15.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 12/1

1.

Galimybė skirti pinigines nuobaudas Teisingumo Teismo sprendimo dėl įsipareigojimų nevykdymo nevykdančiai valstybei narei pirmąkart buvo numatyta Mastrichto sutartyje, kuria iš dalies atitinkamai pakeistas buvęs EEB sutarties 171 straipsnis, vėliau tapęs EB sutarties 228 straipsniu, ir Euratomo sutarties 143 straipsnis (1). 2005 m. gruodžio 13 d. Komisija priėmė komunikatą dėl EB sutarties 228 straipsnio įgyvendinimo (2) (2005 m. komunikatas), kuris pakeitė du ankstesnius 1996 (3) ir 1997 m. (4) komunikatus.

2.

Lisabonos sutartimi iš dalies pakeistas EB sutarties 228 straipsnis, tapęs Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 260 straipsniu, siekiant sustiprinti šį mechanizmą dviem atžvilgiais.

3.

Pirmiausia, kalbant apie 260 straipsnio 2 dalyje (buvusio EB sutarties 228 straipsnio 2 dalyje) nustatytą procedūrą, Lisabonos sutartimi panaikinamas pagrįstos nuomonės ikiteisminis etapas. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, jei Komisija mano, kad valstybė narė netinkamai įvykdė Teismo sprendimą, ji atlieka vienintelį ikiteisminės procedūros veiksmą – siunčia valstybei narei oficialų pranešimą, ragindama, kad pastaroji pateiktų savo pastabas (5). Vėliau, jei Komisijos nepatenkina valstybės narės pateiktos pastabos arba jei pastaroji jų nepateikia, Komisija, remdamasi 260 straipsnio 2 dalimi, gali tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Taigi 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra praktiškai bus pagreitinta, o 2005 m. komunikate nustatytos procedūros vidutinė trukmė automatiškai turėtų sutrumpėti iki 8–18 mėnesių (6). Ši orientacinė trukmė nereiškia, kad išimtiniais atvejais dėl specifinių aplinkybių procedūra negalės trukti ilgiau. Priešingai, ji netrukdo Komisijai siekti, kad valstybės narės kuo greičiau įvykdytų reikalavimus.

4.

Likusi SESV 260 straipsnio 2 dalyje nustatyto mechanizmo dalis visiškai atitinka buvusį EB sutarties 228 straipsnį. Taigi visos 2005 m. komunikato nuostatos ir toliau taikomos 260 straipsnio 2 dalimi reglamentuojamoms procedūroms, kadangi dėl pagrįstos nuomonės panaikinimo komunikato taisyti nereikia.

5.

Antra, svarbesnė naujovė numatyta Lisabonos sutartyje pateikta SESV 260 straipsnio naujojoje 3 dalyje, kuri išdėstyta taip:

6.

Šia dalimi sukuriama visai nauja priemonė: Komisija, pagal 258 straipsnį (buvusį EB sutarties 226 straipsnį) pateikusi ieškinį dėl įsipareigojimo nevykdymo, gali pasiūlyti, kad Teismas skirtų valstybei narei sumokėti vienkartinę sumą arba periodinę baudą tuo pačiu sprendimu, kuriame nustatyta, kad ji neįvykdė savo pareigos pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas.

7.

Šios Sutartyje nustatytos naujovės tikslas – aktyviau skatinti valstybes nares per teisės aktų leidėjo nustatytą laiką perkelti direktyvas į nacionalinę teisę ir taip užtikrinti tikrąjį Sąjungos teisės aktų veiksmingumą. Taigi Lisabonos sutartyje atsižvelgiama į tai, kaip svarbu, kad valstybės narės per nustatytą laiką perkeltų direktyvas. Nuo to priklauso ne tik bendrų interesų užtikrinimas, kurio siekiama Sąjungos teisės aktais ir kur vėlavimas netoleruotinas, bet taip pat (ir ypač) Europos piliečių, kurių subjektyviosios teisės sukuriamos šiais teisės aktais, apsauga. Galiausiai, jei prireikia daugelio metų, kad visas teisės aktų teisinis poveikis taptų juntamas valstybėse narėse, mažėja pasitikėjimas visa Sąjungos teise.

8.

Šiame komunikate Komisija išdėsto, kaip ji taikys šią naują Lisabonos sutartimi sukurtą priemonę.

9.

Pagal naujojo 260 straipsnio 3 dalį Komisija kaip sutarčių sergėtoja atlieka labai svarbų vaidmenį: ji turi pradėti 258 straipsniu nustatytą procedūrą ir ją susieti su prašymu pagal 260 straipsnio 3 dalį, siūlydama skirti sumokėti nustatyto dydžio vienkartinę sumą ir (arba) periodinę baudą. Šiuo atveju, priešingai nei 260 straipsnio 2 dalyje nustatytoje procedūroje, skirtiną baudą, neviršijančią Komisijos nurodyto dydžio, nustato Teismas.

10.

Toliau nurodytų bendrųjų principų ir kriterijų taikymas kiekvienu konkrečiu atveju ir Teisingumo Teismo praktikos raida šioje srityje sudarys Komisijai sąlygas pradedant šiuo komunikatu toliau išplėtoti savo požiūrį. Piniginė nuobauda turi visada atitikti konkrečias aplinkybes, todėl Komisija, naudodamasi savo veiksmų laisve pasilieka teisę, jei to reikia tam tikrais atvejais, nukrypti nuo šių bendrųjų kriterijų, išsamiai pagrįsdama tokį sprendimą.

11.

260 straipsnio 3 dalimi nustatyta naujoviška priemonė, kurią Sutartimi leidžiama naudoti siekiant veiksmingai kovoti su paplitusiu pavėluoto direktyvų perkėlimo reiškiniu, kuris kelia daug susirūpinimo. Metinėje Sąjungos teisės taikymo ataskaitoje Komisija, remdamasi savo turimais statistiniais duomenimis, išsamiai išnagrinės, kaip valstybės narės per nustatytą laiką perkelia direktyvas į nacionalinę teisę. Jei iš rezultatų paaiškės, kad nepadaryta esminė pažanga, Komisija pakoreguos savo metodą ir peržiūrės šiame komunikate nustatytą strategiją.

12.

Pirmiausia Komisija primena tris bendruosius principus, kuriais reikia remtis įgyvendinant 260 straipsnio 3 dalį ir kurie jau taikomi to paties straipsnio 2 daliai:

13.

Pirma, nustatant baudą reikia vadovautis svarbiausiu šios priemonės tikslu, t. y. užtikrinti Sąjungos teisės perkėlimą per nustatytą laiką ir užkirsti kelią šio tipo pažeidimų kartojimuisi. Komisija mano, kad baudos nustatymas turi būti pagrįstas trimis pagrindiniais kriterijais:

14.

Antra, Komisijos Teisingumo Teismui siūlomos baudos turi būti tokios, kad valstybės narės galėtų jas numatyti, ir skaičiuojamos pagal metodą, kuriuo užtikrinami proporcingumo ir vienodo požiūrio į valstybes nares principai. Taip pat svarbu taikyti aiškų ir nekintamą metodą, kadangi Komisija Teismui turės pagrįsti, kaip nustatytas siūlomas baudos dydis.

15.

Trečia, kalbant apie baudos veiksmingumą, svarbu nustatyti tinkamus dydžius, kad būtų užtikrintas baudos atgrasomasis pobūdis. Taikant grynai simbolines baudas, ši priemonė taptų neveiksminga ir prieštarautų tikslui – užtikrinti direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę per nustatytą laiką.

16.

Pagal 260 straipsnio 3 dalį Komisija gali naudotis nauja šiuo straipsniu teikiama galimybe „jei mano esant tai reikalinga“. Iš šios formuluotės reikia suprasti, kad Komisijai suteikiama didelė veiksmų laisvė, tokia pat kaip laisvė pradėti (arba nepradėti) pažeidimo procedūrą pagal 258 straipsnį, kuria Komisija naudojasi remdamasi nusistovėjusia teismo praktika.

17.

Naudodamasi šia veiksmų laisve Komisija mano, kad 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą priemonę iš esmės reikia taikyti visose bylose, susijusiose su šioje nuostatoje nurodytais pažeidimais, kai kyla direktyvų, priimtų pagal teisėkūros procedūrą, perkėlimo klausimas. Iš tiesų svarbu užtikrinti, kad valstybės narės per nustatytą laiką į nacionalinę teisę vienodai perkeltų visas direktyvas, a priori nedarant jokio skirtumo tarp jų. Tačiau Komisija neatmeta galimybės, kad gali kilti ypatingų atvejų, kuriais prašyti skirti baudą pagal 260 straipsnio 3 dalį jai atrodys netikslinga.

18.

260 straipsnio 3 dalies taikyti negalima, kai perkeliamos įstatymo galių neturinčios direktyvos. Taigi Komisija ir toliau turės pirmiausia kreiptis į Teismą pagal 258 straipsnyje nustatytą procedūrą, o po to, jei bus nevykdomas sprendimas dėl įsipareigojimų nevykdymo, dar kartą kreiptis į Teismą pagal 260 straipsnio 2 dalį.

19.

Reikia pažymėti, kad 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas įsipareigojimų nevykdymas apima ir tuos atvejus, kai visiškai nepranešama apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas, ir tuos, kai pateikta neišsami informacija apie direktyvos perkėlimo priemones. Pastaroji situacija susidaro, kai perkėlimo priemonės, apie kurias pranešta, taikomos ne visoje valstybės narės teritorijoje, arba kai pranešime trūksta informacijos apie kurios nors direktyvos dalies perkėlimo priemones. Valstybei narei pateikus visus reikalingus paaiškinimus apie, jos nuomone, visos direktyvos perkėlimą, Komisija galės laikyti, kad valstybė narė įvykdė savo įsipareigojimus pranešti apie direktyvos perkėlimo priemones, taigi 260 straipsnio 3 dalis nebus taikoma. Kilus ginčui dėl to, ar priemonės, apie kurias pranešta, arba nacionalinės teisės sistemoje nustatytos teisės normos yra pakankamos, bus taikoma įprasta procedūra dėl tinkamo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę pagal 258 straipsnį.

20.

260 straipsnio 3 dalimi Teismui leidžiama Komisijos prašymu paskirti sumokėti „vienkartinę sumą arba periodinę baudą“. Komisija laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, šia formuluote, kaip ir analogiška to paties straipsnio 2 dalies formuluote, nepanaikinama galimybė vienu sprendimu paskirti sumokėti abiejų tipų baudas (7).

21.

Suprasdama, kad dėl šios Lisabonos sutartimi įvestos naujovės baudą už nepateiktą informaciją bus galima paskirti gerokai ankstesniu etapu nei anksčiau, Komisija tikisi, kad periodinės baudos turėtų iš esmės užtekti įgyvendinant šia Sutarties naujove siekiamo tikslo – aktyviau skatinti valstybes nares per nustatytą laiką perkelti direktyvas. Tačiau nuo šiol tinkamais atvejais, kai tai pateisinama aplinkybėmis, Komisija taip pat siūlys skirti sumokėti vienkartinę sumą. Be to, atsižvelgdama į valstybėse narėse įprastą praktiką, Komisija prireikus pritaikys savo metodą, vienkartinės sumos taikymą laikydama bendrąja taisykle (žr. 11 punktą).

22.

Remdamasi abiejų tipų baudų logika, Komisija bylose, kurios šiuo metu nagrinėjamos Teisme ir kuriose ji pasiūlė skirti tik periodinę baudą, atsiims savo ieškinį, jei valstybė narė, norėdama nutraukti pažeidimą, pateiks pranešimą apie reikalaujamas perkėlimo priemones. Tačiau dar nagrinėjamose bylose, kuriose ji taip pat pasiūlė skirti vienkartinę sumą, Komisija nenutrauks procedūros vien dėl to, kad bus pateiktas reikalaujamas pranešimas (8).

23.

Periodinė bauda, kurią Komisija siūlys pagal 260 straipsnio 3 dalį, bus apskaičiuojama naudojant tokį pat metodą, kaip ir bauda, apskaičiuojama kreipiantis į Teismą pagal to paties straipsnio 2 dalį; šis metodas aprašytas 2005 m. komunikato 14–18 punktuose.

24.

Taigi kasdien mokamos periodinės baudos suma apskaičiuojama standartinę fiksuotą sumą dauginant iš sunkumo ir trukmės koeficientų (2005 m. komunikato 15 punktas (9)), o paskui – iš fiksuoto atskirai šaliai atsižvelgiant į susijusios valstybės narės mokumą nustatyto dydžio („n“ veiksnio), (2005 m. komunikato 18 punktas (10)).

25.

Sunkumo koeficientas bus nustatytas remiantis 2005 m. komunikato 16–16.6 punktuose nurodytomis taisyklėmis ir kriterijais. Komisija ir toliau taikys šias taisykles ir kriterijus taip pat, kaip juos taikė iki šiol bylose, pradėtose pagal buvusį EB sutarties 228 straipsnį dėl nepranešimo apie direktyvų perkėlimo priemones. Ypač tai pasakytina apie atvejus, kai, vadovaudamasi lojalaus bendradarbiavimo principu ir dabartine praktika, valstybė narė praneša apie tai, kad nepateikė dalies informacijos apie perkėlimo priemones, tai gali būti lengvinanti aplinkybė, dėl kurios būtų taikomas mažesnis sunkumo koeficientas nei tuo atveju, kai direktyva buvo visiškai neperkelta.

26.

Jei prireiks, kad Komisija peržiūrėtų savo strategiją (žr. 11 punktą), ji skirs ypatingą dėmesį sunkumo koeficientams, atsižvelgdama į būsimą Teismo praktikos raidą.

27.

Nustatant trukmės koeficientą, apskaičiuojamą remiantis 2005 m. komunikato 17 punktu, pažeidimo trukmė pradedama skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai baigėsi konkrečioje direktyvoje nustatytas jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas (nepažeidžiant 31 punkto).

28.

Tuo atveju, kai Komisija nusprendžia kartu pasiūlyti ir vienkartinę sumą, ji bus apskaičiuojama remiantis 2005 m. komunikato 19–24 punktuose išdėstytu metodu, tik reikėtų patikslinti, kad diena po to, kai baigiasi direktyvoje nustatytas perkėlimo terminas, laikytina dies a quo  (11).

29.

Pagal 260 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą, kai Teismas paskiria konkrečiai valstybei narei baudą, mokėjimo pareiga „įsigalioja Teismo sprendime nustatytą dieną“. Šia nuostata Teismui leidžiama nustatyti įsigaliojimo datą, kuri gali būti sprendimo paskelbimo diena arba vėlesnė data. Reikia pažymėti, kad Teismas jau naudojosi tokia veiksmų laisve pagal EB sutarties 228 straipsnį, nors šiame straipsnyje tai nebuvo konkrečiai numatyta. Nustatydamas vėlesnę įsigaliojimo datą Teismas šia laisve naudojosi gana retai (12); bet kuriuo atveju, jis niekada nepasinaudojo ja tais atvejais, kai buvo nepateikta informacija apie direktyvų perkėlimo priemones.

30.

Komisijos nuomone, reikėtų nustatyti, kad pagal 260 straipsnio 3 dalį priimtuose sprendimuose sprendimo paskelbimo data paprastai būtų ir pareigos sumokėti paskirtą baudą įsigaliojimo data. Tai reikštų, kad kasdien mokama periodinė bauda būtų pradedama mokėti nuo sprendimo paskelbimo dienos.

31.

206 straipsnio 3 dalimi nustatytą priemonę ir šiame komunikate išdėstytus šios priemonės taikymo principus bei kriterijus Komisija taikys visoms procedūroms, pradėtoms pagal 258 straipsnį po šio komunikato paskelbimo, ir procedūroms, pradėtoms prieš paskelbiant komunikatą, išskyrus tas, dėl kurių jau buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą. Procedūrose, kuriose jau buvo pateikta pagrįsta nuomonė, Komisija pateiks papildomą pagrįstą nuomonę, kuria susijusiai valstybei narei praneš, kad kreipimosi į Teismą atveju ji teiks prašymą pagal 260 straipsnio 3 dalį. Nustatydama baudų dydį ir pažeidimo trukmę Komisija neatsižvelgs į laikotarpį iki 2009 m. gruodžio 1 d., t. y. Lisabonos sutarties įsigaliojimo dienos.