52010DC0700

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2010 10 19

KOM(2010) 700 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR NACIONALINIAMS PARLAMENTAMS

ES biudžeto peržiūra

{SEK(2010) 7000 galutinis}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR NACIONALINIAMS PARLAMENTAMS

ES biudžeto peržiūra

2006 m.[1] susitarta atlikti išsamią plačios apimties ES išlaidų ir išteklių peržiūrą. Nuo įgaliojimų suteikimo ekonominės sąlygos iš esmės pasikeitė; dėl pasaulinės ekonomikos krizės viešosios išlaidos Europos šalyse tapo viena pagrindinių politinių diskusijų temų. Visoje Europos Sąjungoje priimami sunkūs sprendimai. Viešųjų išlaidų prioritetai persvarstomi tokiu mastu, kokiu nebuvo persvarstomi ištisus dešimtmečius.

Viešosios išlaidos atliko pagrindinį vaidmenį atgaivinant ekonomiką. Skatinamosios priemonės, dėl kurių susitarta 2008 m. pabaigoje, padėjo išvengti sunkiausių krizės padarinių. Protingai nustačius tikslus, paskatų imtasi tose srityse, kuriose jos ateityje atsipirktų: buvo remiama augimą skatinanti politika, kuriama strateginė infrastruktūra, neleidžiama, kad šoko banga nušluotų pagrindinius įgūdžius ir pagrindinį turtą.

Todėl ši peržiūra vykdoma tokiu metu, kada piliečiams pirmiausia rūpi išlaidų prioritetų nustatymas, papildoma nauda ir aukščiausia kokybė. Ji atliekama po ilgų konsultacijų ir svarstymų[2], per kurias iškilo perspektyvių sumanymų, kaip geriausiai panaudoti biudžetą siekiant ES tikslų, kad jis atitiktų politiką ir būtų remiama strategija „Europa 2020“, kaip panaudojant biudžetą kuo veiksmingiau siekti rezultatų ir naujai pažvelgti į tai, kaip geriausiai užsitikrinti reikiamus išteklius ES politikai finansuoti.

Viešosios išlaidos yra priemonė tikslui pasiekti, o ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas – bendras mūsų prioritetas: pastangas sutelkiame tam, kad dirbtų daugiau žmonių, didėtų mūsų bendrovių konkurencingumas ir būtų kuriama atvira ir šiuolaikiška bendroji rinka.

Iki 2011 m. liepos 1 d. Komisija turi pateikti savo pasiūlymus dėl būsimos daugiametės finansinės programos. Taigi šioje peržiūroje išdėstomi kai kurie klausimai, kuriuos ES biudžetu teks spręsti kitos programos laikotarpiu ir vėliau. Kaip ES turi atsižvelgti į ekonomikos ir fiskalinės krizės poveikį ir ilgalaikes problemas, pavyzdžiui, demografinius pokyčius, būtinybę spręsti klimato kaitos ir mažėjančių gamtos išteklių klausimus. Pagrindinis klausimas yra ne tas, ar išleisti daugiau, ar mažiau, o kaip išleisti protingiau . Be to, reikia pateikti visapusišką biudžeto reformos, apimsiančios tiek biudžeto išlaidas, tiek įplaukas, viziją.

Susitarti, ką daryti toliau, bus ne tik pagrindinis Europos Sąjungos uždavinys, bet ir pagrindinis jos laimėjimas. Susitarimas būtų aiškus ženklas, kad Europos Sąjunga pajėgi turimas priemones panaudoti taip, kad piliečiai pajustų realią naudą.

1. Ko šiandien pasimokyta iš biudžeto?

Lisabonos sutartimi nustatyta nauja teisinė daugiametę finansinę programą reglamentuojanti tvarka. Ja patvirtinta, kad reikia nustatyti vidutinės trukmės ES išlaidų metodą ir principą, kad ES finansuojama iš nuosavų išteklių. Tai reiškia, kad atliekant peržiūrą, nors ir žvelgiama į ateitį, labai remiamasi patirtimi, sukaupta per dabartinį finansavimo laikotarpį.

Kol kas pasitvirtina tai, kad pats ES biudžetas yra veiksminga ES siekių ir politikos įgyvendinimo priemonė. ES biudžetas iš tikrųjų padėjo pasiekti geresnių ekonomikos augimo rezultatų ir sukurti daugiau darbo vietų, paskatinti mokslinius tyrimus, konkurencingumą ir įgūdžius, taip pat užtikrinti, kad Sąjunga visų pirma paremtų tuos, kuriems labiausiai reikia solidarumo. Iš biudžeto visų pirma remti prioritetiniai projektai, taip pat remtos po ekonomikos krizės reikalingos paskatos. Jis sustiprino Sąjungos saugumą. Jis padėjo šimtams milijonų pasaulio neturtingiausiųjų, paskatino Europos kaimynių vystymąsi ir rėmė ES politiką visame pasaulyje.

Tikslas – kuo veiksmingiau naudoti biudžetą siekiant ES tikslų. Štai keletas svarbiausios patirties, iš kurios reikia pasimokyti, pavyzdžių:

- Nuo pat įvedimo 1988 m. ES daugiametėmis finansinėmis programomis užtikrinama griežta biudžetinė drausmė ir vidutinės trukmės laikotarpio ES išlaidų numatomumas. Dėl šio numatomumo sumažėjo lankstumas. Pastarieji metai parodė, kad pagal finansinę programą ir jos programas ne visada buvo galima reaguoti į politinius reikalavimus ir kintančias aplinkybes. Dėl esamos sistemos nelankstumo tapo sunkiau priimti ES sprendimus papildomai padėti besivystančioms šalims, kai 2008 m. smarkiai išaugo maisto kainos, reaguoti į kintančius pagrindinių Europos projektų, pavyzdžiui, „Galileo“ ir tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus (ITER), poreikius dėl jų ilgo diegimo laikotarpio ir kintančių sąnaudų, prisidėti prie ekonomikos paskatų 2008–2009 m. arba iš tikrųjų reaguoti į pasaulines krizes, pavyzdžiui, cunamius. Sprendimai priimti tik per didelius vargus, panaudojant nenumatytas maržas kitose biudžeto dalyse. Net programose dėl kliūčių iš naujo nustatyti prioritetus buvo sunkiau tinkamai pirmenybę teikti naujoms problemoms, pavyzdžiui, neatidėliotiniems visuomenės sveikatos atvejams, perskirstyti mokymo poreikius po krizės arba parodyti kintančius Sąjungos santykius su besiformuojančios ekonomikos šalimis. Taigi dėl to, kad biudžete nenumatyta galimybių pasirengti nenumatytiems atvejams, nukenčia ir ES veikla ir jos reputacija.

- Dar vienas neprognozuotas pastarųjų metų įvykis – ekonomikos krizė ir jos poveikis svarstymams apie ekonomikos valdyseną. Ji parodė, kad ES valstybės ekonomiškai tarpusavyje susijusios, todėl ir reikia stiprinti bendras taisykles. Visų pirma biudžeto kaip užstato panaudojimas Europos stabilizavimo priemonei remti buvo naujoviškas, bet nuosavų išteklių viršutinės ribos smarkiai apribotas būdas biudžetą naudoti neatidėliotinos politikos poreikiams remti. Be to, pasiūlyta gautas ES lėšas panaudoti prevencinėms ir korekcinėms priemonėms stiprinti ir taip paremti Stabilumo ir augimo paktą.

- Svarstymų, po kurių susitarta dėl paskutinės finansinės programos, pobūdis taip pat turėjo įtakos biudžeto galimybėms duoti rezultatų. Dėmesį sutelkus į grynojo subalansuotumo klausimą, programos buvo pritaikytos, kad iš anksto būtų kuo daugiau padidinta nacionalinė išlaidų dalis. Tam buvo teikiama pirmenybė, o ne priemonėms, kuriomis didinami veiklos rezultatai, kaip antai politinis dialogas ir rezervų kaupimas siekiant atlyginti už veiksmingumą. Be to, tai reiškė, kad apie Europos dimensiją – kur ES gali duoti didžiausią papildomą naudą – iš pradžių galvota ne visada. Todėl diskusija dėl teisingos grąžos (pranc. juste retour ) neigiamai paveikė rezultatų kokybę ir sumažino ES teikiamą papildomą naudą.

- Naujoms programoms parengti reikia laiko, ypač kai jos grindžiamos partnerystės metodu, nes reikia atsižvelgti į vietos poreikius ir prioritetus. Kad viskas sklandžiai veiktų, labai svarbu, kiek turima laiko nuo susitarimo dėl teisės aktų teksto iki finansavimo pradžios. Šis labai svarbus laikotarpis sutrumpėjo dėl to, kad prieš 2007 m. vykdant parengiamuosius darbus dėl finansinio paketo susitarta vėlai. Dėl to vėluota faktiškai pradėti įgyvendinti programas, o tam tikrais atvejais, tai lėmė grandininę reakciją per visą laikotarpį.

- Vėlavimas pradėti įgyvendinti programas, pats proceso sudėtingumas, labai decentralizuotas metodas ir finansų krizės poveikis nacionaliniams valstybės biudžetams – dėl šių priežasčių sanglaudos lėšos buvo panaudojamos lėtai. Kaip galimos priemonės įvardyti geresnis planavimas, spartesnis sprendimų priėmimas, supaprastintos ir suderintos procedūros, aiškesnis prioritetų nustatymas visais lygmenimis ir lankstesnis požiūris į bendrąjį finansavimą.

- ES išlaidų poveikį gali varžyti taisyklės, kuriomis reglamentuojamos pačios programos. Nors kontrolės priemonės padėjo užtikrinti, kad patikimas finansų valdymas nuolatos būtų tobulinamas, programų nesuderinamumas ir didelė administracinė našta buvo kliūtis siekti veiksmingumo. Be to, kontrolės priemonėmis programas linkstama vertinti pagal sąnaudas, o ne pagal veiklos rezultatus, todėl paskatos siekti veiksmingų rezultatų mažėja.

- Vykdant esamą finansinę programą žengti pirmieji žingsniai siekiant išbandyti naują ES biudžeto galimo poveikio metodą. Jeigu ES biudžetas gali daryti sverto poveikį investicijoms iš viešųjų ir privačiųjų šaltinių, tokiu pačiu finansavimu ES politikos tikslus galima pasiekti veiksmingiau. Šis metodas buvo sėkmingas, pavyzdžiui, rizikos pasidalijimo finansinės priemonės atveju jis davė impulsą verslo investicijoms į didesnės rizikos tyrimus. Taigi dotacijų metodo vyravimas galėjo apriboti galimą biudžeto poveikį.

2. ES biudžeto principai

ES biudžetas turi būti grindžiamas keliais pagrindiniais principais. Tai yra kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti pasirinkimo galimybes. Šiais principais remdamiesi Europos piliečiai turėtų pajėgti susidaryti geresnį vaizdą, kam ES biudžetas skirtas ir kaip nustatomos pagrindinės pasirinkimo galimybės.

2.1. Pagrindinių politikos prioritetų įgyvendinimas

ES biudžetas yra pagrindinė priemonė formuojant ir įgyvendinant ES politiką piliečių, ekonomikos ir socialinių veikėjų labui. Tai nėra vienintelė ES turima priemonė: daugumą ES tikslų galima pasiekti derinant teisę arba politiką. Tačiau tai labai svarbi priemonė, kuria gali naudotis ES.

Kalbant apie politiką, kuriai reikia didelių viešųjų išlaidų, išlaidų mastas turėtų atitikti pagrindinius ES politikos prioritetus. Jis taip pat turėtų atitikti naująsias Lisabonos sutarties politikos kryptis, o ypatingas dėmesys skirtinas konkrečioms sritims, pavyzdžiui, energetikai ir klimato kaitai, ES išorės veiklai, teisingumo ir vidaus reikalams.

Svarbiausia, kad biudžetas būtų rengiamas kaip viena iš svarbiausių priemonių, padėsiančių įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, kuri siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo. Ekonomikos ir finansų krizės palikimas – silpnas augimas. Vien tik nacionaliniu lygmeniu veiksmingai šalinti krizės padarinių ir biudžeto konsolidavimo laikotarpiu didinti galimo augimo neįmanoma, tam taip pat reikės bendrų ES lygmens pastangų. ES biudžetu reikia padėti atkurti augimo pajėgumą, išteklius nukreipiant ten, kur grąžą galima gauti greičiau, didesnio masto ir akivaizdesnę.

2.2. Papildoma ES nauda

Nors politinio projekto papildomos naudos negalima vertinti tik pagal balansą, tačiau yra dar vienas pagrindinis ES lygmens išlaidų pateisinimo kriterijus: ar piliečiams bus daugiau naudos, jeigu pinigai bus leidžiami ES, o ne nacionaliniu lygmeniu. Europos dimensija gali maksimaliai padidinti valstybių narių lėšų veiksmingumą ir padėti sumažinti bendras išlaidas: siekiant masto ekonomijos, sutelkiamos bendros tarnybos ir ištekliai. Todėl ES biudžetas turėtų būti naudojamas finansuoti ES viešosioms gėrybėms, veiklai, kurios valstybės narės ir regionai patys finansuoti negali arba kur juo užtikrinami geresni rezultatai.

2010 m. ES išlaidos buvo 122,9 mlrd. EUR. Ši suma, palyginti su nacionaliniais biudžetais, yra santykinai nedidelė – apie 1 % ES BVP, palyginti su bendromis viešosiomis išlaidomis Europos Sąjungoje (nuo 45 iki 50 %). Didelių išlaidų sritys – pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos paslaugų teikimas – tenka nacionaliniams biudžetams, iš kurių finansuojamos paslaugos parodo visuomenės pasirinkimą.

Bet kitose srityse siekti rezultatų racionaliau naudojant ES biudžetą ir tai geriausias būdas įgyvendinti ES tikslus. ES gyvena 500 mln. piliečių ir tai yra didžiausia ekonomika pasaulyje. Tai atveria realių galimybių pasinaudoti papildoma nauda. Galima pasinaudoti masto ekonomija, galimybe veiksmingai įgyvendinti politinius prioritetus ir išvengti nereikalingo dubliavimo. Dėl žemyno masto galima pasiekti, kad būtų tinkamai įgyvendinama svarbiausia politika, pavyzdžiui, nustatant pavyzdinius mokslinius tyrimus naudojantis konkurencija, kai reikalingos kritinės masės vien tik nacionaliniu lygmeniu nėra. Galima užpildyti spragas, paliktas nacionalinio politikos kūrimo dinamikos, geriausiai spręsti tarpvalstybines problemas tokiose srityse, kaip infrastruktūra, judumas, teritorinė sanglauda arba ES bendradarbiavimas mokslinių tyrimų srityje – spragas, kurios kitu atveju pakenktų visos ES interesams. Galima daug platesniu mastu, nei įmanoma vien tik nacionaliniu lygmeniu, paremti viešuosius ir privačiuosius išteklius.

Siekiant gerinti ekonomikos valdyseną, skaidrumą ir veiksmingas viešąsias išlaidas, didelių ir ilgalaikių biudžeto apribojimų metu labai svarbu derinti ES ir nacionalinius biudžetus.

2.3. Re zultatais grindžiamas biudžetas

Neužtenka vien tik nustatyti tas sritis, kuriose ES dimensija galima pasiekti daugiau. Tinkamai politikai išleistos lėšos vertingos tik tada, jeigu jomis užtikrinami trokštami rezultatai. Išlaidų programos turi turėti realų poveikį, o investicijos skatinti tokią veiklą, kuri vertinama pagal realų poveikį, o ne susijusias sąnaudas. Reikia rasti tinkamą nuspėjamumo bei svarbių lankstumo, sąlygiškumo ir atlygio pagal rezultatus tikslų, taip pat supaprastinimo ir patikimam finansų valdymui būtinų kontrolės priemonių pusiausvyrą. Tačiau užtikrinant, kad išlaidos būtų iš tikrųjų tikslingos, privalu nustatyti paskatų ir kontrolės priemones.

2.4. So lidarumo teikiama abipusė nauda

Solidarumas yra vienas iš kertinių Europos Sąjungos akmenų, pagrindinių principų ir stiprybės šaltinių. ES biudžetas nėra vienintelis būdas ES parodyti solidarumą, bet yra neatskiriama ES požiūrio dalis. Dėl plėtros Sąjungos ekonominė įvairovė padidėjo, taigi Sąjunga politiškai, socialiai ir ekonomiškai suinteresuota padėti mažiau išsivysčiusioms Sąjungos vietovėms prisidėti prie bendrų tikslų – stabilumas naudingas visiems. Be to, Europos Sąjunga nori įgyvendinti visapusišką ekonominę būsimo augimo strategiją, todėl siekiant solidarumo ypatingas dėmesys skirtinas patiems pažeidžiamiausiems ir tiems, kuriems dėl reformos tenka ypatinga našta. Tačiau šis solidarumas naudingas visiems dėl bendrosios rinkos augimo potencialo, tarpvalstybinio ES išlaidų poveikio nacionaliniu arba regioniniu lygmenimis, dėl didelio asmenų ir įmonių, galinčių naudotis visoje ES atvertomis galimybėmis, skaičiaus. Apskaičiuota, kad 2009 m. visos ES-25 BVP buvo 0,7 % didesnis dėl sanglaudos politikos 2000–2006 m. laikotarpiu – tai puiki to laikotarpio[3] išlaidų, sudarančių mažiau negu 0,5 % ES BVP, grąža.

ES kolektyviniams tikslams pasiekti dažnai reikia tikslinio geografinio įsikišimo. Sąjungos išorės sienų apsauga nuo nelegalios imigracijos natūraliai rūpinasi išorės sienas turinčios valstybės narės. Šių valstybių narių infrastruktūra gali būti itin naudinga Sąjungai. Aplinkos apsaugos rėmimo arba kovos su klimato kaita veiksmai gali būti vykdomi labai nedidelėje teritorijoje, bet jų nauda – daug platesnė. Tokiais atvejais nacionaliniu lygmeniu turimų investicijų dažnai nepakanka veiksmams paskatinti, o neveikimas gali būti iš tikrųjų nuostolingas visai Europai. Taigi, siekiant įgyvendinti kolektyvinius tikslus, reikėtų ES biudžeto lėšų tokioms išlaidoms padengti.

2.5. Pertvarkytas biudžeto finansavimas

Biudžeto peržiūroje svarbią vietą užima nuosavi ištekliai. Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios ES rinko nuosavus išteklius, susijusius su bendros politikos sritimis, kaip antai bendrojo muitų tarifo muitais. Šių nuosavų išteklių autonomija buvo laipsniškai mažinama ir dabartinė ES finansavimo sistema iš dalies pavirto klaidinančiu ir neaiškiu įnašų iš nacionalinių biudžetų, korekcijų ir permokų grąžinimo deriniu. Pradinių nuosavų išteklių ir bendrų ES politikos sričių ryšys prarastas, dėl to sumažėjo sistemos skaidrumas, padaugėjo abejonių dėl teisingumo. Labai svarbu į sistemą pažvelgti naujai, siekiant ES finansavimą iš naujo suderinti su autonomijos, skaidrumo ir sąžiningumo principais.

3. Biudžetas ateičiai

Dabar ES yra įsipareigojusi vykdyti pagrindinę ekonomikos reformos programą, panaudoti ES ekonomikos potencialą ir surasti naujų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo šaltinių – įgyvendinti strategiją „Europa 2020“.

„Europa 2020“ siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo: tai patvirtina šie penki tikslai:

- 20–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygį padidinti mažiausiai 75 %;

- 3 % BVP investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą;

- išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažinti mažiausiai 20 %, palyginti su 1990 m. kiekiu, arba 30 % esant tinkamoms sąlygoms; atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį padidinti iki 20 % visos suvartojamos energijos; ir iki 20 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą;

- mokyklos nebaigusių asmenų skaičių sumažinti iki 10 % ir 2020 m. mažiausiai 40 % padidinti aukštąjį išsilavinimą įgijusių 30–34 m. amžiaus asmenų;

- mažiausiai 20 mln. žmonių padėti išbristi iš skurdo.

Komisija apskaičiavo, kad pasiekus šiuos tikslus, iki 2020 m.[4] ES BVP kartu galėtų padidėti 4 % ir būtų sukurta 5,6 mln. naujų darbo vietų.

Ši užduotis apima daugelį politikos sričių. Tam reikia ES, nacionalinio ir regioninio lygmenų partnerystės; taip pat reikia kruopščiai nustatyti tikslus, užtikrinant, kad pastangos būtų sutelkiamos ten, kur jos galėtų būti veiksmingiausios. Be to, ypatingas dėmesys turėtų krypti ten, kur veikla galėtų kuo anksčiau daryti poveikį augimui. ES biudžetas gali ir turi atlikti pagrindinį vaidmenį įgyvendinant šią strategiją, jis turi būti naujos kartos išlaidų programų vertinimo pagrindas.

Iš dalies strategijos „Europa 2020“ varomoji jėga yra ES ekonomikos ir visuomenės bendros vizijos poreikis, kur vienais tikslais įtvirtinami kiti, kur viena veikla vienu metu gali pasitarnauti keliems tikslams. Tam nereikia bendro fondo – tam reikia labai daug derinimo. „Europa 2020“ įgyvendinti reikia darnių sprendimų, tam reikėtų suderinti ir jai įgyvendinti skirtas priemones. Todėl toliau nurodyta veikla turėtų būti laikoma su pažangiu, tvariu ir integraciniu augimu glaudžiai susijusiu ir tokį augimą užtikrinančiu priemonių rinkiniu.

3.1. Pažangus augimas

Strategijos „Europa 2020“ esmė – būtinybė paremti Europos ekonomikos virsmą žinių ir inovacijų ekonomika. Reikia daug nuveikti, siekiant paskatinti ateities konkurenciją ir sukurti ateities darbo centrus, nacionalinėmis pastangomis duoti akstiną moksliniams tyrimams ir inovacijoms, modernizuoti švietimą ir pašalinti kliūtis verslumui. Tačiau mastas yra didžiulis Europos turtas ir šiuo turtu privalu visapusiškai pasinaudoti: pasitelkiant bendrosios rinkos galimybes, panaudojant ES biudžeto lėšas, siekiant papildomos priemonių, kuriomis viešasis sektorius skatina augimo varomąsias jėgas, naudos.

Moksliniai tyrimai, inovacijos ir švietimas

Moksliniai tyrimai ir inovacijos yra patys tvariausi ekonomikos ir našumo augimo varikliai. Dabartinės ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos duoda didelę grąžą visuomenei ir aiškią Europos papildomą naudą, nes į tokias sritis kaip fundamentiniai tyrimai pritraukiama kritinė masė. Per paskutinės daugiametės finansinės programos laikotarpį ES išlaidos moksliniams tyrimams ir inovacijoms padvigubėjo ir iki 2013 m. jos sudarys beveik 7 % Sąjungos biudžeto[5]. Įsteigdama Europos mokslinių tyrimų tarybą ir Europos technologijų institutą ES įtvirtino naujovišką požiūrį į pavyzdinės veiklos rėmimą Europos mastu ir švietimo, mokslinių tyrimų ir verslo ryšių kūrimą, nes jie yra nepaprastai svarbūs, kad kūrybingumas virstų augimu. Būsimos mokslinių tyrimų ir inovacijų išlaidos turi turėti dar didesnį poveikį augimui ir darbo vietų kūrimui, pastebimai socialinei ir aplinkos grąžai.

Kad būtų pasiekti šios srities strategijos „Europa 2020“ tikslai, Komisija pasiūlė iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“. Fiskalinių suvaržymų laikotarpiu ES ir valstybėms narėms reikia toliau investuoti į mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijas. Joms taip pat reikia užtikrinti, kad būtų pašalintos likusios kliūtys verslininkams teikti idėjas rinkai: sudarytos geresnės sąlygos gauti finansavimą, būtų įperkamos intelektinės nuosavybės teisės, greičiau nustatomi sąveikūs standartai, mūsų viešųjų pirkimų biudžetas būtų naudojamas strategiškai. Kliūtys turėtų būti šalinamos kartu vykdant reformas, kad kainos ir kokybės santykis būtų kuo geresnis, būtų sprendžiamas rinkos susiskaidymo klausimas ir maksimaliai padidintas sverto poveikis.

- Didesnis dėmesys inovacijoms . Ateities mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimas turi tiesiogiai padėti pasiekti „Europa 2020“ tikslus, visų pirma sukurti inovacijų sąjungą[6]. Ji turėtų būti kuriama remiantis veikla pagal Konkurencingumo ir inovacijų programą ir remti inovacinius projektus, visų pirma tuos, kuriuose dalyvauja MVĮ ir kurie turi aiškų ekonominį potencialą, padėti konsoliduoti ir išplėsti Europos pramoninę bazę. Rizikos pasidalijimo finansinės priemonės sėkmė parodė, kad naujoviškas požiūris į paramos teikimą gali turėti sverto poveikį privačiosioms investicijoms. Šiai priemonei panaudota 1 mlrd. EUR ES biudžeto, kad moksliniai tyrimai ir plėtra visoje Europoje būtų paremti papildomais 16,2 mlrd. EUR. Europos technologijų platformos buvo labai svarbios padedant apibrėžti pramonei svarbius bendrosios programos prioritetus. Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės programos sukurtos tam, kad pramonė aktyviai dalyvautų ir bendrai investuotų į pramonės iniciatyva vykdomas mokslinių tyrimų programas, pavyzdžiui, jungtines technologijų iniciatyvas, kuriomis parodyta, kaip kūrybingas bendradarbiavimas, panaudojus palyginti mažą ES biudžeto įnašą, gali paskatinti Europos pramonę dėti daugiau pastangų. Šiam tikslui pasiekti reikėtų kartu taikyti įvairias priemones pagal bendrą strateginę programą.

- Pagrindinių visuomenės problemų sprendimas . Europa susiduria su precedento neturinčio masto visuomenės problemomis, kurias galima įveikti tik svarbiais moksliniais ir technologiniais laimėjimais. Prioritetu turėtų tapti pagrindiniai ES tikslai, visų pirma „Europa 2020“. Pavyzdžiui, ES turėtų padėti įveikti dešimtmečius trukusį energetikos tyrimų stygių, dėl kurio Europa atsiliko plėtodama savo vidaus energijos tiekimą ir spręsdama išmetamų teršalų mažinimo uždavinius. Siekiant paspartinti mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijų diegimą rinkoje bus pradėtos Europos inovacijų partnerystės programos, skirtos žinioms ir ištekliams sutelkti ir ES pramonės konkurencingumui didinti.

- Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas . Kaip niekad svarbu kuo labiau padidinti Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemos veiksmingumą, sukuriant iš tikrųjų vieną Europos mokslinių tyrimų erdvę, kurioje visi veikėjai: ir viešojo, ir privačiojo sektorių, galėtų veikti laisvai, sudaryti aljansus ir gauti kritinę masę, kad galėtų konkuruoti ir bendradarbiauti pasauliniu mastu. Geresnis koordinavimas regioniniu, nacionaliniu ir ES lygmenimis gali padėti išvengti dubliavimo, paskatinti dalytis geriausia patirtimi, o sustiprintas bendras programavimas galėtų užtikrinti sinergiją ir skirtingų finansavimo lygmenų tarpusavio papildomumą. Tai reiškia, kad reikia spręsti mokslininkų judumo kliūčių klausimą.

- ES mokslinių tyrimų bazės plėtojimas . ES remia poreikius skatinti pažangią veiklą, tačiau ji taip pat turėtų prisidėti prie mokslinių tyrimų ir inovacijų bazės plėtojimo, padėdama visoje Europoje pagerinti mokslinių tyrimų infrastruktūros kokybę. Naujos kartos mokslinių tyrimų infrastruktūrai, pagrįstai regionų specializacija, sukurti reikia visapusiškai panaudoti struktūrinius fondus.

- Įgyvendinimo veiksmingumo didinimas paprastinant . Mokslo ir verslo bendruomenė yra pareiškusi priekaištų dėl pernelyg didelės administracinės naštos ir paragino Komisiją rasti geresnę pasitikėjimo ir kontrolės, rizikos prisiėmimo ir rizikos vengimo pusiausvyrą. Nors siekiant supaprastinimo pagal esamas programas pažanga padaryta, reikia nuveikti daugiau. Priemonės, kurios apimtų dideles supaprastinimo galimybes, būtų bendras dalyvių apskaitos praktikos pripažinimas, įskaitant vidutines sąnaudas, bendros taisyklės visiems dalyviams, apimančios visas intervencines priemones, ir skirtingų kompensavimo normų ir netiesioginių sąnaudų apskaičiavimo metodų skaičiaus sumažinimas.

- Švietimo sistemos modernizavimas visais lygmenimis . Pagrindiniu švietimo orientyru turi tapti kompetencija. Mums reikia daugiau pasaulinio lygio universitetų, turime tobulinti įgūdžius ir pritraukti geriausius specialistus iš kitų šalių. Reikėtų pradėti koordinuotą esamų švietimo ir mokymo programų peržiūrą, siekiant sukurti integruotą požiūrį į pavyzdinės iniciatyvos „Judus jaunimas“ įgyvendinimą. Švietimo ir užimtumo politika iš esmės yra valstybių narių kompetencija, bet Sąjunga atsakinga už judumo skatinimą ir kliūčių šalinimą visoje Europoje. Esamos švietimo srities judumo programos ne tik patobulino jomis pasinaudojusiųjų įgūdžius, žinias ir suteikė geresnį išsilavinimą, bet ir paskatino universitetų ir švietimo sistemų konkurenciją. Paklausa dabar gerokai viršija esamą pasiūlą – programa „Erasmus“ gali pasinaudoti tik apie 5 % universitetų studentų. Tokias programas būtų galima plėsti, o išteklių paskirstymą būtų galima aiškiau susieti su praktiniu naudojimusi šiomis judumo galimybėmis.

Ateities infrastruktūra

Tarpvalstybinė infrastruktūra yra vienas iš geriausių pavyzdžių, kur ES gali pašalinti trūkumus ir pasiekti geresnių rezultatų. Transporto, ryšių ir energetikos tinklai teikia didžiulę naudą visai visuomenei. Tačiau dėl rinkos nepakankamumo projektai, kurių papildoma ES nauda didelė, gali nepritraukti reikiamų privačiųjų bendrovių investicijų. Rezultatas – kaina, kurią turi sumokėti ES aukodama konkurencingumą, solidarumą ir veiksmingą bendrosios rinkos veikimą. Tikslinga finansinė ES lygmens parama gali duoti impulsą tokiems svarbiems projektams, kurie turi didžiulį ir ilgalaikį komercinį potencialą.

Tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos ir Kinija dabar pradeda investicijų į didžiulės plataus užmojo infrastruktūros projektus. Kad išliktų konkurencinga, Europa strategiškai ypač suinteresuota turėti veiksmingą infrastruktūrą, kloti pamatus ilgalaikiam ekonomikos augimui. ES turi pasiūlyti tinkamą politikos derinį, kad būtų skatinamas reikiamas modernizavimas ir išlaikyti esamos infrastruktūros standartai. Vadinasi, reikia patikimos ilgalaikės politikos sistemos, kuri įtikintų investuotojus suteikti didelį ilgalaikį reikiamą kapitalo finansavimą. Kad projektai būtų sėkmingai pradėti įgyvendinti, reikia juos palaikančios reguliavimo sistemos ir tiksliai per deramas finansavimo priemones nukreiptos finansinės paramos. Rezultatas – pagrindiniame Europos transporto tinkle kroviniai ir keleiviai būtų vežami darnesniu transportu; didelės spartos plačiajuosčiu ryšiu būtų galima naudotis visoje ES; veiktų energetikos tinklas, galintis įvykdyti duotus vidaus rinkos pažadus, suteikti galimybę naudotis naujais energijos šaltiniais ir pasinaudoti naujomis pažangiomis technologijomis.

Tokią paramą reikia tikslingai nukreipti į pagrindinius prioritetus – pašalinti kliūtis strateginėse transeuropinėse magistralėse, skatinti jų plėtrą ir kurti tarpvalstybines ir įvairiarūšes jungtis. Taip pat reikia griežtų kriterijų, kad būtų galima atrinkti geriausius projektus: tuos, kurie gali įrodyti, kad turi reikiamus valdymo gebėjimus ir gali būti per pagrįstą laikotarpį pradėti įgyvendinti, ir atitinka tvarumo lyginamuosius rodiklius. Tam tikrai infrastruktūrai, pavyzdžiui, geležinkelių transporto, arba tinklų, diegiamų menkai apgyvendintose bendruomenėse, visada reikės viešųjų investicijų; kitose srityse vienas iš svarbiausių kriterijų taip pat galėtų būti projektų galimybės pritraukti privačiojo finansavimo lėšų. ES ir nacionaliniams biudžetams, Europos investicijų bankui ir privačiojo finansavimo šaltiniams reikėtų taikyti bendrą požiūrį, siekiant nustatyti investavimo prioritetus ir numatyti tinkamą veiklos skatinimo priemonę. Tam reikia tinkamos ES lygmens reguliavimo sistemos ir išteklių iš privačiųjų ir viešųjų šaltinių. Taip pat reikėtų apsvarstyti, kaip pasitelkus paramą būtų galima įtraukti projektus, kurie vykdomi ir už ES ribų, kad būtų abipusės naudos ir mūsų kaimynėms, ir mums.

3.2. Tvarus augimas

Energetikos ir klimato politikos susiejimas su tausesne ekonomika

Vienas iš pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų – spręsti tausesnio išteklių naudojimo, klimato kaitos problemą ir užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir vartojimo efektyvumą. Tam reikia ne tik spartinti ekonomiką, kad būtų pasiekti sutarti tikslai, bet ir duoti impulsą investicijoms į ekologiškesnes technologijas ir ekologiškesnes paslaugas, kurios, kaip pripažįstama, turi didžiausią ateities eksporto ir darbo vietų kūrimo potencialą, nes šiose pramonės šakose jau dabar dirba 3,5 mln. europiečių[7]. Kad šis plataus užmojo tikslas būtų pasiektas, reikia veiksmingai panaudoti visas ES turimas priemones, įskaitant naujoviškas finansines priemones ir šaltinius.

Viena iš pasirinkimo galimybių būtų pertvarkyti ES biudžetą taip, kad investicijoms tokiose srityse būtų sukaupta daug tikslinių lėšų. Europos ekonomikos atkūrimo planas parodė, kaip galima nustatyti ir paremti pagrindinius strateginius energetikos projektus ir spręsti rizikos problemas dėl sugriežtintų kreditavimo sąlygų sustojus tokių projektų įgyvendinimui. Jis suteikė pasitikėjimo įvairiomis ES ilgalaikėmis energetikos politikos kryptimis ir padidino investuotojų norą teikti kapitalą projektams, kurių diegimo laikotarpis ilgas. Tokiu požiūriu būtų galima vadovautis kaip pasirinkimo galimybe atskirų programų atveju. Vis dėlto veiksmingiau būtų šiuos prioritetus integruoti į skirtingas programas, pripažįstant, kad ta pačia veikla galima ir turėtų būti siekiama kelių tikslų vienu metu. Tokių politikos sričių, kaip kovos su klimato kaita ir energetika, tikslų pirmenybė jau rodo, kad reikia perskirstyti mokslinių tyrimų, sanglaudos, žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos prioritetus, tai aiškiai politiškai nurodant ir suderinant su būtinybe vengti naujo nelankstumo. Tai galėtų papildyti aiškus susietas įpareigojimas nustatyti atvejus, kai programomis buvo skatinama tokia politika. Rezultatas – ES galėtų aiškiai nustatyti, kokie ištekliai padėtų įgyvendinti, pavyzdžiui, kovos su klimato kaita arba energijos tiekimo saugumo rėmimo, politiką, nesvarbu, kokiomis priemonėmis ji įgyvendinama.

Bendra žemės ūkio politika

Tvariai ES ekonomikai reikia klestinčio žemės ūkio sektoriaus, kuriuo prisidedama prie įvairių ES tikslų, įskaitant sanglaudą, kovą su klimato kaita, aplinkos apsaugą ir biologinę įvairovę, sveikatos priežiūrą ir konkurencingumą, taip pat apsirūpinimą maistu. Vykdant bendros žemės ūkio politikos reformas parama ūkininkams vis labiau sieta su šių tikslų siekimu, o BŽŪP dalis bendrajame biudžete pastaraisiais metais nuolatos mažėjo. Nors ši tendencija nesikeičia, vis dėlto žemės ūkis išliks viena iš tų sričių, kuriai skiriama daugiausia viešųjų investicijų, kurių našta teks ES, o ne nacionaliniams biudžetams.

Viena po kitos sekusios reformos ES žemės ūkį priartino prie rinkos ir padėjo užtikinti aprūpinimą maistu, geresnį gamtos išteklių valdymą ir stabilias kaimo bendruomenes. Daugiau negu vieną trečdalį ūkių pajamų sudaro išmokos iš ES biudžeto. ES ūkininkai ir toliau išlieka vieni pagrindinių aukštos kokybės maisto tiekėjų, kai toliau sparčiai daugėjant pasaulio gyventojų didėja ir jų poreikiai. Žemės ūkio pramonė yra vienas iš ES ekonomikos dinamiškumo šaltinių.

Tačiau taip pat yra aiškių spręstinų problemų. Tiesioginių išmokų skyrimas grindžiamas orientacinėmis vertėmis – tokia sistema veikia jau dešimtmetį, o tiesioginių išmokų ūkininkams dydžiai valstybėse narėse labai skiriasi. Nors kai kuriuos skirtumus galima pateisinti, yra labai pagrįsta priežastis laipsniškai išmokų dydžius suvienodinti. Atsisakant istorinių orientacinių dydžių taip pat būtų išvengta priklausomybės, kuri gali trukdyti naudoti paskatas rezultatams užtikrinti. Be to, kiltų problemų, susijusių su sunkumais dėl ūkininkų pajamų ir dėl gamybos sąnaudų, taip pat klausimų dėl abiejų BŽŪP ramsčių tikslinio nukreipimo ir prioritetų nustatymo.

Birželio mėn. Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kaip tvarus, našus ir konkurencingas žemės ūkio sektorius galėtų svariai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, panaudodamas kaimo vietovių augimo ir užimtumo potencialą, kartu užtikrindamas sąžiningą konkurenciją.

Reforma toliau galėtų būti vykdoma įvairiomis kryptimis:

- toliau laikyti BŽŪP vienu iš ES bendresnių politikos prioritetų tiesioginę pagalbą siejant su ekologija ir remiant griežtesnę aplinkos praktiką bei teigiamas tendencijas skatinti inovacijas ir konkurenciją kaimo vietovėse (kartu su kompleksinio paramos susiejimo koncepcija);

- siekti, kad kaimo plėtra būtų skatinamas konkurencingas žemės ūkio sektorius ir inovacijos tokiose srityse kaip gamybos procesai ir technologijų pažanga; ekonominės veiklos įvairinimas kaimo vietovėse; aplinkos ir gamtos išteklių išsaugojimas; klimato kaitos problemų sprendimas tiek mažinant poveikį, tiek prisitaikant; pagalba gerinant vandens valdymą ir užtikrinant išteklių naudojimo efektyvumą; speciali pagalba nepalankiausioje padėtyje esantiems kaimo ekonomikos subjektams, įskaitant tuos, kuriems tenka spręsti žemės virtimo dykuma problemas;

- pasitikėti rinka, drauge plėtojant draudimo, suderinamo su PPO „žaliosios dėžės“ kriterijumi, formas ir kitas rizikos, susijusios su staigiu pajamų pokyčiu, valdymo priemones, derinamas su geresnėmis konkuravimo sąlygomis maisto tiekimo grandinėje;

- užtikrinti geresnę kaimo plėtros ir kitos ES politikos sinergiją ir taip padėti įgyvendinti politiką tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai, užimtumas ir tinklų infrastruktūra, įskaitant integraciją į bendrą strateginę programą ir nacionalines reformų programas pagal strategiją „Europa 2020“.

Todėl BŽŪP reforma galėtų būti vykdoma skirtingu intensyvumo laipsniu. Ji galėtų apsiriboti tam tikrų skirtumų sulyginimu, pavyzdžiui, teisingesniu tiesioginių išmokų paskirstymu valstybėms narėms ir ūkininkams. Ją vykdant politika galėtų būti peržiūrima iš esmės, siekiant užtikrinti, kad ji taptų tvaresnė, ir būtų keičiama skirtingų politikos tikslų, ūkininkų ir valstybių narių pusiausvyra, visų pirma įvedant tikslingesnį požiūrį į prioritetus. Vykdant radikalesnę reformą būtų einama toliau – atsisakoma pajamų rėmimo ir daugumos rinkos priemonių, o pirmenybė būtų teikiama ne BŽŪP ekonominiam ir socialiniam aspektui, bet aplinkos apsaugos ir kovos su klimato kaita tikslams.

3.3. Integracinis augimas

Sanglaudos politika ir strategija „Europa 2020“

Sanglaudos politika yra vienas iš sėkmingiausių Sąjungos būdų parodyti solidarumą ir kartu skatinti augimą ir gerovę visoje ES. Ši politika teigiamai veikia visus: investicijos į ES ekonomiką duoda naudos visoms valstybėms narėms. Ją įgyvendinant investuojama į modernizavimą, skatinamas augimas neturtingiausiose ES vietovėse, ji yra pokyčių visuose Europos regionuose skatinimo priemonė. Ją vykdant didinamos rinkos ir sudaroma naujų verslo galimybių visai ES. Siejama su struktūrine reforma ir makroekonominiu stabilumu, ši politika gali realiai prisidėti prie augimo. Tačiau siekiant užtikrinti šią naudą sanglaudos finansavimas turi būti itin tikslingas, jos papildoma nauda būtų kuo didesnė. Tam reikia drausmingai siekti „Europa 2020“ tikslų ir rezultatų.

2007–2013 m. sanglaudos lėšų skyrimas Lisabonos strategijos tikslams įgyvendinti parodė, kad įvairių finansinių priemonių naudojimas svarbiausiems politikos tikslams įgyvendinti yra naudingas. Kitam laikotarpiui strategijoje „Europa 2020“ numatyti aiškūs bendri prioritetai ir aiški finansavimo prioritetų nustatymo sistema. Strategijoje „Europa 2020“ leidžiama daug didesnė koncentracija nei anksčiau. Kad būtų pasiekti pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslai, būtų galima nustatyti aiškius prioritetus vykdant tokią veiklą: naujų įmonių rėmimas; inovacijos; teršalų išmetimo mažinimas; mūsų aplinkos kokybės gerinimas; universitetų modernizavimas; energijos taupymas; bendro ES intereso energetikos, transporto ir telekomunikacijų tinklų plėtra; investavimas į mokslinių tyrimų infrastruktūrą; žmogiškojo kapitalo ugdymas; aktyvi integracija kovojant su skurdu.

Aiškus sanglaudos politikos ir strategijos „Europa 2020“ ryšys suteikia realią galimybę ir toliau padėti neturtingesniems ES regionams pasivyti kitus, toliau plėtoti sanglaudos politiką, kad ji taptų svarbiu skatinamuoju augimo veiksniu visoje ES. Nacionalinės reformų programos yra tinkama priemonė užtikrinti, kad ES sanglaudos išlaidos, nacionalinė reforma ir išlaidų prioritetai derėtų ir būtų veiksmingi.

Sanglaudos politika visuose regionuose turėtų tapti standartine pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslų, iškeltų strategijoje „Europa 2020“, įgyvendinimo priemone. Tai gali būti galinga politikos varomoji jėga, įtvirtinanti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus stiprinti Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, kad sparčiau mažėtų skirtingų regionų išsivystymo skirtumai. Pagal Sąjungos solidarumo įsipareigojimus dabar Bendrijos ištekliai turėtų būti skiriami daugiausia neturtingiausiems regionams ir valstybėms narėms. Sanglaudos politikos parama taip pat svarbi likusiai Sąjungos daliai – kai sprendžiami tokie klausimai, kaip socialinė atskirtis arba aplinkos kokybės blogėjimas (pavyzdžiui, miesto vietovėse), remiamas ekonomikos restruktūrizavimas ir perėjimas prie inovaciškesnės žinių ekonomikos, kuriamos darbo vietos ir tobulinami įgūdžiai. Ypatingą dėmesį reikia skirti nuo kitų atsiliekantiems regionams. Paprasta ir teisinga pereinamojo laikotarpio parama padėtų išvengti ekonominio šoko staiga sumažėjus finansavimui.

Reikia tikslinti dabartinį strateginį programavimą, glaudžiau derinant strategiją „Europa 2020“ ir sanglaudos politiką, kad papildoma ES strateginio programavimo nauda būtų didesnė. Tam atlikti reikalingos aiškesnės Europos lygmens gairės, strategiškesnės vietos ir regioninio lygmens partnerių, valstybių narių ir Europos Komisijos derybos ir padarytą pažangą atitinkantys tolesni veiksmai. Rezultatas – bendras supratimas, kad „Europa 2020“ yra varomoji visų lygmenų politikos jėga, kad visiems tenka atsakomybė už veiklą, kurios reikia imtis ES, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis kaip partneriams.

Didesnis sutelkimas ir sanglauda

Siekiant maksimaliai padidinti sanglaudos išlaidų poveikį ateityje, reikės užtikrinti, kad valstybės narės ir regionai ES ir nacionalinius išteklius sutelktų sutartiems ES prioritetams įgyvendinti. Tai galima padaryti nustatant kelis europinės svarbos prioritetus, susietus su strategija „Europa 2020“ ir sektorių politikos tikslais. Toks teminių prioritetų sąrašas, tiesiogiai susietas su integruotomis gairėmis ir pavyzdiniais strategijos „Europa 2020“ projektais, būtų pateiktas teisinėmis sanglaudos priemonėmis – taip būtų parodoma, kad sanglaudos politika galima tenkinti skirtingus poreikius (nuo didelės infrastruktūros kai kuriuose regionuose iki mažos bendruomenės vykdomų projektų skurdžiuose miestų rajonuose). Bendri prioritetai, pavyzdžiui, inovacijų, būtų privalomi. Iš labiau išsivysčiusių regionų būtų reikalaujama visą turimą finansinį asignavimą skirti dviem ar trims prioritetams, o mažiau išsivystę regionai savo didesnius išteklius galėtų skirti šiek tiek didesniam prioritetų skaičiui.

Labai svarbu didesnė darna ir derinimas su kitomis ES priemonėmis, kuriomis įgyvendinama ES politika, įskaitant transporto, ryšių, energetikos, žemės ūkio, aplinkos ir inovacijų sritis. Užuot užvertus daugybe iš dalies sutampančių schemų ir skirtingų taisyklių, ES paramos gavėjams turėtų būti pasiūlyta suderintų programų, papildančių vienos kitas ir skatinančių vadinamąją pažangiąją specializaciją. Didesnis atitikties reikalavimams ir įgyvendinimo taisyklių suderinimas būtų svarbus žingsnis siekiant integruotesnio praktinio ES politikos įgyvendinimo.

Bendra strateginė programa

Siekdama sustiprinti ES politikos integraciją, kad būtų įgyvendinta strategija „Europa 2020“, ir atsižvelgdama į integruotas gaires Komisija galėtų priimti bendrą strateginę programą, kurioje būtų išdėstyta išsami investavimo strategija, pagal kurią „Europa 2020“ uždaviniai ir tikslai virstų investavimo prioritetais. Joje būtų visų pirma nurodyti investavimo poreikiai pagal pagrindinius uždavinius ir pavyzdinius projektus. Taip pat būtų pabrėžta, kokių reformų reikia, siekiant maksimaliai padidinti sanglaudos politikos remiamų investicijų poveikį.

Tokia programa būtų pakeistas dabartinis metodas konkrečioms politikos sritims rengti atskiras strategines gaires ir užtikrintas didesnis jų derinimas. Ji apimtų veiklą, kuri dabar finansuojama iš Sanglaudos fondo, Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo, Europos žuvininkystės fondo ir Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros fondo. Programoje taip pat būtų nustatyti ryšiai ir derinimo su kitomis ES priemonėmis, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, inovacijų, mokymosi visą gyvenimą ir tinklų programomis, mechanizmai.

Vystymosi ir investicijų partnerystės sutartis, sutelkiant dėmesį į rezultatus, kurių tikimasi iš ES paramos

Remdamosi strategine programa valstybės narės nacionalinėse reformų programose pateiktų savo vystymosi strategijas, kad užsitikrintų tvirtą atsakomybę už ES prioritetus ir nacionalinio bei regioninio lygmenų paramą. Šioje strategijoje būtų nustatyta, kaip valstybė narė ir jos regionai siekia įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“, pavyzdiniuose projektuose, teminėse ir konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose nustatytus prioritetus ir tikslus. Joje taip pat būtų apibrėžta, kokių teigiamų pokyčių jos siekia sulaukti gaudamos ES paramą. Diskusijų su Komisija rezultatas būtų Komisijos ir valstybės narės vystymosi ir investicijų partnerystės sutartis, rodanti nacionalinio ir regioninio lygmenų partnerių įsipareigojimus.

Sutartyje būtų išdėstyti siektini tikslai, nurodyta, kaip įgyvendinant šiuos tikslus būtų matuojama ir vertinama pažanga, o prioritetinėms sritims ir programoms būtų paskirstomi nacionaliniai ir ES ištekliai. Sutartyje taip pat būtų nustatytos kelios sąlygos, susijusios su reikiamomis reformomis veiksmingam įgyvendinimui užtikrinti. Prireikus būtų nustatyti įtrauktini strateginiai projektai (pavyzdžiui, pagrindinės transporto ir energijos jungtys). Joje taip pat būtų aprašytas nacionaliniu lygmeniu taikytinas ES lėšų derinimas.

Laikantis tokio požiūrio pradinis galimas išteklių paskirstymas valstybėms narėms ir regionams (politinis pasirinkimas solidarumui išreikšti) būtų susietas su veiksmingu mechanizmu, užtikrinančiu, kad paramos dydis atitiktų įvykdytus uždavinius ir pasiektus tikslus.

Išlaidų kokybės gerinimas

Kad politika, kurios reikia „Europa 2020“ tikslams pasiekti, būtų sėkmingai plėtojama, vykdoma, o jos vykdymas prižiūrimas, labai svarbu nacionalinio, regioninio ir vietos viešojo sektoriaus institucijų gebėjimai. Sklandus Bendrijos išteklių panaudojimas taip pat labai priklauso nuo dalyvaujančių viešojo sektoriaus institucijų ir gavėjų techninių ir administracinių gebėjimų. Institucinių ir administracinių gebėjimų stiprinimas gali paremti struktūrinius koregavimus, paskatinti augimą ir darbo vietų kūrimą, dėl to savo ruožtu itin pagerėtų viešųjų išlaidų kokybė. Todėl skiriant finansinius išteklius reikėtų atsižvelgti į valstybių narių ir regionų gebėjimus veiksmingai šiuos išteklius panaudoti, taip pat į tai, kaip laikomasi bendrojo finansavimo ir papildomumo principų, ir pripažinti nacionaliniams biudžetams tenkančią naštą.

Sanglaudos politika šiuo požiūriu gali atlikti svarbų vaidmenį finansuojant institucinių gebėjimų didinimo priemones, remiant administracinę reformą ir skatinant laikytis veikla ir rezultatais grindžiamų principų. Tai galėtų būti stiprinama sutelktomis techninės pagalbos priemonėmis paremti valstybėms narėms ir regionams, rengiantiems, vykdantiems ir prižiūrintiems didelio masto investicines programas tokiose srityse kaip tinklų infrastruktūra ar aplinka.

Dar vienas būdas didinti išlaidų kokybę – paskatinti tam tikros formos programų kokybinę konkurenciją dėl finansavimo iš sanglaudos lėšų. Šiuo tikslu tam tikra sanglaudos lėšų dalis galėtų būti atidėta veiklos rezultatų rezerve, kuriuo galėtų pasinaudoti visos reikalavimus atitinkančios valstybės narės ir regionai. Rezervo lėšos būtų skiriamos remiantis pažanga, padaryta įgyvendinat nacionalinio ir regioninio lygmenų programas, kuriomis siekiama „Europa 2020“ tikslų.

Tinkami ateities darbuotojų įgūdžiai

Daugiau ir geresnių įgūdžių turintys darbuotojai yra labai svarbūs Europos žinių ekonomikai. Darbo vietų, kur reikalingi geresni įgūdžiai, daugėja. Todėl ES veikla turi būti užtikrinamas 2020 m. tikslų įgyvendinimas, o mokymas siejamas su ateities ekonomikos poreikiais. Tikslinės investicijos gali duoti pastebimą papildomą naudą skatinant prisitaikomumą ir mokymąsi visą gyvenimą, visų pirma padedant pagal nacionalines strategijas reformuoti švietimo ir mokymo sistemas ir didinti institucijų gebėjimus.

Europos socialinis fondas jau dabar kasmet remia daugiau negu 9 mln. europiečių mokymą. Jis parodo ES ekonomikos politikos pusiausvyrą – praktiškai parodo, kaip ES aktyviai remia integraciją ir augimą. Tarpvalstybinė patirtis naudojama tam, kad parama būtų teikiama socialinėms grupėms ir politikos sritims, kurios kitu atveju gautų mažiau paramos arba iš viso jos negautų, taip pat specialus dėmesys skiriamas naujoviškiems užimtumo, mokymo ir socialinės įtraukties metodams.

Europos socialinio fondo lėšas būtų galima perskirstyti taip, kad būtų užtikrinamas strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimas. Išsami Europos užimtumo iniciatyva galėtų patobulinti įgūdžius, padidinti judumą, prisitaikomumą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime per bendras švietimo, užimtumo ir integracijos iniciatyvas. Dar viena tiesioginės svarbos ES integracijos kryptis yra mažumų, pavyzdžiui romų ir migrantų, integracija ten, kur migrantų socialinės įtraukties ir įstatymuose įtvirtintų teisių užtikrinimas glaudžiai susijęs su ES požiūriu į migraciją apskritai. Kartu darbo vietų ir įgūdžių svarba siekiamai ES ekonomikai rodo, kad minėtai bendrajai strateginei programai reikia didesnio matomumo ir finansavimo poreikių numatomumo.

Parama didelį spaudimą patiriantiems sektoriams

ES ekonomikos mastas ir įvairovė reiškia, kad neišvengiamai ateina laikas, kai už naudą, tenkančią daugumai, teks mokėti mažumai. Pavyzdys galėtų būti prekybos susitarimas, dėl kurio ES eksportui atveriama reikšminga rinkos dalis, tačiau tam tikruose sektoriuose smarkiai pasikeičia konkuravimo sąlygos. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas jau parodė gerą pavyzdį, kaip šalinti tokius neigiamus lokalizuotus padarinius, tad padidintas fondas galėtų veikti nuolatos ir padėti švelninti tam tikrų didelių darbo jėgos trikdžių valstybėje narėje padarinius. Šio fondo veikimą, be kita ko, reikėtų supaprastinti, kad juo galėtų būti geriau reaguojama į ekonominių aplinkybių pokyčius.

3.4. Pilietybė

Daugeliu įvairių ES išlaidų programų įvairiai prisidedama prie ES pilietybės stiprinimo. Kiekvienas piliečio matomas konkretus ES veiklos – nuo judumo dotacijų iki tyrimų rezultatų ir vietos sanglaudos projektų – rezultatas padeda parodyti Sąjungos tikslą tarnauti savo piliečiams. Programos, kuriomis remiama kultūrų įvairovė, parodo, kaip įvairiai Europos integracija gali paveikti piliečius.

ES veikla šioje srityje, be kita ko, apima teisių aspektą: pagrindinių teisių ir ES vertybių rėmimą. Veikla galėtų apimti ES kaip teisingumo erdvės plėtojimą, kad būtų pašalintos kliūtys tinkamai bendradarbiauti tarpvalstybinėse civilinėse bylose ir verslo ir vartotojų ryšiams palaikyti, būtų remiamas abipusis pripažinimas ir abipusis pasitikėjimas baudžiamosiose bylose ir skatinama galimybė pasinaudoti teisingumu visoje ES.

Konkretesnės kultūros ir pilietybės programos taip pat padeda parengti europiečius įveikti kultūros kliūtis ir pasinaudoti visomis Europos erdvės galimybėmis. Skirtingos programos, kuriomis siekiama skatinti kultūrinį bendradarbiavimą ir saugoti Europos kultūros paveldą, skatinti piliečių sąveiką ir jaunimo dalyvavimą Europos visuomenės gyvenime, galėtų būti integruotos į vieną matomą programą, kuria būtų remiama Europos įvairovės vienybė ir kuri galėtų būti valdoma jungtinio valdymo principu.

ES įsipareigojimai piliečiams taip pat matyti iš to, kaip naudojamas Europos Sąjungos socialinis fondas. Jis leidžia ES demonstruoti kolektyvinį įsipareigojimą padėti reaguoti į krizes. Nuo 2002 m. ES buvo pajėgi suteikti daugiau negu 2,1 mlrd. EUR paramą valstybėms narėms ir regionams, ištiktiems didelių gaivalinių nelaimių. Tačiau patirtis rodo, kad yra tam tikrų svarbių fondo veiklos apribojimų ir trūkumų. Fondo pagalbos suteikimo sparta, fondo mobilizavimo kriterijų skaidrumas ir ribota paskirtis (lėšas leidžiama naudoti tik gaivalinių nelaimių atveju) – visa tai yra problemos, kurias reikia spręsti. Pavyzdžiui, fondas nėra nuolatos finansuojamas ir negalėtų padėti įvykus visų rūšių didelėms nelaimėms. ES biudžeto įnašu taip pat būtų galima užpildyti sistemos spragas, dėl kurių valstybių narių civilės saugos komandų negalima greitai dislokuoti ten, kur jų reikia, ir padėti plėtoti veiksmingą civilinės saugos tinklą – tai pavyzdys, kaip ES bendradarbiavimu galima iš tikrųjų padėti patekusiems į bėdą regionams ES ir už jos ribų.

Dar viena tiesioginės svarbos piliečiams sritis – išlaidos politikai, kuri labai svarbi siekiant laisvės, saugumo ir teisingumo tikslų. Tai politika, kurios sėkmingas įgyvendinimas yra aiškus bendras interesas. Veiksmingo sienų valdymo, keitimosi informacija ir ekspertų žiniomis, kad būtų galima veiksmingai vykdyti teisingumą arba įgyvendinti prieglobsčio ir migracijos politiką, rėmimas naudingas visai Sąjungai. Kitu finansiniu laikotarpiu bus pabrėžiamas išorės sienų valdymas (įskaitant SIS II/VIS ir būsimą atvykimo bei išvykimo sistemą), grąžinimo politika, legalių migrantų prieglobstis ir integracija. Su šiais klausimais susijęs prioritetas yra naštos pasidalijimas tarp valstybių narių, parama nacionalinių administracijų darbui ir išteklių sutelkimui ES biudžete, siekiant rasti ekonomiškų būdų užtikrinti veiksmingą šios politikos įgyvendinimą.

3.5. Pasirengimo stojimui parama

Glaudesnei integracijai skirta finansinė parama vykstant plėtros procesui padeda ES pasiekti savo tikslų ne vienoje srityje, kuri svarbi ekonomikos atsigavimui ir tvariam augimui, įskaitant energetiką, tinklų infrastruktūras, aplinkos apsaugą ir kovą su klimato kaita. Be to, tokia parama padeda užtikrinti, kad šalys kandidatės ir galimos kandidatės būtų visiškai pasirengusios galimam stojimui, nes ja šalys taip pat skatinamos savo nacionalinius prioritetus derinti su ES prioritetais, susijusiais su „Europa 2020“. Todėl ši parama ir toliau turėtų likti sėkmingos plėtos rėmimo priemonė.

3.6 Europa pasaulyje

Europiečiai tikisi, kad ES rūpinsis savo interesais ir darys įtaką tarptautinėje arenoje. Tokie klausimai, kaip skurdo mažinimas, migracija, konkurencingumas, klimato kaita, energetika, terorizmas ir organizuotas nusikalstamumas, gali būti sprendžiami tik tarptautiniu mastu. Globalizacijos amžiuje labai svarbu, kad vidinė darbotvarkė, užtikrinanti tvarų augimą ir darbo vietų kūrimą Europoje, būtų papildyta išorės darbotvarke. Be to, žinoma, išorės dimensiją turi ir solidarumas: ES teisėtai didžiuojasi, kad yra didžiausia pasaulyje vystymosi ir humanitarinės pagalbos teikėja (ES ir jos valstybės narės teikia beveik 55 % viso pasaulio pagalbos) kad pirmauja kovojant su skurdu, ir iš tikrųjų supranta, kokie svarbūs yra Tūkstantmečio vystymosi tikslai siekiant stabilumo, saugumo ir gerovės plačiame pasaulyje.

Veiksmingam ES išteklių naudojimui tarptautiniu mastu taikomos tokios pačios taisyklės, kaip ir Sąjungos viduje: protingas požiūris į tai, kur kolektyvinė veikla gali duoti daugiau naudos nei nacionalinės priemonės, išlaidų programų ir pagrindinių politikos krypčių darna ir naujas požiūris į naudojamus įgyvendinimo mechanizmus ir priemones.

Taikant šį požiūrį bus lengviau veikti naujoms išorės santykių struktūroms pagal Lisabonos sutartį, atsivers galimybė kūrybingai panaudoti įvairias ES išorės politikos priemones ir dirbti pagal ilgalaikę strateginę programą.

ES vertybių ir interesų skleidimas pasaulyje

Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įsteigimas suteikia ES reikiamų priemonių pagal savo ekonominę ir politinę svarbą geriau ginti savo interesus pasaulyje. Kad ES galėtų veiksmingai nukreipti savo priemones, reikia aiškaus strateginio požiūrio, tinkamų santykių su trečiųjų šalių partneriais ir gerai parengtų priemonių. Priemonėmis turi būti pakankamai reaguojama į kintančius prioritetus ir jos turi būti pritaikytos prie skirtingų aplinkybių. Kai kuriems pagrindiniams pasauliniams klausimams, su kuriais šiandien susiduria Sąjunga, reikia ypatingo dėmesio. Pavyzdžiui, ES ir valstybėms narėms reikės įvykdyti kovos su klimato kaita finansavimo įsipareigojimus. Tam reikia specialių svarstymų, kuriems įtakos turės derybų pažanga, reikia užtikrinti ES indėlio į tarptautines pastangas darną, matomumą ir veiksmingumą ir leisti pasinaudoti masto ekonomija valdant išmokas. Be to, reikės pagalvoti, ar ES biudžeto vaidmenį turėtų papildyti atskira priemonė, kad kolektyvinis ES įnašas būtų stabilus ir matomas. Dar vienas pavyzdys – migracija, dėl jos reikia suderinti veiksmingą ES veiklą jos viduje ir už jos sienų.

Reagavimas į krizes

Labai svarbu pagerinti Sąjungos gebėjimą reaguoti į didelio masto konfliktus arba nelaimes. ES svarbiausias indėlis į platesnį išorės santykių saugumo aspektą rodo, kad reikia remtis esamomis priemonėmis: stabilumo priemone, BUSP veiksmais ir rinkimų stebėjimo misijomis. Visos svarbiausios sudėtinės dalys yra dislokavimo greitis, lankstumas ir gebėjimas keisti veiksmus pagal kintančias politines aplinkybes.

ES teikia bene didžiausios apimties humanitarinę pagalbą ir yra viena iš veiksmingų neatidėliotinos pagalbos teikėjų. Tačiau po neatidėliotinos pagalbos etapo turėtų greičiau sekti svari vystymosi veikla, siekiant po krizės atkurti buvusią padėtį ir padidinti atsparumą būsimoms nelaimėms. To neleidžia padaryti biudžeto nelankstumas. Humanitarinės pagalbos biudžetas kasmet turi naudotis dabartinio finansavimo laikotarpio Neatidėliotinos pagalbos rezervu, taip patvirtinama, kokia didelė šios biudžeto dalies paklausa.

Skurdo mažinimas

Europa grindžiama vertybėmis, todėl kova su skurdu pasaulyje yra vienas iš ES pagrindinių tikslų. Pagalba mažiausiai išsivysčiusioms šalims turi realų poveikį sprendžiant tokias problemas, kaip galimybė gauti maisto, sveikatos priežiūra, švietimas ir švarus vanduo, taip pat prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių. ES yra viena iš lyderių ir siekia iki 2015 m. įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Jos kolektyviniu įsipareigojimu iki 2015 m. skirti 0,7 % BNP oficialiai paramai vystymuisi pripažįstamas svarbus išorės finansinės veiklos vaidmuo siekiant mūsų tikslų. Dėl to itin padidės bendras paramos vystymuisi dydis.

Kadangi yra akivaizdžių įrodymų, kad vystymosi politika ES lygmeniu gali duoti didelę papildomą naudą, ES lygmeniu irgi turi būti atitinkamai dirbama, kad ši nauda didėtų. ES vystymosi politika jau dabar yra pasaulinio masto, palyginti su valstybių narių darbu su keliais partneriais, ir daugeliui šalių partnerių tai vienintelė reikšminga matoma vystymosi parama. Savo veikla ES gali įgyvendinti nuoseklius ir išsamius tikslus visame pasaulyje. Taigi pagal operacijas, jų mastą ir koncentraciją, taip pat politinį svorį ES veikla, palyginti su nacionaline veikla, duoda didelę naudą. Ji atveria dideles galimybes paramos teikėjams geriau pasidalyti darbus, skatindama svarbią masto ekonomiją ir užtikrindama vieną kontaktinį punktą paramos gavėjams. Be to, toks mastas ir teisėtumas siejami su išvien veikiančiomis 27 valstybėmis narėmis.

Patirtis rodo, kad veiksmingiems aukštos kokybės rezultatams pasiekti reikia ypatingų pastangų: koordinuoti paramos teikėjų veiklą ir valdysenos susitarimus. ES vaidmuo, visų pirma kaip pasaulinės paramos teikėjos, yra svarus sprendžiant valdysenos, regionų bendradarbiavimo, ekonomikos vystymosi ir infrastruktūros klausimus, kur vienos valstybės narės veikti nepajėgios. 2006 m. priėmus Europos konsensusą dėl vystymosi[8], padaryta pažanga telkiant visų Europos paramos teikėjų išteklius, kad būtų išvengta dubliavimo, o lėšos būtų sutelkiamos ten, kur reikia. Tačiau pagalbos susiskaidymas išlieka, dėl jo atsiranda neveiksmingumas, kurio padariniai finansiniai ir politiniai. Šių trūkumų pašalinimas valstybėms narėms duotų didelės naudos, nes padidėtų veiksmingumas – kaip apskaičiuota, iki 6 mlrd. EUR per metus[9], – būtų lengviau dirbti su šalies partnerės administracija, o ES galėtų panaudoti visą savo įtaką. Tarp kitų pagrindinių prioritetų yra tinkama paramos šalims partnerėms dydžio nuspėjamumo ir deramo lankstumo lygio poreikio pusiausvyra, kad būtų galima prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, pavyzdžiui, didelių maisto kainų pokyčių, ir būtinybė veiksmingai įgyvendinti rekonstrukcijos programas įvykus nelaimei.

Sukurti ES patikos fondai, pavyzdžiui, ES ir Afrikos infrastruktūros patikos fondas, kuriuo Komisijos ir valstybių narių dotacijos teikiamos taip, kad jas galima panaudoti su EIB ir valstybių narių vystymosi bankų pajėgumais ir gauti veiksmingą daugiklio poveikį. Šias galimybes galima tirti toliau.

Papildomi prioritetai yra užtikrinti, kad ES vystymosi politika būtų tvirtai ir tiesiogiai prisidedama akivaizdžiai gerinant valdyseną šalyse partnerėse ir toliau didinant realų pagalbos poveikį. Ji apima ir didesnį dėmesį projektams, iš kurių matyti didelė Bendrijos papildoma nauda, ir partnerystės susitarimams, kurie yra aiškūs, sutelkti ir orientuoti į rezultatus. Skirtingų finansavimo sistemų, taikomų Europos plėtros fondui ir vystomojo bendradarbiavimo priemonei, patirtis šiandien kelia svarbių klausimų, susijusių su veiksmingumu, lankstumu ir demokratine procedūra. Juos reikia nagrinėti toliau.

Be to, ES reikia apsvarstyti, kaip būtų galima sukurti sumanesnį požiūrį į kintantį partnerių pobūdį, pavyzdžiui, vidutinių pajamų šalyse ir besiformuojančios ekonomikos šalyse, kur bendradarbiavimo klausimai tokiose srityse, kaip ekonominė, aplinkos apsaugos ir socialinė partnerystė, šalia vystymosi klausimų tampa vis svarbesni.

Glaudūs ir veiksmingi santykiai su ES artimiausiomis kaimynėmis

ES kaimyninės šalys, kuriose gyvena beveik 300 mln. žmonių, yra svarbi galimybė ES. Siekdama užsitikrinti ilgalaikę gerovę ir stabilumą, taip pat įrodyti gebėjimą imtis atsakomybės kaip pasaulinio masto veikėja, ES turi veiksmingai skatinti savo vertybes ir remti ekonominį vystymąsi šalia savo sienų. Finansinė parama gali būti svarbus svertas įgyvendinant veiksmingą kaimynystės politiką. Turėtų būti pabrėžiama patikimos reformos vykdymas ir bendradarbiavimo su ES kaimynėmis, nepaisant to, ar jos turi ilgalaikę stojimo į ES perspektyvą, iniciatyvos. Speciali parama turėtų būti teikiama įgyvendinant išsamius glaudaus bendradarbiavimo laisvosios prekybos susitarimus ir teisės aktus derinant su bendrosios rinkos acquis . Pirmenybė turėtų būti teikiama su acquis ir pačios ES strateginiais prioritetais susijusioms sritims: energetikai, migracijai ir sienų kontrolei, taip pat aplinkos apsaugai, o ypatingas dėmesys skiriamas gebėjimų didinimui ir institucijų kūrimui.

Kaimynystės politika yra geriausias ES biudžeto ir Europos finansų institucijų bendradarbiavimo sutelkiant kuo didesnes investicijas į socialinį ir ekonomikos vystymąsi, pavyzdys. Iš ES biudžeto skyrus 117 mln. EUR įsipareigojimų derinimo mechanizmams, 7 mlrd. EUR investicijų skyrė Europos finansų institucijos. Šis metodas galėtų būti plėtojamas toliau.

3.7. Administracinės išlaidos

Pagal dabartinę finansinę programą 5,7 % biudžeto naudojama administracinėms išlaidoms. Jos apima ne tik darbuotojų sąnaudas, IT ir visų institucijų pastatus, bet ir darbo 23 kalbomis išlaidas. Dabar, kai įvairios institucijos daugiausia baigė įdarbinti darbuotojus iš naujesnių valstybių narių, darbuotojų skaičius nusistovės. Iš tikrųjų, nuo 2007 m. Komisija dirbo laikydamasi nulinio darbuotojų skaičiaus didinimo politikos ir naujus prioritetus įgyvendino perkeldama esamus darbuotojus ir neprašydama daugiau darbuotojų dėl kitų nei plėtra priežasčių. Taryba, Parlamentas ir kitos institucijos prašė papildomų etatų dėl Lisabonos sutarties. EIVT darbui pradėti iš pradžių reikės papildomų etatų, kad galėtų įdarbinti valstybių narių diplomatus, tačiau ilgainiui visas procesas poveikio biudžetui neturėtų turėti.

Kiek tai susiję su administraciniais ištekliais, apibrėžiant kitos finansinės programos paketą taip pat reikėtų kruopščiai ieškoti, kaip padidinti veiksmingumą ir veiklos rezultatus. Tai reiškia, kad reikės nagrinėti, kaip procedūrų, priemonių ir išteklių racionalizavimas ir bendras naudojimas galėtų riboti ES institucijų ir agentūrų veiklos sąnaudas. Pavyzdžiui, Komisija paskelbė svarbią savo IT naudojimo analizę, kuri skirta veikos rezultatams gerinti ir ekonomiškai naudoti išteklius. Tai galėtų padėti bendrai taupyti išteklius – kurti visoms institucijoms bendras IT sistemas. Panašus tarpinstitucinis bendradarbiavimas galėtų būti naudingas vertimo raštu ir dokumentų tvarkymo srityse. Dar viena svarbi svarstytina sritis yra pačių išlaidų programų rengimas, kurio administracinė našta tenka ir Komisijai, ir partnerėms. Komisija ir toliau perkels darbuotojus, kad galėtų susitelkti į prioritetus, mažinti pridėtines išlaidas ir skirti daugiau darbuotojų ten, kur įgyvendinama pagrindinė politika. Rengdamasi naujai finansinei programai Komisija peržiūrės savo, taip pat agentūrų administracines išlaidas. Šios peržiūros tikslas – rasti būdų, kaip naujus uždavinius spręsti su esamais ištekliai, kaip pasiekti tinkamos veiksmingo programų įgyvendinimo ir administracinių išlaidų nedidinimo pusiausvyros.

Apskritai visos institucijos turės laikytis griežtos drausmės, kad užtikrintų, kad ateityje administracinės išlaidos nedidėtų.

4. REZULTATYVUS BIUDžETAS

TIKSLINėS IšLAIDOS BūTINOS, TAčIAU TO NEUžTENKA. BE TO, LėšAS REIKIA naudoti taip, kad išlaidos duotų rezultatų. Jeigu norima, kad viešosios investicijos į ES biudžetą duotų grąžą, reikia parengti naujos kartos finansines programas, kuriose svarbiausias darbotvarkės punktas būtų veiksmingumas.

4.1. Biudžeto kaip investicijų sverto panaudojimas

ES biudžeto poveikį galima padidinti, kai jis kuo labiau naudojamas kaip lėšų suteikimo ir finansavimo svertas strateginėms investicijom, kurių Europos papildoma nauda didžiausia, paremti. Naujoviškos finansinės priemonės galėtų būti svarbus naujas strateginių investicijų finansavimo kanalas. Turėtų tapti norma, kad vykdant ilgalaikio komercinio potencialo projektus ES lėšos būtų naudojamos palaikant partnerystės ryšius su privačiuoju ir bankų sektoriais, visų pirma per Europos investicijų banką (EIB), tačiau ir su kitais partneriais, įskaitant valstybių narių vystymosi bankus ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką (ERPB). Tam reikia tiek Komisijos, tiek bankų techninių ekspertų glaudaus koordinavimo iš apačios į viršų: tokio požiūrio esmė yra ta, kad projektai remiami atsižvelgiant į projektų rėmėjų konkurencinį požiūrį, o dėmesys sutelkiamas į ES papildomą naudą.

EIB indėlis Europai reaguojant į ekonomikos krizę buvo vienas iš pagrindinių. Dabar jis atliks vieną iš pagrindinių vaidmenų reformuojant Europos ekonomiką tokios srityse kaip žaliosios technologijos, infrastruktūra ir energijos tiekimo saugumas. Tai gali parodyti, kad reikia optimizuoti EIB kapitalo panaudojimą, įskaitant padidintą rizikos pasidalijimo mechanizmų naudojimą, siekiant leisti didesnį banko išteklių sverto poveikį ir išplėsti galimybes pasinaudoti banko parama. Komisija ir EIB jau dabar sėkmingai plėtoja kelias bendras finansines priemones. Derinant ES biudžeto dotacijas su EIB ir kitų finansų institucijų paskolomis įmanoma patrigubinti ES išorės išlaidų finansinį poveikį pritraukiant didžiules sudėtines investicijas iš finansų institucijų. Šį būdą reikėtų taikyti plačiau, kad jis taptų norma ilgalaikio komercinio potencialo srityse, o suderintas priemones reglamentuotų naujos taisyklės.

Apskritai reikia, kad išlaidų programomis būtų tiksliai reaguojama į privačiųjų finansavimo lėšų poreikius, pavyzdžiui, kiek tai susiję su įdiegimo laikotarpiu ir apsunkintomis procedūromis, kad būtų tiksliai nurodoma, ko jomis norima pasiekti ir praktiškai paaiškinama, kada ES turėtų pasitraukti iš komercinį įgyvendinamumą pasiekusių projektų. ES galėtų atviriau žiūrėti į įplaukų, surinktų iš infrastruktūros naudotojų, pavyzdžiui, iš muitinių, srautus, kaip į priemones mažinti mokesčių mokėtojų ilgalaikes išlaidas. Panašiai, kuo daugiau išorės išlaidų būtų galima paversti vidinėmis, tuo daugiau įplaukų būtų galima gauti ir jas panaudoti investicijoms, kurių reikia strateginiams tikslams, pavyzdžiui, spartinti anglies dioksido išmetalų mažinimo procesą, pasiekti. Reikia sutelkti finansines priemones nustatomo rinkos nepakankamumo klausimui spręsti, atsižvelgiant į nacionalinių finansinių rinkų padėtį, teisinę ir reguliavimo aplinką ir galutinių paramos gavėjų poreikius.

Naujos biudžeto vykdymo finansinės priemonės turi būti pažangios, integruotos ir lanksčios. Jomis gali būti tenkinami įvairūs politikos poreikiai, bet jos turi būti nuoseklios. Finansavimo teisės aktai iš esmės yra tokie patys, nepriklausomai nuo sektoriaus: bendrovėms ir projektams skirtingu vystymosi laikotarpiu reikia nuosavo kapitalo arba pasiskolintų lėšų, arba abiejų derinio. Reikiamų ES biudžeto finansavimo priemonių rinkinys iš esmės yra dvejopas ir galėtų būti įgyvendintas dviem bendrais mechanizmais, kuriuos turėtų naudoti skirtingos išlaidų programos: ES nuosavo kapitalo platformos mechanizmu ir ES rizikos pasidalijimo platformos mechanizmu (įskaitant garantijas). Žvelgiant į paskolų garantijų galimybę, kaip vieną iš naujoviškų finansavimo priemonių pasirinkimo galimybių, ES biudžeto kaip sverto poveikis turi būti atidžiai išanalizuotas siekiant laikytis nuosavų išteklių viršutinės ribos, ypač atsižvelgiant į esamas garantijų schemas. Kad ES biudžetą būtų galima panaudoti bendriau, t. y. kaip vieną iš priemonių paskoloms ir obligacijoms užtikrinti, reikėtų tinkamai atsižvelgti į pajėgumą pasirašyti tokias garantijas.

4.2. ES projektų obligacijos

Naujoviškų finansinių priemonių potencialas ir ypatingos Europos ekonomikos aplinkybės šiandien gerai dera su ES projektų obligacijų idėja. ES ekonomika labai priklauso nuo infrastruktūros, pavyzdžiui, nuo energetikos, transporto bei informacinių ir ryšių technologijų (IRT). Kad galima būtų įgyvendinti „Europa 2020“ tikslus modernizuoti Europos ekonomiką, reikės didelių investicijų[10]. ES jau dabar gali padėti tokiems projektams nurodydama nuoseklią strateginę kryptį investuotojams priimant daugelį ateinančių dešimtmečių galiosiančius sprendimus ir nustatydama tinkamą reguliavimo sistemą. Tačiau po finansų krizės investuotojai nenoriai imasi tokių projektų. Pagrindiniams projektams, turintiems strateginės reikšmės visai ES, neįmanoma užsitikrinti reikiamų investicijų. Nacionaliniai biudžetai neturi galimybių perimti tokių projektų finansavimo ir ieško kitų galimybių, kaip paremti didesnę atsakomybę už infrastruktūrą. Jei projektai būtų atidėti, ES gali prarasti galimybę pasinaudoti infrastruktūros teikiama ekonomine ir kita nauda, ir ateityje sprendimai gali būti brangesni.

ES projektų obligacijos būtų sukurtos šiems trūkumams pašalinti, suteikti pakankamai pasitikėjimo leisti pagrindiniams investiciniams projektams pritraukti jiems reikiamą paramą. Europos investicijų bankas ir kitos pagrindinės finansų institucijos jau dabar svariai prisideda prie tiesioginio skolinimo. Tai visų pirma pasakytina apie EIB, kuris reaguodamas į krizę labai padidino skolinimo mastą. Tačiau infrastruktūros dydžio problema yra tokia didelė, kad ES reikia padėti sudaryti sąlygas pasinaudoti privačiuoju finansavimu.

Tą būtų galima pasiekti naudojant ES biudžeto asignavimus, kad projektus būtų galima paremti tokiu mastu, kurio reikia jų kredito reitingui padidinti, ir taip pritraukti EIB, kitų finansų institucijų ir privačiojo kapitalo rinkos investuotojų, pavyzdžiui, pensijų fondų ir draudimo bendrovių, lėšas. Būtų suteikiamos ES ir (arba) EIB garantijos specialioms privačiojo sektoriaus sukurtoms priemonėms paremti, kad į projektą būtų pritraukta kapitalo rinkos lėšų. Tokia priemone pasinaudosiantiems projektams reikėtų įrodyti, kad jie atitinka ES strateginį interesą ir tikrus įgyvendinamumo kriterijus. Pati parama negalėtų būti iš anksto skirta valstybėms narėms arba sektoriams, bet teks tiems projektams, kurie pajėgs pritraukti deramą privačiojo sektoriaus finansavimą. Išpirkimo trukmė priklausytų nuo projektui įgyvendinti reikiamo laiko vertinimo.

4.3. Dideli projektai

Ypatingas klausimas kyla dėl didelių projektų, kuriems reikia milijardų eurų įnašų ilgos trukmės laikotarpiais. ES įgyja daug patirties įgyvendindama tokius projektus, kaip antai „Galileo“, ITER ir Pasaulinė aplinkos ir saugumo stebėsenos sistema (GMES). Šie projektai yra pripažįstami esantys pagrindinės strateginės svarbos projektai ir galėtų turėti ilgalaikį komercinį potencialą. Tam reikia bendradarbiauti viršnacionaliniu lygmeniu. Tačiau jiems taip pat būdingas didelis išlaidų perviršis, o jų valdysena nėra tinkamai pritaikyta tiesioginiam ES institucijų valdymui. Netikrumas dėl biudžeto vargu ar suderinamas su ES biudžeto planavimo būdu. Alternatyvus sprendimas būtų projekto rėmėjams sukurti paramos struktūrą kaip atskirą subjektą, aktyviai palaikantį ES interesą užtikrinti veiksmingą valdyseną, kuriam stabiliai būtų teikiama ES biudžeto lėšų fiksuoto metinio įnašo pavidalu, nedarant prielaidų, kad ES turėtų padengti bet kokį trūkumą.

4.4. Išteklių panaudojimo skatinimas

ES biudžetas gali būti stiprus reformos veiksnys. Tai pripažinta dabartinėje diskusijoje apie finansinių sankcijų ir paskatų taikymą, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Stabilumo ir augimo pakto. Taigi yra tvirtas pagrindas šią įtaką panaudoti programose veiksmingiems rezultatams užtikrinti. Pirmiau išdėstytos idėjos dėl sanglaudos politikos galėtų būti taikomos kitomis aplinkybėmis ir būti skleidžiamos visose išlaidų srityse, apibrėžiant konkrečius tikslus, nuo kurių galėtų priklausyti lėšų išmokėjimas. Pagal kitus požiūrius daugumoje programų būtų atidedamas ES masto rezervas arba pagal veiklos rezultatus moduliuojamos bendrojo finansavimo normos. Visais šiais atvejais būtų labai svarbu užtikrinti sąžiningą visų valstybių narių vertinimą, skaidrumą ir automatiškumą.

Tam reikia skirtingo požiūrio ir skirtingų priemonių. Programose reikėtų nustatyti konkrečių, išmatuojamų, pasiekiamų, svarbių ir nustatytos trukmės tikslų apibrėžtį, taip pat tinkamus veiklos rezultatų rodiklius. Kad paskatų sistema tinkamai veiktų, reikalingi aiškūs vertinimo kriterijai, taip pat sisteminis ir tobulesnis vertinimas. Sistemingi vertinimai tinkamu metu gali atlikti lemiamą vaidmenį įgyvendinant bendras pastangas, kuriomis siekiama maksimaliai padidinti ES išlaidų papildomą naudą.

4.5. Struktūra, kuria parodomi prioritetai

Pati biudžeto struktūra yra svarbi priemonė atskleidžiant, kokiu tikslu bus naudojamos lėšos ir kokių rezultatų tikimasi. Biudžetas, kurio struktūra, taip pat subalansavimu parodomi ES politiniai prioritetai, yra akivaizdžiai naudingas. Esama struktūra šioje srityje gerokai patobulinta, tačiau tolesnėmis priemonėmis reikėtų arba išlaidų kategorijų skaičių sumažinti iki mažiausio, arba pertvarkyti biudžetą pagal strategiją „Europa 2020“. Pirmoji alternatyva būtų trys išlaidų kategorijos: vidaus išlaidos, išorės išlaidos ir administracinės išlaidos. Antrąja alternatyva reikėtų sukurti tris išlaidų subkategorijas, kurios pakeistų esamas I–III išlaidų kategorijas ir apimtų politiką, kur svorio centras tektų trims pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo kryptims šalia ketvirtosios vadinamosios vidinės pilietybės politikos subkategorijos. Tai papildytų dvi galutinės išlaidų kategorijos: viena apimtų išorės politiką (dabartinė IV išlaidų kategorija), kita – administravimą.

4.6. Daugiametės finansinės programos trukmė

Daugiametė finansinė programa suteikia ilgalaikį nuoseklumą ir nuspėjamumą. Ji taip pat garantuoja biudžetinę drausmę ir sklandų biudžeto ciklo veikimą. Tačiau kiekviena programa yra politinių sprendimų, kuriais parodomi kintantys politiniai prioritetai, vaisius.

Paskutinės trys finansinės programos buvo sudarytos septynerių metų laikotarpiui. Europos Parlamentas[11] ir kai kurie viešųjų konsultacijų dalyviai laikėsi nuomonės, kad programos trukmė turėtų būti sutrumpinta iki penkerių metų. Pagrindinė priežastis – trukmę suderinti su Europos Parlamento kadencija ir Komisijos įgaliojimų trukme. Penkerių metų laikotarpis leistų kiekvienos sudėties Komisijai siūlyti programą ir kiekvienos kadencijos Parlamentui dėl jos derėtis, nors ji ir būtų įgyvendinama ne per jų įgaliojimų laikotarpį. Penkerių metų laikotarpis taip pat suteiktų tam tikrų privalumų dėl gebėjimo parodyti naujus poreikius: taip pat būtų ir trūkumų planuojant diegimo laikotarpius: ilgesni laikotarpiai ne tik leidžia iš esmės keisti programas, bet taip pat gali geriau derėti su privačiojo sektoriaus investavimo modeliais. Dar viena galimybė, siejama su konkrečiomis datomis, būtų septynerių metų laikotarpis, per kurį po penkerių metų atliekama išsami peržiūra, kad galutinį lėšų perskirstymą būtų galima tikslingai suderinti su „Europa 2020“ įgyvendinimu. Taip būtų aiškiai vengiama iš anksto modeliuoti ateitį.

Tačiau pats patraukliausias sprendimas gali būti dešimties metų laikotarpis, kurio viduryje būtų atliekama esminė peržiūra („5+5“). Pasirinkus šį požiūrį išliktų galimybė iš esmės perskirstyti prioritetus. Bendras viršutines ribas ir pagrindines teisines priemones būtų galima nustatyti dešimties metų laikotarpiui. Tačiau išteklių paskirstymas išlaidų kategorijose ir prioritetų nustatymas įgyvendinant programas bei priemones galėtų būti paliktas pakartotiniam vertinimui. Pagal vieną požiūrį šį darbą būtų galima palengvinti visose biudžeto dalyse išlaikant pakankamą rezervą ir maržas.

4.7. Reagavimas į kintančias aplinkybes

Vienas iš sudėtingiausių uždavinių – biudžete subalansuoti nuspėjamumą ir lankstumą. Tačiau akivaizdu, kad esamas biudžetas per daug nelakstus, kad būtų galima reaguoti į įvykius. Neatidėliotina būtinybė ES reaguoti į išorės įvykius – pradedant cunamiu ir baigiant Artimaisiais Rytais – kartu su įtikinama būtinybe reaguoti į ekonominę krizę, parodė dabartinio požiūrio trūkumus. Kai tikslingumas labai svarbus, kad lėšos būtų išleidžiamos veiksmingai, o kintant aplinkybėms, kinta ir prioritetai, biudžeto nelankstumas akivaizdžiai kenkia išlaidų kokybei. Europos Parlamentas ir Taryba turi teisę vykdyti tinkamą išlaidų krypčių pokyčių priežiūrą. Tačiau reikia reformuoti ir galimų pokyčių mastą, ir pačią priežiūros tvarką. Patirtis rodo, kad akivaizdus padidintų maržų sprendimas nepasiteisino esant spaudimui preliminariai paskirstyti išlaidas. Todėl galima būtų susitarti dėl fiksuotos procentinio dydžio, pavyzdžiui, 5 %, kaip privalomo skaičiaus. Be to, toks skaičius galėtų būti nustatytas žemesniu lygmeniu pirmųjų penkerių finansavimo metų laikotarpiu, o didesnis procentinis dydis – likusiems finansavimo laikotarpio metams, arba būtų nustatyta, kad jis kasmet didėtų. Taip atsivertų galimybė geriau atsižvelgti į naujus prioritetus per laikotarpio vidurio peržiūrą. Kitos lankstumo didinimo priemonės:

- lėšų perskirstymo konkrečiais metais lankstumas: perkeliant tarp išlaidų kategorijų, nustatant konkretų apribojimą;

- galimybė perkelti iš vienų metų į kitus nepanaudotas maržas neviršijant sutartų ribų;

- laisvė išlaidas paankstinti arba pavėlinti išlaidų kategorijos daugiamečio paketo ribose, siekiant leisti priešciklinius veiksmus ir prasmingai reaguoti į pagrindines krizes;

- padidinti esamos lankstumo priemonės ir Neatidėliotinos pagalbos rezervo dydį arba išplėsti jo taikymo sritį, arba galbūt juos abu sujungti.

Dabartinis susitarimas dėl 0,03 % lankstumo, kuriam pritarta kvalifikuota balsų dauguma taip pat turėtų būti išsaugotas kaip svarbi saugumo priemonė, leidžianti ribotai nukrypti nuo numatytų viršutinių ribų.

Vykstant visiems šiems pokyčiams turėtų keistis ir požiūris. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti ne nuolatiniams ir iš anksto nustatytiems finansiniams asignavimams, bet menkų ES išteklių panaudojimui ribotos trukmės strateginėms investicijoms, ir tam, kad lėšų gavimas priklausys nuo įgyvendinimo rezultatų.

4.8. Pernelyg didelės administracinės naštos supaprastinimas ir mažinimas

Viešosios konsultacijos aiškiai atskleidė, kad įgyvendinimo procedūros ir kontrolės reikalavimai yra per sudėtingi ir gali iš tikrųjų neskatinti dalyvauti ES programose. ES tenka atsakomybė užtikrinti, kad lėšos būtų tinkamai išleistos, bet ji taip pat gali imtis priemonių, kuriomis būtų mažinama administracinė našta lėšų gavėjams, taip pat sumažintos ES administracinės išlaidos, ir leisti skirti daugiau išteklių nukreipti galutiniam tikslui pasiekti:

- ES turi bendras Finansiniame reglamente nustatytas finansines taisykles. Tačiau vienos politikos priemonės įgyvendinimo taisyklės ir procedūros gali labai skirtis nuo kitos. Taigi, siekiant tuos skirtumus sumažinti iki neišvengiamai būtinų, reikėtų susitarti dėl aiškių bendrųjų principų. Kartu susieti įvairius principus bendroje įgyvendinimo sistemoje yra geras būdas pagerinti piliečių, įmonių, ypač MVĮ, ir vyriausybių sąveiką su ES biudžetu.

- Neseniai pateiktame Komisijos pasiūlyme peržiūrėti Finansinį reglamentą išdėstytos drąsios priemonės, kaip įtvirtinti supaprastintas finansines taisykles. Tai reikėtų panagrinėti giliau, siekiant nustatyti paprastesnes nedidelių dotacijų suteikimo procedūras (tokiems mažiems projektams turėtų būti nustatytos aukštesnės ribos), ir reikėtų geriau pasinaudoti vienkartinėmis išmokomis, taip pat veikos rezultatais pagrįstomis schemomis.

4.9. Patikimo finansų valdymo užtikrinimas

Viešąsias išlaidas reikia veiksmingai, efektyviai ir proporcingai kontroliuoti. Kontrolė turi suteikti reikalingą patikinimą piliečiams ir jų atstovams Europos Parlamente ir Taryboje, kad ES biudžeto lėšos leidžiamos tinkamai. Tačiau prieinamas taškas, kai kontrolės našta nusveria programos veiksmingumą. Įvairiose valstybėse narėse reikia labiau moduliacinio požiūrio į kontrolę, o bendras toleruotinos klaidų rizikos įvairiose politikos srityse supratimas padėtų kartu užtikrinti tinkamą pusiausvyrą.

Pastaraisiais metais Komisija skyrė daug dėmesio valdymo ir kontrolės sistemų veiksmingui didinti, siekdama iš Europos Audito Rūmų gauti besąlyginį patikinimo pareiškimą. Gauta teigiamų rezultatų, bet galima padaryti daugiau, visų pirma bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, kurios vykdo svarbią biudžeto dalį pagal pasidalijamojo valdymo su Komisija principą. Dėl sistemos, kai mokėjimai grindžiami valstybių narių mokėjimų deklaracijomis, o ne paramos gavėjų išlaidomis – kaip šiandien yra BŽŪP atveju, kontrolė bus labiau vietinė ir bus galima didesnė darna su esamomis nacionalinėmis procedūromis. Tai būtų paprastesnė ir įprastesnė procedūra negu centralizuota ES lygmens kontrolė. Ji galėtų būti siejama su patikima nacionaline patikinimo pareiškimų sistema, siekiant pabrėžti viešosios valdžios institucijų atsakomybę už ES išteklių tvarkymą.

Lėšų, kurios teikiamos per finansines priemones, sumos didinimas reikš esminius Komisijos biudžeto išlaidų valdymo pokyčius. Komisija paves vis daugiau biudžeto vykdymo užduočių ir bendradarbiaus su pagrindinėmis finansų institucijomis, kaip antai Europos investicijų banku (EIB)[12]. Dėl to atsiranda poreikis suderinti pagrindinius finansinių priemonių rengimo ir valdymo aspektus, užtikrinti tinkamą bendrųjų tikslų pusiausvyrą Komisijos santykiuose su finansavimo partneriais, apsaugant ES finansinius interesus ir paliekant vykdymo lygmeniu reikiamo lankstumo, kad politika būtų veiksmingai įgyvendinama. Tai taip pat užtikrintų didesnį politinį matomumą, administracinį veiksmingumą per supaprastinimą, suderintą atsiskaitymą ir stebėjimą, galiausiai lengvesnį priemonių vertinimą.

5. ES biudžetas kaip priemonė ekonomikos valdysenai paremti

Augimui ir darbo vietų kūrimui Europos Sąjungoje paskatinti reikia išbaigto požiūrio. Tai strategijos „Europa 2020“ esmė. Makroekonominis stabilumas ir struktūrinės reformos nėra alternatyvos, bet dviguba būtinybė, kurios viena dalis papildo kitą. Todėl natūralu sieti ES biudžetą su ekonomikos valdysenos stiprinimu.

Komisija pateikė įvairių ekonomikos valdysenos reformos ir jos veiksmingumo didinimo priemonių[13]. Ji tuos klausimus pateiks per diskusijas dėl ekonomikos valdysenos po spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos.

6. KAIP ATSIžVELGIAMA į PLėTRą

BūSIMA PLėTRA NEIšVENGIAMAI DARYS POVEIKį ES BIUDžETUI DėL GALIMO TIEK įPLAUKų, TIEK IšLAIDų įSIPAREIGOJIMų PADIDėJIMO. NORS NAUJOS VALSTYBėS NARėS padidins sukauptą BVP ir atvers naujas ekonominės plėtros galimybes, jos taip pat gaus teisę pasinaudoti struktūriniais ir kitais fondais. Stojimo laikas priklausys nuo to, kada kandidatės atitiks reikiamus kriterijus. Atsižvelgdama į tai, Europos Vadovų Taryba 2006 m. gruodžio mėn. įsipareigojo nenustatyti jokių tikslinių stojimo datų, kol derybos nepriartės prie pabaigos. Galiausiai, nauja finansinė programa neturėtų užbėgti už akių jokiam politiniam sprendimui dėl būsimos plėtros, nes jis bus grindžiamas šalies pasirengimu narystei. Kai tik bus susitarta dėl stojimo ir patvirtintos datos, finansinė programa turėtų būti patikslinta, kad būtų pagal stojimo derybų rezultatus paderinti išlaidų reikalavimai.

7. ES FINANSAVIMO REFORMA

Kaip ir biudžeto išlaidos, ilgainiui labai keitėsi ir finansavimo struktūra. BNP grindžiamų įnašų svarba vis didėja ir dabar sudaro tris ketvirtadalius biudžeto. Per tą laiką būta nemažai koregavimų ir specialių susitarimų, tiek dėl biudžeto įplaukų, tiek dėl išlaidų dalies (kai kurie šių mechanizmų savaime nustos galioti 2013 m.). Biudžeto derybas pastaruoju metu labai paveikė tai, kad valstybės narės dėmesį skyrė grynųjų pozicijų sąvokai ir galiausiai pirmenybę teikė priemonėms su geografiškai iš anksto asignuotais finansiniais paketais, o ne priemonėms, kurių papildoma ES nauda didžiausia.

Konsultacijos dėl biudžeto peržiūros parodė, kad suinteresuotosios šalys labai kritiškai vertina dabartinę ES biudžeto finansavimo sistemą. Manoma, kad dabartinė sistema neaiški ir per daug sudėtinga, jai trūksta nešališkumo. Tai visų pirma pasakytina apie koregavimus – ji pernelyg priklauso nuo išteklių, laikomų išlaidomis, kurias valstybės narės turi sumažinti iki minimumo. Išskyrus muitus, gaunamus dėl muitų sąjungos, esami ištekliai nėra aiškiai susieti su ES politika.

Reikėtų pabrėžti, kad tai nėra diskusijų dėl biudžeto dydžio objektas – tai diskusija apie teisingą išteklių derinį. Laipsniškai įvedamas naujas išteklių šaltinis turėtų atverti galimybes mažinti kitus išteklius, jų palaipsniui arba visiškai atsisakyti.

Pasiūlymus reformuoti finansavimą teikė mokslininkai, vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos ir Europos Parlamentas. 2007 m. Parlamentas priėmė pranešimą, kuriame analizuota esama nuosavų išteklių sistema ir siūlyta įvairių galimų naujų nuosavų išteklių šaltinių[14].

Į ES finansavimo raidos naujo etapo pradžią galėtų būti įtraukti trys glaudžiai susiję aspektai: valstybių narių įnašų supaprastinimas, vieno ar kelių naujų nuosavų išteklių įvedimas ir laipsniškas visų koregavimo mechanizmų atsisakymas. Kadangi jau padaryta pokyčių, reikėtų išlaikyti pagrindinius ES finansavimo sistemos elementus: stabilų ir pakankamą ES biudžeto finansavimą, biudžetinės drausmės laikymąsi ir subalansuoto biudžeto užtikrinimo mechanizmą.

Valstybių narių įnašų supaprastinimas

Palyginti su BNP grindžiamais nuosavais ištekliais, dabartinės PVM grindžiamos nuosavų išteklių sistemos papildoma nauda menka. Norint sukurti palyginamą mokestinę bazę, užtenka atlikti matematinį skaičiavimą, tiesiogiai nesusiejant piliečio ir ES. Pati savaime ji prisideda prie sudėtingumo ir įnašų neaiškumo. Atsisakius dabartinės formos PVM grindžiamų nuosavų išteklių ir kartu įvedus naują išteklių šaltinį, įmokų sistema supaprastėtų.

Laipsniškas vieno ar kelių pagal politiką pritaikytų nuosavų išteklių šaltinių įvedimas

Nauji nuosavi ištekliai galėtų visiškai pakeisti esamą PVM grindžiamą nuosavų išteklių šaltinį ir sumažinti BNP grindžiamų išteklių, kurie atkeliauja tiesiogiai iš nacionalinių iždų, mastą. Naujų nuosavų išteklių įvedimas parodytų laipsnišką biudžeto struktūros pokytį priartinant politiką prie ES piliečių ir siekiant užtikrinti Europos viešąsias gėrybes bei didesnę papildomą ES naudą. Jis galėtų paremti svarbios ES arba tarptautinės politikos siekius, pavyzdžiui, vystymosi, kovos su klimato kaita ir finansų rinkų srityse, ir kartu būti glaudžiau su šiai siekiais susietas.

Analizuojant galimus naujus nuosavus išteklius, tinkamais kriterijais laikytini:

- Jie turėtų būti glaudžiau susieti su acquis ir ES tikslais padidinti viso biudžeto darną ir veiksmingumą įgyvendinant ES politikos prioritetus. Čia svarbu nepamiršti Nuosavų išteklių sprendimo[15] 2 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad „pajamos, gaunamos nustačius naujus mokesčius pagal [...] bendros politikos sistemą [...] taip pat sudaro nuosavus išteklius, įskaitomus į Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą.“

- Jie turėtų būti tarpvalstybiniai, grindžiami visą vidaus rinką apimančia sistema.

- Jų bazė turėtų būti suderinta, siekiant užtikrinti vienodą išteklių šaltinio taikymą visoje Sąjungoje.

- Jeigu įmanoma, pajamos iš naujo ištekliaus turėtų būti surenkamos ES mastu, o ne per nacionalinius biudžetus.

- Jie turėtų būti taikomi nešališkai ir teisingai, dėl jų neturėtų kilti koregavimų klausimo.

- Reikėtų atsižvelgti į bendrą poveikį atskiriems sektoriams.

- Reikėtų stengtis, kad dėl surinkimo ES neužsikrautų naujos sunkios administracinės naštos.

Komisija mano, kad galimi nuosavų išteklių šaltiniai, laipsniškai pakeisiantys nacionalinius įnašus ir palengvinsiantys nacionalinių iždų naštą, galėtų būti šios finansinės priemonės (šis sąrašas nėra baigtinis):

- ES finansinio sektoriaus apmokestinimas

- ES įplaukos iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos aukciono

- ES mokestis, susijęs su oro transportu

- ES PVM

- ES energijos mokestis

- ES pelno mokestis.

Kiekviena iš šių finansinių priemonių ypatinga, turi ir privalumų, ir trūkumų[16]. Atsižvelgusi į gautas pastabas, Komisija pateiks pasiūlymų kartu su bendrais pasiūlymais dėl būsimos daugiametės finansinės programos.

Koregavimo mechanizmų klausimo sprendimas

1984 m. Fontenblo Europos Vadovų Taryboje nustatyti pagrindiniai sistemos principai: „išlaidų politika galiausiai yra pagrindinė priemonė biudžeto disbalanso klausimams išspręsti“ ir „bet kuri valstybė narė, kuriai priskirta pernelyg sunki, lyginant su jos santykine gerove, biudžeto našta, turi teisę atitinkamu laiku pasinaudoti korekcija.“ Jei daugiau lėšų būtų skiriama augimo ir darbo vietų kūrimo, energetikos, kovos su klimato kaita ir Europos interesų išorės sklaidos išlaidoms padengti, sumažėtų poreikis išsaugoti koregavimo mechanizmą. Išlaidų sudėtis būsimoje daugiametėje finansinėje programoje ir kitos nuosavų išteklių sistemos reformos nulems, ar ateityje koregavimo mechanizmai bus pateisinami.

8. Išvados ir TOLESNI žINGSNIAI

Šioje biudžeto peržiūroje išdėstomos Komisijos idėjos apie ES biudžeto struktūrą ir tikslą. Čia išdėstoma reformuoto biudžeto, kuriuos įsipareigojama iš tikrųjų keisti padėtį, vizija: ji bus Komisijos siekis kitais metais teikiant pasiūlymus dėl naujos finansinės programos. Šios mintys grindžiamos įsitikinimu, kad iki 2020 m. ES turi imtis ryžtingų priemonių, kad taptų pažangia, tvaria ir įtraukia visuomene. Kad tai įvyktų, turime Europos ekonomiką nukreipti tinkama linkme, priimti svarbių sprendimų pakeisti mūsų infrastruktūrą, įgyti ateityje reikėsiamų įgūdžių, įvertinti savo kaip pasaulio lyderės vaidmenį ir neleisti mūsų visuomenėje didėti skirtumams, kurie menkina ilgalaikį stabilumą. Į Sąjungos biudžetą turi būti žvelgiama kaip į vieną iš bendrų priemonių, kurias turime bendriems tikslams įgyvendinti. Kai vis didėja viešųjų finansų sistemų našta, ES ir nacionaliniai biudžetai neturi būti laikomi konkurentais, bet turėtų siekti tų pačių tikslų tais lygmenimis, kuriais daromas geriausias poveikis.

Todėl rytojaus biudžetai turi turėti realų poveikį mūsų tikslų įgyvendinimui. Jais turi būti pripažįstama, kad reikia prisitaikyti prie sparčiai kintančio pasaulio. Jiems turi būti taikomi apribojimai, kad dėmesys išliktų sutelktas į rezultatus. Jais turi būti parodyta solidarumo būtinybė siekiant mūsų bendros darbotvarkės tikslų. Jie turi būti aprūpinti ištekliais taip, kad piliečiai geriau suprastų ir pripažintų, jog toks būdas racionalus ir teisingas.

ES biudžeto vykdymą galima supaprastinti ir padaryti efektyvesnį. Reikia, kad biudžetas būtų lankstesnis, kad būtų galima reaguoti į kintančias aplinkybes ir kartu paremti ilgalaikes investicijas. Fiskalinių suvaržymų laikotarpiu vykdant biudžetą būtų galima pasitelkti naujoviškų finansinių priemonių ir padidinti įgyvendintinų didelio prioriteto ES projektų poveikį ir mastą.

Todėl ES biudžeto modernizavimas turi apimti tokius aspektus: tikslingumą, maksimalią naudą, kurią galima gauti iš kiekvieno išleisto euro, tvirtą biudžeto sudarymą, atsižvelgiant į kitus būdus, kuriais Europos Sąjunga, jos institucijos ir valstybės narės gali nukreipti Europą ateities augimo ir darbo vietų kūrimo keliu.

Per ateinančius mėnesius Komisija šioje biudžeto peržiūroje išdėstytas idėjas ir pasirinkimo galimybes pateiks konkrečiais pasiūlymais. Komisija tikisi palaikyti dialogą su kitomis institucijomis ir suinteresuotosiomis šalimis dėl šioje peržiūroje išdėstytų idėjų ir pasirinkimo galimybių. Į šias diskusijas bus atsižvelgta 2011 m. birželio mėn. pateiksimuose pasiūlymuose dėl naujos daugiametės finansinės programos, apimančios laikotarpį po 2013 m. Tai bus pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo nustatoma daugiametė finansinė programa, ir sprendimo dėl nuosavų išteklių projektas. Per antrąjį 2011 m. pusmetį Komisija priims teisėkūros pasiūlymus, kurių reikia politikai ir programoms įgyvendinti, nes jomis skatinama siekti plataus užmojo Europos Sąjungos tikslų ateinančiais metais.

[1] OL C 139, 2006 6 14, p. 15 (Deklaracija Nr. 3).

[2] Konsultacijų svetainėhttp://ec.europa.eu/budget/reform/library/issue_paper/summary_consulation_doc_final_en.pdf.

[3] Tai apima ir ES biudžetą, ir nacionalinį bendrąjį finansavimą.

[4] Komisijos tarnybų apskaičiavimai pagrįsti šiomis analizėmis: „Strategijos „Europa 2020“ galimo makroekonominio poveikio nustatymas. Scenarijų projektai“ (leidinio „European Commission Economic Papers“ Nr. 424. 2010 m. rugsėjo mėn.) ir „Strategijos „Europa 2020“ makroekonominis poveikis. Scenarijų projektai“ (leidinio „ECFIN Economic Briefs 2010“ Nr. 11).

[5] Apskaičiuota, kad pagal esamą finansinę programą turėtų būti sukurta 900 000 darbo vietų, o ES BVP turėtų padidėti 1 %.

[6] Inovacijų sąjunga, COM(2010) 565, 2010 10 6. Be kitų, šios srities 2020 m. pavyzdinės iniciatyvos yra skaitmeninė darbotvarkė ir pramonės politika.

[7] Komisijos ataskaita aukšto lygio konferencijoje pramonės konkurencingumo klausimu (2010 m. balandžio mėn.).

[8] „Europos konsensusas“ (OL C 46, 2006 2 24, p. 1.).

[9] „Pagalbos veiksmingumo darbotvarkė. Europos požiūrio nauda“ (HTSPE Komisijos vardu, 2009 m. spalio mėn.).

[10] Pavyzdžiai: apskaičiuota, kad iki 2020 m. reikės 500 mlrd. EUR transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) programai įgyvendinti ir nuo 38–58 mlrd. EUR iki 181–268 mlrd. EUR, kad būtų pasiekti Komisijos plačiajuostės prieigos tikslai. Energetikos sektoriuje apskaičiuota, kad nuo dabar iki 2020 m. reikės 400 mlrd. EUR skirstomiesiems tinklams ir pažangiesiems tinklams, dar 200 mlrd. EUR reikia perdavimo tinklams ir kaupimui, o 500 mlrd. EUR – esamiems gamybos pajėgumams atnaujinti bei naujiems sukurti, ypač atsinaujinančios energijos srityje.

[11] 2009 m. kovo 25 d. rezoliucija dėl 2007–2013 m. finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūros [INI/2008/2055 – P6_TA(2009)0174].

[12] Finansinės priemonės nebus įgyvendinamos vien per EIB, bet EIB atliks pagrindinį skatinamąjį vaidmenį pritraukiant lėšų iš kitų viešųjų ir privačiųjų šaltinių.

[13] Ekonominės politikos koordinavimo stiprinimas siekiant stabilumo, ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo. Tvirtesnio ES ekonomikos valdymo priemonės, COM(2010) 367.

[14] Europos Parlamentas, Pranešimas dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių ateities (2006/2205(INI), pranešėjas A. Lamassoure).

[15] Tarybos sprendimas 2007/436/EB, Euratomas (2007 m. birželio 7 d.).

[16] Žr. tarnybų darbinį dokumentą.