This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52014DC0033
COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS Addressing the consequences of disenfranchisement of Union citizens exercising their right to free movement
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI ES piliečių balsavimo teisės praradimas naudojantis laisvo judėjimo teise. Pasekmės ir galimi sprendimai
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI ES piliečių balsavimo teisės praradimas naudojantis laisvo judėjimo teise. Pasekmės ir galimi sprendimai
/* COM/2014/033 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI ES piliečių balsavimo teisės praradimas naudojantis laisvo judėjimo teise. Pasekmės ir galimi sprendimai /* COM/2014/033 final */
1. Įvadas Piliečių galimybė išreikšti
politinę valią pasinaudojant savo balsavimo teise yra viena iš
pagrindinių pilietybės suteikiamų politinių teisių –
tai esminis demokratijos elementas. Pati Europos Sąjungos idėja
grindžiama pagarbos demokratijai vertybe[1].
Kiekvienas ES pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos
gyvenime[2].
Skatinti ES piliečių dalyvavimą Sąjungos demokratiniame
gyvenime – Komisijos prioritetas[3].
ES piliečių politinės teisės buvo dėmesio centre
2013-aisiais, Europos piliečių metais, per kuriuos buvo skatinamos
diskusijos ir gerinamos žmonių žinios apie teises ir pareigas, kurias jie
įgyja kartu su ES pilietybe. Viena iš kliūčių,
trukdančių ES piliečiams iš tam tikrų valstybių
narių atlikti savo politinį vaidmenį, įvardytų 2013 m.
ES pilietybės ataskaitoje[4]
– tai, kad iš jų atimama teisė balsuoti savo gimtosios šalies
nacionaliniuose rinkimuose, jei jie tam tikrą laiką gyvena užsienyje,
įskaitant ir kitas valstybes nares. Todėl šie piliečiai negali
dalyvauti jokiuose nacionaliniuose rinkimuose – nei savo gimtojoje, nei buvimo
valstybėje narėje. Pagal Europos Sąjungos sutarties 4
straipsnio 2 dalį Sąjunga privalo gerbti valstybių narių
nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių
politinių bei konstitucinių jų struktūrų. Todėl
kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į bendrus visose
valstybėse narėse taikomus demokratijos principus, pati nustato, kas
gali balsuoti jos nacionaliniuose rinkimuose. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai,
kad nacionalinės politikos priemonės, dėl kurių
piliečiai netenka balsavimo teisės, gali būti pripažintos
varžančiomis su ES pilietybe siejamas teises, kaip antai teisę
laisvai judėti ir gyventi ES – pagrindinę kiekvieno ES piliečio
teisę. Tai prieštarauja esminei ES
pilietybės idėjai, t. y. kad ji papildo nacionalinę
pilietybę ir turėtų suteikti ES piliečiams dar daugiau
teisių – o nagrinėjamais atvejais pasinaudojus teise laisvai
judėti galima netekti teisės dalyvauti politiniame gyvenime. Tokia politika ypač nelogiška, kai
pasaulyje įsivyrauja tendencija leisti balsuoti ir šalyje negyvenantiems
piliečiams[5].
Be to, kitoje valstybėje narėje gyvenantys ES piliečiai gali
visą gyvenimą išlaikyti glaudžius ryšius su savo kilmės šalimi
ir toliau justi joje priimamų teisės aktų (pvz., dėl
mokesčių ar teisės į pensiją) poveikį. Dėl
plačiai paplitusios tarptautinės prieigos prie televizijos
programų[6],
galimybės naudotis internetu ir kitomis internetinėmis ir mobiliojo
ryšio technologijomis, įskaitant socialinės žiniasklaidos priemones,
pasidarė kaip niekad paprasta gyvenant užsienyje nenutolti nuo gimtosios
šalies politikos ir toliau dalyvauti jos socialiniame ir politiniame gyvenime. Iš dažnai gaunamų peticijų, Europos
Parlamento narių klausimų ir eilinių piliečių
laiškų Komisijai matyti, kad ES piliečiai susirūpinę šia,
jų nuomone, politinių teisių spraga. Iš esmės
europiečiai mano, kad ES piliečiai neturėtų prarasti
teisės balsuoti savo pilietybės šalies nacionaliniuose rinkimuose
vien dėl to, kad persikėlė gyventi į kitą ES šalį[7]. Todėl 2010 m. ES pilietybės
ataskaitoje Komisija pranešė pradėsianti diskusiją, kuri
padėtų rasti politinius būdus užkirsti kelią ES
piliečių politinių teisių praradimui dėl to, kad jie
naudojasi savo teise laisvai judėti (20 veiksmas). Po to Komisija raštu kreipėsi į tam
tikras valstybes nares, išdėstydama savo nuomonę apie neigiamą
balsavimo teisių atėmimo poveikį ES teisėms ir kviesdama
prisidėti prie bendro šio klausimo nagrinėjimo. Iš gautų
atsakymų susidarė aiškesnis vaizdas, kokie yra dabartiniai
įstatymai bei politika ir kokios diskusijos vyksta nacionaliniu lygmeniu. 2013 m. vasario 19 d. Europos
Parlamentas ir Komisija surengė bendrą posėdį ES pilietybes
tema. Jo dalyviai, įskaitant suinteresuotus ES piliečius,
pilietinės visuomenės atstovus, Europos Parlamento narius ir ekspertus,
pabrėžė, kad politikos priemones, dėl kurių piliečiai
netenka balsavimo teisės, ir jų motyvus būtina
peržiūrėti atsižvelgiant į naujausius pokyčius, kuriais
siekiama sudaryti visiems geresnes galimybes dalyvauti demokratiniuose ES
procesuose. 2013 m. ES pilietybės ataskaitoje
„ES piliečiai: jūsų teisės, jūsų ateitis“[8] Komisija
pabrėžė, kad visapusis ES piliečių dalyvavimas visų
lygmenų demokratiniame ES gyvenime yra pati Sąjungos pilietybės
esmė. Todėl ji pranešė pasiūlysianti konstruktyvių
priemonių, kurios leistų kitoje valstybėje narėje
gyvenantiems ES piliečiams visapusiškai dalyvauti demokratiniame ES
gyvenime kartu išsaugant teisę balsuoti savo kilmės šalies
nacionaliniuose rinkimuose (12 veiksmas). Priimdama šį komunikatą Komisija
vykdo duotą pažadą. Jame remiamasi nacionaliniu ir ES lygmeniu
vykdomų diskusijų, kuriose dalyvauja pilietinė visuomenė,
mokslininkai ir patys ES piliečiai, rezultatais. Komunikato tikslas –
pasiūlyti konstruktyvių priemonių, kaip sustiprinti ES
piliečių teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime
ir teisę laisvai judėti kartu sušvelninant nacionalinių
politikos priemonių, kuriomis atimama balsavimo teisė, pasekmes –
pasiūlytos priemonės vėliau būtų nagrinėjamos
bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis. Prie šio komunikato
pridedama rekomendacija, kurioje siūloma įtraukių ir
proporcingų šios srities priemonių. 2. Padėtis valstybėse
narėse Dauguma
valstybių narių taiko nuostatas, kuriomis balsavimo teisė iš
piliečių atimama juos pripažinus kaltais padarius sunkų
nusikaltimą ar jiems netekus veiksnumo dėl psichikos sveikatos
problemų ar protinės negalios. Komisijos turimais duomenimis, penkiose
valstybėse narėse šiuo metu taikoma teisinė sistema yra tokia,
kad balsavimo teisę kitoje valstybėje narėje gyvenantys Sąjungos
piliečiai gali prarasti vien dėl to, kad tam tikrą laiką
gyvena užsienyje[9].
Pagrindinius tokių teisės sistemų ypatumus galima būtų
apibendrinti taip: Danijos piliečiai, išvykstantys iš
šalies, paliekami rinkėjų sąrašuose, jeigu užsiregistruoja ketinantys
sugrįžti per dvejus metus[10]
– ši nuostata grindžiama Konstitucijoje įtvirtintu reikalavimu, pagal
kurį balsuoti nacionaliniuose rinkimuose gali tik nuolat šalyje gyvenantys
asmenys[11].
Kai kurie rinkėjai[12]
laikomi nuolatiniais Danijos gyventojais, nesvarbu, ar jie gyvena Danijoje, ar
užsienyje. Panašiai iš šalies išsikeliantys Airijos
piliečiai rinkėjų sąrašuose paliekami tik tuomet, jei
užsiregistruoja ketinantys sugrįžti per 18 mėnesių[13]. Vis dėlto
planuodamas konstitucinę reformą Airijos konstitucinis konventas
2013 m. išnagrinėjo šio suvaržymo panaikinimo klausimą ir
Airijos vyriausybei 2013 m. lapkričio 25 d. pateiktoje
ataskaitoje[14]
pasiūlė suteikti Airijos piliečiams teisę balsuoti šalies
prezidento rinkimuose Airijos ambasadose, atsisakant šio suvaržymo.
2014 m. kovo mėn. Airijos vyriausybė turėtų
pateikti atsaką į šią ataskaitą. Kipro piliečiai netenka teisės
balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, jei negyveno Kipre šešis mėnesius iki
rinkimų, nebent jie užsienyje gyvena dėl studijų, laikino darbo
ar sveikatos priežasčių[15]. Pagal Maltos Konstituciją Maltos
piliečiai netenka teisės balsuoti, jei negyveno šalyje daugiau kaip
šešis mėnesius per aštuoniolikos mėnesių laikotarpį iki
jiems užsiregistruojant balsuoti nacionaliniuose rinkimuose[16]. Jungtinės Karalystės piliečiai
neturi teisės balsuoti Jungtinės Karalystės rinkimuose, jei
nebuvo užregistravę balsuoti tam tikru adresu Jungtinėje
Karalystėje bet kada per pastaruosius 15 metų[17]. Pastaraisiais metais
nemažai vyriausybių ir parlamentų laikėsi nuomonės, kad iš
esmės šis apribojimas yra reikalingas ir pagrįstas. Dėl šio
apribojimo skųstasi Europos žmogaus teisių teismui, kuris,
vadovaudamasis ankstesne praktika, nustatė, kad jis neprieštarauja Europos
žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 3 straipsniui[18]. Ar ši nuostata atitinka
ES teisę, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar nenustatė[19]. Kelios valstybės narės kelia tam
tikrus kitus reikalavimus, norint išlaikyti teisę balsuoti nacionaliniuose
rinkimuose. Užsienyje gyvenantys
Vokietijos piliečiai nacionaliniuose rinkimuose gali balsuoti tik tuomet,
jei: i) be pertraukos gyveno Vokietijoje ne mažiau kaip tris mėnesius po
to, kai jiems sukako 14 metų, ir jei šis laikotarpis buvo ne seniau nei
prieš 25 metus; arba ii) asmeniškai ir tiesiogiai gerai žino politinę
padėtį Vokietijoje ir yra nuo jos priklausomi[20]. Pagal Austrijos teisę[21] prieš išvykdami iš
šalies jos piliečiai turi paprašyti palikti juos rinkėjų
sąraše ir atnaujinti šį prašymą kas dešimt metų — tai
galima padaryti elektroniniu būdu. Institucijos įgaliotos pranešti
piliečiams apie jų išbraukimą iš rinkėjų sąrašo,
taip pat jos privalo informuoti visuomenę apie užsienyje
gyvenančių piliečių teisę užsiregistruoti šiame
sąraše. 3. Europos Tarybos
požiūris Valstybės turi teisę savarankiškai –
laikydamosi joms privalomų tarptautinės teisės normų –
nustatyti, kokiomis sąlygomis jų piliečiai naudojasi teise
balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, taip pat sąlygas, siejamas su
reikalavimu gyventi šalyje. Tokias sąlygas, pagal kurias reikalaujama
gyventi šalyje, Europos žmogaus teisių teismas įvertino remdamasis
Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 3 straipsniu[22], ir visais iki šiol
nagrinėtais atvejais pripažino, kad iš esmės jomis balsavimo
teisė nėra savavališkai suvaržoma[23].
Teismas nurodė, kad tokios sąlygos gali būti laikomos
pagrįstomis remiantis tokiais argumentais[24]: ·
prielaida, kad šalyje negyvenantys piliečiai
yra ne taip tiesiogiai ar nuolat susiję su tos šalies kasdienėmis
problemomis ir mažiau apie jas žino; ·
kad rinkimuose kandidatuojantiems asmenims
sudėtinga pristatyti spręstinus klausimus užsienyje gyvenantiems
piliečiams, ir kad tokie piliečiai nedaro įtakos kandidatų
atrankai ir jų rinkimų programų rengimui; ·
kad teisė balsuoti parlamento rinkimuose yra
glaudžiai susijusi su tuo, kad taip išrinktų politinių
institucijų veiksmai tiesiogiai veikia rinkėjus; ir ·
pagrįstas siekis apriboti užsienyje
gyvenančių asmenų rinkimuose daromą poveikį tais
klausimais, kurie yra labai svarbūs, tačiau visų pirma veikia
šalyje gyvenančius asmenis. Vis dėlto šie argumentai turėtų
būti naudojami kartu atsižvelgiant į dalyvavimo politiniame gyvenime
principus. Kaip pabrėžė Europos žmogaus teisių teismas,
„balsavimo teisė – ne privilegija. Dvidešimt pirmame amžiuje demokratinė
valstybė turi mąstyti įtraukiai <...> Bet koks bendras,
automatinis ir nediferencijuotas nukrypimas nuo visuotinių rinkimų
principo kelia grėsmę taip išrinktų teisėkūros
institucijų ir jų leidžiamų įstatymų demokratiniam
teisėtumui“[25]. Europos komisijos "Demokratija per
teisę" (Venecijos komisija) nuomone, tais atvejais, kai nustatytas
laikotarpis, per kurį emigravęs pilietis išlaiko balsavimo
teisę, jam pasibaigus reikėtų situaciją iš naujo
įvertinti, o ne automatiškai atimti iš asmens balsavimo teisę. Valstybės
galėtų nustatyti tam tikrus formalius užsienyje gyvenančių
piliečių balsavimo teisių apribojimus, kaip antai
reikalavimą užsiregistruoti rinkėjų sąraše, kuris paprastai
galioja tik tam tikrą laiką. Tai leistų atmesti asmenis, nepalaikančius
ryšių su kilmės šalimi, atsižvelgiant į proporcingumo
principą[26]. Be to, Europos žmogaus teisių teismas
pažymėjo, kad pastaruoju metu vis labiau linkstama leisti šalyje
negyvenantiems piliečiams balsuoti. Peržiūrėjęs
valstybių Europos Tarybos narių įstatymus, šis teismas nustatė,
kad „atsiradus naujoms technologijoms ir atpigus transportui migrantai gali
išlaikyti glaudesnį ryšį su savo pilietybės valstybe nei prieš
keturiasdešimt ar net prieš trisdešimt metų. Todėl daug
valstybių <...> iš dalies pakeitė savo teisės aktus,
pirmą kartą leisdamos šalyje negyvenantiems savo piliečiams
balsuoti nacionaliniuose rinkimuose“. Jis padarė išvadą, kad vyrauja
aiški tendencija leisti šalyje negyvenantiems piliečiams balsuoti, nors
bendro europinio požiūrio šiuo klausimu dar nėra[27]. 4. Situacija ES Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, tais
atvejais, kai sprendžiamas valstybių narių kompetencijai
priklausantis klausimas – kaip antai, kas turi teisę balsuoti
nacionaliniuose rinkimuose –, valstybės narės savo kompetenciją
vis tiek turi įgyvendinti laikydamosi ES teisės, visų pirma
Sutarties nuostatų dėl kiekvieno ES piliečio teisės laisvai
judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, ir atitinkamai
vengti bet kokio tiesioginio ar netiesioginio diskriminavimo dėl
pilietybės[28].
Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Europos
Parlamento rinkimus, Teisingumo Teismas pripažino, kad su gyvenamąja vieta
siejamas kriterijus, pagal kurį nustatoma, kas gali balsuoti ir
kandidatuoti rinkimuose, iš esmės nėra nepriimtinas, tačiau
pažymėjo, kad juo negali būti pažeidžiami bendrieji ES teisės
principai, ypač nediskriminavimo principas[29]. Kas gali balsuoti nacionaliniuose rinkimuose,
įvairių šalių nacionalinėje teisėje reguliuojama
skirtingai. Šiuo metu nė viena valstybė narė nevykdo bendros
politikos, pagal kurią teisė balsuoti nacionaliniuose rinkimuose
būtų suteikiama kitų valstybių narių piliečiams[30], todėl balsavimo
teisės netekę ES piliečiai paprastai negali balsuoti jokios
valstybės narės nacionaliniuose rinkimuose. Tačiau kadangi
Sąjunga dar nepasinaudojo SESV 25 straipsnyje numatyta galimybe papildyti
Sąjungos piliečių teisių sąrašą, ES teisė
neužtikrina, kad ES piliečio persikėlimas gyventi į kitą
valstybę narę niekaip nepaveiks jo teisės balsuoti
nacionaliniuose rinkimuose[31].
Vis dėlto tokia padėtis gali
trukdyti visapusiškai naudotis teisėmis ir privalumais, kuriuos
kasdieniame gyvenime suteikia ES pilietybė. Pirma, esamą padėtį galima
vertinti kaip prieštaraujančią pagrindinei ES pilietybės
idėjai. Pagal SESV 20 straipsnį Sąjungos
pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.
Pagrindinės ES pilietybės suteikiamos teisės turi papildyti
ES piliečių teises, kylančias iš valstybės pilietybės.
Labai nelogiška, kad pasinaudojus Sąjungos pilietybės teikiamomis
teisėmis netenkama teisės balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, kuri
paprastai siejama su valstybės pilietybe. Antra, nacionalinės priemonės,
dėl kurių netenkama balsavimo teisės, gali paveikti tai, kaip ES
piliečiai naudojasi teise laisvai judėti ir gyventi valstybių
narių teritorijoje. Pavyzdžiui, tokie piliečiai gali nutarti
nepranešti valdžios institucijoms apie persikėlimą, kad
neprarastų politinių teisių savo gimtojoje šalyje. Trečia, priemonės, dėl
kurių netenkama balsavimo teisės, sukuria atitinkamų ES
piliečių politinių teisių spragą, kuri nesuderinama su
siekiu skatinti piliečių dalyvavimą demokratiniame Sąjungos
gyvenime. Nors balsavimo teisės netekę ES
piliečiai išsaugo teisę rinkti Europos Parlamento narius, jie negali
dalyvauti nacionaliniuose šalies vyriausybės formavimo procesuose, o
vyriausybės nariai sudaro Tarybą, dar vieną ES teisės
aktų leidimo instituciją – tai nesuderinama su dabartiniais siekiais
sudaryti piliečiams geresnes sąlygas dalyvauti viešajame gyvenime ir
nacionaliniu, ir europiniu lygmenimis. Todėl Komisija siūlo keletą
galimų sprendimų, kurios leistų sumažinti riziką, kad ES
piliečiai praras balsavimo teisę tik dėl to, kad naudojasi savo
teise laisvai judėti. Siūlomi sprendimai neturi įtakos
Komisijos atliekamam sutarčių sergėtojos vaidmeniui ir Sutarties
nuostatoms dėl ES piliečių laisvo judėjimo teisės,
kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas. 5. Kaip būtų galima
spręsti balsavimo teisės atėmimo sukeliamas problemas 5.1. ES nepriimtini sprendimai Vienas iš pastaraisiais metais
siūlomų sprendimų, kuris leistų kompensuoti prarastas
politines teises kilmės šalyje – natūralizacija gyvenamojoje šalyje
suteikiant asmeniui politines teises toje šalyje. Tačiau skatinti
natūralizaciją priimančiojoje šalyje kaip politinių teisių
stiprinimo būdą prieštarautų idėjai, kad ES pilietybė
turi būti pagrindinė priemonė, kuria skatinama pagarba
nacionalinei tapatybei bei įvairovei ir užtikrinamos vienodos sąlygos
bet kurios pilietybės asmenims. Be to, siūlant tokį
sprendimą neatsižvelgiama į judumo ES kompleksiškumą. Asmenys gali
ilgiau ar trumpiau— gyventi keliose šalyse, o galiausiai net grįžti į
savo kilmės šalį. Būtų nelogiška manyti, kad vien
norėdami išlaikyti politines teises jie turėtų įgyti
kelių šalių pilietybę ar kelis kartus ją pakeisti. Kitas sprendimas, už kurį pirmiausia
pasisako mokslo atstovai[32],
būtų struktūrinis dialogas arba atvirasis koordinavimas siekiant
paskatinti valstybes nares užtikrinti, kad piliečių,
gyvenančių kitoje valstybėje narėje (ypač artimose
kaimyninėse šalyse arba šalyse, su kuriomis jos palaiko glaudžius ryšius),
balsavimo teisės būtų tarpusavyje – dvišaliu ar daugiašaliu
lygmeniu – pripažįstamos. Tačiau laikantis tokio požiūrio
balsavimo teisės ES piliečiams įvairiose ES šalyse
būtų užtikrinamos nenuosekliai ir netolygiai[33]. 5.2. ES priimtini sprendimai 5.2.1. Trumpalaikiai proporcingi
sprendimai Kai kuriose valstybėse narėse dabar
taikomos nuostatos grindžiamos prielaida, kad tam tikrą laiką
pagyvenęs užsienyje asmuo praranda ryšį su savo gimtosios šalies
politiniais procesais. Tačiau ši prielaida pasitvirtina ne visais
atvejais. Todėl reikėtų suteikti piliečiams, kuriems gresia
netekti balsavimo teisės, galimybę įrodyti, kad jie toliau
domisi politiniais procesais valstybėje narėje, kurios pilietybę
turi. Šiais laikais ES piliečiai turi daug
galimybių išlaikyti ryšį su savo kilmės šalies politiniu
gyvenimu, ir įsivyrauja tendencija taikyti įtraukius dalyvavimo
politiniame gyvenime metodus. Kadangi laisvo judėjimo teisė ES yra
nepaprastai svarbi, tai reiškia, kad reikia proporcingų sprendimų, kurie
būtų įgyvendinami trumpuoju laikotarpiu. Jie turėtų
suteikti ES piliečiams galimybę patiems nuspręsti, kokio
glaudumo ryšius su gimtąja šalimi palaikyti. Kalbant apie kriterijus, pagal kuriuos
būtų įrodomas toks ryšys, šiam tikslui turėtų pakakti
aktyvaus asmens veiksmo, kaip antai prašymo palikti jį rinkėjų
sąraše– – tai būtų paprasčiausias ir mažiausiai
piliečius apsunkinantis sprendimas. Valstybės
narės, kurios riboja savo piliečių teisę balsuoti
nacionaliniuose rinkimuose remdamosi vien tik gyvenamosios vietos sąlyga,
piliečiams, kurie naudojasi savo teise į laisvą
judėjimą ir gyvenimą Europos Sąjungoje, turėtų
leisti išsaugoti balsavimo teisę, jeigu jie įrodo, kad toliau domisi
politiniu gyvenimu valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra,
taip pat pateikdami prašymą palikti juos rinkėjų sąraše. Suteikusios piliečiams galimybę
pateikti prašymą palikti juos rinkėjų sąraše,
valstybės narės taip pat galėtų reikalauti tokius prašymus
po nustatyto laikotarpio atnaujinti, taip patvirtinant savo interesų
tęstinumą[34].
Valstybės
narės, leidžiančios kitoje valstybėje narėje gyvenantiems
savo piliečiams išsaugoti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose
pateikus prašymą palikti juos rinkėjų sąraše, gali
nustatyti proporcingas papildomas priemones, kaip antai reikalavimą kas
kažkiek laiko tokį prašymą atnaujinti. Kad užsienyje esantys piliečiai
patirtų kuo mažesnę naštą, prašymus užregistruoti
rinkėjų sąraše arba palikti jame turėtų būti
leidžiama pateikti elektroninėmis priemonėmis. Valstybės
narės, leidžiančios kitoje valstybėje narėje gyvenantiems
savo piliečiams išsaugoti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose
pateikus prašymą arba pakartotinį prašymą palikti juos
rinkėjų sąraše, turėtų užtikrinti, kad visus tokius
prašymus būtų leidžiama pateikti elektroninėmis
priemonėmis. Galiausiai, svarbu užtikrinti, kad į
kitą valstybę narę persikeliantys ar ten gyvenantys
piliečiai būtų tinkamai informuojami apie sąlygas, kuriomis
jie gali išsaugoti savo balsavimo teises. Ši informacija galėtų
būti teikiama lankstinukuose, televizijos ir radijo laidose bei tikslingai
platinama konsulatų, ambasadų ir išeivijos organizacijų. Valstybės
narės, kurių piliečiai, gyvenantys kitoje valstybėje
narėje, gali prarasti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose,
turėtų laiku ir tinkamai juos informuoti apie tai, kokias
sąlygas jie turi tenkinti ir kokių praktinių veiksmų imtis,
kad išsaugotų teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose. Ilgalaikiai
sprendimai Svarstymų, kaip pagerinti ES
piliečių dalyvavimą politiniame gyvenime šalinant jų
balsavimo teisės praradimo pasekmes, nepakanka – reikalinga ir
ilgalaikė ateities refleksija, kaip naikinti spragą,
susidariusią dėl kitose valstybėse narėse
gyvenančių ES piliečių nedalyvavimo politiniame gyvenime
nacionaliniu ir, tam tikrais atvejais, regioniniu lygmeniu. Naujausiose
diskusijose iš tiesų svarstoma, ar ES piliečių, netekusių
balsavimo teisės ir nebegalinčių dalyvauti jokios ES šalies
nacionaliniuose rinkimuose, galimybių dalyvauti politiniame gyvenime
nereikėtų pagerinti suteikiant jiems teisę balsuoti
priimančiojoje šalyje. Be abejo, tai kur kas platesnis klausimas —
tokia priemonė padėtų iki galo įgyvendinti kiekvieno
piliečio teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime,
leistų judiems ES piliečiams geriau integruotis priimančiojoje
šalyje ir sustiprintų ES pilietybės institutą. Kaip skelbta 2013 m. ES pilietybės
ataskaitoje, šį klausimą reikės nagrinėti neišvengiamose
platesnėse diskusijose dėl ES ateities. 6. Išvada Atsižvelgdama į politinį
dialogą, per kurį balsavimo teisės praradimo problema aptarta su
visomis suinteresuotosiomis šalimis, institucijomis ir pilietine visuomene,
taip pat į pačių ES piliečių lūkesčius,
kuriuos jie išreiškė per viešas konsultacijas ir piliečių
dialogus apie ES ateitį, Komisija siūlo galimų sprendimų.
Dabar vykdomą politiką, dėl kurios atimamos balsavimo
teisės, reikėtų iš naujo įvertinti atsižvelgiant į
technologijų pokyčius, esamą Europos integracijos
padėtį ir vyraujančias tendencijas skatinti visuotinį
dalyvavimą politiniame gyvenime. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbus
yra ES pilietybės vaidmuo užtikrinant, kad visi piliečiai
būtų laikomi lygiaverčiais ir svarbiais bendruomenės
nariais ir savo kilmės, ir gyvenamosios vietos šalyje. Šiame komunikate pateikiami galimi
konstruktyvūs sprendimai, kuriuos atitinkamoms valstybėms narėms
siūloma apsvarstyti. Pridedamoje rekomendacijoje Komisija siūlo
įtraukių ir proporcingų priemonių, kuriomis būtų
pagerintos piliečių, įgyvendinančių savo teisę
laisvai judėti, politinės teisės – jos grindžiamos idėja, kad
šiems piliečiams turėtų būti leista patiems nuspręsti,
ar jie nori toliau aktyviai domėtis savo gimtosios šalies politiniu
gyvenimu. Kaip sekasi spręsti klausimus dėl
balsavimo teisės atėmimo iš ES piliečių, kurie naudojasi
laisvo judėjimo teise, Komisija įvertins savo ataskaitose apie
veiksmingos ES pilietybės užtikrinimą. [1] Europos
Sąjungos sutarties 2 straipsnis. [2] ES
sutarties 10 straipsnio 3 dalis. [3] 2013 m. kovo 12 d. Komisijos komunikatas
„Pasirengimas 2014 m. Europos Parlamento rinkimams. Tolesnis
demokratiškumo ir sklandumo didinimas“ (COM(2013) 126) ir 2013 m.
kovo 12 d. rekomendacija „Kaip Europos Parlamento rinkimus padaryti dar
demokratiškesnius ir sklandesnius“ (C(2013) 1303). [4] COM(2010) 603. [5] 2013 m. gegužės 7 d. Europos žmogaus
teisių teismo sprendimas byloje Shindler prieš Jungtinę
Karalystę, 110 ir 115 punktai. [6] Geresnes sąlygas tam sudarė 2010 m. kovo
10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl
valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose
išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su
audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo
(Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva). [7] Beveik du trečdaliai (65 proc.)
europiečių mano, kad neteisinga, jog ES piliečiai, gyvenantys
kitoje, ne savo kilmės, ES šalyje, praranda teisę balsuoti
nacionaliniuose rinkimuose. 2012 m. „Eurobarometro“ apklausa Nr. 364
apie balsavimo teises, http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_364_en.pdf.
Tokios pat nuomonės buvo ir dauguma (62 proc.) respondentų,
dalyvavusių internetinėse viešose konsultacijose dėl ES
pilietybės. 2012 m. viešos konsultacijos „ES piliečiai:
jūsų teisės, jūsų ateitis“, http://ec.europa.eu/justice/citizen/files/report_eucitizenship_consultation_en.pdf. [8] COM(2013) 269. [9] Airijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje,
Kipre ir Maltoje. [10] 1987 m. gegužės 13 d. Parlamento
rinkimų įstatymo Nr. 271 (su 2009 m. padarytais
pakeitimais) I dalies I skyriaus 2 straipsnio 3 dalis. [11] 1953 m. birželio 5 d. Konstitucinio
įstatymo IV dalies 29 straipsnis. [12] Daugiausia diplomatai, viešųjų
įstaigų, privačių įmonių, tarptautinių
organizacijų arba Danijos pagalbos bei paramos organizacijų
tarnautojai, užsienyje besimokantys studentai arba dėl sveikatos
priežasčių užsienyje gyvenantys asmenys. [13] 1992 m. Rinkimų įstatymo Nr. 23 II
dalies 11 straipsnio 3 dalies a punktas. [14] Oireachtas pateikta Penktoji ataskaita skelbiama
adresu https://www.constitution.ie/Default.aspx. [15] Įstatymo Nr. 72/1979 5 straipsnis ir
Įstatymo Nr. 40/1980 (su pakeitimais, padarytais Įstatymu
4(i)/2003) 11 straipsnis. [16] Konstitucijos 57 straipsnis su pakeitimais, padarytais
Įstatymu LVIII.1974.23. [17] 1985 m. Atstovavimo tautai įstatymo (su
pakeitimais, padarytais 2000 m. Politinių partijų ir referendumo
įstatymu) 1 skirsnio 3 dalies c punktas. [18] Pirmiau minėta byla Shindler. [19] Šią nuostatą piliečiai skundė
nacionaliniuose teismuose, tačiau nesėkmingai. Vis dėlto kol kas
Europos Sąjungos Teisingumo teismo nepaprašyta priimti prejudicinį
sprendimą šiuo klausimu. [20] Įstatymo, kuriuo 21-ą kartą iš dalies
keičiamas 2013 m. balandžio 27 d. Federalinių rinkimų
įstatymas, 1 straipsnis, Federalinis oficialusis leidinys I, p. 962.
Šis įstatymas priimtas paskelbus Vokietijos Konstitucinio Teismo
sprendimą, kuriame, įvertinus anksčiau taikytą
nacionalinę teisę, nustatyta, kad vienintelė sąlyga,
leidžianti šalyje negyvenantiems piliečiams išsaugoti teisę balsuoti
– buvimas Vokietijoje tris mėnesius anksčiau bet kuriuo metu – yra
netinkama kaip įrodymas, kad asmuo gerai žino šalies politinę
situaciją ir yra nuo jos priklausomas. Teismas pabrėžė, kad
ypač svarbu tai, ar asmuo su politine sistema susipažino ne vien per
šiuolaikinę žiniasklaidą, bet ir pats tiesiogiai, pavyzdžiui,
dalyvaudamas asociacijų ar partijų veikoje, taip pat tai, ar
valstybė gali rinkti iš jo mokesčius; 2012 m. liepos 4 d.
sprendimo (2 BvC 1/11 ir 2 BvC 2/11) 44, 45, 47, 50, 52, 56 punktai. [21] 1973 m. Rinkėjų sąrašo įstatymo 2
straipsnio 3 dalis ir 2a straipsnio 1 dalis. [22] 1 protokolo 3 straipsnyje įtvirtinta laisvų
rinkimų teisė, o susitariančiosios šalys įpareigotos
„pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant,
sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių
nuomonių išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos
institucijas“. [23] Pastarąjį kartą jau minėtoje byloje Shindler. [24] Visų pirma žr. 1999 m. rugsėjo 7 d.
sprendimą Hilbe prieš Lichtenšteiną ir pirmiau
minėtą bylą Shindler, 105 punktas. [25] Pirmiau minėta byla Shindler, 103 punktas. [26] 2011 m. birželio 24 d. ataskaita apie
balsavimą už šalies ribų (CDL-AD (2011) 022), 72 ir 76
punktai. [27] Pirmiau minėta byla Shindler, 110 ir 115
punktai. [28] Sprendimas Schempp, C-403/03, 19 punktas. [29] Sprendimas Eman ir Sevinger, C-300/04, 55 ir 61
punktai. [30] Vienintelės išimtys – Airijos, Kipro ir Maltos
piliečių (nustatytus kriterijus atitinkančių Britanijos
tautų sandraugos piliečių, angl. qualifying Commonwealth
citizens) galimybė balsuoti nacionaliniuose Jungtinės
Karalystės parlamento rinkimuose ir Jungtinės Karalystės
piliečių galimybė balsuoti nacionaliniuose Airijos parlamento
rinkimuose. [31] Pagal SESV 25 straipsnį Taryba spręsdama pagal
specialią teisėkūros procedūrą ir Europos Parlamentui
pritarus, gali vieningai priimti nuostatas dėl 20 straipsnio 2 dalyje
išvardytų Sąjungos piliečių teisių įtvirtinimo
arba papildymo. Šios nuostatos įsigalioja po to, kai jas pagal savo
atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės. [32] J. Shaw, E.U. citizenship and
political rights in an evolving European Union, „Fordham L. Rev.“,
Nr. 75 2549, 2567 (2007 m.). [33] Piliečiai iš valstybių narių, kurios
atėmė jų balsavimo teisę, galėtų įgyti
teisę balsuoti kitoje ar visose kitose valstybėse narėse,
tačiau tokia teisė nebūtų suteikta piliečiams iš 23
valstybių narių, kurios balsavimo teisės iš savo
piliečių neatima. [34] Tokia sistema taikoma Austrijoje – čia prašymą
reikia atnaujinti kas dešimt metų.