9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/161

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalį ir 6 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9, 151, 152, 154, 155 ir 156 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 ir 28 straipsnius, 52 straipsnio 3 dalį bei 53 straipsnį, tai pat į preambulę bei susijusius išaiškinimus,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvencijos 11 straipsnį,

—

atsižvelgiant į Europos socialinės chartijos (pataisytos) 5 ir 6 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 1998 m. gegužės 20 d. Komisijos sprendimą 98/500/EB dėl sektorių dialogo komitetų, skatinančių socialinių partnerių dialogą Europos lygmeniu, įkūrimo,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. spalio 8 d. Tarybos direktyvą 2001/86/EB, papildančią Europos bendrovės įstatus dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus, ir 2003 m. liepos 22 d. Tarybos direktyvą 2003/72/EB, papildančią Europos kooperacinės bendrovės statutą dėl darbuotojų dalyvavimo,

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/38/EB dėl Europos darbo tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 1 d. Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos (EPSCO) išvadas Nr. 17423/11,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 10 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Tarptautiniai bendrovių susitarimai: socialinio dialogo galimybių išnaudojimas“ (SWD(2012)0264),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 18 d. Komisijos komunikatą „Ekonomikos atsigavimas kuriant darbo vietas“ (COM(2012)0173),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. sausio 31 d. Komisijos ekspertų grupės ataskaitą dėl tarptautinių bendrovių susitarimų,

—

atsižvelgdamas į persvarstytą 2012 m. sausio 31 d. Komisijos ekspertų grupės darbinį dokumentą dėl tarptautinių bendrovių susitarimų,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. sausio 17 d. Komisijos žaliąją knygą „Restruktūrizacija ir pokyčių numatymas. Ko galime pasimokyti iš nesenos patirties?“ (COM(2012)0007) ir prie jos pridedamą 2012 m. sausio 17 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Restruktūrizacija Europoje 2011 m.“ (SEC(2012)0059),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. spalio 27 d. komunikatą „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“ (COM(2010)0614),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 2 d. Komisijos tyrimą „Tarptautinių dokumentų, dėl kurių deramasi bendrovių lygmeniu, analizė“ (Mapping of transnational texts negotiated at corporate level) (EMPL F2 EP/bp 2008 (D) 14511),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Tarptautinių bendrovių susitarimų vaidmuo didinant tarptautinę integraciją“ (SEC(2008)2155),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. vasario mėn. Komisijos ataskaitą „Daugiašalės kolektyvinės derybos: praeitis, dabartis ir ateitis“,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. vasario 9 d. Komisijos komunikatą apie socialinės politikos darbotvarkę (COM(2005)0033),

—

atsižvelgdamas į TDO konvencijas dėl darbo išlygų viešųjų pirkimų sutartyse (Nr. 94) ir dėl kolektyvinių derybų (Nr. 154),

—

atsižvelgdamas į TDO priežiūros institucijų praktiką,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) trišalę principų deklaraciją, susijusią su tarptautinėmis įmonėmis ir socialine politika (1977 m. deklaracija dėl tarptautinių įmonių),

—

atsižvelgdamas į TDO 2008 m. birželio 10 d. deklaraciją dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos,

—

atsižvelgdama į 1998 m. birželio 18 d. priimtą TDO deklaraciją dėl pagrindinių principų ir teisių darbe,

—

atsižvelgdamas į TDO konvencijas, kuriomis nustatomos visuotinės pagrindinės darbo sąlygos, susijusios (inter alia) su: asociacijų laisve ir teise vesti kolektyvines derybas, Nr. 87 (1948 m.) ir Nr. 98 (1949 m.); taip pat su nediskriminavimu darbe, Nr. 100 (1951 m.) ir Nr. 111 (1958 m.),

—

atsižvelgdamas į savo tyrimą „Pagrindinių darbuotojų teisių įgyvendinimo užtikrinimas“, kurį užsakė atlikti Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas (2012 m. rugsėjo mėn.),

—

atsižvelgdamas į savo tyrimą „Tarpvalstybinės kolektyvinės derybos ir tarptautinis socialinis dialogas“, kurį užsakė atlikti Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas (2011 m. birželio mėn.),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. sausio 15 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais, restruktūrizacijos numatymo ir valdymo (1),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonę (A7–0258/2013),

A.

kadangi, Komisijos duomenimis (2), 2012 m. buvo 244 Europos bendrovių tarptautiniai susitarimai (angl. European transnational company agreements); kadangi tai rodo laipsnišką darbo santykių didelėse tarptautinėse bendrovėse Europoje integraciją;

B.

kadangi vis daugiau naujų tarptautinių bendrovių susitarimų apima susitarimus dėl ginčų sprendimo procedūrų, kaip rekomenduoja darbuotojų ir darbdavių organizacijos;

C.

kadangi nėra šių susitarimų teisinės sistemos nei tarptautiniu, nei Europos lygmenimis; tačiau reikia apsvarstyti, ar tai yra priežastis, dėl kurios šių susitarimų sudaroma mažiau;

D.

kadangi kiekviena Sąjungos valstybė narė turi savą darbo santykių sistemą; šios sistemos grindžiamos skirtinga istorine raida bei tradicijomis, jas reikia gerbti ir nereikia jų suvienodinti;

E.

kadangi tarpvalstybinės socialinių partnerių partnerystės tapo geriausios patirties pavyzdžiais skatinant laisvą darbuotojų judėjimą ir darbuotojų teises kitose valstybėse; kadangi būtina teikti ES paramą tokioms tarpvalstybinėms partnerystėms;

F.

kadangi Europos dialogu pažangiomis priemonėmis skatinama išlaikyti ir didinti užimtumą, gerinti darbo sąlygas ir taip didinti tarptautinių įmonių darbuotojų gerovę kartu išlaikant kolektyvinių darbo santykių subjektų autonomiją;

G.

kadangi ES asociacijų laisvė ir teisė į kolektyvines derybas yra vienos iš pagrindinių teisių;

H.

kadangi įmonės vis dažniau veikia Europos lygmeniu, nors darbuotojų atstovavimas dažniausiai organizuojamas nacionaliniu lygmeniu;

1.

pažymi, kad ši rezoliucija susijusi su bendrovių tarptautiniais susitarimais; atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovių tarptautiniai susitarimai dažniausiai sektorių lygmeniu sudaromi tarp Europos profesinių sąjungų federacijų ir individualių įmonių ir (arba) darbdavių federacijų ir kad rezoliucija netaikoma tarptautiniams bendriesiems susitarimams (angl. IFA), kuriuos sudaro tarptautinės profesinių sąjungų federacijos ir įmonės; pabrėžia, kad reikia stiprinti Europos ir tarpvalstybinį socialinį dialogą ir tarpvalstybines kolektyvines derybas;

2.

siūlo Komisijai apsvarstyti, ar reikėtų neprivalomos šių Europos bendrovių tarptautinių susitarimų Europos teisinės sistemos ir ar ji būtų naudinga siekiant užtikrinti didesnį teisinį saugumą, didesnį skaidrumą, numatomą ir privalomą teisinį poveikį tų susitarimų, kuriuose laikomasi šios sistemos nuostatų, atžvilgiu; siūlo šių Europos bendrovių tarptautinių susitarimų atžvilgiu skatinti praktiką, pagal kurią pripažįstama susitariančiųjų šalių sutartinė autonomija, ir rekomenduoja į susitarimus įtraukti nuostatas dėl ginčų sprendimo

3.

pabrėžia socialinių partnerių autonomiją, dėl kurios jie visais lygmenimis gali pradėti derybas ir sudaryti susitarimus;

4.

pabrėžia, kad bendrovių tarptautiniai susitarimai skiriasi, pvz., savo apimtimi, taikymo sritimi ir pasirašančiomis šalimis, atsižvelgiant į tikslus, susitarimo sudarymo pagrindus, šalių poreikius ir iškeltus uždavinius, ir kad įmonės ir įmonių kultūra taip pat labai skiriasi, todėl turi būti gerbiama sutartį pasirašančių šalių autonomija sudarant skirtingų rūšių bendrovių tarptautinius susitarimus;

5.

ragina socialinius partnerius keistis patirtimi bendrovių tarptautinių susitarimų srityje;

6.

pabrėžia, kad Komisijos svarstymai turėtų būti pagrįsti savanoriškai taikoma neprivaloma teisine sistema, kuri būtų neprivaloma socialiniams partneriams ir susijusioms įmonėms bei įmonių grupėms, ir ji turėtų būti grindžiama lankstumu ir konsultavimusi nacionaliniu lygmeniu siekiant suteikti bendrovių tarptautiniam susitarimui teisinį poveikį; aiškiai pabrėžia kolektyvinių darbo santykių subjektų ir socialinių partnerių autonomiją;

7.

mano, kad derybose su Europos profesinių sąjungų federacijomis prireikus plačiai turėtų dalyvauti Europos įmonių tarybos; visų pirma todėl, kad jos gali nustatyti bendrovių tarptautinio susitarimo poreikį ar galimybes, pradėti procesą ir suteikti pagrindą deryboms, taip pat padėti užtikrinti skaidrumą ir informacijos apie susitarimus sklaidą susijusiems darbuotojams; palankiai vertina tai, kad kai kurios Europos profesinių sąjungų federacijos parengė procedūrines taisykles, kuriomis remiantis įtraukiamos Europos darbo tarybos;

8.

yra įsitikinęs, kad būtina taikyti didžiausio palankumo principą (angl. most favourable clause) ir vadinamąją regreso vengimo išlygą (angl. non-regression clause) siekiant išvengti pavojaus, kad Europos bendrovių tarptautiniu susitarimu būtų nepaisoma nacionalinių kolektyvinių sutarčių ir nacionalinių bendrovių susitarimų arba jiems būtų pakenkta;

9.

rekomenduoja nustatyti alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmą; mano, jog pirmiausia reikia numatyti bendrą įmonės lygmeniu veikiantį ad hoc mechanizmą, kuriuo, pvz., pasirašančios šalys būtų skatinamos savanoriškai susitarti dėl ginčų sprendimo sąlygų, kad kilus susitariančiųjų šalių konfliktui būtų galima rasti sprendimą; siūlo nustatyti, kad šios sąlygos būtų grindžiamos alternatyvaus ginčų sprendimo modeliais, dėl kurių susitarė ir kuriuos nustatė ES socialiniai partneriai sektorių lygmeniu; pripažįsta, kad daugelyje Europos lygmeniu sudarytų bendrovių tarptautinių susitarimų jau nustatyti veikiantys neteisminio ginčų sprendimo mechanizmai, ir ragina socialinius partnerius Europos lygmeniu aktyviau keistis informacija apie tai bei ieškoti būdų, kaip šiuos mechanizmus toliau vystyti ir (arba) tobulinti;

10.

siūlo Komisijai rekomenduoti, kad sudarant Europos bendrovių tarptautinius susitarimus socialiniai partneriai atsižvelgtų į šiuos kriterijus: įgaliojimų suteikimo procedūrą, t. y. besiderančių susitariančiųjų šalių teisėtumo ir reprezentatyvumo išaiškinimą, susitarimo sudarymo vietą ir datą, dalykinę ir geografinę taikymo sritis, didžiausio palankumo principo ir vadinamosios regreso vengimo išlygos taikymą, susitarimo galiojimo trukmę, susitarimo nutraukimo sąlygas ir ginčų sprendimo mechanizmus, dalykus, kuriems taikomas atitinkamas susitarimas, ir kitus oficialius reikalavimus;

11.

palankiai vertina Komisijos veiksmus, kurių ji imasi siekdama padėti socialiniams partneriams ir ekspertams keistis patirtimi, pvz., pavyzdžių rinkimą, duomenų bazių sudarymą ir tyrimų atlikimą;

12.

šiuo atžvilgiu primena apie geriausią socialinių partnerių patirtį plėtojant tarpvalstybines partnerystes ir ragina Komisiją ir valstybes nares ateityje užtikrinti ES paramą tokioms partnerystėms;

13.

ragina Europos socialinius partnerius visapusiškai išnaudoti galimybę sudaryti susitarimus ES lygmeniu, kaip nurodyta SESV 155 straipsnyje, kartu visiškai gerbiant savo autonomiją;

14.

ragina Europos socialinius partnerius atlikti didesnį vaidmenį formuojant ES politikos kryptis; visų pirma ragina socialinius partnerius dalyvauti rengiant metinę augimo apžvalgą ir atlikti svarbesnį vaidmenį stebint valstybių narių pasiektą pažangą;

15.

pabrėžia, kad svarbu skatinti, remti ir didinti atstovavimą moterims ir jų dalyvavimą skirtingo lygmens socialinio dialogo ir derybų dėl kolektyvinių sutarčių struktūrose ir įtraukti lyčių aspektą į atitinkamus forumus, kad būtų išgirstos moterų nuomonės ir lyčių lygybės klausimai būtų įtraukti į derybas dėl kolektyvinių sutarčių; pažymi, kad socialinis dialogas ir derybos dėl kolektyvinių sutarčių neabejotinai gali būti lyčių lygybės skatinimo darbo vietoje priemonėmis;

16.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, ES socialiniams partneriams ir nacionaliniams parlamentams.