GENERALINIO ADVOKATO

A. TIZZANO IŠVADA,

pateikta 2005 m. birželio 7 d.(1)

Byla C-397/03 P

Archer Daniels Midland Co.

Archer Daniels Midlands Ingredients Ltd

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Lizinas – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Vienodas požiūris – Proporcingumas – Negaliojimas atgal − Non ibis in idem principas“

1.        Šioje byloje nagrinėjamas Archer Daniels Midland Co. (toliau – ADM Company) ir Archer Daniels Midland Ingredients Ltd (toliau – ADM Ingredients) apeliacinis skundas dėl 2003 m. liepos 9 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją (toliau – skundžiamas sprendimas)(2), kuriuo iš esmės buvo patvirtintas 2000 m. birželio 7 d. Komisijos sprendimas 2001/418/EB, susijęs su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (toliau – ginčijamas sprendimas)(3).

I –    Teisės aktai

2.        Kaip yra žinoma, pagal EB sutarties 85 straipsnį (dabar − EB 81 straipsnis) yra draudžiami „visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“.

3.        Komisija gali skirti baudas bendrovėms, kurios ėmėsi minėtų veiksmų.

4.        Tarybos reglamento Nr. 17(4) 15 straipsnio 2 dalis numato:

„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

a) jos pažeidžia Sutarties 85 straipsnio 1 dalį arba 86 straipsnį; arba

b) <…>

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę“.

5.        Siekdama užtikrinti savo sprendimų šioje srityje skaidrumą ir objektyvųjį pobūdį, 1998 m. Komisija patvirtino Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires(5) (toliau − gairės).

6.        Pagal gairėse esančią metodiką baudos dydis iš esmės nustatomas vienas po kito einančiais etapais.

7.        Iš pradžių Komisija nustato pagrindinę baudą, „remdamasi pažeidimo sunkumu ir trukme“ (gairių 1 punktas). Pagal pirmąjį požymį pažeidimai skirstomi į „lengvus pažeidimus <...> sunkius pažeidimus <...> ir labai sunkius pažeidimus“(6) atsižvelgiant į jų pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Pagal trukmę jie skirstomi į trumpos trukmės (trunkantys trumpiau nei vienerius metus), vidutinės trukmės (trunkantys nuo vienerių iki penkerių metų) ir ilgos trukmės pažeidimus (trunkantys ilgiau nei penkerius metus).

8.        Nustačiusi pagrindinę baudą, Komisija vertina, ar ji turi būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių(7), ar mažinama dėl lengvinančių aplinkybių(8).

9.        Gairių 5 punkto a papunktis numato:

„Reikia pažymėti, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje. <...>

10.      Laikantis 10 % apribojimo, tokiu būdu apskaičiuota bauda pagal gairių 5 punkto b papunktį gali būti Komisijos pakoreguota atsižvelgiant „į tokius objektyvius veiksnius: į specifinį ekonominį kontekstą, bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą <...>, specifinius atitinkamų įmonių požymius bei jų pajėgumą sumokėti baudas, atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“.

II – Faktinės aplinkybės ir procesas

1.      Bylos faktinės aplinkybės

11.      Skundžiamame sprendime bylos faktinės aplinkybės yra išdėstytos taip:

„1. Ieškovės Archer Daniels Midland      Co. (toliau − ADM Company) ir jos dukterinė bendrovė Europoje Archer Daniels Midland      Ingredients Ltd. (toliau – ADM Ingredients) veikia grūdų ir aliejinių augalų sėklų perdirbimo sektoriuje. 1991 m. jos pradėjo veikti lizino rinkoje.

2. Lizinas yra pagrindinė amino rūgštis, naudojama gyvulių pašarų maistingumui pagerinti. Sintetinis lizinas yra naudojamas kaip pašarų, pavyzdžiui, grūdų, kurie neturi pakankamai natūralaus lizino, priedas. Jis padeda mitybos specialistams parengti gyvulių pašarams keliamus reikalavimus atitinkančias baltymų dietas. Pašarai, papildyti sintetiniu lizinu, gali būti taip pat naudojami vietoj pašarų, pavyzdžiui, sojos, kuriuose yra pakankamas kiekis natūralaus lizino.

3. 1995 m., po slapto Federalinio tyrimų biuro (Federal Bureau of Investigation, FBI) tyrimo, kelių įmonių, veikiančių lizino rinkoje, patalpose Jungtinėse Valstijose buvo atliktos kratos. 1996 m. rugpjūčio ir spalio mėn. Amerikos valdžios institucijos pateikė kaltinimus ADM Company, bendrovėms Kyowa Hakko Kogyo Co. Ltd (toliau – Kyowa), Sewon Corp. Ltd, Cheil Jedang Corp. (toliau – Cheil) ir Ajinomoto Co. Inc. dėl kartelio, skirto nustatyti lizino kainas ir pasidalyti šio produkto pardavimo kiekius laikotarpiu nuo 1992 m. birželio mėn. iki 1995 m. birželio mėnesio. Su Amerikos teisingumo ministerija sudarytų susitarimų pagrindu bylą nagrinėjantis teismas įmonėms paskyrė baudas. Kyowa Hakko Kogyo ir Ajinomoto buvo skirta po 10 milijonų JAV dolerių, ADM Company – 70 milijonų JAV dolerių, Cheil – 1,25 milijono JAV dolerių bauda. Sewon Corp. teigimu, jai buvo paskirta 328 000 JAV dolerių bauda. Be to, trys ADM Company vadovai už dalyvavimą kartelyje buvo nubausti laisvės atėmimo bausmėmis ir piniginėmis baudomis.

4. 1996 m. liepos mėn. Ajinomoto Komisijos pranešimo 96/C 207/04 dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose <...> pagrindu pasisiūlė bendradarbiauti su Komisija įrodant kartelio lizino rinkoje egzistavimą ir jo poveikį Europos ekonominei erdvei (toliau – EEE).“

12.      Be to, iš skundžiamo spendimo išplaukia, kad, remdamasi Ajinomoto pranešimu, Komisija pradėjo administracinį tyrimą, siekdama nustatyti galimus EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Pasibaigus tyrimui Komisija priėmė sprendimą, kuriame:

–      ji konstatavo, kad kelios bendrovės, tarp jų ADM Company ir ADM Ingredients, dalyvaudamos „susitarimuose, apimančiuose visą EEE, dėl sintetinio lizino kainų, pardavimo kiekių ir keisdamosi konkrečia informacija apie sintetinio lizino pardavimo kiekius“, pažeidė EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį ir EEE sutarties 53 straipsnio 1 dalį (1 straipsnis)(9),

–      ji skyrė solidariai atsakingoms ADM Company ir ADM Ingredients 47 300 000 eurų baudą (2 straipsnis).

13.      Motyvuodama savo sprendimą, Komisija nustatė, kad nuo 1992 m. birželio 23 d. iki 1995 m. birželio 27 d. ADM Company ir ADM Ingredients sudarė su Azijos lizino gamintojais kelis susitarimus, apimančius pasaulinę lizino prekybą. Šiais susitarimais iš esmės buvo siekiama: a) reguliuoti lizino rinką, nustatant prekių kainas ir pardavimo kiekius; b) koordinuoti dalyvaujančių įmonių elgesį, siekiant garantuoti jų veiksmų prekių kainų ir pardavimo kiekių nustatymo srityse sėkmę (ginčijamo sprendimo 50−234 punktai).

14.      Dėl svarbiausio klausimo, kurį reikia išnagrinėti šioje byloje, t. y. dėl dviem bendrovėms skirtų baudų apskaičiavimo, Komisija aiškiai daro nuorodą į gairėse esančias nuostatas (sprendimo 255 punktas).

15.      Komisija nustatė pagrindinę baudą, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

16.      Kalbant apie pirmąjį požymį, būtina pažymėti, kad Komisija įvertino bendrovių padarytą pažeidimą lizino rinkoje kaip labai sunkų (ginčijamo sprendimo 257–302 punktai).

17.      Ji nurodė, kad siekiant nustatyti pagrindinių baudų dydžius atsižvelgiant į sunkumą, reikėjo atsižvelgti į i) atitinkamų bendrovių faktinę galimybę daryti rimtą žalą lizino rinkai EEE ir ii) būtinybę nustatyti tokį baudos dydį, kuris būtų pakankamai atgrasančio pobūdžio.

18.      Šiuo tikslu Komisija, atsižvelgdama į įmonių atitinkamą dydį, suskirstė jas į dvi grupes. Palyginimas buvo atliktas remiantis atitinkamų įmonių bendrąja ir pasauline apyvartomis lizino rinkoje paskutiniais pažeidimo metais(10). Komisija nusprendė, kad šis kriterijus yra tinkamiausias siekiant įvertinti minėtų įmonių išteklius ir realų dydį neteisėto elgesio paveiktose rinkose.

19.      Todėl atsižvelgdama vien tik į pažeidimo sunkumą Komisija ADM Company ir ADM Ingredients nustatė 30 mln. eurų pagrindinę baudą.

20.      Dėl inkriminuojamo pažeidimo trukmės Komisija nurodė, kad šis vertintinas kaip vidutinės trukmės pažeidimas. Tai lėmė pradinių baudų, nustatytų atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, dydžių padidinimą 10 % už kiekvienus metus. Iš to išplaukia, kad ADM Company ir ADM Ingredients skirtos baudos dydis turėjo būti padidintas 30 %.

21.      Taigi ADM Company ir ADM Ingredients skirtinas pagrindinės baudos dydis buvo 39 mln. eurų.

22.      Nustačiusi pagrindinę baudą, Komisija turėjo nuspręsti, ar ji gali konstatuoti kiekvienos įmonės atžvilgiu sunkinančių ir (arba) lengvinančių aplinkybių buvimą.

23.      Šiuo klausimu ji nusprendė, kad ADM Company ir ADM Ingredients buvo kartelio dėl lizino organizatorės, todėl pagrindinė bauda turėjo būti padidinta 50 %.

24.      Kita vertus, Komisija teigia, kad taip nustatytas dydis turi būti sumažintas i) 10 %, nes ADM Company ir ADM Ingredients nutraukė neteisėtą elgesį iš karto po pirmųjų Komisijos atliktų patikrinimų, ir ii) dar 10 %, nes abi bendrovės, gavusios pranešimą apie kaltinimus, bendradarbiavo su Komisija.

25.      Galutinė bauda, paskirta ADM Company ir ADM Ingredients, buvo 47 300 000 eurų.

2.      Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

26.      2000 m. rugpjūčio 25 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu apeliaciniu skundu bendrovės ADM Company ir ADM Ingredients prašo panaikinti ginčijamą sprendimą arba sumažinti Komisijos joms paskirtą baudą.

27.      Grįsdamos savo ieškinį, ADM Company ir ADM Ingredients pateikė keletą prieštaravimų dėl ginčijamo sprendimo, būtent dėl a) bausmių netaikymo atgal principo pažeidimo; b) vienodo požiūrio principo pažeidimo; c) nonbis in idem principo pažeidimo; d) proporcingumo principo pažeidimo ir e) to, kad Komisija netiksliai įvertino įrodymus.

28.      Pirmosios instancijos teismas taip atsakė į šiuos prieštaravimus.

29.      Pirmiausia jis atmetė ieškinio pagrindą dėl tariamo bausmių netaikymo atgal principo pažeidimo, kurį šalys nurodė remdamosi tuo, kad gairės buvo taikomos įmonių veiksmams, atliktiems iki šių gairių įsigaliojimo.

30.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis principas, viena vertus, yra vienas iš bendrųjų principų, kurių laikymąsi turi užtikrinti Bendrijos teismas, kita vertus, reikalauja, kad „už konkurencijos taisyklių pažeidimą įmonei nustatytos sankcijos atitiktų sankcijas, kurios buvo taikomos pažeidimo darymo laikotarpiu“(11).

31.      Tačiau jis nurodė, kad gairių taikymas nustatant baudas šioje byloje nėra laikomas negaliojimo atgal principo pažeidimu, nes šios gairės neperžengia Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje nustatytų sankcijų teisinio pagrindo.

32.      Pagal šį straipsnį, siekdama nustatyti baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą dydį, Komisija turi atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir jo trukmę. Taip nustatytas dydis jokiu būdu negali viršyti 10 % kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės praėjusių verslo metų metinės apyvartos.

33.      Tačiau aptariamos gairės įpareigoja Komisiją nustatyti pagrindinį baudos dydį atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Be to, nurodo, kad taip apskaičiuotas dydis jokiu būdu neturi viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš to išplaukia, kad „taikant gairėse nurodytą metodiką, baudos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į du Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje paminėtus kriterijus, būtent į sunkumą ir trukmę, neviršijant toje pačioje nuostatoje nurodyto kiekvienos įmonės apyvartos dydžio“(12).

34.      Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pagrindus dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo.

35.      Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad „nubaudimo už konkurencijos taisyklių pažeidimus srityje šio principo laikymasis, be jokių abejonių, reikalauja, kad per tą patį laikotarpį panašius pažeidimus įvykdžiusioms įmonėms būtų taikomos vienodos sankcijos, neatsižvelgiant į visiškai atsitiktinę sprendimo dėl jų priėmimo datą. Šia prasme šis principas yra glaudžiai susijęs su bausmių netaikymo atgal principu, pagal kurį už konkurencijos taisyklių pažeidimą įmonei taikomos sankcijos turi atitikti sankcijas, kurios buvo numatytos darant pažeidimą. Tačiau šioje byloje ieškovės negali remtis šio principo pažeidimu tik todėl, kad Komisija pritaikė gaires, apskaičiuodama baudą <...>. Iš tikrųjų, kaip jau buvo pažymėta, Komisijos administracinės praktikos pasikeitimai, kurie galėjo įvykti dėl gairių taikymo, nekeičia teisinio pagrindo, kuriuo remiantis nustatomas baudos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą dydis <...>. Iš to išplaukia, jog tas faktas, kad gairėse nurodyta metodika buvo taikoma skaičiuojant AMD baudos dydį, nereiškia, jog ji buvo diskriminuojama kitų per tą patį laikotarpį pažeidusių Bendrijos konkurencijos taisykles, tačiau dėl pažeidimo atskleidimo ar dėl susijusios administracinės procedūros eigos nubaustų iki gairių įsigaliojimo, įmonių atžvilgiu. Iš tikrųjų abiem šiais atvejais įmonėms pažeidimų darymo metu numatytos baudos patenka į Reglamento Nr.  17 15 straipsnio 2 dalyje numatytas ribas“(13).

36.      ADM Company ir ADM Ingredients nuomone, Komisija taip pat pažeidė vienodo požiūrio principą, nes ji atsižvelgė į bendrą apyvartą, o ne į lizino pardavimo apyvartą EEE. Taigi abi įmonės buvo diskriminuojamos kitų įmonių, dėl kurių Komisija priėmė kitus, iki gairių paskelbimo ar po jo, sprendimus, ir įmonių, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, atžvilgiu.

37.      Konkrečiai kalbant, ADM Company ir ADM Ingredients buvo nepagrįstai lyginamos su Ajinomoto, neatsižvelgiant į tai, kad jos turėjo 20 % EEE lizino rinkos, t. y. daug mažiau nei Ajinomoto turima 48 % tos pačios rinkos dalis.

38.      Šį prieštaravimą Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė.

39.      Dėl diskriminavimo kitų įmonių, dėl kurių sprendimai buvo priimti iki gairių paskelbimo ar po jo, atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Komisija turi „atsižvelgti į tai, kad nustatyti Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimai yra pakankamai dažni, todėl būtina didinti baudas, siekiant sustiprinti jų atgrasinantį pobūdį“(14).

40.      Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors keliuose paskutiniuose sprendimuose, kuriuose ji taikė gaires, Komisija atsižvelgė į darant pažeidimą atitinkamoje rinkoje įmonės pasiektą apyvartą, šiuo atveju „ginčijamas sprendimas negali būti tiesiogiai lyginamas su kitais sprendimais, kuriuose buvo taikomos gairės. Iš tikrųjų, kaip jis jau pabrėžė, gairės aiškiai nenumato, kad baudos yra skaičiuojamos remiantis konkrečia apyvarta, o numato tik tai, kad jos skaičiuojamos atsižvelgiant į tam tikrus apyvartai įtakos turinčius veiksnius (įmonės faktinė ekonominė galimybė padaryti žalą, įmonių dydis, specifinė kiekvienos įmonės neteisėtos veikos svarba bei šios veikos poveikis ir kt.). Taigi kiekvienu atveju Komisija, kontroliuojama Pirmosios instancijos teismo, turi nustatyti, ar reikia remtis viena ir (arba) kita atitinkama apyvarta arba kitais veiksniais, pavyzdžiui, turima rinkos dalimi. Todėl tai, kad Komisija neatsižvelgė į atitinkamoje rinkoje pasiektą apyvartą, savaime nėra diskriminacija įmonių, dėl kurių buvo priimti kiti sprendimai, atžvilgiu“(15).

41.      Pirmosios instancijos teismo nuomone, Komisija nediskriminavo ADMAjinomoto atžvilgiu. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors 1995 m. ADM apyvarta atitinkamoje rinkoje buvo mažesnė nei Ajinomoto tais pačiais metais pasiekta apyvarta, „ADM yra <...> daug reikšmingesnė nei trijų „mažų“ gamintojų, su kuriais jos negalima lyginti, grupė, nes 1995 m. Sewon, Kyowa ir Cheil lizino apyvarta EEE buvo atitinkamai 15, 16 ir 17 mln. eurų <...>. Be to, bendra ADM apyvarta, kuri pateikia informacijos apie įmonės dydį ir pajėgumą, aiškiai rodo, jog ADM yra du kartus didesnė nei Ajinomoto, o tai nusveria faktą, kad jos įtaka lizino rinkai EEE yra mažesnė nei Ajinomoto, ir reiškia, jog pradinės baudos lygis turi būti pakankamai atgrasančio pobūdžio. Šiomis aplinkybėmis Komisija galėjo pagrįstai konstatuoti, kad reikia suvienodinti ADM ir Ajinomoto pagrindinę baudą“(16).

42.      Be to, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija ginčijamame sprendime nepažeidė nonbis in idem principo.

43.      Iš tikrųjų, ADM Company ir ADM Ingredients nuomone, ginčijamu sprendimu Komisija tik skyrė joms baudą už dalyvavimą kartelyje, už kurį jas jau nubaudė JAV ir Kanados valdžios institucijos.

44.      Pirmosios instancijos teismas į šį prieštaravimą atsakė taip, kad „pakanka priminti, jog Bendrijos teismas yra pripažinęs, kad prieš įmonę už tą patį pažeidimą tuo pačiu metu gali būti pradėtos dvi procedūros, ir todėl gali būti nubausta du kartus, t. y. nagrinėjamos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos ir Bendrijos valdžios institucijos. Tokią dvigubo nubaudimo galimybę pateisina tai, kad minėtomis procedūromis siekiama skirtingų tikslų. <...> Šiomis aplinkybėmis non bis in idem principas negali būti taikomas šioje byloje, nes Komisijos ir JAV bei Kanados valdžios institucijų pradėtomis išsamiomis procedūromis ir paskirtomis baudomis akivaizdžiai nesiekiama tų pačių tikslų. Pirmuoju atveju kalbama apie neiškreiptos konkurencijos Europos Sąjungos ar EEE teritorijoje išsaugojimą, o antruoju atveju siekiama apsaugoti JAV ar Kanados rinką. Tokią išvadą patvirtina EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnyje numatytas sankcijų sumavimo draudimo principas, kurį taiko Europos žmogaus teisių teismas. Iš minėto straipsnio teksto išplaukia, kad šiuo principu siekiama tik uždrausti valstybės teismams nagrinėti pažeidimą, už kurį atitinkamas asmuo jau buvo išteisintas ar nubaustas šioje valstybėje. Tačiau non bis in idem principas nedraudžia persekioti ar bausti asmens daugiau kaip vieną kartą už tą pačią veiką dviejose ar daugiau valstybių“(17).

45.      Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad „šiuo metu nėra viešosios tarptautinės teisės principo, draudžiančio įvairių valstybių valdžios institucijoms ar teismams persekioti ir nubausti asmenį už tas pačias veikas. Taigi šiuo metu toks draudimas išplaukia tik iš glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo, dėl kurio priimamos bendros normos, pavyzdžiui, esančios Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19), pasirašytoje 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas). Šiuo klausimu ieškovės nenurodė, kad yra Konvencija tarp Bendrijos ir trečiųjų valstybių, pavyzdžiui, JAV ar Kanados, numatanti tokį draudimą“(18).

46.      Be to, bendrovės ADM Company ir ADM Ingredients nurodė, kad atsisakydama atskaityti iš ginčijamame sprendime nustatytos baudos JAV ir Kanadoje jau sumokėtos baudos dydį, Komisija pažeidė Teisingumo Teismo sprendime Boehringer prieš Komisiją(19) nustatytą principą, pagal kurį bendras teisingumo reikalavimas įpareigoja Komisiją atsižvelgti į trečiosios valstybės valdžios institucijų paskelbtas sankcijas, kai kalbama apie sankcijas dėl tų pačių veikų.

47.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas nenumatė galimybės, kad Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar Komisija privalo įskaičiuoti trečiosios valstybės valdžios institucijų paskirtą sankciją tuo atveju, kai veikos, kurios jos ir minėtų valdžios institucijų yra inkriminuojamos įmonei, yra identiškos. Tačiau jis nusprendė, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas paprasčiausiai „Komisijos ir trečiosios valstybės valdžios institucijų inkriminuojamų veikų tapatumą pripažino išankstine tokio nagrinėjimo sąlyga“(20).

48.      Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad „būtent, atsižvelgdamas į išskirtinę situaciją, kurią lemia, pirma, didelė valstybių narių nacionalinių rinkų ir bendrosios rinkos tarpusavio priklausomybė ir, antra, ypatinga Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo kartelių toje pačioje bendrosios rinkos teritorijoje srityje sistema, Teisingumo Teismas, pripažinęs dvigubo persekiojimo galimybę ir atsižvelgdamas į dėl to galimą dvigubą sankciją, nusprendė, kad remiantis teisingumo reikalavimu būtina atsižvelgti į pirmą nubaudžiantį sprendimą <...> Tačiau šiuo atveju tokios situacijos nėra ir, nesant tiesioginės nuorodos į tarptautinės sutarties nuostatą, numatančią Komisijai pareigą nustatant baudos dydį atsižvelgti į tai pačiai įmonei už tas pačias veikas trečiosios valstybės, pavyzdžiui, JAV ar Kanados, valdžios institucijų ar teismų nustatytas sankcijas, ieškovės negali teisėtai priekaištauti Komisijai pažeidus šioje byloje šią tariamą pareigą“(21).

49.      Bet kuriuo atveju, Pirmosios instancijos teismo nuomone, „net darant prielaidą, kad iš sprendimo (Boehringerprieš Komisiją) a contrario išplaukia, jog Komisija privalo įskaičiuoti trečiosios valstybės valdžios institucijų paskirtą sankciją tuo atveju, kai veikos, kurias padarius ji ir minėtos valdžios institucijos kaltina įmonę, yra identiškos, tokio tapatumo įrodymai, kuriuos turi pateikti ieškovės <...> nebuvo pateikti šioje byloje. Kalbant apie ADM Company nubaudimą Jungtinėse Valstijose, iš 1996 m. spalio 15 d. United States District Court sprendimo, atsižvelgiant į su JAV Teisingumo ministerija pasirašytą susitarimą, išplaukia, kad ši įmonė buvo nubausta, pirma, 70 mln. JAV dolerių bauda už dalyvavimą kartelyje dėl lizino ir, antra, 30 mln. JAV dolerių bauda už dalyvavimą kartelyje dėl citrinos rūgšties. Iš ieškovių pateiktų dokumentų išplaukia, kad ADM Company taip pat buvo nubausta Kanadoje 16 mln. Kanados dolerių bauda už dalyvavimą karteliuose dėl lizino ir citrinos rūgšties. Todėl akivaizdu, kad nubaudimai JAV ir Kanadoje buvo susiję su platesnės apimties susitarimų ir suderintų veiksmų visuma. Reikia ypač pažymėti, kad nustatydamas baudos dydį JAV teismas atsižvelgė į pasiektą prekybos apyvartą kartu ir lizino, ir citrinos rūgšties rinkose“(22).

50.      Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „net darant prielaidą, jog nubaudimas už kartelį dėl lizino gali būti laikomas atskiru nuo nubaudimo už kartelį dėl citrinos rūgšties, reikia pažymėti, kad nors JAV priimtame sprendime nurodoma, kad karteliu dėl lizino buvo siekiama riboti produkciją ir didinti kainas „Jungtinėse Valstijose ir kitur“, nėra visiškai įrodyta, kad Jungtinėse Valstijose skirtos baudos buvo susijusios kartelio poveikiu, kitu, nei tas, kuris atsirado šioje valstybėje <...>, o konkrečiai <...>. Tas pats pastebėjimas galioja Kanadoje paskirtos baudos atžvilgiu <...>. Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių prieštaravimą dėl to, kad Komisija pažeidė tariamą pareigą įskaičiuoti trečiosios valstybės valdžios institucijų pirmiau paskirtą sankciją <...>“(23).

51.      Dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija neteisingai pritaikė gaires, nes nustatydama pažeidimo sunkumą, ji neatsižvelgė į abiejų įmonių apyvartą EEE lizino rinkoje ir „pažeidė gairių 1 punkto A dalies ketvirtąją ir šeštąją pastraipas“(24).

52.      Tačiau Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad neatsižvelgimas į apyvartą atitinkamoje rinkoje pažeidžia proporcingumo principą. ADM Company ir ADM Ingredients nurodžius, kad bauda neproporcinga, nes yra lygi 115 % apyvartos, kurią jos pasiekė EEE lizino rinkoje paskutiniais pažeidimo metais, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „jei galutinė bauda neviršija 10 % bendros ADM apyvartos paskutiniais pažeidimo metais, ji negali būti laikoma neproporcinga vien tik todėl, kad ji viršija nagrinėjamoje rinkoje pasiektą apyvartą“(25).

53.      Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ADM Company ir ADM Ingredients argumentus, jog proporcingumo principo pažeidimas išplaukia iš to, kad su pažeidimu susijusių produktų apyvarta buvo nedidelė, palyginti su bendra jos apyvarta. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad „1995 m. palyginus ieškovių įvairias apyvartas pateikiama dviejų rūšių informacija. Pirma, apyvarta iš lizino pardavimo EEE gali būti laikoma nedidele, palyginti su bendra apyvarta, nes pirmoji sudaro tik 0,3 % antrosios. Antra, akivaizdu, kad lizino pardavimas EEE (41 mln. eurų <...>) sudaro palyginti didelę AMD apyvartos pasaulinėje lizino rinkoje dalį (202 mln. eurų <...>), šiuo atveju daugiau kaip 20 %. Kadangi lizino pardavimas EEE sudaro ne nežymią, o didelę pastarosios apyvartos dalį, šioje byloje negalima konstatuoti proporcingumo principo pažeidimo, nes pagrindinės baudos dydis nustatomas remiantis ne tik bendra apyvarta pagrįstu apskaičiavimu, bet taip pat atsižvelgiant į atskirų sektorių apyvartas ir kitus su pažeidimu susijusius veiksnius, konkrečias pažeidimo pasekmes rinkai, atitinkamos rinkos dydį, sankcijos atgrasančio pobūdžio būtinybę, įmonių dydį ir galią“(26).

54.      Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nepatvirtino prielaidos, jog skundžiamame sprendime Komisija tinkamai neįrodė, kad kartelis darė realų poveikį rinkai.

55.      Šiuo klausimu, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų dėl fakto, jog nagrinėjamas kartelis i) ribojo pardavimo apimtį; ii) leido įmonėms išsaugoti savo turimas rinkos dalis ir iii) nulėmė kainų didėjimą, palyginti su prieš tai nustatytomis kainomis(27).

56.      Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš „visų pirmiau nurodytų argumentų dėl pažeidimo esmės ir jo realaus poveikio išplaukia, kad Komisija, atsižvelgdama į atitinkamos geografinės rinkos (EEE) dydį, galėjo pagrįstai manyti, jog kartelis yra „labai sunkus pažeidimas“ gairių 1 punkto A dalies antrosios pastraipos trečios įtraukos prasme“(28).

57.      Baigdamas šį nagrinėjimą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime a) iš esmės patvirtino ginčijamame Komisijos sprendime nustatytą pažeidimą; b) tačiau nusprendė, kad siekiant užtikrinti vienodo požiūrio principo ir gairių laikymąsi, dėl sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių turi būti didinama ar mažinama pagrindinė bauda, o ne dėl kitų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių (29) jau padidinta bauda, kaip padarė Komisija ginčijamame sprendime, ir c) sumažino ADM Company ir ADM Ingredients paskirtos baudos dydį iki 43 875 000 mln. eurų.

3.      Procesas Teisingumo Teisme

58.      2003 m. rugsėjo 19 d. pateiktu apeliaciniu skundu ADM Company ir ADM Ingredients prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, nes Pirmosios instancijos teismas atmetė dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pareikštą ieškinį arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

59.      Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

III – Teisinis nagrinėjimas

60.      Apeliantės, siekdamos, kad būtų panaikintas skundžiamas sprendimas, nurodo šiuos pagrindus:

i) įstatymo negaliojimo atgal principo pažeidimą dėl gairių taikymo pažeidimams, įvykdytiems iki šių gairių priėmimo;

ii) vienodo požiūrio principo pažeidimą, nes apeliantės buvo nubaustos kitaip nei įmonės, pažeidusios konkurencijos teisę tuo pačiu metu, kai buvo sudarytas kartelis dėl lizino;

iii) principo non bis in idem pažeidimą dėl neatsižvelgimo į JAV ir Kanados valdžios institucijų apeliantėms paskirtas baudas ir dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumo šiuo klausimu;

iv) neteisingą įrodymų dėl realaus kartelio poveikio rinkai vertinimą;

v) proporcingumo principo pažeidimą dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į apeliančių apyvartą atitinkamoje rinkoje, nebuvo motyvuotas Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo klausimu ir dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nustatęs, kad Komisija pažeidė gaires, jis neatsižvelgė į apyvartą atitinkamoje rinkoje;

vi) vienodo požiūrio principo pažeidimą, nustatant pagrindinę baudą.

61.      Toliau aš nagrinėsiu šiuos apeliacinio skundo pagrindus nurodyta tvarka.

1.      Dėl įstatymo negaliojimo atgal principo pažeidimo

62.      Kaip jau nurodžiau, pirmajame apeliacinio skundo pagrinde bendrovės apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog ginčijamame sprendime Komisija nepažeidė negaliojimo atgal principo.

63.      Šiuo klausimu jos nurodo, kad, kaip parodo 1994 m. Komisijos sprendimai dėl kartelių cemento ir kartono srityse, iki gairių priėmimo ji paprastai apskaičiuodavo baudų dydį remdamasi įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje. Pagal šią apskaičiavimo metodiką baudos dydis paprastai būdavo nuo 2,5 % iki 9 % minėtos apyvartos. Gairės, numatydamos baudų nustatymo metodą, pagal kurį visiškai atsiribojama nuo pažeidime dalyvavusių įmonių apyvartos, pakeitė iš esmės Komisijos iki 1998 m. taikytą praktiką.

64.      Tačiau, kaip pripažino pats Pirmosios instancijos teismas, negaliojimo atgal principas reikalauja, kad už konkurencijos taisyklių pažeidimą įmonei paskirtos baudos atitiktų tas baudas, kurios butų skiriamos pažeidimo padarymo metu. Iš to išplaukia, kad Komisija už apeliančių įvykdytus konkurencijos teisės pažeidimus turėjo bausti remdamasi baudų nustatymo metodika, taikoma darant šiuos pažeidimus.

65.      Be to, Komisija negalėjo taikyti gairių faktinėms aplinkybėms, įvykusioms iki jų įsigaliojimo, nes pagal nustatytą principą ji negalėjo savo nuožiūra netaikyti pačios nustatytų taisyklių. Šis principas galioja ne tik rašytinių taisyklių, bet ir nusistovėjusios praktikos, pavyzdžiui, nustatytos Komisijos iki gairių priėmimo, atžvilgiu.

66.      Galiausiai, apeliančių nuomone, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, iš Teisingumo Teismo praktikos, ypač iš sprendimo Musique Diffusion françaiseir kt. prieš Komisiją(30), darydamas išvadą, kad nustatydama baudų dydį Komisija gali visiškai laisvai jas didinti, vykdydama Bendrijos politikos reikalavimus konkurencijos srityje.

67.      Iš tikrųjų apeliantės pažymi, kad net tuo atveju, jei Komisija tokius įgaliojimus turi, jiems taikomi šie Bendrijos teisėje įtvirtinti apribojimai:

–      nuostatos dėl pažeidimų ir baudų turi būti aiškinamos griežtai ir kaltinamo dėl pažeidimo asmens naudai,

–      nustatydama baudos dydį, Komisija turi laikytis teisinio saugumo principo, kurio išraiška yra negaliojimo atgal principas, pagal kurį įmonės turi galėti numatyti savo elgesio pasekmes. Tik tokiu atveju baudos būtų tikrai atgrasančio pobūdžio,

–      Komisijos diskrecija turi būti apribojama tuo, kas yra būtina siekiant nustatytų tikslų,

–      Komisija turi veikti, laikydamasi nediskriminavimo principo. Tačiau leisti Komisijai taikyti atgal atitinkamą baudų nustatymo metodiką reikštų nepateisinamai diskriminuoti įmones, kurios padarė pažeidimus konkurencijos srityje per tą patį laikotarpį, tačiau buvo nubaustos skirtingu laiku.

68.      Komisija palaiko Pirmosios instancijos teismo argumentus ir atsako į apeliančių kaltinimus pažymėdama, kad:

–      baudų už konkurencijos taisyklių pažeidimą nustatymo klausimu niekada nebuvo nusistovėjusios praktikos, kurios Komisija nuolat laikytųsi iki gairių priėmimo,

–      net darant prielaidą, kad tokia praktika buvo, minėtas sprendimas Musique Diffusion française      ir kt. prieš Komisiją, nors ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje nustatytose ribose ir nepažeidžiant bendrų Bendrijos teisės principų, pripažino Komisijai diskreciją nesilaikyti nusistovėjusios praktikos baudų klausimu tuo atveju, kai tai yra būtina siekiant įgyvendinti Bendrijos konkurencijos politikos tikslus,

–      nesant gairių, niekas netrukdytų Komisijai skirti apeliantėms tokios baudos, kokia buvo paskirta,

–      priešingai nei teigia apeliantės, ši diskrecija nėra absoliuti. Viena vertus, ji ribojama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis, kita vertus, įmonės turėjo žinoti už konkurencijos teisės pažeidimą taikomas sankcijas, nes jos yra aiškiai numatytos tame pačiame 15 straipsnyje,

–      nors Komisija turi veikti laikydamasi teisinio saugumo principo, šis principas nereikalauja, kad įmonės galėtų iš anksto tiksliai apsiskaičiuoti baudą, kuri joms gali būti skirta už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą.

69.      Be to, Komisija nurodo, kad gairių taikymas taip pat veikoms, įvykdytoms iki jų įsigaliojimo, nepažeidžia apeliančių daug kartų paminėto Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau − EŽTK) 7 straipsnio.

70.      Byloje Coëme prieš Belgiją Europos žmogaus teisių teismas iš tikrųjų nusprendė, kad negaliojimo atgal principas nėra pažeidžiamas, jei tokia bauda, kokia buvo paskirta, galėjo būti nustatyta ir tuo metu, kai įvyko pažeidimas. Kadangi, remdamasi savo turima diskrecija šioje srityje, Komisija dar 1995 m. galėjo skirti apeliantėms tokią baudą, kuri buvo paskirta vėliau, šioje byloje negaliojimo atgal principas nebuvo pažeistas.

71.      Siūlant Teisingumo Teismui atsakymą į apeliančių nurodytus pagrindus, reikia priminti mano išvadą byloje Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisija(31), kurioje aš pakankamai motyvavau savo požiūrį nurodytais klausimais. Apeliantės šioje byloje taip pat teigė, kad gairių taikymas konkurencijos teisės pažeidimams, padarytiems iki gairių įsigaliojimo, pažeidžia negaliojimo atgal principą.

72.      Dėl išsamesnių argumentų darydamas nuorodą į šią išvadą aš tik primenu, kad siūliau Teisingumo Teismui atmesti apeliančių teiginius. Visų pirma nurodžiau, kad gairės neperžengia Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje nustatytų ribų, nes bauda toliau nustatoma pagal du jame paminėtus kriterijus (pažeidimo sunkumas ir trukmė) ir laikantis maksimalios 10 % ribos. Kita vertus, priminiau nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios išplaukia, kad Komisija, siekdama padaryti savo konkurencijos politiką veiksmingesnę, gali padidinti bendrą baudos dydį su sąlyga, kad neviršys šių ribų(32). Be to, iš šios teismo praktikos išplaukia, kad, priešingai nei teigia apeliantės, tuo metu, kai buvo padaryti nustatyti pažeidimai, atitinkami ūkio subjektai galėjo numatyti baudų dydžio padidinimą, nes Teisingumo Teismas buvo aiškiai pripažinęs, kad Komisiją gali tą padaryti(33).

73.      Minėtoje išvadoje nurodžiau, kad Komisija nepažeidė negaliojimo atgal principo, nes, net taikydama gairėse numatytą naują baudų nustatymo metodiką, ji bet kuriuo atveju neviršijo Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje, kaip jis yra išaiškintas Teisingumo Teismo praktikoje, numatytų ribų.

74.      Kadangi Teisingumo Teismas dar nepriėmė šiuo klausimu sprendimo, nematau jokios priežastie nesilaikyti šios nuomonės, išsakytos išvadoje minėtoje byloje Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją.

75.      Todėl manau, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

2.      Dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo

76.      Kaip antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nurodo, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nustatydama kai kurioms įmonėms baudas pagal gairėse numatytą naują metodiką, o kitoms per tą patį laikotarpį pažeidimus padariusioms įmonėms – pagal senąją praktiką.

77.      Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašius pažeidimus per tą patį laikotarpį padariusioms įmonėms turi būti taikomos vienodos sankcijos, neatsižvelgiant į visiškai atsitiktinę sprendimo dėl jų priėmimo datą. Tačiau jis nusprendė, kad šioje byloje šis principas nebuvo pažeistas, dar kartą nurodydamas, jog gairės nepakeitė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio pagrindo.

78.      Priėmęs tokį sprendimą Pirmosios instancijos teismas tariamai padarė teisės klaidą. Iš tikrųjų nusistovėjusios administracinės praktikos pakeitimas yra teisinio pagrindo pakeitimas, nes nulemia nuostatų, kurių Komisija privalo laikytis, pasikeitimą.

79.      Komisija pažymi, kad apeliančių argumentai yra labai panašūs į jau nurodytus dėl pagrindo, susijusio su tariamu negaliojimo atgal principo pažeidimu, todėl jie yra nepagrįsti dėl tų pačių pirmiau nurodytų priežasčių.

80.      Komisija nurodo, kad net iki gairių priėmimo ji galėjo taikyti tokį patį baudų nustatymo metodą kaip ir numatytas gairėse arba paskirti tokio paties dydžio baudas. Kitaip tariant, baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą, kurios buvo paskirtos įmonėms iki 1998 m., buvo visiškai identiškos gairėse numatytoms baudoms.

81.      Aplinkybė, kad iki gairių priėmimo įmonėms skirtos baudos realiai buvo mažesnės, priklausė tik nuo Komisijos, kuri turi Teisingumo Teismo sprendime Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją pripažintą diskreciją kelti baudų dydį siekiant padidinti Bendrijos konkurencijos politikos veiksmingumą, politinio pasirinkimo.

82.      Be to, man, kaip ir Komisijai, atrodo, kad apeliančių apeliacinio skundo antrajame pagrinde pareikštas kaltinimas kitokia teisine forma išreiškia jau nurodytus argumentus dėl negaliojimo atgal principo pažeidimo. Iš tikrųjų apeliantės grindžia vienodo požiūrio principo pažeidimą tik tuo, kad jų atžvilgiu pritaikyta sankcijų skyrimo tvarka nėra analogiška tvarkai, taikomai kitiems per tą patį laikotarpį kaip ir kartelis dėl lizino sudarytiems karteliams, dėl kurių sprendimai buvo priimti iki gairių priėmimo.

83.      Taigi apeliantės vėl daro prielaidą, kad gairės negali būti taikomos konkurencijos teisės pažeidimams, padarytiems iki jų priėmimo, nes tokiu atveju šiems pažeidimams nebūtų taikoma darant pažeidimus galiojusi baudų nustatymo sistema.

84.      Tačiau toks teiginys, kaip pirmiau buvo matyti, yra nepagrįstas. Šiuo klausimu aš tik nurodysiu 70 ir 71 punktuose pateiktus argumentus, kuriuose šiuo klausimu priminiau, kad Komisija nepažeidė negaliojimo atgal principo, nes i) ji galėjo savo nuožiūra didinti bendrą baudų dydį su sąlyga, kad bus laikomasi nuostatų dėl baudų už darant inkriminuojamą pažeidimą galiojančios konkurencijos teisės pažeidimus; ii) gairėse numatyta baudų nustatymo metodika visiškai atitinka Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje nustatytą teisinį pagrindą.

85.      Taigi manau, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

3.      Dėl non bis in idem principo pažeidimo ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvavimo šiuo klausimu

86.      Trečiajame pagrinde apeliantės ginčija Pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad jame nenustatyta, jog atsisakiusi sumažinti skundžiamame sprendime nustatytą baudą JAV ir Kanadoje ADM Company jau paskirtos baudos dydžiu, Komisija pažeidė non bis in idem principą.

87.      Kaip ketvirtąjį pagrindą jos taip pat nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsakė į jų argumentus, pagal kuriuos Komisija pažeidė šį principą, nes atsižvelgė į pasaulinę ADM Company apyvartą, t. y. apyvartą, į kurią iš dalies jau atsižvelgė JAV ir Kanados valdžios institucijos, skirdamos baudas.

88.      Nurodydamos apeliacinio skundo pagrindą dėl tariamo non bis in idem principo pažeidimo, iš 1969 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wilhem ir kt. (14/68, Rink. p. 1) ir 1972 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Boehringer prieš Komisiją (7/72, Rink. p. 1281) apeliantės daro išvadą, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į trečiųjų šalių valdžios institucijų už tas pačias veikas paskirtą baudą. Ši pareiga yra pagrindinis teisės principas, taikomas visais sankcijų sumavimo atvejais, net jei jos susijusios su įvairių represinių įgaliojimų įgyvendinimu tarptautinėje teisės sistemoje. Taigi Pirmosios instancijos teismas labai siaurai išaiškino minėtą teismų praktiką, teigdamas, „kad šiuo metu nėra tarptautinės viešosios teisės principo“(34), draudžiančio sumuoti sankcijas, ir apribodamas šiose sprendimuose paskelbtų principų taikymo sritį tik Europos Sąjungoje paskirtomis sankcijomis.

89.      Be to, apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad, pirma, Komisijos kaltinimai ir, antra, JAV ir Kanados valdžios institucijų kaltinimai ADM nėra tapatūs, nors šis tapatumas aiškiai išplaukia iš Komisijos sprendimo ir apeliančių pateiktų įrodymų, iškraipė įrodymus, pažeidė pareigą motyvuoti ir padarė žalą apeliančių teisei į gynybą.

90.      Tačiau Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką, teisingai apibrėžė nonbis in idem principo taikymo sritį, nes, jos nuomone, šio principo taikymas tarptautinėje teisės sistemoje gali išplaukti tik iš aiškių tarptautinės teisės aktų nuostatų; šiuo atveju, kaip pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, joks tarptautinės teisės aktas neįpareigoja Komisijos išskaičiuoti užsienyje paskirtų baudų ar į jas atsižvelgti.

91.      Komisijos nuomone, Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemanė, kad Komisijos bei JAV ir Kanados valdžios institucijų apeliantėms inkriminuojamos veikos nėra tapačios. Iš tikrųjų, kaip tai pripažino Teisingumo Teismas sprendime Boehringer, reikia atskirti tarptautiniame lygmenyje sudarytus susitarimus dėl kartelių („veikų“), kurie tam tikrais atvejais gali būti tie patys, nuo jų objekto ir taikymo srities. Šioje byloje Komisijos paskirta bauda yra susijusi tik su kartelio įgyvendinimu EEE teritorijoje, t. y. su veikomis, kurios skiriasi nuo aptariamų trečiųjų šalių nustatytų veikų.

92.      Savo ruožtu aš nurodau, kad nepritariu apeliančių argumentams.

93.      Visų pirma, kaip nusprendė Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atrodo, kad šiuo atveju negalima tvirtinti, jog tarptautinėje teisėje yra nustatytas principas, draudžiantis įvairių valstybių valdžios institucijoms ar teismams persekioti ir bausti asmenį už tas pačias veikas, už kurias jis jau buvo nubaustas kitoje valstybėje. Atvirkščiai, represinių įgaliojimų įgyvendinimas laikomas viena svarbiausių valstybių suvereniteto išraiškų, nes jos negali atsisakyti vykdyti savo įgaliojimų dėl neteisėtų veikų, kurios turi tam tikrą ryšį su jų teisės sistema, net jei dėl jų kitų valstybių valdžios institucijos jau pradėjo procedūras.

94.      Be to, tie patys daugiašaliai susitarimai, įtvirtinantys nonbis in idem principą, paprastai apriboja jo taikymą tos pačios valstybės teismų sprendimais.

95.      Šiuo klausimu primenu gerai žinomo 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalį, kuri numato, kad „niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo galutinai nuteistas ar išteisintas pagal kiekvienos šalies įstatymą ir baudžiamojo proceso normas“. Paragintas pareikšti nuomonę dėl šios nuostatos taikymo srities, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas nurodė, kad ji „draudžia bausti du kartus už tą pačią veiką atitinkamoje valstybėje teisiamus asmenis“(35).

96.      EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnio formuluotė yra dar aiškesnė šiuo klausimu, nes nustato, kad „niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą“(36).

97.      Be to, tai, kas buvo ką tik nurodyta, aiškiai patvirtina tarptautinė teismų praktika. Buvusios Jugoslavijos Tarptautinis baudžiamasis tribunolas neabejodamas pripažino, kad „non bis in idem principas vienu ar kitu būdu yra daugelio valstybių vidaus teisės dalis. Apibrėžtas kaip teisinė kategorija non bis in idem, kaip dvigubo nubaudimo draudimas ar kaip išimtis iš sprendimų baudžiamosiose bylose, šis principas paprastai apsaugo asmenį nuo nuteisimo ar nubaudimo du kartus už tas pačias veikas. Šis principas įgijo tam tikrą tarptautinį statusą nuo to laiko, kai jis buvo įtvirtintas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje kaip teisingo bylos nagrinėjimo taisyklė, tačiau paprastai jis taikomas siekiant išvengti nuteisimo antrą kartą toje pačioje valstybėje. Šis principas yra privalomas šiam teismui tiek, kiek jis yra įtvirtintas jo statute ir tokia forma, kokia jis jame yra įtvirtintas („to the extent that it appears in Statute, and in the form it appears there“)(37).

98.      Šiam požiūriui akivaizdžiai pritaria keli nacionaliniai konstituciniai teismai(38). Pavyzdžiui, 1987 m. kovo 31 d. Sprendimu Bundesverfassungsgericht (Vokietija) paneigė, kad aptariamas principas „gali būti laikomas visuotinai pripažintu tarptautinės teisės principu“(39). Be to, Corte costituzionale (Italija) mažiausiai dviejuose sprendimuose teigė, jog vien tik to, kad šis principas yra bendras beveik visoms nacionalinės teisės sistemoms, nepakanka norint pripažinti jį bendru tarptautinės teisės principu, taip pat taikomu užsienio teismų sprendimams“(40).

99.      Iš tikrųjų aš primenu, kad net integruotoje Bendrijos teisės sistemoje non bis in idem principas buvo įtvirtintas tik jį tiesiogiai numačius tarptautinės teisės normose, pavyzdžiui, Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo (54 straipsnis)(41), Konvencijoje dėl Europos bendrijos finansinių interesų apsaugos (7 straipsnis) ir Konvencijoje dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais arba Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais (10 straipsnis).

100. Tačiau, net darant prielaidą, kad apeliančių argumentai yra pagrįsti, t. y., kad yra bendras teisės principas, pagal kurį, net nesant aiškių tarptautinės teisės normų, skirtingose valstybėse tas pats asmuo negali būti nubaustas daugiau kaip vieną kartą už tą patį neteisėtą elgesį, šio principo taikymas, kaip tai neseniai priminė Teisingumo Teismas, bet kuriuo atveju priklausytų „nuo trijų sąlygų: tų pačių veikų, to paties pažeidėjo ir to paties saugomo teisinio intereso“(42). Kitaip sakant, tik esant šioms sąlygoms galima kalbėti apie dvigubo nubaudimo situaciją, siekiant taikyti nagrinėjamą principą. Net darant prielaidą, kad jis egzistuoja, reikėtų nustatyti, ar šioje byloje įvykdytos visos minėtos sąlygos.

101. Yra akivaizdu, kad šioje byloje trūksta mažiausiai vienos iš paminėtų sąlygų: to paties saugomo teisinio intereso. Iš tikrųjų, kaip tai pagrįstai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, „Komisijos ir JAV bei Kanados valdžios institucijų pradėtomis procedūromis ir paskirtomis sankcijomis akivaizdžiai nesiekiama tų pačių tikslų. Pirmuoju atveju kalbama apie neiškreiptos konkurencijos Europos Sąjungos ar EEE teritorijoje išsaugojimą, o antruoju atveju siekiama apsaugoti JAV ar Kanados rinką“(43). Taigi šiomis procedūromis nesiekiama „apsaugoti to paties teisinio intereso“(44).

102. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Bendrijos kartelių teisės taikymo ir Komisijos veiksmų prielaida yra būtent susitarimo, sprendimo ar suderintų veiksmų, „kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“ ir „trukdyti, riboti ar iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje“ (EB 81 straipsnio 1 dalis) buvimas. Jei vienos ar kitos iš šių pasekmių nėra, EB 81 straipsnio 1 dalis nepažeista.

103. Iš to išplaukia, kad jei Komisija baudžia už neteisėtą elgesį, kuris, kaip šioje byloje, yra kilęs iš vieningos „tarptautinės strategijos“, ji siekia apsaugoti ypatingą „interesą“ − laisvą konkurenciją bendrojoje rinkoje − t. y. kitokį nei trečiųjų šalių valdžios institucijų saugomas interesą. Saugomo teisinio gėrio ypatybė atsispindi ne tik Bendrijos konkurencijos teisei būdinguose principuose ir normose, bet ir Komisijos įvertinimuose. Šiuose įvertinimuose kiekvienu atveju reikia nustatyti nurodyto antikonkurencinio elgesio pasekmes ypatingoje bendrosios rinkos ekonominėje struktūroje, kaip antai bendroji rinka, ir todėl jie gali iš esmės skirtis nuo įvertinimų, kuriuos galėjo atlikti užsienio valdžios institucijos.

104. Taip pat reikia pažymėti, kad saugomo teisinio intereso tapatumo reikalavimas (reikalavimas, kuriam apeliantės savo teiginiuose visiškai neskiria dėmesio), mano nuomone, yra pagrindinis šio nagrinėjamo klausimo aspektas, nes jis glaudžiai susijęs su visos represinės sistemos pagrindiniu tikslu: interesų ir vertybių, kuriuos saugoti reikalauja teisės sistema, nustatymu. Tačiau dėl pirmiau minėtų priežasčių manau, kad šioje byloje į klausimą dėl šių interesų ir vertybių tapatumo reikia atsakyti neigiamai.

105. Aš nemanau, kad apeliančių nuorodos į Teisingumo Teismo sprendime Wilhelm ir kt. nustatytą principą, pagal kurį, apskaičiuodama baudos dydį, Komisija turi atsižvelgti į baudas, kurios jau buvo paskirtos įmonei už valstybės narės konkurencijos teisės pažeidimą, gali nulemti kitokio sprendimo priėmimą. Apeliančių nuomone, nėra priežasčių neišplėsti šio teisingumo principo ar „natūralaus teisingumo“ principo taikymo srities, apimant taip pat trečiųjų valstybių priimtus sprendimus.

106. Tačiau, kaip tai teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas(45), Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į ypatingą situaciją Bendrijoje, pripažino šį principą, išplaukiantį, viena vertus, iš didelės nacionalinių rinkų ir bendrosios rinkos tarpusavio priklausomybės, kita vertus, iš ypatingos Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo kartelių srityje sistemos. Bendrijos teisė ir nacionalinės konkurencijos teisės vertina kartelius skirtingais, nors ir vienas kitą papildančiais aspektais: „iš tikrųjų, nors (EB 81) straipsnyje jie įtvirtinti dėl kliūčių, kurios gali atsirasti valstybių narių tarpusavio prekybai, vidaus teisės aktų leidėjai, remdamiesi kiekvienai nacionalinei sistemai būdingais požymiais, vertina kartelius, atsižvelgdami tik į šią sistemą“(46). Teisingumo Teismas pareiškė, kad būtent tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kai dėl tų pačių „Bendrijos teritorijoje padarytų pažeidimų“(47) gali būti tuo pačiu metu pradėtos procedūros Bendrijos nacionalinės valdžios institucijose, „jei vis dėlto dėl galimos dvigubos procedūros būtų sumuojamos sankcijos, bendras teisingumo reikalavimas <...> reiškia, jog turi būti atsižvelgta į bet kokį ankstesnį nubaudžiantį sprendimą siekiant nustatyti galimą sankciją“(48).

107. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nuo to laiko, kai Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Wilhem ir kt. (daugiau kaip prieš trisdešimt metų), Bendrijos ir nacionalinės konkurencijos apsaugos sistemų tarpusavio priklausomybės ir integravimosi aspektai, kurie turėjo įtakos šiam sprendimui, labai sustiprėjo, ypač decentralizavus Bendrijos antimonopolinės teisės, įtvirtintos Reglamentu Nr. 1/2003(EB)(49), taikymą. Taip buvo sukurta labai originali tvarka, pagal kurią pagal atitinkamą kompetenciją Komisija ir valstybių narių valdžios institucijos iš tiesų „bendrai“ užtikrina laisvą konkurenciją Bendrijos teritorijoje(50).

108. Tačiau nagrinėjama situacija, t. y. valdžios institucijų visiškai kitomis aplinkybėmis paskirtos sankcijos, yra kitokia. Mano nuomone, tai paaiškina, kodėl Teisingumo Teismas tiesiogiai pripažino Komisijos pareigą atsižvelgti į jau paskirtas sankcijas tik valstybių narių valdžios institucijų priimtų sprendimų atžvilgiu(51).

109. Todėl aš manau, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 100 punkte pagrįstai nurodė, jog situacija šioje byloje nepanaši į situacijas, kuriomis pagal Bendrijos teismų praktiką Komisijai atsiranda tokia pareiga.

110. Tačiau galima kelti klausimą, ar, neatsižvelgiant į tokio ypatingo Bendrijos konkurencijos teisės ir valstybių narių nacionalinės teisės santykio kontekstą, Komisija turėtų teisingumo sumetimais kitomis aplinkybėmis atsižvelgti į užsienio valstybių valdžios institucijų priimtus sprendimus. Aš turiu omenyje retą, tačiau visai įmanomą situaciją, kai produkto rinka visiškai integruota į pasaulinę rinką, t. y. ji pasižymi tarptautiniu lygmeniu visiškai sutampančiomis konkurencijos sąlygomis. Iš tikrųjų šiuo atveju sankcijų sumavimas galėtų būti perteklinis, nes įvairių valdžios institucijų paskirtomis baudomis siekiama nubausti už vieningai ir bendrai konkurencijos struktūrai padarytą žalą.

111. Vis dėlto, net jei norėčiau išplėsti savo aiškinimą šia linkme, nemanau, kad padaryčiau kitokią nei pirmiau nurodyta išvadą, nes šioje byloje numatytos sąlygos neįvykdytos. Iš tikrųjų šioje byloje Komisija – ir Pirmosios instancijos teismas neginčijo šio nagrinėjimo – i) padarė aiškią nuorodą į „lizino rinką EEE“ ir ii) nubaudė apeliantes už dalyvavimą susitarimuose dėl kainų ir dėl pardavimo kiekių, kurie yra konkrečiai ir aiškiai susiję su šia rinka, net jei jie buvo pasaulinėje rinkoje sudarytų susitarimų ir suderintų veiksmų dalimi(52).

112. Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde, kaip jau minėjau, apeliantės nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas nesilaikė pareigos motyvuoti, kuri jam nustatyta remiantis Teisingumo Teismo statuto 36 straipsniu. Iš tikrųjų jis neatsakė į apeliančių argumentą, kad Komisija taip pat pažeidė sankcijų sumavimo draudimo principą, atsižvelgiant į AMD Company pasaulinę apyvartą, t. y. apyvartą, į kurią įeina apyvarta Jungtinėse Valstijose, nors į pastarąją jau atsižvelgė JAV ir Kanados valdžios institucijos, apskaičiuodamos paskirtą baudą.

113. Pirmiausia manau, jog būtina priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimo motyvavimas turi būti pakankamai aiškus ir išsamus, siekiant leisti suinteresuotiesiems asmenims įvertinti jo turinį ir prireikus išnagrinėti galimybę užginčyti jo teisėtumą, o Teisingumo Teismui vykdyti savo kontrolę(53). Tačiau Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad „pareiga motyvuoti nereikalauja iš Pirmosios instancijos teismo pateikti ataskaitą, kurioje vienas po kito būtų išsamiai nurodyti visi bylos šalių argumentai. Taigi motyvavimas gali būti netiesioginis su sąlyga, kad jis nurodo suinteresuotiesiems asmenims priežastis, dėl kurių buvo imtasi šių priemonių, o kompetentingam teismui pateikia pakankamai informacijos vykdyti savo kontrolę“(54).

114. Tai nurodžius, reikia pažymėti, kad nagrinėjamas klausimas priklauso nuo Pirmosios instancijos teismo pateikto atsakymo į platesnį klausimą, t. y. dėl dvigubos bausmės draudimo principo buvimo ir taikymo. Iš tikrųjų akivaizdu, kad jei šis principas netaikytinas šioje byloje, Komisija, atsižvelgdama į ADM Company pasaulinę apyvartą, negalėjo jo pažeisti.

115. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 85−104 punktuose išsamiai išnagrinėjęs šalių nurodytus argumentus, nustatė, kad non bis in idem principas yra netaikytinas. Taip nusprendęs šiuo klausimu, jis logiškai padarė išvadą, kad Komisija, atsižvelgdama į apyvartą, į kurią iš dalies jau buvo atsižvelgta nustatant trečiųjų šalių valdžios institucijų paskirtas baudas, šio principo nepažeidė(55).

116. Iš to išplaukia, kad sprendimas aiškiai ir išsamiai, remiantis minėtos teismų praktikos nustatytais reikalavimais, atskleidžia argumentus, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė apeliančių argumentus dėl atsižvelgimo į ADM Company bendrą pasaulinę apyvartą.

117. Taigi reikia daryti išvadą, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareigos motyvuoti.

118. Atsižvelgdamas į pirmiau padarytas išvadas, siūlau Teisingumo Teismui atmesti trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus.

4.      Dėl įrodymų, susijusių su kartelio konkrečiu poveikiu rinkai, iškraipymo

119. Kaip penktąjį pagrindą apeliantės nurodo tai, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus dėl kartelio konkretaus poveikio lizino rinkai EEE. Konkrečiai kalbant, Komisija neįrodė, kaip to reikalauja Bendrijos teismų praktika, kad kartelio narių nustatytos kainos buvo didesnės nei būtų buvusios, jei nebūtų buvę konkurencijos teisės pažeidimo. Taigi Pirmosios instancijos teismas klaidingai padarė išvadą, kad Komisija „pakankamai įrodė neigiamą kartelio poveikį rinkai“(56).

120. Prieš pradedant nagrinėti šį pagrindą, reikia trumpai priminti, kad pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnį apeliacinis skundas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimų gali būti paduodamas „tik dėl teisės klausimų“. Iš to išplaukia, kad faktinių aplinkybių vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus(57).

121. Dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus, teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad „EB 225 straipsnis, Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio pirmoji pastraipa ir Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punktas įpareigoja apeliantą, jei jis teigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus, aiškiai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškreipti, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus“(58).

122. Apeliacinis skundas, kuriame net nenurodomi argumentai, skirti konkrečiai nustatyti galimą įrodymų iškraipymą, o tik pakartoja ar pateikia Pirmosios instancijos teismui jau pateiktus argumentus ir pagrindus, įskaitant tuos, kurie buvo pagrįsti šio teismo aiškiai atmestomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka šių nuostatų reikalavimų. Iš tikrųjų toks apeliacinis skundas būtų paprasčiausias prašymas iš naujo išnagrinėti Pirmosios instancijos teismui pateiktą ieškinį, o tai nėra Teisingumo Teismo kompetencija(59).

123. Tai nurodžius, visų pirma reikia konstatuoti, kad priešingai nei reikalaujama minėtoje teismų praktikoje, apeliantės savo apeliaciniame skunde nepaaiškina, kaip Pirmosios instancijos teismas iškreipė jam pateiktus įrodymus, o tik teigia, jog Komisija neįrodė, kad kainos lizino rinkoje, nustatytos sudarius kartelį, buvo didesnės nei būtų buvusios, jei nebūtų buvę kartelio. Nesant tokių įrodymų, Pirmosios instancijos teismas turėjo patenkinti apeliančių argumentus, ypač nurodytuosius dviejose ekonominėse studijose, kurios buvo pateiktos Komisijai per administracinę procedūrą ir kurios galėtų įrodyti, kad kartelis nedarė antikonkurencinio poveikio.

124. Tačiau apeliančių kritika dėl Pirmosios instancijos teismo argumentų man atrodo nepagrįsta. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo ir skundžiamo sprendimo matyti, kad Komisija pateikė daug įrodymų dėl kainų padidėjimo, kurį lėmė kartelis, ir kad šiuos įrodymus Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo, taip pat nurodydamas, jog apeliantės net neginčijo kai kurių iš jų(60). Be to, reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat išnagrinėjo priešingus apeliančių argumentus ir tik po to nusprendė, jog jie neleidžia paneigti Komisijos įrodymų(61).

125. Iš to išplaukia, kad apeliančių nurodytame pagrinde nėra nieko, kas gali įrodyti, jog Pirmosios instancijos teismas iškreipė kai kuriuos įrodymus. Tačiau šiuo pagrindu, performuluojant Pirmosios instancijos teismo jau atmestus argumentus, iš tikrųjų siekiama užginčyti šio teismo atliktą nagrinėjimą dėl kartelio antikonkurencinio poveikio ir atitinkamai užginčyti faktinių aplinkybių vertinimą, kuris, kaip jau minėjau, negali būti ginčijamas šiame apeliaciniame procese.

126. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti šį pagrindą nepriimtiną.

5.      Dėl proporcingumo principo pažeidimo

127. Šeštasis, septintasis ir aštuntasis apeliacinio skundo pagrindai yra susiję su įvairiais klausimais dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo. Dėl patogumo pirmiausia reikia išnagrinėti aštuntajame pagrinde nurodytą kaltinimą.

128. Grįsdamos šį pagrindą apeliantės nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, nes joms paskirta bauda yra neproporcinga jų apyvartos atitinkamoje rinkoje, t. y. EEE lizino rinkoje, atžvilgiu.

129. Jų nuomone, iš Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo praktikos, ypač iš sprendimų KNP BT prieš Komisiją(62) ir Parker Pen prieš Komisiją(63), išplaukia, kad nustatydama baudos dydį Komisija privalėjo atsižvelgti į įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje.

130. Iš to išplaukia, kad tuo atveju, kai Komisija neatsižvelgia į apyvartą, bauda neišvengiamai yra neproporcinga. Be to, tai aiškiai įrodoma šioje byloje, kurioje ADM Company ir ADM Ingredients paskirta bauda lygi 115 % atitinkamos rinkos apyvartos.

131. Savo ruožtu Komisija nurodo, kad nei gairės, nei Bendrijos teismų praktika nenustato pareigos atsižvelgti į įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje nustatant baudos dydį. Ši apyvarta yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti.

132. Be to, Komisijos nuomone, reikalavimas, kad bauda būtų proporcinga apyvartai atitinkamoje rinkoje, neleistų nustatyti baudos, kuri būtų realiai proporcinga pažeidimo trukmės ir sunkumo atžvilgiu, kaip to reikalauja Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis. Vis dėlto Komisija turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie padeda nustatyti pakankamai atgrasančią baudą. Šioje byloje į tokius veiksnius buvo atsižvelgta.

133. Galiausiai Komisija nurodo, kad teismų praktika, kurią nurodė apeliantės, grįsdamos savo teiginius, nėra svarbi šiai bylai.

134. Kalbant apie minėtą bylą KNP BT prieš Komisiją, reikia pažymėti, kad net darant prielaidą, jog šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad bauda turi būti proporcinga atitinkamoje rinkoje pasiektai apyvartai, vis dėlto reikia nurodyti, kad toks teiginys, kaip tai pagrįstai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, glaudžiai susijęs su šioje byloje nurodytu atveju ir negali būti laikomas bendru Komisijai privalomu principu.

135. Dėl minėto sprendimo Parker Pen prieš Komisiją Komisija pažymėjo, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas jai nenustatė pareigos atsižvelgti į įmonės apyvartą atitinkamoje rinkoje. Pirmosios instancijos teismas tik įspėjo ją nelaikyti bendros apyvartos neproporcingai svarbia, jei atitinkamoje rinkoje pasiekta apyvarta sudaro labai mažą pastarosios apyvartos dalį. Tačiau jis bet kuriuo atveju patvirtino, kad apyvarta atitinkamoje rinkoje yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti, nustatydama baudą.

136. Galiausiai minėta byla Parker Pen prieš Komisiją visiškai skiriasi nuo šios bylos. Kalbant apie vertikalų kartelį, iš tikrųjų buvo logiška atsižvelgti į apyvartą, kurią platintojas, būtent Parker Pen, pasiekė produkto, dėl kurio sudarytas kartelis, rinkoje. Šios teismo praktikos negalima taikyti šioje byloje, nes joje nagrinėjamas horizontalus kartelis.

137. Aš manau, kad pirmiausia būtina nurodyti, jog baudos proporcingumo vertinimas pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu išplaukia iš Reglamento Nr. 17 17 straipsnio Pirmosios instancijos teismui suteiktų įgaliojimų vykdyti teisminę kontrolę. Taigi tik Pirmosios instancijos teismas gali kontroliuoti, kokiu būdu Komisija vienu ar kitu atveju įvertino neteisėto elgesio sunkumą ir trukmę(64).

138. Todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas gali tik patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pažeidimą, teisiškai tinkamai atsižvelgė į visus esminius veiksnius ir ar jis padarė teisės klaidų, nagrinėdamas apeliančių nurodytus klausimus(65).

139. Konkrečiai kalbant apie tariamai neproporcingą baudos pobūdį, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas negali pakeisti savu vertinimu Pirmosios instancijos teismo, kuris, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, priima sprendimą dėl įmonei už Bendrijos teisės pažeidimą paskirtos baudos dydžio, vertinimo(66).

140. Iš to išplaukia, kad ir šioje byloje Teisingumo Teismas turi tik patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, patvirtindamas kriterijus, kuriuos Komisija naudojo, nustatydama baudą ir kontroliuodama jos taikymą, t. y. koreguodama šį taikymą(67).

141. Atsižvelgiant į ką tik nurodytas Teisingumo Teismo teisminės kontrolės ribas reikia išnagrinėti apeliančių nurodytą pagrindą.

142. Reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimas šiuo specifiniu klausimu skundžiamame sprendime nėra labai aiškus. Iš tikrųjų nustatydamas, ar ginčijamame sprendime Komisija laikėsi proporcingumo principo:

–      jis priminė, kad remiantis gairėmis pažeidimo sunkumas buvo nustatytas atsižvelgiant į įvairius veiksnius (183 punktas),

–      jis nurodė, kad gairės, viena vertus, nenumato baudų nustatymo būtinai atsižvelgiant į bendrąja apyvartą arba įmonių apyvartą konkrečioje rinkoje, kita vertus, jos visiškai neprieštarauja, kad į tokią apyvartą būtų atsižvelgiama nustatant baudos dydį (187 punktas),

–      jis nusprendė, jog yra nustatyta, kad nustatydama baudos dydį Komisija atsižvelgė ne į įmonės apyvartą EEE lizino rinkoje, o į bendrą apyvartą ir į pasaulinę apyvartą lizino rinkoje (191 ir 192 punktai),

–      jis pabrėžė, kad Komisija aiškiai nenurodė, jog buvo atsižvelgta į specifinę svarbą ir atitinkamai į kiekvienos įmonės neteisėto elgesio poveikį konkurencijai (194 punktas),

–      jis pažymėjo, jog iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad „prekių, kurios buvo pažeidimo objektas, apyvartos dalis gali parodyti realų pažeidimo mastą nagrinėjamoje rinkoje(68) (196 punktas),

–      jis padarė išvadą, kad neatsižvelgusi į apyvartą atitinkamoje rinkoje Komisija pažeidė gaires tiek, kiek jos reikalauja atsižvelgti į atitinkamų įmonių „faktines ekonomines galimybes“ ir „specifinę svarbą“ (197 punktas).

143. Tačiau, pakeisdamas savo vertinimu Komisijos vertinimą, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bet kuriuo atveju Komisija nepažeidė proporcingumo principo, nes i) teismų praktikoje nėra principo, kuris nustatytų Komisijai pareigą būtinai atsižvelgti į įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje; ii) lizino pardavimo apyvarta EEE sudaro palyginti didelę apeliančių pasaulinės apyvartos lizino rinkoje dalį; iii) pagrindinė bauda buvo nustatyta ne tik apskaičiavus bendrąją apyvartą, bet taip pat atsižvelgiant į kitus atitinkamus veiksnius (200–205 punktai).

144. Pirmosios instancijos teismo motyvai yra prieštaringi. Iš pradžių atrodo, kad jis teigia, jog Komisija turi nustatyti baudos dydį, atsižvelgdama į įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Tačiau po to jis nusprendė, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos neišplaukia, jog yra tokia pareiga, ir todėl bauda nustatyta teisingai.

145. Atsižvelgdamas į Pirmosios instancijos teismo argumentų nenuoseklumą manau, kad būtina įvertinti, ar dėl šio fakto galėjo būti padaryta vertinimo klaidų, galinčių lemti Pirmosios instancijos teismo išvadų neteisėtumą.

146. Pradėsiu šį nagrinėjimą primindamas, kaip tai padariau savo išvadoje minėtoje byloje Dansk Rørindustri prieš Komisiją(69), kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija turi ypač didelę diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį. Kaip tai pažymi pats Teisingumo Teismas, „pažeidimų sunkumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į daugybę veiksnių, pavyzdžiui, į ypatingas bylos aplinkybes, kontekstą ir baudos atgrasantį poveikį, nesudarant privalomo ar galutinio kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo“(70). Tarp daugybės šių pažeidimo vertinimo kriterijų taip pat gali būti, pavyzdžiui, įmonių pažeidėjų dydis ir ekonominis pajėgumas, kiekvienos iš jų vaidmuo vykdant pažeidimą, ekonominė ir teisinė padėtis(71).

147. Dėl atsižvelgimo į įmonės apyvartą sprendime Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas nurodė, kad „leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, <...> ir į prekių, kurios yra pažeidimo objektas, apyvartos dalį, (neprivalant) nė vienai iš šių apyvartų teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu“(72).

148. Iš šių teiginių išplaukia, kad teikdamos naudingą ir svarbią informaciją apie įmonės ekonominį pajėgumą, bendra apyvarta ir apyvarta nagrinėjamoje rinkoje yra tik du veiksniai iš daugelio, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti, vertindama pažeidimo sunkumą. Todėl ji neprivalo atsižvelgti į įmonės apyvartą atitinkamoje rinkoje.

149. To, kas buvo išdėstyta, mano nuomone, nepaneigia Teisingumo Teismo išvada minėtame sprendime KNP BT prieš Komisiją, kurį apeliantės dažnai nurodo šiame apeliaciniame skunde. Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėtoje byloje ieškovė teigė, jog Komisija, skirdama baudą, klaidingai atsižvelgė į pardavimo apyvartą grupės viduje t. y. į dalį apyvartos atitinkamoje rinkoje. Šios aplinkybės patvirtina Teisingumo Teismo teiginį minėto sprendimo 61 ir 62 punktuose, kad turi būti atsižvelgiama į apyvartą atitinkamoje rinkoje, įskaitant pardavimo apyvartą grupės viduje, siekiant užtikrinti proporcingą baudos pobūdį, ypač vengiant, kad vertikaliai susijusios įmonės neteisėtai atsidurtų palankesnėje padėtyje.

150. Priešingai nei teigia Pirmosios instancijos teismas, tokia pareiga neišplaukia nei iš gairių teksto.

151. Šiuo klausimu gairės tik ragina Komisiją „atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams“ (A punkto pirmoji pastraipa) bei nurodo, kad „jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pvz., kartelio atveju), tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į specifinę kiekvienos įmonės neteisėtos veikos svarbą ir šios veikos poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės“ (A punkto šeštoji pastraipa).

152. Kitaip sakant, nustatydama baudos dydį, Komisija turi siekti, kad bauda būtų proporcinga specifinei svarbai ir kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės realiam poveikiui rinkai. Tačiau tai darydama ji neprivalo atsižvelgti į šios įmonės apyvartą konkrečioje rinkoje, tuo labiau kad tai aiškiai nenumatyta gairėse. Iš tikrųjų, kaip tai buvo pažymėta, apyvarta yra tik vienas iš daugelio veiksnių, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti. Šioje byloje, kaip pagrįstai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, Komisija koregavo baudą, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių dydį ir išteklius bei į kitus esminius veiksnius, pavyzdžiui, į jų bendrą apyvartą ir jų pasaulinę apyvartą lizino sektoriuje. Remdamasi šiais dviem kriterijais, „kad būtų atsižvelgta į atitinkamų bendrovių faktinę galimybę daryti rimtą žalą lizino rinkai EEE ir į būtinybę nustatyti tokį baudos dydį, kuris būtų pakankamai atgrasinančio pobūdžio(73)“, Komisija suskirstė kartelio dalyvius į dvi grupes, nustatydama kiekvienai kategorijai skirtingas pagrindines baudas.

153. Be to, nereikia pamiršti, kad daugeliu atvejų būtent pasaulinė apyvarta (bendra ar sektorinė) yra pagrindinis įmonės ekonominio pajėgumo rodiklis, užtikrinantis baudos proporcingumą. Mano nuomone, tai aiškiai patvirtina tarptautinės įmonės, veikiančios visame pasaulyje, kurių bendra apyvarta gali būti labai didelė, o apyvarta konkrečioje rinkoje daug mažesnė.

154. Galiausiai taip pat nereikia pamiršti, kad apyvartos konkrečioje rinkoje nustatymas nėra numatytas Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje, kuris šiuo klausimu nurodo tik bendrą įmonių apyvartą ankstesniais finansiniais metais.

155. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad jei Pirmosios instancijos teismo motyvus reikia suprasti taip, jog Komisija pažeidė gaires, nes neatsižvelgė į nagrinėjamų įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje, jis padarė klaidą.

156. Tačiau kyla klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo padaryta teisės klaida gali paneigti jo išvadą, kad baudos dydis bet kuriuo atveju turi būti laikomas proporcingu remiantis kitais veiksniais, į kuriuos atsižvelgė Komisija. Kaip žinoma, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, „jei Pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamojoje dalyje pažeidžiama Bendrijos teisė, o jo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisės motyvais, apeliacinis skundas turi būti atmestas“(74).

157. Kaip jau pažymėjau, nustatant Komisijos paskirtą ir Pirmosios instancijos teismo patvirtintą baudą, buvo tinkamai atsižvelgta į kartelio dalyvių dydžio ir išteklių skirtumą. Taigi iš to darytina išvada, kad net jei būtų laikoma, jog sprendime šiuo klausimu buvo padaryta teisės klaida, jo rezoliucinė dalis vis dėlto lieka pagrįsta.

158. Todėl manau, kad aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

159. Grįsdamos šeštąjį pagrindą apeliantės nurodo, jog nusprendęs, kad Komisija pažeidė gaires, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į apyvartą atitinkamoje rinkoje, ir todėl nenustatė tinkamo baudos dydžio.

160. Šiuo klausimu, nepaneigiant to, kas buvo pasakyta dėl Komisijos nepadaryto gairių pažeidimo, mano manymu, galima atsakyti taip, kad vertindamas metodą baudos dydžiui nustatyti Pirmosios instancijos teismas taip pat gali vykdyti kontrolę iš esmės. Taigi jis gali pakeisti savo vertinimu Komisijos vertinimą, jei nustato, kad ji pažeidė teisės nuostatas ar principus.

161. Būtent taip buvo šioje byloje. Iš tikrųjų nustatęs, kad Komisija klaidingai taikė gaires, Pirmosios instancijos teismas atliko savo vertinimą ir nustatė, kad paskirta bauda bet kuriuo atveju nebuvo neproporcinga.

162. Iš to išplaukia, kad šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti.

163. Galiausiai grįsdamos septintąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog joms skirta bauda yra proporcinga, nepaisant to, kad Komisija neteisingai taikė gaires, pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimus.

164. Komisija laikosi visiškai priešingos nuomonės.

165. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką ir kaip jau pirmiau buvo pastebėta (žr. šios išvados 109 punktą) sprendimo konstatuojamoji dalis gali būti glausta su sąlyga, kad ji leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės pagrindžiančias priežastis, o teismui vykdyti savo kontrolę(75).

166. Mano nuomone, tai parodo, kad net darant prielaidą, jog Pirmosios instancijos teismas aiškiai neatsakė į vieną ar kitą specifinį argumentą, vis dėlto skundžiamas sprendimas atitinka pareigą motyvuoti. Iš tikrųjų paskelbęs, kad Komisija pažeidė gairių nuostatas, Pirmosios instancijos teismas patikrino, ar šis pažeidimas padarė poveikį baudų proporcingumo principui. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad vis dėlto Komisija laikėsi šio principo, ir aiškiai nurodė, kodėl jis padarė tokią išvadą.

167. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas pirmiausia priminė, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnis reikalauja, jog galutinis baudos dydis neviršytų 10 % įmonės bendros apyvartos, siekiant užtikrinti, kad bauda būtų proporcinga įmonės ekonominiam pajėgumui. Iš to išplaukia, kad jei, kaip šioje byloje, baudos dydis neviršija šios ribos, bauda turi būti laikoma proporcinga.

168. Kalbant apie antrąjį aspektą, reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nė vieno argumento, atmetė apeliančių tvirtinimą, jog Bendrijos teismų praktika įpareigoja Komisiją atsižvelgti į apyvartą atitinkamoje rinkoje.

169. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad net darant prielaidą, jog tokia pareiga egzistuoja, Komisijos ginčijamame sprendime pasirinkta metodika nepadarė baudos neproporcingos. Iš tikrųjų lizino pardavimo apyvarta EEE sudaro palyginti didelę apeliančių apyvartos pasaulinėje lizino rinkoje dalį. Bet kuriuo atveju pradinė bauda buvo nustatyta remiantis ne tik bendra apyvarta pagrįstu apskaičiavimu, bet taip pat sektoriaus apyvarta ir kitais esminiais veiksniais, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdžiu, jo konkrečiu poveikiu rinkai, paveiktos rinkos dydžiu, būtinu sankcijos atgrasančiu pobūdžiu, įmonių dydžiu ir pajėgumu(76).

170. Taigi septintasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

6.      Dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo nustatant pradinę baudą

171. Galiausiai grįsdamos devintąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė vienodo požiūrio principą, nes siekdamas apskaičiuoti baudos dydį patvirtino vienodą pagrindinę baudą tiek ADM Company ir AMD Ingredients, tiek Ajinomoto atžvilgiu, nors pastarosios dalis atitinkamoje rinkoje (lizino rinkoje EEE) yra dvigubai didesnė nei ADM Company ir AMD Ingredients. Taigi skirtingos pagal savo dydį įmonės buvo vertinamos vienodai. Dėl šio dydžio skirtumo ir dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Komisija visais atvejais turi atsižvelgti į apyvartą konkrečioje rinkoje, šis teismas turėjo sumažinti pagrindinę baudą ADM Company ir AMD Ingredients.

172. Reikia pirmiausia pažymėti, kad aptariamas pagrindas, mano nuomone, yra grindžiamas klaidinga prielaida, jog nustatydama baudą, Komisija privalo atsižvelgti į atitinkamoje rinkoje pasiektą apyvartą. Tačiau, kaip bandžiau įrodyti prieš tai (142–151 punktai), tokia pareiga neišplaukia nei iš Bendrijos teismų praktikos, nei iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio, nei iš gairių teksto.

173. Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantės, aptariama pagrindinė bauda negali būti laikoma diskriminacinė vien tik dėl to fakto, kad ji buvo nustatyta neatsižvelgus į apyvartą atitinkamoje rinkoje.

174. Tai pripažinus, apie galimą vienodo požiūrio principo pažeidimą būtų galima kalbėti, jei Pirmosios instancijos teismas būtų pripažinęs AMDCompany skirtos pagrindinės baudos teisėtumą, jei pastaroji būtų kitokioje padėtyje nei Ajinomoto, t. y. nei įmonė, kuriai buvo nustatyta tapati pagrindinė bauda. Iš tikrųjų, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, šis principas pažeidžiamas tik tada, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba kai skirtingos situacijos vertinamos vienodai, nebent toks skirtingas požiūris yra objektyviai pateisinamas(77).

175. Tačiau man atrodo, kad vienodo požiūrio principas šiuo aspektu taip pat nebuvo pažeistas.

176. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija nustatė pradinę baudą, atsižvelgdama į daugybę veiksnių, tarp jų į atitinkamų įmonių dydį ir ekonominį pajėgumą(78). Siekdama atsižvelgti į pastarąjį veiksnį, Komisija suskirstė kartelio dalyvius į dvi grupes pagal jų bendrą pasaulinę apyvartą ir apyvartą lizino rinkoje(79) bei nusprendė, remdamasi šiuo palyginimu, kad ADM Company ir Ajinomoto reikia taikyti didesnę pagrindinę baudą.

177. Taigi remiantis būtent šiais dviem Komisijos pritaikytais ir Pirmosios instancijos teismo patvirtintais kriterijais (bendra pasaulinė apyvarta ir pasaulinė apyvarta lizino sektoriuje) bei siekiant atskirti šias dvi grupes reikia nustatyti, ar apeliantės buvo diskriminuotos.

178. Tačiau iš apeliančių pareiškimuose pateiktų duomenų nagrinėjimo išplaukia, kad, kalbant apie šias dvi Komisijas išskirtas apyvartos rūšis, ADM Company apyvarta yra aiškiai didesnė nei visų kitų kartelyje dalyvavusių įmonių apyvarta, įskaitant Ajjinomoto apyvartą, net jei ji šiek tiek skyrėsi(80).

179. Taigi, mano nuomone, šiuo klausimu galima padaryti išvadą, kad pagrindinės baudos nustatymas, kuris atitinka objektyvius kriterijus ir yra nuoseklus(81), nepažeidžia vienodo požiūrio principo ir nedaro žalos apeliantėms.

180. Todėl reikia atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą.

181. Taigi reikia pažymėti, kad nė vienas iš apeliančių pateiktų apeliacinio skundo pagrindų nėra pagrįstas, o tai reiškia, kad jų apeliacinis skundas turi būti atmestas.

IV – Dėl bylinėjimosi išlaidų

182. Remdamasis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į padarytą išvadą dėl apeliacinio skundo atmetimo, manau, kad bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti apeliantės.

V –    Išvada

183. Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Archer Daniels Midland Company ir Archer Daniels Midland      Ingredients Ltd.

---

1 – Originalo kalba: italų.

---

2 – T‑224/00, Rink. p. II‑2597.

---

3 – OL L 152, p. 24.

---

4 – Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204).

---

5 – OL C 9, 1998, p. 3.

---

6 – Pagal pažeidimo sunkumą, gairės nustato dydžius, kurie kartu su pažeidimo trukmės įvertinimu sudaro pagrindinės baudos nustatymo pagrindą. „Lengvų pažeidimų“ atveju galima nuo 1 000 eurų iki 1 mln. eurų bauda; „vidutinių pažeidimų“ atveju galima nuo 1 iki 20 mln. eurų bauda; „sunkių pažeidimų“ atveju galima daugiau kaip 20 mln. eurų bauda (gairių 1 punkto A dalis).

---

7 – Gairių 2 punktas numato, kad „pagrindinė bauda didinama esant tokioms sunkinančioms aplinkybėms:

---

– pakartotini to paties pobūdžio tos pačios įmonės (-ių) pažeidimai,

---

– atsisakymas bendradarbiauti arba bandymai trukdyti Komisijai atlikti tyrimą,

---

– pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo,

---

– atsakomosios priemonės kitų įmonių atžvilgiu, siekiant užtikrinti pažeidimų vykdymą,

---

– poreikis padidinti baudą, siekiant viršyti dėl pažeidimo neteisėtai gautas pajamas, jeigu jų dydį įmanoma objektyviai apskaičiuoti,

---

– kita“.

---

8 – Šiuo klausimu gairės nustato, kad „pagrindinė bauda mažinama esant tokioms lengvinančioms aplinkybėms:

---

– išimtinai pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“ elgesys darant pažeidimą,

---

– neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje,

---

– pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (visų pirma jai atlikus patikrinimus),

---

– pagrįstos pažeidėjo abejonės dėl savo neteisėto antikonkurencinio elgesio,

---

– pažeidimai, padaryti dėl aplaidumo arba neatsargumo,

---

– aktyvus įmonės bendradarbiavimas tyrimo metu, nepatenkantis į 1996 m. liepos 18 d. Pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo taikymo sritį,

---

– kita“.

---

9 –      Primenu, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, jog ADM Company ir ADM Ingredients nuo 1992 m. birželio 23 d. iki 1995 m. birželio 27 d. dalyvavo neteisėtuose susitarimuose.

---

10 – Skundžiamo sprendimo 191 punktas.

---

11 – Skundžiamo sprendimo 41 punktas.

---

12 – Skundžiamo sprendimo 51 punktas.

---

13 – Skundžiamo sprendimo 70–73 punktai.

---

14 – Skundžiamo sprendimo 208 punktas.

---

15 – Skundžiamo sprendimo 210 punktas.

---

16 – Skundžiamo sprendimo 212–213 punktai.

---

17 – Skundžiamo sprendimo 89–91 punktai.

---

18 – Skundžiamo sprendimo 92 punktas.

---

19 – 1972 m. gruodžio 14 d. Sprendimas (7/72, Rink. p. 1281).

---

20 – Skundžiamo sprendimo 98 punktas.

---

21 – Skundžiamo sprendimo 99 ir 100 punktai.

---

22 – Skundžiamo sprendimo 101 ir 102 punktai.

---

23 – Skundžiamo sprendimo 103 ir 104 punktai.

---

24 – Skundžiamo sprendimo 197 punktas.

---

25 – Skundžiamo sprendimo 200 punktas. Pažymėta mano.

---

26 – Skundžiamo sprendimo 204–205 punktai.

---

27 – Skundžiamo sprendimo 142–169 punktai.

---

28 – Skundžiamo sprendimo 171 punktas.

---

29 – Skundžiamo sprendimo 371–380 punktai.

---

30 – 1993 m. birželio 7 d. Sprendimas (100/80–103/80, Rink. p. 1825).

---

31 – 2004 m. liepos 8 d. Išvada (2005 m. birželio 28 d. Sprendimas, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02−208/02 P ir C‑231/02 P, Rink. p. I‑0000).

---

32 – Žr. išvados minėtoje byloje Dansk Rørindustri ir kt. 159–165 punktus.

---

33 – Ten pat, 155–160 punktai.

---

34 – Skundžiamo sprendimo 92 punktas.

---

35 – Pranešimas Nr. 204/1986 apie 1987 m. lapkričio 2 d. Sprendimą AP prieš Italiją. Pažymėta mano. Nuostata „prohibits double jeopardy only with regard to an offence adjudicated in a given State“.

---

36 – Pažymėta mano.

---

37 – Decision on the Defence Motion on the Principle of Non-bis-in-idem, Prosecutor prieš Duško Tadic, Byla Nr. IT‑94‑1, T. Ch. II, 1995 m. lapkričio 15 d. Pažymėta mano.

---

38 – Be to, reikia priminti, kad nors didžioji dalis tarptautinės bendruomenės valstybių teisės sistemų pripažįsta nonbis in idem principą, paprastai jos numato, kad šis principas turi būti taikomas tik valstybės viduje. Pavyzdžiui, neskaitant klaidų, iš Europos Sąjungos valstybių narių teisės sistemų tik Nyderlandų teisė pripažįsta užsienio teismų sprendimų analogišką res judicata galią kaip ir vidaus teismų sprendimų.

---

39 – 1987 m. kovo 31 d. Sprendimas, 2 BvM 2/86. Laisvas vertimas.

---

40 – Italijos Corte Costituzionale, 1967 m. balandžio 18 d., Nr. 48, in Giur. Cost., 1967 m., I, 299 ir 1976 m. balandžio 8 d. Nr. 69, in Giur. Cost., 1976 m., p. 432.

---

41 – Kalbant apie šią Konvenciją, man atrodo svarbu, kad, pripažindama non bis in idem principą Susitariančiųjų Valstybių santykiuose, savo 55 straipsnyje ji vis dėlto numato galimybę jo nesilaikyti tam tikromis aplinkybėmis.

---

42 – 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P, C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, p. 338).

---

43 – Skundžiamo sprendimo 90 punktas. Pažymėta mano. Taip pat žr. 1987 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Maizenair kt., 137/85 (Rink. p. 4587), kuriame Teisingumo Teismas paneigė non bis in idem principo pažeidimo galimybę, jei dviejų iš asmens prašomų užstatų už tas pačias veikas „tikslai yra visiškai skirtingi“ (22 ir 23 punktai).

---

44 – Žr. minėtą sprendimą Aalborg Portland ir kt., kurio 338 punkte nurodoma, kad „(non bis in idem) principas draudžia bausti tą patį asmenį daugiau kaip vieną kartą už tą patį neteisėtą elgesį siekiant apsaugoti tą patį teisinį gėrį“. Pažymėta mano.

---

45 – Žr. skundžiamo sprendimo 99 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

---

46 – Minėto sprendimo Wilhem ir kt. 3 punktas.

---

47 – Minėto sprendimo Boehringer prieš Komisiją 3 punktas.

---

48 – Minėto sprendimo Wilhelm ir kt. 11 punktas.

---

49 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1). Primenu, kad ši nauja tvarka nustatė „lygiagrečios kompetencijos“ sistemą, t. y. sistemą, grindžiama tuo, kad Komisija bei nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos kartu taikys Sutartyje numatytas antimonopolines nuostatas. Nuo šiol vidaus valdžios institucijos ir teismai gali taikyti EB 81 straipsnio 3 dalį, numatančią galimybę nesilaikyti EB 81 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo.

---

50 – Žr. skundžiamo sprendimo 99 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

---

51 – Kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, Teisingumo Teismas sprendime Boehringer prieš Komisiją nurodė tik hipotetiškai numanomą Komisijos pareigą atsižvelgti ir į trečiųjų valstybių paskirtas sankcijas. Žr. minėto sprendimo 3 punktą.

---

52 – Žr. skundžiamo sprendimo 186–212 punktus.

---

53 – Žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimą Taryba prieš de Nil ir Impens (C‑259/96 P, Rink. p. I‑2915, 32–34 punktai) ir 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą IECC prieš Komisiją (C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 70 punktas).

---

54 – Minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 372 punktas.

---

55 – Skundžiamo sprendimo 94 punktas.

---

56 – Skundžiamo sprendimo 169 punktas.

---

57 – Žr. 2001 m. birželio 21 d. Sprendimą Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją (C‑280/99 P–C‑282/99 P, Rink. p. I-4717, 78 punktas) ir minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 49 punktą.

---

58 – Minėto sprendimo Aalborg Portlandir kt. prieš Komisiją 50 punktas.

---

59 – Žr. 1998 m. liepos 9 d. Nutartį Smanor ir kt. prieš Komisiją (C‑317/97 P, Rink. p. I‑4269, 21 punktas); 2000 m. liepos 4 d. Sprendimą Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 35 punktas) ir minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 51 punktą.

---

60 – Žr. ginčijamo Komisijos sprendimo 261–296 punktus ir skundžiamo sprendimo 153–160 punktus. 160 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „ieškovės iš tikrųjų neginčija Komisijos nustatyto ryšio tarp siūlytų kainų ir kartelio narių rinkoje nustatytų kainų“.

---

61 – Skundžiamo sprendimo 161–169 punktai.

---

62 – 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas (C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641).

---

63 – 1994 m. liepos 14 d. Sprendimas (T‑77/92, Rink. p. II‑549).

---

64 – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe GmbH prieš Komisiją (C‑185/95, Rink. p. I‑8417, 128 punktas); 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas British Sugar prieš Komisiją (C‑359/01 P, Rink. p. I‑4933, 47 punktas).

---

65 – 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Ferriere Nord prieš Komisiją (C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 31 punktas).

---

66 – Minėto sprendimo British Sugar prieš Komisiją 48 punktas.

---

67 – Minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 365 punktas.

---

68 –      Pažymėta mano.

---

69 – Žr. 69–75 ir 103–105 punktus.

---

70 – Minėto sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją 33 punktas. Pažymėta mano. Taip pat žr. 1996 m. kovo 25 d. Nutartį SPO ir kt. prieš Komisiją (C‑137/95, Rink. p. I‑1661, 54 punktas).

---

71 – Minėtas sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją ir 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Michelin prieš Komisiją (322/81, Rink. p. 3461).

---

72 – Minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 121 punktas.

---

73 – Skundžiamo sprendimo 304 punktas.

---

74 – 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico (C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355, 57 punktas). Tuo pačiu klausimu žr. 1992 m. birželio 9 d. Sprendimą Lestelle prieš Komisiją (C‑30/91 P, Rink. p. I‑3755, 28 punktas); 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Finsider prieš Komisiją (C‑320/92 P, Rink. p. I‑5697, 37 punktas); 2000 m. liepos 13 d. Sprendimą Salzgitter prieš Komisiją (C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843, 58 punktas).

---

75 – Minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 372 punktas ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Italija prieš Tarybą (C‑120/99, Rink. p. I‑7997, 28 punktas).

---

76 – Žr. skundžiamo sprendimo 205 punktą.

---

77 – Žr. 1984 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sermide (106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas) ir 1990 m. birželio 28 d. Sprendimą Hoche (C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas).

---

78 – Žr. skundžiamo sprendimo 205 punktą.

---

79 – Skundžiamo sprendimo 191 punktas.

---

80 – Atitinkamai 12 600 mln. eurų ir 202 mln. eurų, palyginti su 5 000 mln. eurų ir 183 mln. eurų Ajimonoto apyvarta.

---

81 – Žr. taip pat skundžiamo sprendimo 211–213 punktus.