GENERALINIO ADVOKATO

ANTONIO TIZZANO IŠVADA,

pateikta 2004 m. kovo 25 d.(1)

Byla C‑442/02

CaixaBank France

prieš

Ministère de l'Economie, des Finances et de l'Industrie

(Conseil d'État (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Įsisteigimo laisvė – Kredito įstaigos – Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys mokėti palūkanas už sąskaitose laikomus indėlius iki pareikalavimo – Galima neatitiktis Bendrijos teisei“

1.        Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar valstybės narės nacionalinės taisyklės, draudžiančios mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose eurais laikytinos įsisteigimo laisvės apribojimu, kuris draudžiamas pagal EB 43 straipsnį, tiek, kiek jos taikomos toje valstybėje narėje kitos valstybės narės juridinio asmens įsteigtai dukterinei įmonei.

I –    Teisės aktai

Bendrijos teisė

2.        Ši byla iš esmės susijusi su Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės, konkrečiai kalbant, su EB 43 straipsniu.

3.        Reikia taip pat paminėti Direktyvą 2000/12/EB(2), kuri, nors ir nėra tiesiogiai susijusi su atsakymu į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, buvo keletą kartų minima per procesą Teisingumo Teisme.

4.        Pirmiausia priminsiu, kad ši direktyva visiškai naujai kodifikuoja taisykles, reglamentuojančias įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas bankų kredito srityje, kurias nustatė EB 43 straipsnio ir kitų straipsnių pagrindu priimtos įvairios ankstesnės direktyvos.

5.        Direktyva konkrečiai nurodo, kad tik valstybės narės kompetentingos institucijos leidimą turinčios kredito įstaigos turi teisę verstis profesine veikla indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės (1, 3 ir 4 straipsniai); ji taip pat numato, kad įstaigos – juridiniai asmenys, atitinkančios suderintus reikalavimus(3), gali verstis banko veikla, kuriai išduotas leidimas, ne tik valstybėje, kurioje išduotas leidimas bei yra jų buveinė, bet ir bet kurioje kitoje valstybėje narėje, steigdamos juridinio asmens teisių neturintį filialą arba teikdamos paslaugas pagal abipusio leidimų pripažinimo sistemą (18 straipsnis).

Nacionalinė teisė

6.        Prancūzijos pinigų ir finansų kodeksas, toliau – Pinigų kodeksas (Code monétaire et financier (partie législative)) L.312‑3 straipsnis nustato indėlių iki pareikalavimo arba trumpesnio nei penkerių metų termino sąskaitų atlyginimo taisykles ir nurodo:

„Nepaisant bet kokios priešingos nuostatos, bet kuriai kredito įstaigai, priimančiai iš visuomenės lėšas į indėlių iki pareikalavimo arba trumpesnio nei penkerių metų termino sąskaitas nesvarbu, kokiu būdu, draudžiama už šias lėšas mokėti didesnes nei (bankų ir finansų reikalų komiteto taisyklių arba)(4) ūkio ministro įsakymu nustatytas palūkanas“(5).

7.        Bankų ir finansų reikalų komitetas (toliau – Bankų komitetas arba Komitetas) Potvarkiu Nr. 86‑13(6) uždraudė mokėti palūkanas(7) už indėlius iki pareikalavimo.

8.        Šis draudimas taikomas Prancūzijos gyventojų indėlių iki pareikalavimo sąskaitoms eurais.

II–   Faktinės aplinkybės ir procesas

9.        2002 m. Société CaixaBank France (toliau – CaixaBank France), Ispanijos bendrovės Caixa Holding dukterinė bendrovė Prancūzijoje, Bankų reikalų komitetui pranešė apie ketinimą pateikti į rinką indėlius iki pareikalavimo sąskaitose mokant 2 % palūkanas, jei sąskaitos likutis ne mažesnis kaip 1 500 eurų.

10.      2002 m. balandžio 16 d. sprendimu Komitetas uždraudė CaixaBank France su Prancūzijos gyventojais sudaryti naujas sutartis dėl palūkanų mokėjimo už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose, taip pat nurodė panaikinti jau sudarytų sutarčių sąlygas, numatančias palūkanų mokėjimą.

11.      Bendrovė šį sprendimą apskundė Prancūzijos valstybės tarybai (Conseil d'État) tvirtindama, kad draudimas mokėti palūkanas už gyventojų indėlius iki pareikalavimo sąskaitose prieštarauja Sutarties nuostatoms dėl įsisteigimo laisvės.

12.      Pripažindama problemos svarbą Conseil d'État sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar valstybės narės nustatytas draudimas teisėtai joje įsisteigusiai banko įstaigai mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose ir už kitas susigrąžinamas lėšas sudaro kliūtį įsisteigimo laisvei, jeigu šiuo klausimu 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2000/12/EB nėra nieko pasakyta?

2. Teigiamai atsakius į primą klausimą, kokiais privalomais bendrojo intereso pagrindais galima remtis šioje byloje šiai kliūčiai pateisinti?”

13.      CaixaBank France, BNP Paribas ir kiti Prancūzijos bankai, įstojusios į pagrindinę bylą šalys, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas.

 III   Teisinis vertinimas

Pirmas klausimas

14.      Šalių nuomones šiais klausimais galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

15.      CaixaBank ir Komisija iš esmės tvirtina, kad taikant ginčijamą priemonę kliudoma veiksmingai ir pelningai vykdyti banko veiklą, nors tokią kliūtį draudžia EB 43 straipsnis tiek, kiek jį aiškina Bendrijos teismų praktika, konkrečiai kalbant, sprendimai Kraus(8), Gebhard(9) ir Pfeiffer(10), atsižvelgiant į argumentus, kuriuos prireikus aptarsiu toliau.

16.      Be to, Komisija mano, kad Prancūzijos teisės aktų atitiktis Sutarčiai turi būti įvertinta ir galimo jų taikymo kitoje valstybėje narėje įsteigtų kredito įstaigų filialų atžvilgiu. Ji teigia, kad šiuo požiūriu teisės aktai taip pat prieštarauja Bendrijos teisei, nes juose nustatytas Direktyvoje 2000/12 įtvirtinto, filialams taikomo suderinto režimo pažeidimas.

17.      Priešingai, Prancūzijos vyriausybės ir dalyvaujančių Prancūzijos bankų nuomone, EB 43 straipsnis, kiek jį išaiškino Teisingumo Teismas(11), iš esmės įpareigoja valstybę, kurioje įsteigta įmonė, kitų valstybių narių piliečius traktuoti taip pat kaip ir savo piliečius, savarankiškai dirbančio asmens veiklos pradėjimo bei vykdymo atžvilgiu, uždraudžiant bet kokią tiesioginę ar netiesioginę bei paslėptą diskriminaciją dėl Bendrijos piliečių pilietybės.

18.      Bet kuriuo atveju jie teigia, kad vienodai taikomos nacionalinės priemonės gali sudaryti įsisteigimo laisvės apribojimą, tik jeigu jos buvo susijusios su veiklos pradėjimu, bet ne tada, kai jos reglamentavo tik tos veiklos vykdymo sąlygas, kaip yra šioje byloje(12).

19.      Jų teigimu, tokios šioje byloje nagrinėjamos priemonės ribojantis poveikis bet kuriuo atveju yra pernelyg neaiškus ir netiesioginis, kad jį būtų galima laikyti Sutartį pažeidžiančiu įsisteigimo laisvės apribojimu.

20.      Remdamasis šiais argumentais pateiksiu savo bylos vertinimą.

a) Įžanga

21.      Pirmiausia pažymėtina, kad Conseil d'État Teisingumo Teismo klausia, ar Sutartis draudžia taikyti ginčijamą priemonę kitoje valstybėje narėje jau įsteigto banko dukterinei įmonei Prancūzijoje. Todėl ginčijamas klausimas susijęs su judėjimo laisvės įgyvendinimu, įsteigiant dukterinę bendrovę – savarankišką juridinį asmenį.

22.      Todėl Teisingumo Teismas privalo apsiriboti atsakymu į šį klausimą. Priešingai nei Komisija (žr. 16 punktą), nemanau, kad klausimo dalykas gali būti išplėstas įtraukiant klausimą, ar ginčijama priemonė taikytina bankui, norinčiam Prancūzijoje verstis banko veikla per filialą. Toks klausimas nėra nurodytas nacionalinio teismo klausime, ir iš tikrųjų neturi reikšmės jame nagrinėjamo ginčo sprendimui.

b) Dėl įsisteigimo laisvės apribojimo sąvokos

23.      Patikslinęs šį klausimą ir pradėdamas nagrinėti jį iš esmės pirmiausia pažymėsiu, kad nors ginčijamos priemonės dalykas nėra banko veiklos pradėjimas, tikėtina, kad jis svarbus tokios veiklos vykdymo ekonominėms sąlygoms ir šiuo klausimu šalys iš dalies sutaria. Ši priemonė draudžia, kad už tokį svarbų banko produktą, t. y. sąskaitoje laikomą indėlį iki pareikalavimo, būtų mokamos palūkanos, taip apsunkindama bankų konkurenciją dėl šios rūšies produktų, bet tuo pat metu leisdama nemokamai teikti pagrindines banko paslaugas, kurios kitu atveju būtų potencialiai nuostolingos.

24.      Vis dėlto skiriasi šalių nuomonės dėl to, ar dėl pasekmių šią priemonę reikia laikyti įsisteigimo laisvės apribojimu, jeigu ji taikoma kitoje valstybėje narėje jau įsteigtos kredito įstaigos dukterinei įmonei.

25.      Iš tikrųjų CaixaBank France ir Komisija tvirtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje, bent jau sprendimuose Kraus ir Gebhard, laisvo judėjimo vidaus rinkoje sąvoka buvo išaiškinta plačiąja prasme. Remiantis šiuo išaiškinimu draudžiama bet kokia nacionalinė priemonė, kuri Bendrijos piliečiams galėtų trukdyti pasinaudoti Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis šia teise taptų mažiau patrauklus, net jeigu ji taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės(13).

26.      Jie teigia, kad iš esmės panašus atgrasantis poveikis pasireiškia visada, kai konkreti nacionalinė priemonė sumažina ekonominės veiklos pelningumą, taip ją paversdama mažiau patrauklia net įsisteigimo abipusio pripažinimo atveju.

27.      CaixaBank France teigia, kad nors Bendrijos lygmenyje nėra suderintų konkrečios ekonominės veiklos vykdymo sąlygų, valstybė narė, norinti priimti arba palikti galioti konkretų šios veiklos reglamentavimo būdą, vien dėl šio fakto apribotų kitos valstybės narės, kurios režimas liberalesnis, asmenų įsisteigimo laisvę.

28.      Savo ruožtu Prancūzijos bankai suabejojo tikrąja šių sprendimų prasme: jie teigia, kad, atsižvelgiant į šių bylų aplinkybes, šiuose sprendimuose iš tiesų apsiribojama tik diskriminacinių priemonių, tiesiogiai trukdančių pradėti savarankišką ekonominę veiklą, kritika.

29.      Pažymėsiu, kad Teisingumo Teismo praktika įsisteigimo laisvės, o bendrąja prasme – ekonomiškai aktyvių asmenų judėjimo vidaus rinkoje srityje nėra vienareikšmė ir dėl to savaime, kaip šiuo atveju, kyla skirtingų ir net prieštaraujančių aiškinimų. Siekiant nustatyti, kaip reikia aiškinti EB 43 straipsnį, būtina panagrinėti teismų praktiką, pirmiausia trumpai išnagrinėjant Sutarties tekstą.

30.      Kaip visiems žinoma, EB 43 straipsnį sudaro dvi pastraipos. Pirmoji pastraipa draudžia „įsisteigimo laisvės apribojimus“ pagal „toliau išdėstytas nuostatas“.

31.      Antrojoje pastraipoje nustatomas pagrindas, kada taikomas šis draudimas, jog įsisteigimo laisvė „apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones <...> tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams <...>“.

32.      Tradicinė Bendrijos teismų praktika siekė įžvelgti nacionalinio traktavimo principe pačią įsisteigimo laisvės esmę(14) iš esmės prilygindama apribojimų draudimui pagal EB 43 straipsnio pirmąją pastraipą ir (tiesioginės ar netiesioginės) diskriminacijos, susijusios su antroje dalyje numatytos veiklos pradėjimo bei vykdymo sąlygomis, draudimą.

33.      Vis dėlto panašu, kad nuo sprendimo Kraus, kuriame buvo nagrinėjama Vokietijos priemonė, nustatanti tam tikrus užsienio diplomų teisėtumo pripažinimo formalumus, Teisingumo Teismas taiko griežtesnį nei nacionalinio traktavimo kriterijų, iš esmės pripažindamas, kad net ir nediskriminacinės priemonės gali apriboti įsisteigimo laisvę.

34.      Iš Teisingumo Teismo pateikto vertinimo šiame sprendime matyti, kad nacionalinės priemonės, kuria Bendrijos subjektams trukdoma pasinaudoti įsisteigimo laisve, poveikis yra svarbesnis už galimą diskriminaciją.

35.      Tokiomis aplinkybėmis, Teisingumo Teismo manymu, tam, kad nagrinėjama nacionalinė priemonė būtų laikoma Sutartį pažeidžiančiu apribojimu, nėra privaloma, kad ji tiesiogiai paveiktų ekonominės veiklos pradėjimą; pati priemonė jau yra kliūtis Sutarties 52 straipsnio (dabar – EB 43 straipsnis) prasme vien dėl savo galimo neigiamo poveikio tam tikros profesinės veiklos vykdymo ekonominiam patrauklumui(15).

36.      Vis dėlto pažymėtina, kad sprendimas Kraus gali būti aiškinamas ir kitaip, nes tai, kad buvo patvirtintas daug griežtesnis kriterijus, galėjo nulemti konkrečios bylos aplinkybės, o ne bendro aiškinimo pasirinkimas.

37.      Nagrinėjant šį kitokį objektyvų aiškinimą, Teisingumo Teismo požiūris sprendime Kraus buvo patvirtintas kaip akivaizdi reakcija į Vokietijos teisės aktų baudžiamąjį poveikį asmenims, įgijusiems universiteto diplomą užsienyje, nustatant, tokio diplomo teisinio pripažinimo formalumus, kurie netaikomi Vokietijoje įgytų diplomų atžvilgiu.

38.      Tą patį galima pasakyti apie vėlesnį sprendimą Gebhard bei naujesnius sprendimus Mac Quen ir kt.(16) bei Payroll ir kt.(17), kuriuose buvo nagrinėjama nacionalinių priemonių, tiesiogiai apribojančių teisę verstis reglamentuojama profesija pagal galimai diskriminacinę tvarką, atitiktis Sutarčiai.

39.      Vis dėlto neginčijama, kad tokias atvejais Teisingumo Teismas apribojimą aiškino plačiąja prasme, taikydamas jį „visoms nacionalinėms priemonėms, kurios gali trukdyti naudotis Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jos gali tapti mažiau patrauklios“(18).

40.      Tokia pati formuluotė buvo panaudota ir 1999 m. sprendime Pfeiffer(19). Tačiau atrodo, kad, priešingai nei kitose paminėtose bylose, šioje byloje Teisingumo Teismas sprendimą grindžia kraštutiniu aiškinimu, asmenų judėjimui poveikį darančią nacionalinę priemonę laikydamas įsisteigimo laisvės apribojimu, nors tinkamai apsvarsčius, toks poveikis nebuvo skubus bei tiesioginis.

41.      Toje byloje Teisingumo Teismas turėjo įvertinti, ar Austrijos teisės aktai dėl komercinių pavadinimų apsaugos nuo galimybės suklaidinti, atitinka Sutartį. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas nagrinėjo nustatytą draudimą dukterinei bendrovei naudoti komercinį pavadinimą, kurį jau naudojo Vokietijoje patronuojanti bendrovė ir kuris iš esmės sutapo su Austrijos konkurento komerciniu pavadinimu.

42.      Todėl nagrinėjama priemonė nebuvo susijusi su ekonominės veiklos –prekyba maistu – pradėjimu, kurią galėjo vykdyti bet kuris nacionalinis ar užsienio subjektas. Be to, ji nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nediskriminavo įsisteigimo laisve besinaudojančio asmens, sudarydama jam mažiau palankias sąlygas nei toje valstybėje jau įsisteigusiems asmenims.

43.      Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad Austrijos teisės aktai apriboja įsisteigimo laisvę, nors vėliau pripažino juos pateisinamais, reikalaujant apsaugoti intelektinę nuosavybę tiek, kiek jie įpareigojo Vokietijos bendrovę ir jos Austrijos dukterinę įmonę „atsižvelgiant į įsisteigimo vietą, skirtingai pristatyti savo verslą“(20).

44.      Atsižvelgdami į tokį precedentą galime teigti, kaip iš esmės daro CaixaBank France, kad bet kuri konkrečios ekonominės veiklos pelningumą sumažinanti nacionalinė priemonė, dėl kurios naudojimasis įsisteigimo laisve, nors ir netiesiogiai, tampa mažiau patrauklus, yra įsisteigimo laisvės apribojimas.

45.      Tačiau galima daryti dar kitą išvadą: jei iš esmės draudžiama kiekviena nacionalinė nuostata, dėl kurios naudojimasis laisvu judėjimu tampa mažiau patrauklus nurodytąją prasme, galima teigti, kad, nesant suderintų nacionalinių nuostatų dėl konkrečios ekonominės veiklos vykdymo, valstybė, taikanti griežčiausius teisės aktus, automatiškai sukuria kliūtį kitų valstybių asmenims laisvai pasinaudoti įsisteigimo laisve.

46.      Todėl, kiek tai susiję su mūsų byla, darytina išvada, kad nagrinėjama Prancūzijos nuostata, pagal kurią CaixaGroup įpareigojama vykdyti skirtingas komercines strategijas Prancūzijos dukterinės įmonės ir kitose valstybėse narėse veikiančių dukterinių įmonių bei filialų atžvilgiu, vien dėl šio fakto laikoma EB 43 straipsnį pažeidžiančiu įsisteigimo laisvės apribojimu.

47.      Vis dėlto daugelyje kitų sprendimų Teisingumo Teismas netaiko šio griežto kriterijaus, o apsiriboja draudžiamais laisvo asmenų judėjimo apribojimais, pripažindamas tik nacionalines priemones, kurios tiesiogiai trukdo vykdyti ekonominę veiklą arba kurios iš esmės savo pobūdžiu yra diskriminuojančios, nes neužtikrina vienodų teisinių bei faktinių sąlygų pradėti ekonominę veiklą ir ją tęsti.

48.      Šia prasme paminėtini 1995 m. Sprendimas Alpine Investments(21), 1996 m. Sprendimas Perfili(22), 1997 m. Sprendimas Futura Participations ir Singer(23) bei 2001 m. Sprendimas Metallgesellschaft ir kt.(24).

49.      Konkrečiai kalbant, sprendime Alpine Investments Teisingumo Teismas pabrėžė tiesioginės kliūties pradėti veiklą kriterijų.

50.      Šioje byloje nagrinėti nacionalinės teisės aktai, draudžiantys Nyderlanduose įsteigtiems finansų rinkos subjektams telefonu susisiekti su potencialiais klientais, t. y. „cold calling“ praktiką(25), ir tos valstybės, ir kitų valstybių narių teritorijose.

51.      Teisingumo Teismo nuomone, nors toks draudimas taikytas vienodai, jis galėjo būti „apribojimas laisvai teikti tarptautines paslaugas“ tiek, kiek jis „(atėmė) iš konkrečių operatorių galimybę pasinaudoti greita ir tiesiogine reklama bei susisiekti su kitų valstybių narių potencialiais klientais“(26).

52.      Atsakydamas į prieštaravimą, grindžiamą galimybe pagal analogiją taikyti žinomo Sprendimo Keck ir Mithouard (kurį plačiau aptarsiu 70 bei kituose punktuose) principą, Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad „tokį nagrinėjamą draudimą nustatė paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybė narė, ir šis draudimas darė poveikį ne tik jo pasiūlymams, pateiktiems toje valstybėje narėje įsteigtiems asmenims ar į ją atvykusiesiems siekiant gauti paslaugas, bet ir pasiūlymams, teikiamiems asmenims, esantiems kitoje valstybėje narėje“. Teisingumo Teismo manymu, iš to išplaukia, kad toks draudimas „tiesiogiai darė poveikį patekimui į kitų valstybių narių paslaugų rinką“ ir taip „sudarė kliūtį paslaugų prekybai Bendrijos viduje“(27).

53.      Atrodo, kad tokiu patikslinimu Teisingumo Teismas išaiškino: kad vienodai taikoma nacionalinė priemonė būtų laikoma laisvės teikti paslaugas apribojimu, ji privalo daryti tiesioginį poveikį patekimui į kitų valstybių narių paslaugų rinką. Priešingai, nėra pakankama, kad „kitos valstybės narės savo teritorijose įsisteigusiems panašių paslaugų teikėjams taikytų mažiau griežtesnes taisykles“(28).

54.      Mano nuomone, panašios į sprendimo Alpine Investments išvados taip pat išplaukia ir iš 1995 m. Sprendimo Bosman(29), 1996 m. Sprendimo Semeraro Casa Uno ir kt.(30), 1997 m. Sprendimo SETTG(31), 1999 m. Sprendimo Zenatti(32) ir 2000 m. Sprendimo Graf(33).

55.      Ypač naudinga išnagrinėti pastarąjį sprendimą, kurį priėmė Teisingumo Teismo išplėstinė kolegija. Šioje byloje nagrinėtas klausimas dėl nacionalinės teisės nuostatų, galinčių daryti poveikį darbuotojo apsisprendimui atsisakyti vieno darbo, kad būtų priimtas į kitą, galimai esantį kitoje valstybėje narėje, atitikties Sutarčiai, nes šiose nuostatose nebuvo numatyta, kad tokiu atveju atleidus darbuotoją iš darbo jis turėtų teisę gauti kompensaciją, ir dėl to buvo apribotas perėjimo ekonominis suinteresuotumas.

56.      Teisingumo Teismas atmetė argumentą, kad tokia priemonė galėtų būti laisvo asmenų judėjimo vidaus rinkoje apribojimas. Priešingai, primindamas sprendimą Alpine Investments, jis tvirtino, kad „vienodai taikomos nuostatos, kurios valstybės narės piliečiui užkerta kelią arbą trukdo <...> pasinaudoti judėjimo teise“, iš esmės yra Sutartyje draudžiamas šios laisvės apribojimas tik jeigu jos „(tiesiogiai) daro poveikį darbuotojų patekimui į darbo rinką“(34). Tačiau taip nėra, jei apribojantis poveikis priklauso nuo „pernelyg neapibrėžto ir netiesioginio įvykio“(35).

57.      Į tai atsižvelgdamas galiu daryti išvadas iš iki šiol pateiktos analizės; pradėsiu nuo pirmiau nurodyto teiginio, kad minėtą teismų praktiką sunku apibendrinti padarant vieningą išvadą, todėl, kaip ir šiuo atveju, atsiranda skirtingi aiškinimai.

58.      Bandydamas išpainioti teismų praktiką, pirmiausia pažymėsiu, kad nacionalines normas, reglamentuojančias ekonominės veiklos vykdymą, tiesiogiai nedarančias poveikio tos veiklos pradėjimui ir nei teisiškai, nei faktiškai nediskriminuojančias nacionalinių bei užsienio subjektų, mano nuomone, sunku pripažinti prieštaraujančiomis Sutarčiai vien dėl to, kad jos sumažina tos veiklos vykdymo ekonominį patrauklumą.

59.      Toks aiškinimas, kuris regis gali iš dalies išplaukti iš minėto sprendimo Pfeiffer Großhandel, pirmiausia prieštarautų Sutartyje nustatytai kompetencijų sistemai.

60.      Iš tikrųjų, kaip žinoma, nuostatos, reglamentuojančios įsisteigimą, nesuteikia Bendrijai bendrosios kompetencijos reglamentuoti ekonominę savarankiškai dirbančiųjų veiklą. Priešingai, jos šioje srityje paliko valstybių kompetenciją ir tik uždraudė diskriminaciją bei įsisteigimo apribojimus ir suteikė Bendrijai ribotą kompetenciją derinti nacionalinės teisės aktus (Sutarties 57 straipsnio 1 ir 2 dalys, dabar – EB 47 straipsnio 1 ir 2 dalys).

61.      Kai nėra tokio suderinimo, valstybės narės iš esmės išsaugo kompetenciją nediskriminuojančiomis priemonėmis reglamentuoti ekonominės veiklos vykdymą.

62.      Antra, toks aiškinimas leistų ir nacionaliniams, ir užsienio ūkio subjektams piktnaudžiauti EB 43 straipsniu prieštaraujant bet kokiai nacionalinei priemonei, kuri vien dėl to, kad reglamentuoja ekonominės veiklos vykdymo tvarką, galiausiai analizuojant gali sumažinti pelningumą, taip pat patrauklumą vykdyti konkrečią ekonominę veiklą.

63.      Tačiau tai prilygtų Sutarties naudojimui joje nenumatytais tikslais: t. y. ne vidaus rinkos, kurioje sąlygos yra panašios į vieningos rinkos ir kurioje ūkio subjektai gali laisvai judėti, bet rinkos be taisyklių įsteigimui, t. y. rinkos, kurioje iš esmės taisyklės yra draudžiamos, išskyrus būtinas ir proporcingas privalomiems bendrojo intereso reikalavimams įgyvendinti.

64.      Dėl šios priežasties aš nemanau, kad galima pritarti tokiai išvadai.

65.      Priešingai, manau, kad reikia panaudoti įvairias Bendrijos teismų praktikos aiškinimo nuorodas, pagal kurias, net jeigu nacionalinės priemonės gali abstrakčiai daryti poveikį asmenų judėjimo laisvei, jos gali „trukdyti pasinaudoti Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis, arba dėl jų naudojimasis laisvėmis negali tapti mažiau patrauklus“, ir todėl gali būti laikomos šių laisvių apribojimu, tik jei įvykdomos tam tikros sąlygos.

66.      Konkrečiau kalbant, manau, kad nacionalinės normos negalima pripažinti laisvo asmenų judėjimo apribojimu, jei laikomasi nediskriminavimo principo; todėl ekonominės veiklos teisinės ir faktinės pradėjimo bei vykdymo sąlygos yra vienodos, nebent, atsižvelgiant į nuostatos tikslą arba pasekmes, ji tiesiogiai daro poveikį patekimui į rinką.

67.      Daug tokių tiesioginių ar netiesioginių nuorodų galima rasti pirmiau nagrinėtoje teismų praktikoje(36) ir pirmiausia sprendimuose Alpine Investments ir Graf (37), kuriuose Teisingumo Teismas, nors jo buvo prašoma išaiškinti nuostatas, reglamentuojančias laisvą darbuotojų judėjimą ir paslaugų teikimą, suformulavo visam laisvo asmenų judėjimo skyriui, įskaitant ir įsisteigimo laisvę, taikytiną principą.

68.      Manau, kad mano apibūdintas aiškinimo būdas leidžia tikslą sujungti skirtingas nacionalines rinkas į vieningą bendrąją rinką suderinti su valstybių narių bendros kompetencijos reguliuoti ekonominę veiklą išsaugojimu.

69.      Be to, kaip teisingai pažymėjo Prancūzijos vyriausybė ir į bylą įstoję bankai, manau, kad mano pasiūlyti vertinimo kriterijai laisvo asmenų judėjimo srityje leidžia atsižvelgti į per pastaruosius 10 metų įvykusius didelius teismų praktikos pasikeitimus prekių judėjimo srityje.

70.      Priminsiu, kad 1993 m. Sprendime Keck ir Mithouard(38) bei vėlesnėje nusistovėjusioje teismų praktikoje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinių nuostatų, draudžiančių kai kurias prekybos rūšis, taikymas gaminiams, kurių kilmė šalis yra kitos valstybės narės, nėra laikomas kliūtimi prekybai tarp valstybių narių EB 28 straipsnio prasme, jeigu šios nuostatos taikomos visiems nacionalinėje teritorijoje veiklą vykdantiems ūkio subjektams ir jeigu jos taip pat teisiškai ir faktiškai daro poveikį prekybai nacionaliniais gaminiais bei prekybai kitose valstybėse narėse pagamintais gaminiais(39).

71.      Teisingumo Teismas toliau tvirtina, kad to priežastis yra tokia: jei šios sąlygos įvykdytos, tokie taikomi teisės aktai „(kitose valstybėse narėse pagamintiems produktams) netrukdo patekti į rinką ar šio proceso neapsunkina labiau nei nacionaliniams produktams“(40).

72.      Taigi sprendimo Keck loginis pagrindas yra dvejopas patekimo į rinką ir diskriminacijos kriterijus: bet kuri nacionalinė priemonė, kliudanti kitų valstybių narių gaminiams patekti į rinką arba apsunkinanti jų patekimą labiau nei nacionalinių gaminių, laikytina laisvo prekių judėjimo apribojimu(41).

73.      Nagrinėjant atidžiau teismų praktiką, galima apibendrinant pasakyti, kad sprendimu Keck nustatomas toks pats kriterijus, kuris vėliau buvo pakartotas sprendimuose Alpine Investments (42) ir Graf (43) laisvo asmenų judėjimo srityje.

74.      Be to, panašus kriterijus, kurį, kaip matėme, iš esmės patvirtino dauguma pastarąjį dešimtmetį priimtų sprendimų asmenų judėjimo srityje(44), visiškai neprieštarauja Teisingumo Teismo sprendimuose Kraus ir Gebhard pateiktai pozicijai.

75.      Šis kriterijus tik patikslina apribojimo sąvokos apimtį šiuose sprendimuose, neginčydamas jos prasmės. Pirmiau mano pasiūlytu patikslinimu (66 punkte) tik siekiama išvengti, kad iš neaiškios šios sąvokos formuluotės neišplauktų iškreiptas asmenų judėjimo laisvės suvokimas, dėl kurio uždraustu apribojimu būtų laikomos net priemonės, kurių poveikis naudojimuisi ta laisve būtų veikiau hipotetinis arba bet kuriuo atveju visiškai neaiškus ir netiesioginis.

76.      Taigi manau, jog galima daryti išvadą: kiek tai susiję su įsisteigimo laisve, valstybės narės nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios ekonominės veiklos vykdymą, laikytinos Sutarčiai prieštaraujančiais apribojimais, jei dėl jų šia laisve besinaudojantis subjektas teisiškai ar faktiškai atsiduria mažiau palankiose sąlygose nei atitinkamoje valstybėje įsisteigęs subjektas, ar jei dėl jų tikslo arba pasekmių tiesiogiai daromas poveikis patekimui į rinką.

c) Ginčijamos priemonės kvalifikavimas

77.      Dabar atidžiau išnagrinėkime šioje byloje svarstomą Prancūzijos priemonę, t. y. draudimą mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose užsienio kredito įstaigos CaixaBank France dukterinei įmonei.

78.      Atsižvelgiant į mano ką tik bendrai aptartus kriterijus, nagrinėjamos priemonės teisėtumą reikia tikrinti remiantis tokia logine seka. Pirmiausia – ir svarbiausia – kyla klausimas, ar ši priemonė teisine prasme yradiskriminacinė, ar ja siekiama reglamentuoti patekimą į kredito rinką. Jei atsakymas neigiamas, reikia nustatyti, ar vis dėlto ji šioms dukterinėms įmonėms sudaro mažiau palankią faktinę padėtį nei tradiciškai Prancūzijos rinkoje įsisteigusiems bei veikiantiems konkurentams; ir galiausiai reikia nustatyti, ar jos pasekmės nėra tiesioginė kliūtis patekti į kredito rinką.

79.      Pirmiausia pastebėtina, kad prielaidą, jog nagrinėjama priemonė yra teisiškai diskriminacinė, reikia atmesti galutinai ir, manau, kad šiuo klausimu šalys iš esmės sutaria, nes formaliai priemonė banko veiklos vykdymo atžvilgiu nesudaro užsienio subjektams mažiau palankios padėties nei nacionaliniams subjektams.

80.      Dėl antro punkto taip pat lengvai reikia atmesti tikimybę, kad nagrinėjama priemone siekiama reglamentuoti banko veiklos pradėjimą.

81.      Gerai žinoma, kad pradėti kredito įstaigos veiklą galima tik gavus kompetentingos nacionalinės institucijos leidimą, kaip tai numato Direktyva 2000/12(45). Tokio leidimo suteikimo sąlygas, susijusias su tam tikros teisinės formos turėjimu, tam tikru akciniu kapitalu, tam tikrais reikalavimais, kvalifikuotąją dalį turinčių akcininkų tinkamumu (žr. 5 punktą ir 3 išnašą), nustato valstybės narės, įgyvendindamos pačioje direktyvoje nurodytus suderinimo kriterijus.

82.      Taisyklės dėl palūkanų už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose mokėjimo nepakeičia nė vienos iš šių sąlygų, nes šios taisyklės reglamentuoja tik jau leidimą turinčios įstaigos kredito veiklos vykdymo tvarką.

83.      Taigi reikia išnagrinėti du pirmiau 77 punkte nurodytus klausimus, t. y., ar dėl nagrinėjamų priemonių užsienio bankų dukterinės bendrovės Prancūzijoje faktiškai atsiduria mažiau palankioje padėtyje nei toje šalyje jau įsteigtos kredito įstaigos, ir todėl šios priemonės iš esmės yra diskriminuojančios, ir ar dėl savo pasekmių jos gali tiesiogiai daryti poveikį patekimui į kredito rinką.

84.      Mano nuomone, tokio nagrinėjimo išvada priklauso nuo to, kokį poveikį nagrinėjama priemonė gali sukelti Prancūzijos kredito sektoriui. Turima minty, kad reikia įvertinti faktus, o tai iš esmės paliekama atlikti nacionaliniam teismui(46).

85.      Šiuo tikslu nacionalinis teismas galėtų paklausti, ar, kaip iš esmės teigia CaixaBank France ir Komisija, tiesa, kad nagrinėjama nacionalinė priemonė užsienio bankų dukterinėms bendrovėms kliudo surenkant indėlius iš visuomenės veiksmingai konkuruoti su Prancūzijos teritorijoje tradiciškai įsteigtais bankais, turinčiais platų padalinių tinklą; ar priešingai, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė ir Prancūzijos bankai, šioje rinkoje egzistuoja kitos konkurencijos galimybės.

86.      Konkrečiai kalbant, reikia nustatyti, ar Prancūzijos kredito rinkoje lengvai prieinamos kitos indėlių formos, kai galima laisvai mokėti palūkanas ir kai tuo pasinaudodami bankai gali veiksmingai konkuruoti tarpusavyje dėl visuomenės indėlių.

87.      Jei taip nėra, užsienio banko dukterinė bendrovė, priimdama indėlius, negalėtų lengvai pritraukti kapitalo ir būtų priversta pasinaudoti tarpbankine rinka savo kredito veiklai finansuoti. Todėl galiausiai jos išlaidos būtų didesnės nei tradicinių Prancūzijoje įsteigtų bankų, kurie dėl plataus padalinių tinklo naudojasi privilegijuota padėtimi visuomenės indėlių rinkoje.

88.      Todėl darytina išvada, kad nagrinėjama priemonė užsienio banko dukterinėms bendrovėms sudaro mažiau palankias faktinessąlygas nei Prancūzijos bankams, todėl ji laikytina Sutartyje uždraustu įsisteigimo laisvės apribojimu.

89.      Be to, tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgdami į draudimą pasiūlyti pateikti į rinką indėlius iki pareikalavimo sąskaitose, už kuriuos būtų mokamos palūkanos, aptariami bankai prarastų vienintelį realų būdą pritraukti klientus Prancūzijos rinkoje. Iš to išplaukia, kad nagrinėjama priemonė, atsižvelgiant į jos pasekmes, taip pat gali tiesiogiai trukdyti užsienio bankų dukterinėms bendrovėms patekti į Prancūzijos rinką, ir šiuo aspektu taip pat apriboti įsisteigimo laisvę EB 43 straipsnio prasme(47).

d) Išvados

90.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui į pirmą Prancūzijos Conseil d'État klausimą atsakyti taip, kad valstybės narės teisės aktai, reglamentuojantys ekonominės veiklos vykdymą, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, iš esmės uždraustas pagal EB 43 straipsnį, jei šia teise besinaudojančiam subjektui sudaromos mažiau palankios teisinės ar faktinės sąlygos nei šioje valstybėje įsteigtam subjektui; arba bet kuriuo atveju kitaip daromas tiesioginis poveikis patekimui į rinką.

91.      Nacionalinė priemonė, šiuo atveju – draudimas mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose eurais yra įsisteigimo laisvės apribojimas, draudžiamas pagal EB 43 straipsnį, jeigu jo taikymas užsienio bankų dukterinėms bendrovėms neleidžia renkant indėlius iš visuomenės veiksmingai konkuruoti su platų padalinių tinklą turinčiais, nacionalinėje teritorijoje tradiciškai įsteigtais bankais.

92.      Tokį įvertinimą privalo atlikti nacionalinis teismas, kuris, konkrečiai kalbant, turi patikrinti, ar Prancūzijos kredito rinkoje lengvai prieinamos kitos indėlių formos, kai laisvai mokamos palūkanos, ir todėl bankai toje rinkoje gali veiksmingai konkuruoti.

Dėl antro klausimo

93.      Antru klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar yra bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą, kuris galėtų atsirasti taikant nagrinėjamą nacionalinę priemonę.

94.      Pirmiausia pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Bendrijos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos padalijimą, ne Bendrijos, o nacionalinis teismas, jeigu jis mano, kad nagrinėjama nacionalinė priemonė laikytina įsisteigimo laisvės apribojimu EB 43 straipsnio prasme, privalo įvertinti, ar šis draudimas yra pateisinamas(48).

95.      Vis dėlto, kaip žinoma, Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prireikus gali paaiškinti ir pateikti aiškinimo kriterijus, kurie kaip gairės padėtų nacionaliniam teismui išspręsti jo nagrinėjamą bylą(49).

96.      Šiuo klausimu nacionaliniam teismui reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką asmenų judėjimo laisvę ribojančios nacionalinės priemonės, kurios vienodai taikomos visiems asmenims arba įmonėms, vykdančioms savo veiklą priimančioje valstybėje narėje, gali būti pateisinamos, jei atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, su sąlyga, kad yra tinkamos įgyvendinti siekiamą tikslą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti(50).

97.      Prancūzija ir į bylą įstoję Prancūzijos bankai iš esmės teigė, kad nagrinėjama priemonė pateisinama privalomais vartotojų apsaugos reikalavimais ir, be to, išreiškia svarbų Prancūzijos vyriausybės ekonominės politikos pasirinkimą.

98.      Dėl vartotojų apsaugos jie mano, kad nagrinėjamo draudimo panaikinimas labai padidins einamųjų sąskaitų tvarkymo sąnaudas. Dėl šios priežasties bankai bus priversti iš vartotojų reikalauti atlyginti už šiuo metu nemokamai teikiamas bankų paslaugas, pavyzdžiui, čekių išdavimą ir grynųjų išdavimą pinigų automatuose.

99.      Be to, jų nuomone, draudimas mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose yra, kaip pirmiau nurodyta, ekonominės politikos pasirinkimo, skirto paskatinti vidutinio bei ilgalaikio termino santaupų laikymą, konkrečiai kalbant, sustabdyti infliaciją, išraiška.

100. CaixaBank France ir Komisijos nuomone, toks reikalavimas nėra tinkamas pateisinti nagrinėjamą priemonę. Jų manymu, bet kuriuo atveju ji neatitinka proporcingumo principo.

101. Savo ruožtu pažymėsiu, kad ir santaupų laikymo skatinimas, ir vartotojų apsauga yra tikslai, prilygstantys apsaugai, ir ginčijama priemonė, mano manymu, yra tinkama priemonė juos pasiekti. Vis dėlto, manau, kad Prancūzijos įstatymų leidėjo pasirinktas būdas dėl toliau nurodytų priežasčių viršija tai, kas būtina juos pasiekti.

102. Dėl ilgalaikio taupymo skatinimo manau, kad neįtikinama tai, jog vienintelė galima praktinė priemonė yra besąlyginis draudimas mokėti palūkanas už trumpalaikes santaupas. Priemonės, kurios apima maksimalių palūkanų už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose nustatymą arba vidutinio bei ilgalaikio termino investicijų skatinimą bent jau prima facie man atrodo visiškai tinkama alternatyva.

103. Dėl vartotojų apsaugos pritariu CaixaBank France pateiktam argumentui, jog poreikis apsaugoti vartotojus išsaugant nemokamas pagrindines banko paslaugas gali būti tinkamai pasiektas atitinkamomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.

104. Taigi aš taip pat manau, kad šiam tikslui pasiekti pakanka reikalauti, jog banko įstaigos pageidaujantiems vartotojams suteiktų indėlių iki pareikalavimo sąskaitas, už kurias palūkanos nėra mokamos, kartu palikdamos nemokamas banko paslaugas, ir tuo pat metu šioms įstaigoms leistų mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose bei prireikus teiktų mokamas banko paslaugas.

105. Padaręs tokią išvadą primenu, kad galutinę nuomonę šiuo klausimu turi pareikšti ne Teisingumo Teismas. Nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje yra tenkinamos Bendrijos teisės nustatytos sąlygos (kurios buvo nurodytos 96 punkte), privalo nacionalinis teismas.

106. Negalima atmesti galimybės, kad šiuo atveju atsiras aplinkybių arba bus pateikta argumentų, pateisinančių priemonę, nagrinėjamą nacionalinio teismo byloje. Vis dėlto primintina, kad šiuo metu, mano manymu, nagrinėjamos priemonės negalima pateisinti privalomais bendrojo intereso pagrindais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga arba skatinimu laikyti santaupas, nes ji viršija tai, kas būtina pasiekti tokius tikslus.

107. Todėl į antrą Prancūzijos Conseil d'État pateiktą klausimą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip: kadangi tokios nagrinėjamos nacionalinės priemonės laikomos įsisteigimo laisvės apribojimu EB 43 straipsnio prasme, pripažintina, jog Teisingumo Teismui pateiktų faktų pagrindu toks apribojimas nėra pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais, kuriais buvo remtasi šioje byloje, konkrečiai kalbant vartotojų apsauga arba skatinimu laikyti santaupas.

II – Išvada

108. Atsižvelgdamas į tas, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Prancūzijos Conseil d'État pateiktus klausimus atsakyti taip:

„1.      Ekonominės veiklos vykdymą reglamentuojantys valstybės narės teisės aktai yra įsisteigimo laisvės apribojimas, kurį iš esmės draudžia EB 43 straipsnis, jei šia teise besinaudojančiam subjektui jie sudaro mažiau palankias teisines ar faktines sąlygas nei šioje valstybėje įsteigtam subjektui; arba kitaip tiesiogiai daro poveikį patekimui į rinką.

Nacionalinė priemonė, šiuo atveju – draudimas mokėti palūkanas už indėlius iki pareikalavimo sąskaitose eurais, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, kuris draudžiamas pagal EB 43 straipsnį, jeigu jį taikant užsienio bankų dukterinėms bendrovėms neleidžiama renkant indėlius iš visuomenės veiksmingai konkuruoti su platų padalinių tinklą turinčiais, nacionalinėje teritorijoje tradiciškai įsteigtais bankais.

Tokį įvertinimą privalo atlikti nacionalinis teismas, kuris, konkrečiai kalbant, turi patikrinti, ar Prancūzijos kredito rinkoje lengvai prieinamos kitos indėlių formos, kai laisvai mokamos palūkanos, ir todėl bankai toje rinkoje gali veiksmingai konkuruoti.

2.      Kadangi tokios nagrinėjamos nacionalinės priemonės laikomos įsisteigimo laisvės apribojimu EB 43 straipsnio prasme, pripažintina, kad, remiantis Teisingumo Teismui pateiktais faktais, toks apribojimas nėra pateisinamas privalomais bendrojo intereso pagrindais, kuriais buvo remtasi šioje byloje, būtent vartotojų apsauga arba skatinimu laikyti santaupas“.

---

1 – Originalo kalba: italų.

---

2 – 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (toliau – Direktyva 2000/12 arba Direktyva; OL L 126, p. 1).

---

3 – Konkrečiai kalbant, dėl: pradinio kapitalo (5 straipsnis), reikalavimų vadovams ir buveinės vietai (6 straipsnis), reikalavimų kvalifikuotąją dalį turintiems akcininkams ir dalininkams (7 straipsnis) ir veiklos programos (8 straipsnis).

---

4 –      2003 m. rugpjūčio 1 d. įstatymo Nr. 2003‑706 (paskelbtas 2003 m. rugpjūčio 2 d. Journal officiel) 46 straipsnis iš L.312‑3 straipsnio išbraukė tarp skliaustų įrašytus žodžius; tačiau šio įstatymo 47 straipsnis nurodo, kad Bankų ir finansų reikalų komiteto taisyklės išlieka taikytinos. Todėl su šia byla susiję teisės aktai iš esmės nebuvo pakeisti, ir tai aiškiai patvirtino Prancūzijos vyriausybė atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą.

---

5 –      Neoficialus vertimas.

---

6 – Žr. 4 išnašą.

---

7 – Šio komiteto Sprendimu Nr. 92‑13 šis draudimas buvo išplėstas indėliams priimti Prancūzijoje; tuos indėlius priima bankų, kurių buveinės yra kitose valstybėse narėse, filialai.

---

8 – 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas (C‑19/92, Rink. p. I‑1663).

---

9 – 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimas (C‑55/94, Rink. p. I‑4165).

---

10 – 1999 m. gegužės 11 d. Sprendimas (C‑255/97, Rink. p. I‑2835).

---

11 – Žr. 1985 m. birželio 18 d. Sprendimą Steinhauser (C‑197/84, Rink. p. I‑1819); 1993 m. kovo 10 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C‑111/91, Rink. p. I‑817) ir 1993 m. kovo 30 d. Sprendimą Konstantinidis (C‑168/91, Rink. p. I‑1191)

---

12 – Bankai remiasi 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimu Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921) ir 2000 m. vasario 27 d. Sprendimu Graf (C‑190/98, Rink. p. I‑493), susijusiais su darbuotojais, bei 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimu Alpine Investments (C‑384/93, Rink. p. I‑1141), 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimais Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑98/01, Rink. p. I‑4641) ir Komisija prieš Ispaniją (C‑463/00, Rink. p. I‑4581, dėl Golden shares) atitinkamai paslaugų teikimo ir kapitalo judėjimo srityje.

---

13 – Žr. minėtų sprendimų Kraus 32 punktą ir Gebhard 37 punktą.

---

14 – Žr. šiuo klausimus 1977 m. balandžio 28 d. sprendimą Thieffry (71/76, Rink. p. 765, 19 punktas) ir minėto sprendimo Steinhauser 14 punktą.

---

15 – Žr. 21 ir 22 punktus, kuriuos nurodau toliau: „21. <...> tokio kaip pagrindinėje byloje diplomo turėtojas gali atsidurti palankesnėje profesinės karjeros požiūriu padėtyje tiek, kiek turėdamas šį diplomą jis gali gauti didesnį užmokestį arba greičiau kilti karjeros laiptais, arba karjeros metu užimti tam tikras konkrečias pareigas, skirtas ypač aukštos kvalifikacijos asmenims. 22. Panašiai galimybė panaudoti užsienyje suteiktus diplomus, papildančius nacionalinius diplomus, kurių reikalaujama norint užsiimti profesine veikla, labai palengvina savarankiško dabuotojo įsisteigimą ir bet kuriuo atveju atitinkamos profesinės veiklos vykdymą“. (Paryškinta mano)

---

16 – 2001 m. vasario 1 d. Sprendimas (C‑108/96, Rink. p. I‑837).

---

17 – 2002 m. spalio 17 d. Sprendimas (C‑79/01, Rink. p. I‑8923).

---

18 – Minėto sprendimo Gebhard 37 punktas. (Paryškinta mano)

---

19 – Minėta 10 išnašoje.

---

20 – Minėto sprendimo Pfeiffer 20 punktas.

---

21 – Pirmiau minėta 12 išnašoje.

---

22 – 1996 m. vasario 1 d. Sprendimas (C‑177/94, Rink. p. I‑161).

---

23 – 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimas (C‑250/95, Rink. p. I‑2471).

---

24 – 2001 m. kovo 8 d. sprendimas (C‑397/98 ir C‑410/98, Rink. p. I‑1727).

---

25 – Telefono naudojimas, siūlant paslaugas potencialiems klientams be jų išankstinio sutikimo.

---

26 – Minėto sprendimo Alpine 28 punktas.

---

27 – Ten pat, 38 punktas. (Paryškinta mano)

---

28 – Ten pat, 27 punktas. Šiuo klausimu žr. 1978 m. birželio 28 d. Sprendimą Kenny (1/78, Rink. p. 1489, 18 punktas); 1979 m. liepos 3 d. Sprendimą Van Dam en Zonen ir kt. (185/78–204/78, Rink. p. 2345, 10 punktas); 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimą Wood ir Cowie (C‑251/90 ir C‑252/90, Rink. p. I‑2873, 19 punktą); 1994 m. liepos 14 d. Sprendimą Peralta (C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 48 punktas); minėto sprendimo Perfili 17 punktą.

---

29 – Minėto sprendimo 12 punktas.

---

30 – 1996 m. birželio 20 d. Sprendimas (C‑418/93–C‑421/93, C‑460/93–C‑462/93, C‑464/93, C‑9/94–C‑11/94, C‑14/94, C‑15/94, C‑23/94, C‑24/94 ir C‑332/94, Rink. p. I‑2975).

---

31 – 1997 m. birželio 5 d. Sprendimas (C‑398/95, Rink. p. I‑3091).

---

32 – 1999 m. spalio 21 d. Sprendimas (C‑67/98, Rink. p. I‑7289).

---

33 – Minėto sprendimo 12 punktas.

---

34 – Minėto Sprendimo Graf 23 punktas. (Paryškinta mano) Kitaip nei versijoje italų kalba, versijose prancūzų ir kitomis kalbomis nėra prieveiksmio „tiesiogiai“; versijoje prancūzų kalba nurodyta: „pour être aptes à constituer de telles entraves, il faut qu’elles conditionnent l’accès des travailleurs au marché du travail“. Reikia priminti, kad šioje byloje taikydamas šį kriterijų Teisingumo Teismas pažymėjo, „kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata darbuotojui negalėjo neleisti arba trukdyti nutraukti jo darbo sutartį, siekiant įsidarbinti pas kitą darbdavį, nes kompensacija nutraukus darbo santykius priklausė ne nuo to, ar darbuotojas nusprendė pasilikti dirbti dabartiniam darbdaviui, o nuo būsimo ir hipotetinio įvykio, t. y. vėlesnio sutarties pasibaigimo, kuris nepriklauso nuo jo valios, arba nesant jo kaltės“ (24 punktas).

---

35 – Ten pat, 25 punktas. Šiuo atveju, Teisingumo Teismo nuomone, teisės į kompensaciją nutrūkus darbo santykiams praradimas buvo „pernelyg neapibrėžta ir netiesioginė tikimybė, kad teisės aktai galėtų būti laikomi galinčiais pažeisti darbuotojų judėjimo laisvę, jeigu jie, nutraukus darbo sutartį darbuotojo iniciatyva, nenumatė tokių pat pasekmių kaip pasibaigimui, nepriklausančiam nuo darbuotojo valios arba nesant jo kaltės“.

---

36 – 48 ir kiti punktai.

---

37 – Žr. 55 ir kitus punktus.

---

38 – 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas sujungtose bylose Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097).

---

39 – Minėto Sprendimo Keck 16 punktas.

---

40 – Minėto Sprendimo Keck 17 punktas. (Paryškinta mano)

---

41 – Taip pat žr., inter alia, minėto sprendimo Keckir Mithouard 17 punktą ir 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Hünermund ir kt. (C‑292/92, Rink. p. I‑6787, 21 punktas); 1994 m. birželio 2 d. Sprendimą Boermans (C‑401/92 ir C‑402/92, Rink. p. I‑2199, 12 punktas); 1995 m. vasario 9 d. Sprendimą Leclerc-Siplec (C‑412/93, Rink. p. I‑179, 21 punktas); 1995 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑391/92. Rink. p. I‑1621, 13 punktas), 2000 m. vasario 13 d. Sprendimą TK-Heimdienst (C‑254/98, Rink. p. I‑151, 26 punktas); 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Gourmet (C‑405/98, Rink. p. I‑1795, 18 punktas). Žr. tuo pačiu klausimu generalinio advokato N. Fennelly išvados minėtoje byloje Graf 19 punktą. Galiausiai žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, dar neskelbto Rinkinyje, 67 ir paskesnius punktus).

---

42 – Žr. 49 ir kitus punktus.

---

43 – Žr. 55 ir kitus punktus.

---

44 – Žr. pirmiau 44 ir kitus punktus. Be to, dėl požiūrio, suderinamo su nurodytuoju tekste, žr., inter alia, 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Überseering (C‑208/00, Rink. p. I‑9919, 78 ir kitus punktus: visiškai uždrausta pradėti veiklą); 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą X ir Y (C‑436/00, Rink. p. I‑0829, 36 ir 67 punktai: netiesioginė diskriminacija) ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Gambelli ir kt. (C‑243/01, Rink. p. I‑0000, 48 punktas: netiesioginė diskriminacija).

---

45 – Žr. 5 punktą.

---

46 – Žr., inter alia, 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Teckal (C‑107/98, Rink. p. I‑8121, 29 ir 31 punktai); 2000 m. birželio 22 d. Sprendimą Fornasar ir kt. (C‑318/98, Rink. p. I‑4785, 32 punktas); 2003 m. spalio 16 d. Sprendimą Traunfellner (C‑421/01, Rink. p. I‑11941, 21 punktas).

---

47 – Tokiu aprašytu atveju draudimas mokėti palūkanas už einamąsias sąskaitas būtų iš dalies panašus į „cold calling“ draudimą, kuris buvo nagrinėtas sprendime Alpine Investments (žr. 50 ir paskesnius punktus). Kaip matėme, šioje byloje draudimas buvo laikomas „galinčiu apriboti laisvą tarptautinių paslaugų teikimą“ tiek, kiek jis „(atėmė) iš atitinkamų subjektų galimybę pasinaudoti greita ir tiesiogine reklama bei susisiekti su kitose valstybėse narėse esančiais potencialiais klientais“ (28 punktas).

---

48 – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Haim (C‑424/97, Rink. p. I‑5123, 58 punktas); minėto Sprendimo Payroll ir kt. 29 punktas.

---

49 – Ten pat.

---

50 – Minėto sprendimo Kraus 32 punktas; minėto sprendimo Gebhard 37 punktas; 1999 m. kovo 9 d. Sprendimo Centros (C‑212/97, Rink. p. I‑1459, 34 punktas); minėto sprendimo Pfeiffer 19 punktas; minėto sprendimo Haim 57 punktas; minėto sprendimo Payrollir kt. 28 punktas.