GENERALINIO ADVOKATO GEELHOED IŠVADA,

 pateikta 2005 m. sausio 27 d.(1)

Byla C‑109/04

Karl Robert Kranemann

prieš

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemę

(Bundesverwaltungsgericht pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 39 straipsnio išaiškinimas dėl nacionalinės teisės normos, pagal kurią valstybės tarnautojo praktikanto (Referendar) kelionės iš savo kilmės vietos į praktikos vietą patirtos išlaidos atlyginamos tik už nacionalinėje teritorijoje vykusios kelionės dalį – Kitoje valstybėje narėje atlikta praktika“

I –    Įvadas

1.     Šioje byloje Vokietijos Federalinis administracinis teismas (Bundesverwaltungsgericht) pateikė Teisingumo Teismui klausimą dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais remiantis teisės praktikantų (Rechtsreferendare) kelionės išlaidos atlyginamos tik už Vokietijos teritorijoje vykusios kelionės dalį, suderinamumo su EB 39 straipsniu.

II – Faktinės ir teisinės aplinkybės

A –    Nacionalinės teisės aktai

2.     Šioje byloje taikytinos 1988 m. balandžio 29 d. Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemės (toliau – žemė) nutarimo dėl išmokų už darbą ne gyvenamojoje vietoje skyrimo (Verordnung über die Gewährung von Trennungsentschädigung, toliau – TEVO) redakcijos 7 straipsnio 4 dalies ketvirtame ir penktame punktuose nustatyta, kad laikiniesiems valstybės tarnautojams (Beamter auf Widerruf), pasirinktinai atliekantiems praktiką užsienyje, dienpinigiai ir būsto nuomos pašalpa skaičiuojami tik atsižvelgiant į kelionei nacionalinėje teritorijoje taikomą koeficientą. Nuvykimo ir grįžimo iš tokios praktikos vietos kelionės išlaidos atlyginamos tik už kelionės dalį įprastu transportu bei pigiausia klase iki Vokietijos sienos ir atgal (TEVO 6 dalies 7 punktas).

3.     Pagal TEVO 5 dalies 4 dalies nuostatas, skaitomas kartu su 7 straipsnio 7 dalimi, analogiška tvarka taikoma kelionės namo išlaidoms praktikos metu.

B –    Ginčas ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

4.     Prieš antrąjį valstybinį teisės egzaminą Vokietijoje K. R. Kranemann, ieškovas pagrindinėje byloje, pasirinko keturis mėnesius atlikti praktiką advokatų kontoroje Londone. K. R. Kranemann tuo metu gyveno Aachene, Vokietijoje, ir pagal šios šalies teisę buvo laikinasis valstybės tarnautojas (Beamter auf Widerruf).

5.     Per šį laikotarpį K. R. Kranemann iš atsakovo pagrindinėje byloje, žemės, gavo praktikanto atlyginimą ir 1686,68 DEM dydžio išmoką už darbą ne gyvenamojoje vietoje. K. R. Kranemann taip pat pateikė prašymą žemei atlyginti kelionės į jo namus Achene ir grįžimo į praktikos vietą išlaidas bei vykimo namo savaitgaliui ir atgal 1995 m. lapkričio mėn. išlaidas, iš viso 539,60 DEM. Pagal šį prašymą jis gavo tik 83,25 DEM dydžio sumą, t. y. komandiruotės dienpinigius ir būsto nuomos pašalpą. Būtent dėl to, kad TEVO numato kelionės išlaidų atlyginimą tokia suma, kurios reikia nuvykti iki Vokietijos sienos ir atgal, ir kadangi Aachenas buvo laikomas pasienio miestu, K. R. Kranemann nebuvo atlygintos kitos prašytos kelionės išlaidos.

6.     K. R. Kranemann ieškinys, kuriuo ginčijamas šis atsisakymas, pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje buvo nesėkmingas. Jis pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht, kuris nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar nacionalinės teisės nuostata, kuri teisės praktikantui, dalį savo privalomosios praktikos atliekančiam pasirinktoje vietoje kitoje valstybėje narėje, suteikia teisę į jo kelionės išlaidų atlyginimą tik už kelionę nacionalinėje teritorijoje, yra suderinama su EB 39 straipsniu?“

7.     Nacionaliniam teismui kilo abejonių ypač dėl tokių klausimų: 1. Ar teisės praktiką atliekantys asmenys, išlaikę pirmąjį valstybinį teisės egzaminą, priskiriami „darbuotojams“? 2. Ar darbdavio atsisakymas atlyginti kelionės išlaidas už praktikos užsienyje laikotarpį vertintinas kaip atitinkamas laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas, pažeidžiantis EB 39 straipsnį? 3. Ar EB 39 straipsnis įpareigoja atlyginti pagrindines praktikanto kelionės išlaidas į ir iš praktikos vietos bei kelionės namo išlaidas? 4. Jei atsakymas yra teigiamas, ar tokį laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą galima teisėtai pateisinti biudžetiniais sumetimais?

8.     Pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį rašytines pastabas pateikė K. R.  Kranemann, žemė ir Komisija.

III – Įvertinimas

9.     Manau, kad į Bundesverwaltungsgericht pateiktą klausimą geriausiai galima atsakyti trimis etapais. Pirma, ar tokia pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės norma patenka į formaliąją EB 39 straipsnio taikymo apimtį? Antra, jei atsakymas yra teigiamas, ar tokia norma riboja laisvą judėjimą su EB 39 straipsniu nesuderinamu būdu? Trečia, jei atsakymas yra teigiamas, ar yra teisėtas tokios normos pateisinimas? Kiekvieną iš šių klausimų trumpai aptarsiu iš eilės.

A –    Ar tokia teisės norma patenka į formaliąją EB 39 straipsnio taikymo apimtį?

10.   Mano nuomone, akivaizdu, kad tokia šioje byloje nagrinėjama teisės norma patenka į formaliąją EB 39 straipsnio taikymo apimtį. Šiuo atžvilgiu šalių pastabose buvo iškelti trys potencialūs klausimai: ar teisės praktikantai yra „darbuotojai“ EB 39 straipsnio prasme; ar tai yra išimtinai valstybės narės vidaus situacija, kuri nėra pakankamai susijusi su Bendrijos teise; ir ar teisės praktikantams taikoma EB 39 straipsnio 4 dalies darbo valstybės tarnyboje išimtis.

Ar Rechtsreferendare yra „darbuotojai“ EB 39 straipsnio prasme?

11.   Žemės manymu, teisės praktikanto praktikos metu suteiktos paslaugos neturi jokios ekonominės vertės ir nesuteikia teisės į atlyginimą Teisingumo Teismo praktikos prasme.

12.   Šį argumentą, mano nuomone, reikia atmesti.

13.   Yra nusistovėję, kad Bendrijos sąvoka „darbuotojas“ turėtų būti aiškinama plačiai ir apibūdinama pagal objektyvius kriterijus, apibrėžiančius darbo santykius atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad esminis darbo santykių požymis yra tas, jog asmuo tam tikrą laikotarpį kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą. Nei darbo santykių sui generis teisinis pobūdis pagal nacionalinę teisę, nei suinteresuotojo asmens didesnis ar mažesnis darbo našumas, nei atlyginimo mokėjimo šaltinis ar mažas darbo užmokesčio dydis negali daryti įtakos darbuotojo statusui pagal Bendrijos teisę(2).

14.   Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad mokytojai, atliekantys praktiką Vokietijoje, priskirtini „darbuotojams“, motyvuodamas tuo, jog „tai, kad mokytojų praktika gali būti pripažinta su profesijos vykdymu tiesiogiai susijusiu praktiniu parengimu, kaip kitų profesijų atveju gamybinė praktika, nedraudžia taikyti EB (39) straipsnio 1 dalies, jei praktika atliekama įdarbinto asmens veiklos sąlygomis“(3).

15.   Būtent klausiama, ar kriterijus yra tas, kad teisės praktikantų atliekama veikla yra reali ir efektyvi, išskyrus nereikšmingą ir pagalbinę veiklą(4). Mano manymu, šioje byloje tas kriterijus yra tenkinamas dėl tokių priežasčių.

16.   Pirma, K. R. Kranemann, kaip teisės praktikanto, atliekamos užduotys, kurios, pavyzdžiui, galėjo būti raštų rengimas, teisinės paieškos vykdymas, teisinių dokumentų tvarkymas, turi būti vertinamos kaip efektyvios ir realios paslaugos, teikiamos atsakingiems už jo praktiką asmenims. Kaip nacionalinis teismas pripažino savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, negalima teigti, kad teisės praktikanto per praktiką atliekamos užduotys būtų naudingos vien pačiam praktikantui, o ne praktikos vadovams(5).

17.   Antra, praktikos metu praktikanto gaunami dienpinigiai priskirtini atlyginimui Teisingumo Teismo praktikos prasme. Šiuo atžvilgiu tai, kad ši išmoka gali būti mažesnė už visą darbo dieną dirbantiems asmenims mokamą atlyginimą, nedraudžia teisės praktikanto priskirti „darbuotojams“ su sąlyga, kad jų vykdoma veikla yra efektyvi ir reali(6). Be to, dauguma teisės praktikantų gauna praktikanto atlyginimą iš už praktiką atsakingos įstaigos, kuris Teisingumo Teismo praktikos prasme pripažįstamas atlyginimu.

Ar K.  R. Kranemann atvejis yra Vokietijos vidaus situacija?

18.   Žemė teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija yra valstybės narės vidaus situacija, todėl jai nėra taikoma ES teisė, nes praktikanto užsienyje praleistas laikotarpis sudaro tik dalį jo mokymų nacionalinei teisininko kvalifikacijai įgyti.

19.   Kaip savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo nacionalinis teismas, šis motyvas nesusijęs su bylos esme. K. R. Kranemann pasirinkimas praleisti keturis praktikos mėnesius kitoje valstybėje narėje, mano manymu, yra „jungiamasis faktorius“, kurio pakanka, jog šioje byloje būtų taikoma Bendrijos teisė(7).

Ar taikytina EB 39 straipsnio 4 dalis?

20.   Nacionalinis teismas kelia klausimą dėl galimybės taikyti EB 39 straipsnio 4 dalį, pagal kurią EB 39 straipsnis netaikomas darbui valstybės tarnyboje.

21.   Mano nuomone, aišku, kad tokiems praktikantams, kaip antai K. R. Kranemann, nėra taikoma EB 39 straipsnio 4 dalies išimtis. Ši nuostata taikoma tik pareigoms, apimančioms tiesioginį arba netiesioginį dalyvavimą vykdant viešosios teisės suteiktus įgaliojimus ir pareigas, skirtas apsaugoti valstybės ir kitų viešųjų institucijų bendruosius interesus, ypač jei darbas susijęs su „ypatingu lojalumo ryšiu“ su valstybe(8).

22.   Mano manymu, nėra pagrindo daryti išvados, kad toks lojalumo ryšys egzistuotų teisės praktikanto atveju(9). Analogiškai Teisingumo Teismas sprendime Reyners pripažino, kad advokato veiklos vykdymas nebuvo „susijęs su oficialių įgaliojimų vykdymu“ EB 45 straipsnio prasme(10). Tai ypač pasakytina apie privačiose įmonėse atliktą praktiką, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama praktika, kurią K. R. Kranemann atliko Londono advokatų kontoroje. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė byloje Komisija prieš Italiją, „įdarbinimo valstybės tarnyboje sąvoka neapima darbo privataus fizinio ar juridinio asmens naudai, neatsižvelgiant į tai, kokią užduotį atlieka darbuotojas“(11).

23.   Tokiam darbo santykių pobūdžiu paremtai motyvacijai aiškiai neturi įtakos formalus Rechtsreferendare, kaip laikinųjų valstybės tarnautojų (Beamter auf Widerruf), statusas. Teisiniai darbuotojo ir jo darbdavio darbo santykiai neturi lemiamos įtakos EB 39 straipsnio taikymui(12).

B –    Ar tokia teisės norma riboja laisvą darbuotojų judėjimą EB 39 straipsniu draudžiamu būdu?

24.   Kitas nagrinėjimo etapas – įvertinimas: jeigu šiuo atveju dominančiai teisės normai formaliai taikomas EB 39 straipsnis, ar ji gali riboti laisvą darbuotojų judėjimą?

25.   Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas ir žemė mano, kad tokia taisyklė faktiškai neriboja laisvo darbuotojų judėjimo Europos Sąjungoje, nes atsisakymas atlyginti nagrinėjamas sąlygiškai nedideles kelionės išlaidas iš tikrųjų nedaro įtakos praktikanto sprendimui vykti į užsienį.(13) Tai patvirtina aplinkybė, jog Rechtsreferendare šiuo metu dažnai pasirenka dalį savo praktikos atlikti užsienyje.

26.   Nemanau, jog šis motyvas yra įtikinamas. Aišku, kad EB 39 straipsnio draudimas taikomas nacionalinės teisės aktams, nors ir neatsižvelgiant į suinteresuotųjų darbuotojų pilietybę, bei riboja jų laisvą judėjimą(14). Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad „net ir vienodai taikomos nuostatos, draudžiančios arba sulaikančios valstybės narės piliečius nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės siekiant pasinaudoti teise laisvai judėti, sudaro kliūtis šiai laisvei“(15).

27.   Nesutinku, kad atsisakymas atlyginti kelionės išlaidas už užsienyje praleistą praktikos laiką sulaiko praktikantą nuo pasinaudojimo teise laisvai judėti. Pateiktą klausimą, ar darbuotoją galima sulaikyti nuo naudojimosi savo teise, reikia išnagrinėti atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Šiuo atžvilgiu, nors šioje byloje aptariamos sumos yra palyginti nedidelės, kaip nurodė K. R. Kranemann savo pastabose, jas reikia vertinti atsižvelgiant į ribotą teisės praktikantų per praktiką gaunamų dienpinigių dydį. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kai nėra papildomų finansinių išteklių, manau, jog tai, kad už Vokietijoje atliekamą praktiką atlyginamos visos kelionės išlaidos, o atliekant praktiką kitose valstybėse narėse – ne, taip pat gali turėti didelę įtaką praktikanto sprendimui pasinaudoti teise laisvai judėti pagal EB 39 straipsnį.

28.   Šiuo požiūriu aptariama byla turi tam tikrų panašumų su Komisijos nurodyta Köbler byla. Pastarojoje ieškovas, Austrijos vyriausybės į darbą priimtas universiteto dėstytojas, paprašė specialaus atlyginimo padidinimo, kuris suteikiamas turint 15 metų darbo Austrijos universitetuose stažą. Šis prašymas buvo atmestas, nes nors skaičiuojant ieškovo darbo stažą visuose valstybių narių universitetuose jis buvo išdirbęs 15 metų, tą stažą sudarė darbas ne tik Austrijos universitetuose. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia sistema galėjo riboti laisvą darbuotojų judėjimą. Būtent jis atmetė motyvą, jog dėl ginčijamo Austrijos įstatymo nuostatos, kuria, siekiant paskatinti užsienio universiteto dėstytojų įdarbinimą, suteikiama galimybė užsienio universitetų dėstytojui skirti didesnį pagrindinį darbo užmokestį, jų atlyginimas dažniausiai yra didesnis nei Austrijos universitetų dėstytojų gaunamas darbo užmokestis, net ir atsižvelgus į specialią priemoką už išdirbtą laiką. Teisingumo Teismo sprendime ši aplinkybė nedraudė nagrinėjamo teisės akto pripažinti kaip sudarančio nevienodas sąlygas užsienio universitetų ir Austrijos universitetų dėstytojams bei ribojančiu laisvą darbuotojų judėjimą(16).

29.   Dėl analogiškų priežasčių manau, kad užsienyje praktiką atliekantiems praktikantams teisės į kelionės namo išlaidų atlyginimą nesuteikimas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Vokietijoje praktiką atliekantiems praktikantams iš esmės yra laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas. Net jei iš pirmo žvilgsnio šios išlaidos gali atrodyti sąlygiškai nedidelės, nepaisant to, jos gali daryti įtaką praktikanto sprendimui praleisti dalį savo praktikos užsienyje, nes jis disponuoja ribotais finansiniais ištekliais.

C –    Ar yra pakankamas pateisinimas, kad tokia taisyklė suderinama su EB 39 straipsniu?

30.   Galutinis šio patikrinimo etapas – įvertinimas, ar tokia nagrinėjama teisės norma gali būti pateisinta viešojo intereso pagrindais.

31.   Šiuo klausimu nacionalinis teismas savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą reiškia abejonę, ar tuo atveju, jei tokia taisyklė iš esmės riboja laisvą darbuotojų judėjimą, toks apribojimas pateisinamas nacionaliniais biudžetiniais sumetimais. Pastebėtina, kad pati žemė savo rašytinėse pastabose nesirėmė šiuo pateisinimu.

32.   Aišku, kad vien ekonominiai sumetimai, įskaitant nacionalinius biudžetinius sumetimus, iš esmės nėra tinkamas laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo pateisinimas(17).

33.   Šiuo klausimu Komisija nurodo Kohll bylą dėl Liuksemburgo teisės aktų, pagal kuriuos atlyginimas už kitoje valstybėje narėje įsikūrusio ortodonto suteiktą dantų gydymą priklausė nuo apdraustojo asmens socialinės apsaugos institucijos leidimo, suderinamumo su EB 49 straipsniu. Šioje byloje, atsakydamas į motyvą, kad tokie teisės aktai buvo reikalingi siekiant nepažeisti socialinės apsaugos sistemos pusiausvyros, Teisingumo Teismas pripažino, kad negalima paneigti, jog rimtas valstybės narės socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo pavojus gali būti bendrasis interesas, kurį privaloma užtikrinti, pateisinantis tokio pobūdžio apribojimus(18).

34.   Pažymėtina tai, kad, mano nuomone, Teisingumo Teismo teiginiai sprendime Kohll jokiu būdu nekvestionuoja bendro principo, jog ekonominių priežasčių nepakanka pateisinti teisės laisvai judėti apribojimo. Priešingai, Teisingumo Teismas taip teigia konkrečių faktinių aplinkybių situacijos atžvilgiu, t. y., kai nagrinėjamas teisės aktas galimai pateisinimas atskiros nacionalinės socialinės apsaugos sistemos darnos išlaikymu. Tokioje situacijoje kylantys rūpesčiai iš esmės skiriasi nuo, kaip teigiama, šioje byloje atsiradusių rūpesčių, nes nagrinėjamo teisės akto tikslas apskritai – vyriausybės biudžeto apsauga(19).

35.   Šiuo klausimu akivaizdu, kad nacionalinės ar vietos valdžios institucijos gali pagrįstai atsižvelgti į biudžetinius sumetimus spręsdamos, ar ir kiek teisės praktikantams atlyginti kelionės ir kitas išlaidas. Vis dėlto tai darydamos jos privalo laikytis laisvo darbuotojų judėjimo principo, kaip tai nurodyta šios išvados 10 ir paskesniuose punktuose, o bet kokia pasirinkta išlaidų atlyginimo sistema turi atitikti šį principą.

IV – Išvada

36.   Todėl manau, kad į Bundesverwaltungsgericht  pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:

„Nacionalinės teisės norma, kuria Rechtsreferendare kelionės išlaidų atlyginimas ribojamas valstybės narės teritorijoje vykusios kelionės dalimi, yra EB 39 straipsniui prieštaraujantis laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas.“

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2  – Žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimą Lawrie‑Blum (66/85, Rink. p. 2121, 17 punktas); 2004 m. kovo 23 d. Sprendimą Collins, (C‑138/02, Rink. p. I‑2703, 26 punktas) ir 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Trojani (C‑456/03, Rink. p. I‑7573, 16 punktas).

---

3  – 2 išnašoje minėto sprendimo Lawrie‑Blum 19 punktas.

---

4  – Žr. 1982 m. kovo 23 d. Sprendimą Levin, (53/81, Rink. p. 1035, 17 punktas) (darbo ne visą darbo dieną pakanka pripažinti darbuotojo statusą, nepaisant to, kad atlyginimas yra mažesnis nei aptariamo sektoriaus garantuojamos minimalios pajamos); 1988 m. birželio 21 d. Sprendimą Brown, (197/86, Rink. p. 3205) (iki universitetinio maždaug aštuonių mėnesių trukmės profesinio mokymo pakako pripažinti darbuotojo statusą); 1989 m. gegužės 31 d. Sprendimą Bettray, (344/87, Rink. p. 1621, 15 ir 16 punktai); 1992 m. vasario 26 d. Sprendimą Bernini, (C‑3/90, Rink. p. O‑1071) (10 savaičių trukmės mokymo kurso pakako pripažinti darbuotojo statusą); 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Kurz, (C‑188/00, Rink. p. I‑10691, 32 punktas); 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Ninni-Orasche ir 2 išnašoje minėto sprendimo Trojani 16 punktą.

---

5  – Analogiškai, kaip pastebėjo Komisija, Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės praktikanto teikiamoms paslaugoms taikoma 1976 m. vasario 19 d. Tarybos Direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40): 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendime Schnorbus (C‑79/99, Rink. p. I‑10997, 28 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad Rechtsreferendar praktika yra „mokymo laikotarpis ir būtina išankstinė įdarbinimo teismų sistemoje ar aukštesnėse valstybės tarnybos pareigose sąlyga“, todėl jai taikoma Vienodo požiūrio direktyva.

---

6  – Žr. 4 išnašoje minimus sprendimus.

---

7  – Žr. pagal analogiją dėl laisvo piliečių judėjimo 2002 m. liepos 12 d. Sprendimą D’Hoop, (C‑224/98, Rink. p. I‑345, 30 punktas): „Kadangi Sąjungos piliečiui visose valstybėse narėse turi būti sudaromos tokios pačios sąlygos kaip ir šios valstybės narės piliečiams, su laisvu darbuotojų judėjimu būtų nesuderinama, jeigu asmeniui jo pilietybės valstybėje narėje būtų sudaromos nepalankesnės sąlygos nei tos, kuriomis jis naudotųsi, jei nebūtų pasinaudojęs Sutartyje numatytomis laisvo judėjimo galimybėmis“. Taip pat žr. 1999 m. sausio 26 d. Sprendimą Terhoeve (C‑18/95, Rink. p. I‑345, p. 27)

---

8  – 1980 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, (149/79, Rink. p. 3881). Taip pat žr. Generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvadą byloje Colegio de Oficiales de la Marina Mercante Española, (2003 m. rugsėjo 30 d., C‑405/01, Rink. p. I‑10391).

---

9  – Pažymėtina, kad atsakovas pagrindinėje byloje nepateikė jokių argumentų, įrodančių, jog šioje byloje taikytina EB 39 straipsnio 4 dalis.

---

10  – 1974 m. birželio 21 d. Sprendimas Reyners (2/74 , Rink. p. 631).

---

11  – 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑283/99, Rink. p. I‑4363, 25 punktas).

---

12  – Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 1974 m. vasario 12 d. Sprendime Sotgiu (152/73, Rink. p. 153, 5 punktas): „kai minėtoje nuostatoje nėra daromas skirtumas, nėra svarbu, ar asmuo dirba darbininku (ouvrier), tarnautoju (employé), ar pareigūnu (fonctionnaire), taip pat, ar jam įdarbinti taikoma viešoji, ar privatinė teisė. Šie teisiniai pavadinimai gali kisti, atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų leidėjų užgaidas, todėl negali nustatyti Bendrijos teisės reikalavimus atitinkančio aiškinamojo kriterijaus“.

---

13  – Pavyzdžiui, nors K. R. Kranemann atveju šioje byloje prašoma atlyginti kelionės išlaidų suma yra 539,60 DEM, jisiš žemės už tą patį laikotarpį gavo 1 686,68 DEM dydžio išmoką už darbą ne gyvenamojoje vietoje.

---

14  – 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921); 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas Graf (C‑190/98, Rink. p. I‑493, p. 18) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Weigel (C‑387/01, Rink. p. I‑4981, 52 punktas). Taip pat žr. EB 39 straipsnio 3 dalį, kurioje detalizuojama, kad darbuotojų judėjimo laisvė „suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais <…> šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje <…>“

---

15  – 14 išnašoje minėto sprendimo Graf 23 punktas.

---

16  – 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, (C‑224/01, Rink. p. I‑10239, 75 ir 76 punktai). Teisingumo Teismas pastebėjo, kad „absoliutus atsisakymas pripažinti kitose nei Austrija valstybėse narėse universiteto dėstytoju išdirbtus darbo laikotarpius riboja laisvą Austrijoje įsikūrusių darbuotojų judėjimą tiek, kiek jis sulaiko pastaruosius nuo išvykimo iš valstybės, siekiant pasinaudoti šia laisve“ (74 punktas). Panašiai 12 išnašoje minėtame sprendime Sotgiu Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) sąvoka „darbo sąlygos“ apėmė išmoką už darbą ne gyvenamojoje vietoje, nes ji buvo papildomas darbo užmokestis už nepatogumus, kuriuos darbuotojas patiria dėl jo atskyrimo nuo namų (8 punktas).

---

17  – Žr., pavyzdžiui, 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimą Bond van Adverteerders ir kt. (352/85, Rink. p. 2085, 34 punktas), kuriame nuspręsta, kad laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo negalima pateisinti siekiu nacionaliniam viešajam fondui užtikrinti visas pajamas, gaunamas iš atitinkamos valstybės narės visuomenei skirtos reklamos; 1997 m. birželio 17 d. Sprendimą Ergasias (C‑398/95, Rink. p. I‑3091), kuriame nuspręsta, kad tikslas išsaugoti taiką darbe, užbaigiančią kolektyvinį konfliktą, bei taip išvengti bet kokių neigiamų pasekmių ekonomikos sektoriuje ir kartu valstybės ekonomikai yra ekonominis tikslas, kurio nepakanka pateisinti laisvo paslaugų teikimo apribojimo; bei generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvadą byloje Lindman (2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimas, C‑42/02, Rink. p. I‑13519, 88 punktas), kurioje nuspręsta, kad ekonominis interesas azartiniuose lošimuose, įskaitant ir labdaros finansavimą, negali teisėtai pateisinti laisvo paslaugų teikimo apribojimo. Taip pat vienodo požiūrio į abi lytis klausimu žr. 1994 m. vasario 24 d. Sprendimą Roks ir kt. (C‑343/92, Rink. p. I‑571) ir 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimą Jørgensen (C‑226/98, Rink. p. I‑2447).

---

18 – 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Kohll (C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 42 punktas. Vis dėlto Teisingumo Teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, nuspendė, kad kitoje valstybėje narėje suteiktų dantų gydymo paslaugų atlyginimas pagal draudimo valstybės narės (t. y. Liuksemburgo) įkainius „neturėjo didelė įtakos“ Liuksemburgo socialinės apsaugos sistemai.

---

19  – Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad Vokietijos sienos, kaip kelionės išlaidų atlyginimo „nutraukimo taško“, nurodymas biudžeto atžvilgiu atrodo atsitiktinis ir nebūtinai turi didesnį už kitų išlaidų neatlyginimo poveikį. Kaip savo pastabose nurodo K. R. Kranemann, akivaizdu, kad teisės praktikanto kelionės iš vieno Vokietijos pakraščio į kitą (pavyzdžiui, iš Miuncheno į Berlyną) išlaidos daugeliu atveju gali viršyti kelionės per sieną į kitą valstybę narę (pavyzdžiui, iš Aacheno į Lježą) išlaidas.