GENERALINIO ADVOKATO

L. A. GEELHOED IŠVADA,

pateikta 2004 m. balandžio 29 d.(1)

Byla C‑304/02

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Prancūzijos Respubliką

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas, EB 228 straipsnis – 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C‑64/88 neįvykdymas – Techninių apsaugos priemonių, susijusių su žuvų, ypač europinių jūrų lydekų, versliniu dydžiu, nesilaikymas – Pažeidimų, kuriuos nacionalinės valdžios institucijos galėjo nustatyti, neužfiksavimas ir pažeidėjų nenubaudimas – Periodinė bauda“

I –    Įžanga

1.     Komisija iškėlė šią bylą pagal EB 228 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą po to, kai Teisingumo Teismas priėmė 1991 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, C‑64/88(2). Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad nuo 1984 m. iki 1987 m. nevykdydama kontrolės, užtikrinančios žuvų išteklių apsaugai skirtų Bendrijos techninių priemonių laikymąsi(3), Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1982 m. birželio 29 d. Tarybos reglamento (Nr. 2057/82), nustatančio tam tikras žvejybos veiklos iš valstybių narių laivų kontrolės priemones(4), 1 straipsnį ir pagal 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2241/87, nustatančio tam tikras žvejybos veiklos kontrolės priemones (toliau – kontrolę nustatantys reglamentai)(5), 1 straipsnį.

2.     Teisingumo Teismas būtent konstatavo, kad Prancūzijos Respublika neužtikrino pakankamos Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių:

–       minimalų tinklo akių dydį,

–       įtaisų naudojimą su tinklais,

–       priegaudą ir

–       leidžiamos parduoti žuvies verslinį dydį,

laikymosi kontrolės.

Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė savo pareigos imtis veiksmų prieš atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų pažeidėjus, kaip to reikalauja kontrolę nustatantys reglamentai.

3.     Praėjus keliems mėnesiams po Teisingumo Teismo sprendimo Komisija paprašė Prancūzijos Respublikos pateikti jai informaciją apie priemones, kurių ši ėmėsi sprendimui įgyvendinti, kaip to reikalaujama EB 228 straipsnio 1 dalyje. Tai buvo ilgai užsitęsusio Komisijos ir Prancūzijos vyriausybės dialogo, trukusio beveik 11 metų, dėl Prancūzijos pastangų įgyvendinti Komisijos reglamentus dėl žvejybos, pradžia. Nors vykstant šiam dialogui Komisija pripažino, kad daugeliu iš šių klausimų buvo padaryta pažanga, ji vis dar nėra įsitikinusi, kad Prancūzijos Respublika visiškai vykdo įsipareigojimus dėl nepakankamo žuvų, ypač europinių jūrų lydekų, laimikio ir pardavimo bei dėl pažeidėjų patraukimo atsakomybėn pagal atitinkamas teisės normas.

4.     Todėl dabar Komisija prašo Teisingumo Teismą pripažinti, kad ir toliau nesiėmusi kontrolės veiksmų, užtikrinančių žuvų išteklių išsaugojimo techninių priemonių laikymąsi, ir taip neįvykdžiusi kontrolę nustatančių Bendrijos reglamentų, Prancūzijos Respublika netaikė visų priemonių, būtinų 1991 m. birželio 11 d. Sprendimui įvykdyti ir todėl neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį. Be to, Komisija prašo Teisingumo Teismą nurodyti Prancūzijos Respublikai į „Bendrijos nuosavų išteklių“ sąskaitą sumokėti 316 500 eurų baudą už kiekvieną dieną, kurią ji uždelsė įgyvendinti priemones, būtinas minėtam sprendimui įvykdyti, skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir iki 1991 m. birželio 11 d. Sprendimo įgyvendinimo dienos. Galiausiai ji prašo Teisingumo Teismą nurodyti Prancūzijos Respublikai padengti bylinėjimosi išlaidas.

5.     Prancūzijos Respublika pirmiausia prašo Teisingumo Teismą atmesti Komisijos pareikštą ieškinį kaip nepagrįstą. Nepatenkinus šio reikalavimo, jei Teisingumo Teismas manytų, kad reikia paskirti baudą, Prancūzijos Respublika prašo, kad Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgtų į visas bylos aplinkybes.

II – Atitinkamos Bendrijos nuostatos

6.     Šioje byloje nagrinėjamos Bendrijos nuostatos, reglamentuojančios kontrolę žvejybos sektoriuje, pirmiausia buvo nustatytos Tarybos reglamentu Nr. 2057/82 ir vėliau Tarybos reglamentu Nr. 2241/87, kurie abu minimi 1 punkte. Šiuo metu galiojantis kontrolę nustatantis reglamentas yra 1993 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2847/93, nustatantis bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą(6) (toliau – Reglamentas Nr. 2847/93).

7.     Pagal pirmą Reglamento Nr. 2847/93 nuostatą šiuo reglamentu yra sukuriama Bendrijos sistema, kurios tikslas – užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių. Ši sistema būtent apima nuostatas, reglamentuojančias, be kita ko, išteklių išsaugojimo ir valdymo priemonių techninę kontrolę, taip pat tam tikras nuostatas, susijusias su sankcijų, taikytinų tais atvejais, kai nevykdomos šios priemonės, veiksmingumu. 1 straipsnio antroje dalyje nustatyta pagrindinė valstybių narių pareiga dėl kontrolės atitikties Bendrijos žvejybos nuostatoms:

„Šiam tikslui pasiekti visos valstybės narės, laikydamosi Bendrijos taisyklių, patvirtina atitinkamas priemones, kurios užtikrintų sistemos veiksmingumą. Valstybė narė pakankamai aprūpina savo kompetentingas institucijas priemonėmis, kad šios galėtų vykdyti tikrinimo ir kontrolės užduotis, kaip nustatyta šiame reglamente <…>“.

8.     Reglamento Nr. 2847/93 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi visų galiojančių išsaugojimo ir kontrolės priemonių taisyklių, visos valstybės narės savo teritorijoje ir jos suverenumui bei jurisdikcijai priklausančiuose jūriniuose vandenyse vykdo žvejybos ir su ja susijusios veiklos monitoringą. Jos tikrina žvejybos laivus ir tiria visą veiklą, taip sudarydamos sąlygas patikrinti, kaip įgyvendinamas šis reglamentas, įskaitant žuvies iškrovimą, pardavimą, transportavimą bei laikymą ir iškrovimo bei pardavimo registravimą.“ (Pataisytas vertimas)

9.     Kalbant apie vykdymo priemones, kurių valstybės narės turi imtis dėl Bendrijos žvejybos nuostatų pažeidimo, Reglamento Nr. 2847/93 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse galiausiai teigiama, kad:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad prieš atsakingus fizinius ar juridinius asmenis būtų imamasi atitinkamų priemonių, įskaitant administracinius veiksmus ar baudžiamąsias procedūras pagal nacionalinės teisės aktus, jeigu jie nesilaiko bendrosios žuvininkystės politikos, ypač po monitoringo ar patikrinimo, atliktų pagal šį reglamentą(7).

2. Pagal 1 dalį pradėtuose procesiniuose veiksmuose, vadovaujantis atitinkamomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, galima veiksmingai atimti iš atsakingų asmenų ekonominį pelną, kurį jie gavo dėl pažeidimų, arba sutrukdyti gauti rezultatus tokiu mastu, kuris atitiktų pažeidimų rimtumą, veiksmingai atgrasant nuo kitų panašaus pobūdžio pažeidimų.“

10.   Šioje byloje Komisija tvirtina, kad Prancūzijos valdžios institucijos nepakankamai kontroliavo ir vykdė Bendrijos išsaugojimo priemones, kuriomis siekiama neleisti iškrauti ir parduoti nepakankamo dydžio žuvų, ypač europinių jūrų lydekų. Atitinkamos Bendrijos priemonės nustatytos iš eilės priimtuose Bendrijos reglamentuose dėl žuvų išteklių techninių apsaugos priemonių(8). Šiuo metu galiojantis reglamentas yra 1998 m. kovo 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 850/98 dėl žuvų išteklių apsaugos, taikant technines priemones jūrų gyvūnų jaunikliams apsaugoti(9). Nesant būtinybės cituoti visų atitinkamų nuostatų, galima bendrai nurodyti, kad šiame reglamente yra įvairių nuostatų, kuriomis siekiama neleisti sugauti, iškrauti ir parduoti nepakankamo dydžio žuvų. Jos apima nuostatas, reglamentuojančias minimalų tinklo akių dydį, draudimą su tinklais naudoti įtaisus, dėl kurių tinklo akys būtų užblokuotos ar kitaip veiksmingai sumažintos, ir, be kita ko, draudimą iškrauti ar parduoti nepakankamo dydžio žuvis, išskyrus sudarančias tik ribotą viso laimikio dalį.

III – Ikiteisminė procedūra

11.   Kaip jau buvo nurodyta, klausimas, ar Prancūzijos Respublika ėmėsi priemonių, kad nutrauktų 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendime konstatuotus pažeidimus, buvo ilgai užtrukusio Komisijos ir Prancūzijos Respublikos dialogo nuo 1991 m. lapkričio iki pat šio ieškinio pareiškimo 2002 m. rugpjūčio 27 d. dalykas. Per visą šią ikiteisminę procedūrą Komisija savo poziciją grindė Bendrijos žvejybos inspektorių ataskaitomis(10), kuriose išdėstyti reguliarių apsilankymų įvairių Prancūzijos pakrančių regionų uostuose ir aukcionuose metu nustatyti faktai.

12.   Pirminiame Komisijos ir Prancūzijos Respublikos susirašinėjime dėl priemonių, kurių pastaroji ėmėsi tam, kad nutrauktų 1991 m. birželio 11 d. Sprendime konstatuotus pažeidimus, Prancūzijos valdžios institucijos nurodė darančios „viską, kas įmanoma, kad veiktų pagal atitinkamas Sutarties nuostatas, siekdamos laikytis sprendimo“. Be kita ko, jos paminėjo ilgalaikes pastangas („action de longue haleine“), kuriomis siekiama sumažinti nepakankamo dydžio žuvų iškrovimą.

13.   Po apsilankymų daugelyje Prancūzijos uostų 1992 m. Bendrijos žvejybos inspektoriai pranešė, kad padėtis pagerėjo, ypač dėl teisės aktų nuostatų, susijusių su žvejybą reglamentuojančių Bendrijos nuostatų laikymosi kontrole. Nepaisant to, tam tikrais aspektais kontrolė buvo nepatenkinama. Pagrindiniai sunkumai susiję su matavimo prietaisais, naudojamais tinklo akims matuoti, ir su priegaudos bei žuvų dydžio kontrole. Be to, pažeidėjai nebuvo tinkamai traukiami atsakomybėn. Todėl 1993 m. spalio 11 d. Komisija išsiuntė Prancūzijos Respublikai oficialų įspėjimą, kuriame nurodė minėtus aspektus ir paragino Prancūzijos vyriausybę pateikti savo pastabas.

14.   Vėliau Prancūzijos vyriausybės pateikta informacija ir paaiškinimai leido Komisijai padaryti išvadą, kad pažeidimas, susijęs su priegaudą reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų kontrole, buvo nutrauktas. Tačiau ji teigė, kad išliko daug trūkumų, ypač susijusių su tinklo akių matavimu ir su nepakankamo dydžio žuvų iškrovimu bei pardavimu aukcionuose. Komisija iš šio fakto padarė išvadą, kad Prancūzijos valdžios institucijos pasyviai žiūrėjo į nepakankamo dydžio žuvų iškrovimą ir pardavimą pažeidžiant Bendrijos teisės normas. Be to, atrodo, kad „action de longue haleine“ buvo sustabdytos Bretanėje, Bigoudin krašte(11) dėl sunkios to regiono ekonominės ir socialinės padėties bei dėl problemos politinio jautrumo. „Pasyvumą“ kontrolės atžvilgiu dar labiau sustiprino patraukimai atsakomybėn, dėl kurių apskritai nebuvo paskirtos pažeidimų sunkumui proporcingos sankcijos.

15.   Todėl Komisija, remdamasi EB sutarties 171 straipsnio 2 dalimi (dabar – EB 228 straipsnio 2 dalis), 1996 m. balandžio 14 d. pateikė Prancūzijos Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje pažymėjo, kad 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas šiais aspektais:

–       minimalus tinklo akių dydis matuojamas nesilaikant Bendrijos teisės aktų,

–       nepakankama kontrolė, leidžianti prekybą nepakankamo dydžio žuvimis,

–       Prancūzijos institucijų „pasyvus“ požiūris, kurį paskatino tai, kad patraukus atsakomybėn už pažeidimus apskritai nebuvo skiriamos pažeidimų sunkumui proporcingos bausmės ir todėl jos nebuvo atgrasančios.

Komisija atkreipė Prancūzijos Respublikos dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas gali skirti pinigines sankcijas už 1991 m. birželio 11 d. Sprendimo nevykdymą. Jos buvo paprašyta reaguoti per du mėnesius nuo pagrįstos nuomonės pateikimo dienos.

16.   Savo 1996 m. liepos 26 d. ir 1997 m. gegužės 27 d. atsakymuose į pagrįstą nuomonę Prancūzijos Respublika tvirtino, kad Bendrijos reglamentai dėl minimalaus tinklo akių dydžio buvo taikomi tinkamai ir kad ji nėra gavusi jokių skundų iš Bendrijos žvejybos inspektorių šiuo klausimu. Ji taip pat pateikė informaciją ir duomenis apie atliktus patikrinimus, apie paskirtas sankcijas ir lėšas, skirtas kontroliuoti Bendrijos žvejybos nuostatų laikymąsi. Galiausiai Prancūzijos Respublika skundėsi, kad jai nebuvo leista susipažinti su ataskaitomis, kuriose pateikiamos Bendrijos žvejybos inspektorių išvados, taip atimant iš jos galimybę imtis tinkamų veiksmų dėl pagrįstoje nuomonėje išdėstytų faktų.

17.   Kituose laiškuose Prancūzijos vyriausybė pateikė Komisijai papildomą informaciją dėl padidintų Prancūzijos pastangų kontrolės srityje ir dėl priemonių, kurių ji ėmėsi, kad pagerintų už Bendrijos žvejybos nuostatų laikymosi kontrolę atsakingų tarnybų vidaus organizavimą. Viename laiške (1997 m. spalio 31 d.) ji pažymi, kad pasiekta patenkinama Bendrijos ir nacionalinių nuostatų taikymo pusiausvyra, „nepaisant išlikusios problemos, susijusios su mažų europinių jūrų lydekų („lydekaičių“) dydžiu Bigoudin krašte“.

18.   Nepaisant šių pastabų ir Prancūzijos valdžios institucijų paminėtų teigiamų organizacinio pobūdžio poslinkių, vėlesni Bendrijos žvejybos inspektorių apsilankymai Prancūzijos pakrančių regionų uostuose ir aukcionuose 1996–2000 metais atskleidė, kad nepakankamo dydžio žuvų iškrovimo ir pardavimo problema vis dar yra išlikusi. Įvairiais atvejais Bendrijos inspektoriai pažymėjo, kad iškraunant ar aukcionuose nedalyvavo pareigūnai arba ten pat dalyvaujantys pareigūnai nesiimdavo jokių veiksmų dėl nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų pardavimo (1997 m. rugsėjo mėn. apsilankymas Le Guilvinec ir Concarneau ir 1997 m. spalio mėn. – Marennes-Oleron, Arcachon ir Bayonne). Vienoje ataskaitoje (1996 m. rugpjūčio mėn. apsilankymas Lorient, Le Guilvinec ir Concerneau) minimas „nebylaus susitarimo tarp pramonės ir valdžios institucijų buvimas, kuriuo susitarta leisti iškrauti 24 cm dydžio europines jūrų lydekas vietoje teisės aktų leidžiamo 27 cm dydžio“. Kitoje ataskaitoje (1999 m. kovo mėn. apsilankymas Douarnenez, Lorient ir Le Guilvinec) teigiama, kad buvo duoti žodiniai nurodymai dėl to, jog vietos pareigūnai pašalintų iš aukciono mažesnes kaip 17 cm žuvis, tačiau leistų parduoti 17–23 cm bei 23–26 cm dydžio žuvis. Kita išvada buvo ta, kad šios nepakankamo dydžio europinės jūrų lydekos, paprastai parduodamos kaip „keptos lydekaitės“, dažnai būdavo atvirai parduodamos aukcionuose naudojant kodą „00“, kuris priskiriamas šiai žuvų kategorijai, taip pat kitos rūšies nepakankamo dydžio žuvų kategorijai (1999 m. liepos mėn. apsilankymai Lorient, Benodet, Loctudy, Le Guilvinec, Lesconil ir St. Guénolé). Galiausiai 2002 m. balandžio mėn. apsilankymo Viduržemio jūros Sète, Agde ir Port Vendres uostuose metu tapo aišku, kad aprašyti veiksmai neapsiribojo vien Bretane; problema Prancūzijos Respublikoje buvo labiau paplitusi.

19.   Remdamasi šiomis žvejybos inspektorių išvadomis, Komisija 2000 m. birželio 6 d. pateikė papildomą pagrįstą nuomonę. Ji daro išvadą, kad ir po 1996 m. balandžio 17 d. pagrįstos nuomonės bei Prancūzijos vyriausybės atsakymo nepakankamo dydžio žuvys toliau parduodamos aukcionuose ir tiesiogiai pirkėjams, kad nacionaliniai inspektoriai neprižiūri iškrovimo ir aukcionų, jog nustatytų, ar parduodamos nepakankamo dydžio žuvys, ypač europinės jūrų lydekos, ir kad už pažeidimus baudžiama tik kartais. Komisija mano, kad kodo „00“ naudojimas su aukcionais susijusiuose oficialiuose dokumentuose yra ypač rimtas faktas, nes tai akivaizdus 1996 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2406/96, nustatančio bendras pardavimo normas tam tikriems žuvininkystės produktams(12), nuostatų, ypač šio reglamento 2 straipsnio, pažeidimas. Komisijos nuomone, tai, kad „merluchon“ (lydekaičių) problema yra politiškai jautri, kad ji susijusi būtent su vienu regionu ir kad pastaraisiais metais ji labai sumažėjo, negali pateisinti techninių apsaugos priemonių netaikymo. Kadangi aptariamomis priemonėmis siekiama apsaugoti žuvų jauniklius, sistemingas Bendrijos nuostatų nepaisymas gali turėti pražūtingų pasekmių esamų išteklių būklei. Todėl šių nuostatų pažeidimas yra sunkus ypač todėl, kad Prancūzijos valdžios institucijos regis davė nurodymus jų netaikyti. Komisija paragino Prancūzijos vyriausybę imtis būtinų priemonių per du mėnesius nuo papildomos pagrįstos nuomonės pateikimo, ištaisant konstatuotus pažeidimus.

20.   2000 m. rugpjūčio 1 d. Prancūzijos vyriausybė pateikė atsakymą, konkrečiai pabrėždama tris aspektus. Pirma, ji teigė, kad kodas „00“ niekada nebuvo naudojamas nepakankamo dydžio žuvims nurodyti, o tik įvairių dydžių nesurūšiuotai žuviai žymėti. Antra, ji teigė, kad Bendrijos žvejybos inspektoriai savo ataskaitose akivaizdžiai supainiojo už komercinę pardavimo struktūrų veiklą atsakingus asmenis su asmenimis, atsakingais už žvejybos reglamentų taikymą, kurie vieninteliai yra kompetentingi nustatyti, kad padarytas pažeidimas. Prancūzijos vyriausybė mano, kad yra perdėta ir netgi neteisinga daryti išvadą, jog priežiūros tarnybos laikėsi pasyvaus požiūrio dėl Komisijai praneštų duomenų, susijusių su veiksmais, kurių Prancūzijos institucijos ėmėsi dėl verslinį žuvų dydį reglamentuojančių taisyklių pažeidimų. Trečia, ji paaiškino, kad nuo Bendrijos inspektorių 1999 m. liepos mėn. ataskaitos organizacinė ir teisinė žvejybos reglamentų laikymosi kontrolės sistema buvo gerokai patobulinta. Kontrolės tarnybų reorganizavimas įrodo tvirtą Prancūzijos valdžios institucijų ketinimą didinti kontrolės veiksmingumą žvejybos sektoriuje.

21.   Komisija reagavo (2001 m. vasario 15 d.) paprašydama pateikti daugiau informacijos apie priemones, kurių Prancūzijos Respublika ėmėsi tam, kad kodo „00“ naudojimas būtų nutrauktas. Be to, atsižvelgusi į Prancūzijos Respublikos norą sustiprinti savo gebėjimus priežiūros srityje, Komisija nurodė, kad jos papildomoje pagrįstoje nuomonėje pagrindinis dėmesys konkrečiai skiriamas nepakankamo dydžio žuvų iškrovimo ir pardavimo problemai būtent Bretanės Finistère ir Morbihan regionuose. Taigi ji paprašė Prancūzijos valdžios institucijų pranešti jai apie teismų sprendimus, priimtus dėl šios konkrečios pažeidimo rūšies. Prancūzijos vyriausybė pateikė šią informaciją 2001 m. spalio 16 dieną. Pirma, ji pateikė regionų ir departamentų valdžios institucijoms skirtą aplinkraštį, kuriuo reikalaujama nutraukti kodo „00“ naudojimą vėliausiai iki 2001 m. pabaigos. Toliau ji paminėjo tai, kad Komisijai buvo nusiųstos oficialių pranešimų apie pažeidimus ir poėmius bei atitinkamų teismų sprendimų kopijos. Ji taip pat pažymėjo, kad nuo 1998 m. padaugėjo iškeltų bylų dėl verslinį žuvų dydį reglamentuojančių taisyklių pažeidimų ir buvo paskirtos atgrasančios bausmės. Galiausiai Prancūzijos vyriausybė paminėjo 2001 m. patvirtintą žvejybos sektoriaus bendrąjį kontrolės planą, kuriame nustatomi žvejybos nuostatų laikymosi kontrolės prioritetai. Šie prioritetai apėmė europinių jūrų lydekų išsaugojimo plano vykdymą ir griežtą verslinio žuvų dydžio kontrolę.

22.   Tuo metu Bendrijos žvejybos inspektoriai dar kartą (2001 m. birželį) apsilankė keliuose Bigoudin krašto uostuose ir dar kartą nustatė, kad kontrolės lygis ir kokybė vis dar nepakankami. Inspektoriai padarė išvadą, kad techninių priemonių laikymosi lygio šioje srityje vis dar negalima laikyti priimtinu. Nepakankamo dydžio europinės jūrų lydekos buvo nuolat iškraunamos ir parduodamos nesiimant pastebimų pastangų kontroliuoti, kad šie veiksmai būtų nutraukti. Jie taip pat pažymėjo, kad atsakingos nacionalinės valdžios institucijos neturėjo pakankamai lėšų, tinkamos įrangos ir nebuvo pakankamai apmokytos. Administracinės procedūros nebuvo pakankamai išplėtotos, kad atitiktų situacijos reikalavimus. Galiausiai jie nurodė, kad kontrolės lygis aukcionuose ir mažmeninės prekybos vietose buvo ypač mažas.

23.   Manydama, kad Prancūzijos Respublikos pateiktoje informacijoje dėl jos kontrolės pastangų gerinimo apskritai nepakankamai atsižvelgiama į Bendrijos nuostatų dėl nepakankamo dydžio europinės jūrų lydekos Bigoudin krašto regione įgyvendinimo problemą, Komisija laikėsi požiūrio, kad Prancūzijos Respublika vis dar nesiėmė tinkamų priemonių, jog įvykdytų 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą. Todėl Komisija pradėjo šią bylą pagal EB 228 straipsnio 2 dalį, pateikdama savo ieškinį 2002 m. rugpjūčio 27 dieną. Abiejų šalių reikalavimai jau buvo nurodyti šios išvados 4 ir 5 punktuose.

IV – Dabartinė padėtis

24.   Rengdamasis žodinei proceso daliai, Teisingumo Teismas 2003 m. gruodžio 19 d. pateikė Komisijai ir Prancūzijos Respublikai kelis klausimus raštu dėl dabartinės padėties, susijusios su nepakankamo dydžio žuvų iškrovimu ir pardavimu. Komisijos buvo klausiama, ar Bendrijos žvejybos inspektoriai atliko patikrinimus vietoje jau iškėlus šią bylą, ir, jei taip, jos buvo paprašyta pateikti inspektorių ataskaitas; o jei buvo pranešta, kad dideli nepakankamo dydžio žuvų kiekiai ir toliau parduodami, nurodyti, kokių priemonių turi imtis Prancūzijos valdžios institucijos tam, kad nutrauktų tokią padėtį. Prancūzijos Respublikos buvo paprašyta pateikti informaciją apie kontrolės veiksmus jūroje ir sausumoje (tiek aukcionuose, tiek už jų ribų), atliktus nuo šio ieškinio pareiškimo dienos, kuriais būtų siekiama užtikrinti verslinį žuvų dydį reglamentuojančių nuostatų laikymąsi, taip pat nurodyti pažeidimų skaičių ir teisinius veiksmus, kurių imtasi dėl tokių pažeidimų. Abi šalys prašytą informaciją pateikė 2004 m. sausio 30 dieną.

25.   Komisija atsakė, kad nuo šio ieškinio pareiškimo dienos buvo atlikti trys patikrinimai vietoje. Šių apsilankymų metu nustatyta, kad nors Bretanėje, ir ypač Bigoudin krašte, nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų pasiūla sumažėjo, to nebuvo Viduržemio jūros regionuose. Bendrijos inspektoriai pažymėjo, kad trūko kontrolės, kuria būtų siekiama užkirsti kelią nepakankamo dydžio žuvų pardavimui jas iškraunant, ir nurodė, kad ne visais pažeidimų atvejais buvo parengti oficialūs pranešimai apie juos. Nepaisant Prancūzijos valdžios institucijų priemonių, kurių jos ėmėsi nuo 1998 m., kad pagerintų kontrolę, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad jų poveikis buvo realus. Atvirkščiai, ji turi priežasčių tikėti, kad taip nėra. Tam, kad galėtų padaryti išvadą, jog pažeidimas iš tiesų buvo nutrauktas, jai turėtų būti pateikta visa ir išsami informacija apie visus kontrolės veiksmus, atliktus 2001, 2002 ir 2003 m. dėl nepakankamo dydžio žuvų, ypač europinių jūrų lydekų. Žodinėje proceso dalyje Komisija pridūrė, kad siekiant tinkamai laikytis Reglamento Nr. 2847/93, reikia, jog būtų kontroliuojama visa su žvejyba susijusių veiksmų grandinė ir joje ypač svarbi iškrovimo kontrolė. Prancūzijos vyriausybės pateikta informacija ir duomenys nėra pakankamai tikslūs, kad būtų galima padaryti išvadą, jog pažeidimas buvo nutrauktas.

26.   Savo atsakyme Prancūzijos vyriausybė pateikė 2001–2003 m. duomenis apie patikrinimus jūroje ir sausumoje. Iš šių duomenų aišku, kad 2003 m. abiejų rūšių patikrinimų labai sumažėjo, palyginti su dvejais praėjusiais metais. Patikrinimų jūroje sumažėjimas 2003 m. buvo aiškinamas tuo, kad jūros laivai pasitelkti kovai su tarša nuskendus naftos tanklaiviui „Prestige“. Pasak Prancūzijos vyriausybės, kontrolės sumažėjimą sausumoje lėmė žvejų drausmės pagerėjimas, ir tai pažymėjo 2003 m. birželį be įspėjimo apsilankę Komisijos inspektoriai. To apsilankymo metu nebuvo užfiksuota nepakankamo dydžio žuvų. Duomenys apie paskirtas sankcijas taip pat liudijo apie jų sumažėjimą 2002 m., palyginti su 2001 metais. Tai lėmė Amnestijos įstatymas(13), atleidžiantis nuo atsakomybės tuos, kuriems paskirtos mažesnės kaip 750 eurų baudos, ir tuos, kurie tinkamai sumokėjo jiems skirtas didesnes baudas. Dėl žuvų dydį reglamentuojančių taisyklių pažeidimų paskirtos baudos buvo daug didesnės.

27.   Žodinėje proceso dalyje Prancūzijos vyriausybė atsakė į Komisijos pastabą, kad net pripažinus, jog nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų iškrovimas sumažėjo toje vietovėje, kurioje jis buvo labiausiai paplitęs, t. y. Bigoudin krašte Bretanėje, problema išliko Viduržemio jūros pakrantėje. Ji aiškina, kad dėl to, jog 1999 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo metu žvejybai Viduržemio jūros regione nebuvo taikomos jokios apsaugos priemonės, tai, kad tame regione vis dar nepakankamai laikomasi Reglamento Nr. 2847/93, negali būti laikoma Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymu.

V –    Vertinimas

A –    Preliminarios pastabos: pareiga įgyvendinti BŽP nuostatų kontekste

28.   Prieš vertinant priemones, kurių ėmėsi Prancūzijos Respublika, kad laikytųsi atitinkamų Bendrijos žvejybos nuostatų po to, kai buvo priimtas 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas, šioje byloje iškilusią problemą pirmiausia reikėtų svarstyti, atsižvelgiant į jos kontekstą, t. y. atsižvelgiant į Bendrijos teisės nuostatų įgyvendinimo svarbą bendrosios žvejybos politikos srityje.

29.   Bendrąja prasme Bendrijos teisinė sistema, nors ir būdama savarankiška, yra priklausoma teisinė sistema tiek, kiek daugelyje sričių ji priklauso nuo valstybių narių pastangų užtikrinti visišką šios sistemos nustatytų įpareigojimų ūkio subjektams laikymąsi. Pagal EB 10 straipsnį valstybės narės turi bendrą pareigą imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti veiksmingą Bendrijos teisės taikymą bei įgyvendinimą ir pasiekti jos „effet utile“. Konkrečiai kalbant, valstybės narės privalo užtikrinti tinkamą norminę sistemą, skirtą taikyti ir įgyvendinti Bendrijos priemones, jos privalo pasirūpinti, kad būtų paskirtos kompetentingos institucijos, skirta pakankamai lėšų ir imtasi atitinkamų veiksmų pažeidėjų atžvilgiu. Jei pastangų įgyvendinti Bendrijos priemones valstybėse narėse nepakanka, bus neįmanoma daugiau ar mažiau vienodai visoje Bendrijoje pasiekti atitinkamų Bendrijos nuostatų tikslų.

30.   Nors valstybėms narėms suteikta plati veiksmų laisvė nustatyti, kaip šis tikslas turi būti pasiektas, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nustatęs konkrečias procedūros taisykles, taikomas įgyvendinant Bendrijos teises ir pareigas. Savo nusistovėjusioje praktikoje jis būtent yra nustatęs, kad tokios taisyklės negali būti mažiau palankios nei panašius vidaus veiksmus reglamentuojančios normos (ekvivalentiškumo principas) ir negali padaryti naudojimąsi Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis faktiškai neįmanomą ar pernelyg sudėtingą (veiksmingumo principas)(14). Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybių narių įsipareigojimai dėl įgyvendinimo pagal EB 10 straipsnį reikalauja, kad jos užtikrintų, jog „už Bendrijos teisės pažeidimus būtų baudžiama tiek proceso, tiek materialinėmis sąlygomis, analogiškomis toms, kurios taikomos panašaus pobūdžio ir svarbos nacionalinės teisės pažeidimų atveju ir kurios bet kuriuo atveju daro bausmę veiksmingą, proporcingą ir atgrasančią. Be to, nacionalinės valdžios institucijos Bendrijos teisės pažeidimų atveju privalo veikti taip pat rūpestingai, kaip jos veikia įgyvendindamos atitinkamus nacionalinius įstatymus“(15).

31.   Griežtas šių bendro pobūdžio įsipareigojimų dėl veiksmingo Bendrijos priemonių taikymo ir įgyvendinimo laikymasis yra ypač svarbus bendrosios žvejybos politikos (toliau – BŽP) kontekste dėl daugelio priežasčių. Šios priežastys susijusios su žvejybos, kaip ekonominės veiklos, pobūdžiu tuo, kad žuvų ištekliai Bendrijos vandenyse turi būti laikomi valstybėms narėms bendrais ištekliais, valstybių narių interesų tarpusavio priklausomybe šioje srityje ir moraline grėsme, susijusia su išteklių naudojimo apribojimų nustatymu.

32.   Gamtos išteklių, kaip antai žuvų ištekliai, valdymas apima ekonominių interesų suderinimą (trumpalaikį), kuriuo, viena, siekiama maksimalaus naudojimo ir, kita, biologiškai ir ekologiškai priimtino lygio išteklių, kad būtų užtikrintas ilgalaikis naudojimas, išsaugojimo. Ši pagrindinė įtampa taip pat išreiškiama 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką(16) 2 straipsnyje, pagal kurį pagrindinis BŽP tikslas yra „garantuoti, kad gyvieji vandens ištekliai būtų naudojami, užtikrinant tausojančias ekonomines, aplinkos ir socialines sąlygas“. Šioje formuluotėje tausojimo sąvoka išreiškia pagrindinį principą. Viena žvejybos veiklos, kaip ekonominės veiklos, ypatybių ta, kad produktas yra ir gamybos šaltinis. Tai atsinaujinantys ištekliai. Tai reiškia, kad egzistuoja natūrali, biologiškai pagrįsta žuvų išteklių naudojimo riba. Jei nesilaikoma priemonių, skirtų apriboti žvejybos veiklą ar apsaugoti jauniklių išteklių, tai neišvengiamai turės neigiamos įtakos žuvų išteklių ilgalaikiam gebėjimui atsinaujinti. Šis pagrindinis faktas paaiškina, kodėl išsamios kontrolę ir įgyvendinimą reglamentuojančios normos nuo pat pradžių buvo sudedamoji BŽP dalis.

33.   Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė būtinybę griežtai laikytis apsaugos priemonių žvejybos sektoriuje, kad būtų ilgą laiką išlaikyti produktyvumo pajėgumai, pažymėjęs, jog „valstybės narės privalo laikytis Bendrijos taisyklių, reglamentuojančių žuvų išteklių išsaugojimą ir valdymą, kad užtikrintų žvejybos plotų apsaugą, jūros biologinių išteklių išsaugojimą ir jų subalansuotą naudojimą ilgalaikiu pagrindu bei tinkamomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis“(17). Kartu jis nurodė, kad „jei kompetentingos valstybių narių institucijos sistemingai nesiimtų veiksmų dėl asmenų, atsakingų už <...> pažeidimus, iškiltų pavojus žuvų išteklių išsaugojimui ir valdymui bei vienodam bendrosios žvejybos politikos taikymui“(18).

34.   Žuvų ištekliai turi būti laikomi bendrais valstybių narių ištekliais, bendrai valdomais visų interesais. Jei vienoje valstybėje narėje nesilaikoma Bendrijos išsaugojimo priemonių, tai automatiškai daro įtaką kitų valstybių narių interesams (jų žvejybos pramonei). Kitais žodžiais tariant, šiame sektoriuje yra didelė tarpusavio priklausomybė, kuri reiškia valstybių narių „bendrą atsakomybę“(19) kontroliuojant laimikio apribojimų sistemą ir įgyvendinant nuostatas, skirtas apsaugoti žuvų išteklius nuo perteklinio naudojimo.

35.   Kitas šios tarpusavio priklausomybės aspektas yra tas, kad BŽP politikos tikslų pasiekimas pirmiausia akivaizdžiai priklauso nuo žvejybos pramonės bendradarbiavimo. Gali būti daroma prielaida, kad noras pripažinti žvejybos veiklai nustatytus apribojimus ir jų laikytis bus didesnis, jei žvejai galės būti užtikrinti, jog šie apribojimai yra vienodai įgyvendinami visose valstybėse narėse ir kad žvejai veikia sąlygomis, panašiomis į tas, kurios taikomos jų konkurentams iš kitų valstybių narių. BŽP įgyvendinimo būdo skirtumai valstybėse narėse gali būti suvokiami kaip diskriminuojantys, lemiantys konkurencijos iškreipimą. Įgyvendinimo lygybė yra vienas iš vienodų konkurencijos sąlygų, kurios jiems sudarytinos, aspektų.

36.   Be to, reikia suvokti, kad jei žvejyba atitinkamoje vietoje yra apribota dėl išsaugojimo priežasčių, tai sukelia moralinio nepaklusimo pavojų. Nepriteklius, atsirandantis dėl to, kad gali būti iškraunami mažesni žuvų kiekiai, lems didesnes kainas, o tai savaime paskatins žvejus nesilaikyti taisyklių, nes tai jiems bus pelninga. Taigi apribojimų nustatymas sukuria ekonominę paskatą toliau eksploatuoti išteklius, kurie ir taip jau patiria spaudimą. Tai savaime yra priežastis didinti kontrolės ir įgyvendinimo pastangas žvejybos rajonuose, kuriems gresia perteklinė eksploatacija.

37.   Šios pastabos rodo, kad tinkama kontrolė ir įgyvendinimas žvejybos sektoriuje yra gyvybiškai svarbūs, jog būtų užtikrintas žuvų išteklių tausojamasis naudojimas. Kadangi nepakankamumas šiuo atžvilgiu turi įtakos visoms valstybėms narėms bendrų išteklių išsaugojimui, jų įgyvendinimo pastangos turi atitikti aukšto lygio standartus. Tai reiškia, kad Reglamentu Nr. 2847/93 valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai turi būti aiškinami siaurai.

38.   Visu Reglamento Nr. 2847/93 1 straipsniu reikalaujama, kad valstybės narės patvirtintų „atitinkamas priemones, kurios užtikrintų sistemos veiksmingumą“, siekiant užtikrinti, „kad būtų laikomasi bendrosios žuvininkystės politikos“. 2 straipsnyje priduriama, kad visos valstybės vykdo žvejybos ir su ja susijusios veiklos monitoringą, tikrina žvejybos laivus ir tiria visą veiklą, taip sudarydamos sąlygas patikrinti, kaip įgyvendinamas šis reglamentas, įskaitant žuvų iškrovimą, pardavimą, transportavimą bei laikymą ir iškrovimo bei pardavimo registravimą. Galiausiai 31 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos imtis atitinkamų priemonių prieš fizinius ir juridinius asmenis, jeigu jie nesilaiko BŽP taisyklių, atimdamos iš atsakingų asmenų ekonominį pelną, kurį jie gavo dėl pažeidimų, arba imdamosi priemonių, kurios „atitiktų pažeidimų rimtumą, veiksmingai atgrasant nuo kitų panašaus pobūdžio pažeidimų“.

39.   Todėl rezultatas, kurį valstybės narės turi pasiekti pagal Reglamentą Nr. 2847/93, yra užtikrinti, kad jų kontrolės ir įgyvendinimo veikla būtų iš tiesų veiksminga. Žodis „veiksminga“ šiame kontekste turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad yra didelė tikimybė, jog nesilaikant reikalavimų žvejams iškils didelis pavojus būti susektiems ir grėsmė, kad jiems bus paskirtos sankcijos, dėl kurių jie bent jau netektų viso ekonominio pelno, gaunamo pažeidžiant žvejybos nuostatas. Pastangos kontroliuoti ir grasinimas represiniais veiksmais turi daryti pakankamą spaudimą, kad nesilaikymas taptų ekonomiškai nepatrauklus ir taip būtų užtikrinta, jog atitinkamų žvejybos nuostatų reglamentuojama padėtis būtų įgyvendinama praktikoje.

40.   Šis kriterijus taikytinas vertinant, ar tariamas Prancūzijos Respublikos pažeidimas yra tęsiamas.

B –    Du pagrindiniai aspektai: data, kuria reikia remtis ir įrodymai

41.   Pirma, nagrinėjant ieškinį pagal EB 228 straipsnio 2 dalį, į klausimą, ar valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, turi būti atsakyta atsižvelgiant į padėtį toje valstybėje narėje pasibaigus Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam laikotarpiui. Šioje byloje Komisija išsiuntė Prancūzijos Respublikai pirmą pagrįstą nuomonę 1996 m. balandžio 14 dieną. Ji buvo papildyta 2000 m. birželio 6 d. antra pagrįsta nuomone. Kadangi pastarajame dokumente buvo nustatytas dviejų mėnesių terminas pažeidimui nutraukti, momentas, pagal kurį turi būti nustatyta, ar Prancūzijos Respublika laikėsi įsipareigojimo pagal EB 228 straipsnio 1 dalį vykdyti 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą, yra 2000 m. rugpjūčio 6 diena(20).

42.   Tai leidžia manyti, kad siekiant nustatyti, ar tariamas pažeidimas tęsiamas, negalima atsižvelgti į įvykius po tos dienos(21). Tačiau tokie įvykiai svarbūs vertinant, ar yra būtina nustatyti vienkartinę sumą ar periodinę baudą, kaip įtvirtinta EB 228 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje. Šį aspektą dar aptarsiu toliau.

43.   Antrasis aspektas susijęs su įrodymais. Komisijos tvirtinimas, kad kontrolė buvo nepakankama ir buvo imtasi nepakankamų veiksmų dėl verslinį žuvų dydį reglamentuojančių Bendrijos normų pažeidimų, daugiausia grindžiamas Bendrijos žvejybos inspektorių parengtomis ataskaitomis (pridėtomis prie bylos medžiagos) apie jų reguliarius apsilankymus vietoje Prancūzijos pakrančių regionuose. Šios ataskaitos apima laikotarpį nuo 1994 m. gegužės iki 2003 m. liepos mėnesio.

44.   Prancūzijos vyriausybė prieštarauja tam, kad Komisija apsiriboja teiginiu, jog priemonių, kurių ėmėsi Prancūzijos valdžios institucijos, siekdamos nutraukti tebevykdomus pažeidimus, nepakako, nenurodydama, kokių priemonių būtų pakakę. Ji taip pat teigia, kad Komisija paprasčiausiai atmetė Prancūzijos vyriausybės pateiktus faktus ir skaičius, nurodydama jų nepakankamumą ir jų nepaneigdama, o Komisija privalo įrodyti, kad aptariama valstybė narė ir toliau pažeidžia įsipareigojimus pagal Sutartį(22). Be to, ji teigia, kad jai niekada nebuvo pateiktos Bendrijos žvejybos inspektorių ataskaitos, kuriomis rėmėsi Komisija, ir todėl ji neturėjo galimybės reaguoti į šių ataskaitų išvadas. Jos nuomone, įvairūs Komisijos pateikti argumentai nepagrįsti tiksliais faktais ir grindžiami paprasčiausiomis prielaidomis, o tai lemia jų subjektyvų pobūdį.

45.   Tiesa, kad pažeidimo konstatavimas pagal EB 226 ir 228 straipsnius turi būti pagrįstas objektyvia išvada(23), jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį ar antrinę teisę. Šiuo požiūriu kyla klausimas, ar Bendrijos žvejybos inspektorių ataskaitose esančios informacijos pakanka tokiai objektyviai išvadai padaryti.

46.   Šios bylos aplinkybėmis aš iš tiesų manau, kad ataskaitos yra patikimas padėties, susijusios su kontrolės veiksmais Prancūzijos uostuose ir aukcionuose, kuriuose apsilankė inspektoriai, šaltinis. Žiūrint į jas kaip į visumą, šiose ataskaitose pateikiamas visa apimantis ir nuoseklus veiksmų, kurių Prancūzijos Respublikoje buvo imamasi pastaruosius dešimt metų kontroliuoti Bendrijos apsaugos priemonių laikymąsi, vaizdas. Nors Prancūzijos vyriausybė teigia, kad pačios ataskaitos jai nebuvo atsiųstos, jose taip pat yra ataskaitos apie susitikimus, kuriuose kompetentingos nacionalinės institucijos buvo informuotos apie patikrinimo apsilankymų rezultatus. Be to, galima prisiminti, kad Teisingumo Teismas savo 1991 m. birželio 11 d. Sprendime pripažino panašias Bendrijos inspektorių ataskaitas kontrolę nustatančių reglamentų pažeidimo įrodymais, nes toje byloje Prancūzijos vyriausybė turėjo savo pačios departamentų parengtas ataskaitas apie aptariamus patikrinimus ir todėl galėjo ginčyti Bendrijos inspektorių padarytų išvadų teisingumą(24).

C –    Pirmasis kaltinimas: nepakankama kontrolė

47.   Dėl pirmojo Komisijos kaltinimo Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad nuo to laiko, kai buvo priimtas 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas, ji ir toliau stiprino savo gebėjimus kontrolės srityje. Šiuo požiūriu ji būtent nurodo tris aspektus: a) patikrinimų padaugėjimą; b) kontrolės planų patvirtinimą; ir c) tai, kad Bendrijos žvejybos inspektorių apsilankymo 2002 m. rugsėjį nepakankamo dydžio žuvų nebuvo aptikta.

48.   Komisija atsikerta, kad duomenys apie padažnėjusius patikrinimus buvo susiję su patikrinimais jūroje, o šie nėra tokie tinkami kaip iškraunamo laimikio ir aukcionuose parduodamos žuvies kontrolė. Nors ir teigiamai įvertinusi kontrolės planų patvirtinimą 2001 ir 2002 m., Komisija pažymi, kad vien šiais planais pažeidimo nutraukti neįmanoma, nes tai priklauso nuo to, kaip jie įgyvendinami praktikoje. Komisijai nepavyko nustatyti, kad padėtis iš tiesų pagerėjo. Dėl fakto, kad apsilankymo 2002 m. rugsėjį nebuvo aptikta nepakankamo dydžio žuvų, Komisija nurodo, jog šio apsilankymo tikslas buvo žuvų kvotų valdymas ir jog šis faktas neturi būti laikomas netiesiogine išvada dėl normų, susijusių su nepakankamo dydžio žuvimis, laikymosi kontrolės.

49.   Prancūzijos vyriausybė prieštarauja tam, kad Komisija nepaaiškina, kodėl patikrinimai jūroje mažiau veiksmingi už patikrinimus sausumoje, ir mano, kad Komisijos argumentai dėl pirmojo kaltinimo yra nenuoseklūs ir nepagrįsti. Ji pažymi, kad 2001 ir 2002 m. kontrolės planuose nustatyta, jog kontrolė turi būti vykdoma visose gamybos grandinės stadijose tiek jūroje, tiek sausumoje ir visose proceso, kuriuo siekiama gauti pelno, stadijose. Kontrolės padažnėjimą patvirtina duomenys, gauti nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. vasario mėnesio. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad Komisijos atsakymas dėl apsilankymo tikslo rugsėjo mėnesį prieštarauja tam, jog įrodinėdama kontrolės nepakankamumą ji remiasi būtent šio apsilankymo išvadomis.

50.   Reglamentas Nr. 2847/93 reikalauja, kad valstybės narės veiksmingai kontroliuotų visą su žvejyba susijusią veiklą nuo pagavimo iki pardavimo momento. Reikia pripažinti, kad Prancūzijos Respublika ėmėsi įvairių priemonių, skirtų gerinti BŽP nuostatų laikymosi kontrolę apskritai, pavyzdžiui, padidino patikrinimų jūroje skaičių, skyrė papildomų lėšų kontrolei, jos vidaus kontrolės tarnyboms reorganizuoti, teisinei bazei tobulinti ir kontrolės planams, programoms bei aplinkraščiams, kuriais regionų pareigūnams nurodoma kontroliuoti Bendrijos nuostatų dėl verslinio žuvų dydžio laikymąsi, parengti. Tačiau, nors šios priemonės akivaizdžiai būtinos tam, kad būtų pasiekti kontrolę nustatančio reglamento tikslai, jos gali būti laikomos veiksmingomis tik tada, jeigu, kaip buvo pažymėta šios išvados 39 punkte, praktikoje dėl jų susidaro padėtis, atitinkantį BŽP nuostatų reglamentuojamą padėtį.

51.   Siekiant išsiaiškinti, ar taip yra, Bendrijos žvejybos inspektorių ataskaitos yra vertingas informacijos šaltinis. Šiose ataskaitose daug kartų nurodyta, kad laikymasis nebuvo veiksmingai kontroliuojamas pirmiau nurodyta prasme. Nors ataskaitose pažymėtas teisinės bazės patobulėjimas ir pastangos gerinti kontrolę, jose reguliariai fiksuojamas nepakankamo dydžio žuvų iškrovimas ir pardavimas aukcionuose, ypač Bretanėje, Bigoudin krašte, taip pat ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Normandijoje ir prie Viduržemio jūros. Kai kuriais atvejais tai lėmė valdžios institucijų, kompetentingų nustatyti žvejybos nuostatų pažeidimus, nebuvimas. Kitais atvejais nacionalinių institucijų pareigūnai dalyvavo, tačiau nesiėmė veiksmų prieš pažeidėjus. Apskritai daugiau nei kartą buvo pažymėta, kad kontrolės kokybė ir lygis prasti, kad trūko žmogiškųjų išteklių ir kad vietose, kuriose buvo atlikti patikrinimai, jie atlikti neefektyviai. Taip pat buvo pranešta, kad dėl politinio problemos jautrumo nacionalinių institucijų inspektoriai gavo žodinius nurodymus imtis veiksmų tik kraštutiniais nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų (mažesnių kaip 17 cm) iškrovimo ir pardavimo atvejais ir leisti parduoti didesnes kaip 17 cm nepakankamo dydžio europines jūrų lydekas. Taip pat buvo paminėtas nebylus susitarimas tarp žvejų ir valdžios institucijų leisti iškrauti nepakankamo dydžio europines jūrų lydekas. Nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų rinkos egzistavimą įrodė mažybinio europinės jūrų lydekos pavadinimo „merluchon“ (lydekaitė) arba „merluchon friture“ (kepta lydekaitė), dažniausiai aukcione parduodamų su specialiu kodu „00“, naudojimas pažeidžiant Bendrijos teisės normas, reglamentuojančias žvejybos produktų pardavimo standartus.

52.   Remiantis šiuo pagrindu man atrodo visiškai pateisinama, kad Bendrijos inspektoriai pranešė apie savo bendrą įspūdį, jog Prancūzijos valdžios institucijos laikėsi toleruojančio ar pasyvaus požiūrio į Bendrijos nuostatų dėl žuvų dydžio laikymosi kontrolę. Dėl Prancūzijos vyriausybės teiginio, kad Komisija grindžia savo bylą prielaidomis, manyčiau, jog tai, kad nepakankamo dydžio žuvys galėjo būti reguliariai iškraunamos ir parduodamos, aiškiai rodo, jog kontrolės pastangų nepakako ir jos nebuvo veiksmingos(25). Be to, svarbu, kad vienoje ikiteisiminės procedūros stadijoje Prancūzijos Respublika, susirašinėdama su Komisija, pati pripažino, jog problema Bigoudin krašte „išlikusi“ .

53.   Faktą, kad ši nepatenkinama padėtis tęsiasi, patvirtino ataskaita, parengta po apsilankymo Bretanės pakrantėje 2001 m. birželio mėn., t. y. pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Pacituosiu pagrindines šios ataskaitos išvadas:

–       „Nors labai mažos europinės jūrų lydekos (mažesnės kaip 20 cm) jau nebepardavinėjamos Bigoudin krašto teritorijoje, nepakankamo dydžio europinės jūrų lydekos ir toliau iškraunamos, tiekiamos į aukcionus ir toliau juose parduodamos.

–       Kontrolei Bigoudin krašto teritorijoje skirtų lėšų akivaizdžiai nepakanka.

–       Netgi kai atsakingos institucijos dalyvauja iškraunant žuvis, jos neatlieka veiksmingos iškrovimų kontrolės.

–       Nepakankamai dėmesio skiriama nepakankamo dydžio žuvų pašalinimui iš pardavimo.

–       Vykdant rūšiavimo procedūras Le Guilvinec ir Lesconsil naudojami NT ir 00 pavadinimai mažiausio dydžio europinėms jūrų lydekoms, jau surūšiuotoms prieš jas iškraunant.

–       Aukcionų veiklos kontrolė vykdoma netinkamai. <…>“

54.   Mano nuomone, per pastaruosius 10 metų parengtose ataskaitose ne tik fiksuojami atskiri incidentai. Jos liudija apie struktūrinę padėtį, trukusią daugelį metų, ypač Bretanės regione, Bigoudin krašte. Dar svarbiau šioje byloje yra tai, kad tokia padėtis išliko net ir pasibaigus 2000 m. birželio 6 d. papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

55.   Teigdama, kad nutraukė tariamą pažeidimą, Prancūzijos vyriausybė mini jos sustiprintas kontrolės jūroje pastangas, 2001 ir 2002 m. bendruosius kontrolės planus ir 2002 m. specialųjį kontrolės planą, skirtą būtent nepakankamo dydžio žuvims, ir tai, kad 2002 m. rugsėjį apsilankę Bendrijos žvejybos inspektoriai nerado nepakankamo dydžio žuvų.

56.   Manau, kad nė vieno iš šių argumentų nepakanka Bendrijos žvejybos inspektorių ataskaitose pateiktiems įrodymams paneigti. Nors Prancūzijos vyriausybė prieštarauja teigdama, kad Komisija tik tvirtina, jog patikrinimai jūroje yra mažiau veiksmingi nei patikrinimai sausumoje, šį prieštaravimą galima atmesti kaip nereikšmingą, nes Reglamento Nr. 2847/93 2 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos ne tik tikrinti žvejybos laivus, bet ir tirti visą veiklą, suteikiančią galimybę patikrinti, kaip įgyvendinamas šis reglamentas, įskaitant žuvų iškrovimą, pardavimą, transportavimą ir saugojimą. Todėl valstybės narės privalo vykdyti kontrolę ir jūroje, ir sausumoje, nepaisant jų pačių vertinimo dėl to, kuris kontrolės būdas yra veiksmingesnis, o kuris mažiau veiksmingas. Kalbant apie 2001 ir 2002 m. kontrolės planus, būtina įrodyti, kad jie yra veiksmingi praktikoje. Bet kuriuo atveju šie planai buvo patvirtinti tik pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, todėl vien dėl šios priežasties į juos negalima atsižvelgti(26). Dėl tos pačios priežasties nuoroda į 2002 m. rugsėjo mėn. apsilankymą nėra reikšminga šiai bylai.

57.   Bendrai paėmus, iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų ir informacijos aiškėja, kad Prancūzijos Respublika tik laipsniškai pradėjo imtis priemonių, jog įvykdytų 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą, ir kad kontrolės planai buvo patvirtinti labai vėlai. Iš daugelio ataskaitų apie nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų iškrovimą ir pardavimą aišku, kad priemonės, kurių ėmėsi Prancūzijos Respublika, nebuvo veiksmingos užtikrinant Bendrijos nuostatų dėl žuvų dydžio laikymąsi. Aptariamais metais europinių jūrų lydekų ištekliai sumažėjo ir dėl to 2000 m. pabaigoje labai sumažėjo viso leistino europinių jūrų lydekų laimikio dydis, taip pat buvo patvirtintos specialios apsaugos priemonės ir europinių jūrų lydekų išsaugojimo programa. Tokiomis aplinkybėmis valstybėms narėms tenka ypatinga atsakomybė įgyvendinti atitinkamas apsaugos priemones.

58.   Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Prancūzijos Respublika, nuo 2000 m. rugpjūčio 6 d. netinkamai kontroliavusi techninių apsaugos priemonių dėl verslinio žuvų dydžio laikymąsi pagal Reglamento Nr. 2847/93 1 straipsnio 2 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį, neįvykdė 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo pasibaigus 2000 m. birželio 6 d. papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

59.   Atsižvelgiant į tai, kad šis ieškinys buvo pareikštas pagal EB 228 straipsnio 2 dalį ir kad Komisija paprašė, jog periodinė bauda būtų paskirta nuo sprendimo priėmimo šioje byloje dienos iki tos dienos, kai Prancūzijos Respublika visiškai įvykdys aptariamus įsipareigojimus, toliau reikia išnagrinėti, ar dabartinė padėtis atitinka Reglamentą Nr. 2847/93.

60.   Pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, kontrolės planų patvirtinimas 2001 ir 2002 m. rodo, kad į Bendrijos apsaugos priemonių laikymosi kontrolės problemą Prancūzijos Respublikoje politiniu lygiu atsižvelgiama labiau. Kaip jau esu pažymėjęs, kyla klausimas, ar įgyvendinus šiuos planus (apie kuriuos reikia pasakyti, kad jie buvo patvirtinti nepaprastai vėlai, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę) susidarė padėtis, atitinkanti aprašytąją Bendrijos nuostatose dėl žuvų išteklių išsaugojimo.

61.   Komisijos pateikta informacija atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus rašytinius klausimus leidžia manyti, kad nors padėtis Bigoudin krašte pagerėjo, problemų vis dar išliko kituose pakrančių regionuose, ypač Viduržemio jūros regione. Kita vertus, Prancūzijos Respublika remiasi skaičiais, liudijančiais 2003 m. jūroje ir sausumoje atliktų patikrinimų mažėjimo tendenciją, palyginti su 2002 metais. Tai, kad ji patikrinimų sausumoje sumažėjimą sieja su žvejų drausmės pagerėjimu, manau, yra prieštaringa. Jei Bendrijos žvejybos reglamentų laikymasis Bigoudin krašte būtų pagerėjęs dėl veiksmingesnės kontrolės, atrodytų labiau logiška išlaikyti tokio pat lygio kontrolės pastangas, ypač regione, kuriame europinių jūrų lydekų ištekliai per smarkiai naudoti ilgiau nei dešimtmetį.

62.   Žodinėje proceso dalyje Prancūzijos vyriausybė pažymėjo, kad Komisija, manydama, jog padėtis Bigoudin krašte pagerėjo, dabar tikriausiai yra susirūpinusi kontrole Viduržemio jūros regione. Tačiau, jos nuomone, ši problema negali būti laikoma 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymu, nes Bendrijos apsaugos priemonės tam regionui buvo patvirtintos tik praėjus keleriems metams po sprendimo priėmimo.

63.   Šiuo klausimu pažymėčiau, kad savo 1991 m. birželio 11 d. Sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, jog Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal tuo metu galiojusius kontrolę nustatančius reglamentus – Reglamentą Nr. 2057/82/EEB ir Reglamentą Nr. 2241/87/EEB. Reikia suvokti, kad laikui bėgant BŽP yra plėtojama ir ratione loci, ir ratione materiae, atsižvelgiant į pokyčius žvejybos sektoriuje ir žuvų išteklių būklę. Nors materialiniu požiūriu įsipareigojimai kontroliuoti ir įgyvendinti apsaugos priemonių laikymąsi aiškiai atitinka šių priemonių taikymo sritį bet kuriuo laiko momentu, tai yra savarankiški įsipareigojimai. Komisija savo kaltinimus grindžia pačios kontrolės nepakankamumu. Tai buvo aiškiai parodyta pateikus konkretų nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų žvejybos kontrolės pavyzdį Bigoudin krašte. Tačiau tiek bylos C‑64/88, tiek šios bylos dalykas yra kontrolės nepakankamumas. Teisingumo Teismo išvada, kurią jis padarė 1991 m. birželio 11 d. Sprendime, buvo susijusi su su tuo metu galiojusių žvejybos nuostatų laikymosi kontrolės pastangų trūkumu, nepaisant teritorinės tų nuostatų taikymo srities. Tai, kad nuostatos, kurios pačios yra kontrolės įsipareigojimų objektas, gali pasikeisti, neturi įtakos pagrindiniam įsipareigojimui kontroliuoti nuostatų laikymąsi ir jas įgyvendinti. Todėl manau, kad Prancūzijos vyriausybės argumentas, jog į padėtį Viduržemio jūros regione negali būti atsižvelgta, kurio ji, be to, anksčiau nėra minėjusi, nors Komisija jį buvo iškėlusi per ikiteisminę procedūrą, yra nereikšmingas vertinant, ar pažeidimas tęsiamas, ar jau nutrauktas.

64.   Pagal naujausią bylos medžiagoje esančią informaciją apie dabartinę padėtį Bendrijos inspektoriai 2003 m. birželio mėn. apsilankymų Bigoudin krašte metu neaptiko nepakankamo dydžio žuvų. Tačiau jie pranešė apie pastebimą kontrolės trūkumą iškraunant, o tai neabejotinai yra svarbiausias visos žvejybos veiklos grandinės kontrolės momentas. Panašios pastabos buvo pateiktos dėl Viduržemio jūros regiono po apsilankymų 2003 m. gegužės ir liepos mėn., kai buvo aptikta nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų. Kita vertus, kai vienu šių apsilankymų buvo iš dalies siekiama patikrinti, kaip laikomasi raudonųjų tunų verslinio dydžio reikalavimų, nepakankamo dydžio egzempliorių nebuvo aptikta.

65.   Komisija atsakyme į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus teigia negalėjusi konstatuoti, kad Prancūzijos valdžios institucijų patvirtinti kontrolės planai iš tiesų buvo veiksmingi. Remdamasi vėliausiomis savo žvejybos inspektorių ataskaitomis ji linkusi manyti priešingai. Kartu ji teigia, kad norint padaryti išvadą, jog pažeidimas nutrauktas, jai būtų reikėję pateikti tikslią ir išsamią informaciją daugeliu aspektų.

66.   Šioje byloje jau nustatyta, kad pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Prancūzijos Respublika vis dar nebuvo įvykdžiusi 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo. Pagal Teisingumo Teismo turimą informaciją ir atsižvelgiant į šio pažeidimo struktūrinį bei vilkinantį pobūdį negalima galutinai nustatyti, kad šiuo momentu Prancūzijos Respublika (ir dabartinė situacija negali būti svarstoma atskirai nuo ankstesnės) suderino savo Bendrijos žvejybos apsaugos priemonių laikymosi kontrolės ir įgyvendinimo praktiką su Reglamento Nr. 2847/93 reikalavimais.

D –    Antrasis kaltinimas: nepakankami veiksmai pažeidėjų atžvilgiu

67.   Atsikirsdama į antrą Komisijos kaltinimą Prancūzijos vyriausybė teigia, kad padaugėjo atsakomybėn patrauktų asmenų ir kad skiriamos griežtesnės sankcijos.

68.   Komisija pažymi, kad Prancūzijos vyriausybės pateikti duomenys yra labai bendri dėl to, kad jie apima visą Prancūzijos teritoriją ir kad dauguma nuteisimų susiję su jūroje nustatytais pažeidimais ir nesusiję su nepakankamo dydžio žuvų gaudymu. 2001 m. iškeltų baudžiamųjų bylų dėl sunkių BŽP nuostatų pažeidimo statistika rodo, kad sankcijos buvo paskirtos tik 11 % bylų, iškeltų dėl nepakankamo dydžio žuvų, atveju. Kalbant apie paskirtų sankcijų griežtumą, reikėtų pastebėti, kad Komisija negali iš 2001 m. pateiktų duomenų daryti išvados, jog verslinį žuvų dydį reglamentuojančių normų įgyvendinimo srityje vadovaujamasi griežta politika. Vienintelis atvejis, kai buvo skirta didelė bauda, buvo susijęs su Ispanijos laivu ir bauda buvo skirta už šešis atskirus pažeidimus, kurių tik vienas buvo dėl nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų gaudymo. Komisija pripažįsta, kad pakrančių regiono prokurorams skirtas teisingumo ministro 2002 m. spalio 16 d. aplinkraštis, kuriuo šie raginami griežtai reaguoti į žuvų dydį nustatančių reglamentų pažeidėjus, yra žingsnis teisinga linkme, siekiant nutraukti pažeidimą. Tačiau vien tai negali užtikrinti, kad bus skiriamos atgrasančios bausmės. Reikia taip pat patikrinti šio aplinkraščio geografinę taikymo sritį ir tai, kaip jis taikomas.

69.   Prancūzijos Respublika teigia, kad atsižvelgiant į pateiktus duomenis, susijusius su veiksmais, kurių imtasi dėl pažeidimų, konstatuotų jos 2001 m. plano, skirto išsaugoti europinių jūrų lydekų išteklius, kontekste, negalima teigti, kad Prancūzijos valdžios institucijos nepatraukia atsakomybėn Bendrijos nuostatų, reglamentuojančių žuvų, ypač europinių jūrų lydekų dydį, pažeidėjų. Ji priduria, kad vien statistinės patraukimų atsakomybėn skaičiaus analizės nepakanka, jog būtų galima vertinti kontrolės ir įgyvendinimo sistemos veiksmingumą. Komisija remiasi tik minėta statistika, neįrodžiusi, kodėl nacionalinės priemonės nėra „atitinkamos priemonės“ Reglamento Nr. 2847/93 31 straipsnio prasme. Kalbėdama apie veiksmų, kurių imtasi, griežtumą, Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad iš Komisijai pateiktos informacijos pakankami aišku, jog už pažeidimus sistemingai patraukiama atsakomybėn. Teisingumo ministro 2002 m. spalio 16 d. aplinkraščiu, įgyvendinančiu verslinio žuvų dydžio kontrolės planą, reikalaujama, kad: i) už pažeidimus būtų sistemingai patraukiama atsakomybėn; ii) būtų ribotai naudojamasi galimybe siūlyti pažeidėjams taikiai susitarti („sudaryti sandorį“); ir iii) būtų skiriamos atgrasančios bausmės. Ji priduria, kad už reglamentų dėl žvejybos jūroje pažeidimus nėra atleidžiama nuo bausmės pagal 2002 m. Amnestijos įstatymą, nes tai priklauso nuo baudų dydžio. Pirmosios ataskaitos dėl aplinkraščio taikymo laikotarpiu iki 2003 m. kovo mėnesio rodo, kad jis iš tiesų veiksmingas.

70.   Ir vėl vertinant, ar Prancūzijos Respublika nutraukė su antruoju kaltinimu susijusį pažeidimą, reikia atskirti pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui vyravusią ir dabartinę padėtį.

71.   Galima prisiminti, jog pagal Reglamento Nr. 2847/93 31 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad joms konstatavus BŽP nuostatų pažeidimą būtų imamasi „atitinkamų priemonių“. Žodis „atitinkamų“ šiam kontekste gali reikšti tik tai, kad tokiomis priemonėmis turi būti įmanoma paskatinti laikytis šių nuostatų, kaip jau buvo paaiškinta šios išvados 37–39 punktuose. Priemonės, kurių imamasi, turi turėti ne tik prevencinį poveikį už pažeidimą atsakingiems asmenims, tačiau jos taip pat turi turėti ir bendresnį prevencinį poveikį. Tokia išvada darytina iš 31 straipsnio 2 dalies, kurioje teigiama, kad „pradėtuose procesiniuose veiksmuose <...> galima veiksmingai atimti atsakingų asmenų ekonominį pelną, kurį jie gavo dėl pažeidimų, arba sutrukdyti gauti rezultatus tokiu mastu, kuris atitiktų pažeidimų rimtumą, veiksmingai atgrasant nuo kitų panašaus pobūdžio pažeidimų“. Mano nuomone, paskutinė šios nuostatos dalis patvirtina šį bendresnį prevencinį poveikį.

72.   Nedelsdamas privalau pažymėti, kad nors Reglamento Nr. 2847/93 versijos anglų kalba 31 straipsnio 1 dalyje skiriami „administraciniai veiksmai“ ir „baudžiamosios procedūros“, taip sudarant įspūdį, kad 2 dalis (kurioje kalbama apie „procesinius veiksmus“) taikoma tik baudžiamosioms procedūroms, daugumoje versijų kitomis kalbomis tokio skirtumo nėra ir todėl pagal jas 2 dalis taikoma abiem procedūroms. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2847/93 tikslą veiksmingai užtikrinti PŽP nuostatų laikymąsi akivaizdu, kad minėtose versijose kitomis kalbomis 31 straipsnio reikšmė išreiškiama tiksliau.

73.   Kad būtų pasiekti BŽP tikslai, pažeidimams turi būti taikoma aiški ir patikima įgyvendinimo politika. Tai reiškia, kad už Bendrijos žvejybos nuostatų pažeidimus turi būti sistemingai baudžiama administracine arba baudžiamąja tvarka, galiausiai skiriant veiksmingas bausmes. Turi būti pakankamai tikėtina, kad tokia politika bus atgrasanti. Galimos neigiamos žvejybos nuostatų pažeidimo pasekmės turi būti suvokiamos kaip nusveriančios šių nuostatų nesilaikymo ekonominę naudą.

74.   Per ikiteisminę procedūrą Prancūzijos Respublika pateikė Komisijai įvairios statistikos, kad įrodytų, jog per visus tuos metus nuo 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo ji vis aktyviau ėmėsi veiksmų prieš žvejybos reglamentus pažeidusius asmenis ir jog pradėtos skirti griežtesnės bausmės. Komisija prieštaravo teigdama, kad šie duomenys pernelyg bendro pobūdžio, nes jie apima visą Prancūzijos teritoriją ir susiję su įvairiais žvejybos nuostatų pažeidimais. Juose neišskirta konkreti problema, kuria buvo susirūpinusi Komisija, būtent nepakankamo dydžio europinių jūrų lydekų iškrovimas ir pardavimas Bretanės pietvakariuose.

75.   Kaip pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, kontrolės ir įgyvendinimo sistemos veiksmingumo negalima vertinti remiantis vien statistika. Tai reikia nustatyti remiantis rezultatais, kurių šia sistema bandoma pasiekti. Čia vėl manau, kad Bendrijos žvejybos inspektorių ataskaitose esančios išvados yra lemiamo pobūdžio, kalbant apie padėtį, buvusią pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Nors Prancūzijos Respublikos pateikti duomenys tam tikra prasme rodo atvejų, kai traukiama atsakomybėn už pažeidimus, gausėjimą ir skiriamų bausmių griežtėjimą, išlieka faktas, kad pagrindinė problema, susijusi su nepakankamo dydžio žuvų, būtent europinių jūrų lydekų, iškrovimu ir pardavimu Bigoudin krašte tuo metu nebuvo išspręsta. Tai savaime yra aiškus požymis, kad pastangos sustiprinti įgyvendinimą nebuvo veiksmingos pirmiau minėta prasme.

76.   Dėl to, jog Prancūzijos vyriausybė skundžiasi, kad Komisija nenurodė, kokios priemonės būtų tinkamos nutraukti vis dar besitęsiančius pažeidimus, pridurčiau, jog atitinkama valstybė narė pati pirmiausia privalo užtikrinti įsipareigojimų pagal Sutartį ir antrinės teisės aktus laikymąsi, tam panaudodama savo turimas priemones ir lėšas.

77.   Todėl darau išvadą, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 6 d. neužtikrinusi, jog būtų imtasi atitinkamų priemonių prieš fizinius ir juridinius asmenis, atsakingus už bendrosios žvejybos politikos nuostatų pažeidimą, kaip to reikalaujama Reglamento Nr. 2847/93 31 straipsniu, Prancūzijos Respublika, pasibaigus 2000 m. liepos 6 d. papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, neįvykdė 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo.

78.   Dabartinė padėtis dėl įsipareigojimų įvykdymo turi būti vertinama atsižvelgiant į abiejų šalių pateiktą informaciją, šioms atsakant į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, kurie vėliau buvo nagrinėjami žodinėje proceso dalyje.

79.   Komisijos ataskaitose dėl 2003 m. įvykusių apsilankymų yra įvairių nuorodų, kad, priešingai teisingumo ministro 2002 m. spalio 16 d. aplinkraščiui, konstatavus pažeidimą ne visada yra parengiamas oficialus pranešimas ir kad todėl šios bylos teismo nepasiekia. Vėliausia Prancūzijos vyiausybės pateikta statistinė informacija negali būti laikoma visiškai atsipindinčia padėtį, nes 2002 m. duomenims įtakos turėjo Amnestijos įstatymas, 2003 m. duomenys nėra išsamūs ir bet kuriuo atveju jie nepakankamai konkretūs. Duomenys apie vidutinį paskirtų bausmių skaičių neįrodo, kad buvo imtasi veiksmingesnių priemonių. Be to, kadangi susiję tik su nepakankamo dydžio žuvų pardavimu, saugojimu ir pirkimu, jie nepateikia informacijos apie nepakankamo dydžio žuvų pagavimą, iškrovimą ar transportavimą.

80.   Remdamasis vėliausia pateikta informacija darau išvadą, kad negalima pakankamai užtikrintai konstatuoti, jog dabartinė praktika Prancūzijos Respublikoje dėl BŽP nuostatų įgyvendinimo atitinka Reglamentą Nr. 2847/93. Taigi šiuo atžvilgiu Prancūzijos Respublika taip pat nėra visiškai įvykdžiusi 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo.

E –    Šių išvadų pasekmės

81.   Pagal EB 228 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą, jei Teisingumo Teismas nustato, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė pagal EB 226 straipsnį priimto sprendimo, kuriuo pripažinta, kad valstybė narė pažeidė įsipareigojimus pagal EB sutartį, jis gali jai paskirti vienkartinę sumą ar periodinę baudą.

82.   Komisija mano, kad periodinės baudos paskyrimas yra tinkamiausia priemonė, paskatinsianti valstybę narę kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų pagal Sutartį pažeidimą. Remdamasi atitinkamai savo 1996 m. rugpjūčio 21 d.(27) ir 1997 m. vasario 28 d.(28) pranešimuose nurodytu vertinimu ir apskaičiavimo metodu, dabar ji siūlo, kad Teisingumo Teismas paskirtų Prancūzijos Respublikai 316 500 eurų dydžio kasdienę periodinę baudą. Ši suma buvo apskaičiuota remiantis fiksuota 500 eurų suma, padauginta iš kelių koeficientų, nurodančių pažeidimo sunkumą (skalėje nuo 1 iki 20), jo trukmę (skalėje nuo 1 iki 3) ir valstybės narės mokumą (apskaičiuojamą remiantis jos bendruoju vidutiniu produktu ir balsų skaičiumi Taryboje). Šioje byloje Komisija tvirtina, kad, atsižvelgiant į rimtas pasekmes žuvų ištekliams dėl Bendrijos normų, reglamentuojančių verslinį žuvų dydį, nesilaikymo, yra pateisinamas 10 lygus sunkumo koeficientas. Ji pažymi, kad zona Bretanės pietinės dalies link yra europinių jūrų lydekų veisimosi zona ir todėl ji ypač svarbi ištekliams išsaugoti. Atsižvelgdama į laikotarpį, kuris praėjo nuo 1991 m. birželio 11 d. Sprendimo ir atsižvelgiant į EB 228 straipsnio 2 dalies (anksčiau – EB sutarties 171 straipsnio 2 dalis) įsigaliojimą 1993 m. lapkričio 1 d., ji siūlo nurodant pažeidimo trukmę naudoti koeficientą, lygų 3. Kadangi Prancūzijos Respublikos mokumo koeficientas yra 21,1, kasdienės periodinės baudos suma apskaičiuojama taip: 10x3x21,1x500 eurų = 316 500 eurų.

83.   Prancūzijos Respublika teigia, kad jei Teisingumo Teismas manytų, jog yra būtina skirti periodinę baudą, Komisijos siūloma suma yra neproporcinga. Ji remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Komisija prieš Graikiją(29), kuriame pažeidimo, sukėlusio didelę grėsmę visuomenės sveikatai, sunkumui įvertinti buvo pritaikytas koeficientas, lygus 6. Dėl pažeidimo trukmės ji teigia, kad dėl to, jog priemonės, kurių imtasi Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, negalėjo pradėti veikti iš karto, Teisingumo Teismas neturėtų atsižvelgti į visą laikotarpį nuo pirmojo sprendimo priėmimo iki sprendimo šioje byloje priėmimo dienos.

84.   Teisingumo Teismas dviejuose sprendimuose, iki šios dienos priimtuose pagal EB 228 straipsnio 2 dalį, jau yra paaiškinęs, kad jo negali įpareigoti Komisijos siūlymai dėl piniginių padarinių, susijusių su konstatavimu, kad valstybė narė neįvykdė jo ankstesnio sprendimo(30). Šie siūlymai yra tik naudingas atramos taškas Teisingumo Teismui naudojantis savo diskrecija pagal šią nuostatą. Kitais žodžiais tariant, Teisingumo Teismas turi visišką jurisdikciją taikyti šią nuostatą.

85.   Vertindamas, ar Prancūzijos Respublika įvykdė 1991 m. birželio 11 d. Sprendimą, atskyriau dviem laiko momentais vyravusią padėtį: padėtį, pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, ir dabartinę padėtį. Manau, kad šis atskyrimas yra svarbus nustatant, kaip EB 228 straipsnio 2 dalis turėtų būti taikoma šioje byloje.

86.   Pagrindinis EB 228 straipsnio 2 dalies tikslas yra užtikrinti, kad valstybės narės galiausiai laikytųsi įsipareigojimų pagal Sutartį, kuo skubiau nutraukdamos pažeidimus. Tačiau reikia pabrėžti, kad piniginės priemonės paskyrimo klausimas iškyla tik po to, kai Teisingumo Teismas yra anksčiau byloje pagal EB 226 straipsnį konstatavęs, kad aptariama valstybė narė pažeidė įsipareigojimus pagal Sutartį ir vėliau, kai jai buvo suteikta galimybė antros ikiteisminės procedūros metu ištaisyti padėtį, kaip to reikalaujama EB 228 straipsnio 1 dalyje. Nuo pirmo sprendimo priėmimo iki antro sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad ankstesnis sprendimas nėra įvykdytas, priėmimo dienos pažeidimas tęsiamas ir tai dažniausiai kenkia atitinkamų Bendrijos teisės normų veiksmingumui ir galbūt turi neigiamos įtakos kitų valstybių narių arba kitų šalių interesams.

87.   Atsižvelgdamas į potencialiai žalingas tęstinio iš Sutarties kylančių įsipareigojimų, pagal kuriuos turi būti pasiekti Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų tikslai, nevykdymo pasekmes manau, kad EB 228 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma taip, jog tam tikromis aplinkybėmis piniginėmis priemonėmis būtų siekiama ne tik užtikrinti laikymąsi, bet jos taip pat turėtų ir prevencinį poveikį. Šia prasme jos turėtų turėti atgrasantį poveikį, panašų į nurodytą šios išvados 73 punkte.

88.   Periodinė bauda nebūtinai turi turėti atgrasantį poveikį aptariamų Bendrijos įsipareigojimų nevykdymo atžvilgiu ateityje, nes tai yra sąlyginio pobūdžio bauda. Jei valstybė narė įvykdo anksčiau nevykdytus įsipareigojimus dar iki baudos mokėjimo termino pradžios, galutinis rezultatas gali būti toks, kad sankcija nebus paskirta. Nors periodinės baudos paskyrimas yra veiksmingas tuo, kad galiausiai priverčiama laikytis įsipareigojimų, vis dėlto ji kartais gali būti netinkamas atsakas į aptariamą pažeidimą. Pagal EB 228 straipsnio 2 dalį skiriama piniginė priemonė tam, kad būtų atgrasantis poveikis, turėtų būti grindžiama visomis atitinkamomis aptariamo pažeidimo aplinkybėmis.

89.   Šioje byloje padariau išvadą, kad, pirma, pasibaigus 2000 m. birželio 6 d. papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Prancūzijos Respublika vis dar nebuvo įvykdžiusi 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo ir, antra, kad nors nuo to laiko taikant Reglamentą Nr. 2847/93 buvo padaryta tam tikra pažanga, šios aplinkybės vis dėlto negali būti laikomos pakankamomis, kad būtų galima daryti išvadą, jog šis sprendimas įvykdytas visiškai.

90.   Kaip Teisingumo Teismas yra nuosekliai konstatavęs, nors EB 228 straipsnio 1 dalyje nenustatytas terminas, „skubaus ir vienodo Bendrijos teisės taikymo svarba reiškia, kad įgyvendinimo procesas turi būti pradėtas iš karto ir užbaigtas kuo greičiau“(31). Atsižvelgiant į tai, jog nepakankamo dydžio žuvų gaudymas yra ypač žalingas išteklių tausojamajam naudojimui, galima buvo tikėtis, kad, konstatavus šį pažeidimą, Prancūzijos valdžios institucijos pagal EB 228 straipsnio 1 dalį veiks greitai, jog užtikrintų atitinkamų nuostatų laikymosi kontrolę savo jurisdikcijoje ir jog būtų imtasi atitinkamų veiksmų prieš šių nuostatų pažeidėjus. Tai, kad Bendrijos žvejybos inspektoriai apsilankymų Prancūzijos pakrančių regionuose metu nustatė, jog net 2000 m. nepakankamo dydžio žuvys dar buvo iškraunamos ir parduodamos, dažnai nedalyvaujant nacionalinių institucijų inspektoriams, aiškiai rodo, kad įpareigojimas „kuo greičiau“ nutraukti pažeidimą niekaip nebuvo įvykdytas. Šią išvadą galima padaryti net ir atsižvelgiant į tai, kad priemonių, būtinų tam, jog būtų visiškai įgyvendinti kontrolę nustatantys reglamentai, ėmimasis yra „longue haleine“ dalykas, kaip Prancūzijos valdžios institucijos pažymėjo vienu ikiteisminės procedūros etapu.

91.   Nors akivaizdu, kad reikia laiko padėčiai praktikoje sureguliuoti pagal įsipareigojimus Bendrijai, iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų aišku, kad Prancūzijos Respublika ėmėsi priemonių tik laipsniškai ir kad svarbiausios Prancūzijos Respublikos paminėtos priemonės buvo 2001 m. ir 2002 m. patvirtintos kontrolės programos bei nurodymai, prokurorams teisingumo ministro išsiųsti 2002 m. spalio mėn., t. y. jau iškėlus šią bylą. Be to, šios priemonės dažniausiai buvo administracinio pobūdžio ir bet kuriuo atveju negalėjo būti vertinamos kaip veiksmingos priemonės kontrolę nustatančių reglamentų prasme. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos tinkamai neatsižvelgė į konkrečią problemą, į kurią Komisija buvo ne kartą atkreipusi jų dėmesį. Manau, kad šiuo aspektu Prancūzijos valdžios institucijų požiūris buvo pagrįstas noru išsisukti iš padėties.

92.   Nereikėtų pamiršti, kad Komisija suteikė Prancūzijos Respublikai plačią galimybę ikiteisminės procedūros kontekste imtis Reglamento Nr. 2847/93 pažeidimui nutraukti būtinų priemonių. Pagrįsta nuomonė buvo pateikta praėjus kone penkeriems metams po 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo, o dar po ketverių metų buvo pateikta papildoma pagrįsta nuomonė, kurią pagal procedūros reikalavimus pateikti nėra būtina. Tuo laikotarpiu Prancūzijos valdžios institucijos tik formaliai bendradarbiavo su Komisija, atsakydamos į prašymus pateikti informaciją ir paaiškinimus, tačiau nesiimdamos jokių veiksmų, kad veiksmingai ištaisytų padėtį. Tokį lojalaus bendradarbiavimo, kurio reikalaujama pagal EB 10 straipsnį(32), trūkumą aš laikau sunkinančia aplinkybe.

93.   Tai, kad Prancūzijos Respublika beveik du dešimtmečius struktūriškai nekontroliavo ir neįgyvendino Bendrijos nuostatų dėl verslinio žuvų dydžio, turi būti laikoma ypač sunkiu jos įsipareigojimų Bendrijai pažeidimu. Kaip jau paaiškinau šios išvados 31–37 punktuose, griežtas priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti žuvų išteklius, laikymasis yra esminis, kad būtų užtikrintas ilgalaikis tausojamasis naudojimas. Taip pat pažymėjau, kad dėl to, jog žuvų ištekliai turi būti laikomi visiems valstybėms narėms bendrais ištekliais, šių įsipareigojimų nevykdymas turi įtakos kitose valstybėse narėse įsisteigusiems ūkio subjektams, naudojantiems aptariamus išteklius. Kai žuvų ištekliams gresia didelis perteklinis naudojimas, kaip buvo europinių jūrų lydekų išteklių atveju šioje byloje, valstybėms narėms tenka ypatinga atsakomybė imtis priemonių, kad būtų užtikrintas visiškas šiems ištekliams išsaugoti skirtų nuostatų laikymasis.

94.   Bendrai tariant, aš tikiu, kad konstatavus, jog valstybė narė veikė pažeisdama įsipareigojimus Bendrijai, kuo ilgiau ji leidžia tokiai padėčiai tęstis, greičiausiai taip siekdama naudos savo nacionaliniams subjektams, tačiau darydama žalą kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams, tuo labiau jai verta paskirti baudžiamojo poveikio priemonę.

95.   Šiomis aplinkybėmis manau, kad tinkamas atsakas į tai, jog Prancūzijos Respublika neįvykdė 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo, būtų vienkartinės sumos paskyrimas, kaip nustatyta EB 228 straipsnio 2 dalyje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad dabartinė padėtis vis dar nėra tinkama, periodinė bauda turi būti paskirta tinkamomis sąlygomis iki tol, kol bus galima konstatuoti, kad pažeidimas yra nutrauktas.

96.   Abiejų baudų sąlygos ir sumos turi būti nustatytos atsižvelgiant į tuos kriterijus ir principus, kuriuos Teisingumo Teismas jau yra taikęs savo dviejuose sprendimuose, priimtuose pagal EB 228 straipsnio 2 dalį. Nors nė vienas iš šių sprendimų nebuvo susijęs su vienkartinės sumos paskyrimu, šie kriterijai mutatis mutandis taikomi abiem piniginių sankcijų kategorijoms.

97.   Bet kokia piniginė sankcija turi būti paskirta atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę ir tokio dydžio, kad atgrasytų nuo pažeidimo tęsimo ir nuo tolesnių pažeidimų. Šį požiūrį pasiūlė Komisija ir jį nuo tol plačiai taikė Teisingumo Teismas(33), nors jis turi galutinę teisę nustatyti baudos apskaičiavimo metodą ir dydį bei nurodyti jos skyrimo sąlygas.

98.   Komisijos siūloma suma yra naudingas atramos taškas tiek vienkartinei sumai, tiek periodinei baudai apskaičiuoti. Suma buvo nustatyta taikant sunkumo, trukmės ir mokumo koeficientus bazinei fiksuoto dydžio sumai (žr. šios išvados 82 punktą). Prancūzijos vyriausybė ginčija taikytą pažeidimo sunkumo lygį ir remiasi požiūriu, kuriuo buvo vadovautasi sprendime Komisija prieš Graikiją. Ji taip pat labiau netiesiogiai ginčija tai, kad Komisija taikė maksimalų trukmės koeficientą. Mano nuomone, neabejotina, kad 3 lygaus koeficiento taikymas pažeidimo trukmei nurodyti yra visiškai pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas iš tikrųjų truko nuo 1984 metų. Kalbėdamas apie sunkumą, manau, kad 10 lygaus koeficiento taikymas skalėje nuo 1 iki 20 būtų net per atlaidus. Prancūzijos vyriausybės pateiktas šios bylos padėties palyginimas su padėtimi byloje Komisija prieš Graikiją liudija apie nepakankamą šio pažeidimo sunkumo įvertinimą. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Teisingumo Teismas savo sprendime toje byloje nurodė, jog taikant šiuos kriterijus reikia atsižvelgti į pažeidimo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams bei į atitinkamos valstybės narės pareigų įvykdymo skubumą(34), darau išvadą, kad šioje byloje yra būtina taikyti kasdienę 316 500 eurų dydžio baudą, kurią Komisija pasiūlė kaip apskaičiavimo pagrindą.

99.   Kalbant apie vienkartinę sumą, pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija šioje byloje tokios baudos skirti nesiūlė, ji taip pat nenustatė konkretaus tokios baudos apskaičiavimo metodo. Savo sprendime Komisija prieš Graikiją Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisijos gairės periodinėms baudoms apskaičiuoti padeda užtikrinti Komisijos veiksmų skaidrumą, numatymą ir suderinamumą su teisinio tikrumo principu ir kad jomis siekiama, jog Komisijos siūlomos sumos būtų proporcingos(35). Nors šiose gairėse minimas Komisijos požiūris, kuriuo ji vadovaujasi pagal EB 228 straipsnio 2 dalį, ir jos nėra privalomos Teisingumo Teismui, vis dėlto jos yra bendri šios Sutarties nuostatos taikymo pagrindai, suteikiantys tam tikro aiškumo valstybėms narėms.

100. Nemanau, kad, nesant konkrečių gairių, Teisingumo Teismas turėtų susilaikyti ir neskirti vienkartinės sumos šioje byloje. Kaip jau esu pažymėjęs šios išvados 29 punkte, Bendrijos teisinė sistema priklauso nuo valstybių narių pastangų kontroliuoti Bendrijos nuostatų laikymąsi ir imtis veiksmų dėl šių nuostatų pažeidimų. Šios pastangos yra labai svarbios Sutarties tikslams pasiekti. Jei nebūtų reaguojama į tai, kad valstybė narė struktūriškai nesilaiko pagrindinio įsipareigojimo, Bendrijos teisinės sistemos veiksmingumui ir patikimumui iškiltų pavojus. Kaip Teisingumo Teismas daugeliu atvejų yra pažymėjęs: „leisdama valstybėms narėms gauti naudos iš Bendrijos teikiamų pranašumų, Sutartis joms taip pat nustato įpareigojimą laikytis jos normų. Nes tai, kad valstybė, remdamasi savo pačios nacionalinio intereso koncepcija, vienašališkai pažeidžia su jos įstojimu į Bendriją susijusių pranašumų ir įsipareigojimų pusiausvyrą, iškelia klausimą dėl valstybių narių lygybės Bendrijos teisei ir sukuria diskriminaciją jų nacionalinių subjektų sąskaita. Šis valstybių narių prisiimtos solidarumo pareigos, joms įstojus į Bendriją, nevykdymas kerta per pačius Bendrijos teisinės sistemos pagrindus“(36).

101. Be to, piniginės sankcijos nepaskyrimas šios bylos aplinkybėmis reikštų pripažinimą, kad Teisingumo Teismui pirmiau konstatavus, jog valstybė narė pažeidė įsipareigojimus pagal Sutartį, toji valstybė narė laisvai galėtų palikti egzistuojančią padėtį, ir labai tikėtina, kad tai turėtų žalingų pasekmių Bendrijos interesams ir kitų valstybių narių interesams, iki Komisijai nusprendžiant pareikšti antrą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, šįkart jau pagal EB 228 straipsnio 2 dalį.

102. Tačiau aš manau, jog tai, kad klausimas, ar skirti vienkartinę sumą, dabar buvo iškeltas pirmą kartą nuo Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo dienos, kad Komisija nesiūlė paskirti tokios baudos ir kad iki šiol nėra praktikos, kuri galėtų pagelbėti šiuo klausimu, yra teisėti pagrindai skaičiuoti sumą švelnesniu būdu nei reikėtų, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.

103. Kaip periodinės baudos mokėjimo pagrindas Komisijos apskaičiuota kasdienė suma išreiškia pažeidimo sunkumą ir trukmę bei atgrasantį periodinės baudos poveikį. Vienkartinės sumos dydis paprastai turėtų būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į tuos pačius bendrus kriterijus, ypač į tęstinį pažeidimo pobūdį bei sunkumą. Šioje byloje, kaip vienkartinę sumą, siūlyčiau paskirti Komisijos pasiūlytą periodinę baudą, apskaičiuotą tik už vienerius metus. Baudos dydis būtų 365x316 500 eurų = 115 522 500 eurų.

104. Kalbant apie periodinę baudą, reikėtų pažymėti, kad jos dydžiu ir paskyrimo sąlygomis turi būti siekiama užtikrinti, jog aptariamų įsipareigojimų Bendrijai būtų laikomasi visiškai, veiksmingai ir nuolat, atsižvelgiant į vėliausią informaciją apie dabartinę padėtį.

105. Taigi atrodytų, kad Prancūzijos Respublika priėmė daug įvairių teisės aktų ir ėmėsi administracinių priemonių, kuriomis siekiama pagerinti kontrolę nustatančių reglamentų taikymą, tačiau šias priemones vis dar reikia veiksmingai įgyvendinti praktikoje taip, kad visoje jos teritorijoje Bendrijos žvejybos nuostatomis numatytas rezultatas būtų pasiektas. Komisija savo ruožtu nurodė reikalaujanti papildomos išsamios informacijos apie, be kita ko, kontrolę, patraukimus atsakomybėn ir paskirtas bausmes, kad galėtų nustatyti, ar Prancūzijos valdžios institucijos nutraukė kontrolę nustatančių Bendrijos reglamentų struktūrinį pažeidimą.

106. Kadangi kontrolės ir įgyvendinimo praktika negali būti pritaikyta nedelsiant, šiomis aplinkybėmis aišku, kad periodinės baudos už kiekvieną dieną nustatymas nebūtų tinkamas(37). Viena vertus, Prancūzijos Respublikai turėtų būti nustatytas protingas, tačiau konkretus terminas imtis priemonių, būtinų jos įsipareigojimams įvykdyti, o antra vertus, Komisijai turi būti suteikta pakankamai laiko, kad ji, remdamasi papildoma reikalaujama informacija ir kitais patikrinimais vietoje, įvertintų, ar šios priemonės iš tiesų yra veiksmingos šios išvados 39 punkte nurodyta prasme.

107. Manau, kad pradinio šešių mėnesių turėtų pakakti Prancūzijos Respublikai imtis atitinkamų veiksmų ir kad periodinė bauda turėtų būti mokama kas šeši mėnesiai, atsižvelgiant į Komisijos patikrinimus. Prancūzijos Respublikai šis terminas turėtų būti daugiau nei pakankamas pateikti Komisijai šios prašomą informaciją, kad ji susidarytų galutinę nuomonę apie esamą padėtį, susijusią su Reglamento Nr. 2847/93 vykdymu.

108. Atsižvelgiant į tai, periodinės baudos dydis turėtų būti lygus: 182,5x316 500 eurų = 57 761 250 eurų už kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį, per kurį Komisija nustatys, kad pažeidimas yra tęsiamas, pradedant skaičiuoti nuo Teisingumo Teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos.

VI – Išvada

109. Dėl šių priežasčių manau, jog Teisingumo Teismas turėtų:

–       pripažinti, kad neįvykdžiusi 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo pasibaigus 2000 m. birželio 6 d. Komisijos papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį,

–       dėl šios priežasties paskirti vienkartinę sumą, lygią 115 522 500 eurų,

–       pripažinti, kad šiuo metu vis dar neužtikrinusi, jog 1991 m. birželio 11 d. Sprendimas būtų visiškai įvykdytas, Prancūzijos Respublika neįgyvendino visų jam įvykdyti būtinų priemonių,

–       siekiant užtikrinti, kad minėtas sprendimas būtų visiškai įvykdytas, skirti 57 761 250 eurų periodinę baudą už kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį, per kurį Komisija nustatys, kad pažeidimas yra tęsiamas, pradedant skaičiuoti nuo Teisingumo Teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos,

–       nurodyti Prancūzijos Respublikai atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2  – Sprendimas C‑64/88, Rink. p. I‑2727.

---

3  – 1983 m. sausio 25 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 171/83, nustatantis tam tikras technines žuvų išteklių apsaugos priemones (OL L 24, p. 14), ir 1986 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3094/86, nustatantis tam tikras technines žuvų išteklių apsaugos priemones (OL L 288, p. 1).

---

4  – OL L 220, p. 1.

---

5  – OL L 207, p. 1.

---

6  – OL L 261, 1993, p. 1.

---

7  – Oficialiajame leidinyje pateikta šios reglamento nuostatos redakcija anglų kalba pasirodė neišsami, todėl išvados tekste anglų kalba čia įterpti žodžiai skliaustuose.

---

8  – Pirmasis reglamentas šioje srityje buvo Tarybos reglamentas Nr 171/83, minėtas 3 išnašoje. Po pakartotinių pakeitimų šis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas taip pat 3 išnašoje minėtu Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3094/86, kuris pats buvo panaikintas ir pakeistas 1997 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 894/97 (OL L 132, p. 1).

---

9  – OL L 125, p. 1.

---

10  – Reglamento Nr. 2847/93 29 straipsnyje reikalaujama tikrinti, kaip taikomi kontrolę nustatantys reglamentai, Bendrijos inspektoriams ištiriant dokumentus ir apsilankant vietoje.

---

11  – Bigoudin kraštas yra Bretanės pietvakariuose, Finistère. Šiame regione yra Le Guilvinec, Loctudy, Lesconil ir St. Guénolé uostai.

---

12  – OL L 334, p. 1.

---

13  – 2002 m. rugpjūčio 6 d. Įstatymas Nr. 2002-1062 (Loi portant amnistie).

---

14  – Paminėsiu tik vieną iš naujausių dėl šio principo priimtų sprendimų – 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Evans (C‑63/01, Rink. p. I‑0000, 45 punktas).

---

15  – 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑68/88, Rink. p. 2965, 24 ir 25 punktai).

---

16  – OL L 358, p. 59.

---

17 – Žr. 2002 m. balandžio 25 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑418/00 ir C‑419/00, Rink. p. I‑3969, 57 punktas).

---

18  – Žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑52/95, Rink. p. 4443, 35 punktas); 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑454/99, Rink. p. I‑10323, 60 punktas) ir 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑140/00, Rink. p. I‑10379, 57 punktas).

---

19  – 1990 m. kovo 27 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą (C‑9/89, Rink. p. I‑1383, 10 ir 31 punktai).

---

20  – 2002 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑474/99, Rink. p. I‑5293, 27 punktas) ir 2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑33/01, Rink. p. I‑5447, 13 punktas).

---

21  – 2001 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑147/00, Rink. p. I‑2387, 26 punktas); 2002 m. balandžio 25 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (minėtas 17 išnašoje, C‑418/00 ir C‑419/00, 66 punktas).

---

22  – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑387/97, Rink. p. I‑5017, 72 ir paskesni punktai).

---

23  – 1998 m. spalio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑71/97, Rink. p. I‑5991, 14 punktas); 2001 m. vasario 1 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑333/99, Rink. p. I‑1025, 33 punktas).

---

24  – 1991 m. birželio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (minėtas 2 išnašoje, C‑64/88, 11 punktas).

---

25  – Plg. 2001 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, minėto šios išvados 23 punkte, 35 punktą.

---

26  – Žr. šios išvados 21 išnašoje paminėtas bylas.

---

27  – OL C 242, p. 6.

---

28  – OL C 63, p. 2.

---

29  – Sprendimas byloje C‑387/97, minėtas šios išvados 22 išnašoje.

---

30  – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (minėtas 22 išnašoje, C‑387/97, 89 punktas) ir 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑278/01, Rink. p. I‑0000, 41 punktas).

---

31  – 2000 m liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (minėtas 22 išnašoje, C‑387/97, 82 punktas) ir 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 30 išnašoje, C‑287/01, 27 punktas).

---

32  – 1990 m. liepos 13 d. Nutartis Zwartveld ir kiti (C‑2/88, Rink. p. I‑3365, 17 punktas).

---

33  – Apie periodinės baudos apskaičiavimą žr. 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (minėtas 30 išnašoje, C‑287/01, 52 ir 62 punktai).

---

34  – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (minėtas 22 išnašoje, C‑387/97, 92 punktas).

---

35  – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (minėtas 22 išnašoje, C‑387/97, 87 punktas).

---

36  – 1973 m. vasario 7 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (39/72, Rink. p. 101, 24 ir 25 punktai) ir 1979 m. vasario 7 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (128/78, Rink. p. 419, 12 punktas).

---

37  – Plg. Teisingumo Teismo požiūrį 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, minėto 30 išnašoje, C‑278/01, 42–46 punktuose.