27.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 280/33

—

pažymi, kad e. sveikatos paslaugos turi būti prieinamos ir teikiamos visiems ES piliečiams suteikiant jiems galimybę patiems kontroliuoti savo sveikatos priežiūrą ir negali sudaryti prielaidų nelygybei atsirasti arba didinti prieigos prie sveikatos priežiūros paslaugų ir naudojimosi jomis požiūriu;

—

atkreipia dėmesį, kad daugelyje ES valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijos yra iš dalies atsakingos už sveikatos ir socialinės paramos politikos planavimą, rengimą, įgyvendinimą, vertinimą ir finansavimą. Todėl akivaizdu, kad darant bet kokią šios srities sveikatos ir socialinės paramos paslaugų reformą, turi tiesiogiai dalyvauti regionų valdžios institucijos;

—

ragina nuolat propaguoti sveikatos ugdymą, inovacijas ir permainas, kurias skatina įsipareigojimas tobulėti profesinėje srityje ir suvokimas, kad šiandienos sprendimai rytoj gali būti pasenę sparčiai besikeičiančioje e. sveikatos aplinkoje;

—

atkreipia dėmesį daugybę turimų su sveikata, gerove ir socialinėmis paslaugomis susijusių duomenų, kurie saugomi atskirose sistemose. Jeigu jie būtų naudojami veiksmingiau, būtų galima pasiūlyti visiškai kitokių sveikatos priežiūros paslaugų ir šioje srityje sukurti nuoseklią, stipresnę bei efektyvesnę struktūrą;

—

pažymi, kad norint, jog e. sveikatos sistema būtų sėkmingai sukurta ir laipsniškai įdiegta, labai svarbu įtraukti vietos valdžią, duomenis saugoti decentralizuotai, gerai informuoti piliečius ir pacientus, aktyviai bendradarbiauti su sveikatos priežiūros sistemos darbuotojais;

—

pakartoja, kad tai, ar e. sveikatos paslaugas pavyks plačiai įdiegti priklauso ne tik nuo to, ar tai įmanoma teisiniu ir techniniu požiūriu, bet visų pirma nuo to, ar jomis pasitikės piliečiai, pacientai ir sveikatos sektoriaus darbuotojai. Taigi labai svarbu spręsti privataus gyvenimo apsaugos, konfidencialumo, duomenų apsaugos ir atsakomybės klausimus ir užtikrinti, kad neskelbtina informacija būtų apsaugota nuo įsilaužimo, nutekinimo, įsibrovimo į privatumą ar kitokio piktnaudžiavimo.

Pranešėjas

Johan SAUWENS (Belgija, ELP), Flandrijos parlamento narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2012–2020 m. E. sveikatos veiksmų planas. Novatoriška sveikatos priežiūra XXI amžiui“

COM(2012) 736 final

1.

palankiai vertina šį Komisijos komunikatą dėl 2012–2020 m. e. sveikatos veiksmų plano, kuriame Komisija pateikia ES e. sveikatos strategijos metmenis ir nurodo, kokių pagrindinių tikslų reikia pasiekti norint išnaudoti šios srities galimybes. Šis planas – svarbus žingsnis į priekį, padėsiantis parengti mūsų Europos sveikatos priežiūros sistemas iššūkiams, susijusiems su paslaugų kokybės gerinimu, veiksmingesniu menkstančių sveikatos priežiūros išteklių panaudojimu, pacientams tenkančios administracinės naštos mažinimu, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais ir valdžios institucijomis, ir paskatinsiantis inovacijas informatikos ir technologijų, gamybos ir paslaugų srityje;

2.

sutinka su Komisijos nuomone, kad net pačios tobuliausios e. sveikatos priežiūros paslaugos ES piliečiams neatneš jokios naudos, jeigu bus kuriamos ir diegiamos fragmentiškai arba tik atskirose srityse. Komitetas negali nepritarti Komisijos skiriamam dėmesiui teisinių, organizacinių, semantinių ir techninių sistemų sąveikai, gairėms ir specifikacijoms;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje ES valstybių narių sveikatos ir socialinės paramos politika vykdoma decentralizuotai, todėl šioje diskusijoje reikėtų labiau įsiklausyti į regionų valdžios institucijų balsą;

4.

pažymi, kad e. sveikatos paslaugos turi būti prieinamos ir teikiamos visiems ES piliečiams ir negali sudaryti prielaidų nelygybei atsirasti arba didinti. E. sveikatos priežiūros paslaugos – tikras perversmas, kurio dėmesio centre turi būti pacientas. Jis turi teisę priimti sprendimą dėl prieigos prie jo asmens duomenų ir jam turi būti suprantamai paaiškinta, kas ir kaip gali prie šių duomenų prieiti. E. sveikatos paslaugos turi suteikti piliečiams ir pacientams galimybę patiems geriau prižiūrėti savo sveikatą;

5.

pabrėžia, kad naujosios prietaikos turi būti patogios naudoti ir suteikti daugiau savarankiškumo neįgaliems, vyresnio amžiaus ir pažeidžiamiems asmenims. Todėl prieinamumo užtikrinimas turi tapti visiems produktams ir programinės įrangos prietaikoms privalomu tinkamumo kriterijumi pateikiant juos į rinką;

6.

daugelyje ES valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijos yra iš dalies atsakingos už sveikatos ir socialinės paramos politikos planavimą, rengimą, įgyvendinimą, vertinimą ir finansavimą. Todėl akivaizdu, kad darant bet kokią šios srities sveikatos ir socialinės paramos paslaugų reformą, turi tiesiogiai dalyvauti regionų valdžios institucijos;

7.

šiuo atveju primena e. sveikatos paslaugų infrastruktūrai skirtą 2011 m. pranešimą dėl e. sveikatos strategijų, kurio autoriai teigė, kad „didžiosiose šalyse tvarkyti elektronines pacientų korteles yra pernelyg sudėtinga. Iš Europoje sukauptos patirties matyti, kad daugiau kaip 10 milijonų gyventojų turinčios šalys nepajėgia įgyvendinti savo tikslų, ypač tais atvejais, kai jų sveikatos sistema neturi piramidės formos struktūros. Kompromisinis variantas būtų ant nacionalinės infrastruktūros pamato kurti vietos arba regioninę sistemą;

8.

atkreipia dėmesį į neseniai atliktą RK tyrimą „Dinamiškos sveikatos sistemos ir naujosios technologijos. Vietos ir regionų lygmens e. sveikatos paslaugos“, kuriame teigiama, kad e. sveikatos sistema yra vienas iš svarbiausių Europos vietos ir regionų valdžios institucijų prioritetų;

9.

mano, kad regionai turėtų daugiau tarpusavyje bendradarbiauti ir dalytis patirtimi politikos ir praktinių priemonių srityje, kad e. sveikatos paslaugų lyderiai galėtų savo žinias perduoti naujokams. Europos Komisija šioje srityje gali atlikti vaidmenį susiedama ir sutelkdama žinias ir geriausios praktikos pavyzdžius. Reikia išsamiai išanalizuoti, kurias e. sveikatos iniciatyvas ir modelius būtų galima lengviausiai įgyvendinti ES mastu;

10.

mano, kad būtinas strategijų, skirtų panaikinti nelygybę sveikatos srityje, elementas – siekis pagerinti žinias sveikatos srityje. Pagilinus su sveikata susijusias žinias ir kartu padidinus skaitmeninį raštingumą bei užtikrinus prieigą prie plačiajuosčio ryšio bus galima ne tik suteikti didesniam atokiuose, retai apgyvendintuose ar dėl kitų priežasčių nepalankioje padėtyje esančiuose regionuose gyvenančių žmonių skaičiui galimybę gauti teisingą informaciją, susipažinti su prevencinėmis sveikatos priežiūros priemonėmis ir gauti medicinos specialisto konsultaciją, bet ir nesudėtingai elektroninėmis priemonėmis sulaukti pagalbos ir gydymo bei tolesnės medicininės priežiūros;

11.

mano, kad norint pasiekti skaitmeninio raštingumo sveikatos srityje, turi būti teikiama tinkama, patikima ir prieinama, skirtingoms tikslinėms visuomenės grupėms pritaikyta informacija. Tai reiškia, kad valdžios institucijos ir privatus sektorius turi teikti aiškius ir reikalingus duomenis, ypač, kad sveikatos srities specialistai geriau suvoktų savo pacientų raštingumo sveikatos srityje lygį;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad e. sveikatos paslaugos nuolat ir sparčiai tobulinamos. Šiandieninės žinios ir pasiekimai rytoj jau gali būti pasenę. Norint nuo tradicinių sveikatos priežiūros paslaugų pereiti prie elektroninių, reikalinga ne tik tam būtina informacinių technologijų infrastruktūra ir skaitmeninis raštingumas, bet pirmiausia reikėtų keisti medicinos personalo, socialinių paslaugų teikėjų darbuotojų, tyrėjų, sveikatos draudikų, pacientų ir valdžios institucijų tarpusavio santykius. Be to, reikės nuolat siekti inovacijų ir permainų, mokymo ir profesinio tobulėjimo;

13.

šiuo atveju galima paminėti 2010 m. Briuselyje įvykusio praktinio seminaro dėl e. sveikatos nacionalinių strategijų stebėsenos išvadas, kuriose, be kita ko, teigiama, kad „e. sveikatos strategijas įgyvendinti Europoje pasirodė esant daug sudėtingiau ir užtrunka ilgiau nei tikėtasi. Be to, nepakankamai įvertinta tai, kad e. sveikatos sistemą bus sudėtinga valdyti“;

14.

mano, kad kai kuriuose regionuose sveikatos sistemos ir socialines paslaugas teikiančių darbuotojų žinios informacinių technologijų srityje dar toli gražu nepakankamos, lygiai taip pat nepakankamai suvokiamos e. sveikatos sistemos perspektyvos. Tą patį galima pasakyti ir apie rinkoje siūlomos medicinos specialistams ir socialines paslaugas teikiantiems darbuotojams skirtos kai kurios programinės įrangos kokybę, patogumą naudotis ir teikiamas galimybes. Dėl to tenka apgailestauti ir tai trukdo plėtoti e. sveikatos sistemą. Būtų galima tiksliau apibrėžti reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti naudojama medicinos programinė įranga ir ypač elektroninė paciento kortelė, kad būtų galima patikrinti jų kokybę ir ją ženklinti. Kol kas sveikatos ir informatikos sektorių komunikavimas yra nepakankamai veiksmingas;

15.

mano, kad nepaisant to, kad šiandien turime daugybę su sveikata, gerove ir socialinėmis paslaugomis susijusių duomenų, jie kol kas yra išbarstyti. Jeigu jie būtų naudojami veiksmingiau, būtų galima pasiūlyti visiškai kitokių sveikatos priežiūros paslaugų ir šioje srityje sukurti nuoseklią, stipresnę bei efektyvesnę struktūrą. Taigi informacinių ir ryšio technologijų infrastruktūra neturi apsiriboti tik gydomosios medicinos paslaugomis, bet apimti ir socialines paslaugas, pagalbą namuose, prevenciją ir gerovę. Kitaip tariant, sveikatos ir socialinės paramos sistemos ašį sudaro paslaugų gavėjai, taigi ir įvairios šioje sistemoje teikiamos paslaugos turi būti organizuojamos atsižvelgiant į šį pamatinį principą. E. sveikatos paslaugos gali padėti įveikti šias paslaugas teikti trukdančias kliūtis ir skatinti visapusiškai žvelgti į paslaugų gavėją;

16.

mano, kad norint užtikrinti kokybiškesnes (tikslingesnes, nuoseklesnes, paciento poziciją sustiprinsiančias ir kt.) priežiūros paslaugas labai svarbu, kad sveikatos priežiūros subjektai galėtų keistis duomenimis elektroniniu būdu. Šiandien daugelyje šalių ir regionų medicininiai duomenys yra išbarstyti – jie saugomi privačia praktika užsiimančių bendrosios praktikos gydytojų ir gydytojų specialistų kompiuteriuose ir ligoninėse, ir atitinkamą pacientą gydantys subjektai negali šia informacija keistis. Taigi budintis bendrosios praktikos gydytojas arba ligoninės priimamojo gydytojas gali susidurti su situacija, kai pacientą reikės skubiai gydyti neturint esminių medicininių duomenų suvestinės arba nežinant, kokius vaistus pacientas tuo metu vartoja. Ši problema dar aštriau juntama, kai ligonis yra užsienyje ir nemokėdamas kalbos negali susikalbėti su sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiu specialistu. Ji taps dar opesnė, kai pasijaus praktinis 2011 m. kovo 9 d. ES direktyvos dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo poveikis. Kadangi negalima gauti naujausių paciento medicininių duomenų, visiškai be reikalo pakartotinai atliekami laboratoriniai tyrimai ir medicininė vizualizacija;

17.

labai sveikina tai, kad e. sveikatos veiksmų plane daug dėmesio skiriama sąveikumo sistemų klausimui. E. sveikatos rinka Europos Sąjungoje yra labai išskaidyta, o siūlomi informacinių ir ryšio technologijų sprendimai dėl savo kartais itin lokalaus panaudojimo yra brangesni nei turėtų būti, neprieinami trečiosioms šalims, nepatikimi ir netinkami kitiems tikslams arba naujoms prietaikoms. Ši padėtis nėra palanki ir informacinių technologijų sektoriaus įmonėms: šis sektorius turi ribotas galimybes patekti į rinką ir trukdoma užsitikrinti pelną iš produktų kūrimo, taigi atitinkamai stabdomos ir taip reikalingos inovacijos. Veiksmų planas suteikia galimybę visų Europos šalių stambioms ir mažosioms įmonėms imtis ekonominių iniciatyvų;

18.

reikšmingu laiko pasiūlymą e. sveikatos tinklui dar šiais kalendoriniais metais sukurti sąveikumo sistemą. Analizuojant nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius elektronines pacientų korteles, reikėtų išanalizuoti ir regionų aktus šiuo klausimu;

19.

palankiai vertina tai, kad pabrėžiama būtinybė glaudžiau bendradarbiauti su tarptautinėmis ir pasaulinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Pasaulio sveikatos organizacija. Reikalingi susitarimai dėl medicininių duomenų kodavimo ir vienodo tarptautinių ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikavimo sistemų naudojimo, kad pasinaudojant kompiuterinėmis programomis būtų galima priimti medicininį sprendimą;

20.

mano, kad tai, ar e. sveikatos paslaugas pavyks plačiai įdiegti priklauso ne tik nuo to, ar tai įmanoma teisiniu ir techniniu požiūriu, bet visų pirma nuo to, ar jomis pasitikės piliečiai, pacientai ir sveikatos sektoriaus darbuotojai. Taigi labai svarbu spręsti privataus gyvenimo apsaugos, konfidencialumo, duomenų apsaugos ir atsakomybės klausimus ir prižiūrėti, kad neskelbtina informacija būtų apsaugota nuo įsilaužimo, nutekinimo, įsibrovimo į privatumą ar kitokio piktnaudžiavimo;

21.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. vasario 6 d. Utrechte paskelbtame bendrovės KPMG atliktame tarptautiniame elektroninių paciento kortelių tyrime, kuriame atliktas palyginimas su kitomis šešiomis Europos šalimis, viena iš pagrindinių išvadų buvo ta, kad pastebima tendencija, jog nuo didelio masto nacionalinių programų pereinama prie daugiau regioninio valdymo, nes taip lengviau suvaldyti sudėtingą sistemą ir galima labiau įtraukti vietos lygmenį. Be to, KPMG manymu, taikant vienodas normas vis aiškiau suvokiama, kad visiškai nebūtina turėti nacionalinės duomenų bazės ir kad įmanoma duomenis kaupti decentralizuotai, t. y. informacijos šaltinyje. Norint, kad e. sveikatos sistema būtų sėkmingai sukurta ir laipsniškai įdiegta, labai svarbu įtraukti vietos bendruomenę, duomenis saugoti decentralizuotai, gerai informuoti piliečius ir pacientus, taip pat vykdyti laipsnišką politiką – vykdyti bandomuosius projektus, kuriuose aktyviai dalyvautų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai;

22.

atkreipia dėmesį į tai, kad sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų santykiai yra ir turi likti asmeniniai ir išskirtiniai. Jeigu juos ir galima sustiprinti ir pagerinti sukūrus e. sveikatos sistemą, būtų klaidinga ir net nepageidautina manyti, kad virtualus bendravimas galėtų visiškai pakeisti asmeninius santykius. Todėl e. sveikatos paslaugų prietaikos turėtų būti skirtos naudoti tik sveikatos priežiūros ir slaugos sektoriuje jau įsitvirtinusių profesijų atstovams;

23.

taip pat konstatuoja, kad vis opesnis tampa klausimas, kas turėtų būti atsakingas už bendrus asmens duomenis elektroninėse pacientų kortelėse ir kam šie duomenys priklauso. Būtų geriausia, kad pacientai savo elektroninėje paciento kortelėje turėtų atskirą skyrelį, į kurį patys galėtų įrašyti, pavyzdžiui, savo atliktų tyrimų rezultatus (cukraus kiekį, kraujo spaudimą, psichologinę būseną ir kt.);

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad senstant visuomenei medicinos praktikoje, sveikatos statistikoje ir mūsų sveikatos priežiūros išlaidų veiksnių sąraše daugiau dėmesio reikia skirti lėtinėms ligoms, todėl vis aktualesniu tampa kompleksinis požiūris į lėtinėmis ligomis sergančių pacientų gydymą. Daugelis tokių vyresnio amžiaus pacientų vienu metu skundžiasi keletu sveikatos sutrikimų ir jiems reikalinga skirtingų, vienas kitą savo žiniomis papildančių sveikatos priežiūros specialistų pagalba. Tai pasakytina tiek apie ligoninėje, tiek apie namuose teikiamas paslaugas. E. sveikatos paslaugos ir galimybė pacientui, jį prižiūrinčiam asmeniui ir jį gydantiems sveikatos priežiūros specialistams dalytis elektroniniais duomenimis labai padėtų gerai ir laiku suteikti pacientui jam reikalingas paslaugas;

25.

apgailestauja, kad smarkiai sumažintas Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) biudžetas – vietoj 50 mlrd. EUR (iš kurių 9,2 mlrd. buvo numatyti plačiajuosčiam ryšiui ir skaitmeninėms paslaugoms) liko 29,3 mlrd. EUR, iš kurių šioms dviem sritims skiriamas vos vienas milijardas eurų;

26.

abejoja, ar Parlamentui sutikus sumažinti Europos infrastruktūros tinklų priemonės biudžetą, bus įmanoma įdiegti plataus masto tarpvalstybines ir sąveikias e. sveikatos paslaugas, ką Komisija pagal EITP yra numačiusi padaryti iki 2014 m.;

27.

tikisi, kad nebus sumažintas biudžetas 2014–2020 metams pagal programos „Horizontas 2020“„sveikatos, demografinių pokyčių ir gerovės“ segmentą numatytai mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklai ir kad atliekant tyrimus bus sutelktas dėmesys į e. sveikatos technologijų sąnaudų veiksmingumą, asmens privatumo apsaugą, vartotojų dalyvavimą ir į pacientus orientuotų sprendimų įtraukimą į Europos sveikatos priežiūros sistemas;

28.

atkreipia dėmesį į tai, kad už sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų organizavimą ir teikimą atsako valstybės narės. Daugelyje ES valstybių narių už sveikatos ir socialinės paramos politiką ar už nemažą jos dalį atsako regionų ir vietos valdžios institucijos;

29.

pažymi, kad ypač ne itin turtinguose regionuose techniniu, logistiniu ir finansiniu požiūriu vis dar sunku sukurti informacinių ir ryšio technologijų infrastruktūrą ir plėsti bei vystyti e. sveikatos sistemos potencialą. Ten, kur reikia koordinavimo ir skatinimo, ES įsikišimas gali būti ypač naudingas. Tai ypač pasakytina apie tuos klausimus, kuriuos geriausia spręsti ES lygmeniu (tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos, kvalifikacijų pripažinimas, bendros kliūtys arba e. sveikatos paslaugų prietaikų veiksmingumo vertinimo normos ir metodai ir kt.). Finansinės paramos gali prireikti ir padedant padengti dideles pradines sąnaudas;

30.

atkreipia dėmesį, kad 2014–2020 m. veiksmų planas nukreiptas į mokslinius tyrimus, inovacijas ir sąveikumą ir juo nustatoma, kokia galėtų būti teisinė ir techninė šios srities bazė. Ji turėtų būti naudinga visiems – verslininkams, vietos ir regionų valdžios institucijoms ir sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojams, piliečiams ir pacientams. Kadangi veiksmų planas yra gana platus, Europos Komisija daugiau dėmesio galėtų skirti savo veiklos prioritetų nustatymui;

31.

tikisi, kad ES lygmens veiksmai šioje srityje gali regionų sveikatos ir sveikatos priežiūros politikai suteikti pridėtinės vertės ir padėti sukurti europinę e. sveikatos ir socialinės paramos erdvę;

32.

tikisi, kad įgyvendinant veiksmų planą bus atsižvelgiama ne tik į valstybes nares, bet ir į regionų ir vietos valdžios institucijas, kurios gali atlikti svarbų vaidmenį bendraujant su piliečiais ir pacientais ir juos informuojant, užtikrinant sveikatos specialistų švietimą ir mokymą, pasirūpinant pakankamu vietos lygmens dalyvavimu kuriant e. sveikatos sistemą, inicijuojant bandomuosius projektus, sprendžiant sudėtingus e. sveikatos sistemos klausimus, o kai kuriuose regionuose ir priimant šios srities teisės aktus.