PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija)
SPRENDIMAS

2002 m. kovo 20 d.(*)

„Konkurencija – Kartelis – Šiluminiai vamzdžiai – EB sutarties 85 straipsnis (dabar EB sutarties 81 straipsnis) – Tęsiamas pažeidimas – Boikotas – Susipažinimas su dokumentais – Bauda – Baudų nustatymo metodo gairės – Galiojimo atgaline data draudimas – Teisėti lūkesčiai“

Byloje T‑23/99

LR af 1998 A/S, anksčiau Løgstør Rør A/S, įsteigta Løgstør (Danija), atstovaujama advokatų d. Waelbroeck ir H. Peytz, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą P. Oliver ir E. Gippini Fournier, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovė,

dėl 1998 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimo 1999/60/EB, priimto procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį (byla IV/35.691/E‑4: Šiluminės įrangos kartelis) (OL 1999, L 24, p. 1), panaikinimo, o nepatenkinus šio prašymo – dėl šiuo sprendimu ieškovei paskirtos piniginės baudos sumažinimo

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas P. Mengozzi, teisėjai V. Tiili ir R. m. Moura Ramos,

posėdžio sekretorius G. Herzig, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2000 m. spalio 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Bylos aplinkybės

1       LR AF 1998, anksčiau Løgstør Rør A/S, yra Danijos bendrovė, bylai svarbiu laikotarpiu gaminusi ir prekiavusi vamzdžiais, be kita ko, naudojamais šilumai tiekti.

2       Centralizuoto šilumos tiekimo sistemose centrinėje vietoje sušildomas šildymo sistemos vanduo požeminiu vamzdynu tiekiamas šildomiems pastatams. Kadangi šildymo sistemos vandens (arba vandens garų) temperatūra labai aukšta, vamzdžiai turi būti gerai izoliuoti, kad šilumos tiekimas būtų ekonomiškas ir saugus. Naudojamus izoliuotus vamzdžius paprastai sudaro plieninis vamzdis, apgaubtas plastikinio vamzdžio, o tarp jų esantis tarpas užpildytas izoliaciniu putplasčio sluoksniu.

3       Šiluminiai vamzdžiai yra svarbios valstybių narių tarpusavio prekybos objektas. Didžiausios Europos Sąjungos vidaus rinkos yra Vokietija, kurios bendras suvartojimas Bendrijoje sudaro 40 %, ir Danija, suvartojanti 20 %. Danija, kurios gamybos pajėgumai Europos Sąjungoje sudaro 50 %, yra svarbiausia šiluminių vamzdžių gamintoja, tiekianti juos visoms valstybėms narėms, kuriose naudojamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.  

4       1995 m. sausio 18 d. skundu Švedijos įmonė Powerpipe AB pranešė Komisijai, kad kiti šiluminių vamzdžių gamintojai ir tiekėjai sudarė kartelį, taip tarpusavyje pasidalindami Europos rinką, ir, siekdami pakenkti ieškovės verslui, neleisti jai išeiti už Švedijos rinkos ribų ar ją visiškai išstumti iš verslo, ėmėsi tarpusavyje suderintų veiksmų.

5       1995 m. birželio 28 d. Komisijos ir atitinkamų valstybių narių konkurencijos tarnybų pareigūnai, remdamiesi 1995 m. birželio 12 d. Komisijos sprendimu, dešimtyje šiluminės įrangos įmonių ir įmonių asociacijų, tarp kurių buvo ir ieškovė, tuo pačiu metu ir prieš tai nepranešusios atliko patikrinimus (toliau – patikrinimai).

6       Vėliau Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 1962, Nr. 13, p. 204), 11 straipsniu, pateikė ieškovei ir daugeliui su šios bylos dalyku susijusių įmonių prašymus pateikti informaciją.

7       1997 m. kovo 20 d. Komisija pateikė ieškovei ir kitoms susijusioms įmonėms pranešimą apie kaltinimus. Šių įmonių paaiškinimai buvo išklausyti 1997 m. lapkričio 24 ir 25 d.

8       1998 m. spalio 21 d. Komisija procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį (byla IV/35.691/E‑4: Šiluminės įrangos kartelis) priėmė sprendimą 1999/60/EB (OL 1999, L 24, p. 1), apie kurį prieš jo paskelbimą buvo pranešta 1998 m. lapkričio 6 d. sprendimu (C (1998) 3415 galut.) (toliau – sprendimas arba ginčijamas sprendimas); šiame sprendime Komisija konstatavo, kad įvairios įmonės, tarp jų ir ieškovė, dalyvavo sudarant tarpusavyje susijusius susitarimus ir imantis suderintų veiksmų EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies (dabar EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis) prasme (toliau – kartelis).

9       Sprendime teigiama, kad 1990 m. pabaigoje keturi Danijos šiluminių vamzdžių gamintojai sutarė dėl bendro pobūdžio bendradarbiavimo nacionalinėje rinkoje principų. Komisijos teigimu, šio susitarimo šalimi buvo ieškovė ir bendros Švedijos ir Šveicarijos pramonės grupės ABB Asea Brown Boveri Ltd, dukterinė įmonė Danijoje ABB IC Møller A/S (toliau – ABB), Starpipe pavadinimu žinoma įmonė Dansk Rørindustri A/S (toliau – Dansk Rørindustri) ir Tarco Energi A/S (toliau – Tarco) (toliau visos keturios bendrai – Danijos gamintojai). Vienas iš pirmųjų veiksmų buvo kainų kėlimo koordinavimas Danijos ir užsienio rinkose. Siekiant pasidalinti Danijos rinką, buvo sutarta dėl kvotų, kurias taikė ir kontroliavo iš šių įmonių pardavimo vadovų sudaryta „kontaktinė grupė“. Bet kokio verslo projekto atveju (toliau – projektas) įmonė, kuriai kontaktinė grupė paskirdavo užsakymą, kitas įmones informuodavo apie ketinamą pasiūlyti užsakymo kainą, šios savo ruožtu pateikdavo savo pasiūlymus už didesnę kainą, kad apsaugotų kartelio paskirtą tiekėją.

10     Nuo 1991 m. rudens reguliariuose Danijos gamintojų susitikimuose dalyvaudavo ir du Vokietijos gamintojai – grupė Henss/Isoplus (toliau – Henss/Isoplus) ir Pan-Isovit GmbH (toliau – Pan-Isovit). Šių susitikimų metu vyko derybos dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, kurios 1993 m. rugpjūčio mėnesį baigėsi susitarimu dėl pardavimo kvotų skyrimo kiekvienai suinteresuotai įmonei.

11     1994 m. visi šie gamintojai buvo sutarę dėl kvotų visoje Europos rinkoje. Šis visą Europą apimantis kartelis buvo pagrįstas dvipakope struktūra. „Direktorių klubas“, į kurį įėjo kartelį sudariusių įmonių valdybų pirmininkai ir direktoriai, nustatydavo kvotas, kurias skirdavo kiekvienai įmonei tiek bendrojoje rinkoje, tiek atskirose nacionalinėse rinkose – visų pirma, Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Švedijoje. Buvo sukurtos už tam tikras nacionalines rinkas atsakingos „kontaktinės grupės“, kurias paprastai sudarė prekybos vadovai, kuriems buvo pavesta įgyvendinti susitarimus skiriant atskirus užsakymus ir koordinuojant pasiūlymus.

12     Kalbant apie Vokietijos rinką, sprendime teigiama, kad po 1994 m. rugpjūčio 18 d. šešių didžiausių Europos gamintojų (ABB, Dansk Rørindustri, Henss/Isoplus, Pan-Isovit, Tarco ir ieškovės) ir Brugg Rohrsysteme GmbH (toliau – Brugg) susitikimo 1994 m. spalio 7 d. įvyko pirmasis už Vokietiją atsakingos kontaktinės grupės susitikimas. Komisijos teigimu, šios kontaktinės grupės susitikimai buvo tęsiami ir po 1995 m. birželio mėnesį Komisijos atliktų patikrinimų, nors nuo to momento jie buvo organizuojami už Europos Sąjungos ribų ? Ciuriche. Susitikimai Ciuriche vyko iki 1996 m. kovo 25 d.

13     Sprendime minima, kad sudėtine kartelio dalimi, be kita ko, buvo susitarimai dėl suderintų veiksmų ir jų taikymas, siekiant išstumti vienintelę reikšmingą karteliniame susitarime nedalyvaujančią įmonę Powerpipe. Tam tikri kartelinio susitarimo dalyviai perviliojo svarbius Powerpipe darbuotojus ir davė Powerpipe suprasti, kad ji turėtų pasitraukti iš Vokietijos rinkos. 1995 m. kovo mėnesį Powerpipe laimėjus svarbų projektą Vokietijoje, Diuseldorfe įvyko šešių minėtų gamintojų ir Brugg susitikimas. Komisijos teigimu, šio susitikimo metu buvo nutarta kolektyviai boikotuoti Powerpipe klientus ir tiekėjus, kas vėliau ir buvo padaryta.

14     Savo sprendime Komisija nurodo priežastis, dėl kurių ne tik aiškus rinkos pasidalijimas tarp Danijos gamintojų nuo 1990 m. pabaigos, bet ir konkurencijos pažeidimai nuo 1991 m. spalio mėnesio kartu paėmus gali būti vertinami kaip draudžiamas „susitarimas“ EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme. „Danijos“ ir „Europos“ kartelis tėra to paties vienintelio Danijoje pradėto kartelio išraiška, kuriuo nuo pat pradžių buvo siekiama ilgainiui išplėsti jo dalyvių kontrolę visoje rinkoje. Besitęsiantis gamintojų susitarimas turėjo didelės įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

15     Dėl šių priežasčių sprendimas nustato:

„1 straipsnis

ABB Asea Brown Boveri Ltd, Brugg Rohrsysteme GmbH, Dansk Rørindustri A/S, Henss/Isoplus grupė, KE KELIT Kunststoffwerk GmbH, Oy KWH Pipe AB, Løgstør Rør A/S, Pan-Isovit GmbH, Sigma Tecnologie Di Rivestimento S.r.l. ir Tarco Energi A/S pažeidė EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį, motyvacinėje dalyje nurodytu būdu ir apimtimi dalyvaudamos sudarant tarpusavyje susijusius susitarimus ir imdamosi suderintų veiksmų izoliuotų vamzdžių sektoriuje, kuriuos 1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais inicijavo keturi Danijos gamintojai, vėliau išplėtė į kitas nacionalines rinkas bei įtraukė Pan-Isovit ir Henss/Isoplus, ir 1994 m. pabaigoje sudarydamos platų kartelį, apimantį visą bendrąją rinką.

Pažeidimai truko:

–       <…> Løgstør <….> atveju nuo 1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesių iki mažiausiai 1996 m. kovo–balandžio mėnesio.

<…>

<…>

Pagrindiniai pažeidimų bruožai buvo:

–       nacionalinių rinkų, o vėliau ir visos Europos rinkos pasidalijimas numatant kvotas;

–       nacionalinių rinkų priskyrimas atskiriems gamintojams ir priemonių kitiems gamintojams išstumti taikymas;

–       susitarimai dėl izoliuotų vamzdžių ir atskirų projektų kainų;

–       projektų paskyrimas išrinktiems gamintojams ir manipuliavimas konkurso procedūromis, siekiant užtikrinti, kad konkursą laimėtų numatytas gamintojas;

–       susitarimas dėl suderintų veiksmų ir jų įgyvendinimas, siekiant apsaugoti kartelį nuo vienintelės didelės kartelio nare nesančios įmonės Powerpipe AB, kliudyti ir pakenkti jos verslui arba išstumti ją iš rinkos.

<…>

3 straipsnis

Toliau išvardytoms įmonėms už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios piniginės baudos:

<…>

Løgstør Rør A/S – 8 900 000 ekiu,

<…>“

16     Šis sprendimas buvo nusiųstas ieškovei 1998 m. lapkričio 12 d. laišku ir buvo gautas kitą dieną.

 Procesas ir šalių prašymai

17     1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriate gautu pareiškimu ieškovė pateikė šį ieškinį.

18     Kitos septynios iš devynių dėl pažeidimų atsakomybėn patrauktos įmonės taip pat pateikė ieškinius dėl šio sprendimo (bylos T‑9/99, T‑15/99, T‑16/99, T‑17/99, T‑21/99, T‑28/99 ir T‑31/99).

19     Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija), remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis procesinių priemonių, nurodė šalims atsakyti į rašytinius klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šiuos nurodymus įvykdė.

20     2000 m. spalio 25 d. viešojo posėdžio metu šalys dalyvavo teismo posėdyje ir atsakė į žodinius Pirmosios instancijos teismo klausimus.

21     Ieškovė prašo:

–       panaikinti ginčijamą sprendimą ta apimti, kuria jis su ja susijęs

–       arba bent jau ženkliai sumažinti piniginę baudą;

–       priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

22     Atsakovė prašo:

–       atmesti ieškinį;

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl bylos esmės

23     Ieškovė iš esmės nurodo penkis ieškinio pagrindus. Pirmu ieškinio pagrindas yra dėl fakto klaidų taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Antru ieškinio pagrindu ji teigia, kad buvo pažeista teisė į gynybą. Trečias ieškinio pagrindas susijęs su bendrųjų teisės principų pažeidimais ir fakto klaidomis apskaičiuojant piniginės baudos dydį. Ketvirtas ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti piniginės baudos dydį pažeidimu. Penktas ieškinio pagrindas susijęs su pernelyg didelėmis palūkanomis, taikomomis nedelsiant nesumokėjus baudos.

 I – Dėl pirmo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto klaida taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį

 A – Dėl Danijos kartelio kompensacinio mechanizmo

 1. Šalių argumentai

24     Ieškovė nurodo, kad Komisija savo sprendimo 35 konstatuojamoje dalyje neteisingai teigė, jog 1991 m. pabaigoje ji dalyvavo kompensaciniame mechanizme. Tarco pareikalavus kompensuoti jos prarastą rinkos dalį, ji tik pasiūlė Tarco naudai atsiimti savo pasiūlymą Islandijos rinkoje, kurį, jos žiniomis, Islandijos klientas jau buvo atmetęs. Buvo svarstomi ir kiti kompensaciniai mechanizmai, tačiau galiausiai ieškovė kompensacijų Tarco nemokėjo. Tai patvirtina, kad ieškovė neketino dalyvauti kompensaciniame mechanizme ir to faktiškai nepadarė.

25     Atsakovė laiko ieškovės argumentus nepakankamais, nes ji pripažįsta kartu su Tarco svarsčiusi kompensacines priemones ir pasiūliusi atsiimti savo pasiūlymą viename konkurse. Argumentas, kad nebuvo sumokėta finansinė kompensacija, neprieštarauja sprendime pateiktai kompensacinio mechanizmo analizei.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

26     Komisija savo sprendimo 35 konstatuojamoje dalyje teigia, kad dėl kartelio Danijos rinkoje nekyla jokių abejonių, jog 1991 m. pabaigoje egzistavo kompensacinis mechanizmas, nors nėra aišku, kaip tiksliai kompensacijos buvo mokamos. Ji atkreipia dėmesį į Tarco pateiktą informaciją apie pinigų mokėjimus ir už tai išrašytas fiktyvaus vamzdžių pirkimo sąskaitas bei 1997 m. spalio 2 d. ieškovės atsakymą į 1997 m. rugpjūčio 26 d. prašymą pateikti informaciją, kuriame minima, jog Tarco pateikti kompensacijos reikalavimai buvo įvykdyti įskaičiuojant ieškovės Tarco įmonei pateiktus užsakymus ir ieškovei Tarco naudai atsisakius dalyvauti bendrame projekte Islandijoje (sprendimo 35 konstatuojamosios dalies 2 pastraipa). Toliau Komisija konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, kokią tiksliai funkciją 1991 m. atliko kompensacinė sistema, 1992 m. ji buvo pakeista; į kitus metus vietoj mokėjimų turėjo būti „perkeliama“ perteklinė rinkos dalis ir paskirstoma savo kvotos neįvykdžiusiems gamintojams (sprendimo 35 konstatuojamosios dalies 3 pastraipa).

27     Ieškovė pripažįsta, kad pokalbių su Tarco, vykusių šiai pareikalavus kompensacijos už pralaimėtus projektus, metu pavyko įvykdyti jos reikalavimus, pasitraukiant iš konkurso dėl projekto Islandijoje.

28     Nors ieškovė žinojo, kad konkurso dėl šio projekto jai nepavyks laimėti, ir po pokalbių su Tarco kompensacijos jai nebuvo sumokėtos, nėra jokių abejonių, kad ieškovė, siekdama patenkinti Tarco reikalavimą sumokėti kompensaciją, kuris buvo paremtas kartelio sukurtu mechanizmu, šios naudai atsisakė dalyvauti konkurse dėl vieno projekto.

29     Todėl Komisija visiškai teisingai laiko įrodytu kompensacinio mechanizmo egzistavimo faktą, nors nėra aišku, kaip konkrečiai šios kompensacijos buvo mokamos.

30     Dėl šių priežasčių ieškovės argumentas yra atmestinas.

 B – Dėl tolesnio kartelio egzistavimo nuo 1990 iki 1996 m.

31     Ieškovė neigia „nuo 1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesio iki mažiausiai 1996 m. kovo–balandžio mėnesio“ toliau pažeidinėjusi EB sutarties 85 straipsnį. Jos teigimu, egzistavo du atskiri karteliai, vienas jų apsiribojo tik Danijos rinka ir egzistavo nuo 1991 m. sausio iki 1993 m. balandžio mėnesio, kitas – nuo 1995 m. kovo iki 1995 m. lapkričio mėnesio veikė Europos rinkoje ir 1994 m. prasidėjus bendradarbiavimui, kuris iki 1996 m. kovo mėnesio buvo atsitiktinis, buvo išplėstas ir taikytas Danijai bei Vokietijai.

32     Pirmiausia, reikia patikrinti ieškovės argumentus dėl dalyvavimo kartelyje už Danijos rinkos ribų nuo 1990 iki 1993 m., vėliau – jos teiginius dėl dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1993 m. ir dėl Europos kartelio sukūrimo 1994 m. bei galiausiai argumentus dėl kartelio trukmės ir tęstinumo.

 1. Dėl dalyvavimo kartelyje už Danijos rinkos ribų nuo 1990 iki 1993 m.

–       Šalių argumentai

33     Ieškovė teigia, kad nors nuo 1991 iki 1993 m. suinteresuotos įmonės ne kartą bandė pradėti bendradarbiauti Vokietijoje, tačiau šie bandymai nebuvo sėkmingi ir konkurencija tuo laikotarpiu nebuvo iškraipyta. Pati ieškovė nenorėjo tartis dėl rinkos pasidalijimo, nes manė galėsianti padidinti savo rinkos dalį. Susitikimuose ji elgėsi pasyviai ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų.

34     Pirma, ieškovė nedalyvavo sudarant susitarimą dėl 1991 metų kainų, įskaitant kainas eksporto rinkose, kėlimo. Todėl Komisija neteisingai aiškina Danijos Centralizuoto šildymo tarybos pakomitečio (kuris visiškai nesusijęs su karteliu) susitikimo metu 1990 m. lapkričio 22 d. padarytus užrašus, kadangi juose minimas gamintojų ketinimas padidinti kainas buvo vienašališkas sprendimas. 1990 m. lapkričio 12 d. įsigaliojusias aukštesnes ieškovės kainas pateisina ta aplinkybė, kad naujos kainos buvo paskelbtos dar prieš minėtą susitikimą. Gamintojai negalėjo „koordinuoti“ kainų kėlimo, dėl kurio kiekvienas jų buvo nusprendęs anksčiau. Priešingas Tarco pareiškimas, kuriuo remiasi ir Komisija, yra neteisingas. Be to, šį pareiškimą pasirašęs asmuo tuo metu dar nedirbo Tarco ir susitikime nedalyvavo.

35     Nuo 1991 iki 1993 m. vieninteliai pažeidimai už Danijos rinkos ribų buvo Vokietijos atžvilgiu priimtas susitarimas dėl bruto įkainių padidinimo nuo 1992 m. sausio 1 d. ir 1991 m. spalio 14 d. susitarimas dėl bendradarbiavimo Italijoje Turino projektui laimėti. Susitarimas dėl bruto įkainių buvo pasiektas tik 1991 m. gruodžio 10 d. susitikimo metu. Šiame susitikime nebuvo susitarta nei dėl bendrų įkainių, nei dėl mėnesinių susitikimų tvarkaraščio. Atrodo, kad susitarimas dėl bruto įkainių neturėjo tiesioginės įtakos Vokietijos rinkai, kadangi ieškovė čia veikė per nepriklausomą platintoją, kuris pats nustatinėjo savo galutines kainas, ir padidintus įkainius kompensavo nuolaidos, kurias ji suteikė Vokietijos platintojui. Turino projektas jos nuomone yra pavienis jokio poveikio rinkai neturėjusio bendradarbiavimo pavyzdys.

36     Antra, ieškovė, priešingai nei teigia Komisija savo sprendimo 50 ir 51 konstatuojamosiose dalyse, nedalyvavo sudarant susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo 1994 metams. Ji negali prisiminti sprendimo 49 ir 50 konstatuojamosiose dalyse aprašytų susitikimų Kopenhagoje 1993 m. birželio 30 d. ir Ciuriche 1993 m. rugpjūčio 18 arba 19 d. Ji taip pat nesutiko parengti vieningo kainoraščio arba sankcijų plano. Jos atsiliepimo į pranešimą apie kaltinimus 7 priede pateiktas raštas, kurį Komisija nurodo kaip šio susitarimo turinį įrodantį dokumentą, tėra tik ABB pasiūlymas, kuris jai buvo pateiktas vėliau (toliau – ABB pasiūlymas). Ieškovės atsisakymas pasirašyti tokį susitarimą neprieštarauja tam, kad ji pritarė kartelio narių inicijuotam ir vienos Šveicarijos audito bendrovės atliktam tyrimui, siekiant gauti informacijos apie Vokietijos rinkos dydį, arba tam, kad Pan-Isovit susidarė įspūdis, jog ji siekia susitarimo. Ji apsimetė esanti suinteresuota susitarti dėl sąlygų, kurioms, jos žiniomis, nebūtų pritarę kartelio nariai Vokietijoje. Trumpo susitikimo 1993 m. rugsėjo 8 d. metu ji pareiškė, kad nenori sudaryti susitarimo dėl Vokietijos rinkos. 1993 m. rugsėjo 29 d. susitikimo metu ieškovė vėl atsisakė pritarti ABB pasiūlymui. Galiausiai ji ne tik atsisakė pritarti susitarimui dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, bet net ir sužlugdė mėginimus sudaryti tokį susitarimą.

37     Vien tik ieškovės dalyvavimas susitikimuose, kuriuose svarstomos konkurenciją pažeidžiančios priemonės, neleidžia patraukti jos atsakomybėn kaip kartelio narės, kadangi ji nuolat kartodavo kitiems dalyviams, jog nėra suinteresuota planuojamu bendradarbiavimu ir taip „viešai“ atsiribodavo nuo susitikimų metu vykstančių svarstymų turinio. Be to, šie svarstymai niekada nebuvo įgyvendinti ir neturėjo įtakos rinkai.

38     Atsakovė teigia, kad dėl bendradarbiavimo už Danijos rinkos ribų nuo 1991 iki 1993 m. buvo pasiektas aiškus susitarimas – iš pradžių Danijos gamintojai susitarė dėl eksporto kainų didinimo 1991 m. pradžioje, vėliau dėl kainų didinimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio mėnesio, dėl kainų nustatymo ir projektų pasidalijimo Italijoje ir rinkos pasidalijimo kvotų sistemos 1994 metais. Šių susitarimų negalima laikyti pavieniais atvejais. Ieškovė dalyvavo dažnai ir reguliariai rengiamuose kartelio susitikimuose, kur buvo nuspręsta nuo 1991 m. rudens formalų Danijos gamintojų bendradarbiavimą išplėsti Vokietijos rinkoje.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

39     Jei įmonė, nors ir pasyviai, dalyvauja antikonkurencinį tikslą turinčiuose įmonių susitikimuose ir viešai neatsiriboja nuo šių susitikimų turinio, taip suteikdama pagrindo kitiems dalyviams manyti, kad ji pritaria susitikimo rezultatams ir jų laikysis, tokiu atveju, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, galima laikyti įrodytu, kad įmonė dalyvavo šių susitikimų metu sudarytuose susitarimuose (žr. Pirmosios instancijos teismo 1991 m. gruodžio 17 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 232 punktą, 1992 m. kovo 10 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 98 punktą ir 1995 m. balandžio 6 d. sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 85 ir 86 punktus).

40     Šiame kontekste reikia įvertinti 1991 m. spalio – 1993 m. spalio mėnesio Komisijos surinktus ir jos sprendimo 38 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse surinktus įrodymus ir iš jų padarytas išvadas.

41     Pirmiausia konstatuotina, kad Komisija savo sprendimo 31, 38 ir 135 konstatuojamosiose dalyse daro teisingą išvadą, kad ieškovė dalyvavo suderintuose veiksmuose Danijos gamintojams keliant kainas eksporto rinkose.

42     Ieškovė neneigia 1990 m. lapkričio 22 d. dalyvavusi susitikime, kurio protokole (pranešimo apie kaltinimus 19 priedas) pateikiamas kainų didėjimas, kuriame kiekvieno Danijos gamintojo atveju tiek skiltyje, pavadintoje „Danija“, tiek skiltyje su užrašu „Eksportas“ įrašytas vienas ar du procentai ir nurodyta data. Komisijos šiuo dokumentu pagrįstą išvadą, kad susitikimo dalyviai susitarė eksporto rinkose koordinuoti kainų kėlimą, patvirtina Tarco paaiškinimas, jog susitikimo metu dalyviai sutarė kartu padidinti bazines vidaus ir užsienio pirkimų kainas (1996 m. balandžio 26 d. Tarco atsakymas į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informaciją, toliau – Tarco atsakymas).

43     Ieškovė negali paneigti Komisijos padarytos išvados, teigdama, kad nagrinėjamo susitikimo metu nebuvo „sutarta“ didinti eksporto kainas. Komisija tik konstatavo, kad Danijos gamintojai „koordinavo“ eksporto kainų kėlimą; tai reiškia, kad dalyviai bent jau susitarė, kaip bus vykdomas planuojamas kainų kėlimas, tačiau netvirtino, kad nagrinėjamo susitikimo metu buvo sutarta dėl kainų kėlimo principo arba tikslaus laipsnio. Kaip matyti iš 1990 m. lapkričio 22 d. susitikimo protokolo, dalyviai bet kuriuo atveju paskelbė kainų didinimo datas ir kur reikia nurodė kainų kėlimo dydį. Todėl Komisija teisingai konstatavo suderinto kainų kėlimo faktą.

44     Ieškovės argumentas, kad ji dar prieš 1990 m. lapkričio 22 d. komiteto susitikimą paskelbė keliamų įkainių sąrašą, nėra svarbus. Visų pirma, ieškovė nenurodė, kokia apimtimi 1990 m. lapkričio 12 d. danų kalba paskelbtas keliamų įkainių sąrašas taikomas eksporto sandoriams, turint omenyje tai, kad 1990 m. lapkričio 22 d. susitikimo metu buvo vadovaujamasi nuostata, jog svarbu eksporto kainas atskirti nuo kainų Danijos rinkai. Be to, šio sąrašo įsigaliojimo data (1990 m. lapkričio 12 d.) sutampa su 1990 m. lapkričio 22 d. susitikimo protokolo dėl ieškovės kainų kėlimo Danijos rinkoje nurodyta data, nors visi skiltyje „Eksportas“ numatyti kainų kėlimai turėjo įsigalioti vėliau (1990 m. gruodžio 1 d. – įmonei Dansk Røhrindustri ir 1991 m. sausio 1 d. – įmonei Tarco ir ieškovei). Todėl ieškovė negali teigti, kad pakėlė eksporto kainas, nežinodama kitų gamintojų ketinimų.

45     Esant šioms aplinkybėms, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Tarco atsakymo įrodomosios vertės ieškovės argumentų atžvilgiu nemažina tai, kad atsakymą pasirašęs asmuo nedalyvavo 1990 m. lapkričio 22 d. susitikime ir tuo metu nedirbo Tarco. Kadangi atsakymas buvo parašytas įmonės vardu, jis yra patikimesnis nei kurio nors darbuotojo paaiškinimai, nepriklausomai nuo jo asmeninės patirties ar nuomonės. Beje, Tarco atstovai savo atsakyme aiškiai pažymėjo, kad šis raštas yra įmonės vidaus tyrimo rezultatas.

46     Antra, ieškovė pripažįsta dalyvavusi sudarant susitarimą dėl bruto kainų didinimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio 1 d. ir 1991 m. spalio mėnesio susitarimą dėl bendradarbiavimo Turino projektui laimėti.

47     Šiuo atveju nesvarbus argumentas, kad nagrinėjami susitarimai nebūtų turėję įtakos rinkai. Taip pat nėra svarus argumentas, kad sudarius susitarimus dėl bruto kainų kėlimo rinkoje vyravo intensyvi konkurencija, dėl kurios kainos sumažėjo. Taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad šiuo susitarimu siekiama trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje (Teisingumo Teismo 1966 m. liepos 13 d. sprendimų Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 99 punktas, sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 178 punktas; Pirmosios instancijos teismo 1994 m. vasario 23 d. sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją, T‑39/92 ir T‑40/92, Rink. p. II ‑49, 87 punktas). Kalbant apie bruto kainų kėlimą Vokietijoje, pasakytina, jog aplinkybė, kad įmonė, kartu su kitomis įmonėmis dalyvavusi susitikimuose, kurių metu buvo priimti sprendimai dėl kainų, nesilaiko sutartų kainų, nepanaikina šių susitikimų antikonkurencinių tikslų, tuo pačiu ir šios įmonės dalyvavimo susitarimuose fakto, o tik galėtų įrodyti, kad ji neįgyvendino nagrinėjamų susitarimų (Pirmosios instancijos teismo 1995 m. balandžio 6 d. sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 79 punktas).

48     Be to, ieškovė savo teiginiu, kad susitarime nėra visų Komisijos sprendimo 44 konstatuojamosios dalies antroje pastraipoje nurodytų sudedamųjų dalių, negali kvestionuoti sprendimo dėl susitarimo dėl bruto kainų kėlimo Vokietijoje galiojimo. Pagrindinės sudedamosios susitarimo dalys, dėl kurių, remiantis 1996 m. birželio 4 d. ABB atsakymu į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informaciją (toliau – ABB atsakymas), iš esmės buvo susitarta 1991 m. spalio 9 arba 10 d. susitikimo metu, ieškovės ranka užfiksuotos pastabose apie 1991 m. gruodžio 10 d. susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 36 priedas), kuriose, be kita ko, minimi „mažiausių įkainių sąrašas klientams“, „gamyklos kainos + 7 %“, „mėnesiniai susitikimai“ ir „13.1.92 sąrašas“. Nors buvo pasiektas tik vienas susitarimas dėl bruto kainų kėlimo, tai nepanaikina sprendimo galiojimo, nes iš jo 137 konstatuojamosios dalies trečios pastraipos išplaukia, kad Komisija susitarimu EB sutarties 85 straipsnio prasme tuo laikotarpiu laikė tik susitarimą dėl kainų kėlimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio 1 d. Ta aplinkybė, kad toks susitarimas buvo sudarytas 1991 m. gruodžio 10 d. susitikimo, o ne 1991 m. spalio 9 arba 10 d. susitikimo metu taip pat nepaneigia Komisijos iš šių vienas po kito vykusių susitikimų padarytos išvados, kad Danijos kartelis, kuriame tuo metu ieškovė dalyvavo, kažkada 1991 m. rudenį buvo papildytas susitarimu dėl bruto kainų kėlimo Vokietijos rinkoje. Be to, šis susitarimas, kuris bet kuriuo atveju buvo sudarytas ne vėliau kaip 1991 m. gruodį, neabejotinai buvo aptariamas dar 1991 m. spalio 9 arba 10 d. susitikimo metu.

49     Trečia, Komisija tinkamai įrodė, kad 1993 m. pabaigoje ieškovė dalyvavo sudarant susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

50     Šiuo klausimu ABB pripažino, kad atlikus buhalterinį patikrinimą, siekiant sužinoti jos apyvartą 1992 m., gamintojai 1993 m. rugpjūčio 18 d. sudarė susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo pagal 1992 m. rinkos dalis, dėl naujo vieningo kainoraščio ir dėl vėlesnio sankcijų plano parengimo (ABB atsakymas). Derybos dėl rinkos pasidalijimo buvo tęsiamos 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. Kopenhagoje ir vėliau Frankfurte vykusių susitikimų metu.

51     Kalbant apie buhalterinį patikrinimą, siekiant sužinoti apyvartą 1992 m., pasakytina, kad ABB paaiškinimai atitinka išvadas, darytinas remiantis 1993 m. rugpjūčio 19 d. ABB IC Møller užrašais (pranešimo apie kaltinimus 53 priedas) su lentele, kurioje nurodoma Danijos gamintojų ir Pan-Isovit bei Henss/Isoplus apyvarta ir rinkos dalis 1992 m. bei 1994 metams numatyta rinkos dalis. Remiantis ABB duomenimis, informaciją apie konkrečių įmonių apyvartą ir rinkos dalį pateikė viena Šveicarijos audito bendrovė (1996 m. birželio 4 d. ABB atsakymas). Ieškovė savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 36 puslapyje pripažino, kad viena Šveicarijos audito bendrovė atliko pardavimų auditą. Kalbant apie audito objektą, ieškovės teiginiai, kad ji reikalavo tik patikrinti platintojo Vokietijoje pardavimus, siekdama gauti patikimus duomenis apie bendrą Vokietijos rinkos dydį, nepaneigia ABB paaiškinimo patikimumo. Sunku įsivaizduoti, kad įmonė bendradarbiauja su audito bendrove ir pateikia jai duomenis apie savo apyvartą vien norėdama sužinoti savo dalį visoje rinkoje, o kitos šiam patikrinimui pritarusios įmonės mano, kad joms bus suteikta visa informacija apie rinkos dalis.

52     Kalbant apie pagrindinio susitarimo dėl rinkos pasidalijimo sudarymą, pasakytina, kad ABB atsakyme pateiktą teiginį, jog 1993 rugpjūčio mėnesį įmonės susitarė dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, nors tiksli kiekvieno dalyvio rinkos dalis dar buvo daugelio susitikimų metu vedamų derybų objektas, patvirtina ne tik rinkos dalių 1994 m. įvardijimas pirmiau paminėtuose ABB IC Møller užrašuose, bet ir 1993 m. rugpjūčio 18 d. Pan-Isovit užrašai (pranešimo apie kaltinimus 52 priedas) bei ABB pasiūlymas, kurie kartu paėmus liudija apie tai, jog 1993 m. rugpjūtį ir rugsėjį ir toliau buvo deramasi dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

53     Pirma, tokių derybų faktą patvirtina šie 1993 m. rugpjūčio 18 d. užrašai, kuriuos Pan-Isovit parengė savo motininei įmonei apie 1993 m. rugpjūčio 3 d. vizitą pas ieškovę ir iš kurio išplaukia, kad Pan-Isovit buvo informuota apie tai, jog ieškovė „iš esmės suinteresuota sudaryti susitarimus dėl kainų su sąlyga, kad gaus pakankamą rinkos dalį <…>“ ir kad ji „susitarusi su ABB, stengsis Danijoje ir Vokietijoje kontroliuoti Tarco“.

54     Antra, ABB pasiūlymas patvirtina, kad 1993 m. rugsėjo mėnesį sprendžiant rinkos pasidalijimo klausimą tereikia apsvarstyti individualių kvotų dydį. ABB pasiūlymą, paremtą apyvartos auditu, dėl Vokietijos rinkos padalijimo, paskirtų kvotų viršijimo atveju mokėtinų sumų ir vieningo kainoraščio ieškovė, remiantis jos nuomonėje dėl pranešimo apie kaltinimus pateiktais duomenimis, gavo 1993 m. rugsėjo mėnesį ir jam pritarė Pan-Isovit ir Henss/Isoplus. Šiame pasiūlyme procentais nurodytos rinkos dalys atitinka pirmiau paminėtuose ABB IC Møller užrašuose pateiktus skaičius („26“ įmonei Pan-Isovit, „25“ – ABBIsorohr, „12“ – ieškovei, „4“ – Dansk Røhrindusti/Starpipe), išskyrus įmonėms Tarco ir Henss/Isoplus nurodytus skaičius, kurioms šiame rašte buvo skirti „17“ ir „16“, o ABB pasiūlyme – atitinkamai „17,7 %“ ir „15,3 %“. Dėl Tarco dalies padidėjimo pažymėtina, kad, remiantis ABB atsakyme pateiktais duomenimis, ABBIC Møller užrašuose nurodyti skaičiai 1994 metams atspindi „(1993 m.) rugpjūčio 18 d. susitikimo metu pasiektą susitarimą, pagal kurį tokios po šio susitikimo svarstymų kiek pakoreguotos rinkos dalys turėtų būti išlaikytos 1994 metais“, o 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikimo tema „turėtų būti tolesnės derybos dėl rinkos dalių paskyrimo, remiantis (Šveicarijos audito bendrovės) ataskaita: Tarco, atrodo, primygtinai reikalavo 18 % Vokietijos rinkos“. Kadangi sutampa ABB duomenys ir ABB, Pan-Isovit ir Henss/Isoplus 1993 m. rugsėjį pasiūlytas Tarco rinkos dalies padidinimas lyginant su 1993 m. rugpjūčio mėnesio ABBIC Møller užrašuose nurodyta dalimi, darytina išvada, kad po 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio susitikimų buvo pasiektas susitarimas dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, nors ir toliau buvo diskutuojama dėl kvotų.

55     Ieškovės argumentas, kad ji nepritarė ABB pasiūlyme nurodytai sistemos formai, nėra svarbus. Po to sekusių susitikimų, kurių metu įmonės svarstė rinkos pasidalijimo klausimą, nebūtų buvę įmanoma surengti, jei tuo metu susitikimo dalyvių nebūtų vienijęs noras apriboti pardavimus Vokietijos rinkoje paskirstant rinkos dalis atskiriems ūkio subjektams.

56     Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, susitarimas EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme laikytinas sudarytu jau tuomet, kai suinteresuotos įmonės išreiškė bendrą norą, imtis rinkoje tam tikrų veiksmų (žr. Teisingumo Teismo 1970 m. liepos 15 d. sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 112 punktą ir 1980 m. spalio 29 d. sprendimo Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 86 punktą, sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 130 punktą ir Pirmosios instancijos teismo 1991 m. spalio 24 d. sprendimo Rhône-Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, 120 punktą).

57     Esant tokioms aplinkybėms Komisija, vertindama tolesnius 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio susitikimus dėl rinkos pasidalijimo, padarė teisingą išvadą, kad šių susitikimų dalyviai sudarė susitarimą, kuris buvo susijęs bent jau su principiniu Vokietijos rinkos pasidalijimu.

58     Tiesa, Komisija neįrodė, jog buvo sudarytas principinis susitarimas dėl kompensacijų mokėjimo sistemos skirtų kvotų viršijimo atveju ir dėl vieningo kainoraščio. Tačiau tai negali panaikinti Komisijos sprendimo galiojimo, nes Komisija savo sprendimo 137 konstatuojamosios dalies trečioje pastraipoje tik susitarimą dėl kvotų mechanizmo taikymo rinkos dalims 1993 m. rugpjūčio mėnesį kvalifikavo kaip susitarimą EB sutarties 85 straipsnio prasme.

59     Kalbant apie ieškovės dalyvavimą sudarant tokį principinį susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, pasakytina, kad jos dalyvavimo 1993 m. birželio 30 d. ir rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimuose, apie kuriuos ji tariamai neprisimena, faktą patvirtina ABB savo atsakyme, o pati ieškovė pripažino dalyvavusi 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime.

60     Net jei ieškovė nedalyvavo 1993 m. birželio 30 d. ir rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimuose, iš dokumentų matyti, kad ji bet kuriuo atveju buvo įtraukta į šių abiejų susitikimų metu vykusias derybas. Pirmiausia, ieškovė 1993 m. vasarą pritardama savo pardavimų Vokietijos rinkoje auditui, įgyvendino 1993 m. birželio 30 d. susitikime priimtą atitinkamą sprendimą. Be to, ieškovė pripažino, kad vieno susitikimo su ABB 1993 m. birželio mėnesį metu buvo kalbėta apie Vokietijos rinkos pasidalijimą ir kad ji pareiškė, jog nepritaria tam, kad Vokietijos ir Danijos gamintojai šią rinką pasidalintų mažesniu nei „60–40“ santykiu (nuomonė dėl pranešimo apie kaltinimus). ABB, kuri 1993 m. liepos 2 d. susitikimui su ieškovu skirtuose užrašuose (pranešimo apie kaltinimus 48 priedas) nurodo, kad ieškovė de facto nori didesnės rinkos dalies, tuo pačiu metu užsibrėžė tikslą padalinti rinką nurodytu santykiu. Iš šio dokumento ir iš Pan-Isovit 1993 m. rugpjūčio 18 d. užrašų matyti, kad ieškovė, nepaisant to, jog iki 1993 m. rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimo nebuvo pasiektas susitarimas, buvo viena iš tokio susitarimo siekiančių įmonių.

61     Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė negali atsiriboti nuo atsakomybės už principinį susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo nurodydama, kad ji 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime pareiškė, jog nenori siekti susitarimo dėl Vokietijos rinkos, ir kad ji 1993 m. rugsėjo 29 d. susitikimo metu atmetė ABB pasiūlymą.

62     Ieškovės pozicija 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime nėra viešas atsiribojimas nuo principinio susitarimo dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, kuris buvo svarstytas 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais vykusių derybų metu. Tiesa ? kaip ABB pripažįsta savo atsakyme ? iš esmės dėl ieškovės veiksmų nepavyko pasiekti rašytinio susitarimo dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, o vėliau šis bandymas visiškai žlugo. Kadangi tam tikru metu buvo vieningai sutariama dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, ieškovė nepakankamai aiškiai parodė, kad ji tuo metu laikėsi pozicijos, kuri kitiems derybų partneriams būtų signalizavusi, jog ieškovė atsiriboja nuo šios padalijimo idėjos. Iš visų šio sprendimo 52–54 punktuose nurodytų dokumentų matyti, kad 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais kiti dalyviai, kaip pavyzdžiui, Pan-Isovit ir ABB, ieškovės pozicijos netraktavo kaip atsiribojimo nuo rinkos pasidalijimo idėjos.

63     Dalyvaudama 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais vykusiose derybose, o ypač – 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikime, nuo kurio turinio ji viešai neatsiribojo, ieškovė kitiems dalyviams davė pagrindo manyti, kad ji pritaria susitikimo rezultatams ir jų laikysis, todėl jos dalyvavimą sudarant šio susitikimo metu pasiektą susitarimą galima laikyti įrodytu (žr. 39 punkte nurodytą teismų praktiką).

64     Kadangi Komisija nekaltina sudarius susitarimą EB sutarties 85 straipsnio prasme dėl kompensacijų sistemos ir vieningo kainoraščio ir netvirtina, kad susitarimas dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo buvo įgyvendintas, ieškovė veltui remiasi tuo, kad ji priešinosi rašytinio susitarimo dėl kompensacijų mokėjimo ir vieningo kainoraščio sudarymui ir kad susitarimas dėl rinkos padalijimo nebuvo įgyvendintas.

65     Iš pirmiau išdėstyto išplaukia, kad Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, kad ieškovė nuo 1990 m. lapkričio iki 1993 m. rugsėjo mėnesio dalyvavo sudarant susitarimus dėl kainų kėlimo už Danijos rinkos ribų 1990 m., kainų kėlimo Vokietijoje nuo 1992 m. sausio 1 d., kainų nustatymo ir projektų skirstymo Italijoje ir dėl kvotų sistemos rinkai pasidalinti 1993 m. rugpjūčio mėnesį.

66     Todėl ieškovės argumentai dėl jos dalyvavimo antikonkurenciniuose veiksmuose už Danijos rinkos ribų 1990–1993 m. atmestini.

 2. Dėl dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1993 m. ir dalyvavimo kartelyje nuo 1994 m.

–       Šalių argumentai

67     Ieškovė teigia, kad 1993 m. balandžio mėnesį pasitraukė iš kartelio. Todėl Komisija neteisingai tvirtina, kad tuo metu „Danijoje kritusios kainos buvo akivaizdi kartelio kovos dėl valdžios, o ne jo iširimo pasekmė“. Ieškovės pasitraukimą iš kartelio patvirtina ne vienas ABB vidaus memorandumas, kuriuose jos veiksmai apibūdinami kaip „prieštaraujantys susitarimams“ ir „agresyvūs“, o žymūs rinkos dalių pasikeitimai Danijos rinkoje grindžiami ieškovės reikalavimu suteikti jai didesnę rinkos dalį.

68     Kalbant apie Vokietiją iki 1994 m. ir Daniją nuo 1993 m. balandžio iki 1994 m., negalima nuvertinti vidinių kartelio nesutarimų, kadangi dėl jų ieškovė 1993 m. pasitraukė iš kartelio. Komisija neįrodė paralelinių veiksmų atitinkamoje rinkoje 1993–1994 m.; ten veikiau vyko kainų karas.

69     Ieškovė neneigia 1993 ir 1994 m. retkarčiais dalyvavusi susitikimuose. Pavyzdžiui, 1993 m. liepos 5 ir 6 d. jis susitiko su ABB ir susitikimo metu atmetė ABB pasiūlymą vėl prisijungti prie kartelio. Tačiau tokie susitikimai negali būti laikomi tęsiamų paralelinių veiksmų nagrinėjamu laikotarpiu įrodymu. Kai kurių suinteresuotų įmonių dalyvavimas retkarčiais organizuojamuose, tik su Vokietijos rinkos klausimais susijusiuose susitikimuose, nėra svarbus, nes visos šios įmonės, o ypač ieškovė savarankiškai spręsdavo dėl savo veiksmų atitinkamoje rinkoje. Todėl vien tik kontaktų, nesąlygojusių įmonių susitarimo dėl rinkos padalijimo, palaikymas nėra pakankamas suderintų veiksmų įrodymas. Situacija atitinkamoje rinkoje iki 1995 m. aiškiai rodo, kad joje nebuvo imtasi paralelinių veiksmų.

70     Kalbėdama apie Europos kartelį ieškovė pripažįsta, kad 1994 m. gegužės 3 d. dalyvavo susitikime, kuriame buvo aptariamos kainos Vokietijos rinkoje, tačiau ji neigia, kad tuo metu naudojo kainoraštį. Ieškovė taip pat neprisimena, kad 1994 m. rugpjūčio 18 d. būtų dalyvavusi susitikime Kopenhagoje, o daugiašaliame susitikime pirmą kartą sudalyvavo 1994 m. rugsėjo 30 d. Sprendime taip pat neteisingai teigiama, kad dar 1994 m rudenį buvo iš esmės susitarta dėl Europos rinkos pasidalijimo. Galutinis sprendimas dėl šios rinkos įsigaliojo tik 1995 m. kovo 20 d., ir tik tuo metu kilo pirmieji bandymai šį susitarimą įgyvendinti. Per pirmą kontaktinės grupės susitikimą 1994 m. spalio 7 d. nepavyko sutarti dėl Vokietijos rinkos. Pirmas susitikimas, kurio metu dalyviams buvo skirstomi projektai, įvyko 1995 m. sausio mėnesį. Danijos rinkos atveju 1995 m. kovo mėnesį netgi nebuvo įsigaliojęs formalus susitarimas dėl rinkos pasidalijimo.

71     Atsakovė mano, kad 1993 m. balandžio mėnesį ieškovė nebuvo pasitraukusi iš kartelio. Per visą pažeidimo laikotarpį ji dalyvaudavo reguliariuose susitikimuose. Visais ieškovės išsakytais grasinimais buvo siekiama gauti didesnę rinkos dalį iš ABB. Be to, ieškovė dalyvavo susitikimuose 1993 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį, o 1993 m. rudenį arba 1994 pradžioje ABB reikalavimu pažadėjo mokėti dalį algos iš Powerpipe perviliotam darbuotojui.

72     Ieškovei nereikia įrodinėti, kad 1993–1994 m. kartelis nutraukė savo veiklą, nes pati Komisija savo sprendime pripažįsta, kad nepaisant to, jog kartelio dalyviai ir toliau palaikė dvišalius santykius, nuo 1993 m. pabaigos iki 1994 m. pradžios įvairūs susitarimai buvo sustabdyti.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

73     Ieškovės argumentus reikia suprasti taip, kad 1993 m. balandžio mėnesį tariamai pasitraukusi iš kartelio, ji tik nuo 1995 m. kovo mėnesio, kai buvo sudarytas galutinis susitarimas dėl Europos rinkos pasidalijimo, atnaujino dalyvavimą sudarant susitarimus arba imantis suderintų veiksmų EB sutarties 85 straipsnio prasme.

74     Pirma, priešingai nei teigia ieškovė, iš maždaug 1993 m. balandžio mėnesį kartelyje įvykusių pokyčių negalima daryti išvados, kad tuo momentu ieškovė nebedalyvavo konkurenciją pažeidžiančiuose veiksmuose centralizuoto šildymo sektoriuje.

75     Esant tokioms aplinkybėms pakanka konstatuoti, kad, nors kainos Danijos rinkoje ėmė kristi, o susitarimų dėl projekto pasidalijimo nebebuvo laikomasi, Danijos gamintojai bei Pan-Isovit ir Henss/Isoplus per 1993 m. birželio 30 d. susitikimą Kopenhagoje, 1993 m. rugpjūčio 18 arba 19 d. susitikimą Ciuriche ir 1993 m. rugsėjo 8 arba 9 d. susitikimą Kopenhagoje ir Frankfurte ir toliau tęsė derybas dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, kurios 1993 m. rugpjūčio mėnesį baigėsi 1993 m. rugsėjo mėnesį vykusių susitikimų metu detaliau parengto principinio susitarimo sudarymu. Kaip nustatyta šio sprendimo 59–63 punktuose, Komisija pateikė pakankamai faktų, teisiškai įrodančių, kad ieškovė, visų pirma per 1993 m. rugsėjo 8 ir 9 d. susitikimus, dalyvavo šiose derybose.

76     Todėl Komisija sprendimo 37 konstatuojamoje dalyje teisingai teigia, kad tuo metu Danijoje kritusios kainos buvo kartelyje vykusio santykių aiškinimosi, o ne kartelio iširimo pasekmė.

77     Antra, kalbant apie laikotarpį po susitarimo dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo pakeitimo 1993 m. rugsėjo–spalio mėnesį, konstatuotina, kad pati Komisija savo sprendime pripažino, jog kurį laiką konkurenciją pažeidžiantys veiksmai rinkoje nebuvo reikšmingi ir bet kuriuo atveju neįrodomi.

78     Savo sprendimo 52 konstatuojamoje dalyje Komisija teigia, kad tuo laikotarpiu didelėse nacionalinės rinkose per kelis mėnesius kainos sumažėjo 20 % Nepaisant to, gamintojai ir toliau susitikinėjo, nors daugiašalius susitikimus pakeitė dvišaliai ir trišaliai santykiai. Labai tikėtina, kad pagrindinis šių susitikimų tikslas buvo ABB pastangos sudaryti naują susitarimą senai „tvarkai“ šiose rinkose atstatyti (sprendimo 52 konstatuojamosios dalies penkta pastraipa). 1994 m. sausio 28 d., vasario 23 d. ir kovo 11 d. ieškovė susitiko su ABB, o 1994 m. sausio 8 d. ir kovo 19 d. ? su Tarco (sprendimo 52 konstatuojamosios dalies šešta pastraipa). Vis dėlto apie šiuos susitikimus nėra jokios informacijos, išskyrus tvirtinimą, kad Tarco iš jos nesėkmingai reikalavo kompensacijos, turėjusios būti „taikos derybų“ sąlyga (sprendimo 52 konstatuojamosios dalies septinta pastraipa).

79     Savo sprendimo 53 konstatuojamoje dalyje Komisija priduria, kad 1994 m. kovo 7 d., balandžio 15 d. ir gegužės 3 d. vėl buvo atnaujinti šešių gamintojų susitikimai. Kovo ir balandžio mėnesį vykusių susitikimų metu, be kita ko, buvo diskutuojama apie kainų kėlimą, tačiau diskusijos, atrodo, baigėsi be rezultatų. Vis dėlto po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo, kuriame dalyvavo ieškovė, ABB, Henss ir Pan-Isovit, buvo parengtas kainoraštis, turėjęs būti visų pardavimų Vokietijos rinkoje pagrindu (sprendimo 54 konstatuojamosios dalies pirma pastraipa). Šešių didžiausių gamintojų susitikimo 1994 m. rugpjūčio 18 d. su Brugg metu veikiausiai buvo parengtas naujas bendras kainoraštis ir sutarta iki bendro nustatyto dydžio apriboti nuolaidas (sprendimo 56 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa).

80     Be to, kalbėdama apie 1993 m. rugsėjo–spalio mėnesio laikotarpį, Komisija pripažino, kad, nors įmonės ir toliau palaikė ryšius, nėra jokių įrodymų, kad buvo sudarytas susitarimas arba imtasi suderintų veiksmų EB sutarties 85 straipsnio prasme iki buvo suderėta kelti kainas Vokietijos rinkoje. Sprendime teigiama, kad tik po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo šios derybos baigėsi susitarimu.

81     Komisija teisiniam bylos aplinkybių vertinimui skirtoje savo sprendimo dalyje tvirtina, kad susitarimai buvo „sustabdyti“. Pirmiausia, Komisija, vertindama šioje byloje nagrinėjamo pažeidimo pobūdį, pripažįsta, kad, nors ir Danijos ir Europos karteliui būdingas tęstinumas, nes tai buvo vienas tęstiniu pažeidimas, susitarimai trumpam buvo sustabdyti (sprendimo 145 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa). Konkrečiai, Komisija savo sprendimo 141 konstatuojamosios dalies trečioje pastraipoje kalbėdama apie laikotarpį nuo 1993 m. rugsėjo iki 1994 m. kovo mėnesio atkreipia dėmesį į tokią aplinkybę: „Tokio pobūdžio sustabdymas gali būti vertinamas kaip normalių susitarimų ir santykių nutraukimas. Tačiau gamintojai greitai pastebėjo, kad tolesnė kova dėl valdžios tik pakenktų, ir grįžo prie derybų stalo.“ Vertindama pažeidimo trukmę Komisija taip pat konstatuoja: „Šešis mėnesius nuo 1993 m. spalio iki 1994 m. kovo susitarimai gali būti laikomi sustabdytais, nors (pasak ABB) dvišaliai ir trišaliai pokalbiai buvo tęsiami. Įvedus kainoraštį Europai, 1994 m. gegužės mėnesį Vokietijoje vėl buvo atnaujinti susitarimai <…>“ (sprendimo 152 konstatuojamosios dalies pirma pastraipa).

82     Esant tokioms aplinkybėms ieškovė negali teigti, kad Komisija sprendime ją kaltino dalyvavus antikonkurencinėje veikloje nuo 1993 m. rugsėjo–spalio iki 1994 m. kovo mėnesio, t. y., jai atsisakius pasirašyti susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

83     Kalbėdama apie tolesnį kartelio egzistavimą, Komisija teisingai teigia, kad po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo ieškovė dalyvavo susitarime dėl kainoraščio Vokietijos rinkai, o nuo 1994 m. rudens ? susitarime dėl kvotų režimo Europos rinkai.

84     Kalbant apie kainoraštį Vokietijos rinkai, pasakytina, kad, remiantis ABB atsakymu, egzistavo kainoraštis, kuris po 1994 m. gegužės 3 d. susitikimo Hanoveryje turėjo būti naudojamas tiekiant prekes tiekėjams Vokietijoje. Tą patvirtina 1994 m. birželio 10 d. laiškas, kuriuo kartelio koordinatorius p. Henss ir ieškovės, ABB, Dansk Røhrindustri, Pan-Isovit bei Tarco vadovai kvietė į 1994 m. rugpjūčio 18 d. numatytą susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 56 priedas); kvietime rašoma:

„Sutartas situacijos VFR rinkoje aptarimas numatytas

1994 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienį, 11 val. <…>

Kadangi kai kurios 1994 m. gegužės 9 d. sąrašo eilutės neužbaigtos ir todėl lyginant pasiūlymus kilo didelių nesusipratimų, Jums leidus neužpildytas eilutes papildau pridedamu sąrašu.“

85     Iš šio rašto matyti, kad egzistavo kainoraštis, kuris turėjo būti ir buvo taikomas teikiant pasiūlymus, nepaisant to, kad dėl to kilo tam tikrų problemų. Tokio sąrašo buvimo faktą savo antrame 1996 m. gegužės 31 d. atsakyme į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informaciją patvirtino Tarco, kuriame minimas kartelio koordinatoriaus „maždaug 1994 m. gegužės mėnesį“ įmonių vadovams perduotas kainoraštis. Remiantis ABB atsakymu, 1994 m. rugpjūčio 18 d. susitikimo Kopenhagoje metu buvo aptariamos Vokietijos kainų lygio „kėlimo“ priemonės.

86     Kalbant apie ieškovės dalyvavimą sudarant šį susitarimą dėl bendro kainoraščio, pasakytina, kad ji pripažįsta, jog dalyvavo 1994 m. gegužės 3 d. susitikime, kuriame buvo aptariama kainų situacija Vokietijos rinkoje, o po to gavo kainoraštį. Toliau galima laikyti įrodytu, kad ieškovė dalyvavo 1994 m. rugpjūčio 18 d. susitikime, nors ji teismui teigė, kad jos pardavimų vadovas ketino šiame susitikime dalyvauti, bet galiausiai nedalyvavo. Ieškovės atstovo dalyvavimo šiame susitikime faktą patvirtina ne tik pačios ieškovės 1996 m. balandžio 25 d. atsakyme į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informaciją pateiktas jos pardavimų vadovo komandiruočių sąrašas, bet ir ABB atsakymas bei Brugg paaiškinimai (sąrašas pateiktas 1996 m. rugpjūčio 9 d. Brugg atsakymo į prašymo pateikti informaciją 2 priede). Atsižvelgiant į ieškovei adresuotą kvietimą 1994 m. rugpjūčio 18 d. dalyvauti susitikime, kuriame minimas jai nusiųstas kainoraštis, Komisija dėl ieškovės dalyvavimo 1994 m. gegužės 3 d. ir rugpjūčio 18 d. susitikimuose priėjo prie teisingos išvados, kad ieškovė dalyvavo sudarant susitarimus dėl kainoraščio.

87     Todėl ieškovė negali remtis argumentu, kad ji niekada to susitarimo netaikė, nes vien tik aplinkybė, kad įmonė, kartu su kitomis įmonėmis dalyvavusi susitikimuose, kuriuose buvo priiminėjami sprendimai dėl kainų, nesilaikė sutartų kainų, nepanaikina šių susitikimų antikonkurencinių tikslų, tuo pačiu ir šios įmonės dalyvavimo susitarimuose fakto, o tik galėtų įrodyti, kad ji neįgyvendino nagrinėjamų susitarimų (žr. šio sprendime 47 punkte nurodytą teismų praktiką).

88     Pasisakydama apie susitarimą dėl Europos rinkos pasidalijimo, ieškovė pripažįsta, kad per rugsėjo 30 d. susitikimą ir vėlesnius susitikimus 1994 m. spalio 12 d. ir lapkričio 16 d. buvo kalbama apie Europos rinkos pasidalijimą, tačiau tvirtina, kad susitarimas buvo pasiektas tik 1995 m. kovo mėnesį.

89     Šiuo klausimu Komisija pateikė pakankamai teisinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimo metu iš esmės buvo pritarta pasiūlymui susitarti dėl kvotų sistemos Europos rinkai, kiekvienai nacionalinei rinkai numatant atskirus skaičius, ir žemesniam kontaktinės grupės lygmeniui pavesti įgyvendinti šį susitarimą (sprendimo 59 konstatuojamosios dalies ketvirta pastraipa).

90     ABB savo atsakyme pripažino, kad dar 1994 m. rugsėjo mėnesį vykusio susitikimo metu iš esmės buvo susitarta pasidalinti visą Europos rinką, o konkrečios rinkos dalys buvo nustatytos per 1994 m. lapkričio 16 d. susitikimą. Be to, ieškovė, kalbėdama apie 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimą ? kuriame, jos teigimu, nebuvo sudarytas susitarimas, kuriam sudaryti buvo reikalingas Brugg ir kito Europos gamintojo, KWH, dalyvavimas ? pripažino, kad visi pritarė proceso tąsai ir buvo sutarta, kad galutiniam sprendimui parengti ABB nuvyks į visas įmones, įskaitant ir KWH bei Brugg, ir kad bus nustatytos rinkos dalys, jei ABB pavyks į susitarimą įtraukti KWH. Šis ieškovės argumentas negali paneigti Komisijos išvados, kad iš ABB atsakymo išplaukia, jog 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimo metu visi jo dalyviai susitarė dėl principinio Europos rinkos pasidalijimo. Įpareigodami ABB parengti susitarimą su visomis suinteresuotomis įmonėmis, susitikimo dalyviai išreiškė bendrą valią koordinuoti savo veiksmus rinkoje, padalijant rinką atskiriems ūkio subjektams, nepaisant to, kad konkrečios rinkos dalys priklausė nuo to, kokią rinkos dalį gaus Brugg ir KWH.

91     Todėl Komisija turėjo teisę teigti, kad susitarimas dėl Europos rinkos pasidalijimo iš esmės buvo sudarytas 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimo metu, nors konkrečios rinkos dalys turėjo būti nustatytos vėliau. Todėl 1995 m. kovo 20 d. bet kuriuo atveju negali būti laikoma tuo momentu, kai Europos rinkos pasidalijimas pirmą kartą tapo bendro susitarimo objektu, kadangi, remiantis vienoda ABB ir Pan-Isovit atsakymuose pateikta informacija (1996 m. birželio 17 d. atsakymas į prašymą pateikti informaciją), toks susitarimas buvo sudarytas per 1994 m. lapkričio 16 d. susitikimą.

92     Kadangi ieškovės dalyvavimas 1994 m. rugsėjo 30 d., spalio 12 d. ir lapkričio 16 d. susitikimuose, sudarant bendrą susitarimą dėl Europos rinkos pasidalijimo, yra įrodytas, ji nebegali remtis argumentu, kad įvairiose nacionalinėse rinkose šis susitarimas buvo įgyvendintas vėliau, jau pradėjus dirbti nacionalinėms kontaktinėms grupėms.

93     Iš pirmiau pasakyto išplaukia, kad ieškovės argumentai atmestini ta dalimi, kuria jais ginčijamos sprendime konstatuotos aplinkybės dėl jos dalyvavimo kartelyje 1993 m. pabaigoje sustabdymo ir dalyvavimo atnaujinimo 1994 m. pradžioje.

94     Tačiau reikia išnagrinėti ieškovės paaiškinimus dėl pažeidimo trukmės ir tęstinumo įvertinimo.

 3. Dėl ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmės ir tęstinumo

–        Šalių paaiškinimai

95     Ieškovė teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog egzistavo du atskiri karteliai, ji nuo „1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesio iki bent jau 1996 m. kovo–balandžio mėnesio“, t. y. iš viso penkerius metus ir penkis mėnesius, nepertraukiamai nepažeidinėjo EB sutarties 85 straipsnio. Galima kalbėti tik apie dvejų metų ir trijų mėnesių laikotarpį pirminio Danijos kartelio atveju ir priklausomai nuo konkrečios šalies ? apie keturių arba daugiausia 16 ar 18 mėnesių laikotarpį Vokietijos atveju, turint omenyje vėlesnį Europos kartelį.

96     Kadangi atsakovė, jos teigimu, atsižvelgė į tai, kad „iš pradžių taikytos priemonės buvo neišbaigtos ir turėjo ribotą įtaką už Danijos rinkos ribų“, pažymėtina, kad pažeidimas, kurio mastas laikomas mažesniu, turėtų būti vertinamas kaip lengvesnis, o ne kaip trumpesnis.

97     Atsakovė teigia, kad kartelio atveju buvo ne daug pasikartojančių atskirų pažeidimų, o plataus masto pažeidimas, trukęs iki 1996 m. pavasario, o ne iki 1995 m. rudens ir vėliau tapęs dar grubesniu nei anksčiau.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

98     Remiantis sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas, kuriuo kaltinama ieškovė, truko nuo „1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesio iki mažiausiai 1996 m. kovo–balandžio mėnesio“.

99     Sprendimo 153 konstatuojamosios dalies ketvirtoje pastraipoje Komisija teigia, kad „skirtingų įmonių pažeidimai <…> truko: a) ABB, (ieškovės), Tarco ir (Dansk Røhrindustri) atveju ? nuo maždaug 1990 m. lapkričio Danijoje, palaipsniui plintant visoje ES iki mažiausiai 1996 m. kovo arba balandžio mėnesio, atėmus laikotarpį nuo 1993 m. spalio iki maždaug 1994 m. kovo mėnesio, per kurį susitarimai buvo sustabdyti.“

100   Komisija teisingai apskaičiavo pažeidimo, kuriuo kaltinama ieškovė, trukmę.

101   Pirma, negalima paneigti, kad ieškovė Danijos rinkoje pradėjo veikti „1990 m. lapkričio–gruodžio mėnesį“ ir kad jos dalyvavimas Europos kartelyje baigėsi tik „1996 m. kovo–balandžio mėnesį“. Pirmiau pateiktuose 42–45 punktuose nustatyta, kad 1990 m. lapkričio mėnesį ieškovė dalyvavo sutartinai keliant kainas, kas buvo nuspręsta 1990 m. lapkričio 22 d. susitikimo metu. Be to, kalbant apie jos dalyvavimo kartelyje pabaigą, pakanka konstatuoti, kad ieškovė pripažįsta dar 1996 m. kovo 4 d. dalyvavusi įmonių direktorių klubo susitikime, o iki 1996 m. kovo 25 d. ? Vokietijos kontaktinės grupės susitikimuose.

102   Antra, ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija turėjusi konstatuoti dviejų atskirų kartelių buvimo faktą bei atsižvelgti į tai, jog ieškovė 1993 m. balandžio mėnesį nutraukė savo veiklą Danijos kartelyje ir tik 1995 m. gegužės mėnesį pradėjo dalyvauti Europos kartelyje. Remiantis pirmiau 50–65 ir 84–88 punktuose konstatuotomis aplinkybėmis, ieškovė dar 1993 m. rugpjūčio arba rugsėjo mėnesį dalyvavo sudarant principinį susitarimą dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo, o nuo 1994 m. gegužės mėnesio ? susitarimą dėl bendro kainoraščio Vokietijai. Kaip matyti iš sprendimo 153 konstatuojamosios dalies, Komisija, vertindama ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmę, vis dėlto atsižvelgė į tai, kad nuo 1993 m. spalio iki maždaug 1994 m. kovo mėnesio karteliniai susitarimai buvo sustabdyti.

103   Be to, ieškovei paskirtos piniginės baudos dydžio apskaičiavimo tvarka patvirtina, kad Komisija atsižvelgė į kartelio sustabdymo trukmę. Remiantis sprendimo 175 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa, nustatant baudos dydį buvo atsižvelgiama į tą patį laikotarpį kaip ir ABB atveju. Tačiau sprendimo 170 konstatuojamojoje dalyje kalbant apie ABB sakoma, kad priemonių netaikymas „nuo 1993 m. pabaigos iki 1994 m. pradžios“ taip pat kaip ir aplinkybė, kad iš pradžių šios priemonės buvo neišbaigtos ir turėjo ribotą įtaką už Danijos rinkos ribų bei buvo ištobulintos tik 1994–1995 m. susitarus dėl Europos kartelio, yra veiksniai, į kuriuos Komisija atsižvelgė, nustatydama 1,4 piniginės baudos koeficientą už pažeidimą, kuris truku ilgiau nei penkerius metus.

104   Tai, kad nuo 1994 m. gegužės mėnesio ieškovė vėl pradėjo savo veiklą kartelyje, o sprendime atsižvelgiama tik į veiklos nutraukimą iki „maždaug 1994 m. gegužės mėnesio“, nepanaikina Komisijos atlikto pažeidimo trukmės vertinimo, nes, remiantis sprendimo 170 konstatuojamąja dalimi, kartelio nutraukimas keliems mėnesiams yra tik vienas iš daugelio veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgiama įvertinant pažeidimo trukmės, pagal kurią buvo apskaičiuotas baudos dydis, poveikį, todėl minėtas poveikis nepriklausė nuo to, keliems mėnesiams tiksliai karteliniai susitarimai buvo nutraukti.

105   Kadangi nustatant pažeidimo trukmę buvo atsižvelgta į kartelio nutraukimo laikotarpį, ieškovė negali remtis argumentu, kad Komisija nagrinėjamą kartelį kvalifikavo kaip vieną tęstinį pažeidimą.

106   Komisija, nagrinėjamą kartelį kvalifikavusi kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, atmetė be visų kitų ir ieškovės administracinio proceso metu pateiktą argumentą, kad „Danijos“ ir „Europos“ karteliai yra du skirtingi ir tarpusavyje nesusiję pažeidimai. Šiame kontekste Komisija teigia, kad nuo Danijos kartelio pradžios buvo siekiama ilgainiui išplėsti kontrolę visoje centralizuoto šildymo rinkoje (sprendimo 140 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa), nuo 1993 m. rugsėjo iki 1994 m. kovo mėnesio bet koks veiksmų nutraukimas gali būti laikomas normalių susitarimų ir santykių sustabdymu (sprendimo 141 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa), o veiksmų metodai ir praktinis įgyvendinimas aiškiai liudija apie 1994 m. susitarimo dėl visos Europos rinkos pasidalijimo ir ankstesnių susitarimų tęstinumą (sprendimo 142 konstatuojamosios dalies pirma pastraipa).

107   Todėl Komisija savo sprendime teigdama, kad nuo 1994 m. sukurtas Europos kartelis tebuvo tik ankstesnio gamintojų kartelio centralizuoto šildymo rinkoje tęsinys, nekaltino ieškovės nepertraukiamu dalyvavimu kartelyje nuo 1990 m. lapkričio iki 1996 m. kovo mėnesio. Tą patvirtina ir tokia Komisijos aiškiai pripažinta aplinkybė: „Pažeidimas yra vienas tęstinis nusižengimas; tačiau Komisija pripažįsta, kad jo intensyvumas ir poveikis nagrinėjamu laikotarpiu nevienodas. Palaipsniui pradedant daugiausiai į Danijos rinką orientuotais susitarimais 1991 m. (laikinai trumpam juos sustabdant) pažeidimai išsiplėtė į kitas rinkas ir maždaug 1994 m. susiformavo visos Europos kartelis, apėmęs praktiškai visą prekybą atitinkamu produktu (sprendimo 145 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa).

108   Dėl šių priežasčių ieškovės argumentai dėl pažeidimo trukmės ir tęstinumo atmestini.

109   Todėl argumentas dėl tęsiamo kartelio egzistavimo nuo 1990 iki 1996 m. yra atmestinas visa apimtimi.

 C ? Dėl dalyvavimo Europos kartelyje Italijos rinkoje

 1. Šalių paaiškinimai

110   Ieškovė kaltina Komisiją, neteisingai susiejus su ja įvykius Italijos rinkoje, kurioje ji niekada nevykdė veiklos. Ji negali būti patraukta atsakomybėn dėl vietinio platintojo Socologstor Italijos rinkoje padarytų pažeidimų, kadangi ieškovė valdo tik 49 % šios įmonės akcijų.

111   Todėl nėra priežasčių, dėl kurių Socologstor turėtų būti vertinama kitaip nei KE KELIT Kunststoffwerk GmbH (toliau ? KE KELIT), kuri taip pat prekiavo ieškovės produktais ir kuriai buvo skirta piniginė bauda. Nors ieškovės dalyvavimas susitikimuose dėl Italijos rinkos galėtų būti konkurencijos taisyklių pažeidimas, tačiau Komisija nenurodė, kad ieškovė, siekdama apriboti konkurenciją, galėjo primesti Socologstor savo valią.

112   Atsakovė atkreipia dėmesį į Italijos kvotų paskirstymą visiems gamintojams, įskaitant ir ieškovę, patvirtinančius dokumentus ir į tai, kad ieškovė dalyvavo viename Italijos kontaktinės grupės susitikime bei 1995 m. birželio 9 d. susitikime, kurio metu taip pat buvo nagrinėjami su Italija susiję klausimai. Ieškovė nebūtų dalyvavusi šiuose susitikimuose, jei iš tiesų nebūtų buvusi suinteresuota Italijos rinka. Be to, tai, kad Komisija turėjo galimybę pradėti procedūrą prieš pačią Socologstor, neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės už kartelio veiksmus Italijoje.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

113   Ieškovė neneigia 1995 m. kovo 21 d. Milane dalyvavusi pirmame Italijos kontaktinės grupės susitikime, o 1995 m. birželio 9 d. ? kitame su Italija susijusiame susitikime Ciuriche.

114   Be to, iš kai kurių užrašų, kuriuos Komisija gavo iš susijusių įmonių, matyti, jog ieškovė buvo įtraukta į kvotų Italijos rinkai ir projektų paskirstymą (pranešimo apie kaltinimus 64, 111 ir 188 punktai); tą patvirtina ir Pan-Isovit (1996 m. birželio 17 d. atsakymas į prašymą pateikti informaciją).

115   Taigi Komisija turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovės veikla Europos kartelyje apėmė ir Italijos rinką, ir todėl nebereikia nagrinėti, kokia apimtimi ieškovė galėjo kontroliuoti savo platintojo veiksmus šioje rinkoje.

116   Dėl šių priežasčių ieškovės argumentas yra atmestinas.

 D ? Dėl bendradarbiavimo nustatant kokybės normas

 1. Šalių paaiškinimai

117   Ieškovė teigia nedalyvavusi vamzdžių gamintojams inkriminuojamame pažeidime, kurio esmė ta, kad kokybės normos tariamai turėjo būti naudojamos tam, kad būtų išlaikytos aukštos kainos ir uždelstas naujų taupesnių technologijų diegimas. Ieškovė veikiau buvo tokių veiksmų auka, kurie visų pirma buvo nukreipti prieš jos sukurtą technologiją.

118   Todėl atsakovė neteisingai teigia, kad toks pažeidimas nėra nagrinėjamas sprendime kaip neteisėtas elgesys. Nors šis pažeidimas nebuvo įtrauktas į „pagrindinių pažeidimų bruožų“ sąrašą, tačiau sprendimo 2 konstatuojamoje dalyje jis įvardijamas kaip atskiras pažeidimas, kuriuo greta kitų kaltinama ir ieškovė. Sprendimo 1 straipsnyje kalbant apie nagrinėjamo pažeidimo apibrėžimą pateikiama nuoroda į kitoje vietoje išdėstytus įvertinimus.

119   Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimo 1 straipsnyje kokybės normų taikymas nepriskiriamas prie pagrindinių pažeidimų bruožų. Klausimas, ar ieškovė netapo su kokybės normomis susijusio bendradarbiavimo auka dėl to, kad turėjo veiksmingesnes technologijas, turėjo būti nagrinėjamas įvertinant lengvinančias aplinkybes piniginės baudos dydžio apskaičiavimo metu.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

120   Kokybės normų taikymas, siekiant palaikyti tam tikrą kainų lygį ir uždelsti naujų taupesnių technologijų įdiegimą, priskiriamas prie sprendimo 2 konstatuojamoje dalyje išvardytų pagrindinių nagrinėjamo pažeidimo bruožų. Vėliau Komisija, vertindama gamintojų asociacijos European District Heating Pipe ManufacturersAssociation (toliau ? EuHP) kartelį, 113–115 konstatuojamosiose dalyse atkreipia dėmesį į ABB ketinimus kokybės normomis užkirsti kelią tam, kad ieškovė netaikytų nuoseklios gamybos procedūros, kuria galima sumažinti gamybos sąnaudas ir kainas. Be to, remiantis sprendimo 147 konstatuojamosios dalies paskutine įtrauka, „normų ir standartų taikymas, siekiant užkirsti kelią arba uždelsti naujos, leidžiančios sumažinti kainas technikos įdiegimą (taikoma EuHP nariams)“ priskiriamas kartelio sąlygotiems konkurencijos apribojimams.“

121   Tačiau bendradarbiavimas nustatant kokybės normas nepriskiriamas prie pataisytos ginčijamo sprendimo versijos 1 straipsnio 3 dalyje išvardytų pagrindinių kartelio bruožų. Sprendimo daniškos versijos, kurią ieškovė gavo 1998 m. spalio 21 d., rezoliucinėje dalyje buvo numatyta, kad bendradarbiavimas nustatant kokybės normas priskiriamas prie pagrindinių kartelio bruožų. Tačiau Komisija išbraukė būtent šį rezoliucinės dalies skirsnį 1998 m. lapkričio 6 d. sprendimu dėl pataisymo ir taip aiškiai davė suprasti, kad ji neketina šį bendradarbiavimą kvalifikuoti kaip sudėtinę ieškovei inkriminuojamo pažeidimo dalį.

122   Net jei ir išliko tam tikrų neatitikimų, dėl to, kad rezoliucinėje sprendimo dalyje bendradarbiavimas nustatant kokybės normas nepriskiriamas prie pagrindinių nagrinėjamo pažeidimo bruožų, tačiau ne kartą aprašomas motyvacinėje dalyje, padarius minėtą pataisą nebeliko jokių abejonių, kad Komisija nekaltina ieškovės tuo, kad bendradarbiaudama nustatant kokybės normas ji pažeidė EB sutarties 85 straipsnį.

123   Todėl ieškovė negali kvestionuoti sprendimo galiojimo nurodydama, kad šiuo klausimu nebendradarbiavo.

124   Dėl šių priežasčių argumentas yra atmestinas.

 E ? Dėl suderintų veiksmų prieš Powerpipe

 1. Šalių argumentai

125   Ieškovė nesutinka su visais prieš ją nukreiptais sprendimo dėl suderintų veiksmų prieš Powerpipe teiginiais. Ji yra dalyvavusi susitikimuose, kurių metu buvo aptariamos priemonės prieš Powerpipe, tačiau niekada nėra taikiusi tokių priemonių.

126   Ieškovė teigia, kad susitikimas Bilunde 1993 m. birželį įvyko ir Švedijos įmonės Powerpipe vadovas buvo perviliotas prieš Švedijai įstojant į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d. Dėl to šie įvykiai svarbūs tik tiek, kiek jie turėjo įtakos konkurencijai Europos Sąjungoje. Jeigu kokia nors įtaka ir buvo, ji buvo minimali.

127   Ieškovė dalyvavo susitikime su ABB ir Powerpipe Bilunde, kuriame ABB perspėjo Powerpipe. Tačiau pagrindinis šio susitikimo tikslas buvo apsvarstyti galimą Powerpipe įmonės pardavimą ABB ir (arba) ieškovei ir pastaroji pasitraukė iš derybų su ABB, šiai aiškiai davus suprasti, kad ji nori Powerpipe uždaryti ir suskaldyti.

128   Kalbant apie Powerpipe vadovo perviliojimą, pasakytina, kad kurį laiką buvo svarstoma galimybė atidaryti atstovybę Briuselyje, o ABB pasiūlymas šiuo tikslu kartu įdarbinti minėtą asmenį pasirodė esantis geras pasirinkimas. Dar kartą šis klausimas buvo iškeltas gerokai vėliau maždaug 1993 m. rudenį arba 1994 m. pradžioje. Ieškovė apie šio asmens perviliojimą sužinojo tik gavusi iš ABB sąskaitą už su tuo susijusias išlaidas. Ieškovė manė, kad šis asmuo norėjo išeiti iš Powerpipe ir pats užmezgė ryšius su ABB. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, ieškovė pareiškė esanti pasirengusi padengti dalį šio asmens įdarbinimo išlaidų. Ji nieko nežinojo apie ABB mėginimus pervilioti kitus Powerpipe darbuotojus ir šioje kampanijoje nedalyvavo.

129   Ieškovė neneigia, kad 1994 m. užmezgė ryšius su Powerpipe, siekdama ją įtikinti, atsiimti savo pasiūlymą dėl projekto Noibrandenburge, po to kai iš Henss patyrė didelį spaudimą; ji pasiūlė Powerpipe siekti taikaus susitarimo su Henns/Isoplus. Tačiau nei šio pokalbio, nei antro telefoninio pokalbio metu ieškovė jokia forma negrasino Powerpipe.

130   Ieškovė bandė laimėti projektą Leipcige-Lipendorfe, nors kartelis buvo susitaręs šį projektą perleisti trims Vokietijos gamintojams. Tačiau ieškovė turėjo nurodyti savo dukterinei įmonei atsiimti šiam projektui laimėti pateiktą savo pasiūlymą dėl 20 m vamzdžių ir pakeisti jį pasiūlymu dėl 18 m vamzdžių. Pirmasis pasiūlymas pareikalavo didelių investicijų į gamybos įrenginius, tačiau neatsipirko. Antrasis pasiūlymas, įsivėlus klaidai, niekada nebuvo pateiktas. Kadangi projekto vadovas susierzino dėl to, kad pirmasis pasiūlymas buvo atsiimtas, derybos su ieškove buvo nutrauktos.

131   Ieškovės žiniomis, 1995 m. kovo 24 d. susitikimo metu projekto vadovas dar nebuvo nusprendęs Leipcige-Lipendorfe projektą atiduoti Powerpipe. Ieškovė nedalyvavo pirmoje susitikimo dalyje, kurios metu galėjo būti svarstomi bendri veiksmai prieš Powerpipe. Ieškovei atvykus į susitikimą, antroje jo dalyje Henss reikalavo imtis kolektyvinių priemonių. O ieškovė pasiūlė trijų Vokietijos gamintojų darbo grupei prisiderinti prie Powerpipe kainų ir netgi pasisiūlė tiekti vamzdžius kaip subrangovas. Vėliau diskusijos sukosi apie tai, kad Powerpipe visų pirma per nustatytą laikotarpį bus techniškai nepasirengusi įgyvendinti pasiūlymą. Susitikimo metu ieškovė pasiūlė ABB paaiškinti projekto vadovui, kaip nukentėjo centralizuoto šildymo sektoriaus reputacija pasirinkus nepakankamai kvalifikuotą tiekėją dar Turino projekto atveju. ABB pastangos perkalbėti projekto vadovą liko bevaisės, kadangi darbo grupė nenorėjo savo kainų pritaikyti prie Powerpipe kainų. Tik 1995 m. balandžio mėnesį ieškovė sužinojo, kad konkursą laimėjo Powerpipe.

132   Ieškovė neįgyvendino nė vieno prieš Powerpipe nukreipto susitarimo. Jos žiniomis, to nedarė ir kiti gamintojai, išskyrus ABB ir Isoplus. Abi šios įmonės 1995 m. gegužės 5 d. EuHP susitikimo metu primygtinai reikalavo imtis suderintų veiksmų prieš Powerpipe, siekiant sudaryti jai tiekimo problemų. Kadangi ieškovė negamino Leipcigo-Lipendorfo projekto subrangovui reikalingų medžiagų, ji niekaip negalėjo šių medžiagų tiekti. 1995 m. birželio 13 d. susitikimo metu nebuvo patvirtintas prieš Powerpipe nukreiptas susitarimas.

133   Ieškovė subrangovui Lymatex jokia forma nebuvo nurodžiusi kenkti Powerpipe. Tuo metu Lymatex labai vėlavo tiekti jungtis ieškovei, kuri buvo sutartimi įsipareigojusi visą 1995 metams reikalingą jungčių kiekį pirkti iš Lymatex. Priešingai nei teigiama sprendimo 102 konstatuojamoje dalyje, ieškovė reikalavo tik, kad Lymatex įvykdytų savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei. Lymatex savo iniciatyva nusiuntė ieškovei Powerpipe adresuoto laiško projektą, tikriausiai siekdama jai parodyti, kad ji stengiasi išspręsti tiekimo problemas; dėl šio laiško projekto ieškovė niekada nepasisakė.

134   Apskritai, sunkumai, su kuriais susidūrė Powerpipe vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus, kilo dėl jos pačios veiksmų. Pasirašydama sutartį dėl projekto ÅrhusKommunale Væker (ÅKV), Powerpipe prisiėmė jai neįgyvendinamus įsipareigojimus kaip, pavyzdžiui, per trumpą laikotarpį aprūpinti tokios pačios rūšies jungtimis, kokias gamina ieškovė. Dėl tiekimo sunkumų, su kuriais susidūrė Powerpipe, projekto užsakovas galiausiai nutraukė sutartį. Todėl šis sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į tai, kad Lymatex nutarė nebetiekti prekių Powerpipe. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad sprendimas atimti iš Powerpipe tiekimo užsakymą buvo priimtas 1995 m. gegužės 10 d., t. y. tą pačią dieną, kai Lymatex pranešė Powerpipe apie savo laikinas tiekimo problemas ir, kad iki 1995 m. rugsėjo mėnesio ji negali priimti naujų užsakymų. Todėl sutarties panaikinimo priežastys nesusijusios su ieškovės veiksmais.

135   Taigi ieškovė niekaip neprisidėjo prie bandymų išstumti Powerpipe iš rinkos. Ieškovės noras, kad prekes jai tiektų Lymatex, buvo visiškai teisėtas, o tariamos šios jos pozicijos pasekmės Powerpipe kilo ne dėl neteisėtų veiksmų.

136   Atsakovė nurodo, kad ieškovė pripažįsta dalyvavusi ne viename susitikime, kurių metu buvo svarstomos prieš Powerpipe nukreiptos priemonės; tai ypač pasakytina apie susitikimą su ABB ir Powerpipe 1992 m. liepą, kurio metu pastaroji buvo „perspėta“. Šio pripažinimo pakanka tam, kad ieškovę būtų galima sieti su suderintais veiksmais prieš Powerpipe. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, verčiančių suabejoti sprendimo 143 ir 144 konstatuojamosiose dalyse pateiktais teiginiais, kad ieškovė, dalyvaudama 1995 m. kovo 24 d. susitikime, dalyvavo susitarime dėl kenkimo Powerpipe.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

137   Ieškovei nepavyko paneigti Komisijos konstatuotų faktų dėl jos dalyvavimo rengiant planą Powerpipe pašalinti, ir ypač dėl Powerpipe svarbių darbuotojų perviliojimo.

138   Ieškovė neneigia dalyvavusi sprendimo 91 konstatuojamoje dalyje aprašytame susitikime Bilunde 1992 m. liepą. Taip pat nekyla abejonių, kad ieškovė kartu su ABB susitarė dėl Powerpipe vadovo perviliojimo, sutiko pasidalinti su tuo susijusias išlaidas ir šį pažadą įgyvendino.

139   Todėl negalima pritarti ieškovės pateiktai informacijai, kad susitarimas dėl Powerpipe darbuotojų perviliojimo išlaidų pasidalijimo neturėjo būti kenksmingas. Kadangi dar 1992 m. liepos mėnesio susitikimo metu ABB ieškovės akivaizdoje perspėjo Powerpipe, ieškovei turėjo būti aišku, kad ABB planas įdarbinti Powerpipe darbuotojus buvo dalis kenkimo Powerpipe strategijos. Iš 1993 m. liepos 2 d. ABB užrašų, padarytų rengiantis susitikimui su ieškove, matyti, kad šio vadovo įdarbinimas buvo laikomas „bendra priemone prieš Powerpipe“ (pranešimo apie kaltinimus 48 priedas). Kaip ieškovė pripažino administraciniame procese, ji žinojo, kad šio asmens įdarbinimas galėjo būti vertinamas kaip priemonė prieš Powerpipe (p. Bech pareiškimas pateikiamas ieškovės balandžio 25 d. atsakymo į 1996 m. kovo 13 d. prašymą pateikti informaciją priede).

140   Net jei ieškovė gali tvirtinti, kad iš pradžių sutiko dalintis perviliojimo išlaidas, norėdama atidaryti atstovybę, šis teiginys negali pateisinti aplinkybės, kad ji buvo pasirengusi sumokėti numatytą sumą tuo metu, kai jau buvo aišku, kad ABB šį asmenį įdarbino kitoms užduotims atlikti nei buvo planuota.

141   Taip pat nekyla abejonių, kad tuo metu, kai Powerpipe pateikė savo pasiūlymą projektui Noibrandenburge laimėti, ieškovė susitarė su ABB ir Henss daryti Powerpipe spaudimą, kad ši atsiimtų savo pasiūlymą. Nors pati ieškovė pokalbių su Powerpipe metu šiai negrasino, nustatyta, kad ji elgėsi taip, kaip buvo sutarta su kitais kartelio dalyviais. Ieškovė pripažįsta, kad jos pardavimų vadovas tuo metu Powerpipe patvirtino, jog šio sektoriaus įmonės yra sudariusios tam tikrą sutarimą.

142   Kalbant apie tariamai ieškovės patirtą spaudimą, konstatuotina, kad įmonė, imdamasi antikonkurencinių veiksmų kartu su kitomis įmonėmis, negali remtis argumentu, kad padarė tai spaudžiama kitų kartelio dalyvių. Ji galėjo informuoti apie daromą spaudimą kompetentingą tarnybą ir pateikti Komisijai skundą pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį, o ne dalyvauti šiuose veiksmuose (žr. Pirmosios instancijos teismo 1992 m. kovo 10 d. sprendimo Hüls prieš Komisiją, T‑9/89, Rink. p. II‑499, 123 ir 128 punktus ir minėto sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją 58 punktą).

143   Kalbant apie projekto Leipcige-Lipendorfe laimėtoją, konstatuotina, kad Komisijos išvados remiasi 1995 m. kovo 24 d. susitikimo Diuseldorfe rezultatais.

144   Ieškovė neneigia, kad kartelis buvo sudaręs susitarimą, numatantį, kad projektas Leipcige-Lipendorfe turėtų atitekti ABB, Henss/Isoplus ir Pan-Isovit.

145   Dėl to, Komisija savo sprendimo 99 konstatuojamoje dalyje galėjo daryti išvadą, kad ieškovė, bent jau iš dalies spaudžiama kitų gamintojų, atsiėmė savo šiam projektui laimėti pateiktą pasiūlymą. Net jei ieškovė manė, kad pirmo pasiūlymo sąlygotos investicijos gali neatsipirkti, jos teiginys, kad naujas pasiūlymas nebuvo pateiktas „įsivėlus klaidai“, nėra svarus, kadangi, atsižvelgiant į kartelio numatytą projektų paskirstymą, ji turėjo žinoti, kad tokie jos veiksmai visiškai atitiko kitų kartelio dalyvių lūkesčius.

146   Be to, iš Tarco užrašų apie 1995 m. kovo 24 d. susitikimą (pranešimo apie kaltinimus 143 priedas) matyti, kad Powerpipe paskelbimas projekto Leipcige-Lipendorfe laimėtoju sukėlė diskusijas dėl daugybės priemonių. Šiuose užrašuose teigiama:

„(Powerpipe) veikiausiai laimėjo Leipcigo-Lipendorfo (projektą).

–       Nė vienam gamintojui nebetiekti prekių L‑L, IKR, Mannesmann-Seiffert, VEAG.

–       (X) pranešti apie visus prašymus suteikti informaciją apie projektą.

–       Nė vienas mūsų subrangovas negali dirbti įmonei (Powerpipe); jiems tai padarius, bendradarbiavimas ateityje bus nutrauktas.

–       Mes mėginsime užkirsti kelią (Powerpipe) apsirūpinimui, pvz., plastiku.

–       EuHP turi patikrinti, ar mes galime pasiskųsti dėl to, kad konkursą laimėjo nekvalifikuota firma.“

147   Jei įmonė dalyvauja akivaizdžiai antikonkurencinių tikslų siekiančiame susitikime, viešai neatsiribodama nuo jo turinio, tuomet kiti susitikimo dalyviai turi pagrindo manyti, kad ji pritaria susitikimo rezultatams ir jų laikysis (žr. 39 punkte nurodytą teismų praktiką). Esant tokioms aplinkybėms tai, kad susitikime, kuriame dalyvavo aptariama įmonė, buvo aptariami neteisėti susitarimai, pakankamai įrodo tos įmonės dalyvavimo sudarant susitarimus faktą.

148   Kadangi 1995 m. kovo 24 d. susitikime buvo aptariamos konkurenciją pažeidžiančios priemonės, visos šiame susitikime dalyvavusios ir nuo susitikimo turinio viešai neatsiribojusios įmonės laikytinos susitarimo dėl nagrinėjamų priemonių arba suderintų veiksmų dalyvėmis.

149   Visiškai nesvarbu, ar 1995 m. kovo 24 d. susitikimo metu buvo žinoma, ar Powerpipe jau laimėjo projektą Leipcige-Lipendorfe. Šio susitikimo metu svarstytos priemonės bet kuriuo atveju buvo paremtos prielaida, kad Powerpipe laimės konkursą. Net jei sutartis tarp VEAG, kuri paskelbė šį konkursą, ir Powerpipe galėjo būti pasirašyta po susitikimo, iš 1995 m. kovo 21 d. VEAG laiško generalinei projekto rangovei (pranešimo apie kaltinimus 142 priedas) ir iš 1995 m. rugsėjo 29 d. VEAG atsakymo į prašymą pateikti informaciją išplaukia, kad 1995 m. kovo 21 d., t. y. prieš nagrinėjamą susitikimą, perkančioji organizacija priėmė Powerpipe palankų sprendimą.

150   Apskritai ieškovė negali išvengti atsakomybės teigdama, kad nedalyvavo vienoje susitikimo dalyje, kurioje galėjo būti svarstomi bendri veiksmai prieš Powerpipe. Ieškovė pripažįsta, kad Henss vieno susitikimo metu, dalyvaujant ieškovei, primygtinai reikalavo imtis „kolektyvinių priemonių“.

151   Ieškovės elgesys 1995 m. kovo 24 d. susitikime taip pat negali būti vertinamas kaip viešas atsiribojimas nuo sprendimo nebeteikti Powerpipe prekių; atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes ? ypač į situaciją, kurioje buvo PowerpipeÅKV projekto metu, ir su tiekimu susijusias Lymatex problemas ? ieškovė laikėsi šį sprendimą labiau palaikančios pozicijos.

152   Ieškovė neneigia, kad sužinojusi, jog Powerpipe laimėjus ÅKV projektą, kurį kartelis buvo numatęs ABB ir ieškovei, jai pavyko susitarti su ieškovės dukterine įmone Švedijoje dėl projekto vykdymui reikalingų prekių tiekimo, išreiškė savo nepasitenkinimą. Tokia ieškovės pozicija liudija apie jos norą pasirūpinti tuo, kad Powerpipe, vykdydama savo projektą, susidurtų su tiekimo problemomis.

153   Be to, aplinkybė, kad ieškovė kreipėsi į Lymatex, prašydama uždelsti tiekimus Powerpipe, laikytina įrodyta. Powerpipe nurodytą faktą, kad vienas Lymatex darbuotojas jai patvirtino, jog sprendimas netiekti jai prekių iki 1995 m. rugsėjo mėnesio (pranešimo apie kaltinimus 153 priedas) neturėjo nieko bendro su 1995 m. gegužės 10 d. Lymatex laiške, adresuotame Powerpipe, minimais gamybos sunkumais, patvirtina tai, kad šio laiško projektą (pranešimo apie kaltinimus 155 priedas) Komisija rado 1995 m. birželio 28 d. įmonės vadovo kabinete atlikto patikrinimo metu. Tai, kad Lymatex manė esant reikalinga pranešti ieškovei apie savo atsakymą į Powerpipe užsakymą prieš persiunčiant šį laišką Powerpipe, rodo, jog Lymatex ieškovei bent jau norėjo suteikti galimybę paveikti jos planuojamą atsakymą į šį užsakymą. Atsižvelgiant į 1995 m. gegužės 24 d. susitikimo sprendimą nebetiekti prekių Powerpipe, pas ieškovą rastas Lymatex laiško projektas gali būti suprantamas tik kaip faktas, patvirtinantis, kad 1995 m. gegužės 10 d. arba prieš tai ieškovė susisiekė su Lymatex ir išreiškė savo norą uždelsti tiekimus Powerpipe. Tam neprieštarauja aplinkybė, kad Lymatex nepanaikino kitų Powerpipe užsakymų. Apskritai pažymėtina, kad Lymatex Komisijai nepateikė teisingų duomenų apie šio laiško projekto persiuntimą ieškovei, nes ji tvirtino, jog tai buvo ne Powerpipe adresuoto laiško projektas, o kopija, ir ji norėjusi tik įrodyti, kad imasi priemonių sutartiniams įsipareigojimams ieškovės atžvilgiu įvykdyti (pranešimo apie kaltinimus 157 priedas), o iš ieškovės turėtos laiško versijos matyti, kad tai buvo laiško projektas, kuris jai buvo persiųstas likus kelioms valandoms iki galutinės laiško versijos išsiuntimo Powerpipe.

154   Kadangi yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė neatsiribojo nuo 1995 m. gegužės 24 d. susitikimo metu priimto sprendimo dėl boikoto, nebereikia nagrinėti, kokia apimtimi ieškovės veiksmai tiesiogiai sąlygojo nuostolius, kuriuos Powerpipe jos duomenimis patyrė, visų pirma, vykdydama ÅKV projektą.

155   Iš to išplaukia, kad Komisija pateikė svarų įrodymą, patvirtinantį, jog ieškovė dalyvavo sudarant susitarimą dėl kenkimo Powerpipe, kadangi ieškovė neįrodė, kad atsiribojo nuo nagrinėjamo susitikimo rezultatų.

156   Šios išvados nepaneigia ir ieškovės argumentas, kad ji negalėjo boikotuoti Powerpipe, nes negamino nagrinėjamo projekto subrangovui reikalingų medžiagų.

157   Įmonė gali būti kaltinama boikotu ir tuomet, kai ji faktiškai nedalyvavo ar negalėjo dalyvauti jį įgyvendinant. Priešingu atveju įmonės, pritarusios boikoto priemonėms, tačiau neturėjusios galimybės pačios jų imtis, būtų atleistos nuo bet kokios atsakomybės už dalyvavimą sudarant susitarimą.

158   Įmonė, kuri savo veiksmais, kurie atitinka konkurencijos pažeidimų siekiančio susitarimo arba suderintų veiksmų sąvoką EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme, dalyvavo įvairiai pažeidžiant konkurencijos taisykles ir prisidėjo atliekant pažeidimą apskritai, gali atsakyti už visą dalyvavimo darant minėtą pažeidimą trukmę ir už veiksmus, kuriuos atlieka kitos šį pažeidimą dariusios įmonės, jei konkreti įmonė neabejotinai žino apie neteisėtus kitų dalyvių veiksmus arba juos gali protingai numatyti ir yra pasirengusi prisiimti iš to kylančią riziką (žr. apie tai sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 203 punktą).

159   Kadangi ieškovė dalyvavo 1995 m. gegužės 24 d. susitikime, ji žinojo apie veiksmus, kuriais turėjo būti kliudoma Powerpipe verslui. Neatsiribodama nuo šių veiksmų, ji suteikė kitiems dalyviams bent jau pagrindą manyti, kad pritaria tokiam susitikimo sprendimui, jo laikysis ir kad yra pasirengusi prisiimti iš to kylančią riziką.

160   Ta apimtimi, kuria Komisija remiasi įvykiais Švedijoje ir Suomijoje iki joms įstojant į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d., pakanka nurodyti, kad Powerpipe veiklą trikdančių veiksmų, už kuriuos ieškovė trauktina atsakomybėn, buvo imtasi tuomet, kai Powerpipe mėgino įsitvirtinti Vokietijos rinkoje, todėl šiais veiksmais buvo siekiama neleisti Powerpipe sustiprinti savo pozicijų Europos Sąjungoje. Be to, ieškovė, sutikdama dalyvauti perviliojant Powerpipe vadovą, dar iki 1995 m. sausio 1 d. bendrojoje rinkoje įgyvendino susitarimą dėl Powerpipe veiklos trikdymo. Todėl Komisija į konkurenciją pažeidžiančią veiklą Švedijoje atsižvelgė ta apimtimi, kuria ji faktiškai neigiamai paveikė konkurenciją Europos Sąjungoje.

161   Sprendimo 148 konstatuojamoje dalyje apie tai aiškiai sakoma:

„Šiame procese Komisija į bendrus Švedijos rinkoje prieš Powerpipe taikytus veiksmus iki Švedijos narystės ES (1995 m. sausio 1 d.) atsižvelgia tik ta apimtimi, kuria i) jie neigiamai veikia konkurenciją Bendrijoje (Powerpipe įsitvirtinimas Vokietijos rinkoje) ir ii) įrodo ilgalaikio plano pakenkti Powerpipe arba ją pašalinti nuo to momento buvimą“.

162   Remiantis išdėstytu, argumentas dėl suderintų veiksmų prieš Powerpipe yra atmestinas.

 F ? Dėl ABB spaudimo

 1. Šalių argumentai

163   Ieškovė teigia, kad Komisija nepakankamai įvertino ABB jai darytą spaudimą; atsakovė tai neigia.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

164   Ieškovė teigia, kad Komisija savo sprendime ne kartą mini, jog ABB darė didelį spaudimą kitoms šio sektoriaus įmonėms, siekdama paskatinti prisijungti prie nagrinėjamų antikonkurencinių susitarimų. Be to, Komisija, nustatydama ABB baudos dydį, pripažino, kad ABB „kaip stambi tarptautinė įmonė (savo) galią rinkoje ir (savo) išteklius naudojo kartelio veiksmingumui didinti ir užtikrinti, kad kitos įmonės paklustų (jos) norams“ (sprendimo 169 konstatuojamoji dalis).

165   Kalbant apie ieškovei inkriminuojamą pažeidimą, pakanka nurodyti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, įmonė, kuri verčiama kitų dalyvių dalyvauja atliekant antikonkurencinius veiksmus, negali pasiteisinti tuo, kad jai buvo daromas spaudimas, nes ji galėjo apie spaudimą pranešti, o ne dalyvauti šiuose veiksmuose (žr. šio sprendimo 142 punkte nurodytą teismų praktiką).

166   Kadangi šis argumentas nepagrįstas, fakto klaida taikant EB 85 straipsnio 1 dalį paremtas ieškinio pagrindas yra atmestinas visa apimtimi.

 II ? Dėl antro ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

 A ? Dėl susipažinimo su dokumentais

 1. Šalių argumentai

167   Ieškovė teigia, kad Komisija jai neleido reikalauti leisti susipažinti su dokumentais. Pan-Isovit, kuri veikiausiai reikalavo leisti susipažinti su dokumentais, buvo skirta mažesnė bauda nei kitoms įmonėms, nes ji bendradarbiavo. Ieškovė spaudžiama sutiko atsisakyti kai kurių savo teisių, nes tikėjosi dokumentus apie kartelį gauti tiesiai iš ABB. Tačiau ABB jai leido susipažinti tik su tam tikrais ir nepilnais dokumentais. Tai, kad Komisija suinteresuotoms įmonėms leido tarpusavyje pasikeisti dokumentais, nėra patenkinamas sprendimas.

168   Atsakovė neigia, kad neleido įmonėms susipažinti su dokumentais ir atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė sutiko su suinteresuotomis įmonėmis keistis dokumentais. Pan-Isovit skirtos baudos sumažinimas neturi nieko bendro su šios įmonės pozicija dėl susipažinimo su dokumentais. Taip pat negalima teigti, kad ABB pateikė ne visus dokumentus.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

169   Susipažinimo su dokumentais konkurencijos bylose tikslas ? suteikti pranešimo apie kaltinimus adresatams galimybę susipažinti su Komisijos dokumentuose pateiktais įrodymais, kad šių dokumentų pagrindu jie galėtų tinkamai pateikti savo nuomonę dėl Komisijos pranešime apie kaltinimus prieitų išvadų (Teisingumo Teismo 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 89 punktas, ir 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 75 punktas; Pirmosios instancijos teismo 1995 m. birželio 29 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 59 punktas ir sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑36/91, Rink., p. II‑1847, 69 punktas). Tad teisė susipažinti su dokumentais yra viena iš procesinių garantijų, turinčių saugoti teisę į gynybą, ir ypač – užtikrinti Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyje ir 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento 99/63/EB dėl nuomonės išklausymo pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalis (OL Nr. 127, 1963, p. 2268) 2 straipsnyje numatytą teisę būti išklausytam (Pirmosios instancijos teismo 1993 m. balandžio 1 d. sprendimo BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją, T‑65/89, Rink., p. II‑389, 30 punktas).

170   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija privalo suinteresuotoms įmonėms ir įmonių asociacijoms sudaryti sąlygas susipažinti su visais tyrimo dokumentais, išskyrus dokumentus, kuriuose užfiksuotos kitų įmonių komercinės paslaptys arba kita konfidenciali informacija, bei Komisijos vidaus užrašus, kad jos galėtų tinkamai pasiruošti gynybai dėl pranešime apie kaltinimus nurodytų jiems inkriminuojamų kaltinimų (Pirmosios instancijos teismo 1991 m. gruodžio 17 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, 54 punktas ir 1999 m. gegužės 19 d. sprendimas BASF Coatings prieš Komisiją, T‑175/95, p. II‑1581).

171   Pagal Reglamentą Nr. 17 vykdomame ginčo procese Komisija negali viena savarankiškai nuspręsti, kokie dokumentai galėtų būti naudingi gynybai (minėtų 1995 m. birželio 29 d. sprendimų Solvay prieš Komisiją 81 punktas ir ICI prieš Komisiją 91 punktas). Bendrasis procesinio lygiateisiškumo principas neleidžia Komisijai pačiai nuspręsti, ar prieš įmones ji gali naudoti dokumentus, su kuriais jos negalėjo susipažinti ir todėl atitinkamai negalėjo nuspręsti, ar galėtų šiais dokumentais pasinaudoti gynybos tikslais (minėtų 1995 m. birželio 29 d. sprendimų Solvay prieš Komisiją 83 punktas ir ICI prieš Komisiją 93 punktas).

172   Atsižvelgiant į šiuos principus, reikia įvertinti, ar Komisija šiuo atveju įvykdė savo pareigą leisti susipažinti su visais tyrimo dokumentais.

173   Iš pradžių Komisija savo 1997 m. kovo 20 d. prie pranešimo apie kaltinimus pridėtame rašte sako:

„Siekiant įmonėms padėti parengti savo nuomonę apie kaltinimus, joms suteikiama galimybė susipažinti su Komisijos dokumentais. Šiuo konkrečiu atveju Komisija visus minimus dokumentus prideda kaltinimų prieduose (įskaitant ir visų dokumentų sąrašą). Dokumentuose taip pat pateikiama svarbi korespondencija pagal Reglamento Nr. (17) 11 straipsnį. Nuorodos į su šia byla nesusijusias aplinkybes šiuose dokumentuose buvo užtušuotos.

Jei Komisijos patalpose norėtumėte susipažinti su Jums prieinamais dokumentais, per tris savaites nuo šio laiško gavimo kreipkitės į <…> dėl termino paskyrimo.“

174   Į rašytinį Pirmosios instancijos teismo klausimą ieškovė atsakė, kad 1997 m. balandžio 23 d. ji, norėdama susipažinti su visais dokumentais, kreipėsi į Komisiją. Nors nustatyta, kad toks pokalbis telefonu įvyko, šalys nesutaria dėl tikslaus pokalbio turinio, o visų pirma dėl to, ar Komisija, kaip teigia ieškovė, atmetė prašymą leisti susipažinti su dokumentais nurodydama, kad įmonės, „jei jos iš tikrųjų nori bendradarbiauti, yra pačios atsakingos už keitimąsi kopijomis“, ir ar ieškovė galiausiai reikalavo leisti susipažinti su visais dokumentais. Bet kuriuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad šio pokalbio metu buvo kalbama apie dokumentų keitimosi tarp suinteresuotų įmonių tvarką.

175   Nustatyta, kad 1997 m. balandžio ir gegužės mėnesį Komisija pasiūlė įmonėms, kurioms buvo adresuotas pranešimas apie kaltinimus, keistis visais patikrinimų metu iš jų paimtais dokumentais. Visos įmonės, išskyrus Dansk Rørindustri, neprieštaraudamos sutiko keistis dokumentais. Vėliau visos dokumentais sutikusios keistis įmonės, tarp jų ir ieškovė, iš kiekvienos įmonės gavo iš jų paimtus dokumentus ir arba aptariamų įmonių, arba Komisijos ABB ir Pan-Isovit prašymu sudarytą dokumentų sąrašą. 1997 m. birželio 18 d. Komisijos reikalavimu dalis iš Dansk Rørindustri paimtų dokumentų buvo persiųsta kitoms įmonėms, o kitą dalį dokumentų Komisija pati persiuntė 1997 m. rugsėjo 24 d.

176   Taip pat buvo nustatyta, kad ieškovė po 1997 m. balandžio 23 d. telefoninio pokalbio daugiau nebesikreipė į atsakingas Komisijos tarnybas su prašymu leisti susipažinti su dokumentais.

177   Savo atsakyme į rašytinį Pirmosios instancijos teismo klausimą ieškovė tvirtina, kad po šio pokalbio telefonu ji padarė išvadą, jog ji turėtų būti suinteresuota neprašyti leisti susipažinti su visais Komisijos dokumentais, nes kitaip ji būtų kaltinama nepakankamu bendradarbiavimu administraciniame procese.

178   Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Komisijos veiksmus, iš kurių ji tuomet galėjo padaryti logišką išvadą, kad jai pasinaudojus savo teise susipažinti su dokumentais tai vėliau galės turėti įtakos apskaičiuojant jai baudą, kuri nustatoma įvertinant bendradarbiavimo laipsnį. Tiesa, ABB savo 1997 m. birželio 6 d. Komisijai adresuotame laiške Komisijos pasiūlymą keistis dokumentais siejo su savo noru bendradarbiauti su Komisija ir kad Tarco savo 1997 m. birželio 19 d. Komisijai adresuotame laiške teigia, jog ji, keisdamasi dokumentais „tęsia mūsų sąmoningą ir faktinį bendradarbiavimą su Komisija, nors mums gresia pavojus negauti leidimo susipažinti su visais dokumentais“. Nors šiame laiške išreiškiamas konkrečios įmonės noras tęsti bendradarbiavimą, tačiau jis nesiejamas su Komisijos veiksmais, kurie galėjo sudaryti įspūdį, jog pateikus prašymą susipažinti su dokumentais bus padidinta bauda. Ieškovė taip pat nepateikė jokių savo ieškinio teiginio įrodymų, kad ji „spaudžiama“ sutiko nereikalauti leisti susipažinti su dokumentais. Tas pats pasakytina ir apie teiginį, kad Pan-Isovit prašymas leisti susipažinti su dokumentais turėjo įtakos apskaičiuojant baudą, kuri nustatoma įvertinant bendradarbiavimo laipsnį.

179   Ieškovė taip pat neįrodė, kad Komisija jai darė spaudimą, jog ši nepasinaudotų galimybe susipažinti su visais tyrimo dokumentais. Tai leidžia manyti, kad ieškovė nenorėjo pasinaudoti šia galimybe.

180   Bet kuriuo atveju darytina prielaida, kad Komisija, remiantis prie panešimo apie kaltinimus pridėto laiško duomenimis, numatydama ir įgyvendindama galimybę savo patalpose leisti susipažinti su dokumentais, įvykdė savo pareigą savo iniciatyva, nelaukdama įmonių veiksmų dėl leidimo joms susipažinti su tyrimo dokumentais.

181   Esant tokioms aplinkybėms, Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad ji norėjo padėti susipažinti su tyrimo dokumentais, paragindama suinteresuotas įmones per savo advokatus keistis patikrinimų metu iš jų paimtais dokumentais.

182   Šiuo atveju ieškovė negali remtis tuo, kad jai nebuvo sudarytos pakankamos galimybės susipažinti su dokumentais, kadangi ABB persiuntė dokumentus, kurių kai kurios pastraipos buvo ištrintos.

183   Iš 1997 m. birželio 4 d. ABB advokatų laiško ieškovės advokatams matyti, kad ABB kai kuriuos dokumentus „pakoregavo“ (redacted), kadangi šiuose vidaus dokumentuose buvo pateikta slapta informacija. Vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, teisė susipažinti su dokumentais netaikoma kitų įmonių komercinėms paslaptims ir kitai slaptai informacijai (žr. šio sprendimo 170 punktą). Jei ieškovei būtų kilusios abejonės dėl tam tikrų ABB ar kitų konkurentų pateiktų dokumentų redakcijos, o ypač dėl ABB kai kuriuose dokumentuose ištrintos informacijos, jai niekas nebūtų kliudęs kreiptis į Komisiją, o prireikus ? pasinaudoti savo teise Komisijos patalpose susipažinti su visais tyrimo dokumentais.

184   Remiantis išdėstytu, Komisija, pasiūlydama suinteresuotoms įmonėms palengvinti susipažinimą su dokumentais jais keičiantis ir tuo pačiu metu pati užtikrindama teisę susipažinti su visais tyrimo dokumentais, įvykdė nusistovėjusios teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, kuriais remiantis, dokumentų mainai tarp įmonių neatleidžia Komisijos nuo pareigos aiškinantis konkurencijos teisės pažeidimą pačiai užtikrinti konkrečių įmonių teisę į gynybą. Įmonės gynyba negali priklausyti nuo gerų kitos įmonės, t. y. jos konkurentės, ketinimų, kuriai Komisija iškėlė panašų kaltinimą ir kuri neretai siekia priešingų ekonominių ir procesinių interesų (minėtų 1995 m. birželio 29 d. sprendimų Solvay prieš Komisiją 85 ir 86 punktai ir sprendimo ICI prieš Komisiją 95 ir 96 punktai).

185   Todėl ieškovės argumentas dėl nepakankamo susipažinimo su dokumentais yra atmestinas.

 B ? Dėl teisės būti išklausytam dėl naujų įrodymų naudojimo pažeidimo

 1. Šalių argumentai

186   Ieškovė kaltina Komisiją, kad ši pažeidė jos teisę į gynybą, 1997 m. gegužės 22 d. ir 1997 m. spalio 9 d. laiškais po pranešimo apie kaltinimus įtraukdama du papildomus dokumentus, patvirtinančius jos kaltinimą. Jos nuomone, Komisija neturi teisės remtis šiais dokumentais, kadangi ji pranešime apie kaltinimus aiškiai nenurodė, kad ketina tą daryti.

187   Atsakovė nurodo, kad nė viena procesinė norma nedraudžia jai pateikti papildomus įrodymus nusiuntus pranešimą apie kaltinimus. Tuose laiškuose ji paaiškino, kad prie jų pridėti dokumentai yra susiję su argumentais, išdėstytais pranešime apie kaltinimus arba paaiškinimuose dėl pranešimo apie kaltinimus. Kadangi šie laiškai buvo išsiųsti seniai dar prieš apklausą, ieškovė galėjo į juos atsakyti ir tai padarė.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

188   Remiantis Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalimi kartu su Reglamento Nr. 99/63 2 ir 4 straipsniais, Komisija turi pranešti konkrečioms kaltinamoms įmonėms ir asociacijoms apie kaltinimus; savo sprendimuose Komisija gali atsižvelgti tik į tuos kaltinimus, dėl kurių šios įmonės ir asociacijos galėjo pareikšti savo nuomonę (minėto sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją 47 punktas).

189   Teisės į gynybą principas, kuris yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, į kurį būtina atsižvelgti esant bet kokioms aplinkybėms, o visų pirma visuose procesuose, kuriuose gali būti skiriamos sankcijos, net jei tai būtų administracinis procesas, taip pat reikalauja, kad suinteresuotoms įmonėms ir įmonių asociacijoms dar administracinio proceso metu būtų sudarytos galimybės tinkamai pateikti savo nuomonę dėl Komisijos nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių buvimo ir reikšmės (Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 13 d. sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 11 punktas; Pirmosios instancijos teismo 1992 m. kovo 10 d. sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 39 punktas).

190   Tačiau nėra nė vienos normos, draudžiančios Komisijai po pranešimo apie kaltinimus siųsti šalims naujus dokumentus, kurie, jos nuomone, patvirtina jos argumentus, jei ji įmonėms skiria pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų (Teisingumo Teismo 1983 m. spalio 25 d. sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 29 punktas).

191   1997 m. gegužės 22 d. laiške Komisija atkreipia dėmesį į X1 ir X9 prieduose pateiktų dokumentų svarbą 1997 m. kovo 20 d. pranešimui apie kaltinimus ir nurodo, su kokia pranešimo apie kaltinimus dalimi susijęs kiekvienas atskiras dokumentas. Todėl ieškovė buvo pakankamai informuota apie šių dokumentų svarbą jau pateiktiems kaltinimams.

192   Prie 1997 m. spalio 9 d. laiško pridėti dokumentai yra nuo 1 iki 18 sunumeruoti pranešimą apie kaltinimus papildantys dokumentai ir kelių įmonių atsakymai į prašymą pateikti informaciją; kartu su šiais dokumentais buvo nusiųsta informacija, nurodanti kiekvieno dokumento turinį ir sąsają su atitinkama pranešimo apie kaltinimus dalimi, o prireikus – ir su tam tikrų įmonių pastabų dėl pranešimo apie kaltinimus dalimis.

193   Tad 1997 m. gegužės 22 d. ir 1997 m. spalio 9 d. laiškais Komisija nepateikė naujų kaltinimų, o tik įvardijo tam tikrus dokumentus, papildomai įrodančius tam tikslui numatytame pranešime pateiktus kaltinimus.

194   Kadangi Komisija pakankamai informavo, kiek kiekvienas po pranešimo su prieštaravimais išsiųstas dokumentas yra susijęs su šiuo pranešimu ir kadangi ieškovė neteigia, kad neturėjo pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų, ieškovė galėjo tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl šiuose dokumentuose nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių buvimo ir reikšmės.

195   Dėl šių priežasčių argumentas yra atmestinas ta apimtimi, kuria jis susijęs su naujų įrodymų pateikimu.

 C ? Dėl teisės būti išklausytam taikant baudų nustatymo metodo gaires pažeidimo

 1. Šalių argumentai

196   Ieškovės nuomone, Komisija, taikydama naujas Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3) (toliau ? naujos gairės arba gairės), pažeidė teisę į gynybą. Nors šios gairės iš esmės pakeitė prieš tai galiojusias taisykles, Komisija savo pranešime apie kaltinimus niekaip neparodė, kad apskaičiuodama baudas vadovavosi nauja politika. Tačiau apskritai pageidautina, kad Komisija savo pranešime apie kaltinimus būtų išvardijusi kriterijus, kuriais ji ketina vadovautis apskaičiuodama baudos dydį.

197   Atsakovė, kalbėdama apie su baudos dydžiu susijusių duomenų nepateikimo pranešime apie kaltinimus faktą, nurodo, kad ji neįpareigota tą daryti.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

198   Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisija ieškovei skirtą baudą neginčijamai apskaičiavo vadovaudamasi gairėse pateiktu bendru baudų apskaičiavimo metodu.

199   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad ji spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikės skirti baudas, ir nurodo baudos apskaičiavimui svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, bei nurodo, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“. Taip ji įmonėms pateikia informaciją, kurios joms gali prireikti gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos apskaičiavimo (Teisingumo Teismo 1983 m. birželio 7 d. sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80?103/80 Rink., p. 1825, 21 punktas).

200   Iš to išplaukia, kad apskaičiuojant baudų dydį įmonių teisės į gynybą prieš Komisiją paisoma tuomet, jei jos gali pareikšti savo nuomonę dėl joms inkriminuojamų faktų trukmės, sunkumo ir antikonkurencinio pobūdžio. Be to, įmonės turi papildomą baudos apskaičiavimo garantiją, nes Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo neribota jurisdikcija, priima sprendimą ir gali padidinti arba sumažinti baudą pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 1994 m. spalio 6 d. Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 235 punktas).

201   Šiuo klausimu konstatuotina, kad Komisija ieškovei persiųsto pranešimo apie kaltinimus 53 ir 54 puslapiuose paaiškino, į kokią pažeidimo trukmę atsižvelgdama ji ketina apskaičiuoti baudą.

202   Toliau pranešimo apie kaltinimus 57 ir 58 puslapiuose Komisija nurodo priežastis, dėl kurių jos manymu šiuo konkrečiu atveju buvo padarytas sunkus pažeidimas, ir sunkinančias aplinkybes: konkursų manipuliavimas, agresyvus kartelio įgyvendinimas, siekiant užtikrinti, kad visi kartelio dalyviai vykdytų susitarimus, ir pašalinti vienintelį susitarimuose nedalyvaujantį svarbų konkurentą, bei pažeidimo tęsimas atlikus patikrinimus.

203   Komisija tuo pat metu teigė, kad apskaičiuodama baudos dydį kiekvienai įmonei ji, be kita ko, atsižvelgs į įmonės vaidmenį atliekant konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, visus esminius jos dalyvavimo kartelyje trukmės skirtumus, svarbą centralizuoto šildymo srityje, jos apyvartą šiame sektoriuje, prireikus – į bendrą apyvartą, kad įvertintų konkrečios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą ir užtikrintų reikalingą atgrasinantį poveikį, ir galiausiai – į visas lengvinančias aplinkybes (pranešimo apie kaltinimus p. 58).

204   Dėl ieškovės, Komisija pranešimo apie kaltinimus 58 puslapyje nurodo, kad ji buvo viena iš kartelio lyderių, yra antra pagal dydį šiluminių vamzdžių gamintoja ir vaidino svarbų, nors ir antraeilį lyginant su ABB, vaidmenį įgyvendinant kartelinius veiksmus.

205   Taip Komisija savo pranešime apie kaltinimus išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, į kurias ji atsižvelgs apskaičiuodama ieškovei skirtinos baudos dydį, tad tinkamai buvo paisoma ieškovės teisės būti išklausytai.

206   Kadangi Komisija išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi apskaičiuodama baudos dydį, ji neprivalo paaiškinti, kaip ji apskaičiuodama baudos dydį atsižvelgs į kiekvieną iš šių aplinkybių. Duomenys apie ketinamos skirti baudos dydį, kol įmonėms nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nuomonę dėl joms inkriminuojamų kaltinimų, būtų netinkamas kišimasis į Komisijos sprendimą (minėto sprendimo Musique diffusion françaiseir kt. prieš Komisiją 21 punktas, Teisingumo Teismo 1983 m. lapkričio 9 d. sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 19 punktas).

207   Komisija taip pat nebuvo įpareigota administracinio proceso metu suinteresuotoms įmonėms pranešti apie tai, kad baudas ji ketina apskaičiuoti pagal naują metodą.

208   Visų pirma, Komisija savo pranešime apie kaltinimus neprivalėjo pranešti apie galimus jos politikos pokyčius nustatant baudos dydį, nes ši galimybė priklausė nuo bendrų konkurencijos politikos aspektų, tiesiogiai nesusijusių su šio konkretaus atvejo ypatumais (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 22 punktas). Komisija nėra įpareigota perspėti įmones, pranešdama apie savo ketinimus pakelti bendrą baudų dydį, (minėto 1992 m. kovo 10 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją 311 punktas).

209   Iš to išplaukia, kad ieškovės teisė būti išklausytam neįpareigojo Komisijos pranešti apie savo ketinimus vadovautis naujomis gairėmis ieškovės atveju.

210   Dėl visų šių priežasčių argumentas dėl teisės būti išklausytam taikant baudų apskaičiavimo metodo gaires pažeidimo yra atmestinas.

 III ? Dėl trečio ieškinio pagrindo, susijusio su bendrųjų teisės principų pažeidimu ir fakto klaida apskaičiuojant baudų dydį

 A ?Dėl negaliojimo atgal draudimo pažeidimo

 1. Šalių argumentai

211   Ieškovė kaltina Komisiją pažeidus galiojimo atgal draudimą, kadangi jos atveju buvo taikomos naujos gairės, nors ieškovė bendradarbiavo su Komisija, nežinodama apie jos ketinimus iš esmės keisti baudų politiką.

212   Jos nuomone, Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytos baudos yra baudžiamojo pobūdžio ir todėl patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 7 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sferą, kuri draudžia skirti didesnes už nagrinėjamo pažeidimo padarymo momentu grėsusias bausmes. Todėl naujų teisės taisyklių, kurias Komisija priėmė baudoms apskaičiuoti, kurios buvo normatyvinio pobūdžio bei yra privalomos ir pačiai Komisijai, taikymas atgaline data prieštarauja EŽTK 7 straipsnio 1 daliai. Net jei šioms taisyklėms nėra suteiktas normatyvinis pobūdis, o jos vertinamos tik kaip Komisijos praktikos pasikeitimas, tokio pasikeitimo sąlygotų normų taikymas prieštarauja minėtoje normoje įtvirtintiems principams. Kaip matyti iš nusistovėjusios Europos žmogaus teisių teismo praktikos, šie principai taikomi ir pasikeitusiai jurisprudencijai.

213   Tiesa, kad Komisija paprastai turi teisę neperspėjusi kelti bendrą baudų lygį. Tačiau šiuo atveju Komisija iš esmės pakeitė savo baudų skyrimo politiką ir praktiką ir todėl privalėjo apie tai pranešti iš anksto, ypač, kai įmonė ? šiuo atveju ieškovė ? savo noru pateikė prieš ją nukreiptus įrodymus, nesusimąstydama apie šį esminį pasikeitimą.

214   Ieškovės padėtyje esančioms įmonėms gairėse numatytas sisteminis baudų kėlimas. Absoliučių sumų pagrindu apskaičiuojant baudas, gairės neišvengiamai numato tokį apskaičiavimo metodą, kuris mažas ir vidutines įmones finansiškai apsunkina kur kas labiau nei sistema, pagal kurią baudos dydis visiškai arba tam tikra dalimi priklauso nuo konkrečios įmonės apyvartos.

215   Atsakovė į tai atsako, kad naujos gairės buvo tik pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija taikė Reglamento Nr. 17 15 straipsnį ir šio pagrindo nepakeitė. Net ir nepriėmus naujų gairių Komisija galėjo ieškovei skirti lygiai tokio paties dydžio baudą.

216   Be to, gairės numatė bendros Komisijos apskaičiuojamų baudų skyrimo tvarkos pasikeitimą, dėl kurio konkrečiu atveju bauda nebūtinai turi padidėti. Net jei gairėmis būtų buvę siekiama padidinti baudas, tai visiškai neprieštarautų nusistovėjusiai teismų praktikai.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

217   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagrindinės teisės priklauso bendriesiems teisės principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti Bendrijos teismas (žr., inter alia, Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 28 d. nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 33 punktą ir Teisingumo Teismo 1997 m. gegužės 29 d. sprendimo Kremzow, C‑299/95, Rink. p. 2629 14 punktą). Teismas turi vadovautis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sutartimis, kurias sudarant dalyvavo arba prie jų prisijungė valstybės narės. Šiame kontekste ypatinga svarba tenka EŽTK (minėto sprendimo Kremzow 14 punktas; Pirmosios instancijos teismo 2001 m. vasario 20 d. sprendimo Mannesmannröhre-Werke prieš Komisiją, T‑112/98, Rink. p. II‑729, 60 punktas). Be kita ko, Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje (po pakeitimo ? ES sutarties 6 straipsnio 2 dalis) sakoma: „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai.“

218   EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje sakoma: „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.“

219   EŽTK 7 straipsnyje kaip pagrindinė teisė įtvirtintas baudžiamosios teisės normų galiojimo atgal draudimas yra bendras visų valstybių narių teisės sistemų principas ir priskiriamas prie bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi turi užtikrinti Bendrijos teismas (Teisingumo Teismo 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Kirk, 63/83, Rink. p. 2689, 22 punktas).

220   Nors remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalimi Komisijos sprendimai, kuriais už konkurencijos teisės pažeidimus skiriamos baudos, nėra baudžiamojo pobūdžio (minėto sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją 235 punktas), tačiau kiekviename administraciniame procese, kuriame taikant EB sutarties konkurencijos taisykles gali būti skiriamos sankcijos, Komisija turi laikytis bendrųjų Bendrijos teisės principų ir visų pirma galiojimo atgaline data draudimo (žr. šiuo klausimu pagal analogiją minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 7 punktą).

221   Tai reikalauja, kad dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei skirtos sankcijos atitiktų sankcijas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu.

222   Sankcijos, kurias Komisija gali skirti už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, numatytos Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje, kuris buvo priimtas dar prieš padarant pažeidimą. Komisija nėra įgaliota pakeisti Reglamentą Nr. 17 arba, pavyzdžiui, nusistatydama sau bendras taisykles, nukrypti nuo jo nuostatų. Nors Komisija baudą ieškovei skyrė pagal gairėse nurodytą bendrą baudų apskaičiavimo metodą, tačiau ji neperžengė Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytų sankcijų ribų.

223   Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo <…> jos pažeidžia Sutarties 85 straipsnio 1 dalį <…>“. Toliau jame numatyta: „Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

224   Remiantis gairių 1 dalies 1 punktu, apskaičiuojant baudos dydį pagrindinė suma nustatoma įvertinus pažeidimo sunkumą ir trukmę, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.

225   Gairėse numatyta, kad Komisija, apskaičiuodama baudos dydį atspirties tašku laiko pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuotą sumą (toliau ? bendras atspirties taškas). Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (1 punkto A dalies 1 pastraipa). Pažeidimai skirstomi į tris grupes: „lengvi pažeidimai“, už kuriuos numatoma nuo 1 000 iki 1 mln. ekiu bauda, „sunkūs pažeidimai“, baudžiami nuo 1 milijono iki 20 mln. ekiu bauda, ir „labai sunkūs pažeidimai“, už kuriuos numatoma daugiau nei 20 mln. ekiu bauda (1 punkto A dalies 2 pastraipa, pirma ? trečia įtraukos). Kiekvienos šios kategorijos, visų pirma „sunkių“ ir „labai sunkių“ pažeidimų, atveju siūlomų baudų skalė leidžia skirti įmonėms skirtingas baudas pagal jų padaryto pažeidimo pobūdį. (1 punkto A dalies 3 pastraipa). Taip pat būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį (1 punkto A dalies 4 pastraipa).

226   Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didelės įmonės paprastai turi teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių joms lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę (1 punkto A dalies 5 pastraipa).

227   Kai kuriais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės ir taip bendrą atspirties tašką pritaikyti kiekvienos įmonės specifikai (toliau ? konkretus atspirties taškas) (1 punkto A dalies 6 pastraipa).

228   Remiantis gairėmis, reikia skirti trumpos trukmės pažeidimus (paprastai trunkančius trumpiau nei vienerius metus), kurių atveju pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuota bauda nedidintina, vidutinės trukmės pažeidimus (paprastai trunkančius nuo vienerių iki penkerių metų), kurių atveju bauda gali būti didinama iki 50 %, ir ilgos trukmės pažeidimus (paprastai trunkančius ilgiau nei penkerius metus), kurių atveju ši suma už kiekvienus pažeidimo metus gali būti didinama iki 10 % (1 punkto B dalies 1 pastraipa, pirma ? trečia įtraukos).

229   Gairėse taip pat pateikiamas sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, dėl kurių pagrindinis baudos dydis gali būti didinamas arba mažinamas, pavyzdinis sąrašas ir nurodomas 1996 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, p. 4, toliau ? pranešimas dėl bendradarbiavimo).

230   Pridedama bendra pastaba, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje (5 punkto a papunktis). Kaip nurodoma gairėse, atsižvelgiant į aplinkybes, atlikus pirmiau minėtus skaičiavimus, siekiant atitinkamai pakoreguoti baudas, turėtų būti atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, į tokius objektyvius veiksnius: į specifinį ekonominį kontekstą, bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą, specifinius atitinkamų įmonių požymius bei jų pajėgumą sumokėti baudas, atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą (5 punkto b papunktis).

231   Iš to išplaukia, kad baudų dydžiai apskaičiuojami pagal gairėse aprašytą metodą vadovaujantis abiem Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nurodytais pažeidimo sunkumo laipsnio ir trukmės kriterijais, atsižvelgiant į ten nustatytą viršutinę ribą priklausomai nuo kiekvienos įmonės apyvartos.

232   Todėl negalima daryti prielaidos, kad gairės peržengia minėtose nuostatose įtvirtintų teisinių sankcijų skyrimo taisyklių ribas.

233   Priešingai nei teigia ieškovė, gairėms pakeitus ligšiolinę Komisijos administracinę praktiką nebuvo iškreipta teisinė skirtinų baudų apskaičiavimo schema ir todėl nebuvo pažeisti EŽTK 7 straipsnio 1 punkte įtvirtinti principai.

234   Pirma, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika pati savaime nėra teisine baudų skyrimo konkurencijos srityje tvarka, nes ji yra reglamentuota vien Reglamente Nr. 17.

235   Antra, Komisijos įvestas naujas baudų apskaičiavimo metodas, net jeigu dėl to kai kuriais atvejais gali būti skiriamos didesnės, tačiau Reglamente Nr. 17 nustatytos viršutinės ribos neviršijančios baudos, atsižvelgiant į Komisijai šiuo reglamentu suteiktą diskreciją, negali būti vertinamas kaip teisėtų veiksmų reikalavimą arba teisinio tikrumo principą pažeidžiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje teisiškai reglamentuotų baudų sugriežtinimas atgaline data.

236   Tad argumentas, kad baudų apskaičiavimas pagal gairėse aprašytą metodą, visų pirma, atspirties tašku laikant sumą, iš esmės priklausančią nuo pažeidimo sunkumo, gali paskatinti Komisiją skirti didesnes baudas nei pagal ankstesnę jos praktiką, nėra svarbus. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimo sunkumo laipsnis turi būti įvertinamas vadovaujantis daugybe kriterijų, prie kurių, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jos kontekstas, atgrasinantis baudos poveikis, nesant privalomo arba baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti kiekvienu atveju, sąrašo (Teisingumo teismo 1996 m. kovo 25 d. nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją, C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktas; Teisingumo Teismo 1997 m. liepos 17 d. sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 33 punktas; taip pat žr. Pirmosios instancijos teismo 1998 m. gegužės 14 d. sprendimą Buchmann prieš Komisiją, T‑295/94, Rink. p. II‑813, 163 punktą). Be to, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija, nustatydama baudos dydį, pagal Reglamentą Nr. 17 naudojasi diskrecija, kad paskatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (Pirmosios instancijos teismo 1995 m. balandžio 6 d. sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas, 1996 m. gruodžio 11 d. sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 53 punktas ir 1997 m. spalio 21 d. sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktas).

237   Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat išplaukia, kad ta aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai Reglamento Nr. 17 nustatytose ribose padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas, minėto 1992 m. kovo 10 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją 309 punktas ir Pirmosios instancijos teismo 1998 m. gegužės 14 d. sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktas). Veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas veikiau reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį politikos poreikiams (sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas).

238   Dėl visų šių priežasčių argumentas dėl tariamo galiojimo atgal draudimo pažeidimo yra atmestinas.

 B ? Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo

 1. Šalių argumentai

239   Ieškovė teigia, kad naujos baudų apskaičiavimo politikos taikymas po to, kai ji savo noru pateikė prieš ją nukreiptus įrodymus, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui. Ji turėjo teisę pasitikėti kreipimosi į Komisiją metu egzistavusia baudų apskaičiavimo praktika. Esant tokioms aplinkybėms, Komisijos diskreciją apriboja tai, kad ieškovė bendradarbiavo su Komisija remdamasi 1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendime 94/601/EB procedūroje pagal EB sutarties 85 straipsnį (IV/C/33.833 ? Kartonas) (OL L 243, p. 1, toliau – „Kartono“ sprendimas) ir Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais projekte (OL C 341, 1995, p. 13, toliau ? pranešimo dėl bendradarbiavimo projektas) nurodytu baudų apskaičiavimo metodu.

240   Atsakovė tvirtina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, konkurencijos taisykles pažeidusios įmonės neturi „teisės“ į tam tikrą baudos lygį. Ieškovė taip pat negali argumentuoti tuo, kad ji, apsisprendusi perduoti dokumentus Komisijai, pasikliovė pranešimu apie bendradarbiavimą, o vėliau suprato, kad baudų skyrimo politiką pakeitė naujos gairės. Komisija 30 % sumažindama baudos dydį visiškai atsižvelgė į šio pranešimo tekstą ir dvasią. Kadangi pranešime nekalbama apie pagrindinį baudos dydį, šis dokumentas negalėjo suinteresuotoms įmonėms sukelti lūkesčių dėl baudos lygio iki jos sumažinimo pagal pranešimą.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

241   Komisija, skirdama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, vykdo savo įgaliojimus Reglamentu Nr. 17 jai suteiktos diskrecijos ribose. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ūkio subjektai negali tikėtis, kad susiklosčiusi situacija, kuri Bendrijos institucijoms naudojantis savo diskrecija gali būti keičiama, nepasikeis (žr. Teisingumo Teismo 1982 m. liepos 15 d. sprendimo Edeka Zentrale prieš Komisiją, 245/81, Rink. p. 2745, 27 punktą ir 1990 m. vasario 14 d. sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 33 punktą).

242   Komisija netgi yra įpareigota pakelti baudų lygį Reglamento Nr. 17 nustatytose ribose, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti (žr. 237 punkte nurodytą teismų praktiką).

243   Iš to išplaukia, kad į administracinį procesą, kuriame gali būti skiriama bauda, įtrauktos įmonės negali tikėtis, kad Komisija neviršys iki tol taikyto baudų lygio.

244   Kalbant apie su „Kartono“ sprendimu, kuriuo ieškovė remiasi visų pirma turėdama omeny baudos sumažinimą dėl jos bendradarbiavimo administraciniame procese, susietus lūkesčius, konstatuotina, kad vien tik iš aplinkybės, jog Komisija savo ankstesniuose sprendimuose dėl tam tikrų veiksmų tam tikra dalimi sumažino baudą, negalima daryti išvados, kad Komisija įpareigota vertinant panašius veiksmus atitinkamai sumažinti baudą vėlesniame administraciniame procese (apie lengvinančias aplinkybes žr. Pirmosios instancijos teismo 1998 m. gegužės 14 d. sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 368 punktą).

245   Šioje byloje Komisija bet kuriuo atveju negalėjo taikyti „Kartono“ sprendimo priėmimo metu galiojusios politikos todėl, kad per tą laiką buvo priimtas jos 1996 m. liepos 18 d. paskelbtas pranešimas dėl bendradarbiavimo. Taip Komisija sukėlė teisėtus įmonių lūkesčius, kad bus taikomi pranešime išvardyti kriterijai, kurie dabar ją įpareigoja jais vadovautis.

246   Ieškovė kreipimosi į Komisiją metu negalėjo daryti prielaidos, kad Komisija jos atveju taikys pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte paskelbtą metodą, kadangi iš šio Oficialiajame Leidinyje paskelbto dokumento aiškiai matyti, kad tai yra projektas. Komisija prie šio dokumento pridėjo paaiškinimą, kuriame sakoma, kad ji ketina priimti pranešimą apie baudų neskyrimą arba sumažinimą įmonėms, kurios su ja bendradarbiavo tiriant ar persekiojant pažeidimus, ir kad ji visus suinteresuotus subjektus ragina pateikti savo pastabas dėl šio projekto. Toks projektas galėjo atkreipti suinteresuotų įmonių dėmesį tik į tai, kad Komisija šiuo klausimu ketina priimti pranešimą.

247   Ta apimtimi, kuria ieškovė argumentuoja tuo, kad Komisija nesilaikė pranešimo dėl bendradarbiavimo, jos argumentai prilygsta argumentams dėl neteisingo šio pranešimo taikymo.

248   Todėl argumentas yra atmestinas ta apimtimi, kuria jis susijęs su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu.

 C ? Dėl vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo bei gairių teisėtumo

 1. Šalių argumentai

249   Ieškovė pateikia keletą argumentų, pagrindžiančių jos teiginį, kad Komisija jai skyrė per didelę ir diskriminuojančią baudą ir taip pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.

250   Pirma, ieškovės teigimu, Komisija, apskaičiuodama baudą abstrakčių sumų pagrindu vien tik pagal pažeidimo sunkumo laipsnį, diskriminavo mažas ir vidutines įmones. Komisija suskirstė įmones pagal jų dydį į keturias grupes. Kadangi konkretus atspirties taškas, kurį Komisija pasirinko pirmai įmonių grupei priskirtos ABB atveju, sudarė mažiau nei 10 % šios įmonės apyvartos, apskaičiavimo metodas nustatant galutinį baudos dydį leido atsižvelgti į visus svarbius veiksnius. Tačiau ieškovės ir kitų antros ir trečios grupės už ABB mažesnių įmonių atveju konkretus atspirties taškas buvo toks didelis, kad minėtų veiksnių dėl Reglamento Nr. 17 nuostatos, kad 10 % riba negali būti viršyta, nebuvo paisoma.

251   Taip Komisija diskriminavo mažas ir vidutines įmones, nors jos bendroji politika orientuota į tai, kad įmonės, veikiančios vien tik sektoriuje, kuriame buvo padarytas pažeidimas, būtų vertinamos ne taip griežtai kaip tarptautinės įmonės, tuo pačiu metu veikiančios keliuose sektoriuose. Komisijos veiksmai taip pat prieštarauja EB sutarties 130 straipsnio 1 daliai (dabar EB sutarties 157 straipsnio 1 dalis), kuri Komisiją įpareigoja skatinti palankios aplinkos įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių, iniciatyvai ir plėtrai kūrimą.

252   Antra, Komisijos taikytas apskaičiavimo metodas lėmė, kad antros ir trečios grupės įmonėms buvo apskaičiuotos pagrindinės baudos sumos, viršijusios Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nurodytą 10 % ribą. Šios viršutinės ribos negalima viršyti nė vienoje apskaičiavimo stadijoje. Jei būtų leidžiama Komisijai baudą apskaičiuoti pagal 10 % viršutinę ribą viršijantį pagrindinį baudos dydį, bet koks baudos dydžio pakoregavimas būtų visiška iliuzija ir neturėtų poveikio galutiniam baudos dydžiui, kuris bet kuriuo atveju sudarytų 10 % bendros apyvartos.

253   Triplike ieškovė priduria, kad, remiantis gairių 5 punkto a papunkčiu, „galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (pagrindinis dydis yra didinamas arba mažinamas procentiniu pagrindu)“ niekada negali viršyti 10 % įmonės apyvartos. Tad pačios gairės užkerta kelią tokiems skaičiavimams, kurių rezultatas viršija viršutinę 10 % apyvartos ribą.

254   Kad apskaičiuodama baudą atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, bet dar prieš sumažindama baudą dėl bendradarbiavimo, neviršytų viršutinės 10 % apyvartos ribos, antros ir trečios grupės įmonėms Komisija sumažino baudas iki maksimalaus teisiškai leistino lygio. Ieškovės atveju jai skirta bauda iki ją sumažinant dėl bendradarbiavimo sudarė 12 700 000 ekiu, t. y. lygiai 10 % jos apyvartos.

255   Trečia, Komisija nustatė tokį baudų lygį, kuris neatspindi tikro įmonės dydžio. Anksčiau Komisija visų pirma orientuodavosi į prekių, kurios buvo pažeidimo objektu, apyvartą, o šiuo konkrečiu atveju Komisija ieškovei skirtą baudą prilygino 10 % bendros jos apyvartos. Tačiau Komisija yra įpareigota apskaičiuojant baudą atsižvelgti į abu šiuos apyvartos rodiklius, kad tinkamai įvertintų konkrečios įmonės dydį ir jos svorį skirtingose rinkose.

256   Be to, Komisija klaidingai įvertino faktinę ieškovės situaciją, kadangi priskyrė ją prie įmonių, kurios iš esmės specializuojasi nagrinėjamo produkto gamyboje, o iš tikrųjų ieškovės apyvarta atitinkamoje rinkoje sudaro tik 36,8 % bendros apyvartos. Taip klaidingai įvertinus ieškovės situaciją, jai buvo skirta bauda, neproporcinga jos apyvartai atitinkamoje rinkoje. Taikytas apskaičiavimo metodas sąlygojo ieškovės diskriminaciją trečios grupės įmonių atžvilgiu, nes šioms įmonėms ir ieškovei skirtų baudų skirtumas neproporcingas skirtingam šių įmonių dydžiui.

257   Ketvirta, Komisija, apskaičiuodama baudų dydį didesnių už teisiškai leistinų sumų pagrindu, negalėjo atsižvelgti į veiksnius, svarbius pažeidimo sunkumo laipsniui įvertinti. Tokiu būdu Komisija baudų dydį apskaičiavo ne pagal kiekvienos įmonės atitinkamoje rinkoje gautą pelną, nors į šį veiksnį turėjo būti atsižvelgta, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika ir XXI konkurencijos politikos pranešime aptariama savarankiška Komisijos praktika. Komisija neatsižvelgė į tai, kad ieškovė tariamo pažeidimo metu negavo didesnio nei įprasta pelno. Neaišku, kiek kiti veiksniai, į kuriuos Komisija orientavosi apskaičiuodama baudos dydį, galėjo atspindėti teorinį kiekvienos įmonės pelną, kaip teigia atsakovė.

258   Galiausiai bauda neproporcinga todėl, kad Komisija neatsižvelgė į tai, ar ieškovė pajėgi sumokėti baudą, ir paskyrė ją tokią didelę, kad iškilo pavojus ieškovės egzistencijai. Ankstesniais atvejais Komisija dėl finansinių konkrečių įmonių sunkumų ne kartą skyrė mažesnę baudą nei įprastai. Be to, Komisija gairėse teigia, kad numatytas baudas ji nori pritaikyti faktinėms įmonių galimybėms sumokėti baudas jų socialiniame kontekste. Šis ketinimas sukėlė teisėtus įmonių lūkesčius. 1997 ir 1998 m. ieškovė patyrė didelius nuostolius, kurie kartu su bauda viršija jos nuosavo kapitalo vertę. Siekdama išvengti bankroto ir gauti lėšų baudai sumokėti, ieškovė turėjo parduoti didesnę dalį savo gamybos ir prekybos pajėgumų bei pavadinimą Løgstør Rør. Nors ieškovė vis dar egzistuoja kaip juridinis asmuo, tačiau dėl minėtų priežasčių ji jau pasitraukė iš nagrinėjamos rinkos.

259   Komisijos skirtos baudos turėtų turėti atgrasantį poveikį ir neturėtų išstumti įmonės iš atitinkamos rinkos, taip neigiamai įtakojant konkurenciją nagrinėjamame sektoriuje. Tačiau dėl tokių didelių baudų iš rinkos gali pasitraukti du didžiausi ABB konkurentai ? ieškovė ir Tarco.

260   Naujos gairės, kurių pagrindu Komisija skyrė per dideles ir diskriminuojančias baudas, prieštarauja EB sutarties 184 straipsniui (dabar EB sutarties 241 straipsnis). Gairėse Komisija numatė tokius didelius pagrindinius baudos dydžius, kad pati atėmė iš savęs Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje jai suteiktą diskreciją vertinti visus svarbius veiksnius, įskaitant ir galimas lengvinančias aplinkybes.

261   Atsakovė visų pirma nurodo, kad teiginys, jog ji, nustatydama baudų apskaičiavimui reikalingas sumas, taikė diskriminacines priemones, yra nepagrįstas.

262   Vienoda 20 milijonų ekiu suma kaip atspirties taškas, skiriant baudas visiems pažeidėjams, negali būti vertinama kaip diskriminuojanti, nes kiekvieno pažeidėjo atveju ši suma pakoreguota pagal subjektų dalyvavimo atliekant pažeidimą sunkumo laipsnį. Komisija atsižvelgė į skirtingą aptariamų įmonių dydį ir ekonominį pajėgumą, ypač padidindama pagrindinę ABB skirtinos baudos sumą. 8,9 milijonų ekiu ieškovei skirta bauda tikrai nėra didžiausia leistina suma, ji yra mažesnė už Reglamente Nr. 17 nurodytą leistiną viršutinę ribą.

263   Net jei ABB ieškovės atžvilgiu buvo neteisingai padaryta nuolaidų, dėl to ieškovei neturėtų būti mažinama bauda, kadangi niekas savo naudai negali remtis kitų atžvilgiu padarytu teisės pažeidimu. Be to, ieškovė negali būti priskiriama prie vidutinio dydžio įmonių. Kalbant apie EB sutarties 130 straipsnį pasakytina, kad atsižvelgiant į bendrą jo prigimtį vargu ar galima manyti, kad priemonė turi būti panaikinama dėl to, kad prieštarauja šiai nuostatai.

264   Taip pat neteisinga tai, kad baudų apskaičiavimui naudojamos sumos nė vienu momentu negali viršyti 10 % apyvartos. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta viršutinė riba taikoma tik galutiniam apskaičiuotos baudos dydžiui, o ne apskaičiuojant baudą gaunamoms sumoms. Be to, Komisija galėjo pasirinkti už 10 % apyvartą žemesnį atspirties tašką, kuris būtų lėmęs tokį patį galutinės baudos dydį. Jei taikant gairių kriterijus gaunama viršutinę ribą viršijanti suma, Komisija gali šią sumą sumažinti tiksliai iki šios viršutinės ribos dar prieš pradėdama taikyti pranešime apie bendradarbiavimą išvardytus kriterijus. Ta apimtimi, kuria ieškovė savo triplike remiasi gairių 5 punkto a papunkčiu, šis argumentas yra naujas ir nepriimtinas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį.

265   Be to, ieškovės taikomas 10 % apyvartos viršutinės ribos aiškinimas yra nepagrįstas, nes Komisija būtų priversta pradėti skaičiuoti baudą nuo neproporcingai žemo lygio, kad nė vienu apskaičiavimo momentu neviršytų šios ribos; dėl to galėtų būti nustatytas toks atspirties taškas, kuris nebeatitiktų gairėse nustatytų kriterijų. Pagal šį metodą reikėtų visiškai pakeisti visą skaičiavimo procedūrą, o atspirties taškas išaiškėtų tik atlikus skaičiavimus. Toks metodas būtų savavališkas ir verstų Komisiją neatsižvelgti į ypatingas kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

266   Komisija turi teisę skirti baudą, neviršijančią 10 % bendros įmonės apyvartos. Nors apskaičiuodama baudas ji dažnai atspirties tašku pasirinkdavo apyvartą atitinkamoje rinkoje, tačiau neprivalėjo laikytis ankstesnės praktikos. Apskaičiuojant baudą reikia atsižvelgti į daugybę aspektų, o apyvartai neturėtų būti teikiama pernelyg didelė reikšmė. Bet kuriuo atveju Komisijos ankstesnė praktika nebūdavo vienoda, kadangi baudos būdavo apskaičiuojamos pagal kitą apyvartą nei apyvartą atitinkamoje rinkoje arba pagal pažeidėjo gautą naudą.

267   Sprendime nurodžius, kad ieškovė specializuojasi vieno produkto gamyboje, nebuvo pasakyta, kad ji gamina tik vieną produktą. Teiginys, kad ieškovė yra daugiausiai vieno produkto gamyboje besispecializuojanti įmonė, nėra klaidingas, nes jos pačios pateiktais duomenimis tyrimo metu maždaug 80 % bendros ieškovės apyvartos sudarė šiluminiai vamzdžiai. Beje, Komisija, norėdama atskirti ieškovę nuo ABB ir jai skirtos baudos atspirties tašką sumažinti nuo 20 iki 10 milijonų ekiu, vadovavosi tik šiuo kriterijumi.

268   Komisija taip pat nėra įpareigota atsižvelgti į iš pažeidimo gautą naudą. Apskritai sunku nustatyti, kokią naudą kiekviena įmonė gavo dalyvaudama pažeidime; tai ypač pasakytina apie šį atvejį. Kiti kriterijai, į kuriuos ji orientavosi, bet kuriuo atveju turėtų atspindėti teorinę kiekvienos įmonės gautą naudą. Sunkus ir tyčinis EB sutarties 85 straipsnio pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip toks sunkus pažeidimas, kad Komisija neprivalo teikti ypatingai didelės reikšmės faktiniam pelnui.

269   Komisija taip pat nėra įpareigota skiriant baudą atsižvelgti į sunkią įmonės finansinę padėtį, jei bauda neviršija Reglamento Nr. 17 viršutinės ribos. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad bauda kelia grėsmę jos egzistencijai ir kad baudai sumokėti ji turėjo parduoti savo aktyvus. Tokios priemonės galima imtis dėl įvairių priežasčių ir ji bet kuriuo atveju negali būti prilyginta įmonės išstūmimui iš atitinkamos rinkos.

270   Kadangi bauda nėra nei per didelė, nei diskriminuojanti, ieškovė neturi pagrindo kvestionuoti gairių teisėtumo. Teiginys, kad Komisija, priimdama gaires, tam tikra prasme užkirto kelią galimybei atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes ir kiekvieno kartelio dalyvio vaidmenį, yra neteisingas.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

271   Ieškovė savo argumentus dėl vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo susiejo su prieštaravimu dėl gairių teisėtumo pagal EB Sutarties 184 straipsnį, kurį ji grindžia tuo, kad Komisija, priimdama šias gaires, užkirto kelia Reglamento Nr. 17 jai suteiktai diskrecijai atsižvelgti visų pirma į atitinkamos įmonės dydį ir kiekvienos įmonės vaidmenį darant pažeidimą. Pirmiausia reikia įvertinti prieštaravimą dėl gairių teisėtumo.

–       Dėl prieštaravimo dėl gairių teisėtumo

272   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB sutarties 184 straipsnis išreiškia bendrą principą, kuris garantuoja teisę kiekvienai šaliai, siekiant tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusio sprendimo panaikinimo, užginčyti ankstesnių Bendrijos institucijų aktų galiojimą, kurie ? net jei tai nėra reglamentas ? sudaro teisinį ginčijamo sprendimo pagrindą, jei ši proceso šalis neturėjo teisės pagal EB sutarties 173 straipsnį tiesiogiai pateikti ieškinį dėl šių veiksmų, o dabar patiria šių veiksmų pasekmes, negalėdama reikalauti jų panaikinimo (Teisingumo Teismo 1979 m. kovo 6 d. sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 39 ir 40 punktai).

273   Kadangi EB sutarties 184 straipsniu nesiekiama vienai šaliai leisti pareikšti bet kokį ieškinį dėl bendro pobūdžio teisės akto netaikymo, bendro pobūdžio teisės aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi tiesiogiai arba netiesiogiai būti susijęs su ginčo dalyku, o tarp ginčijamo konkretaus sprendimo ir atitinkamo teisės akto turi būti tiesioginis teisinis sąryšis (Teisingumo Teismo 1965 m. kovo 31 d. sprendimas Macchiorlati Dalmas e Figli prieš Vyriausiąją Valdybą, 21/64, Rink. p. 227, 245 ir 1966 m. liepos 13 d. sprendimas Italija prieš Tarybą ir Komisija, 32/65, Rink. p. 563, 594; Pirmosios instancijos teismo 1993 m. spalio 26 d. sprendimo Reinarz prieš Komisiją, 6/92 ir 52/92, Rink. p. II‑1047, 57 punktas).

274   Pirmose gairių pastraipose Komisija teigia: „Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. <…> Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema <…>“. Tad gairėse ? nors jos nesudaro ginčijamo sprendimo, kuris remiasi Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi, teisinio pagrindo ? įtvirtinamas bendras ir abstraktus tvarkos, kurią Komisija nusistatė sprendime numatytoms baudoms nustatyti, reglamentavimas, suteikiantis įmonėms teisinio tikrumo.

275   Be to, neginčytina, kad Komisija baudą ieškovei apskaičiavo pagal bendrą metodą, kurį numatė savo gairėse (žr. šio sprendimo 222 punktą).

276   Tad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys tarp ginčijamo sprendimo ir bendro pobūdžio teisės akto, t. y. gairių. Kadangi ieškovė negalėjo reikalauti panaikinti gaires kaip bendro pobūdžio teisės aktą, jos gali būti prieštaravimo dėl teisėtumo dalyku.

277   Šiame kontekste pastebėtina, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 223–232 punktuose, kad Komisija savo gairėse paskelbdama, kokį metodą ji ketina taikyti baudoms pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį apskaičiuoti, neperžengė šia nuostata nubrėžtų teisinių ribų.

278   Priešingai nei teigia ieškovė, Komisija, nustatydama baudos dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, neprivalo baudos apskaičiuoti pagal sumas, paremtas konkrečios įmonės apyvarta, arba tuo atveju, kai skiriama bauda kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus.

279   Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas vadovaujantis daugybe kriterijų, kuriems, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jų sąryšis ir baudų atgrasinantis poveikis, kurių privalomas arba baigtinis sąrašas neegzistuoja, bet į kuriuos kiekvienu atveju būtina atsižvelgti (žr. 236 punkte nurodytą teismų praktiką).

280   Kriterijais vertinant pažeidimo sunkumą gali būti prekių, kurios buvo pažeidimo objektu, kiekis ir vertė, įmonės dydis ir ekonominė galia ir, pagaliau, įtaka, kurią ji pajėgė daryti rinkoje. Iš to išplaukia, kad, viena vertus, baudos nustatymo tikslu yra leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, kuri, nors ir apytiksliai ir nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią, ir į prekių, esančių pažeidimo objektu, apyvartos dalį, kuri rodo pažeidimo mastą. Kita vertus, darytina išvada, kad nė vienam iš šių dydžių negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, kad tinkamo baudos dydžio nustatymas nesiremtų paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos. (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 120 ir 121 punktas; Pirmosios instancijos teismo 1994 m. liepos 14 d. sprendimo Parker Pen prieš Komisiją, T‑77/92, Rink. p. II‑549, 94 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 176 punktas).

281   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija turi teisę apskaičiuoti baudą pagal pažeidimo sunkumo laipsnį, neatsižvelgdama į įvairius konkrečios įmonės apyvartos rodiklius. Bendrijos teismai pripažino leistinu tokį skaičiavimo metodą, kai Komisija visų pirma apskaičiuoja bendrą skirtinos baudos dydį, kurį po to padalina susijusioms įmonėms pagal jų veiklą nagrinėjamame sektoriuje (Teisingumo Teismo 1983 m. lapkričio 8 d. sprendimo IAZ ir kt. prieš Komisiją, 96/82?102/82, 104/82?105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 48–53 punktai) arba jų dalyvavimo mastą, vaidmenį kartelyje ir atitinkamą reikšmę rinkoje, skaičiuojant pagal vidutinę rinkos dalį referenciniu laikotarpiu.

282   Tad Komisija, pateikdama baudų apskaičiavimo metodą gairėse, kuris nėra paremtas konkrečios įmonės apyvartos rodikliais, nenukrypsta nuo Reglamento Nr. 17 15 traipsnio išaiškinimo teismų praktikoje.

283   Net jei gairės nenumato, kad baudos apskaičiuojamos pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą arba apyvartą atitinkamoje rinkoje, jos neužkerta kelio į šiuos rodiklius atsižvelgti įvertinant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrų Bendrijos teisės principų ir jei to reikalauja aplinkybės.

284   Taikant gaires, konkrečios įmonės apyvarta gali būti svarbi, jei reikia atsižvelgti į faktinį ekonominį pažeidėjų pajėgumą padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir reikalavimą užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį arba jei reikia atsižvelgti į tai, kad didelės įmonės dažniausiai disponuoja pakankamais teisinių ir ekonominių žinių resursais, kurie padeda joms lengviau atpažinti pažeidimus savo veikloje ir suvokti iš to kylančias konkurencijos teisėje nusakomas pasekmes. (žr. šio sprendimo 226 punktą). Suinteresuotų įmonių apyvarta gali būti svarbi įvertinant kiekvienos įmonės pažeidimo specifinę svarbą ir tikrąją pažeidimo įtaką konkurencijai ypač tuomet, kai skiriasi to paties tipo pažeidimus darančių įmonių dydis (žr. šio sprendimo 227 punktą). Be to, įmonės apyvarta gali būti atspirties tašku nustatant galimai gautą ekonominę arba finansinę naudą arba kitus ypatingus pažeidimo subjektų požymius, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama priklausomai nuo aplinkybių (žr. šio sprendimo 230 punktą).

285   Be to, remiantis gairėmis, vienodos bausmės už tokį pat elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų (1 punkto A dalies 7 pastraipa).

286   Priešingai nei teigia ieškovė, gairės neperžengia Reglamente Nr. 17 numatytų ribų. Ieškovė teigia, kad gairės suteikė Komisijai galimybę atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį nustatyti tokį didelį baudos apskaičiavimo atspirties tašką, kad, atsižvelgiant į tai, kad pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį bauda negali viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos viršutinės ribos, kiti veiksniai – kaip pažeidimo trukmė arba lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės – nebeturi jokios įtakos baudos dydžiui.

287   Remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad Komisija gali paskirti ne didesnę kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos baudą, įmonei skirta bauda yra sumažintina, jei ji viršija 10 % įmonės apyvartos, neatsižvelgiant į tarpines sumas, kurios turėtų atspindėti pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę.

288   Tad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis nedraudžia Komisijai apskaičiuojant baudą gauti tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, jei galutinė įmonei paskirta bauda neviršija šios viršutinės ribos.

289   Tą numato ir gairės, kuriose sakoma: „Reikia pažymėti, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentiškai padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.“ (5 punkto a papunktis).

290   Todėl tuo atveju, kai Komisija, apskaičiuodama baudą, gauna tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, Komisija negali būti kaltinama tuo, kad tam tikri apskaičiuojant baudą jos taikyti veiksniai neturi įtakos galutiniam baudos dydžiui, nes tai yra Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos pasekmė.

291   Todėl ieškovės prieštaravimas yra atmestinas ta apimtimi, kuria ji teigia, kad gairės prieštarauja Reglamentui Nr. 17.

–       Dėl vienodo vertinimo principo pažeidimo

292   Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši jai ir kitoms mažoms ir vidutinėms įmonėms skyrė baudą, kuria lyginant su ABB skirta bauda nepakankamai atsižvelgia į ieškovės apyvartą ir dydį.

293   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, vienodo vertinimo principo pažeidimas konstatuojamas tik tada, kai panašios aplinkybės vertinamos skirtingai arba skirtingos aplinkybės ? vienodai, jei toks diferencijavimas nėra objektyviai pagrįstas (Teisingumo Teismo 1984 m. gruodžio 13 d. sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1990 m. birželio 28 d. sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas; Pirmosios instancijos teismo 1998 m. gegužės 14 d. sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas).

294   Komisijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju galima kalbėti apie labai sunkų pažeidimą, už kurį paprastai skiriama 20 milijonų ekiu bauda (sprendimo 165 konstatuojamoji dalis).

295   Komisija, siekdama atsižvelgti į skirtingą pažeidime dalyvavusių įmonių dydį, suskirstė jas pagal jų svarbą Bendrijos rinkoje į keturias kategorijas ir atliko korekcijas, kad atsižvelgtų į būtinybę užtikrinti veiksmingą atgrasantį poveikį (sprendimo 166 konstatuojamosios dalies antra – ketvirta pastraipos). Iš sprendimo 168–183 konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad kiekvienai kategorijai pagal dydį buvo parinkti konkretūs 20 milijonų, 10 milijonų, 5 milijonų ir 1 milijono ekiu baudų apskaičiavimo atspirties taškai.

296   Komisija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą dėl atspirties taškų parinkimo kiekvienai šių kategorijų, paaiškino, kad šios sumos atspindėjo kiekvienos įmonės svarbą centralizuoto šildymo sektoriuje, atsižvelgiant į jų dydį ir svorį ABB atžvilgiu ir kartelyje. Komisija atsižvelgė ne tik į įmonių apyvartą nagrinėjamoje rinkoje, bet ir santykinę reikšmę, kurią kartelio nariai, kaip matyti iš pranešimo apie kaltinimus 60 priede pateiktų kartelio sutartų kvotų ir pranešimo apie kaltinimus 169–171 prieduose pateiktų 1995 m. planuojamų ir pasiektų rodiklių, teikė vieni kitiems.

297   Be to, ABB atveju Komisija, siekdama atsižvelgti į jos kaip vieno didžiausių pramonės koncernų Europoje vaidmenį, baudos apskaičiavimo atspirties tašką padidino iki 50 milijonų ekiu (sprendimo 168 konstatuojamoji dalis).

298   Šiame kontekste, atsižvelgiant į visus konkretaus atspirties taško nustatymui taikytus svarbius veiksnius, laikytina, kad ieškovei ir ABB parinktų atspirties taškų skirtumas yra objektyviai pagrįstas. Kadangi Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinis konkrečioms įmonėms jos apskaičiuotų baudų dydis atspindėtų įmonių apyvartos skirtumus, ieškovė negali kaltinti Komisijos tuo, kad jai parinktas atspirties taškas lėmė tokį apskaičiuotos baudos dydį, kuris lyginant su bendra jos apyvarta buvo didesnis nei ABB atveju.

299   Ta apimtimi, kuria Komisija šiuo konkrečiu atveju apskaičiuodama baudą remiasi įmonės apyvarta konkrečioje rinkoje, Pirmosios instancijos teismas jau yra nusprendęs, kad Komisija, vertindama pažeidimo sunkumo laipsnį, nėra įpareigota atsižvelgti į bendros įmonės apyvartos ir prekių, su kuriuo susijęs pažeidimas, apyvartos santykį (minėto sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 184 punktas). Esant tokiai situacijai, kai Komisija nusprendė įvertinant pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, o visų pirma, nustatant baudos apskaičiavimo atspirties tašką atsižvelgti į daugybę veiksnių, ji tikrai neprivalo baudos dydį apskaičiuoti pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą.

300   Kadangi ieškovei parinktas atspirties taškas objektyviai skiriasi nuo ABB parinkto atspirties taško, negalima Komisijos kaltinti tuo, kad tam tikri apskaičiuojant baudą taikyti veiksniai neturėjo įtakos galutiniam ieškovei skirtos baudos dydžiui, nes tai yra Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo viršyti 10 % konkrečios įmonės apyvartos pasekmė (žr. šio sprendimo 290 punktą). Apskritai kalbant apie mažesnį ieškovės vaidmenį darant pažeidimą palyginus su ABB, konstatuotina, kad, remiantis sprendimo 171 konstatuojamąja dalimi, dėl ypatingo ABB vaidmens, t. y. sunkinančios aplinkybės, jai buvo padidinta bauda.

301   Ieškovė taip pat neįrodė, kad Komisija, skirdama baudą ABB arba apskritai, diskriminavo mažas ir vidutines įmones tokios didelės įmonės kaip ABB atžvilgiu.

–       Dėl proporcingumo principo pažeidimo

302   Kalbant apie proporcingumo principo pažeidimą, pasakytina, kad ieškovė visų pirma kaltina Komisiją nepakankamai atsižvelgus į jos apyvartą atitinkamoje rinkoje ir taip jai skyrus diskriminuojančią baudą lyginant su kitomis trečios kategorijos įmonėmis.

303   Šiame kontekste pakanka nurodyti, kad Komisija ? kaip išplaukia iš Komisijos sprendimo ir po Pirmosios instancijos teismo rašytinio klausimo pateiktų paaiškinimų ? nustatydama baudų apskaičiavimo atspirties tašką atsižvelgė į daugybę veiksnių, atspindinčių kiekvienos įmonės vaidmenį centralizuoto šildymo sektoriuje, kuriems priskiriama ir apyvarta atitinamoje rinkoje. Vien tik iš to, kad Komisija rėmėsi ne vien tik kiekvienos įmonės apyvarta rinkoje, bet atsižvelgė ir į kitus su įmonių vaidmeniu šioje rinkoje susijusius veiksnius, negalima daryti išvados, kad Komisija skyrė neproporcingą baudą. Remiantis teismų praktika, nei bendrai įmonės apyvartai, nei jos apyvartos, gautos iš su pažeidimu susijusių prekių, daliai negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu (žr. šio sprendimo 280 punktą).

304   Šiame kontekste ieškovei skirta bauda negali būti vertinama kaip neproporcinga, nes jai skirtos baudos atspirties taškas pagal Komisijos taikytus kiekvienos įmonės svarbos atitinkamoje rinkoje vertinimo kriterijus yra pagrįstas. Atsižvelgiant į ieškovei kartelio paskirtą kvotą ir siektinus rezultatus, kaip matyti iš pranešimo su kaltinimais 60, 169 ir 171 priedų, Komisija turėjo teisę parinkti ieškovei mažiausiai dvigubai didesnį atspirties tašką nei trečios kategorijos įmonėms.

305   Šiuo atžvilgiu ieškovė negali argumentuoti tuo, kad Komisija savo sprendimo 175 konstatuojamoje dalyje ją įvardijo kaip „vieną produktą gaminančią įmonę“. Iš šios dalies išplaukia, kad tai tik pagrindžia, kodėl ieškovės baudos atspirties taškas mažesnis už ABB atspirties tašką. Ieškovė nesugebėjo įrodyti, kokia apimtimi toks jos kvalifikavimas, jei jis buvo neteisingas, ją diskriminavo.

306   Ta apimtimi, kuria ieškovė kaltina Komisiją taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą 10 % apyvartos viršutinę ribą neatsižvelgus į jos apyvartą atitinkamoje rinkoje, nurodytina į nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią apyvarta, minima Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, suprantama kaip bendra konkrečios įmonės apyvarta, kadangi tik tokia apyvarta parodo apytikrį atspirties tašką šios įmonės dydžiui ir įtakai rinkoje įvertinti (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktas, Pirmosios instancijos teismo 1995 m. balandžio 6 d. sprendimo Cockerill-Sambre prieš Komisiją, T‑144/89, Rink. p. II‑947, 98 punktas ir 1994 m. liepos 7 d. sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 160 punktas). Šios Reglamento Nr. 17 nuostatos nubrėžtose ribose Komisija gali laisvai pasirinkti apyvartą, kurią ji atsižvelgiant į geografinę teritoriją ir konkretų produktą pasitelkia kaip baudos apskaičiavimo pagrindą.

307   Antra, proporcingumo principo pažeidimo ieškovė negali kildinti iš to, kad Komisija jai skirtą baudą apskaičiavo ne pagal ieškovės atitinkamoje rinkoje gautą pelną. Nors pelnas, kurį įmonės gauna iš savo veiksmų, priskiriamas prie veiksnių, svarbių įvertinant pažeidimo sunkumo laipsnį (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktas ir minėto sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 127 punktas), o Komisija gali paskirti pelną viršijančią baudą, jei gali pelną laikyti neteisėtu, tačiau, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimų sunkumo laipsnis įvertintinas vadovaujantis daugybe kriterijų, prie kurių, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jos kontekstas, atgrasinantis baudos poveikis, nesant privalomo arba baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti kiekvienu atveju, sąrašo (žr. šio sprendimo 236 punktą). Komisija savo gairėse taip pat nurodė, kad pažeidimo subjektų galimai gauta ekonominė arba finansinė nauda priskiriama prie objektyvių veiksnių, į kuriuos būtų galima atsižvelgti „priklausomai nuo aplinkybių“ siekiant pakoreguoti apskaičiuotos baudos dydį (žr. šio sprendimo 230 punktą). Kadangi Komisija ieškovei skirtinos baudos atspirties tašką nustatė pasitelkdama ieškovės vaidmenį rinkoje atspindinčių veiksnių kompleksą, negalima teigti, kad ji nepakankamai atsižvelgė į naudą, kurią ieškovė galėjo gauti iš nagrinėjamo pažeidimo.

308   Kalbant apie ieškovės galimybę sumokėti baudą, pakanka nurodyti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija nėra įpareigota apskaičiuojant baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, kadangi tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas konkurencinėje kovoje (minėto sprendimo IAZ ir kt. prieš Komisiją 54 ir 55 punktai, Pirmosios instancijos teismo 1998 m. gegužės 14 d. sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją, T‑319/94, Rink. p. II‑1331, 75 ir 76 punktai ir sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T‑348/94, Rink. p. 1875, 316 punktas). Gairės taip pat numato galimybę atsižvelgti į „pajėgumą sumokėti baudas, atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“, siekiant pakoreguoti numatytą baudą su išlyga, kad tai bus daroma „atsižvegiant į aplinkybes“ (žr. šio sprendimo 230 punktą).

309   Todėl ieškovės prieštaravimas taip pat yra atmestinas ta apimtimi, kuria ieškovė remiasi proporcingumo principo pažeidimu.

310   Dėl šių priežasčių argumentas dėl vienodo vertinimo ir proporcingumo principų bei gairių neteisėtumo yra atmestinas visa apimtimi.

 D ? Dėl neteisingo pažeidimo trukmės įvertinimo

 1. Šalių argumentai

311   Ieškovės nuomone, Komisija neturėjo teisės padauginti iš 1,4 tarpinės baudos sumos už tariamą penkerių metų kartelio gyvavimą, nes ieškovė Danijos kartelio, iš kurio išėjo 1993 m., ir didesnio tik kelis mėnesius egzistavusio kartelio iki kartelio narių bendradarbiavimas galutinai žlugo, nare buvo santykinai trumpą laiką. Ieškovės pažeidimo trukmės apskaičiavimui negali būti svarbu tai, kad ABB pripažino, jog pažeidimas buvo tęsiamas.

312   Be to, vertinant kartelio trukmę turėjo būti atsižvelgta į tai, kad „iš pradžių veiksmai buvo neišbaigti ir turėjo ribotą poveikį už Danijos rinkos ribų“.

313   Atsakovė nurodo, kad ieškovės argumentais siekiama paneigti jos dalyvavimą tęsiamame kartelyje. Atsakovė savo sprendimo 170 konstatuojamoje dalyje nurodydama penkerių metų pažeidimo trukmę atsižvelgė į tai, kad iš pradžių veiksmai už Danijos rinkos ribų buvo neišbaigti.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

314   Kaip jau buvo nurodyta 99–109 punktuose, Komisija teisingai apskaičiavo ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmę.

315   Kalbant apie tai, kad iš pradžių kartelio veiksmai buvo neišbaigti ir turėjo ribotą poveikį už Danijos rinkos ribų, pakanka konstatuoti, kad Komisija, vertindama ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmę, į tai tinkamai atsižvelgė.

316   Todėl argumentas yra atmestinas.

 E ? Dėl neteisingo sunkinančių aplinkybių taikymo

 1. Šalių argumentai

317   Ieškovė prieštarauja tam, kad Komisija dėl sunkinančių aplinkybių, ypač dėl tolesnio sąmoningo dalyvavimo darant pažeidimą visų pirma po Komisijos atliktų patikrinimų ir dėl jos tariamai aktyvaus vaidmens taikant atsakomąsias priemones Powerpipe padidino pagrindinį baudos dydį 30 % Be to, Komisija neįrodė savo gairių 2 punkte išvardytų sunkinančių aplinkybių.

318   Komisija neteisingai padidino baudą dėl pažeidimo tęsimo po patikrinimų. Tolesnis nagrinėjamų praktikų taikymas Komisijai pradėjus patikrinimus būdingas kiekvienam pažeidimui ir todėl negali būti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad, remiantis Komisijos sprendimų praktika ir jos gairėmis, pažeidimo nutraukimas kvalifikuojamas kaip lengvinanti aplinkybė. Jei pirmalaikis pažeidimo nutraukimas kvalifikuojamas kaip lengvinanti aplinkybė, nėra pagrindo pažeidimo tęsimo pradėjus patikrinimus vertinti kaip sunkinančią aplinkybę.

319   Ieškovė, kalbėdama apie pakartotinius suderintus veiksmus prieš Powerpipe, pakartoja, kad ji nedalyvavo jokiuose prieš Powerpipe nukreiptuose baudžiamuosiuose veiksmuose.

320   Atsakovė nurodo, kad gairėse pateiktas sunkinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Todėl pažeidimo tęsimą ji galėjo kvalifikuoti kaip sunkinančią aplinkybę, juo labiau, kad pažeidimas buvo toks sunkus, kad joks protingas asmuo tokio elgesio negali laikyti teisėtu. Galiausiai ieškovės atsakomybė už suderintus veiksmus prieš Powerpipe sprendime buvo įrodyta.

 2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

321   Pirma, kalbant apie gairėse pateiktą sunkinančių aplinkybių sąrašą, konstatuotina, kad šios gairės aiškiai nurodo, kad sąrašas yra tik pavyzdinis.

322   Dėl aktyvaus ieškovės vaidmens imantis atsakomųjų veiksmų prieš Powerpipe, pakanka nurodyti, kad, remiantis 139–164 punktuose konstatuotais faktais, buvo įrodyta, kad ieškovė dar 1993 m. liepos mėnesį užmezgė kontaktus su ABB, siekdama pakenkti Powerpipe verslui, kad 1993 m. ieškovė sutarė su ABB dėl svarbaus šios įmonės darbuotojo perviliojimo ir kad po 1995 m. kovo 24 d. susitikimo ji mėgino paskatinti vieną iš savo tiekėjų uždelsti tiekimus Powerpipe. Esant tokioms aplinkybėms Komisija turėjo teisę aktyvų ieškovės vaidmenį imantis atsakomųjų veiksmų prieš Powerpipe kvalifikuoti kaip sunkinančią aplinkybę, o be to, ABB vadovaujantis vaidmuo šiame reikale jau buvo pripažintas.

323   Antra, ieškovė neneigia, kad po Komisijos patikrinimų tęsė pažeidimą.

324   Tai, kad į pažeidimo nutraukimą Komisijai pradėjus pirmuosius veiksmus galima atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, nereiškia, priešingai nei teigia ieškovė, kad pažeidimo tęsimas tokioje situacijoje negali būti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė. Įmonės reakciją į pradedamą jos veiklos tyrimą galima vertinti tik atsižvelgiant į specifinį konkretaus atvejo kontekstą. Todėl, kadangi Komisija iš esmės neprivalo pažeidimo tęsimo kvalifikuoti kaip sunkinančios aplinkybės, o pažeidimo nutraukimo ? kaip lengvinančios aplinkybės, galimybė pažeidimo nutraukimą konkrečiu atveju vertinti kaip lengvinančią aplinkybę neatima iš Komisijos teisės kitu atveju vertinti pažeidimo tęsimą kaip sunkinančią aplinkybę.

325   Todėl argumentui negali būti pritarta.

 F ? Dėl lengvinančių aplinkybių nepaisymo

 1. Šalių argumentai

326   Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji neatsižvelgė į tam tikrus veiksnius, kurie anksčiau nuolat buvo laikomi lengvinančiomis aplinkybėmis; jiems buvo priskiriamas vienos įmonės spaudimas kitai įmonei arba įmonės pradėta taikyti konkurencijos teisės laikymosi politika.

327   Pirma, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė yra vidutinė šeimos verslo įmonė ir todėl nedisponuoja koncernui priklausančios įmonės kapitalu, dėl ko apribotos jos galimybės sumokėti baudą.

328   Antra, ji nuolat patyrė ABB, įtakingos ir turinčios viešpatavimui sektoriuje reikalingus išteklius įmonės, spaudimą. ABB niekada neslėpė, kad jos ilgalaikis tikslas pradėti kontroliuoti ieškovę arba pakenkti jai dėl jos grėsmę keliančių pigesnių technologijų. Todėl ieškovė buvo labiau suinteresuota nenuteikti ABB prieš save nei dalyvauti jos vadovaujamame kartelyje. Tad ABB ieškovei darytas spaudimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip lengvinanti aplinkybė ieškovės naudai.

329   Priešingai nei teigia atsakovė, nepakanka į šias aplinkybes atsižvelgti įvertinant ABB pažeidimo sunkumo laipsnį. Komisija, ieškovės nuomone, privalėjo, įvertindama kiekvieną įmonę, patikrinti faktinį ABB daryto spaudimo poveikį įmonių, o tuo pačiu ir ieškovės elgesiui. Sprendime bet kuriuo atveju turėjo būti atsižvelgta į tai, kad ieškovė lyginant su kartelio lydere ABB vaidino antraeilį vaidmenį.

330   Trečia, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė disponuoja veiksmingesnėmis technologijomis, leidžiančiomis mažinti kainas. Todėl ieškovė nuolat buvo labiau suinteresuota padidinti savo dalį rinkoje nei įšaldyti situaciją rinkoje. EuHP kartelyje ji tapo priešinimosi taikyti naujas gamybos technologijas auka.

331   Atsakovės argumentai, kad tokios situacijos ji negalėjo kvalifikuoti kaip lengvinančios aplinkybės, nes ieškovė nepateikė dėl to skundo, prieštarauja pranešimo dėl bendradarbiavimo turiniui.

332   Ketvirta, ieškovės dalyvavimas kartelyje turėjo minimalios įtakos rinkai, nes jos dalis Danijos rinkoje 1991 ir 1992 m. buvo daug didesnė už jai priskirtas dalis. Taip ieškovė teismo praktikoje reikalaujama apimtimi atsiribojo nuo kitų įmonių taikomo kvotų mechanizmo. Be to, būtent ieškovė dar 1993 m. balandžio mėnesį nutraukė pirmojo kartelio Danijoje veiklą.

333   Penkta, 1997 m. ieškovė pasitraukė iš EuHP kartelio. Bendradarbiavimas EuHP kartelyje buvo sprendimu persekiojamų veiksmų dalis. Komisija, skirdama baudą, turėjo atsižvelgti į tai, kas sąlygojo jos apsisprendimą pasitraukti iš EuHP.

334   Galiausiai 1997 m. pavasarį ieškovė parengė vidinę Bendrijos teisės laikymosi programą, kurią įgyvendinat buvo išdalinta „teisės laikymosi vadovai“ šiuo klausimu ir surengti pokalbiai su jos darbuotojais Danijoje ir Vokietijoje.

335   Atsakovė teigia, kad nė viena iš ieškinio pareiškime išvardytų aplinkybių neturėjo būti kvalifikuojama kaip lengvinanti aplinkybė.

 2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

336   Šiuo atveju Komisija turėjo teisę manyti, kad ieškovės atveju nebuvo lengvinančių aplinkybių.

337   Pirmiausia vien iš to, kad Komisija savo ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje apskaičiuojant baudą tam tikrus kriterijus kvalifikavo kaip lengvinančias aplinkybes, negali būti daroma išvada, kad Komisija privalėjo tą daryti ir vėliau (minėto sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją 368 punktas).

338   Be to, aplinkybė, kad ieškovė yra vidutinė šeimos verslo įmonė, nėra lengvinanti aplinkybė. Net jei tarp įmonės akcininkų giminystės ryšių ir įmonės mokumo būtų tam tikras ryšys, kas nebuvo įrodyta, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į sunkią finansinę įmonės padėtį, kadangi tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas konkurencinėje kovoje (žr. šio sprendimo 308 punktą).

339   Dėl ABB ieškovei darytą spaudimo pasakytina, kad ieškovė apie tai galėjo informuoti atsakingą instituciją ir pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį pateikti Komisijai skundą, o ne dalyvauti kartelyje. (žr. šio sprendimo 142 punktą). Bet kuriuo atveju Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji neatsižvelgė į ieškovei darytą spaudimą, nes apskaičiuojant ABB skirtinos baudos dydį, jos kitoms įmonėms darytas spaudimas, siekiant paskatinti jas prisijungti prie kartelio, lėmė baudos padidinimą.

340   Tas pats pasakytina ir apie spaudimą, kurį, ieškovės teigimu, kitos į EuHP kartelį susijungusios įmonės jai darė dėl ieškovės naudojamų naujų technologijų. Būtent todėl, kad ieškovė disponavo naujomis taupesnėmis technologijomis, ji turėjo didesnes galimybes pasipriešinti kartelio veiksmams ir, jei kartelis jai būtų trukdęs naudotis šiomis technologijomis, pateikti Komisijai skundą.

341   Be to, nei pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, nei pagal gaires, nesant skundo dėl konkurentų spaudimo, į tokį spaudimą nereikalaujama atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę.

342   Galiausiai ieškovė negali remtis tuo, kad ji būdama Danijos kartelio nare ne visuomet laikėsi kartelio sutartos kvotų paskirstymo schemos. Šiuo klausimu sprendimo 36 ir 37 konstatuojamose dalyse sakoma, kad ieškovė nors ir grasino pasitraukti iš kartelio, tačiau savo narystės jame nenutraukė ir tokiu būdu bandė gauti didesnę kvotą. Ieškovė pripažino, kad tuo metu pati pateikė pasiūlymų dėl rinkos pasidalijimo pataisų (ieškovės atsakymas į pranešimą apie kaltinimus). Kalbant apie ieškovės pasitraukimą iš Danijos kartelio 1993 m. balandžio mėnesį, reikia nurodyti į sprendimo 75–77 konstatuojamosiose dalyse konstatuotus faktus, kuriais remiantis, žlugus Danijos karteliui, ieškovė dar dalyvavo derybose dėl Vokietijos rinkos pasidalijimo.

343   Esant tokioms aplinkybėms, Komisija turėjo pagrindo manyti, kad ieškovės veiksmuose kartelyje nebuvo lengvinančių aplinkybių.

344   Dėl ieškovės pasitraukimo iš EuHP 1997 m., pakanka nurodyti, kad Komisija ieškovės bendradarbiavimo su EuHP nevertino kaip sudėtinės pažeidimo dalies ir, be to, darė prielaidą, kad 1996 m. pavasarį pažeidimas buvo nutrauktas, ir todėl neturėjo laikyti lengvinančia aplinkybe tai, kad pasibaigus pažeidimo laikotarpiui ieškovė pasitraukė iš EuHP.

345   Galiausiai Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ieškovės parengtos vidinės Bendrijos konkurencijos teisės laikymosi programos ji nekvalifikavo kaip lengvinančios aplinkybės. Žinoma, svarbu, kad ieškovė, siekdama ateityje užkirsti kelią pakartotiniams Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimams, savo darbuotojų atžvilgiu ėmėsi atitinkamų priemonių, tačiau tai nekeičia fakto, kad buvo konstatuotas pažeidimas (minėto 1991 m. gruodžio 17 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 357 punktas). Be to, remiantis teismų praktika, nors Bendrijos konkurencijos teisės laikymosi programos parengimas liudija apie tai, kad aptariama įmonė siekia užkirsti kelią būsimiems pažeidimams, ir tai palengvina Komisijos darbą, kurio vienas iš tikslų konkurencijos srityje yra taikyti EB sutartyje įtvirtintus principus ir skatinti tą daryti įmones, tačiau vien tai, kad Komisija savo ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje kai kuriais atvejais tokios programos įgyvendinimą vertino kaip lengvinančią aplinkybę, nereiškia, kad kitais atvejais ji privalo elgtis taip pat (Pirmosios instancijos teismo 1998 m. gegužės 14 d. sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją 83 punktas ir minėto sprendimo Mooch Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 417 punktas). Tai ypač pasakytina apie tuos atvejus, kai nagrinėjamas pažeidimas kaip šiuo atveju yra akivaizdus EB sutarties 85 straipsnio 1 dalies a ir c punktų pažeidimas.

346   Dėl šių priežasčių argumentas yra atmestinas.

 G ? Dėl neteisingo pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo

 1. Šalių argumentai

347   Ieškovė pirmiausia teigia, kad sumažinant baudą 30 % pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą nepakankamai atsižvelgiama į jos bendradarbiavimo su Komisija laipsnį. Antra, Komisija jos atveju turėjo taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte pateiktus principus, o ne galutinės šio pranešimo redakcijos nuostatas. Trečia, dėl po patikrinimų įvykusių įvykių jai neturėjo būti skiriama bauda.

348   Pirma, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė buvo pirmoji įmonė, informavusi spaudą apie savo būsimą bendradarbiavimą su Komisija šiai atliekant tyrimus. Ji pirma pateikė Komisijai informaciją ir įrodymus, be kita ko, patvirtinančius tolesnį kartelio egzistavimą po patikrinimų, apie ką Komisija nežinojo. Sistemingai bendradarbiaudama su Komisija, ieškovė elgėsi lanksčiai, atsisakydama savo teisės susipažinti su dokumentais ir teisės nenaudoti įrodymų prieš save. Komisija negali savo atsisakymo dar labiau sumažinti baudą pagrįsti vien tuo, kad ieškovė pradėjo bendradarbiauti tik praėjus ilgam laikui po tyrimo pradžios, nes pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktas reikalauja pradėti bendradarbiauti dar prieš pranešant apie kaltinimus.

349   Dėl bendradarbiavimo bauda turėjo būti sumažinta daugiau kaip 30 %, kadangi ieškovė neapsiribojo vien tuo, kad neneigė faktinių aplinkybių, dėl ko, pavyzdžiui „Kartono“ sprendime bauda buvo sumažinta 33 % Šiuo atveju KE KELIT skirta bauda buvo sumažinta 20 % vien dėl to, kad nebuvo neigiamos faktinės aplinkybės.

350   Ieškovė turėjo teisę tikėtis, kad bauda jai bus sumažinta kaip ir „Kartono“ sprendimo atveju, ką nurodė Komisija pirmo kontakto su ieškovu metu. 1998 m. sausio 21 d. Komisijos sprendime 98/247/EAPB procedūroje pagal EAPB sutarties 65 straipsnį (byla IV/35.814 ? Priemoka už lydinį) (OL L 100, p. 55, toliau ? „Priemokos už lydinį“ sprendimas) bauda už pateiktus įrodymus buvo sumažinta 40 %, o pirmai įrodymus pateikusiai įmonei bauda apskritai nebuvo skirta.

351   Antra, Komisija turėjo taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte, o ne galutinėje šio pranešimo redakcijoje išdėstytus principus. Kadangi galutinė redakcija dar nebuvo paskelbta, ieškovė, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo projektu ir ankstesne Komisijos praktika, nusprendė bendradarbiauti su Komisija. Be to, Komisija pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte teigė suvokianti, kad pranešimas sukels teisėtus lūkesčius, kuriais įmonės, pranešdamos Komisijai apie kartelį, gali pasitikėti.

352   Remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo projektu, bauda sumažintina ne mažiau kaip 50 %, jei įmonė, atlikus patikrinimus, išpildo tris kriterijus: ji turi būti pirma su Komisija pradėjusi bendradarbiauti įmonė, ji turi suteikti Komisijai išsamią informaciją ir būti pasirengusi nepertraukiamam bendradarbiavimui su Komisija ir ji turi būti nevertusi kitų įmonių dalyvauti kartelyje arba nevaidinusi kartelyje pirmaeilio vaidmens. Tad pranešimo dėl bendradarbiavimo projekte nėra galutinėje šio dokumento redakcijoje nurodytos sąlygos, kad patikrinimai nesuteikė pakankamai pagrindo pradėti sprendimo priėmimo procedūrą. Pranešimo dėl bendradarbiavimo projektas atspindi tuometinę Komisijos praktiką, kurią visų pirma iliustruoja „Kartono“ sprendimas, pagal kurią įmonėms skirtos bausmės buvo sumažinamos dviem trečdaliais už tai, kad jos pateikė įrodymus, kurie sumažino Komisijai būtinybę remtis netiesioginiais įrodymais ir turėjo įtakos įmonėms, kurios galbūt ir toliau būtų neigusios pažeidimą.

353   Net jei Komisija būtų buvusi įpareigota vadovautis galutine pranešimo redakcija ir taikyti ieškovei šio pranešimo D punktą, nėra aišku, kodėl bauda jai nebuvo sumažinta 50 %

354   Trečia, po atliktų tyrimų ieškovei negalėjo būti skiriama bauda už neteisėtus veiksmus, nes ji informavo Komisiją apie tokius veiksmus, apie kuriuos Komisija jos pačios duomenimis iki tol nebuvo žinojusi. Tiek pranešimo dėl bendradarbiavimo projektas, tiek jo galutinė redakcija B punkte numato, kad įmonė, pranešusi Komisijai apie nežinomą kartelį, turi teisę gauti ženkliai sumažintą baudą arba net, kaip sakoma pranešimo projekte, būti visiškai atleista nuo baudos.

355   Šiuo konkrečiu atveju bauda buvo sumažinta nežymiai, kadangi Komisijos sužinotos aplinkybės jau lėmė, kad bauda pirmą kartą buvo padidinta už ilgesnę pažeidimo trukmę, o antrą kartą ? 30 % iš esmės už pažeidimo sunkumo laipsnį.

356   Atsakovė tvirtina, kad, taikydama pranešimą, ji leistinai ir tinkamai pasinaudojo jai priklausančia diskrecija. Remiantis pranešimo D punktu, bauda už ieškovės suteiktą pagalbą pagrįstai gali būti sumažinama tik 30 %, kadangi bendradarbiauti ji nepradėjo prieš gaudama prašymą pateikti informaciją. Ieškovė taip pat neįrodė, kad turėjo būti taikomi šio pranešimo B ir C punktai. Bet kuriuo atveju Komisija negali nukrypti nuo galutinės savo pranešimo redakcijos, kadangi ji privalo laikytis savo pačios viešai paskelbtos politikos.

357   Kadangi Komisija, atsižvelgiant į daugybę paisytinų veiksnių, disponuoja plačia diskrecija, ieškovė negalėjo teisėtai tikėtis, kad bauda bus sumažinta kaip ankstesniais atvejais, pavyzdžiui, „Kartono“ sprendime. Ieškovės atvejo taip pat negalima lyginti su įmonėmis, kurioms „Priemokos už lydinį“ sprendime bauda buvo sumažinta 40 % Argumentas, kad KE KELIT bauda buvo sumažinta 20 %, galbūt galėtų lemti tik tai, kad šiai įmonei skirta bauda bus padidinta.

358   Ieškovė bet kuriuo atveju negali remtis pranešimo dėl bendradarbiavimo B punktu, siekdama neliečiamumo dėl pažeidimų, padarytų pradėjus tyrimą. Pažeidimo tęsimas susiklosčius tokioms aplinkybėms sukėlė tokį pasipiktinimą, kad Komisija buvo priversta atgrasymo tikslais baudą padidinti.

 2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

359   Komisija savo pranešime dėl bendradarbiavimo numatė, kokiomis sąlygomis kartelio tyrimo metu su ja bendradarbiaujančiai įmonei gali būti neskiriama arba sumažinama (žr. pranešimo dėl bendradarbiavimo A 3 punktą).

360   Pranešimo dėl bendradarbiavimo E 3 punkte sakoma, kad Komisijai apie kartelį norinčioms pranešti įmonėms jis sukėlė lūkesčius, kuriais įmonės gali remtis. Atsižvelgiant į teisėtus lūkesčius, kuriuos iš šio dokumento gali kildinti bendradarbiauti su Komisija pasirengusios įmonės, Komisija privalėjo vadovautis pranešimu, įvertindama ieškovės bendradarbiavimą baudos apskaičiavimo metu.

361   Tačiau ieškovė negali tvirtinti, kad Komisija jai privalėjo taikyti pranešimo projekte nurodytus kriterijus. Kaip nustatyta šio sprendimo 246 punkte, šio dokumento projektas, kuriuo buvo atkreiptas įmonių dėmesys į tai, kad Komisija ketina priimti pranešimą dėl įmonių bendradarbiavimo, tiriant arba persekiojant pažeidimus, pats savaime negalėjo sukelti lūkesčių, jog jame pateikti kriterijai iš tikrųjų bus priimti ir vėliau taikomi. Kitokia išvada turėtų nepageidautinų pasekmių, kad Komisija nebeskelbtų pranešimų projektų, siekdama sulaukti suinteresuotų ūkio subjektų nuomonių.

362   Kalbant apie pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą ieškovei, konstatuotina, kad ieškovės atvejis nepatenka nei į pranešimo B punkto taikymo sritį, kuris reglamentuoja tuos atvejus, kai įmonė praneša Komisijai apie slaptus susitarimus, dar prieš jai pradedant patikrinimus (tais atvejais bauda sumažinama ne mažiau kaip 75 %), nei į pranešimo C punkto taikymo sritį, kuris taikomas įmonei, pranešusiai apie slaptą susitarimą, Komisijai jau pradėjus patikrinimą, kuris nesuteikė pakankamai pagrindų tyrimui, po kurio turi būti priimtas sprendimas, pradėti (tokiu atveju bauda gali būti sumažinama 50–75 %).

363   Pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktas numato: „Jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C skyrių sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 %“. Toliau nustatyta:

„Taip visų pirma yra tuomet, kai:

–       iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius atskleisti padarytą pažeidimą,

–       gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus.“

364   Konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija ? kuri pripažino, kad ieškovė jai savo noru pateikė dokumentus, labai padėjusius tirti svarbius bylos aspektus, ypač faktą, kad dalyviai nutarė nenutraukti kartelio ir pradėjus tyrimą, ką Komisija įtarė, tačiau neturėjo jokių įrodymų (sprendimo 177 konstatuojamoji dalis) ? jai skirtą baudą turėjo sumažinti daugiau nei 30 %

365   Kaip teigia Komisija savo sprendimo 177 konstatuojamoje dalyje, prašymas pateikti informaciją suteikė ieškovei galimybę pateikti pažeidimo įrodymus. Iš sprendimo taip pat išplaukia, kad Komisija ABB pasiūlyto bendradarbiavimo klausimu laikėsi nuomonės, kad ABB bauda negalės būti sumažinta 50 %, kaip numatyta D punkte, kadangi ji pareiškė pasirengusi bendradarbiauti tik Komisijai išsiuntus išsamius prašymus pateikti informaciją (174 konstatuojamosios dalies trečia ir ketvirta pastraipa). Todėl Komisija nebuvo pasiryžusi sumažinti baudą 50 % aptariamai įmonei nepateikus jai informacijos dar prieš gaunant prašymą pateikti informaciją. Neginčijama, kad ieškovė dokumentus Komisijai pateikė tik gavusi prašymą pateikti informaciją.

366   Lyginant šį atvejį su ankstesne Komisijos praktika, konstatuotina, kad vien iš to, jog Komisija ankstesniuose sprendimuose už tam tikrą elgesį baudą sumažindavo tam tikra dalimi, negalima daryti išvados, kad vėlesniame administraciniame procese Komisija vertindama panašų elgesį privalo atitinkamai sumažinti baudą (žr. šio sprendimo 244 punktą).

367   Ieškovė taip pat negali remtis tuo, kad KE KELIT bauda buvo sumažinta 20 % už tai, kad ji neneigė jai inkriminuojamo pažeidimo. Net jei būtų galima manyti, kad Komisija šiai įmonei skirtą baudą sumažino per daug, atkreiptinas dėmesys į tai, jog deramai turi būti laikomasi vienodo vertinimo principo ir reikalavimo teisėtai elgtis, kurie numato, kad niekas savo naudai negali remtis kitų atžvilgiu padarytu teisės pažeidimu (minėto sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktas ir minėto sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją 334 punktas).

368   Ieškovė negali reikalauti dar labiau sumažinti baudą ir už laikotarpį po tyrimo pradžios, per kurį pažeidimas buvo tęsiamas, o ieškovė Komisijai pateikė tą patvirtinančius įrodymus. Kadangi kartelio tęsimas yra neatsiejamas pažeidimo aspektas, pažeidimas, taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo, gali būti vertinamas tik kaip visuma. Kadangi ieškovė neišpildė B ir C šio pranešimo punkte nurodytų sąlygų, jos elgesys turėjo būti vertinamas pagal D punktą.

369   Galiausiai Komisija turėjo ne tik atsižvelgti į pažeidimo tęsimą apskaičiuodama pažeidimo trukmę, bet ir vertinti tai kaip sunkinančią aplinkybę, kadangi toks elgesys liudija apie kartelio dalyvių pasiryžimą tęsti pažeidimą nepaisant sankcijų pavojaus.

370   Esant tokioms aplinkybėms Komisija, taikydama pranešimą dėl bendradarbiavimo, nepadarė teisės arba faktinių klaidų. Todėl argumentas yra atmestinas.

 IV ? Dėl ketvirto ieškinio pagrindo, susijusio su pareiga motyvuoti apskaičiuojant baudą pažeidimu

 A ? Šalių argumentai

371   Ieškovė kaltina Komisiją pažeidus pareigą motyvuoti, kadangi ji, taikydama baudos apskaičiavimo metodą, neužtikrino skaidrumo. Ji nepaaiškino, kad bauda buvo apskaičiuota absoliučių, nuo įmonių apyvartos nepriklausančių ir teisiškai leistiną viršutinę ribą viršijančių pradinių sumų pagrindu. Ji nepaaiškino, kaip įvertino mažų ir vidutinių įmonių pažeidimo sunkumo laipsnį. Visų pirma ji nenurodė, kodėl nesilaikė savo ankstesnės praktikos skirti baudą proporcingai apyvartai atitinkamoje rinkoje.

372   Be to, atsakovė pažeidė pareigą motyvuoti, atgaline data taikydama savo naujas baudų apskaičiavimo gaires, to nepagrįsdama.

373   Ši pareiga taip pat buvo pažeista, nes Komisija nukrypo nuo savo ankstesnės nuolaidesnės praktikos ir pranešimo dėl bendradarbiavimo projekto, kuriame, be kita ko, parodomas nuolaidumas, ir taikė kitą galutinėje pranešimo dėl bendradarbiavimo versijoje įtvirtintą politiką.

374   Be to, Komisija, neatsižvelgdama į visas ieškovės nurodytas lengvinančias aplinkybes, pažeidė savo pareigą motyvuoti. Net jei Komisija neprivalėjo atsižvelgti į ieškovės išvardytas aplinkybes, ji turėjo paaiškinti, kodėl į šiuos veiksnius neatsižvelgė.

375   Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė su pareiga motyvuoti susijusiame ieškinio pagrinde tik kitu aspektu nurodo argumentus, kuriais ji grindė tariamą diskriminaciją.

376   Ieškovės argumentai dėl tariamai nepakankamo pagrindimo nepagrįsti tiek kalbant apie naujų gairių taikymą „atgaline data“, tiek apie skundžiamą Komisijos nukrypimą nuo pranešimo dėl bendradarbiavimo projekto. Galiausiai, kadangi Komisija nebuvo įpareigota atsižvelgti į tam tikras aplinkybes kaip į lengvinančias aplinkybes, šiuo klausimu ji neturėjo pateikti jokio pagrindimo.

 B ? Pirmosios instancijos teismo vertinimas

377   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB sutarties 190 straipsnyje (dabar EB sutarties 253 straipsnis) įtvirtinta pareiga motyvuoti numato, kad Bendrijos institucija, priėmusi skundžiamą teisės aktą, turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyti jo priėmimo motyvus, kad suinteresuoti asmenys galėtų suprasti teisės akto priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolės funkciją. Pareiga motyvuoti vertintina atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį ir galimą teisės akto adresatų arba kitaip tiesiogiai ir konkrečiai su teisės aktu susijusių asmenų suinteresuotumą gauti paaiškinimus (Teisingumo Teismo 1998 m. balandžio 2 d. sprendimo Komisija prieš Sytraval, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas).

378   Jei tai yra sprendimas, kuriuo kelioms įmonėms už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą buvo skirtos baudos, įvertinant pareigos motyvuoti apimtį, reikia atsižvelgti į tai, kad pažeidimo sunkumo laipsnis turi būti nustatomas vadovaujantis daugybe kriterijų, prie kurių, be kita ko, priskiriamos ypatingos bylos aplinkybės, jos kontekstas, atgrasinantis baudos poveikis, nesant privalomo arba baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti kiekvienu atveju, sąrašo (minėtos nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją 54 punktas).

379   Šiuo konkrečiu atveju Komisija savo sprendime pirmiausia pateikia bendras pastabas dėl nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnio ir specifinius kartelio aspektus, kuriais remdamasi ji priėjo prie išvados, kad tai labai sunkus pažeidimas, už kurį gali būti skiriama ne mažesnė kaip 20 milijonų ekiu bauda (sprendimo 164 ir 165 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat teigia, kad ši suma turi būti pakoreguota, atsižvelgiant į efektyvų ekonominį pažeidėjo pajėgumą padaryti didelę žalą konkurencijai ir reikalavimą skirti pakankamai atgrasančią baudą (sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Toliau ji nuodo, kad skirdama baudą atsižvelgs į sunkinančias arba lengvinančias aplinkybes ir apsvarstys, ar konkrečioms įmonėms galės būti taikomas pranešimas dėl bendradarbiavimo (sprendimo 167 konstatuojamoji dalis).

380   Komisija, kalbėdama apie ieškovei skirtiną baudą, atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pažeidimo sunkumo laipsnio, turint omeny jos kaip antro pagal dydį Europoje izoliuotų vamzdžių gamintojos vaidmenį, ir dėl to, kad ieškovė iš esmės yra vieną produktą gaminanti įmonė, jai skirtinos baudos atspirties taškas pakoreguotinas iki 10 milijonų ekiu (sprendimo 175 konstatuojamosios dalies pirma ir antra pastraipos). Toliau ji nurodo, kaip ieškovės baudą reikia diferencijuoti atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (sprendimo 175 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa).

381   Toliau Komisija teigia, kad pagrindinis ieškovės baudos dydis turi būti padidintas dėl tokios labai sunkinančios aplinkybės kaip sąmoningo dalyvavimo toliau darant pažeidimą atlikus patikrinimus ir kitos sunkinančios aplinkybės ? aktyvaus dalyvavimo (nors jo negalima prilyginti ABB vaidmeniui) taikant atsakomąsias priemones prieš Powerpipe (sprendimo 176 konstatuojamosios dalies pirma ir antra pastraipos). Lengvinančių aplinkybių nėra; nors gali būti, kad ieškovė patyrė ABB spaudimą, tačiau ieškovė gerokai perdėjo, teigdama, kad buvo įtraukta į kartelį prieš savo norą (sprendimo 176 konstatuojamosios dalies trečia pastraipa). Kadangi, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi galutinė pagal šią schemą apskaičiuota bauda negali viršyti 10 % bendros ieškovės apyvartos, skirtina 12 700 000 ekiu bauda (sprendimo 176 konstatuojamosios dalies ketvirta pastraipa).

382   Galiausiai ieškovei skirta bauda, priėmus pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi būti sumažinta 30 %, nes ji savo noru pateikė dokumentus, labai padėjusius tirti svarbius bylos aspektus, ypač faktą, kad dalyviai nutarė nenutraukti kartelio ir pradėjus tyrimą, ką Komisija įtarė, tačiau neturėjo jokių įrodymų (sprendimo 177 konstatuojamoji dalis).

383   Aiškinant sprendimą, atsižvelgiant į kiekvienam adresatui inkriminuojamą pažeidimą, sprendimo 164–167 ir 175–177 konstatuojamosiose dalyse pateikiama išsami ir dalykinė informacija apie kriterijus, taikytus vertinant ieškovės padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę (žr. Teisingumo Teismo 2000 lapkričio 16 d. sprendimo KNB BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 43 punktą).

384   Esat tokioms aplinkybėms, Komisija negali būti kaltinama tuo, kad ji tiksliau nepagrindė pagrindinio ieškovės baudos dydžio ir jai skirtos galutinės baudos dydžio arba jos sumažinimo dėl bendradarbiavimo laipsnio, juo labiau, kad tuo klausimu nurodomas bendradarbiavimo laipsnis pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą.

385   Net jeigu būtų daroma prielaida, kad sprendime baudos lygis buvo gerokai padidintas lyginant su ankstesniais sprendimais, Komisija visiškai aiškiai išsakė savo motyvus, paskatinusius ją skirti ieškovei tokio dydžio baudą (žr. Teisingumo Teismo 1975 m. lapkričio 26 d. sprendimo Groupement des fabricants de papiers de Belgique ir kt. prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491, 31 punktas).

386   Ieškovė negali kaltinti Komisijos ir tuo, kad ji nepagrindė apskaičiuotos baudos, vadovaudamasi ieškovės nurodytomis lengvinančiomis aplinkybėmis.

387   Kadangi Komisija savo sprendime nurodo, kad ieškovės atveju ji į lengvinančias aplinkybes neatsižvelgė, ji pateikė visus reikalingus duomenis, iš kurių ieškovė galėjo matyti, ar sprendimas yra pagrįstas ar turi trūkumų, kuriuos galima apskųsti.

388   Be to, nors remiantis EB sutarties 190 straipsniu, Komisija sprendimo motyvuose privalo nurodyti dalykinius aspektus, nuo kurių priklauso sprendimo teisėtumas, ir priežastis, paskatinusias ją priimti šį sprendimą, tačiau ši nuostata neįpareigoja jos aptarti sprendime visus fakto ir teisės klausimus, kurie buvo nagrinėjami administraciniame procese (minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją 14 ir 15 punktai ir sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją 127 punktas).

389   Kalbėdama apie ieškovei darytą spaudimą, Komisija sprendimo 176 konstatuojamosios dalies trečioje pastraipoje išvardijo priežastis, dėl kurių ji spaudimo nekvalifikavo kaip baudą mažinančios aplinkybės.

390   Galiausiai Komisija negali būti kaltinama tuo, kad nepabrėžė teisinių šio atvejo, o visų pirma naujų gairių arba pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo aspektų. Pagrindime neturi būti išvardinti visi faktiniai ir teisiniai aspektai, kadangi klausimas, ar teisės akto pagrindimas atitinka EB sutarties 190 straipsnio reikalavimus, sprendžiamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir jo kontekstą bei visus kitus tos srities teisės aktus (minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 63 punktas). Kadangi Komisijai paskelbus savo gaires ir pranešimą dėl bendradarbiavimo, ji yra įpareigota jo laikytis apskaičiuojant baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą (žr. šio sprendimo 245 ir 274 punktus), ji neprivalo nurodyti, ar ir dėl kokių priežasčių ji tą darė apskaičiuodama ieškovei baudą.

391   Todėl ieškinio pagrindas dėl pareigos motyvuoti pažeidimo yra atmestinas.

 V ? Dėl penkto ieškinio pagrindo, susijusio su per didelėmis baudos palūkanomis

 A ? Šalių argumentai

392   Ieškovė tvirtina, kad sprendimo 4 straipsnyje nustatyti per dideli 7,5 % delspinigiai ? Europos centrinio banko sandoriams ekiu pirmą mėnesio dieną, kurią buvo priimtas sprendimas, galiojusios palūkanos, pridėjus 3,5 % Toks palūkanų dydis daro ieškovei neproporcingą spaudimą, siekiant ją priversti greitai sumokėti baudą, nors, ieškovės manymu, ji turi pakankamų teisinių priežasčių šį sprendimą apskųsti. Todėl palūkanos turėtų būti sumažinamos iki tinkamo lygio.

393   Generalinis advokatas N. Fennely savo išvadose Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 16 d. sprendimui Compagnie Maritime Belge ir kt. prieš Komisiją (C‑395/96 P ir 396/96 P, Rink. p. I‑1365, p. I‑1371) nurodė, kad palūkanos negali būti tokio dydžio, kad verstų įmonę iš karto sumokėti baudą, o 3,5 % be jokio paaiškinimo pridėti prie ir taip didelių palūkanų yra nepriimtini.

394   Atsakovė nurodo, kad ji turi teisę pasirinkti tokį didelį palūkanų koeficientą, kad įmonės susilaikytų nuo delsimo sumokėti baudą. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančias komercinių bankų palūkanas, 7,5 % norma yra tinkama ir neperžengia Komisijos diskrecijos ribų.

 B ? Pirmosios instancijos teismo vertinimas

395   Delspinigių skyrimas įmonėms, kurios tyčia arba aplaidžiai pažeidė EB sutarties 85 straipsnį, užtikrina praktinį EB sutarties veiksmingumą. Šios palūkanos sustiprina Komisijos įgaliojimus vykdyti EB sutarties 89 straipsniu (po pakeitimo ? EB sutarties 85 straipsnis) jai pavestą užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių įgyvendinimą ir užtikrina, kad EB sutarties nuostatos nebūtų apeinamos vienašaliais įmonių, delsiančių sumokėti nustatytas baudas, veiksmais. Jei Komisija neturėtų teisės reikalauti sumokėti ne tik baudą, bet ir delspinigius, įmonės, delsiančios sumokėti baudą, įgytų privalumų prieš laiku skirtą baudą sumokėjusias įmones (Pirmosios instancijos teismo 1995 m. liepos 14 d. sprendimo CB prieš Komisiją, T‑275/94, Rink. p. II‑2169, 48 ir 49 punktai).

396   Jei Bendrijos teisė neleistų taikyti priemonių naudai, kurią gali gauti įmonės, pavėluotai sumokėjusios baudą, kompensuoti, tuomet ji suteiktų pretekstą kelti akivaizdžiai nepagrįstus ieškinius, kuriais būtų siekiama vienintelio tikslo ? delsti sumokėti baudą (minėto sprendimo AEG prieš Komisiją 141 punktas).

397   Šiame kontekste konstatuotina, kad Komisija, nustatydama 7,5 % palūkanas ? Europos centrinio banko sandoriams ekiu pirmą mėnesio dieną, kurią buvo priimtas sprendimas, galiojusios palūkanos, pridėjus 3,5 % ? neperžengė jai priklausančios diskrecijos pasirinkti delspinigių dydį ribas.

398   Palūkanos negali būti tokios didelės, kad verstų įmones iš karto sumokėti baudą, net jei jos mano, kad turi pagrindo ginčyti Komisijos sprendimo teisėtumą, tačiau Komisija gali pasirinkti referencinį koeficientą, didesnį už įprastas vidutines rinkos palūkanas, jei to reikia užkirsti kelią delsimo praktikai (generalinio advokato N. Fennely išvados byloje Compagnie Maritime Belge ir kt. prieš Komisiją 190 punktas).

399   Kadangi Komisija, nustatydama delspinigių normą, neperžengė diskrecijos ribų, ieškinio pagrindas dėl per didelių palūkanų yra atmestinas.

400   Dėl šių priežasčių ieškinys yra atmestinas visa apimtimi.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

401   Remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktą prašymą.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1)      Atmesti ieškinį.

2)      Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Mengozzi

Tiili

Moura Ramos

Paskelbta 2002 m. kovo 20 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

H. Jung

P. Mengozzi

Turinys

Bylos aplinkybės

Procesas ir šalių prašymai

Dėl bylos esmės

I – Dėl pirmo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto klaida taikant EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį

A – Dėl Danijos kartelio kompensacinio mechanizmo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B – Dėl tolesnio kartelio egzistavimo nuo 1990 iki 1996 m.

1. Dėl dalyvavimo kartelyje už Danijos rinkos ribų nuo 1990 iki 1993 m.

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Dėl dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1993 m. ir dalyvavimo kartelyje nuo 1994 m.

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3. Dėl ieškovei inkriminuojamo pažeidimo trukmės ir tęstinumo

– Šalių paaiškinimai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C Dėl dalyvavimo Europos kartelyje Italijos rinkoje

1. Šalių paaiškinimai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

D Dėl bendradarbiavimo nustatant kokybės normas

1. Šalių paaiškinimai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

E Dėl suderintų veiksmų prieš Powerpipe

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

F Dėl ABB spaudimo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II Dėl antro ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

A Dėl susipažinimo su dokumentais

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B Dėl teisės būti išklausytam dėl naujų įrodymų naudojimo pažeidimo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C Dėl teisės būti išklausytam taikant baudų nustatymo metodo gaires pažeidimo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III Dėl trečio ieškinio pagrindo, susijusio su bendrųjų teisės principų pažeidimu ir fakto klaida apskaičiuojant baudų dydį

A Dėl negaliojimo atgal draudimo pažeidimo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B Dėl teisėtų lūkesčių principo pa˛eidimo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C Dėl vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo bei gairių teisėtumo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

– Dėl prieštaravimo dėl gairių teisėtumo

– Dėl vienodo vertinimo principo pažeidimo

– Dėl proporcingumo principo pažeidimo

D Dėl neteisingo pažeidimo trukmės įvertinimo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

E Dėl neteisingo sunkinančių aplinkybių taikymo

1. Šalių argumentai

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

F Dėl lengvinančių aplinkybių nepaisymo

1. Šalių argumentai

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

G Dėl neteisingo pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo

1. Šalių argumentai

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV Dėl ketvirto ieškinio pagrindo, susijusio su pareiga motyvuoti apskaičiuojant baudą pažeidimu

A Šalių argumentai

B Pirmosios instancijos teismo vertinimas

V Dėl penkto ieškinio pagrindo, susijusio su per didelėmis baudos palūkanomis

A Šalių argumentai

B Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba. anglų