Įžanga

ES ekonomika toliau stengiasi įveikti finansų krizės nulemtos korekcijos padarinius. Prieš prasidedant vasarai euro zonoje tebetvyrojo finansinė įtampa, o sulėtėjus pasaulinei ekonomikai sumažėjo potencialus eksporto poveikis atsigavimui. Taigi, trumpalaikės ES ekonomikos perspektyvos tebėra menkos, tačiau prognozuojama, kad 2013 m. ekonomika palaipsniui pradės augti, o 2014 m. augimas dar sustiprės. Dėl tokių perspektyvų daugeliui ES valstybių narių vis sunkiau vykdyti būtiną koregavimą. Visų pirma menkos augimo perspektyvos stabdo investicijas, darbo vietų kūrimą ir spartina darbo vietų naikinimą, kadangi dabar sumažėjo galimybės taikyti lanksčius darbo modelius.

ES ekonomikai vis dar kyla labai didelių problemų. Antai kelių valstybių narių ekonomikoje toliau mažinamas didelis privačiojo ir viešojo sektoriaus įsiskolinimas. Mažinant įsiskolinimą mažinamas susidaręs finansinis disbalansas, susijęs su ankstesnėmis kreditais finansuotomis netvariomis išlaidomis, kurias kai kuriais atvejais paskatino turto kainų burbulas privačiajame sektoriuje, o kai kuriais – nepakankamas fiskalinis griežtumas viešajame sektoriuje. Dabar tai atsiliepia augimui, kadangi išlaidos mažinamos, o pajamos skiriamos skolai grąžinti.

Požymiai, kad daroma pažanga koreguojant ES šalių ekonomiką, yra teigiamas dalykas. Pasibaigus vasarai, padėtis finansų rinkoje pasitaisė dėl stabiliai įgyvendinamos reformų darbotvarkės, be kita ko, dėl teigiamų ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) struktūros pokyčių, taip pat dėl svarbių euro zonoje, įskaitant ECB, priimtų politikos sprendimų. Svarbios reformų priemonės pažeidžiamose valstybėse narėse taip pat duoda rezultatų: sumažėjo tiek privačiojo, tiek viešojo sektoriaus įsiskolinimo lygis, didėja didelių konkurencingumo trūkumų turinčių šalių konkurencingumas ir taip sudaromos sąlygos toliau vykdyti koregavimą. Dėl eksporto vis labiau taisosi dideli einamųjų sąskaitų deficitai ir tai leidžia manyti, kad korekcija yra ilgalaikio pobūdžio. Dideli ES šalių augimo skirtumai, be kita ko, rodo, kad koregavimas vyksta: laikinas silpnas arba neigiamas augimas dažnai yra neatsiejamas nuo esminio koregavimo, tačiau toks koregavimas sudaro sąlygas tvaresniam augimui ir konvergencijai, kurių rezultatai turėtų būti matomi jau 2014 m.

Įsiskolinimo mažinimo ir koregavimo procesas yra neišvengiamas, o pagrindinė politikos formuotojų užduotis – jį valdyti ir sušvelninti susijusius ekonominius bei socialinius padarinius.

Fiskalinis koregavimas turi būti tęsiamas pagal diferencijuotą augimui palankią konsolidavimo strategiją, atsižvelgiant į aukštą skolos lygį ir ilgalaikius su viešaisiais finansais susijusius uždavinius. Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu fiskalinis konsolidavimas gali turėti neigiamą poveikį augimui, todėl jis turėtų būti vykdomas taip, kad skatintų augimą, tai yra:

– konsolidavimo tempas skirtingose šalyse turi būti skirtingas atsižvelgiant į jų fiskalines galimybes išlaikyti tinkamą galimo neigiamo poveikio augimui ir skolos tvarumui kylančios grėsmės pusiausvyrą. Stabilumo ir augimo paktas ir jame struktūrinio biudžeto balansui skirtas svarbiausias vaidmuo yra tinkamas pagrindas, kuriuo reikia vadovautis vykdant koregavimą skirtingu tempu;

– konsolidavimo priemonėmis daugiausia dėmesio skiriant išlaidoms, reikia parengti bendrą augimui palankių pajamų ir išlaidų priemonių rinkinį, kuriame, atsižvelgiant į fiskalines galimybes, būtų numatytos tikslinės priemonės pagrindiniams augimo veiksniams apsaugoti, kartu užtikrinant išlaidų veiksmingumą.

Be to, konsolidavimo priemones įtvirtinus patikimoje vidutinės trukmės laikotarpio fiskalinėje programoje ir derinant su reformomis, kuriomis sprendžiamos dėl visuomenės senėjimo kylančios ilgalaikio tvarumo problemos, sustiprinamas konsolidavimo patikimumas ir teigiamas poveikis.

Kad būtų tinkamai sumažintas privačiojo sektoriaus įsiskolinimas, reikia užtikrinti atsparų ir veiksmingą finansų sektorių. Todėl reikia tęsti finansinę pertvarką ir restruktūrizavimą, visų pirma bankų sektoriaus, atsižvelgiant į jo svarbų vaidmenį ES ekonomikoje, tačiau reikia skatinti naudotis ir naujais finansavimo šaltiniais. Siekiant atgauti pasitikėjimą bankų sektoriaus stabilumu ir skatinti tvarius kapitalo srautus našiai veiklai, būtinos nuoseklios ir veiksmingos mikro ir makrolygio rizikos ribojimo politikos priemonės.

Siekiant palengvinti koregavimą ir pagerinti pagrindines augimo sąlygas, būtinos struktūrinės reformos. Konkurencingumą, darbo užmokesčio ir kainų lankstumą didinančios struktūrinės reformos yra pagrindinis veiksnys gerinant gebėjimą prisitaikyti ir skatinant išteklių perkėlimą iš nykstančių sričių į augančius sektorius. Būtina vykdyti reformas, kuriomis skatinama kurti darbo vietas, investuoti į inovacijas, gebėjimų ugdymą ir įtraukų augimą, kad būtų pašalinta histerezės rizika ir sumažintas neigiamas krizės poveikis socialinėms sąlygoms. Siekiant užtikrinti tvarų augimą, svarbu, kad koregavimo našta visuomenėje būtų paskirstyta teisingai. Tačiau galiausiai, kad būtų atkurtas augimas, būtinos nuoseklios tiek makrofinansinės, tiek struktūrinės politikos priemonės. Todėl visais šiais lygmenimis reikia imtis ryžtingų politikos priemonių, kad būtų sukurta atsvara neigiamai dinamikai ir ilgam pataisyta ekonominė padėtis.

Dėl stipresnių finansinių ir ekonominių tarpusavio sąsajų ir jų nulemto šalutinio poveikio euros zonos šalių padėtis ypatinga.

Privataus kapitalo srautų kryptis euro zonoje staigiai pasikeitė: dabar kapitalas palieka pažeidžiamas šalis. Dėl to atsiradęs išorės finansavimo trūkumas buvo pašalintas viešojo sektoriaus suteiktomis likvidumo priemonėmis, kurios užkirto kelią nevaldomam koregavimui. Tačiau dėl didėjančio tendencingumo savo šalies atžvilgiu finansavimo sąlygos tiek viešajame, tiek privačiajame euro zonos šalių sektoriuose vis labiau skiriasi. Todėl pažeidžiamose euro zonos valstybėse narėse taikomos labai griežtos politikos priemonės, kadangi griežtos finansavimo sąlygos papildo būtiną fiskalinį konsolidavimą. Tai trukdo koregavimo procesui, dar labiau didina ekonominių rezultatų skirtumus tarp euro zonos šalių ir silpnina visos bendros valiutos zonos stabilumą.

Pagrindinis euro zonos prioritetas – tęsti struktūrinę reformą ir panaikinti finansinį susiskaidymą, pagerinti finansavimo sąlygas pažeidžiamose šalyse, skatinti kapitalo įplaukas bei veiksmingą jo paskirstymą ir taip remti koregavimą. To būtinai reikia, kad būtų užtikrintas augimas ir koregavimas. Be to, dėl būtinybės sumažinti makroekonominį disbalansą, perteklių ir deficitą turinčių šalių viešojo sektoriaus įsiskolinimą reikia mažinti skirtingu tempu. Galiausiai, atsižvelgiant į bendrą pinigų politiką, darbo užmokesčio ir kainų lankstumą didinančių bei koregavimą palengvinančių struktūrinių reformų vaidmuo euro zonoje dar svarbesnis.

Siekiant išspręsti kylančius uždavinius, labai svarbu ryžtingai tęsti reformas. 2012 m. spalio 8 d. pradėjo veikti Europos stabilumo mechanizmas, o 2012 m. rugsėjo mėn. ECB nusprendė pradėti vykdyti atvirus piniginius sandorius. Tai svarbios priemonės sprendžiant neatidėliotinos svarbos uždavinį – stabilizuoti finansinę padėtį ir atgauti pasitikėjimą. Ekonomikos restruktūrizavimo ir balanso atkūrimo rezultatai bus matomi tik vidutinės trukmės laikotarpiu, kadangi paprastai reikia laiko, kol pasireiškia visas struktūrinių reformų poveikis. Galiausiai, tikros EPS vizija plėtojama kaip ilgalaikis tikslas, kurio siekiant jau imamasi konkrečių veiksmų reformų pagreičiui išlaikyti. Todėl įtampa finansų rinkose pastaruoju metu kiek atslūgo, tačiau rinkos tebėra nestabilios ir tapo priklausomos nuo tęsiamos palaikomosios politikos. Taigi, jeigu reformos bent kiek sustos, įtampa vėl galėtų iš karto išaugti ir pasiekti rezultatai būtų prarasti.

1.           Augimui palankus fiskalinis konsolidavimas

Patikimi ir tvarūs viešieji finansai – esminė makroekonominio stabilumo, taigi ir augimo, sąlyga. Tai ypač svarbu euro zonai, kur vykdant bendrą pinigų politiką negalima atsižvelgti į konkrečių šalių aplinkybes, o nacionaliniai biudžetai turi vėl įgyti gebėjimą atlikti stabilizavimo funkciją sukrėtimų vienoje konkrečioje šalyje atveju. Kita vertus, kaip paaiškėjo per dabartinę finansų krizę, netvarios fiskalinės politikos šalutinis poveikis euro zonos valstybėse narėse pasireiškia daug stipriau, daugiausia per finansavimo šaltinius. Todėl reikia užtikrinti didesnę atsakomybę už biudžeto pokyčius nacionaliniu lygmeniu. Tai įtvirtinta Sutartyse ir Stabilumo ir augimo pakte (SAP) numatyto taisyklėmis grindžiamo fiskalinio valdymo principais. Šių taisyklių paisymas – sklandų EPS veikimą lemiantis esminis veiksnys.

Fiskalinis konsolidavimas daro neigiamą poveikį augimui trumpuoju laikotarpiu, nes fiskalinėmis taupymo priemonėmis mažinamos bendros išlaidos, tačiau vidutinės trukmės laikotarpiu jo nauda didėja. Finansinių krizių metu fiskalinės politikos poveikis augimui gali būti didesnis nei paprastai, nes manoma, jog vadinamieji fiskaliniai daugikliai yra didesni nei įprastomis ekonominėmis sąlygomis[1]. Dėl to trumpuoju laikotarpiu taip pat gali pasireikšti neigiamas konsolidavimo poveikis skolos ir BVP santykiui, jeigu pradiniai skolos santykio rodikliai, taigi ir poreikis vykdyti konsolidavimą, yra aukšti.

Vis dėlto kai kuriose valstybėse narėse nėra perspektyvios konsolidavimo alternatyvos, kadangi nevykdant konsolidavimo neigiami padariniai galėtų būti dar didesni. Esant aukštam skolos lygiui ir jam kylant, būtina panagrinėti skolos tvarumą – jis aktualus vidutinės trukmės laikotarpiu. Komisijos analizė[2] rodo, kad tik pagal gana neįtikimas prielaidas (labai aukštas rinkų neįžvalgumo laipsnis, labai neįprastas rizikos priedų atoveikis) konsolidavimo poveikis skolai vidutinės trukmės laikotarpiu būtų neigiamas. Be to, siekiant išvengti neigiamo poveikio skolai, svarbu sudaryti sąlygas nuolatiniam konsolidavimui ir sukelti lūkesčius, kad jis vyks, nes tikimybė, kad konsolidavimas nutrūks, gali panaikinti galimą teigiamą konsolidavimo poveikį rizikos priedams. Kita vertus, vertinant konsolidavimo išlaidas, be kita ko, trumpuoju laikotarpiu, mažiau galimybių patekti į rinką turinčiose valstybėse narėse, atsižvelgiama į numatytą alternatyvų scenarijų. Iškilus grėsmei fiskaliniam tvarumui ir nevykdant konsolidavimo gali padidėti rizikos priedai arba gali būti prarasta bet kokia galimybė patekti į rinką, o tai gali nulemti daug didesnio masto koregavimą, kurio padariniai augimui būtų daug blogesni nei vykdant konsolidavimą ir didinant fiskalinį tvarumą.

Nors kai kurios ES šalys turi daugiau veikimo galimybių, lėtėjančio fiskalinio konsolidavimo keliamą riziką reikėtų atidžiai įvertinti. Kai kurių ES valstybių narių valdžios sektoriaus skolos palūkanų normos šiuo metu kaip niekada mažos, todėl, atrodo, jos galėtų skolintis daugiau nerizikuodamos, kad tai sukels netvarius pokyčius. Vis dėlto ir šių šalių skola yra pasiekusi taikos metais neregėtą lygį. Be to, projektuojama, kad dėl visuomenės senėjimo ir kai kuriais atvejais dėl menkų augimo perspektyvų beveik visų šių šalių viešosios išlaidos didės. Todėl negalima atmesti prielaidos, kad, susilpninus įsipareigojimą vykdyti tvarią fiskalinę politiką, nepasikeis nuotaikos rinkoje. Tai rimtai atsilieptų ne tik atitinkamoms šalims, bet ir visos euro zonos krizių valdymo gebėjimui, kuris grindžiamas šių šalių kreditingumu.

1 diagrama. ES valstybių narių valdžios sektoriaus skola ir deficitas (2012 m. prognozė, proc. BVP)

Šaltinis: Komisijos tarnybos, 2012 m. rudens Europos ekonominės prognozės

ES kyla didelių su viešaisiais finansais susijusių uždavinių, turi būti atkurtas nuolatinis fiskalinis stabilumas (1 diagrama). Uždaviniai yra susiję su būtinybe mažinti aukštą skolos lygį, kai augimo perspektyvos yra menkos, kyla ilgalaikis spaudimas išlaidoms, o mokesčių našta jau yra santykinai didelė. Taigi toliau reikia laikytis bendro principo, kad fiskalinis konsolidavimas turi būti palankus augimui. Pasitvirtino, kad ankstesnėje metinėje augimo apžvalgoje Komisijos remta strategija buvo sėkminga, net jeigu ir nebuvo galima išvengti trumpalaikių neigiamų padarinių, kaip minėta pirmiau, o visa jos nauda išaiškės tik vidutinės trukmės laikotarpiu.

Konsolidavimo poveikį augimui gali nulemti jo struktūra. Be to, kad būtų užtikrintas nuolatinis konsolidavimo pobūdis ir pagerinti fiskalinio tvarumo lūkesčiai, konsolidavimas turėtų būti derinamas su reformomis, kuriomis stiprinamas ilgalaikis viešųjų finansų tvarumas ir kurios paremtos tvirta institucine sistema.

Konsolidavimo tempas

Konsolidavimo tempas skirtingose šalyse turėtų būti skirtingas, atsižvelgiant į jų fiskalines galimybes. Visų pirma, atsižvelgiant į nuolatinį spaudimą didelę skolą turinčioms valstybėms narėms, šalys, kurios prarado galimybę patekti į finansų rinkas arba kurios patiria labai didelį rinkos spaudimą, privalo toliau vykdyti sutartus fiskalinius įsipareigojimus. Kitos valstybės narės turėtų toliau laikytis savo įsipareigojimų pagal SAP, kuriame automatines stabilizavimo priemones leidžiama įgyvendinti pagal sutartą struktūrinio fiskalinio koregavimo planą, kartu užtikrinant ilgalaikį viešųjų finansų stabilumą.

Stabilumo ir augimo pakte numatytas lankstus ir veiksmingas pagrindas, kuriuo reikia vadovautis konsolidavimą vykdant skirtingu tempu. SAP taisyklės suteikia galimybę konsolidavimo tempą pritaikyti prie konkrečių valstybių narių sąlygų. Skaidrumo sumetimais ir siekiant įtvirtinti biudžeto politiką, Stabilumo ir augimo pakte šalims nustatyti nominalieji tikslai. Tačiau Tarybos rekomendacijose, be kita ko, nurodytos būtinos struktūrinės priemonės, kurios turėtų apimti pagrindinę biudžeto būklę neatsižvelgiant į ciklišką poveikį ir vienkartines priemones. Jeigu šalis sutartas struktūrines priemones įgyvendino, tačiau savo tikslų nepasiekia tik dėl prastesnių, nei tikėtasi, augimo rezultatų, gali būti pratęstas perviršiniam deficitui panaikinti nustatytas terminas. Praeityje šia galimybe buvo pasinaudota keletą kartų, antai neseniai šis terminas buvo pratęstas Ispanijai ir Portugalijai.

Konsolidavimo struktūra

Nors pirmenybė turėtų būti teikiama į išlaidas orientuotam konsolidavimui, reikėtų rinktis bendrą veiksmingų augimui palankių pajamų ir išlaidų priemonių derinį. Praeityje vykdyto konsolidavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad išlaidomis grindžiamas konsolidavimas dažniausiai būna sėkmingas. Be to, atsižvelgiant į santykinai didelę mokesčių naštą ES, dar labiau padidinus mokesčius galėtų būti neigiamai paveiktas augimas ateityje, todėl tai daryti reikėtų atsargiai. Apskritai siekiant apriboti trumpalaikį neigiamą poveikį augimui, konsolidavimo priemones turėtų sudaryti tinkamas į išlaidas ir į pajamas orientuotų augimui palankių priemonių derinys.

Išlaidų veiksmingumui ir viešųjų finansų kokybei apskritai skiriama vis didesnė reikšmė, atsižvelgiant į su viešaisiais finansais susijusius ilgalaikius uždavinius. Atsižvelgiant į neįprastai aukštus skolos lygius ir ilgalaikį visuomenės senėjimo poveikį, spaudimas viešosioms išlaidoms greičiausiai išliks ir baigus dabartinį fiskalinį koregavimą. Todėl siekiant užtikrinti ir tvarius viešuosius finansus, ir patenkinamo lygio viešąsias paslaugas, darosi vis svarbiau peržiūrėti išlaidų veiksmingumą. Tarptautinė geriausia praktika patvirtina, kad daugelis ES šalių turi daug galimybių sutaupyti viešuosius išteklius nekeisdamos paslaugų lygio.

Kad būtų padidintas viešųjų išlaidų veiksmingumas, gali prireikti įgyvendinti valdžios sektoriaus reformas ir taikyti geriausią praktiką sudarant į rezultatus orientuotą biudžetą. Viešojo administravimo reformų, kurios pradedamos po išlaidų peržiūros, ir į rezultatus orientuoto biudžeto sudarymo tikslai ir įgyvendinimo laikas yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Sudarant į rezultatus orientuotą biudžetą laikomasi holistinio požiūrio ir reikia ilgalaikės vizijos, kaip jis bus pradėtas taikyti ir kokie bus rezultatai, o vykdant viešojo administravimo reformas galima greitai gauti svarbių rezultatų, susijusių su viešųjų išlaidų veiksmingumu ir taupymu, jeigu jos parengtos atlikus griežtą išlaidų peržiūrą ir yra įtrauktos į ilgesnio laikotarpio strategijas. Viešojo administravimo reformomis galėtų būti siekiama sutaupyti tose srityse, kurių rodikliai, įskaitant palyginimus tarpvalstybiniu mastu ir šalies viduje, leidžia daryti prielaidą, kad būtent jose yra daugiausia galimybių sutaupyti (žr. 3 skirsnį). Kitomis su išlaidų veiksmingumu tiesiogiai susijusiomis priemonėmis gali būti atsižvelgiama į įvairius skirtingų išlaidų sričių socialinius ir ekonominius tikslus, pavyzdžiui, į tokias paskirstymo problemas, kaip geresnis socialinių pervedimų, valstybės pagalbos ar kitų subsidijų modelis ir paskirtis, į našiausių viešųjų investicijų projektų nustatymą ar veiksmingesnį viešųjų prekių tiekimą ir paslaugų teikimą. Vis dėlto, kad ir kokia viešųjų išlaidų veiksmingumo didinimo priemonė būtų pasirinkta, turi būti užtikrintas veiklos valdymas visais viešojo administravimo lygmenimis.

Nereikėtų taupyti išlaidų tų dalykų, kurie daro teigiamą poveikį augimui ir augimo potencialui. Jeigu numatoma mažinti išlaidas, jos turėtų būti minimaliai mažinamos su žmogiškojo kapitalo plėtra ir technologine pažanga susijusiose srityse. Situacija yra kiek mažiau aiški dėl viešųjų investicijų į nekilnojamąjį turtą. Tokiomis investicijomis augimo potencialas didinamas, tik jeigu naująja infrastruktūra paskatinamos privačiosios investicijos, tai pasakytina pirmiausia apie investicijas į transporto, ryšių ir tam tikras komunalines paslaugas. Antra, viešosios investicijos į nekilnojamąjį turtą naudingos tik iki tam tikro lygio, todėl pakankamai išvystytą infrastruktūrą turinčiose valstybėse narėse dėmesys turėtų būti  skiriamas veikiau priežiūrai ir galbūt atnaujinimui.

Vertinant biudžeto pajamas galima teigti, kad, nepaisant pastarojo meto reformų, daugeliui valstybių narių tebekyla didelių su mokesčių politika susijusių uždavinių. Konsoliduodamos savo viešuosius finansus ir užtikrindamos tvarumą, kai kurios ES valstybės narės galėtų taikyti, nors ir skirtingu mastu, pajamų priemones. Tačiau tokiomis priemonėmis turi būti siekiama pagerinti mokesčių sistemų veiksmingumą, kartu užtikrinant teisingą konsolidavimo naštos paskirstymą visoje visuomenėje. Papildomas pajamas reikėtų rinkti ne didinant ar įvedant naujus mokesčius, bet veikiau išplečiant apmokestinimo bazes. Tam gali prireikti nuodugniai peržiūrėti mokesčių išlaidas ir kitas gyventojų pajamų ir įmonių pelno apmokestinimo spragas, kartu apribojant sumažintų PVM tarifų ar lengvatų taikymo sritį arba padidinant sumažintus tarifus, kad jie labiau priartėtų prie standartinio tarifo. Be to, siekiant padidinti pajamas ir veiksmingai prisidėti įgyvendinant kitų sričių viešąją politiką (pvz., sveikatos ir aplinkos politiką), galėtų būti peržiūrėtos akcizų lengvatos.

Geresnis mokesčių valdymas, be kita ko, galėtų naudingai papildyti pajamų surinkimo priemones. Panašu, kad pritaikius kai kurias mokesčių slėpimo problemai spręsti skirtas priemones, kaip antai prievolę atskleisti banko paslaptį, per trumpą laiką surinkta nemažai papildomų mokestinių pajamų. Vis dėlto pajamas, gautas pagerinus mokesčių valdymą, iš anksto dažnai yra sunku įvertinti, todėl vykdant atsargią fiskalinę politiką jų reikšmės nereikėtų pervertinti, ypač trumpuoju laikotarpiu. Mokestinių prievolių laikymąsi galima gerinti įvairiais būdais, pavyzdžiui, mažinant šešėlinę ekonomiką, kovojant su galimu sukčiavimu PVM ir jo slėpimu arba didinant mokesčių administratorių veiksmingumą. Mokesčių administravimo gerinimas – daugelio valstybių narių uždavinys joms stengiantis surinkti papildomų pajamų, sumažinti dideles grynųjų surinktų pajamų sąnaudas ir palengvinti sunkią mažosioms ir vidutinėms įmonėms tenkančią administracinę naštą.

Siekiant padidinti Europos šalių ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo potencialą, galėtų būti apsvarstyta galimybė vykdyti pajamų atžvilgiu neutralias reformas. Tai ypač aktualu valstybėms narėms, kurios turi galimybių ir kurioms reikia perorientuoti apmokestinimą pereinant nuo su darbo santykiais susijusių mokesčių prie mažesnį iškraipomąjį poveikį turinčių mokesčių (vartojimo mokesčių, periodinių turto mokesčių, aplinkos mokesčių). Kai didelę mokesčių struktūros dalį sudaro tiesioginiai mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos, o nedidelę dalį – netiesioginiai mokesčiai, tai gali reikšti, kad yra galimybių perorientuoti apmokestinimą. Vykdant pajamų atžvilgiu neutralią reformą, be kita ko, galėtų būti mažinami dideli įmonių pelno mokesčiai.

Rengiant konsolidavimo ir mokesčių reformų strategiją reikėtų atsižvelgti į kitus su specialių mokesčių paskirtimi susijusius klausimus. Pirma, įmonių pelno mokesčiai dažniausiai skatina finansavimą ne nuosavu turtu, bet paskolomis. Antra, būsto apmokestinimas per daug paremtas sandorių mokesčiais, o ne mažiau žalingais periodiniais nekilnojamojo turto mokesčiais, o galimybė iš mokesčių atskaityti hipotekos paskolų palūkanas skatina skolintis ir lemia pernelyg didelio investavimo į būstą riziką. Galiausiai, siekiant sutartų aplinkos politikos tikslų, svarbus vaidmuo galėtų tekti aplinkos mokesčiams, kurie ilgainiui turėtų suteikti tinkamų paskatų mažinti žalingus išmetalus, visų pirma šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Mokesčių reformomis turės būti atsižvelgiama ir į ekonominį našumą, ir į socialinį teisingumą pagal kolektyvinius prioritetus, o jas rengiant – į paskirstymo poveikį.

Ilgalaikio tvarumo užtikrinimas

Poreikį vykdyti konsolidavimą sustiprina visuomenės senėjimo keliami su viešaisiais finansais susiję uždaviniai. 2012 m. fiskalinio tvarumo ataskaitoje[3] nurodyta, kad dėl pastarojo meto fiskalinio konsolidavimo veiksmų ir reformų pažangos, dėl kurios beveik stabilizuotos su visuomenės senėjimu susijusios išlaidos, skola ES išliks stabili iki 2020 m. Tačiau nuo 2021 m. su visuomenės senėjimu susijusių išlaidų našta taps labiau juntama, ES skola vėl pradės augti ir iki 2030 m. pasieks maždaug 90 proc. BVP. Šių pokyčių dinamiką galima pakeisti tik tvariomis valstybių narių pastangomis. Jeigu struktūrinio balanso rodiklis gerėtų 0,5 proc. BVP per metus, kol būtų pasiektas ir ilgainiui išlaikytas vidutinės trukmės laikotarpio tikslas, kaip numatyta SAP, skolos lygis iki 2030 m. pasiektų maždaug 60 proc.

Nors kai kurios šalys jau sprendžia su visuomenės senėjimu susijusio spaudimo išlaidoms problemą, neužtenka vien įgyvendinti dabartinius planus – reikia nuveikti daugiau. Praėjusį dešimtmetį daugelyje valstybių narių jau imtasi nemažai pastangų reformuoti pensijų sistemas ir jų teigiamas poveikis biudžetui akivaizdus. Vis dėlto viešosios išlaidos pensijoms visos ES lygmeniu[4] ilgainiui veikiausiai dar didės (+1,5 p. p. BVP iki 2060 m.). Todėl reikia dėti daugiau pastangų reformuoti pensijų sistemas, visų pirma šalyse, kuriose projektuojamas daug didesnis nei ES vidurkis išlaidų pensijoms didėjimas ir kuriose reformų procesas praktiškai dar neprasidėjo. 2012 m. daugumai valstybių narių rekomenduota 2012 m. pritaikyti pensijų politiką. Nors kai kuriose šalyse padaryta nemenka pažanga, be kita ko, sumažintos galimybės anksčiau išeiti į pensiją ir suvienodintas vyrų ir moterų pensinis amžius, kitose valstybėse narėse reformų darbotvarkę įgyvendinti reikia arba aktyviau, arba sparčiau.

Pensinį amžių susiejus su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, būtų lengviau užtikrinti darbo stažo ir buvimo pensijoje metų pusiausvyrą. Kad būtų išvengta pasikartojančių sunkių derybų, būtų geriau, jeigu sąsaja būtų nustatoma pagal automatines taisykles. Šia priemone vienu metu veiksmingai mažinama ilgaamžiškumo rizika ir sprendžiamos tvarumo ir tinkamumo problemos: suteikiama paskatų ilgiau dirbti ir sukaupti daugiau teisių į pensiją. Norint veiksmingai prisidėti didinant faktinį pensinį amžių, reikia, kad pensijų sistemų reformos būtų grindžiamos politikos priemonėmis, kuriomis suteikiama įsidarbinimo galimybių vyresnio amžiaus darbuotojams, remiamas aktyvus ir sveikas senėjimas ir kurios būtų papildytos mokesčių ir pašalpų politikos priemonėmis, skatinančiomis dirbti ilgiau ir suteikiančiomis mokymosi visą gyvenimą galimybių.

2 diagrama. Biudžeto pokyčiai euro zonoje

Šaltinis: Komisijos tarnybos

Valstybės narės parodė ryžtą tęsti fiskalinį konsolidavimą ir smarkiai sumažino deficitą. Pagal 2012 m. Komisijos rudens prognozę tikimasi, kad 2012 m. vidutinis valdžios sektoriaus deficitas ES sumažės 0,8 p. p. ir pasieks 3,6 proc. BVP. Euro zonos atveju prognozuojama iš esmės panašiai, kad deficitas sumažės iki 3,3 proc. BVP. Tikimasi, kad 2013 m. tęsiant fiskalinį konsolidavimą valdžios sektoriaus deficitas euro zonoje pirmą kartą nuo 2008 m. nukris žemiau 3 proc. BVP ribos (žr. 2 diagramą). Vertinant konsolidavimo struktūrą, galima teigti, kad daugumoje valstybių narių apskritai konsolidavimo priemonės yra palankios augimui ir jomis iš esmės užtikrinta pajamų ir išlaidų pusiausvyra. 2007–2012 m. daugiausia mažintos šių sričių išlaidos: investicijų išlaidos, tarpinis vartojimas ir viešojo sektoriaus darbo užmokesčiai. Kartu apskritai padidėjo socialinių pervedimų dalis, visų pirma labiau nuo ekonomikos krizės nukentėjusiose šalyse.

Paaiškėjo, kad struktūrinis fiskalinis konsolidavimas buvo dar stipresnis nei nominalusis. Prognozuojama, kad 2012 m. struktūrinis koregavimas tiek ES, tiek euro zonoje viršys 1 p. p. Kad pasiektų šį rezultatą, valstybės narės apskritai laikėsi savo nominaliųjų tikslų ir atsižvelgdamos į blogėjančias makroekonomines aplinkybes visus metus taikė taisomąsias priemones. Tikimasi, kad 2013 m. konsolidavimo plano bus laikomasi stabiliai, kadangi valstybėms narėms reikia arba įgyvendinti fiskalines priemones, kurios būtinos pagal perviršinio deficito procedūrą (PDP), arba vis dar artėti prie vidutinės trukmės laikotarpio tikslų. Tikimasi, kad dėl to 2013 m. struktūrinis deficitas sumažės daugiau nei 0,5 p. p.

Fiskalinis valdymas ir biudžeto valdymo institucijos

Tvirtos nacionalinės biudžeto sistemos yra patikimo fiskalinių sprendimų priėmimo pagrindas. Pagal Sutartis galutinius sprendimus dėl biudžeto priima nacionalinės valdžios institucijos. Todėl labai svarbu, kad valstybės narės nacionaliniu lygmeniu imtųsi veiksmų ir padidintų savo įsipareigojimų vykdyti atsargią fiskalinę politiką nuspėjamumą ir patikimumą. Direktyva dėl nacionalinių biudžeto sistemų ir Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje (SSKV) itin pagerina nacionalines fiskalines sistemas. Tinkamai perkėlus direktyvą iki 2013 m. pabaigos, visose ES valstybėse narėse turėtų būti užtikrintos atsparios biudžeto sistemos, taip pat išsamūs laiku pateikiami statistiniai duomenys, planavimas vidutinės trukmės laikotarpiu, pasitikėjimas realiomis prognozėmis ir nacionalinių fiskalinių taisyklių, kuriomis skatinama laikytis biudžeto įsipareigojimų pagal sutartis, nustatymas. Be to, pagal SSKV 25 valstybės narės įsipareigojo į privalomą nacionalinę teisę įtraukti subalansuoto arba perteklinio biudžeto tikslą ir taip nacionalinėse sistemose įtvirtinti pagrindinį SAP principą. Įsipareigojimų vykdymas turėtų būti dar geriau užtikrintas nacionaliniais automatinio koregavimo mechanizmais, kurie turi būti parengti laikantis bendrų principų ir taikomi tiksliai apibrėžtomis aplinkybėmis.

Europos lygmens fiskalinis valdymas sugriežtintas ir Komisija teisės aktų leidėjams pateikė daugiau pasiūlymų, kaip jį pagerinti. Šešių dokumentų rinkiniu[5] sustiprinta prevencinė ES fiskalinės priežiūros funkcija ir gebėjimas anksti nustatyti ir panaikinti fiskalinį disbalansą. Juo įvestos tokios naujos priemonės, kaip išlaidų kriterijus ir skolai taikoma skaitinė taisyklė. Bendrą valiutą naudojančių valstybių narių fiskalinės politikos šalutinis poveikis biudžetui yra didesnis, todėl sugriežtintos finansinės sankcijos įsipareigojimų nevykdančioms euro zonos valstybėms narėms, be to, jos dabar pradedamos taikyti palaipsniui ir anksčiau. Dviejų teisės aktų rinkinį sudarančiuose reglamentuose Komisija pasiūlė dar labiau patobulinti euro zonos valstybių narių fiskalinę priežiūrą. Reglamentu dėl griežtesnės priežiūros racionalizuojama ir sustiprinama fiskalinė priežiūra, taikoma valstybėms narėms, kurioms gresia finansiniai sunkumai arba kurios jų turi, o reglamentu dėl griežtesnės biudžeto politikos stebėsenos numatoma atidžiau stebėti valstybes nares, kurioms taikoma PDP, siekiant užtikrinti, kad perviršinis deficitas būtų panaikintas laiku. Juo taip pat sustiprinami ES lygmens prevenciniai veiksmai, nes nustatomi pagrindiniai veiksmingos biudžeto politikos koordinavimo EPS principai, pvz., bendras biudžeto tvarkaraštis, suderintas metinių nacionalinių biudžeto planų teikimas Komisijai prieš juos patvirtinant parlamentams.

2.           Finansinio stabilumo atkūrimas

Praėjusius metus ES finansų rinkose tebetvyrojo finansinė įtampa, tačiau yra požymių, kad pastaruoju metu padėtis taisosi. Dėl neigiamo grįžtamojo euro zonos valstybių, bankų ir augimo poveikio toliau didėjo finansinė įtampa ir mažėjo pasitikėjimas. ES ir valstybių narių politikos formuotojams ėmusis tvirtų politikos priemonių, padėtis pastaruoju metu pagerėjo, tačiau pažeidžiamų šalių vyriausybių obligacijų palūkanų normų skirtumai tebėra dideli ir kinta. Kita vertus, kai kurios ES šalys gavo daug privataus kapitalo įplaukų, jų vyriausybių obligacijų palūkanų normos buvo kaip niekada žemos, o kartais – net neigiamos. Glaudi valstybės skolos vertybinių popierių rinkos ir ES bankų sektoriaus tarpusavio sąsaja toliau kelia didelę grėsmę ES finansiniam stabilumui, ypač euro zonai.

ES bankų sektoriuje toliau kyla likvidumo ir struktūrinio finansavimo problemų. Kai kuriems bankams, visų pirma pažeidžiamose valstybėse narėse, tebekyla sunkumų gauti finansavimo rinkoje. Sumažinus valstybių reitingus, sumažėjo bankų turimos užtikrinimo priemonės operacijoms su Eurosistema, todėl sumažinti pačių bankų kredito reitingai ir padidėjo bankų finansavimo išlaidos. Pirmą 2012 m. pusmetį dėl indėlių nutekėjimo padidėjo finansavimo problemos pažeidžiamose euro zonos valstybėse narėse. Kita vertus, aukštesnius reitingus turinčios valstybės narės gavo indėlių įplaukų. Be to, dėl sumažėjusių augimo perspektyvų ir mažesnių potencialių pajamų kilo bankų vidaus finansavimo problemų. Spręsdami finansavimo problemas bankai perėjo nuo neužtikrinto prie užtikrinto skolinimo ir ėmė leisti padengtas obligacijas. Dėl to bankų balansuose smarkiai padaugėjo įkeisto turto, ir tai taip pat verčia susirūpinti.

3 diagrama. Bankų skolinimas namų ūkiams ir ne finansų bendrovėms

Šaltinis: Komisijos tarnybos

Rinkos finansavimo trūkumas ir dėl sustojusio augimo didėjanti kredito rizika mažina bankų galimybes skolinti ekonomikai. Ypač didelių finansavimo suvaržymų patiria mažosios ir vidutinės įmonės, kurios sudaro ES ekonomikos pagrindą ir kuriose dirba daugiausia žmonių. Sunkiausia pasiskolinti pažeidžiamose šalyse – jose sunkumų turintys bankai skolina mažiau, tačiau dėl menkų augimo perspektyvų ir poreikio mažinti įmonių ir namų ūkių įsiskolinimą, be kita ko, mažėja kredito paklausa (3 diagrama). Kita vertus, nors bankai toliau taikė reikiamas savo balansų koregavimo priemones, nėra ženklų, kad įsiskolinimas būtų mažinamas nevaldomai ar per daug. Šiuo požiūriu labai svarbūs kapitalo srautai iš viešojo sektoriaus šaltinių, kurie sušvelnino kapitalo nutekėjimą, taip pat Europos bankininkystės institucijos iniciatyva vykdytas koordinuotas rekapitalizavimas. Vis dėlto skirtingose šalyse poreikis mažinti įsiskolinimą buvo skirtingas: antai pažeidžiamose valstybėse narėse bankai savo balansus koregavo sparčiau nei kitur. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, teigiamai galima vertinti tai, kad visoje euro zonoje 2012 m. stabilizavosi bankų skolinimas privačiam sektoriui, o naujausioje ECB skolinimo apžvalgoje nurodyta, kad finansavimo problemos kiek sumažėjo.

Vėl iškilus valstybių skolų rizikai, finansinės integracijos procesas euro zonoje pakrypo neigiama linkme. Euro įvedimas ir visuotinė kredito rizikos kainodara prieš krizę paskatino finansų rinkų integraciją euro zonoje ir palengvino kredito srautus tarp euro zonos valstybių narių. Sprogus turto kainų burbulams kai kuriose šalyse ir prasidėjus valstybių skolų krizei, smarkiai sumažėjo tarpvalstybinių srautų, o kapitalas įstrigo tarp nacionalinių sienų. Visų pirma per paskutinį dešimtmetį smarkiai sumažėjo privataus kapitalo srautų iš šiaurinių į pietines euro zonos valstybes nares, nes bankai sumažino savo tarpvalstybinę rizikos poziciją tiek pažeidžiamų šalių vyriausybių, tiek privačiojo sektoriaus atžvilgiu. Dėl šios priežasties atsiradęs išorės finansavimo trūkumas buvo pašalintas gavus likvidumo iš Eurosistemos, vėliau – iš ES ir TVF paskolų pagal finansinės pagalbos programas. Be to, didėjant tendencijai valstybės skolą laikyti savo šalyje, sustiprėjo neigiamas grįžtamasis silpnų valstybių ir silpnų bankų poveikis.

Finansavimo sąlygos euro zonos šalyse tapo skirtingos. Didesni rizikos priedai už tarpvalstybinį skolinimą nulėmė susiskaidymo didėjimą ir didėjančius paskolų įmonėms ir namų ūkiams palūkanų normų skirtumus euro zonos šalyse. Pažeidžiamų šalių privatusis sektorius dabar moka daug didesnes palūkanas nei kitose valstybėse narėse, kurios laikomos vadinamuoju saugiu uostu (4 ir 5 diagramos).

4 diagrama. Paskolų įmonėms normos || 5 diagrama. Paskolos įmonėms

||

Pastaba. Naujos įmonės, grąžinimo terminas iki metų Šaltinis: Komisijos tarnybos || Pastaba. Nacionalinio rezervo metinio augimo normos indeksas Šaltinis: Komisijos tarnybos

Sutrikus kreditų rinkų veikimui visoje euro zonoje, itin apsunkintas pinigų sąjungos veikimas. Pažeidžiamose euro zonos valstybėse narėse vykdomas koregavimas ir restruktūrizavimas smarkiai atsiliepia augimui. Šių šalių koregavimo procesas priklauso nuo to, ar bankų sistema, šiuo metu tinkamai neatliekanti tarpininko vaidmens bendrojoje rinkoje, atkurs įprastas skolinimo sąlygas. Tarpvalstybiniu mastu vykdoma mikro ir makrolygio rizikos ribojimo priežiūra turėtų padėti integruotai bankų sistemai atkurti savo, kaip finansinio tarpininko, funkciją.

Kad būtų atkurtos įprastos skolinimo ekonomikai sąlygos, reikia pašalinti pagrindinę bankų sunkumų priežastį. ES mastu priimtos griežtos atsakomosios politikos priemonės, kad būtų suardytas ydingas silpnų bankų ir jų valstybių tarpusavio poveikio ciklas, sprendžiami finansavimo sunkumai, finansinio susiskaidymo ir neveikiančių pinigų politikos poveikio mechanizmų problema.

2012 m. birželio mėn. ES valstybių vadovai sutarė, kad kuriant tikrą EPS reikia sukurti bankų sąjungą, o pirmas konkretus žingsnis šia linkme – bendras priežiūros mechanizmas. Pasiekus susitarimą, Komisija pateikė pasiūlymus sukurti bendrą priežiūros mechanizmą (BPM) ir suteikti Europos centriniam bankui priežiūros įgaliojimus. Be to, Europos bankininkystės institucija bus suderinta su naujaisiais bankų priežiūros reglamentavimo pagrindais, kad ES lygmeniu būtų užtikrintas nuoseklumas. BPM paskirtis – panaikinti priežiūros praktikos skirtumus, kurie nulėmė Europos finansų rinkos susiskaidymo tendenciją ir dėl kurių kyla grėsmė bankų sektoriui. Bendru priežiūros mechanizmu bus užtikrinta, kad visos dalyvaujančios valstybės narės visiškai pasitikėtų bankų priežiūros kokybe ir nešališkumu. Tai yra svarbu siekiant užtikrinti, kad trumpuoju laikotarpiu kapitalo srautais būtų skatinamas balanso atkūrimas, o ateityje dėl jų vėl nesusidarytų disbalansas (taip pat žr. 3 skirsnį).

Sukūrus Europos stabilumo mechanizmą (ESM), euro zonai suteikta tvirta nuolatinė užkarda. Dėl didelio finansavimo pajėgumo (500 mlrd. EUR) ir lanksčių priemonių ESM yra tinkamai parengta priemonė, leidžianti suardyti neigiamo grįžtamojo bankų ir valstybių poveikio ratą ir padėti atgauti pasitikėjimą. Taikant ESM ne tik išmokamos paskolos ir suteikiamos kredito linijos likvidumo problemų turinčioms euro zonos valstybėms narėms, bet jam suteikta daug priemonių, kurias taikant pagal tam tikras išankstines sąlygas galima veikti pirminėse arba antrinėse obligacijų rinkose nesiremiant visapusiška makroekonominio koregavimo programa.

Galimybė tiesiogiai taikyti ESM bankams rekapitalizuoti bus labai svarbi siekiant visiškai suardyti uždarą ratą, į kurį pateko euro zonos bankai ir valstybės. Taikant ESM taip pat gali būti teikiamos specialiai bankų rekapitalizavimui skirtos paskolos. Tačiau iki šiol šias paskolas buvo galima suteikti tik valstybėms narėms, kurios savo ruožtu jas panaudodavo savo bankams, turintiems sunkumų, rekapitalizuoti. Nors ši priemonė kiek palengvino likvidumo problemų turinčių vyriausybių padėtį, tai nebuvo pats geriausias būdas spręsti bankų ir valstybių tarpusavio sąsajos problemą. Visų pirma tokios paskolos būdavo registruojamos valstybių narių biudžetinėse sąskaitose, todėl padidėdavo jų valdžios sektoriaus skola. Kad būtų išspręsta ši problema, 2012 m. birželio mėn. Euro zonos aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta leisti ESM tiesiogiai rekapitalizuoti bankus, kai bus faktiškai sukurtas BPM. Taip bus svarbus žingsnis mažinant euro zonos bankų ir valstybių rizikos sąsają ir sėkmingai sprendžiant euro zonos krizės problemą.

Europos centrinis bankas ėmėsi veiksmingų priemonių bankų finansavimo suvaržymams sumažinti ir pinigų politikos poveikio mechanizmui pataisyti. 2011 m. gruodžio mėn. ir 2012 m. vasario mėn. ECB įvykdė dvi ilgos trukmės refinansavimo operacijas su trejų metų grąžinimo terminu, kurios panaikino didelį refinansavimo trūkumą euro zonos bankams, nes buvo užtikrintos bankų galimybės nebrangiai gauti vidutinės trukmės finansavimą. Vis dėlto finansavimo problemos tebebuvo juntamos, o kai kuriose euro zonos valstybėse narėse pasireiškė dideli pinigų politikos poveikio mechanizmo veikimo sutrikimai, todėl ECB pradėjo taikyti naują priemonę – atvirus piniginius sandorius (APS), kad užtikrintų tinkamą pinigų politikos perdavimą euro zonoje. APS – tai atviri sandoriai antrinėse vyriausybės obligacijų rinkose, vykdomi pagal griežtas ir veiksmingas sąlygas, susijusias su ESM finansuojama koregavimo programa. Nors šia priemone dar nebuvo naudotasi, vos apie ją paskelbus, pagerėjo padėtis euro zonos vyriausybės obligacijų rinkose, ir, kartu su planais įgyvendinti bankų sąjungą, ji suteikia daug galimybių sumažinti finansinę įtampą euro zonoje ir atkurti patikimo skolinimo ekonomikai sąlygas.

Nors dėl tvirtų politikos priemonių įtampa finansų rinkose atslūgo, rinkos vis dar labai priklausomos nuo tęsiamos palaikomosios politikos ir įsipareigojimų vykdymo. Europos Sąjungos, ypač euro zonos, finansų sistemoje vis dar daug pažeidžiamumo ženklų. Kita vertus, užsitęsus euro zonos krizei, rinkos pokyčiai labai priklauso nuo politikos priemonių. Todėl, siekiant suvaldyti rinkos kintamumą, labai svarbu užtikrinti tikrumą dėl politikos priemonių ir ryžtingai įgyvendinti sutartas priemones ir nacionalinę reformų politiką. Ryžtas sukurti tikrą EPS, visų pirma bankų sąjungą, atkurs nuolatinį finansinį stabilumą.

3.           Struktūrinės reformos augimui skatinti ir disbalansui panaikinti

Pasitikėjimo didinimas ir augimo skatinimas trumpuoju laikotarpiu, kartu sudarant sąlygas tvariam augimui ateityje, – pagrindinis uždavinys dabartinėmis aplinkybėmis. Vykdant ribotą makroekonominę politiką struktūrinės reformos yra esminis augimo ir balanso atkūrimo strategijos veiksnys, kuriuo siekiama išnaudoti ES ekonomikos potencialą. Krizės metu pažeidžiamose šalyse imtasi svarbių reformų priemonių. Nors pirmiausia reikia imtis veiksmų šiose valstybėse narėse, augimo užtikrinimas trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu yra visos ES problema ir ją reikia spręsti bendromis pastangomis. Nepaisant to, kad valstybių narių ekonominė padėtis smarkiai skiriasi, laikantis suderinto požiūrio į reformas valstybėse narėse ir ES lygmeniu, būtų suteiktas politinis postūmis, sumažinti ekonominės politikos suvaržymai ir taip paskatintas reformų procesas.

6 diagrama. Einamosios sąskaitos balansas, euro zona ir valstybės narės || 7 diagrama. Vieneto darbo sąnaudos ir nominali kompensacija vienam darbuotojui, euro zona

||

Šaltinis: Komisijos tarnybos || Šaltinis: Komisijos tarnybos

ES ekonomikos augimą dabar varžo nuolatinis makroekonominis disbalansas ir poreikis koreguoti pernelyg didelį skolinimąsi ir vartojimą praeityje. Laikinai mažesnis augimas yra neatsiejamas nuo esminio koregavimo: restruktūrizuojant ekonomiką ištekliai perkeliami iš užsienio prekybai uždarų sektorių į atvirus sektorius, todėl reikia koreguoti visų ekonomikos sektorių balansus. Praėjusiais metais, nepaisant sudėtingų ekonominių aplinkybių, toliau vykdytas reikiamas koregavimas jau duoda rezultatų. Pagrindiniai einamųjų sąskaitų balanso skaičiai, prekybos ir vidaus paklausos duomenys, patvirtina, kad ES, įskaitant euro zonos šalis, toliau vykdomas koregavimas, tačiau reikia užtikrinti tolesnę pažangą (6 diagrama). Koregavimas taip pat vykdomas ir programoje dalyvaujančiose bei kitose pažeidžiamose šalyse, įskaitant tas, kurių pažanga iki šiol buvo nedidelė. Einamųjų sąskaitų disbalansas mažėja, o vieneto darbo sąnaudų pokyčiais skatinamas tolesnis balanso atkūrimas ateityje (7 diagrama). Kai kuriose deficitą turinčiose šalyse koreguojamas nominalusis darbo užmokestis tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose.

8 diagrama. Perteklių ir deficitą turinčių šalių einamoji sąskaita ir grynoji tarptautinių investicijų pozicija (GTIP)

Šaltinis: Komisijos tarnybos

Vykdomas išorės pozicijų koregavimas yra iš esmės struktūrinio pobūdžio. Deficitą turinčiose šalyse smarkiai sumažėjo importas ir kiek padidėjo eksportas. Nors kol kas vyrauja importo mažėjimo tendencija, didėjant konkurencingumui sudaromos sąlygos eksportui augti ateityje ir, kaip numatyta Komisijos rudens ekonominėse prognozėse, tikimasi, kad eksporto poveikis balanso atkūrimui per prognozės laikotarpį didės. Jeigu padidėjęs konkurencingumas bus išlaikytas, augant eksportui turėtų būti plėtojamos į eksportą orientuotos pramonės šakos ir užtikrintas nuolatinis koregavimas. Vis dėlto einamosios sąskaitos išorės srautų balansas dar nepakankamai atkurtas, kad būtų pakeistos netvarios rezervų tendencijos (grynoji tarptautinių investicijų pozicija ir išorės skola) (8 diagrama). Daugumos deficitą turinčių šalių išorės skolos ir BVP santykis didėja, o jeigu jis ir mažėja, tai dažniausiai dėl įsipareigojimų perkainojimo. Reikės didelio masto koregavimo veiksmų, kurių kaina, visų pirma vertinant užimtumo požiūriu, priklausys nuo valstybės narės gebėjimo vykdyti koregavimą. Pažanga mažinant dvišalį einamosios sąskaitos disbalansą tarp perteklių ir deficitą turinčių šalių buvo labiau matoma. Perteklių turinčiose šalyse taip pat yra ženklų, kad vyksta į vidaus paklausą orientuotas balanso atkūrimas, nors tai, kad koreguojamas einamosios sąskaitos perteklius taip pat rodo, kad visos euro zonos einamoji sąskaita tapo perteklinė.

Visas konkretus struktūrinių reformų poveikis augimui ir balanso atkūrimui veikiausiai pasireikš vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, tačiau teigiamų rezultatų galima pasiekti ir trumpuoju laikotarpiu. Reformų procesai paprastai siejami su koregavimo ir pereinamojo laikotarpio išlaidomis trumpuoju laikotarpiu, iš dalies dėl to, kad jos apskritai nevienodai paskirstomos įmonėms ir asmenims. Vis dėlto struktūrinės reformos taip pat gali iš karto turėti ekspansyvų poveikį, jeigu jomis padidinamas ekonominės veiklos vykdytojų pasitikėjimas ir lūkesčiai. Prioritetas turėtų būti teikiamas reformoms, kurių poveikis biudžeto išlaidoms yra mažiausias (pavyzdžiui, konkurencingumą ir konkurenciją didinančioms prekių rinkų reformoms arba įmonių reguliavimo ir administracinės naštos mažinimui), tačiau daug dėmesio taip pat turėtų būti skiriama geriausių pagrindinių sąlygų sudarymui (pvz., aktyvesniam socialiniam dialogui), kad būtų skatinama imtis priemonių tokiose srityse, kuriose tradiciškai yra sunku vykdyti reformas, pavyzdžiui, darbo rinkoje. Be to, reikia apsvarstyti, kaip galima išnaudoti skirtingų sričių reformų sąveiką. Antai darbo rinkos reformomis, kuriomis siekiama sumažinti vieneto darbo sąnaudas, gali būti veiksmingiau paskatinamas konkurencingumas, jeigu jos derinamos su prekių rinkos reformomis, kuriomis siekiama padidinti konkurenciją ir mažinti pelno maržas. Apskritai reikėtų atidžiai išnagrinėti skirtingų sričių reformų sąveiką ir tinkamai planuoti jų tvarkaraštį, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos valstybės narės sąlygas.

Finansinis reguliavimas ir priežiūra labai svarbūs užtikrinant tinkamą balanso atkūrimą ir stengiantis išvengti žalingų staigaus augimo ir nuosmukio ciklų. Kai kuriose ES šalyse vykstantis būtinas privačiojo sektoriaus įsiskolinimo mažinimo procesas, be kita ko, susijęs su 2 skirsnyje aprašytomis griežtomis finansavimo sąlygomis, gali neigiamai paveikti augimą trumpuoju laikotarpiu. Vis dėlto šis procesas yra neišvengiamas siekiant panaikinti perviršinį vidaus ir išorės disbalansą. Kita vertus, pernelyg sparčiai augant kreditui ir įsiskolinimui finansų sektoriuje, kaip pastebėta prieš krizę, didėja sektoriaus pažeidžiamumas, nulemiantis didelę nevaldomos korekcijos riziką, ir tai turi labai didelių neigiamų padarinių ekonomikos augimui. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu parengti veiksmingas makro ir mikrolygio rizikos ribojimo priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad, atkūrus įprastas finansavimo sąlygas ES, tolesnį balanso atkūrimą skatintų tvarūs kapitalo srautai, skirti našiausiai veiklai ir ilgalaikiams ES ekonomikos investicijų poreikiams finansuoti, ir kad vėl nesusidarytų perviršinis disbalansas.

Pirmenybę vis dar reikia skirti našumą didinančioms struktūrinėms reformoms, kad būtų paremtos vidutinės trukmės laikotarpio augimo perspektyvos ir užtikrintas ilgalaikis ES ekonomikos subalansavimas. Empiriniai duomenys patvirtina, kad reformos, kuriomis siekiama padidinti prekių, paslaugų ir darbo rinkų veiksmingumą, gali paskatinti našumą, inovacijas ir padidinti gamybos apimties ir užimtumo lygius. Struktūrinės reformos, kuriomis specialiai skatinamos inovacijos, investicijos į IRT, šių technologijų naudojimas, toliau didinamas prekybos liberalizavimas, taip pat gali daryti tiesioginį poveikį našumui. Tokios reformos yra palankios darbo ir kapitalo perkėlimui, todėl sudaromos sąlygos pereiti prie didelį augimo potencialą turinčių sektorių (įskaitant ekologiškai tvaraus augimo sektorius ir skaitmeninę ekonomiką). Be to, šio tipo struktūrinės reformos gali būti labai svarbios mažinant vidaus ir išorės disbalansą, pvz., pagerinus konkurencingumą ir eksporto rezultatus. Struktūrinės reformos itin svarbios euro zonoje, kur santykinių kainų negali paveikti nominalūs valiutų kursų pokyčiai.

Suteikus daugiau ekologiškai tvaraus augimo galimybių, geresnių rezultatų galėtų būti pasiekta ir makroekonominiu, ir mikroekonominiu lygmeniu. Perėjus prie mažai anglies dioksido kiekio išskiriančių technologijų ir efektyviai išteklius naudojančių gamybos modelių, sumažės žaliavų kainų šuolių nulemtas spaudimas sąnaudų lygiams ir infliacijos lūkesčiams. Sumažės priklausomumas nuo išteklių ir energijos, taigi ir nuo prekybos energija deficito, ir ilgainiui padidės ES ekonomikos konkurencingumas. ES parengė politikos priemones, kad padidintų išteklių naudojimo efektyvumą, be kita ko, nustatė plataus užmojo tikslus, kurie bus svarbūs visoms valstybėms narėms. Visais šių politikos priemonių privalumais bus pasinaudota tik jeigu jos bus taikomos kartu su stabilia ir nuspėjama reguliavimo sistema, kuria vadovaujantis bus investuojama, perorientuojamas apmokestinimas pereinant nuo darbo prie aplinkos ir vartojimo mokesčių, palaipsniui mažinamos aplinkai kenkiančios subsidijos ir taikomos naujų ekologiškai tvarių rinkų ir technologijų kilimą skatinančios priemonės bei ekologizuojami dabartiniai gamybos ir vartojimo modeliai.

Reikėtų išlaikyti prekių ir paslaugų rinkų liberalizavimo pagreitį. Reikia imtis daugiau priemonių, kad būtų pašalinti nepagrįsti apribojimai ir padidintas konkurencingumas prekių ir paslaugų rinkose, be kita ko, mažmeninės prekybos, reglamentuojamų profesijų, statybos, turizmo ir verslo paslaugų srityse, taip pat tinklų pramonėje. Siekiant šio tikslo reikia imtis priemonių ir ES lygmeniu, nes gerai veikianti bendroji rinka gali padidinti augimo potencialą ir padėti sumažinti disbalansą. Kad būtų galima panaudoti visą bendrosios rinkos potencialą, jos plėtrą reikia gerokai patobulinti: ir geriau užtikrinti vykdymą, ir sustiprinti reformų pastangas šalių lygmeniu, kaip nustatyta I ir II-ajame bendrosios rinkos aktuose. Todėl valstybės narės raginamos veikti, visų pirma imtis plataus užmojo priemonių Paslaugų direktyvai įgyvendinti, atsižvelgiant į jos galimą poveikį augimui ir gebėjimui vykdyti koregavimą[6].

9 diagrama. Vyriausybių veiklos efektyvumo indeksas, ES valstybės narės, 2011 m.

Pastaba. Pasaulio banko rengiamas vyriausybių veiklos efektyvumo indeksas nurodo, kaip gyventojai vertina viešųjų paslaugų ir valstybės tarnybos kokybę ir jų nepriklausomumą nuo politinio spaudimo, taip pat politikos formavimo ir įgyvendinimo kokybę bei vyriausybės įsipareigojimų įgyvendinti tokią politiką patikimumą. Indekso vertinimai yra nuo -2,5 iki 2,5 balo. Šaltinis: Pasaulio bankas

Pagrindinis prioritetas – gerinti verslo aplinką, be kita ko, ieškant būdų, kaip padidinti viešojo sektoriaus veiksmingumą. Atvira ir veiksminga verslo aplinka – augimo varomoji jėga, kadangi ji skatina verslo veiklą ir mažina nereikalingas išlaidas įmonėms. Faktai patvirtina, kad administracinis sudėtingumas arba biurokratizmas daro didelį neigiamą poveikį verslumui, inovacijoms ir konkurencingumui, taip pat tiesioginių užsienio investicijų įplaukoms, kurios galėtų būti labai svarbios sprendžiant disbalanso problemas. Be to, pernelyg didelė reguliavimo našta dažniausiai skatina šešėlinę ekonomiką. Veiksminga viešoji administracija turėtų teikti paslaugas visai ekonomikai ir neužkrauti neproporcingai didelės biurokratinės naštos ekonominės veiklos vykdytojams (9 diagrama). Išspręsti viešojo administravimo problemas būtų naudinga tiek dėl fiskalinio konsolidavimo, tiek dėl konkurencingumo ir augimo perspektyvų. Visų pirma teismų sistemos reformos sumažintų riziką netikrumą, siejamą su verslo pradėjimu ir vykdymu, todėl būtų skatinamos investicijos, būtų lengviau sumažinti sandorių mokesčius ir sustiprinti konkurenciją. Šiuo tikslu kelios valstybės narės jau priėmė priemones, kad sukurtų racionalesnę ir veiksmingesnę viešąją administraciją. Pagrindinės reformų sritys apima teismų sistemas ir dažnesnį e. valdžios ir e. viešųjų pirkimų priemonių naudojimą.

Kai kuriose ES šalyse nedarbas tapo labai didele problema ir lemia vis didesnius ekonominius, socialinius ir politinius padarinius (10 diagrama). Didėjant nedarbui labai padidėjo ES darbo rinkų skirtumai. Nors daugumoje šalių nedarbas išaugo ir kai kuriais atvejais pasiekė neįprastai aukštą lygį, kai kuriose valstybėse narėse jis mažėja. Ilgesni nedarbo laikotarpiai ir prasta darbo paklausos bei pasiūlos atitiktis daugelyje ES šalių, kuriuos, be kita ko, nulėmė sektoriniai pokyčiai kai kuriose šalyse, leidžia manyti, kad nedarbas gali tapti vis labiau struktūrinio pobūdžio, o tai darytų neigiamą poveikį ilgalaikio augimo potencialui.

10 diagrama. Užimtumo augimas ir nedarbo lygis ES

Šaltinis: Komisijos tarnybos

Mažinant nedarbą svarbus vaidmuo tenka struktūrinėms reformoms, kuriomis didinamas augimas ir skatinamas koregavimas. Norint smarkiai sumažinti nedarbą, reikia sudaryti sąlygas atgauti pasitikėjimą ir užtikrinti pastovią darbo paklausą. Kita vertus, stiprinant pasitikėjimą ir užtikrinant socialinį ir politinį dabartinių reformų tvarumą, labai svarbu mažinti nedarbą. Vis dėlto dabar labai svarbu nedelsiant suvaldyti aukštą nuolatinį nedarbo lygį silpno augimo sąlygomis, o kai kuriose šalyse – taip pat mažinant įsiskolinimą ir atkuriant išorės balansą. Atsižvelgiant į skirtingas darbo rinkos sąlygas ES, reikia imtis suderintų atsakomųjų politikos priemonių, tačiau jos turi būti pritaikytos prie konkrečių kiekvienos šalies sąlygų.

Nuo krizės pradžios kelios ES šalys aktyviai ėmėsi darbo rinkos reformos. Kai kuriais atvejais priimti plataus užmojo reformų planai, kurių paskirtis – sukurti palankesnes sąlygas užimtumui (11 diagrama). Panašu, kad pastarojo meto reformų veikla iš esmės atitinka Europos lygmeniu nustatytus prioritetus, visų pirma priemones, kurios didina darbo rinkų dinamiką, mažina nesaugumą ir didina konkurencingumą. Kai kurios aukštą nedarbo lygį ir didelį išorės disbalansą turinčios šalys ėmėsi užduoties padidinti darbo užmokesčio lankstumą ir pagerinti savo darbo rinkų gebėjimą prisitaikyti, visų pirma peržiūrėdamos užimtumo apsaugos teisės aktus ir darbo užmokesčio nustatymo sistemą. Pajamų apsaugos, aktyvumo skatinimo ir pagalbos ieškant darbo politikos priemonės pritaikytos atsižvelgiant į didėjančias darbo rinkos problemas. Vis dėlto kol kas ne visos šalys ėmėsi reikiamų priemonių, kad išspręstų joms kylančius politikos uždavinius.

11 diagrama. Darbo rinkos priemonių skaičius pagal sritį, visa ES

Pastaba. ADRP neapima mokymo. Šaltinis: Komisijos tarnybos, ECFIN GD duomenų bazė LABREF.

Politikos darbotvarkėje daug dėmesio turėtų būti skiriama nedarbo mažinimui ir darbo vietų kūrimo skatinimui. Reikėtų išlaikyti darbo rinkos reformų pagreitį, visų pirma šalyse, kurių darbo rinkose kyla didžiausios problemos. Tai, kokiu mastu galima tvariai atkurti potencialų augimą, iš esmės priklauso nuo to, kaip sėkmingai bus šalinamos darbo rinkos kliūtys ir nedarbo histerezės rizika. Reikia skubiai imtis tinkamų atsakomųjų politikos priemonių, kad būtų išspręstos struktūrinės ir institucinės darbo rinkos problemos (darbo rinkos segmentacija, sumažėjusi darbo paklausos ir pasiūlos atitiktis ir išliekantis struktūrinis nedarbas). Šalyse, kurių darbo rinkose kyla didžiausios problemos, reikia toliau stengtis vykdyti plataus užmojo struktūrinę reformą, kuria pirmenybė teikiama koregavimui (užimtumo apsaugos teisės aktams (UATA), darbo užmokesčio nustatymui), ir tinkamai įgyvendinti įteisintas priemones. Taip pat galima apsvarstyti galimybę taikyti konkrečias darbo paklausos didinimo priemones: jeigu leidžia fiskalinės galimybės, mažinti darbo apmokestinimą, visų pirma mažai apmokamų asmenų grupių, ir remti verslumą bei socialinę ekonomiką. Be to, reikia imtis tikslinių priemonių, kad būtų skatinama įdarbinti konkrečių grupių darbuotojus, kuriems kyla grėsmė būti pašalintiems iš darbo jėgos (pavyzdžiui, ilgalaikius bedarbius arba patirties neturinčius jaunus darbuotojus), be kita ko, vykdant ekonomiškai efektyvią aktyvios darbo rinkos politiką ir išnaudojant darbo vietų kūrimą užtikrinančių sektorių potencialą.

Priedas. Atrinkti makroekonominiai rodikliai

[1]               Nors nepateikta įrodymų, pagrindžiančių kai kuriuos pastarojo meto teiginius dėl labai didelių daugiklių, žr., pvz., 2012 m. rudens Europos ekonominių prognozių I.5 langelį „Prognozuojamos klaidos ir netikrumas dėl daugiklių“ („Forecast errors and multiplier uncertainty“), European Economy 7/2012.

[2]               Žr. Europos Komisijos 2012 m. parengtą 2012 m. viešųjų finansų padėties ekonominėje ir pinigų sąjungoje ataskaitą („Report on Public finances in EMU 2012“), European Economy 4/2012, Ekonomikos ir finansų reikalų GD.

[3]               Žr. Europos Komisijos 2012 m. parengtą 2012 m. fiskalinio tvarumo ataskaitą („Fiscal Sustainability Report 2012“), European Economy 8/2012.

[4]               Žr. Europos Komisijos ir Ekonominės politikos komiteto 2012 m. parengtą ataskaitą „2012 m. senėjančios visuomenės ataskaita. Ekonominės ir biudžeto projekcijos 27 ES valstybėms narėms (2010–2060 m.) („2012 Ageing Report: Economic and budgetary projections for the 27 EU Member States (2010-2060)“), Europos Komisija, European Economy, Nr. 2.

[5]               2011 m. gruodžio 13 d. įsigaliojęs teisės aktų rinkinys, kurį sudaro penki reglamentai ir direktyva. Teisės aktais sustiprintas Stabilumo ir augimo paktas ir įvestos naujos taisyklės dėl makroekonominio disbalanso. Taip pat žr. http://ec.europa.eu/economy_finance/articles/governance/2012-03-14_six_pack_en.htm.

[6]               Komisijos tarnybų skaičiavimu, su dabartiniu Paslaugų direktyvos įgyvendinimu valstybėse narėse siejamas prieaugis yra maždaug 0,8 proc. ES BVP, o kiek padidinus įgyvendinimo užmojį, t. y. jeigu kiekviena šalis pasiektų tikslą, kad kliūtys tarpvalstybiniam paslaugų tiekimui ir įsisteigimui atitiktų ES vidurkį, papildomas BVP prieaugis būtų 0,4 procentinių punktų. Pagal itin plataus užmojo scenarijų, kai kiekviena valstybė narė pasiektų penkių šalių, kurių rezultatai geriausi, vidurkį, ES BVP paaugtų vidutiniškai dar 1,8 proc.

ĮŽANGA

Bendrosios užimtumo ataskaitos, kurią rengti reikalaujama pagal SESV 148 straipsnį, projektas rengiamas kaip metinės augimo apžvalgos (MAA) priemonių rinkinio 2013 m. Europos semestrui pradėti dalis. Kaip viename iš svarbiausių dokumentų, kuriais grindžiamos sustiprintos ekonomikos politikos gairės, Bendroje užimtumo ataskaitoje pagrindžiami ir išsamiai paaiškinami pagrindiniai MAA pateikti su užimtumu susiję teiginiai. Ataskaitoje pateikiama analizė grindžiama užimtumo ir socialine padėtimi Europoje, užimtumo politikos gairių[1] įgyvendinimu bei nacionalinių reformų programų analize ir pagal ją parengtomis bei 2012 m. liepos mėn. Tarybos patvirtintomis konkrečioms šalims skirtomis rekomendacijomis ir jų įgyvendinimu.

Ataskaita skelbiama tokiu metu, kai:

Darbo rinkos atsigavimas itin sulėtėjo, toliau mažėja užimtumas, o 2013 m. prognozės nekelia optimizmo. Visoje bendrojoje rinkoje darbo vietos kuriamos vangiai ir padėtis blogėja nepaisant neišnaudoto darbo vietų kūrimo potencialo kai kuriuose sektoriuose. Darbo rinkos segmentacija toliau gilėja drauge didėjant laikinųjų darbo sutarčių ir darbo ne visą dieną sutarčių skaičiui. Darbo jėgos apmokestinimas vis dar išlieka didelis, o kai kurios valstybės narės jį dar padidino.

Nedarbas toliau auga ir jau pasiekė precedento euro zonoje neturintį lygį. Didelį nerimą kelia itin sparčiai didėjantis ilgalaikis nedarbas, jis ypač išaugo griežtą fiskalinio konsolidavimo politiką vykdančiose šalyse. Darbo rinkoje daugiau kaip vienas iš penkių jaunuolių neturi darbo, todėl ši karta gali tapti vadinamąja prarastąja karta.

Kalbant apie nedarbo lygio skirtumą, atotrūkis tarp valstybių narių dramatiškai didėjo, tai atspindi asimetrinių sukrėtimų poveikį ir nevienodą darbo rinkų atsparumą krizei. Imta koreguoti atlyginimus ir darbo sąnaudas, tačiau reformų poveikis dar nėra labai matomas. Duomenys rodo, kad lėtėja tinkamo darbo paieškos ir įdarbinimo procesas Europos rinkose, todėl kyla pavojus, kad visuotinai įsigalės didėjantis struktūrinis nedarbas.

Daugelyje valstybių narių mažėja vidutinės namų ūkių pajamos, o naujausi duomenys rodo, kad daugelyje valstybių narių didėja skurdas ir sunkėja skurdo bei socialinės atskirties formos, taip pat didėja dirbančių žmonių skurdas ir socialinis susiskaidymas.

Socialinės apsaugos, kuriai tenka automatinio stabilizatoriaus vaidmuo, poveikis silpnėja nuo 2010 m., todėl skurdo lygis nemažėja. Kalbant apie skurdo mažinimą, valstybių narių išlaidų efektyvumas labai skiriasi.

Dėl tokios užimtumo ir darbo rinkos padėties Europoje, ypač kai kuriose valstybėse narėse, viešojo sektoriaus institucijos ir socialiniai partneriai turi imtis ryžtingesnių veiksmų. Nors jau imtasi įgyvendinti plataus užmojo reformas, reikia dėti daugiau pastangų, kad atnaujintume darbo rinkas, investuotume į žmogiškąjį kapitalą ir sudarytume sąlygas atsigauti ekonomikai kurdami darbo vietas.

1. Naujausios darbo rinkos ir socialinės tendencijos

Ekonominės ir užimtumo perspektyvos yra neigiamos, o pastaraisiais mėnesiais jos dar labiau pablogėjo. 2012 m. užimtumo perspektyvoms negerėjant, 2013 m. numatyto nedidelio BVP augimo nepakaks, kad būtų suteiktas postūmis darbo vietų kūrimui ir nedarbo mažinimui. Tikimasi, kad 2014 m. darbo rinkų perspektyvos bus optimistiškesnės. Šiuo metu ES yra vienintelis pasaulio regionas, kuriame nedarbas vis dar didėja.

Užimtumo atsigavimo procesas labai sulėtėjo, užimtumo lygis toliau mažėja. Dirbančių 20–64 m. amžiaus žmonių skaičius ES nuo 2011 m. 2-ojo ketvirčio iki 2012 m. 2-ojo ketvirčio sumažėjo 0,2 proc. 2008–2011 m. laikotarpiu užimtumas sumažėjo 1,7 proc., tai geresnis rodiklis palyginti su to paties laikotarpio pokyčiais JAV (-5,8 proc.). Tačiau euro zonoje užimtumo mažėjimas buvo ryškesnis, ypač tose šalyse, kurios ėmėsi griežtesnių fiskalinio konsolidavimo priemonių. Nuo 2008 m. prasidėjusios ekonomikos ir finansų krizės iki šiol iš viso prarasta 5 milijonai darbo vietų, iš kurių 4 mln. – euro zonoje. Bendro užimtumo svyravimus nuo pat krizės pradžios daugiausia lėmė darbo ne visą dieną ir laikinosios sutartys, tačiau poveikis taip pat padarytas ir ilgalaikėms darbo sutartims.

1 pav. Užimtumas ir nedarbas ES 27, 2005–2012 m.

Šaltinis: Eurostatas, nacionalinės sąskaitos ir ES darbo jėgos tyrimas

Teigiamas poslinkis yra tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygis 2008–2011 m. padidėjo 1,8 procentinio punkto, tuo tarpu bendras užimtumo lygis sumažėjo 1,5 procentinio punkto. Moterys geriau nei vyrai atsilaikė prieš ekonomikos krizę – jų užimtumo rodiklis liko iš esmės toks pats kaip ir 2008 m., o vyrų užimtumas tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 2,6 procentiniais punktais. Jaunimo nedarbas per tą patį laikotarpį sumažėjo 3,8 procentiniais punktais.

Nedarbas toliau didėja – pasiektas precedento euro zonoje neturintis lygis. Šiuo metu bendras nedarbo lygis ES yra 10,6 proc., o euro zonoje jis siekia 11,6 proc., tai – didžiausias lygis nuo Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) įsteigimo. 2012 m. gegužės mėn. bedarbių skaičius ES pirmą kartą viršijo 25 mln., o per kitą ketvirtį padidėjo dar 0,75 mln., taigi, iš viso nuo 2008 m. bedarbių skaičius padidėjo beveik 9 mln. Daugelyje valstybių narių nedarbo kreivė kyla aukštyn ir tik šešiose šalyse per paskutinius 12 mėnesių iki 2012 m. rugpjūčio mėn. nedarbas mažėjo.

Didelį susirūpinimą kelia išaugęs ilgalaikis nedarbas. Antrąjį 2012 m. ketvirtį 11,1 mln. (4,6 proc. aktyvių gyventojų) Europos bedarbių neturėjo darbo ilgiau nei 12 mėnesių[2]. Palyginti su 2008 m., tai 4,8 mln. daugiau. 2011 m. 70 proc. visų ilgalaikių bedarbių ES 27 buvo susitelkę 6 didžiausiose valstybėse narėse. Daugiau nei 21 proc. visų ilgalaikių bedarbių ES buvo Ispanijoje, kuri prie bendro ilgalaikių bedarbių skaičiaus (3,7 mln.) augimo 2008–2011 m. laikotarpiu prisidėjo 1,6 mln.

Prasidėjus krizei tikimybė tiek trumpalaikiams, tiek ilgalaikiams bedarbiams rasti darbą sumažėjo daugelyje valstybių narių. Šis mažėjimas ypač ryškus griežto fiskalinio konsolidavimo politiką vykdžiusiose valstybėse narėse. Ispanijoje tokia tikimybė sumažėjo nuo 50 proc. iki 30 proc., Graikijoje – nuo 25 proc. iki 15 proc., Nyderlanduose ji buvo stabili, o Čekijoje ir Estijoje padidėjo.

2 pav. Aktyvių gyventojų ilgalaikio nedarbo lygis (proc.) 2008 ir 2011 m.

Šaltinis: Eurostatas, ES darbo jėgos tyrimas.

Ilgalaikis nedarbas didėja visose visuomenės grupėse, tačiau labiausiai – tarp jaunimo ir mažiau išsilavinusių žmonių. Vis dėlto 2011 m. rizika vyresnio amžiaus žmonėms tapti ilgalaikiais bedarbiais buvo didesnė nei 55 proc., jauniems žmonėms tokia rizika buvo mažesnė – tik 30 proc. 2011 m. ilgalaikis žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbas buvo keturiskart didesnis nei kvalifikuotų darbuotojų. Ilgalaikis trečiųjų šalių piliečių nedarbas 2011 m. taip pat buvo dukart didesnis nei vidutinio ES darbuotojo atveju. Kai kurioms valstybėms narėms pavyko pažaboti ilgalaikį nedarbą, nes nuosmukis truko trumpiau arba dėl to, kad jų darbo rinkos institucijos ėmėsi efektyvių veiksmų.

Darbo neturi daugiau nei kas penktas jaunas žmogus. Jaunimo padėtis darbo rinkoje atspindi ekstremalias ekonomines ir socialines aplinkybes – darbo neturi 5,52 mln. jaunų žmonių. Per pastaruosius 12 mėnesių jaunimo nedarbo lygis didėjo daugumoje valstybių narių, dviejose valstybėse narėse jis viršijo 50 proc., o šešiose – 30 proc. 2011 m. 20–34 m. amžiaus ir bent vidurinį ugdymą baigusių jaunų žmonių užimtumo lygis sumažėjo 4,2 procentinio punkto iki 77,2 proc. palyginti su 2008 m., tai liudija, kad iš švietimo įstaigos patekti į darbo rinką darosi vis sunkiau.

Mokyklos nebaigę asmenys turi menkas galimybes įsidarbinti. Mokyklos nebaigę asmenys, be abejonės, yra viena pažeidžiamiausių Europos jaunimo darbo jėgos grupių. Visoje ES daugiau nei pusė mokyklos nebaigusių jaunų žmonių neturi darbo. 2011 m. mokyklos nebaigusių asmenų procentinė dalis sumažėjo nuo 14,1 proc. (2010 m.) iki 13,5 proc. Mokyklos nebaigusių asmenų skaičius valstybėse narėse labai skiriasi, tačiau tos valstybės, kurios ėmėsi veiksmingų ir plataus užmojo priemonių mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui mažinti, pasiekė gerų rezultatų. Dažniau mokyklos nebaigia jauni žmonės iš nepalankios socialinės aplinkos, migrantų ir etninių mažumų atstovų vaikai, pvz., romai, ir berniukai.

Nedirbančio, nesimokančio ir profesiniame rengime nedalyvaujančio jaunimo (angl. NEET) skaičius toliau didėja. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad šis skaičius didėja tose valstybėse narėse, kuriose jis jau ir taip yra didelis. Nors šis rodiklis labiau didėja tarp jaunų vyrų, beveik visose ES šalyse nedirbančių ir nesimokančių jaunų moterų skaičius išlieka didesnis.

3 pav. NEET procentinė dalis 15–24 m. grupėje

Šaltinis: Eurostatas, ES darbo jėgos tyrimas.

Valstybių narių nedarbo lygio skirtumai itin išryškėjo pastaraisiais metais, ypač euro zonoje. Skirtumai taip pat ryškūs regionų ir vietos lygmeniu, kai kuriose vietovėse itin didelis jaunimo ir ilgalaikis nedarbas. 2012 m. rugpjūčio mėn. žemiausias nedarbo lygis užregistruotas Austrijoje (tik 4,5 proc.), tuo tarpu Ispanijoje jis siekė 25,1 proc. Didelė nedarbo dalis susikoncentravusi iš esmės tik keliose šalyse. Taigi, Italijos ir Ispanijos bei tų šalių, kurioms skirtos finansinės paramos programos (Graikija, Airija, Portugalija, Rumunija), nedarbas sudaro beveik pusę viso ES nedarbo lygio, šis rodiklis labai išaugo per krizę.

4 pav. Nedarbo lygio pokyčiai (procentiniai punktai) per pastaruosius 12 mėnesių ir paskutinius tris mėnesius iki 2012 m. rugpjūčio mėn. bei nedarbo pasiskirstymo raida 2009 m. rugpjūčio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn.

Šaltinis: Eurostatas.

Pastabos. Eurostatas, 2 lentelė. Trūksta 5 valstybių narių 2012 m. rugpjūčio mėn. duomenų. Remtasi Estijos ir Latvijos birželio mėn. duomenimis ir Graikijos, Vengrijos bei Jungtinės Karalystės liepos mėn. duomenimis.

Valstybių narių užimtumo ir socialinių rodiklių atotrūkis vis gilėja. Tai ypač akivaizdu Pietų Europos ir periferinių Europos šalių atveju. Didesniu atsparumu sunkumams iki šiol pasižymėjo tik Šiaurės ir Vidurio Europoje esančios valstybės narės. Nuosmukis nevienodai paveikė skirtingas šalis, tačiau dažnai menkesnį poveikį patyrė tos šalys, kurios turi santykinai nesusiskaidžiusią darbo rinką, stiprią socialinę sistemą ir sugeba laikinai pakoreguoti darbo laiką (vidinis lankstumas).

Naujausi duomenys rodo, kad atlyginimais ir darbo sąnaudomis pradėtas remti atkuriamas išorės balansas. 2011 m. duomenys aiškiai rodo, kad Europos darbo rinkoje pradėjo gerėti darbo užmokesčio dinamika, o nominalios vienetui tenkančios darbo sąnaudos po 2010 m. faktinio nuosmukio ėmė nežymiai didėti. 2011 m. bene pusėje valstybių narių darbo užmokestis vienam darbuotojui sumažėjo, ir didėjo lėčiau nei gamyba, taigi, pasitvirtino 2010 m. prasidėjusi mažėjančios darbo užmokesčio dalies tendencija. Nominalių vienetui tenkančių darbo sąnaudų pokyčiai valstybėse narėse šiek tiek skiriasi. Apskritai vienetui tenkančių darbo sąnaudų raida vis labiau priklauso nuo naujai išorės pusiausvyrai palankių tendencijų ir ryškėja skirtumas tarp šalių, kuriose poreikis mažinti nedarbą ir iš naujo subalansuoti išorės pozicijas yra didesnis, ir tų šalių, kuriose atsigavimas vyksta sklandžiau ir kurios turi einamosios sąskaitos perviršį.

5 pav. Metinė nominalių vienetui tenkančių darbo sąnaudų (NVTDS) augimo norma (2011 m. 2 ketv. – 2012 m. 2 ketv.) ir tendencijos aštuoniose pasirinktose valstybėse narėse (kurioms pateikta konkreti rekomendacija dėl darbo užmokesčio), 2008 m. 2 ketv. – 2012 m. 2 ketv.

Pastaba. Ketvirčio duomenims taikytas sezoninis išlyginimas.

Šaltinis: Eurostatas, 1 lentelė. Kipro atveju palygintas 2011 m. 1 ketv. ir 2012 m. 1 ketv. (neturima 2012 m. 2 ketv. duomenų).

Šaltinis: Eurostatas.

Iki krizės vyravusi didėjančios faktinio darbo užmokesčio dinamikos tendencija tose šalyse, kuriose didelis nedarbas, nuo 2010 m. pasikeitė į priešingą pusę. Dėl tokių pokyčių palaipsniui pradėjo didėti į eksportą orientuotų sektorių konkurencingumas. Panašu, kad darbo paklausa ir darbo užmokestis užsienio prekybai atviruose sektoriuose yra tvaresni tose šalyse, kurios jau pradėjo arba beveik baigė einamosios sąskaitos perviršio koregavimo procesą. Be to, remiantis duomenimis, iki 2009 m. faktinio darbo užmokesčio dinamika buvo didesnė, tačiau nuo 2010 m. ši tendencija tapo atvirkštine.

Daugelyje valstybių narių mažėja vidutinės namų ūkių pajamos. 2009–2011 m. bendros namų ūkių disponuojamosios pajamos sumažėjo dviejose iš trijų valstybių narių ir atotrūkis tarp valstybių narių dar labiau padidėjo. Daugelyje valstybių narių dėl užsitęsusios ekonomikos ir darbo rinkos krizės bei būtinybės vykdyti fiskalinį konsolidavimą (mažinant išmokas ir didinant mokesčius) ilgainiui sumažėjo apsauginis nacionalinių stabilizavimo priemonių poveikis, nes paramos gavėjai nebeatitiko išmokų skyrimo reikalavimų arba išmokos jiems buvo sumažintos. Todėl namų ūkių pajamos pirmiausia mažėjo tose valstybėse narėse, kuriose nuosmukis užsitęsė. Panašu, kad nuo 2010 m. ėmus įgyvendinti fiskalinio konsolidavimo priemones gerokai sumažėjo namų ūkių disponuojamosios pajamos.

6 pav. Bendrų namų ūkių disponuojamųjų pajamų pokytis krizės metu.

Šaltinis: Eurostato ir nacionalinių sąskaitų duomenys.

ES gyventojų, teigiančių, kad jų namų ūkiai patiria finansinių sunkumų, skaičius itin didelis, o pastaraisiais mėnesiais dar padidėjo. 2012 m. metinis finansinių sunkumų didėjimo rodiklis tarp mažiausio kvintilio šalių buvo itin didelis Ispanijoje ir Italijoje (iki 10 procentinių punktų), o šešiose šalyse jis sumažėjo.

Naujausi duomenys rodo, kad skurdas didėja ir sunkėja skurdo bei socialinės atskirties formos. Nuo 2008 m. keliose valstybėse narėse padaugėjo žmonių, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, šis rodiklis buvo gerokai didesnis už tų šalių, kuriose tokių žmonių skaičius sumažėjo, rodiklį. Kai kurios visuomenės grupės paliestos ypač skaudžiai (įskaitant vaikus, vienišų tėvų namų ūkius, darbingo amžiaus gyventojus ir ypač jaunimą). Skurdo didėjimo tendencija liudija, kad daugelyje šalių žmonės, kuriems gresia skurdas, kenčia vis didesnį nepriteklių, ypač tose šalyse, kuriose bendras skurdo lygis yra didelis. 2010 m. ES žmonių, kuriems gresia skurdas, pajamų mediana buvo 22 proc. mažesnė už skurdo ribą, tai reiškia, kad nuo 2008 m. daugelyje valstybių narių didėjo skurdo sukeltas visuomenės sluoksnių atotrūkis.

7 pav. Žmonių, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis (AROPE), skaičiaus pokytis ES valstybėse narėse 2008–2011 m.

Šaltinis: ES-SPGS; * duomenys: 2011 m. SPGS.

Daugelyje valstybių narių didėja dirbančių žmonių skurdas ir socialinis susiskaidymas. 2011 m. labai mažas pajamas gaunantys darbuotojai sudarė vieną trečdalį darbingo amžiaus suaugusiųjų, kuriems gresia skurdas. 2010 m. 8,4 proc. dirbančių žmonių gyveno žemiau skurdo ribos, didesnė skurdo rizika grėsė vaikus auginančioms šeimoms (10,7 proc.). Nors didėjo dirbančių moterų skurdas, dirbančių vyrų skurdas visgi išliko didesnis. 2006–2010 m. labai mažas pajamas gaunančių ir todėl skurstančių žmonių skaičius gerokai išaugo vienoje iš trijų valstybių narių, įskaitant kelias turtingiausias valstybes nares, turinčias stiprią ekonomiką ir darbo rinką. Šiam pokyčiui įtakos galėjo turėti tokie veiksniai, kaip antai darbo užmokesčio koregavimas, sutrumpintos darbo valandos, sutrumpinto darbo laiko tvarka ir padidėjęs darbo ne visą dieną bei laikinų darbo sutarčių skaičius.

2. Pagrindinės darbo rinkos problemos

Pastarąsias darbo rinkos tendencijas iš dalies lėmė cikliniai svyravimai ir, visų pirma, gili ekonomikos krizė, tačiau taip pat struktūrinės bei institucinės darbo rinkos problemos, veikiančios ekonominę veiklą ir darbo rinkos rezultatus.

Darbo vietų kūrimas (užimtumo augimas) nuolatos mažėjo tiek ES, tiek atskirų valstybių narių lygmeniu (išskyrus 2010 m.). Nuo 2011 m. vidurio neigiami užimtumo augimo rodikliai nustatyti visoje Europoje. Tai tiesiogiai susiję su tuo, jog bedarbiams vis sunkiau rasti darbą ir atleidžiama vis daugiau darbuotojų, todėl būtina skatinti darbo paklausą ir aktyviau kurti darbo vietas[3]. Tačiau tuo pačiu metu įgyvendinant struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšomis finansuojamas darbo vietų kūrimo programas pasiekta didelė pažanga – sukurta naujų darbo vietų ir įsteigta naujų įmonių.   

8 pav. Nedarbo lygis ir įsidarbinimo rodikliai ES 27, 2007 m. 1 ketv. – 2011 m. 4 ketv.

Šaltinis: Eurostato duomenimis pagrįsti Komisijos tarnybų skaičiavimai.

Išsprendus įgūdžių trūkumo problemą, pavyktų geriau išnaudoti darbo vietų kūrimo galimybes kai kuriuose svarbiuose sektoriuose. Apskaičiuota, kad ekologiškos pramonės sektoriuose iki 2020 m. gali būta sukurta apie 8 mln. darbo vietų, iš kurių 2,8 mln. būtų susiję su tausaus išteklių naudojimo priemonėmis, 2 mln. – su energijos vartojimo efektyvumo politika, o 3 mln. – su atsinaujinančių energijos išteklių sektoriaus plėtra[4]. Tikimasi, kad 2012 m. ekologiškos pramonės sektoriuose dirbsiančių žmonių skaičius visoje ES bus 3,4 mln., t. y. padidės nuo 2,7 mln. 2008 m., taip įrodant, kad net dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis ekologiškos pramonės sektoriai turi darbo vietų kūrimo potencialo. 2005–2009 m. atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje sukurta daugiau nei 300 000 naujų darbo vietų. 2008–2011 m. laikotarpiu sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuje sukurta apie 1 866 000 naujų darbo vietų. Be to, tikimasi, kad naujų darbo vietų paklausa dar labiau išaugs ir 2010–2020 m. laikotarpiu šiame sektoriuje iš viso bus sukurta 8 mln. naujų darbo vietų. Kalbant apie IRT sektorių, tikimasi, kad iki 2015 m. bus sukurta apie 700 000 naujų darbo vietų IRT specialistams. Abu sektoriai susiduria su panašiu uždaviniu – senėjančią darbo jėgą tenka keisti jaunesniais darbuotojais. Be to, Ekologiškos ekonomikos sektoriai, IRT ir sveikatos priežiūros sektoriai susiduria su rimta įgūdžių trūkumo problema; ypač trūksta aukštos techninės kvalifikacijos profesijų specialistų.

Darbo jėgos apmokestinimas vis dar didelis, kai kurios valstybės narės jį dar padidino, tačiau dėl pakitusios mokesčio sudėties mažėja darbo sąnaudos. Didelis mokesčių pleištas atgraso antrines ir mažas pajamas gaunančius asmenis bei žemos kvalifikacijos darbuotojus nuo darbo ir gali turėti neigiamą poveikį jų užimtumui suvestiniu lygmeniu. 2011 m. vidutinis mokesčių pleištas ES 27 buvo 39,6 proc., palyginti su 21 proc. Šveicarijoje, 29,5 proc. JAV ir 30,8 proc. Japonijoje ir Kanadoje. Apskritai mokesčių pleištas Europoje 2010–2011 m. padidėjo 0,3 procentiniais punktais ir tai taip pat turėjo neigiamo poveikio mažas pajamas gaunantiems asmenims. Mokesčių pleištas labiausiai padidėjo tose valstybėse narėse, kuriose jis ir taip buvo didelis. Tačiau taip atsitiko iš esmės dėl gyventojų pajamų pelno mokesčių pasikeitimo ir dėl to, kad sumažėjo kai kurių darbdavių socialinio draudimo sąnaudos, taigi, ir darbo sąnaudos.

9 pav. 2011 m. bendras mažas pajamas gaunančių asmenų mokesčių pleištas (šiai grupei taikytas sąlyginis dydis – 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio) ir 2010–2011 m. metiniai pokyčiai.

Trumpas aprašymas. *Turimi tik 2010 m. OECD nepriklausančių ES šalių (Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos, Maltos ir Rumunijos) duomenys; **turimi tik 2007 m. Kipro duomenys. Šių šalių atveju mokesčių pleišto pokyčiai susiję su 2009–2010 m. laikotarpiu (Kipro atveju – 2006–2007 m.). Šaltinis: OECD.

Darbo rinkos segmentacija toliau gilėja drauge didėjant laikinųjų darbo sutarčių ir darbo ne visą dieną sutarčių skaičiui. 2007–2011 m. pagal terminuotas arba darbo ne visą dieną sutartis priverstų dirbti darbuotojų padaugėjo 21 iš 27 valstybių narių. Tarp valstybių narių esama didelių skirtumų, bet didžiausia segmentacija Viduržemio jūros šalyse ir Lenkijoje. Viena pagrindinių darbo rinkos segmentacijos priežasčių – užimtumo apsaugos teisės aktais užtikrinama nevienoda nuolatinio ir laikinojo darbo vietų apsauga. 2011 m. 15–64 m. amžiaus grupėje 60,4 proc. asmenų dirbo pagal laikinas darbo sutartis, nors jie to nepageidavo. Tikimybė rasti nuolatinį darbą mažesnė tose valstybėse narėse, kurios taiko griežtesnius užimtumo apsaugos teisės aktus.

10 pav. Pagal terminuotas arba darbo ne visą dieną sutartis priverstų dirbti darbuotojų dalis (2007 ir 2011 m.) ir perėjimas nuo laikino prie nuolatinio darbo sutarčių (2010 m. duomenys).

Trumpas aprašymas. *Pateikti 2011 m. SI duomenys; **turimi tik 2007 m. IE duomenys.

Šaltinis: Eurostatas, ES darbo jėgos tyrimas ir ES-SPGS.

ES darbo rinkoje pagal laikinas darbo sutartis dirba pernelyg daug jaunų žmonių, todėl ilgainiui jų padėtis blogėja. 2011 m. apie 42,5 proc. jaunų darbuotojų ES dirbo pagal laikinas darbo sutartis, palyginti su 14,0 proc. vidutinio darbingo amžiaus gyventojų grupe. Duomenys rodo, kad jaunimui laikinos darbo sutartys tam tikra prasme pasitarnauja kaip karjeros laiptelis siekiant nuolatinės darbo sutarties, tačiau kai kuriose valstybėse narėse tokios praktikos nėra ir perėjimo nuo laikinos prie nuolatinės darbo sutarties rodiklis yra itin žemas.

11 pav. Pagal nuolatines ir laikinas darbo sutartys dirbantys darbuotojai, savarankiškai dirbantys darbuotojai ir bendras darbuotojų skaičius (15–64 m.), 2007 m. 1 ketv. – 2012 m. 1 ketv.

Šaltinis: Eurostatas.

Darbas ne visą dieną nemenka dalimi prisidėjo prie darbo vietų kūrimo krizės metu. 2008–2010 m. bendras užimtumas smuko ir visą darbo dieną dirbančių darbuotojų sumažėjo 6,2 mln., o pagal darbo ne visą dieną sutartis dirbančių asmenų skaičius tuo pačiu laikotarpiu padidėjo 1,1 mln. Pastaraisiais metais darbas ne visą darbo dieną populiarėjo ir 2011 m. siekė 18,8 proc. Apie vienas trečdalis dirbančių moterų dirba ne visą darbo dieną, palyginti su vos 8,1 proc. vyrų, tai rodo, kad vaikų priežiūros paslaugos aprėpia tik 28 proc. vaikų iki 3 metų amžiaus ir 84 proc. virš 3 metų amžiaus priežiūros poreikius.

Pastaruoju metu Europos rinkose prastėja darbo pasiūlos ir darbo jėgos atitiktis. Daugelyje valstybių narių vadinamoji Beveridžo kreivė, kurioje susiejami nedarbo ir laisvų darbo vietų rodikliai, dar labiau pasislinko į dešinę. Vis dėlto, nuo 2008 m. pradžios trijų valstybių narių (Belgijos, Austrijos ir Suomijos) padėtis pagal šią kreivę gerėjo, o vienos valstybės narės (Vokietijos) kreivė pasislinko link vidinės pusės, – tai rodo, kad darbo rinkoje gerėja darbo pasiūlos ir darbo jėgos paklausos atitiktis. Prastėjančią tendenciją galėjo nulemti konkrečiai darbo vietai reikalingų įgūdžių ir išsilavinimo reikalavimų neatitiktis, augantis ilgalaikis nedarbas, netinkamas demografinių iššūkių sprendimas ir neefektyvios užimtumo tarnybų siūlomos paslaugos, taip pat įtakos turi geografinio ir profesinio judumo kliūtys bei trikdžiai ir nevienodas darbdavių ir darbuotojų informavimas. Į užsienį vykstantys Europos piliečiai tebesusiduria su teisinėmis, administracinėmis ir praktinėmis kliūtimis. Numatyta imtis tolesnių reformų pertvarkyti EURES[5], kad jis taptų paklausa pagrįsta įdarbinimo, praktikos ir tinkamo darbo paieškos ES viduje priemone. Siekiama sudaryti valstybėms narėms sąlygas plėtoti savo EURES paslaugas atsižvelgiant į konkrečius ekonominius poreikius, pavyzdžiui, populiarinti profesijas, kurių darbuotojų trūksta ir remti konkrečias darbuotojų grupes, įskaitant jaunimą.

12 pav. Beveridžo kreivė, ES 27, 2008 m. 1 ketv. – 2012 m. 3 ketv.

Šaltinis: Eurostatas, remtasi šiais ES verslo tyrimo duomenimis: i) nedarbo lygio rodikliu (NL, proc.) ir ii) darbo jėgos trūkumo rodikliu (DJT, proc.).

Kyla pavojus, kad įsigalės ilgalaikis struktūrinis nedarbas. Gali būti, kad užregistruotas neigiamas Beveridžo kreivės poslinkis yra tik laikinas reiškinys, nes darbo rinka siekia reaguoti į ekonominės veiklos pokyčius ir prie jų prisitaikyti, pavyzdžiui, taikant darbo užmokesčio dinamikos arba intensyvesnes aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Tačiau toks poslinkis taip pat gali byloti apie ilgalaikes struktūrines problemas, dėl kurių gali kilti grėsmė, kad struktūrinio nedarbo lygis nuolat didės. Iš turimų duomenų matyti, kad daugelyje ES šalių nuo pat krizės pradžios didėjo struktūrinio nedarbo lygis, nustatytas pagal darbo užmokesčio augimo neskatinančio nedarbo lygį (angl. NAWRU, non-accelerating wage rate of unemployment), ir dėl to drauge prastėjo Beveridžo kreivės rodikliai.

13 pav. Darbo užmokesčio augimo neskatinančio nedarbo lygis (angl. NAWRU) (proc.) pagal kiekvieną valstybę narę

Šaltinis: AMECO.

Pastaruoju metu sumažėjo pagal aktyvią darbo rinkos politiką vienam bedarbiui skiriamos išlaidos. Duomenys rodo, kad aktyvi darbo rinkos politika daro teigiamą poveikį užimtumo lygiui, ypač moterų ir žemos kvalifikacijos asmenų. Valstybėse narėse, kuriose mažiausias ilgalaikis nedarbas, taip pat daugiausia naudojamasi aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis, tačiau įtakos šiam teigiamam reiškiniui galėjo turėti ir kiti veiksniai. Vis dėlto, 2007–2010 m.[6] faktiniai aktyvios darbo rinkos politikos ištekliai sumažėjo daugiau nei 20 proc.

14 pav. Naudojimasis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis (angl. ALMP) 2010 m. ir ilgalaikis nedarbas 2011 m.

Šaltinis: Eurostatas.

Socialinės apsaugos sistemos, kuriai tenka automatinio stabilizatoriaus vaidmuo, švelninantis poveikis namų ūkių pajamoms ėmė mažėti po 2009 m. Pirmuoju krizės etapu socialinėms išmokoms teko svarbus vaidmuo užtikrinant namų ūkių pajamas. Euro zonoje grynosios socialinės išmokos ir sumažinti mokesčiai padarė didelį teigiamą poveikį bendrų namų ūkių disponuojamųjų pajamų pokyčiui 2009 m. ir pirmaisiais 2010 m. ketvirčiais. Tačiau antruoju ekonomikos krizės etapu šis poveikis ėmė silpnėti. 2010 m. pabaigoje socialinių išmokų poveikis bendrų namų ūkių disponuojamųjų pajamų pokyčiui ėmė virsti neigiamu. Kai kuriose šalyse vis daugėja žmonių, kurie nėra apsidraudę pagal jokią socialinės apsaugos sistemą. Toks neigiamas pokytis kilo dėl ilgainiui sistemingai mažinamų išmokų, nutraukiamų pradinių diskrecinių pajamų rėmimo priemonių ir, kai kuriose šalyse, socialinių išlaidų mažinimo vykdant fiskalinio konsolidavimo programas.

Valstybių narių išlaidų efektyvumas iš esmės skiriasi, visų pirma kalbant apie rezultatus ir skurdo mažinimo poveikį pagal vieną išlaidų kategoriją, kai jų išlaidų modeliai ir socialinės apsaugos sistemos nuostatos yra panašios. Mokesčių ir išmokų sistemos – bene svarbiausia priemonė skurdžių pajamų problemai spręsti ir užkirsti jai kelią. 2010 m. išlaidomis socialinės apsaugos išmokoms (išskyrus pensijas) skurdas ES buvo sumažintas nuo 26 proc. iki 16 proc., t. y. 37 proc. Vis dėlto, nors valstybės narės socialinei apsaugai išleidžia panašias lėšų sumas, pasiekti rezultatai gerokai skiriasi. Kai kurioms šalims pavyksta sumažinti vaikų, vyresnio amžiaus ar dėl ligos nedirbančių žmonių skurdą išleidžiant mažiau lėšų nei kitoms šalims. Kitos šalys sugeba mažiau išleisti išmokoms, nes joms pavyksta greičiau grąžinti žmones į darbo rinką ir sutrumpinti laikotarpį, per kurį jiems mokamos išmokos. Nustačius geresnę pusiausvyrą tarp bendrųjų išmokų, materialine padėtimi grindžiamų išmokų ir išmokų pinigais bei natūra, būtų galima aktyviau skatinti žmones grįžti į darbo rinką. Vertinant socialinės apsaugos išlaidų ir skurdo mažinimo rodiklius, akivaizdu, kad vienos sistemos yra veiksmingesnės už kitas. Bulgarijos, Latvijos, Lenkijos ir Rumunijos išlaidos mažos, bet nedidelis ir poveikis, o Ispanija, Italija, Portugalija, Kipras (ir Graikija) pasiekė panašių rezultatų, nors išleidžia daugiau. Taip pat joms nepavyksta pasiekti ES vidurkio vaikų skurdo mažinimo srityje.

Būtina išspręsti svarbiausias problemas, siekiant visiškai įgyvendinti aktyvios įtraukties strategijas, kurios orientuotos į tinkamą pajamų rėmimą, įtraukias darbo rinkas ir galimybes naudotis kokybiškomis paslaugomis. Daugelyje valstybių narių pastebimas poslinkis aktyvios socialinės apsaugos politikos link ir siekiama šalinti fiskalinius trukdžius, dėl kurių sunku įsidarbinti. Tačiau valstybių narių socialinės apsaugos aprėptis ir minimalių pajamų sistemos vis dar labai skiriasi ir dar neišspręstas uždavinys, kaip padėti labiausiai skurstančioms visuomenės grupėms (kaip antai benamiams ir romams). Užtikrinus tinkamą paramą pajamoms, grįžimas į darbo rinką vyktų sklandžiau, būtų skatinama socialinė įtrauktis ir suteiktas postūmis bendrai paklausai. Užtikrinant kokybiškas ir įperkamas vaikų priežiūros paslaugas tėvams sudaromos sąlygos dalyvauti darbo rinkoje, o vaikams suteikiamos geriausios galimybės gyvenime, tačiau duomenys rodo, kad labiausiai pažeidžiamose šeimose tėvai paprastai yra mažiau aktyvūs darbo rinkoje dėl tokių veiksnių, kaip antai galimybės naudotis vaikų priežiūros paslaugomis, jų įperkamumas, tėvų atitiktis darbo rinkos reikalavimams ir tėvų pasirinkimas.

3. Struktūrinių darbo rinkos reformų įgyvendinimas

2012 m. kovo 1–2 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba, remdamasi 2012 m. Komisijos metine augimo apžvalga, nurodė valstybėms narėms savo nacionalinėse reformų programose pateikti darbo rinkos reformų planus, kad būtų pasiekti užimtumo gairėse nustatyti pagrindiniai ES tikslai. Remdamasi Komisijos pasiūlymu, Taryba patvirtino konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas, pabrėždama sritis, kuriose valstybės narės turėtų imtis politikos reformų, atsižvelgdamos į bendrose užimtumo politikos gairėse nustatytas sritis.

Tolesniame skirsnyje apžvelgiamos politikos priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės, įgyvendindamos savo nacionalinės reformų programas ir 2012 m. metinėje augimo apžvalgoje nustatytus prioritetus.

3.1. Sutelkti darbo jėgą augimui skatinti

Kelios valstybės narės (Belgija, Čekija, Estija, Vengrija, Airija ir Portugalija) vykdo priemones, kuriomis siekia stiprinti aktyvios darbo rinkos politiką ir valstybines užimtumo tarnybas (toliau – VUT). Belgijoje padidintos darbo užmokesčio subsidijos darbuotojams, kurie laikomi žinių sektoriaus darbuotojais (t. y. mokslininkai privačiajame ar viešajame sektoriuje). Čekija kaip aktyvumo skatinimo priemonę skiria viešuosius darbus, kuriuos koordinuoja darbo tarnyba. Estijoje pagal naująją 2012–2013 m. užimtumo programą siūlomos įvairios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės ir įtraukiamos naujos tikslinės grupės, kurios gali naudotis tomis priemonėmis. Vengrija sustiprino aktyvios darbo rinkos politikos priemones daugiau dėmesio skirdama VUT darbuotojų mokymui, į klientą orientuotų paslaugų modelio rengimui, labai mažoms įmonėms ir MVĮ skirtų paslaugų paketo rengimui, VUT portalo funkcijų ir e. paslaugų plėtrai bei viešųjų darbų sistemos pertvarkai. Airijoje griežtinamos sąlygos, kad ne visą darbo dieną dirbantys darbuotojai būtų skatinami dirbti visą darbo dieną. Galiausiai, Portugalija ėmėsi priemonių didinti VUT veiksmingumą ir pradėjo taikyti bedarbiams skirtas darbo užmokesčio subsidijas.

2011 m. ir 2012 m. darbo jėgai vis dar teko didelė mokesčių našta ir bendrai padidėjo darbo sąnaudos nepaisant šiokios tokios pažangos, padarytos kai kurių pažeidžiamų darbuotojų kategorijų, kaip antai žemos kvalifikacijos arba mažas pajamas gaunančių darbuotojų atžvilgiu. Daugelis valstybių narių (Belgija, Danija, Kipras, Suomija, Graikija, Ispanija, Airija, Italija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Ispanija, Slovėnija, Jungtinė Karalystė) neseniai padidino gyventojų pajamų mokestį, dažniausiai padidindamos įstatymu nustatytą mokesčio tarifą. Dažnu atveju toks pokytis buvo nustatytas tik laikinai, kaip papildomas mokestis arba dideles pajamas gaunantiems asmenims taikomas solidarumo įnašas (Graikija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Portugalija, Ispanija). Austrija ir Čekija taip pat ketina netrukus nustatyti panašias priemones. Be to, daugelis šalių padidino socialinio draudimo įmokas (Austrija, Bulgarija, Kipras, Prancūzija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lenkija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė).

Priemonėmis, skirtomis mažinti darbo jėgos apmokestinimą, iš esmės buvo siekiama suteikti konkrečioms visuomenės grupėms daugiau paskatų dirbti; paprastai tai daroma keičiant mokesčio bazę. Pavyzdžiui, Belgijoje sumažintos jaunuolių, mažas pajamas gaunančių, vyresnio amžiaus darbuotojų, naujų MVĮ darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokos. Suomijoje ir Vengrijoje padidinus mokesčių kreditus ir bazines išmokas, buvo suteiktos mokesčių lengvatos mažas ir vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams. Švedija padidino vyresnių nei 65 m. darbuotojų pajamoms taikomą bazinių pajamų lengvatą, taip siekdama ilginti darbingo gyvenimo trukmę.

Austrija, Belgija, Bulgarija, Estija, Ispanija, Airija, Malta, Vengrija, Lenkija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė ėmėsi įvairių priemonių įmonių steigimui ir savarankiškam darbui skatinti. Austrijoje vykdomas bandomasis projektas, siekiant teikti papildomą paramą gamybinę praktiką atliekantiems asmenims ir praktikos vietas siūlančioms įmonėms, įskaitant teisinių konsultacijų ir tarpininkavimo paslaugas. Belgija siekia gerinti įmonių galimybes gauti kreditą, skatinti administracinį supaprastinimą arba mažinti socialinio draudimo įmokas viešbučių, restoranų ir maitinimo sektoriuje. Bulgarijoje savarankiškas darbas skatinamas teikiant gaires, mokymus ir pagalbą įsteigti savo verslą arba naujai įsteigtoms mažoms įmonėms teikiant įrangą ir remonto paslaugas. Ispanijoje sumažinus mažesnėms įmonėms tenkančią administracinę naštą ir nustačius ilgesnes darbo valandas turistinėse vietovėse, tapo paprasčiau steigti įmones. Airijoje teikiama keleriopa pagalba, pavyzdžiui, teikiamos kapitalo dotacijos, paskolų fondai ir garantijos, paskatos besisteigiančioms įmonėms ir t. t. Malta ėmėsi priemonių, kuriomis siekia mažinti biurokratiją savarankiškai dirbančiųjų atžvilgiu, ir paskelbė, kad bus taikoma naujoji mikrogarantijų sistema, kuri padės savarankiškai dirbantiems asmenims ir mažoms įmonėms gauti banko paskolų garantijas. Lenkijoje pasitelkus ESF paramą skatinamas verslumas, savarankiškas darbas ir verslo veikla. Portugalijoje verslininkams arba savarankiškai dirbantiems asmenims sudaromos galimybės gauti kreditą ir remiami savo verslą norintys pradėti bedarbiai teikiant jiems techninę pagalbą.  Jungtinėje Karalystėje sustiprinus nacionalinę paskolų garantijų sistemą bankai skatinami noriau skolinti MVĮ.

Kad palengvintų grįžimą į darbą, kai kurios valstybės narės (Belgija, Ispanija, Airija, Italija, Švedija) ėmėsi priemonių bedarbio pašalpoms pritaikyti. Belgijoje priimta bedarbio pašalpų sistemos reforma, kuri reiškia, kad pašalpos pradedamos mažinti anksčiau ir sparčiau nei pirmiau. Ispanija sumažino kelių grupių bedarbio pašalpą. Portugalijoje nauju įstatymu sumažinta maksimali bedarbio pašalpos teikimo trukmė ir jos suma, taip siekiant išvengti priklausomybės nuo pašalpų ir užkirsti kelią ilgalaikiam nedarbui. Švedijoje buvo sugriežtintos atitikties taisyklės, nustatytos mažesnės pajamų pakeitimo normos ir maksimali bedarbio pašalpos teikimo trukmė.

Ispanija ėmėsi priemonių abipusei atsakomybei stiprinti, susiedama sąlygas ir naudojimąsi aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis. Airijoje daugiau dėmesio skiriama darbo ieškančių asmenų, ypač ilgalaikių bedarbių sąlygoms. Italijoje naujoji užimtumui skirta socialinio draudimo sistema pakeis dabartinę bedarbio pašalpų sistemą.

Kelios valstybės narės (Graikija, Ispanija, Portugalija) ėmėsi priemonių, siekdamos spręsti darbo užmokesčio nustatymo problemą, kad užtikrintų, jog darbo užmokestis kistų pagal produktyvumą. Ispanijoje neseniai įgyvendinus darbo rinkos reformą, pirmenybė teikiama bendrovių lygmens sprendimams dėl darbo valandų ir darbo užmokesčio ir joms sudaromos palankesnės sąlygos nedalyvauti sektoriniuose susitarimuose. Portugalijoje darbo užmokesčio kitimas atsižvelgiant į bendrovės lygmens sąlygas užtikrinamas taikant kolektyvinių sutarčių išimtis, jei darbdavių asociacijos apima mažiau nei 50 proc. visos darbo jėgos.

Vokietijoje į sektorinę minimalaus darbo užmokesčio sistemą įtraukiama vis daugiau sektorių. Vengrijoje 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas darbo kodeksas, pagal kurį numatoma minimalų darbo užmokestį padidinti 19 proc. Graikijoje imtasi darbo užmokesčio nustatymo priemonių, nes nuspręsta mažinti minimalų darbo užmokestį, o jaunimui nustatyti diferencijuotą minimalų darbo užmokestį.

Kelios valstybės narės (Austrija, Bulgarija, Vokietija, Ispanija, Latvija, Vengrija) ėmėsi priemonių darbo judumui didinti. Austrijoje pradėta taikyti kortelė „raudona-balta-raudona“, t. y. kriterijais pagrįsta taškų sistema į darbo rinką norintiems patekti trečiųjų šalių piliečiams; dabar ja gali naudotis ir tie kvalifikuoti darbuotojai, kurių profesijų atstovų trūksta. Nacionalinę kvalifikacijų sistemą priėmusi Bulgarija užtikrins studentų ir darbuotojų profesinio rengimo ir darbdavių reikalavimų, susijusių su švietimo ir mokymo sistemomis, skaidrumą. Vokietija priėmė įstatymą, kuriuo sumažino universitetinį išslavinimą įgijusių imigrantų iš ES nepriklausančių šalių pajamų ribą. Latvija pasiūlė priimti sistemą, pagal kurią darbuotojams, persikeliantiems iš tos vietos, kurioje jie gyvena ir dirba, į kitą vietovę ar savivaldybę, skiriama persikėlimo išmoka. Vengrijos vyriausybė remia judumą teikdama finansinę paramą registruotų bedarbių, kurie persikelia už 100 km nuo savo kilmės vietos, nuomos mokesčiui padengti.

Valstybės narės imasi priemonių, kad nebūtų skatinamas ankstyvas išėjimas iš darbo rinkos, (Austrija, Belgija, Ispanija, Danija, Airija, Nyderlandai, Vengrija, Jungtinė Karalystė). Austrijoje imtasi reformų invalidumo pensijų skaičiui mažinti. Belgijoje buvo padidinta vyresnio amžiaus darbuotojų amžiaus riba, nuo kurios jie gali naudotis laiko kreditų sistema, o darbo ne visą dieną prieš ankstyvą išėjimą į pensiją galimybė buvo panaikinta. Danijoje pagal invalidumo pensijų reformų planus pirmiausia turi būti išnaudotos aktyvumo skatinimo galimybės ir tik po to svarstoma išėjimo į pensiją galimybė. Ispanijoje bus sparčiau įgyvendinamas teisės aktais nustatyto pensinio amžiaus ilginimo tvarkaraštis – ankstyvo išėjimo į pensiją amžius ilginamas nuo 61 iki 63 metų, didinamos nuobaudos už išėjimą į ankstyvą pensiją bei dviem metams sustabdoma dalinio išėjimo į pensiją galimybė. Airija ėmėsi naujų iniciatyvų, pagal kurias ligos ar invalidumo išmokas gaunantiems žmonėms bus sudaryta galimybė ir dirbti, ir gauti paramą pajamoms, o teisės aktais nustatytas pensinis amžius iki 2028 m. bus padidintas iki 68 metų. Nyderlanduose imtasi žingsnių palaipsniui ilginti pensinį amžių, kad 2023 m. jis siektų 67 metus, o vėliau jis priklausytų nuo tikėtinos gyvenimo trukmės. Vengrijoje ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės išvis atsisakyta. Jungtinės Karalystės vyriausybė neseniai paskelbė ketinanti susieti pensinį amžių su tikėtina gyvenimo trukme.

Taip pat imtasi priemonių ilgesniam profesiniam gyvenimui skatinti (Austrija, Belgija, Bulgarija, Vokietija, Estija, Suomija, Liuksemburgas, Lenkija, Jungtinė Karalystė). Austrijoje sveikatos problemų turintiems vyresnio amžiaus darbuotojams sudaromos galimybės naudotis aktyvios darbo rinkos priemonėmis, profesinio reintegravimo ir persikvalifikavimo priemonėmis, darbo ne visą darbo dieną išmokomis ir užimtumo subsidijomis. Belgijoje kolektyvinio atleidimo atveju, daugiau nei 20 darbuotojų turinčios bendrovės turi užtikrinti, kad atleidžiamų darbuotojų amžiaus struktūra būtų tokia pati, kokia yra visos bendrovės darbuotojų amžiaus struktūra, o vyresniems nei 45 metų darbuotojams jos turi parengti metinį planą. Čekijoje 2011 m. pabaigoje priėmus pensijų reformą pensinis amžius kasmet bus ilginamas dviem mėnesiais nenustatant jokios maksimalios ribos. Estijoje orientuojamasi į vyresnio amžiaus darbuotojus, jų dalyvavimą mokymosi visą gyvenimą programoje ir sveikatos priežiūrą. Suomijoje dedamos pastangos gerinti profesinio gyvenimo kokybę ir darbuotojų savijautą darbo vietoje, taip siekiant ilginti profesinio gyvenimo trukmę. Liuksemburge daugiau nei 150 darbuotojų turinčios bendrovės privalo teikti didesnę paramą vyresniems bendrovės darbuotojams. Lenkijoje vyresnio amžiaus darbuotojams siekiama atverti daugiau galimybių mokytis ir gerinti jų mokymo kokybę. Jungtinėje Karalystėje fiksuotas pensinis amžius panaikintas 2011 m. spalio mėn.

Kai kurios valstybės narės ėmėsi priemonių, kurios nėra palankios profesinio gyvenimo ilginimui. Čekijoje pensininkų darbas bus labiau apmokestintas, todėl darbo rinkoje greičiausiai sumažės vyresnio amžiaus darbuotojų. Prancūzijoje dirbti 18-os pradėjusiems asmenims vėl leidžiama išeiti į pensiją sulaukus 60 m., jei jų socialinio draudimo įmokos buvo pakankamos. Vengrijoje nustatytas privalomas pensinis amžius visiems viešojo sektoriaus, išskyrus medicinos, darbuotojams.

3.2. Užimtumo, visų pirma jaunimo, rėmimas

Imtasi įvairių priemonių, siekiant remti jaunų žmonių, ypač darbo neturinčių ir nesimokančių, užimtumą. Suomija pradėjo įgyvendinti plataus užmojo iniciatyvą „Jaunimo garantijos“, pagal kurią per tris mėnesius nuo bedarbystės pradžios jauniems žmonėms pasiūlomas darbas, stažuotė arba mokymas, praktiniai seminarai arba reintegravimas į darbo rinką.

Kelios šalys (Belgija, Bulgarija, Ispanija, Kipras, Airija, Lenkija, Portugalija ir Švedija) skatina iniciatyvas, kuriomis siekiama didinti praktikos ir stažuočių kokybę. Belgijoje bedarbiams iki 25 m. amžiaus, kurie per šešis mėnesius nuo profesijos įgijimo nerado darbo, siūloma plataus užmojo stažuočių įmonėse sistema. Bulgarijoje skatinamos stažuotės viešojo administravimo institucijų centriniuose ir regioniniuose skyriuose, pirmenybę teikiant jauniems žmonėms su negalia. Airijoje imtasi iniciatyvų skatinti jaunų žmonių aktyvumą ir ugdyti jų įgūdžius ir pasiūlyta 5 000 6–9 mėn. trukmės praktikos vietų. Ispanija ėmėsi žingsnių, siekdama parengti švietimo ir praktikos sutartį ir sukurti dualiojo profesinio rengimo sistemą. Lenkijoje vykdomas bedarbiams iki 30 metų skirtas bandomasis projektas, pagal kurį siūlomos individualių konsultantų paslaugos, praktikos vietos ir mokymo kuponai. Portugalijoje remiamos profesinės praktikos ir stažuotės. Slovėnijoje bedarbiams iki 30 metų 15 mėnesių laikotarpiui pasiūloma darbo vieta, o vyriausybė skatina savanoriškais pagrindais atlikti praktiką mokesčių administravimo ir korupcijos prevencijos institucijose. Švedijoje vyriausybė įmonėms skiria 2 750 EUR vienam mokiniui per metus, tuo siekdama skatinti praktikos vietų darbovietėse kūrimą; valstybės pagalbą ketinama dar padidinti 2014–2016 m.

Kiti konkretūs veiksmai, kuriais remiami nedirbantys ir nesimokantys jauni žmonės, yra orientuoti į profesinio rengimo programas (Vokietija, Latvija, Suomija), mokymąsi darbo vietoje (Lietuva) ir finansinę paramą (Vengrija). Vokietijoje migrantų kilmės jaunimui dabar suteikta daugiau galimybių dalyvauti profesinio rengimo programose. Lietuvoje vykdant jaunimui iki 29 m. skirtą projektą „Jaunimo užimtumo didinimas“, subsidijuodamas darbo užmokestis ir išlaidos, patiriamos darbo vietoje rengiant gebėjimų ugdymo iniciatyvas. Latvijoje 15–24 m. nedirbantiems jaunuoliams siūloma galimybė devynių savaičių laikotarpiu profesinio rengimo įstaigoje susipažinti su trimis skirtingomis profesijomis. Vengrijoje įvesta pirmojo darbo garantija, pagal kurią darbdaviams suteikiama viso darbo užmokesčio kompensacija, įskaitant bendrąjį darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas.

Siekdamos didinti praktikos ir stažuočių kokybę kelios valstybės narės užmezgė partnerystes su socialiniais partneriais (Bulgarija, Čekija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Rumunija ir Slovakija). Bulgarijoje imtasi priemonių kompensuoti arba remti investicijų sąnaudas ir darbo sąnaudas, patirtas kuriant darbo vietas jaunimui. Čekijoje pagal ESF finansuojamą projektą remiamos stažuočių įmonėse sąnaudos, pirmenybę teikiant absolventams ir darbo patirties neturintiems žmonėms, kuriems reikia įgyti įgūdžių. Airijoje bendradarbiaujant darbdaviams, įmonėms ir švietimo bei mokymo paslaugų teikėjams pagal naujas priemones numatomos papildomos mokymo vietos bedarbiams. Rumunijoje įmonės, įdarbinančios ne vyresnius nei 25 m. darbuotojus, už kiekvieną įdarbintą darbuotoją vienus metus bus atleistos nuo jo socialinio draudimo įmokų. Slovakijoje privačiame sektoriuje vienus metus bus subsidijuojama minimalaus darbo užmokesčio neviršijanti suma, o darbdaviai turėtų perimti išlaidas bent šešis mėnesius.

Vos kelios šalys (Vengrija, Slovakija ir Italija) ėmėsi keisti užimtumo apsaugos teisės aktus. Vengrija pakeitė nuostatas dėl kelių darbo vietų turėjimo, lanksčios darbo laiko tvarkos ir supaprastino atleidimo taisykles. Portugalija sumažino išeitines išmokas iki 20 darbo dienų per metus tiek terminuotų, tiek neterminuotų darbo sutarčių atveju ir supaprastino pavienių darbuotojų atleidimo dėl ekonominių priežasčių apibrėžtį. Italijoje peržiūrėti teisės aktai, reglamentuojantys neteisėtą asmens atleidimą iš įmonės, turinčios daugiau nei 15 darbuotojų, tuo siekiant sušvelninti išėjimo iš darbo aplinkybes ir nustatė priemones, kuriomis ribojami netipinių darbo sutarčių pažeidimai. Slovakija ėmėsi priemonių riboti maksimalią peiliui sudaromų terminuotų sutarčių trukmę bei skaičių ir panaikinti išimtis, kuriomis naudojasi laikino įdarbinimo agentūros.

Vos kelios valstybės narės (Belgija, Airija, Lietuva, Malta ir Slovakija) sėkmingai bando pritaikyti švietimo ir mokymo sistemas prie darbo rinkos reikmių. Airijoje imtasi priemonių, kuriomis siekiama padėti bedarbiams ir anksčiau savarankiškai dirbusiems žmonėms nenutolti nuo darbo rinkos, sudarant jiems švietimo ir mokymosi ne visą dieną galimybes, kad jie įgytų naujų įgūdžių ir kvalifikacijų tuose sektoriuose, kuriuose, tikėtina, atsiras tvaraus užimtumo galimybių. Lietuvoje keliais etapais bus rengiama kvalifikacijų apžvalga, kad žmonėms būtų teikiama geresnė informacija apie įgūdžių paklausos struktūrą ir nustatomos paklausiausios profesijos. Maltoje studentai raginami siekti tolesnio išsilavinimo ir įgyti pramonės sektoriuje paklausią kvalifikaciją, o 80 proc. jų studijų išlaidų bus padengta mokesčių kreditu. Slovakija neseniai priėmė profesinio rengimo ir mokymo aktą, kuriuo siekia stiprinti VUT ir darbo rinkos reikmių sąsajas. Belgijoje visos savivaldybės taip pat ėmėsi priemonių reformuoti profesinį rengimą, siekiant gerinti jo kokybę, lankstumą ir sąsają su darbo rinkos poreikiais.

Imtasi priemonių universitetų kokybei ir finansavimui peržiūrėti (Italija, Latvija ir Malta). Italija ėmėsi suvaržymų ir nusprendė nuo 25 iki 100 proc. padidinti mokestį už mokslą. Kalbant apie stipendijas, tik Malta pranešė toliau taikysianti dviejų rūšių stipendijų sistemą. Latvija pradėjo plataus užmojo vertinimą, kurio metu bus įvertinta daugiau nei 800 aukštojo mokslo studijų programų, ir numatė kelias reformas, įskaitant universitetų akreditacijos valdymo reformą, naujo universitetų finansavimo modelio rengimą ir universitetų valdymo reformą.

Nepaisant Europos semestre išsakytų raginimų teikti pirmenybę augimą skatinančioms viešosioms išlaidoms, iš turimų duomenų matyti, kad išlaidos mažinamos investicijų į švietimą sąskaita. Daug valstybių narių 2011 m. arba 2012 m. mažino švietimo finansavimą (Estija, Italija, Latvija, Lietuva, Jungtinė Karalystė) arba ir 2011 m., ir 2012 m. (Belgija, Bulgarija, Airija, Prancūzija, Kipras, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Suomija). Ispanijoje diskusijos dėl biudžeto konsolidavimo taip pat daugiausia orientuotos į švietimo sritį. Čekijoje, Danijoje, Liuksemburge, Maltoje ir Austrijoje priešingai – biudžetas išliko stabilus arba buvo padidintas.

3.3. Pažeidžiamų asmenų apsauga

Kelios valstybės narės ėmėsi žingsnių didinti socialinės apsaugos sistemų veiksmingumą (Estija, Latvija ir Ispanija). Estija suteiks gerokai palankesnes galimybes gauti nedarbo draudimo išmokas, tuo siekdama nuo 2013 m. prisidėti prie 2009 m. užimtumo teisės aktų reformos ir kompensuoti jos poveikį. Airijoje, nepaisant bendro socialinių išmokų mažinimo, vis dar skiriama parama, nors ir mažesnė, pažeidžiamų asmenų pajamoms. Latvijoje bedarbio pašalpos nuo šiol nepriklausys nuo darbo stažo draudimo sistemoje ir bus teikiamos mažėjimo tvarka iki 9 mėn. Ispanijoje pradėta taikyti minimalių pajamų sistema bus susieta su pareiškėjo profesinio gyvenimo trukme.

Kai kurios valstybės narės padarė pažangą įgyvendindamos aktyvios įtraukties strategijas, kuriomis daugiausia dėmesio skiriama tinkamam pajamų rėmimui, įtraukioms darbo rinkoms ir galimybei naudotis kokybiškomis paslaugomis (Austrija, Danija, Suomija, Prancūzija, Malta, Lenkija ir Švedija). Austrijoje priimtas neįgaliesiems skirtas veiksmų planas, apimantis kovos su diskriminacija priemones, prieigą, priežiūrą, švietimą, užimtumą ir savarankišką gyvenimą. Danijoje 2012 m. birželio mėn. buvo įvykdyta didelio masto invalidumo pensijų reforma, pagal kurią buvo apribotos galimybės vyresniems nei 40 metų asmenims ir numatytos reabilitacijos grupės, remsiančios sveikatos, užimtumo, švietimo ir socialines paslaugas. Maltoje savanoriškos organizacijos yra skatinamos įdarbinti palankių sąlygų neturinčius asmenis ir skirti jiems finansinę paramą. Švedijos vyriausybė ketina toliau stiprinti pažeidžiamų visuomenės grupių padėtį darbo rinkoje, imdamasi daugiau aktyvios darbo rinkos priemonių, skirtų bedarbiams ir netvirtą padėtį darbo rinkoje užimantiems žmonėms. Portugalijoje sukurta socialinių būstų nuomos rinka, kad pažeidžiamiausiems žmonėms būtų užtikrinta galimybė rasti įperkamą ir kokybišką būstą.

Tik kelios valstybės narės (Čekija, Airija ir Lenkija) ėmėsi priemonių sudaryti galimybes naudotis paslaugomis, kuriomis remiama integracija į darbo rinką ir visuomenę. Čekijoje vietos lygmeniu įgyvendinama nedidelio masto bandomoji programa, pagal kurią socialiai atskirtoms šeimoms (ypač romų) siūlomas geresnis būstas ir persikvalifikavimo galimybė, taip užtikrinant, kad jų vaikai lankytų pradines mokyklas. Airijoje ESF remia programas, kuriomis siekiama padėti imigrantams tapti finansiškai nepriklausomiems ir labiau integruotis į visuomenę per darbą arba tolesnį švietimą ir mokymą. Lenkijoje pakoreguoti pajamų kriterijai, kad būtų remiami labai mažas pajamas gaunantys darbuotojai ir padidinta socialinės apsaugos sistemoje skiriamų išmokų pinigais suma, kurią gali gauti ir kalbos besimokantys užsieniečiai bei pabėgėliai.

[1]               Oficialusis leidinys L 308, 2010 11 24, p. 46, 2010 m. spalio 21 d. Tarybos sprendimas dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (2010/707/ES).

[2]               Šiuo metu ilgalaikiai bedarbiai sudaro daugiau nei 44 proc. visų bedarbių.

[3]               Žr. 2012 m. balandžio mėn. Europos Komisijos užimtumo srities dokumentų rinkinį.

[4]               2012 m. tarnybų darbinis dokumentas „Ekologiško augimo darbo vietų kūrimo potencialo išnaudojimas“, 92 final, 2012 4 18.

[5]               Tai – 31 Europos užimtumo tarnybos tinklas, remiantis darbuotojų judumą tarp valstybių narių, EEE šalių ir Šveicarijos.

[6]               OECD vertinimai, pagrįsti OECD darbo rinkos programomis ir pagrindinių ekonominių rodiklių duomenų bazėmis.

Įvadas

Besitęsianti ES ekonomikos ir finansų krizė paskatino pamatinius pokyčius. Šiuo metu vykdomą esminę ekonomikos restruktūrizaciją galima pavadinti šių pokyčių rezultatu. Šis procesas trikdantis, kupinas politinių išbandymų ir socialinių sunkumų, tačiau jį įgyvendinant galima pakloti būsimo išmanaus, tvaraus ir įtraukaus ekonomikos augimo ir konkurencingumo pamatus.

Norėdama toliau vykdyti būtinas reformas, ES turi sugebėti įrodyti, kad jos politika yra efektyvi, ilgainiui duos rezultatų ir bus įgyvendinama visuomenėje, laikantis socialinio teisingumo principų. Valstybės narės ir ES institucijos imasi bendros atsakomybės taisyti praeities klaidas ir tiesti ES tvaresnį vystymosi kelią į ateitį. ES pripažįsta, kad valstybių narių ūkiai yra glaudžiai susiję, todėl dabar keičia ekonomikos valdymą, kad politika geriau atitiktų esamus ir būsimus uždavinius.

Šia metine augimo apžvalga pradedamas 2013 m. Europos semestras, joje nustatoma, kaip prisiėmus bendrą atsakomybę galima skatinti pokyčius visoje ES, siekiant vėl atsigaunančios ekonomikos ir darbo vietų kūrimo.

Aplinkybės

2012 m. ekonominė padėtis ES išliko nestabili. Kalbant apie visus metus, prognozuojamas 0,3 proc. BVP sumažėjimas ES, o euro zonoje –  0,4 proc. Prireiks laiko, kol ekonomika pradės tvariai atsigauti[1]. Kelerius metus ekonomikos augimas buvo vangus, todėl krizės socialiniai padariniai ypač juntami. Socialinės apsaugos sistemos iš pradžių leido šiek tiek sušvelninti krizės poveikį, tačiau dabar jį pajuto visi. Labai padidėjo nedarbo lygis, didėja ir vargas bei skurdas. Šie sunkumai ypač matyti euro zonoje, tačiau jų esama ir kitose šalyse.

Dėl užsitęsusios krizės valstybės narės nepasiekė suformuluotų strategijos „Europa 2020“ tikslų, susijusių su užimtumu, MTTP, klimatu ir energija, švietimu ir skurdo mažinimu, atsilieka ir visa Europa[2]. Tačiau norint, kad Europos ekonomika būtų išmani, tvari ir įtrauki, pažanga visose šiose srityse yra būtina.

Įvairios šalys ir euro zona susiduria su labai skirtingomis problemomis, tačiau numatomas lėtas jos atsigavimas apsunkina padėtį visoje ES. Dėl didelio privačiųjų ir viešųjų subjektų sukauptų skolų lygio mažėja naujos veiklos ir investicijų galimybių. Sutelkta ypač daug fiskalinės ir pinigų politikos priemonių, tad galimybių taikyti kitas priemones liko nedaug. Europos konkurencingumui atkurti būtina imtis struktūrinių reformų, tačiau šioje srityje dažnai sunku priimti sprendimus. Siekiant išlaikyti reformų pagreitį labai svarbu, kad politikos tikslai būtų skaidrūs ir kad numatant poveikį visuomenei būtų skiriamas dėmesys socialiniam teisingumui.

Trumpalaikė perspektyva vis dar labai neaiški, tačiau esama ir pozityvesnių tendencijų. Pašalintas per ilgą laiką susidaręs makroekonominis disbalansas, kai kurios Europos šalys darosi vėl konkurencingos, nors jų ekonominės veiklos skirtumus pavyks pašalinti dar negreit[3]. Padaryta pažanga konsoliduojant viešuosius finansus, imtasi svarbių veiksmų įtampai finansų rinkose mažinti. Labai svarbu, kad šalyse, kurios ėmėsi didelių reformų, jau pastebimi pirmieji šių reformų veikimo požymiai – kai kurių valstybių narių viešajame ir privačiajame sektoriuose mažėja įsiskolinimų lygis, o kai kuriose šalyse, kurių prekybos deficitas anksčiau buvo labai didelis, didėja eksporto apimtis.

Siekiant sudaryti tvaraus atsigavimo sąlygas 2012 m. ES lygmeniu jau daug nuveikta, kad būtų išsiveržta iš užburto rato: finansų sistemų silpnumas, įtampa valstybės skolos vertybinių popierių rinkoje ir lėtas ekonomikos augimas:

§ Sukurtas Europos stabilumo mechanizmas – patikima apsauga euro zonos šalims, kurių galimybės gauti finansavimą yra ribotos.

§ 2012 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime valstybių ar vyriausybių vadovų priimtas Susitarimas dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo turėtų sustiprinti ES teisės aktų leidėjo ir administracijų pastangas visais lygmenimis aktyviau naudoti turimus augimo svertus – nuo Bendrosios rinkos aktų įgyvendinimo iki tikslingesnio ES struktūrinių fondų panaudojimo. Be to, Komisija neseniai pasiūlė strategiją energijos rinkų veikimui gerinti ir priemonių pramonės politikai stiprinti.

§ Šiuo metu pradėtos taikyti naujos taisyklės ekonomikos valdymui stiprinti, ypač euro zonoje (vadinamasis šešių teisės aktų paketas), dėl tokių taisyklių susitarta (Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos) ar turėtų būti netrukus susitarta (vadinamasis dviejų teisės aktų paketas).

§ Europos Centrinis Bankas ėmėsi svarbių priemonių finansiniam stabilumui euro zonoje užtikrinti.

Svarstomi kiti, Europos ateičiai poveikio turėsiantys svarbūs sprendimai:

§ Vis dėlto reikia priimti bendrą sprendimą dėl ES daugiametės 2014–2020 m. finansinės programos. Tai bus itin svarbu atkuriant ekonomikos augimą ir konkurencingumą visoje Europoje ir siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų.

§ Svarstoma, kokių  svarbių veiksmų reikia imtis Ekonominei ir pinigų sąjungai stiprinti. Komisija kartu su šia apžvalga pristato tikros Ekonominės ir pinigų sąjungos planą. Be to, šiuos klausimus 2012 m. gruodžio mėn. aptars Europos Vadovų taryba.

2012 m. liepos mėn. priimtos metinės konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos[4]  valstybėms narėms turėtų tapti veiksmų pagrindu. Įgyvendinimas priklauso nuo nuolatinio valstybių narių ir Komisijos dialogo, o pažanga bus įvertinta kitą pavasarį. Kaip matyti iš Europos Parlamento ataskaitos dėl Europos semestro[5], stebėsena ES lygmeniu yra labai svarbi koordinuojant ir papildant valstybių narių pastangas.

Prioritetai

Šioje metinėje augimo apžvalgoje siekiama nustatyti 2013 m. ES ekonominius ir socialinius prioritetus ir valstybėms narėms bei ES pateikti bendras jų politikos vykdymo gaires. Ja pradedamas trečiasis politikos koordinavimo Europos semestras, per kurį bendrai ES lygmeniu kiekvienų metų pirmąjį pusmetį peržiūrima nacionalinė veikla ir prioritetai. 2013 m. kovo mėn. Europos Taryba parengs gaires, o valstybės narės iki 2013 m. balandžio vidurio turi pateikti atnaujintas nacionalines programas, kurių pagrindu Komisija pateiks konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų rinkinį.

Trumpalaikė užduotis – atkurti pasitikėjimą ir stabilizuoti ekonominę ir finansinę padėtį vykdant struktūrines reformas, nes taip bus pasirengta tvariam ekonomikos atsigavimui, kai sukuriama daug darbo vietų, ir sudarytos galimybės ekonomikai pačiai pasikeisti per vidutinės trukmės laikotarpį. Tokiam pokyčiui reikės laiko, tad veikti reikia pradėti dabar.

Remdamasi teigiamais požymiais, kad reformos jau pradeda veikti, Komisija mano, kad praėjusių metų apžvalgoje nustatyti prioritetai iš esmės nebus keičiami, o pastangos nacionaliniu ir ES lygmeniu 2013 m. vėl turėtų būti skirtos šiems penkiems prioritetams:

§ tęsti diferencijuotą ir ekonomikos augimui palankų fiskalinį konsolidavimą;

§ grįžti prie įprastų skolinimo ekonomikai sąlygų;

§ skatinti augimą ir konkurencingumą dabar ir ateityje;

§ mažinti nedarbą ir šalinti socialinius krizės padarinius;

§ modernizuoti viešąjį administravimą.

1. Tęsti diferencijuotą ir ekonomikos augimui palankų fiskalinį konsolidavimą

Dėl krizės valstybės skolos santykis euro zonoje vien per kelis metus padidėjo vidutiniškai nuo 60 iki 90 proc. BVP. Būtina skubiai tikrinti viešuosius finansus, kad būtų išlaikytos socialinės apsaugos sistemos ir viešosios paslaugos, sumažintos refinansavimo išlaidos valstybei ir kitoms valdžios institucijoms ir išvengta neigiamų padarinių visai ekonomikai, įskaitant galimą užkrečiamąjį poveikį kitoms šalims. Be to, demografiniai pokyčiai ir toliau skatins numatyti su visuomenės senėjimu susijusias išlaidas. Ypatingą dėmesį reikia skirti fiskalinei politikai euro zonoje, nes čia nesubalansuotos nacionalinės fiskalinės politikos poveikis kitoms valstybėms narėms yra daug didesnis nei kitur.

Iš bendros šiuo metu vykdomo fiskalinio konsolidavimo tendencijos matyti, kad daroma pažanga: tikimasi, kad valdžios sektoriaus deficitas euro zonoje sumažės nuo vidutiniškai 6 proc. BVP 2010 m. iki šiek tiek daugiau nei 3 proc. 2012 m. Manoma, kad valstybės skola euro zonoje bus pati didžiausia kitais metais (apie 94,5 proc.), visoje ES – 2014 m., o paskui turėtų pradėti mažėti kaip BVP procentinė dalis.

Per trumpą laikotarpį fiskalinis konsolidavimas gali neigiamai paveikti ekonomikos augimą. Šis poveikis veikiausiai bus didesnis per finansų krizes, kai kiti ekonominės veiklos vykdytojai irgi veikia sudėtingomis finansavimo sąlygomis.  Tačiau tai nėra vienintelis ekonomikos augimui poveikio turintis veiksnys: fiskalinės politikos didinamasis poveikis bus nevienodas ir priklausys nuo pasirinkimų, susijusių su koregavimo sudėtimi. Pavyzdžiui, iš patirties matyti, kad šalyse, kurių viešosios išlaidos sudaro pakankamai didelę BVP dalį, ir kuriose nustatytos pakankamai aukštos mokesčių normos, ilgalaike prasme ekonomikos augimui palankesnis fiskalinis konsolidavimas, vykdomas mažinant išlaidas, o ne tolesnis mokestinių pajamų didinimas. 2009–2012 m. fiskalinis konsolidavimas vykdytas iš esmės panašiai naudojant tiek išlaidų, tiek pajamų priemones: manoma, kad išlaidos sumažėjo 2 BVP procentiniais punktais, o pajamos padidėjo 1,3 procentinio punkto.

Be to, alternatyvi galimybė fiskalinį koregavimą atlikti vėliau būtų pasirodžiusi daug brangesnė. Kai kurios valstybės narės negali finansuoti savo poreikių per rinkas arba deda visas pastangas išlaikyti dėl abejonių jų viešųjų finansų tvarumu didėjančius obligacijų pirkimo ir pardavimo skirtumus. Šios šalys, norėdamos atkurti investuotojų pasitikėjimą, sumažinti skolos grąžinimo išlaidas ir sukurti erdvę taikyti įvairias fiskalines priemones, turi joms tinkamu tempu ryžtingai siekti, kad jų viešieji finansai būtų tvarūs. Gerai parengus fiskalinį koregavimą galima ženkliai sumažinti neigiamą poveikį ekonomikos augimui. Fiskalinio tvarumo atkūrimas šiose šalyse bus naudingas tiek viešiesiems, tiek privatiesiems subjektams, be to, prisidės prie bendro ES finansinio stabilumo.

Valstybių narių fiskalinė ir ekonominė padėtis nevienoda, todėl Komisija skatina fiskalinį konsolidavimą vykdyti diferencijuotai, atsižvelgiant į kiekvienos šalies padėtį. Remiantis Stabilumo ir augimo paktu, šiomis strategijomis turėtų būti siekiama struktūrinės, o ne vien nominaliosios vertės pažangos, jose turi būti numatyta koregavimo sudėtis, leidžianti stiprinti ir ekonomikos augimą, ir socialinį teisingumą. Toks diferencijuotas požiūris taip pat padeda koreguoti einamosios sąskaitos disbalansą.

Stabilumo ir augimo pakte nustatyta tinkama lankstaus ir veiksmingo fiskalinio koregavimo sistema. Fiskaliniai tikslai išreikšti nominaliosiomis vertėmis, jos dažniausiai minimos ir žiniasklaidoje. Tačiau Pakte pabrėžiama esminė biudžeto būklė, todėl Tarybos rekomenduojami konsolidavimo veiksmai išreiškiami struktūrine verte[6]. Tad valstybei narei, kuri laikosi šių sąlygų, gali būti suteiktas ilgesnis laikotarpis perviršiniam deficitui sumažinti, jei dėl blogesnės nei tikėtasi ekonominės padėties ta valstybė negalėjo pasiekti nustatyto tikslo. Pavyzdžiui, Ispanijai ir Portugalijai nustatytas terminas valdžios sektoriaus deficitui sumažinti, kad jis neviršytų 3 proc. BVP, 2012 m. buvo pratęstas vieneriems metams, kad šios šalys minėto tikslo galėtų pasiekti iki 2014 m. Ištaisiusios su perviršiniu deficitu susijusią padėtį valstybės narės turėtų pasiekti vidutinio laikotarpio biudžeto tikslą, o tai užtikrintų tvarų viešųjų finansų lygį.

Valstybės narės, kurios nebegali pasinaudoti rinkomis skolai refinansuoti, turi nedelsdamos imtis fiskalinio koregavimo investuotojų pasitikėjimui atgauti. Sutelktomis pastangomis, kurių imamasi pagal ekonominio koregavimo programas, bus lengviau koreguoti ir makroekonominį disbalansą. Šios nuostatos grindžiamos Airijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje atliekamais teigiamas koregavimais. Tačiau Graikijoje procesas ilgesnis ir reikalaujantis daugiau sąnaudų dėl įvairių veiksnių, įskaitant nuolat kylančius neaiškumus dėl programos įgyvendinimo.

Valstybėse narėse, kurios turi daugiau fiskalinių priemonių taikymo galimybių, automatiniai stabilizatoriai gali būti visapusiškai panaudojami, kaip nustatyta Pakte. Konsolidavimo tempas gali būti palankus augimui, tačiau atsižvelgdamos į aukštą skolos lygį, senėjančios visuomenės perspektyvą ir nedidelį ekonomikos augimo potencialą kai kuriose šalyse, taip pat į neigiamas rinkos nuotaikų pasikeitimų pasekmes, valstybės narės turėtų nepamiršti dėl konsolidavimo atidėliojimo galinčios atsirasti fiskalinės rizikos.

Komisija atidžiai stebės realios ekonomikos pokyčius. Iš rengiamų Komisijos žiemos prognozių, kurios turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje, bus konkrečiau matyti, ar valstybės narės laikosi sutartos tvarkos jų struktūriniam deficitui mažinti ir ar pasiteisins perviršiniam deficitui sumažinti skirtas galutinis terminas, visapusiškai atsižvelgiant į Stabilumo ir augimo pakto formą ir turinį.

Patikimų viešųjų finansų atkūrimas yra ilgas procesas. Griežtos ES valdymo taisyklės ir nacionalinės fiskalinės sistemos, kaip numatyta ES teisės aktuose, ilgainiui padės įtvirtinti šias pastangas. Minėtos taisyklės – tai skaitinių fiskalinių taisyklių nustatymas, kreipimasis į nepriklausomas fiskalines institucijas ir vidutinio laikotarpio planavimas, daugiašališkai stebint pažangą.

Kalbant apie valdžios sektoriaus biudžeto išlaidas, svarbu atsižvelgti į bendrą produktyvumą ir lėšų naudojimo veiksmingumą. Nors padėtis šalyse skiriasi, Komisija rekomendavo, kad norint išsaugoti ekonomikos augimo potencialą ateityje ir svarbiausius vadinamuosius socialinės apsaugos tinklus, reikia rinktis, kur numatyti mažinimus. Komisija mano, kad:

§ Reikėtų pirmiausia investuoti švietimo, mokslinių tyrimų, inovacijų ir energijos srityse, o jei įmanoma – investicijas didinti, užtikrinant tokių išlaidų veiksmingumą. Be to, reikėtų ypač stengtis išlaikyti ar plėsti užimtumo tarnybų ir aktyvios darbo rinkos politikos, pvz., bedarbių mokymas ir „Jaunimo garantijų“ iniciatyva, aprėptį ir veiksmingumą.

§ Reikėtų modernizuoti socialinės apsaugos sistemas, kad jos būtų veiksmingos, tinkamos ir tvarios. Reikėtų paspartinti pensijų sistemų reformą, kad pensinis amžius būtų suderintas su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, apribotos galimybės naudotis ankstyvo išėjimo į pensiją sistemomis ir prailgintas darbingas amžius. Be to, atsižvelgiant į problemas, susijusias su demografine padėtimi, ir spaudimą dėl išlaidų, susijusių su senėjančia visuomene, sveikatos priežiūros sistemų reformomis reikėtų užtikrinti ekonominį veiksmingumą ir tvarumą ir įvertinti tų sistemų veikimą siekiant dvigubo tikslo: veiksmingiau naudoti valstybės lėšas ir užtikrinti aukštos kokybės sveikatos priežiūrą.

Kalbant apie valdžios sektoriaus biudžeto pajamas, iš naujausių tendencijų matyti, kad daug valstybių narių padidino gyventojų pajamų mokesčius ir (arba) PVM tarifus[7]. Tačiau dar lieka galimybių bendrą mokesčių naštą nukreipti į apmokestinimo bazes, kurios ne tokios žalingos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, ir užtikrinti, kad mokesčių sistemos būtų veiksmingesnės, konkurencingesnės ir teisingesnės. Tam įgyvendinti reikia vadinamojo paketo principo, kuriuo užtikrinamas nešališkas perskirstymas ir kuris pritaikomas prie kiekvienos valstybės narės aplinkybių. Todėl Komisija rekomenduoja:

§ Palaipsniui mažinti darbo apmokestinimą šalyse, kuriose darbo pajamų apmokestinimas yra palyginti didelis ir trukdo kurti naujas darbo vietas. Siekiant užtikrinti, kad reformos neturėtų poveikio pajamoms, galėtų būti padidinti tokie mokesčiai, kaip vartojimo mokestis, pasikartojantis turto mokestis ir aplinkosaugos mokestis.

§ Papildomas pajamas geriau užsitikrinti ne didinant mokesčių tarifus ar kuriant naujus mokesčius, o plečiant apmokestinimo bazes. Reikėtų mažinti atleidimo nuo mokesčių, sumažintų PVM tarifų ar atleidimo nuo akcizo mokesčių atvejų arba tokių lengvatų visiškai atsisakyti. Reikėtų palaipsniui atsisakyti aplinkai žalingų subsidijų[8].  Mokestinių prievolių vykdymą derėtų gerinti imantis sisteminių veiksmų šešėlinei ekonomikai mažinti, kovojant su mokesčių slėpimu[9] ir užtikrinant veiksmingesnį mokesčių administravimą.

§ Turėtų būti sumažinta pelno mokesčio paklaida, susijusi su skolų finansavimu.

§ Norint išvengti naujų finansinių grėsmių būsto sektoriuje reikėtų imtis nekilnojamojo turto ir būsto mokesčių reformos. Ypač reikėtų peržiūrėti mokesčių sistemų aspektus, susijusius su namų ūkių įsiskolinimui palankaus mokestinio iškraipymo didėjimu, ypač per hipotekos paskolų mokesčio lengvatas.

Dėl daugelio šių priemonių taikymo parengtos išsamios konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos, be to, ES lygmeniu vykdomas tarpusavio vertinimas pažangai ir geriausiai patirčiai įvertinti. Dabar pagrindinė užduotis – įgyvendinimas.

2. Grįžti prie skolinimo ekonomikai sąlygų

Krizė turėjo ilgalaikio poveikio daugelio viešojo ir privačiojo sektoriaus subjektų finansinei padėčiai, dėl to sumažėjo investuotojų bei skolintojų pasitikėjimas ir finansų sektoriaus veiksmingumas. Dėl įtampos valstybės skolos vertybinių popierių rinkose ir bankų sektoriuje daugeliui skolininkų kilo didelių finansavimo problemų. Be to, dėl tokių pokyčių finansų sistema susiskaldė po atskiras šalis, o finansinė veikla daugiausia buvo vykdoma šalių vidaus rinkose. Tad šiuo metu didžiausia atsigavimo kliūtis investuoti norinčioms įmonėms ir namų ūkiams visoje Europoje yra sumažėjusios arba labai pabrangusios finansavimo galimybės. Sykiu dėl didelių įsiskolinimų daug ekonominės veiklos vykdytojų turi mažinti finansinę riziką ir didinti taupymą. Įsiskolinimo mažinimas tokiomis priemonėmis per trumpą laikotarpį taip pat gali būti kliūtis ekonomikos atsigavimui. Šios problemos ypač aktualios pažeidžiamose euro zonos valstybėse narėse.

ES lygmeniu jau imamasi veiksmų finansų sektoriaus rizikai mažinti ir ankstesniems reguliavimo ir priežiūros sistemų trūkumams taisyti:

§ Imtasi koordinuotų pastangų bankų sektoriaus rizikai įvertinti ir bankams rekapitalizuoti. Norint atkurti pasitikėjimą rinkose labai svarbu pripažinti nuostolius ir mažinti bankų balansinius įsiskolinimus – šių veiksmų būtina imtis nedelsiant.

§ Nuo 2011 m. sausio mėn. pradėjo veikti naujos ES priežiūros institucijos, jos rengia bendras taisykles, skirtas finansinėms institucijoms taikomai teisinei sistemai stiprinti. Norint parengti nuoseklesnę finansų krizių prevencijos ir valdymo sistemą reikia nedelsiant susitarti dėl Komisijos pasiūlymų, susijusių su bankų kapitalu ir likvidumu, indėlių garantijų sistemomis ir bankų pertvarkymu.

§ Atidesnė privačiojo sektoriaus skolos ir susijusios finansinės rizikos (pvz., nekilnojamojo turto burbulas) stebėsena dabar vykdoma per Europos sisteminės rizikos valdybą ir remiantis naująja ES tvarka makroekonominiams disbalansams šalinti.

§ Kaip vieną iš priemonių Ekonominei ir pinigų sąjungai stiprinti Komisija pasiūlė steigti bankų sąjungą su bendru priežiūros mechanizmu, už kurią atsakingas Europos Centrinis Bankas, kad toliau būtų vykdoma priežiūros ES lygmeniu integracija. Parengus tokį mechanizmą taip pat bus sudarytos sąlygos Europos stabilumo mechanizmui tiesiogiai rekapitalizuoti tuos bankus, kuriems nepavyksta didinti kapitalo rinkose.

Nacionaliniu lygmeniu valstybės narės gali daugiau skatinti naudotis alternatyviaisiais finansavimo šaltiniais, didinti likvidumą ir mažinti bendrovių įprastą priklausomybę nuo bankų finansavimo, pavyzdžiui:

§ Skatindamos naudotis naujais kapitalo šaltiniais, įskaitant įmonių tarpusavio skolinimą, sudarydamos daugiau galimybių įmonių obligacijoms leisti ir supaprastindamos prieigą prie rizikos kapitalo.

§ Trumpindamos valdžios institucijų mokėjimų vėlavimą, nes per krizę situacija, susijusi su tokių mokėjimų vidutine trukme, dar pablogėjo, tad ir taip sudėtingoje verslo aplinkoje užkraunama didelė našta MVĮ. Pagal ES pavėluotų mokėjimų direktyvą, kuri į nacionalinius teisės aktus turi būti perkelta iki 2013 m. kovo mėn., mokėjimų vėlavimo trukmė bus sumažinta iki 30 dienų, be to, bus padidintos kompensacijos už pavėluotus mokėjimus.

§ Plėtodamos valstybinių bankų ir garantijų institucijų vaidmenį finansuojant MVĮ. Taip gali būti padengta tam tikra privačių investuotojų rizika ir kompensuotas nuosavo kapitalo trūkumas arba mažas finansuotinos bendrovės dydis, sykiu taikant ir naujas pakeitimo vertybiniais popieriais formas.

§ Remdamos inovacines sistemas, kaip antai viešąsias sistemas, pagal kurias bankams leidžiama skolintis mažesne norma, jei jie padidina ilgalaikį skolinimą įmonėms arba MVĮ suteikia pigesnes ir lengviau gaunamas paskolas.

§ Užtikrindamos suderintą požiūrį į įkeisto turto nuosavybės teisių atėmimą ir apsaugodamos pažeidžiamus namų ūkius, išvengiant per didelės naštos bankų balansams. Tam priskiriamos priemonės asmeninei nemokumo tvarkai nustatyti, kai leidžiama daryti hipotekos paskolų sąlygų pakeitimus nuosavybės teisių atėmimui išvengti.

Be to, norint paskatinti tikslines investicijas, svarbu visapusiškai pasinaudoti galiojančiomis ar naujomis ES finansinėmis priemonėmis, ypač pagrindinių infrastruktūros objektų atveju:

§ Europos investicijų bankui (EIB) skirti papildomi 10 mlrd. eurų – taip EIB sudarytos galimybės suteikti 60 mlrd. eurų papildomo finansavimo per kitus 3–4 metus ir atverta prieiga prie tris kartus didesnės sumos iš kitų finansavimo teikėjų.

§ Projektų obligacijų panaudojimas yra svarbi pasidalijimo rizika priemonė, leidžianti pasinaudoti privačiojo sektoriaus, pvz., draudimo bendrovių ir pensijų fondų finansavimu, taip papildant įprastinį bankų skolinimą. EIB jau toli pažengė rengdamas kelis tokius projektus.

§ Komisija pagal Susitarimą dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo toliau dirba su valstybėmis narėmis ir perprogramuoja bei spartina ES struktūrinių fondų naudojimą augimui (ypač MVĮ) skatinti.  Be to, valstybės narės raginamos nacionalinėse reformų programose nurodyti, kaip per kitą programų etapą (2014–2020 m.) jos ketina naudoti struktūrinių fondų lėšas su ekonomikos augimu susijusiems prioritetams nustatyti.  Reikėtų visapusiškai pasinaudoti Konkurencingumo ir inovacijų programos priemonėmis, pagal kurias jau sutelkta 2,1 mlrd. eurų rizikos kapitalo fonduose ir MVĮ skirta beveik 11,6 mlrd. eurų garantijų forma.

3. Skatinti augimą ir konkurencingumą dabar ir ateityje

Dėl krizės greitėja pasikeitimai ekonomikoje – kai kuriems tradiciniams sektoriams padaryta itin didelė žala, o naujesniems sektoriams sunku suklestėti. Greita restruktūrizacija sudėtinga, tačiau ji suteikia galimybę panaudoti potencialius naujus augimo ir darbo vietų kūrimo išteklius[10]. Tokie pokyčiai papildo, o kartais net išsprendžia ilgalaikio konkurencingumo užduotis, iškylančias mūsų ekonomikai. Kartu su šia apžvalga priimtoje Įspėjimo mechanizmo ataskaitoje nurodoma, kad kainų ir su kainomis nesusijusio konkurencingumo pokyčiai padeda atitaisyti išorės disbalansą, nors stebimas šioks toks atsilikimas.  Valstybės narės, patiriančios didelį rinkos spaudimą, jau ėmėsi svarbių reformų, tačiau dar reikia daug nuveikti norint pagerinti įvairių valstybių narių vidaus ir išorės konkurencingumą.

Kaip nurodyta konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose, universalios programos nėra, tačiau yra bendri tikslai, įvairios svarstytinos reformos ir daug gerosios patirties pavyzdžių, įskaitant Europos pasaulinių vadovų pavyzdžius, kuriais būtų galima remtis. Vienų reformų poveikio gali tekti palaukti, kitos daug greičiau duos rezultatų.

Nacionaliniu lygmeniu turi būti nustatytos tam tikros pagrindinės sąlygos, o prioritetai turėtų būti tokie:

§ Naujovių ir naujų technologijų kūrimo skatinimas ir viešojo bei privačiojo sektoriaus investicijų į MTTP didinimas. Čia labai svarbi tikslinė valdžios institucijų parama ir didesnė konkurencija dėl mokslinių tyrimų dotacijų.

§ Švietimo ir mokymo sistemų ir apskritai įgūdžių lygio kėlimas, glaudžiau susiejant darbo ir mokslo pasaulius.

§ Verslo aplinkos gerinimas supaprastinant verslui pradėti būtinus formalumus, leidimų, licencijų ir mokestinių prievolių vykdymo tvarką, taip pat mažinant bendrą administracinę naštą įmonėms. Reikėtų šalinti konkrečias kliūtis veiklai tokiuose sektoriuose, kuriuose galima sukurti daug darbo vietų, kaip antai statybų, verslo paslaugų, logistikos, turizmo ir didmeninės prekybos sektoriai.

§ Ekologiškos ekonomikos potencialo panaudojimas nustatant prognozuojamą reguliavimo sistemą ir skatinant naujų rinkų ir technologijų atsiradimą. Ypač daug pasiekti taupymo srityje, sukurti darbo vietų ir duoti naudos aplinkai galima taikant didelių užmojų energijos vartojimo efektyvumą skatinančias renovacijos programas, įskaitant (bet neapsiribojant) ES energijos vartojimo efektyvumo direktyvą. Patobulintas atliekų tvarkymas, vandentvarka ir antrinis perdirbimas – tai sritys, kuriose taip pat yra daug potencialo naujoms darbo vietoms kurti, kartu užtikrinant ribotų išteklių ir medžiagų pasiūlą.

Europos bendroji rinka suteikia daug galimybių įmonėms kurti geresnes paslaugas ir produktus, o vartotojams tuo pasinaudoti. Paslaugų sektoriuje būtų labai naudinga, jei valstybės narės geriau įgyvendintų paslaugų direktyvą:

§ laikydamosi įsipareigojimų šalinti apribojimus, pagrįstus paslaugų teikėjo pilietybe ar gyvenamąja vieta;

§ peržiūrėdamos laisvųjų profesijų atstovų teikiamų paslaugų reguliavimo būtinybę ir proporcingumą, ypač fiksuotus tarifus, ir bendrovių struktūros bei kapitalo nuosavybės apribojimus;

§ peržiūrėdamos sąlygos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą, kad nebūtų taikomas nepagrįstas dvigubas reguliavimas tokiuose sektoriuose, kaip statybų, verslo paslaugų ir turizmo sektoriai, ir užtikrindamos skaidrią sveikatos priežiūros paslaugų kainodaros politiką;

§ stiprindamos konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje ir mažindamos veiklos apribojimus, ypač panaikindamos ekonominių poreikių analizę.

Tinklų pramonės šakų veikla Europoje taip pat daro didžiulį poveikį visai ekonomikai, šią veiklą būtų galima gerokai pagerinti:

§ Kuriant tinkamas iniciatyvas greitai įdiegti sparčiojo interneto infrastruktūrą visos šalies mastu ir plėtojant judriojo ryšio duomenų srautą. Vyriausybės turi atlaisvinti dažnių juostas belaidžiam plačiajuosčiam ryšiui.  

§ Užtikrinant visišką trečiojo energetikos teisės aktų rinkinio perkėlimą ir įgyvendinimą, ypač tinklų atskyrimą, nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomybės ir būtinų teisių užtikrinimą, taip pat laipsninį reguliuojamų energijos kainų atsisakymą, apsaugant pažeidžiamus vartotojus.

§ Spartinant Bendro Europos dangaus įgyvendinimą oro eismo valdymo susiskaidymui mažinti ir oro erdvės organizavimui gerinti.

§ Atveriant keleivių vežimo vidaus geležinkeliais paslaugas konkurencijai, visų pirma sudarant visiems vienodas sąlygas naudotis infrastruktūra.

§ Geriau integruojant uostus į logistikos grandinę ir šalinant kliūtis naudotis uosto paslaugomis.

§ Šalinant likusius kabotažo apribojimus pasiūlos ir paklausos tarptautinio vežimo srityje atitikčiai gerinti.

§ Pagal e. prekybos direktyvą įmonėms ir vartotojams taikant suderintas skaidrumo taisykles ir informacijos reikalavimus.

Produktų rinkų veikimą būtų galima gerokai pagerinti, jei nacionalinės standartizacijos institucijos siektų ES lygmeniu nustatytų tikslų, ypač pereidamos nuo nacionalinių prie Europinio lygmens standartų. Reikėtų visapusiškai pasinaudoti pranešimu apie technines taisykles, taikomas IRT produktams ir paslaugoms, kad būtų palengvintas jų judėjimas bendrojoje rinkoje.

4. Mažinti nedarbą ir šalinti socialinius krizės padarinius

Per pastaruosius dvylika mėnesių bedarbių skaičius padidėjo 2 milijonais ir viršijo 25 milijonus. Nedarbo lygis ES yra 10,6 proc., o euro zonoje – 11,6 proc.  Daugėja ilgalaikių bedarbių skaičius – beveik kas antras bedarbis neturi darbo jau ilgiau nei metus. Padėtis Europoje nevienoda, nacionalinis nedarbo lygis vienose šalyse yra mažesnis nei 5 proc., o kitose – didesnis nei 25 proc. Ypač nukentėjo jaunimas – nedarbo lygis jaunų žmonių tarpe kai kuriose šalyse yra didesnis nei 50 proc.[11], tačiau paveiktos ir kitos amžiaus grupės.

Atsižvelgiant į nedarbo laikotarpių trukmę, spartų ekonomikos restruktūrizavimą ir sunkumus rasti darbą, yra pavojaus, kad nedarbas vis dažniau darysis struktūrinis ir vis daugiau žmonių pasitrauks iš darbo rinkos[12]. Be to, yra akivaizdžių požymių, kad daugelyje valstybių narių[13] didėja skurdo ir socialinės atskirties grėsmė. Papildomas spaudimas socialinės apsaugos sistemoms taip pat turi poveikio jų atliekamoms gerovės užtikrinimo funkcijoms.

Prastos augimo perspektyvos ir darbo rinkos atsigavimo atsilikimas nuo ekonomikos atsigavimo reiškia, kad su užimtumu susijusi padėtis greitai arba automatiškai nepagerės. Dėl to visai ES ir labiausiai paveiktoms šalims kyla didelis pavojus, tad valdžios institucijos ir socialiniai partneriai turi imtis ryžtingesnių veiksmų.

Sykiu su dabartinės krizės poveikiu didelių problemų kelia ir struktūrinė visuomenės senėjimo tendencija ir netrukus sumažėsianti darbingo amžiaus visuomenės dalis kai kuriose Europos šalyse. Vyresnių darbuotojų skatinimas pasinaudoti ankstyvo išėjimo į pensiją galimybe tikintis, kad vietoje jų bus įdarbinti jauni žmonės, pasirodė iš esmės neveiksminga ir brangi politikos priemonė, tad jos kartoti nereikėtų.

Nepaisant aukšto nedarbo lygio, taip pat yra įrodymų, kad kai kuriuose regionuose ar sektoriuose, kuriuose trūksta darbuotojų esamiems poreikiams tenkinti, stinga tam tikrų įgūdžių turinčių darbuotojų, o įgūdžių pasiūla neatitinka paklausos. Ir toliau yra labai svarbu didinti darbuotojų aktyvumą darbo rinkoje, gerinti jų įgūdžius ir palengvinti judumą.  

Visoje Europoje įgyvendinamos kelios didelių užmojų reformos. Šalyse, kurios patiria finansinį spaudimą, imtasi priemonių lanksčių darbo sąlygų taikymui įmonėse palengvinti, išeitinėms išmokoms įprastinės darbo sutarties atveju mažinti ir individualaus ar kolektyvinio atleidimo iš darbo tvarkai supaprastinti. Taip pat imtasi veiksmų lanksčiau nustatyti atlyginimus, pvz., supaprastinti sąlygas įmonėms atsisakyti aukštesnio lygio kolektyvinių sutarčių ir peržiūrėti sutartis dėl atlyginimo pagal sektorius.

Pasirengimas ekonomikos atsigavimui, kai sukuriama daug darbo vietų

Labai svarbu toliau siekti darbo rinkos atsigavimo, investuoti į žmogiškąjį kapitalą, padėti bendrovėms įdarbinti žmones ir prisitaikyti prie susidariusių aplinkybių, taip pat sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau žmonių išliktų aktyviais ir pasinaudotų teikiamomis galimybėmis. Socialiniai partneriai kartu su valdžios institucijomis turi imtis svarbaus vaidmens. Todėl Komisija rekomenduoja:

§ Imantis platesnio masto veiksmų mažinti dirbantiesiems tenkančią mokesčių naštą, ją ypač sumažinti mažai apmokamiems dirbantiesiems. Skatinant naujų darbo vietų kūrimą svarstyti laikiną socialinio draudimo įmokų mažinimą ar darbo subsidijų sistemas naujiems darbuotojams, ypač žemos kvalifikacijos ar ilgą laiką be darbo buvusiems darbuotojams, jei tai tikslingai taikoma.

§ Modernizuoti darbo rinkas supaprastinant užimtumo teisės aktus ir plėtojant lanksčias darbo sąlygas, įskaitant sutrumpinto darbo laiko taikymą ir darbo aplinkos, užtikrinančios ilgesnį darbingą amžių, kūrimą. Mažinant užimtumo apsaugos pagal įvairias darbo sutartis skirtumus, kai kuriose šalyse turėtų susilpnėti darbo rinkos segmentacija ir sumažėti nedeklaruojamo darbo atvejų. Reikėtų stebėti bedarbio pašalpų poveikį, kad būtų užtikrinti griežti tinkamumo kriterijai ir veiksmingi darbo paieškos reikalavimai.  

§ Stebėti atlyginimų nustatymo sistemų, ypač indeksavimo mechanizmų, poveikį ir prireikus jas keisti atsižvelgiant į nacionalinę konsultavimo praktiką, kad būtų geriau atspindėti našumo pokyčiai ir remiamas naujų darbo vietų kūrimas. Svarbu, kad minimalaus atlyginimo dydžiu būtų užtikrinta pusiausvyra tarp darbo vietų kūrimo ir adekvačių pajamų.

§ Pasinaudoti besiplečiančių sektorių, kaip antai ekologiškos ekonomikos, sveikatos priežiūros ir IRT, darbo vietų teikiamu potencialu taikant į ateitį orientuotą ir patikimą teisinę sistemą, plėtojant tinkamus įgūdžius ir teikiant tikslinę valstybės paramą[14].

Įsidarbinimo galimybių norintiems, ypač jaunimui, sudarymas

Be to, valstybės narės turėtų dėti daugiau pastangų nedarbo lygiui mažinti, įsidarbinimo galimybėms didinti ir patekimui į darbo rinką arba sugrįžimui į ją remti, ypač kalbant apie ilgą laiką darbo neturinčius asmenis ar jaunimą. Tai galėtų būti daroma tokiomis priemonėmis:

§ Palaikyti valstybines užimtumo tarnybas ir skatinti darbo rinkos aktyvinimo priemones, įskaitant įgūdžių gerinimą, individualią paramą ieškantiems darbo, paramą verslui ir savarankiškam darbui, taip pat judumo paramos sistemas. Nepaisant kai kurių šiai veiklai skirtų papildomų išteklių ar pastangų gerinti veiksmingumą, teikiama parama kai kuriose šalyse beveik neatitinka padidėjusio registruotų darbo ieškančių asmenų skaičiaus.

§ Mažinti mokyklos nebaigimo atvejų ir palengvinti perėjimą iš mokyklos į darbo pasaulį kuriant kokybiškus mokomosios praktikos, gamybinės praktikos ir dualiojo mokymosi modelius, t. y. mokymąsi švietimo įstaigoje papildant darbo vietoje įgyjama patirtimi. Norint skatinti naujo verslo kūrimą ir didinti jaunimo įsidarbinimo galimybes reikia plėtoti verslumo įgūdžius[15].

§ Plėtoti ir įgyvendinti „Jaunimo garantijų“ iniciatyvą, pagal kurią kiekvienas 25 metų nesulaukęs jaunuolis per keturis mėnesius po to, kai baigia formalųjį mokymąsi ar tampa bedarbiu, gauna darbą, tęstinio švietimo galimybę, atlieka gamybinę praktiką arba mokomąją praktiką. Tokioms sistemoms galima gauti bendrą Europos socialinio fondo finansavimą[16].

§ Antrajam šeimoje uždirbančiam asmeniui sudaryti palankesnes sąlygas dalyvauti darbo rinkoje ir gauti darbą parengiant tinkamas mokesčių lengvatų iniciatyvas ir teikiant kokybiškas ir įperkamas vaikų priežiūros paslaugas.

§ Suteikti daugiau galimybių visą darbingą amžių (taip pat ir vyresnio amžiaus darbuotojams) naudotis mokymosi visą gyvenimą sistemomis stiprinant su konkrečių gebėjimų ugdymu, taikymu ir atnaujinimu susijusių viešųjų ir privačiųjų institucijų partnerystę.

§ Stiprinti švietimo bei mokymosi visą gyvenimą sistemų ir darbo rinkos poreikių sąsają. Trumpos (dvejų metų) aukštojo mokslo programos daug dėmesio skiriant sritims, kuriose nustatytas gebėjimų deficitas, ir tikslinės judumo sistemos dabartinėmis aplinkybėmis gali būti ypač veiksmingos.

§ Skatinti tarpvalstybinį darbo jėgos judumą šalinant teisines kliūtis ir supaprastinant profesinės kvalifikacijos ir patirties pripažinimą. Reikėtų stiprinti užimtumo tarnybų bendradarbiavimą, o EURES platforma galėtų tapti labiau integruotos Europos darbo rinkos pagrindu.

Socialinės įtraukties skatinimas ir skurdo mažinimas

Be minėtų priemonių taip pat reikia stengtis užtikrinti, kad socialinės apsaugos sistemos padėtų veiksmingai šalinti krizės padarinius, skatinti socialinę įtrauktį ir mažinti skurdą:

§ Reikėtų kurti aktyvios įtraukties strategijas, kurios aprėptų veiksmingą ir tinkamą paramą pajamoms, priemones skurdui mažinti, įskaitant vaikų skurdą, taip pat sąlygas įperkamoms ir aukštos kokybės paslaugoms, kaip antai: socialinės ir sveikatos priežiūros, vaikų priežiūros, būsto ir energijos tiekimo paslaugos, gauti.

§ Reikėtų stiprinti socialinės paramos ir aktyvinimo priemonių sąsają teikiant geriau asmens poreikiams pritaikytas paslaugas (vieno langelio principas) ir imantis veiksmų pažeidžiamų grupių naudojimuisi priemonėmis gerinti. Darbo rinkai atsigavus bus svarbu palaipsniui atsisakyti su krize susijusių priemonių užtikrinant, kad išliktų svarbiausi vadinamieji apsaugos tinklai.

5. Modernizuoti viešąjį administravimą

Sumažėjusios viešųjų finansų apimtys tapo nauju postūmiu modernizuoti viešąjį administravimą. ES viešosios išlaidos sudaro beveik 50 proc. BVP, o viešajame sektoriuje dirba apie 17 proc. visų dirbančiųjų.

Ilgainiui daugelis valstybių narių ėmėsi priemonių viešųjų paslaugų efektyvumui ir viešojo administravimo bei teisminių institucijų skaidrumui ir kokybei gerinti. Tokios reformos buvo itin didelės finansinių sunkumų patiriančiose šalyse. Pavyzdžiai – vietos ir centrinės valdžios institucijų reorganizavimas, viešojo sektoriaus mokėjimo sistemų ir valstybinių įmonių valdymo racionalizavimas, viešųjų pirkimų tvarkos reforma, nuolatinės išsamios išlaidų apžvalgos ir viešojo sektoriaus efektyvumą didinančių priemonių, pvz., daugiau naudotis bendromis paslaugomis ir informacinių technologijų sprendimais, skatinimas. Kai kuriais atvejais valstybės narės ir Komisija bendrai teikė techninę pagalbą ar ja keitėsi.

Didelio teigiamo poveikio gali turėti jau pirmiau vardytos priemonės, kaip antai visiškas ir teisingas ES teisės aktų perkėlimas, mokesčių surinkimo ir sveikatos apsaugos sistemų veiksmingumas, būtinybė trumpinti mokėjimų vėlavimus ir valstybinių užimtumo tarnybų vaidmens skatinimas, todėl jas reikia toliau taikyti. Be to, Komisijos manymu, ekonomikos augimą ypač paskatintų:

§ Patikimas finansų valdymas visapusiškai pasinaudojant viešųjų pirkimų teikiamomis galimybėmis konkurencijai rinkoje paremti ir plėtojant e.viešųjų pirkimų bendrojoje rinkoje galimybes. Tokiais veiksmais ne tik prisidedama prie didesnio našumo ir socialinio teisingumo, bet ir padedama kovoti su korupcija.

§ Įmonėms skirtos reguliavimo sistemos supaprastinamas ir administracinės naštos bei biurokratijos mažinimas, ypač nacionaliniu lygmeniu.

§ Visapusiško bendrai valdomo viešojo administravimo skaitmeninimo užtikrinimas, siekiant taikyti naudotojui palankias paslaugų teikėjo ir gavėjo procedūras, taip pat administracinių procedūrų supaprastinimas ir jų skaidrumo skatinimas. Labai svarbus ES tarpvalstybinis interneto paslaugų ir mokslinių tyrimų centrų sąveikumas.

§ Teismų sistemų kokybės, nepriklausomumo ir veiksmingumo gerinimas, užtikrinimas, kad ieškiniai būtų sprendžiami per pagrįstą laikotarpį, ir alternatyvios ginčo sprendimo tvarkos taikymo skatinimas. Dėl to turėtų sumažėti įmonių sąnaudos ir padidėti šalies patrauklumas užsienio investuotojams.

§ Geresnis ES struktūrinių fondų panaudojimas tobulinant administracinius gebėjimus, leidžiantis šiais metais užtikrinti spartesnį nepanaudotų fondų paskirstymą.

Išvada

ES ekonomika palengva atsigauna po giliausios per pastaruosius dešimtmečius finansų ir ekonomikos  krizės. Valstybių narių padėtis nevienoda, skiriasi tiek jų problemų pobūdis ir dydis, tiek reformų tempas. Padėtis išlieka nestabili. Rengiamasi reformų įgyvendinimui, vykdomi svarbūs koregavimai, tačiau yra požymių, kad kitais metais jau pajusime, kad ekonomika atsigauna. Valstybėse narėse, kurios ėmėsi plačių užmojų reformų, jau matyti jų rezultatai: disbalansas sumažintas, o konkurencingumas didėja.

Siekiama ne tik vėl augančios ekonomikos – norima sukurti kitokio ekonomikos augimo, pasireiškiančio po krizės, pagrindą. Vykdant struktūrines reformas nacionaliniu ir ES lygmeniu turi būti sudaryta daugiau galimybių ES konkuruoti pasaulyje ir užtikrintas augimas Sąjungos viduje imantis tvarių veiksmų parengti ES politikos priemones, kurių reikia klestinčiai, įtraukiai ir efektyvaus išteklių naudojimo ateičiai užtikrinti. Solidarumas ir socialinis teisingumas tiek šalyse, tiek visoje Europoje, bus ypač svarbūs užtikrinti, kad dedamos pastangos bus politiškai ir socialiai priimtinos ir visiems naudingos.

Valstybės narės ir ES jau priėmė daug svarbių sprendimų. Dabar reikia toliau laikytis šios krypties ir įgyvendinti sutartas priemones. Norint atgauti pasitikėjimą ir užtikrinti ekonomikos augimą taip pat labai svarbu, kad reformos nebūtų vilkinamos, ypač šiose srityse:

· Reikia vėl užtikrinti viešųjų finansų tvarumą. Tai svarbu ne vien tik norint per trumpą laikotarpį atgauti investuotojų pasitikėjimą, bet ir norint patenkinti senėjančios visuomenės poreikius ir užtikrinti būsimų kartų perspektyvas. Fiskalinio konsolidavimo tempas ir pobūdis gali skirtis: kai kurioms valstybėms narėms reikia greitai mažinti deficitą, o kitos turi daugiau galimybių veikti. Bet kokį neigiamą poveikį ekonomikos augimui per trumpą laikotarpį galima sušvelninti tinkamomis priemonėmis, kurios būtų taikomos valdžios sektoriaus biudžeto išlaidoms ir pajamoms.

· Reikia toliau tvarkyti finansų sektorių, kad būtų atkurtas finansinis stabilumas ir sukurtos geresnės ekonomikos finansavimo galimybės, įskaitant alternatyviųjų finansavimo šaltinių panaudojimą. ES lygmeniu būtina tolesnė pažanga kuriant integruotą priežiūros sistemą ir stiprinant finansinėms institucijoms taikomą teisinę sistemą.

· Turi būti stiprinamos struktūrinės reformos augimui ir konkurencingumui skatinti.  Nacionaliniu lygmeniu galima dar taikyti ne vieną priemonę, į ES teisės aktus atsižvelgiant kaip į postūmį imtis pokyčių. Galima daug pasimokyti iš geriausios valstybių narių ir trečiųjų šalių patirties.

· Reikia skubiai gerinti padėtį darbo rinkoje ir socialinę situaciją. Tokios strategijos pagrindas – tobulinti aktyvios darbo rinkos politiką, stiprinti ir didinti valstybinių užimtumo tarnybų veiksmingumą, supaprastinti užimtumo teisės aktus ir užtikrinti, kad su darbo užmokesčiu susiję pokyčiai skatintų kurti naujas darbo vietas. Daug dėmesio reikia skirti jaunimo padėčiai. Be to, reikėtų stengtis skatinti socialinę įtrauktį ir mažinti skurdą stiprinant pagrindinius vadinamuosius apsaugos tinklus.

· Nacionalines ir ES augimo strategijas galima įgyvendinti tik užtikrinus veiksmingą viešojo administravimo institucijų darbą. Tarkime, viešųjų pirkimų srityje daugiau galima nuveikti modernizuojant viešojo administravimo skaitmeninimą, gerinant teismų sistemų kokybę ir užtikrinant jų nepriklausomumą bei efektyviai ir veiksmingai naudojant ES struktūrinių fondų lėšas.

Šioje metinėje augimo apžvalgoje pateikiamos rekomendacijos ES lygmeniu bus aptartos ruošiantis pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimui kovo mėn. ir padedant rengti atnaujintą nacionalinių programų ir konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų rinkinį. Komisija glaudžiai bendradarbiaus su nacionalinėmis valdžios institucijomis, įskaitant nacionalinius parlamentus, ES institucijomis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis, kad būtų sukurtas bendras nuosavybės jausmas ir skatinama pažanga ES mastu siekiant išbristi iš krizės ir padėti tvirtą pagrindą išmaniam, tvariam ir įtraukiam ES ekonomikos augimui.

[1]               Daugiau informacijos apie ekonomikos ir užimtumo padėtį pateikta 2012 m. lapkričio 7 d. paskelbtose Komisijos rudens ekonominėse prognozėse ir prie šios apžvalgos pridedamuose dokumentuose.

[2]               Pažangos, siekiant strategijos „Europa 2020“  tikslų, apžvalga pateikiama čia: „Strategija „Europa 2020“: kuriant išmanesnę, ekologiškesnę ir įtraukesnę ES ekonomiką?“ (angl. Europe 2020 Strategy – towards a smarter, greener and more inclusive EU economy?), Eurostatas, Statistics in focus, 39/2012.

[3]               Kartu su šia apžvalga Komisija priėmė antrąją metinę įspėjimo mechanizmo ataskaitą (COM(2012)751) makroekonominiam disbalansui nustatyti.

[4]               Konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos pateiktos  http://ec.europa.eu/europe2020/making-it-happen/country-specific-recommendations/index_en.htm

[5]               Europos Parlamentas. „Ekonominės politikos koordinavimo Europos semestro ataskaita: 2012 m. prioritetų įgyvendinimas“ (angl. Report on the European Semester for economic policy coordination: implementation of 2012 priorities) [2012/2150(INI)], 2012 m. spalio mėn.

[6]               Fiskalinis balansas išreiškiamas struktūriškai, kai jis koreguojamas atsižvelgiant į ekonominio ciklo poveikį ir vienkartines bei laikinąsias priemones.

[7]               Europos Komisija, „2012 m. mokesčių reformos ES valstybėse narėse“ (angl. Tax reforms in EU Member States 2012), European Economy, 6/2012.

[8]               2013 m. valstybėms narėms taip pat teks naujų pajamų iš apyvartinių taršos leidimų aukcionų per trečiąjį ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos etapą.

[9]               Komisija netrukus pateiks veiksmų planą kovai su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu stiprinti, taip pat gaires geram valdymui mokesčių srityje užtikrinti.

[10]             Prie šios apžvalgos pateikiamame pirmajame bendrosios rinkos integracijos ataskaitos leidime (COM(2012)752) aprašomi nepanaudotų augimo šaltinių atvejai. Daugiau informacijos galima rasti netrukus pasirodysiančiame Komisijos tyrime „Nedarnos Europoje kaina – nepanaudotas bendrosios rinkos potencialas“ (angl. The cost of non-Europe: the untapped potential of the Single Market).

[11]             Pereitais metais Komisija subūrė darbo grupes padėti šalims, kuriose didžiausias jaunimo nedarbo lygis, perprogramuoti ES fondus taip, kad būtų remiamas jaunų žmonių mokymas ir galimybės gauti darbą. Pirmieji rezultatai pateikiami http://ec.europa.eu/commission_2010-2014/president/pdf/council_ dinner/youth_action_team_en.pdf

[12]             Prie šios apžvalgos pridedamame Bendrosios užimtumo ataskaitos projekte pateikiama išsamesnės informacijos.

[13]             Nuo 2008 m. 13 iš 23 valstybių narių, apie kurias 2011 m. turėta duomenų, padidėjo žmonių, kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis, skaičius.

[14]             Būdus, kaip pasinaudoti tokiu potencialu, Komisija aptarė 2012 m. balandžio 18 d. komunikate „Ekonomikos atsigavimas kuriant darbo vietas“ (COM(2012)173.

[15]             2012 m. lapkričio 20 d. Komisija priėmė komunikatą „Švietimo persvarstymas“ (COM (2012) 669).

[16]             Komisija netrukus pristatys su jaunimo užimtumu susijusį paketą.