GENERALINIO ADVOKATO

ANTONIO TIZZANO IŠVADA,

pateikta 2005 m. lapkričio 17 d.(1)

Byla C‑419/04

Conseil général de la Vienne

prieš

Directeur général des douanes et droits indirects

(Cour d’appel de Poitiers (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas (EEB) Nr. 2454/93 – Importo muitai – Išieškojimas išleidus prekes – 871 straipsnis – Pareiga atsiklausti Komisijos – Nebuvimas“

1.        2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu Cour d’appel de Poitiers (Prancūzija) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Reglamentas Nr. 2454/93)(2), 871 straipsnio išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma siekia išsiaiškinti, ar ši nuostata reikalauja iš nacionalinės muitinės kreiptis į Komisiją, jei ji ketina išieškoti importuojant prekes nesumokėtus muitus po prekių išleidimo, tačiau abejoja dėl to, ar įvykdytos atsisakymo išieškoti sąlygos.

I –    Teisinės aplinkybės

2.        Skolos muitinei įtraukimo į apskaitą ir jos išieškojimo išleidus prekes procedūrą reglamentuoja Reglamento Nr. 2454/93 868 ir paskesni straipsniai. Apsiribodamas su šia byla susijusiomis nuostatomis norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pagal šio reglamento 869 straipsnio redakciją, kuri taikytina šios bylos faktinėms aplinkybėms ratione temporis atžvilgiu(3), nacionalinės valdžios institucijos turi teisę savarankiškai nuspręsti neatlikti paskesnio nesumokėtų muitų įtraukimo į apskaitą, jei jų suma yra mažesnė nei 2 000 eurų. Jei muitų suma yra didesnė, taikomas 871 straipsnis, pagal kurio redakciją, galiojusią nagrinėjamu laikotarpiu:

„Kitais nei 869 straipsnyje nurodytais atvejais, kai muitinė yra tos nuomonės, kad (Bendrijos muitinės) kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos sąlygos yra įvykdytos, arba kai ji abejoja dėl tikslios šios nuostatos kriterijų apimties konkrečiu atveju, tokį atvejį ji perduoda svarstyti Komisijai, kad būtų galima priimti sprendimą taikant procedūrą, nurodytą 872–876 straipsniuose. Perduodant Komisijai bylą, nurodomi visi visapusiškam patikrinimui reikalingi duomenys.

<…>“ (Pataisytas vertimas)

3.        1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Muitinės kodeksas)(4), 220 straipsnio 2 dalies b punktas, minimas pirmiau nurodytoje Reglamento Nr. 2454/93 nuostatoje, numato, kad paskesnis prekių įtraukimas į apskaitą nevykdomas, jei:

„teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios, yra pagrindo manyti, asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu.“

4.        Tai nurodęs norėčiau pabrėžti, kad tais atvejais, kai įvykdytos šios sąlygos, gali būti atsisakoma išieškoti muitą, o ši operacija pagal Muitinės kodekso 235 straipsnio b punktą reiškia sprendimą „nereikalauti, kad būtų sumokėta visa skola muitinei arba jos dalis“. Muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa numato, jog „<…> importo arba eksporto muitus atsisakoma išieškoti nustačius, kad tada, kai jie buvo įtraukti į apskaitą, tokia muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi“.

II – Faktinės aplinkybės ir procesas

5.        Laikotarpiu nuo 1993 m. kovo 31 d. iki balandžio 29 d. Conseil général de la Vienne, kuri yra Conseil de surveillance de la société d’économie mixte locale du Parc du Futurscope (toliau – Futurscope) narė, iš pagal Kanados teisę įsteigtos bendrovės IMAX Corporation (toliau – IMAX) įsigijo garso ir vaizdo įrangos bei importavo ją į Bendrijos muitų teritoriją.

6.        Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pirkimo kainą sudarė dvi dalys: Conseil général de la Vienne turėjo sumokėti IMAX 3 431 650 USD įrangos pateikimo dieną ir papildomai mokėti IMAX 1,8 FRF dydžio užmokestį už kiekvieną parduotą bilietą į Futurscope.

7.        Tačiau deklaruodama šios įrangos muitinę vertę Conseil général de la Vienne nurodė tik pirmą sumą ir Prancūzijos muitinei sumokėjo tik šios sumos pagrindu apskaičiuotą muitą.

8.        Kai vėliau atlikus patikrinimą paaiškėjo, jog egzistuoja antra kainos dalis, Prancūzijos valdžios institucijos paprašė Conseil Général de la Vienne sumokėti atitinkamą muitą. Conseil Général de la Vienne kreipėsi į Muitinės taikinimo ir ekspertizės komisiją (Commission de conciliation et d’expertise douanière, toliau – CCED) – organą, kurį sudaro teisėjai ir specialistai ir į kurį importuotojai (arba eksportuotojai) gali kreiptis tam, kad išspręstų ginčus su muitine. 1999 m. balandžio 13 d. Nuomonėje CCED nurodė, kad importuotos garso ir vaizdo įrangos muitinė vertė buvo nepagrįstai sumažinta 5 517 281 FRF dydžio suma (t. y. 841 104 EUR).

9.        Atsižvelgdama į šią išvadą Conseil général de la Vienne pateikė Prancūzijos muitinei prašymą atsisakyti išieškoti pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį, tačiau 2000 m. birželio 6 d. Sprendimu jos prašymas buvo atmestas.

10.      2000 m. liepos 17 d. Conseil général de la Vienne apskundė šį sprendimą viršesnei institucijai – Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijai.

11.      Kadangi nepavyko taikiai išspręsti ginčo, 2001 m. liepos 16 d. Prancūzijos muitinės generalinis direktorius nusiuntė Conseil général de la Vienne laišką, kuriame, nurodęs minėtą sprendimą atmesti prašymą atsisakyti išieškoti muitą ir paminėjęs vykstančią administracinio skundo procedūrą, informavo Conseil général de la Vienne, kad generalinis direktorius nusprendė „perduoti šį klausimą Komisijai“(5).

12.      Tačiau 2001 m. liepos 19 d. ši muitinės įstaiga pareiškė ieškinį Tribunal d’instance de Poitiers prieš Conseil général de la Vienne, prašydama priteisti iš pastarosios sumokėti 1 451 541 FRF (t. y. 221 286 EUR) dydžio muitinės skolą už antrą importuotos garso ir vaizdo įrangos įsigijimo kainos dalį.

13.      Vykstant bylos nagrinėjimui, 2001 m. rugsėjo 18 d. Prancūzijos muitinė paprašė Prancūzijos vyriausybės nusiųsti Komisijai laišką prašant patvirtinti analizės, kuria remiantis buvo reikalaujama sumokėti minėtą skolą muitinei, pagrįstumą. Į šį laišką, kuris faktiškai buvo išsiųstas 2001 m. gruodžio 11 d., nebuvo atsakyta.

14.      2002 m. gruodžio 20 d. Tribunal d’instance de Poitiers priėmė Conseil général de la Vienne nepalankų sprendimą. Pastaroji apskundė šį sprendimą Cour d’appel de Poitiers.

15.      Cour d’appel pirmiausia nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnį muitinė perduoda klausimą Komisijai, jei abejoja dėl paskesnio neįtraukimo į apskaitą kriterijų apimties, visų pirma tais atvejais, kai teisiškai privalomi mokėti muitai nebuvo sumokėti dėl pačios muitinės padarytos klaidos, o juos turintis sumokėti asmuo pagrįstai negalėjo to žinoti, veikė sąžiningai ir laikėsi visų su muitinės deklaracijos pateikimu susijusių galiojančių teisės aktų nuostatų.

16.      Be to, Cour d’appel nuomone, šiuo atveju nacionalinė muitinė iš tiesų suabejojo dėl paskesnio neįtraukimo į apskaitą kriterijų apimties, nes minėtame 2001 m. liepos 16 d. laiške ji informavo Conseil général de la Vienne apie savo sprendimą kreiptis šiuo klausimu į Komisiją.

17.      Dėl šių priežasčių Cour d’appel nusprendė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, susijusį tik su 871 straipsnio išaiškinimu:

„Ar su skolos muitinei išieškojimu susijęs (Reglamento Nr. 2454/93)(6) 871 straipsnis turi būti aiškinamas kaip įtvirtinantis būtiną ir privalomą procedūrą, kurios nesilaikant atlikti veiksmai yra niekiniai, jeigu nacionalinė muitinė kuriuo nors išieškojimo procedūros momentu pareiškė su sąžiningu, atitinkamą pinigų sumą privalėjusiu sumokėti asmeniu susijusias abejones dėl skolą muitinei sudarančių muitų išieškojimo arba neišieškojimo kriterijų apimties, tos skolos nesumokėjus dėl to, kad ji nebuvo įtraukta į apskaitą tuo metu, kai galėjo būti išieškota, jei skola yra susijusi su tuo, kad į Kanados tiekėjo pateiktos garso ir vaizdo įrangos įsigijimo kainą gali būti įtraukiamas nustatyto dydžio užmokestis, privalomai įskaičiuojamas į apsilankymo šią įrangą eksploatuojančiame pramogų parke kainą, nepaisant to, ar šį užmokestį sumokėjęs lankytojas ta įranga pasinaudoja, ar ne?“

18.      Procese Teisingumo Teisme pastabas pateikė Conseil général de la Vienne, Prancūzijos ir Slovakijos vyriausybės bei Komisija. Šios šalys, išskyrus Slovakijos vyriausybę, dalyvavo 2005 m. rugsėjo 28 d. posėdyje.

III – Teisinė analizė

A –    Dėl priimtinumo

19.      Prieš nagrinėjant klausimo esmę, būtina pateikti keletą pastabų dėl jo priimtinumo, nes tai užginčijo Prancūzijos vyriausybė.

20.      Prancūzijos vyriausybės teigimu, pagrindinei bylai nebūtinas 871 straipsnio išaiškinimas. Iš to, kad jis nurodo Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas sąlygas, matyti, jog 871 straipsnis taikomas tik tuomet, kai įvykdytos šios sąlygos, taigi tik tuo atveju, kai nacionalinės valdžios institucijos mano, jog apskaičiuodamos muitą padarė klaidą, „kurios asmuo, privalėjęs sumokėti muitą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų <…>“.

21.      871 straipsnio nereikia išaiškinti todėl, kad byloje, kurioje buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Conseil général de la Vienne užginčijo atsižvelgimą į importuotos garso ir vaizdo įrangos įsigijimo kainos antrą dalį (kuri susieta su šią įrangą naudojančiame parke apsilankiusių lankytojų skaičiumi) apskaičiuojant muitų dydį, nenurodydama minėtos pačių valdžios institucijų padarytos klaidos.

22.      Prancūzijos vyriausybės teigimu, tai patvirtina ir faktinė aplinkybė, kad abejonės, dėl kurių buvo kreiptasi į Komisiją, iš tiesų net nesilaikant 871 straipsnyje nustatytos tvarkos, yra susijusios būtent su analizės, dėl kurios Prancūzijos muitinė nusprendė atlikti paskesnį antros garso ir vaizdo įrangos įsigijimo kainos dalies įtraukimą į apskaitą, pagrįstumu, o ne su klaidos Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto prasme egzistavimu.

23.      Negaliu atmesti galimybės, kad nacionalinė muitinė iš tiesų turėjo šią abejonę, kuri nurodyta minėtame 2001 m. liepos 16 d. laiške. Atrodo, kad būtent šį klausimą kėlė Conseil général de la Vienne ir būtent jį muitinė nusprendė pateikti Komisijai.

24.      Tačiau tai neįpareigoja pritarti prieštaravimui dėl priimtinumo. Tiesą sakant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas žinojo Conseil général de la Vienne argumentus, kuriais remdamasi ji ginčija išieškojimą išleidus prekes, tačiau nusprendė, kad dėl 2001 m. liepos 16 d. laiške aprašytų Prancūzijos muitinės abejonių Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnyje numatytas mechanizmas bet kuriuo atveju galėjo tapti taikytinas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą būtent norėdamas pašalinti neapibrėžtumą dėl sąlygų, būtinų 871 straipsnio taikymui.

25.      Taip apibūdinęs klausimą manau, kad su prejudicinių klausimų priimtinumu susijusi teismo praktika neleidžia atmesti šio prejudicinio klausimo.

26.      Kaip žinoma, teismo praktika numato, kad „pagal (EB 234 straipsnyje) įtvirtintą bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų tvarką tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti, ar jo sprendimui būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą“. Teisingumo Teismas tik „išimtiniais atvejais gali nagrinėti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas, patikrindamas savo jurisdikciją“(7). Tai pasakytina ypač tuomet, „kai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku <…> kai problema yra hipotetinė <…>“(8).

27.      Manau, jog kadangi nacionalinis teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnio formuluotė neleidžia aiškiai suprasti, kokiomis sąlygomis yra privaloma perduoti bylą Komisijai, Teisingumo Teismo sprendimas šiuo klausimu negali būti vertinamas kaip nereikšmingas arba bent jau kaip akivaizdžiai nereikšmingas bylos išsprendimui. Iš tiesų tik gavęs iš Teisingumo Teismo aiškinamąsias rekomendacijas, leidžiančias jam nuspręsti, ar šiuo atveju buvo atsiradusi pareiga kreiptis į Komisiją, nacionalinis teismas galės įvertinti nacionalinės procedūros teisėtumą. Konkrečiau vertinant, remdamasis Teisingumo Teismo rekomendacijomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės nuspręsti, ar iš Conseil général de la Vienne pagrįstai buvo atimta nešališkumo garantija, kurią užtikrina tai, kad Komisija vertina paskesnio įtraukimo į apskaitą sąlygų įvykdymą.

28.      Dėl šios priežasties manau, kad klausimas yra priimtinas, ir pereisiu prie esmės nagrinėjimo.

B –    Dėl esmės

29.      Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnį nacionalinė muitinė privalo perduoti klausimą Komisijai tuo atveju, kai, nesvarbu, kuriuo momentu, nors ir laikinai, suabejoja, ar įvykdytos nesumokėto muito paskesnio neįtraukimo į apskaitą sąlygos.

30.      Conseil général de la Vienne ir Slovakijos vyriausybė mano, kad tokia pareiga atsiranda visais atvejais.

31.      Netgi Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad nagrinėjama pareiga egzistuoja tik tam tikrų abejonių atvejais. Tačiau prieš tai ji kelia klausimą, ar šioje byloje turėtų būti taikoma 871 straipsnio originali redakcija, ar Reglamentu Nr. 1335/2003 iš dalies pakeista redakcija (žr. 3 išnašą), ir mano, kad taikytina pastaroji.

32.      Komisija pastaruoju klausimu laikosi priešingos nuomonės. Tačiau ji turi kitokią nuomonę ir dėl nagrinėjamo klausimo esmės tiek, kiek tvirtina, kad jei kilus pirminei abejonei nacionalinės valdžios institucijos įsitikino, jog neįvykdytos paskesnio įtraukimo į apskaitą neatlikimo sąlygos, jos neprivalo perduoti klausimo Komisijai.

33.      Pirmiausia dėl to, kuri 871 straipsnio redakcija turi būti taikoma šioje byloje, manau, kad svarbi tik pradinė straipsnio redakcija. Akivaizdu, kad šiuo atveju nagrinėjama procedūrinė taisyklė ir kad pagal Teisingumo Teismo praktiką „procesinės normos <…> taikomos visoms byloms, nagrinėjamoms tuo metu, kai šios normos įsigalioja“(9). Tačiau pagal bendruosius principus naujasis teisės aktas nedelsiant gali būti taikomas tik toms situacijoms, kurios, nors ir atsirado galiojant ankstesniam teisės aktui, tęsiasi tuo metu, kai naujasis teisės aktas tampa taikytinas.

34.      Manau, kad prieš atliekant pakeitimus, numatytus 2003 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Reglamentu Nr. 1335/2003, šioje byloje nagrinėjama teisinė situacija buvo visiškai pasibaigusi. Laiškas, kuriame muitinė išreiškė abejones, dėl kurių reikėtų kreiptis į Komisiją, yra 2001 m. liepos 16 d.; Conseil général de la Vienne šaukimas į Tribunal d’instance de Poitiers – 2001 m. liepos 19 d., o sprendimą šis teismas priėmė 2002 m. gruodžio 20 dieną.

35.      Išsiaiškinę šiuos klausimus, pereikime prie bylos esmės, t. y. prie klausimo, ar muitinė privalėjo kreiptis į Komisiją.

36.      Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, jog pagal 871 straipsnį, „kai muitinė yra tos nuomonės, kad kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos sąlygos yra įvykdytos, arba kai ji abejoja, ar konkrečiam atvejui tiksliai buvo taikyti šios nuostatos kriterijai, tokį atvejį ji perduoda svarstyti Komisijai <…>“(10).

37.      Dėl esamojo laiko tiesioginės nuosakos vartojimo sutinku, kad, atsižvelgiant į paprastai Bendrijos teisės aktų leidėjo naudojamą rengimo metodiką, ji reiškia pareigą perduoti bylą Komisijai.

38.      Tačiau šios išvados nagrinėjamai bylai nepakanka. Mano nuomone, dar reikia išsiaiškinti, ar nagrinėjama pareiga pasibaigia ir muitinė gali savo nuožiūra priimti sprendimą, jei nebelieka pirmiau jai kilusių abejonių. Jei būtų prieita išvados, kad pareiga išlieka net ir nebelikus abejonių, dar reikėtų nustatyti, dėl ko jos turi būti kilusios, kad reikštų pareigą, nors ir laikiną, kreiptis į Komisiją.

39.      a) Dėl pirmo aspekto manau, kad, kaip posėdyje nurodė Komisija, iš 871 straipsnio formuluotės matyti, jog byla turi būti perduota Komisijai tuo metu, kai yra abejonių, ir ši pareiga nenumatyta tuo atveju, kai pradines abejones išsklaidė įsitikinimas.

40.      Reikia pridurti, kad šioje byloje Prancūzijos muitinė galiausiai įsitikino, jog Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos sąlygos nebuvo įvykdytos, todėl reikėjo atlikti nesumokėtų muitų paskesnį įtraukimą į apskaitą. Manau, kad kai nacionalinės valdžios institucijos galiausiai įsitikina, jog privalo atlikti šį veiksmą, joms netaikoma pareiga prieš tai kreiptis į Komisiją.

41.      Tokia išvada darytina vadovaujantis Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais principais dėl nuostatų, kurias, nepakeisdami anksčiau galiojusiųjų esmės, pakeitė Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnis ir Muitinės kodekso 220 straipsnis.

42.      Pirmiausia norėčiau nurodyti 1980 m. birželio 20 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1573/80, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1697/79 dėl importo arba eksporto muitų, nepareikalautų iš asmens, privalančio juos sumokėti už prekes, kurioms įforminta muitinės procedūra, sąlygojanti prievolės sumokėti tokius muitus atsiradimą, išieškojimo išleidus prekes 5 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo nuostatas(11), 4 straipsnį. Ši nuostata, kuri iš esmės nesiskiria nuo Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnio, numatė, kad „kai valstybės narės, kurioje buvo padaryta klaida, kompetentinga institucija pati neturi galimybių nustatyti, ar buvo įvykdytos visos pagrindinio reglamento 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos <…>, ji pateikia Komisijai prašymą priimti sprendimą <…>“.

43.      Šios sąlygos buvo numatytos 1979 m. liepos 24 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1697/79 dėl importo arba eksporto muitų, nepareikalautų iš asmens, privalančio juos sumokėti už prekes, kurioms įforminta muitinės procedūra, sąlygojanti prievolės sumokėti tokius muitus atsiradimą, išieškojimo išleidus prekes(12) 5 straipsnio 2 dalyje, o jų formuluotės buvo panašios į vėliau pavartotas Muitinės kodekso 220 straipsnyje. Pagal šias sąlygas muitai turėjo būti „nesumokėti dėl pačių kompetentingų valstybės institucijų padarytos klaidos, kurios asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, pagrįstai negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu“.

44.      Teisingumo Teismas išaiškino, kad minėtas Reglamento Nr. 1573/80 4 straipsnis „netaikomas tuo atveju, kai kompetentingos valdžios institucijos yra įsitikinusios, jog Tarybos reglamento 5 straipsnio 2 dalies sąlygos neįvykdytos, ir jei jos mano privalančios imtis išieškojimo. Toks aiškinimas atitinka Komisijos reglamento tikslą. Teisės priimti sprendimą dėl muitų išieškojimo išleidus prekes suteikimo Komisijai tikslas yra užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą. Šiam tikslui gali kilti grėsmė tais atvejais, kai patenkinamas prašymas nutraukti išieškojimą išleidus prekes, nes įvertinimas, kuriuo valstybė narė gali remtis priimdama palankų sprendimą, jei nebus apskųstas, tam tikromis aplinkybėmis gali išvengti bet kokios kontrolės, leidžiančios užtikrinti vienodą Bendrijos teisės aktais nustatytų sąlygų taikymą. Tačiau taip nėra tuo atveju, kai nacionalinė muitinė vykdo išieškojimą <…>. Tokiu atveju suinteresuotasis asmuo gali apskųsti tokį sprendimą nacionaliniuose teismuose. Todėl Teisingumo Teismas galės užtikrinti Bendrijos teisės vieningumą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą“(13).

45.      Kadangi nei Muitinės kodekso, nei Reglamento Nr. 2454/93 pakeitimas visiškai nepaveikė principų, kuriuos Teisingumo Teismukas suformulavo aiškindamas ankstesnius teisės aktus, manau, kad tokią pačią išvadą reikia daryti ir šiuo atveju, nes muitinė nusprendė vykdyti išieškojimą išleidus prekes.

46.      Taip išaiškinus pirmą iš aspektų, nurodytų šios išvados 38 punkte, į prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog šios bylos aplinkybėmis jis nenumato nacionalinei muitinei pareigos perduoti bylos Komisijai.

47.      b) Tačiau jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog pareiga kreiptis į Komisiją išlieka net ir nebelikus abejonių ir priėmus sprendimą vykdyti išieškojimą, būtina nustatyti, kaip minėta šios išvados 38 punkte, dėl ko turėtų būti kilusios šios abejonės tam, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 2454/93 871 straipsnis.

48.      Pagal šios nuostatos formuluotę abejonės turi būti kilusios dėl Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte numatytų muito paskesnio neįtraukimo į apskaitą „kriterijų“.

49.      Kadangi šioje nuostatoje yra pavartotos praktiškai tokios pačios sąvokos kaip ir iki jos galiojusioje nuostatoje, t. y. Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalyje, manau, jog šioje byloje naudinga priminti Teisingumo Teismo praktiką, kurioje aiškinama ši nuostata(14).

50.      Pagal šią Teisingumo Teismo praktiką abejonės turi būti kilusios šiais klausimais:

„–      ar muitai nesumokėti dėl su nagrinėjamu (muitu) susijusių nuostatų aiškinimo arba taikymo klaidos, kurią padarė kompetentingos valdžios institucijos, t. y. klaida atsirado ne dėl atitinkamą sumą privalančio sumokėti asmens netikslių deklaracijų,

–      ar sąžiningai veikdamas atitinkamą sumą privalantis sumokėti asmuo, turintis reikalaujamą profesinę patirtį ir veikdamas pakankamai atidžiai, negalėjo nustatyti šios klaidos ir

–      ar atitinkamą sumą privalantis sumokėti asmuo laikėsi visų galiojančiuose teisės aktuose numatytų nuostatų, taikomų įvykio, su kuriuo siejamas nagrinėjimo (muito) mokėjimas, deklaravimui“(15).

51.      Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes“, nacionalinėms valdžios institucijoms kyla abejonių dėl pirmiau nurodytų klausimų(16).

52.      Šiuo atveju pakanka dar kartą priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nustačius, jog taip yra iš tikrųjų, nacionalines valdžios institucijas reikia atleisti nuo pareigos kreiptis į Komisiją. Aišku, tai taikytina tik tuo atveju, jei, priešingai nei siūliau pirmiau, būtų nuspręsta, kad pareiga išlieka, net jei nacionalinėms valdžios institucijoms nebelieka abejonių ir jos nusprendžia vykdyti išieškojimą.

IV – Išvada

53.      Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus motyvus, siūlau Teisingumo Teismui į Cour d’appel de Poitiers prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 871 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šios bylos aplinkybėmis jis nenustato nacionalinei muitinei pareigos perduoti bylą Komisijai.“

---

1 – Originalo kalba: italų.

---

2 – OL L 253, p. 1.

---

3 – Kai kurie Reglamento Nr. 2454/93 straipsniai, kurie yra svarbūs šioje byloje, buvo iš dalies pakeisti 2003 m. liepos 25 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1335/2003, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantį Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (tekstas svarbus EEE) (OL L 187, 2003, p. 16), tačiau, kaip bus paaiškinta vėliau (žr. šios išvados 31 ir paskesnius punktus), šie pakeitimai nėra svarbūs šioje byloje.

---

4 – OL L 302, p. 1.

---

5 – Neoficialus vertimas iš prancūzų kalbos.

---

6 –      Dėl kanceliarinės klaidos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Muitinės kodekso 871 straipsnį.

---

7 – 2001 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 ir 39 punktai) ir 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Canal Satélite Digital (C‑390/99, Rink. p. I‑607, 18 ir 19 punktai).

---

8 – Žr., be kita ko, 1995 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimą Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 61 punktas); 2000 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą EKW ir Wein & Co (C‑437/97, Rink. p. I‑1157, 52 punktas); 2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Idéal tourisme (C‑36/99, Rink. p. I‑6049, 20 punktas) ir 2003 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Bacardi-Martini ir Cellier des Dauphins (C‑318/00, Rink. p. I‑905, 43 punktas) (pažymėta mano).

---

9 – 1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Salumi ir kt. (212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas) ir 1993 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas CT Control (Roterdam) ir JCT Benelux prieš Komisiją (C‑121/91 ir C‑122/91, Rink. p. I‑3873, 22 punktas).

---

10 – Pažymėta mano.

---

11 – OL L 161, p. 1.

---

12 – OL L 197, p. 1.

---

13 – 1990 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Deutsche Fernsprecher (C‑64/89, Rink. p. I‑2535, 12 ir 13 punktai) (pažymėta mano). Taip pat žr. 1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimą Mecanarte (C‑348/89, Rink. p. I‑3277, 32 ir 33 punktai) ir 1996 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Faroe Seafood ir kt. (C‑153/94 ir C‑204/94, Rink. p. I‑2465, 79 ir 80 punktai).

---

14 – 2005 m. kovo 3 d. Sprendime Biegi NahrungsmittelirCommonfood prieš Komisiją (C‑499/03 P, Rink. p. I‑1751, 46 punktas) Teisingumo Teismas išaiškino Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą taikydamas „analogiją“ su teismo praktika dėl Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalies.

---

15 –      2001 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo nutartis William Hinton & Sons (C‑30/00, Rink. p. I‑7511, 74 punktas). Taip pat žr. 1993 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimą Hewlett Packard France (C‑250/91, Rink. p. I‑1819, 12 ir 13 punktai); 1996 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą Olasagasti ir kt. (C‑47/95–C‑50/95, C‑60/95, C‑81/95, C‑92/95 ir C‑148/95, Rink. p. I‑6579, 32–35 punktai) ir 1998 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimą Covita (C‑370/96, Rink. p. I‑7711, 24–28 punktai).

---

16 – Žr. minėtų sprendimų Covita 28 punktą ir Olasagasti ir kt. 36 punktą.