52010DC0086

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 9.3.2010

KOM(2010) 86 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Tarptautinė kovos su klimato kaita politika po Kopenhagos konferencijos. Neatidėliotini aktyvesnės kovos su klimato kaita visame pasaulyje veiksmai

{SEK(2010) 261}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Tarptautinė kovos su klimato kaita politika po Kopenhagos konferencijos. Neatidėliotini aktyvesnės kovos su klimato kaita visame pasaulyje veiksmai

1. Pagrindiniai dalykai

Europos Sąjungai visada labai svarbus kovos su klimato kaita tarptautinis aspektas. Pagrindinis Europos tikslas – užtikrinti, kad temperatūra nepadidėtų daugiau nei 2ºC ir kad būtų užkirstas kelias sunkiausiems klimato kaitos padariniams, o tai įmanoma tik bendromis tarptautinės bendruomenės pastangomis. Būtent dėl to ES visada aktyviai rėmė Jungtinių Tautų procesą ir būtent dėl to Kopenhagos konferencijos rezultatai neatitiko mūsų lūkesčių. Tačiau parama Kopenhagos susitarimui vis didėja – dauguma šalių pasiryžusios jau dabar imtis kovos su klimato kaita veiksmų. ES užduotis – remtis šiuo pasiryžimu ir padėti siekti, kad jis pavirstų realiais veiksmais. Šiame komunikate pateikiama strategija, skirta palaikyti kovą su klimato kaita visame pasaulyje.

ES visada aktyviai imasi konkrečių kovos su klimato kaita veiksmų – ji įgyvendina 2008–2012 m. Kioto įsipareigojimus ir yra nustačiusi plataus užmojo tikslus laikotarpiui iki 2020 m., įskaitant įsipareigojimą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą iki 2020 m. sumažinti 20 proc., o susidarius tinkamoms aplinkybėmis[1] – 30 proc. Esame pasirengę siekti, kad Europa taptų aktyviausiai su klimato kaita kovojančiu regionu pasaulyje, ir pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų, našaus išteklių naudojimo ir klimato kaitos poveikiui atsparios ekonomikos. Šito tikslo siekimas ir veiksmai, kuriais norime patvirtinti, kad Kopenhagos susitarimas yra įgyvendinamas, – tai mūsų stipriausi argumentai siekiant įtikinti mūsų tarptautinius partnerius taip pat imtis veiksmų.

2020 m. ES strategijoje tvaresnis ekonomikos augimas – ateities vizijos, susijusios su naujų darbo vietų kūrimu ir energetinio saugumo didinimu, pagrindas. Komisija sieks nustatyti, ko reikia imtis, kad ES iki 2050 m. galėtų tapti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomika. Tai taip pat padės didinti atsparumą klimato kaitos keliamiems pavojams ir stiprinti stichinių nelaimių prevencijos ir reagavimo į jas pajėgumus.

JT procesas yra būtinas siekiant užtikrinti platesnį pasaulinio masto įsipareigojimą remti kovos su klimato kaita veiksmus. Siekiant šio tikslo svarbiausia iki Kankuno susitikimo pasinaudoti JT procesu, kad Kopenhagos susitarimo politiniai aspektai būtų įtraukti į JT derybinius tekstus. Be to, būtina spręsti likusius neišspręstus klausimus ir užtikrinti, kad įgyvendinant susitarimą, kuriuo turi būti siekiama reikiamu mastu sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, būtų laikomasi aplinkosaugos tikslų. Tai reiškia, kad į procesą reikės įtraukti kuo daugiau šalių ir užtikrinti jų aktyvesnį dalyvavimą, taip pat šalinti galimus trūkumus, pvz., susijusius su miškininkystės sektoriaus išmetamųjų teršalų apskaitos taisyklėmis ir iš 2008–2012 m. Kioto laikotarpio likusio apyvartinių taršos leidimų pertekliaus tvarkymu. Taip pat reikės sukurti patikimą ir skaidrią išmetamųjų teršalų ir veiklos apskaitos sistemą, koordinuotai telkti skubų finansavimą ir prisidėti prie poveikio švelninimo ir prisitaikymo priemonių ilgalaikio finansavimo. Be to, ES turėtų siekti spartinti tarptautinės anglies dioksido rinkos kūrimą ir tuo tikslu susieti suderinamas nacionalines sistemas ir skatinti darnų perėjimą nuo švarios plėtros mechanizmo prie sektorių lygmens naujų rinkos mechanizmų.

Mūsų pagrindinis tikslas ir toliau yra tas pats – pasiekti patikimą teisiškai įpareigojantį susitarimą pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK). Siekdami šio tikslo pirmiausiai turėtume sutelkti dėmesį į tai, kad 2010 m. pabaigoje Kankune būtų priimta keletas suderintų konkrečių praktinių sprendimų. Tokie sprendimai turėtų būti kuo išsamesni, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad tarp susitariančiųjų šalių vis dar esama nesutarimų, ES turi būti pasirengusi, kad veiklą, susijusią su teisiškai įpareigojančio susitarimo priėmimu, gali tekti tęsti Pietų Afrikoje 2011 m. Artėjant Kopenhagos konferencijai buvo siekiama padidinti lūkesčius, ir tai turėjo labai teigiamų pasekmių, nes daugelis stipriausios ekonomikos šalių jau prieš Kopenhagos susitikimą nustatė nacionalinius tikslus. Dabar turime apsvarstyti strategiją, kuri leis išsaugoti pasiryžimą veikti ir nesukels pavojaus pagrindinio tikslo įgyvendinimui.

Būtent dėl to ES privalės plėsti bendradarbiavimą, stiprinti nuostatą, kad tarptautinį susitarimą galima sudaryti, ir įvertinti, dėl kokių konkrečių priemonių galima susitarti Kankune. ES turi sutelkti dėmesį į pastangas siekti skirtingų partnerių paramos.

2. Aktyvesnės tarptautinės kovos su klimato kaita derybos

2.1. Kopenhagos konferencijos rezultatų vertinimas

Pagrindinis 2009 m. gruodžio mėn. surengtos Kopenhagos klimato kaitos konferencijos rezultatas – 29 valstybių ir vyriausybių vadovų grupės pasiektas Kopenhagos susitarimas. Susitarime įtvirtintas ES tikslas užtikrinti, kad, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu, visuotinis atšilimas neviršytų 2°C[2]. Jame iš išsivysčiusių šalių pareikalauta iki 2010 m. sausio 31 d. pateikti teršalų išmetimo mažinimo tikslus, o besivystančios šalys paragintos iki tos datos pristatyti savo priemones. Be to, susitarime numatytas tų priemonių reguliaraus stebėjimo, ataskaitų apie jas teikimo ir tikrinimo pagrindas, įsipareigojimas užtikrinti svarų kovos su klimato kaitą veiksmų finansavimą ir su tuo susijusi institucinė infrastruktūra, taip pat rekomenduojama, kaip, pvz., spręsti tokius klausimus: miškų naikinimo nulemto teršalų išmetimo mažinimas, technologijos ir prisitaikymas.

ES tikėjosi, kad Kopenhagos konferencijoje bus sudarytas patikimas ir veiksmingas teisiškai įpareigojantis susitarimas, tačiau pasiektas susitarimas yra gerokai mažesnio masto; be to, konferencijos išvadose į jį tik atsižvelgta. Tačiau iki šiol gauta per 100 išsivysčiusių ir besivystančių šalių siūlymų[3], kuriuose daugelis šalių nurodė tikslus ar priemones, todėl akivaizdu, kad susitarimas susilaukė paramos, kuri ir toliau auga. Iš to galima spręsti, kad dauguma šalių yra pasiryžusios suaktyvinti kovą su klimato kaita.

Be to, Kopenhagos derybose dėl įvairių klausimų pasiekta didelė pažanga, kuri pasireiškė tuo, kad priimta sprendimų projektų ir pateikta derybinių tekstų[4]. Šie dokumentai kartu su susitarimu suteikia pagrindą tolesniems veiksmams, t. y. vykdyti derybas, kuriose privalėsime į šiuos JTBKKK derybinius tekstus įtraukti politines susitarimo rekomendacijas, ir neatidėliojant imtis tam tikros veiklos.

2.2. Ateities veiksmų gairės

ES turėtų ir toliau siekti patikimo ir veiksmingo tarptautinio susitarimo, todėl iš esmės ES tikslas lieka toks pat – teisiškai įpareigojantis susitarimas pagal JTBKKK. Siekdama šio susitarimo ES turėtų peržiūrėti savo veiklos prioritetus. Ji turėtų didinti pasitikėjimą ir tuo tikslu reaguoti į norą kuo skubiau imtis konkrečių veiksmų, taip pat siekti konkrečių rezultatų Kankuno konferencijoje. Siekiant šio tikslo būtinas platus požiūris ir aktyvesnis dvišalis bendradarbiavimas.

2.2.1. JT procesas

2010 m. gruodžio mėn. numatyta surengti konferenciją Kankune, o 2011 m. pabaigoje – Pietų Afrikoje. Prieš Kankuno konferenciją bus surengta keletas parengiamųjų susitikimų, įskaitant Meksikos ir Vokietijos rengiamus susitikimus.

Balandžio ir birželio mėn. Bonoje rengiamuose susitikimuose turėtų būti parengtos kitų derybų etapų gairės, kad tęsiant derybas būtų siekiama Kopenhagos konferencijos politines rekomendacijas įtraukti į įvairius po Kopenhagos konferencijos parengtus derybinius tekstus. Susitikimuose turėtų būti nustatyti dabartinių derybinių tekstų neišspręsti klausimai, susiję su tokiais klausimais kaip stebėjimas, ataskaitų teikimas ir tikrinimas, dėl kurių susitarime pateikiama svarbių politinių rekomendacijų. Juose turėtų būti svarstomi klausimai, į kuriuos neatsižvelgta susitarime, kaip antai: tarptautinės anglies dioksido rinkos raida, tarptautinio oro ir jūrų transporto teršalų išmetimo mažinimas per Tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją ir Tarptautinę jūrų organizaciją, žemės ūkis ir hidrofluorangliavandelinių naudojimo mažinimas. Tačiau svarbiausia, kad išsivysčiusių šalių tikslai ir besivystančių šalių priemonės, pateikti pagal susitarimą, Bonos susitikime turėtų būti įtraukti į oficialų JT derybų procesą.

Todėl ES tikslas Kankune turėtų būti išsamaus darnių sprendimų rinkinio priėmimas, kad Kopenhagos susitarimas būtų susietas su JT derybų procesu ir kad būtų sprendžiami neišspręsti klausimai. Be to, turėtų būti priimtas oficialus sprendimas dėl išsivysčiusių šalių tikslų sąrašo ir besivystančių šalių priemonių registravimo, įskaitant tai, kaip už juos atsiskaityti. Visi sprendimai turėtų būti pagrįsti bendru sprendimu, kuris taptų bendru politiniu pagrindu. Svarbiausia, kad Kankune būtų tinkamai atsižvelgta ir į išsivysčiusioms, ir į besivystančioms šalims svarbius klausimus.

ES yra pasirengusi Kankune priimti patikimą teisiškai įpareigojantį susitarimą, tačiau vis dar esama didelių nuomonių skirtumų, todėl turime pripažinti, kad gali tekti veikti palaipsniui. Šiuo atveju Kankune priimti konkretūs sprendimai suteiktų tinkamą pagrindą 2011 m. Pietų Afrikoje parengti išsamią teisinę bazę. Svarbu įtvirtinti pasiektą pažangą ir nelėtinti tempo, kad nekiltų grėsmė pagrindinio tikslo įgyvendinimui.

2.2.2. Bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis

Kaip paaiškėjo per Kopenhagos derybas, įgyvendinant Jungtinių Tautų procesą vykdomų veiksmų pažanga priklauso nuo šalių noro imtis veiksmų. Aktyvi ES bendradarbiavimo plėtros programa bus pagrindas siekiant paramos JT procesui. Bus siekiama geriau suvokti mūsų partnerių nuostatas, nerimą ir lūkesčius, susijusius su svarbiausiais klausimais ir aiškiai nurodyti ES reikalavimus dėl susitarimo užmojo, masto ir aplinkosaugos tikslų laikymosi. ES sieks, kad po Kopenhagos susitarimo būtų neatidėliojant imtasi veiksmų, ir derinti nuomones dėl Kankune numatomų praktinių sprendimų. Be to, tai turėtų suteikti galimybę suaktyvinti dvišalį dialogą dėl kovos su klimato kaita veiksmų nacionaliniu lygmeniu, o ES galėtų pasiūlyti paramą tokiems nacionalinio lygmens veiksmams. Komisija plės bendradarbiavimą palaikydama glaudžius ryšius su Taryba ir jai pirmininkaujančia valstybe nare.

Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų tęsti derybas įgyvendinant JT procesą. Aktyvesnis Komisijos vaidmuo padės užtikrinti darnią ES poziciją. Remdamiesi Kopenhagos konferencijos patirtimi privalome aptarti, kaip tinkamai padidinti ES veiksmingumą ir įtaką tarptautinėse derybose.

Be to, Komisija norėtų paskatinti Europos Parlamentą ir jam padėti visapusiškai bendradarbiauti su pagrindinių valstybių partnerių parlamentarais.

Bendradarbiavimo plėtros veiksmų būtina imtis visais lygmenimis ir su visomis svarbiomis suinteresuotosiomis šalimis. 2010 m numatyta surengti dvišalių ir daugiašalių susitikimų, įskaitant keletą aukščiausio ir ministrų lygio susitikimų. Be to, bus surengta regioninių ir teminių susitikimų, kad būtų užmegztas ryšys su partneriais iš visų pasaulio regionų, įskaitant pažeidžiamas šalis, ir kad ES geriau suvoktų jų rūpesčius ir užmojus. Rengdamosi Kankuno konferencijai ir įgyvendindamos Kopenhagos susitarimą, šalys įprasto formato ir naujuose oficialaus ir neoficialaus pobūdžio susitikimuose privalo toliau siekti nustatyti pagrindinius derybų klausimus ir galimus kompromisus. Komisija, padedama Europos išorės veiksmų tarnybos ES delegacijų, aktyviai dalyvaus visoje šioje veikloje. Tuo tikslu ji glaudžiai bendradarbiaus su Meksika ir Pietų Afrika, kurios pirmininkaus 2010 ir 2011 m. konferencijose.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad visos šalys turi būti pasirengusios žengti pirmyn. Priešingu atveju tikėtina, kad Kopenhagos susitarimas liks vieninteliu susitarimu, dėl kurio pavyko susitarti.

2.2.3. Aplinkosaugos tikslų laikymasis

Susitarimas kovoti su klimato kaita turėtų sudaryti sąlygas mažinti teršalų išmetimą, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas pasauliniu mastu būtų suderinamas su Kopenhagos susitarimo tikslu – užtikrinti, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2°C. Nors JT procesas toliau grindžiamas Kioto protokolu, reiks spręsti problemas, susijusias su protokolo taikymo sritimi, ir šalinti jo trūkumus.

- Siekiant užtikrinti, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2°C, dabartinės struktūros Kioto protokolo nepakanka . Kioto protokolas šiandien taikomas tik 30 proc. išmetamųjų teršalų. Tikslą pasiekti įmanoma tik jei savo indėlį įneš JAV ir didieji besivystančio pasaulio teršėjai (įskaitant Braziliją, Kiniją, Indiją, Pietų Korėją, Meksiką ir Pietų Afriką, kurios yra tarp 15 didžiausių pasaulio teršėjų). ES prisiėmė didelę atsakomybę pagal Kioto protokolą ir šiuo metu sėkmingai vykdo savo 2008–2012 m. įsipareigojimus. Kitos šalys turėtų sekti ES pavyzdžiu. Žinoma, atsižvelgiant į besivystančių šalių pareigas ir gebėjimus, jų pastangos skirsis ir jas gali tekti paremti.

- Be to, Kioto sistemoje esama didelių trūkumų, dėl kurių gali kilti pavojus susitarimo aplinkosaugos tikslų laikymuisi . Pagal dabartinius išsivysčiusių šalių įsipareigojimus numatyta, kad iki 2020 m. teršalų išmetimą jos sumažins nuo apytiksliai 13,2 proc. (apatinė įsipareigojimų riba) iki apytiksliai 17,8 proc. (viršutinė įsipareigojimų riba). Norint pasiekti, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2°C, jau dabar tokių įsipareigojimų nepakanka, todėl būtina, kad išsivysčiusios šalys užtikrintų 25–40 proc. sumažinimą. Tačiau toliau nurodyti trūkumai galėtų lemti dar blogesnius rezultatus:

- Apyvartinių taršos leidimų pertekliaus (Kioto protokolo nustatytosios normos vienetų) perkėlimas iš Kioto protokolo 2008–2012 m. įsipareigojimų laikotarpio į būsimus įsipareigojimų laikotarpius . Teršalų išmetimo mastai ėmė mažėti, visų pirma dėl XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje atliktos pramonės pertvarkos, todėl, taikant 1990 m. kaip atskaitos metus, per 10 mlrd. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamųjų teršalų vienetų 2008–2012 m. įsipareigojimų laikotarpiu greičiausiai liks nepanaudoti, ypač Rusijoje ir Ukrainoje. Jeigu Kioto protokolas būtų taikomas kaip iki šiol, šis perteklius būtų perkeltas, o todėl išmetamųjų teršalų plataus masto mažinimas būtų neįgyvendintas. Jei visi šie vienetai būtų perkelti į antrąjį įsipareigojimų laikotarpį, išsivysčiusių šalių įsipareigojimų mastas sumažėtų apie 6,8 proc., palyginti su 1990 m., t. y. nuo 13,2 iki 6,4 proc., jei būtų taikoma apatinė įsipareigojimų riba, arba nuo 17,8 iki 11 proc., jei būtų taikoma viršutinė įsipareigojimų riba.

- Išsivysčiusių šalių žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės (LULUCF) išmetamųjų teršalų apskaitos taisyklės . Nors Europos Sąjungai nėra sunku laikytis šių reikalavimų, šis klausimas ypač svarbus daugeliui ES nepriklausančių išvystytos miškininkystės šalių ir turi didelės reikšmės aplinkos apsaugai. Jei dabartinės pagal Kioto protokolą nustatytos taisyklės būtų taikomos ir toliau, dabartiniai išmetamųjų teršalų sumažinimo įsipareigojimai nebebūtų tokie svarūs, o sumažinimą būtų galima deklaruoti nesiimant papildomų veiksmų, tai reikštų, kad aplinkai nebūtų jokios realios naudos Blogiausiu atveju taikant prasčiausiai parengtas LULUCF apskaitos taisykles išsivysčiusių šalių įsipareigojimų mastas, palyginti su 1990 m., sumažėtų papildomai iki 9 proc. Tai reikštų, kad taikydami apatinę įsipareigojimų ribą išsivysčiusių šalių teršalų išmetimą, palyginti su 1990 m. lygiu, iš esmės leistume padidinti 2,6 proc., o taikydami viršutinę įsipareigojimų ribą teršalų išmetimą, palyginti su 1990 m., sumažintume tik 2 proc.

Neseniai po Kopenhagos konferencijos priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamentas aiškiai nurodė šiuos trūkumus ir pareiškė, jog būtina užtikrinti, kad dėl jų nekiltų pavojus aplinkosaugos tikslų laikymuisi[5].

Komisija įvertins alternatyvių teisinių formų, įskaitant susijusias su antruoju įsipareigojimų laikotarpiu pagal Kioto protokolą, privalumus ir trūkumus.

Kioto protokolo trūkumų poveikis

(nustatytosios normos vienetų perteklius ir LULUCF apskaitos taisyklės)

išsivysčiusių šalių teršalų išmetimo mažinimo įsipareigojimams 2020 m.

[pic]

3. Neatidėliotini veiksmai

3.1. 2020 m. Europa. Mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ir klimato kaitos poveikiui atsparios ekonomikos kūrimas

Geriausias pavyzdys, kurį ES gali rodyti savo partneriams – konkretūs ryžtingi veiksmai siekiant tapti aktyviausiai su klimato kaita kovojančiu regionu pasaulyje. Tai atitinka pačios ES interesus. Europos 2020 m. strategijoje darnus augimas, susijęs su našesniu išteklių naudojimu pagrįstos ekologiškesnės ir konkurencingesnės ekonomikos kūrimu, apibrėžtas kaip vienas iš prioritetų įgyvendinant Europos ateities viziją, pagal kurią būtų kuriamos naujos žaliosios darbo vietos, didinamas energijos naudojimo efektyvumas ir energetinis saugumas.

Komisija nurodys, kaip ES iki 2050 m. galėtų pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos, kad būtų pasiektas suderintas ES tikslas – teršalų išmetimą sumažinti 80–95 proc. ir taip kartu su kitomis išsivysčiusiomis šalimis prisidėti prie to, kad iki 2050 m. teršalų išmetimas, palyginti su 1990 m., pasaulio mastu būtų sumažintas bent 50 proc.[6] ES įsipareigojo iki 2020 m. teršalų išmetimą, palyginti su 1990 m., sumažinti 20 proc., o susidarius palankioms aplinkybėmis – 30 proc. Todėl prieš birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimą Komisija pateiks tyrimą, kokių praktinių priemonių reikėtų imtis norint pasiekti 30 proc. sumažinimą. Po to Komisija parengs laikotarpio iki 2050 m. pagrindinių etapų analizę, įskaitant būtinus įsipareigojimų lygio iki 2030 m. scenarijus, nurodys pagrindinių teršiančių sektorių, įskaitant energijos gamybos bei vartojimo ir transporto, indėlį ir išdėstys šiems sektoriams skirtas strategijas, suderinamas su ES 2020 m. strategija. Taip norima rasti pažangių sprendimų, kurie būtų naudingi ne tik siekiant kovoti su klimato kaita, bet ir užtikrinti energetinį saugumą ir kurti darbo vietas, siekiant pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos.

Tokie veiksmai turės būti sutelkti į politiką, kuria siekiama spartinti inovacijas ir naujų technologijų bei infrastruktūros diegimą ir taip užtikrinti Europos bendrovių konkurencingumą svarbiausiuose ateities ekonomikos sektoriuose (įskaitant energijos vartojimo efektyvumo, ekologiškų automobilių, pažangiųjų elektros energijos tinklų, anglies dioksido surinkimo ir saugojimo ir atsinaujinančiosios energijos). Jas rengiant bus pasinaudota principais, kuriuos taikant siekiama išsaugoti ir skatinti stiprias ir atsparias ekosistemas.

Be to, atsižvelgdama į Kopenhagos konferencijos rezultatus ir į Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos direktyvoje nustatytą terminą, Komisija pateiks tyrimą dėl padėties daug energijos suvartojančiuose sektoriuose anglies dioksido nutekėjimo atveju.

3.2. Kopenhagos susitarimo įgyvendinimas

3.2.1. Pastangos užtikrinti, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2°C – tikslai ir priemonės

Atsižvelgiant į Kopenhagos konferencijos rezultatus ir į plačią paramą Kopenhagos susitarimui, galima teigti, kad dauguma šalių turi politinės valios jau dabar imtis veiksmų. Didžiausias Kopenhagos konferencijos pasiekimas – tai, kad iki 2010 m. sausio mėn. pabaigos išsivysčiusios ir besivystančios šalys, kurios išmeta daugiau nei 80 proc. visame pasaulyje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, pristatė šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslus ir priemones[7].

Nors taip pabrėžiamas pasiryžimas imtis veiksmų, bendrą pateiktų tikslų ir priemonių mastą įvertinti sunku. Optimistiškai vertinant visos ekonomikos masto tikslus ir poveikio švelninimo priemones, vis dar įmanoma užtikrinti, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2ºC, tačiau pagal pesimistinius vertinimus tokių galimybių sparčiai mažėja.

Net jeigu pirmiau aprašyti trūkumai būtų pašalinti, netgi didesnių sąlyginių išsivysčiusių šalių įsipareigojimų nepakanka norint iki 2020 m. pasiekti 25–40 proc. sumažinimą, kuris Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu būtinas, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2°C. Be to, iki šiol tik ES priėmė teisės aktus, kurie yra būtini, kad būtų įgyvendintas jos 2020 m. sumažinimo tikslas. Kitose išsivysčiusiose šalyse teisės aktai dar tik svarstomi.

Tai, kad besivystančios šalys pateikė savo priemones, yra beprecedentis žingsnis pirmyn. Tačiau vis dar lieka neaiškumų dėl realių veiksmų, kurių reikia imtis, jų įgyvendinimo grafiko ir to, kaip jie galėtų būti susieti su nustatytu palyginamu išmetamųjų teršalų mažinimo nuo 1990 m. lygiu.

Atsižvelgiant į tai, kad jau pateikta įvairių įsipareigojimų dėl tikslų ir priemonių, derybose dabar dėmesį reiktų sutelkti į tų įsipareigojimą išaiškinimą, į jų bendro lygio aptarimą ir į tai, kaip tą lygį būtų galima dar padidinti. Būtent tam turėtų būti suteikta pirmenybė JT procese.

3.2.2. Patikimos ir skaidrios išmetamųjų teršalų ir veiklos rezultatų apskaitos sistemos kūrimas

Vienos iš sunkiausių derybų Kopenhagoje buvo susijusios su stebėjimu, ataskaitų teikimu ir tikrinimu. Būtinas skaidrumas, kad būtų užtikrintas abipusis pasitikėjimas ir atskleistas tikslų ir priemonių veiksmingumas ir pagrįstumas. Klimato kaitos konvencijoje ir jos Kioto protokole numatyti esminiai stebėjimo, ataskaitų teikimo ir tikrinimo standartai, kurie vykdomi teikiant nacionalinius komunikatus ir pildant inventorinius aprašus. Kopenhagos susitarime šią sistemą reikalaujama sustiprinti. Tai turėtų būti vienas iš prioritetų siekiant Kopenhagos susitarime pasiektus kompromisus įtvirtinti JT procese.

Tačiau skaidrumas neturi apsiriboti ataskaitomis apie išmetamuosius teršalus. Svarbiausia – kaip šalys įgyvendina tikslus ir priemones. Kaip jau nurodyta, išmetamųjų teršalų apskaitos taisyklės turi labai didelės įtakos veiksmų mastui. Būtinos patikimos, skaidrios ir nuspėjamos apskaitos taisyklės, kurios leistų tinkamai įvertinti šalių veiklą.

Iki tol Komisija siūlo imtis regioninių gebėjimų stiprinimo programų, kad suinteresuotos besivystančios šalys galėtų formuoti savo stebėjimo, ataskaitų teikimo ir tikrinimo gebėjimus, įskaitant išmetamųjų teršalų inventorinius aprašus.

3.2.3. Skubaus finansavimo koordinuotas telkimas

Kopenhagos susitarime 2010–2012 m. numatyta 30 mlrd. USD skubi parama besivystančioms šalims, ją darniai paskirstant poveikio švelninimo ir pritaikymo priemonėms. Gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba 2010–2012 m. laikotarpiui nustatė 2,4 mlrd. EUR ES ir valstybių narių metinį indėlį. Spartus šio ES įsipareigojimo įgyvendinimas labai svarbus siekiant užtikrinti ES patikimumą ir patenkinti poreikį skubiai didinti daugelio besivystančių šalių pajėgumą kurti ir įgyvendinti veiksmingą kovos su klimato kaita politiką prisitaikymo, poveikio švelninimo ir technologinio bendradarbiavimo srityse.

ES privalo bendradarbiauti su kitais rėmėjais ir gavėjais, kad būtų koordinuotai teikiamas skubus finansavimas, dėl kurio susitarta Kopenhagoje.

Skubios paramos priemonės galėtų būti taikomos, pavyzdžiui, gebėjimų stiprinimui, siekiant prisitaikymo priemones įtraukti į plėtros ir skurdo mažinimo strategijas, ir skubių prisitaikymo priemonių, nurodytų nacionaliniuose veiksmų planuose, įgyvendinimui; gebėjimų stiprinimui poveikio švelninimo srityje, t. y. išmetamųjų teršalų kiekio mažinimu grindžiamų vystymosi strategijų, šalims tinkamų poveikio švelninimo priemonių ir teršalų išmetimo stebėjimo, ataskaitų apie jį teikimo ir tikrinimo srityse; gebėjimų stiprinimui ir bandomiesiems projektams, susijusiems su sektorių lygmens anglies dioksido rinkos mechanizmais; pasirengimui ir bandomiesiems projektams, susijusiems su pastangomis mažinti teršalų išmetimą dėl besivystančių šalių miškų naikinimo, taip pat gebėjimų stiprinimui ir bandomiesiems projektams technologinio bendradarbiavimo srityje. Skubus finansavimas turi būti tinkamai nukreiptas skirtingiems pasaulio regionams, siekiant veiksmingai formuoti kovos su klimato kaita politikos gebėjimus, reaguoti į besivystančių šalių poreikius bei konkrečius pasiūlymus ir užtikrinti su aplinka susijusios veiklos rezultatus ten, kur jų labiausiai reikia[8].

Siekiant užtikrinti veiksmingumą ir kad plataus užmojo veiksmai nebūtų atidėliojami, skubus finansavimas turi remtis esamomis iniciatyvomis. Didelė dalis ES skubaus finansavimo bus įgyvendinama per esamas iniciatyvas[9], per dvišalius kanalus, visų pirma per pačių valstybių narių vystomojo bendradarbiavimo programas, arba per tarptautines institucijas. ES iniciatyvos gali remtis esamomis iniciatyvomis arba gali būti skirtos naujiems poreikiams, tokiems kaip stebėjimas, ataskaitų teikimas ir tikrinimas ir išmetamųjų teršalų kiekio mažinimu grindžiamos vystymosi strategijos. Komisija ir atskiros valstybės narės galėtų imtis iniciatyvos, susijusios su tam tikromis šalimis ar regionais ir tam tikromis temomis, priklausomai nuo jų finansavimo prioritetų ir jų šalių partnerių prioritetų.

Imtis veiksmų ir už juos atsiskaityti ES privalės nuosekliai ir veiksmingai, vengdama dubliavimo ir kuo geriau išnaudodama sąveikos galimybes. Labai svarbu, kad ES pastangos būtų koordinuojamos. Komisija yra pasirengusi padėti įgyvendinti ES skubų finansavimą ir jį koordinuoti, todėl siūlo:

1. bendradarbiauti su ECOFIN taryba ir su atitinkamų Tarybos struktūrų parama koordinuoti ir stebėti ES skubaus finansavimo veiklą;

2. parengti bendrą ES regioninę pajėgumų stiprinimo programą (pvz., susijusią su išmetamųjų teršalų kiekio mažinimu grindžiamomis vystymosi strategijomis ir prisitaikymo strategijomis) ES lėšoms kaupti ir skirstyti; ta programa būtų papildytos esamos ES finansinės programos. Į šią veiklą galėtų būti tiesiogiai įtrauktos gebėjimų stiprinimu suinteresuotos šalys, pvz., įgyvendinant „dvynių“ susitarimus;

3. užtikrinti skaidrumą kas dvejus metus teikiant pažangos ataskaitą apie ES skubaus finansavimo įsipareigojimo įgyvendinimą, pirmą ataskaitą pateikiant iki JTBKKK Bonos susitikimo 2010 m. birželio mėn.

3.2.4. Ilgalaikio finansavimo užtikrinimas

Kopenhagos susitarime ES ir kitos išsivysčiusios šalys įsipareigojo iki 2020 m. kartu sutelkti po 100 mlrd. USD (73 mlrd. EUR) per metus besivystančių šalių poveikio švelninimo ir prisitaikymo priemonėms. Šios lėšos galėtų būti gautos iš įvairių šaltinių:

- tarptautinės anglies dioksido rinkos, kuri, jei ji bus tinkamai sukurta, padės padidinti besivystančioms šalims skirtus finansinius srautus ir iki 2020 m. užtikrinti iki 38 mlrd. EUR per metus. ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema jau dabar sudaro sąlygas skirti nemažai lėšų besivystančioms šalims per paramą švarios plėtros mechanizmui, o ES teisės aktuose nuo 2013 m. numatyta skirti papildomų lėšų. Be to, valstybės narės įsipareigojo nuo 2013 m. šiems tikslams skirti dalį savo pajamų iš aukcionų pagal ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą;

- tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto (pageidautina – per bendras priemones[10]); tai gali suteikti reikšmingų galimybių užtikrinti naujovišką finansavimą, remiantis esamu įsipareigojimu pagal ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kad visos aviacijos aukcionų pajamos būtų naudojamos kovos su klimato kaita priemonėms;

- tarptautinio viešojo sektoriaus finansavimo – iki 2020 m. po 22–50 mlrd. EUR per metus. ES turėtų tinkamai prisidėti. Laikotarpiui po 2012 m. ES ir toliau teiktų vieną bendrą pasiūlymą[11].

Būsima JT Aukšto lygio finansų komisija ir Aukšto lygio konsultacinė grupė klimato kaitos finansavimo klausimais turėtų išnagrinėti, kaip šie šaltiniai gali būti veiksmingai naudojami finansuoti būsimus kovos su klimato kaita veiksmus, viešojo sektoriaus lėšas skiriant sritims, kurios negali būti tinkamai finansuojamos privataus sektoriaus ar pritraukti privačių investicijų. Kopenhagos žaliajam klimato fondui taip pat būtini gerai apibrėžti įgaliojimai, kad būtų papildytos esamos iniciatyvos.

Būsimos tarptautinės finansų infrastruktūros valdymas turėtų būti skaidrus, turėtų būti sudarytos veiksmingo stebėjimo sąlygos ir laikomasi suderintų veiksmingo pagalbos teikimo principų. Būtina visiškai skaidri atsiskaitymo sistema naudojant išsamius statistinius duomenis, grindžiamus OECD Paramos vystymuisi komiteto sistema. Taip bus užtikrinta, kad kovos su klimato kaita veiksmai bus įgyvendinami juos derinant su skurdo mažinimo veiksmais ir pastangomis siekti Tūkstantmečio plėtros tikslų.

Tarptautinis ilgalaikio finansavimo matmuo – tik vienas iš aspektų. Bendraujant su besivystančiomis šalimis, ypač su ekonomiškai labiau pažengusiomis, turi būti aiškiai susitariama, kad jos taip pat prisidės prie bendrų pastangų, įskaitant dalyvavimą įgyvendinant prasmingas poveikio švelninimo priemones ir užtikrinant įgyvendinimo skaidrumą.

3.3. Tarptautinės anglies dioksido rinkos kūrimas

Gerai veikianti anglies dioksido rinka yra būtina siekiant užtikrinti su anglies dioksido kiekio mažinimu susijusias investicijas ir tausiai siekti bendrų poveikio švelninimo tikslų. Be to, jos taikymas gali padėti sukurti didelius besivystančioms šalims skirtus finansinius srautus. Tarptautinė anglies dioksido rinka turėtų būti sukurta susiejant suderinamas vietines didžiausio leidžiamų išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo ir leidimų prekybos sistemas (toliau – didžiausio kiekio nustatymo ir prekybos sistemos). Taip siekiama iki 2015 m. sukurti visas OECD šalis apimančią rinką ar net platesnę rinka iki 2020 m., todėl turėtų būti dedamos pastangos plėsti bendradarbiavimą su JAV, Japonija ir Australija, atsižvelgiant į jų iki šiol pasiektą pažangą.

ES pasiūlė naujus sektorių lygmens anglies dioksido rinkos mechanizmus kaip tarpinį etapą siekiant sukurti daugeliui sektorių taikomas didžiausio kiekio nustatymo ir prekybos sistemas, visų pirma labiau pažengusiose besivystančiose šalyse. Šie mechanizmai gali padėti daug geriau orientuotis nustatant kainas ir padėti formuoti platesnio masto kreditų sistemą. Jie taip pat gali padėti integruoti besivystančių šalių poveikio švelninimo priemones, jas vertinant pagal plataus užmojo išmetamųjų teršalų ribines vertes, nustatytas žemiau numatomo teršalų išmetimo lygio, siekiant užtikrinti bendrą poveikio sušvelninimą.

Be to, švarios plėtros mechanizmas bus taikomas ir po 2012 m., tačiau jį būtina reformuoti, kad būtų pagerintas aplinkosaugos tikslų laikymasis, veiksmingumas, našumas ir valdymas. Vėliau jis vis labiau turėtų būti sutelktas į mažiausiai išsivysčiusias šalis. Siekdama, kad perėjimas nuo projektais grindžiamų mechanizmų prie sektorių lygmens mechanizmų būtų nuoseklus, ES turėtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų su JAV ir kitomis šalimis, diegiančiomis didžiausio kiekio nustatymo ir prekybos sistemas ir koordinuotai formuojančiomis kompensacinių kreditų paklausą.

Vienas iš svarbiausių Kankuno susitikimo tikslų turėtų būti susijęs su siekiu įtvirtinti patobulintus ir naujus anglies dioksido rinkos mechanizmus, kad būtų įgyvendinti poveikio švelninimo plataus užmojo tikslai ir kad būtų kuriami besivystančioms šalims skirti finansiniai srautai. Be to, turėtų būti numatytas pagrindas sukurti naujus sektorių lygmens mechanizmus. Tačiau per praėjusius keletą metų vykdytos derybos dėl rinkos mechanizmų susilaukė smarkios besivystančių šalių kritikos, todėl iškilo klausimas, ar tai įmanoma pasiekti pagal JTBKKK.

Todėl ES turėtų pasinaudoti dabartinių ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos teisės aktų[12] nuostatomis, kad paskatintų sektorių lygmens anglies dioksido rinkos mechanizmų kūrimą ir švarios plėtros mechanizmo sistemos reformą. Šiuo tikslu Komisija:

4. bendradarbiaus su suinteresuotomis išsivysčiusiomis ir besivystančiomis šalimis, kad sukurtų sektorių lygmens mechanizmus, kurių kreditus po to būtų galima pripažinti ir naudoti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje ir besiformuojančioje OECD rinkoje, taip pat pagal ES sprendimą dėl pastangų pasidalijimo, kuriame numatyti valstybių narių teršalų išmetimo mažinimo įsipareigojimai; taip pat

5. atsižvelgdama į sektorių lygmens mechanizmų kūrimo pažangą rengs ir siūlys griežtas priemones, skirtas gerinti kokybės reikalavimus, taikomus kompensaciniams kreditams, susijusiems su projektų pagrindu įgyvendinamais mechanizmais.

4. Išvada

Šiame komunikate įvertinami kai kurie Kopenhagos konferencijos rezultatai; konferencija neatitiko pradinio užmojo, tačiau per ją paaiškėjo, kad pastangos spartinti kovos su klimato kaita veiksmus remiamos aktyviai ir plačiai. Be to, komunikate pateikta artimiausio ir vidutinio laikotarpio perspektyva ir akivaizdžiai atskleistas Komisijos pasiryžimas toliau dėti pastangas, kad pasaulio mastu būtų imamasi tinkamų veiksmų, atsižvelgiant į tai, kokie svarbūs pasaulinio masto uždaviniai mūsų laukia.

[1] 2009 m. gruodžio 10–11 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad, siekdama visuotinio ir išsamaus susitarimo laikotarpiui po 2012 m., ES pakartoja savo pasiūlymą – iki 2020 m. išmetamųjų teršalų kiekį, palyginti su 1990 m. lygiais, sumažinti 30 proc., su sąlyga, kad kitos išsivysčiusios šalys taip pat įsipareigos siekti panašaus išmetamųjų teršalų sumažinimo ir kad besivystančios šalys tinkamai prisidės atsižvelgdamos į savo įsipareigojimus bei pajėgumus.

[2] Susitarime netgi raginama apsvarstyti galimybę užsibrėžti didesnį ilgalaikį tikslą, įskaitant įsipareigojimus, susijusius su temperatūros padidėjimu 1,5°C.

[3] Iki šiol pateiktus siūlymus galima rasti prie šio komunikato pridedamame tarnybų darbiniame dokumente ir adresu http://www.unfccc.int.

[4] Įvairūs sprendimų projektai ir derybiniai tekstai įtraukti į Konvencijos šalių konferencijos 16-osios sesijos ir Kioto protokolo šalių šeštosios sesijos ataskaitą, kurią galima rasti adresu http://www.unfccc.int.

[5] Priimta vasario 10 d., trečiadienį; galima rasti adresu http://www.europarl.europa.eu.

[6] Europos Vadovų Taryba 2009 m. spalio 29–30 d. pareiškė: „Europos Vadovų Taryba ragina visas šalis laikytis 2°C tikslo ir susitarti teršalų išmetimą pasaulio mastu sumažinti bent 50 proc., kad taip pasaulio mastu mažinant teršalų išmetimą iki 2050 m. bendras išsivysčiusių šalių teršalų išmetimas, palyginti su 1990 m., būtų sumažintas bent 80–95 proc.; tokie tikslai turėtų suteikti paskatą ir tapti pagrindu siekti vidutinio laikotarpio tikslų, atsižvelgiant į reguliariai atnaujinamus mokslinius duomenis. Europos Vadovų Taryba remia ES tikslą, prisiimtą atsižvelgiant į Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos rekomendacijas dėl būtino išsivysčiusių šalių kaip grupės išmetamųjų teršalų sumažinimo, iki 2050 m. išmetamųjų teršalų, palyginti su 1990 m., sumažinti 80–95 proc.“

[7] Iki šio pristatytų tikslų ir priemonių apžvalga pateikiama prie šio komunikato pridedamame personalo darbo dokumente.

[8] Kaip numatyta Kopenhagos susitarime, teikiant lėšas prisitaikymo veiksmams pirmenybė bus teikiama labiausiai pažeidžiamoms šalims, tokioms kaip mažiausiai išsivysčiusios šalys, mažos besivystančios salų valstybės ir Afrikos šalys.

[9] Įskaitant ir vykdomas per Pasaulinį klimato kaitos aljansą.

[10] ECOFIN taryba, 2009 m. birželio 9 d. ir COM (2009) 475/3.

[11] žr. COM (2009) 475/3.

[12] ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos direktyvos 2009/29/EB 11a straipsnio 5 dalis ir 11a straipsnio 9 dalis, taip pat Sprendimo Nr. 406/2009/EB 5 straipsnio 2 dalis.