15.11.2012

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 349/23

---

Paraiškos paskelbimas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių 8 straipsnio 2 dalį

2012/C 349/11

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 (1) 9 straipsnį. Prieštaravimo pareiškimai Komisijai turi būti pateikti per šešis mėnesius nuo paraiškos paskelbimo.

PARAIŠKA ĮREGISTRUOTI GTG

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 509/2006

„SKLANDRAUSIS“

EB Nr.: LV-TSG-0007-0914-13.12.2011

1.   Pareiškėjų grupės pavadinimas ir adresas:

Pavadinimas:	Zaļais novads
Adresas:	Līkā muiža, Pils iela, Dundagas pag. Dundagas novads Rīga, LV-3270 LATVIJA
Tel.	+371 29444395 / 29475692
Faks.	—
El. paštas:	alanda@dundaga.lv; dzenetam@gmail.com

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis:

Latvija

3.   Produkto specifikacija:

3.1.   Registruojamas (-i) pavadinimas (-ai) (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 2 straipsnis):

„Sklandrausis“

3.2.   Pavadinimas:

☒	pats yra specifinis
	nurodo specifines žemės ūkio produkto arba maisto produkto savybes

Žodis „sklandrausis“ įtrauktas į K. Mīlenbaho ir J. Endzelīno sudaryto Latviešu valodas vārdnīca (Latvių kalbos žodyno) III tomą kartu su jo apibrėžimu – „apvalus pyragas su įdaru“.

Tai sudurtinis žodis, sudarytas iš žodžių dalių „skland-“ ir „rausis“. Žodis „rausis“ (pyragas) kilęs iš veiksmažodžio „raust“ (apskrudinti arba apibarstyti pelenais). Tai leidžia manyti, kad pyragai buvo kepami primityviu būdu, apkaupiant kepinį karštais židinio pelenais arba krosnies anglimis. „Sklanda“ – senas kuršių kalbos (šiandieninių kuršių, gyvenančių vakarų Latvijoje, protėvių prokalbė) žodis, reiškiantis tvoros kuolą, žiogrių tvorą arba atšlaitę, nuolydį; šiuo atveju jis reiškia pyrago plutos atsirietusius kraštus. (Šaltinis – K. Karulio 1992 m. sudaryto Latviešu etimoloģijas vārdīca (Latvių kalbos etimologijos žodyno) II tomas.) Kuržemėje yra paplitusi žiogrių tvora, vadinama „sklandu žogs“.

3.3.   Nurodyti, ar išimtinės pavadinimo naudojimo teisės siekiama pagal Reglamento (EB) Nr. 509/2006 13 straipsnio 2 dalį:

☒	Registravimas nustatant išlygą dėl pavadinimo naudojimo
	Registravimas be išlygos dėl pavadinimo naudojimo

3.4.   Produkto rūšis:

2.3. klasė.

Konditerijos gaminiai, duona, pyragaičiai, pyragai, sausainiai ir kiti kepiniai

3.5.   Žemės ūkio produkto ar maisto produkto, kuriam taikomas 3.1. punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 1 dalis):

„Sklandrausis“ yra 8–14 cm skersmens apvalus pyragas. Jo pagrindas padarytas iš kietos ruginių miltų tešlos, iškočiotos iki 2–3 mm storio. Pyrago pagrindą sudarantys skridiniai yra išpjaunami arba išspaudžiami iš iškočiotos tešlos, o jų kraštai atlenkiami į viršų. „Sklandrausio“ vidus pripildomas virtų bulvių ir morkų sluoksniais santykiu nuo 1:2 iki 1:1. Pirmiausiai dedamas bulvių sluoksnis, o ant viršaus – morkų. Paruoštas „sklandrausis“ yra 1,5–2,5 cm storio. „Sklandrausio“ pagrindas yra tvirtas ir gerai iškepęs, o įdaras – poringas. Paprastai pyragas yra gelsvai oranžinės morkų spalvos. Pyrago viršus gali būti užpilamas grietinės sluoksniu arba apibarstomas cinamonu ar kmynais. „Sklandrausis“ gali būti nuo saldoko iki labai saldaus skonio. Nors pagrindas palieka burnoje neabejotiną duonos skonį, morkų skonis dominuoja.

„Sklandrausis“ valgomas šaltas su arbata arba pienu.

3.6.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto, kurio pavadinimas nurodytas 3.1 punkte, gamybos būdo aprašymas (Reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 2 dalis):

„Sklandrausio“ paruošimas

Iš toliau nurodytų ingredientų gali būti iš viso paruošiama 15–20 „sklandrausių“.

Tešlos paruošimas

600 g ruginių miltų ir (arba) rupiai sumaltų nesijotų ruginių miltų;

60 g margarino arba sviesto;

150–200 g vandens;

druskos žiupsnelis pagal skonį.

Kad tešlą būtų lengviau kočioti, į ją gali būti dedama šiek tiek kvietinių miltų (40–60 g į pirmiau nurodytą rupiai sumaltų ruginių miltų ir (arba) išsijotų ruginių miltų kiekį).

Miltai užpilami karštu vandeniu, į kurį buvo įmaišyta margarino arba sviesto ir įberta druskos. Tešla turi būti tvirta ir lengvai kočiotis, bet ne per kieta. Paruošta tešla iškočiojama iki 1,5–2,5 mm storio, o tada iš jos iškočiojami arba išspaudžiami 10–15 cm skrituliai. Skrituliai su 1,5–2 cm atriestais kraštais dedami ant riebalais išteptos skardos. Kraštai turi būti stori ir tvirtai atsirietę į viršų.

Įdaro paruošimas

Bulvių įdaro paruošimas:

Ingredientai:

0,8–1 kg bulvių;

žiupsnelis druskos pagal skonį.

Bulvės išverdamos ir sugrūdamos (sutarkuojamos) į vientisą masę; minkant masę, į ją pagal skonį įdedama druskos. Į bulves gali būti įmaišoma 150–200 g ištirpdinto sviesto arba 50–100 g grietinės ir, jei pageidaujama, 1–3 kiaušiniai, ir masė pagardinama kmynais. Vietoj dalies virtų bulvių gali būti dedama nevirtų sutarkuotų bulvių, pirma jas išspaudus.

Morkų įdaro paruošimas:

Ingredientai:

1,5–2 kg morkų;

100–300 g cukraus.

Morkos išverdamos ir sugrūdamos į vientisą masę; minkant masę, į ją pagal skonį įdedama cukraus. Į sugrūstas morkas dedama 200–300 g rūgščios grietinės ir, jei pageidaujama, 1–2 kiaušiniai. Morkų įdaras taip pat gali būti daromas iš nevirtų sutarkuotų morkų, pirma jas išspaudus.

Norint tvirtesnio įdaro, į ruošiamą morkų ir bulvių masę gali būti įberiama manų kruopų.

„Sklandrausio“ kimšimas ir kepimas

Bulvių masė paskleidžiama ant ruginių miltų tešlos pagrindo, tada ant viršaus dedama morkų masė. Bulvių ir morkų masės santykis įdare yra nuo 1:2 iki 1:1. Paruoštas „sklandrausis“ (šviežias arba šaldytas) kepamas orkaitėje aukštoje temperatūroje (220–250 °C), kol tešlos pagrindas išsausėja (t. y. 15–30 minučių).

Užpilas

200–300 g rūgščios grietinės;

200–300 g cukraus.

Iškeptas „sklandrausis“ užpilamas išplakta rūgščia grietine ir apibarstomas cukrumi. Norint suteikti pyrago skoniui išskirtinumo, jis dar gali būti apibarstomas cinamonu arba kmynais.

Užpilui taip pat gali būti naudojamas grietinės, cukraus ir kiaušinio mišinys. Ruošiant tokį užpilą pirmiau nurodytas kiekis rūgščios grietinės ir cukraus sumaišomas su dviem kiaušiniais. Šiuo atveju „sklandrausis“ dar turi būti kepamas karštoje orkaitėje bent 5 minutes.

Galiojimo laikas ir laikymas

Laikymo temperatūra	Produkto ruošimo etapas	Galiojimo laikas
nuo + 2 iki + 6 °C	Iškeptas „sklandrausis“	3 dienas
– 18 °C	Šaldytas „sklandrausis“	3 mėnesius

3.7.   Žemės ūkio produkto ar maisto produkto specifinės savybės (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 3 dalis):

Šio produkto išskirtinumą nulemia jo ruošimo būdas, receptas, forma ir išvaizda. „Sklandrausis“ yra apvalios formos pyragas. Jo pagrindas yra paruoštas iš neraugintos ruginių miltų tešlos, kurio atriesti kraštai primena tvorą – tai suteikia pyragui išskirtinę formą ir iš to kildinamas jo pavadinimas – „sklandrausis“. Pyragas yra gana didelis: jo skersmuo siekia 8–14 cm. Iškepto „sklandrausio“ viršus yra jam būdingos gelsvai oranžinės morkų spalvos, o jį prapjovus matosi apatinis bulvių įdaro sluoksnis.

Pati „sklandrausio“ forma turi reikšmę ir simbolinę prasmę. Apvalios formos patiekalai paprastai valgomi žiemą ir per vasaros lygiadienį, kaip simbolinė saulės išraiška. „Sklandrausis“ taip pat tapatinamas su saulės simboliu dėl savo apvalios formos ir dėl viršutinio gelsvai oranžinio morkų sluoksnio. Lygiadienio šventėse „sklandrausis“ įkūnijo kūrybinę saulės energiją.

3.8.   Žemės ūkio produkto ar maisto produkto tradicinės savybės (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 4 dalis):

„Sklandrausis“ gali būti laikomas nacionaliniu Latvijos patiekalu, nes su jo ruošimu ir valgymu susijusios tradicijos siekia gilią praeitį. Tai liudija šio pyrago reikšmė senovės Latvijos sezoniniuose festivaliuose ir šventėse. „Sklandrausio“ gaminimo įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą.

Produktas turi gilią istoriją. Jo pirmtakas buvo paprastas pyragas, padarytas iš neraugintos ruginės tešlos ir iškeptas atviros ugnies žarijose – tai buvo pyragas su įdaru. Tai, kad pyragas buvo su įdaru, liudija jo pavadinimas, sietinas su pyragu atlenktais kraštais (žodžiai „žogs“ arba „sklanda“, reiškiantys tvorą). Šie kraštai apsaugodavo, kad įdaras neįsilietų į liepsną.

Išlikę dokumentų, įrodančių, kad dar Kuržemės kunigaikštystės laikais (nuo XVI iki XVIII a.) „sklandrausio“ įdarui buvo naudojamos stambiai smulkintos morkos. Morkas Latvijoje pradėta auginti XVI a. Vėliau, XVII a. Latvijoje pasirodžius bulvėms, smulkiai supjaustytas (tarkuotas) bulves taip pat imta naudoti kaip „sklandrausių“ ingredientą. Iš pradžių bulves valgė tik kilmingieji žemvaldžiai. XIX a. bulves pradėjo auginti ir ūkius turintys valstiečiai – tada bulvės greitai išpopuliarėjo ir tapo svarbia tautos mitybos raciono dalimi.

Nuorodą į „sklandrausio“ gaminimą Kuržemėje galima rasti J. Heniņo straipsnyje Vārdi, kas nav sastopami Ulmaņa vārdnīcā (Žodžiai, neįtraukti į Ulmanio žodyną), kuris buvo paskelbtas 1914 m. Rigos latvių asociacijos mokslinio komiteto 17 protokole.

Veikaluose, aprašančiuose Kuržemės lyvių tradicinį maistą (Lībieši – 1994 m. paskelbtų straipsnių rinkinys), Linda Dumpe, etnografė ir Latvijos mitybos įpročių tyrėja, aiškina, kad šios rūšies pyragas yra vertas ypatingo dėmesio, nes jis yra labai senoviškas kepinys. Laikoma, kad „sklandrausis“ yra tradicinis pyrago pavadinimas, ir šiais laikais, kai kalbama apie latvių nacionalinę virtuvę, jis yra plačiai pripažįstamas ir naudojamas (N. Masiļūne Latviešu nacionālie ēdieni (Latvijos nacionaliniai patiekalai), 2004 m.). Tai, kad „sklandrausio“ pavadinimas yra tradicinis, patvirtina įvairių autorių darbai, apibūdinantys latvių šventines tradicijas. „Sklandrausis“ yra minimas kaip tipiškas derliaus šventės Jumis patiekalas. Senovės latviai šią šventę šventė per rudens lygiadienį, siekdami pažymėti derliaus nuėmimą (O. T. Auns, Latviešu tautas dzīvesziņa (Socialiniai latvių tautos papročiai), 1993 m.). „Sklandrausis“ taip pat buvo gaminamas ir valgomas per kitas šventes, sietinas su metų laikų apeigomis, pavyzdžiui, Velykomis. Andrejs Štālers (gim. 1866 m.), lyvis iš Kolkos, prisiminė, kad įvairūs skanėstai, įskaitant „sklandrausio“ gabalėlius, buvo dalijami po tradicinių velykinio giedojimo apeigų (V.M. Šuvcāne Lībiešu folklora (Lyvių folkloras), 2003 m.). Smulkiai atpasakodamas apie Alsungą išlaikytas tradicijas XX a. pradžioje, Pēteris Upenieks prisiminė, kad „sklandrausis“ buvo kepamas Kalėdų laikotarpiu (Balandnieki, 2005 m.).

„Sklandrausio“ receptas įtrauktas beveik į kiekvieną receptų knygą, kurioje apibūdinamos latvių duonos kepimo tradicijos: pavyzdžiui, duonos ekspertės Zigrīdos Liepiņos leidinyje Daudzveidīgā maizīte (Įvairios duonos formos), išleistame 1993 m. Etnografės Indros Čeksterės 2004 m. paskelbtame tyrime Mūsu maize (Kasdienė mūsų duona), paskelbtame 2004 m., teigiama, kad Livonijos namų šeimininkės, norėdamos pagaminti tikrai skanų „sklandrausį“, įdarui deda per pusę mažiau bulvių, nei buvo dėta morkų, morkų įdarą gerokai pasaldindamos. Galiausiai, „sklandrausis“ užpilamas iš grietinės, cukraus ir kiaušinio išplaktu užpilu ir apibarstomas kmynais.

Apie „sklandrausio“ gaminimą 2000 m. paskelbtame leidinyje Kurzeme aizgājušos laikos (Kuržemė senovėje) rašo ir filologas, istorikas ir folkloro žinovas Kārlis Draviņšas. Apibūdindamas XX a. pradžios duonos kepimo tradicijas Kuržemėje, jis primena, kad „sklandrausis“ irgi buvo kepamas su įdaru tešloje atriestais galais. Įdaras buvo daromas iš virtų ir sutrintų bulvių ir tarkuotų morkų.

L. Dumpės knygoje Latviešu tautas ēdieni (Tradicinė latvių virtuvė), išleistoje 2009 m., kurioje sudėta įvairių etnografinių ekspedicijų medžiaga, yra Elzos Rozenfeldės (gim. 1919 m.) iš Melnsilso papasakotas „sklandrausio“ receptas: „Jiems pagaminti reikėjo daug pastangų ir produktų. Jie buvo daromi iš ruginių miltų. Jie buvo dideli, nes būdavo kepami krosnyje. Jų kraštai buvo atriesti į viršų. Kepama tešla kietėdavo.“ Įdarui ji naudodavo bulvių ir morkų masę, prireikus, įmaišydama į ją grietinės, cukraus, kiaušinių, riebalų ir šiek tiek miltų ar manų kruopų, o papildomam skoniui suteikti įberdavo kmynų ir cinamono.

Nors „sklandrausį“ kepė kiekviena namų šeimininkė pagal savo išmonę ir iš namuose turimų produktų, remiantis tyrimais ir žodiniais pasakojimais, ruošiant „sklandrausį“ tradiciniu būdu naudojama nerauginta ruginių miltų tešla, iš kurios iškočiojamas arba išspaudžiamas apvalus pagrindas, o jo kraštai atlenkiami į viršų. Įdarui naudojama bulvių ir morkų masė, į kurią kepėjas gali savo nuožiūra pridėti papildomų ingredientų, pavyzdžiui, sviesto, grietinės, cukraus, kiaušinių, manų kruopų.

Su „sklandrausio“ ruošimu siejamos tradicijos išliko iki šių dienų. Kepiniai dažniausiai kepami Kuržemės gyventojų namuose. „Sklandrausis“ išpopuliarėjo todėl, kad jis buvo vienas iš daugelio turistams siūlomų produktų. Ūkiuose ar „sklandrausio“ gaminimo vietose besilankantiems svečiams suteikiama galimybė pamatyti, kaip šis pyragas gaminamas, ir duodama jo paragauti.

3.9.   Būtini reikalavimai ir procedūros, taikomos tikrinant produkto specifines savybes (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 4 straipsnis):

„Sklandrausis“ turi atitikti būtinus specifikacijoje nurodytus reikalavimus ir pasižymėti atitinkamomis šiam produktui būdingomis savybėmis. Tikrinant vertinamos produkto organoleptinės savybės, taip pat skonis. „Sklandrausiui“ taikomi šie būtiniausi reikalavimai:

1)	„sklandrausis“ ruošiamas pagal 3.6 punkte nurodytą gamybos būdą, naudojant nurodytus ingredientus;

2)

pagaminto produkto savybės: — forma ir dydis: apvalus 8–14 cm skersmens ir 1,5–2,5 cm storio pyragas, — spalva ir išvaizda: pyrago viršus yra gelsvai oranžinės spalvos, tešlos pagrindas – pilkšvokas, o prapjovus matosi pilkšvai gelsvos spalvos bulvių įdaro sluoksnis, — sluoksniuota struktūra: paruošto produkto sluoksnių eiliškumas turi būti toks: tešlos pagrindas su bulvių ir morkų įdaru, — konsistencija: tešlinis pagrindas turi būti tvirtas ir gerai iškepęs; įdaras – poringas, — skonis: pyragas yra saldus, jo skonis gali būti nuo saldoko iki gerokai saldaus. Nors pagrindas palieka burnoje neabejotiną duonos skonį, morkų skonis dominuoja.

„Sklandrausių“ gamintojo pagaminamas ir parduodamas kiekis turi būti nurodytas atitinkamame registre.

Reikalaujama, kad gamintojai užpildytų ir pateiktų tikrintojui dokumentus, reikalingus produkto sudėčiai nustatyti.

Specifikacijos laikymąsi, nurodytų ingredientų naudojimą, paruošimo procesą ir paruošto produkto išvaizdą ir organoleptines savybes tikrina atskiri gamintojai ir (arba) gamintojų asociacijos, o kartą metuose – ir kontrolės įstaiga.

4.   Institucijos arba įstaigos, tikrinančios, ar laikomasi produkto specifikacijos reikalavimų:

4.1.   Pavadinimas ir adresas:

Pavadinimas:	Pārtikas un veterinārais dienests
Adresas:	Peldu iela 30 Rīga, LV-1050 LATVIJA
Tel.	+371 67095230
Faks.	—
El. paštas:	pvd@pvd.gov.lv

☒ Valstybės įstaiga

 Privati įstaiga

4.2.   Specifinės valdžios institucijos arba įstaigos užduotys:

Pirmiau nurodyta kontrolės valdžios institucija turi prižiūrėti, ar yra laikomasi visų specifikacijoje nurodytų pagrindinių reikalavimų.

---

(1)  OL L 93, 2006 3 31, p. 12.

---