TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1997 m. lapkričio 11 d.(*)

„Vienodas požiūris į vyrus ir moteris – Skirtingos lyties kandidatų vienodas profesinis pasirengimas – Moterims teikiama pirmenybė – Leidžiančioji nuostata“

Byloje C‑409/95

dėl Verwaltungsgericht Gelsenkirchen (Vokietija) pagal EB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Hellmut Marschall

ir

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės,

dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, 1976, p. 40) 2 straipsnio 1 ir 4 dalių išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. Gulmann, H. Ragnemalm ir M. Wathelet, teisėjai G.F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn (pranešėjas), J. L. Murray, D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet, G. Hirsch, P. Jann ir L. Sevón,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės, kuriai atstovauja Bezirksregierung Arnsberg, atstovaujamos Heinrich Heine Universität Düsseldorf dėstytojos Juliane Kokott,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos Bendrijų teisės ir institucinės tarnybos generalinio direktoriaus Alberto José Navarro González, Valstybės teisės tarnybos abogado del Estado Gloria Calvo Díaz,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės departamento direktoriaus pavaduotojos Catherine de Salins ir to paties departamento chargé de mission Anne de Bourgoing,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės kanclerio tarnybos konstitucinio skyriaus Ministerialrat Wolf Okresek,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjos Tuula Pynnä,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos užsienio prekybos departamento rättschef Lotty Nordling,

–        Jungtinės Karalystės, atstovaujamos Lindsey Nicoll iš Treasury Solicitor's Department, padedamos barrister Eleanor Sharpston,

–        Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos tarnybos viršininkės Beate B. Ekeberg,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos teisės patarėjo Jürgen Grunwald ir Teisės tarnybos narės Marie Wolfcarius,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1997 m. kovo 11 d. posėdyje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės, atstovaujamos Juliane Kokott, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo Hans van den Oosterkamp, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės tarnybos viršininko Holger Rotkirch, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos Lotty Nordling, Jungtinės Karalystės, atstovaujamos Lindsey Nicoll, Eleanor Sharpston ir QC Michael Beloff, bei Komisijos, atstovaujamos Jürgen Grunwald ir Marie Wolfcarius, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 1997 m. gegužės 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1995 m. gruodžio 21 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1995 m. gruodžio 29 d., Verwaltungsgericht Gelsenkirchen pagal EB sutarties 177 straipsnį kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas klausimą, susijusį su 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, 1976, p. 40, toliau − direktyva) 2 straipsnio 1 ir 4 dalių išaiškinimo.

2        Šis klausimas iškilo byloje tarp Hellmut Marschall ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės (toliau − Žemė) dėl pirmojo pareigų paaukštinimo Schwerte mokymosi centre (Vokietija).

3        Pagal įstatymo, nustatančio Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės tarnautojų statutą (Beamtengesetz für das Land Nordrhein-Westfalen) (1981 m. gegužės 1 d. redakcija, GVNW, p. 234), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1995 m. vasario 5 d. Septintojo įstatymo, keičiančio tam tikras valstybės tarnybos taisykles, 1 straipsniu (GVNW, p. 102, toliau − ginčijamas straipsnis), 25 straipsnio 5 dalies antrą sakinį:

„Jeigu atsakingos už paaukštinimą institucijos sektoriuje tam tikro lygio pareigas užima mažiau moterų negu vyrų, moterims turi būti teikiama pirmenybė pareigų paaukštinimo atveju, jei abu kandidatai yra vienodai tinkami tarnybai, vienodai kompetentingi ir turi vienodą profesinį pasirengimą, nebent jei tam tikros priežastys, susijusios su kandidato asmenybe, nusvertų jo naudai“.

4        Žemės nuomone, šioje nuostatoje numatyta pirmenybės taisyklė įvedė papildomą pareigų paaukštinimo kriterijų, t. y. priklausymą moteriškajai lyčiai, kad būtų panaikinta nelygybė tarp to paties posto siekiančios kandidatės ir kandidato. Esant vienodam profesiniam pasirengimui, darbdaviai linkę į aukštesnes pareigas skirti vyrus, taikydami tam tikrus tradicinius pareigų paaukštinimo kriterijus, kurie iš esmės moterims yra nepalankūs, pavyzdžiui, amžiaus, darbo stažo kriterijai, bei atsižvelgdami į tai, kad kandidatas yra šeimos galva ir vienintelis išlaiko šeimą.

5        Numatydamas, kad moterims turi būti teikiama pirmenybė pareigų paaukštinimo atveju, ,,nebent jei tam tikros priežastys, susijusios su kandidato asmenybe, nusvertų jo naudai“, įstatymų leidėjas, Žemės nuomone, sąmoningai pasirinko teisiškai neaiškią sąvoką, siekdamas užtikrinti pakankamą lankstumą, ypač suteikti administracijai diskrecijos teisę atsižvelgti į bet kokias priežastis, kurios gali būti susijusios su atskiro kandidato asmenybe. Todėl, neatsižvelgdama į pirmenybės taisyklę, administracija visada galėtų teikti pirmenybę kandidatui vyrui, remdamasi tradiciniais arba kitais pareigų paaukštinimo kriterijais.

6        Pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą H. Marschall dirba Žemės tarnyboje etatiniu mokytoju, jo darbo užmokestis atitinka A12 kategorijos bazinį darbo užmokestį.

7        1994 m. vasario 8 d. jis kreipėsi dėl paskyrimo į A13 kategorijos pareigas Schwerte mokymosi centre („mokytojas, galintis mokyti I kategorijos vidurinėje mokykloje ir vykdantis atitinkamas užduotis“). Tačiau BezirksregierungArnsberg informavo, kad į šias pareigas ketina skirti jo konkurentę.

8        H. Marschall padavė skundą, kurį Bezirksregierung atmetė 1994 m. liepos 29 d. Sprendimu, remdamasis tuo, kad atrinkta kandidatė turėjo būti paskirta į šias pareigas pagal ginčijamą straipsnį, nes pagal oficialų darbo įvertinimą abu kandidatai turėjo vienodą profesinį pasirengimą ir konkurso į laisvą darbo vietą paskelbimo metu mažiau moterų ėjo A13 kategorijos pareigas.

9        H. Marschall pateikė ieškinį Verwaltungsgericht Gelsenkirchen, prašydamas priimti sprendimą, įpareigojantį Žemę paskirti jį į šias pareigas.

10      Manydamas, kad atrinkti į šį postą H. Marschall ir kandidatė turi vienodą profesinį pasirengimą, prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs teismas nusprendė, kad bylos baigtis priklauso nuo ginčijamo straipsnio atitikties direktyvos 2 straipsnio 1 ir 4 dalims.

11      Remdamasis 1995 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimu Kalanke (C‑405/93, Rink. p. I‑3051), Verwaltungsgericht Gelsenkirchen mano, kad pirmenybė, kurią ginčijamas straipsnis iš principo teikia moterims, yra diskriminacija direktyvos 2 straipsnio 1 dalies prasme, ir tokios diskriminacijos nepanaikina galimybė išimtiniais atvejais teikti pirmenybę kandidatams vyrams.

12      Šis teismas taip pat abejoja, ar ginčijamas straipsnis patenka į direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties, susijusios su priemonėmis, skirtomis skatinti vienodas moterų ir vyrų galimybes, taikymo sritį. Kandidatų vertinimo pagrindas būtų neleistinai susiaurintas, jeigu būtų atsižvelgta tik į vyrų ir moterų, einančių atitinkamo lygio pareigas, santykį. Be to, ginčijamas straipsnis nepagerintų moterų galimybės konkuruoti darbo rinkoje ir siekti karjeros lygiomis galimybėmis su vyrais, tik nulemtų rezultatą, o direktyvos 2 straipsnio 4 dalis leidžia taikyti tik tas priemones, kurios skatina vienodas galimybes.

13      Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas klausimą:

„Ar nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtintas reikalavimas pareigų paaukštinimo viešųjų paslaugų sektoriuose, kuriuose atitinkamas pareigas eina mažiau moterų nei vyrų, atveju teikti pirmenybę moterims, jei abu kandidatai vienodai tinkami tarnybai, vienodai kompetentingi ir turi vienodą profesinį pasirengimą, nebent jei tam tikros priežastys, susijusios su kandidato asmenybe, nusvertų jo naudai („sofern nicht in der Person eines männlichen Mitbewerbers liegende Gründe überwiegen“), pažeidžia 1976 m. vasario 9 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (76/207/EEB) 2 straipsnio 1 ir 4 dalis“?

14      Žemės, Austrijos, Ispanijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos vyriausybės bei Komisija mano, kad nacionalinė taisyklė, šiuo atveju ginčijamas straipsnis, yra priemonė, skatinanti vienodas vyrų ir moterų galimybes, patenkanti į direktyvos 2 straipsnio 4 dalies taikymo sritį.

15      Šiuo klausimu Žemė pažymi, kad kandidatėms teikiamos pirmenybės tikslas yra atsverti tradicinius pareigų paaukštinimo kriterijus jų nepanaikinant. Austrijos vyriausybė mano, kad ginčijama nacionalinė taisyklė yra skirta pakeisti diskriminacinį personalo atrankos procesą.

16      Suomijos, Švedijos ir Norvegijos vyriausybės priduria, kad ginčijama nacionalinė taisyklė skatina moterų paskyrimą į atsakingus postus ir taip padeda atkurti pusiausvyrą darbo rinkoje, kuri šiuo metu yra padalyta lyčių pagrindu, ta prasme, kad moterys eina žemesnes profesinės hierarchijos pareigas. Suomijos vyriausybės nuomone, patirtis rodo, kad norint panaikinti tokį darbo rinkos padalijimą, nepakanka apsiriboti moterų profesiniu mokymu ir profesiniu orientavimu arba profesinių ir šeimos pareigų paskirstymu.

17      Galiausiai Žemė ir visos minėtos vyriausybės mano, kad ginčijamas straipsnis negarantuoja absoliučios ir besąlygiškos pirmenybės moterims ir neperžengia Teisingumo Teismo minėtame sprendime Kalanke nustatytų ribų.

18      Kita vertus, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių nuomone, ginčijamas straipsnis nepatenka į direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje numatytą išlygą.

19      Šios vyriausybės pažymi, kad tas straipsnis, numatydamas pirmenybę moterims, ne tik skatina vienodas galimybes, bet siekia sudaryti sąlygas vienodam vyrų ir moterų atstovavimui. Taigi reikia vadovautis Teisingumo Teismo argumentais Sprendime Kalanke.

20      Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės taip pat nurodo, kad išlyga nepanaikina ginčijamo straipsnio diskriminuojančio pobūdžio. Ši išlyga taikoma tik išimtiniais atvejais, todėl neturi poveikio „įprastiniu“ atveju, kai nėra jokios priežasties, konkrečiai susijusios su kandidato asmenybe, dėl kurios, priešingai bendram reikalavimui skirti į aukštesnes pareigas moterį, būtų paskirtas kandidatas vyras. Be to, kadangi šios išlygos formuluotė yra bendra ir neaiški, ji prieštarauja teisinio tikrumo principui.

21      Iš direktyvos 1 straipsnio 1 dalies aišku, kad šios direktyvos tikslas yra įgyvendinti valstybėse narėse vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą įsidarbinimo, įskaitant pareigų paaukštinimą, atžvilgiu. Pagal direktyvos 2 straipsnio 1 dalį vienodo požiūrio principas reiškia, kad „negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties“.

22      2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ši direktyva „nepažeidžia priemonių, skatinančių vienodas vyrų ir moterų galimybes, ypač panaikinančių nelygybę, kuri daro poveikį moterų galimybėms 1 straipsnio 1 dalyje nurodytose srityse“.

23      Minėto sprendimo Kalanke 16 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinė taisyklė, pagal kurią pareigų paaukštinimo tose srityse, kuriose tam tikro lygio pareigas užima daugiau vyrų nei moterų, atveju moterims, turinčioms tokį pat profesinį pasirengimą kaip ir jų konkurentai vyrai, automatiškai teikiama pirmenybė, yra diskriminuojanti dėl lyties.

24      Tačiau priešingai, nei teisės aktai, nagrinėjami Sprendime Kalanke, ginčijamame straipsnyje yra išlyga, pagal kurią moterims neteikiama pirmenybės pareigų paaukštinimo atveju, jei tam tikros priežastys, susijusios su kandidato vyro asmenybe, nusvertų jo naudai („Öffnungsklausel“, toliau − apsauginė išlyga).

25      Todėl būtina išnagrinėti, ar nacionalinės taisyklės, numatančios tokią išlygą, tikslas yra padėti suvienodinti vyrų ir moterų galimybes direktyvos 2 straipsnio 4 dalies prasme.

26      Pastarosios nuostatos specialus ir išskirtinis tikslas yra leisti taikyti priemones, kurios išoriškai atrodo diskriminuojančios, tačiau skirtos panaikinti arba sumažinti faktinę nelygybę, kuri pasitaiko socialiniame gyvenime (1988 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 312/86, Rink. p. 6315, 15 punktas ir minėto sprendimo Kalanke 18 punktas).

27      Taigi ji nedraudžia taikyti nacionalinių priemonių, susijusių su įsidarbinimu, įskaitant pareigų paaukštinimą, kurios, teikdamos konkrečią pirmenybę moterims, siekia pagerinti jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir siekti karjeros lygiomis galimybėmis su vyrais (minėto sprendimo Kalanke 19 punktas).

28      1984 m. gruodžio 13 d. Tarybos rekomendacijos 84/635/EEB dėl pozityviosios moterų diskriminacijos skatinimo (OL L 331, 1984, p. 34) trečioje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog „teisės normų vienodo požiūrio srityje, kurių tikslas suteikti asmenims teises, nepakanka tam, kad būtų panaikintos visos nelygybės formos, jeigu vyriausybės, socialiniai partneriai ir kitos susijusios institucijos nesiima veiksmų, kurie kompensuotų dirbančioms moterims žalingas pasekmes, atsirandančias dėl visuomenės nusistatymo, elgesio ir santvarkos“ (sprendimo Kalanke 20 punktas).

29      Kaip nurodė Žemė ir dauguma vyriausybių, net tais atvejais, kai kandidatai vyrai ir moterys turi vienodą profesinį pasirengimą, į aukštesnes pareigas dažniau yra skiriami vyrai nei moterys dėl nusistatymo ir stereotipų, susijusių su moterų vaidmeniu ir galimybėmis darbinėje veikloje bei baiminimosi, kad moterys, pavyzdžiui, dažniau darys pertraukas savo karjeroje dėl namų ūkio darbų ir šeimos, jos organizuos savo darbo laiką ne taip lanksčiai arba jų dažniau nebus darbe dėl nėštumo, gimdymo ir maitinimo krūtimi.

30      Dėl šių priežasčių vien tas faktas, kad du skirtingos lyties kandidatai turi vienodą profesinį pasirengimą, dar nereiškia, kad jie turi vienodas galimybes.

31      Todėl galima teigti, kad nacionalinė taisyklė, pagal kurią pareigų paaukštinimo atveju moterims, turinčioms tokį pat profesinį pasirengimą kaip ir jų konkurentai vyrai, taikant apsauginę išlygą, yra teikiama pirmenybė sektoriuose, kuriuose jų yra mažiau, gali patekti į 2 straipsnio 4 dalį, jeigu tokia taisyklė gali būti atsvara žalingoms pasekmėms, atsirandančioms moterų atžvilgiu dėl minėto nusistatymo ir elgesio, ir gali sumažinti faktinę nelygybę, kuri pasitaiko socialiniame gyvenime.

32      Tačiau primintina: kadangi 2 straipsnio 4 dalis apima direktyvoje numatytos asmens teisės išlygą, tokia nacionalinė priemonė, teikianti specialią pirmenybę moteriai, negali garantuoti absoliučios ir besąlygiškos pirmenybės moterims pareigų paaukštinimo atveju, neperžengdama toje nuostatoje numatytos išimties ribų (minėto sprendimo Kalanke 21 ir 22 punktai).

33      Skirtingai nuo sprendime Kalanke nagrinėjamų teisės aktų, nacionalinės teisės aktai, kuriuose kaip ir pagrindinėje byloje yra numatyta apsauginė išlyga, neperžengia šių ribų, jei kiekvienu atskiru atveju jie užtikrina kandidatams vyrams, kurių profesinis pasirengimas yra toks pat kaip moterų, kad jie vertinami objektyviai atsižvelgiant į visus kriterijus, susijusius su kandidatų asmenybe, ir nesuteikia pirmenybės moterims, jeigu vienas ar keli kriterijai nusveria kandidato vyro naudai. Tačiau taikant šį požiūrį reikėtų priminti, kad tie kriterijai neturi būti diskriminuojantys moterų atžvilgiu.

34      Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Žemės įgyvendinamo ginčijamo straipsnio taikymo sritį, turi nuspręsti, ar tos sąlygos buvo įgyvendintos.

35      Taigi šiam teismui reikia atsakyti, kad direktyvos 2 straipsnio 1 ir 4 dalys nedraudžia nacionalinės teisės aktų, reikalaujančių pareigų paaukštinimo viešųjų paslaugų sektoriuose, kuriuose atitinkamo lygio pareigas eina mažiau moterų nei vyrų, atveju teikti pirmenybę moterims, jei skirtingos lyties atstovai yra vienodai tinkami tarnybai, vienodai kompetentingi ir turi vienodą profesinį pasirengimą, nebent jei tam tikros priežastys, susijusios su kandidato vyro asmenybe, nusvertų jo naudai, jeigu:

–        kiekvienu atskiru atveju jie užtikrina kandidatams vyrams, kurių profesinis pasirengimas yra toks pat kaip moterų, kad jie vertinami objektyviai atsižvelgiant į visus kriterijus, susijusius su kandidatų asmenybe, ir nesuteikia pirmenybės moterims, jeigu vienas ar keli kriterijai nusveria kandidato vyro naudai, ir

–        tokie kriterijai nėra diskriminuojantys moterų atžvilgiu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

36      Ispanijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Suomijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimą, kurį jam 1995 m. gruodžio 21 d. Nutartimi pateikė Verwaltungsgericht Gelsenkirchen, nusprendžia:

1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio rengimo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu 2 straipsnio 1 ir 4 dalys nedraudžia nacionalinės taisyklės, reikalaujančios pareigų paaukštinimo viešųjų paslaugų sektoriuose, kuriuose atitinkamo lygio pareigas eina mažiau moterų nei vyrų, atveju teikti pirmenybę moterims, jei skirtingos lyties atstovai yra vienodai tinkami tarnybai, vienodai kompetentingi ir turi vienodą profesinį pasirengimą, nebent jei tam tikros priežastys, susijusios su kandidato vyro asmenybe, nusvertų jo naudai, jeigu:

–        kiekvienu atskiru atveju ji užtikrina kandidatams vyrams, kurių profesinis pasirengimas yra toks pat kaip moterų, kad jie vertinami objektyviai atsižvelgiant į visus kriterijus, susijusius su kandidatų asmenybe, ir nesuteikia pirmenybės moterims, jeigu vienas ar keli kriterijai nusveria kandidato vyro naudai, ir

–        tokie kriterijai nėra diskriminuojantys moterų atžvilgiu.

Rodríguez Iglesias

Gulmann

Ragnemalm

Wathelet

Mancini

Moitinho de Almeida

Kapteyn

Murray

Edward

Puissochet

Hirsch

Jann

Sevón

Paskelbta 1997 m. lapkričio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. GrassG. C. Rodríguez Iglesias

---

* Proceso kalba: vokiečių.