This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52013PC0345
Proposal for a COUNCIL DECISION on the adoption by Latvia of the euro on 1 January 2014
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl euro įvedimo Latvijoje 2014 m. sausio 1 d.
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl euro įvedimo Latvijoje 2014 m. sausio 1 d.
/* COM/2013/0345 final - 2013/0190 (NLE) */
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl euro įvedimo Latvijoje 2014 m. sausio 1 d. /* COM/2013/0345 final - 2013/0190 (NLE) */
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS 1. PASIŪLYMO APLINKYBĖS 1998 m. gegužės 3 d. Taryba
nusprendė, kad Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija,
Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Austrija ir Suomija atitiko būtinas
sąlygas įvesti eurą 1999 m. sausio 1 d. Danija ir Jungtinė Karalystė
pasinaudojo atsisakymo išlyga, todėl Taryba jų nevertino. Graikija ir Švedija
Tarybos buvo laikomos valstybėmis narėmis, kurioms taikoma išimtis.
2000 m. birželio 19 d. Taryba nusprendė, kad Graikija atitiko būtinas
sąlygas įvesti eurą 2001 m. sausio 1 d. Šalys, kurios įstojo į
Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. (Čekija, Estija, Kipras,
Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija), pagal
atitinkamo Stojimo akto 4 straipsnį laikomos valstybėmis narėmis, kurioms
taikoma išimtis. 2006 m. liepos 11 d. Taryba nusprendė, kad Slovėnija
atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2007 m. sausio 1 d. Bulgarija ir
Rumunija, kurios įstojo į Europos Sąjungą 2007 m. sausio 1 d., pagal
atitinkamo Stojimo akto 5 straipsnį laikomos valstybėmis narėmis, kurioms
taikoma išimtis. 2007 m. liepos 10 d. Taryba nusprendė, kad Kipras ir
Malta atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2008 m. sausio 1 d.
2008 m. liepos 8 d. Taryba nusprendė, kad Slovakija atitiko būtinas
sąlygas įvesti eurą 2009 m. sausio 1 d. 2010 m. liepos
13 m. Taryba nusprendė, kad Estija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą
2011 m. sausio 1 d. Kroatija į Europos Sąjungą įstos 2013 m.
liepos 1 d. ir pagal Stojimo akto 5 straipsnį taps valstybe nare, kuriai
taikoma išimtis. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau
– Sutartis) 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per
dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu Komisija ir
Europos Centrinis Bankas turi pranešti Tarybai apie valstybių narių, kurioms
taikoma išimtis, pažangą, padarytą vykdant savo įsipareigojimus ekonominei ir
pinigų sąjungai sukurti. Remdamasi savo pačios ir ECB pranešimais Komisija gali
teikti Tarybai pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo panaikinti išimtį būtinas
sąlygas atitinkančiai valstybei narei, laikantis Sutarties 140 straipsnio 2
dalyje nustatytos tvarkos. Ankstesnės Komisijos ir ECB reguliarios
konvergencijos ataskaitos priimtos 2012 m. gegužės mėn. 2013 m. kovo
5 d. Latvija pateikė prašymą iš naujo įvertinti konvergenciją, kad galėtų
įvesti eurą 2014 m. sausio 1 d., jei taikoma išimtis būtų panaikinta.
Reaguodami į šį prašymą Komisija ir ECB parengė konvergencijos ataskaitas dėl
Latvijos. 2013 m. birželio 5 d. Kolegija
priėmė 2013 m. Komisijos konvergencijos ataskaitą dėl Latvijos. ECB savo
ataskaitą priėmė birželio 3 d. Be kita ko, ataskaitose vertinamas Latvijos
nacionalinės teisės aktų, įskaitant nacionalinio centrinio banko statutą,
suderinamumas su Sutarties 130 ir 131 straipsniais ir Europos centrinių bankų
sistemos (ECBS) ir ECB statutu. Ataskaitose taip pat vertinama, ar pasiektas
aukštas tvarios konvergencijos lygis remiantis konvergencijos kriterijais, ir
atsižvelgiama į kelis kitus veiksnius, į kuriuos atsižvelgti reikalaujama
Sutarties 140 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje. Savo konvergencijos ataskaitoje Komisija daro
išvadą, kad Latvija atitinka euro įvedimo sąlygas. Remdamasi savo ir ECB ataskaitomis, Komisija
priėmė pridedamą pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo 2014 m. sausio 1 d.
panaikinti Latvijai taikomą išimtį. 2. KONSULTACIJŲ SU
SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMO REZULTATAI Diskusijos su valstybėmis narėmis dėl
ekonominės politikos uždavinių valstybėse narėse įvairiomis formomis
reguliariai vyksta Ekonomikos ir finansų komitete ir ECOFIN taryboje ir (arba)
Euro grupėje. Jos apima neoficialias diskusijas konkrečiai su pasirengimu
stojimui į euro zoną susijusiais klausimais (įskaitant valiutos kursų
politiką). Dialogas su mokslininkais ir kitomis suinteresuotosiomis grupėmis
vyksta konferencijų ar (arba) seminarų metu, taip pat ad hoc pagrindu. Ekonominiai pokyčiai euro zonoje ir valstybėse narėse vertinami
laikantis įvairių ekonominės politikos koordinavimo ir priežiūros procedūrų
(visų pirma pagal Sutarties 121 straipsnį), taip pat atsižvelgiant į Komisijos
reguliariai vykdomą konkrečios šalies arba visos zonos įvykių stebėseną ir
analizę (įskaitant prognozes, reguliarias leidinių serijas, Ekonomikos ir
finansų komitetui ir ECOFIN tarybai ir (arba) Euro grupei pateikiamus
duomenis). Laikydamasi proporcingumo principo bei ankstesnės praktikos Komisija
siūlo nerengti oficialaus poveikio vertinimo. 3. TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI 3.1. Teisinis pagrindas Šio pasiūlymo teisinis pagrindas – Sutarties
140 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta Tarybos sprendimo dėl euro įvedimo
priėmimo ir atitinkamoms valstybėms narėms taikomos išimties panaikinimo
tvarka. Taryba priima sprendimą remdamasi Komisijos
pasiūlymu, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, pasibaigus svarstymui
Europos Vadovų Taryboje ir gavusi valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro,
atstovaujančių savo narių kvalifikuotos daugumos rekomendaciją. 3.2. Subsidiarumas ir
proporcingumas Pasiūlymas priklauso išimtinei Sąjungos
kompetencijai. Todėl subsidiarumo principas netaikomas. Šia iniciatyva neviršijama to, kas būtina jos
tikslui pasiekti, todėl ji atitinka proporcingumo principą. 3.3. Pasirinkta teisinė priemonė Pagal Sutarties 140 straipsnio 2 dalį
sprendimas yra vienintelė tinkama teisinė priemonė. 4. POVEIKIS BIUDŽETUI Pasiūlymas neturi poveikio Sąjungos biudžetui. 2013/0190 (NLE) Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl euro įvedimo Latvijoje 2014 m.
sausio 1 d.
EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos
veikimo, ypač į jos 140 straipsnio 2 dalį, atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą, atsižvelgdama į Europos Komisijos ataskaitą[1], atsižvelgdama į Europos Centrinio Banko
ataskaitą[2], atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę, atsižvelgdama į Europos Vadovų Tarybos
svarstymą, atsižvelgdama į Tarybos narių, atstovaujančių
valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, rekomendaciją, kadangi: (1) trečiasis ekonominės ir
pinigų sąjungos (EPS) etapas prasidėjo 1999 m. sausio 1 d.
1998 m. gegužės 3 d. Briuselyje vykusiame valstybių arba vyriausybių
vadovų susitikime Taryba nusprendė, kad Belgija, Vokietija, Ispanija,
Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija
ir Suomija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 1999 m. sausio 1 d.[3]; (2) Sprendimu 2000/427/EB[4] Taryba
nutarė, kad Graikija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2001 m. sausio
1 d. Sprendimu 2006/495/EB[5]
Taryba nutarė, kad Slovėnija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2007 m.
sausio 1 d. Sprendimais 2007/503/EB[6] ir 2007/504/EB[7] Taryba
nutarė, kad Kipras ir Malta atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą 2008 m.
sausio 1 d. Sprendimu 2008/608/EB[8]
Taryba nutarė, kad Slovakija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą. Sprendimu
2010/416/ES[9]
Taryba nutarė, kad Estija atitiko būtinas sąlygas įvesti eurą; (3) vadovaujantis prie Europos
bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) pridėto Protokolo dėl tam
tikrų su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste susijusių
nuostatų 1 dalimi, Jungtinė Karalystė pranešė Tarybai, kad neketina pereiti prie
trečiojo EPS etapo 1999 m. sausio 1 d. Šis pranešimas nepasikeitė.
Vadovaudamasi prie EB sutarties pridėto Protokolo dėl tam tikrų su Danija
susijusių nuostatų 1 dalimi ir 1992 m. gruodžio mėn. Edinburge priimtu
valstybių ar vyriausybių vadovų sprendimu, Danija Tarybai pranešė, kad
nedalyvaus trečiajame EPS etape. Danija nereikalavo inicijuoti Sutarties dėl
Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos
procedūros; (4) pagal Sprendimą 98/317/EB
Švedijai taikoma išimtis, kaip apibrėžta Sutarties 139 straipsnio 1 dalyje.
Pagal 2003 m. Stojimo akto[10]
4 straipsnį Čekijai, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai ir Lenkijai taikoma išimtis,
kaip apibrėžta Sutarties 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal 2005 m. Stojimo
akto[11]
5 straipsnį Bulgarijai ir Rumunijai taikoma išimtis, kaip apibrėžta Sutarties
139 straipsnio 1 dalyje. Pagal Stojimo akto[12] 5 straipsnį Kroatijai taikoma išimtis, kaip
apibrėžta Sutarties 139 straipsnio 1 dalyje; (5) Europos Centrinis Bankas
(ECB) buvo įsteigtas 1998 m. liepos 1 d. Europos pinigų sistema buvo
pakeista valiutų kurso mechanizmu, dėl kurio įvedimo susitarta 1997 m.
birželio 16 d. Europos Vadovų Tarybos rezoliucija dėl valiutų kursų
mechanizmo įdiegimo trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape[13]. Valiutų
kurso mechanizmo (VKM II) procedūros trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos
etape nustatytos 2006 m. kovo 16 d. Europos Centrinio Banko ir euro
zonai nepriklausančių valstybių narių nacionalinių centrinių bankų sutartyje,
nustatančioje valiutos kurso mechanizmo veikimo būdus ekonominės ir pinigų
sąjungos trečiajame etape[14]; (6) Sutarties 140 straipsnio 2
dalyje nustatytos atitinkamoms valstybėms narėms taikomos išimties panaikinimo
procedūros. Ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai
taikoma išimtis, prašymu Komisija ir ECB Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje
nustatyta tvarka pateikia Tarybai pranešimą. 2013 m. kovo 5 d.
Latvija pateikė oficialų prašymą įvertinti konvergenciją; (7) valstybių narių nacionalinės
teisės aktai, įskaitant nacionalinių centrinių bankų statutus, atitinkamai turi
būti pritaikyti siekiant užtikrinti jų suderinamumą su Sutarties 130 ir 131
straipsniais ir su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko
statutu (toliau – ECBS ir ECB statutas). Komisijos ir ECB ataskaitose
pateikiamas išsamus Latvijos teisės aktų suderinamumo su Sutarties 130 ir 131
straipsniais ir su ECBS ir ECB statutu vertinimas; (8) pagal Protokolo Nr. 13
dėl konvergencijos kriterijų, nurodytų Sutarties 140 straipsnyje, 1 straipsnį
kainų stabilumo kriterijus, nurodytas Sutarties 140 straipsnio 1 dalies pirmoje
įtraukoje, reiškia, kad valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir
vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau
kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos
yra stabiliausios, infliacijos lygio. Pagal kainų stabilumo kriterijų
infliacija apskaičiuojama remiantis 1995 m. spalio 23 d. Tarybos
reglamente (EB) Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų[15]
nurodytais suderintais vartotojų kainų indeksais (SVKI). Siekiant įvertinti
kainų stabilumo kriterijų, valstybės narės infliacija apskaičiuojama pagal tai,
kiek procentais pasikeitė 12 mėnesių indeksų aritmetinis vidurkis, palyginti su
ankstesnio laikotarpio 12 mėnesių indeksų aritmetiniu vidurkiu. Komisijos ir
ECB ataskaitose atsižvelgta į pamatinę vertę, lygią paprastam trijų valstybių
narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygių aritmetiniam
vidurkiui, prie jo pridėjus 1,5 procentinio punkto. Apskaičiuota, kad vienų
metų laikotarpio, kuris baigėsi 2013 m. balandžio mėn., pamatinė
infliacijos lygio vertė buvo 2,7 procento, o trys valstybės narės, kuriose
kainos stabiliausios – Švedija, Latvija ir Airija; jų infliacija sudarė
atitinkamai 0,8 procento, 1,3 procento ir 1,6 procento. Yra pagrindo prie
šalių, kuriose kainos stabiliausios, nepriskirti tų šalių, kurių infliacijos
lygis negali būti laikomas prasmingu lyginamuoju standartu kitoms valstybėms
narėms. Tokios išsiskiriančios šalys anksčiau nurodytos 2004 ir 2010 m.
konvergencijos ataskaitose. Dabartinėmis aplinkybėmis yra pagrindo prie šalių,
kuriose kainos stabiliausios, nepriskirti Graikijos, nes jos infliacijos lygis
ir profilis labai skiriasi nuo euro zonos vidurkio, tai daugiausia susiję su
didelio Graikijos ekonomikos koregavimo poreikiais ir išskirtine būkle, o ją
įtraukus pamatinei vertei, taigi ir kriterijaus teisingumui, būtų padarytas
nepageidaujamas poveikis[16]; (9) pagal Protokolo Nr. 13 2
straipsnį bendrojo šalies biudžeto padėties kriterijus, nurodytas Sutarties 140
straipsnio 1 dalies antroje įtraukoje, reiškia, kad tyrimo metu valstybei narei
nėra taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito pagal Sutarties 126
straipsnio 6 dalį; (10) pagal Protokolo Nr. 13 3
straipsnį dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme
kriterijus, nurodytas Sutarties 140 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje,
reiškia, kad valstybė narė laikėsi normalių svyravimo ribų, numatytų Europos
pinigų sistemos valiutų kurso mechanizme (VKM), be didelių nukrypimų bent
paskutinius dvejus metus iki tyrimo. Pirmiausia, valstybė narė negali būti
nuvertinusi savo valiutos dvišalio pagrindinio kurso euro atžvilgiu savo pačios
iniciatyva per tą patį laikotarpį. Nuo 1999 m. sausio 1 d. VKM II yra
pagrindas, kuriuo vertinama, ar tenkinamas valiutų keitimo kurso kriterijus.
Savo ataskaitose vertindami, kaip atitinkamas šis kriterijus, Komisija ir ECB
ištyrė dvejų metų laikotarpį, kuris baigėsi 2013 m. gegužės 16 d.; (11) pagal Protokolo Nr. 13 4
straipsnį palūkanų normų konvergencijos kriterijus, nurodytas Sutarties 140
straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje, reiškia, kad vienerių metų
laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų
norma neviršijo daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų
valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Vertinant
palūkanų normų konvergencijos kriterijus, buvo remiamasi lyginamosiomis 10 metų
vyriausybės obligacijų palūkanų normomis. Siekiant įvertinti, ar laikomasi
palūkanų normos kriterijaus, Komisijos ir ECB ataskaitose buvo atsižvelgta į
pamatinę vertę, apskaičiuotą kaip paprastas trijų valstybių narių, kuriose
kainos yra stabiliausios, nominalių ilgalaikių palūkanų normų aritmetinis
vidurkis, prie jo pridėjus du procentinius punktus. Taigi vienų metų laikotarpio,
kuris baigėsi 2013 m. balandžio mėn., pamatinė vertė buvo 5,5 procento; (12) pagal Protokolo Nr. 13 5
straipsnį Komisija turi pateikti duomenis, kuriais naudojamasi vertinant, kaip
atitinkamas dabartinis konvergencijos kriterijus. Šis pasiūlymas buvo rengiamas
remiantis Komisijos pateiktais duomenimis. Komisija biudžeto duomenis pateikė
po to, kai tuos duomenis iki 2013 m. balandžio 1 d. jai perdavė
valstybės narės, remdamosi 1993 m. lapkričio 22 d. Tarybos reglamentu
(EB) Nr. 3605/93 dėl Europos bendrijos steigimo sutarties priede pateikto
Protokolo dėl perviršinio deficito procedūros taikymo[17]; (13) remiantis Komisijos ir ECB
pateiktomis ataskaitomis apie Latvijos pažangą, padarytą vykdant
įsipareigojimus, susijusius su ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimu, daroma
išvada, kad: a) Latvijos nacionalinės teisės aktai,
įskaitant nacionalinio centrinio banko statutą, yra suderinami su Sutarties 130
ir 131 straipsniais bei ECBS ir ECB statutu; b) dėl Latvijos atitikimo konvergencijos
kriterijams, nurodytiems keturiose Sutarties 140 straipsnio 1 dalies įtraukose: –
metų, kurie baigėsi 2013 m. balandžio mėn.,
vidutinis infliacijos lygis Latvijoje buvo 1,3 procento, t. y. gerokai
mažesnis už pamatinę vertę, ir tikėtina, kad ateinančiais mėnesiais jis išliks mažesnis
už pamatinę vertę; –
iki 2012 m. pabaigos Latvijos biudžeto
deficitas buvo patikimai ir ilgam sumažintas iki mažiau nei 3 % BVP.
Sprendimu 2013/…/ES[18]
Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, panaikino Sprendimą 2009/591/EB dėl
perviršinio deficito Latvijoje; –
Latvija yra VKM II narė nuo 2005 m. gegužės
2 d. Prisijungus prie VKM II, valdžios institucijos vienašališkai
įsipareigojo išlaikyti ne didesnį kaip ±1 % lato vertės svyravimą
centrinio pariteto atžvilgiu. Per dvejus metus iki šio vertinimo lato kursas
nenukrypo nuo savo centrinio pariteto daugiau kaip ±1 % ir išvengė
nukrypimų; –
metais, kurie baigėsi 2013 m. balandžio mėn.,
vidutinė ilgalaikė palūkanų norma Latvijoje buvo 3,8 procento, t. y.
mažesnė už pamatinę vertę; c) atsižvelgiant į teisinio suderinamumo ir
atitikties konvergencijos kriterijams įvertinimą, taip pat į papildomus
veiksnius, Latvija atitinka euro įvedimo sąlygas, PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ: 1 straipsnis Latvija atitinka būtinas euro įvedimo sąlygas.
Latvijai taikoma išimtis, nurodyta 2003 m. Stojimo akto 4 straipsnyje,
panaikinama 2014 m. sausio 1 d. 2 straipsnis Šis sprendimas
skirtas valstybėms narėms. 3 straipsnis Šis sprendimas skelbiamas Europos Sąjungos
oficialiajame leidinyje. Priimta Briuselyje Tarybos
vardu Pirmininkas [1] [2] [3] Sprendimas
1998/317/EB (OL L 139, 1998 5 11, p. 30). [4] OL
L 167, 2000 7 7, p. 19. [5] OL
L 195, 2006 7 15, p. 25. [6] OL L 186,
2007 7 18, p. 29. [7] OL L 186, 2007 7 18, p. 32. [8] OL L 195,
2008 7 24, p. 24. [9] OL L 196,
2010 7 28, p. 24. [10] OL L 236,
2003 9 23, p. 33. [11] OL
L 157, 2005 6 21, p. 203. [12] OL L 112,
2012 4 24, p. 21. [13] OL C 236,
1997 8 2, p. 5. [14] OL C 73,
2006 3 25, p. 21. Sutartis su pakeitimais, padarytais
2007 m. gruodžio 14 d. sutartimi (OL C 319,
2007 12 29, p. 7). [15] OL L 257,
1995 10 27, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Europos
Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284,
2003 10 31, p. 1) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu
(EB) Nr. 596/2009. [16] 2013 m.
balandžio mėn. 12 mėnesių vidutinis infliacijos lygis Graikijoje buvo
0,4 %, o euro zonoje – 2,2 % ir numatoma, kad šių rodiklių skirtumas
per ateinančius mėnesius dar padidės. [17] OL L 332,
1993 12 31, p. 7. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais,
padarytais Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2103/2005 (OL L 337, 2005 12 22,
p. 1). [18]