This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52014DC0176
REPORT FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS on the application of Directive 2008/104/EC on temporary agency work
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI dėl Direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones taikymo
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI dėl Direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones taikymo
/* COM/2014/0176 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI dėl Direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones taikymo /* COM/2014/0176 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR
SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI dėl
Direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones
taikymo 1. Įvadas 1.1. Direktyva Europos Parlamentas ir Taryba
Direktyvą 2008/104/EB[1]
dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – direktyva)
priėmė pagal EB sutarties 137 straipsnio 2 dalį (dabar
– SESV 153 straipsnio 2 dalis). Jos tikslas – užtikrinti
laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo
įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems
darbuotojams būtų taikomas vienodo požiūrio principas ir kad
laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos
darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti
tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo
sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų
kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo. Visų pirma šia
direktyva:
nustatoma, kad įmonės laikinojo darbo
naudotojos turi taikyti vienodo požiūrio principą, nuo kurio
joms tam tikrais ribotais atvejais griežtomis sąlygomis leidžiama
nukrypti;
numatoma, kad direktyvos perkėlimo į
nacionalinę teisę laikotarpiu valstybės narės turi
peržiūrėti naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo
įmones apribojimus ir draudimus;
gerinamos laikinųjų darbuotojų
galimybės susirasti nuolatinį darbą, naudotis
įmonių laikinojo darbo naudotojų kolektyvine
infrastruktūra ir dalyvauti mokyme;
numatomos atstovavimo laikiniesiems darbuotojams
nuostatos.
Laikinojo įdarbinimo
įmonių teikiamos paslaugos į Direktyvos 2006/123/EB[2] dėl paslaugų
vidaus rinkoje taikymo sritį nėra įtrauktos. Šios direktyvos 2 straipsnio
2 dalies e punkte nustatyta, kad laikinojo įdarbinimo
agentūrų paslaugoms ji netaikoma. 1.2. Ataskaitos
teisinis pagrindas ir tikslas Šioje
ataskaitoje apžvelgiama, kaip valstybės narės įgyvendina
šią direktyvą, kaip to reikalaujama pagal 12 straipsnį,
kuriame nustatyta, kad: „Ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 5 d. Komisija,
konsultuodamasi su valstybėmis narėmis ir socialiniais partneriais Bendrijos
lygiu, peržiūri šios direktyvos taikymą, kad prireikus
galėtų pasiūlyti būtinus pakeitimus.“ Šios ataskaitos tikslas yra
dvejopas. Pirma, joje apžvelgiama, kaip valstybės narės
įgyvendino direktyvą, ir atkreipiamas dėmesys į pagrindines
problemas. Tačiau joje neįmanoma išsamiai apžvelgti visų
nacionalinių įgyvendinimo priemonių[3]. Antra, joje
nagrinėjama, ar, remiantis taikant direktyvą įgyta patirtimi ir
praėjus dvejiems metams nuo jos perkėlimo į nacionalinę
teisę laikotarpio pabaigos, gali būti pagrįsta atlikti kokius
nors šiuo metu galiojančio teksto pakeitimus. Ši
ataskaita parengta remiantis Komisijos atliktu valstybių narių
nuostatų, kuriomis įgyvendinama direktyva, įvertinimu. Ji taip
pat pagrįsta Komisijos gautais atsakymais į du klausimynus, vienas iš
jų buvo susijęs su pasirinktomis galimybėmis direktyvai į
nacionalinę teisę perkelti, o kitas – su šios direktyvos
peržiūra ir išlaidų klausimais. Abu
šie klausimynai buvo pateikti valstybėms narėms. Antrasis taip pat
buvo išsiųstas Europos lygmens socialiniams partneriams. Rengti šią
ataskaitą taip pat padėjo direktyvos perkėlimo į
nacionalinę teisę vyriausybinė ekspertų grupė, kurios
darbe dalyvavo ir Europos socialiniai partneriai. Šioje ataskaitoje taip pat
remiamasi informacija, kurią Komisija gavo iš kitų šaltinių,
kaip antai Europos darbo teisės tinklo nepriklausomų ekspertų
ataskaitų. Šios
ataskaitos 5 dalis daugiausia pagrįsta valstybių narių
ataskaitomis apie naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones
apribojimų ir draudimų peržiūros rezultatus ir papildoma
informacija, kurią Komisijos prašymu pateikė tam tikros šalys. Taip
pat pasinaudota kitais turimais šaltiniais, visų pirma Komisijai
pateiktais skundais ir Europos socialinių partnerių informacija. 2. Perkėlimo
į nacionalinę teisę procesas Pagal direktyvos 11 straipsnio
1 dalį valstybės narės buvo įpareigotos iki 2011 m.
gruodžio 5 d. perkelti direktyvą į nacionalinę teisę –
arba priimdamos ir paskelbdamos įstatymus ir kitus teisės aktus,
būtinus direktyvai įgyvendinti, arba užtikrindamos, kad socialiniai
partneriai susitarimo būdu nustatytų būtinas nuostatas. Direktyvą į
nacionalinę teisę perkėlė visos valstybės narės.
Keliais atvejais direktyva į nacionalinę teisę buvo perkelta
pavėluotai ir tik po to, kai Komisija pradėjo pažeidimo
nagrinėjimo procedūrą. 2012 m. pradžioje Komisija
penkiolikai valstybių narių nusiuntė oficialius
įspėjamuosius raštus dėl nepranešimo apie perkėlimo į
nacionalinę teisę priemonių. Vėliau tais metais trims
valstybėms narėms buvo nusiųstos pagrįstos nuomonės.
Valstybėje narėje, kuri paskutinė perkėlė
direktyvą į nacionalinę teisę, įgyvendinimo
teisės aktai įsigaliojo 2013 m. liepos 1 d. Direktyva į
nacionalinę teisę buvo perkelta įvairiais būdais. Tai
susiję su tuo, kad, kol direktyva dar nebuvo pradėta taikyti, kai
kuriose valstybėse narėse darbas per laikinojo įdarbinimo
įmones buvo reglamentuojamas įstatymais, o kitose – daugiausia
kolektyviniais susitarimais arba tokių įstatymų ir
susitarimų deriniu. Kai kurios valstybės narės neturėjo
darbui per laikinojo įdarbinimo įmones taikomos teisinės
sistemos, todėl, perkeldamos direktyvą į savo nacionalinę
teisę, jos pirmą kartą konkrečiai reglamentavo šią
darbo formą. Kai kurios valstybės narės iš dalies pakeitė
vieną teisės aktą, o kitos pakeitė kelis teisės aktus. Trys valstybės
narės (Prancūzija, Liuksemburgas ir Lenkija)
laikėsi nuomonės, kad jų nacionalinės nuostatos jau
atitinka direktyvą ir jai įsigaliojant joms nebuvo būtina daryti
jokių pakeitimų. 3. Taikymo sritis ir
apibrėžtys (1 ir 3 straipsniai) 3.1. Direktyvos
taikymas ekonominės veiklos nevykdančioms įmonėms laikinojo
darbo naudotojoms (1 straipsnio 2 dalis) 1 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms
įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar
įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę
veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Laikinojo įdarbinimo
įmonės paprastai atitinka ekonominės veiklos vykdymo
sąlygą. Tačiau tam tikros įmonių laikinojo darbo
naudotojų veiklos, pvz., tam tikrų viešojo sektoriaus dalių
vykdomos veiklos, negalima laikyti ekonomine[4].
Valstybės narės turi teisę ekonominės veiklos
nevykdančių įmonių laikinojo darbo naudotojų
neįtraukti į direktyvos taikymo sritį. Vis dėlto 19 valstybių
narių taiko direktyvą ekonominės veiklos nevykdančioms
įmonėms laikinojo darbo naudotojoms. Bulgarija, Kipras, Danija,
Airija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Rumunija ir Jungtinė
Karalystė nusprendė tokių įmonių į savo
įgyvendinimo nuostatų taikymo sritį neįtraukti. Šiame etape šios nuostatos
įgyvendinimas, regis, nekelia jokių ypatingų sunkumų. 3.2. Nukrypti
leidžianti nuostata dėl konkrečių viešų ar viešai
remiamų profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programų
(1 straipsnio 3 dalis) Pagal 1 straipsnio 3 dalį
valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali
į savo perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių
taikymo sritį neįtraukti darbo santykių, atsiradusių pagal
konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo,
integracijos ar perkvalifikavimo programą. Didžioji valstybių
narių dauguma iš savo nacionalinių įgyvendinimo nuostatų
nėra pašalinusios jokių iš minėtų darbo santykių. Šią išimtį taiko Austrija,
Kipras, Danija, Vengrija, Airija, Malta ir Švedija. Kipre ir Airijoje
siekiama tam tikrų kategorijų žmonėms, kurie gali susidurti
su sunkumais patenkant ar grįžtant į darbo rinką, sudaryti
palankesnes integracijos ar reintegracijos sąlygas. Švedijoje į
nuostatų taikymo sritį neįtraukiami darbuotojai, kuriems
skiriama specialioji parama užimtumui, ar neįgalieji darbuotojai, bet tik
tiek, kiek tai susiję su vienodo požiūrio principu. Nuostatos,
susijusios su, pvz., galimybe naudotis patogumais ir kolektyvine
infrastruktūra ir gauti informaciją apie įmonėse laikinojo
darbo naudotojose esančias laisvas darbo vietas, šiai darbuotojų
grupei tebėra taikomos. Komisijai nebuvo pranešta
apie jokius konkrečius sunkumus įgyvendinant šią nukrypti
leidžiančią nuostatą ar apie kokias nors nacionalinių
įgyvendinimo priemonių atitikties direktyvai problemas. 3.3. Apibrėžtys
(3 straipsnio 1 dalies a–e punktai) 3 straipsnio
1 dalies a–e punktuose pateikiamos keleto pagrindinių
direktyvoje vartojamų sąvokų – darbuotojo, laikinojo
įdarbinimo įmonės, laikinojo darbuotojo, įmonės
laikinojo darbo naudotojos ir paskyrimo – apibrėžtys. Kelios
valstybės narės (Kipras, Graikija, Vengrija, Airija, Italija,
Lietuva, Malta, Portugalija, Švedija ir Jungtinė Karalystė)
savo teisės aktuose, kuriais perkeliama direktyva, pateikė bent kai
kurių iš šių sąvokų apibrėžtis, kurių
formuluotės dauguma atvejų labai panašios į vartojamas
direktyvoje. Tai naudinga siekiant tiksliai nustatyti nacionalinių
įgyvendinimo priemonių taikymo sritį. Kitos valstybės
narės tokių apibrėžčių nepatvirtino. Latvijos
teisės aktuose, kuriais perkeliama direktyva,
aiškiai nustatyta, kad laikinojo įdarbinimo įmonė laikoma
laikinojo darbuotojo darbdaviu. Tai naudingas paaiškinimas, atitinkantis 3 straipsnio
1 dalyje nustatytas apibrėžtis, pagal kurias laikinasis darbuotojas
turi darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kad
būtų paskirtas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo
naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant. 4. Vienodo
požiūrio principas 4.1. Vienodas
požiūris į pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas (3 straipsnio
1 dalies f punktas, 3 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 5 straipsnio
1 dalis) 5 straipsnio 1 dalyje
nustatytas vienodo požiūrio įmonėse laikinojo darbo naudotojose
principas. Pagal šį principą laikiniesiems darbuotojams nuo pirmosios
jų paskyrimo dienos turi būti taikomos tokios pagrindinės darbo
ir įdarbinimo sąlygos, kokios būtų taikomos, jeigu
įmonė laikinojo darbo naudotoja būtų tiesiogiai juos
įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti. Šios sąlygos apima
darbo užmokestį, taip pat darbo laiko, viršvalandžių, pertraukų,
poilsio laiko, naktinio darbo, atostogų ir valstybinių
švenčių trukmę. Laikiniesiems darbuotojams jos turi būti
taikomos, jeigu yra nustatytos privalomose bendro pobūdžio nuostatose,
galiojančiose įmonėje laikinojo darbo naudotojoje. Šios
sąlygos taip pat turi atitikti įmonėje laikinojo darbo
naudotojoje galiojančias nėščių moterų bei
maitinančių motinų apsaugos, vaikų ir jaunimo apsaugos,
taip pat vienodo požiūrio į vyrus ir moteris ir bet kokių kovos
su diskriminacija priemonių taisykles[5].
Gali būti taikomos tam
tikros nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo vienodo požiūrio
principo. Tačiau direktyvoje nustatytos griežtos tokių nuostatų
taikymo sąlygos (žr. toliau). Keletas valstybių
narių vienodo požiūrio principą taikė dar prieš
įsigaliojant direktyvai. Šiuo metu šį principą pripažįsta
visos valstybės narės. Tačiau dvylika valstybių narių
tam tikromis sąlygomis leidžia taikyti nuostatas, leidžiančias
nukrypti nuo šio principo. Be to, dauguma valstybių narių, visų
pirma perkeldamos į nacionalinę teisę 5 straipsnio 1 dalies
pirmą pastraipą, kurioje apibrėžiamas vienodo požiūrio
principas, ir 3 straipsnio 1 dalies f punktą, kuriame
nustatoma pagrindinių darbo ir įdarbinimo sąlygų
sąvokos taikymo sritis, pasirinko įvairias formuluotes, kurios
skiriasi nuo direktyvoje vartojamų sąvokų. Pavyzdžiui, Estijoje vienodo
požiūrio principo įgyvendinimas grindžiamas panašaus darbuotojo
įmonėje laikinojo darbo naudotojoje sąvoka. Jeigu panašaus
darbuotojo nėra, lyginama turėtų būti remiantis taikoma
kolektyvine sutartimi. Jeigu kolektyvinės sutarties nėra, panašiu
darbuotoju laikomas darbuotojas, dirbantis tokį pat ar panašų
darbą tame pačiame regione. Lenkijoje ir Jungtinėje
Karalystėje laikiniesiems darbuotojams taikytinos sąlygos, regis,
taip pat yra nustatomos lyginant juos su panašiais darbuotojais,
dirbančiais įmonėje laikinojo darbo naudotojoje. Komisija stebės, ar
tokiu būdu remiantis panašaus darbuotojo sąvoka praktiškai
užtikrinama, kad vienodo požiūrio principas būtų tinkamai
taikomas, ar dėl to laikinieji darbuotojai gali būti diskriminuojami.
Prireikus ji patvirtins tinkamas priemones, kad užtikrintų visišką
atitiktį direktyvai. Komisija taip pat užtikrins,
kad pagrindinių darbo ir įdarbinimo sąlygų sąvoka
būtų tinkamai įgyvendinama visose valstybėse narėse.
Ši sąvoka apima darbo užmokestį, taip pat darbo laiko,
viršvalandžių, pertraukų, poilsio laiko, naktinio darbo,
atostogų ir valstybinių švenčių trukmę. Tai privalomas
sąrašas, nuo kurio neįmanoma nukrypti. 4.2. Galimos
nukrypti leidžiančios nuostatos 4.2.1. Nukrypti
leidžianti nuostata, nustatyta 5 straipsnio 2 dalyje Pagal 5 straipsnio 2 dalį
valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali
numatyti vienodo darbo užmokesčio principo išimtį, jeigu
laikiniesiems darbuotojams, su laikinojo įdarbinimo įmone
pasirašiusiems neterminuotą darbo sutartį, tarp paskyrimų
mokamas darbo užmokestis. Dauguma valstybių narių šios nukrypti
leidžiančios nuostatos netaiko. Tačiau Vengrija,
Airija, Malta, Švedija ir Jungtinė Karalystė numato
galimybę laikinųjų darbuotojų, kurie yra sudarę
neterminuotą darbo sutartį ir kuriems darbo užmokestis mokamas net
tarp paskyrimų, t. y. tais laikotarpiais, kurie jie nedirba,
paskyrimų laikotarpiu nukrypti nuo vienodo darbo užmokesčio principo. Pagal Vengrijos darbo
kodeksą šias sąlygas atitinkantys laikinieji darbuotojai teisę
į vienodą požiūrį mokant darbo užmokestį ir kitas
išmokas įgyja nuo 184-os darbo įmonėje laikinojo darbo
naudotojoje dienos. Airijos 2012 m. darbuotojų apsaugos
(darbo per laikinojo įdarbinimo įmones) akte nustatyta, kad
neterminuotą darbo sutartį sudarę laikinieji darbuotojai savo
paskyrimų laikotarpiu neturi teisės gauti vienodą darbo
užmokestį, jeigu laikotarpiu tarp paskyrimų jiems mokamas darbo
užmokestis, sudarantis bent pusę darbo užmokesčio, kurį jie
turėjo teisę gauti savo paskutinėje paskyrimo vietoje, ir ne
mažesnis nei nacionalinis minimalus darbo užmokestis. Prieš laikinajam
darbuotojui sudarant darbo sutartį, laikinojo įdarbinimo
įmonė turi raštu jam pranešti, kad jis neturės teisės
į vienodą darbo užmokestį. Panašios
nuostatos taikomos Jungtinėje Karalystėje – 2010 m.
laikinųjų darbuotojų taisyklėse numatyta 5 straipsnio 2 dalies
sąlygas atitinkantiems laikiniesiems darbuotojams taikoma vienodo
požiūrio nuostatų išimtis dėl darbo užmokesčio ir
atostoginių. Laikotarpiu tarp paskyrimų laikinieji darbuotojai turi
teisę gauti bent 50 % bazinio atlyginimo, kuris jiems buvo
mokėtas per paskutines 12 ankstesnio paskyrimo savaičių,
ir, bet kuriuo atveju, nacionalinį minimalų darbo užmokestį.
Į darbo sutartį turi būti įtraukta nuostata, kad laikinasis
darbuotojas neturės teisės į vienodą darbo
užmokestį. Maltos 2010 m. laikinųjų
darbuotojų taisyklėse nustatyta, kad nuostata, kuria nustatomas
vienodas darbo užmokestis, netaikoma laikiniesiems darbuotojams, kurie yra
sudarę neterminuotas darbo sutartis ir kuriems tarp paskyrimų mokamas
darbo užmokestis. Pagal
teisės aktus, kuriais direktyva į nacionalinę teisę
perkeliama Švedijoje, vienodo požiūrio reikalavimas dėl darbo
užmokesčio netaikomas darbuotojams, kurie yra nuolat įdarbinti
laikinojo įdarbinimo įmonėje ir kuriems tarp paskyrimų
mokamas darbo užmokestis. Taigi
minėtos penkios valstybės narės laikinųjų
darbuotojų paskyrimo dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose
laikotarpiais nukrypsta nuo vienodo darbo užmokesčio principo. Nė
viena iš jų nepažeidžia taikomo minimalaus darbo užmokesčio,
tačiau nėra patvirtinusi ir taisyklių, pagal kurias
paskyrimų laikotarpiu būtų ribojamas nukrypti leidžiančios
nuostatos mastas, pvz., būtų nustatytas konkretus minimalus darbo
užmokesčio lygis. Vengrija, Malta ir Švedija nėra
nustačiusios minimalių darbo užmokesčio lygių, kurių
turi būti paisoma laikotarpiais tarp paskyrimų. Tačiau Maltoje
laikinieji darbuotojai turi teisę paskyrimų laikotarpiu ir laikotarpiu
tarp paskyrimų gauti tokio pat lygio darbo užmokestį. Kaip
nuostata, leidžianti nukrypti nuo vienodo požiūrio principo, 5 straipsnio
2 dalis turi būti aiškinama siaurai. Ji nėra susijusi su
terminuotas sutartis sudariusiais laikinaisiais darbuotojais ir gali būti
taikoma tik tiems laikiniesiems darbuotojams, kurie dirba pagal
neterminuotą darbo sutartį. Atsižvelgiant
į 5 straipsnio 2 dalies įgyvendinimą nacionaliniu lygiu,
dėl šios nukrypti leidžiančios nuostatos kyla keli su aiškinimu
susiję klausimai, visų pirma ar darbo užmokesčio, kuris
laikiniesiems darbuotojams būtų mokamas paskyrimų metu ir
laikotarpiais tarp paskyrimų, lygis teisiškai gali siekti
nustatytąjį minimalų darbo užmokestį, jeigu toks yra, nors
minimaliam darbo užmokesčiui netaikoma kokia nors žemutinė riba.
Taip pat būtina apsvarstyti ir priemones, kuriomis siekiama išvengti
netinkamo šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo. Šie
klausimai turėtų būti nuodugniai išnagrinėti būsimuose
direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ekspertų
grupės posėdžiuose. Bet kokiu atveju Komisija priims tinkamas
priemones siekdama užtikrinti, kad visos valstybės narės visapusiškai
laikytųsi šios direktyvos. 4.2.2. Nukrypti
leidžianti nuostata, nustatyta 5 straipsnio 3 dalyje Pagal 5 straipsnio 3 dalį
valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali
jiems suteikti galimybę sudaryti arba toliau taikyti kolektyvines sutartis
dėl laikinųjų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygų,
kuriose, laikantis bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos
sąlygų, būtų nukrypstama nuo vienodo požiūrio
principo. 5 straipsnio 3 dalis turėtų būti aiškinama
atsižvelgiant į Direktyvos 91/383/EEB[6]
dėl terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių
darbuotojų saugos ir sveikatos darbe 2 straipsnio 2 dalį.
Pagal šią nuostatą skirtingas požiūris į laikinus darbo
santykius su laikino įdarbinimo tarnyba turinčio darbuotojo darbo
sąlygas, susijusias su sauga ir sveikatos apsauga darbe, nėra
pateisinamas. Daugelis valstybių
narių nusprendė netaikyti 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos
nukrypti leidžiančios nuostatos. Vis dėlto šia nuostata suteikiamas
tam tikras lankstumas ir atsižvelgiama į tai, kad tam tikrose
valstybėse narėse darbas per laikinojo įdarbinimo įmones
tradiciškai buvo reglamentuojamas daugiausia kolektyvinėmis sutartimis.
Dešimt valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Danija, Suomija,
Vokietija, Vengrija, Airija, Italija, Nyderlandai ir Švedija)
patvirtino nuostatas, pagal kurias kolektyvinėse darbo sutartyse leidžiama
nukrypti nuo vienodo požiūrio principo taikymo laikiniesiems darbuotojams.
Austrija, Airija ir Švedija remiasi būtinybe šiose
kolektyvinėse sutartyse užtikrinti tinkamą pusiausvyra ir taip
garantuoti, kad jos nepažeistų bendros laikinųjų darbuotojų
apsaugos sąlygų. Šiuo metu Komisijai nėra
žinoma apie jokias konkrečias problemas įgyvendinant šią
nuostatą. Ar laikomasi bendros laikinųjų darbuotojų
apsaugos sąlygų, ji stebės visais atvejais, visų pirma
tais, kai ši sąvoka nacionalinėse įgyvendinimo nuostatose
nėra minima. 4.2.3. Nukrypti
leidžianti nuostata, nustatyta 5 straipsnio 4 dalyje Pagal 5 straipsnio 4 dalį
valstybės narės, kuriose nėra sistemos, pagal kurią
kolektyvinės sutartys galėtų būti pripažįstamos
visuotinai taikytinomis, arba sistemos, pagal kurią tokių sutarčių
nuostatos galėtų būti taikomos visoms panašioms
įmonėms tam tikrame sektoriuje arba geografinėje vietovėje,
remdamosi nacionalinių socialinių partnerių sudarytu susitarimu,
gali nukrypti nuo vienodo požiūrio principo taikymo pagrindinėms
laikinųjų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygoms,
jeigu tokiems darbuotojams užtikrinama tinkamo lygio apsauga. Tokiu atveju gali
būti numatomas laikotarpis, per kurį įgyjama teisė į
vienodą požiūrį. 5 straipsnio 4 dalimi
pasinaudojo tik Jungtinė Karalystė ir Malta. Jungtinėje
Karalystėje laikinieji darbuotojai teisę į visiškai
vienodą požiūrį įmonėje laikinojo darbo naudotojoje
įgyja toje pačioje darbo vietoje ir tam pačiam darbdaviui
išdirbę 12 savaičių bandomąjį laikotarpį. Maltoje
vienodo požiūrio principas darbo užmokesčiui netaikomas
pirmąsias keturias paskyrimo savaites, jeigu tas paskyrimas trunka 14 savaičių
ar ilgiau. 5 straipsnio 4 dalį
taikančios valstybės narės turi nustatyti, ar profesinės
socialinės apsaugos sistemos, įskaitant pensijų, išmokų
ligos atveju arba finansinio dalyvavimo sistemas, yra įtraukiamos į
pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas. Jungtinė
Karalystė ir Malta šių sistemų į pagrindines
darbo ir įdarbinimo sąlygas, į kurias turi teisę laikinieji
darbuotojai, iš esmės neįtraukia. Be to, pagal 5 straipsnio
5 dalį reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi
tinkamų priemonių, kad taikant 5 straipsnį būtų
išvengta piktnaudžiavimo ir, visų pirma, kad būtų užkirstas
kelias vėlesniems paskyrimams, kuriais būtų siekiama nesilaikyti
direktyvos nuostatų. Vienodo požiūrio ir vienodo darbo
užmokesčio principų nesilaikymo rizika ypač didelė tais
atvejais, kai šie principai taikomi ne nuo pirmosios laikinųjų
darbuotojų paskyrimo dienos, o tik po bandomojo laikotarpio. Jungtinė
Karalystė patvirtino išsamias priemones, kuriomis
siekia išvengti netinkamo savo teisės aktų taikymo ir kuriose, be
kita ko, nustatė, kad tuo atveju, jeigu pertrauka paskyrimo laikotarpiu
neviršija šešių savaičių, bandomasis laikotarpis nepradedamas
skaičiuoti iš naujo. Jeigu Maltoje laikinasis darbuotojas, kuriam
per pirmąsias keturias jo paskyrimo savaites nebuvo skirtas vienodas darbo
užmokestis, vėliau yra pakeičiamas, jį pakeisti paskirtam
laikinajam darbuotojui vienodo darbo užmokesčio principas bus taikomas nuo
pirmosios paskyrimo dienos. 5. Naudojimosi darbu
per laikinojo įdarbinimo įmones apribojimų ir draudimų
peržiūra (4 straipsnis) 5.1. 4 straipsnio
tikslas 4 straipsnyje nustatyta,
kad naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones draudimai ar
apribojimai yra pateisinami tik dėl bendrojo intereso, visų pirma
susijusio su: – laikinųjų
darbuotojų apsauga; – darbuotojų sveiktos ir
saugos darbe reikalavimais; – poreikiu užtikrinti, kad
darbo rinka tinkamai veiktų; – poreikiu užtikrinti, kad
būtų užkirstas kelias pažeidimams. Valstybės narės
buvo įpareigotos, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais,
peržiūrėti šiuos draudimus ir apribojimus ir patikrinti, ar jie yra
pateisinami dėl bendrojo intereso priežasčių, ir iki direktyvos perkėlimo
į nacionalinę teisę laikotarpio pabaigos (2011 m. gruodžio 5 d.)
informuoti Komisiją apie šios peržiūros rezultatus.
Kolektyvinėmis sutartimis nustatytų draudimų ir apribojimų
peržiūrą galėjo atlikti atitinkamą sutartį sudarę
socialiniai partneriai. Kaip
nurodyta 2011 m. Komisijos tarnybų ataskaitoje apie direktyvos
dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones perkėlimo į
nacionalinę teisę ekspertų grupės darbą, peržiūra
turėtų apimti visas priemones, pvz., įstatymuose ar kituose
teisės aktuose nustatytas priemones, kurios yra taikomos valstybėse
narėse ir kuriomis siekiama nustatyti darbo per laikinojo įdarbinimo
įmones apribojimus arba kuriomis toks darbas yra ribojamas. Be to, 4 straipsnio
4 dalyje aiškiai nurodyta, kad 4 straipsnio nuostatos nepažeidžia
nacionalinių reikalavimų dėl laikinojo įdarbinimo
įmonių registravimo, licencijavimo, sertifikavimo, finansinių
garantijų ar stebėsenos. Todėl į vieną iš šių su
patekimu į rinką ir laikinojo įdarbinimo įmonių veiklos
vykdymu susijusių kategorijų patenkantys reikalavimai nepatenka
į įpareigojimo atlikti apribojimų ir draudimų
peržiūrą taikymo sritį. Taigi 4 straipsniu sumažinama pateisinimų, kuriais
valstybės narės gali pasinaudoti darbo per laikinojo įdarbinimo
įmones naudojimui apriboti, taikymo sritis. 4 straipsnio 1 dalis
yra privaloma visoms valstybėms narėms. Kiekviena valstybė
narė, atsižvelgdama į savo nacionalines aplinkybes, pati sprendžia,
kokį metodą reikėtų naudoti šiai nuostatai
įgyvendinti. Terminas 4 straipsnio 1 daliai įgyvendinti
nenustatytas. Pagal 4 straipsnį valstybės narės
įpareigojamos atlikti naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo
įmones draudimų ir apribojimų peržiūrą, pranešti
Komisijai peržiūros rezultatus ir nurodyti bendrojo intereso priežastis,
kuriomis pateisinami draudimai ir apribojimai. 5.2. Valstybių
narių peržiūros rezultatai Visos valstybės
narės pranešė Komisijai apie savo požiūrį į
naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones apribojimų ir
draudimų peržiūrą. Dvidešimt keturios
valstybės narės pateikė atliktos peržiūros rezultatų
ataskaitas. Keturios valstybės narės (Airija, Liuksemburgas, Malta
ir Jungtinė Karalystė) nurodė, kad nenustatyta jokių
apribojimų ar draudimų. Taigi peržiūra šiose valstybėse
narėse nebuvo atlikta. Komisijai išnagrinėjus
padėtį Airijoje, Maltoje ir Jungtinėje Karalystėje,
nenustatyta jokių konkrečių apribojimų ar draudimų,
dėl kurių šioms valstybėms narėms būtų
būtina atlikti tinkamą atitinkamų nuostatų
peržiūrą. Liuksemburgo taikomuose nacionalinės
teisės aktuose Komisija nustatė apribojimų, pvz., dėl
paskyrimų trukmės ar leistinų darbo per laikinojo
įdarbinimo įmones naudojimo priežasčių sąrašo buvimo.
Taigi, pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį Liuksemburge nustatyti
draudimai ir apribojimai, pasikonsultavus su socialiniais partneriais,
turėtų būti peržiūrėti. Dvidešimt keturių
valstybių narių pateiktų apribojimų ir draudimų
peržiūros rezultatų ataskaitų forma ir ilgis labai skyrėsi.
Dauguma atvejų jos buvo papildytos konkrečia tikslesne informacija, kuri
buvo pateikta Komisijos prašymu. Šiuos skirtumus iš
dalies galima paaiškinti aplinkybių valstybėse narėse
įvairove. Nors per laikinojo įdarbinimo įmones dirbantys
darbuotojai sudaro tik nedidelę visų įdarbintų
darbuotojų dalį, kai kuriose šalyse toks darbas yra gerokai labiau
paplitęs nei kitose. Kai kuriose valstybėse narėse
nacionalinė teisinė darbo per laikinojo įdarbinimo įmones
sistema buvo patvirtinta XX a. 7-ąjį (Nyderlandai) ar 8-ąjį
dešimtmetį (Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė).
Kai kuriose kitose šalyse tokį darbą imta reglamentuoti visiškai neseniai,
tam tikrais atvejais tik perkeliant direktyvą į nacionalinę
teisę. Be to, nors laikinųjų darbuotojų skaičiai yra
gana nedideli, šios lanksčios darbo formos svarbos nacionalinių darbo
rinkų veikimui negalima paneigti. Visos valstybės narės
priėmė konkrečius užimtumo politikos sprendimus, pvz.,
įvairiu laipsniu palaikydamos darbo rinkos lankstumą. Tokie
sprendimai daro poveikį darbo per laikinojo įdarbinimo įmones
vaidmeniui ir vietai jų atitinkamose darbo rinkose. Penkios
valstybės narės (Danija, Estija, Latvija, Lietuva ir Slovakija)
savo peržiūros rezultatų ataskaitoje nurodė netaikančios
jokių naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones
draudimų ar apribojimų. Be to,
įvairios valstybės narės taip pat pranešė Komisijai apie
nacionalines nuostatas, patenkančias į direktyvos 4 straipsnio 4 dalies
taikymo sritį ir susijusias su, pvz., laikinojo įdarbinimo
įmonių registravimu ir finansinėmis garantijomis.
Įpareigojimas atlikti šių nuostatų peržiūrą
netaikomas. 5.2.1. Draudimų ir
apribojimų pateisinimas bendrojo intereso pagrindais Kaip nurodyta 5.1 skirsnyje,
valstybių narių taikomi naudojimosi darbu per laikinojo
įdarbinimo įmones draudimai ir apribojimai gali būti pateisinami
tik dėl bendrojo intereso. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje,
kurioje minimas bendrasis interesas, visų pirma susijęs su
laikinųjų darbuotojų apsauga, darbuotojų sveikatos ir
saugos darbe reikalavimais arba poreikiu užtikrinti, kad darbo rinka tinkamai
veiktų ir kad būtų užkirstas kelias pažeidimams, pateikiamas
orientacinis neišsamus pagrindų, kuriais gali būti pateisinami
draudimai ir apribojimai, sąrašas. Apie priežastis, kuriomis
pateisinami jų taikomi draudimai ir apribojimai, valstybės narės
Komisijai privalėjo pranešti iki direktyvos perkėlimo į
nacionalinę teisę laikotarpio pabaigos. Jos išvardijo nemažai
draudimų ir apribojimų ir, jiems pateisinti, daugeliu atvejų
paminėjo vieną ar kelis iš 4 straipsnio 1 dalyje
išvardytų bendrojo intereso pagrindų. Jeigu jos manė, kad
vienodai pateisinti galima kelias ribojamąsias priemones, jos pateikė
bendrą įvairių draudimų ar apribojimų
pateisinimą. Apskritai beveik visos
valstybės narės pateikė tik labai bendro pobūdžio
galiojančių ribojamųjų nuostatų pateisinimus – net kai
Komisija paprašė papildomos informacijos apie priežastis, kodėl
nacionalinės institucijos mano, jog draudimai ir apribojimai, kurie
tebėra taikomi, yra pateisinami bendrojo intereso pagrindais. Valstybės narės
visų pirma minėjo direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje
išvardytus pateisinimus:
Tam tikros valstybės narės (visų
pirma Belgija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Prancūzija,
Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Lenkija, Portugalija,
Slovėnija) minėjo laikinųjų darbuotojų
apsaugą tam tikriems nustatytiems draudimams ar apribojimams
paaiškinti ir pateisinti.
Pavyzdžiui, tai yra
vienas iš pagrindų, kuriais remtasi Vokietijos statybos sektoriuje
taikomiems apribojimams pateisinti. Lenkija nurodė, kad
laikotarpio, kuriuo laikinasis darbuotojas gali dirbti vienoje
įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, ribojimas yra susijęs su
laikinu užduočių, kurias laikinieji darbuotojai gali atlikti,
pobūdžiu ir padeda tuos darbuotojus apsaugoti;
Kad pateisintų apribojimus arba visišką
draudimą naudotis laikinųjų darbuotojų paslaugomis su
ypatinga rizika darbuotojų sveikatai ir saugai susijusioms užduotims
atlikti, nemažai valstybių narių (visų pirma Belgija,
Bulgarija, Čekija, Prancūzija, Graikija, Vengrija, Italija,
Lenkija, Portugalija, Slovėnija ir Ispanija) minėjo
darbuotojų sveikatos ir saugos darbe reikalavimus. Tam tikros valstybės
narės šiuo pateisinimu rėmėsi kartu su kitais 4 straipsnio
1 dalyje išvardytais pateisinamaisiais pagrindais, visų pirma
laikinųjų darbuotojų apsauga (Kroatija, Portugalija,
Slovėnija).
Slovėnijoje, kurioje naudotis laikinųjų darbuotojų paslaugomis gali
būti uždrausta šakine kolektyvine sutartimi, nustatyti tokį
draudimą galima tik tais atvejais, kai tokiu draudimu siekiama užtikrinti
didesnę darbuotojų apsaugą arba darbuotojų sveikatą ir
saugą. 4 straipsnio 1 dalis
turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos 91/383/EEB
dėl terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių
darbuotojų saugos ir sveikatos darbe 5 straipsnio 1 dalį.
Pagal šią dalį valstybės narės gali uždrausti samdyti
laikinuosius darbuotojus „dirbti tam tikrus <…> darbus, kurie yra
ypač pavojingi jų saugumui arba sveikatai, pirmiausia tuos, kuriuos
galima dirbti tik atliekant <…> specialią medicininę
priežiūrą“. ES teisėje nesant jokių darbuotojų saugai
ar sveikatai ypač pavojingo darbo sąvokos apibrėžčių,
nustatyti atitinkamą veiklą Teisingumo Teismui kontroliuojant yra
kompetentingos valstybės narės.
Kad pagrįstų ribojamąsias priemones,
kaip antai baigtinį priežasčių naudotis laikinųjų
darbuotojų paslaugomis sąrašą (Prancūzija, Italija,
Lenkija), laikinųjų darbuotojų, kurių paslaugomis
gali būti naudojamasi įmonėje laikinojo darbo naudotojoje,
skaičiaus ar dalies apribojimus (Belgija, Italija) arba
darbdavio įpareigojimą prieš naudojantis laikinųjų
darbuotojų paslaugomis derėtis su darbuotojų organizacija (Švedija),
įvairios valstybės narės (visų pirma Belgija,
Bulgarija, Čekija, Prancūzija, Italija, Lenkija, Portugalija,
Rumunija ir Švedija) rėmėsi poreikiu užtikrinti, kad
darbo rinka tinkamai veiktų.
Kelios valstybės narės (Belgija,
Bulgarija, Čekija, Vokietija, Graikija, Italija, Lenkija, Švedija)
tam tikrus darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo
draudimus ar apribojimus pateisino poreikiu užtikrinti, kad būtų
užkirstas kelias pažeidimams. Šiuo pagrindu remtasi siekiant pateisinti
įvairiausias priemones, kaip antai užduočių, kurios gali
būti paskirtos laikiniesiems darbuotojams, pobūdžio apribojimus
(Italija, Lenkija), galimybę nacionalinėse
kolektyvinėse sutartyse nustatyti kiekybinius terminuotų
sutarčių sudarymo dirbant per laikinojo įdarbinimo
įmones apribojimus (Italija) ar būtinybę įmonei
laikinojo darbo naudotojai tam tikrais atvejais prieš naudojantis
laikinųjų darbuotojų paslaugomis gauti savo atstovų
profesinėje sąjungoje sutikimą (Belgija).
Poreikis užtikrinti, kad
būtų užkirstas kelias pažeidimams, kartais buvo minimas kartu su
kitais remiantis direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi nustatytais
pateisinamaisiais pagrindais, visų pirma poreikiu užtikrinti, kad darbo
rinka tinkamai veiktų (Italija, Lenkija, Švedija). Tam tikros valstybės
narės taip pat rėmėsi tokiais pagrindais galiojantiems
draudimams ir apribojimams pateisinti:
keturios (Belgija, Graikija, Vengrija ir Italija)
iš valstybių narių, draudžiančių naudotis
laikinaisiais darbuotojais savo teise streikuoti besinaudojantiems
darbuotojams pakeisti (Austrija, Belgija, Bulgarija, Kroatija,
Prancūzija, Graikija, Vengrija, Italija, Lenkija, Slovėnija,
Ispanija), aiškiai rėmėsi teisės streikuoti apsauga.
Keletas valstybių narių minėjo direktyvos 20 konstatuojamąją
dalį, pagal kurią nuostatos dėl darbui per laikinojo
įdarbinimo įmones taikomų apribojimų ar draudimų
nepažeidžia nacionalinės teisės aktų ar praktikos, pagal
kuriuos draudžiama streikuojančius darbuotojus pakeisti laikinaisiais
darbuotojais;
keletas valstybių narių (Belgija,
Prancūzija, Graikija, Lenkija) įvairias ribojamąsias
priemones paaiškino poreikiu apsaugoti nuolatinį užimtumą ir
išvengti atvejų, kuriais nuolatinių darbuotojų darbo vietas
galėtų užimti laikinai įdarbinami darbuotojai. Visų pirma
jos vadovavosi šiuo pateisinimu, kad apribotų paskyrimų
trukmę ir paaiškintų, kodėl sudarytas leistinų
naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones
priežasčių, kaip antai, pvz., atostogaujančio darbuotojo
pavadavimas, laikinas darbo apimties padidėjimas arba išimtinių
ar sezoninių užduočių vykdymas, sąrašas;
Austrija rėmėsi
žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos pagrindu, kad pateisintų,
kodėl taikomos kvotos, pagal kurias laikinųjų
darbuotojų, kurių paslaugomis gali būti naudojamasi
įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, dalis teikiant tam tikras
profesines paslaugas sveikatos sektoriuje apribojama iki 10 % arba 15 %.
Valstybės narės,
peržiūrėdamos darbo per laikinojo įdarbinimo įmones
naudojimo apribojimus ir draudimus, galėjo apsvarstyti galimybę
panaikinti tam tikrus draudimus ir apribojimus, kurie iš pradžių buvo
pateisinti noru apsaugoti laikinuosius darbuotojus. Pavyzdžiui, Rumunijoje,
kurioje galiojo baigtinis naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo
įmones priežasčių sąrašas, šia darbo forma šiuo metu galima
pasinaudoti konkrečioms laikinosioms užduotims vykdyti. Švedijoje
nuo 2013 m. sausio 1 d. panaikintas draudimas per pirmus šešis mėnesius po
darbo sutarties pabaigos paskirti laikinąjį darbuotoją dirbti
pas jo ankstesnį darbdavį. Belgijoje šiuo metu galima naudotis
laikinaisiais darbuotojais integracijos tikslais esant tam tikroms
sąlygoms, pvz., siekiant įmonėms laikinojo darbo naudotojoms
turėti galimybę tiesiogiai įdarbinti darbuotoją. Nors buvo pašalinta keletas
naudojimosi darbo per laikinojo įdarbinimo įmones apribojimų ir
draudimų, atlikus peržiūrą valstybių narių
taikomų ribojamųjų priemonių mastas smarkiai
nepasikeitė. Nepaisant to, kai kuriose valstybėse narėse
draudimai ir apribojimai bei jų pateisinimas tebėra svarstomi, be
kita ko, su socialiniais partneriais, siekiant prireikus juos papildomai
patikslinti. Taigi keliose valstybėse narėse (pvz., Belgijoje,
Graikijoje ir Nyderlanduose) apribojimų ir draudimų peržiūra
tebetęsiama. Vis dėlto nors 4 straipsnio
1 dalyje ir nustatyta, kad draudimai ar apribojimai yra pateisinami tik
dėl bendrojo intereso, ja valstybėms narėms leidžiama ir toliau
taikyti nemažai tokiais pagrindais pagrįstų draudimų ar
apribojimų. Komisijos nuomone, jeigu šių ribojamųjų
priemonių imtasi dėl politikos alternatyvų, kurios yra
pagrįstos teisėtais pagrindais ir yra proporcingos savo tikslui – kad
tos priemonės yra pateisinamos bendrojo intereso pagrindais, atrodys net
ir tuo atveju, jeigu tie draudimai ir apribojimai kiekvienu atskiru atveju
būtų nuodugniau išnagrinėti. Laikinųjų
darbuotojų apsauga, darbuotojų sveikatos ir saugos darbe
reikalavimai, poreikis užtikrinti, kad darbo rinka tinkamai veiktų ir kad
būtų užkirstas kelias pažeidimams, gali pateisinti tam tikrus
naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones draudimus ar
apribojimus. Ribojamosios priemonės taip pat gali būti pateisinamos
kitais bendrojo intereso pagrindais, jeigu jie yra teisėti ir proporcingi
savo tikslui. Jeigu valstybės narės laikosi Direktyvos dėl darbo
per laikinojo įdarbinimo įmones ir kitų taikomų ES
teisės aktų ir principų, kaip antai laisvės teikti
paslaugas, įsisteigimo laisvės, bei nediskriminavimo teisės
aktų, jos gali reglamentuoti įvairių rūšių
užimtumą, įskaitant darbą per laikinojo įdarbinimo
įmones, ir užtikrinti sklandų darbo rinkos veikimą vadovaudamosi
savo pasirinkta politika,. Draudimų ar
apribojimų, kurie prilygsta laikinųjų darbuotojų
diskriminavimui, negalima laikyti pateisinamais bendrojo intereso pagrindais.
Pavyzdžiui, draudimo įdarbinti neįgaliuosius kaip laikinuosius darbuotojus
negalima pateisinti nei poreikiu užtikrinti, kad darbo rinka tinkamai
veiktų, nei tų asmenų apsauga ar darbuotojų sveikatos ir
saugos reikalavimais. 5.2.2. Konsultavimasis
su socialiniais partneriais Kaip nurodyta 5.1 skirsnyje,
valstybės narės buvo įpareigotos prieš atlikdamos draudimų
ir apribojimų peržiūrą pasikonsultuoti su socialiniais
partneriais. Be to, tais atvejais, kai draudimai ir apribojimai nustatyti
kolektyvinėmis sutartimis, peržiūrą galėjo atlikti
atitinkamą sutartį sudarę socialiniai partneriai. Nustatytų draudimų
ir apribojimų peržiūrą atlikusios valstybės narės
socialinių partnerių dalyvavimą užtikrino įvairiais
būdais, iš kurių matyti darbo rinkų ir darbo santykių visoje
ES įvairovė. Jas galima suskirstyti į
tris pagrindines kategorijas:
valstybės narės, kuriose su socialiniais
partneriais buvo konsultuotasi vykstant draudimų ir apribojimų
peržiūrai (Belgija, Kroatija, Prancūzija, Vokietija,
Graikija, Vengrija, Italija, Lenkija ir Portugalija); kai
kurios iš jų nevienodai išsamiai informavo Komisiją apie
socialinių partnerių nuomones (Belgija, Graikija, Lenkija
ir Portugalija);
valstybės narės, kuriose
peržiūrą daugiausia atliko patys socialiniai partneriai, nes
dauguma draudimų ir apribojimų nustatyta kolektyvinėmis
sutartimis (Danija, Suomija, Nyderlandai ir Švedija); Suomija
ir Švedija informavo Komisiją apie socialinių
partnerių nuomones;
valstybės narės, kuriose su socialiniais
partneriais buvo konsultuotasi priimant nacionalines perkėlimo į
nacionalinę teisę priemones (Austrija, Bulgarija, Kipras,
Čekija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovėnija ir Ispanija).
Apskritai tai, kaip
socialiniai partneriai dalyvavo atliekant peržiūrą, regis, atspindi
jų vietos ir vaidmens visoje ES skirtumus. Akivaizdu, kad tais atvejais,
kai Komisijai buvo pranešta apie socialinių partnerių pozicijas, toms
pozicijoms galėjo būti teikta daugiau reikšmės. Vis dėlto
atrodo, kad su socialiniais partneriais apskritai buvo konsultuotasi laikantis 4 straipsnio
2 dalies, išskyrus Liuksemburgą. 6. Galimybės
įsidarbinti, kolektyvinė infrastruktūra ir profesinis mokymas.
Atstovavimas laikiniesiems darbuotojams. Darbuotojų atstovų
informavimas (6, 7 ir 8 straipsniai) 6.1. Galimybės
įsidarbinti, kolektyvinė infrastruktūra ir profesinis mokymas (6 straipsnis) 6 straipsniu gerinamos
laikinųjų darbuotojų galimybės susirasti nuolatinį
darbą, naudotis kolektyvine infrastruktūra ir dalyvauti profesiniame
mokyme. Visų pirma jame numatyta, kad laikinieji darbuotojai turi būti
informuojami apie įmonėje laikinojo darbo naudotojoje esančias
laisvas darbo vietas (6 straipsnio 1 dalis). Juo taip pat
užtikrinama, kad laikinieji darbuotojai turėtų teisę vienodomis
sąlygomis naudotis įmonėje laikinojo darbo naudotojoje
esančiais patogumais ir kolektyvine infrastruktūra, visų pirma
valgyklomis, vaikų priežiūros ir transporto paslaugomis, išskyrus
atvejus, kai skirtingų sąlygų taikymas yra pateisinamas dėl
objektyvių priežasčių (6 straipsnio 4 dalis). Juo
reikalaujama, kad valstybės narės arba socialiniai partneriai laikiniesiems
darbuotojams sudarytų geresnes galimybes dalyvauti mokyme laikinojo
įdarbinimo įmonėse ir įmonėse laikinojo darbo
naudotojose (6 straipsnio 5 dalis). Nemažai valstybių
narių 6 straipsnio 1 dalį į nacionalinę
teisę perkėlė beveik pažodžiui. Neatrodo, kad tai šiame etape
keltų kokių nors konkrečių problemų. Dėl 6 straipsnio 4 dalies
14 šalių (Austrija, Belgija, Kipras, Danija, Suomija, Vokietija,
Graikija, Airija, Latvija, Lietuva, Malta, Nyderlandai, Švedija ir Jungtinė
Karalystė), t. y. pusė valstybių narių,
nurodė besinaudojančios galimybe nukrypti nuo reikalavimo sudaryti
vienodas sąlygas naudotis įmonėje laikinojo darbo naudotojoje
esančiais patogumais ir kolektyvine infrastruktūra, jeigu skirtingų
sąlygų taikymas yra pateisinamas dėl objektyvių
priežasčių. Dauguma atvejų nacionalinėse priemonės
vartojamos formuluotės yra beveik tapačios direktyvos tekstui.
Komisija pabrėžia, kad skirtingas požiūris, kai sąlygos
laikiniesiems darbuotojams yra ne tokios palankios kaip sąlygos
įmonės laikinojo darbo naudotojos įdarbintiems darbuotojams,
turėtų būti taikomas išimties tvarka. Tokia tam tikrose
valstybėse narėse atverta galimybė nebūtinai reiškia, kad
ji yra praktiškai taikoma. 6 straipsnio 5 dalimi
socialiniai partneriai skatinami atlikti svarbų vaidmenį siekiant
gerinti laikinųjų darbuotojų galimybes naudotis laikinojo
įdarbinimo įmonių mokymo ir vaikų priežiūros
paslaugomis, taip pat dalyvauti įmonių laikinojo darbo naudotojų
darbuotojams organizuojamame mokyme. Problemų dėl šios nuostatos
įgyvendinimo, regis, nekyla. Laikinieji darbuotojai Maltoje profesiniame
mokyme gali dalyvauti tokiomis pat sąlygomis, kaip įmonės
laikinojo darbo naudotojos darbuotojai, išskyrus atvejus, kai skirtingų
sąlygų taikymas yra pateisinamas dėl objektyvių
priežasčių. 6.2. Atstovavimas
laikiniesiems darbuotojams (7 straipsnis) 7 straipsnyje nustatyta,
kad apskaičiuojant ribą, kurią viršijus laikinojo
įdarbinimo įmonėje arba įmonėje laikinojo darbo
naudotojoje, arba abejose šiose įmonėse turi būti suformuojami
darbuotojams atstovaujantys organai, turi būti įskaičiuojami ir
laikinieji darbuotojai. Daugumoje valstybių
narių laikinieji darbuotojai įskaičiuojami juos
įdarbinusioje laikinojo įdarbinimo įmonėje (Bulgarijoje,
Kroatijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Airijoje,
Italijoje, Lietuvoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje,
Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje) arba ir laikinojo
įdarbinimo įmonėje, ir įmonėje laikinojo darbo
naudotojoje, į kurią jie paskirti (Austrijoje, Kipre,
Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose,
Portugalijoje ir Slovakijoje). Vien tik įmonėje laikinojo
darbo naudotojoje į juos atsižvelgiama tik trijų valstybių
narių atveju (Belgija, Latvija ir Rumunija). Tam tikros valstybės
narės nustatė konkrečias sąlygas, kuriomis atsižvelgiama
į laikinuosius darbuotojus. Pavyzdžiui, Bulgarijoje atsižvelgiama
į vidutinį laikinųjų darbuotojų, kuriuos laikinojo
įdarbinimo įmonė buvo įdarbinusi per ankstesnius 12 mėnesių,
skaičių. Belgijoje atliekant apskaičiavimus remiamasi
vidutiniu laikinųjų darbuotojų, kurie per ankstesnį
ketvirtį buvo paskirti į įmonę laikinojo darbo
naudotoją, skaičiumi. Tačiau į laikinuosius darbuotojus,
kurie faktiškai pavaduoja nuolatinius įmonės laikinojo darbo
naudotojos darbuotojus, neatsižvelgiama. Komisijai nėra žinoma
apie jokius konkrečius sunkumus, susijusius su 7 straipsnio
perkėlimu į nacionalinę teisę. 6.3. Darbuotojų
atstovų informavimas (8 straipsnis) Pagal 8 straipsnį
įmonė laikinojo darbo naudotoja, darbuotojams atstovaujantiems
organams teikdama informaciją apie užimtumo padėtį toje
įmonėje, turi pateikti tinkamą informaciją apie
naudojimąsi laikinųjų darbuotojų paslaugomis. Kai
kurios valstybės narės įmonėms laikinojo darbo naudotojoms
taiko išsamius įpareigojimus. Pavyzdžiui, Graikijoje įmonė
laikinojo darbo naudotoja privalo pateikti informaciją apie
laikinųjų darbuotojų skaičių ir taip pat apie savo
planus naudotis laikinųjų darbuotojų paslaugomis bei apie
perspektyvas tiesiogiai juos įdarbinti. Prancūzijoje ir Liuksemburge
darbuotojų atstovai gali susipažinti su įmonės laikinojo
darbo naudotojos ir laikinojo įdarbinimo įmonės sudarytomis
sutartimis dėl darbuotojų paskyrimo. Šiame
etape Komisijai nėra žinoma apie jokias konkrečias problemas
įgyvendinant šią nuostatą. 7. Sankcijos (10 straipsnis)
Iš pirmojo valstybių
narių patvirtintų teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama
į nacionalinę teisę, įvertinimo matyti, kad pateikta
informacija apie sankcijas daugiausia susijusi su kitokiomis nei patvirtintosios
direktyvai į nacionalinę teisę perkelti nacionalinėmis
nuostatomis (pvz., laikinojo įdarbinimo įmonės valdymas neturint
tinkamo leidimo, nepranešimas valdžios institucijoms apie laikinojo
įdarbinimo įmonės pasirašytas darbo sutartis ir t. t.).
Ateinančiais mėnesiais šį klausimą reikia nuodugniau
išnagrinėti ir visų pirma patikrinti, ar sankcijos taikomos
vadovaujantis direktyvos taikymo sritimi. Atitikties lenteles pateikė
labai nedaug valstybių narių, todėl parengti išsamios
padėties nacionaliniu lygmeniu apžvalgos dar nebuvo įmanoma. 8. Reguliavimo našta Per
viešas konsultacijas internetu, kurias Komisija surengė 2012 m.
spalio–gruodžio mėn., konsultacijose dalyvavusios mažosios ir
vidutinės įmonės (MVĮ) ir MVĮ organizacijos
direktyvą įvardijo kaip vieną iš labiausiai veiklą
sunkinančių ES teisės aktų[7].
Rezultatai buvo paskelbti 2013 m. kovo 7 d. Komisijos tarnybų
darbiniame dokumente[8],
pridedamame prie Pažangaus reglamentavimo komunikato. Iš
2013 m. birželio 18 d. Komisijos komunikato[9] dėl tolesnių
veiksmų po konsultacijos dėl 10 labiausiai MVĮ veiklą
sukinančių ES teisės aktų matyti, kad šios pretenzijos buvo
daugiausia susijusios su esamomis kliūtimis laikinojo įdarbinimo
įmonių veikimui ir prievole registruotis kaskart, kai laikinojo
įdarbinimo įmonė nori veikti kitoje valstybėje narėje.
Komunikate pažymėta, kad šioje ataskaitoje bus atsižvelgta į MVĮ
problemas ir reguliavimo naštą. Tomis
aplinkybėmis Komisija valstybėms narėms ir Europos lygmens
socialiniams partneriams nusiuntė klausimyną, kad sužinotų
jų nuomonę apie patiriamas su direktyva susijusias išlaidas. Komisija
visų pirma paklausė, ar dėl direktyvos nacionalinėms
valdžios institucijoms susidaro didelė administracinė našta ir ar
dėl to atsirandančios išlaidos buvo įvertintos valstybėse
narėse. Visos
atsakymą pateikusios valstybės narės (išskyrus dvi)
pareiškė, kad dėl pačios direktyvos didelės
administracinės naštos nacionalinėms institucijoms neatsiranda arba
kad jos tos naštos konkrečiai nevertino. Belgija paminėjo
dideles administracines išlaidas apribojimų ir draudimų
peržiūrai atlikti. Jungtinė Karalystė prieš direktyvos
įgyvendinimą paskelbė poveikio vertinimą, kuriame
nustatyta, kad bendros viešojo sektoriaus darbdavių sąnaudos dėl
padidėjusio darbo užmokesčio sudarys 157–259 mln. GBP per
metus, tačiau šis vertinimas nebuvo atnaujintas. Administracinės
naštos, atsirandančios dėl direktyvos, neįvertino nė viena
valstybė narė. Komisija
taip pat paklausė, ar dėl materialinių direktyvos
nuostatų laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės
laikinojo darbo naudotojos patiria didelių išlaidų ar susiduria su
kliūtimis, ir ar tos išlaidos buvo įvertintos. Keletas
valstybių narių nustatė, kad dėl direktyvos nedidelių
išlaidų patiria laikinojo įdarbinimo įmonės (Austrija,
Vokietija) ir (arba) įmonės laikinojo darbo naudotojos (Suomija,
Vokietija, Lenkija), o Jungtinė Karalystė paminėjo
padidėjusias laikinojo įdarbinimo įmonių išlaidas darbo
užmokesčiui, taip pat laikinojo įdarbinimo įmonių ir
įmonių laikinojo darbo naudotojų išlaidas, susijusias su
informavimo įpareigojimais. Kitos valstybės narės
nepaminėjo jokių didelių laikinojo įdarbinimo
įmonių ar įmonių laikinojo darbo naudotojų
išlaidų ar kliūčių šioms įmonėms. Nė viena
valstybė narė neturi naujausios informacijos apie patiriamų
išlaidų lygį. Kipras pareiškė, kad jo teritorijoje dar
neveikia nė viena laikinojo įdarbinimo įmonė. Kalbant
apie Europos socialinius partnerius, „BusinessEurope“ paminėjo dideles
laikinojo įdarbinimo įmonių atitikties užtikrinimo išlaidas kai
kuriose valstybėse narėse ir dideles socialines išlaidas,
atsirandančias dėl prasto 4 straipsnio įgyvendinimo ar jo
neįgyvendinimo. „Eurociett“ paminėjo padidėjusias laikinojo
įdarbinimo įmonių išlaidas tokiose šalyse kaip Jungtinė
Karalystė ir Airija ir pabrėžė pritarusi tokiam
padidėjimui ir jį palaikiusi, nes pritarė direktyvai. Ji taip
pat paminėjo išlaidas, susijusias su nepakankamu tam tikrų direktyvos
nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę, o CEEP[10] nurodė, kad
dėl direktyvos gerokai padidėjo darbdavių išlaidos, ypač
tose šalyse, kuriose prieš perkeliant direktyvą į nacionalinę
teisę vienodo požiūrio principas nebuvo nustatytas. Tačiau nei
viena iš šių darbdavių organizacijų nepateikė nurodytų
išlaidų kiekybinio įvertinimo. UEAPME[11] nežinojo apie jokias
taisykles, dėl kurių įmonės laikinojo darbo naudotojos
patirtų ypač didelių išlaidų. ETUC[12] pareiškė, kad
direktyvos 12 straipsnyje, kuris yra šios ataskaitos teisinis pagrindas,
nenumatyta jokio išlaidų vertinimo ir kad neatlikta jokių
tyrimų, iš kurių būtų matyti, kad laikinojo įdarbinimo
įmonių išlaidos dėl direktyvos perkėlimo į
nacionalinę teisę kaip nors padidėtų. „UNI-Europa“ nuomone,
dėl išlaidų laikinojo įdarbinimo įmonėms ar
įmonėms laikinojo darbo naudotojoms nekyla jokių
kliūčių. Paklaustos,
ar yra kokios nors informacijos apie MVĮ ir (arba) labai mažų
įmonių patiriamas išlaidas, valstybės narės tokios
informacijos neturėjo. Vokietija pareiškė, kad dėl
direktyvos išlaidų patiria ir laikinojo įdarbinimo įmonės,
ir įmonės laikinojo darbo naudotojos. Austrija ir Belgija nemanė,
kad ši direktyva ypač sunkintų MVĮ veiklą. Europos
socialiniai partneriai nepateikė jokios informacijos šiuo klausimu. ETUC
manė, kad būsimo darbo nederėtų pagrįsti
konsultacijų dėl 10 labiausiai MVĮ veiklą
sunkinančių ES teisės aktų rezultatais. Be
to, kelios valstybės narės, su jomis konsultuojantis, paminėjo,
kad bet kokiame bendrame dėl direktyvos atsirandančių
išlaidų vertinime taip pat turėtų būti atsižvelgta į
jos duotą naudą. 9. Direktyvos dėl
darbo per laikinojo įdarbinimo įmones ir kitų ES teisės aktų
tarpusavio ryšys Kaip nurodyta 3 straipsnio
2 dalies antroje pastraipoje, valstybės narės nenustato, kad
darbuotojai ar darbo santykiai direktyvos taikymo sričiai nepriskiriami
vien dėl to, kad jie susiję su ne visą darbo dieną
dirbančiais darbuotojais, pagal terminuotą darbo sutartį
dirbančiais darbuotojais ar asmenimis, turinčiais darbo santykių
su laikinojo įdarbinimo įmone. Iš šios nuostatos aišku, kad
laikinieji darbuotojai, dirbantys ne visą darbo dieną arba pagal
terminuotą darbo sutartį, negali būti pašalinti iš Direktyvos 2008/104/EB
taikymo srities remiantis tuo, kad jie yra netipiniai darbuotojai. Teisingumo Teismas
patvirtino, kad Direktyva 1999/70/EB dėl darbo pagal terminuotas sutartis
nėra taikoma terminuotiems darbo santykiams tarp laikinojo darbuotojo ir
laikinojo įdarbinimo įmonės[13].
Taigi, net jei laikinieji darbuotojai įdarbinti pagal terminuotą
darbo sutartį, jų trišaliai darbo santykiai Direktyva dėl darbo
pagal terminuotas sutartis nėra reglamentuojami, nes ši direktyva taikoma
tik tiesioginiams darbdavio ir darbuotojo darbo santykiams. Dėl Direktyvos 2008/104/EB
dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones ir Direktyvos 96/71/EB[14] dėl
darbuotojų komandiravimo tarpusavio ryšio – Direktyvos 2008/104/EB 22 konstatuojamojoje
dalyje nustatyta, kad ji turėtų būti įgyvendinta laikantis
Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas ir
įsisteigimo laisvės ir nepažeidžiant Direktyvos 96/71/EB. Direktyva
dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones iš esmės apima
nacionalinius atvejus, o Darbuotojų komandiravimo direktyva specialiai
skirta tarpvalstybiniams atvejams. Direktyva dėl darbo per laikinojo
įdarbinimo įmones ne savo valstybėje narėje dirbantiems
mobiliesiems darbuotojams visiškai taikoma, tarsi jie būtų nacionaliniai
darbuotojai, o Komandiravimo direktyva taikoma tik komandiruotiesiems
darbuotojams, t. y. darbuotojams, kurie ribotą laiką dirba kitos
valstybės narės nei tos, kurioje jie paprastai dirba, teritorijoje. Darbuotojų komandiravimo
direktyva pagal jos 1 straipsnio 3 dalies c punktą visų
pirma taikoma laikinojo įdarbinimo įmonei ar įdarbinimo
agentūrai, samdančiai darbuotoją įmonei laikinojo darbo
naudotojai, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės
teritorijoje, jeigu komandiruotės laikotarpiu laikinojo įdarbinimo
įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo
santykiais. Pagal tos pačios
direktyvos 3 straipsnio 1 dalį turi būti paisoma tam
tikrų komandiruotųjų darbuotojų darbo sutarties
sąlygų, be kita ko, susijusių su minimaliomis užmokesčio
normomis, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas, ir
darbuotojų, ypač laikinojo įdarbinimo įmonių
siūlomų, samdos sąlygomis, atsižvelgiant į tai, ar jos yra
nustatytos įstatymais ar visuotinai taikomais kolektyviniais susitarimais.
Kaip nustatyta minėtoje Direktyvos 2008/104/EB 22 konstatuojamojoje
dalyje, minėtos Darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatos yra
viršesnės nei Direktyvos dėl darbo per laikinojo įdarbinimo
įmones nuostatos. Tačiau valstybės narės, remdamosi Darbuotojų
komandiravimo direktyvos 3 straipsnio 9 dalimi, gali nustatyti, kad
į jų teritoriją komandiruojamiems laikiniesiems darbuotojams
turėtų būti taikomos tokios pat sąlygos, kokios
valstybėje narėje, kurioje atliekamas darbas, yra taikomos
laikiniesiems darbuotojams. 10. Galimi pakeitimai 8 skirsnyje minimame
klausimyne taip pat buvo iškeltas klausimas, ar, remiantis patirtimi,
įgyta nuo 2011 m. gruodžio mėn., kai pradėta taikyti visa
direktyva, buvo įgyvendinti jos 2 straipsnyje nustatyti
socialinės politikos tikslai. Pagal 12 straipsnį
šioje ataskaitoje turėtų būti apsvarstyti visi direktyvos
pakeitimai, kurie atrodytų tinkami. Komisija šį klausimą
iškėlė ir klausimyne, kuriame paklausė, ar reikia paaiškinti
kokią nors direktyvos nuostatą ir, jei taip, kurias nuostatas ir su
kokiomis problemomis susiduriama. Pirmuoju klausimu dauguma valstybių narių manė, kad direktyvos
socialinės politikos tikslai iš tikrųjų buvo įgyvendinti
arba kad įgyvendinant direktyvą žengtas svarbus žingsnis kuriant
socialinę Europą. Keletas valstybių narių atkreipė
dėmesį į praktinius sunkumus, su kuriais susidurta dėl su
direktyva nesusijusių priežasčių (Slovakija, Slovėnija),
bet nė viena valstybė narė neatsakė, kad direktyvos tikslai
nebuvo pasiekti. Bulgarijai buvo sunku atsakyti į šį
klausimą, nes laikinojo įdarbinimo įmonės šioje šalyje
veikė tik trumpą laiką, o Jungtinė Karalystė
neturėjo jokių duomenų, kuriais remdamasi galėtų
atsakyti į šį klausimą. Kipras taip pat negalėjo
pateikti atsakymo, nes šalyje nėra nė vienos laikinojo
įdarbinimo įmonės. Tačiau „BusinessEurope“
ir „Eurociett“ manė, kad direktyvos tikslai nebuvo įgyvendinti iki
galo. Savo atsakyme šios organizacijos nurodė, kad tam tikrose
valstybėse narėse darbui per laikinojo įdarbinimo įmones
tebėra taikoma nemažai nepagrįstų apribojimų arba
pastaruoju metu net buvo nustatyta naujų apribojimų. Kaip pavyzdžius
jos paminėjo sektoriuose taikomus draudimus, nepagrįstas ilgiausios
paskyrimų trukmės ribas, pernelyg ribotą skaičių
pagrindų, kuriais remiantis galima naudotis darbu per laikinojo
įdarbinimo įmones, ir didžiausiam laikinųjų darbuotojų
skaičiui taikomas kvotas. Šios organizacijos pareiškė, kad tokie
apribojimai turėtų būti panaikinti. Šios organizacijos
pareiškė, kad tokie apribojimai turėtų būti panaikinti. O
UEAPME ir, tam tikru mastu, CEEP laikėsi nuomonės, kad direktyvos
socialinės politikos tikslai buvo įvykdyti. ETUC pabrėžė, kad
direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę galutinis terminas
suėjo gana neseniai ir kad daugelis valstybių narių ją
į nacionalinę teisę perkėlė pavėluotai. Dėl
tų priežasčių dar yra pernelyg anksti tinkamai įvertinti
padėtį nacionaliniu lygmeniu. UNI-Europa laikėsi nuomonės,
kad daugumoje valstybių narių direktyvos 2 straipsnyje nustatyti
tikslai nacionaliniais teisės aktais iš esmės buvo įgyvendinti
dar prieš įsigaliojant direktyvai. Dėl antro klausimo
– didžioji dauguma valstybių narių manė, kad šiame etape
nereikia aiškinti ar peržiūrėti jokių direktyvos nuostatų. Bulgarija
ir Lenkija manė, kad kelti tokius klausimus yra per anksti. Bulgarija,
kaip ir Kipras, atkreipė dėmesį į praktinės
darbo per laikinojo įdarbinimo įmones patirties trūkumą. Portugalija
pabrėžė būtinybę užtikrinti, kad direktyva į
nacionalinę teisę būtų teisingai perkelta visose
valstybėse narėse. Suomija pareiškė, kad direktyvos 4 straipsnis yra neaiškus, visų
pirma dėl to, ar juo valstybės narės yra įpareigojamos
pagal 4 straipsnio 1 dalį priimti nacionalinės teisės
aktus, kuriuose būtų minimi pagrindai, kuriais gali būti
pateisinami naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones
draudimai ir apribojimai. „BusinessEurope“ nuomone,
direktyvos nereikia peržiūrėti, bet reikia tinkamai įgyvendinti
jos 4 straipsnį valstybėse narėse, kuriose tebetaikomos
nepagrįstos kliūtys naudotis darbu per laikinojo įdarbinimo
įmones. „BusinessEurope“ paragino Komisiją priimti aiškinamąjį
komunikatą dėl 4 straipsnio ir konkrečioms šalims skirtose
rekomendacijose skatinti panaikinti nepagrįstus apribojimus, prireikus, ir
taikant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. „Eurociett“ taip pat
nemanė, jog direktyvą reikėtų peržiūrėti.
Tačiau ši organizacija pridūrė, jog tuo atveju, jei didelės
pažangos įgyvendinant 4 straipsnį nebus įmanoma pasiekti,
ji gali nuspręsti paraginti sąlyginai iš dalies peržiūrėti
šį straipsnį. UEAPME šiame etape neįžvelgė jokios
būtinybės peržiūrėti direktyvą, o CEEP paminėjo
būtinybę paaiškinti tam tikras nacionalines įgyvendinimo
priemones, o ne pačią direktyvą. ETUC pareiškė, kad dar
per anksti spręsti, ar direktyvą reikia peržiūrėti, nes
nemažai valstybių narių ją į nacionalinę teisę
perkėlė pavėluotai. Tačiau ši organizacija mano, kad
nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo vienodo požiūrio principo, kelia
daug problemų, ypač 5 straipsnio 2 dalis, kaip ji yra
taikoma kai kuriose valstybėse narėse. „UNI-Europa“ laikosi
nuomonės, kad direktyva turėtų būti peržiūrėta.
Ši organizacija mano, kad 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas
nukrypti leidžiančias nuostatas reikia pašalinti, nes jos tiesiogiai
prieštarauja vienodo požiūrio principui. Be to, reikėtų
paaiškinti piktnaudžiavimo taikant 5 straipsnį sąvoką, nes
direktyvoje nenustatyta jokių vėlesniems paskyrimams taikomų
apribojimų. 11. Išvados Direktyva siekiama užtikrinti
tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, pastangų gerinti
laikinųjų darbuotojų apsaugą, visų pirma
įtvirtinant vienodo požiūrio principą, ir, kita vertus,
pastangų stiprinti teigiamą darbo per laikinojo įdarbinimo
įmones vaidmenį, kuris jam gali tekti siekiant užtikrinti
tinkamą darbo rinkos lankstumą. Komisija pripažįsta, kad
perkeliant direktyvą į nacionalinę teisę atliktas svarbus
darbas, visų pirma valstybėse narėse, kuriose nebuvo jokių
teisės aktų, konkrečiai reglamentuojančių darbą
per laikinojo įdarbinimo įmones, ar kuriose vienodo požiūrio
principas nacionalinėje teisėje buvo pripažintas pirmą
kartą. Iš minėto
nagrinėjimo matyti, kad direktyvos nuostatos, regis, apskritai buvo
tinkamai įgyvendinamos ir taikomos. Tačiau analizė taip pat
parodė, kad dvejopas direktyvos tikslas dar nebuvo visiškai
įvykdytas. Viena vertus, dėl tam tikrų nuostatų, leidžiančių
nukrypti nuo vienodo požiūrio principo, naudojimo konkrečiais
atvejais susidarė tokia padėtis, kai direktyvos taikymas neturi
realaus poveikio gerinant laikinųjų darbuotojų apsaugą.
Antra vertus, naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones
apribojimų ir draudimų peržiūra daugeliu atvejų
įteisino esamą padėtį užuot suteikus stimulą
persvarstyti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones reikšmę
šiuolaikinėse, lanksčiose darbo rinkose. Komisija, atsižvelgdama
į tolesnius pokyčius darbo teisės ir darbo per laikinojo
įdarbinimo įmones srityse, toliau atidžiai stebės, kaip taikoma
direktyva, ir taip užtikrins, kad direktyvos tikslai būtų tinkamai
pasiekti, o jos nuostatos visose valstybėse narėse būtų
visiškai ir teisingai perkeltos į nacionalinę teisę. Tokiomis
aplinkybėmis Komisija palaikys glaudų ryšį su valstybėmis
narėmis ir socialiniais partneriais – dirbs darbo grupėse, kurios bus
įsteigtos pagal šią direktyvą, o taip pat ir kituose forumuose.
Be to, Komisija ketina
atitinkamomis priemonėmis spręsti bet kokius šios direktyvos
įgyvendinimo sunkumus, įskaitant prireikus pažeidimo nagrinėjimo
procedūrą. Svarbios informacijos apie nacionalines priemones ar
praktiką, kuri būtų nesuderinama su direktyva, taip pat galima
gauti iš Komisijai teikiamų skundų prieš valstybes nares,
peticijų ir prejudicinių klausimų Teisingumo Teismui. Atsižvelgiant į Europos
semestrą ir tuo atveju, jei Komisija, atlikdama nacionalinių
kliūčių laikinojo įdarbinimo įmonių veiklai
vertinimą, nustatytų kokių nors konkrečių reguliavimo
naštos aspektų, kurie kliudytų augimui ir konkurencingumui, ji
apsvarstys galimybę atitinkamoms valstybėms narėms skirtas
rekomendacijas įtraukti į konkrečioms šalims skirtas priemones.
Kalbant apie galimus
direktyvos pakeitimus, reikia daugiau laiko, kad būtų galima sukaupti
jos taikymo patirties ir nustatyti, ar jos tikslai buvo visiškai
įgyvendinti. Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę
laikotarpis baigėsi 2011 m. gruodžio mėn., o kai kurios iš
nacionalinių direktyvos įgyvendinimo nuostatų buvo patvirtintos
tik 2013 m. pavasarį. Teisingumo Teismo praktikos dėl jos
taikymo dar nėra. Tokiomis aplinkybėmis
Komisija, atsižvelgdama į savo pačios atliktą direktyvos taikymo
vertinimą ir į nuomones, kurias konsultuojantis dėl šios
ataskaitos išreiškė valstybės narės ir Europos socialiniai partneriai,
mano, kad šiame etape nereikia jokių pakeitimų. Pridedamas Komisijos tarnybų darbinis
dokumentas: – bendra alternatyvų, kurias valstybės narės pasirinko
direktyvai į nacionalinę teisę perkelti, apžvalga; – bendra valstybių narių ataskaitų apie naudojimosi
darbu per laikinojo įdarbinimo įmones apribojimų ir
draudimų peržiūros rezultatus apžvalga. [1] 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB
dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones, OL L 327, 2008 12 5,
p. 9. [2] 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, OL L 376,
2006 12 27, p. 36. [3] Nieko šioje ataskaitoje nereikėtų suprasti kaip
išankstinės Komisijos pozicijos, kurios ji galėtų laikytis
ateityje nagrinėjamose teisminėse bylose. [4] Pagal Sutarties vidaus rinkos taisykles visos už užmokestį
teikiamos paslaugos turi būti priskiriamos ekonominei veiklai. Pagal
Teisingumo Teismo praktiką už paslaugą nebūtinai turi
mokėti tie, kam ta paslauga teikiama, tačiau už tokią
paslaugą turi būti atlyginama. Veikla, kuri nėra vykdoma už
atlygį, pvz., veikla, kurią vykdo valstybė arba kuri vykdoma
valstybės vardu įgyvendinant socialinius valstybės uždavinius
(pvz., kursai, rengiami nacionalinėje švietimo sistemoje arba aukštojo
mokslo įstaigoje, kuri daugiausia finansuojama valstybės
lėšomis), nėra ekonominė veikla (žr. Komisijos tarnybų
darbinį dokumentą „ES valstybės pagalbos, viešųjų
pirkimų ir vidaus rinkos taisyklių taikymo visuotinės
ekonominės svarbos paslaugoms ir ypač visuotinės svarbos
socialinėms paslaugoms vadovas“ (SEC(2010) 1545 galutinis, 2010
m. gruodžio 7 d.), visų pirma 6.1–6.3 punktus). [5]
Atitiktis 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvai 92/85/EEB dėl
priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta
geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba
maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo
(OL L 348, 1992 11 28, p. 1), 2006 m. liepos 5 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2006/54/EB dėl moterų ir
vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir
vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityse principo įgyvendinimo
(OL L 204, 2006 7 26, p. 23), 2000 m. birželio 29 d.
Tarybos direktyvai 2000/43/EB, įgyvendinančiai vienodo požiūrio
principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės ar etninės
priklausomybės, (OL L 180, 2000 7 19, p. 22) ir 2000 m.
lapkričio 27 d. Tarybos direktyvai 2000/78/EB, nustatančiai
vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius
pagrindus, (OL L 303, 2000 12 2, p. 16) šioje
ataskaitoje netikrinama. [6] 1991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 91/383/EEB,
pateikianti papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba
laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir
sveikatą darbe, OL L 206, 1991 7 29, p. 19. [7] Iš 995 respondentų (iš jų 768 buvo ES
įsikūrusios MVĮ arba MVĮ interesams ES atstovaujančios
organizacijos) 59 tarp labiausiai veiklą sunkinančių ES
teisės aktų nurodė ir Direktyvą 2008/104/EB. [8] Komisijos tarnybų darbinis dokumentas dėl MVĮ skirto
pažangaus reglamentavimo stebėsenos ir konsultavimosi šiais klausimais
(SWD(2013) 60 final), pridedamas prie Komisijos komunikato Europos
Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų
komitetui ir Regionų komitetui „Pažangus reglamentavimas – atsižvelgti
į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius“ (COM(2013) 122 final).
[9] 2013 m. birželio 18 d Komisijos komunikatas Europos
Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų
komitetui ir Regionų komitetui „Komisijos tolesni veiksmai po
konsultacijos dėl 10 labiausiai MVĮ veiklą
sunkinančių ES teisės aktų“, COM(2013) 446 final. [10] Europos viešąsias paslaugas teikiančių darbdavių
ir įmonių centras. [11] Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių
asociacija. [12] Europos profesinių sąjungų konfederacija. [13] 2013 m.
balandžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Oreste Della Rocca
prieš Poste Italiane SpA, C-290/12. [14] 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo
sistemoje, OL L 18, 1997 1 21, p. 1.