30.6.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 207/45

1.

atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų sveikatai ir gerovei būtina turėti pakankamai švaraus vandens, kuris yra gyvybės šaltinis. Vanduo teikia daug vystymosi galimybių, tačiau kartu yra siejamas su grėsmėmis: potvyniais, sausromis ir mūsų gyvybei, sveikatai bei gerovei pavojinga bloga vandens kokybe;

2.

palankiai vertina 2000 m. Europos Komisijos pristatytą Vandens pagrindų direktyvą (VPD), kuria, ją papildžius konkrečių sričių teisės aktais (1), buvo racionalizuota didžioji dalis ankstesnių reglamentų, apibrėžtas upių baseinais paremtas požiūris į vandens išteklių valdymą ir nustatyti plataus užmojo ilgalaikiai vandens išteklių valdymo tikslai;

3.

susipažino su šiuo metu Europos Komisijos vykdoma veikla, susijusia su Europos vandens išteklių valdymo politikos klausimais:

4.

atkreipia dėmesį, kad daugumoje valstybių narių vandens išteklių valdymas yra vietos ir regionų valdžios institucijų institucinis ir politinis uždavinys ir kompetencija ir jos yra įpareigotos praktiškai įgyvendinti didžiąją dalį Europos vandens direktyvų. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai yra atsakingos ir už kitas su tvariu vandens išteklių valdymu glaudžiai susijusias politikos sritis, kaip antai erdvės planavimas, infrastruktūra, judumo politika, leidimų išdavimas, žemės ūkis ir kraštovaizdžio tvarkymas, vandens tiekimas, paviršinio ir požeminio vandens apsauga, prisitaikymas prie klimato kaitos ir apsauga nuo potvynių;

5.

susipažino su 2016 m. spalio 17 d. Europos Vadovų Tarybos išvadomis dėl tvarios vandentvarkos. Komitetas pritaria Europos Vadovų Tarybos išvadoms, kad vanduo yra vienas iš prioritetų, ir sutinka, kad užduotys vandens išteklių valdymo srityje valstybėse narėse skiriasi, todėl būtinas tam tikras lankstumas priimant būsimus sprendimus, įskaitant būtinybę sukurti vandens išteklių valdymo infrastruktūrą, kad būtų pasiekta gera ekologinė ir vandens telkinių būklė ir patenkinta paklausa;

6.

todėl atkreipia dėmesį į subsidiarumo ir proporcingumo principų laikymosi svarbą. Pavyzdžiui, rengiant priemones dėl pakartotinio vandens naudojimo arba paklausos veiksmingumo didinimo (vandens taupymo) nacionalinėms, regionų ir vietos aplinkybėms tenka esminis vaidmuo, nes vandens išteklių apimtis yra nevienoda. Todėl svarbu, kad, žvelgiant iš Europos perspektyvos, būtų sudarytos galimybės šiuos kausimus spręsti ir būtinų priemonių imtis nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis;

7.

pripažįsta labai plataus užmojo savanorišką 2030 m. miestų vandens išteklių valdymo darbotvarkę, sudarytą 2016 m. vasario mėn. Leuvardene įvykusioje konferencijoje „Miestai ir vanduo“, ir ragina Europos miestus ją pasirašyti;

8.

teigiamai vertina Europos Komisijos ketinimą įgyvendinant 2017 m. žiedinės ekonomikos veiksmų planą pateikti pasiūlymą dėl būtiniausių reikalavimų, taikomų pakartotiniam vandens panaudojimui, taip pat peržiūrėti Geriamojo vandens direktyvą (REFIT) (2), ir ragina užtikrinti, kad neigiamas poveikis kitiems sektoriams, pavyzdžiui, žemės ūkiui, nebūtų neproporcingai didelis;

9.

pabrėžia, kad privaloma atsižvelgti į regionų skirtumus turimų vandens išteklių požiūriu. Pakartotinai naudoti vandenį neturėtų būti reikalaujama, jeigu to negalima pateisinti. Iš esmės, pakartotinis vandens naudojimas yra tinkamas sprendimas tuose regionuose, kuriuose vandens prieinamumas kelia problemų;

10.

todėl ragina Europos Komisiją, laikantis suderinto ir nuoseklaus požiūrio, užtikrinti, kad pakartotinis vandens naudojimas būtų pasirenkamas tik kaip papildoma vandens tiekimo galimybė ir kad kartu būtų didinamas paklausos veiksmingumas ir būtų išnagrinėtas galimas sumažėjusių vandens išteklių poveikis ir į jį atsižvelgta;

11.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms labai svarbu turėti galimybę rengiamoje nuomonėje savo iniciatyva pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti ES vandens politikos teisės aktų įgyvendinimą, ir toliau aktyviai dalyvauti būsimoje Europos vandens politikoje;

12.

Komitetas jau keletą kartų yra išdėstęs savo poziciją vandens išteklių valdymo klausimais. Šia nuomone savo iniciatyva tęsiamas toliau nurodytomis ankstesnėmis RK nuomonėmis pradėtas darbas:

13.

dėl klimato kaitos poveikio vandens išteklių valdymui pabrėžia, kad vietos, regionų, nacionaliniu ir ES lygmeniu vykdoma politika turi būti glaudžiai susieta su priemonėmis, susijusiomis su ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, ir šiuo klausimu nurodo nuomonę „Nauja ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija. Integruotas požiūris“, CdR 2430/2016;

14.

pripažįsta, kad vandens politika yra labai plati sritis, ir šioje nuomonėje savo iniciatyva pagrindinį dėmesį skiria vidaus vandenų valdymui, visų pirma vandens kokybei, gėlo vandens trūkumui ir apsaugai nuo potvynių. Joje nebus aptariamas jūrų ir vandenynų vandens valdymo klausimas, taigi ir Jūrų strategijos pagrindų direktyva, ir Jūrų teritorijų planavimo direktyva, kurios buvo aptartos ankstesnėse RK nuomonėse;

15.

atkreipia dėmesį į didelius iššūkius vandens išteklių valdymo srityje, kilsiančius dėl klimato kaitos ir dar intensyvesnio dirvožemio naudojimo:

16.

pabrėžia ekonominę vandens sektoriaus vertę ir ekonominę tinkamo vandens išteklių valdymo svarbą ir pateikia šiuos pavyzdžius:

17.

mano, kad politika, grindžiama pagrindiniu planu, gali būti laikoma tinkamu atspirties tašku siekiant gerinti įvairių institucijų tarpusavio ryšius ir išnagrinėti kitus novatoriškus politikos rengimo būdus, kurie leistų bendradarbiauti įvairiems sektoriams ieškant sinergijos ir vengiant konfliktų, kadangi vis dar aiškiai neapibrėžtas būsimų problemų, susijusių su vandens sektoriumi ir politikos sistemų įvairove, mastas ir poveikis. Būtina įgyvendinti tai, ką galėtume pavadinti „pritaikomąja politika“. Toliau pateiktoje lentelėje nurodytos įvairios galimybės:

18.

ragina Europos Komisiją peržiūrint Geriamojo vandens direktyvą, priemones dėl pakartotinio vandens naudojimo, Miesto nuotekų valymo direktyvą ir galiausiai Vandens pagrindų direktyvą išnagrinėti pritaikomosios politikos galimybes vandens politikos srityje. Tokie svarstymai turėtų būti sutelkti į pagrindines šios politikos sąlygas: visapusiškumas, keitimasis informacija, lankstumas, tikslų ir pastangų diferenciacija ir inovacijos. Nagrinėdama galimybes parengti naują politiką, Komisija turėtų konsultuotis su vietos ir regionų valdžios institucijomis siekdama užtikrinti, kad visi būsimi pasiūlymai kuo geriau atitiktų vietos ir regionų valdžios institucijų interesus ir jais būtų remiama, o ne, priešingai, apribojama vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencija;

19.

ragina Komisiją pertvarkyti savo vandens politiką, kuri iš esmės yra sektoriaus politika, į bendrąją politiką ir taip užtikrinti, kad vandens išteklių valdymas būtų įtrauktas kaip horizontalus aspektas į kitas glaudžiai su šiuo ištekliu susijusias politikos sritis, pavyzdžiui, žmonėms skirto vartojimo, energetikos, žemės ūkio, žuvininkystės, turizmo, aplinkos ir kt.;

20.

mano, kad atsargumo ir „teršėjas moka“ principai ir toliau turi būti vandens išteklių valdymo pagrindas. Tačiau diferencijuotas požiūris turėtų būti atviras visoms galimybėms siekiant veiksmingiausių ir efektyviausių sprendimų, kad – išskirtiniais atvejais – būtų galima nukrypti nuo pamatinio principo. Tokius sprendimus galima realizuoti taikant inovatyvius, specifinius ir aplinkos požiūriu tvarius mokslinius metodus;

21.

atkreipia dėmesį, kad šiomis aplinkybėmis energija ir (arba) energijos sąnaudos gali būti didelė kliūtis diegti inovacijas ir įgyvendinti savitus sprendimus siekiant spręsti vandens trūkumo problemą, pavyzdžiui, vandens transportavimas į sausros regionus ar vandens gėlinimo įrenginių statymas, ir pabrėžia, kad formuojant ES politiką turi būti atsižvelgta į atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir paties vandens kaip energijos šaltinio naudojimą šiomis sąlygomis;

22.

pažymi, kad vartojama vis daugiau vaistų, įskaitant, pavyzdžiui, antibiotikus, kurių pagrindinės veikliosios medžiagos per kanalizaciją galiausiai patenka į paviršinį vandenį, todėl reikia daugiau pastangų geriamojo vandens gamybai iš paviršinio vandens; be to, gali kilti didesnis bakterijų atsparumo antibiotikams pavojus. Šią problemą būtų galima išspręsti sutelkiant dėmesį į farmacinių atliekų sklaidos šaltinius: farmacijos produktų ir vaistinių preparatų likučius šlapime ir išmatose;

23.

ragina valstybes nares ir vietos bei regionų valdžios institucijas į savo vandens išteklių valdymo politiką įtraukti žaliosios infrastruktūros ir natūralių vandens sulaikymo priemonių sąvokas, kurios papildytų arba pakeistų įprastas duomenimis grįstas struktūrines priemones (pavyzdžiui, mažinti hidromorfologinę apkrovą upių baseinams) vykdant veiklos programas, finansuojamas ESI fondų lėšomis (pavyzdžiui, atkuriant pelkes ir miškus), arba miestų planavimą (pavyzdžiui, renkant lietaus vandenį (pakartotiniam naudojimui) arba didinant vandens sulaikymą, kad būtų sumažintas potvynių poveikis);

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikia gerinti vandens išteklių valdymą padedant apsaugoti švaraus vandens išteklius ištikus gaivalinėms nelaimėms (12);

25.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas bendradarbiauti su draudimo bendrovėmis ir nacionaline valdžia siekiant užtikrinti, kad visi namų ūkiai, ūkiai ir įmonės, kurie galėtų nukentėti nuo potvynių, gautų įperkamą draudimą. Būtina toliau siekti, kad būtų užtikrinta, kad visi suinteresuotieji subjektai pripažintų, jog pastatų atsparumas iš pat pradžių yra veiksmingiausias būdas sumažinti riziką ir ilgalaikes sąnaudas, susijusias su gamtinėmis nelaimėmis;

26.

kadangi skirtingų politikos sričių tikslai yra savaime priimtini („planuojama politika“), tačiau jiems įgyvendinti būtinos priemonės dažnai viena kitai prieštarauja, atkreipia dėmesį į tai, kad regionai ir miestai, kurių lygmeniu jie įgyvendinami, dažnai turi ieškoti kompromiso tarp šių įvairių priemonių;

27.

ragina Komisiją aktyviau skatinti keitimąsi informacija pagal principą „iš apačios į viršų“ tarp vietos ir regionų valdžios institucijų, atsakingų už vandens politikos įgyvendinimą, ir politikos formuotojų Briuselyje ir įtraukti informaciją apie prieštaringus tikslus į savo naująją politiką arba jos pakeitimus;

28.

tikisi, kad atlikus planuojamą Geriamojo vandens direktyvos peržiūrą bus patobulintos stebėsenos sistemos ir analizės parametrai, užtikrinta geresnė piliečių prieiga prie informacijos apie geriamojo vandens kokybę, sprendžiamos nutekėjimo problemos, sukurta sistema, reglamentuojanti mažuosius arba individualius geriamojo vandens išteklių telkinius, pasiūlyti problemų, kurias sukelia su geriamuoju vandeniu besiliečiančios medžiagos, sprendimai ir atnaujintos galiojančios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo teisės aktų;

29.

primygtinai reikalauja, kad ateityje peržiūrint Miesto nuotekų valymo direktyvą visų pirma būtų siekiama pagerinti stebėseną, ataskaitų teikimą ir viešą duomenų platinimą, ir labai rekomenduoja atsižvelgti į sąsajas su žiedine ekonomika ir efektyviu išteklių naudojimu ES. Ataskaitų teikimo srityje valstybėms narėms tenkančią naštą reikėtų sumažinti bent jau tiek, kiek jos jau įvykdė savo įsipareigojimus;

30.

palankiai vertina Europos Komisijos naują požiūrį įvertinti „atstumą iki atitikties“ dėmesį sutelkiant į spragas, kurios dar liko iš esmės teisingame nuotekų surinkimo, prijungimo ir išvalymo procese, ir papildant oficialų įvertinimą atitikties teisiniais įsipareigojimais pagal Miesto nuotekų valymo direktyvą; su pasitenkinimu pažymi, kad Europos Komisija savo Miesto nuotekų valymo direktyvos 8-ojoje įgyvendinimo ataskaitoje pirmą kartą apdorojo ir įtraukė regioninius duomenis, ir ragina Europos Komisiją ir toliau taikyti metodą „atstumas iki atitikties“ bei regioninius metodus, vystant juos kartu su vietos ir regionų subjektais;

31.

ragina Europos Komisiją, valstybes nares ir vietos bei regionų valdžios institucijas mažinti vandens trūkumą ir dar labiau padidinti vandens naudojimo efektyvumą, visų pirma:

32.

atkreipia dėmesį į įtampą tarp vandens kokybės tikslų ir bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir ragina Komisiją užtikrinti geresnį šių dviejų sričių politikos koordinavimą. ES turėtų vengti didinti tokius prieštaravimus ir susijusią administracinę naštą dėl potencialiai prieštaraujančių teisės aktų įgyvendinimo, o veikiau ieškoti kuo veiksmingesnių, ekonomiškai efektyvių ir vienas kitą sustiprinančių kompromisų;

33.

mano, kad tikslinga ir būtina 1991 m. gruodžio 12 d. Direktyvą 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių įtraukti į VPD siekiant suvienodinti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti gerą vandens telkinių būklę ir tinkamumą tiekti žmonėms;

34.

ragina Komisiją išnagrinėti galimybes padidinti vandens politikos lankstumą ir tikslų diferenciaciją. Lankstumas yra būtinas, kadangi nėra žinomos būsimos su vandeniu susijusios problemos. Todėl vandens politikos tikslai ir strategija būtinai turi būti subalansuoti surandant pusiausvyrą tarp būtino teisinio tikrumo, kai suteikiama galimybė ilgalaikiam planavimui ir daugiamečiam, daug sąnaudų reikalaujančiam investavimui, ir būtinybės esant reikalui prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Todėl būtina tikslų diferenciacija atsižvelgiant į laiką ir vietą siekiant padidinti priemonių veiksmingumą ir tinkamumą (13) nemažinant jų užmojo;

35.

stebėsenai pagal Vandens pagrindų direktyvą užtikrinti ragina Europos Komisiją nustatyti alternatyvų principą vieno kriterijaus neatitikimo principui (angl. one out all out). Taikant šį principą padėtis atrodo prastesnė nei reali ekologinė ir cheminė būklė ir neatsižvelgiama į jau įdėtas pastangas pagerinti vandens kokybę. Reikėtų sukurti stebėsenos priemonę, kuri leistų atsižvelgti į konkrečioje valstybėje narėje jau pasiektus rezultatus siekiant, be kita ko, užtikrinti būtinų priemonių tinkamumą;

36.

yra įsitikinęs, kad, siekiant išspręsti esamas ir būsimas vandens sektoriaus problemas, be politikos inovacijų, labai svarbu diegti didelio masto technines inovacijas (14). Siekdamas paremti tokias inovacijas, pabrėžia ES lygmens Europos vandens inovacinių veiksmų darbotvarkės galimą naudą į tvarų, žiedinį ir pažangų vandens vartojimą orientuotai visuomenei. Tokia sistema padėtų paskatinti valstybes nares, vietos ir regionų valdžios institucijas, Europos Komisijai padedant, taikyti sistemingus inovacinius metodus ir kurti arba sudaryti palankias sąlygas kurti vandens inovacinių projektų partnerystes. Nors šiuo metu vystomos, stiprinamos ir labai plečiamos žinių platformos ir dabartinių inovacijų finansavimo galimybės, Komitetas mato dvi pagrindines kliūtis novatoriškiems sprendimams. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją:

37.

pažymi, kad vandens išteklių valdymas yra kapitalui imli sritis, kurioje vykdomos didelės investicijos. Ateityje jos tik dar labiau didės. Išplėsta perspektyva nustatant problemas ir galimus jų sprendimus ir geresnis susijusių politikos sričių (pavyzdžiui, žemės ūkio, energetikos ar sveikatos) integravimas, kaip jau siūloma esamuose teisės aktuose, sumažintų nepakankamų investicijų riziką, atvertų naujų galimybių ir sudarytų palankias sąlygas inovacijoms. Svarbiausias uždavinys – priimti pagrįstus sprendimus: atsižvelgti į tai, ką norime išsaugoti, ir užtikrinti pakankamą lankstumą, kad būtų galima spręsti dar nežinomas ateities problemas, susijusias su šio gyvybės šaltinio valdymu (angl. Manage the source of life! ).