EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2023 05 31

COM(2023) 280 final

2023/0169(COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS

dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, priemonių pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo suaugusiųjų apsaugos srityje

{SEC(2023) 208 final} - {SWD(2023) 154 final} - {SWD(2023) 155 final} - {SWD(2023) 156 final}

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1.PASIŪLYMO APLINKYBĖS

•Pasiūlymo pagrindimas ir tikslai

ES siekia sukurti, palaikyti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje būtų užtikrintas laisvas asmenų judėjimas, galimybė kreiptis į teismą ir visapusiška pagarba pagrindinėms teisėms.

Suaugusiųjų, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų (toliau – suaugusieji), skaičius ES nuolat auga. Taip yra dėl gyventojų senėjimo ir vėlesnio su amžiumi susijusių ligų paplitimo, taip pat dėl didėjančio neįgaliųjų skaičiaus. Atsižvelgiant į valstybės narės, kurioje jie gyvena, nacionalinės teisės aktus, jiems gali būti taikoma apsaugos priemonė teismo arba administracinės institucijos sprendimu arba jiems paramą gali teikti jų iš anksto paskirtas trečiasis asmuo (pasitelkiant atstovavimo įgaliojimus) jų interesams valdyti.

Dėl šio didėjančio suaugusiųjų, kuriems reikalinga parama priimant sprendimus, skaičiaus ir didėjančio žmonių judumo ES kyla daug problemų, su kuriomis susiduria suaugusieji tarpvalstybinėse situacijose. Pavyzdžiui, suaugusiesiems gali reikėti valdyti kitoje šalyje esantį savo turtą ar nekilnojamąjį turtą, gauti skubią arba planinę medicininę priežiūrą užsienyje arba dėl įvairių priežasčių persikelti į kitą šalį. Neturint statistinių duomenų, preliminariai vertinama, kad suaugusių asmenų, kuriems teisminė arba administracinė institucija taiko apsaugos priemonę tarpvalstybinėse situacijose, skaičius ES yra nuo 145 000 iki 780 000 1 . 

Tokiose tarpvalstybinėse situacijose suaugusieji susiduria su sudėtingomis ir kartais prieštaringomis valstybių narių tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis. Tomis taisyklėmis nustatoma, kuris teismas ar kita institucija, kompetentinga imtis apsaugos priemonių (toliau – institucija), turi jurisdikciją, kokia teisė taikoma jų atveju, ir kaip pripažinti ar įgyvendinti užsienyje priimtą sprendimą arba atstovavimo įgaliojimus. Tai lemia atvejus, kai suaugusieji, jų šeimos nariai ir jų atstovai patiria didelį teisinį netikrumą dėl to, kokios taisyklės bus taikomos jų atveju, taip pat dėl procedūrų ir formalumų, kuriuos jie turi atlikti, rezultatų. Siekiant užtikrinti, kad jų apsauga būtų tęsiama tarpvalstybiniu mastu arba kad jie galėtų naudotis savo teisėmis užsienyje, jie dažnai turi pradėti ilgai trunkančius ir brangius procesus. Kai kuriais atvejais jų apsaugos ir jų atstovui patikėtų įgaliojimų galiausiai nepripažįsta nei užsienio teismai, nei neteisminiai subjektai, pavyzdžiui, bankai, medicinos darbuotojai ar nekilnojamojo turto agentai.

Prižiūrint Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijai (HCCH), 2000 m. sausio 13 d. buvo priimta Konvencija dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos (HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija), kuria sprendžiami kai kurie iš šių sunkumų. Konvencijoje pateikiamos išsamios taisyklės dėl tarptautinės jurisdikcijos, taikytinos teisės, apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo, taip pat nuostatos dėl atstovavimo įgaliojimų. Joje taip pat nustatyti šalių, kurios ratifikavo Konvenciją (Susitariančiosios Šalys), institucijų ir pagrindinių institucijų bendradarbiavimo mechanizmai. Ši konvencija vieningai laikoma veiksminga tarptautinės privatinės teisės priemone, atitinkančia paskirtį pasauliniu lygmeniu.

Konvencijos veiksmingumui užtikrinti būtina, kad valstybės narės ir kitos šalys ratifikuotų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją. Tačiau šiuo metu Konvencijos šalys yra tik 12 valstybių narių.

Tai, kad visos valstybės narės ratifikuotų HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją (arba prisijungimą prie jos), yra ilgalaikis ES tikslas. Nuo 2008 m. HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją aiškiai patvirtino Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Europos Parlamentas aktyviai remia ne tik tai, kad Konvenciją ratifikuotų visos valstybės narės, bet ir galimą ES teisėkūros iniciatyvą suaugusiųjų apsaugos srityje, kuria būtų papildyta Konvencija.

ES lygmeniu priimta daugiau kaip 20 ES reglamentų, kuriais siekiama suderinti tarptautinės privatinės teisės taisykles, todėl, remiantis tarpusavio pasitikėjimo principu, panaikinta daug valstybių narių teisminio bendradarbiavimo kliūčių. Tačiau nėra jokio dokumento, kuriuo būtų reglamentuojamas valstybių narių teisminis bendradarbiavimas suaugusiųjų apsaugos srityje.  

•Suderinamumas su toje pačioje politikos srityje galiojančiomis nuostatomis

Šis pasiūlymas yra dokumentų rinkinio, į kurį įtrauktas ir Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos sprendimo, kuriuo 14 valstybių narių, kurios nėra Konvencijos Susitariančiosios Šalys, įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų tapti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos Šalimis, dalis.

Taip ES bus nustatytos bendros tarptautinės privatinės teisės taisyklės, kurias valstybių narių institucijos taikys su ES nepriklausančiomis šalimis, kurios yra Konvencijos šalys. Taip bus puoselėjamos suaugusiųjų teisės už ES ribų.

Kalbant apie valstybių narių santykius, šiuo pasiūlymu dėl reglamento perimamos HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje nustatytos taisyklės dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, pateikiant tiesioginę nuorodą į atitinkamas Konvencijos nuostatas. Kitose srityse pasiūlymas dėl reglamento grindžiamas Konvencija, siekiant dar labiau supaprastinti jos taisykles ir padidinti valstybių narių bendradarbiavimo veiksmingumą. Reglamente nustatytos skaitmeninės priemonės ir Europos atstovavimo pažyma taip pat sudaro palankesnes sąlygas supaprastinti ir pagerinti bendradarbiavimą ES.

Todėl siūlomo reglamento pridėtinė vertė yra į Konvenciją įtrauktų taisyklių supaprastinimas ir modernizavimas atsižvelgiant į ES aplinkybes bei valstybių narių bendradarbiavimo suaugusiųjų apsaugos srityje stiprinimas. Nors Konvencijos taisyklėmis siekiama, kad šalys, kuriose apskritai taikomos skirtingos teisės sistemos ir konkrečiai dėl suaugusiųjų apsaugos, taisykles taikytų pasauliniu mastu, reglamentu būtų galima nustatyti paprastesnes taisykles ir glaudesnį bendradarbiavimą, grindžiamą valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu ir patirtimi, įgyta derinant kitas tarpvalstybinės civilinės teisenos sritis ES.

Tai reiškia, kad siūlomas reglamentas būtų taikomas valstybėse narėse, o HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija būtų taikoma ES nepriklausančioms šalims, kurios yra Konvencijos susitariančiosios šalys. Suaugusieji ES gali turėti ryšių tiek su valstybėmis narėmis, tiek su ES nepriklausančiomis šalimis (pavyzdžiui, jose turi nuosavybės arba asmeninių ryšių). Todėl nuosekli tarptautinės privatinės teisės sistema, taikoma suaugusiųjų apsaugai tiek ES, tiek ES nepriklausančių šalių, kurios yra Konvencijos šalys, atžvilgiu, yra labai svarbi siekiant užtikrinti suaugusiųjų apsaugą tarptautinėse situacijose.

Abu pasiūlymai dėl reglamento ir Tarybos sprendimo vienas kitą papildo ir dėl šios priežasties pateikiami kartu.

•Suderinamumas su kitomis Sąjungos politikos sritimis

ES ir jos valstybės narės yra Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (JT NTK), kuri nuo jos priėmimo 2006 m. yra tarptautinis neįgaliųjų teisių pagrindas, šalys.

HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje nustatytų taisyklių nuoseklumas ir teigiama sąveika su JT NTK įtvirtintomis teisėmis buvo pripažinti ne kartą. Pavyzdžiui, JT specialiojo pranešėjo neįgaliųjų teisių klausimais užsakytame teisiniame tyrime 2 ir susijusiame bendrame specialiojo pranešėjo neįgaliųjų teisių klausimais bei nepriklausomo eksperto dėl vyresnio amžiaus asmenų naudojimosi visomis žmogaus teisėmis pareiškime šis klausimas paaiškintas darant išvadą, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija gali būti aiškinama pakankamai laisvai ir gali būti atliekami praktiniai patobulinimai, be kita ko, ji gali būti plėtojama taip, kad atitiktų modernizuotus nacionalinius įstatymus.

Be to, 2021 m. kovo mėn. Europos Komisija priėmė 2021–2030 m. neįgaliųjų teisių strategiją. Šia strategija Komisija siekia pagerinti neįgaliųjų gyvenimą Europoje ir visame pasaulyje. Visų pirma strategijoje sprendžiamas neįgaliųjų „teisės kreiptis į teismą, teisinės apsaugos, laisvės ir saugumo gerinimo“ klausimas. HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos įgyvendinimas laikantis JT NTK yra vienas iš strategijos tikslų. Šiuo tikslu 2021 m. buvo atliktas teisinis tyrimas, kuriame padaryta išvada, kad ES iniciatyva dėl tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos būtų apsaugotos neįgaliųjų, kuriems reikalinga parama ginant jų interesus, teisės. Teisiniame tyrime padaryta išvada, kad, be HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos ratifikavimo, ES reglamentas, kuriuo gerinamas ir supaprastinamas teisminis bendradarbiavimas ES, gerokai pagerintų suaugusiųjų teises.

Šis pasiūlymas yra svarbus žingsnis siekiant gerbti JT NTK įtvirtintą teisę į autonomiją, nes juo bus reikšmingai palengvintas suaugusiojo iš anksto suteiktų atstovavimo įgaliojimų perdavimas tuo metu, kai suaugęs asmuo negalės apginti savo interesų. Visų pirma šiame pasiūlyme numatomas autentiškų dokumentų pripažinimas, kad būtų galima greitai pripažinti jų įrodomąją galią ES, ir sukuriama Europos atstovavimo pažyma, kad atstovai galėtų lengvai įrodyti savo įgaliojimų pobūdį ir mastą tarpvalstybiniu lygiu.

Galiausiai šis pasiūlymas taip pat grindžiamas ankstesnėmis Komisijos iniciatyvomis dėl teisminio bendradarbiavimo skaitmenizacijos. 2020 m. gruodžio 2 d. komunikate Komisija įsipareigojo užtikrinti, kad skaitmeniniai kanalai taptų numatytąja ES tarpvalstybinio bendradarbiavimo alternatyva. 2021 m. gruodžio 1 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl teisminio bendradarbiavimo skaitmenizacijos, kuriuo siekiama visiškai suskaitmeninti esamas teisines priemones civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Siekiant skaitmeninti suaugusiųjų apsaugos sritį, šis pasiūlymas dėl reglamento grindžiamas pasiūlymu dėl skaitmenizacijos.

2.TEISINIS PAGRINDAS, SUBSIDIARUMO IR PROPORCINGUMO PRINCIPAI

•Teisinis pagrindas

ES kompetencijos teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose srityje teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 81 straipsnio 2 dalis, kuri yra šio pasiūlymo dėl reglamento teisinis pagrindas.

Tačiau SESV 81 straipsnio 3 dalis dėl tarpvalstybinio pobūdžio šeimos teisės netaikoma, nes tarpvalstybinė suaugusiųjų apsauga nėra šeimos teisės klausimas.

Sąvoka „šeimos teisė“, kaip ji suprantama pagal SESV 81 straipsnio 3 dalį, turi būti aiškinama savarankiškai, neatsižvelgiant į valstybių narių nacionalinės teisės aktuose pateiktą apibrėžtį. Iki šiol ES teisės aktų leidėjas šią sąvoką aiškino gana griežtai ir apsiribojo taisyklėmis, kuriomis reglamentuojami šeimos ryšiai, pavyzdžiui, santuokos, tėvų pareigų ar išlaikymo prievolių klausimai. Pavyzdžiui, Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 dėl paveldėjimo klausimų 3 nebuvo laikomas šeimos teisės klausimu ir buvo priimtas remiantis SESV 81 straipsnio 2 dalimi. 

Nėra neįprasta, kad suaugusieji naudojasi šeimos narių teikiama apsauga. Kai kuriose valstybėse narėse pažeidžiamų suaugusiųjų teisinė apsauga ex lege priskiriama sutuoktiniui arba šeimos nariams. Tačiau suaugusiojo šeima, jei suaugęs asmuo turi šeimą, yra tik vienas iš aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti apsaugai užtikrinti. Šeimos narių dalyvavimas nėra būtinas ar tarptautinės privatinės teisės reglamentuojamas elementas. Vietoje to, didžiausias dėmesys suaugusiųjų apsaugos srityje turi būti skiriamas teikiamai paramai ir suaugusiojo teisių į orumą, asmens savarankiškumą, nediskriminavimą ir socialinę įtrauktį išsaugojimui, neatsižvelgiant į jo šeimos ryšius.

Galiausiai reikia pažymėti, kad nei šiame pasiūlyme, nei HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje niekaip nenurodomi šeimos ryšiai (pvz., „tėvas“, „vaikai“ ar „sutuoktinis“), o tai prieštarauja su šeimos teisės klausimais susijusiems reglamentams.

•Subsidiarumo principas (neišimtinės kompetencijos atveju)

Politikos tikslą turėti veiksmingas ir suderintas tarptautinės privatinės teisės taisykles, taikomas visoms valstybėms narėms tarpvalstybiniais suaugusiųjų apsaugos atvejais, galima geriau pasiekti įgyvendinant ES iniciatyvą.  

Dabartinės problemos, su kuriomis susiduria suaugusieji tarpvalstybinėse situacijose, turi neatsiejamą ES aspektą, nes jos yra tarpvalstybinio pobūdžio ir daro poveikį pagrindinėms suaugusiųjų teisėms ir jų teisei laisvai judėti. Tarptautinės jurisdikcijos, taikytinos teisės ir pripažinimo taisyklės taikomos tarpvalstybinėmis aplinkybėmis, todėl tokiais atvejais turi dalyvauti bent dvi šalys. Valstybių narių prieštaringos arba skirtingos tarptautinės privatinės teisės taisyklės suaugusiųjų apsaugos srityje ES kelia daug problemų tarpvalstybinėse situacijose, pavyzdžiui, dėl suaugusių asmenų apsaugos nutraukimo, užsienio priemonių nepripažinimo, papildomų teismo procesų arba nepakankamo suaugusiojo valios ir pageidavimų pripažinimo. Veikdamos atskirai valstybės narės negalėjo šių problemų tinkamai išspręsti.

Panašiai, siekiant modernizuoti ir skaitmeninti teisminį bendradarbiavimą, reikia taikyti suderintas taisykles (pavyzdžiui, vienodas formas, kuriomis supaprastinamos tarpvalstybinės procedūros) ir naudoti sąveikias priemones (formas, programinę įrangą, registrus ir kt.), kurias galima sukurti tik ES lygmeniu.

•Proporcingumo principas

Šio pasiūlymo tikslai – apsaugoti pagrindines suaugusiųjų teises, padidinti tarpvalstybinių procesų, susijusių su suaugusiųjų apsauga, veiksmingumą ir spartą ir pagerinti tarpvalstybinių sandorių teisinį tikrumą bei nuspėjamumą. Šiuo tikslu pasiūlymu suderinamos valstybių narių taisyklės dėl tarptautinės jurisdikcijos, taikytinos teisės, apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo, taip pat dėl autentiškų dokumentų pripažinimo. Jame taip pat nustatomos taisyklės, kuriomis įgyvendinami atstovavimo įgaliojimai visose valstybėse narėse. Galiausiai juo numatoma sukurti priemones, kuriomis būtų gerinamas ir paspartintas valstybių narių bendradarbiavimas šioje srityje. 

Šiuo pasiūlymu neviršijama tai, kas būtina jo tikslams pasiekti.

Pavyzdžiui, juo nedaromas poveikis nacionalinėms taisyklėms, kuriomis reglamentuojama suaugusiesiems, kurių veiksnumas yra sumažėjęs, teikiama parama; jis taikomas tik jurisdikcijos kolizijos, teisės kolizijos arba užsienio priemonių ar dokumentų pripažinimo tarpvalstybinėse situacijose atvejais.

Be to, šiame pasiūlyme nurodyta Europos atstovavimo pažyma yra neprivaloma ir ji nepakeis lygiaverčių nacionalinių dokumentų, kuriais įrodomas atstovavimas.

Pasiūlyme reikalaujama, kad valstybės narės sukurtų priemonių ir atstovavimo įgaliojimų registrą ir jį sujungtų su kitų valstybių narių registrais. Taip siekiama užtikrinti, kad tarpvalstybiniais atvejais būtų išlaikyta suaugusiųjų apsauga ir kad jiems judant ES būtų gerbiama jų teisė patiems priimti sprendimus, įskaitant laisvę savarankiškai pasirinkti savo atstovą ir (arba) būsimus susitarimus. Tačiau duomenų, kurie turi būti registruojami ir kuriais turi būti dalijamasi per registrų sąsają pagal šį pasiūlymą, rinkinys yra labai ribotas ir suteikia informacijos tik apie esamą suaugusiojo apsaugą. Be to, valstybės narės ir toliau bus atsakingos už nacionalinių institucijų, galinčių naudotis jungtine registrų sistema, paskyrimą. 

Taigi pasiūlymas proporcingumo principą atitinka.

•Priemonės pasirinkimas

Bendros taisyklės dėl tarptautinės jurisdikcijos, apsaugos priemonių pripažinimo, autentiškų dokumentų pripažinimo ir taikytinos teisės dėl apsaugos priemonių ir atstovavimo įgaliojimų tarpvalstybinėse situacijose gali būti priimtos tik taikant bendrą ES taikomų taisyklių rinkinį.

Be to, visapusiškas institucijų bendradarbiavimas ir kliūčių suaugusiesiems bei jų atstovams pašalinimas gali būti geriau užtikrintas remiantis tarpusavio pasitikėjimo principu. Europos atstovavimo pažyma, tarpvalstybinių ryšių skaitmenizacija ir kalbos barjerų palengvinimas gali būti nustatyti tik reglamente. Galiausiai tik reglamentu užtikrinamas visiškai nuoseklus taisyklių aiškinimas ir taikymas ES. Todėl, atsižvelgiant į ankstesnes ES tarptautinės privatinės teisės priemones, tinkamiausia teisinė priemonė yra reglamentas.

3.EX POST VERTINIMO, KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMO REZULTATAI

•Galiojančių teisės aktų ex post vertinimas / tinkamumo patikrinimas

Netaikoma

•Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis

Prieš pateikiant šį pasiūlymą kartu su lygiagrečiai pateiktu pasiūlymu dėl Tarybos sprendimo tuo pačiu klausimu, vyko išsamios ir plačios konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis.

2022 m. pradžioje buvo surengtos atviros viešos konsultacijos ir paskelbtas kvietimas teikti informaciją. Dauguma respondentų, įskaitant valstybes nares ir advokatams bei notarams atstovaujančias profesines organizacijas, pritarė ES iniciatyvai, pagal kurią valstybės narės būtų įpareigotos ratifikuoti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją, ir paragino parengti konvenciją papildančią ES priemonę. Kai kurie respondentai (neįgaliųjų teisių apsaugos NVO) išreiškė susirūpinimą dėl suaugusiųjų pagrindinių teisių, jei ES priemone pirmenybė būtų teikiama sprendimų, kurie galėtų pažeisti pagrindines suaugusiųjų teises, perdavimui. 

Įgyvendinant Komisijos konsultacijų strategiją, 2022 m. rugsėjo 29 d. buvo surengtas susitikimas internetu su suinteresuotaisiais subjektais. Be to, 2022 m. spalio 27 d. Komisija surengė susitikimą internetu su valstybių narių ekspertais, kad pateiktų informacijos apie suaugusiųjų apsaugos iniciatyvą ir pasikeistų pirminėmis nuomonėmis. Valstybės narės, kurios jau yra Konvencijos šalys, primygtinai paragino kitas valstybes nares ratifikuoti konvenciją. Valstybių narių nurodytos Konvencijos neratifikavimo priežastys buvo susijusios su vyriausybės pasikeitimu, vykstančiomis vidaus diskusijomis ir mažu tarpvalstybinių atvejų, apie kuriuos pranešta, skaičiumi, tačiau pati Konvencija nebuvo kritikuojama.

Galiausiai 2022 m. lapkričio 7–8 d. vykusiame posėdyje konsultuotasi su Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose (ETT civilinėse ir komercinėse bylose) dėl jo galimo vaidmens įgyvendinant būsimą iniciatyvą.

Galima daryti išvadą, kad visa Komisijos konsultacijų veikla buvo reiškiama tvirta parama HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijai ir apskritai ją vykdant gauti teigiami atsiliepimai. Be to, per konsultacijas paaiškėjo, jog dauguma suinteresuotųjų subjektų mano, kad ES lygmeniu reikia papildomų priemonių, ir joms pritaria.

•Tiriamųjų duomenų rinkimas ir naudojimas

2021 m. buvo atliktas teisinis tyrimas 4 . Tyrimo autoriai padarė šias išvadas: i) esama didelių spragų ir nenuoseklumų tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos srityje (jurisdikcijos taisyklės, atstovavimo įgaliojimų pripažinimas, teisinio tikrumo nebuvimas ir praktinės institucijoms kylančios problemos); ii) bendrai ratifikavus HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją ES būtų tiesiogiai išspręstos kai kurios iš tų problemų tarp valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių; ir iii) ES priemonė dar labiau sustiprintų suaugusiųjų apsaugą ir palengvintų jų gyvenimą bei kompetentingų institucijų darbą.

2022 m. buvo baigtas papildomas tyrimas, kuriuo buvo grindžiamas poveikio vertinimo rengimas ir pateikta papildomų įrodymų bei įvairių politikos galimybių esamų problemų ir poveikio analizė. Atliekant šį tyrimą buvo surengtos tolesnės konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis. 

Europos teismų inspekcijos tarnybų tinklo (RESIJ) faktų nustatymo misijos 5 metu atkreiptas dėmesys į nepakankamą suaugusiųjų apsaugą tarpvalstybiniais atvejais ir pateiktos šios rekomendacijos: i) gerinti institucijų mokymą apie turimas priemones; ii) suderinti sąvokas; iii) sukurti Europos atstovavimo pažymą; iv) parengti sąveikius nacionalinius suaugusiųjų apsaugos registrus; ir v) priimti bendrą ES taisyklių rinkinį.

Taip pat iš kitų šaltinių buvo surinktos papildomos ekspertinės žinios tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos tema, pavyzdžiui, iš Europos Parlamento tyrimo 6 , pridėto prie savo iniciatyva teikiamo teisėkūros pranešimo (2016 m.), ir Europos teisės instituto ataskaitos (2020 m.) 7 .

•Poveikio vertinimas

Remdamasi Komisijos Geresnio reglamentavimo gairėmis ir įžanginio poveikio vertinimo išvadomis Komisija parengė šio pasiūlymo poveikio vertinimą. Poveikio vertinime apsvarstytos šios politikos galimybės: i) atskaitos scenarijus; ii) Tarybos sprendimas, kuriuo valstybės narės įpareigojamos per tam tikrą laikotarpį tapti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos šalimi; iii) reglamentas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamos kai kurios Konvencijos taisyklės ir nustatomos papildomos taisyklės, kuriomis siekiama skatinti šalių savarankiškumą, supaprastinti užsienio šalių sprendimų pripažinimo ir vykdymo, autentiškų dokumentų pripažinimo taisykles, sukurti Europos atstovavimo pažymą, teikti teisinę pagalbą, sujungti registrus ir užtikrinti greitą ir veiksmingą bendravimą; ir iv) ii ir iii punktų derinys, t. y. Tarybos sprendimas, kuriuo reglamentuojami atvejai, susiję su ES nepriklausančiomis šalimis, ir reglamentas, grindžiamas Konvencijos taisyklėmis ir gerinantis jos veikimą valstybėse narėse. 

Poveikio vertinimo ataskaitoje išnagrinėtas kiekvienos iš šių galimybių numatomas poveikis, veiksmingumas, ekonomiškumas ir suderinamumas su ES teisine ir politine sistema. Remiantis šiuo vertinimu, buvo pasirinkta „dokumentų rinkinio“ galimybė, kurią sudaro pasiūlymas dėl Tarybos sprendimo dėl HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos ratifikavimo ir pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo siekiama pagerinti valstybių narių teisminį bendradarbiavimą.

Poveikio vertinime padaryta išvada, kad pasirinkta galimybe, taikant nuoseklią teisinę sistemą, būtų reikšmingai pagerinta suaugusiųjų apsauga, užtikrinant teisinį tikrumą, sumažinant ilgai trunkančių teismo procesų skaičių ir jų išvengiant, taip pat galiausiai palengvinant suaugusiųjų apsaugos pripažinimą tarpvalstybiniais atvejais ES viduje ir už jos ribų.

Pasirinkta politikos galimybė taip pat būtų veiksmingiausia sprendžiant su suaugusiųjų apsauga susijusias problemas, nes teisinis, socialinis ir psichologinis poveikis būtų didžiausias. Pasirinkta galimybė darytų aiškų teigiamą poveikį suaugusiųjų teisių, įskaitant pagrindines teises, pvz., jų teisės į nuosavybę, teisės kreiptis į teismą, asmens savarankiškumą ir teisę laisvai judėti, apsaugai. Tai taip pat darytų teigiamą socialinį ir psichologinį poveikį, nes užtikrintų didesnį teisinį tikrumą, suteiktų naudos jų gerovei ir socialinei įtraukčiai bei sumažintų emocinius sunkumus. Būtų sumažintos išlaidos, kurias šiuo metu patiria suaugusieji tarpvalstybinėse situacijose ir valstybės narės. Kitas poveikis nebūtų reikšmingas 8 . Ši politikos galimybė atitiktų „standartiškai skaitmeninį“ principą, nes tarpvalstybinės suaugusiųjų apsaugos procedūros būtų suskaitmenintos pagal reglamentą.

Priėmus bendras ES taisykles, pasirinkus šią galimybę sumažėtų dauguma išlaidų ir administracinė našta, susijusi su teismo procesais, vertimais ir kitomis procedūromis, kuriose dalyvauja neteisminiai subjektai. Apskaičiuota, kad suaugęs asmuo arba atstovas tarpvalstybinėje byloje vidutiniškai sutaupytų nuo 40 EUR iki 9 000 EUR.

2023 m. sausio 20 d. Reglamentavimo patikros valdyba teigiamai įvertino poveikio vertinimą.

•Reglamentavimo tinkamumas ir supaprastinimas

Netaikoma

•Pagrindinės teisės

Šiuo reglamentu skatinama teisė į savarankiškumą ir laisvė patiems priimti sprendimus, sudarant palankesnes sąlygas suaugusiesiems suteiktų atstovavimo įgaliojimų perdavimui. Tai visų pirma užtikrinama sukuriant Europos atstovavimo pažymą, kuri suaugusiojo paskirtiems atstovams sudarytų sąlygas lengvai įrodyti savo įgaliojimų užsienyje pobūdį ir apimtį. Tai taip pat bus garantuojama taisyklėmis dėl autentiškų dokumentų priėmimo, kuriomis bus užtikrinta, kad ES būtų pripažinta tų dokumentų įrodomoji galia. Be to, registrų sąsaja užtikrins, kad vienoje valstybėje narėje užregistruotų atstovavimo įgaliojimų neignoruotų kitos valstybės narės kompetentinga institucija dėl to, kad trūksta informacijos apie jų buvimą, ir kad taip būtų gerbiama suaugusiojo valia ir pageidavimai.

Be to, šiuo pasiūlymu bus užtikrinta, kad tarpvalstybiniais atvejais bendros tarptautinės privatinės teisės taisyklės dėl suaugusiųjų apsaugos būtų taikomos ir aiškinamos laikantis JT NTK. Šis reglamentas dar labiau palengvins valstybių narių dalijimąsi gerąja patirtimi jo įgyvendinimo metu, pasitelkiant ETT civilinėse ir komercinėse bylose, e. teisingumo portalą ir mokymo veiklą.

Galiausiai pasiūlymu remiamos kitos suaugusiųjų teisės, kurioms šiuo metu nuolat gresia pavojus arba kurios tarptautiniu mastu yra pažeidžiamos, pavyzdžiui, teisės į lygybę prieš įstatymą, teisė į nuosavybę, teisė kreiptis į teismą ir teisė laisvai judėti.

4.POVEIKIS BIUDŽETUI

Valstybės narės gali patirti vienkartinių išlaidų, kad prisitaikytų prie reglamento, visų pirma išlaidų, susijusių su pagrindinių institucijų steigimu arba teisėjų ir kitų kompetentingų institucijų mokymu dėl naujųjų taisyklių. Gali būti nedidelių pasikartojančių išlaidų, pavyzdžiui, dėl tęstinio institucijų mokymo arba reglamento taikymo stebėsenos. Nesitikima, kad šios išlaidos bus reikšmingos, jos būtų padengtos reglamento padidėjusiu veiksmingumu ir sutaupytomis išlaidomis.

Valstybės narės taip pat gali patirti išlaidų, susijusių su decentralizuotos IT sistemos prieigos taškų įrengimu ir priežiūra savo teritorijose bei nacionalinių IT sistemų pritaikymu, kad jos galėtų sąveikauti su prieigos taškais. Be to, valstybėms narėms taip pat gali tekti įdiegti Komisijos sukurtą nuorodų sistemos programinę įrangą, o tai taip pat gali būti susiję su tam tikromis išlaidomis. Šios išlaidos yra būtinos, kad kompetentingos institucijos galėtų palaikyti elektroninius ryšius per decentralizuotą IT sistemą, tuo pat metu asmenims ir kompetentingoms institucijoms palaikant ryšius per Europos e. teisingumo portale įdiegtą Europos elektroninės prieigos punktą. Tačiau šios išlaidos būtų reikalingos ne tik dėl šio pasiūlymo, nes decentralizuota IT sistema būtų naudojama visų ES teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose priemonių atveju. Be to, valstybės narės galėtų prašyti dotacijų šioms išlaidoms finansuoti pagal atitinkamas ES finansines programas.

Valstybės narės patirs konkrečių vienkartinių išlaidų, susijusių su vieno ar daugiau skaitmeninių registrų įsteigimu ir jų susiejimu su kitų valstybių narių registrais, pasikartojančių techninės priežiūros išlaidų juos sukūrus.

Šias išlaidas gerokai atsvertų bendra suaugusiųjų ir jų atstovų sutaupytų bylos nagrinėjimo išlaidų suma.

Dėl institucijų tarpusavio ir fizinių asmenų bei institucijų ryšių skaitmeninimo bei registrų sąsajos Komisija taip pat patirtų papildomų išlaidų. Komisija valstybių narių kompetentingoms institucijoms suteiks bendrą nuorodų sistemos programinę įrangą, parengs ir prižiūrės naują į skaitmenizacijos pasiūlymą 9 įtraukto Europos elektroninės prieigos punkto modulį ir kurs bei prižiūrės registrų sąsajos programinę įrangą. Išsami informacija apie šias išlaidas pateikiama prie šio pasiūlymo pridedamoje finansinėje ataskaitoje ir poveikio vertinime. 

5.KITI ELEMENTAI

•Įgyvendinimo planai ir stebėsena, vertinimas ir ataskaitų teikimo tvarka

Reglamentas tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, todėl jo nereikia perkelti į nacionalinę teisę.

Pasiūlyme numatomos atitinkamos stebėsenos, vertinimo ir ataskaitų teikimo pareigos. Visų pirma, praktinis reglamento taikymas būtų stebimas reguliariai rengiant ETT civilinėse ir komercinėse bylose susirinkimus, kuriuose dalyvautų valstybių narių ekspertai. Be to, Komisija visapusiškai įvertintų reglamento taikymą praėjus dešimt metų po reglamento įsigaliojimo dienos. Vertinimas būtų atliekamas, be kita ko, remiantis valstybių narių institucijų, išorės ekspertų ir suinteresuotųjų šalių pateikiama informacija.

•Išsamus konkrečių pasiūlymo nuostatų paaiškinimas

•I skyriuje apibrėžiama reglamento, kuris taikomas civilinėms byloms, susijusioms su suaugusiųjų apsauga (1 straipsnis), taikymo sritis, pateikiant nebaigtinį klausimų, kuriems taikomas reglamentas, sąrašą ir išsamų klausimų, kuriems reglamentas netaikomas, sąrašą. Jame taip pat nurodomas reglamento dalykas (2 straipsnis) ir pateikiamos reglamente vartojamų sąvokų apibrėžtys (3 straipsnis). 

•II skyriuje nustatytos bendrosios tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, darant tiesioginę nuorodą į HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos II skyriuje numatytas taisykles. Reglamento 6 ir 7 straipsniuose numatytas papildomas ir neišimtinis jurisdikcijos pagrindas, taikytinas ES, kai jurisdikciją pasirenka suaugęs asmuo. Į šį pasirinkimą turėtų būti atsižvelgiama laikantis trijų 6 straipsnyje išvardytų kumuliacinių sąlygų, įpareigojant informuoti valstybės narės, kurioje yra suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta, pagrindinę instituciją.

•III skyriuje nustatytos taikytinos teisės taisyklės, darant tiesioginę nuorodą į HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos III skyrių.

•IV skyriaus 1 skirsnyje numatytas automatinis priemonių, kurių ėmėsi valstybių narių institucijos, pripažinimas siekiant įgyvendinti tarpusavio pripažinimo principą, grindžiamą tarpusavio pasitikėjimo ES principu. Nepripažinimo pagrindai yra tik patys būtiniausi ir jais visų pirma siekiama apsaugoti pagrindines suaugusiųjų teises net ir tarpvalstybinėse situacijose. Pavyzdžiui, neatsižvelgiant į nacionalines procedūras ir teisės aktus, priemonė, kurios imtasi nesuteikus suaugusiajam galimybės būti išklausytam, gali nebūti pripažinta. Viešosios tvarkos išimtis gali būti taikoma tik išimtinėmis aplinkybėmis, visų pirma akivaizdaus suaugusiųjų pagrindinių teisių pažeidimo atveju. To skyriaus 2 skirsnyje panaikinama egzekvatūra (procedūros, pagal kurias vienoje valstybėje narėje priimta priemonė pripažįstama vykdytina kitoje valstybėje narėje) dėl priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės institucijos. 3 skirsnyje nustatytos procedūrinės taisyklės, kurios taikomos kreipiantis į valstybės narės institucijas dėl priemonės taikymo, užginčijimo ar pripažinimo arba siekiant ją vykdyti. 

•V skyriuje nustatytos taisyklės dėl autentiškų dokumentų, kuriuos parengė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos, pripažinimo vienoje valstybėje narėje, taip palengvinant jų perdavimą ES. Autentiškų dokumentų pripažinimu užtikrinama, kad jie turėtų tokią pačią visapusišką ir išsamią įrodomąją galią kitose valstybėse narėse kaip ir jų kilmės valstybėje narėje. Tai apima ir užregistruotų dokumentų turinį, ir juose esančius faktus. Autentiškiems dokumentams taikoma tokia pati autentiškumo ir vykdymo prezumpcija kaip ir jų kilmės valstybėje narėje. 

•VI skyriaus 1 skirsnyje dėl bendradarbiavimo nustatomos pagrindinės institucijos, kurios padeda taikyti reglamentą ir gerina suaugusiųjų apsaugą tarpvalstybiniais atvejais, kurie patenka į reglamento taikymo sritį. Pasiūlyme nustatomos konkrečios procedūros, skirtos: i) suaugusiojo arba asmens, galinčio padėti suaugusiajam, buvimo vietai nustatyti; ii) gauti pagrindinės institucijos sutikimą prieš suaugusį asmenį įkurdinant kitoje valstybėje narėje; ir iii) institucijos arba valstybės institucijos vardu arba jai prižiūrint paskirti veikiantį asmenį suaugusiojo atstovu užsienyje. 2 skirsnyje nustatytos tiesioginio institucijų bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo taisyklės, prireikus per pagrindines institucijas, siekiant padėti įgyvendinti priemonę arba kilus dideliam pavojui. 27 straipsnyje numatytas teisinis pagrindas dėl tiesioginio teisminių ir administracinių institucijų ryšių palaikymo. 3 skirsnyje nustatytos bendrosios įvairių valstybių narių pagrindinių institucijų arba kompetentingų institucijų bendradarbiavimo taisyklės. Jame taip pat nustatytos taisyklės dėl pareiškėjų, kurie naudojasi teisine pagalba savo kilmės valstybėje narėje, teisės į teisinę pagalbą. Taip užtikrinama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą bylose dėl priemonės pripažinimo ar nepripažinimo arba įteikiant dokumentą kitoje valstybėje narėje.

•VII skyriuje nustatoma Europos atstovavimo pažyma, kuri suaugusiųjų atstovams sudarys sąlygas lengvai ir veiksmingai parodyti savo įgaliojimus kitoje valstybėje narėje. Valstybės narės turėtų paskirti instituciją, kuri išduotų pažymą. Ši institucija turėtų turėti pakankamai žinių apie atvejį, su kuriuo susijusi pažyma, ir galimybę pasinaudoti atitinkama informacija, kad paprašius galėtų greitai išduoti pažymą. Ši pažyma nepakeičia kitų kai kuriose valstybėse narėse naudojamų pažymų. Liudijimai pridedami prie bet kokios apsaugos priemonės ar autentiško dokumento , kad kitų valstybių narių kompetentingos institucijos juos pripažintų, vykdytų arba priimtų. Tačiau siūloma pažyma turėtų būti naudojama kaip atskiras dokumentas atstovo įgaliojimams parodyti, visų pirma tais atvejais, kai suaugusiojo vardu arba jam padėdami jie turi kreiptis į neteisminius subjektus.

•VIII skyriumi siekiama pagerinti informacijos apie suaugusiojo apsaugą teikimą kompetentingoms ES institucijoms. Taip užtikrinama, kad visoje ES būtų paisoma priemonių, kurių imtasi kitoje valstybėje narėje, arba suaugusiojo kitoje valstybėje narėje suteiktų atstovavimo įgaliojimų. Todėl juo valstybės narės įpareigojamos sukurti vieną ar daugiau priemonių, kurių ėmėsi jų institucijos, registrą (-ų). Be to, kai nacionalinėje teisėje numatyti kompetentingos institucijos patvirtinti atstovavimo įgaliojimai, valstybės narės turi sudaryti tų patvirtintų atstovavimo įgaliojimų registrą. Valstybės narės taip pat turi užtikrinti, kad tie registrai, taip pat bet kuris kitas esamas pagal nacionalinę teisę sukurtas atstovavimo įgaliojimų registras, būtų sujungti per Komisijos sukurtą sąsajos sistemą. Registre turi būti registruojamas būtiniausias duomenų rinkinys, kad kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms būtų suteikta pakankamai informacijos apie priemonės buvimą arba įgaliojimus atstovauti konkrečiam suaugusiam asmeniui.

•IX skyriuje numatytas privalomas kompetentingų institucijų arba pagrindinių institucijų skaitmeninių ryšių naudojimas ir neprivalomas fizinių asmenų ir kompetentingų institucijų skaitmeninių ryšių naudojimas.

•Pasiūlymo prieduose pateikiamos įvairios formos, kurios turėtų sumažinti vertimo raštu poreikį ir palengvinti bendravimą bei informacijos perdavimą tarpvalstybiniais atvejais ES.

•I ir II priedais siekiama palengvinti priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės institucijos, pripažinimą ir vykdymą bei valstybės narės institucijų parengtų autentiškų dokumentų pripažinimą. 

•IV–X priedai yra standartinės formos, kuriomis siekiama palengvinti ryšių palaikymą tarp fizinių asmenų ir kompetentingų institucijų arba tarp skirtingų valstybių narių kompetentingų institucijų ar pagrindinių institucijų.

•Galiausiai pasiūlyme pateikiama forma, kurią kompetentingos institucijos turi naudoti išduodamos Europos atstovavimo pažymą (III priedas).

2023/0169 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS

dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, priemonių pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo suaugusiųjų apsaugos srityje

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 81 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)šio reglamento tikslas – tarpvalstybiniais atvejais nustatyti suaugusiųjų, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų, apsaugos taisykles. Visų pirma šiame reglamente nustatomos jurisdikcijos, taikytinos teisės, priemonių pripažinimo ir vykdymo, autentiškų dokumentų pripažinimo ir valstybių narių kompetentingų institucijų bei pagrindinių institucijų bendradarbiavimo taisyklės;

(2)Sąjungos tikslas yra kurti, puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, visapusiškai gerbiant pagrindines teises, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Kad būtų palaipsniui sukurta tokia erdvė, Sąjunga turi nustatyti, be kita ko, priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, visų pirma tais atvejais, kai tai būtina tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti;

(3)laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 81 straipsnio 2 dalies, tokios priemonės gali apimti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti valstybėse narėse taikomų taisyklių dėl teisės ir jurisdikcijos kolizijos suderinamumą bei nuosprendžių ir sprendimų neteisminėse bylose tarpusavio pripažinimą ir vykdymą;

(4)Sąjunga priėmė keletą teisėkūros procedūra priimamų aktų teisminio bendradarbiavimo tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose srityje. Išskyrus Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 10 13 straipsnyje nustatytą taisyklę dėl fizinių asmenų veiksnumo vykdant tarpvalstybines sutartines prievoles civilinėse ir komercinėse bylose, nė vienu iš tų Sąjungos teisėkūros procedūra priimamu aktų nereglamentuojami tarpvalstybiniai fizinių asmenų veiksnumo aspektai. Be to, nė vienu Sąjungos teisės aktu nereglamentuojami civiliniai suaugusių asmenų tarpvalstybinės apsaugos aspektai, kai jie dėl kliūčių, su kuriomis jie susiduria dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo, ir dėl įvairių asmeninių veiksnių ir su gyvenamąja aplinka susijusių veiksnių, negali apginti savo interesų arba kai jiems gali prireikti, kad vienoje valstybėje narėje teikiama parama ir apsaugos priemonės jiems naudojantis savo veiksnumu ir toliau būtų teikiamos visoje Sąjungoje;

(5)nesant tokių bendrų taisyklių, suaugusiesiems, kurie negali apginti savo interesų tarpvalstybinėse situacijose, gali kilti įvairių sunkumų, įskaitant atvejus, kai tie suaugusieji persikelia į kitą valstybę narę arba kai jie turi nekilnojamojo turto ar kito turto kitoje valstybėje narėje. Sunkumų gali kilti, pavyzdžiui, kai priemonės, kurių imtasi vienoje valstybėje narėje siekiant apsaugoti suaugusiuosius, įskaitant paramos priemones, skirtas jų veiksnumui įgyvendinti, turi būti taikomos kitose valstybėse narėse arba kai vėliau užsienyje reikia pasinaudoti suaugusiųjų suteiktais atstovavimo įgaliojimais, kad juos vykdytų jų atstovai, kai suaugusieji negali apginti savo interesų. Šie sunkumai gali turėti rimtų neigiamų padarinių teisiniam tikrumui tarpvalstybinių sandorių atveju, taip pat suaugusiųjų teisėms ir gerovei bei pagarbai jų orumui. Visų pirma gali būti daromas neigiamas poveikis pagrindinėms suaugusiųjų teisėms, pavyzdžiui, teisei kreiptis į teismą, teisei į savarankiškumą, teisei į nuosavybę ir laisvą judėjimą;

(6)todėl tarptautinės privatinės teisės taisyklės, kuriomis reglamentuojami tarpvalstybiniai atvejai, yra būtinos siekiant sustiprinti suaugusiųjų, kurių asmeniniai gebėjimai yra sutrikę arba nepakankami, pagrindinių teisių apsaugą. Tarptautiniu lygmeniu 2000 m. sausio 13 d. Konvencijoje dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos (toliau HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija) numatytos taisyklės dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, tų suaugusių asmenų apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo, dėl taikytinos teisės atstovavimo įgaliojimams ir jos susitariančiųjų šalių kompetentingų institucijų arba pagrindinių institucijų bendradarbiavimo taisyklės;

(7)HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija neužkerta kelio jos susitariančiosioms šalims plėsti bendradarbiavimą suaugusiųjų apsaugos srityje, viršijant pačios Konvencijos nuostatas, ar net nesilaikyti jos taisyklių tarpusavio santykių srityje. Laikantis HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 49 straipsnio 2 ir 3 dalių, šiuo reglamentu nustatomos taisyklės tais klausimais, kuriems taikoma ta konvencija, suaugusiųjų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, atžvilgiu. Šiuo reglamentu nustatytos taisyklės neturėtų daryti poveikio tos konvencijos taikymui valstybių narių santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, kurios yra HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos susitariančiosios šalys; 

(8)į šį reglamentą turėtų būti įtrauktos tam tikros HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos taisyklės, visų pirma dėl tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės, ir jos turėtų būti tiesiogiai taikomos santykiuose tarp valstybių narių. Tačiau tikslinga, kad santykiuose tarp valstybių narių Sąjunga toliau stiprintų suaugusių asmenų apsaugą tarpvalstybinėse situacijose Sąjungoje, remdamasi valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu ir patirtimi kitose teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityse. Todėl šiuo reglamentu turėtų būti papildytos HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos taisyklės, nustatant taisykles, kuriomis siekiama supaprastinti, racionalizuoti ir modernizuoti procedūras ir valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą. Visų pirma turėtų būti teikiama galimybė puoselėti suaugusiųjų teisę į savarankiškumą ir jų teisę naudotis veiksnumu vienodomis teisėmis su kitais asmenimis, sudarant palankesnes sąlygas tarpvalstybiniu mastu naudotis atstovavimo įgaliojimais, pagal kuriuos suaugusieji iš anksto pasirūpintų savo apsauga tam tikram laikotarpiui, kai jie negalės ginti savo interesų, ir visapusiškai bei nedelsiant atsižvelgti į suaugusiųjų pasirinkimus;

(9)atsižvelgiant į šio reglamento ir HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos papildomumą, taip pat į poreikį užtikrinti nuolatinę suaugusiųjų apsaugą tarpvalstybinėse situacijose, susijusiose su valstybėmis narėmis ir trečiosiomis šalimis, šiame reglamente nustatytų taisyklių ir HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos nuostatų aiškinimas, kai įmanoma, turėtų būti suderintas;

(10)be to, šiame reglamente nustatytų taisyklių aiškinimas turėtų būti grindžiamas jo tikslais – stiprinti suaugusiųjų pagrindinių teisių ir laisvių bei kitų teisių apsaugą tarpvalstybinėse situacijose, įskaitant jų teisę į savarankiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į nuosavybę, teisę būti išklausytam, teisę laisvai judėti ir teisę į lygybę. Šiuo atžvilgiu šis reglamentas grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) ir tarptautine žmogaus teisių teise šioje srityje. Visų pirma, didelė dalis suaugusiųjų, kuriems taikomas šis reglamentas, yra neįgalieji. Jų teisės, įskaitant teisę į lygybę prieš įstatymą, neliečiamumą, teisę kreiptis į teismą ir pagarbą jų prigimtiniam orumui bei asmens savarankiškumui, užtikrinamos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija 11 (toliau – JT NTK), kurios šalys yra ir Sąjunga, ir jos valstybės narės. JT NTK saugomos teisės turi būti saugomos tiek nacionaliniais, tiek tarpvalstybiniais atvejais, o tais atvejais, kai imamasi priemonių neįgaliųjų atžvilgiu, tos priemonės turi atitikti JT NTK. Šis reglamentas, kuriuo nustatomos tarptautinės privatinės teisės taisyklės tarpvalstybiniais atvejais, turėtų būti taikomas nuosekliai laikantis įsipareigojimų žmogaus teisių srityje pagal JT NTK, visų pirma pagal jos 3, 9, 12 ir 19 straipsnius. Kaip JT NTK susitariančiosios šalys, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų nacionalinės materialinės ir procesinės teisės aktai dėl elgesio su suaugusiaisiais atitiktų JT NTK nustatytus įsipareigojimus žmogaus teisių srityje. Visų pirma valstybės narės turi gerbti suaugusiųjų lygybę prieš įstatymą ir jų teisę naudotis veiksnumu vienodomis teisėmis su kitais asmenimis visais gyvenimo aspektais, suteikiant tokią paramą, kurios jiems gali prireikti, taip pat gerbti suaugusiųjų savarankiškumą ir neliečiamumą pagal JT NTK 12 straipsnį;

(11)greta suaugusiųjų pagrindinių teisių ir laisvių bei kitų teisių apsaugos tarpvalstybinėse situacijose, įskaitant pagarbą jų valiai ir pageidavimams, šiuo reglamentu taip pat siekiama pagerinti teisminių ir administracinių procesų, susijusių su suaugusiųjų apsauga, veiksmingumą ir spartą supaprastinant ir racionalizuojant bendradarbiavimo tarpvalstybiniuose procesuose mechanizmus. Juo taip pat siekiama didinti tarpvalstybinių sandorių teisinį tikrumą ir nuspėjamumą tiek suaugusiųjų, tiek jų atstovų ir kitų šalių, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra viešieji, ar privatieji subjektai, atveju. Užtikrinus didesnį teisinį tikrumą ir paprastesnes, racionalizuotas ir suskaitmenintas procedūras, asmenys taip pat turėtų būti paskatinti naudotis savo teise laisvai judėti;

(12)šis reglamentas turėtų būti taikomas civilinėms byloms, susijusioms su suaugusiųjų apsauga, visų pirma susijusioms su priemonėmis, autentiškais dokumentais ir atstovavimo įgaliojimais, kuriais siekiama apsaugoti suaugusį asmenį. Apsauga reikalinga dėl suaugusiojo asmeninių gebėjimų nepakankamumo arba sutrikimo, kuris gali būti nuolatinis arba laikinas ir, be kita ko, fizinio ar psichologinio ir socialinio pobūdžio, arba sukeltas su amžiumi susijusios ligos, pavyzdžiui, Alzheimerio ligos, ar sveikatos būklės, pvz., komos. Apsauga visų pirma reikalinga tais atvejais, kai sąveikos su įvairiais aplinkos ir asmeniniais veiksniais kliūtys trukdo jiems dalyvauti visuomenės gyvenime vienodomis teisėmis su kitais asmenimis, ypač kai dėl suaugusiojo asmeninių gebėjimų nepakankamumo ar sutrikimo tas suaugęs asmuo negali rūpintis savo interesais, pavyzdžiui, turtiniais interesais ir asmeniniais ar sveikatos interesais. Rimtas giminaičių, už kuriuos yra atsakingas suaugęs asmuo, asmeninių ar turtinių interesų nepaisymas taip pat gali būti susijęs su suaugusiojo asmeninių gebėjimų sutrikimu arba nepakankamumu;

(13)jeigu imtasi vaiko apsaugos priemonių ir jos turi likti galioti arba įsigalioti vaikui sulaukus pilnametystės, jos turėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį vaikui sukakus 18 metų;

(14)kiekvienos valstybės narės teisės sistemose vartojamos skirtingos apsaugos priemonių sąvokos ir šie sąvokų skirtumai neturėtų daryti poveikio tų apsaugos priemonių pripažinimui kitose valstybėse narėse;

(15)neatsižvelgiant į kiekvienoje valstybėje narėje vartojamą teisės terminiją, priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti suaugusiuosius ir kurių imamasi paisant atitinkamų suaugusiųjų pagrindinių teisių, Sąjungoje turėtų judėti be kliūčių. Šiuo tikslu šis reglamentas turėtų būti aiškinamas pagal Chartiją ir JT NTK. Siekiant apsaugoti teisę į savarankiškumą, šiame reglamente turėtų būti numatytos apsaugos priemonės ir turėtų būti numatyta galimybė atsisakyti pripažinti priemones, kurių imtasi nesuteikus suaugusiajam galimybės būti išklausytam, išskyrus pagrįstas išimtines aplinkybes, susijusias su situacijos skubumu, arba priemones, kurios akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai. Vertindamos, ar kitos valstybės narės institucijų taikoma priemonė akivaizdžiai neprieštarauja viešajai tvarkai, valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti priemonę, institucijos turėtų įvertinti, ar ta priemone užtikrinamos suaugusiojo pagrindinės teisės, atsižvelgdamos į JT NTK 3, 9, 12 ir 19 straipsnius;

(16)siekiant užtikrinti vienodą šio reglamento aiškinimą, šiame reglamente visų pirma turėtų būti apibrėžtos suaugusiųjų, atstovų ir institucijų sąvokos, kurių reikšmė valstybių narių teisės sistemose gali skirtis. Šiame reglamente suaugęs asmuo – tai aštuoniolikos metų sulaukęs asmuo. Atsižvelgiant į aplinkybes, tai turėtų būti susiję, pavyzdžiui, su suaugusiaisiais, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų, arba su suaugusiaisiais, kurie suteikė atstovavimo įgaliojimus vykdymo tikslais, kai tie suaugusieji negali apginti savo interesų;

(17)nuorodos į „atstovą“ šiame reglamente turėtų būti suprantamos atitinkamai kaip nuorodos į vieną ar daugiau atstovų; 

(18)šiame reglamente ir vadovaujantis HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje vartojamomis sąvokomis, sąvoka „ institucija“ turėtų būti aiškinama kaip nurodanti teismines ar administracines institucijas, kurios imasi suaugusiojo apsaugai skirtų priemonių. Plačiąja prasme „kompetentinga institucija“ turėtų būti aiškinama kaip nurodanti valstybės narės instituciją, atsakingą už suaugusiųjų apsaugos sritį. Tai apima institucijas, kurios imasi priemonių, autentiškus dokumentus rengiančias institucijas ir institucijas, išduodančias liudijimus, formas arba Europos atstovavimo pažymą. Ji taip pat apima kitas institucijas arba subjektus, oficialiai veikiančius su suaugusiųjų apsauga susijusiais klausimais, pavyzdžiui, atsakingus už priemonių priežiūrą ar įgyvendinimą;

(19)HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje turėtų būti nustatytos tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės taisyklės dėl suaugusiųjų apsaugos, siekiant išvengti neatitikimų ir kiek įmanoma užtikrinti, kad tos pačios taisyklės būtų taikomos byloje, susijusioje su valstybėmis narėmis ir trečiosiomis šalimis, kurios yra tos konvencijos šalys. Gali būti, kad kai kurios valstybės narės šio reglamento taikymo metu nebus HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos susitariančiosios šalys. Siekiant atsižvelgti į visus scenarijus, prie šio reglamento turėtų būti pridėta HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija;  

(20)tikslinga papildyti HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje nustatytą tarptautinės jurisdikcijos sistemą, kad būtų deramai atsižvelgiama į Sąjungoje suaugusių asmenų pasirinktą jurisdikciją. Siekiant geriau apsaugoti suaugusiųjų teisę į savarankiškumą, turėtų būti gerbiama suaugusių asmenų pasirinkta jurisdikcija nustatant jų atstovavimo ateityje tvarką, nereikalaujant papildomų procesų, visų pirma siekiant valstybių narių, kuriose yra suaugusiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta, institucijos patvirtinimo. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad suaugusiojo asmeninė ar finansinė padėtis gali kisti nuo jurisdikcijos pasirinkimo momento iki momento, kai suaugusiajam prireikia apsaugos, pasirinkti teismai turėtų turėti galimybę įvertinti, ar suaugusiojo pasirinkimas kreipimosi į teismą momentu vis dar atitinka to suaugusiojo interesus. Šis vertinimas visų pirma turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į suaugusiojo nuomonę ir į jo gyvenimo sąlygų ir turto pokyčių, įvykusių nuo jurisdikcijos pasirinkimo momento, reikšmingumą;

(21)nustačius papildomą jurisdikcijos pagrindą, grindžiamą suaugusiojo pasirinkimu, neturėtų būti sutrikdytas HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje nustatytas mechanizmas, taip pat neturėtų būti daromas poveikis institucijų tarpusavio ryšių veiksmingumui ir turėtų būti išvengta teigiamų ir neigiamų jurisdikcijos kolizijų. Todėl HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 7, 9, 10 ir 11 straipsniuose nustatyti mechanizmai, kuriais pirmenybė teikiama tam tikriems jurisdikcijos pagrindams, ribojamas tam tikrų priemonių poveikis ir nustatomas nuolatinės gyvenamosios vietos institucijų ir institucijų, turinčių subsidiarią ar gretutinę jurisdikciją keitimasis informacija, Sąjungoje taip pat turėtų būti taikomi toms institucijoms, kurios naudojasi savo jurisdikcija pagal suaugusiojo pasirinkimą. Todėl tos nuostatos turėtų būti taikomos suaugusiojo pasirinktoms institucijoms taip pat, kaip jos taikomos nuolatinės gyvenamosios vietos institucijoms;

(22)institucijos, ketinančios pasinaudoti savo jurisdikcija pagal suaugusiojo pasirinkimą, neturėtų naudotis savo jurisdikcija, jei suaugusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos institucijos jau pasinaudojo savo jurisdikcija, visų pirma tais atvejais, kai tos institucijos ėmėsi priemonės arba nusprendė nesiimti jokių priemonių, arba kai jose nagrinėjama byla;

(23)į reglamentą turėtų būti visapusiškai įtrauktos taikytinos teisės taisyklės, kurios nustatytos HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijoje. Siekiant užtikrinti nuoseklų šio reglamento taikymą, nuoroda į HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos III skyrių dėl taikytinos teisės turėtų būti suprantama kaip nuoroda į visą skyrių, įskaitant Konvencijos 16 straipsnyje nustatytas atstovavimo įgaliojimų pakeitimo ar nutraukimo taisykles;

(24)tarpusavio pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje pagrindžia principą, kad valstybėje narėje priimtos suaugusiųjų apsaugai skirtos priemonės turėtų būti pripažįstamos visose valstybėse narėse, nereikalaujant taikyti jokios specialios procedūros. Tai neturėtų užkirsti kelio bet kuriam suinteresuotajam asmeniui prašyti priimti sprendimą, kad yra arba nėra pagrindų atsisakyti pripažinti priemonę. Tai, kas turėtų būti laikoma suinteresuotuoju asmeniu, turinčiu teisę pateikti tokį prašymą, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje pateikiamas toks prašymas, nacionalinę teisę. Siekiant apsaugoti suaugusių asmenų teisę kreiptis į teismą ir suteikti jiems pakankamai teisių gynimo priemonių, neatsižvelgiant į priemonės pobūdį ir mastą, suaugusieji turėtų turėti teisę prašyti priimti sprendimą, kad yra arba nėra atsisakymo pagrindų;

(25)priemonių pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimo principu. Todėl nepripažinimo pagrindų turėtų būti kuo mažiau, atsižvelgiant į pagrindinį šio reglamento tikslą – palengvinti priemonių pripažinimą ir vykdymą, atstovavimo įgaliojimų perdavimą ir veiksmingai apsaugoti suaugusiųjų teises. Visų pirma kilmės valstybės narės institucijų jurisdikcija neturėtų būti peržiūrima;

(26)atsisakyti pripažinti priemonę turėtų būti galima tik tuo atveju, jei yra vienas ar daugiau atsisakymo pripažinti pagrindų. Siekiant laikytis tarpusavio pasitikėjimo principo, šiame reglamente pateiktas atsisakymo pripažinti pagrindų sąrašas turėtų būti baigtinis. Suaugusių asmenų apsaugai skirtos priemonės gali būti ilgalaikės ir gali būti viena po kitos koreguojamos. Taisyklėse, taikomose atsisakymui pripažinti priemones, ilgainiui turėtų būti atsižvelgiama į tuos pokyčius. Todėl vėlesnė priemonė, kurios imtasi trečiojoje šalyje, kuri būtų turėjusi jurisdikciją pagal šio reglamento taisykles, turėtų pakeisti ankstesnę priemonę tiek, kiek ji yra nesuderinama. Siekiant išvengti atvejų, kai valstybėse narėse imamasi nesuderinamų priemonių, šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta uždara jurisdikcijos sistema ir kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų tarpusavio keitimosi informacija mechanizmas; 

(27)procesai, skirti suaugusiojo apsaugai, iš esmės turėtų būti grindžiami suaugusiojo išsakyta nuomone. Todėl suaugusiesiems turėtų būti suteikta veiksminga ir reali galimybė laisvai pareikšti savo nuomonę pagal Chartijos 20, 25, 26 ir 47 straipsnius ir JT NTK 3, 9, 12, 13 ir 19 straipsnius. Suaugusiajam turėtų būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę, išskyrus skubos atvejus, įskaitant atvejus, kai suaugęs asmuo yra visiškai nepajėgus pareikšti savo nuomonės. Priemonė, kurios imtasi nesuteikus suaugusiajam galimybės būti išklausytam, išskyrus išimtines skubos aplinkybes ir įrodytą negebėjimą išreikšti savo nuomonę, gali būti nepripažinta. Tai, kad suaugusysis turėjo galimybę būti išklausytam, Sąjungoje turėtų būti vertinama vienodai ir neturėtų būti vertinama pažeidžiant pagrindinių valstybės narės, kurioje prašoma pripažinimo, procesinių principų. Skubos atvejo pavyzdys – situacija, kai suaugusiajam reikia skubiai atlikti operaciją ir jis dėl savo sveikatos būklės negali pareikšti savo nuomonės; 

(28)suaugusiojo apklausos procedūros ir būdo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal nacionalinę teisę, deramai atsižvelgiant į suaugusiųjų teises į prieinamumą. Kai apklausa reikalinga tarpvalstybinėmis aplinkybėmis, valstybių narių institucijos turėtų naudotis konkrečiomis tarptautinio teisminio bendradarbiavimo priemonėmis, įskaitant, kai tinkama, Reglamente (ES) 2020/1783 12 numatytas priemones;

(29)siekiant atsižvelgti į skirtingas valstybių narių suaugusiųjų apsaugos sistemas, autentiški dokumentai, skirti suaugusiųjų ir jų interesų apsaugai, turėtų būti pripažinti visose valstybėse narėse. Valstybės narės institucijos parengtame autentiškame suaugusiojo ar jo interesų apsaugai skirtame dokumente visų pirma gali būti užregistruoti suaugusiojo suteikti atstovavimo įgaliojimai tam laikotarpiui, kai tas suaugęs asmuo negalės apginti savo interesų, arba tai gali būti išankstinių nurodymų dokumentai, kuriuose užregistruojami suaugusiojo norai ir pageidavimai arba duodami tiesioginiai nurodymai kai kuriais klausimais, įskaitant sveikatą, gerovę ar institucijos skiriamą atstovą. Tokie autentiški dokumentai kitoje valstybėje narėje turėtų turėti tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią. Nustatant konkretaus autentiško dokumento įrodomąją galią kitoje valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią, turėtų būti remiamasi autentiško dokumento įrodomosios galios pobūdžiu ir apimtimi kilmės valstybės narės teisėje; 

(30)siekiant palengvinti priemonių ir autentiškų dokumentų perdavimą Sąjungoje, būtina numatyti, kad kai jie turi būti pripažįstami, vykdomi arba prireikus priimami užsienyje, prie jų būtų pridedami liudijimai. Liudijimų, naudojamų priemonių pripažinimui ir vykdymui bei autentiškų dokumentų pripažinimui, ištaisymo, panaikinimo ir užginčijimo procedūros turėtų būti vykdomos pagal nacionalinę teisę. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, išduodamos liudijimus institucijos vykdo teismines funkcijas, o formų išdavimas yra ankstesnio teismo proceso tęstinumo dalis. Todėl valstybėse narėse turėtų būti užtikrintos tinkamos ir veiksmingos su šiuo išdavimu susijusios teisių gynimo priemonės; 

(31)visose valstybėse narėse turėtų būti paskirtos pagrindinės institucijos. pagrindinės institucijos visų pirma turėtų padėti kompetentingoms institucijoms tarpvalstybiniuose procesuose ir bendradarbiauti tiek bendrais klausimais, tiek konkrečiais atvejais. Atskirais atvejais bendradarbiavimas neturėtų apsiriboti konkrečia teisminės ar administracinės procedūros dalimi ir turėtų būti inicijuojamas bei tęsiamas esant tarpvalstybiniam elementui ir bendradarbiavimo poreikiui; 

(32)siekiant išvengti nereikalingų tarpininkų ir skatinti greitesnę komunikaciją, kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę prašyti informacijos ar pagalbos tiesiogiai iš valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pagrindinės institucijos, tačiau taip pat turėtų turėti galimybę prireikus siųsti savo prašymą per savo valstybės narės pagrindinę instituciją;

(33)pagal JT NTK 19 straipsnį neįgalieji turi turėti galimybę pasirinkti gyvenamąją vietą ir tai, kur ir su kuo jie gyvena, vienodomis teisėmis su kitais asmenimis, ir jie neturi privalėti gyventi tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje. Taikant šį reglamentą, gali susidaryti situacijos, kai valstybės narės institucijoms reikia imtis priemonės dėl suaugusiojo gyvenamosios vietos arba laikino įkurdinimo. Tokių situacijų pavyzdžiai yra atvejai, kai institucijos padeda suaugusiam asmeniui priimti sprendimą dėl jo gyvenamosios vietos arba kai suaugęs asmuo negali pareikšti savo nuomonės ir nėra atstovui suteikęs įgaliojimų priimti sprendimą dėl jo gyvenamosios vietos, ir reikalingas priėmimas į globos įstaigą. Kai toks įkurdinimas turi būti įgyvendintas kitoje valstybėje narėje, prieš imantis tos priemonės turėtų būti vykdoma konsultavimosi procedūra siekiant gauti įgyvendinimo valstybės narės pagrindinės institucijos sutikimą. Kilmės institucijos pateiktame prašyme duoti sutikimą turėtų būti nurodytos siūlomos priemonės priežastys ir, jei įmanoma, atitinkamo suaugusiojo pareikšta nuomonė, atsižvelgiant į JT NTK 19 straipsnį. Įgyvendinimo valstybės narės pagrindinė institucija turėtų turėti galimybę nedelsiant nuspręsti, ar duoti sutikimą, ar atsisakyti jį suteikti. Jei atsakymas nepateikiamas per šešias savaites, tai neturėtų būti suprantama kaip sutikimas, o be sutikimo priemonė neturėtų būti įgyvendinama. Konsultacijos neturėtų būti vykdomos, kai įkurdinama su asmeniu, ir nereikia jokios įgyvendinimo valstybės narės institucijos priežiūros;

(34)tais atvejais, kai suaugęs asmuo turi esminių ryšių su kita valstybe nare nei ta, kurios institucijos turi jurisdikciją pagal šį reglamentą, pavyzdžiui, dėl jo nuolatinio buvimo arba sudėtingo finansinio turto toje valstybėje, gali tekti paskirti atstovą toje kitoje valstybėje narėje. Tokiais atvejais, siekiant užtikrinti suaugusiojo apsaugos tęstinumą, gali prireikti, kad atstovas būtų geografiškai arti suaugusiojo ir gerai išmanytų teisės aktus. Tais atvejais, kai tas atstovas kitoje valstybėje narėje turėtų būti paskirtas iš kompetentingos institucijos, turėtų būti įmanoma prašyti paskirti tokį atstovą tos kitos valstybės narės, su kuria suaugęs asmuo turi esminių ryšių, institucijoms ir turėtų būti įmanoma susigrąžinti patirtas išlaidas;

(35)suaugusiųjų, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų, atstovai turėtų turėti galimybę pasinaudoti savo įgaliojimais atstovauti tiems suaugusiesiems ir apsaugoti tų suaugusių asmenų interesus, nepatirdami kliūčių Sąjungoje. Todėl atstovai turėtų turėti galimybę lengvai įrodyti savo statusą ir įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, valstybėje narėje, kurioje yra suaugusiojo nekilnojamasis ar kitas turtas. Kad jie galėtų tai padaryti, turėtų būti sukurta Europos atstovavimo pažyma (toliau – pažyma). Ta pažyma turėtų būti vienoda pažyma, išduodama naudoti kitoje valstybėje narėje. Siekiant atsižvelgti į subsidiarumo principą, ši pažyma neturėtų pakeisti valstybėse narėse panašiais tikslais naudojamų vidaus dokumentų;

(36)pažymos gali prašyti suaugusiojo atstovas, remdamasis galiojančia priemone arba patvirtintais atstovavimo įgaliojimais (toliau – pirminė priemonė ir pirminiai patvirtinti atstovavimo įgaliojimai). Todėl jis turėtų būti išduodamas tik tais atvejais, kai suaugęs asmuo objektyviai negali apginti savo interesų ir atstovas turi teisę aktyviai atstovauti tam suaugusiam asmeniui vienu ar keliais konkrečiais klausimais. Pažymoje turėtų būti pateikta informacija apie įgaliojimų, kuriais atstovas turi teisę naudotis suaugusiojo vardu, apimtį ir, kai tinkama, apie klausimus, kuriems esant atstovas neturi teisės veikti arba turi teisę veikti tam tikromis sąlygomis;

(37)pažymos naudojimas neturėtų būti privalomas. Tai reiškia, kad suaugusiojo atstovas, turintis teisę prašyti pažymos, neturėtų būti įpareigotas to daryti, tačiau, naudodamasis savo įgaliojimais kitoje valstybėje narėje, turėtų turėti galimybę laisvai naudotis nacionaliniais dokumentais arba kitais pagal šį reglamentą prieinamais dokumentais (priemone arba autentišku dokumentu). Neturėtų būti reikalaujama, kad asmenys, veikiantys savo vardu, pateiktų pažymą, todėl pažyma turėtų būti išduodama tik tiems atstovams, kurie turi įrodyti savo įgaliojimus veikti padedant suaugusiesiems arba jų vardu;

(38)siekiant paspartinti pažymos išdavimą ir užtikrinti, kad pažymą išduodanti kompetentinga institucija turėtų pakankamai informacijos apie nagrinėjamą atvejį, kompetencija išduoti pažymą turėtų būti suteikta kompetentingai institucijai, kuri ėmėsi priemonės arba patvirtino atstovavimo įgaliojimus, arba kitai kompetentingai institucijai, kuri turi galimybę naudotis informacija apie pirminę priemonę arba pirminius atstovavimo įgaliojimus (toliau – išduodančioji institucija). Kiekviena valstybė narė turėtų paskirti savo išduodančiąsias institucijas ir nustatyti, ar jos gali į išdavimo procesą įtraukti kitas kompetentingas įstaigas. Valstybės narės turėtų Komisijai pranešti atitinkamą informaciją, susijusią su jų institucijomis, kurioms suteikti įgaliojimai išduoti pažymą, kad tą informaciją būtų galima paskelbti viešai;

(39)siekiant užtikrinti, kad pažymos išdavimo procesas būtų vienodas visoje Sąjungoje, šiame reglamente turėtų būti nustatytos pažymos išdavimo taisyklės. Išduodančioji institucija turėtų išduoti pažymą gavusi prašymą ir patikrinusi patvirtintinus elementus. Prašymo išduoti pažymą ir pažymos išdavimo procesas turėtų būti supaprastintas taip, kad pažymą išduodanti institucija turėtų prieigą prie pirminės priemonės arba pirminių patvirtintų atstovavimo įgaliojimų ir žinotų apie jų tolesnį galiojimą bei juose pateiktą informaciją. Kai įmanoma, išduodančioji institucija, prieš išduodama pažymą, turėtų patikrinti šiame reglamente nustatytą apsaugos registrų sąsajos sistemą ir patikrinti, ar kitoje valstybėje narėje egzistuoja prieštaringa priemonė arba atstovavimo įgaliojimai. Jeigu pareiškėjas prašyme pažymai gauti nurodo, kad pažyma turėtų būti naudojama jo įgaliojimams konkrečiu tikslu arba konkrečiomis aplinkybėmis įrodyti, išduodančioji institucija turėtų kiek įmanoma į pažymą įtraukti pakankamai išsamią informaciją, nurodančią tą tikslą ar aplinkybes. Pažymos originalas turėtų likti išduodančiojoje institucijoje, kuri pareiškėjui turėtų išduoti vieną ar kelias patvirtintas pažymos kopijas. Pažyma turėtų būti išduodama privaloma forma, nustatyta šio reglamento priede. Siekiant sumažinti vertimo raštu išlaidas, kai pažyma pateikiama kitoje valstybėje narėje, šio reglamento priede pateikta pažymos forma turėtų būti prieinama visomis Sąjungos kalbomis;

(40)siekiant užtikrinti, kad pažyma ir jo patvirtintos kopijos būtų nuolat atnaujinamos ir grindžiamos galiojančia pirmine priemone ar pirminiais patvirtintais atstovavimo įgaliojimais, pažymos ir jo patvirtintų kopijų galiojimo laikas turėtų būti ribotas. Pažymai nustojus galioti, išduodančioji institucija gali išduoti naują pažymą, jei patikrinami visi pažymos išdavimo elementai. Riboto galiojimo tikslas – užtikrinti, kad išduodančioji institucija reguliariai tikrintų, ar su suaugusiuoju susijusi teisinė padėtis nepasikeitė, pavyzdžiui, vėliau priėmus su suaugusiuoju susijusią priemonę arba atšaukus atstovo įgaliojimus. Iš esmės pažymos galiojimo laikotarpis neturėtų būti ilgesnis nei vieni metai. Tačiau išduodančioji institucija kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtingai nustatyti pažymos galiojimo laikotarpį, visų pirma atsižvelgdama į pažymos galiojimo prezumpciją ir su išduota pažyma susijusias pasekmes, ypač į trečiųjų asmenų, kurie sudaro sandorius su atstovu, apsaugą. Išduodančioji institucija visų pirma turėtų atsižvelgti į apsaugos pobūdį ir numatomą trukmę, pirminės priemonės galiojimą, bet kuriuos susitarimus, kuriuos suaugusysis asmuo sudarė pirminiuose patvirtintuose atstovavimo įgaliojimuose, taip pat tikslą, kad pažymoje būtų tiksliai nurodyta suaugusiojo teisinė padėtis visu pažymos galiojimo laikotarpiu. Į tai atsižvelgdama išduodančioji institucija gali išduoti pažymą trumpesniam nei vienų metų laikotarpiui, pavyzdžiui, kai pirminė priemonė turi būti taikoma trumpiau nei metus, arba išduoti ją ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui, pavyzdžiui, kai pirminė priemonė turi galioti kelerius metus, o su suaugusiuoju susijusių aplinkybių pasikeitimo tikimybė yra minimali. Patvirtintų pažymų kopijų galiojimo laikotarpis turėtų atitikti pažymos galiojimo laikotarpį;

(41)pažyma turėtų turėti tokį patį poveikį visose valstybėse narėse. Ji neturėtų pati savaime suteikti vykdytinos teisės, o turėtų turėti įrodomąją galią, ir turėtų būti preziumuojama, kad joje tiksliai pateikiami į pažymą įtraukti faktai, nustatyti pagal konkretaus suaugusio apsaugai taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Šią tikslumo prezumpciją sustiprina tai, kad prieš išduodama pažymą išduodančioji institucija, be kita ko, naudodamasi sąsajos sistema, turėtų patikrinti, ar pirminė priemonė arba pirminiai patvirtinti atstovavimo įgaliojimai tebegalioja ir nebuvo pakeisti vėlesne priemone ar patvirtintais atstovavimo įgaliojimais. Tačiau pažymos įrodomoji galia neturėtų apimti elementų, kuriems netaikomas šis reglamentas, pavyzdžiui, klausimo dėl to, ar konkretus turtas priklausė suaugusiam asmeniui;

(42)bet kuriam asmeniui, bendraujančiam su atstovu, kuris galiojančioje pažymoje nurodytas kaip turintis teisę atstovauti suaugusiam asmeniui konkrečiu klausimu, turėtų būti suteiktos atitinkamos garantijos, jei jis veikė sąžiningai, remdamasis pažymoje patvirtintos informacijos tikslumu. Tokia pati garantija turėtų būti suteikta bet kuriam asmeniui, kuris, remdamasis galiojančioje pažymoje patvirtinta informacija, suteikia suaugusiojo atstovui galimybę susipažinti su informacija apie suaugusiojo nekilnojamąjį turtą ar kitą turtą, atlieka mokėjimus atstovui arba perka ar gauna turtą iš to atstovo, jeigu galiojančioje pažymoje nurodyta, kad atstovas turi teisę veikti suaugusiojo vardu tais klausimais. Tokia apsauga turėtų būti užtikrinama, jei pateikiamos dar galiojančios patvirtintos kopijos; 

(43)siekiant užtikrinti teisę kreiptis į teismą ir padidinti pažymos patikimumą, būtina numatyti teisių gynimo priemones dėl išduodančiosios institucijos sprendimų išduoti pažymą arba atsisakyti jį išduoti arba sprendimo ištaisyti, pakeisti ar panaikinti pažymą. Jei pažyma ištaisoma, pakeičiama arba panaikinama, išduodančioji institucija turėtų apie tai informuoti asmenis, kuriems buvo išduotos patvirtintos kopijos, kad būtų užkirstas kelias netinkamam tokių kopijų naudojimui;

(44)siekiant užtikrinti nuolatinę suaugusių asmenų apsaugą tarpvalstybinėse situacijose Sąjungoje, kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos turėtų turėti galimybę susipažinti su atitinkama informacija apie priemones, kurių ėmėsi kitos institucijos, įskaitant priemones, kurių imtasi kitoje valstybėje narėje. Be to, siekiant apsaugoti teisę į savarankiškumą ir laisvę pačiam priimti sprendimus, labai svarbu, kad būtų gerbiama suaugusio išreikšta valia dėl atstovavimo įgaliojimų net ir tais atvejais, kai tuos atstovavimo įgaliojimus suaugęs asmuo suteikė kitoje valstybėje narėje arba juos patvirtino kitos valstybės narės kompetentingos institucijos. Siekiant pagerinti informacijos teikimą atitinkamoms kompetentingoms institucijoms ir pagrindinėms institucijoms bei užkirsti kelią lygiagrečiam procesui arba neatsižvelgimui į atstovavimo įgaliojimus, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės sukurtų ir tvarkytų vieną ar daugiau registrų, kuriuose būtų registruojami su suaugusiųjų apsauga susiję duomenys. Apsaugos registruose turėtų būti registruojama privaloma informacija apie priemones, kurių ėmėsi jų institucijos, ir, kai jų nacionalinėje teisėje numatyta, kad kompetentinga institucija patvirtina atstovavimo įgaliojimus, privaloma informacija apie tuos patvirtintus atstovavimo įgaliojimus. Siekiant užtikrinti su suaugusiųjų apsauga susijusios informacijos sąveikumą ir prieinamumą Sąjungoje, tos valstybės narės, kurios prieš priimant šį reglamentą sudarė apsaugos priemonių, patvirtintų atstovavimo įgaliojimų ar kitų rūšių atstovavimo įgaliojimų registrus, kurie yra registruoti pagal jų nacionalinę teisę, turėtų tuose registruose pateikti tą pačią privalomą informaciją;

(45)siekiant užtikrinti, kad per sąsajos sistemą teikiama informacija būtų aktuali, valstybėms narėms neturėtų būti užkirstas kelias per sąsajos sistemą kartu su privaloma informacija pateikti papildomą informaciją. Visų pirma valstybės narės turėtų turėti galimybę per sąsajos sistemą pateikti informaciją apie priemonės pobūdį, atstovo vardą ir pavardę arba istorinius duomenis apie priemones ir atstovavimo įgaliojimus, užregistruotus prieš pradedant taikyti šį reglamentą; 

(46)siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kompetentingoms institucijoms ir teisėtą interesą turinčioms pagrindinėms institucijoms, esančioms kitose valstybėse narėse, susipažinti su apsaugos registruose arba kitų atstovavimo įgaliojimų registruose užregistruota informacija, tie priemonių registrai, patvirtinti atstovavimo įgaliojimai ar kitų rūšių atstovavimo įgaliojimai turėtų būti tarpusavyje susieti. Šiuo reglamentu turėtų būti nustatytas teisinis tokios sąsajos pagrindas; 

(47)valstybių narių registrų sąsaja yra esminė bendradarbiavimo mechanizmo sudedamoji dalis siekiant apsaugoti suaugusiųjų teises tarpvalstybiniais atvejais ir užtikrinti teisinį tikrumą Sąjungoje. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų registruose saugoma informacija būtų atnaujinta. Valstybės narės institucijos, iš dalies keisdamos arba nutraukdamos kitoje valstybėje narėje taikomą priemonę, turėtų užtikrinti, kad tos kitos valstybės narės institucijoms būtų pateikta tinkama informacija, visų pirma tam, kad kita valstybė narė galėtų atnaujinti savo apsaugos registrą (-us);

(48)turėtų būti užtikrintos šiuolaikiškos ir laiko požiūriu efektyvios valstybių narių kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų rašytinės komunikacijos priemonės. Vykdant procedūras pagal šį reglamentą valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos paprastai turėtų bendrauti raštu elektroninėmis priemonėmis, naudodamos saugią ir patikimą decentralizuotą IT sistemą. Decentralizuotą IT sistemą turėtų sudaryti valstybių narių galinės sistemos ir sąveikūs prieigos punktai, įskaitant Europos elektroninės prieigos punktą, per kurį jie turėtų būti tarpusavyje sujungti. Decentralizuotos IT sistemos prieigos punktų pagrindas turėtų būti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2022/850 13 sukurta e. CODEX sistema;

(49)informacijos perdavimas per decentralizuotą IT sistemą gali būti neįmanomas dėl sistemos sutrikimo arba tais atvejais, kai dėl perduodamų duomenų pobūdžio perdavimas, pavyzdžiui, fizinių ir arba materialinių įrodymų perdavimas, skaitmeninėmis priemonėmis tampa neįmanomas. Jei nesinaudojama decentralizuota IT sistema, komunikacija turėtų būti vykdoma tinkamiausiomis alternatyviomis priemonėmis. Naudojantis tokiomis alternatyviomis priemonėmis turėtų būti užtikrinta, inter alia, kad perdavimas būtų vykdomas kuo sparčiau ir saugiai, naudojantis kitomis saugiomis elektroninėmis priemonėmis arba paštu;

(50)siekiant užtikrinti tam tikrų tarpvalstybinių suaugusiųjų apsaugos procedūrų lankstumą, kitos ryšio priemonės galėtų būti tinkamesnės. Todėl komunikacija per decentralizuotą IT sistemą neturėtų būti privaloma esant tiesioginei institucijų komunikacijai, ypač tais atvejais, kai institucijoms reikia tiesioginės asmeninės komunikacijos. Tokiais atvejais galėtų būti naudojamos mažiau formalios ryšio priemonės, pavyzdžiui, e. paštas. Atsižvelgiant į tai, kad institucijos tvarko neskelbtinus duomenis, renkantis tinkamas ryšio priemones visada turėtų būti atsižvelgiama į keitimosi informacija saugumą ir patikimumą;

(51)būtina numatyti šiuolaikines priemones kreiptis į teismą, kad fiziniai ir juridiniai asmenys bei valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų elektroniniu būdu palaikyti ryšį per Europos elektroninės prieigos punktą, sukurtą Europos e. teisingumo portale Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) […/…] 14 [Skaitmenizacijos reglamentas]; 

(52)Europos elektroninės prieigos punktas turėtų sudaryti sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims elektroniniu būdu palaikyti ryšius su valstybės narės kompetentingomis institucijomis vykstant procesui dėl sprendimo dėl priemonės pripažinimo arba nepripažinimo, liudijimų išdavimo ir Europos atstovavimo pažymos išdavimo, ištaisymo, pakeitimo, panaikinimo, sustabdymo ar teisių gynimo procedūrų. Valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų palaikyti ryšį per Europos elektroninės prieigos punktą tik jei asmuo arba atitinkamas privatus subjektas iš anksto davė aiškų sutikimą naudoti šią ryšio priemonę;

(53)bet kokie asmens duomenys pagal šį reglamentą turėtų būti tvarkomi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentus (ES) 2016/679 15 ir (ES) 2018/1725 16 bei Direktyvą 2002/58/EB 17 . Asmens duomenys pagal šį reglamentą turėtų būti tvarkomi tik jame nustatytais konkrečiais tikslais, nedarant poveikio tolesniam duomenų tvarkymui archyvavimo tikslais siekiant viešojo intereso pagal Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies b punktą ir 89 straipsnį;

(54)apskritai asmens duomenys, kurie turi būti tvarkomi pagal šį reglamentą, visų pirma turėtų būti duomenys, esantys dokumentuose, kuriuos tvarko valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, kai jie susiję su suaugusiaisiais, kuriems taikomas šis reglamentas, ir jų atstovais. Tie asmens duomenys visų pirma turėtų būti susiję su informacija, kurios reikia norint imtis su suaugusiaisiais susijusios priemonės, kuriai taikomas šis reglamentas, ir užtikrinti nuolatinę jų apsaugą tarpvalstybinėse situacijose. Taikant šį reglamentą, tuos asmens duomenis tvarkys valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos. Be to, Komisijai gali reikėti tvarkyti tuos duomenis skaitmeninių ryšio priemonių kūrimo ir priežiūros tikslais. Šiuo reglamentu neturėtų būti ribojamas informacijos ir asmens duomenų, kuriuos tvarko valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, saugojimo laikotarpis, nes suaugusiųjų apsaugą dažnai reikia užtikrinti ilguoju laikotarpiu, o priemonės ir autentiški dokumentai išlieka aktualūs ilgą laiką;

(55)be pirmiau apibūdinto duomenų tvarkymo, asmens duomenys taip pat turėtų būti tvarkomi pagal šį reglamentą, siekiant sukurti apsaugos registrų ir kitų atstovavimo įgaliojimų registrų sąsajos sistemą ir užtikrinti tos sistemos priežiūrą ir tinkamą veikimą. Šis papildomas duomenų tvarkymas grindžiamas poreikiu, kad valstybių narių kompetentingos institucijos ir teisėtų interesų turinčios pagrindinės institucijos turėtų galimybę susipažinti su informacija apie tai, ar konkretus suaugęs asmuo yra apsaugotas kitoje valstybėje narėje, siekiant užtikrinti tolesnę to suaugusiojo apsaugą tarpvalstybinėse situacijose ir padidinti teisinį tikrumą bei nuspėjamumą. Valstybės narės turėtų būti atsakingos už savo registrų techninį valdymą, priežiūrą ir saugumą ir, kiek numatyta jų nacionalinėje teisėje, už juose pateiktų duomenų teisingumą ir patikimumą. Su duomenų subjektais susiję duomenys visų pirma turėtų būti saugomi valstybių narių tvarkomuose registruose. Be to, Komisijai gali reikėti tvarkyti duomenis, kad būtų sukurta ir prižiūrima sąsajos sistema ir būtų laikinai saugomi duomenys, su kuriais galima susipažinti per sąsajos sistemą;

(56)valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos turėtų tvarkyti asmens duomenis laikydamosi taikytinų duomenų apsaugos teisės aktų, visų pirma Reglamento (ES) 2016/679. Šiame reglamente turėtų būti numatytas valstybių narių kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų atliekamo asmens duomenų tvarkymo teisinis pagrindas pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 ir 3 dalis. Šiame reglamente taip pat turėtų būti numatytas Komisijos vykdomo asmens duomenų tvarkymo teisinis pagrindas pagal Reglamento (ES) 2018/1725 5 straipsnio 1 ir 2 dalis;

(57)be to, pagal šį reglamentą tvarkomi duomenys apie suaugusiuosius taip pat gali apimti asmens duomenis, susijusius su tų suaugusiųjų sveikata. Tie su sveikata susiję asmens duomenys gali būti aiškiai įtraukti į dokumentus, tvarkomus pagal šį reglamentą, arba jie gali būti netiesiogiai nustatyti, remiantis tuo, kad suaugęs asmuo dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų. Pagal Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnį su sveikata susiję asmens duomenys turėtų būti laikomi specialios kategorijos asmens duomenimis. Šiame reglamente turėtų būti numatytos valstybių narių kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų atliekamo tų specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymo sąlygos ir apsaugos priemonės pagal Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalį. Valstybių narių institucijos tvarkys duomenis vykdydamos teismines funkcijas pagal to straipsnio f punktą arba tvarkyti duomenis pagal to straipsnio g punktą bus būtina dėl svarbių viešojo intereso priežasčių, remiantis šiuo reglamentu, kuriuo siekiama sustiprinti suaugusiųjų pagrindinių teisių ir laisvių bei kitų teisių apsaugą tarpvalstybinėse situacijose, padidinti teisminių ir administracinių procesų, susijusių su suaugusiųjų apsauga, veiksmingumą ir spartą, taip pat padidinti tarpvalstybinių sandorių teisinį tikrumą ir nuspėjamumą. Panašiai šiame reglamente taip pat turėtų būti numatytos Komisijos vykdomo tų specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymo sąlygos ir apsaugos priemonės pagal Reglamento (ES) 2018/1725 10 straipsnio 2 dalį. Taip tvarkyti duomenis bus būtina siekiant pareikšti, vykdyti ar apginti teisinius reikalavimus pagal to straipsnio f punktą arba tvarkyti duomenis bus būtina dėl svarbių viešojo intereso priežasčių remiantis šiuo reglamentu, laikantis to straipsnio g punkto;

(58)tokiam specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymui turėtų būti nustatytos tinkamos apsaugos priemonės, o tokie duomenys pagal šį reglamentą turėtų būti tvarkomi tik tais atvejais, kai tai būtina ir proporcinga šiame reglamente nustatytiems duomenų tvarkymo tikslams. Pavyzdžiui, kuriant sąsajos sistemą turėtų būti nustatytos kelios apsaugos priemonės. Per sąsajos sistemą turėtų būti tvarkomi tik tie duomenys, kurie būtini norint susipažinti su informacija apie su tam tikru suaugusiuoju susijusias priemones ir atstovavimo įgaliojimus. Todėl per sąsajos sistemą tvarkomi duomenys turėtų apimti tik asmens duomenis, įtrauktus į šiame reglamente apibrėžtą privalomą informaciją, išskyrus atvejus, kai valstybės narės per sąsajos sistemą suteikia prieigą prie papildomų duomenų, pavyzdžiui, dėl registruotų atstovavimo įgaliojimų arba atstovo vardo ir pavardės (pavadinimo) bei atstovavimo masto. Sąsajos sistemoje neturėtų būti saugomi jokie asmens duomenys, išskyrus laikiną saugojimą, reikalingą prieigai prie jų užtikrinti. Prieiga prie duomenų per sąsajos sistemą neturėtų būti vieša. Tik kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, kurioms pagal jų nacionalinę teisę suteikiama prieiga prie nacionalinių registrų, turėtų turėti prieigą prie sąsajos sistemos, jei jos taip pat turi teisėtą interesą susipažinti su atitinkamais duomenimis. Įgyvendinimo aktuose turėtų būti numatytos papildomos duomenų apsaugos priemonės, susijusios su skaitmeniniais ryšiais ir registrų sąsaja; 

(59)vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 18 42 straipsniu, buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę [data] 19 ;

(60)siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, kiek tai susiję su decentralizuotos IT sistemos ir šiame reglamente numatytos decentralizuotos sąsajos sistemos sukūrimu, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 20 ;

(61)visuomenei teikiamos formos ir informacija, taip pat kompetentingų institucijų ir fizinių asmenų komunikacija pagal šį reglamentą turėtų būti prieinama pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/882 21 . Prieinamumo reikalavimas turėtų būti vertinamas ir įgyvendinamas atsižvelgiant į informacijos arba komunikacijos pobūdį ir teisines pasekmes. Visų pirma liudijimuose ir Europos atstovavimo pažymoje turėtų būti tiksliai ir išsamiai nurodytas taikomos priemonės turinys arba suteikti atstovavimo įgaliojimai ir jie neturėtų būti supaprastinti. 

(62)siekiant užtikrinti, kad šio reglamento 15 ir 17 straipsniuose numatyti liudijimai ir VII skyriuje numatyta Europos atstovavimo pažyma būtų nuolat atnaujinami, Komisijai turėtų būti deleguotas įgaliojimas pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį priimti aktus, kuriais būtų iš dalies pakeisti šio reglamento I–X priedai. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, be kita ko, su ekspertais ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros 22 nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(63)laikantis tarpusavio pasitikėjimo principo ir siekiant palengvinti tarpvalstybines procedūras, turėtų būti supaprastinti su viešųjų dokumentų judėjimu susiję administraciniai formalumai, kai sprendžiami su suaugusiųjų apsauga susiję klausimai. Todėl šio reglamento tikslais pateiktiems viešiesiems dokumentams neturėtų būti taikomas legalizavimas ar panašūs formalumai, pavyzdžiui, apostilė. Ta išimtis turėtų būti taikoma viešiesiems dokumentams, kuriuos išduoda valstybės narės institucija ir kurie pateikiami kitos valstybės narės institucijoms. Ta išimtis visų pirma turėtų būti taikoma tarpvalstybinio pobūdžio teismo procesuose arba šiame reglamente nustatytose procedūrose ir turėtų būti taikoma su suaugusiųjų apsauga tiesiogiai susijusiems viešiesiems dokumentams bei kitiems patvirtinamiesiems dokumentams;

(64)santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas turėtų būti viršesnis už HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją. Tačiau siekiant užtikrinti, kad HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija būtų taikoma trečiosioms šalims, kurios yra tos konvencijos susitariančiosios šalys ir kurioms šis reglamentas netaikomas, tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, kai suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungoje ir kai nagrinėjamos bylos tarpvalstybinis pobūdis yra susijęs su ta trečiąja šalimi, šis reglamentas neturėtų būti taikomas. Be to, valstybės narės ir HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos susitariančiosios šalies kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų bendradarbiavimas turėtų būti reglamentuojamas atitinkamomis Konvencijos nuostatomis;

(65)šis reglamentas neturėtų būti taikomas jaunesniems nei 18 metų vaikams, net ir tais atvejais, kai jie yra įgiję veiksnumą iki sueinant tam amžiui. Taip turėtų būti išvengta dubliavimosi su Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 23 ir 1996 m. spalio 19 d. HCCH konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 24 taikymo sritimi. Tai taip pat turėtų užkirsti kelią tam, kad tam tikriems asmenims nebūtų taikomas nei šis reglamentas, nei šie du dokumentai; 

(66)pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(67)[pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;] ARBA

(68)[pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį Airija [... raštu] pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;]

(69)kadangi šio reglamento tikslų, t. y. stiprinti suaugusiųjų apsaugą tarpvalstybinėse situacijose Sąjungoje, pagerinti teisminių ir administracinių procesų, susijusių su suaugusiųjų apsauga, veiksmingumą ir spartą, taip pat padidinti tarpvalstybinių sandorių teisinį tikrumą ir nuspėjamumą tokiose situacijose, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl šio reglamento tiesioginio taikymo ir privalomo pobūdžio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I skyrius
TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Dalykas

Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, kuriomis:

a)nustatoma, kurios valstybės narės institucijos turi jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių;

b)nustatoma, kokią teisę tos institucijos turi taikyti vykdydamos savo jurisdikciją;

c)nustatoma, kokia teisė taikytina atstovaujant suaugusiajam;

d)numatoma apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo visose valstybėse narėse tvarka;

e)nustatomas autentiškų dokumentų pripažinimas visose valstybėse narėse;

f)nustatoma valstybių narių kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų tarpusavio bendradarbiavimo, kurio gali prireikti šio reglamento tikslams pasiekti, tvarka;

g)skaitmenizuojami kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų ryšiai ir numatomos skaitmeninės fizinių ir juridinių asmenų bei kompetentingų institucijų ryšio priemonės;

h)sukuriama Europos atstovavimo pažyma; 

i)sukuriama valstybių narių apsaugos registrų sąsajos sistema.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.Šio reglamento taikymo sritis – suaugusiųjų, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo arba nepakankamumo negali ginti savo interesų, apsauga civilinėse bylose tarpvalstybinėse situacijose.

2.Šis reglamentas taip pat taikomas priemonėms dėl suaugusiojo, kuris jų taikymo momentu dar buvo jaunesnis negu 18 metų.

3.1 dalyje minimos bylos gali visų pirma gali būti taikomos:

a)nustatant suaugusiojo neveiksnumą ir apsaugos režimą;

b)suaugusiajam nustatant teisminės arba administracinės institucijos apsaugą;

c)globos, rūpybos ir analogiškoms institucijoms;

d)paskiriant kiekvieną už suaugusįjį arba jo turtą atsakingą, jam atstovaujantį ar padedantį asmenį arba organizaciją ir nustatant jų funkcijas;

e)sprendimams dėl suaugusiojo įkurdinimo įstaigoje ar kitoje vietoje, kurioje galima suteikti apsaugą;

f)suaugusiojo turto administravimui, išsaugojimui arba perleidimui;

g)leidžiant imtis specialių suaugusiojo ar jo turto apsaugai skirtų intervencinių veiksmų.

4.Šis reglamentas netaikomas:

a)išlaikymo prievolėms;

b)santuokos arba panašaus ryšio sudarymui, pripažinimui negaliojančiu ir nutraukimui, taip pat separacijai;

c)turto teisiniam režimui santuokos arba panašių santykių atveju;

d)turto patikėjimui ar paveldėjimui;

e)socialiniam draudimui;

f)viešosioms bendro pobūdžio priemonėms sveikatos apsaugos srityje;

g)priemonėms, kurių imamasi dėl asmens, tam asmeniui padarius baudžiamųjų nusikaltimų;

h)sprendimams dėl teisės į prieglobstį ir imigracijos;

i)priemonėms, kurių vienintelė paskirtis yra visuomenės saugumas.

5.4 dalis, kiek tai susiję su joje nurodytais klausimais, nedaro poveikio asmens teisei veikti suaugusiojo atstovu. 

3 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

1)suaugusysis – asmuo nuo 18 metų amžiaus;

2)priemonė – bet kokia, kad ir kaip ji būtų vadinama, priemonė, kurios valstybės narės institucija imasi suaugusiojo apsaugai užtikrinti;

3)atstovavimo įgaliojimai – suaugusiojo pagal susitarimą arba vienašališką aktą suteikti įgaliojimai, kuriais naudojamasi, kai tas suaugęs asmuo negali apginti savo interesų;

4)kilmės valstybė narė – valstybė narė, kurioje buvo imtasi priemonės arba oficialiai parengtas autentiškas dokumentas;

5)autentiškas dokumentas – dokumentas suaugusiojo apsaugos klausimais, kuris valstybėje narėje buvo oficialiai parengtas arba įregistruotas kaip autentiškas dokumentas ir kurio autentiškumas:

a)susijęs su parašu ir autentiško dokumento turiniu; ir

b)buvo nustatytas viešosios institucijos arba kitos institucijos, kurią tuo tikslu įgaliojo kilmės valstybė narė;

6)institucija – bet kokia valstybės narės teisminė ar administracinė institucija, kuri yra kompetentinga imtis suaugusiojo ar turto apsaugai skirtų priemonių;

7)kilmės institucija – institucija, kuri ėmėsi priemonės arba oficialiai parengė autentišką dokumentą;

8)patvirtinti atstovavimo įgaliojimai – atstovavimo įgaliojimai, kurių atžvilgiu kompetentinga institucija patvirtino, kad atstovas, kuriam suteikti šie įgaliojimai, gali jais naudotis;

9)kompetentinga institucija – valstybės narės institucija, atsakinga už suaugusiųjų apsaugos sritį;

10)sąsajos sistema – apsaugos registrų ir kitų atstovavimo įgaliojimų registrų sąsajos sistema;

11)decentralizuota IT sistema – IT sistemų, sąveikių prieigos punktų, už kurių veikimą ir valdymą individualiai atsako kiekviena valstybė narė, ir Europos elektroninės prieigos punkto tinklas, kuris sudaro sąlygas tarpvalstybiniu lygmeniu saugiai ir patikimai keistis informacija;

12)apsaugos registras – registras, kuriame registruojamos suaugusiojo apsaugai skirtos priemonės arba patvirtinti atstovavimo įgaliojimai;

13)Europos elektroninės prieigos punktas – sąveikus prieigos punktas, apibrėžtas Reglamento [...] [Skaitmenizacijos reglamento] 2 straipsnio 5 punkte.

4 straipsnis

Nuorodos į HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvenciją

2000 m. sausio 13 d. HCCH Konvencija dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos (toliau – HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija), kai į ją daroma nuoroda šiame reglamente ir kuri yra pridėta prie šio reglamento, taikoma mutatis mutandis.

II SKYRIUS
JURISDIKCIJA

5 straipsnis

Bendroji jurisdikcija

Pagal šio reglamento 6 straipsnį jurisdikcija nustatoma vadovaujantis HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos II skyriumi.

6 straipsnis

Jurisdikcijos pasirinkimas

1.Nepaisant 5 straipsnio, jurisdikciją turi kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta, institucijos, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

a)suaugęs asmuo pasirinko tos valstybės narės institucijas, kai jis vis dar galėjo apginti savo interesus; 

b)naudojimasis jurisdikcija atitinka suaugusiojo interesus; 

c)valstybės narės institucijos, kurios turi jurisdikciją pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 5–8 straipsnius, savo jurisdikcija nepasinaudojo.

2.Naudodamosi savo jurisdikcija pagal 1 dalį, valstybės narės institucijos, naudodamos IV priede pateiktą formą, informuoja suaugusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės pagrindinę instituciją, paskirtą pagal 18straipsnį.

3.(1) dalyje nurodytą jurisdikcijos pasirinkimą suaugęs asmuo išdėsto raštu ir pasirašo. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuriame ilgam laikui užfiksuotas pasirinkimas, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui. 

4.Laikoma, kad Konvencijos 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 9, 10 straipsniuose ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktos nuorodos į HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 5 straipsnį taip pat apima nuorodą į šį straipsnį. Tos konvencijos 10 straipsnio 4 dalyje numatyta informacija, kai taikytina, taip pat pateikiama institucijai, kuri pasinaudojo savo jurisdikcija pagal 1 dalį.

7 straipsnis

Neišimtinė jurisdikcija 

Pagal šio reglamento 6 straipsnį suaugusiojo pasirinktoms institucijoms suteikta jurisdikcija nėra išimtinė ir visų pirma netrukdo institucijoms, turinčioms jurisdikciją pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 5 ir 6 straipsnius, naudotis savo jurisdikcija, jeigu suaugusiojo pasirinktos institucijos nepasinaudojo savo jurisdikcija arba kai jos atsisakė tokios jurisdikcijos. 

III skyrius
TAIKYTINA TEISĖ

8 straipsnis

Taikytinos teisės nustatymas

Tarpvalstybinei suaugusiųjų apsaugai taikytina teisė nustatom pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos III skyrių.

IV skyrius
PRIEMONIŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

1 skirsnis
Priemonių pripažinimas

9 straipsnis

Priemonės pripažinimas

1.Priemonė, kurios ėmėsi valstybės narės institucijos, pripažįstama kitose valstybėse narėse nereikalaujant jokios specialios procedūros.

2.Bet kuris suinteresuotasis asmuo, įskaitant suaugusįjį, kuriam taikoma priemonė, gali prašyti valstybės narės institucijų priimti sprendimą dėl kitoje valstybėje narėje taikytos priemonės pripažinimo arba nepripažinimo.

3.Jei proceso valstybės narės institucijoje rezultatas priklauso nuo to, kaip bus išspręstas nepagrindinis klausimas dėl atsisakymo arba neatsisakymo pripažinti, ta institucija turi jurisdikciją tuo klausimu.

10 straipsnis

Atsisakymo pripažinti pagrindai

Pripažinti priemonę, kurios imtasi kitoje valstybėje narėje, gali būti atsisakyta šiais atvejais:

a)jei priemonės buvo imtasi teismo ar administraciniame procese, išskyrus skubos atvejus, nesuteikus suaugusiajam galimybės būti išklausytam; 

b)pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja prašomosios valstybės narės viešajai tvarkai; 

c)priemonė yra nesuderinama su vėlesne priemone, kurios imtasi trečiojoje šalyje, kuri jurisdikciją turėtų pagal 5 arba 6 straipsnį, jei vėlesnė priemonė atitinka pripažinimo prašomojoje valstybėje narėje reikalavimus; 

d)jei nebuvo laikomasi 14 straipsnyje nustatytos procedūros.

2 skirsnis
Priemonių vykdytinumas ir vykdymas

11 straipsnis

Vykdytinumas (egzekvatūros panaikinimas)

Priemonė, kurios ėmėsi valstybės narės institucijos ir kuri yra vykdytina toje valstybėje narėje, yra vykdytina kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant jos paskelbti vykdytina.

12 straipsnis

Vykdymas

1.Laikantis 3 skirsnio, kitoje valstybėje narėje taikomų priemonių vykdymo procedūrą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė. Priemonė, kurios imtasi valstybėje narėje ir kuri yra vykdytina valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, yra vykdytina toje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. 

2.Nepaisant 1 dalies, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatyti atsisakymo vykdyti arba vykdymo sustabdymo pagrindai taikomi, jeigu jie nėra nesuderinami su 10 straipsnyje nurodytais pagrindais.

3 skirsnis
Bendrosios nuostatos

13 straipsnis

Peržiūros iš esmės draudimas

Jokiomis aplinkybėmis valstybės narės institucijų taikoma priemonė negali būti peržiūrima iš esmės.

14 straipsnis

Procedūra 

1.Asmuo, siekiantis valstybėje narėje priimtos priemonės pripažinimo arba jį ginčijantis, siekiantis jos vykdymo arba taikymo kitos valstybės narės institucijose, pateikia:

a)priemonės kopiją, atitinkančią jos autentiškumo nustatymo sąlygas; 

b)pagal 15 straipsnį išduotą liudijimą.

2. institucija, kuriai taikoma priemonė, kurios imtasi kitoje valstybėje narėje, arba kurioje siekiama pripažinti ar vykdyti priemonę, kurios imtasi kitoje valstybėje narėje, arba ją ginčyti, prireikus gali pareikalauti, kad pareiškėjas pateiktų 1 dalies b punkte nurodyto liudijimo turinio vertimą arba transliteraciją.

15 straipsnis

Liudijimas

Bet kurio suinteresuotojo asmens prašymu kilmės institucija, naudodama I priede pateiktą formą, išduoda priemonės turinį nurodantį liudijimą. 

V skyrius
AUTENTIŠKI DOKUMENTAI

16 straipsnis

Autentiškų dokumentų priėmimas

1.Vienoje iš valstybių narių sudarytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią su sąlyga, kad tai akivaizdžiai neprieštarauja atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai.

2.Pateiktas autentiškas dokumentas turi atitikti sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti kilmės valstybėje narėje. 

17 straipsnis

Liudijimas

Asmuo, norintis panaudoti tokį autentišką dokumentą kitoje valstybėje narėje, gali paprašyti kompetentingos institucijos, kuri oficialiai parengė arba įregistravo autentišką dokumentą kilmės valstybėje narėje, užpildyti II priede nurodytą formą, aprašant įrodomąją galią, kurią turi autentiškas dokumentas kilmės valstybėje narėje.

VI skyrius
BENDRADARBIAVIMAS

1 skirsnis
Pagrindinės institucijos

18 straipsnis

Pagrindinės institucijos paskyrimas

1.Kiekviena valstybė narė paskiria vieną ar daugiau pagrindinių institucijų padėti taikyti šį reglamentą ir nurodo kiekvienos iš jų geografinę ar funkcinę kompetenciją.

2.Jei valstybė narė yra paskyrusi daugiau kaip vieną pagrindinę instituciją, pranešimai siunčiami tiesiogiai kompetenciją turinčiai atitinkamai pagrindinei institucijai. Kai pranešimas siunčiamas kompetencijos neturinčiai pagrindinei institucijai, pastaroji persiunčia jį kompetenciją turinčiai pagrindinei institucijai ir informuoja apie tai siuntėją. 

3.Valstybės narės užtikrina, kad pagrindinės institucijos turėtų pakankamai tinkamų personalo, išteklių ir šiuolaikinių ryšio priemonių, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo užduotis pagal šį reglamentą.

19 straipsnis

Pagrindinių institucijų užduotys

1.Pagrindinės institucijos bendradarbiauja tarpusavyje ir skatina bendradarbiauti savo valstybių narių kompetentingas institucijas taikant šį reglamentą.

2.Pagrindinės institucijos suteikia informaciją apie apie savo valstybės suaugusiųjų apsaugos srities įstatymus ir galimas paslaugas ir imasi priemonių, kurias jos laiko tinkamomis šio reglamento taikymui pagerinti. 

3.Pagrindinės institucijos sudaro palankesnes sąlygas kompetentingų institucijų ryšiams visomis priemonėmis palaikyti.

20 straipsnis

Suaugusiojo arba asmens, galinčio padėti suaugusiajam, buvimo vieta

Valstybės narės pagrindinė institucija tiesiogiai arba per kompetentingas institucijas kitos valstybės narės institucijos prašymu teikia pagalbą nustatant:

a)suaugusiojo buvimo vietą, jei paaiškėja, kad suaugęs asmuo gali būti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teritorijoje ir jam gali būti reikalinga apsauga;

b)asmens, kuris, remiantis suaugusiojo arba kitos kompetentingos institucijos pateikta informacija, gali padėti suaugusiajam, buvimo vietą, jei paaiškėja, kad toks asmuo gali būti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teritorijoje.

21 straipsnis

Įkurdinimas

1.Jei valstybės narės institucija ketina suaugusįjį įkurdinti kitoje valstybėje narėje įstaigoje ar kitoje vietoje, kur būtų galima suteikti apsaugą, ji pirmiausia gauna tos kitos valstybės narės pagrindinės institucijos sutikimą. Šiuo tikslu ji, naudodama VI priede pateiktą formą, perduoda valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pagrindinei institucijai ataskaitą dėl suaugusiojo ir kartu nurodo siūlomos priemonės motyvus.

2.1 dalis netaikoma, kai svarstoma įkurdinti kartu su privačiu asmeniu.

3.Sprendimas, kuriuo duodamas sutikimas arba atsisakoma jį duoti, prašančiajai institucijai perduodamas ne vėliau kaip per šešias savaites nuo prašymo gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl išimtinių aplinkybių to padaryti neįmanoma.

4.1, 2 ir 3 dalimis pagrindinėms institucijoms ar kompetentingoms institucijoms neužkertamas kelias sudaryti su vienos ar kelių kitų valstybių narių pagrindinėms institucijomis ar kompetentingomis institucijomis susitarimus ar nustatyti tvarką arba palikti galiojančius susitarimus ar tvarką, kuriais supaprastinama konsultavimosi sutikimui gauti joms palaikant tarpusavio ryšius tvarka.

22 straipsnis

Atstovo užsienyje paskyrimas

1.Jeigu valstybės narės institucija svarsto galimybę paskirti kompetentingą instituciją kitoje valstybėje narėje kaip suaugusiojo atstovą, kuris padėtų įgyvendinti priemonę, ji perduoda savo prašymą valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindinei institucijai naudodama VII priede pateiktą formą. 

2.Jei pagrindinė institucija, į kurią kreipiamasi, to paprašo, besikreipiančioji institucija užtikrina, kad nedelsiant būtų kompensuoti:

a)atstovui sumokėti mokesčiai; ir 

b)išlaidos, patirtos įgyvendinant priemonę toje kitoje valstybėje. 

3.Prieš vykdydama prašymą pagrindinė institucija, į kurią kreipiamasi, gali paprašyti besikreipiančiosios institucijos sumokėti atitinkamą užstatą arba išankstinį mokėjimą prašomoms išlaidoms padengti. 

4.Šalių pareiga padengti mokesčius ir išlaidas pagal 2 dalį arba sumokėti užstatą ar išankstinį mokėjimą pagal 3 dalį reglamentuojama besikreipiančios institucijos valstybės narės teisės aktais.

23 straipsnis

Pagrindinių institucijų susitikimai

1.Siekiant palengvinti šio reglamento taikymą, reguliariai rengiami pagrindinių institucijų susitikimai.

2.Pagrindinių institucijų susitikimą visų pirma šaukia Komisija per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose pagal Tarybos Sprendimą 2001/470/EB 25 .

2 skirsnis
Kompetentingos institucijos

24 straipsnis

Priemonių įgyvendinimas

Valstybės narės kompetentingos institucijos gali prašyti kitos valstybės narės kompetentingų institucijų padėti įgyvendinti priemones.

25 straipsnis

Keitimasis informacija tarp institucijų

1.Kai ketinama imtis priemonės, valstybės narės institucijos, jei to reikia atsižvelgiant į suaugusiojo padėtį, gali prašyti bet kurios kitos valstybės narės institucijos, kuri turi suaugusiojo apsaugai aktualios informacijos, suteikti tokią informaciją.

2.1 dalyje nurodytas prašymas perduodamas tiesiogiai arba per valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pagrindinę instituciją.

26 straipsnis

Rimtas pavojus

1.Visais atvejais, kai suaugusiajam gresia didelis pavojus, valstybės narės, kurioje imtasi ar ketinama imtis suaugusiojo apsaugos priemonių, kompetentingos institucijos, gavusios informacijos, kad suaugusiojo gyvenamoji vieta perkelta į kitą valstybę narę arba kad suaugusysis yra kitoje valstybėje narėje, tos kitos valstybės narės kompetentingoms institucijoms praneša apie kilusį pavojų ir apie taikomas ar ketinamas taikyti priemones.

2.1 dalyje nurodyta informacija perduodama tiesiogiai arba per valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pagrindinę instituciją.

27 straipsnis

Tiesioginis institucijų bendravimas ir bendradarbiavimas

1.Šio reglamento tikslais valstybių narių institucijos gali tarpusavyje bendradarbiauti ir tiesiogiai bendrauti ar tiesiogiai prašyti vieni kitų informacijos, jeigu tokia komunikacija nebus pažeistos procedūrinės proceso šalių teisės bei informacijos konfidencialumas.

2.1 dalyje nurodytas bendradarbiavimas gali būti vykdomas bet kokiomis, institucijos nuomone, tinkamomis priemonėmis ir visų pirma gali būti susijęs su pranešimais:

a)5 straipsnio tikslais; 

b)šio skyriaus tikslais.

3.Teikdamos informaciją pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 8 straipsnį, valstybių narių institucijos gali naudoti šio reglamento VIII priede pateiktą formą.

4.Siekdamos informuoti kitos valstybės narės institucijas pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 7, 10 ir 11 straipsnius, valstybių narių institucijos gali naudoti šio reglamento IX priede pateiktą formą. 

3 skirsnis
Bendrosios nuostatos

28 straipsnis

Tarpininkavimas ir alternatyvus ginčų sprendimas

Valstybių narių pagrindinės institucijos ir kompetentingos institucijos skatina tiesiogiai arba per kitas įstaigas naudotis tarpininkavimu arba kitomis alternatyvaus ginčų sprendimo priemonėmis, kad būtų darniai susitarta dėl suaugusiojo ar turto apsaugos tais atvejais, kuriems taikomas šis reglamentas.

29 straipsnis

Informacijos neatskleidimas

Valstybių narių pagrindinės institucijos ir kompetentingos institucijos neatskleidžia ir nepatvirtina informacijos, surinktos arba perduotos šio reglamento tikslais, jei jos nustato, kad tai padarius galėtų:

a)kilti pavojus suaugusiojo ar kito asmens sveikatai, saugumui ar laisvei;

b)kilti pavojus suaugusiojo turtui. 

30 straipsnis

Pagrindinių institucijų ir kompetentingų institucijų išlaidos

1.pagrindinių institucijų ir kompetentingų institucijų pagal šį reglamentą teikiama pagalba yra nemokama.

2.Nedarant poveikio 37 straipsnio 2 daliai, kiekviena pagrindinė institucija ir kiekviena kompetentinga institucija padengia taikant šį reglamentą patirtas išlaidas.

31 straipsnis

Kalbos

1.Pagal šį skyrių pateiktų prašymų ar paraiškų forma užpildoma valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos, – vietos, kurioje yra atitinkama pagrindinė institucija arba kompetentinga institucija, valstybine kalba ar viena iš valstybinių kalbų, arba bet kuria kita tos valstybės narės nurodyta jai priimtina oficialiąja Sąjungos kalba, išskyrus atvejus, kai tos valstybės narės pagrindinė institucija arba kompetentinga institucija nereikalauja pateikti vertimo raštu.

2.Prie prašymo arba paraiškos formos pridedami dokumentai neverčiami į kalbą, numatytą pagal 1 dalį, išskyrus atvejus, kai vertimas raštu yra būtinas prašomai pagalbai suteikti.

32 straipsnis

Formos

Kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, siųsdamos ir patvirtindamos pagal šį skyrių pateikto prašymo gavimą, gali naudoti šio reglamento V ir X prieduose pateiktas formas.

33 straipsnis

Teisinė pagalba

Pareiškėjas, kuris kilmės valstybėje narėje pasinaudojo visa teisine pagalba ar jos dalimi arba buvo atleistas nuo proceso išlaidų, turi teisę naudotis valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatytomis palankiausiomis teisinės pagalbos arba atleidimo nuo proceso išlaidų sąlygomis:

a)bet kokioje procedūroje dėl priemonės pripažinimo ar vykdymo;

b)įteikiant teisminį arba neteisminį dokumentą kitoje valstybėje narėje; 

c)pagal šį skyrių nustatytose procesuose.

VII skyrius
EUROPOS ATSTOVAVIMO PAŽYMA

34 straipsnis

Europos atstovavimo pažymos sukūrimas

1.Šiuo reglamentu sukuriama Europos atstovavimo pažyma (toliau – pažyma), kuri išduodama naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 40 straipsnyje išvardytas pasekmes.

2.Pažymos naudojimas yra neprivalomas.

3.Pažyma nepakeičiami valstybėse narėse panašiais tikslais naudojami vidaus dokumentai. Vis dėlto pažyma, išduota naudoti kitoje valstybėje narėje, taip pat sukelia 40 straipsnyje išvardytas pasekmes valstybėje narėje, kurios kompetentingos institucijos ją išdavė pagal šį skyrių.

35 straipsnis

Pažymos paskirtis

1.Pažyma išduodama naudoti atstovams, kurie kitoje valstybėje narėje turi taikyti savo įgaliojimus, kad atstovautų suaugusiesiems, kurie dėl savo asmeninių gebėjimų sutrikimo ar nepakankamumo negali apginti savo interesų. 

2.Pažyma galima naudotis siekiant įrodyti, kad atstovas yra įgaliotas, remiantis priemone arba patvirtintais atstovavimo įgaliojimais, atstovauti suaugusiajam, visų pirma vienu ar keliais toliau išdėstytais klausimais: 

a)suaugusiojo nekilnojamojo ar kito turto kontrolė, administravimas ir disponavimas juo;

b)suaugusiojo vardu arba jo naudai įsigytas nekilnojamasis ar kitas turtas;

c)suaugusiojo sudarytos sutarties vykdymas;

d)suaugusiojo vardu vykdoma bet kokia prekyba ar verslas;

e)suaugusiojo pareigų ir teisinių įsipareigojimų vykdymas;

f)suaugusiojo vardu arba jo naudai vykdomas teismo procesas;

g)medicininiai sprendimai, įskaitant sutikimo vykdyti medicininį gydymą davimą ir atsisakymą jį suteikti; 

h)sprendimai dėl suaugusiojo asmeninės gerovės ir gyvenamosios vietos. 

36 straipsnis

Kompetencija išduoti pažymą

1.Pažymą išduoda valstybė narė, kurioje buvo imtasi priemonės arba patvirtinti su suaugusiu asmeniu susiję atstovavimo įgaliojimai.

2.1 dalyje nurodyta valstybės narės išduodančioji institucija yra:

a)kompetentinga institucija, kuri ėmėsi priemonės arba patvirtino suaugusiajam skirtus atstovavimo įgaliojimus; 

b)kita valstybės narės paskirta kompetentinga institucija, kuri turi teisę susipažinti su informacija apie taikomą priemonę arba patvirtintus atstovavimo įgaliojimus.

37 straipsnis

Paraiška išduoti pažymą 

1.Pažyma išduodama gavus atstovo, kuris valstybėje narėje taikoma priemone ar patvirtintais atstovavimo įgaliojimais yra įgaliotas atstovauti suaugusiam asmeniui (toliau – pareiškėjas), paraišką. 

2.Valstybės narės užtikrina, kad mokestis už pažymos gavimą, jei toks yra, neviršytų pažymos parengimo išlaidų.

38 straipsnis

Pažymos išdavimas

1.Gavusi prašymą išduoti pažymą, išduodančioji institucija patikrina, ar:

a)pareiškėjas turi teisę prašyti pažymos pagal pareiškėjui suteiktus įgaliojimus, susijusius su priemone, kurios imtasi, arba išduodančiosios institucijos valstybėje narėje patvirtintus atstovavimo įgaliojimus (toliau – pirminė priemonė arba pirminiai patvirtinti atstovavimo įgaliojimai);

b)patvirtintini elementai atitinka tą pirminę priemonę arba tuos pirminius patvirtintus atstovavimo įgaliojimus; 

c)ta pirminė priemonė arba tie pirminiai patvirtinti atstovavimo įgaliojimai lieka galioti ir nebuvo pakeisti vėlesne priemone ar patvirtintais atstovavimo įgaliojimais.

2.Išduodančioji institucija patikrina visus 1 dalyje išvardytus elementus, visų pirma remdamasi turima informacija ir jai prieinamais dokumentais. Ji taip pat gali vykdyti papildomas užklausas, būtinas tiems elementams patikrinti. Šiuo atžvilgiu ji gali prašyti pareiškėjo arba kitos valstybės narės kompetentingų institucijų arba abiejų pateikti informaciją arba dokumentus, kurie, jos nuomone, yra reikalingi siekiant patikrinti patvirtintinus elementus.

3.Siekdama patikrinti 1 dalyje išvardytus elementus, išduodančioji institucija, jei įmanoma, taip pat tikrina VIII skyriuje nustatytą sąsajos sistemą. 

4.Gavęs prašymą pareiškėjas gali išduodančiajai institucijai pateikti 1 dalyje nurodytus dokumentus arba informaciją. Be to, kitų valstybių narių kompetentingos institucijos, gavusios prašymą, išduodančiajai institucijai pateikia tuos turimus dokumentus ar informaciją, jei tos kompetentingos institucijos pagal nacionalinę teisę būtų įgaliotos tokią informaciją pateikti kitai nacionalinei institucijai.

5.Sėkmingai patikrinusi visus 1 dalyje išvardytus elementus, išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymą. Ji išduoda pažymą net ir tuo atveju, jei suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta perkelta į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.  Ji neišduoda pažymos, jei pirminė priemonė arba pirminiai patvirtinti atstovavimo įgaliojimai, arba patvirtinti elementai buvo užginčyti, išskyrus atvejus, kai jie taikomi laikinai.

6.Pažyma išduodama naudojant III priede pateiktą formą.

7.Pažyma užpildoma ir išduodama išduodančiosios institucijos valstybės narės kalba. Pažyma taip pat gali būti išduodama pareiškėjo prašoma kita oficialiąja Sąjungos kalba. Tai nesukuria jokių prievolių pažymą išduodančiai institucijai pateikti laisvos formos teksto laukų verčiamo turinio vertimą raštu ar transliteraciją.

8.Išduodančioji institucija imasi visų būtinų veiksmų, kad apie pažymos išdavimą informuotų suaugusįjį ir bet kurį teisėtą interesą turintį asmenį. 

9.Pažyma galioja vienus metus. Pagrįstais atvejais išduodančioji institucija gali nuspręsti, kad galiojimo laikotarpis turi būti ilgesnis arba trumpesnis, visų pirma tais atvejais, kai pirminės priemonės trukmė yra ilgesnė arba trumpesnė nei vieni metai.

39 straipsnis

Pažymos turinys

1.Pažymoje nurodoma, kokius įgaliojimus turi suaugusiojo atstovas arba, atvirkščiai, jei reikia, kokių įgaliojimų jis neturi. Kai taikytina, pažymoje taip pat nurodomi bet kurie tokių įgaliojimų ar su tokiais įgaliojimais susijusių sąlygų apribojimai. 

40 straipsnis

Pažymos sukeliamos pasekmės

1.Pažyma sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.

2.Preziumuojama, kad pažymoje tiksliai nurodomi faktai, nustatyti pagal pirminei priemonei arba pirminiams patvirtintiems atstovavimo įgaliojimams taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Laikoma, kad asmuo, kuris pažymoje nurodytas kaip suaugusiojo atstovas, turi pažymoje nurodytus įgaliojimus ir šiems įgaliojimams nenustatytos jokios kitos sąlygos ar apribojimai, išskyrus tuos, kurie nurodyti pažymoje. Tačiau ši prielaida netaikoma elementams, kurie nėra reglamentuojami šiuo reglamentu.

3.Laikoma, kad bet kuris asmuo, kuris, remdamasis galiojančioje pažymoje patvirtinta informacija, dirba su asmeniu, kuris pažymoje nurodytas kaip suaugusiojo atstovas tam tikru klausimu, kreipėsi į asmenį, turintį įgaliojimą atstovauti suaugusiajam šiuo klausimu, išskyrus atvejus, kai tas asmuo žino, kad pažymos turinys yra netikslus ar galiojantis, arba nežino apie tokį netikslumą ar negaliojimą dėl didelio aplaidumo.

41 straipsnis

Patvirtintos pažymos kopijos

1.Išduodančioji institucija pasilieka pažymos originalą, o pareiškėjui išduoda vieną ar daugiau patvirtintų kopijų.

2.Išduodančioji institucija 42 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio 2 dalies tikslais sudaro patvirtintų kopijų, kurios buvo išduotos pagal šio straipsnio 1 dalį, sąrašą.

3.Patvirtintos kopijos galiojimo pabaiga sutampa su pažymos galiojimo pabaiga pagal 38 straipsnio 9 dalį, kuri turi būti nurodyta patvirtintoje kopijoje kaip galiojimo pabaigos data. Pasibaigus šiam laikotarpiui, bet kuris patvirtintą kopiją turintis asmuo, norėdamas pasinaudoti pažyma 35 straipsnyje nurodytais tikslais, paprašo išduodančiosios institucijos išduoti naują patvirtintą pažymą.

42 straipsnis

Pažymos ištaisymas, pakeitimas ar panaikinimas

1.Išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą turinčio asmens prašymu arba savo iniciatyva ištaiso pažymą, jeigu joje yra kanceliarinių klaidų.

2.Išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą turinčio asmens prašymu arba, jei tokia galimybė numatyta pagal nacionalinę teisę, savo iniciatyva pakeičia arba panaikina pažymą, jei nustatyta, kad pažyma arba atskiri jame nurodyti elementai yra netikslūs ar negalioja.

3.Išduodančioji institucija apie visus pažymos ištaisymus, pakeitimus ar jos panaikinimą nedelsdama informuoja visus asmenis, kuriems pagal 41 straipsnio 1 dalį buvo išduotos patvirtintos pažymos kopijos.

43 straipsnis

Teisių gynimo priemonės

1.Pagal 38 straipsnį išduodančiosios institucijos priimtus sprendimus dėl pažymos išdavimo arba dėl atsakymo ją išduoti gali užginčyti bet kuris teisėtą interesą turintis asmuo. 

Pagal 42 straipsnį ir 44 straipsnio 1 dalies a punktą priimtus išduodančiosios institucijos sprendimus gali užginčyti bet kuris teisėtą interesą turintis asmuo.

Ieškinys pareiškiamas teisminėje institucijoje, esančioje išduodančiosios institucijos valstybėje narėje, laikantis tos valstybės narės teisės. 

2.Valstybės narės praneša Komisijai apie visas teismines institucijas, kurios yra kompetentingos taikyti 1 dalyje nurodytas teisių gynimo priemones. 

3.Jeigu nagrinėjant 1 dalyje nurodytą ieškinį nustatoma, kad išduota pažyma yra netiksli ar negalioja, kompetentinga teisminė institucija ištaiso, pakeičia ar panaikina pažymą arba užtikrina, kad išduodančioji institucija ištaisytų, pakeistų arba panaikintų pažymą.

Jeigu nagrinėjant 1 dalyje nurodytą ieškinį nustatoma, kad atsisakymas išduoti pažymą buvo nepagrįstas, kompetentinga teisminė institucija išduoda pažymą arba užtikrina, kad išduodančioji institucija iš naujo įvertintų šį atvejį ir priimtų naują sprendimą.

44 straipsnis

Pažymos galiojimo sustabdymas

1.Pažymos galiojimą gali sustabdyti viena iš šių kompetentingų institucijų:

a)išduodančioji institucija bet kurio teisėtą interesą turinčio asmens prašymu, kol pažyma bus pakeista ar panaikinta pagal 42 straipsnį; 

b)43 straipsnyje nurodyta teisminė institucija bet kurio asmens, turinčio teisę užginčyti išduodančiosios institucijos priimtą sprendimą, prašymu, kol bus išnagrinėtas toks ieškinys. 

2.Išduodančioji institucija arba atitinkamai teisminė institucija apie bet kokį pažymos galiojimo sustabdymą nedelsdama informuoja visus asmenis, kuriems pagal 41 straipsnio 1 dalį buvo išduotos patvirtintos pažymos kopijos.

Pažymos galiojimo sustabdymo laikotarpiu negali būti išduodamos jokios kitos patvirtintos pažymos kopijos.

VIII skyrius
APSAUGOS REGISTRŲ SUKŪRIMAS IR SUJUNGIMAS TARPUSAVYJE

45 straipsnis

Apsaugos registrų sukūrimas

1.Ne vėliau kaip iki [dveji metai nuo taikymo pradžios dienos] valstybės narės sukuria ir savo teritorijoje tvarko vieną ar kelis registrus, kuriuose registruojama informacija apie apsaugos priemones ir, kai jų nacionalinėje teisėje numatyta, kad kompetentinga institucija patvirtina atstovavimo įgaliojimus, ir informacija apie tuos atstovavimo įgaliojimus (toliau – apsaugos registrai).

2.1 dalyje nurodytuose registruose registruojama ši informacija (toliau – privaloma informacija):

a)nuoroda, kad buvo imtasi priemonės, arba, kai taikoma, kad buvo suteikti arba patvirtinti atstovavimo įgaliojimai;

b)pirmosios priemonės data ir vėlesnių priemonių, kurių imtasi, data arba, kai taikoma, data, kai suaugęs asmuo suteikė atstovavimo įgaliojimus arba kai juos patvirtino kompetentinga institucija;

c)kai priemonė arba sprendimas dėl atstovavimo įgaliojimų taikomi laikinai – data, kurią baigiasi priemonės arba sprendimo dėl atstovavimo įgaliojimų ginčijimo terminas;

d)priemonių arba atstovavimo įgaliojimų galiojimo pabaigos arba peržiūros data, jei tokių yra;

e)kompetentinga institucija, kuri ėmėsi, pakeitė ar nutraukė priemonę arba užregistravo, patvirtino, pakeitė ar nutraukė atstovavimo įgaliojimus;

f)suaugusiojo vardas, pavardė, gimimo vieta ir data ir, kai taikoma, nacionalinis asmens identifikavimo numeris.

3.1 dalyje nurodyta informacija apsaugos registruose skelbiama kuo greičiau, kai įvykdomos šios sąlygos:

a)valstybės narės institucijos:

i)ėmėsi priemonės, ją pakeitė arba nutraukė; arba

ii)suaugusiojo suteikti atstovavimo įgaliojimai buvo patvirtinti, pakeisti arba nutraukti; 

b)terminas, per kurį galima apskųsti priemonę arba sprendimą dėl atstovavimo įgaliojimų, yra pasibaigęs, išskyrus atvejus, kai priemonė arba atstovavimo įgaliojimai taikomi laikinai.

4.1 dalimi valstybėms narėms nekliudoma į savo apsaugos registrus įtraukti papildomų dokumentų ar papildomos informacijos, pavyzdžiui, atstovo vardą ir pavardę arba atstovavimo pobūdį ir mastą.

46 straipsnis

Kitų atstovavimo įgaliojimų registrų sąveikumas

Ne vėliau kaip iki [dveji metai nuo taikymo pradžios dienos] valstybės narės, kurių nacionalinėje teisėje numatyti elektroniniai registrai, kuriuose registruojama informacija apie kitus kompetentingos institucijos užregistruotus atstovavimo įgaliojimus ir kai nacionalinėje teisėje nenumatytas tokių atstovavimo įgaliojimų patvirtinimas, užtikrina, kad tuose registruose būtų registruojama 45 straipsnio 2 dalyje nurodyta privaloma informacija.

47 straipsnis

Registrų sąsaja

1.Komisija įgyvendinimo aktais nustato decentralizuotą tarpusavio sujungimo sistemą (toliau – sąsajos sistema), kurią sudaro: 

a)valstybių narių 45 straipsnyje nurodytų priemonių apsaugos registrai ir, kai taikoma, 45 straipsnyje nurodytų patvirtintų atstovavimo įgaliojimų valstybių narių apsaugos registrai bei 46 straipsnyje nurodytų valstybių narių kitų atstovavimo įgaliojimų registrai; 

b)pagrindinis elektroninės prieigos prie sistemos informacijos punktas. 

2.Sąsajos sistema teikia paieškos paslaugą visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis, kad būtų galima susipažinti su:

a)45 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma informacija; 

b)bet kokiais kitais dokumentais ar informacija, įtraukta į apsaugos registrus ar kitus atstovavimo įgaliojimų registrus, kuriuos valstybės narės nusprendžia pateikti per sąsajos sistemą.

48 straipsnis

Galimybės susipažinti su informacija per sąsajos sistemą sąlygos

1.Valstybės narės užtikrina, kad 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija būtų nemokamai prieinama per sąsajos sistemą.

2.Sąsajos sistemoje prieinama informacija turi būti prieinama tik toms valstybės narės kompetentingoms institucijoms arba pagrindinėms institucijoms, kurios:

a)pagal savo nacionalinę teisę turi galimybę susipažinti su privaloma informacija; 

b)turi teisėtą interesą susipažinti su šia informacija.

3.2 dalies a punkto tikslais valstybės narės nustato priemones, kuriomis toms kompetentingoms institucijoms arba pagrindinėms institucijoms suteikiama prieiga prie sąsajos sistemos.

4.Tų kompetentingų institucijų arba pagrindinių institucijų prašymu sąsajos sistema joms automatiškai suteikia galimybę susipažinti su 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija.

IX skyrius
SKAITMENINĖS RYŠIO PRIEMONĖS

49 straipsnis

Kompetentingų institucijų arba pagrindinių institucijų ryšių palaikymo priemonės

1.Kompetentingų institucijų arba pagrindinių institucijų bendravimas raštu, įskaitant keitimąsi I–X prieduose nustatytomis formomis, vykdomas naudojant saugią ir patikimą decentralizuotą IT sistemą.

2.Decentralizuotos IT sistemos naudojimas gali būti netinkamas tiesioginiam institucijų ryšių palaikymui, vykdomam pagal 27 straipsnio 1 dalį, ir vietoj to gali būti naudojamos bet kokios kitos ryšio priemonės.

3.Jei elektroninių ryšių palaikymas pagal 1 dalį neįmanomas dėl decentralizuotos IT sistemos sutrikimo, perduotos medžiagos pobūdžio arba dėl susidariusių išimtinių aplinkybių, perdavimas atliekamas pasitelkus greičiausias ir tinkamiausias alternatyvias priemones, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti saugų ir patikimą keitimąsi informacija.

50 straipsnis

Ryšio palaikymas per Europos elektroninės prieigos punktą

1.Europos elektroninės prieigos punktas, sukurtas Europos e. teisingumo portale pagal [Skaitmenizacijos reglamento] 4 straipsnį, gali būti naudojamas fizinių ir juridinių asmenų bei valstybių narių kompetentingų institucijų ir išduodančiųjų institucijų elektroniniam ryšiui palaikyti šiais klausimais:

a)procesas dėl sprendimo dėl valstybėje narėje priimtos priemonės pripažinimo arba nepripažinimo pagal 10 straipsnį;

b)paraiška dėl liudijimo išdavimo pagal 15 ir 17 straipsnius;

c)paraiška dėl Europos atstovavimo pažymos išdavimo, ištaisymo, pakeitimo, atšaukimo, sustabdymo arba teisių gynimo procedūrų pagal VII skyrių.

2.Reglamento (ES) [...] [Skaitmenizacijos reglamento] 4 straipsnio 3 dalis, 5 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 6 straipsnis taikomi elektroniniams ryšiams pagal 1 dalį.

51 straipsnis

Elektroniniai parašai ir elektroniniai spaudai

1.Elektroniniams ryšiams pagal šį reglamentą taikoma Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 26 nustatyta bendroji patikimumo užtikrinimo paslaugų naudojimo sistema.

2.Jei dokumentui, perduotam palaikant elektroninius ryšius pagal 49 straipsnio 1 dalį, reikalingas arba yra naudojamas spaudas arba rašytinis parašas, vietoj jų gali būti naudojami kvalifikuoti elektroniniai spaudai arba kvalifikuoti elektroniniai parašai, kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 910/2014.

3.Jei dokumentui, perduotam palaikant elektroninius ryšius pagal 50 straipsnį, reikalingas arba yra naudojamas spaudas arba rašytinis parašas, vietoj jų gali būti naudojami pažangieji elektroniniai spaudai, pažangieji elektroniniai parašai, kvalifikuoti elektroniniai spaudai arba kvalifikuoti elektroniniai parašai, kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 910/2014.

52 straipsnis

Elektroninių dokumentų teisinė galia

Negalima atsisakyti pripažinti dokumentų, perduotų palaikant elektroninius ryšius, teisinės galios arba jie negali būti laikomi nepriimtinais vykdant tarpvalstybines teismines procedūras pagal šį reglamentą vien dėl to, kad jie yra elektroniniai.

X skyrius
DUOMENŲ APSAUGA 

53 straipsnis

Bendrosios nuostatos dėl duomenų apsaugos

1.Asmens duomenis, reikalingus šiam reglamentui taikyti, tvarko valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, siekdamos supaprastinti tarpvalstybines procedūras ir valstybių narių bendradarbiavimą klausimais, kurie patenka į šio reglamento taikymo sritį, ir taip sustiprinti suaugusiųjų apsaugą tarptautinėse situacijose. Visų pirma asmens duomenys pagal šį reglamentą tvarkomi šiais tikslais:

a)siekiant nustatyti valstybes nares, kurių institucijos turi jurisdikciją pagal II skyrių;

b)siekiant nustatyti priemonėms ir atstovavimo įgaliojimams taikytiną teisę pagal III skyrių;

c)siekiant sudaryti palankesnes sąlygas, susijusias su tarpvalstybiniais procesais dėl priemonių pripažinimo ir vykdymo pagal IV skyrių, įskaitant sprendimo dėl priemonės pripažinimo arba nepripažinimo pagal 10 straipsnį gavimą ir dokumentų pateikimą siekiant pasinaudoti priemone arba ją vykdyti pagal 14 straipsnį; 

d)siekiant sudaryti palankesnes sąlygas dėl autentiškų dokumentų pripažinimo visose valstybėse narėse pagal V skyrių;

e)siekiant valstybių narių kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų bendradarbiavimo pagal VI skyrių ir jų skaitmeninių ryšių palaikymo pagal 49 straipsnį;

f)siekiant palaikyti elektroninius ryšius su valstybių narių kompetentingomis institucijomis, kuriais fiziniai ir juridiniai asmenys gali naudotis konkrečiuose procesuose ir teikdami paraiškas pagal šį reglamentą;

g)dėl liudijimų išdavimo pagal 15 ir 17 straipsnius, dėl prieduose nustatytų formų, kuriomis supaprastinamas tarpvalstybinis bendradarbiavimas, ir dėl Europos atstovavimo pažymos išdavimo pagal VII skyrių.

2.Asmens duomenys, kurie turi būti tvarkomi pagal šį reglamentą, yra dokumentuose, kuriuos 1 dalyje nurodytais tikslais tvarko valstybių narių kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, nurodyti duomenys. Asmens duomenų tvarkymas pagal šį reglamentą ribojamas tiek, kiek tai būtina 1 dalyje nustatytiems tikslams, nedarant poveikio tolesniam duomenų tvarkymui archyvavimo tikslais siekiant viešojo intereso pagal Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies b punktą ir 89 straipsnį.

3.Šiame reglamente kompetentingos institucijos ir pagrindinės institucijos, kurias valstybės narės įgaliojo taikyti šį reglamentą, laikomos duomenų valdytojomis, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 7 dalį. Duomenų valdytojai užtikrina 1 dalyje išdėstytais tikslais tvarkomų duomenų saugumą, vientisumą, autentiškumą ir konfidencialumą.

4.Nepaisant 3 dalies, Komisija laikoma duomenų valdytoja, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) 2018/1725 3 straipsnio 8 dalį, atsižvelgiant į pagal 50 straipsnį Europos elektroninės prieigos punkto tvarkomus asmens duomenis. Šie duomenys tvarkomi siekiant valstybių narių kompetentingose institucijose numatyti elektroninių ryšių priemones, kuriomis fiziniai ir juridiniai asmenys gali naudotis konkrečiuose procesuose ir teikdami paraiškas pagal šį reglamentą. Komisija įgyvendina technines priemones, kurių reikia siekiant užtikrinti perduodamų asmens duomenų saugumą, visų pirma bet kokio perdavimo konfidencialumą ir vientisumą.

54 straipsnis

Duomenys, su kuriais galima susipažinti per sąsajos sistemą

1.Nepaisant 53 straipsnio, asmens duomenų tvarkymas pagal VIII skyrių dėl apsaugos registrų sukūrimo ir registrų sąsajos reglamentuojamas šio straipsnio 2–5 dalimis. 

2.Asmens duomenys pagal VIII skyrių tvarkomi tik tiek, kiek tai būtina siekiant palengvinti tarpvalstybinį informacijos apie su konkrečiu suaugusiu asmeniu susijusią priemonę arba atstovavimo įgaliojimus teikimą. Nedarant poveikio 47 straipsnio 2 dalies b punktui, tvarkomi tik tie asmens duomenys, kurie yra įtraukti į 45 straipsnio 2 dalyje nurodytą privalomą informaciją.

3.Asmens duomenys saugomi 45 straipsnio 1 dalyje nurodytuose valstybių narių apsaugos registruose arba kitų 46 straipsnyje nurodytų atstovavimo įgaliojimų registruose. Duomenys sąsajos sistemoje saugomi tik tiek, kiek tai būtina norint susieti tuos registrus ir sudaryti duomenų atkūrimo bei galimybės su jais susipažinti sąlygas. 

4.Pagal Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 7 dalį valstybės narės atsako už duomenų rinkimą ir saugojimą registruose, kurie nurodyti 45 ir 46 straipsniuose, ir už sprendimus, priimtus siekiant tuos duomenis pateikti 47 straipsnyje nurodytoje sąsajos sistemoje. 

5.Atsižvelgiant į 47 straipsnyje nurodytą sąsajos sistemą, Komisija laikoma duomenų valdytoja, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) 2018/1725 3 straipsnio 8 dalį. Ji priima būtinus techninius sprendimus savo pareigoms, susijusioms su šia funkcija, vykdyti. Komisija visų pirma įgyvendina technines priemones, kurios būtinos siekiant užtikrinti asmens duomenų saugumą juos perduodant, ypač jų konfidencialumą ir vientisumą.

XI skyrius
DELEGUOTIEJI AKTAI

55 straipsnis

Įgaliojimų delegavimas

Komisijai pagal 56 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl I–X priedų dalinio pakeitimo, siekiant tuos priedus atnaujinti ar padaryti jų techninius pakeitimus.

56 straipsnis

Naudojimasis įgaliojimų delegavimu

1.Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. 

2.55 straipsnyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami neribotam laikotarpiui nuo [šio reglamento įsigaliojimo dienos].

3.Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kada atšaukti 55 straipsnyje nurodytus deleguotuosius įgaliojimus. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

4.Prieš priimdama deleguotąjį aktą, Komisija konsultuojasi su kiekvienos valstybės narės paskirtais ekspertais vadovaudamasi 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais.

5.Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

6.Pagal 55 straipsnį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.

XII skyrius
BENDROSIOS IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

57 straipsnis

Legalizavimas ar kiti panašūs formalumai

Taikant šį reglamentą negali būti reikalaujama legalizavimo ar kitų panašių formalumų.

58 straipsnis

Ryšys su kitais dokumentais

1.Šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių Šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais, taikymui. 

2.Nepaisant 1 dalies, šis reglamentas valstybių narių santykiuose turi viršenybę išimtinai dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytų konvencijų atžvilgiu tiek, kiek tokios konvencijos yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais.

59 straipsnis

Ryšys su HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija

1.Kalbant apie ryšį su HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencija, šis reglamentas taikomas:

a)laikantis 2 dalies sąlygų, jei atitinkamo suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje;

b)net jei atitinkamo suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės, kuri yra tos konvencijos šalis ir kurioje šis reglamentas netaikomas, teritorijoje, kiek tai susiję su taikytos priemonės pripažinimu ir vykdymu arba valstybės narės kompetentingos institucijos parengto autentiško dokumento priėmimu kitos valstybės narės teritorijoje.

2.Nepaisant 1 dalies:

a)kalbant apie suaugusįjį, kuris yra HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos susitariančiosios valstybės, kurioje šis reglamentas netaikomas, pilietis, taikomas tos Konvencijos 7 straipsnis;

b)kalbant apie jurisdikcijos perdavimą tarp valstybės narės institucijos ir HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos susitariančiosios valstybės, kurioje šis reglamentas netaikomas, institucijos, taikomas tos Konvencijos 8 straipsnis;

c)kalbant apie kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų bendradarbiavimą, tarp valstybės narės ir tos Konvencijos susitariančiosios valstybės, kurioje šis reglamentas netaikomas, taikomas HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos V skyrius.

60 straipsnis

Komisijos vykdomas įgyvendinimo aktų priėmimas

1.Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatoma decentralizuota 47 straipsnyje nurodytų registrų tarpusavio sujungimo sistema (toliau – sąsajos sistema), pateikiant:

a)techninę specifikaciją, kurioje nustatomi ryšių palaikymo ir keitimosi informacija elektroninėmis priemonėmis būdai, grindžiamas nustatytomis sąsajos sistemos sąsajos specifikacijomis;

b)technines priemones, kuriomis užtikrinami būtiniausi informacinių technologijų saugumo standartai informacijos perdavimui ir platinimui per sąsajos sistemą;

c)būtiniausius kriterijus sąsajos sistemos teikiamai paieškos paslaugai, grindžiamus 45 straipsnyje nurodyta informacija;

d)būtiniausius kriterijus sąsajos sistemoje vykdomų paieškų rezultatų pateikimui, grindžiamus 45 straipsnyje nurodyta informacija;

e)galimybės naudotis tarpusavio sujungimo sistemoje teikiamomis paslaugomis būdus ir technines sąlygas; 

f)techninį semantinį žodynėlį, kuriame iš esmės paaiškinamos valstybių narių apsaugos priemonės arba atstovavimo įgaliojimai;

g)duomenų, su kuriais galima susipažinti, kategorijų specifikaciją, be kita ko, pagal 47 straipsnio 2 dalies b punktą; ir 

h)duomenų apsaugos priemones.

2.Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatoma IX skyriuje nurodyta decentralizuota IT sistema, pateikiant:

a)technines specifikacijas, kuriose nustatomi decentralizuotai IT sistemai skirti informacijos perdavimo elektroninėmis priemonėmis metodai;

b)ryšių protokolų technines specifikacijas;

c)informacijos saugumo tikslus ir tinkamas technines priemones, kuriomis užtikrinami minimalūs informacijos saugumo standartai ir aukštas kibernetinio saugumo lygis, kurie taikomi tvarkant ir perduodant informaciją decentralizuotoje IT sistemoje; ir

d)minimalius prieinamumo tikslus ir galimus susijusius techninius reikalavimus, taikomus decentralizuotos IT sistemos teikiamoms paslaugoms;

e)duomenų apsaugos priemones. 

3.Šiame straipsnyje nurodyti įgyvendinimo aktai priimami taikant 64 straipsnyje nurodytą procedūrą.

4.Įgyvendinimo aktai, kuriais pagal 1 dalį nustatoma sąsajos sistema, priimami iki [3 metai po įsigaliojimo dienos].

5.Įgyvendinimo aktai, kuriais pagal 2 dalį sukuriama decentralizuota IT sistema, priimami iki [2 metai po įsigaliojimo dienos].

61 straipsnis

Pavyzdinė realizacija

1.Siekiant sukurti 50 straipsnyje nurodytą decentralizuotą IT sistemą, Komisija yra atsakinga už pavyzdinės realizacijos, kurią valstybės narės gali pasirinkti taikyti kaip savo galinę sistemą, o ne nacionalinę IT sistemą, skirtą palaikyti ryšius tarp 49 straipsnyje nurodytų kompetentingų institucijų ir pagrindinių institucijų bei tarp fizinių ir juridinių asmenų, taip pat 50 straipsnyje nurodytų kompetentingų institucijų bei išduodančiųjų institucijų, kūrimą, priežiūrą ir plėtojimą.

2.Pavyzdinės realizacijos sukūrimas, techninė priežiūra ir plėtra finansuojami iš Sąjungos bendrojo biudžeto.

3.Komisija nemokamai teikia, prižiūri ir remia pavyzdinę realizaciją.

62 straipsnis

Apsaugos registrų sukūrimo ir valstybių narių registrų tarpusavio sujungimo išlaidos

1.Pagal VIII skyrių sukurtos sąsajos sistemos įdiegimas, priežiūra ir plėtojimas finansuojami iš Sąjungos bendrojo biudžeto. 

2.Kiekviena valstybė narė padengia 45 ir 46 straipsniuose nurodytų registrų sukūrimo ir pritaikymo išlaidas, kad registrai taptų sąveikūs su decentralizuota sistema registrų tarpusavio sujungimo tikslais, taip pat tų registrų administravimo, eksploatavimo ir techninės priežiūros išlaidas. Tai nedaro poveikio galimybei prašyti dotacijų šiai veiklai remti pagal Sąjungos finansines programas.

63 straipsnis

Decentralizuotos IT sistemos, Europos elektroninės prieigos punkto ir nacionalinių IT portalų išlaidos

1.Kalbant apie pagal IX skyrių sukurtą decentralizuotą IT sistemą, kiekviena valstybė narė padengia decentralizuotos IT sistemos prieigos punktų įrengimo, eksploatavimo ir techninės priežiūros savo teritorijoje išlaidas.

2.Kiekviena valstybė narė padengia nacionalinių IT sistemų sukūrimo ir pritaikymo sąveikai su prieigos punktais išlaidas, taip pat tų sistemų administravimo, eksploatavimo ir techninės priežiūros išlaidas.

3.Valstybėms narėms neužkertamas kelias teikti paraiškas dėl dotacijų 1 ir 2 dalyse nurodytai veiklai remti pagal atitinkamas Sąjungos finansines programas.

4.Komisija padengia visas su Europos elektroninės prieigos punktu susijusias išlaidas.

64 straipsnis

Komiteto procedūra

1.Komisijai padeda komitetas. Tas komitetas – tai komitetas, kaip tai suprantama pagal Reglamentą (ES) Nr. 182/2011 27 .

2.Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

65 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

1.Šis reglamentas taikomas tik priemonėms, kurių imtasi, autentiškam dokumentui, kuris oficialiai parengtas arba užregistruotas, ir atstovavimo įgaliojimams, patvirtintiems po [taikymo pradžios data].

2.Nepaisant 1 dalies, šis reglamentas nuo [taikymo pradžios data] taikomas suaugusiojo anksčiau suteiktiems atstovavimo įgaliojimams tokiomis sąlygomis, kurios atitinka HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 15 straipsnyje nustatytas sąlygas.

3.VI skyrius dėl pagrindinių institucijų bendradarbiavimo taikomas prašymams ir paraiškoms, kurias pagrindinės institucijos gauna nuo [taikymo pradžios data].

4.VII skyrius dėl Europos atstovavimo pažymos taikomas paraiškoms dėl pažymos, kurias išduodančioji institucija gauna nuo [taikymo pradžios data].

5.Valstybės narės 49 straipsnio 1 dalyje nurodytą decentralizuotą IT sistemą ir procedūras naudoja nuo pirmos mėnesio, einančio po dvejų metų laikotarpio nuo 60 straipsnio 5 dalyje nurodyto įgyvendinimo akto priėmimo dienos, dienos.

6.VIII skyrius dėl apsaugos registrų ir kitų atstovavimo įgaliojimų registrų sukūrimo ir tarpusavio sujungimo priimtoms priemonėms ir atstovavimo įgaliojimams, kurie buvo patvirtinti ar užregistruoti, taikomas nuo pirmos mėnesio, einančio po dvejų metų laikotarpio nuo 60 straipsnio 4 dalyje nurodyto įgyvendinimo akto priėmimo dienos, dienos.

66 straipsnis

Stebėsena ir vertinimas

1.Iki [10 metų po įsigaliojimo dienos] Komisija atlieka šio reglamento vertinimą ir Europos Parlamentui, Tarybai [ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui] pateikia šio reglamento vertinimo ataskaitą, grindžiamą valstybių narių pateikta ir Komisijos surinkta informacija. Kai būtina, prie ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

2.Nuo [3 metai po įsigaliojimo dienos] valstybės narės kasmet per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose Komisijai pateikia informaciją apie:

a)pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 7 straipsnį jų institucijų gautų pranešimų, kuriuos atsiuntė kitos valstybės narės institucijos, skaičių;

b)pagal HCCH 2000 m. Suaugusiųjų apsaugos konvencijos 8 straipsnį jų institucijų gautų prašymų, kuriuos atsiuntė kitos valstybės narės institucijos, skaičių;

c)jų kompetentingų institucijų išduotų Europos atstovavimo pažymų skaičių, taip pat prašymų ištaisyti, pakeisti ar panaikinti anksčiau išduotas Europos atstovavimo pažymas skaičių ir, jei įmanoma, pažymų, išduotų remiantis pirmine priemone, ir pažymų, išduotų remiantis pirminiais patvirtintais atstovavimo įgaliojimais, paskirstymą;

d)iš kitų valstybių narių pagrindinių institucijų gautų prašymų, kuriuos pagrindinės institucijos gavo, skaičių ir, jei įmanoma, tų prašymų pobūdį;

e)jų institucijų arba pagrindinių institucijų prašymų, gautų iš kitų valstybių narių institucijų ir kompetentingų institucijų, skaičių ir, jei įmanoma, tų prašymų pobūdį; 

f)vidutinę pagal šį reglamentą pagrindinių institucijų nagrinėjamų atvejų trukmę, remiantis atitinkamais metais baigtų nagrinėti atvejų skaičiumi. Atvejo nagrinėjimo trukmė skaičiuojama nuo tos dienos, kai ją užregistruoja pagrindinė institucija, iki tos dienos, kai byla galutinai užbaigiama.

67 straipsnis

Informacija, su kuria gali susipažinti visuomenė

1.Valstybės narės, siekdamos, kad informacija būtų prieinama visuomenei per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose, pateikia informacijos suvestines su trumpomis savo nacionalinės teisės aktų santraukomis, įskaitant, jei yra, informaciją apie:

a)orientacinį suaugusių asmenų apsaugai skirtų priemonių sąrašą;

b)orientacinį suaugusių asmenų apsaugai skirtų atstovavimo įgaliojimų sąrašą;

c)atstovavimo įgaliojimų patvirtinimą ir jo procedūras;

d) institucijas, turinčias kompetenciją suaugusiųjų apsaugos klausimais, jų funkcijas ir, jei įmanoma, kontaktinius duomenis;

e)nacionalines procedūras, kurios taikomos priemonių ir (arba) atstovavimo įgaliojimų nustatymui, registravimui, patvirtinimui, keitimui ir nutraukimui.

2.Valstybės narės šią informaciją nuolat atnaujina.

68 straipsnis

Prieinamumas

Visuomenei teikiama informacija ir pagal šį reglamentą jai pateikiamos formos ir paraiškos turi būti prieinamos visuomenei laikantis Direktyvos (ES) 2019/882 prieinamumo reikalavimų.

69 straipsnis

Informacija, kurią reikia pranešti Komisijai 

1.Valstybės narės Komisijai perduoda informaciją apie:

a)institucijas, kurios yra kompetentingos priimti sprendimus dėl priemonės, kurios imtasi kitoje valstybėje narėje, pripažinimo arba nepripažinimo pagal 9 straipsnio 2 dalį;

b)institucijas, kurios yra kompetentingos išduoti 15 straipsnyje nurodytą liudijimą;

c)atitinkamas savo nacionalinės teisės nuostatas dėl autentiškų dokumentų, skirtų suaugusiųjų apsaugai, įrodomosios galios;

d)autentiško dokumento autentiškumo nustatymo pagal jų nacionalinę teisę sąlygas, kaip nurodyta 16 straipsnio 2 dalyje;

e)institucijas, kurios yra kompetentingos išduoti 17 straipsnyje nurodytą liudijimą;

f)pagal 18 straipsnį paskirtų pagrindinių institucijų pavadinimus, adresus ir informacijos perdavimo būdus;

g)kai taikoma, 28 straipsnyje nurodytų institucijų ir kitų įstaigų, kurios yra kompetentingos nustatyti mediaciją ar kitas alternatyvaus ginčų sprendimo priemones, pavadinimus, adresus ir kontaktinius duomenis;

h)vertimui raštu tinkamas kalbas pagal 31 straipsnį;

i)institucijas, kurios yra kompetentingos išduoti Europos atstovavimo pažymą, kaip nurodyta 36 straipsnio 2 dalyje;

j)institucijas, kurios yra kompetentingos taikyti teisių gynimo procedūras, kaip nurodyta 43 straipsnyje;

k)mokesčius, jei tokių yra, kuriuos valstybės narės ima už Europos atstovavimo pažymos išdavimą pagal 37 straipsnio 2 dalį; 

l)teismines institucijas, kompetentingas nagrinėti teisių gynimo procedūrą pagal 43 straipsnį ir prašymus sustabdyti pažymos galiojimą pagal 44 straipsnį;  

m)48 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas institucijas, kurios gali susipažinti su informacija per registrų sąsajos sistemą.

2.Valstybės narės 1 dalies a–l punktuose nurodytą informaciją pateikia ne vėliau kaip iki pirmos mėnesio, einančio po 15 mėnesių laikotarpio nuo taikymo pradžios datos, dienos, o 1 dalies m punkte nurodytą informaciją – ne vėliau kaip iki pirmos mėnesio, einančio po dvejų metų laikotarpio po 60 straipsnio 4 dalyje nurodyto įgyvendinimo akto įsigaliojimo datos, dienos.

3.Valstybės narės praneša Komisijai apie visus 1 dalyje nurodytos informacijos pasikeitimus.

4.Komisija 1 dalyje nurodytą informaciją viešai skelbia tinkamomis priemonėmis, be kita ko, Europos e. teisingumo portale.

70 straipsnis

Įsigaliojimas ir taikymas

1.Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos.

2.Jis pradedamas taikyti nuo [pirmosios mėnesio dienos po 18 mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo datos].

3.49 ir 50 straipsniai taikomi nuo pirmos mėnesio, einančio po dvejų metų laikotarpio nuo 60 straipsnio 2 dalyje nurodyto įgyvendinimo akto įsigaliojimo datos, dienos.

4.45 ir 46 straipsniai taikomi nuo [dveji metai nuo taikymo pradžios dienos].

5.47 straipsnis taikomas nuo pirmos mėnesio, einančio po dvejų metų laikotarpio nuo 60 straipsnio 1 dalyje nurodyto įgyvendinimo akto įsigaliojimo datos, dienos.

6.38 straipsnio 3 dalis taikoma nuo pirmos mėnesio, einančio po dvejų metų laikotarpio nuo 60 straipsnio 4 dalyje nurodyto įgyvendinimo akto įsigaliojimo datos, dienos.

Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta Briuselyje

(1)    Šie skaičiai grindžiami 2020 m. Eurostato demografiniais duomenimis apie ES gyventojų judumą ir suaugusių asmenų, kuriems taikoma apsaugos priemonė valstybėse narėse, skaičiaus įverčiais ir (arba) duomenimis. Dėl išsamesnės informacijos žr. prie pasiūlymo pridedamą poveikio vertinimą.

(2)    2000 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos aiškinimo tyrimas laikantis 2007 m. JT neįgaliųjų teisių konvencijos.

(3)    2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo.

(4)    Pažeidžiamų suaugusiųjų tarpvalstybinės teisinės apsaugos ES tyrimas. https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/publication/facf667c-99d6-11ec-83e1-01aa75ed71a1/language-en/format-PDF/source-253031377.

(5)    Europos teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose siekiant apsaugoti suaugusiuosius vertinimo misija. https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/publication/facf667c-99d6-11ec-83e1-01aa75ed71a1/language-en/format-PDF/source-253031377.

(6)    Pažeidžiamų suaugusiųjų apsauga, Europos pridėtinės vertės vertinimas, pridedamas prie Europos Parlamento iniciatyva teikiamo teisėkūros pranešimo. https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2016/581388/EPRS_STU(2016)581388_EN.pdf.

(7)    Suaugusiųjų apsauga tarptautinėse situacijose, Europos teisės instituto ataskaita. https://www.europeanlawinstitute.eu/fileadmin/user_upload/p_eli/Publications/ELI_Protection_of_Adults_in_International_Situations.pdf.

(8)    Pavyzdžiui, poveikis darnaus vystymosi tikslams arba poveikis ekologijai ir klimatui.

(9)    Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) dėl teisminio bendradarbiavimo ir teisės kreiptis į teismą tarpvalstybinėse civilinėse, komercinėse ir baudžiamosiose bylose skaitmenizacijos, kuriuo iš dalies keičiami tam tikri teisminio bendradarbiavimo srities aktai (COM(2021) 759 final).

(10)    2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma I“) (OL L 177, 2008 7 4, p. 6).

(11)    OL L 23, 2010 1 27, p. 37.

(12)    2020 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2020/1783 dėl valstybių narių teismų bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (įrodymų rinkimas) (nauja redakcija) (OL L 405, 2020 12 2, p. 1–39).

(13)    2022 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/850 dėl tarpvalstybinio elektroninio keitimosi duomenimis teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose srityje kompiuterinės sistemos (sistemos e. CODEX), kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2018/1726 (OL L 150, 2022 6 1, p. 1).

(14)    OL C [numeris], [XXXX X X], p. X.

(15)    2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016 5 4, p. 1).

(16)    2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018 11 21, p. 39).

(17)    2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002 7 31, p. 37).

(18)    2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018 11 21, p. 39).

(19)    OL C [numeris], [XXXX X X], p. X.

(20)    2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011 2 28, p. 13).

(21)    2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/882 dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų (OL L 151, 2019 6 7, p. 70).

(22)    Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos tarpinstitucinis susitarimas dėl geresnės teisėkūros (OL L 123, 2016 5 12, p. 1).

(23)    2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (OL L 178, 2019 7 2, p. 1).

(24)    OL L 151, 2008 6 11, p. 39.

(25)    2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimas 2001/470/EB, sukuriantis Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 174, 2001 6 27, p. 25).

(26)    2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB (OL L 257, 2014 8 28, p. 73–114).

(27)    2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011 2 28, p. 13–18).

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2023 05 31

COM(2023) 280 final

PRIEDAS

prie pasiūlymo dėl

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO

dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, priemonių pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo suaugusiųjų apsaugos srityje

{SEC(2023) 208 final} - {SWD(2023) 154 final} - {SWD(2023) 155 final} - {SWD(2023) 156 final}

PRIEDAS 11

KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINĖS SUAUGUSIŲJŲ APSAUGOS

(sudaryta 2000 m. sausio 13 d.)

Šią konvenciją pasirašiusios valstybės,

atsižvelgdamos į poreikį tarptautiniais atvejais užtikrinti suaugusiųjų, kurie dėl asmeninių gebėjimų sutrikimų arba nepakankamumo negali ginti savo interesų, apsaugą,

siekdamos išvengti savo teisės sistemų kolizijos jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo ir suaugusiųjų apsaugos priemonių vykdymo užtikrinimo atžvilgiais,

prisimindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą suaugusiųjų apsaugai,

patvirtindamos, kad visų pirma turi būti vadovaujamasi suaugusiojo interesais ir pagarba suaugusiojo orumui bei savarankiškumui,

susitarė dėl šių nuostatų:

I skyrius. Konvencijos taikymo sritis

1 straipsnis

1)    Ši konvencija taikoma suaugusiųjų, kurie dėl asmeninių gebėjimų sutrikimų arba nepakankamumo negali ginti savo interesų, apsaugai tarptautiniais atvejais.

2)    Konvencijos tikslai:

a)    nustatyti, kurios valstybės institucijos turi jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių;

b)    nustatyti, kokią teisę tos institucijos turi taikyti vykdydamos savo jurisdikciją;

c)    nustatyti, kokia teisė taikytina atstovaujant suaugusiajam;

d)    numatyti apsaugos priemonių pripažinimo ir vykdymo visose susitariančiosiose valstybėse tvarką;

e)    nustatyti susitariančiųjų valstybių institucijų bendradarbiavimo, kurio gali prireikti šios konvencijos tikslams pasiekti, tvarką.

2 straipsnis

1)    Šioje konvencijoje suaugusiuoju laikomas asmuo nuo 18 metų amžiaus.

2)    Konvencija taip pat taikoma priemonėms dėl suaugusiojo, kuris jų taikymo momentu dar buvo jaunesnis negu 18 metų.

3 straipsnis

1 straipsnyje nurodytos priemonės visų pirma gali būti taikomos:

a)    nustatant neveiksnumą ir apsaugos režimą;

b)    suaugusiajam nustatant teisminės arba administracinės institucijos apsaugą;

c)    globos, rūpybos ir analogiškoms institucijoms;

d)    paskiriant kiekvieną už suaugusįjį arba jo turtą atsakingą, jam atstovaujantį ar padedantį asmenį arba organizaciją ir nustatant jų funkcijas;

e)    suaugusįjį įkurdinant įstaigoje arba kitoje vietoje, kurioje galima suteikti apsaugą;

f)    suaugusiojo turto administravimui, išsaugojimui arba perleidimui;

g)    leidžiant imtis specialių suaugusiojo ar jo turto apsaugai skirtų intervencinių veiksmų.

4 straipsnis

1)    Konvencija netaikoma:

a) išlaikymo prievolėms;

b)    santuokos arba panašaus ryšio sudarymui, pripažinimui negaliojančiu ir nutraukimui, taip pat separacijai;

c)    turto teisiniam režimui santuokos arba panašių santykių atveju;

d)    turto patikėjimui ar paveldėjimui;

e)    socialiniam draudimui;

f)    viešosioms bendro pobūdžio priemonėms sveikatos apsaugos srityje;

g)    priemonėms, kurių imamasi dėl asmens, tam asmeniui padarius baudžiamųjų nusikaltimų;

h)    sprendimams dėl teisės į prieglobstį ir imigracijos;

i)    priemonėms, kurių vienintelė paskirtis yra visuomenės saugumas.

2)    1 dalis nedaro poveikio asmens teisei atstovauti suaugusiajam toje dalyje išvardytais atžvilgiais.

II skyrius. Jurisdikcija

5 straipsnis

1)    Susitariančiosios valstybės, kurioje yra nuolatinė suaugusiojo asmens gyvenamoji vieta, teisminės arba administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių.

2)    Jeigu suaugusiojo asmens nuolatinė gyvenamoji vieta perkeliama į kitą susitariančiąją valstybę, jurisdikciją turi naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijos.

6 straipsnis

1)    Jeigu suaugusieji yra pabėgėliai ir dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra perkeliami į kitą šalį, susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje šie suaugusieji atsidūrė juos perkėlus, institucijos turi 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą jurisdikciją.

2)    Prieš tai išdėstytos dalies nuostatos taip pat taikomos suaugusiesiems, kurių nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti neįmanoma.

7 straipsnis

1)    Išskyrus suaugusiuosius, kurie yra pabėgėliai arba kurie dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra perkelti į kitą šalį, jurisdikciją imtis suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių turi susitariančiosios valstybės, kurios piliečiai suaugusieji yra, institucijos, jeigu mano, kad gali tiksliau įvertinti suaugusiojo interesus ir prieš tai pasikonsultavo su jurisdikciją pagal 5 straipsnį arba 6 straipsnio 2 dalį turinčiomis institucijomis.

2)    Ši jurisdikcija negalioja, jeigu jurisdikciją pagal 5 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį arba 8 straipsnį turinčios institucijos informuoja valstybės, kurios pilietis suaugusysis yra, institucijas, jog ėmėsi pagal aplinkybes reikalingų priemonių ar nusprendė, kad priemonių imtis nereikėtų, arba praneša nagrinėjančios bylą.

3)    Priemonių, kurių imamasi pagal 1 dalį, galiojimas baigiasi iš karto, kai pagal 5 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį arba 8 straipsnį jurisdikciją turinčios institucijos imasi pagal aplinkybes reikalingų priemonių arba nusprendžia, kad priemonių imtis nereikia. Šios institucijos atitinkamai informuoja institucijas, kurios ėmėsi priemonių pagal 1 dalį.

8 straipsnis

1)    Jurisdikciją pagal 5 arba 6 straipsnius turinčios susitariančiosios valstybės institucijos, jei mano, kad suaugusiajam tai naudinga, gali savo iniciatyva arba kitos susitariančiosios valstybės institucijos prašymu prašyti, kad suaugusiojo ar jo turto apsaugos priemonių imtųsi vienos iš 2 dalyje nurodytų valstybių institucijos. Prašymas gali būti teikiamas dėl visų arba kai kurių tokios apsaugos aspektų.

2)    Susitariančiosios valstybės, į kurių institucijas gali būti kreiptasi, kaip numatyta ankstesnėje dalyje, yra:

a)    valstybė, kurios pilietis yra suaugusysis;

b)    valstybė, kurioje buvo ankstesnė nuolatinė suaugusiojo gyvenamoji vieta;

c)    valstybė, kurioje yra suaugusiojo turtas;

d)    valstybė, kurios institucijas suaugusysis raštu pasirinko, kad jos imtųsi jo ar jo turto apsaugos priemonių;

e)    valstybė, kurioje yra suaugusiajam artimo asmens, pasirengusio rūpintis jo ar jo turto apsauga, nuolatinė gyvenamoji vieta;

f)    suaugusiojo turto apsaugos atžvilgiu – valstybė, kurios teritorijoje suaugusysis yra.

3)    Jeigu pagal ankstesnes dalis pasirinkta institucija nesutinka su savo jurisdikcija, jurisdikciją išsaugo pagal 5 arba 6 straipsnį jurisdikciją turinčios susitariančiosios valstybės institucijos.

9 straipsnis

Susitariančiosios valstybės, kurioje yra suaugusiojo turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis to turto apsaugos priemonių tokia apimtimi, kokia tos priemonės yra suderinamos su institucijų, turinčių jurisdikciją pagal 5–8 straipsnius, vykdomomis priemonėmis.

10 straipsnis

1)    Visais skubos atvejais bet kurios susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra suaugusysis ar jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis visų būtinų apsaugos priemonių.

2)    Priemonės, kurių pagal ankstesnę dalį imamasi dėl susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenančio suaugusiojo, nustoja galioti iš karto, kai institucijos, turinčios jurisdikciją pagal 5–9 straipsnius, imasi pagal aplinkybes reikalingų priemonių.

3)    Priemonės, kurių imamasi pagal 1 dalį dėl susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenančio suaugusiojo, kiekvienoje susitariančiojoje valstybėje nustoja galioti, kai toje susitariančiojoje valstybėje pripažįstamos priemonės, kurių pagal aplinkybes reikėjo imtis ir kurių ėmėsi kitos valstybės institucijos.

4)    Jeigu įmanoma, institucijos, kurios ėmėsi priemonių pagal 1 dalį, apie taikytas priemones informuoja susitariančiosios valstybės, kurioje yra nuolatinė suaugusiojo gyvenamoji vieta, institucijas.

11 straipsnis

1)    Išimties tvarka susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra suaugusysis arba jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis laikino pobūdžio tik tos valstybės teritorijoje galiojančių suaugusiojo apsaugos priemonių, jei tokios priemonės yra suderinamos su priemonėmis, kurių jau ėmėsi pagal 5–8 straipsnius jurisdikciją turinčios institucijos ir jei prieš tai buvo konsultuotasi su jurisdikciją pagal 5 straipsnį turinčiomis institucijomis.

2)    Priemonės, kurių pagal ankstesnę dalį buvo imtasi dėl susitariančiojoje valstybėje nuolat gyvenančio suaugusiojo, nustoja galioti, kai pagal 5–8 straipsnius jurisdikciją turinčios institucijos priima sprendimą dėl pagal aplinkybes galinčių prireikti apsaugos priemonių.

12 straipsnis

Vadovaujantis 7 straipsnio 3 dalimi, priemonės, kurių imamasi taikant 5–9 straipsnius, lieka galioti pagal jose nustatytas sąlygas ir tada, kai dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta jurisdikcijos nustatymo pagrindas, ir galioja tol, kol pagal šią konvenciją jurisdikciją turinčios institucijos tų priemonių nepakoreguoja, nepakeičia kitomis ar nenutraukia.

III skyrius. Taikytina teisė

13 straipsnis

1)    Vykdydamos savo jurisdikciją pagal II skyriaus nuostatas, susitariančiųjų valstybių institucijos taiko savo teisę.

2)    Tačiau jei suaugusiojo ar jo turto apsaugai to reikia, jos gali išimties tvarka taikyti kitos pagal aplinkybes glaudžiai susijusios valstybės teisę arba į ją atsižvelgti.

14 straipsnis

Kai vienoje susitariančiojoje valstybėje pritaikyta priemonė įgyvendinama kitoje susitariančiojoje valstybėje, įgyvendinant priemonę vadovaujamasi antrosios valstybės teise.

15 straipsnis

1)    Kai suaugusysis pats negali ginti savo interesų, suaugusiojo pagal sutartį arba vienašaliu aktu suteikti atstovavimo įgaliojimai, jų pakeitimai ir panaikinimas reglamentuojami valstybės, kurioje sudarant sutartį arba aktą buvo suaugusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teise, nebent atskirai raštu pasirinkta vienos iš kitų 2 dalyje nurodytų valstybių teisė.

2)    Valstybės, kurių teisę galima pasirinkti:

a)    valstybė, kurios pilietis yra suaugusysis;

b)    valstybė, kurioje buvo ankstesnė nuolatinė suaugusiojo gyvenamoji vieta;

c)    suaugusiojo turto atžvilgiu – valstybė, kurioje yra suaugusiojo turtas.

3)    Naudojimosi atstovavimo įgaliojimais būdas reglamentuojamas valstybės, kurioje jais naudojamasi, teise.

16 straipsnis

Jeigu 15 straipsnyje nurodytais atstovavimo įgaliojimais pakankamai nepasinaudojama, kad būtų garantuota suaugusiojo ar jo turto apsauga, įgaliojimus galima panaikinti arba pakeisti jurisdikciją pagal konvenciją turinčios institucijos priemonėmis. Kai atstovavimo įgaliojimai naikinami arba keičiami, reikėtų, kiek galima, atsižvelgti į 15 straipsnyje nurodytą teisę.

17 straipsnis

1)    Sandorio, kurį sudarė trečioji šalis ir kitas asmuo, pagal valstybės, kurioje sudarytas sandoris, teisę turintis teisę vykdyti suaugusiojo atstovo funkcijas, galiojimo negalima užginčyti, o trečioji šalis negali būti laikoma atsakinga remiantis vien tuo pagrindu, kad kitas asmuo pagal šio skyriaus nuostatose nurodytą teisę neturėjo teisės vykdyti suaugusiojo atstovo funkcijų, nebent trečioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad šios funkcijos reglamentuojamos antrąja teise.

2)    Pirma dalis taikoma tik tuo atveju, jei sandorį sudarė tos pačios valstybės teritorijoje esantys asmenys.

18 straipsnis

Šio skyriaus nuostatos taikomos ir tada, kai pagal jas pasirenkama ne susitariančiosios valstybės teisė.

19 straipsnis

Šiame skyriuje sąvoka „teisė“ suprantama kaip valstybėje galiojanti teisė, išskyrus teisės pasirinkimo taisykles.

20 straipsnis

Šiuo skyriumi nedraudžiama taikyti valstybės, kurioje suaugusysis turi būti saugomas, teisės nuostatų, jeigu tas nuostatas taikyti privaloma, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė būtų taikytina kitu atveju.

21 straipsnis

Atsisakyti taikyti šio skyriaus nuostatose nurodytą teisę galima tik tuo atveju, jei jos taikymas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai.

IV skyrius. Pripažinimas ir vykdymas

22 straipsnis

1)    Vienos susitariančiosios valstybės institucijų taikomos priemonės įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamos visose kitose susitariančiosiose valstybėse.

2)    Tačiau atsisakyti jas pripažinti galima, jei:

a)    priemonę taikė institucija, kurios jurisdikcija nebuvo pagrįsta kuriuo nors iš II skyriaus nuostatose nurodytu pagrindu arba jo neatitiko;

b)    išskyrus skubos atvejus, priemonė buvo taikyta teisminio ar administracinio bylos nagrinėjimo metu, suaugusiajam nesuteikus galimybės būti išklausytam ir pažeidžiant pagrindinius prašomosios valstybės proceso teisės principus;

c)    pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja prašomosios valstybės viešajai politikai arba tos valstybės teisės nuostatoms, kurias taikyti privaloma, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė būtų taikytina kitu atveju;

d)    priemonė yra nesuderinama su vėlesne priemone, kurios imtasi ne susitariančiojoje valstybėje, kuri jurisdikciją turėtų pagal 5–9 straipsnius, jei vėlesnė priemonė atitinka pripažinimo prašomojoje valstybėje reikalavimus;

e)    nesilaikyta 33 straipsnyje nustatytos procedūros.

23 straipsnis

Nepažeidžiant 22 straipsnio 1 dalies, bet kuris suinteresuotas asmuo gali prašyti susitariančiosios valstybės kompetentingų institucijų priimti sprendimą dėl kitoje susitariančiojoje valstybėje taikytos priemonės pripažinimo arba nepripažinimo. Procedūra reglamentuojama prašomosios valstybės teise.

24 straipsnis

Prašomosios valstybės institucija privalo atsižvelgti į nustatytus faktus, kuriais valstybės, kurioje taikyta priemonė, institucija grindžia savo įgaliojimus.

25 straipsnis

1)    Jei reikia užtikrinti, kad vienoje susitariančiojoje valstybėje taikomos ir vykdytinos priemonės būtų vykdomos kitoje susitariančiojoje valstybėje, suinteresuotos šalies prašymu, šios priemonės skelbiamos vykdytinomis arba registruojamos vykdymui kitoje valstybėje vadovaujantis tos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka.

2)    Kiekviena susitariančioji valstybė skelbia apie priemonių vykdytinumą ar registravimą paprasta ir operatyvia tvarka.

3)    Atsisakyti priemones skelbti vykdytinomis ar registruoti galima tik dėl vienos iš 22 straipsnio 2 dalyje nurodytų priežasčių.

26 straipsnis

Nepažeidžiant peržiūros, kuri yra būtina taikant ankstesnius straipsnius, pritaikytos priemonės neperžiūrimos iš esmės.

27 straipsnis

Vienoje susitariančiojoje valstybėje taikomų ir vykdytinomis paskelbtų ar vykdymui registruotų priemonių vykdymas kitoje susitariančiojoje valstybėje užtikrinamas taip, lyg priemonių būtų ėmęsi tos valstybės institucijos. Priemonių vykdymas užtikrinamas pagal prašomosios valstybės teisę toje teisėje nustatytu mastu. v skyrius.

Bendradarbiavimas

28 straipsnis

1)    Susitariančioji valstybė paskiria pagrindinę instituciją, kuri vykdo šioje konvencijoje tokioms institucijoms nustatytas pareigas.

2)    Federacinės valstybės, valstybės, kuriose yra daugiau nei viena teisės sistema, arba valstybės, turinčios autonominius teritorinius vienetus, gali paskirti daugiau nei vieną pagrindinę instituciją ir nurodyti jų funkcijų teritorinį ar individualų mastą. Jeigu valstybė paskiria daugiau negu vieną pagrindinę instituciją, ji nurodo, kuriai pagrindinei institucijai galima teikti visą informaciją, skirtą perduoti atitinkamoms tos valstybės pagrindinėms institucijoms.

29 straipsnis

1)    Pagrindinės institucijos bendradarbiauja viena su kita ir skatina savo valstybių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, kad būtų pasiekti šios konvencijos tikslai.

2)    Taikydamos šią konvenciją, jos imasi atitinkamų priemonių, siekdamos suteikti informaciją apie savo valstybės suaugusiųjų apsaugos srities įstatymus ir galimas paslaugas.

30 straipsnis

Susitariančiosios valstybės pagrindinė institucija tiesiogiai arba per valstybės institucijas ar kitas įstaigas imasi visų atitinkamų priemonių, kad:

a)    konvencijos taikymo atvejais kompetentingoms institucijoms būtų sudarytos palankesnės sąlygos ryšiams visomis priemonėmis palaikyti;

b)    kitos susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos prašymu būtų suteikta pagalba nustatant suaugusiojo buvimo vietą, kai atrodo, jog suaugusysis gali būti prašomosios valstybės teritorijoje ir jam gali būti reikalinga apsauga.

31 straipsnis

Susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali tiesiogiai arba per kitas įstaigas skatinti naudotis tarpininkavimo, taikinimo arba panašiomis priemonėmis, kad šios konvencijos taikymo atvejais būtų darniai susitarta dėl suaugusiojo ar jo turto apsaugos.

32 straipsnis

1)    Jei ketinama imtis apsaugos priemonės ir jei to reikia atsižvelgiant į suaugusiojo padėtį, pagal konvenciją kompetentingos institucijos gali prašyti bet kurios kitos susitariančiosios valstybės institucijos, kuri turi suaugusiojo apsaugai aktualios informacijos, suteikti tokią informaciją.

2)    Susitariančioji valstybė gali pareikšti, kad prašymai pagal 1 dalį perduodami jos institucijoms tik per jos pagrindinę instituciją.

3)    Susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali prašyti kitos susitariančiosios valstybės institucijų padėti įgyvendinti pagal šią konvenciją taikomas apsaugos priemones.

33 straipsnis

1)    Jei pagal 5–8 straipsnius jurisdikciją turinti institucija ketina įkurdinti suaugusįjį įstaigoje arba kitoje vietoje, kur būtų galima suteikti apsaugą, ir jei toks įkurdinimas turi vykti kitoje susitariančiojoje valstybėje, institucija pirmiausia konsultuojasi su tos valstybės pagrindine arba kita kompetentinga institucija. Tuo tikslu ji pateikia ataskaitą dėl suaugusiojo ir kartu nurodo planuojamo įkurdinimo motyvus.

2)    Prašančioji valstybė negali priimti sprendimo dėl įkurdinimo, jeigu prašomosios valstybės pagrindinė arba kita kompetentinga institucija per pagrįstą laiką tam paprieštarauja.

34 straipsnis

Visais atvejais, kai suaugusiajam gresia didelis pavojus, susitariančiosios valstybės, kurioje imtasi ar ketinama imtis suaugusiojo apsaugos priemonių, kompetentingos institucijos, gavusios informacijos, kad suaugusiojo gyvenamoji vieta perkelta į kitą valstybę arba kad suaugusysis yra kitoje valstybėje, tos kitos valstybės institucijoms praneša apie kilusį pavojų ir apie taikomas ar ketinamas taikyti priemones.

35 straipsnis

Pagal šį skyrių institucija neprašo ir neperduoda jokios informacijos, jei, jos nuomone, tai gali kelti pavojų suaugusiajam ar jo turtui arba didelę grėsmę suaugusiojo šeimos nario laisvei ar gyvybei.

36 straipsnis

1)    Nepažeidžiant galimybės už suteiktas paslaugas nustatyti pagrįstus mokesčius, susitariančiųjų valstybių pagrindinės institucijos ir kitos valstybės institucijos padengia taikant šio skyriaus nuostatas patirtas išlaidas.

2)    Bet kuri susitariančioji valstybė gali sudaryti susitarimus dėl mokesčių pasiskirstymo su viena ar keliomis kitomis susitariančiosiomis valstybėmis.

37 straipsnis

Bet kuri susitariančioji valstybė gali sudaryti susitarimus su viena ar keliomis kitomis susitariančiosiomis valstybėmis ir jais patobulinti šio skyriaus nuostatų taikymą jų tarpusavio santykiams. Tokį susitarimą sudariusios valstybės susitarimo kopiją perduoda šios konvencijos depozitarui.

VI skyrius. Bendrosios nuostatos

38 straipsnis

1)    Susitariančiosios valstybės, kurioje imtasi apsaugos priemonės arba patvirtinti atstovavimo įgaliojimai, institucijos gali, gavusios prašymą, pateikti asmeniui, kuriam patikėta saugoti suaugusįjį arba jo turtą, pažymą, kurioje būtų nurodyta, kokias funkcijas tas asmuo turi teisę atlikti ir kokie įgaliojimai jam suteikti.

2)    Jei nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad pažymoje nurodytos funkcijos ir įgaliojimai suteikti tam asmeniui nuo pažymos išdavimo datos.

3)    Pažymoms rengti kiekviena susitariančioji valstybė paskiria kompetentingas institucijas.

39 straipsnis

Pagal šią konvenciją surinkti arba perduoti asmens duomenys naudojami tik tais tikslais, kuriais buvo surinkti arba perduoti.

40 straipsnis

Institucijos, kurioms perduota informacija, užtikrina jos konfidencialumą pagal savo valstybės teisę.

41 straipsnis

Jokiems pagal šią konvenciją persiųstiems ar pristatytiems dokumentams legalizavimas ar panašūs formalumai netaikomi.

42 straipsnis

Kiekviena susitariančioji valstybė gali paskirti institucijas, kurioms teikiami prašymai pagal 8 ir 33 straipsnius.

43 straipsnis

1)    Ne vėliau kaip šios konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo prie jos dokumento deponavimo dieną apie 28 ir 42 straipsniuose nurodytą paskyrimą informuojamas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos Nuolatinis biuras. Nuolatinis biuras informuojamas apie visus jo pakeitimus.

2)    32 straipsnio 2 dalyje nurodytas pareiškimas pateikiamas konvencijos depozitarui.

44 straipsnis

Susitariančioji valstybė, kurioje suaugusiojo ir jo turto apsaugai taikomos skirtingos teisės sistemos ar teisės normų rinkiniai, tik tarp tokių skirtingų sistemų ar teisės normų rinkinių kilusios kolizijos atvejais neprivalo taikyti konvencijos normų.

45 straipsnis

Jei skirtinguose valstybės teritoriniuose vienetuose šia konvencija reglamentuojamiems klausimams taikomos dvi ar daugiau teisės sistemos ar teisės normų rinkiniai:

a)    bet kokia nuoroda į nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje suprantama kaip nuoroda į įprastinę gyvenamąją vietą teritoriniame vienete;

b)    bet kokia nuoroda į tai, kad suaugusysis yra toje valstybėje, suprantama kaip nuoroda į tai, kad suaugusysis yra teritoriniame vienete;

c)    bet kokia nuoroda į tai, kad suaugusiojo turtas yra toje valstybėje, suprantama kaip nuoroda į tai, kad suaugusiojo turtas yra teritoriniame vienete;

d)    bet kokia nuoroda į valstybę, kurios pilietis yra suaugusysis, suprantama kaip nuoroda į teritorinį vienetą, kuris nurodomas pagal tos valstybės teisės normas, arba, jei atitinkamų normų nėra, – į teritorinį vienetą, su kuriuo suaugusysis yra labiausiai susijęs;

e)    bet kokia nuoroda į valstybę, kurios institucijas suaugusysis pasirinko, suprantama kaip:

–    nuoroda į teritorinį vienetą, jeigu suaugusysis pasirinko to teritorinio vieneto institucijas;

–    nuoroda į teritorinį vienetą, su kuriuo suaugusysis yra labiausiai susijęs, jeigu, pasirinkdamas valstybės institucijas, suaugusysis nenurodė konkretaus tos valstybės teritorinio vieneto;

f)    bet kokia nuoroda į pagal aplinkybes glaudžiai susijusios valstybės teisę suprantama kaip nuoroda į pagal aplinkybes glaudžiai susijusio teritorinio vieneto teisę;

g)    bet kokia nuoroda į valstybės, kurioje imtasi priemonės, teisę arba įgaliojimus suprantama kaip nuoroda į teritoriniame vienete, kuriame imtasi tos priemonės, galiojančią teisę arba procedūrą arba į tokio teritorinio vieneto įgaliojimus;

h)    bet kokia nuoroda į prašomosios valstybės teisę, procedūrą arba įgaliojimus suprantama kaip nuoroda į teritoriniame vienete, kuriame prašoma pripažinimo ar vykdymo užtikrinimo, galiojančią teisę arba procedūrą arba į tokio teritorinio vieneto įgaliojimus;

i)    bet kokia nuoroda į valstybę, kurioje apsaugos priemonė turi būti įgyvendinama, suprantama kaip nuoroda į teritorinį vienetą, kuriame priemonė turi būti įgyvendinama;

j)    bet kokia nuoroda į valstybės organizacijas ar institucijas, išskyrus pagrindines institucijas, suprantama kaip nuoroda į atitinkamame teritoriniame vienete įgaliotas veikti organizacijas ar institucijas;

46 straipsnis

Pagal III skyrių nustatant, kokia teisė taikytina valstybei, kurioje yra du ar daugiau teritorinių vienetų, kurių kiekvienas turi savą teisės sistemą arba teisės normų rinkinį, taikytiną šios konvencijos klausimais, vadovaujamasi tokiomis taisyklėmis:

a)    jei valstybėje galioja taisyklės, kuriose nurodoma, kurio teritorinio vieneto teisė taikytina, taikoma to vieneto teisė;

b)    jei tokių taisyklių nėra, taikoma atitinkamo 45 straipsnyje apibrėžto teritorinio vieneto teisė.

47 straipsnis

Pagal III skyrių nustatant, kokia teisė taikytina valstybei, turinčiai dvi ar daugiau teisės sistemų ar teisės normų rinkinių, taikytinų įvairių kategorijų asmenims šios konvencijos klausimais, vadovaujamasi tokiomis taisyklėmis:

a)    jei valstybėje galioja taisyklės, kuriose nustatoma, kuri teisė taikoma, taikoma ta teisė;

b)    jei tokių taisyklių nėra, taikoma teisės sistema ar teisės normų rinkinys, su kuriuo suaugusysis asmuo yra labiausiai susijęs.

48 straipsnis

Susitariančiosioms valstybėms palaikant ryšius, ši konvencija taikoma vietoj 1905 m. liepos 17 d. Hagoje pasirašytos Konvencijos dėl pilietinių teisių atėmimo ir panašių apsaugos priemonių.

49 straipsnis

1)    Ši konvencija nedaro poveikio jokiam kitam tarptautiniam dokumentui, kurio šalys yra susitariančiosios valstybės ir kuriame yra nuostatų šios konvencijos reglamentuojamais klausimais, jei valstybės, to dokumento šalys, nėra paskelbusios priešingai.

2)    Ši konvencija nedaro poveikio galimybei vienai ar kelioms susitariančiosioms valstybėms sudaryti susitarimus, kuriuose yra nuostatų šios konvencijos reglamentuojamais klausimais, taikomų vienoje iš valstybių susitarimo šalių nuolat gyvenantiems suaugusiesiems.

3)    Vienos ar kelių susitariančiųjų valstybių šios konvencijos klausimais sudaryti susitarimai nedaro poveikio šios konvencijos nuostatų taikymui tokių valstybių santykiams su kitomis susitariančiosiomis valstybėmis.

4)    Pirmiau išdėstytos šio straipsnio dalys taip pat taikomos bendriems įstatymams, paremtiems specialiais atitinkamų valstybių regioninio ar kitokio pobūdžio ryšiais.

50 straipsnis

1)    Ši konvencija taikoma priemonėms tik tada, jei priemonių imamasi valstybėje, kurios atžvilgiu konvencija yra įsigaliojusi.

2)    Ši konvencija taikoma priemonių, kurių imtasi po konvencijos įsigaliojimo, pripažinimui ir vykdymo užtikrinimui tarp valstybės, kurioje priemonių imtasi, ir prašomosios valstybės.

3)    Nuo konvencijos įsigaliojimo susitariančiojoje valstybėje dienos ši konvencija taikoma atstovavimo įgaliojimams, kurie suteikti anksčiau 15 straipsnyje išdėstytas sąlygas atitinkančiomis sąlygomis.

51 straipsnis

1)    Visa informacija, siunčiama susitariančiosios valstybės pagrindinei arba kitai institucijai, rengiama originalo kalba, kartu pateikiant vertimą į kitos valstybės valstybinę kalbą arba vieną iš jos valstybinių kalbų, o jei tai neįmanoma – vertimą į anglų arba prancūzų kalbas.

2)    Tačiau susitariančioji valstybė, darydama išlygą pagal 56 straipsnį, gali prieštarauti anglų arba prancūzų kalbų, bet ne abiejų kalbų, vartojimui.

52 straipsnis

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos Generalinis sekretorius reguliariai šaukia specialios komisijos posėdžius šios konvencijos praktiniam veikimui apžvelgti.

VII skyrius. Baigiamosios nuostatos

53 straipsnis

1)    Ši konvencija teikiama pasirašyti valstybėms, kurios 1999 m. spalio 2 d. buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės.

2)    Konvencija ratifikuojama, priimama arba patvirtinama ir jos ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai, kuri yra šios konvencijos depozitaras.

54 straipsnis

1)    Konvencijai įsigaliojus, prie jos pagal 57 straipsnio 1 dalį gali prisijungti bet kuri kita valstybė.

2)    Prisijungimo dokumentas deponuojamas depozitarui.

3)    Prisijungimas įsigalioja tik prisijungiančiosios valstybės ir susitariančiųjų valstybių, kurios per šešis mėnesius nuo 59 straipsnio b punkte nurodyto pranešimo gavimo dienos nepareiškė prieštaravimų dėl prisijungimo, santykiams. Prieštaravimą valstybės taip pat gali pareikšti ratifikuodamos, priimdamos ar tvirtindamos konvenciją po prisijungimo. Apie visus prieštaravimus pranešama depozitarui.

55 straipsnis

1)    Jei valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose šios konvencijos klausimais taikomos skirtingos teisės sistemos, tokia valstybė pasirašydama, ratifikuodama, priimdama, patvirtindama konvenciją ar prisijungdama prie jos gali pareikšti, kad konvencija galioja visiems jos teritoriniams vienetams arba tik vienam ar keliems iš jų, ir savo pareiškimą gali pakeisti bet kuriuo metu, pateikdama kitą pareiškimą.

2)    Apie tokį pareiškimą pranešama depozitarui ir jame aiškiai nurodomi teritoriniai vienetai, kuriems konvencija yra taikoma.

3)    Jeigu valstybė pagal šį straipsnį nepateikia jokio pareiškimo, konvencija turi būti taikoma visiems tos valstybės teritoriniams vienetams.

56 straipsnis

1)    Bet kuri valstybė ne vėliau kaip ratifikavimo priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo metu ar teikdama pareiškimą pagal 55 straipsnį gali nustatyti 51 straipsnio 2 dalyje numatytą išlygą. Jokių kitų išlygų nustatyti negalima.

2)    Bet kuri valstybė bet kuriuo metu gali atšaukti savo išlygą. Apie išlygos atšaukimą pranešama depozitarui.

3)    Išlyga netenka galios pirmąją trečio kalendorinio mėnesio dieną nuo pirmiau išdėstytoje dalyje nurodyto pranešimo dienos.

57 straipsnis

1)    Konvencija įsigalioja pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo trečio 53 straipsnyje nurodyto ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumento deponavimo dienos.

2)    Paskui konvencija įsigalioja:

a)    kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai ar tvirtinančiai valstybei – pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo jos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo prie jos dokumento deponavimo dienos;

b)    kiekvienai prisijungiančiai valstybei – pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo 58 straipsnio 3 dalyje nurodyto šešių mėnesių laikotarpio pabaigos;

c)    teritoriniam vienetui, į kurį pagal 55 straipsnį plečiamas šios konvencijos taikymas – pirmą mėnesio dieną, praėjus trims mėnesiams nuo tame straipsnyje nurodyto pranešimo dienos.

58 straipsnis

1)    Valstybė, šios konvencijos šalis, gali šią konvenciją denonsuoti pateikusi rašytinį pranešimą depozitarui. Denonsavimą galima apriboti tam tikrais teritoriniais vienetais, kuriems ši konvencija yra taikoma.

2)    Denonsavimas įsigalioja pirmą mėnesio dieną, praėjus dvylikai mėnesių nuo tos dienos, kai depozitaras gavo pranešimą apie jį. Jeigu pranešime nurodomas ilgesnis denonsavimo įsigaliojimo laikotarpis, denonsavimas įsigalioja pasibaigus ilgesniajam laikotarpiui.

59 straipsnis

Depozitaras praneša Hagos privatinės tarptautinės teisės konferencijos valstybėms narėms ir valstybėms, prisijungusioms pagal 54 straipsnį, apie:

a)    kiekvieną 53 straipsnyje nurodytą pasirašymą, ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą;

b)    kiekvieną 54 straipsnyje nurodytą prisijungimą ir pareikštą prieštaravimą dėl prisijungimo;

c)    šios konvencijos įsigaliojimo pagal 57 straipsnį datą;

d)    32 straipsnio 2 dalyje ir 55 straipsnyje nurodytus pareiškimus;

e)    37 straipsnyje nurodytus susitarimus;

f)    51 straipsnio 2 dalyje nurodytą išlygą bei 56 straipsnio 2 dalyje nurodytus atšaukimus;

g)    visus 58 straipsnyje nurodyto denonsavimo atvejus.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti nustatyta tvarka įgalioti asmenys pasirašė šią konvenciją.

Sudaryta 2000 m. sausio 13 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Nyderlandų Karalystės Vyriausybės archyvuose. Patvirtinta kopija diplomatiniais kanalais siunčiama kiekvienai valstybei, Hagos privatinės tarptautinės teisės konferencijos narei.