8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/45

1.

palankiai vertina Europos Komisijos ES pažangiųjų kaimų iniciatyvą, nes pripažįstama, kad būtina imtis tikslinių veiksmų paremti kaimo vietovių kaip darnių gyvenimo ir darbo vietų atgaivinimą; atkreipia dėmesį į tai, kad kaimo gerovės ir kaimo vietovių gyvybingumo didinimas yra vienos skubiausių užduočių, nes labiau subalansuota teritorinė plėtra gali būti pagrindas siekti didesnio socialinio, ekonominio ir aplinkosauginio tvarumo;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisijos dokumentas ir Europos Komisijos narių, atsakingų už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, regioninę politiką, mobilumą ir transportą, dalyvavimas suteikia tvirtą pagrindą užtikrinti, kad rengiant šią iniciatyvą bus laikomasi suderinto, įvairius sektorius apimančio požiūrio;

3.

vis dėlto apgailestauja, kad dokumentui, kuriame apibendrintos iki šiol parengtos iniciatyvos, trūksta užmojo; ragina užsibrėžti platesnius tikslus ir parengti tikslingą bei į ateitį orientuotą politiką dėl pažangiųjų kaimų laikotarpiu po 2020 m., atsižvelgiant į poreikį sustiprinti daugybę teritorinių „pažangių“ ES priemonių;

4.

pabrėžia, kad jau dabar reikia imtis parengiamųjų darbų, jeigu siekiama darnios ir veiksmingos pažangiųjų kaimų programos kitą finansinį laikotarpį, įskaitant geresnį koordinavimą ir sąveiką tarp atitinkamų ES politikos sričių ir finansavimo šaltinių, parengiant pažangiųjų kaimų iniciatyvai skirtą integruotą politiką ir paramos priemones;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu visais valdžios lygmenimis glaudžiai koordinuoti veiklą deramai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, kad būtų galima apibrėžti „iš apačios į viršų“ ir „teritorinius“ sprendimus; pabrėžia lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant politikos programą;

6.

siūlo išplėsti pažangiųjų kaimų sąvoką, įtraukiant pažangiąsias kaimo vietoves, o pačią iniciatyvą įtraukti į Europos kaimo darbotvarkę siekiant, kad būtų skatinama ir plėtojama ir sinergija tarp mažų kaimyninių savivaldybių, esančių pažangiose kaimo vietovėse;

7.

atsižvelgdamas į tai, pritaria, kad Korko 2.0 deklaracija yra svarbi, nes suteikia pagrindą stiprinti kaimo ir žemės ūkio politiką, ir tvirtai remia nurodytas dešimt politikos sričių, be kita ko, pripažindamas, kad ypatingas dėmesys turi būti skirtas skaitmeninei atskirčiai įveikti (1);

8.

pabrėžia, kad kaimo vietovių atgaivinimu turi būti siekiama spręsti ilgalaikę gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą, imantis veiksmų paskatinti ir paremti tvarumą, kartų kaitą ir kaimo vietovių gebėjimą pritraukti naujus gyventojus;

9.

ragina Komisiją apsvarstyti priemones nesudėtingas, lengvai pritaikomas ir prieinamas netgi labai mažoms savivaldybėms, kurios dažnai neturi tinkamos struktūros, kad galėtų sklandžiai įgyvendinti pažangius sprendimus;

10.

siūlo ypatingą dėmesį skirti problemoms, su kuriomis susiduria atokūs kaimo regionai, kurie, be to, kad susiduria su plačiajuosčio ryšio infrastruktūros trūkumu, patiria didelių sujungiamumo problemų transporto ir energetikos srityse, todėl jiems trūksta prieigos prie svarbiausių viešųjų paslaugų; mano, kad sąvoka „kaimui skirta patikra“ (2) turėtų būti įtraukta į pažangiųjų kaimo vietovių iniciatyvą, siekiant šiuo požiūriu vadovautis rengiant platesnes politikos iniciatyvas, darančias poveikį kaimo vietovėms;

11.

pabrėžia, kad atokūs pasienio regionai susiduria su vis daugiau sunkumų ir poreikiu stiprinti tarpvalstybinio bendradarbiavimo galimybes ir programas šiems uždaviniams įgyvendinti;

12.

pabrėžia, kad, siekiant teikti skaitmenines paslaugas ir užtikrinti gebėjimą tinkamai veikti globalizuotos ekonomikos sąlygomis, reikalingas spartus ir patikimas plačiajuostis ryšys. Todėl IRT infrastruktūra yra lemiamas veiksnys plėtojant Sąjungos regionų potencialą;

13.

todėl pakartoja savo nuomonę, kad reikėtų stengtis užtikrinti tokį patį didelės spartos telekomunikacijų tinklo pajėgumą visoje ES kaip būtiną kaimo vietovių konkurencingumo ir ekonomikos augimo sąlygą ir laikantis 2020 m. Europos skaitmeninėje darbotvarkėje nustatytų tikslų (3);

14.

apgailestauja, kad pažanga yra nepakankama ir nevienoda, išlieka dideli skirtumai, ypač tarp kaimo ir miesto regionų. Problemos mastas akivaizdus – 2012 m. 9,1 mln. ES namų ūkių dar neturėjo prieigos prie fiksuoto plačiajuosčio ryšio tinklų, 90 % jų yra kaimo vietovėse (4);

15.

pažymi, kad ES lygmeniu siekiama iki 2020 m. įdiegti spartesnį nei 30 MB/s ryšį visoje Europoje, be kita ko, daugiau kaimo ir atokiose vietovėse. Tačiau tai yra tik ES vidurkis, o skirtingose šalyse ir teritorijose esama didelių svyravimų, ypač kaimo ir atokiausiose teritorijose, kuriose, net ir ekonomiškai klestinčiose valstybėse narėse, neretai ryšio sparta būna 10 MB/s. Tai standartinio namų ūkio, galinčio naudotis populiariausiomis interneto paslaugomis, įprastas standartas. Nepakankamai spartus plačiajuostis ryšys šiandien ir šiuo laikmečiu yra rimta problema, trukdanti siekti teritorinės sanglaudos; ragina Europos Komisiją dėti daugiau pastangų plėtojant spartųjį internetą kaimo vietovėse naudojant prieinamus finansavimo modelius, kuriais nesiekiama riboti tam tikrų valstybių narių galimybės gauti finansavimą investicijoms į plačiajuosčio ryšio tinklus ir paremti galimybę gauti finansavimą investicijoms į nedidelio masto plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo projektus; taip pat prašo plačiajuosčio ryšio diegimui kaimo vietovėse teikti specialias paskolas, kurių nebūtų galima skirti kitoms priemonėms;

16.

siekiant įvykdyti pažadą dėl pažangiųjų kaimų iniciatyvos, primygtinai rekomenduoja interneto prieigos paslaugas pripažinti viešojo intereso paslauga ES ir, jeigu tinkama, nacionaliniu lygmeniu, nustatant minimalius toleruotinus plačiajuosčio ryšio standartus, kurie ne tik užtikrintų patikimą prieigą prie interneto, bet ir užkirstų kelią teikiamos paslaugos keitimui ateityje (įskaitant fiksuoto telefono linijos atjungimą ir naujos kartos technologijos 4G ryšio įdiegimą), numatant galimybę teikti skubiosios pagalbos paslaugas, pirmiausia skaitmeniniu požiūriu atokioms bendruomenėms, kaip tai jau padarė Šveicarija ir Suomija, kuriose prieiga užtikrinama iki „paskutinės mylios“. Tai turėtų būti bent jau ex ante sąlyga skirti finansavimą pažangiųjų kaimų iniciatyvai;

17.

nurodo, kad vystant technologijas, susijusias su pažangiųjų kaimų iniciatyvomis, itin svarbu naudotis atviraisiais standartais, nes tai skatins valdžios institucijų ir įmonių bendradarbiavimą ir pakartotinį rastų sprendimų taikymą bei jų sąveikumą;

18.

pritaria galimybei rengti skirtingų amžiaus grupių gyventojams mokymus, kaip naudotis skaitmeninėmis technologijomis, ir pritaikyti mokymą prie tikslinės auditorijos, atsižvelgiant į tam tikrų viešųjų paslaugų skaitmeninimą vietos ar kitais lygmenimis (dokumentų užsakymai, mokesčių deklaracijos, elektroninės sąskaitos, atsekamumas, BŽŪP ir kt.); taip pat pabrėžia skaitmeninio raštingumo teisę, kuri suteikia galimybę visiems piliečiams lankyti šiuos mokymus, kad jie išmoktų atlikti pagrindines užduotis naujoje skaitmeninėje aplinkoje, ir pabrėžia kad šiam mokymui reikėtų skirti Europos struktūrinių ir investicijų fondų finansavimą;

19.

mano, kad plačiajuosčio ryšio kaimo vietovėse plėtra ir problemos, susijusios su diegimu „iki paskutiniosios mylios“, yra tiesiogiai susijusios su dominavimu rinkoje ir tradiciniais teikėjais. Ši problema nebus išspręsta tol, kol reguliavimo sistema neskatins į rinką ateiti alternatyvių operatorių naujos kartos prieigai (NKP) diegti ir bendruomenės inicijuotų inovacijų plėtrai skatinti;

20.

mano, kad ūkininkai ir žemės ūkio sektorius apskritai turėtų būti prioritetinė skaitmeninio mokymo grupė, siekiant padėti išmokti naudotis e.ūkininkavimo priemonėmis ir metodais bei juos vystyti;

21.

rekomenduoja didinti išteklius, skirtus mokymui ir didesniam informuotumui apie galimybes, kurių dabartinėmis aplinkybėmis kaimo įmonėms suteikia skaitmeninė ekonomika, pavyzdžiui, patekimas į naujas rinkas, naujų produktų kūrimas, klientų lojalumo didinimas ir kt.;

22.

vertina įvairias skaitmeninių inovacijų centrų iniciatyvas, kurios šiuo metu įgyvendinamos įvairiose valstybėse narėse, ir nors jose dar nėra didelės spartos plačiajuosčio ryšio kiekviename kaimo būste, vis dėlto jis įdiegtas specialiuose centruose (5);

23.

pripažįsta šių centrų papildomą naudą ne tik sprendžiant skaitmeninės atskirties problemą, bet ir ugdant bendrumo jausmą, atgaivinant kaimo centrus, kuriant darbo vietas ir sudarant mokymo galimybes kaimo gyventojams;

24.

pripažįsta, kad šie centrai galėtų pritraukti kitas e. paslaugas, pvz., e. sveikatą (pvz., konsultacijos internetu), e. teisines paslaugas (pvz., teisinės konsultacijos), e. valdymą (pvz., balsavimas internetu, mokesčių deklaracijos, išmokų prašymai), e. prekybą (pvz., internetinė bankininkystė, prekyba ir kt.);

25.

mano, kad panašiai kaip pažangiųjų miestų iniciatyva, pažangiųjų kaimo vietovių iniciatyva turėtų remtis plačiu požiūriu į vystymąsi ir inovacijas ir įtraukti šiuos šešis matmenis:

26.

palankiai vertina naują programą „WiFi4EU“, siekiant pagerinti interneto ryšį vietos bendruomenėse, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad projektai bus atrenkami pagal eiliškumo principą, bet išlaikant geografinę pusiausvyrą. Atrenkant projektus turėtų būti atsižvelgiama į papildomas kliūtis, su kuriomis susiduria mažesnės kaimo valdžios institucijos, turinčios mažiau išteklių nei miestai;

27.

pabrėžia, kad pažangiųjų miestų ir pažangiųjų kaimų (pažangiųjų kaimo vietovių) sąvokos neturėtų būti priešpastatomos viena kitai, šios iniciatyvos turėtų papildyti viena kitą – kiekviena turėtų padėti ir stiprinti kitos sėkmingą įgyvendinimą. Kalbant apie strategiją, teritorija nesibaigia administracinėmis sienomis, tačiau yra susijusi su kaimyninės šalies kaimo ar miesto teritoriniais vienetais, ir planuoja savo darnų vystymąsi atsižvelgdama į aplinką. Reikėtų pagalvoti apie teigiamų sąsajų tarp kaimo ir miesto gyventojų sukūrimą ir nelaikyti kaimo vietovių tik paslaugų miestams teikėjomis. Atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad visa gyvenviečių sistema bus perspektyvi tik tuo atveju, jei bus gyvybingi visi jos elementai – nuo didmiesčių iki kaimelių;

28.

vis dėlto mano, kad svarbu pripažinti skirtingus kiekvieno modelio ypatumus. Pažangiojo miesto modelis gali remtis daugeliu subjektų iniciatyvoms skatinti ir remti, tačiau to negalima pasakyti apie kaimo vietoves, kurių žmogiškieji ištekliai ir administraciniai gebėjimai paprastai būna labiau riboti. Į šiuos skirtumus turėtų būti atsižvelgta rengiant būsimą politikos programą ir finansavimo galimybes;

29.

atkreipia dėmesį į Komisijos Energetikos generalinio direktorato inicijuotą Europos inovacijų partnerystę (EIP) „Europos pažangiųjų miestų iniciatyva“, kuria siekiama skatinti ir remti pažangiųjų teritorijų patirtį ES, ir apgailestauja, kad kaimo vietovės vis dar nėra įtrauktos į šios veiklos prioritetų sąrašą;

30.

mano, kad, vystant pažangiųjų kaimų ir kaimo vietovių iniciatyvą, labai svarbios ne tik darnaus transporto jungtys ir tinklai, bet ir skaitmeninis junglumas, atsižvelgiant į ypatingas problemas, su kuriomis susiduria kaimo vietovės dėl didelės gyventojų sklaidos ir didesnių sąnaudų; pažymi, kad Europos Komisijos dokumente „Pažangieji kaimai“ daroma nuoroda į Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) programą kaip ES paramos pažangiesiems kaimams sritį, ir ragina išsamiau nurodyti, kaip šios lėšos galėtų būti panaudotos junglumui kaimo vietovėse, visų pirma atokiausiuose kaimo regionuose, paremti;

31.

primena energijos (elektros ir šilumos) gamybos lokalizavimo ekonomines, socialines ir aplinkosaugos galimybes ir galimą sinergiją su kaimo ir (arba) regionine plėtra bei BŽŪP (per 2-ąjį ramstį). Pavyzdžiui, vėjo, saulės, biomasės ir biodujų vaidmuo elektros energijos gamybai, biomasės (pvz., medienos) ir (arba) biodujų vaidmuo vietos šildymui. Pabrėžia, kaip svarbu vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikti įgaliojimus inicijuoti ir valdyti tikslines aplinkosaugos priemones ir leisti joms sudaryti teritorines sutartis, kurias jos bendrai pasirašytų su vietoje gaminamų degalų/energijos išteklių tiekėjais kaimo vietovėse (6);

32.

pripažįsta sėkmingą principo „iš apačios į viršų“ taikymą vietos plėtrai, pvz., LEADER, ir neseniai parengtai bendruomenės inicijuotos vietos plėtros strategijai;

33.

vis dėlto mano, kad galbūt pernelyg pasikliaujama tokiais metodais – galėtų prisidėti ir kiti subjektai (pvz., inovacijų tarpininkai) kaimo vietovių potencialui paskatinti. Inovacijų tarpininkai nustato kaimų ir (arba) kaimo vietovių privalumus ir galimybes ir sutelkia atitinkamas institucijas (trečiąjį sektorių, vietos valdžios institucijas, finansavimo šaltinius ir kt.), kad koordinuotų esamus ir būsimus veiksmus bei galimus finansavimo šaltinius. Jie turi įtraukti ir informuoti bendruomenę ir įgyti jos pasitikėjimą, kad būtų kuriama vizija, prisiimama atsakomybė ir dalijamasi gauta nauda.

34.

mano, kad tokie tarpininkai gali paskatinti mažų įmonių produktų kūrimą ir įveikti rinkos kliūtis, taip pat paskatinti vietos produktų vartojimą ir trumpas žemės ūkio ir maisto produktų produktų paskirstymo grandines bei vietos atsinaujinančiųjų išteklių energijos produktus;

35.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi geriausias galimybes vykdyti šią funkciją ir kai kuriais atvejais jau tai daro, dalyvaudamos vystymosi tarybose, verslo biuruose, konkursuose ir pan.;

36.

pažymi, kad labai svarbu, kad galimybė gauti finansavimą nedideliems projektams būtų prieinama vietos valdžios lygmeniu. Tokia pati finansavimo galimybė turi būti suteikta ir novatoriškoms iniciatyvoms ir projektams, kurie būtų pritaikyti prie kaimo bendruomenių visoje ES, įskaitant atokius regionus, konkrečių poreikių;

37.

ragina supaprastinti paraiškų teikimo dėl galimybės gauti finansavimą tvarką – dabartinėje kaimo plėtros programoje labai trūksta pažangos pereinant nuo kvietimo pareikšti susidomėjimą iki užpildytų paraiškų, nes sunku laikytis paraiškų teikimo reikalavimų; pabrėžia, kad neturėtų būti jokio laiko tarpo tarp šių kaimo plėtros programų pabaigos ir kaimo plėtros programų po 2020 m. pradžios, siekiant neprarasti pagreičio ir pasitikėjimo;

38.

mano, kad patvirtintos finansavimo paraiškos turi paskatinti ne tik kurti tinklus ir branduolius, bet ir dalyvauti juose bei bendradarbiauti – to paprastai trūksta pažangiosiose kaimo vietovėse, kad būtų plečiamas veiksmų mastas ir mokymasis;

39.

siūlo pažangiosioms vietovėms remtis savo socialiniu ir kultūriniu paveldu, siekiant išugdyti ir parodyti aiškų vietos suvokimą, esant visai infrastruktūrai, ypač bendro pobūdžio paslaugoms, reikalingoms verslui vykdyti, ir paskatinti miesto įmonių perkėlimą;

40.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms kyla papildomų problemų nuolat gauti naujausią informaciją apie finansavimo galimybes ir jomis pasinaudoti. Atitinkamiems Europos Komisijos generaliniams direktoratams ir valdymo institucijoms teks aktyviau administruoti susijusius ES finansavimo srautus nacionaliniu ir regioniniu lygiu. RK taip pat gali svariai prisidėti dalydamasis informacija, paremdamas tinklus ir teikdamas geriausios patirties pavyzdžių, be kita ko, pasitelkdamas RK ir Europos Komisijos plačiajuosčio ryšio platformos veiklą;

41.

mano, kad veiksmingiau skleisti informaciją apie galimybes ES lygmeniu būtų galima įsteigus Europos Komisijos kasmetinį apdovanojimą už sėkmingiausių pažangiųjų kaimų ir (arba) vietovių ES pasiekimus. Tokie dabartiniai tinklai kaip Europos įmonių tinklas (EĮT) ir jų vietos partneriai valstybėse narėse taip pat galėtų teikti atnaujintą informaciją įvairiais klausimais, kurie aktualūs verslininkams kaimuose ir kaimo vietovėse;

42.

pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų pagalbinį vaidmenį integruojant pažangų požiūrį į planavimo ir regioninių teritorijų strategijas. Tokiose strategijose numatomas regioninių išteklių ir pajėgumų vertinimas, vietų, kur būtų teikiamos paslaugos bendroje vietoje, nustatymas ir palankesnes sąlygas sudaranti ekonominė politika.