžios subjektui tenkantys įsipareigojimai, neleido taikyti privataus investuotojo kriterijaus dėl iš šių įsipareigojimų atsirandančių išlaidų. Iš tiesų šios išlaidos buvo susijusios su darbuotojų atleidimo kaštais, bedarbio pašalpų mokėjimu, pramonės struktūrai atkurti skirta pagalba, ypatingomis sąlygomis valstybės išduotomis paskolomis ir galiausiai sklypo atkūrimo išlaidomis, siekiant suteikti galimybę įsteigti technologijų parką. Taigi į šias išlaidas nebuvo galima atsižvelgti lyginant įmonės likvidavimo ir šios įmonės išpirkimo kaštus, nes jos kilo iš privačiam akcininkui nebūdingų įsipareigojimų.

257

Vis dėlto, kaip posėdyje pripažino Komisija, kitaip nei 256 punkte aprašytose situacijose, šioje byloje nėra aiškiai nagrinėjama valstybei, kaip viešosios valdžios subjektui, tenkanti pareiga šios teismų praktikos prasme ir joje nereikia vertinti tam tikrų dėl valstybės, kaip viešosios valdžios subjekto, įsipareigojimų atsirandančių kaštų.

258

Iš tiesų, kai valstybė, būdama vienintelė įmonės akcininkė, padidina šios įmonės kapitalą, pirmiausia siekdama subalansuoti jos balansą, kaip šioje byloje, reikia konstatuoti, kad ji atlieka veiksmus, kuriuos galėtų atlikti privatus investuotojas, ir negalima a priori atmesti, jog ji galėtų siekti panašaus tikslo, kokį turėtų ir toks investuotojas. Būtent siekiant nustatyti, ar taip buvo šiuo atveju, kas neleistų ginčijamos priemonės pripažinti valstybės pagalba, reikėjo patikrinti, ar privataus investuotojo kriterijus buvo patenkintas, tačiau Komisija atsisakė tai atlikti.

259

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, Įstatymo Nr. 97-1026 4 straipsnio tikslas buvo pertvarkyti EDF balansą ir padidinti jos nuosavą kapitalą, o tai įrodo, jog investuojant valstybės siektą tikslą galima palyginti su privataus investuotojo tikslu, ir, antra, tai, kad nagrinėjamu atveju kapitalas iš dalies buvo padidintas atsisakant mokestinio įsiskolinimo ir turėjo mokestinių pasekmių, savaime nepateisina atsisakymo taikyti privataus investuotojo principą. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad norint atlikti apskaitos priderinimus, dėl kurių pasikeitė įmonės nuosavo kapitalo dydis, buvo būtina priimti įstatymą, šioje byloje negalima teigti, jog valstybės dalyvavimo forma neišvengiamai užkirto kelią taikyti privataus investuotojo kriterijų.

260

Antra, taip pat reikia atmesti Komisijos argumentą, kad privataus investuotojo kriterijaus negalima taikyti mokestinį įsiskolinimą paverčiant kapitalu, nes privatus investuotojas niekuomet negalėtų turėti tokio skolinio reikalavimo įmonei, o tik civilinį arba verslo reikalavimą, ir lyginant šias dvi situacijas būtų nesilaikoma vienodo požiūrio į valstybę ir tokį privatų investuotoją. Pritarus tokiam argumentui reikėtų pripažinti, kad tokią operaciją galėtume atlikti su privačiu investuotoju panašiomis sąlygomis tik jei valstybė įmonei turėtų civilinį arba verslo reikalavimą.

261

Vis dėlto privataus investuotojo kriterijaus tikslas yra būtent patikrinti, ar nepaisant to, kad valstybė gali imtis privačiam investuotojui neprieinamų priemonių, jis būtų galėjęs tokiomis pat aplinkybėmis priimti investicinį sprendimą, panašų į valstybės priimtą sprendimą. Todėl atsakant į klausimą, ar reikia taikyti privataus investuotojo kriterijų, nėra svarbus į kapitalą paversto įsiskolinimo pobūdis ir, tuo pačiu, aplinkybė, kad privatus investuotojas negali turėti mokestinio reikalavimo.

262

Tai taip pat leidžia atmesti Komisijos argumentą, kad nagrinėjama operacija gali būti apibrėžta kaip EDF skirta „mokesčio dovana“ ir negali būti pripažįstama investicija. Iš tiesų, kaip kiekvienas skolinį reikalavimą turintis bendrovės savininkas, valstybė gali tokio reikalavimo atsisakyti, paversdama jį tokio paties dydžio kapitalo dalimi. Tokia operacija, kuria bendrovės savininkas padidina jos kapitalą, atsisakydamas šios įmonės jam turimo įsiskolinimo, yra kompensacija, kurią apdairus privatus investuotojas gali atlikti ir normaliomis rinkos sąlygomis.

263

Todėl, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, Komisija nepagrįstai atmetė Prancūzijos Respublikos teiginį ir privataus investuotojo kriterijaus taikymo galimybę, remdamasi 262 punkte nurodytais argumentais.

264

Trečia, dėl Komisijos argumento, kad privatus investuotojas panašioje situacijoje turėtų sumokėti mokesčius, pirma, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime nurodyta, jog „lengvata neišvengiamai yra selektyvaus pobūdžio, nes įmonės pelno mokesčio nesumokėjimas už dalį atidėjimų yra mokesčių mokėjimo tvarkai, paprastai taikomai tokio pobūdžio operacijoms, daroma išimtis“.

265

Antra, reikia pažymėti, kad Komisijos raštu pateiktose pastabose ir atsakymuose į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus ji nurodė, jog privatus investuotojas, norėdamas padidinti kapitalą, įtraukiant įmonės, kurios akcininkas jis yra, jam turimą įsiskolinimą, pirmiausia turėtų sumokėti mokestį. Komisijos teigimu, privačiam investuotojui tenkantys kaštai būtinai būtų didesni, nes norėdamas skirti 100 eurų privatus investuotojas iš tiesų turėtų sukaupti 141,66 euro. Komisijos manymu, tik išankstinis šio mokesčio sumokėjimas būtų suteikęs galimybę taikyti privataus investuotojo kriterijų, nagrinėjant 5,6 milijardo FRF dydžio kapitalo dotaciją.

266

Nors reikia pripažinti, kad Prancūzijos Respublika ir EDF šioje byloje pripažino, jog EDF turėjo sumokėti mokestį, pažymėtina, kad jos ginčija Komisijos taikytą Prancūzijos mokesčių teisės ir Bendrojo mokesčių kodekso 38 straipsnio 2 dalies aiškinimą, pirmiausia dėl kapitalo padidinimo į jį įtraukiant bendrovės įsiskolinimą akcininkui mokestinių pasekmių.

267

Iš tiesų Prancūzijos Respublika ir EDF savo atsakymuose ir paaiškinimuose teigė, kad, vadovaujantis Bendrojo mokesčių kodekso 38 straipsnio 2 dalimi, į aktyvų pasikeitimą įvykdžius kapitalo padidinimą, įtraukiant bendrovės turimą įsiskolinimą bendrovės akcininkui, nereikia atsižvelgti skaičiuojant pelno mokestį ir kad todėl pagal šią nuostatą toks įsiskolinimo pavertimas kapitalu nėra apmokestinamas nuo šio įsiskolinimo sumos.

268

Pirma, reikia priminti, kad sprendimo pradėti procedūrą 51 punkte Komisija pati pripažino, jog „atsižvelgiant į tai, <…> kad kapitalo padidinimai nelaikomi grynojo bendrovės turto padidėjimu apskaičiuojant pelno mokestį, [perleidimo mokesčių perkvalifikavimas į kapitalo dotaciją] konsolidavo mokesčių naštos sumažinimą, kuriuo [1987-1996 m. EDF naudojosi dėl atidėjimų]“.

269

Todėl atrodo, kad šiame sprendimo pradėti procedūrą punkte Komisija, bent jau iš principo, pritaria Prancūzijos Respublikos ir EDF pateiktam aktyvų pasikeitimo, įvykdžius kapitalo padidinimą įsiskolinimo įtraukimu, mokestinių pasekmių vertinimui. Remiantis šiuo požiūriu atrodo, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam privačiam investuotojui ir valstybei tenkantys kaštai sutampa.

270

Antra, remiantis Komisijos argumentais, iš tiesų reikia įvertinti visus kaštus, tenkančius privačiam investuotojui, investuojančiam 14,119 milijardo FRF perleidimo mokesčius atitinkančią sumą, nors 14,119 milijardo FRF perleidimo mokesčių priskyrimo, kaip ir aplinkybės, kad EDF tapo anksčiau valstybei priklausiusių PTT savininke, Komisija nepripažino esant valstybės pagalba, nes ginčijamame sprendime nurodomas tik atsisakymas apmokestinti minėtus perleidimo mokesčius. Taigi Komisijos argumentai, kuriais į vertinimą realiai įtraukiama 14,119 milijardo FRF suma, iš esmės prieštarauja ginčijamame sprendime Komisijos apibrėžtai lengvatos apimčiai. Dėl to šiuos argumentus reikia atmesti.

271

Trečia, reikia pastebėti, kad Komisijos argumentai bet kuriuo atveju yra nenuoseklūs. Iš tiesų Komisija pripažįsta, kad būtų vertinusi papildomą 5,6 milijardo FRF dydžio kapitalo dotaciją, jei EDF iš anksto būtų sumokėjusi už ją mokestį, o vėliau Prancūzijos Respublika jai vėl pervestų tą pačią sumą, nes tik tokiu atveju atitinkamus kaštus valstybei ir privačiam investuotojui būtų galima palyginti.

272

Tačiau reikia pastebėti, kad tokiu atveju realūs kaštai valstybei ir EDF gauta suma būtų tokia pati, kaip ir taikant Įstatyme Nr. 97-1026 įtvirtintą Prancūzijos Respublikos pasirinktą sprendimą. Iš tiesų šiuo įstatymu valstybė suteikė 14,119 milijardo FRF kapitalo dotaciją. Jei laikytumėmės Komisijos samprotavimų, šios operacijos kaštai būtų tik 14,119 milijardo FRF, tačiau jei EDF būtų apmokestinta, valstybei tenkantys kaštai skirtųsi ir būtų galima taikyti privataus investuotojo kriterijų. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad jei valstybė būtų skyrusi 14,119 milijardo FRF į EDF kapitalą, o vėliau gautų 5,6 milijardo FRF dydžio mokesčių ir grąžintų šią sumą atgal EDF, bendri valstybės kaštai vis tiek išliktų 14,119 milijardo FRF, nes iš mokesčių gautą sumą kompensuotų tokio pat dydžio EDF grąžinta suma. EDF atveju, ji iš viso būtų gavusi 14,119 milijardo FRF, t. y. tiek pat, kaip ir taikant Įstatymą Nr. 97-1026.

273

Ketvirta, darant prielaidą, kad Komisijos taikomas Prancūzijos mokesčių teisės ir pirmiausia Bendrojo mokesčių kodekso 38 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra teisingas ir Prancūzijos taikomas tų pačių teisės nuostatų aiškinimas yra klaidingas, reikia pripažinti, jog kapitalo dotacijos, įtraukiant privataus investuotojo skolinį reikalavimą, kaštai, jei tokiu atveju jis iš tiesų būtų apmokestintas, šiam investuotojui būtų 5,6 milijardo FRF.

274

Vis dėlto reikia pastebėti, kad atsisakydama surinkti 5,6 milijardo FRF dydžio mokestį už perleidimo mokesčių priskyrimą kapitalo dotacijoms, valstybė turėjo padengti kaštus, greičiausiai prilygstančius 5,6 milijardo FRF, taigi, atvirkščiai nei teigia Komisija, atsisakydama mokestinio įsiskolinimo valstybė negalėjo išvengti kaštų. Sprendžiant iš pateiktų įrodymų, jie sutaptų su kaštais, kuriuos turėtų padengti privatus investuotojas. Taigi Komisijos nurodomas kaštų skirtumas yra neįrodytas, kaip ir jos manymu dėl šio skirtumo kylančios pasekmės privataus investuotojo kriterijaus taikymui.

275

Be to, reikia pastebėti, kad patikrinti ir, esant pagrindui, nustatyti kaštų skirtumą galima tik taikant privataus investuotojo kriterijų.

276

Penkta, net jei iki 14,119 milijardo FRF siekiantys rekapitalizavimo kaštai, kurių Komisija nelaiko valstybės pagalba, valstybei būtų 0 FRF, o privačiam investuotojui – 5,6 milijardo FRF, šis kaštų skirtumas bet kuriuo atveju neužkirstų kelio taikyti privataus investuotojo kriterijaus. Iš tiesų šiuo atveju Komisija, taikydama šį kriterijų, turėtų patikrinti, ar privatus investuotojas būtų padengęs 5,6 milijardo FRF dydžio kaštus, kad atliktų tokį rekapitalizavimą. Negalima atmesti galimybės, jog, atlikusi tokį patikrinimą, Komisija prieitų prie išvados, jog privatus investuotojas minėtų kaštų nepadengtų, tačiau būtina, kad ji iš pradžių būtų įvykdžiusi tokį vertinimą.

277

Galiausiai, kiek Komisija šiuo argumentu iš tiesų siekia, pirma, įrodyti, kad dėl to, jog vienu atveju EDF būtų apmokestinta, o kitu – ne, jai tenkantys kaštai būtų skirtingi ir tai turėtų įtakos įmonės vertei, bei, antra, atmesti galimybę, kad apmokestinimo atveju privatus investuotojas iš tiesų būtų į įmonę investavęs tokią sumą, nors valstybė tik atsisakė mokestinio reikalavimo, reikia konstatuoti, kad šio argumento tikslas yra įrodyti, jog investavimo kaštai ir galimos jo atsipirkimo perspektyvos valstybei ir privačiam investuotojui buvo skirtingi. Vis dėlto, norint atsižvelgti į šį veiksnį, būtų reikėję taikyti privataus investuotojo kriterijų, tačiau Komisija atsisakė tai daryti.

278

Ketvirta, reikia atmesti posėdyje Komisijos pateiktą argumentą, kad bet kuriuo atveju joks privatus investuotojas negalėtų sukaupti tokio dydžio kapitalo, kaip valstybė, nes, pirma, Komisija niekaip neįrodė, jog nėra privataus investuotojo, kurį šioje byloje būtų galima sulyginti su viešuoju investuotoju. Be to, tai, kad nėra privataus investuotojo, nepanaikina būtinybės išnagrinėti operaciją, atsižvelgiant į „normalias rinkos sąlygas“, kurios visada yra hipotetinės ir turi būti vertinamos pagal prieinamus objektyvius ir patikrinamus duomenis (šiuo klausimu žr. 172 punkte minėto Sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. 38 punktą).

279

Penkta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jos posėdyje pirmą kartą pateiktus ir Prancūzijos Respublikos ginčytus argumentus, pagal kuriuos pagal Prancūzijos teisę kapitalas negali būti padidinamas įtraukiant mokestinį įsiskolinimą. Todėl šiam argumentui negalima pritarti.

280

Šešta, taip pat pirmą kartą posėdyje Komisijos pateiktą argumentą, kad mokestis turėjo atsispindėti įmonės balanse, reikia atmesti dėl dviejų priežasčių.

281

Pirma, šiuo argumentu iš tiesų siekiama apkaltinti Prancūzijos Respubliką pažeidus 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvą 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (OL L 195, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 20). Darant prielaidą, kad Prancūzijos Respubliką galima apkaltinti tokiu pažeidimu, jis vis tiek yra nesusijęs su ginčijamo sprendimo 96 ir 97 punktuose Komisijos pateiktais argumentais ir neturi įtakos atsakymui į klausimą, ar galima taikyti privataus investuotojo kriterijų.

282

Antra, Komisija nepaaiškino, kokiame balanse turėjo atsispindėti mokėtinas mokestis. Iš tiesų, prieš priimant Įstatymą Nr. 97-1026 ir EDF pripažįstant PTT savininke, nereikėjo mokėti jokio mokesčio. Be to, kadangi Prancūzijos Respublika atsisakė imti mokestį, jis nebuvo mokėtinas ir todėl negalėjo atsispindėti balanse kaip įmonės skola.

283

Galiausiai, septinta, dėl Komisijos argumento, kad leidus taikyti privataus investuotojo kriterijų galėtų būti įteisintas bet koks valstybių narių nustatytas atleidimas nuo mokesčių, nes jos visuomet atitiktų šį kriterijų, pirma, reikia priminti, kad nagrinėjamas ne paprastas įmonei suteiktas atleidimas nuo mokesčių, bet mokestinio reikalavimo atsisakymas didinant kapitalą įmonėje, kurios vienintelė akcininkė yra valstybė. Antra, negalima iš anksto nuspėti šio kriterijaus taikymo rezultato, nes kitaip jis būtų nenaudingas ir netinkamas. Trečia, bet kuriuo atveju negalima atmesti, kad šioje byloje pritaikius privataus investuotojo kriterijų gali būti pripažinta, jog valstybės dalyvavimas neatitiko veiksmų, kurių galėjo imtis privatus investuotojas. Taigi Komisijos argumentas yra nereikšmingas.

284

Apibendrinant, negalima pritarti nė vienam Komisijos pateiktam ir Iberdrola palaikomam argumentui ir todėl reikia pripažinti, kad, atsisakydama vertinti ginčijamos priemonės kontekstą ir taikyti privataus investuotojo kriterijų, Komisija padarė teisės klaidą ir pažeidė EB 87 straipsnį.

285

Kadangi Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija neteisėtai atsisakė taikyti šį kriterijų, ji privalo imtis priemonių sprendimo įgyvendinimui. Iš tiesų Bendrijos teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, neturi jurisdikcijos valstybės pagalbos srityje pakeisti sprendimus, kurių teisėtumą jis kontroliuoja, ir, šiuo atveju, pats atlikti įvertinimą, kuris apimtų privataus investuotojo kriterijaus taikymą. Taigi Komisija, nusprendusi, kad tai tikslinga, turėtų priimti naują sprendimą, laikydamasi šio sprendimo 220-253 punktuose įtvirtintų argumentų.

286

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsnius dėl EB 87 straipsnio pažeidimo, nesant reikalo nagrinėti nei kitų ieškovės pateiktų pagrindų ir pagrindų dalių, nei prašymų taikyti proceso organizavimo priemonę, susijusią su „Oxera ataskaita“.

287

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija bylą pralaimėjo, ji turi padengti ieškovės patirtas išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

288

Remiantis Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublika turi padengti savo išlaidas.

289

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą Bendrasis Teismas gali nurodyti, kad į bylą įstojusi šalis turi pati padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Šioje byloje Komisijos reikalavimus palaikyti įstojusi į bylą Iberdrola pati turi padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

Teisinis pagrindas

EB sutarties nuostatos

Reglamentas (EB) Nr. 659/1999

Taikytina Prancūzijos teisė

Faktinės bylos aplinkybės

Bendrosios bylos aplinkybės

Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su, pirma, Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio pažeidimu ir, antra, teisės į gynybą pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

— Dėl teisės į gynybą pažeidimo

— Dėl pagalbos gavėjo, kaip suinteresuotosios šalies, procesinių teisių

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padarytu EB 87 straipsnio pažeidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su EDF padengiamų viešosios paslaugos kaštų „nepakankamo kompensavimo“ nepripažinimu

— Šalių argumentai

— Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antros dalies, susijusios su poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu

— Šalių argumentai

— Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, susijusios su, pirma, nagrinėjamų priemonių pripažinimu kapitalo dotacija ir, antra, įgyvendinant šias priemones valstybės taikytu privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, kriterijumi

— Šalių argumentai

— Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų