GENERALINIO ADVOKATO

F. G. JACOBS IŠVADA,

pateikta 2004 m. kovo 25 d.(1)

Byla C-372/02

Roberto Adanez-Vega

prieš

Bundesanstalt für Arbeit

1.        Šioje byloje Bundessozialgericht (Federalinis socialinis teismas, Vokietija) pateikė klausimus dėl Reglamento Nr. 1408/71(2) (toliau – reglamentas) 3, 13, 67 ir 71 straipsnių išaiškinimo.

2.        Pirmiausia Teisingumo Teismo klausiama dėl teisės, taikytinos Ispanijos piliečiui, kuris beveik visą gyvenimą gyvenęs Vokietijoje, devynis mėnesius praleido Ispanijoje, atlikdamas privalomąją karinę tarnybą, po kurios grįžęs į Vokietiją prašė nedarbo išmokos, ir, antra, ar reglamentas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į karinės tarnybos laikotarpį, nustatant ieškovo teisę į tokią išmoką.

3.        Nagrinėjamos reglamento nuostatos yra 3 straipsnis (kuris nustato vienodo vertinimo principą), 13 straipsnio 2 dalis (kurioje išdėstomos taikytiną teisę nustatančios taisyklės), 67 straipsnis (kuris nustato arba atsižvelgia į draudimo arba darbo pagal darbo sutartį, atlikto kitoje valstybėje narėje, laikotarpių sumavimo taisykles, nustatant teisę į nedarbo išmoką) ir 71 straipsnis (kuriame kalbama apie bedarbius, iš esmės, paskutinį kartą dirbusius valstybėje narėje, kuri nėra jų gyvenamosios vietos valstybė narė). Šių nuostatų tekstas nagrinėtinas tiek, kiek reikalinga pradėti diskusiją dėl klausimo ar klausimų, su kuriais jos yra susijusios.

4.        Reglamento Nr. 574/72(3) 80 straipsnis taip pat yra tinkamas. Šis reglamentas nustato Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnį, Reglamento Nr. 574/72 80 straipsnis numato, kad valstybės narės, kurios teisės aktai asmeniui buvo taikomi pastaruoju metu, įdarbinimo tarnybos išduoda pažymą, liudijančią apie jo draudimo arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus pagal šiuos teisės aktus .

 Susiję nacionalinės teisės aktai

5.        Arbeitsförderungsgesetz (Darbo rėmimo įstatymas, toliau – AFG) 100 straipsnis nurodo, kad asmuo turi teisę į nedarbo išmoką, jei, inter alia, yra išpildyta išdirbto laiko sąlyga. 104 straipsnis numato, kad išdirbto laiko sąlyga yra išpildyta, jei asmuo per atitinkamą 3 metų laikotarpį, skaičiuojamą iki pirmos nedarbo dienos, nuo kurios yra išpildytos kitos sąlygos, suteikiančios teisę į nedarbo išmoką, dirbo 360 dienų, kai privalomai mokamos socialinio draudimo įmokos.

6.        Pagal 107 straipsnį karinės tarnybos laikas yra prilyginamas darbo laikui, kurio metu mokamos socialinio draudimo įmokos.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

7.        Nutartyje pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo yra išdėstyti tokie faktai.

8.        Ieškovas yra Ispanijos pilietis, kuris gimė 1974 m. Vokietijoje ir ten deklaravo savo pagrindinę gyvenamąją vietą. Nuo 1991 m. rugsėjo mėn. iki 1994 m. liepos mėn. jis mokėsi Madride, siekdamas tapti elektronikos inžinieriumi energijos pramonėje. Nuo 1994 m. rugpjūčio 3 d. iki rugpjūčio 31 d. ir nuo 1994 m. lapkričio 3 d. iki 1995 m. balandžio 20 d. ieškovas dirbo Vokietijoje elektriku. 1995 m. balandžio 21 d. jis išvyko į Ispaniją, kur atliko privalomąją karinę tarnybą nuo 1995 m. gegužės 18 d. iki 1996 m. vasario 15 d.; nuo 1996 m. gegužės 30 d. jis vėl dirbo Vokietijoje.

9.        Pagal Reglamento Nr. 574/72 80 straipsnį Ispanijos socialinės apsaugos institucija 1997 m. sausio mėn. išdavė pažymą, patvirtinančią, kad ieškovas nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 4 d. įgijo draudimo arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpius.

10.      Ieškovas deklaravo atsakovei, kad nuo 1996 m. balandžio 25 d. jis yra bedarbis. Atsakovė atsisakė suteikti bedarbio išmokas, remdamasi tuo, kad nebuvo išpildyta išdirbto laiko sąlyga, nes ieškovo privalomosios karinės tarnybos laikotarpis Ispanijoje nėra darbas, kurio metu mokamos socialinio draudimo įmokos AFG prasme.

11.      Ieškovas pateikė ieškinį Hanoverio Sozialgericht (Socialinis teismas), kuris jį pripažino; pastarojo teismo sprendimas buvo patvirtintas Landessozialgericht (Aukštesnysis socialinis teismas). Atsakovė pateikė apeliacinį skundą Bundessozialgericht.

12.      Šis teismas pažymi, kad atitinkamas trejų metų laikotarpis apima 1993 m. balandžio 25 d.–1996 m. balandžio 24 dieną. Tuo metu ieškovas pagal darbo sutartį dirbo Vokietijoje ir privalomai turėjo mokėti nuo 1994 m. rugpjūčio 3 d iki 1994 m. rugpjūčio 31 d. bei nuo 1994 m. lapkričio 3 d. iki 1995 m. balandžio 20 dienos. Tai yra 198 darbo dienos – mažiau nei 360 dienos. Tačiau ieškovas turėtų teisę į nedarbo išmoką, jei būtų atsižvelgta į privalomąją karinę tarnybą nuo 1995 m. gegužės 18 d. iki 1996 m. vasario 15 dienos. Pagal Vokietijos teisę šiuo laikotarpiu negali būti remiamasi nustatant, ar yra išpildyta išdirbto darbo laiko sąlyga, bet į jį gali būti atsižvelgta pagal Bendrijos teisę. Tai reiškia, kad pagal Bendrijos teisę būtent atsakovė galėjo suteikti nedarbo išmoką, ir kad išmokos sąlygų buvo laikytasi. Ar taip yra šiuo atveju, priklauso nuo tam tikrų Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų išaiškinimo. Todėl Bundessozialgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui keletą prejudicinių klausimų.

13.      Pilnas prejudicinių klausimų tekstas pateikiamas šios išvados priede. Iš esmės jie iškelia tokias problemas: pirma, kuri teisė taikytina šios bylos aplinkybėmis: Ispanijos ar Vokietijos; antra, ar ieškovo privalomoji karinė tarnyba yra prilyginama „darbui pagal sutartį“, kaip apibrėžta reglamento 71 straipsnio 1 dalyje; trečia, ar teigiamo atsakymo į šį klausimą atveju 67 straipsnis yra iš esmės taikomas kartu su 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčiu; ir ketvirta, ar teigiamo atsakymo į šį klausimą atveju 67 straipsnis reikalauja atsižvelgti į privalomosios karinės tarnybos laikotarpį, atliktą po ieškovo paskutinio draudimo laikotarpio pagal Vokietijos teisės aktus. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reglamento 3 straipsnis reikalauja atsižvelgti į karinės tarnybos laikotarpį, jei pirmiau minėtos nuostatos to nereikalauja.

14.      Ieškovas, Vokietijos ir Portugalijos vyriausybės bei Komisija pateikė rašytines pastabas. Teismo posėdžio nebuvo, nes to nebuvo prašoma.

 Taikytinos teisės nustatymas

15.      Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar asmeniui, kuris yra tokioje situacijoje kaip ieškovas, taikoma Ispanijos teisė pagal reglamento 13 straipsnio 2 dalies e punktą, ar Vokietijos teisė pagal reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą.

 Reglamento 13 straipsnis

16.      13 straipsnis „Bendros taisyklės“ yra pirmoji dispozicija Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje „Taikytinos teisės nustatymas“.

17.      Faktinių aplinkybių metu galiojusi 13 straipsnio 1 dalis numato:

„Laikantis 14c straipsnio (netaikomo šioje byloje), asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.“

18.      13 straipsnio 2 dalis nurodo teisės, taikytinos tam tikromis aplinkybėmis, nustatymo taisykles. Taisyklėms taikomi 14–17 straipsniai, kurie primena II antraštinę dalį su įvairiomis konkrečiomis taisyklėmis, iš kurių nė viena nėra taikoma šioje byloje.

19.      13 straipsnio 2 dalies a punktas numato:

„vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje.“

20.      13 straipsnio 2 dalies e punktas numato:

„Asmeniui, pašauktam arba pakartotinai pašauktam į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės teisės aktai. Jei pagal šiuos teisės aktus teisei (į išmokas) yra taikomas draudimo laikotarpių išpildymas prieš ar po tokios karinės arba civilinės tarnybos, pagal bet kokios kitos valstybės narės teisės aktus bus atsižvelgta į draudimo laikotarpius, kiek tai reikalinga, jei šie draudimo laikotarpiai atlikti pagal pirmos valstybės teisės aktus. Darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo, pašauktas arba pakartotinai pašauktas į tarnybą ginkluotosiose pajėgose arba į civilinę tarnybą, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statusą.“

21.      13 straipsnio 2 dalies f punktas, įterptas į Reglamentą Nr. 1408/71 ir įsigaliojęs nuo 1991 m. liepos 29 d. Reglamentu Nr. 2195/91(4) numato, kad:

„Darbuotojui, kuriam nustoja būti taikomi valstybės narės teisės aktai, kol kitos valstybės narės teisės aktai bus pradėti jam taikyti pagal taisykles, numatytas ankstesnėse pastraipose arba pagal vieną iš išimčių ar specialių taisyklių, numatytų 14–17 straipsniuose, taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurios teritorijoje jis gyvena, atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas“.

 Vertinimas

22.      Mano nuomone, taikytini teisės aktai turi būti nustatyti tik remiantis reglamento II antraštine dalimi „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ ir pakartotinai Teisingumo Teismo apibūdinti kaip „užbaigta bei vieninga kolizinių taisyklių sistema“(5). Iš tikrųjų 13 straipsnio 1 dalis aiškiai teigia: „laikantis 14c straipsnio asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.“ Todėl aš negaliu sutikti su Komisijos argumentais, kad taikytini teisės aktai yra reguliuojami ne II antraštine dalimi, o kitomis reglamento nuostatomis.

23.      Žinoma, kitose reglamento antraštinėse dalyse yra nuostatų, kurios numato, kad tam tikromis aplinkybėmis taikomi kitos valstybės narės teisės aktai nei nustatyta II antraštinėje dalyje. Tačiau Teisingumo Teismo išaiškinto reglamento struktūra aiškiai pagrįsta tvirtinimu, kad teisės aktai, iš principo taikytini asmeniui, prašančiam socialinės apsaugos išmokų, visada gali būti nustatomi remiantis II antraštine dalimi, net jei tam tikroje situacijoje konkrečios reglamento nuostatos konkrečiam tikslui nurodo taikyti kitos valstybės narės teisės aktus.

24.      Šioje byloje ieškovas, pirma, dirbo Vokietijoje 1994 m. rugpjūčio 3 d.–rugpjūčio 31 d. ir 1994 m. lapkričio 3 d.–1995 m. balandžio 20 d.; tuo laikotarpiu jam buvo taikoma Vokietijos teisė pagal 13 straipsnio 2 dalies a punktą ir, antra, jis atliko privalomąją karinę tarnybą Ispanijoje nuo 1995 m. gegužės 18 d. iki 1996 m. vasario 15 d., tuo laikotarpiu jam buvo taikoma Ispanijos teisė pagal 13 straipsnio 2 dalies e punktą. Klausiama, kokia teisė buvo taikoma tada, kai jis grįžo į Vokietiją ir prašė nedarbo išmokų.

25.      Teisingumo Teismo sprendime Kuusijärvi(6), kuriame nagrinėjamas 13 straipsnio 2 dalies f punktas, pateikiamas atsakymas į šį klausimą. Šioje byloje Teisingumo Teismas teigė, kad „asmens, kuriam netaikoma jokia teisė pagal kitas 13 straipsnio 2 dalies nuostatas <…> arba kitas Reglamento Nr. 1408/71 14–17 straipsnių nuostatas, atveju, (13 straipsnio 2 dalies f punkte) nurodoma, kad šiam asmeniui taikoma tos valstybės narės teisė, kurioje jis gyvena“. Aprašyta situacija akivaizdžiai apibūdina ieškovo padėtį šioje byloje. Vokietijos vyriausybė taip pat yra šios nuomonės.

26.      Nors Portugalijos vyriausybė teigia, kad pagal 13 straipsnio 2 dalies e punktą yra taikoma Ispanijos teisė, vis dėlto šis tvirtinimas yra susijęs tik su karinės tarnybos laikotarpiu taikomais teisė aktais, nes pirmu prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti vėliau taikomą teisę.

27.      Komisija teigia, kad 13 straipsnio 2 dalies f punktas nėra taikomas nei pasibaigus karinei tarnybai, nei praradus darbą: jeigu būtų kitaip, bedarbis visada galėtų persikelti į kitą valstybę narę bei prašyti ten nedarbo išmokų. Tačiau šis požiūris prieštarauja Teisingumo Teismo sprendimui byloje Kuusijärvi, kurioje teigiama, kad „asmeniui, kuris visiškai nedirba valstybės narės teritorijoje <…> pagal 13 straipsnio 2 dalies f punktą taikoma <…> valstybės, kurioje jis dirbo anksčiau, teisė, jeigu jis ir toliau ten gyvena, arba tam tikrais atvejais valstybės, į kurią jis persikėlė gyventi, teisė“(7).

28.      Be to, yra aišku, kad teiginio „asmuo, nutraukęs savo profesinę veiklą“ Teisingumo Teismas nenorėjo taikyti tik asmenims, kurie galutinai nutraukė savo profesinę veiklą. Byloje Kuusivärvi Švedijos ir Norvegijos vyriausybės teigė, kad 13 straipsnio 2 dalies f punktas taikytinas tik šiems asmenims, nes asmeniui, kuris tik laikinai nedirba, pagal 13 straipsnio 2 dalies a punktą taikoma valstybės narės, kurioje jis pastarąjį kartą dirbo, net jei ir gyveno kitoje valstybėje narėje, teisė. Teisingumo Teismas konstatavo, jog 13 straipsnio 2 dalies f punkto formuluotėje nenurodoma, kad jo taikymo sritis buvo tokiu būdu apribota; priešingai, ši nuostata buvo išdėstyta bendromis sąvokomis, kad būtų galima nagrinėti bet kokią situaciją, dėl kurios valstybės narės teisės aktai dėl kurios nors priežasties nustoja būti taikomi asmeniui; ir ne tik dėl to, kad atitinkamas asmuo galutinai ar laikinai nutraukė savo profesinę veiklą šioje valstybėje narėje(8).

29.      Bet kuriuo atveju aš nesu įsitikinęs, kad Komisijos susirūpinimas yra pagrįstas. Net jei 13 straipsnio 2 dalies f punkto veikimas yra toks, kad asmeniui, nutraukusiam savo profesinę veiklą vienoje valstybėje narėje ir persikėlusiam gyventi į kitą valstybę narę, yra taikoma pastarosios valstybės narės teisė, tai nesuteikia asmeniui teisės prašyti nedarbo išmokos iš šios valstybės. Teisingumo Teismas sprendime Kuusijärvi pabrėžė, kad vienintelis reglamento 13 straipsnio 2 dalies tikslas yra nustatyti taikytiną nacionalinę teisę asmenims, esantiems vienoje iš minėtos nuostatos a–f punktuose nurodytų situacijų. Šios nuostatos tikslas nėra nustatyti sąlygas, kuriomis remiantis vertinamos teisė ar pareiga prisijungti prie socialinės apsaugos sistemos arba prie tam tikros tokios sistemos atšakos: keletą kartų Teisingumo Teismas nurodė, kad šias sąlygas turi numatyti kiekvienos valstybės narės įstatymų leidėjas(9). Kai valstybė narė teisei į nedarbo išmoką taiko sąlygą, kad ieškovas turi įgyti draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, reglamento 67 straipsnyje reikalaujama, kad ši valstybė, apskaičiuodama įgytus laikotarpius, atsižvelgtų į kitoje valstybėje narėje įgytus laikotarpius. Tačiau šis reikalavimas taikomas, tik kai asmuo įgijo „paskiausiai“ šiuos laikotarpius valstybėje narėje, kurioje paduotas prašymas dėl išmokų(10). Todėl aš nemanau, kad 13 straipsnio 2 dalies f punkto išaiškinimas, kurį aš siūlau, turėtų Komisijos apibūdintą veikimą.

30.      Tačiau man rūpestį kelia galimybė, kad 13 straipsnio 2 dalies f punkto išaiškinimas, nurodytas sprendime Kuusijärvi, gali turėti įtakos reglamento sistemai, ir ypač III antraštinės dalies 6 skyriaus „Nedarbas“ nuostatoms. Šis skyrius apima 67–71 straipsnius. 71 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis nurodo, kad tam tikri bedarbiai gauna nedarbo išmokas „pagal tos (kompetentingos) valstybės teisės aktus, tartum jis gyventų jos teritorijoje“; 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis numato, kad kiti bedarbiai gauna išmokas pagal valstybės, kurios teritorijoje jie gyvena, teisės aktus. Iš reglamento sistemos ir Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad sąvoka „kompetentinga valstybė“ turi būti apibrėžta kaip valstybė, kurios teisės aktai taikomi kartu su bendromis reglamento 13 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis(11). Turint omenyje, kad Reglamentas Nr. 2195/91 buvo papildytas 13 straipsnio 2 dalies f punktu(12), nusistovėjusioje teismo praktikoje buvo nustatyta, jog prašančiam išmokos bedarbiui (pagal 13 straipsnio 2 dalies a punktą) taikytini valstybės, kurioje jis dirbo paskiausiai, teisės aktai(13); nenuostabu, kad aiškindamas šias nuostatas Teisingumo Teismas manė, jog ši valstybė paprastai yra kompetentinga valstybė, išmokant nedarbo išmokas(14). Jei 13 straipsnio 2 dalies f punkto veikimas būtų toks, kad kitoje, nei dirbo paskiausiai, valstybėje narėje gyvenančiam bedarbiui taikytini gyvenamosios valstybės teisės aktai, 71 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis netektų reikšmės, o 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis taptų nereikalingas. Todėl šioje byloje Teisingumo Teismas turėtų nurodyti, kad 13 straipsnio 2 dalies f punkto išaiškinimas sprendime Kuusijärvi netaikomas byloms, susijusioms su nedarbo išmoka, kuri išlieka reguliuojama 13 straipsnio 2 dalies a punkto arba pagal analogiją atitinkamai 13 straipsnio 2 dalies b–e punktų. Jei taip būtų, šioje byloje pagal 13 straipsnio 2 dalies e punktą ieškovui būtų taikoma Ispanijos teisė.

31.      Dėl likusių prejudicinių klausimų aš manau, kad pagal sprendimą Kuusijärvi, remiantis 13 straipsnio 2 dalies f punktu, taikytina yra Vokietijos teisė. Tačiau jei Teisingumo Teismas turi nuspręsti, kaip aš siūliau pirmiau, kiek tai tinkama, trumpai panagrinėsiu, kokia būtų situacija, jei būtų taikytina Ispanijos teisė.

 Reglamento 71 straipsnis

 Susijusios nuostatos

32.      Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnyje pateikiama keletas apibrėžimų, įskaitant:

„r)      draudimo laikotarpiai reiškia įmokų mokėjimo laikotarpius arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, kurie tokiais nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti ar laikomi įgytais, ir visus taip traktuojamus laikotarpius, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami draudimo laikotarpiams;

s)      darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai arba savarankiško darbo laikotarpiai reiškia laikotarpius, kurie tokiais nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti, ir visus taip traktuojamus laikotarpius, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami darbo pagal sutartį laikotarpiams arba savarankiško darbo laikotarpiams“.

33.      71 straipsnis vadinasi „Bedarbiai, kurie paskiausio darbo metu gyveno valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė“. 71 straipsnio 1 dalies pradžia išdėstyta taip:

„Bedarbis, kuris paskiausio darbo metu gyveno valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje, išmokas gauna pagal šias nuostatas.“

34.      71 straipsnio 1 dalies a punktas skirtas pasienio darbuotojams ir iš esmės nustatoma, kad pasienio darbuotojas, kuris iš dalies arba atsitiktinai yra bedarbis jį įdarbinusioje įmonėje, gauna išmokas pagal kompetentingos valstybės teisės aktus, tartum jis gyventų tos valstybės teritorijoje (71 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis), nes pasienio darbuotojas, tapęs visišku bedarbiu, išmokas gauna pagal tos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, tartum tie teisės aktai jam būtų buvę taikomi jo paskiausio darbo metu (71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis).

35.      71 straipsnio 1 dalies b punkte nagrinėjami kiti darbuotojai, kurie prieš prarasdami darbą gyveno ir dirbo skirtingose valstybėse narėse. 71 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis nustato, kad toks asmuo, kuris lieka valstybės įdarbinimo tarnybos žinioje, išmokas gauna pagal tos valstybės teisės aktus, tartum jis čia būtų gyvenęs. 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis numato:

„darbuotojas, išskyrus pasienio darbuotoją, kuris tapo visišku bedarbiu ir yra valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, įdarbinimo tarnybos žinioje arba sugrįžta į tą teritoriją, išmokas gauna pagal tos valstybės teisės aktus, tartum jis čia būtų dirbęs paskiausiai <…> “

 Ar privalomoji karinė tarnyba yra „darbas“ 71 straipsnio 1 dalies prasme?

36.      Antro klausimo a dalyje ir trečio klausimo c dalies aa punkte nacionalinis teismas paprašė 71 straipsnio 1 dalies tikslesnio išaiškinimo, ypač – ar ieškovo karinė tarnyba yra „paskiausias darbas“, kaip apibrėžta šios nuostatos pirmame sakinyje, kad būtų galima taikyti 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį.

37.      Daugeliu atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad 71 straipsniu norima užtikrinti, jog migruojantys darbuotojai gautų nedarbo išmokas geriausiomis sąlygomis ieškantis naujo darbo; ši išmoka yra ne tik piniginė, bet, remiantis įdarbinimo tarnybos žiniomis, padeda ieškotis naujo darbo(15). Esminis kriterijus taikyti visą 71 straipsnį yra atitinkamo asmens gyvenamoji vietą valstybėje narėje, kitoje nei valstybė, kurios teisės aktai buvo taikomi paskiausio jo darbo metu(16). Pagal 71 straipsnio 1 dalies b punktą bedarbiai, nurodyti šioje nuostatoje, turi teisę pasirinkti tarp kompetentingos valstybės siūlomų išmokų – kuri paprastai pagal 13 straipsnio 2 dalies a punktą būtų valstybė narė, kurioje jie dirbo paskiausiai(17), ir valstybė narė, kurioje jie gyvena. Darbuotojas, kuris geriausiai žino naujo darbo radimo galimybes, naudojasi šiuo pasirinkimu, remdamasis ir valstybės, kurioje jis dirbo paskiausiai (71 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis), ir valstybės narės, kurioje jis gyvena (71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis)(18), įdarbinimo tarnybomis. Šioje byloje ieškovas siekia pasinaudoti pastarąja galimybe.

38.      Galima manyti, jei aš esu teisus ir Vokietijos teisė taikytina pagal 13 straipsnio 2 dalies f punktą, kad 71 straipsnio 1 dalis nepakeistų išvados šioje byloje, nes bet kuriuo atveju ieškovas turėtų gauti išmokas pagal teisę tos valstybės, kurioje jis gyveno, kai padavė prašymą dėl išmokų.

39.      Tačiau toks tvirtinimas nepripažįsta 67 ir 71 straipsnių santykio. Žinoma, nepaisant to, ar 71 straipsnis taikomas, ar ne, už nedarbo išmokų mokėjimą atsakingos institucijos reikalaujama susumuoti draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius pagal 67 straipsnį, kaip matyti toliau(19); todėl šia prasme šios bylos išvada nepasikeičia (teigiant, kad taikytina Vokietijos teisė), nesvarbu, ar taikomas 71 straipsnis. Tačiau 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, būtent – kad ieškovas „įgytų paskiausiai“ draudimo laikotarpius pagal (šioje byloje) Vokietijos teisę, – aiškiai nėra reikalaujama „71 straipsnio 1 dalies <…> b punkto ii papunktyje nurodytais atvejais“. Todėl tai gali būti svarbu ieškovui, norint parodyti, kad jis patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

40.      Ieškovas ir Portugalijos vyriausybė tvirtina, kad ieškovo privalomos karinės tarnybos laikotarpis yra „darbas“ 71 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme; Vokietijos vyriausybė ir Komisija pateikia priešingą nuomonę.

41.      Man atrodo, kad nors galima nustatyti sąvokos „darbas“ taikymo apimtį 71 straipsnio 1 dalies tikslais, neįmanoma pateikti galutinio atsakymo į klausimą, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes. Taip yra todėl, kad atsakymas į šiuos klausimus visiškai priklauso nuo Ispanijos teisės, kurios Teisingumo Teismas neaiškina. Nors sąvoka „darbas“ nėra apibrėžta reglamente, pirmiau apibūdinti 71 straipsnio 1 dalies sistema ir tikslas leidžia manyti, kad šioje nuostatoje sąvoka turi aiškią taikymo sritį, apimančią tik veiklą, susijusią su darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu 1 straipsnio s punkto prasme, ir todėl – tik laikotarpius, kurie laikomi darbo pagal darbo sutartį laikotarpiais arba jiems lygiaverčiais, remiantis teise, pagal kurią jie buvo įgyti.

42.      Šis požiūris taip pat pagrindžiamas sprendime Kuyken(20), kuriame Teisingumo Teismas teigė, kad 71 straipsnis negalėtų būti taikomas bedarbiui, kuris neužsiėmė jokia veikla kaip darbuotojas ar panašia ir kuris dėl to neįgijo jokios teisės į nedarbo išmoką. Nors šis apibūdinimas nevisiškai tinka ieškovui šioje byloje, kuris dirbo prieš atlikdamas karinę tarnybą, vis dėlto tai leidžia įstaigai sąvoką „paskiausias darbas“ aiškinti 71 straipsnio 1 dalies tikslais, remiantis veikla, susijusia su darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu, kaip apibrėžta 1 straipsnio s dalyje, ir todėl – laikotarpiais, laikomais darbo pagal darbo sutartį laikotarpiais arba jiems lygiaverčiais, remiantis teise, pagal kurią jie buvo įgyti.

43.      Kaip galimą priešingo požiūrio pagrindimą, nacionalinis teismas nurodo sprendimą Grahame and Hollanders(21), kuriame privalomosios karinės tarnybos laikotarpiai yra „darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai“ arba „taip traktuojami laikotarpiai“ reglamento VI priedo J dalies 4 poskyrio a ir c punktų tikslais. Šiose nuostatose patvirtinama, kad Nyderlandų Karalystė atsižvelgia į tokius laikotarpius, įgytus Nyderlanduose iki 1967 m. liepos 1 d., taikant reglamento 46 straipsnio 2 dalį dėl išmokų apskaičiavimo.

44.      Tačiau šioje byloje Teisingumo Teismas aiškiai remiasi „darbo pagal darbo sutartį laikotarpių“ sąvoka, numatyta reglamento 1 straipsnio s dalyje, pažymėdamas, jog nebuvo ginčijama, kad ši sąvoka atitinka 4 punkto a ir c punktuose naudojamas sąvokas, nustatant, kad remiantis teise, pagal kurią jie buvo įgyti, privalomosios karinės tarnybos laikotarpiai socialinėje apsaugos sistemoje laikomi darbo pagal darbo sutartį laikotarpiais(22).

45.      Portugalijos vyriausybė teigia, kad iš 13 straipsnio 2 dalies e punkto trečio sakinio matyti, jog 71 straipsnis taikomas, kai paskutinė bedarbio veikla buvo karinė tarnyba. Šiame sakinyje nustatoma: „Darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo, pašauktas arba pakartotinai pašauktas į tarnybą ginkluotosiose pajėgose arba į civilinę tarnybą, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statusą“.

46.      Tačiau šis požiūris prieštarauja Teisingumo Teismo pastaboms byloje Grahame and Hollanders (23), kad „tik nustatant taikomą socialinės apsaugos teisę, naudojami skirtingi kriterijai, susiję su ankstesnės veiklos pobūdžiu, aiškiai numatant, kad (toks) asmuo <…> išlaiko ankstesnį darbuotojo pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens statusą“. Pirmas 13 straipsnio 2 dalies e punkto sakinys nustato valstybę narę, kurios teisės aktai yra taikytini, o trečias sakinys apibrėžia, ar taikytina teisė reguliuoja darbuotojus, ar savarankiškai dirbančius asmenis.

47.      Todėl aš manau, kad „darbas“, kaip apibrėžta 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, apima tik laikotarpius, laikomus darbo pagal darbo sutartį laikotarpiais arba jiems lygiaverčiais, remiantis teise, pagal kurią jie buvo įgyti. Tvarka, pagal kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali nustatyti, ar ieškovo karinės tarnybos laikotarpiai Ispanijoje yra laikomi tokiais Ispanijos teisėje, nagrinėjami toliau 67 straipsnio 1 dalies kontekste(24). Galima pažymėti, kad reglamento Nr. 574/72 84 straipsnis(25), įgyvendinantis Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnį, nustato: kad galėtų pateikti prašymą išmokoms gauti pagal reglamento 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį, bedarbis pateikia savo gyvenamosios vietos įstaigai įgyvendinimo reglamento 80 straipsnyje numatytą patvirtinančią pažymą, kuri bus nagrinėjama šios išvados 69 ir 70 punktuose.

48.      Jei iš pažymos aišku, kad ieškovo karinės tarnybos laikotarpis Ispanijoje iš tikrųjų buvo „darbas“ 71 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio prasme, ši nuostata taikoma, jei tuo laikotarpiu ieškovas „gyveno <...> valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė“.

49.      Šiuo laikotarpiu pagal 13 straipsnio 2 dalies e punktą taikomi Ispanijos teisės aktai; todėl 71 straipsnio 1 dalies prasme Ispanija yra kompetentinga valstybė(26).

50.      Nacionalinis teismas neklausė Teisingumo Teismo, ar ieškovui, atliekant karinę tarnybą Ispanijoje, jis turi būti laikomas gyvenančiu Vokietijoje, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai manė, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo klausimo, ar jo interesų centras tuo metu buvo Vokietijoje(27).

51.      Todėl aš darau išvadą, kad ieškovo karinė tarnyba turi būti laikoma „darbu“ 71 straipsnio 1 dalies prasme tik tuo atveju, jei taip nustatyta ar pripažinta Ispanijos teisėje, arba šis laikotarpis laikomas lygiaverčiu, kaip apibrėžta reglamento 1 straipsnio s punkte.

52.      Galiausiai aš trumpai nagrinėsiu, kokia būtų situacija, jei pagal 13 straipsnio 2 dalies e punktą ieškovui, kai jis kreipėsi dėl bedarbio išmokos, būtų taikoma Ispanijos teisė, o ne pagal 13 straipsnio 2 dalies f punktą Vokietijos teisė. Šiuo atveju teigiant, kad karinės tarnybos laikotarpis yra jo „paskiausias darbas“ 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio prasme ir kad šiuo laikotarpiu jis gyveno Vokietijoje šios nuostatos prasme, pagal 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį jis vis tiek gali prašyti suteikti išmokas pagal Vokietijos, o ne Ispanijos teisę. Jei karinė tarnyba nėra jo „paskiausias darbas“ 71 straipsnio 1 dalies prasme, bet kuriuo atveju šis straipsnis nebūtų taikomas, nes paskiausias jo darbas tuomet būtų Vokietijoje, kur jis taip pat ir gyveno.

 Reglamento 67 straipsnis

 Susijusios nuostatos

53.      „Darbuotojas“ reglamento 1 straipsnio a punkte yra iš esmės apibrėžtas kaip bet kuris asmuo, apdraustas privalomuoju arba neprivalomuoju nuolatiniu draudimu nuo vienos ar daugiau rizikų, kurias apima pagal darbo sutartį dirbančių asmenų arba šiuo reglamentu reguliuojamos socialinės apsaugos sistemos sritys.

54.      67 straipsnis „Draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpių sumavimas“, kiek tai susiję, nustato:

„1)      valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išlaikymas ar atgavimas priklauso nuo draudimo laikotarpių įgijimo, kompetentinga įstaiga reikiamu mastu atsižvelgia į draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum šie laikotarpiai būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus, tačiau su sąlyga, kad tie darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai būtų pripažinti kaip draudimo laikotarpiai, jeigu jie būtų buvę įgyti pagal tuos teisės aktus;

<…>

3)      Išskyrus 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punkto ii papunktyje nurodytus atvejus, 1 ir 2 dalies nuostatų taikymas priklauso nuo atitinkamo asmens pastaruoju metu įgytų:

–      pagal 1 dalį draudimo laikotarpių,

–      pagal 2 dalį darbo pagal darbo sutartį laikotarpių,

remiantis teisės aktų, pagal kuriuos prašoma skirti išmokas, nuostatomis.“

 Sąveika su 71 straipsnio 1 dalimi

55.      2 klausimo b dalimi ir 3 klausimo c dalies bb papunkčiu nacionalinis teismas klausia, ar manant, kad ieškovas patenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sritį, 67 straipsnio sumavimo nuostatos yra taikytinos šioje byloje, ar vietoj šių nuostatų taikytinas 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio pirmas sakinys.

56.      Portugalijos vyriausybė teisingai pastebi, kad 67 straipsnio 1 dalis nenustoja būti taikoma tiesiog dėl to, kad taikomas 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis. Mano nuomone, tai yra aišku iš nuostatų sistemos ir formuluočių.

57.      Pirma, 67 ir 71 straipsniai yra reglamento III antraštinėje dalyje, pavadintoje „Specialios nuostatos, susijusios su įvairiomis išmokų kategorijomis“. III antraštinės dalies 6 skyrius nagrinėja nedarbo išmokas. 67 straipsnis yra 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“. III antraštinės dalies 6 skyriaus 2 skirsnis pavadintas „Bedarbiai, vykstantys į valstybę narę, kitą nei kompetentinga valstybė“. Jame yra 69 straipsnis „Sąlygos ir apribojimai dėl teisės į išmokas išsaugojimo“ ir 70 straipsnis „Išmokų mokėjimas ir kompensavimas“. Paskutinį 6 skyriaus 3 skirsnį sudaro vienintelis 71 straipsnis. Iš struktūros matyti, kad 67 straipsnis yra nuostata, bendra visiems 6 skyriaus skirsniams, ir todėl prima facie taikytina kartu su 71 straipsniu.

58.      Antra, 67 straipsnio formuluotė pagrindžia šį aiškinimą. 67 straipsnio 3 dalis nustato, kad 67 straipsnio 1 ir 2 dalies taikymas priklauso nuo to, ar atitinkamas asmuo įgijo paskutinius draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius pagal tas teisės nuostatas, pagal kurias kreiptasi dėl išmokų(28). Tačiau ši sąlyga netaikoma „71 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje ir b punkto ii papunktyje numatytiems atvejams“. Ši išimtis būtų nereikalinga, jei 71 straipsnio 1 dalis nebūtų taikoma kartu su 67 straipsniu.

59.      Trečia, 67 straipsnio 1 dalis taikoma valstybėms narėms, pagal kurių teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išlaikymas ar atgavimas priklauso nuo draudimo laikotarpių įgijimo(29). Reikalaujama, kad tokios valstybės narės kompetentinga įstaiga atsižvelgtų, kiek tai būtina, į draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus darbuotojo pagal bet kokios kitos valstybės narės teisę, lyg tai būtų draudimo laikotarpiai, įgyti pagal jos vykdomą teisę. Šis vykdymas, vadinamas sumavimu, yra vienas iš dviejų pagrindinių Reglamento Nr. 1408/71 ir iš tikrųjų EB 42 straipsnio ramsčių (kita yra išmokų mokėjimas asmenims, gyvenantiems bet kur Europos Sąjungoje), kuriais jie remiasi. Pirmiau nagrinėta 71 straipsnio 1 dalis(30) tiesiog numato tam tikriems migruojantiems darbuotojams, kurie paskiausio darbo metu gyveno valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė, užsiregistruoti kaip bedarbiui ir kreiptis dėl nedarbo išmokos į savo gyvenamosios vietos valstybę, o ne į valstybę, kurioje jis dirbo paskiausiai. Tačiau tai nesukuria šios išmokos skaičiavimo nuostatos. Jei 67 straipsnis būtų netaikomas, kai kreipiamasi dėl nedarbo išmokos pagal 71 straipsnio 1 dalį, nebūtų reikalavimo sumuoti, o tai prieštarautų reglamento sistemai ir Sutarčiai.

60.      Galiausiai mano siūlomam išaiškinimui aiškiai pritarė Teisingumo Teismas, byloje Warmedam-Steggerda(31) teigęs, kad „71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis <…> kai įvykdomos jo taikymo sąlygos, neturi įtakos <…> sumavimo taisyklėms (67 straipsnio 1 dalyje), nustatančioms sąlygas, kurioms esant turi būti atsižvelgta į laikotarpius, įgytus migruojančio darbuotojo valstybėse narėse, kitose nei ta, kurioje yra už sprendimus – suteikti ar nesuteikti išmoką – atsakinga įstaiga“.

61.      Todėl aš darau išvadą, kad 67 straipsnio sumavimo nuostatos taikomos, jei ieškovas patenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sritį, žinoma, jeigu jo padėtis atitinka 67 straipsnio 1 dalies, kurią dabar nagrinėsiu, reikalavimus.

 67 straipsnio 1 dalis

62.      Nacionalinis teismas 2 klausimo c punkte ir 3 klausimo b punkte iš esmės klausia, ar ieškovo karinė tarnyba turi būti laikoma „darbo pagal darbo sutartį <…> laikotarpiu, įgytu darbuotojo“ 67 straipsnio 1 dalies prasme.

63.      67 straipsnio 1 dalyje reikalaujama iš valstybių narių, kurioms jis taikomas, „sumuoti“ „draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus darbuotojo“ pagal bet kokios kitos valstybės narės teisę, lyg jie būtų buvę draudimo laikotarpiai, įgyti pagal jos teisės aktus.

64.      Reglamento 1 straipsnio r ir s punktų veikimas(32) yra toks, kad klausimas, ar reglamente nustatytas veiklos laikotarpis yra „draudimo laikotarpis“, ar „darbo laikotarpis“, turi būti atsakytas atsižvelgiant į tai, kaip tas laikotarpis suprantamas teisės aktuose, pagal kuriuos jis buvo įgytas.

65.      Be to, tam, kad būtų susumuotas pagal 67 straipsnio 1 dalį, draudimo arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpis turi būti „įgytas darbuotojo“ ir, vadinasi, asmens, kuriam taikomas socialinės apsaugos draudimas pagal reglamento 1 straipsnio a punktą.

66.      Bendra yra tai, kad ieškovo karinė tarnyba pagal teisės aktus, pagal kuriuos ji buvo atlikta – būtent Ispanijos, – nelaikoma draudimo laikotarpiu ar jam lygiaverčiu. Todėl nacionalinis teismas apsiriboja klausdamas, ar ši karinė tarnyba yra „darbo pagal darbo sutartį laikotarpis, įgytas darbuotojo“ 67 straipsnio 1 dalies prasme. Jei taip, ieškovas tada taip pat turėtų atitikti 67 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą (nagrinėjamą toliau(33)) tiek, kiek ji taikoma, ir jei (kaip matyti iš AFG 107 straipsnio) karinė tarnyba būtų draudimo laikotarpis, įgytas pagal Vokietijos teisę, iš atsakovės, kaip kompetentingos įstaigos, būtų reikalaujama atsižvelgti į karinės tarnybos laikotarpį, nustatantį, ar ieškovas išpildė išdirbto darbo sąlygą, reikalaujamą Vokietijos teisėje tam, kad būtų suteikta teisė į nedarbo išmoką.

67.      Portugalijos vyriausybė teigia, kad atsakovė turi atsižvelgti į ieškovo karinę tarnybą. Ši vyriausybė nurodo sprendimą Warmedam-Steggerda(34) pagrindžiantį teiginį, kad kompetentinga įstaiga, kuriai taikomas 67 straipsnis, turi patikrinti ne tai, ar karinė tarnyba yra laikoma draudimo arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu, įgytu pagal valstybės teisę, bet tai, ar ji būtų laikoma draudimo laikotarpiu, įgytu kompetentingos įstaigos valstybėje, t. y., Vokietijoje. Atsakymas į šį klausimą yra teigiamas.

68.      Aš nesutinku su šiuo aiškinimu. Man atrodo, kad Portugalijos vyriausybė atsižvelgia tik į paskutinę 67 straipsnio 1 dalies nuostatą. Pagal šią nuostatą darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai(35) gali būti sumuojami pagal 67 straipsnio 1 dalį, jeigu jie nebūtų laikomi draudimo laikotarpiais, įgytais pagal kompetentingos įstaigos teisės aktus. Tačiau tai yra papildomas reikalavimas; taip pat reikia laikytis reikalavimo, kuris išplaukia iš 1 straipsnio s punkto apibrėžimo, kad darbo pagal darbo sutartį laikotarpis laikomas tokiu pagal valstybės narės, kurioje jis buvo įgytas, teisės aktus.

69.      Vokietijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad pagal Ispanijos teisės aktus karinė tarnyba nelaikoma darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu: jos neapima jokia privaloma socialinė apsauga ir ji nesuteikia jokios teisės į socialinę apsaugą. Nors Teisingumo Teismas, be abejo, negali nuspręsti dėl vidinių valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktų, šioje byloje iš prašymo pateikti prejudicinį sprendimą matyti, kad Ispanijos socialinės apsaugos įstaiga pagal Reglamento Nr. 574/72 80 straipsnį(36) išdavė pažymą, teigiančią, jog ieškovas įgijo draudimo ir darbo pagal darbo sutartį laikotarpį tik nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 4 dienos. Pažyma išduota 1997 m. sausio mėnesį. Tuomet teiginys, kad pagal Ispanijos teisę karinė tarnyba nelaikoma darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu, yra teisingas.

70.      Tačiau Ispanijos įstaigos pažyma nėra galutinė, nes ieškovo karinės tarnybos laikotarpio statusas nebūtinai reiškia faktą, kad jis nebuvo paminėtas; be to, Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju tokias pagal Reglamento Nr. 574/72 valstybės narės kompetentingos įstaigos išduotas pažymas nelaiko nepaneigiamu įrodymu vis‑à‑vis kitos valstybės narės, kuri yra kompetentinga su darbu susijusiuose reikaluose, įstaigos arba šios valstybės teismų atžvilgiu(37). Ir pastaroji įstaiga, ir nacionalinis teismas teisiniame procese gali visiškai laisvai patikrinti pranešimo turinį(38); be to, Komisijos teigimu, jei šioje byloje atsakovė abejoja faktų, kuriais pagrįsta pažyma ir, be abejo, juose esančios informacijos teisingumu, Ispanijos pareigūnas turi peržiūrėti, ar pažyma buvo atitinkamai išduota, bei prireikus ją atmesti(39).

71.      Be to, Reglamento Nr. 574/72 80 straipsnyje reikalaujama, kad pagal 67 straipsnio 1 dalį patvirtintame pranešime būtų nurodyti „draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai, anksčiau įgyti darbuotojo“. Jei Ispanijos įstaiga pagal 80 straipsnį turėtų patvirtinti, kad ieškovo karinės tarnybos laikotarpis yra „darbo pagal darbo sutartį laikotarpis“, ji taip pat turėtų nurodyti, ar ieškovas įgijo šį laikotarpį „kaip darbuotojas“.

72.      Pagal pirmiau minėtą požiūrį aš darau išvadą, kad ieškovo karinė tarnyba turi būti laikoma „darbo pagal darbo sutartį <…> laikotarpiu, įgytu darbuotojo“, 67 straipsnio 1 dalies prasme, jei, pirma, pagal Ispanijos teisę nustatyta arba pripažinta, kad tai yra darbo pagal darbo sutartį laikotarpis, arba jie abu taip suprantami ir šioje teisėje laikomi lygiaverčiais, kaip apibrėžta reglamento 1 straipsnio s punkte ir, antra, ieškovas buvo apdraustas, kai jis atliko karinę tarnybą pagal reglamento 1 straipsnio a punktą.

 67 straipsnio 3 dalis

73.      3 klausimo a punkte nacionalinis teismas iš esmės klausia, kada turi būti įgytas draudimo laikotarpis, kad būtų galima jį laikyti „paskiausiai įgytu“ 67 straipsnio 3 dalies prasme.

74.      67 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad, išskyrus 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punkto ii papunktyje numatytus atvejus, reikalavimo sumuoti 67 straipsnio 1 dalyje taikymas priklauso nuo to, ar atitinkamas asmuo „paskiausiai įgijo“ draudimo laikotarpius, remiantis teise, pagal kurią kreipiamasi dėl išmokų.

75.      Suprantama, kad 67 straipsnio 3 dalis negalėtų būti taikoma 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punkto ii papunktyje numatytiems atvejams, nes, remiantis apibrėžimu, ieškovas kreiptųsi dėl nedarbo kitoje valstybėje narėje, kurioje jis paskiausiai dirbo(40), todėl „paskiausiai neįgijo“ draudimo laikotarpių, remiantis teise, pagal kurią kreipiamasi dėl išmokų.

76.      3 klausimo a punktu nacionalinis teismas klausia, ar asmuo, kurio paskutinis draudimo laikotarpis Vokietijoje pasibaigė daugiau nei prieš metus, po kurio jis atliko devynių mėnesių privalomąją karinę tarnybą Ispanijoje, „įgijo paskiausiai“ draudimo laikotarpius pagal Vokietijos teisę šios nuostatos prasme. Vokietijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad į šį klausimą turėtų būti atsakyta teigiamai. Aš sutinku.

77.      Šioje byloje iš klausimo formuluotės aišku, kad paskutinis ieškovo draudimo laikotarpis Vokietijoje pasibaigė daugiau nei prieš metus iki jam paduodant paraišką dėl nedarbo išmokos. Todėl pagal 67 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą 67 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei prieš paduodant paraišką išmokai pasibaigė laikas arba jei karinės tarnybos atlikimas Ispanijoje reiškė, kad šis draudimo laikotarpis nebuvo „įgytas paskiausiai“.

78.      Teisingumo Teismas nustatė, kad 67 straipsnio 3 dalies sąlyga yra skirta skatinti bedarbius ieškoti darbo valstybėje narėje, kurioje jie paskiausiai dirbo, ir priversti šią valstybę mokėti nedarbo išmokas(41). Taip pat norima išvengti, nesant bendros darbo rinkos, bedarbių eksporto, skatinant bedarbius ieškotis darbo pirmiausia valstybėje, kurioje jie paskiausiai dirbo(42).

79.      Tai yra suderinama su valstybės narės, kurioje dirbta paskiausiai, tikslu likti atsakinga už nedarbo išmokos mokėjimą asmeniui, kurio paskiausias draudimo laikotarpis buvo įgytas šioje valstybėje, nepaisant laiko tarp šio draudimo laikotarpio įgijimo ir nedarbo išmokos taikymo, jei tuo metu nebuvo papildomo draudimo laikotarpio kitoje valstybėje narėje.

80.      Žinoma, sąvoka, naudojama žodžiui „paskiausiai“, vokiškoje 67 straipsnio 3 dalies versijoje yra „unmittelbar zuvor“, kuri pažodžiui reiškia „tuoj pat prieš tai“. Tačiau sąvokos, naudojamos keliose kitose kalbos versijose, yra tokios pačios kaip angliškos ar prancūziškos „en dernier lieu“, kurios paprastai labiau susijusios su faktu, kad ginčijamas laikotarpis buvo paskutinis toks laikotarpis prieš tam tikrą datą, bet nebūtinai įvykęs prieš pat šią datą(43).

81.      Man atrodo, kad ieškovo karinės tarnybos Ispanijoje tuo laikotarpiu pasekmė yra tokia intervencija, kuri reiškia, kad jo ankstesnis draudimo laikotarpis Vokietijoje nebuvo „įgytas paskiausiai“, kaip apibrėžta 67 straipsnio 3 dalyje, tik jei karinės tarnybos laikotarpis pats yra „draudimo laikotarpis“, kaip apibrėžta reglamente ir, vadinasi, nustatyta 1 straipsnio r punkte. Pirmiau minėta(44), kad visos šalys sutiko, jog tai nėra šis atvejis.

82.      Todėl aš manau, kad kai asmuo įgyja draudimo laikotarpį pagal valstybės narės teisę ir paskui šioje valstybėje paduoda paraišką dėl nedarbo išmokos, šis laikotarpis yra „įgytas paskiausiai“, kaip apibrėžta 67 straipsnio 3 dalyje, net kai jis nėra ankstesnis už paraišką išmokai, jei nebuvo įsiterpęs kitas draudimo laikotarpis(45).

 Pirmų trijų klausimų išvadų santrauka

83.      Šiuo etapu gali būti naudinga reziumuoti mano išvadas dėl 13 straipsnio 2 dalies, 67 straipsnio ir 71 straipsnio, nes jie taikomi šioje byloje.

84.      Jei pagal sprendimą Kuusijärvi(46) taikytina yra Vokietijos teisė, remiantis reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktu:

a)      jei karinė tarnyba buvo „darbas“ 71 straipsnio 1 dalies prasme (kuri, remiantis 1 straipsnio s punktu, priklauso nuo jos kvalifikavimo Ispanijos teisėje ir turi būti patvirtinta nustatytu pranešimu pagal reglamento Nr. 574/72 80 straipsnį), ir jei karinės tarnybos metu ieškovas gyveno Vokietijoje 71 straipsnio 1 dalies prasme, kaip tai išaiškino Teisingumo Teismas(47), jis patenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio, suteikiančio jam teisę kreiptis dėl nedarbo išmokų Vokietijoje, nors paskutinis jo darbas buvo kitoje valstybėje narėje, taikymo sritį;

b)      jei ieškovas patenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sritį, Vokietijos įstaiga turi atsižvelgti į karinę tarnybą, nustatant jo teisę į nedarbo išmoką, jei:

i)      tai buvo „darbo pagal darbo sutartį <…> laikotarpis, įgytas darbuotojo“ 1 straipsnio a ir s punktų prasme, kuris pateikia papildomą reikalavimą tam, kurį jis jau patenkino, kad patektų į 71 straipsnio 1 dalies taikymo sritį; tai taip pat patenka į Ispanijos teisės aktų taikymo sritį ir turi būti patvirtintas pažyma pagal 80 straipsnį; ir

ii)      jis būtų įgytas pagal Vokietijos teisę, būtų laikomas draudimo laikotarpiu, remiantis 67 straipsnio 1 dalimi;

c)      jei ieškovas nepatenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sritį, jis, nepaisant to, gali kreiptis dėl nedarbo išmokos Vokietijoje (kadangi jos teisės aktai taikytini pagal 13 straipsnio 2 dalies f punktą); Vokietijos įstaiga turi atsižvelgti į karinę tarnybą, nustatant jo teisę į bedarbio išmoką, jei:

i)      minėtos b punkto sąlygos yra patenkintos ir

ii)      jis „paskiausiai įgijo“ draudimo laikotarpius pagal Vokietijos teisę, remiantis 67 straipsnio 3 dalimi.

85.      Jei taikytina Ispanijos teisė pagal 13 straipsnio 2 dalies e punktą, remiantis prieš tai buvusio 13 straipsnio 2 dalies f punkto teismo praktikos analogija dėl 13 straipsnio 2 dalies a punkto: išvados dėl ankstesnio punkto a ir b dalių lieka nepakeistos. Tačiau jei ieškovas nepatenka į 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sritį, jis negalės kreiptis dėl nedarbo išmokos Vokietijoje, bet galėtų padaryti tai Ispanijoje (pagal kurią, remiantis 67 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti sumuojami ankstesni jo draudimo ir (arba) darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai Vokietijoje, jeigu jis „paskiausiai įgijo“ draudimo laikotarpius pagal Ispanijos teisę).

 Vienodo vertinimo principas

86.      Reglamento 3 straipsnio 1 dalis nustato:

„Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai.“

87.      Ketvirtame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar manant, kad pagal reglamento nuostatas dėl nedarbo išmokų (ypač 67 ir 71 straipsniai) negalima atsižvelgti į ieškovo karinės tarnybos laikotarpį, jis turi tokią teisę pagal 3 straipsnį ar bet kurias kitas bendrąsias Bendrijos teisės nuostatas.

88.      Ieškovas ir Portugalijos vyriausybė teigia, kad ieškovas gali įgyti šią teisę pagal 3 straipsnio 1 dalį; Vokietijos vyriausybė ir Komisija nesutinka.

89.      Portugalijos vyriausybė grindžia savo požiūrį Teisingumo Teismo sprendimu byloje Mora Romero(48).

90.      Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad 3 straipsnio 1 dalis reiškė, jog „kai valstybės narės teisė nustato teisės į našlaičio išmoką vykdymą išmokų gavėjams, kuriems per 25 metų ir kurie mokslus nutraukė dėl karinės tarnybos, ši valstybė turi prilyginti karinę tarnybą kitos valstybės narės karinei tarnybai pagal savo teisę“(49).

91.      Mano nuomone, šis sprendimas negali būti taikomas šiai bylai. Byloje Mora Romero buvo nagrinėjama teisė į našlaičio išmoką. Ieškovas, Ispanijos pilietis, gavo tokias išmokas pagal Vokietijos teisę, kuri nustatė jų mokėjimą iki 25 metų, pratesiamą laikotarpiui, atitinkančiam karinės tarnybos laikotarpį. Ieškovas atliko karinę tarnybą Ispanijoje prieš tai, kai jam suėjo 25 metai. Vokietijos kompetentinga įstaiga nustojo mokėti našlaičio išmoką, kai jam sukako 25 metai ir atsisakė ją pratęsti laikotarpiui, atitinkančiam karinės tarnybos laikotarpį.

92.      Nors ir ieškovas, ir nagrinėjama išmoka aiškiai pateko į reglamento taikymo sritį, padėtis šiuo atveju, be abejo, buvo kitokia nei dabartinėje byloje: byloje Mora Romero nebuvo jokios tikslios reglamento nuostatos, reguliuojančios šį klausimą. Ypač kai vienintelė nuostata reglamente dėl našlaičio išmokos sumavimo (79 straipsnis), nustatant teisę į tokią išmoką, tik reikalavo atsižvelgti į draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo ar gyvenamosios vietos laikotarpius, įgytus mirusių tėvų kitoje valstybėje narėje.

93.      Nesant jokios reglamento nuostatos, reguliuojančios ieškovo padėtį, kai jis yra aiškiai nuskriaustas, palyginti su Vokietijos piliečiu tokioje pačioje padėtyje, Teisingumo Teismas neabejotinai, jei tinka, taiko 3 straipsnio 1 dalyje suformuluotą vienodo vertinimo principą.

94.      Tačiau tokia nuostata reikia remtis „laikantis šio reglamento specialių nuostatų“, o šioje byloje, priešingai nei byloje Mora Romero, reglamentas numato specialias nuostatas, būtent 67 ir 71 straipsnius, skirtus reguliuoti teisę į nedarbo išmokas to bedarbio, kuris įgijo draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius pagal kitos valstybės narės teisę. Ir Vokietijos vyriausybė, ir Komisija teigia, kad specialios nuostatos pakeičia bendrą 3 straipsnio 1 dalyje numatytą lygybės principą.

95.      Jei būtų priešingai, reikėtų perrašyti išsamias 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, ypač pakeisti „darbo pagal darbo sutartį laikotarpio“ apibrėžimą.

96.      Gali būti teigiama, kad jei ieškovas neturi teisės sumuoti įgytų laikotarpių pagal 67 straipsnio 1 dalį, tai rodo spragą reglamento sistemoje, kuri turėtų būti užpildyta taikant 3 straipsnio 1 dalį.

97.      Aš nepritariu šiai nuomonei. Jei ieškovas nepatenka į 67 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, vadinasi, jo karinės tarnybos laikotarpis nėra darbuotojo įgytas draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpis, kaip apibrėžta šioje nuostatoje. Jei tai yra tiesa, Ispanijos teisė nelaiko karinės tarnybos tokiu laikotarpiu. Reglamento sistemą ir tikslus visiškai atitinka tai, kad karinės tarnybos laikotarpis nelaikomas draudimo, darbo pagal darbo sutartį ar lygiaverčiu laikotarpiu ir neturėtų būti sumuojamas nustatant teisę į bedarbio išmoką.

98.      Jei būtų taikomi kiti bendri vienodo vertinimo principai, mano nuomone, išvada būtų tokia, kokia yra, pavyzdžiui, EB 39 straipsnio 2 dalyje, minėtoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

 Išvada

99.      Atsakymas į klausimą, ar asmeniui, kuris dirbo valstybėje narėje A, paskui atliko karinę tarnybą valstybėje narėje B, tada grįžo į valstybę narę A, kur kreipėsi dėl nedarbo išmokos, taikoma valstybės narės A ar valstybės narės B teisė, priklauso nuo 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje 13 straipsnio 2 dalies f punkto išaiškinimo, kurį Teisingumo Teismas pateikė sprendime Kuusijärvi (C‑275/96, Rink. I‑3419), taikomo ieškovams dėl bedarbio išmokų. Jei taikomas sprendimo Kuusijärvi išaiškinimas, toks asmuo yra pavaldus valstybės narės A, kaip gyvenamosios valstybės narės, teisei pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f dalį. Jei sprendimo Kuusijärvi išaiškinimas netaikomas, toks asmuo yra pavaldus valstybės narės B teisei, kurios jis turėjo laikytis karinės tarnybos laikotarpiu pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f dalį.

100. Į likusius Bundessozialgericht pateiktus klausimus reikėtų atsakyti taip:

1.      Privalomosios karinės tarnybos laikotarpis yra „darbas pagal darbo sutartį“ Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies prasme, tik kai jis yra apibrėžtas ar pripažintas tokiu pagal tos valstybės teisės aktus, pagal kuriuos jis buvo įgytas, arba šios teisės aktuose traktuojamas tokiu ir laikomas laikotarpiu, lygiaverčiu darbo pagal darbo sutartį laikotarpiui, kaip apibrėžta reglamento 1 straipsnio s punkte.

2.      Privalomosios karinės tarnybos laikotarpis yra „darbo pagal darbo sutartį <…> laikotarpis, įgytas darbuotojo“ Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalies prasme, tik kai, pirma, jis yra apibrėžtas ar pripažintas darbo pagal darbo sutartį laikotarpiu pagal Ispanijos teisės aktus arba pagal šios teisės aktus traktuojamas tokiu ir laikomas lygiaverčiu laikotarpiu, kaip apibrėžta reglamento 1 straipsnio s dalyje, ir, antra, ieškovas buvo apdraustas pagal šio reglamento 1 straipsnio a punktą karinės tarnybos metu.

3.      Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalis taikytina ieškovui, kuris patenka į reglamento 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio taikymo sritį.

4.      Kai asmuo įgyja draudimo laikotarpį pagal valstybės narės teisės aktus ir todėl kreipiasi dėl nedarbo išmokos šioje valstybėje, šis draudimo laikotarpis yra „įgytas paskiausiai“ Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalies prasme, net jeigu jis nebuvo įgytas tuoj pat prieš paraiškos dėl išmokos pateikimą, su sąlyga, kad tuo metu nebuvo įgytas joks kitas draudimo laikotarpis.

PRIEDAS

Bundessozialgericht pateikti klausimai

„1.      Ar asmeniui, reikalaujančiam nedarbo išmokų pagal Vokietijos draudimo nuo nedarbo sistemą praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po privalomosios karinės tarnybos, atliktos Ispanijoje, taikomi:

a)      Ispanijos teisės aktai pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje 13 straipsnio 2 dalies e punktą, su daliniais pakeitimais ir atnaujinimais, padarytais 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, p. 6), su daliniais pakeitimais, padarytais 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2195/91 (OL L 206, p. 2) – toliau – „Reglamentas Nr. 1408/71“

ar

b)      Vokietijos teisės aktai pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktą?

2.      Jei į pirmo klausimo a dalį būtų atsakyta teigiamai:

a)      Ar privalomoji karinė tarnyba, atlikta Ispanijoje, yra „paskiausias darbas valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje“ pagal reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalį?

b)      jei į antro klausimo a dalį būtų atsakyta teigiamai:

ar Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio pirmas sakinys taip pat nustato taisyklę, pagal kurią suteikiant nedarbo išmokas reikia atsižvelgti į paskiausią darbą valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje, tartum jis būtų buvęs atliktas valstybėje narėje, kurioje asmuo gyvena, netikrinant, ar yra išpildytos šio Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnyje numatytos sąlygos?

c)      jei į antro klausimo b dalį būtų atsakyta neigiamai:

kokiomis sąlygomis karinės tarnybos atlikimo laikotarpis, kuris pagal nacionalinę (Ispanijos) teisę nėra nei draudimo nuo nedarbo, nei jam prilyginamas laikotarpis, o pagal kitos valstybės narės teisę, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalimi, yra darbo pagal darbo sutartį laikotarpis, įgytas darbuotojo?

3.      Jei į pirmo klausimo b dalį būtų atsakyta teigiamai:

a)      ar asmuo, kurio paskutinis draudimo laikotarpis baigėsi Vokietijoje daugiau nei prieš metus ir kuris po to atliko devynių mėnesių karinę tarnybą Ispanijoje, „paskiausiai įgijo“ draudimo laikotarpius pagal Vokietijos teisės aktus, kaip apibrėžta Reglamento (Nr. 1408/71) 67 straipsnio 3 dalyje?

b)      jei į trečio klausimo a dalį būtų atsakyta teigiamai:

kokiomis sąlygomis privalomosios karinės tarnybos atlikimo laikotarpis, kuris pagal nacionalinę (Ispanijos) teisę nėra nei draudimo nuo nedarbo, nei jam prilyginamas laikotarpis, o pagal kitos valstybės narės teisę, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalimi, yra darbo pagal darbo sutartį laikotarpis, įgytas darbuotojo (šis klausimas atitinka antro klausimo c dalį)?

c)      jei Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 1 dalis nėra taikoma ieškovui (trečio klausimo a ir b dalys):

aa)      ar privalomoji karinė tarnyba, atlikta Ispanijoje yra „paskiausias darbas valstybės narės, kitos nei kompetentinga valstybė, teritorijoje“ pagal Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalį (šis klausimas atitinka antro klausimo a dalį)?

bb)      jei į trečio klausimo c dalies aa punktą būtų atsakyta teigiamai:

         ar Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio pirmas sakinys taip pat nustato taisyklę, pagal kurią suteikiant nedarbo išmokas reikia atsižvelgti į paskiausią darbą kitos valstybės narės teritorijoje, tartum jis būtų buvęs atliktas valstybėje narėje, kurioje asmuo gyvena, netikrinant, ar yra išpildytos šio reglamento 67 straipsnyje numatytos sąlygos (šis klausimas atitinka antro klausimo b dalį)?

4.      Jei nei taikant Reglamento Nr. 1408/71 71 straipsnį, nei pagal jo 67 straipsnį neatsižvelgiama į Ispanijos privalomosios karinės tarnybos laikotarpį, nustatant ieškovo teisę į išmokas pagal Vokietijos draudimo nuo nedarbo sistemą, – ar ta pati teisė gali būti nustatyta remiantis vienodo vertinimo principu, įtvirtintu Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnyje arba kitose Europos teisės bendrosiose nuostatose?“

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2 – 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje. Reglamento tekstas su daliniais pakeitimais, padarytais iki 1995 m. pabaigos, gali būti rastas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 118/97, iš dalies keičiančio ir atnaujinančio Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71, A priedo I dalyje (OL L 28, 1997, p. 1).

---

3 – 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką. Šio reglamento iki 1995 m. pabaigos galiojęs tekstas yra perkeltas į Reglamento Nr. 118/97 A priedo II dalį.

---

4 – 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2195/91, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamentą (EEB) Nr. 574/72 (OL L 206, 1991, p. 2).

---

5 – Žr., pvz., 1998 m. birželio 11 d. Sprendimą Kuusijärvi (C‑275/96, Rink. I‑3419, 28 punktas).

---

6 – 5 išnašoje minėto sprendimo 33 punktas.

---

7 – Minėto sprendimo 34 punktas.

---

8 – Žr. minėto sprendimo 35–39 ir 50 punktus, ypač 39 ir 40 punktus.

---

9 – Minėto sprendimo 29 punktas.

---

10 – Konkrečiau apie 67 straipsnį žr. šios išvados 54–82 punktus.

---

11 – Žr., pvz., 1985 m. kovo 7 d. Sprendimą Cochet (C‑145/84, Rink. 801, 11 punktas) ir 1995  m. birželio 29 d. Sprendimą Van Gestel (C‑454/93, Rink. I‑1707, 13 ir 14 punktai).

---

12 – Minėtas 4 išnašoje.

---

13 – 1983  m. sausio 12 d. Sprendimas Coppola (C‑150/82, Rink. 43) ir 1986 m. birželio 12 d. Sprendimas Ten Holder (C‑302/84, Rink. 1821).

---

14 – Žr., pvz., sprendimo Cochet, minėto 11 išnašoje, 14 ir 15 punktus; 1997 m. kovo 13 d. Sprendimą Huijbrechts( C‑131/95, Rink. I‑1409, 26 punktas) ir naujausią 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Komisija priešNyderlandus (C‑311/01, Rink. p. I‑0000, 32 punktas).

---

15 – Žr., pvz., 1986 m. birželio 12 d. Sprendimą Miethe (C‑1/85, Rink. 1837, 16 punktas).

---

16 – 1977 m. vasario 17 d. Sprendimas Di Paolo (C‑76/76, Rink. 315, 11 punktas).

---

17 – Žr. šios išvados 30 punktą.

---

18 – Žr., pvz., sprendimo Miethe, minėto 15 išnašoje, 9 punktą ir sprendimo Van Gestel, minėto 11 išnašoje, 23 punktą.

---

19 – 55–61 punktai.

---

20 – 1977 m. gruodžio 1 d. Sprendimas (C‑66/77, Rink. 2311, 19 punktas).

---

21 – 1997 m. lapkričio 13 d. Sprendimas (C‑248/96, Rink. I‑6407, 31 punktas).

---

22 – Sprendimo 26 punktas.

---

23 – 21 išnašoje minėto  sprendimo 31 punktas.

---

24 – 69 ir 70 punktai.

---

25 – 3 išnašoje minėtas reglamentas.

---

26 – 11 išnašoje minėta teismo praktika.

---

27 – Sprendimo Di Paolo, minėto 16 išnašoje, 17–22 punktai; taip pat žr. 1986 m. gegužės 21 d. generalinio advokato Mancini išvadą byloje Pinna (C‑41/84, Rink. p. 1, 9 punktas).

---

28 – Ši nuostata yra nagrinėjama toliau; žr. 74–82 punktus.

---

29 – Valstybėms narėms, kurių teisėje tokia teisė priklauso nuo darbo pagal darbo sutartį laikotarpių įgijimo, priešingai nei draudimo, taikomos panašios 67 straipsnio 2 dalies nuostatos.

---

30 – Žr. 37 punktą.

---

31 – 1989  m. gegužės 12 d. Sprendimas (C‑388/87, Rink. 1203, 18 punktas).

---

32 – Nurodyta šios išvados 32 punkte.

---

33 – Žr. 74–82 punktus.

---

34 – 31 išnašoje minėto sprendimo 21 punktas.

---

35 – Nuostata, netaikoma draudimo laikotarpiams: žr. 1978 kovo 15 d. Sprendimą Frangiamore (C‑126/77, Rink. 725).

---

36 – Minėtas 3 išnašoje; 80 straipsnio susijusių nuostatų santrauka pateikiama šios išvados 4 punkte.

---

37 – 1992 m. kovo 5 d. Sprendimas Knoch (C‑102/91, Rink. I‑4341, 54 punktas).

---

38 – 37 išnašoje minėto sprendimo Knoch 53 punktas.

---

39 – 2000 m. kovo 30 d. Sprendimas Banks ir kt. (C‑178/97, Rink. I‑2005, 43 punktas).

---

40 – Žr. šios išvados 33 ir 37 punktus.

---

41 – 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimas Gray (C‑62/91, Rink. I‑2737, 12 punktas).

---

42 – Žr. generalinio advokato Tesauro išvados byloje Gray, minėtos 41 išnašoje, 5 punktą.

---

43 – Pavyzdžiui, „senest“ (danų k.), „laatstelijk“ (olandų k.), „viimeksi“ (suomių k.), „da ultimo“ (italų k.), „en ultimo lugar“ (ispanų k.) ir „senast“ (švedų k.).

---

44 – Žr. 66 punktą.

---

45 – Aš nemanau, kad 2002 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo nutartis Verwayen-Boelen (C–175/00, Rink. p. I‑2141) turi įtakos mano išvadai ir analizei. Nors ši nutartis teigia, kad ieškovės laikotarpis, įgytas Nyderlanduose nuo 1987 m. iki 1995 m., kai ji gavo išmokas, bet nebuvo įgijusi draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpių, sutrukdė jos 1997 m. paraiškoje dėl nedarbo išmokos Belgijoje ankstesnį darbo pagal darbo sutartį laikotarpį toje šalyje nuo 1977 m. iki 1986 m. laikyti „įgytu paskiausiai“ 67 straipsnio 3 dalies prasme, šio klausimo Teisingumas Teismas aiškiai nenagrinėjo.

---

46 – Minėtas 5 išnašoje.

---

47 –      Dėl šio fakto nebuvo pateiktas joks klausimas.

---

48 – 1997 m. birželio 25 d. Sprendimas (C‑131/96, Rink. I‑3659).

---

49 – Žr. šio sprendimo 36 punktą.