Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62002CJ0459

    2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas.
    Willy Gerekens ir Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola prieš État du Grand-duché de Luxembourg.
    Cour de cassation (Liuksemburgas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Pienas - Papildomas mokestis pieno ir pieno produktų sektoriuje - Nacionaliniai teisės aktai - Atgaline data nustatytas mokestis - Bendrieji teisinio tikrumo ir negaliojimo atgal principai.
    Byla C-459/02.

    Teismų praktikos rinkinys 2004 I-07315

    ECLI identifier: ECLI:EU:C:2004:454

    Byla C-459/02

    Willy Gerekens ir Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola

    prieš

    Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę

    (Cour de cassation (Liuksemburgas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pienas – Papildomas mokestis pieno ir pieno produktų sektoriuje – Nacionalinės teisės aktai – Atgaline data nustatytas mokestis – Bendrieji teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai“

    Sprendimo santrauka

    1.        Žemės ūkis – Bendras rinkos organizavimas – Pienas ir pieno produktai – Papildomas pieno mokestis – Nacionalinės teisės aktai, keičiantys ankstesnius Teisingumo Teismo diskriminaciniais pripažintus teisės aktus – Taikymas atgaline data pienui, pagamintam dar galiojant panaikintiems teisės aktams – Teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principų pažeidimas – Nebuvimas

    (Tarybos reglamentai Nr. 856/84 ir 857/84)

    2.        Žemės ūkis – Bendroji žemės ūkio politika – Tikslai – Racionalus pieno gamybos vystymas ir tinkamų gamintojų pajamų užtikrinimas – Papildomo pieno mokesčio įvedimas – Teisėtumas

    (Tarybos reglamentai Nr. 856/84 ir 857/84)

    1.        Bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, taikydama gamybos kvotas nustatančias Bendrijos teisės normas, kurias įtvirtinta Reglamentas Nr. 856/84, iš dalies keičiantis Reglamentą Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo, bei Reglamentas Nr. 857/84, nustatantis bendrąsias Reglamento Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo taisykles pieno ir pieno produktų sektoriuje, vietoj ankstesnių teisės aktų, kuriuos Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pripažino diskriminaciniais, priima naujus teisės aktus, kurie, taikomi atgaline data, leidžia taikyti sankcijas už produkcijos kvotų viršijimą, kai jos buvo viršytos jau įsigaliojus šiems reglamentams, tačiau dar galiojant vėliau pakeistiems nacionalinės teisės aktams.

    Iš tikrųjų, viena vertus, atsižvelgiant į teisingą ir veiksmingą papildomo pieno mokesčio sistemos įgyvendinimą, tikslas, kurio siekiama tokiais nacionalinės teisės aktais, reikalauja, kad šie teisės aktai būtų taikomi atgaline data. Kita vertus, rinkos dalyviai negali tikėtis, kad gamintojai bus atleisti nuo papildomo karvių pieno, kurį jie pagamino viršydami priskirtas kvotas, mokesčio, jeigu kompetentingos nacionalinės institucijos niekuomet nesuteikė pagrindo net menkiausioms abejonėms, kad diskriminaciniai teisės aktai bus pakeisti naujais, atgaline data galiojančiais teisės aktais.

    (žr. 27, 32–33, 38 punktus ir rezoliucinę dalį)

    2.        Papildomas pieno mokestis, numatytas Reglamentu Nr. 856/84, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo, bei Reglamentu Nr. 857/84, nustatančiu bendrąsias Reglamento Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo taisykles, negali būti laikomas sankcija, atitinkančia Reglamento Nr. 536/93, nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje įgyvendinančias taisykles, 3 ir 4 straipsniuose numatytas baudas.

    Iš tikrųjų tai yra apribojimas, atsirandantis iš rinkos reguliavimo arba struktūrinės politikos nuostatų, nes šis mokestis yra intervencinių priemonių, skirtų žemės ūkio rinkas reguliuoti, dalis ir naudojamas išlaidoms pieno sektoriuje finansuoti. Todėl papildomas mokestis šalia savo akivaizdaus tikslo priversti pieno gamintojus laikytis jiems priskirtų referencinių kiekių taip pat turi ekonominį tikslą, nes juo siekiama leisti Bendrijai sukaupti lėšų, kurių reikia gamintojų pagamintai produkcijai, pagamintai viršijant nustatytas kvotas, realizuoti.

    (žr. 36–37 punktus)




    TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

    2004 m. liepos 15 d.(*)

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pienas – Papildomas mokestis pieno ir pieno produktų sektoriuje – Nacionalinės teisės aktai – Atgaline data nustatytas mokestis – Bendrieji teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai“

    Byloje C‑459/02

    dėl Cour de cassation (Liuksemburgas) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

    Willy Gerekens,

    Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola

    ir

    Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės

    dėl bendrųjų Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principų, taikytinų pakeičiant ankstesnius nacionalinės teisės aktus pieno gamybos kvotų srityje, Teisingumo Teismo pripažintus diskriminaciniais ir leidžiančius atgaline data taikyti sankcijas už šių kvotų viršijimą, atsiradusį įsigaliojus 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 856/84, iš dalies keičiančiam Reglamentą (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo (OL L 90, p. 10), ir 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentui Nr. 857/84, nustatančiam bendrąsias Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo taisykles pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL L 90, p. 13), tačiau dar galiojant vėliau pakeistiems nacionalinės teisės aktams, išaiškinimo,

    TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

    kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einantis A. Rosas, teisėjai R. Schintgen ir N. Colneric (pranešėjas),

    generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

    sekretorius R. Grass,

    išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

    – W. Gerekens ir Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola, atstovaujamos advokato F. Entringer,

    – Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, atstovaujamos F. Hoffstetter, padedant advokatui G. Pierret,

    – Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Berscheid ir C. Cattabriga,

    remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu,

    išklausęs generalinį advokatą ir atsižvelgęs į priimtą sprendimą nagrinėti bylą be jo išvados,

    priima šį

    Sprendimą

    1        2002 m. lapkričio 14 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2002 m. gruodžio 19 d., Cour de cassation (Liuksemburgas) pagal EB 234 straipsnį pateikė klausimą dėl bendrųjų Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principų, taikytinų pakeičiant ankstesnius nacionalinius teisės aktus pieno gamybos kvotų srityje, Teisingumo Teismo pripažintus diskriminaciniais ir leidžiančius atgaline data taikyti sankcijas už šių kvotų viršijimą, atsiradusį įsigaliojus 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 856/84, iš dalies keičiančiam Reglamentą (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo (OL L 90, p. 10), ir 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentui Nr. 857/84, nustatančiam bendrąsias Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo taisykles pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL L 90, p. 13), tačiau dar galiojant vėliau pakeistiems nacionalinės teisės aktams, išaiškinimo.

    2        Šis klausimas kilo pieno gamintojo W. Gerekens ir Association agricole pour la promotion de la commercialisation laitière Procola (toliau – Procola) byloje prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę dėl tariamos žalos, kurią Liuksemburgo Didžioji Hercogystė padarė jiems neteisingai taikydama Bendrijos teisės aktus dėl papildomo pieno mokesčio.

     Teisinis pagrindas

     Bendrijos teisė

    3        Nuo 1984 m. balandžio 1 d. Reglamentais Nr. 856/84 ir Nr. 857/84 buvo įvestas papildomas mokestis, taikomas patiektam pieno kiekiui, viršijančiam referencinius kiekius, kurie turėjo būti nustatyti kiekvienam pirkėjui, atsižvelgiant į kiekvienai valstybei narei garantuotą bendrąją kvotą. Referenciniai kiekiai, kuriems papildomas mokestis nebuvo taikomas, atitiko pieno ar pieno ekvivalento kiekį, kurį per referencinius metus, nelygu valstybės narės pasirinkta formulė, patiekė gamintojas arba nupirko pieninė.

    4        1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo (OL L 148, p. 13) iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 856/84 (toliau – Reglamentas Nr. 804/68) 5c straipsnio 1 dalies antroji pastraipa numato:

    ,,<...>

    Mokestį nustatanti tvarka atskiruose valstybių narių regionuose bus įgyvendinama pagal vieną iš šių formulių:

    „A“ formulė

    –        kiekvienas pieno gamintojas moka mokestį už pieno ir(arba) pieno ekvivalento, patiekto pirkėjams, kiekį, kuris atitinkamu dvylikos mėnesių laikotarpiu viršija nustatytinas kvotas;

    „B“ formulė

    –        kiekvienas gamintojo patiektų pieno ar kitų pieno produktų pirkėjas moka mokestį už pieno ar pieno ekvivalento kiekį, kuris atitinkamu dvylikos mėnesių laikotarpiu viršija nustatytinus referencinius kiekius, 

    –        mokesčio prievolę turintis pirkėjas perkelia šią pareigą tiems gamintojams, kurie padidino savo produkcijos tiekimą proporcingai jų daliai kiekyje, viršijančiame pirkėjui nustatytą referencinį kiekį.“

    5        Reglamento Nr. 857/84 2 straipsnis nustato:

    „1. Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnio 1 dalyje numatytas referencinis kiekis atitinka pieno ar pieno ekvivalento kiekį, kurį gamintojas patiekė per 1981 kalendorinius metus („A“ formulė), arba pieno ar pieno ekvivalento kiekį, kurį pirkėjas nupirko per 1981 kalendorinius metus („B“ formulė), pridėjus 1 %.

    2. Tačiau valstybės narės gali numatyti, kad referencinius kiekius pagal 1 dalį atitiks jos teritorijoje 1982 ar 1983 kalendoriniais metais patiekti pieno ar pieno ekvivalento kiekiai, pakoreguoti procentiniu koeficientu, kuris bus nustatytas taip, kad nebūtų viršytas Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatytas garantinis kiekis. Šis procentinis koeficientas, atsižvelgiant į sąlygas, kurios turi būti nustatytos pagal Reglamento (EEB) Nr. 804/68 30 straipsnyje nustatytą procedūrą, gali būti koreguojamas pagal atitinkamų asmenų grupių, turinčių prievolę mokėti mokestį, tiekimo kiekius, tiekimo atitinkamuose regionuose pokyčius per 1981 m. ir 1983 m. arba pagal atitinkamų asmenų, turinčių prievolę mokėti mokestį, tiekimo kiekių pokyčius tuo pačiu laikotarpiu.

    3. 1 ir 2 dalyse numatytus procentinius koeficientus valstybės narės gali koreguoti, kad būtų užtikrintas 3 ir 4 straipsnių taikymas.“

    6        To paties Reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktas ir 2 dalis numato:

    „1.      Siekdamos sėkmingai restruktūrizuoti pieno gamybą nacionaliniu arba regionų lygmeniu arba konkrečių apskaitos zonų mastu, valstybės narės, taikydamos „A“ ir „B“ formules, gali:

    a)      suteikti gamintojams, įsipareigojusiems visiškai nutraukti pieno gamybą, kompensaciją, kuri gali būti išmokama viena arba keliomis metinėmis išmokomis;

    <...>

    2.      Prireikus susidarę nepaskirstyti referenciniai kiekiai priskiriami rezervui pagal 5 straipsnį.“

    7        1984 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1371/84, nustatančio papildomo mokesčio pagal Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnį įvedimą įgyvendinančias nuostatas (OL L 132, p. 11), 6 straipsnio 1 dalies d punktas numato:

    „1. Taikant „B“ formulę, pirkėjui priskirtas referencinis kiekis bus koreguojamas, pirmiausiai atsižvelgiant į:

    <...>

    d)      Reglamento (EEB) Nr. 857/84 7 straipsnio 2 dalyje minėtus veiklos nutraukimo atvejus, įskaitant ir gamintojų persiorientavimą į kitus pirkėjus.“

     Nacionalinės teisės aktai

    8        Bendrijos teisės aktai, inter alia, pirmuoju jų taikymo laikotarpiu nuo 1984 m. balandžio 1 d. iki 1985 m. kovo 31 d. Liuksemburge buvo įgyvendinti Règlement grand-ducal du 3 octobre 1984 concernant l’application, au grand-duché de Luxembourg, du régime de prélèvement supplémentaire sur le lait (1984 m. spalio 3 d. Didžiosios Hercogystės nutarimas dėl papildomo pieno mokesčio taikymo Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje, Mémorial 1984, p. 1486, toliau – 1984 m. Didžiosios Hercogystės nutarimas), o vėlesniais laikotarpiais – Règlement grand-ducal du 12 novembre 1985 (1985 m. lapkričio 12 d. Didžiosios Hercogystės nutarimas, Mémorial 1985, p. 1256, toliau – 1985 m. Didžiosios Hercogystės nutarimas).

    9        Liuksemburgo Didžioji Hercogystė iš dviejų Reglamento Nr. 804/68 5c straipsnyje numatytų įgyvendinimo formulių pasirinko „B“ formulę

    10      Ši valstybė narė pagal Reglamento Nr. 857/84 2 straipsnio 1 dalį referenciniais metais pasirinko 1981 metus. Taip nustatyti baziniai kiekiai dar buvo koreguojami taikant tam tikrus koeficientus, atsižvelgiant į skirtingiems pirkėjams nuo 1981 iki 1983 m. pateikto pieno kiekio pokyčius, palyginti su vidutiniu tiekimo pokyčiu Liuksemburge.

    11      Pagal Liuksemburgo teisės aktus gamintojų, kurie nutraukė gamybą savo iniciatyva, individualius referencinius kiekius taip pat buvo galima paskirstyti laikomoms pirkėjais pieninėms, kurios buvo tiekimų adresatai, o ne priskirti juos nacionaliniam rezervui, nors tokia galimybė, remiantis Reglamento Nr. 857/84 7 straipsnio 2 dalimi kartu su Reglamento Nr. 1371/84 6 straipsnio 1 dalies d punktu ir Reglamento Nr. 857/84 4 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalimi, pagal „B“ formulę nebuvo numatyta.

    12      1986 m. lapkričio 25 d. sprendimu Klensch ir kt. (201/85 ir 202/85, Rink., p. 3477) Teisingumo Teismas dėl šių teisės aktų (toliau – senieji teisės aktai) nusprendė:

    „1.      Remiantis diskriminacijos draudimu pagal Sutarties 40 straipsnio 3 dalį, valstybei narei draudžiama pasirinkti 1981 metus referenciniais metais atsižvelgiant į 1984 m. kovo 31 d. Reglamento Nr. 857/84 2 straipsnį, jeigu toks valstybės pasirinkimas dėl ypatingų santykių jos rinkoje lemtų gamintojų diskriminaciją Bendrijoje.

    2.      Pagal 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamento Nr. 857/84 2 straipsnį valstybė narė, 1981 metus pasirinkusi referenciniais metais atsižvelgdama į šią nuostatą, išskyrus šiame teisės akte aiškiai numatytus atvejus, negali nustatyti pirkėjų referencinių kiekių taip, kad jų tais metais nupirktam pieno kiekiui būtų taikomas procentinis koeficientas, pakoreguotas pagal tam tikrų mokesčių mokėtojų grupių tiekimų kiekius.

    3.      Pagal 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentą Nr. 857/84 valstybė narė, pasirinkusi „B“ formulę, negali nuspręsti priskirti individualius nutraukusio savo veiklą gamintojo referencinius kiekius pirkėjui, kuriam šis gamintojas tiekė pieną veiklos nutraukimo metu, užuot šiuos kiekius įtraukusi į nacionalinį rezervą.“

    13      Remdamasis sprendimu Klensch ir kt., Liuksemburgo Conseil d’Etat 1987 m. vasario 26 d. sprendimu savo nagrinėjamoje byloje panaikino ministro įsakymus, kuriuose, remiantis nacionalinės teisės aktais, buvo nustatytos individualios kvotos.

    14      Bendrųjų teisės normų lygmeniu Règlement grand-ducal du 7 juillet 1987 concernant l’application au grand-duché de Luxembourg, du régime de prélèvement supplémentaire sur le lait (1987 m. liepos 7 d. Didžiosios Hercogystės nutarimas dėl papildomo pieno mokesčio taikymo Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje, Mémorial 1987, p. 850, toliau – 1987 m. Didžiosios Hercogystės nutarimas) 17 straipsnis panaikino 1985 m. Didžiosios Hercogystės nutarimą, taip pat kitas ankstesnes nuostatas ir įvedė naują mokesčių sistemą (toliau – naujieji teisės aktai).

    15      1987 m. Didžiosios Hercogystės nutarimo galiojimas atgaline data buvo įgyvendintas Loi du 27 août 1987 rendant applicables aux campagnes laitières antérieures à celle de 1987/88 les dispositions du règlement grand-ducal du 7 juillet 1987 concernant l’application au grand-duché de Luxembourg du régime de prélèvement supplémentaire sur le lait (1987 m. rugpjūčio 27 d. įstatymas dėl 1987 m. liepos 7 d. Didžiosios Hercogystės nutarimo taikymo 1987/88 pieno prekybos metams, Mémorial 1987, p. 1698). Vienintelis šio įstatymo straipsnis numato, kad minėtas nutarimas yra taikomas dvylikos mėnesių laikotarpiams, atitinkamai nuo 1984 m. balandžio 2 d., 1985 m. balandžio 1 d. ir 1986 m. balandžio 1 d., per kuriuos buvo taikomas papildomas pieno mokestis, ir kad remiantis šiuo nutarimu referenciniai kiekiai bus paskirstyti iš naujo.

    16      1987 m. Didžiosios Hercogystės nutarimo 1 straipsnyje išliko ankstesnis Liuksemburgo sprendimas taikyti „B“ formulę. Tačiau šio nutarimo 3 straipsnio 1 dalis referenciniais metais numato nebe 1981 m., o 1983 m., kuriais patiekti pieno kiekiai sumažinami bendru procentiniu koeficientu, susidedančiu iš dviejų dėmenų. Pirmasis dėmuo apskaičiuojamas pagal pieno tiekimo apimtis, kurias pirkėjas gavo iš atitinkamo tiekėjo 1983 m., antrasis – pagal pieno tiekimo pardavėjui padidėjimą 1983 m., palyginti su to paties gamintojo tiekimais 1981 m. Nutarimas nebenumato, kad individualūs savo veiklą nutraukusių gamintojų referenciniai kiekiai priskiriami jų pirkėjams.

    17      Įgyvendindama šiuos naujuosius teisės aktus, Liuksemburgo žemės ūkio ministerija nustatė atskiriems pirkėjams kiekvienais pieno prekybos metais nuo 1984 m. balandžio 2 d. tenkančias kvotas. Taip Liuksemburgas neapsunkino nė vieno suinteresuoto pirkėjo padėties labiau, nei tai būtų buvę pagal 1984 ar 1985 m. Didžiosios Hercogystės nutarimus. Buvo taikoma palankiausia teisės norma.

     Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

    18      Ieškovė W. Gerekens yra viena iš 64 Liuksemburgo pieno gamintojų, esančių kito ieškovo – asociacijos Procola – nariais, kurie turėjo sumokėti papildomą pieno mokestį už 1985/86 ir 1986/87 pieno gamybos laikotarpius. Iš 1988 m. kovo 15 d. Liuksemburgo Žemės ūkio ministro asociacijai Procola adresuoto laiško išplaukia, kad pagal senuosius teisės aktus ieškovės W. Gerekens mokėtinas mokestis būtų buvęs 297 298 LUF, o pagal naujuosius teisės aktus mokestis yra 114 860 LUF. Atsižvelgiant į tai, kad pagal naujuosius teisės aktus mokestis buvo palankesnis gamintojui, buvo nustatytas tokio dydžio mokestis, pridėjus 14 334 LUF dydžio delspinigius. Ieškovai pareikalavo iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės grąžinti šią sumą dėl neteisėto nacionalinės teisės galiojimo atgaline data. Šis reikalavimas grindžiamas tariama žala, kurią jie patyrė dėl valstybės klaidų leidžiant įstatymus ir taikant Bendrijos teisės nuostatas dėl papildomo pieno mokesčio.

    19      Ieškovai pralaimėjo bylą ir pirmos, ir apeliacinės instancijos teismuose. Jie pateikė kasacinį skundą Cour de cassation.

    20      Cour de cassation laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamas teisinis ginčas kelia klausimą, kuris dar nebuvo panašiame procese priimto prejudicinio sprendimo dalykas. Jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

    Ar bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, taikydama gamybos kvotas nustatančias Bendrijos teisės normas, kurias įtvirtina 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 856/84, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo bei 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas Nr. 857/84, nustatantis bendrąsias Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo taisykles pieno ir pieno produktų sektoriuje, vietoj ankstesnių teisės aktų, kuriuos Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pripažino diskriminaciniais, priima naujus teisės aktus, kurie, taikomi atgaline data, leidžia taikyti sankcijas už produkcijos kvotų viršijimą, kai jos buvo viršytos jau įsigaliojus šiems reglamentams, tačiau dar galiojant vėliau pakeistiems nacionalinės teisės aktams?

     Dėl prejudicinio klausimo

    21      Valstybės narės, įgyvendindamos Bendrijos teisę, taip pat yra saistomos Bendrijos teisės sistemoje pripažintais bendraisiais principais.

    22      Šiems bendriesiems principams priskiriamas teisinio tikrumo principas (žr. 2004 m. sausio 13 d. sprendimo Kühne & Heitz, C‑453/00, dar nepaskelbto Rinkinyje, p. I‑0000, 24 punktą).

    23      Teisinio tikrumo principas iš esmės draudžia nustatyti, kad Bendrijos teisės aktas pradeda galioti anksčiau, nei jis buvo paskelbtas, tačiau išimtiniais atvejais ši taisyklė gali būti netaikoma, jei to reikalauja siekiamas tikslas ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (žr. 1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, C‑143/88 ir C‑92/89, Rink., p. I‑415, 49 punktą ir 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą, C‑110/97, Rink., p. 8763, 151 punktą).

    24      Todėl atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jeigu galiojimas atgaline data yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius.

    25      Pagrindinėje byloje ginčijamų nacionalinės teisės aktų tikslas – įgyvendinti Reglamento Nr. 804/68 5c straipsnio 1 dalyje numatytus valstybių narių įsipareigojimus sukurti papildomo pieno mokesčio sistemą. Šia sistema siekiama atkurti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą struktūriniais perviršiais pasižyminčioje pieno rinkoje, apribojant pieno gamybą (žr., inter alia, 1988 m. gegužės 17 d. Sprendimo Erpelding, 84/87, Rink., p. 2647, 26 punktą). Šis tikslas gali būti pasiektas tik tada, jei bus atsižvelgta į visus per dvylikos mėnesių laikotarpius, pradedant 1984 m. balandžio 1 d., pagamintus kiekius, kurie vienaip ar kitaip patenka į rinką ir turi įtakos pasiūlai ir paklausai.

    26      Todėl valstybė narė, kuri nebūtų pakeitusi nacionalinės teisės aktų, įgyvendinančių papildomo pieno mokesčio sistemą, kuri pasirodo esanti nesuderinama su Bendrijos teise, naujais atgaline data galiojančiais teisės aktais keltų pavojų minėtam tikslui ir pažeistų visos sistemos veiksmingumą. Negali būti taikomos jokios įpareigojimo įgyvendinti Reglamentus, sukuriančius papildomų pieno mokesčių sistemą, išimtys, nes tie Reglamentai nuo įsigaliojimo momento yra privalomi visa savo apimtimi.

    27      Todėl tikslas, kurio siekiama pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, atsižvelgiant į teisingą ir veiksmingą papildomo pieno mokesčio sistemos įgyvendinimą reikalauja, kad šie teisės aktai būtų taikomi atgaline data.

    28      Nagrinėjant suinteresuotųjų asmenų teisėtų lūkesčių pažeidimo klausimą, pažymėtina, kad kiekvienas rinkos dalyvis, kuriam Bendrijos institucija sukėlė pagrįstą pasitikėjimą, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu (žr. 1997 m. balandžio 15 d. Sprendimo Irish Farmers Association ir kt., C‑22/94, Rink., p. I‑1809, 25 punktą).

    29      Teisėtų lūkesčių apsaugos principu konkretaus teisės akto atžvilgiu galima remtis tik tuo atveju, jeigu viešoji valdžia prieš tai sukūrė situaciją, kuri galėjo sukelti teisėtus lūkesčius (žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Weidacher, C‑179/00, Rink., p. I‑501, 31 punktą). Jeigu apdairus ir rūpestingas rinkos dalyvis gali numatyti priemonės, turinčios įtakos jo interesams, priėmimą, priemonę priėmus jis negali remtis minėtu principu (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Irish Farmers Association ir kt. 25 punktą).

    30      Šiuo atveju ieškovai neteigia, jog pasitikėjo tuo, kad 1984 ir 1985 m. Didžiosios Hercogystės nutarimai galios toliau. Jie remiasi tik savo lūkesčiais, kad naujieji teisės aktai negalios atgaline data.

    31      Tačiau naujųjų teisės aktų priėmimo istorija, kurią ieškovai patys detaliai aprašė Teisingumo Teismui savo pastabose, nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad rinkos dalyviai galėjo tikėtis, jog nuo 1984 m. balandžio 1 d. iki 1987 m. Didžiosios Hercogystės nutarimo įsigaliojimo nebus taikomi nacionalinės teisės aktai, įgyvendinantys papildomo pieno mokesčio sistemą Bendrijoje.

    32      Atvirkščiai, iš minėtų pastabų aiškiai matyti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos niekuomet nesuteikė pagrindo net menkiausioms abejonėms, kad 1984 ir 1985 m. Didžiosios Hercogystės nutarimai bus pakeisti nauju atgaline data galiojančiu nutarimu. Diskusijos nacionaliniu lygmeniu vyko tik dėl klausimo, kaip galiojimas atgaline data turi būti įformintas, kad neprieštarautų Liuksemburgo teisei.

    33      Todėl ieškovai, būdami tos rinkos dalyviai, privalėjo tikėtis, kad Didžiosios Hercogystės 1987 m. nutarimas įsigalios atgaline data. Be to, jie galėjo numatyti, kad tokia priemonė bus priimta dėl nuolatinės perteklinės pasiūlos pieno rinkoje ir valstybių narių įsipareigojimo įgyvendinti papildomo pieno mokesčio sistemą nuo jos įsigaliojimo, t. y. nuo 1984 m. balandžio 1 d. Taigi, įsigaliojus Reglamentams Nr. 856/84 ir Nr. 857/84, jie negali tikėtis, kad gamintojai bus atleisti nuo karvių pieno, kurį jie pagamino viršydami priskirtas kvotas, papildomo mokesčio.

    34      1987 m. Didžiosios Hercogystės nutarimo galiojimui atgaline data neturi įtakos ir ieškovų pagrindinėje byloje pateikiamas argumentas, kad papildomas mokestis ekonominiu požiūriu turi visus baudžiamosios priemonės padarinius, nes gamintojai, viršiję jiems nustatytas kvotas, baudžiami tiksliai pagal viršytus gamybos kiekius.

    35      Teisinga, kad baudžiamųjų normų galiojimo atgaline data draudimas yra bendras visų valstybių narių teisės sistemų principas, kuris kaip pagrindinė teisė yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje ir priskiriamas bendriesiems teisės principams, kurių apsaugą užtikrina Teisingumo Teismas (žr. 1984 m. liepos 10 d. Sprendimo Kirk, 63/83, Rink., p. 2689, 22 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink., p. I‑4023, 42 punktą).

    36      Tačiau remiantis Teisingumo Teismo praktika papildomas mokestis negali būti laikomas sankcija, atitinkančia 1993 m. kovo 9 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 536/93, nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje įgyvendinančias taisykles (OL L 57, p. 12), 3 ir 4 straipsniuose numatytas baudas (žr. 2004 m. kovo 25 d. Sprendimų Cooperativa Lattepiù ir kt., C‑231/00, C‑303/00 ir C‑451/00, dar nepaskelbto Rinkinyje, 74 punktą ir Azienda Agricola Ettore Ribaldi ir kt., C‑480/00 – C‑482/00, C‑484/00, C‑489/00 – C‑491/00 ir C‑497/00 – C‑499/00, dar nepaskelbto Rinkinyje, 58 punktą).

    37      Iš tikrųjų papildomas pieno mokestis yra apribojimas, kylantis iš rinkos reguliavimo arba struktūrinės politikos nuostatų. Jis yra intervencinių priemonių, skirtų žemės ūkio rinkoms reguliuoti, dalis ir naudojamas išlaidoms pieno sektoriuje finansuoti. Todėl papildomas mokestis šalia savo akivaizdaus tikslo priversti pieno gamintojus laikytis jiems priskirtų referencinių kiekių taip pat turi ekonominį tikslą, nes juo siekiama leisti Bendrijai sukaupti lėšų, kurių reikia realizuoti produkcijai, pagamintai gamintojų viršijant nustatytas kvotas (žr. minėtų sprendimų Cooperativa Lattepiù ir kt. 74 ir 75 punktus ir Azienda Agricola Ettore Ribaldi ir kt. 58 ir 59 punktus).

    38      Remiantis išdėstytais argumentais, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, taikydama gamybos kvotas nustatančias Bendrijos teisės normas, kurias įtvirtina Reglamentai Nr. 856/84 ir Nr. 857/84, vietoj ankstesnių teisės aktų, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pripažintų diskriminaciniais, priima naujus teisės aktus, kurie, taikomi atgaline data, leidžia taikyti sankcijas už produkcijos kvotų viršijimą, kai jos buvo viršytos jau įsigaliojus šiems reglamentams, tačiau dar galiojant vėliau pakeistiems nacionalinės teisės aktams.

     Dėl bylinėjimosi išlaidų

    39      Liuksemburgo vyriausybės ir Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos neatlygintinos. Pagrindinės bylos šalims šis procesas yra vienas iš etapų teismo, pateikusio prašymą dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje, todėl išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

    Remdamasis šiais motyvais,

    TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

    atsakydamas į Cour de cassation 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimu jam pateiktą klausimą, nusprendžia:

    Bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, taikydama gamybos kvotas nustatančias Bendrijos teisės normas, kurias įtvirtina 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 856/84, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo, bei 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas Nr. 857/84, nustatantis bendrąsias Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto mokesčio taikymo taisykles pieno ir pieno produktų sektoriuje, vietoj ankstesnių teisės aktų, kuriuos Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pripažino diskriminaciniais, priima naujus teisės aktus, kurie, taikomi atgaline data, leidžia taikyti sankcijas už produkcijos kvotų viršijimą, kai jos buvo viršytos jau įsigaliojus šiems reglamentams, tačiau dar galiojant vėliau pakeistiems nacionalinės teisės aktams.

    Rosas

    Schintgen

    Colneric

    Paskelbta 2004 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

    Sekretorius

     

           Trečiosios kolegijos pirmininkas

    R. Grass

     

           A. Rosas


    * Proceso kalba: prancūzų.

    Top