52013DC0006

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl ES atliekų teisės aktų

Direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų, Direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų, Direktyvos 75/439/EEB dėl naudotų alyvų, Direktyvos 86/278/EEB dėl nuotekų dumblo, Direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, Direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų ir Direktyvos 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų įgyvendinimo 2007–2009 m. laikotarpiu

1.           Įvadas

Šios ataskaitos tikslas – pranešti apie ES atliekų teisės aktų įgyvendinimą 2007–2009 m. laikotarpiu. Ji apima direktyvas 2006/12/EB dėl atliekų, 91/689/EB dėl pavojingų atliekų, 75/439/EEB dėl naudotų alyvų, 86/278/EEB dėl nuotekų dumblo, 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų, 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų. Atskiros ataskaitos bus parengtos dėl Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo, Direktyvos 2006/21/EB dėl kasybos pramonės atliekų tvarkymo ir Direktyvos 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių įgyvendinimo.

Ataskaita paremta valstybių narių pateikta informacija. Išsamias ataskaitas apie kiekvieną direktyvą galima rasti interneto svetainėje http://ec.europa.eu/environment/waste/reporting/index.htm.

Direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų, 91/689/EB dėl pavojingų atliekų ir 75/439/EEB dėl naudotų alyvų panaikintos nuo 2010 m. gruodžio 12 d. jas pakeičiant peržiūrėta Direktyva 2008/98/EB dėl atliekų, į kurią įtrauktos jų pagrindinės nuostatos. Taigi, ši ataskaita yra paskutinė šių direktyvų įgyvendinimo ataskaita. Naujas įgyvendinimo klausimynas pateiktas Direktyvoje 2008/98/EB[1]. Su atliekomis susijusios ES teisyno dalies pakeitimų apžvalga pateikta šios ataskaitos priedo 1 diagramoje.

2.           Ataskaitų teikimo terminų laikymasis ir jų kokybė

2007–2009 m. ataskaitiniu laikotarpiu beveik visos valstybės narės vykdė įsipareigojimą teikti ataskaitas[2]. Tačiau valstybių narių ataskaitų teikimo drausmė rodo, kad dar daug ką reikia tobulinti – ataskaitų laiku nepateikė keturios valstybės narės, pateiktose ataskaitose kartais atsakyta ne į visus klausimus ir informacija ne visada išsami.

Pateikdamos metinius duomenis apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) ir pakuočių grąžinamąjį perdirbimą ir naudojimą daugelis valstybių narių nurodė Eurostatui pateiktas metines ataskaitas. Daugumos valstybių narių 2009 m. duomenų negauta (tai, vertinant EEĮA požiūriu, atitinka ataskaitų teikimo reikalavimus). Visi 2007 ir 2008 m. duomenys apie bendras EEĮA ir pakuočių grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo apimtis bei medžiagų ar atliekų srauto perdirbimo ir surinkimo apimtis buvo pateikti.

Pateiktų ataskaitų ir informacijos kokybė gerokai skyrėsi. Valstybės narės dažnai pateikdavo neaiškius atsakymus. Nors kai kuriais atvejais tai galėjo lemti neaiškus kelių klausimų formulavimas įgyvendinimo klausimynuose. Valstybių narių pateikti atsakymai dažnai būdavo neaiškūs, pvz., nuorodos į nacionalinius teisės aktus dažnai būdavo pateikiamos be papildomos informacijos net ir tada, kai akivaizdžiai buvo prašoma paaiškinimo arba išsamios informacijos apie patirtį.

3.           Direktyva 2006/12/EB dėl atliekų (Atliekų pagrindų direktyva, APD)

Šioje direktyvoje, kuri panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/98/EB dėl atliekų, nustatyti pagrindiniai reikalavimai, apibrėžtys ir principai, susiję su atliekų tvarkymu ES. 1975 m. priimta ir 1991 m. iš esmės persvarstyta APD buvo daug kartų keičiama. Nagrinėtas 2007–2009 m. ataskaitinio laikotarpio dokumentas buvo Direktyva 2006/12/EB (toliau – 2006 m. APD), kuri yra ankstesnės Direktyvos 75/442/EEB kodifikuota redakcija.

2006 m. APD nustatytos atliekų tvarkymo apibrėžtys (pvz., atliekų apibrėžtis), valstybės narės įpareigotos sudaryti atitinkamus atliekų šalinimo įrenginių tinklus ir nustatyta trijų pakopų atliekų tvarkymo hierarchija, pagal kurią pirmenybė teikiama atliekų prevencijai, paskui jų naudojimui, o šalinimas laikomas paskutine išeitimi. Šia direktyva valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad atliekos būtų naudojamos ar šalinamos nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai, ir draudžiama atliekas palikti nesutvarkytas, jas išversti ar nekontroliuojamai šalinti. Pagal direktyvą reikalaujama, kad valstybės narės sudarytų nacionalinius atliekų tvarkymo planus (ATP), ir nustatytas įpareigojimas gauti leidimą atliekoms tvarkyti.

Visos valstybės narės patvirtino įtraukusios direktyvą į savo nacionalinę teisę ir atitinkančios pagrindinius jos reikalavimus, įskaitant vieno ar daugiau ATP sudarymą ir pastangas pačiai tvarkant atliekų šalinimą. Be to, visos ataskaitas teikiančios valstybės narės patvirtino atitiktį 2006 m. APD nuostatoms dėl leidimo reikalavimų ir dokumentų saugojimo.

Tačiau svarbus ES atliekų tvarkymo teisės aktų trūkumas – atliekų tvarkymo būdų pasirinkimas. Remiantis statistiniais duomenimis, daugelis valstybių narių vis dar nemažai priklauso nuo buitinių atliekų šalinimo sąvartynuose, tačiau tai neatitinka atliekų hierarchijos koncepcijos, pabrėžiamos 2006 m. APD 3 straipsnio 1 dalyje, ir neatitikimas bus dar didesnis lyginant su persvarstytos APD, kuria nustatoma penkių pakopų atliekų tvarkymo hierarchija, reikalavimais. 2009 m. komunalinių atliekų tvarkymo būdai valstybėse narėse labai skyrėsi – vienų sąvartynuose šalinama didžioji atliekų dalis (Bulgarijoje, Rumunijoje, Maltoje, Lietuvoje ir Latvijoje – daugiau kaip 90 % atliekų), kitų – mažiau kaip 5 % atliekų (Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Švedijoje). Didžiausią kiekį atliekų perdirbo (įskaitant kompostavimą[3]) Austrija (70 %), kiek mažesnį – Vokietija (66 %), Belgija ir Nyderlandai (60 %) bei Švedija (55 %). Daugiausia atliekų sudeginta Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge, Belgijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje (tuo metu nebuvo išskiriama, ar deginama išgaunant šiluminę energiją ar ne). Šiuos didelius skirtumus iš dalies lėmė tai, kad valstybėse narėse, įstojusiose į ES po 2004 m., atliekų teisės aktai įgyvendinti pavėluotai. Todėl reikės atidžiai stebėti tų šalių pažangą, kuri yra pagrindinis jų atliekų tvarkymo politikos veiksmingumo rodiklis. Tačiau kai kuriose senosiose valstybėse narėse rezultatai yra nuolat prasti (pvz., Graikijos sąvartynuose šalinama 82 % atliekų, Portugalijoje perdirbama tik 20 % atliekų). Šiose šalyse siekti pažangos turėtų būti skatinama teikiant tikslines konsultacijas ir panaudojant struktūrinių ir Sanglaudos fondų lėšas.

Palyginti su ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu, matyti šiek tiek pažangos, susijusios su komunalinių atliekų tvarkymu, – gali būti, kad tam turėjo įtakos pastaraisiais metais pagerinta atliekų tvarkymo infrastruktūra. Be to, lemiami veiksniai buvo su atliekų srautu susijusių ES direktyvų (Pakuočių direktyva, EEĮA direktyva arba Baterijų direktyva) įgyvendinimas ir priemonės, skirtos padėti pasiekti jose numatytų tikslų, nes infrastruktūra, atliekų surinkimo sistemos, informavimo kampanijos ir pan., vykdomos siekiant užtikrinti atitiktį šiems teisės aktams, būtų pagerinusios bendrus atliekų tvarkymo rezultatus. Tačiau bendri atliekų tvarkymo rezultatai, vertinant bendrai ir komunalinių atliekų tvarkymo požiūriu, netenkina, atsižvelgiant į ES tikslą tapti atliekas perdirbančia Europos visuomene, kuris pabrėžiamas ir persvarstytoje APD 2008/98/EB. Tebėra milžiniškas nepanaudotas grąžinamojo perdirbimo potencialas ir daugiau kaip pusė esamų išteklių tebeglūdi atliekose ir tebėra nepanaudoti, todėl būtina nedelsiant imtis priemonių siekiant paskatinti šiuolaikiškų, tausiai išteklius naudojančių atliekų tvarkymo sistemų taikymą.

4.           Direktyva 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų

Pavojingų atliekų direktyvoje, kuri panaikinta ir kurios pagrindinės nuostatos yra Direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų dalis, nustatyta vienoda pavojingų atliekų apibrėžtis ir ja siekiama užtikrinti aplinkai nekenksmingą šio atliekų srauto tvarkymą. Papildant 2006 m. APD nustatytas kontrolės priemones, buvo nustatyta daug pavojingų atliekų tvarkymo kontrolės priemonių, įskaitant draudimą maišyti pavojingas atliekas, reikalavimus dėl atsekamumo ir pranešimą Komisijai apie atliekas, kurios pasižymi pavojingomis savybėmis, tačiau neįtrauktos į pavojingų atliekų sąrašą.

Visos ataskaitas teikiančios valstybės narės perkėlė atitinkamas Pavojingų atliekų direktyvos nuostatas į savo nacionalinę teisę. Tačiau ataskaitas teikiančių valstybių narių pateikta informacija ne visada buvo tiksli ir išsami. Visų pirma, vis dar kelia susirūpinimą reikalavimų dėl atliekų maišymo draudimo ir susijusių išimčių vykdymo užtikrinimas. Abejojama, ar patikrinimų, atliktų remiantis konkrečiais atvejais ir skundais, apie kuriuos pranešė kai kurios valstybės narės, pakako, kad būtų įvykdytas reikalavimas dėl atitinkamų periodinių patikrinimų. Be to, nevisada aišku, ar patikrinimai ir ataskaitų teikimo reikalavimai iš tiesų buvo taikomi pavojingų atliekų gamintojams ar bendrai įstaigoms ar įmonėms, dalyvaujančioms atliekų tvarkymo veikloje.

5.           Direktyva 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo

Naudotų alyvų direktyva irgi buvo panaikinta nuo 2010 m. gruodžio 12 d. – naudotoms alyvoms dabar taikoma Direktyva 2008/98/EB dėl atliekų.

Visos valstybės narės perkėlė naudotų alyvų direktyvą į nacionalinę teisę. Įvertinus valstybių narių pateiktas ataskaitas, nustatyta, kad siekiant išvengti neigiamo naudotų alyvų tvarkymo poveikio aplinkai ir sveikatai taikomi tinkami leidimų išdavimo ir kontrolės mechanizmai.

2008 ir 2009 m. ES buvo taikomi įvairūs atliekų tvarkymo būdai. Septyniose valstybėse narėse prioritetinis atliekų tvarkymo būdas – naudotų alyvų regeneravimas, keturiose valstybėse narėse didžiausias dėmesys skirtas deginimui, o viena valstybė narė pasirinko šalinimą sąvartynuose. Dvi valstybės narės eksportavo itin didelį savo naudotų alyvų kiekį. Aštuonių valstybių narių išsamios analizės nepavyko atlikti, nes trūko duomenų. Kitos penkios valstybės narės pasirinko galimybę derinti visus tris atliekų tvarkymo būdus.

Nemažai valstybių narių nurodė, kad yra tam tikrų apribojimų, dėl kurių naudotos alyvos negali būti regeneruojamos ar deginamos. Dažniausios priežastys – pagaminamas ir surenkamas mažas alyvų kiekis, todėl trūksta perdirbimo pajėgumų. Ekonominiu požiūriu investicijos į naudotų alyvų apdorojimo infrastruktūrą tose šalyse neatrodė pagrįstos.

6.           Direktyva 86/278/EEB dėl nuotekų dumblo

Nuotekų dumblo direktyva siekiama skatinti nuotekų dumblo naudojimą žemės ūkyje ir išvengti kenksmingo jo poveikio dirvožemiui, augmenijai, gyvūnijai ir žmonių sveikatai. Direktyvoje nustatyta daug reikalavimų dėl dumblo, skirto naudoti žemės ūkyje, kokybės, dirvožemio, kuriame bus naudojamas dumblas, kokybės arba dumblo naudojimo tam tikrais tikslais ir tam tikrais laikotarpiais apribojimo. Pagrindinis šių reikalavimų tikslas – apriboti sunkiųjų metalų koncentracijas dirvožemyje. Šiuo tikslu nustatytos sunkiųjų metalų koncentracijos dirvožemyje, kuriame naudojamas dumblas, ribinės vertės ir didžiausias leistinas tokių sunkiųjų metalų, kurie gali patekti į dirvožemį naudojant dumblą žemės ūkyje, metinis kiekis.

Šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę ir įgyvendinimas ir toliau nesudaro sunkumų ir po paskutinio ataskaitinio laikotarpio jokių svarbių pakeitimų neatlikta. Įdomu tai, kad valstybių narių nustatytos nacionalinės sunkiųjų metalų ribinės vertės labai skiriasi: kai kurios valstybės narės patvirtino direktyvoje numatytas ribines vertes, o kai kurios nusprendė taikyti daug griežtesnes ribines vertes.

Valstybių narių pateiktų duomenų apie susidariusį ir žemės ūkyje naudojamą dumblą analizė rodo, kad tikslas skatinti dumblo naudojimą žemės ūkyje buvo pasiektas. Nors susidariusio dumblo kiekis 2007–2009 m. šiek tiek sumažėjo (< 1 %), valstybės narės praneša, kad per tokį patį laikotarpį žemės ūkyje buvo sunaudota maždaug 8 % daugiau dumblo.

Komisija įvertins direktyvos reikalingumą, nuoseklumą, veiksmingumą ir našumą, įskaitant įgyvendinimo kliūtis, atsižvelgdama į tinkamumo patikrinimą, kuris bus pradėtas vykdyti 2012 m.

7.           Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų

Pakuočių direktyvos tikslas – suderinti nacionalines priemones, siekiant išvengti pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio aplinkai ar jį sumažinti ir užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą. Joje yra nuostatų dėl pakuočių atliekų prevencijos, pakartotinio pakuočių naudojimo, pakuočių atliekų naudojimo ir grąžinamojo perdirbimo. Direktyvoje nustatyti grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo tikslai, prievolė valstybėms narėms nustatyti pakuočių atliekų surinkimo sistemas ir būtiniausi reikalavimai, kuriuos turi atitikti visos pakuotės, kad jas būtų galima pateikti ES rinkai. Atliekų naudojimo ir grąžinamojo perdirbimo tikslams pasiekti keletui valstybių narių buvo suteikti pereinamieji laikotarpiai.

Iš esmės visos ataskaitas teikiančios valstybės narės direktyvos reikalavimus į savo nacionalinę teisę perkėlė tinkamai. Remiantis valstybių narių pateikta informacija ir Eurostato statistiniais duomenimis, galima daryti prielaidą, kad bendras įgyvendinimo lygis išlieka patenkinamas. Tik dvi valstybės narės nurodė, kad ataskaitiniu laikotarpiu buvo pakeista jų nacionalinė teisė.

2007–2009 m. pakuočių atliekų kiekis ir sudėtis išliko palyginti stabilūs, o vertinant pagal svorį – šiek tiek padidėjo 2007–2008 m. 2009 m. pakuočių atliekų kiekis gerokai sumažėjo ir buvo mažesnis už 2005 m. lygį, nors šios tendencijos priežasčių tiksliai nustatyti įmanoma.

Pakuočių atliekų tvarkymo tikslams įgyvendinti Graikijai, Airijai ir Portugalijai buvo suteikti pereinamieji laikotarpiai iki 2011 m., nes šiose šalyse yra daugybė mažų salų, kaimo ir kalnuotų vietovių ir joms būdingas žemas pakuočių naudojimo lygis. Be to, Direktyvoje 2005/20/EB ir Stojimo sutartyse numatytas vėlesnis tikslų įgyvendinimo terminas, taikomas šalims, įstojusioms į Europos Sąjungą 2004 m. (Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija, Slovakija) ir 2007 m. (Rumunija ir Bulgarija).

Palyginti su ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu bendros pakuočių naudojimo ir grąžinamojo perdirbimo apimtys gerokai padidėjo visų pirma dėl to, kad naujose valstybėse narėse pradėtos taikyti pakuočių atliekų surinkimo ir apdorojimo sistemos. ES 27 lygmeniu 2007–2009 m. bendros pakuočių naudojimo ir grąžinamojo perdirbimo apimtys nors nedaug, bet nuolat didėjo.

Didžioji dauguma valstybių narių pasiekė (išskyrus tam tikras išimtis) bendrus pakuočių naudojimo ir grąžinamojo perdirbimo apimčių tikslus ir konkrečių medžiagų perdirbimo tikslus. 2009 m. keturios valstybės narės nepasiekė vieno ar daugiau apibrėžtų tikslų. Kai kurios valstybės narės nepasiekė numatyto tikslo kuriais nors vienais metais, tačiau galėjo jį pasiekti ankstesniais arba kitais metais, todėl peršasi išvada, kad tose valstybėse narėse sistemingų struktūrinių trūkumų, susijusių su atliekų tvarkymo infrastruktūra, nėra. Tačiau kitos valstybės narės ataskaitiniu laikotarpiu nuolat nepasiekdavo bendrų naudojimo ir (arba) grąžinamojo perdirbimo tikslų arba konkrečių medžiagų perdirbimo tikslų, todėl ši problema turi būti sprendžiama atskirai.

Dauguma valstybių narių ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią pakuočių atliekų susidarymui, tačiau pakuočių atliekų prevencijos skatinimą ir pakartotinio pakuočių naudojimo sistemų kūrimą valstybės narės turi užtikrinti nuolat.

Visos ataskaitas teikiančios valstybės narės nurodė, kad įdiegė atskiras pakuočių atliekų surinkimo sistemas[4]. Sistemos skiriasi vertinant jų veiksmingumą bei prieinamumą visuomenei ir piliečių patiriamas išlaidas. Kai kurios 2004 m. į ES įstojusios valstybės narės tik neseniai įdiegė atitinkamą infrastruktūrą miesto vietovėse vykdydamos bandomuosius projektus. Valstybės narės įgyvendino daug įvairių iniciatyvų siekdamos ugdyti vartotojų ir įmonių sąmoningumą, susijusį su aplinkai nekenksmingu pakuočių atliekų tvarkymu, įskaitant atskirą surinkimą. Ten, kur buvo įdiegtos tokios sistemos, atskiro surinkimo rezultatai (taigi, ir grąžinamojo perdirbimo kokybė) buvo daug geresni.

Valstybės narės Direktyvoje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą ir jų praktinį vykdymą užtikrino skirtingai, – tai patvirtinta ir įvertinus statistinius duomenis. Komisija įvertins Direktyvos reikalingumą, nuoseklumą, veiksmingumą ir našumą, įskaitant įgyvendinimo kliūtis, atsižvelgdama į tinkamumo patikrinimą, kuris bus pradėtas vykdyti 2012 m.

8.           Direktyva 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų

Sąvartynų direktyva siekiama stabdyti arba mažinti sąvartynų neigiamą poveikį aplinkai ir keliamą pavojų žmonių sveikatai. Joje nustatyti griežti sąvartynams taikomi techniniai reikalavimai, specialieji reikalavimai dėl atliekų sąvartynuose priėmimo ir sąvartynų kategorijos, nustatomos pagal numatytų šalinti atliekų rūšį. Šia direktyva valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos išduotų leidimus sąvartynams eksploatuoti. Pagrindinėse nuostatose nustatyti laipsniško biologiškai skaidžių komunalinių atliekų[5] srauto nukreipimo nuo sąvartynų tikslai, siekiant mažinti metano išmetamųjų teršalų kiekį[6], taip pat techniniai reikalavimai dėl sąvartynų dujų surinkimo ir apdorojimo.

Šalinimas sąvartyne visada buvo mažiausiai pageidaujamas atliekų tvarkymo būdas. Tai patvirtinta 2008 m. APD. Daugelis valstybių narių labai sėkmingai ėmėsi priemonių, kad būtų visiškai atsisakyta šio būdo (sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekis Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Švedijoje sumažėjo iki mažiau nei 5 %). Tačiau daugelyje šalių šalinimas sąvartynuose yra vyraujantis (gal net ir vienintelis galimas) atliekų šalinimo būdas. Pastarosiose šalyse turi būti dedama daug pastangų, kad situacija pasikeistų ir būtų labai sumažintas sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis.

Valstybės narės pranešė, kad daugumą direktyvos reikalavimų perkėlė į savo nacionalinę teisę. Visos valstybės narės pranešė, kad ėmėsi priemonių sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekiui sumažinti, įskaitant prevencijos programas, bei priėmė nacionalines strategijas ir priemones, kad sumažintų sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį. Remiantis pateiktais duomenimis apie sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidžių atliekų kiekį, tokių atliekų kiekis nuolat mažėja: 11 iš 19 valstybių narių, kurių duomenys gali būti palyginti su ankstesnės ataskaitos duomenimis, pavyko sumažinti sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų kiekį.

Visos valstybės narės apibrėžė skirtingų sąvartynų klasių atliekų priėmimo kriterijus. Techniniai direktyvos (salvos[7], paviršinio ir gruntinio vandens bei išmetamų dujų stebėjimų) reikalavimai paprastai yra gerai perkeliami į nacionalinę teisę. Tačiau nevisada pateikiami išsamūs duomenys apie tai, kaip sąvartynų operatoriai praktiškai vykdo šiuos reikalavimus. Remiantis turimais duomenimis, 2007–2009 m. ataskaitinio laikotarpio pabaigoje vis dar buvo eksploatuojama nemažai reikalavimų neatitinkančių sąvartynų, nors, palyginti su ankstesnės ataskaitos duomenimis, jų skaičius sumažėjo (ypač nekenksmingų atliekų sąvartynų atveju). Dauguma valstybių narių nurodė, kad visi eksploatuojami sąvartynai, įskaitant inertinių atliekų sąvartynus, atitiko direktyvos reikalavimus. Keturios valstybės narės pranešė, kad reikalavimus atitinkančių sąvartynų nėra daug, daugelį sąvartynų reikia atnaujinti ir modernizuoti.

Komisija peržiūrės biologiškai skaidžių atliekų nukreipimo nuo sąvartynų iki 2014 m. tikslus ir ataskaitą pateiks Europos Parlamentui ir Tarybai (prireikus kartu su pasiūlymu).

9.           Direktyva 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA direktyva)

EEĮA direktyva siekiama skatinti ir optimizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimą, pakartotinį naudojimą, grąžinamąjį perdirbimą ir naudojimą, užtikrinant aukšto lygio aplinkos ir sveikatos apsaugą. Joje numatytas senų prietaisų surinkimo sistemų kūrimas ir pabrėžiama gamintojų atsakomybė, kuri yra pagrindinė politinė priemonė, skirta sumažinti galutinai šalinamų EEĮA kiekį. Direktyva siekiama pagerinti produkto projektavimą siekiant išvengti EEĮA susidarymo ir padidinti galimybes jį pakartotinai naudoti ir numatomas EEĮA naudojimo ir apdorojimo sistemų finansavimas, kurį suteikia gamintojai. Joje pabrėžiama, kad EEĮA turėtų būti tvarkomos atsargiai dėl joms dažnai būdingų pavojingų savybių ir dėl to, kad jos vertinamos kaip išteklius. Todėl direktyvoje nustatomi privalomi valstybių narių tikslai dėl EEĮA surinkimo iš namų ūkių ir įvairių kategorijų EEĮA pakartotinio naudojimo ir (arba) grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo tikslai siekiant veiksmingai naudoti šiuos išteklius (kad pasiektų šių tikslų, kai kurioms valstybėms narėms buvo suteikti pereinamieji laikotarpiai).

2008 m. Komisija pradėjo rengti EEĮA direktyvos naują redakciją, kad surinkimo tikslai būtų pritaikyti prie realios skirtingų valstybių narių padėties, kad nuostatos dėl neteisėto atliekų vežimo būtų sugriežtintos ir administracinė našta būtų sumažinta. Nauja EEĮA direktyva priimta 2012 m. liepos 4 d.[8]

Visos valstybės narės perkėlė susijusias EEĮA direktyvos nuostatas į savo nacionalinę teisę.

Remiantis 2007–2009 m. nacionalinėmis įgyvendinimo ataskaitomis ir pateiktais pasiektų tikslų duomenimis, atrodo, kad atitikties direktyvai lygis, bendrai vertinant, buvo patenkinamas. 2007 ir 2008 ataskaitiniais metais direktyvoje nustatytų tikslų turėjo laikytis ES-15 šalys. Be to, šį reikalavimą 2008 m. turėjo vykdyti ir Slovėnija. Kitos valstybės narės turės įrodyti atitiktį nuo 2009 m. ataskaitinių metų. Duomenis pateikė visos valstybės narės. Iš visų šalių, kurios turėjo užtikrinti atitiktį 2008 m., tik Italija ir Slovėnija nurodė gerokai mažesnį kiekį nei dabartinė 4 kg surinkimo norma[9]. Remiantis iki šiol pateiktais metiniais duomenimis, aiškiai pastebimos teigiamos surinkimo ir naudojimo tendencijos.

Visos ataskaitas teikiančios valstybės narės nurodė, kad įdiegė EEĮA surinkimo sistemas. Dažniausiai pasirenkamas būdas buvo savivaldybių sukurtos surinkimo sistemos, o privačios atskiros sistemos buvo taikomos tik keliais atvejais ir kartu su kolektyvinėmis sistemomis. Nacionalinės sistemos skiriasi pagal jų sudėtingumą ir veiksmingumą, artumą ir prieinamumą gyventojams. Be to, plėtros lygis skiriasi tiek atskirose šalyse, tiek lyginant miesto ir kaimo vietoves.

Visose duomenis pateikusiose valstybėse narėse šiuo ataskaitiniu laikotarpiu surinktų, pakartotinai panaudotų ir (arba) perdirbtų ir naudojamų EEĮA kiekis didėjo. Didžiajai daugumai valstybių narių pavyko pasiekti direktyvoje[10] numatytų surinkimo tikslų ir pakartotinio naudojimo ir (arba) grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo pagal atliekų kategorijas tikslų. Jeigu valstybėms narėms nepavykdavo pasiekti direktyvos tikslų, tai dažniausiai būdavo susiję tik su atskirais, o ne visais tikslais. 2007–2008 m. atliekų srauto pakartotinio naudojimo ir (arba) grąžinamojo perdirbimo tikslų nepavyko pasiekti ne daugiau kaip trims ataskaitas teikiančioms valstybėms narėms.

10.         Išvados

Remiantis 2007–2009 m. valstybių narių ataskaitomis, galima teigti, kad ES atliekų teisės aktai didele dalimi yra tinkamai perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau bus atliekamas daugelio šioje ataskaitoje paminėtų teisės aktų ex post vertinimas, įskaitant tinkamumo patikrinimą, kuris bus pradėtas vykdyti 2012 m. ir kuris, be kita ko, apims ir tinkamo įgyvendinimo klausimus.

Remiantis valstybių narių pateikta informacija ir statistiniais duomenimis, EEĮA ir Pakuočių direktyvos įgyvendinimo lygis iš esmės yra patenkinamas ir tik kelios valstybės narės nepasiekė atskirų tikslų.

Direktyvų, susijusių su naudotų alyvų ir nuotekų dumblo tvarkymu, įgyvendinimo požiūriu jokių didelių problemų ir trūkumų nenustatyta.

Tačiau dėl kitų direktyvų praktinio reikalavimų įgyvendinimo ir vykdymo kyla didelių sunkumų. Šią išvadą galima daryti ne tik remiantis valstybių narių įgyvendinimo ataskaitomis, bet ir kitais informacijos šaltiniais, pvz., Eurostato duomenimis, Komisijos atliktų tyrimų duomenimis arba daugybe skundų ir pažeidimų, susijusių su atliekų tvarkymu. Skirtingų direktyvų reikalavimų vykdymo užtikrinimo lygis labai skiriasi – didžiausią susirūpinimą kelia Pavojingų atliekų direktyvos, 2006 m. APD ir Sąvartynų direktyvos reikalavimų vykdymo užtikrinimas.

Vertinant Pavojingų atliekų direktyvos praktinį reikalavimų vykdymą kyla abejonių dėl maišymo draudimo[11] ir susijusių direktyvoje nustatytų išimčių[12] bei, bendresne prasme, dėl to, kaip kai kuriose valstybėse narėse suprantamos periodinių patikrinimų ir susijusių įstaigų, kuriose turi būti atliekami patikrinimai, sąvokos.

Kalbant apie Sąvartynų direktyvą, kadangi šios direktyvos griežti reikalavimai yra dažnai perkeliami į nacionalinę teisę ir imamasi priemonių siekiant sumažinti sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidžių atliekų kiekį, reikalavimų neatitinkančių, vis dar eksploatuojamų sąvartynų skaičius ir toliau kelia susirūpinimą. Kita didelė problema yra bendras sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis. Nors kai kurios valstybės narės parodė, kad yra įmanoma tokių atliekų kiekį sumažinti beveik iki nulio, kelios valstybės narės vis dar nemažai priklauso nuo šio nepriimtiniausio atliekų tvarkymo būdo. Dėl to būtina skirti ypatingą dėmesį efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane numatytam politikos prioritetui iš esmės atsisakyti atliekų šalinimo sąvartynuose.

Su 2006 m. APD susiję statistiniai duomenys, pažeidimų atvejų skaičius, ankstesnės įgyvendinimo ataskaitos ir Komisijos atlikti tyrimai rodo, kad įgyvendinimas ir reikalavimų vykdymo užtikrinimas nuolat atliekami nepakankamai sklandžiai. Susirūpinimą ir toliau kelia tai, kad atliekų tvarkymo hierarchijos, net ir trijų pakopų, įgyvendinimas gali būti netinkamas esant didelei priklausomybei nuo šalinimo sąvartynuose. Dėl šios priklausomybės lieka neišnaudotos grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo galimybės, nors šiuo ataskaitiniu laikotarpiu buvo galima pastebėti tam tikrą pažangą. Dažniausios tinkamo įgyvendinimo kliūtys valstybėse narėse yra ryžto ir išteklių stoka įgyvendinimo kontrolei vykdyti ir reikalavimų vykdymui užtikrinti, taip pat struktūriniai, instituciniai ir konstituciniai suvaržymai[13]. Pašalinus šias kliūtis, taip pat atliekant griežtesnius nacionalinius patikrinimus ir teikiant tinkamą informaciją apie atliekų tvarkymą esama padėtis labai pagerėtų.

Direktyvoje 2008/98/EB dėl atliekų atliekų tvarkymo hierarchija pakeista – pabrėžiama prevencija, pakartotinis naudojimas ir grąžinamasis perdirbimas. Naujų grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo tikslų nustatymas šioje direktyvoje – svarbus veiksnys siekiant tinkamiau panaudoti atliekų (kurios paprastai išmetamos) sudėtyje esančias medžiagas. Be to, peržiūrėta direktyva leidžia valstybėms narėms nukrypti nuo hierarchijos, kai tai pagrindžiama gyvavimo ciklo samprata, aprėpiančia bendrą tokių atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikį. Tai suteiks galimybę valstybėms narėms laikytis platesnio požiūrio identifikuojant ir įgyvendinant atliekų tvarkymo būdus siekiant užtikrinti palankiausią poveikį aplinkai[14].

Remiantis neseniai atliktu tyrimu[15], kurį paskelbė Komisija, visiškai įgyvendinus ES atliekų teisės aktus, iki 2020 m. būtų sutaupyta 72 mlrd. EUR per metus, metinė ES atliekų tvarkymo ir perdirbimo sektoriaus apyvarta padidėtų 42 mlrd. EUR ir būtų sukurta daugiau nei 400 000 darbo vietų. Negalime leisti, kad dėl neteisėtų atliekų tvarkymo operacijų arba trūkstamos infrastruktūros valstybėse narėse būtų prarandamos ekonomikos augimo galimybės; be to, tai kelia pavojų aplinkai. Todėl labai svarbu imtis ryžtingų veiksmų mažinant atliekų tvarkymo teisės aktų įgyvendinimo atotrūkį ir siekiant tapti išteklius tausiai naudojančia visuomene.

            Priedas

1 diagrama. ES atliekų teisės aktų apžvalga. 2012 m. liepos mėn. padėtis

2 diagrama. Atskirų šalių komunalinės atliekos 1995, 2002 ir 2009 m., suskirstytos pagal 2009 m. lygį (kg vienam gyventojui)

3 diagrama. 1995–2009 m. 27 ES valstybėse narėse sąvartynuose pašalintos, sudegintos, perdirbtos ir kompostuotos komunalinės atliekos

4 diagrama. Komunalinių atliekų apdorojimas 2009 m. (šaltinis: DG ENV, remiantis EUROSTATO duomenimis)

5 diagrama. Mineralinių ir nemineralinių atliekų kiekis 2008 m. (kg vienam gyventojui)

6 diagrama. Pavojingų atliekų kiekis 2004–2008 m. (kg vienam gyventojui)

7 diagrama. ES-27 atliekų tvarkymo sistemos plėtra pagal atliekų kategoriją 2004–2008 m. (1 000 tonų)

8 diagrama. Su išsiųstomis apdoroti EEĮA susijusių tikslų apžvalga pagal EEĮA Direktyvos 2002/96/EB 7 straipsnio 2 dalį

Apdorojant atliekas pašalinami bent visi skysčiai. Direktyvos 7 straipsnyje nurodyti konkretūs grąžinamojo perdirbimo ir naudojimo tikslai, kurie priklauso nuo konkrečių įrangos kategorijų. || Pakartotinio naudojimo ir grąžinamojo perdirbimo norma (pagal vidutinį įrangos svorio vidurkį) || Naudojimo norma (pagal vidutinį įrangos svorio vidurkį)

Elektroninės įrangos atliekų srautas:

Stambūs namų apyvokos prietaisai || 75 % || 80 %

Automatiniai daiktų išdavimo įtaisai || 75 % || 80 %

Informacinės technologijos ir telekomunikacijų įranga || 65 % || 75 %

Vartotojų įranga || 65 % || 75 %

Smulkūs namų apyvokos prietaisai || 70 % || 50 %

Apšvietimo įranga || 70 % || 50 %

Elektriniai ir elektroniniai įrankiai (išskyrus stambius stacionarius pramoninius prietaisus) || 70 % || 50 %

Žaislai, laisvalaikio įranga || 70 % || 50 %

Stebėjimo ir kontrolės prietaisai || 70 % || 50 %

Dujošvytės lempos || 80 % ||

[1]               2012 m. balandžio 18 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas dėl klausimyno rengiant valstybių narių ataskaitas apie Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų įgyvendinimą, http://ec.europa.eu/environment/waste/reporting/pdf/C_2012_2384.pdf.

[2]               Išskyrus Prancūziją, Graikiją, Maltą ir Belgijos Briuselio ir Valonijos regionus, kurie baigiant rengti šią ataskaitą nepateikė viso įgyvendinimo ataskaitų rinkinio.

[3]               Kompostavimas – tai procesas, kurio metu deguonies ir tam tikrų mikroorganizmų pagalba biomasė virsta kompostu (išsamų paaiškinimą apie skirtingus biologiškai skaidžių atliekų apdorojimo būdus žr. Komisijos tarnybų darbinio dokumento, pridedamo prie Komisijos komunikato dėl tolimesnių Europos Sąjungos biologinių atliekų tvarkymo veiksmų SEK(2010)577 (galutinis), 2 langelyje interneto svetainėje http://ec.europa.eu/environment/waste/compost/pdf/sec_biowaste.pdf.

[4]               Atskiros pakuočių atliekų surinkimo sistemos – tai sistemos, sudarytos siekiant užtikrinti, kad panaudotos pakuotės ir (arba) pakuočių atliekos bus grąžinamos ir (arba) surenkamos iš vartotojų, kitų galutinių naudotojų ar iš atliekų srauto ir joms bus pritaikyti tinkamiausi atliekų tvarkymo būdai (Pakuočių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktas).

[5]               Biologiškai skaidžios atliekos – bet kokios atliekos, kurios gali būti suskaidytos anaerobiniu ir aerobiniu būdu, pavyzdžiui, maisto ir sodo (daržo) atliekos, popierius ir kartonas (Atliekų sąvartynų direktyvos 2 straipsnio m punktas).

[6]               Yrant biologiškai skaidžioms atliekoms susidaro metanas – stiprų šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurių poveikis (šiltnamio efekto požiūriu) yra 20 kartų stipresnis nei CO2.

[7]               Salva – bet koks skystis, kuris sunkiasi per pašalintas atliekas, išteka iš sąvartyno ar lieka jame (žr. Sąvartynų direktyvos 2 straipsnio i punktą).

[8]               2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) (OL L 197/38, 2012 7 24).

[9]               Valstybės narės užtikrina, kad vėliausiai iki 2006 m. gruodžio 31 d. per metus iš privačių namų ūkių būtų vidutiniškai surenkama ne mažiau kaip po keturis kilogramus EEĮ atliekų vienam gyventojui (EEĮA direktyvos 5 straipsnio 5 dalis).

[10]             Dėl skirtingų kategorijų EEĮA taikomų normų žr. EEĮA direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir IA priedą, šios ataskaitos priedo 8 diagramą bei specialios įgyvendinimo ataskaitos apie EEĮA direktyvą 3 lentelę, pateiktą interneto svetainėje http://ec.europa.eu/environment/waste/reporting/index.htm.

[11]             Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad įmonės, kurios šalina, renka, panaudoja ar gabena pavojingas atliekas, nemaišytų skirtingų šių atliekų kategorijų arba pavojingų atliekų su nepavojingomis (Pavojingų atliekų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis).

[12]             Pažymėtina, kad nuostatos dėl maišymo draudimo ir išimčių suteikimo būtinų sąlygų Direktyvoje 2008/98/EB yra gerokai pakeistos.

[13]             Žr. Komisijos tyrimo „ES teisės aktų įgyvendinimas siekiant ekologiško augimo“ 2011 m. lapkričio 29 d. galutinę ataskaitą, pateiktą interneto svetainėje http://ec.europa.eu/environment/waste/studies/pdf/study%2012%20FINAL%20REPORT.pdf.

[14]             Žr. Komisijos gaires apie gyvavimo ciklo samprata pagrįstus atliekų tvarkymo būdus (pvz., atliekant gyvavimo ciklo analizę, GCA) interneto svetainėje http://lct.jrc.ec.europa.eu/assessment/publications.

[15]             2011 m. lapkričio 29 d. galutinė ataskaita „ES teisės aktų įgyvendinimas siekiant ekologiško augimo“, pateikta interneto svetainėje http://ec.europa.eu/environment/waste/studies/pdf/study%2012%20FINAL%20REPORT.pdf.