52008DC0905

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 14.1.2009

KOM(2008) 905 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos įgyvendinimo

(pateikta Komisijos)

TURINYS

1. Įvadas 3

1.1. Ataskaitos aprėptis 3

1.2. Apžvalga 3

2. Perkėlimas į nacionalinę teisę 5

3. Taikymas ir reguliavimo pokyčiai 5

3.1. Rinkos priežiūros veikla 5

3.2. RAPEX veikimas 6

3.3. Produktų atsekamumas 8

3.4. Bendrijos priemonės, grindžiamos direktyvos 13 straipsniu 9

3.5. Standartizavimas 10

3.6. Paslaugų sauga 12

4. Išvados 12

4.1. Bendra pastaba 12

4.2. Perkėlimas į nacionalinę teisę 12

4.3. Rinkos priežiūros veikla 13

4.4. RAPEX veikimas 13

4.5. Produktų atsekamumas 13

4.6. Bendrijos priemonės, grindžiamos direktyvos 13 straipsniu 13

4.7. Standartizavimas 14

1. ĮVADAS

Bendros gaminių saugos direktyva (toliau – direktyva)[1] buvo priimta 2001 m. gruodžio 3 d. Ji įsigaliojo 2002 m. sausio 15 d., o valstybėms narėms nustatytas perkėlimo terminas buvo 2004 m. sausio 15 d. Ši direktyva pakeitė 1992 m. bendros gaminių saugos direktyvą[2].

1.1. Ataskaitos aprėptis

Ši ataskaita parengta vadovaujantis direktyvos 19 straipsnio 2 dalimi ir į ją įtraukta:

- vartojimo produktų saugos informacija, ypač kuri susijusi su geresniu produktų atsekamumu;

- informacija apie rinkos priežiūrą ir RAPEX;

- informacija apie standartizavimą;

- informacija apie priemones, kurių imtasi remiantis direktyvos 13 straipsniu.

Nors direktyva nėra taikoma paslaugų saugai, siekiant įgyvendinti direktyvoje nustatytus apsaugos tikslus kai kuriose jos nuostatose į šią sritį atsižvelgiama. Todėl šioje ataskaitoje taip pat aptariama saugesnių paslaugų Europoje raida.

2007 m. visame pasaulyje susigrąžinus iš apyvartos daug vartojimo produktų, Komisija parengė vidaus peržiūros ataskaitą[3] apie ES gaminių saugą reglamentuojančią teisinę sistemą, kurioje nurodyta, kad kol Bendrijos sistemos, įskaitant šią direktyvą, taisyklės taikomos tinkamai, Europos vartotojai gerai apsaugomi nuo nesaugių vartojimo produktų[4]. Ataskaitoje taip pat nurodytos kai kurios sritys, kuriose reikia imtis tolesnių veiksmų; vadovaujantis šia ataskaita, priimtas Komisijos sprendimas dėl magnetų žaisluose[5]. Be to, priėmus pasiūlymą persvarstyti galiojančią Europos direktyvą dėl žaislų saugos[6] ir dėl naujos prekių platinimą reglamentuojančios teisinės sistemos[7] turėtų padidėti esamas apsaugos lygis. Šioje ataskaitoje taip pat nurodyta šia direktyva sukurtos sistemos tobulinimo aprėptis.

1.2. Apžvalga

1.2.1. Tikslai ir taikymo sritis

Direktyvos tikslas – užtikrinti, kad Bendrijos rinkai būtų tiekiami tik saugūs vartojimo produktai. Direktyva taikoma nemaistiniams vartojimo produktams. Tais atvejais, kai tokių gaminių saugai taikomi kitais Bendrijos teisės aktais nustatyti konkretūs saugos reikalavimai, direktyva taikoma tik tiems aspektams ir rizikai ar rizikos rūšims, kurių nereglamentuoja minėti konkretūs reikalavimai[8].

Paslaugų sauga nepriklauso direktyvos taikymo sričiai, bet, siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, jos nuostatos taip pat taikomos produktams, kurie tiekiami ar siūlomi vartotojams kartu su jiems teikiamomis paslaugomis. Direktyvos nuostatos nėra taikomos paslaugos teikėjo naudojamos įrangos, ypač tos, kuria vartotojai juda arba keliauja, saugai. Tačiau šios direktyvos nuostatos yra taikomos produktams, kuriuos vartotojai dažnai naudoja paslaugų teikėjo patalpose, kaip antai klientams skirtiems plaukų džiovintuvams viešbučio kambariuose arba gultams soliariume[9].

1.2.2. Ūkinės veiklos vykdytojų ir valstybių narių institucijų prievolės

Direktyva nustatoma bendra ūkinės veiklos vykdytojų prievolė tiekti rinkai tik saugius produktus ir teikti informaciją vartotojams bei valstybių narių institucijoms. Ši informacija turėtų būti susijusi su produktų atsekamumu ir priemonių, kaip antai produktų išėmimu iš apyvartos arba susigrąžinimu, taikymu[10].

Valstybių narių institucijos privalo užtikrinti, kad rinkai tiekiami produktai būtų saugūs, ir turi tai atlikti stebėdamos, ar gamintojai ir platintojai laikosi direktyvoje nustatytų prievolių.

1.2.3. Institucinė ir įgyvendinimo sistema

Direktyvoje numatyta skubaus keitimosi informacija apie nemaistinius vartojimo produktus sistema (toliau – RAPEX). Naudodamosi šia sistema Komisija ir valstybių narių institucijos dalijasi informacija apie valstybių narių institucijų ir ūkinės veiklos vykdytojų nustatytas priemones, susijusias su produktais, keliančiais didelį pavojų vartotojų sveikatai ir saugumui. Naudojantis RAPEX taip pat galima dalytis informacija apie nedidelį pavojų (mažiau nei 1 % visų pranešimų). Pagal specialų Bendrijos ir prašančiosios šalies pasirašytą susitarimą RAPEX sistema gali naudotis trečiosios šalys. Kol kas tik viena ES nepriklausanti valstybė (Kinija) iš dalies ir netiesiogiai gali naudotis RAPEX duomenimis.

Vadovaujantis direktyvos 15 straipsniu Komisijai įgyvendinti užduotis padeda iš valstybių narių atstovų sudarytas komitetas (toliau – Bendros gaminių saugos direktyvos komitetas). Be to, direktyvos 10 straipsniu nustatytas neoficialus valstybių narių institucijų tinklas, skirtas administracijų bendradarbiavimui stiprinti (toliau – vartotojų saugos tinklas).

Atsižvelgiant į tai, kad direktyva yra EEE susitarimo[11] dalis, tokios pačios taisyklės ir mechanizmai taikomi ir EEE susitarimą įgyvendinančioms ELPA šalims, t. y. Norvegijai, Islandijai ir Lichtenšteinui.

2. PERKėLIMAS į NACIONALINę TEISę

Visos 27 ES valstybės narės pranešė apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones[12]. Tačiau valstybių narių taikytas įgyvendinimo metodas skyrėsi[13]. Siekiant išsiaiškinti kai kuriuos aspektus tebevyksta Komisijos ir valstybių narių dvišalės diskusijos.

Visų pirma, kai kurių perkėlimo teisės aktų saugos vertinimo aspektai skiriasi nuo direktyvos 3 straipsnyje išdėstytų taisyklių. Kai kurios valstybės narės perkėlė ne visus 3 straipsnyje išvardytus kriterijus, kai kurios kitos valstybės narės šiuos kriterijus pakeitė arba nustatė savus.

Dėl atsekamumo – kai kurios valstybės narės nustatė reikalavimą ant produkto arba pakuotėje nurodyti gamintoją (arba importuotoją) ir su juo susijusią informaciją, kai kuriose valstybėse tai nėra privaloma. Todėl valstybėse narėse gamintojų prievolės iš esmės gali skirtis.

Kai kuriose valstybėse narėse reikalaujama, kad gamintojai praneštų apie žinomą pavojų, bet neprivaloma pranešti, jei gamintojas turėtų žinoti apie pavojų remdamasis turima informacija.

Galiausiai, nors valstybės narės privalo nustatyti nuostatas, atitinkančias priemones, kurias Komisija gali nustatyti pagal 13 straipsnį , kai kurios valstybės narės nenustatė specialiųjų nacionalinių nuostatų, kuriomis įgyvendinamos tokios priemonės.

3. TAIKYMAS IR REGULIAVIMO POKYčIAI

3.1. Rinkos priežiūros veikla

Dauguma valstybių narių rinkos priežiūros institucijų veikia pagal metines tikrinimo programas, kurios sudarytos atsižvelgiant į sukauptą patirtį ir nustatytus faktus, produktus, apie kuriuos dažnai pranešama RAPEX sistemoje, ir vartotojų skundus. Prireikus visos valstybės narės vykdo kontrolę ir tikrinimus, kurie gali būti nenustatyti jų programose (pvz., skubiais atvejais).

3.1.1. Bendrieji veiksmai

Remdama Europos valstybių narių institucijų, atsakingų už gaminių saugą, tinklą[14], Komisija bendrai finansavo keletą bendrųjų šių institucijų tarpvalstybinių priežiūros ir įgyvendinimo veiksmų[15] per paskutinius penkerius metus. Šie bendrieji veiksmai buvo susiję su vaikų dusimo atvejais, žaidimų aikštelių sauga, cigarečių žiebtuvėliais, šviesos girliandomis ir laidų ilginimo įranga. Du veiksmai susiję su tarpvalstybiniu bendradarbiavimu: vienas su muitinių bendradarbiavimu Baltijos jūros regione, kito (projekto EMARS) tikslas – stiprinti rinkos priežiūrą remiantis geriausia patirtimi. Pastarajame projekte dalyvavo 15 valstybių narių; įgyvendinant projektą sukurta duomenų bazė, greito patarimo sistema, geriausios patirties vadovas ir būsimosios rinkos priežiūros strategijos dokumentas[16].

3.1.2. Nauja teisinė sistema

2008 m. liepos 9 d. priimta nauja gaminių platinimą reglamentuojanti teisinė sistema, kurią sudaro Reglamentas (EB) Nr. 765/2008[17] ir Sprendimas 768/2008/EB[18]. Vienas iš šių teisės aktų tikslų – sukurti sustiprintą rinkos priežiūros sistemą, taikomą produktams, kurie nustatyti Bendrijos derinimo teisės aktuose, ir gerinti produktų atsekamumą. Be to, reglamente nustatyta valstybių narių kompetentingų institucijų prievolė tinkamai tikrinti produktų ES rinkoje savybes prieš išleidžiant juos į laisvą apyvartą. Komisija šiuo metu rengia gaires, kuriose paaiškinamas pagal reglamentą nustatytos rinkos priežiūros sistemos ir direktyvos ryšys.

Be to, Reglamento (EB) Nr. 765/2008 42 straipsniu pakeista direktyvos 8 straipsnio 3 dalies formuluotė, siekiant sugriežtinti valstybių narių taikomas jos nuostatas ir suderinti direktyvos nuostatas su reglamento nuostatomis.

3.2. RAPEX veikimas

3.2.1. Įspėjimų apie pavojingus produktus sklaida

RAPEX sistema siekiama užtikrinti veiksmingą informacijos sklaidą visoms valstybėms narėms, kad būtų galima greitai imtis veiksmų dėl rinkoje aptiktų vartojimo produktų, keliančių didelį pavojų vartotojų sveikatai ir saugai. Vadinamaisiais nepaprastosios padėties atvejais esamieji mechanizmai padeda užtikrinti, jog informacija apie pavojų nedelsiant bus perduota visoms valstybėms narėms, kad šios imtųsi veiksmų.

Komisijos tarnybos kiekvieną savaitę internete[19] skelbia atitinkamą informaciją apie visus RAPEX pranešimus.

3.2.2. RAPEX gairės

2004 m. Komisija priėmė specialias gaires (toliau – RAPEX gairės), kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą RAPEX veikimą[20]. RAPEX gairėse nustatyta valstybių narių informavimo prievolės aprėptis, nurodant kriterijus, taikomus didelio pavojaus apibrėžčiai, taip pat apie kokias priemones ir produktus reikia pranešti. Į gaires taip pat įtrauktos rizikos vertinimo gairės. 2008 m. Komisija pradėjo RAPEX gairių peržiūrą, kuri būtina siekiant atsižvelgti į pokyčius, įvykusius nuo 2004 m.

3.2.3. 2004–2008 m. statistikos tendencijos

Pastaraisiais metais labai padidėjo Komisijos patvirtintų pranešimų skaičius. 2007 m. Komisija patvirtino 1 605 pranešimus, 2006 m. – 1 051, 2005 m. – 847, o 2004 m. – 468. Pranešimų apie su dideliu pavojumi susijusias priemones skaičius padidėjo tris kartus, nuo 388 pranešimų 2004 m. iki 1 355 pranešimų 2007 m. Ši didėjimo tendencija išliko ir 2008 m. Pranešimų skaičiaus didėjimo tendencija gali būti siejama su tuo, kad valstybės narės veiksmingiau įgyvendina gaminių saugos reikalavimus, taip pat su pagerėjusiu įmonių informuotumu apie jų atsakomybę, ES plėtra 2004 ir 2007 m. bei Komisijos koordinuojamomis tinklo kūrimo priemonėmis[21]. Be to, daugiausiai ir mažiausiai pranešimų pateikusių šalių skirtumas mažėja.

Kalbant apie produktų, kuriems dėl didesnio pavojaus masto taikomos korekcinės priemonės, kategorijas, vaikams skirtos prekės (žaislai ir vaikiška įranga) ir elektros prietaisai (pvz., buities prietaisai, apšvietimo įranga) priklauso produktų grupėms, apie kurias pateikta daugiausiai pranešimų; bendrai su šia grupe susiję pranešimai sudaro apie 50 % visų RAPEX pranešimų.

Dažniausiai pastebėti pavojai: sužalojimo pavojus, pavojus užspringti ir patirti elektros šoką bei nudegti, gaisro, uždusimo ir cheminiai pavojai. Ilgalaikius pavojus, tokius kaip, pvz., kylantys dėl sąlyčio su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, pastebėti ir įvertinti sunkiau, nes žalingas poveikis pastebimas ne iš karto[22].

Padaugėjo pranešimų apie savanoriškas įmonių korekcines priemones – 2007 m. tokie pranešimai sudarė 50 % visų pranešimų apie didelį pavojų keliančius produktus.

3.2.4. Mokymas

Komisija organizavo mokymus valstybių narių institucijoms, atsakingoms už gaminių saugą, siekdama sustiprinti jų dalyvavimo RAPEX sistemoje pajėgumą. 2006–2008 m. šiais seminarais pasinaudojo 22 valstybės narės. Komisija taip pat rengia RAPEX koordinavimo centrų atstovų susitikimus Briuselyje. Be to, visų valstybių narių muitinės ir rinkos priežiūros institucijos susitarė dėl poreikio stiprinti bendradarbiavimą, gerinti rizikos valdymą ir geriau dalytis žiniomis ir geriausia patirtimi[23].

3.2.5. RAPEX ir Kinija

Atsižvelgiant į tai, kad didelė dalis RAPEX pranešimų susiję su Kinijos kilmės produktais (2008 m. sausio–rugsėjo mėn. jie sudarė net 56 %, 2007 m. – 52 %, 2006 m. – 49 %, 2005 m. – 49 %, o 2004 m. – 38 %), stiprinami ryšiai su Kinijos institucijomis užtikrinant gaminių saugą. 2006 m. sausio mėn. Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinis direktoratas ir Kinijos Liaudies Respublikos kokybės priežiūros, inspekcijos ir karantino administracija (toliau – AQSIQ) pasirašė susitarimo memorandumą. 2008 m. lapkričio mėn. susitarimo memorandumas buvo atnaujintas atsižvelgiant į glaudesnį bendradarbiavimą.

Naudodamasi specialiai tam skirta informacinių technologijų sistema, AQSIQ turi prieigą prie RAPEX sistemoje užregistruotų pranešimų apie pavojingus Kinijos kilmės produktus (toliau – RAPEX ir Kinija). Kiekvieną ketvirtį Kinijos institucijos praneša Komisijai apie tolesnius veiksmus, kurių imtasi pagal RAPEX duomenis. Iki šiol AQSIQ Komisijai pateikė septynias ataskaitas. 2006 m. rugsėjo mėn. – 2008 m. gegužės mėn. AQSIQ ištyrė 599 RAPEX pranešimus ir prireikus ėmėsi su jais susijusių priemonių. Atlikus tyrimą, 51 % atvejų AQSIQ arba patys Kinijos gamintojai (ar eksportuotojai) nustatė prevencines arba ribojamąsias priemones, kaip antai korekcines priemones, draudimus eksportuoti, sustiprintą susijusių Kinijos bendrovių priežiūrą ir eksporto licencijų galiojimo sustabdymą arba atšaukimą. 49 % tirtų atvejų nesiimta jokių priemonių, dažniausiai todėl, kad trūko informacijos apie Kinijos gamintoją arba eksportuotoją.

3.3. Produktų atsekamumas

Atsekant produktus nustatomi gamybos ir platinimo procese dalyvaujantys ūkinės veiklos vykdytojai. Turint šią informaciją galima veiksmingai nustatyti korekcines priemones. Neseniai paskelbti svarbūs pasaulinio masto įspėjimai apie nemaistines vartojimo prekes patvirtino, kad būtina nustatyti veiksmingo susigrąžinimo iš apyvartos procedūras, kurios nebūtų pernelyg brangios ūkinės veiklos vykdytojams.

Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta bendra gamintojų prievolė pateikti vartotojams reikiamą informaciją, kad būtų galima atsekti produkto kilmę arba produkto pakuotėje nurodyti gamintojo tapatybę ar informaciją apie produkto partiją. Tačiau konkrečias priemones, kuriomis įgyvendinamos tokios prievolės, turi nustatyti valstybės narės. Pranešimų, pagal kuriuos nurodyto produkto nebuvo galima atsekti, skaičius, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo. Tačiau ir toliau būtina gerinti padėtį, nes pranešimai apie nežinomos kilmės produktus, susijusius su dideliu pavojumi, sudaro apie 10 % visų pranešimų[24].

Neseniai priimtame Sprendime 768/2008/EB reikalaujama nurodyti gamintojo pavadinimą ir adresą, o jeigu produktai importuojami – importuotoją ir gamintoją, todėl tikimasi, kad dėl šio bendro Bendrijos teisės aktų derinimo principo padėtis toliau gerės[25].

3.4. Bendrijos priemonės, grindžiamos direktyvos 13 straipsniu

Iki šiol direktyvos 13 straipsnyje nustatytą procedūrą Komisija taikė trimis atvejais. Pirma, ji buvo taikoma išplečiant draudimą žaislų sudėtyje naudoti ftalatus[26], kol Direktyva 2005/84/EB[27] buvo nustatytas nuolatinis draudimas.

Kita pagal šį straipsnį priimta priemonė – 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas[28], kuriuo reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog ES rinkai būtų tiekiami tik apsaugą nuo vaikų turintys žiebtuvėliai, ir uždraustų tiekti rinkai žiebtuvėlius, panašius į vaikams patrauklius daiktus (vadinamuosius suvenyrinius žiebtuvėlius). Tam tikrus techninius kriterijus atitinkantiems žiebtuvėliams sprendimas nėra taikomas. Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2007 m. kovo 11 d. turėjo įvykdyti sprendime išdėstytus reikalavimus. 2007 m. balandžio 12 d. sprendimu[29], kuriuo nuo 2008 m. gegužės 11 d. uždrausta tiekti vartotojams vaikams nesaugius ir suvenyrinius žiebtuvėlius, sprendimas buvo pratęstas iki 2008 m. gegužės 11 d. 2008 m. balandžio 18 d.[30] patvirtintas tolesnis pratęsimas iki 2009 m. gegužės 11 d.

Paskutinė pagal 13 straipsnį nustatyta priemonė buvo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimas[31], kuriuo reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog ant rinkai tiekiamų arba joje platinamų magnetinių žaislų būtų įspėjimas apie šių žaislų keliamą pavojų. Žaislams naudojami vis stipresni ir vis lengviau atsiskiriantys magnetai, todėl juos prarijus kyla pavojus gyvybei, nes jie gali pradurti skrandį arba žarnyną. Kadangi teisės aktuose bei atitinkamuose saugos standartuose (ir vieni, ir kiti šiuo metu persvarstomi) nėra specialiųjų nuostatų, Komisija priėmė šią laikinąją priemonę, galiojančią iki 2009 m. balandžio 21 d.

Paaiškėjo, kad taikant priemones pagal direktyvos 13 straipsnį kyla problemų dėl laikino šių priemonių pobūdžio. Viena vertus, dėl riboto tokių priemonių galiojimo ir pakartotinio atnaujinimo kyla neaiškumų ūkinės veiklos vykdytojams. Kita vertus, dėl laikino šių priemonių pobūdžio, šiomis priemonėmis negalima pašalinti pagrindinių nagrinėjamų saugos problemų priežasčių.

3.5. Standartizavimas

3.5.1. Procedūra ir susiję subjektai

Kadangi Bendrijos teisės aktuose nėra nuorodų į nacionalinius teisės aktus ir Europos standartizavimo organizacijų (toliau – ESO)[32] nustatytus standartus, direktyvoje išdėstomi gaminių saugos vertinimo kriterijai. Remiantis 3 straipsnio 2 dalimi produktas laikomas saugiu, jei jis atitinka savanoriškus nacionalinius standartus, kuriais perkeliami Europos standartai, į kuriuos pateiktos nuorodos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (toliau – Oficialusis leidinys).

Pagal 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas, Komisija, taikydama komitologijos procedūrą, priima sprendimus, kuriuose nurodyti saugos reikalavimai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant naujus standartus. Vėliau, remdamasi minėtu sprendimu, Komisija ESO suteikia įgaliojimus nustatyti konkrečius saugos reikalavimus atitinkančius standartus.

ESO nustačius ir priėmus standartą, Komisija, taikydama komitologijos procedūrą, priima sprendimą, kuriuo patvirtinama, kad standartas nustatytas taikant minėtą procedūrą, ir Oficialiajame leidinyje paskelbia nuorodą į standartą. Paskelbus nuorodas, pagal standartą (arba jį atitinkančias nacionalines nuostatas) pagaminti produktai laikomi atitinkančiais direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą bendros saugos reikalavimą.

Pradiniu sprendimu, kuriuo nustatyti konkretūs saugos reikalavimai, nesukuriama prielaida, kad produktai atitinka minėtus reikalavimus, ir nenustatomos tiesiogiai taikomos trečiųjų šalių prievolės ir teisės. Nepaisant to, šie sprendimai gali būti taikomi kaip papildoma priemonė vertinant, ar produktas atitinka direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje išdėstytą bendros saugos reikalavimą.

Kalbant apie interesus, atstovaujamus rengiant standartus, daug veiksnių, kaip antai išteklių trūkumas, nepakankama patirtis ir neveiksmingas koordinavimas, gali trukdyti visuomenei susipažinti su standartizacijos veikla ir veiksmingai joje dalyvauti. Dėl šios priežasties Komisija teikia finansinę paramą vartotojų ir aplinkos organizacijoms, profesinėms sąjungoms bei mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Kalbant apie atstovavimą vartotojams, Komisija finansiškai remia Europos vartotojų organizacijų, atstovaujančių vartotojų interesams Bendrijoje tobulinant produktų ir paslaugų standartus[33], veiklą.

3.5.2. Sprendimai dėl saugos reikalavimų ir įgaliojimų

Per šioje ataskaitoje nagrinėjamą laikotarpį buvo priimti trys sprendimai, kuriais nustatyti saugos reikalavimai, ir , vadovaujantis 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, suteikti atitinkami standartizavimo įgaliojimai.

2005 m. balandžio 21 d. Komisija priėmė Sprendimą 2005/323/EB dėl saugos reikalavimų, atitinkančių Europos standartus, taikomus vandenyje naudojamiems plūdriems laisvalaikio gaminiams[34]. Remdamasi šiuo sprendimu Komisija CEN suteikė įgaliojimą M/372. Pagal šį įgaliojimą rengiami septyni standartai[35].

2008 m. kovo 25 d. Komisija priėmė Sprendimą 2008/264/EB dėl Europos cigarečių standartų atitikties priešgaisrinės saugos reikalavimams[36]. Remdamasi šiuo sprendimu, Komisija CEN suteikė įgaliojimą M/425 parengti standartą, kuriuo siekiama sumažinti cigarečių degumą.

2008 m. balandžio 23 d. Komisija priėmė Sprendimą 2008/357/EB dėl žiebtuvėlių atitikties specialiems vaikų saugumo reikalavimams[37]. Priėmus sprendimą suteiktas įgaliojimas M/427 persvarstyti galiojantį standartą EN 13869 dėl žiebtuvėlių apsaugos nuo vaikų.

3.5.3. Nuorodų į standartus skelbimas

Per ataskaitinį laikotarpį Komisija priėmė tris sprendimus dėl tam tikrų standartų atitikties direktyvos bendrajam saugos reikalavimui[38]. Šie sprendimai priimti atsižvelgiant į direktyvos 4 straipsnio 2 dalies antrąją ir ketvirtąją pastraipas. Kiekvienu paskelbtu sprendimu pakeistas buvęs atitinkamas sprendimas, todėl atnaujintas direktyvoje nurodytų standartų sąrašas pateiktas naujausiame 2006 m. priimtame sprendime[39].

3.5.4. Pasirengimas naujiems standartų įgaliojimams

Komisija ketina pagerinti vaikų priežiūros prekių, skirtų kūdikių ir mažų vaikų (paprastai nuo gimimo iki 4–5 m. amžiaus) miegui, maitinimui, maudymui ir vežimui, saugą. Europoje kasmet įvyksta daug nelaimingų atsitikimų, susijusių su šiais produktais[40]. Pagal direktyvą buvo paskelbta keletas vaikų priežiūros prekių saugos standartų. Tačiau yra daug produktų, kuriems nėra parengta saugos standartų, kai kuriems kitiems produktams nustatytuose standartuose neįvertinamas visas pavojus. 2006 m. atlikus tyrimą buvo nustatytas ir įvertintas produktų, kurių standartizaciją reikėtų pirmiausia pradėti, sąrašas. Į šį tyrimą įtrauktas preliminarus pavojaus vertinimas ir saugos reikalavimų projektai. 2009 m. turėtų būti priimti sprendimai, kuriuose išdėstyti saugos reikalavimai.

Kalbant apie nelaimingus atsitikimus ir sužalojimus dėl gaisro ir ugnies, Komisija toliau rengia strategiją, siekdama pagerinti priešgaisrinę gyvenamosios aplinkos saugą. Komisija siekia pagerinti namuose naudojamų degių paviršių ir medžiagų, kaip antai baldų, įrangos, drabužių ir televizorių, saugą. Yra keletas šios srities Europos savanoriškųjų standartų, bet po diskusijų su valstybėmis narėmis paaiškėjo, kad šiuose standartuose numatyti sprendimai (ypač susiję su antipirenais) nėra pakankami. Todėl svarbu pirmiausia surinkti informaciją apie antipirenams naudojamas chemines medžiagas, siekiant rasti tinkamą priešgaisrinės saugos ir aplinkos apsaugos pusiausvyrą, į kurią būtų atsižvelgiama nustatant standartus.

3.6. Paslaugų sauga

Kiek tai susiję su vartotojams teikiamomis paslaugomis, Komisija atkreipė dėmesį, kad trūksta valstybių narių susitarimo dėl tinkamų Bendrijos veiksmų. Be to, viešoji nuomonė ir politinis Europos Parlamento spaudimas rodo, kad siekiant išvengti bendro pavojaus ir nelaimingų atsitikimų, reikia imtis Europos lygmens veiksmų, tokių kaip priešgaisrinė viešbučių sauga.

Kelete Komisijos pasiūlymų, kuriais siekiama apsaugoti nuo sužalojimų ir didinti saugą[41], nurodytas poreikis tobulinti esamą Europos nelaimingų atsitikimų ir sužalojimų, taip pat teikiant paslaugas, stebėsenos sistemą.

2007 m. Komisija priėmė pasiūlymą dėl pagrindų reglamento projekto dėl visuomenės sveikatos ir darbo saugos ir sveikatos srities Bendrijos statistikos[42]. Palyginamų duomenų trūkumas nesukliudė Komisijai vykdyti naujų iniciatyvų, susijusių su informuotumo didinimu, ir skatinti suinteresuotąsias šalis nurodyti prioritetines Bendrijos veiksmų sritis, tokias kaip viešbučių sauga.

Gavęs Komisijos įgaliojimą M/371 (paslaugų sritis), CEN atliko tyrimą, kuriuo siekta nustatyti teikiamoms paslaugoms taikomų reikalavimų standartizavimo programos tinkamumą, įskaitant jos saugos aspektus[43].

4. IšVADOS

4.1. Bendra pastaba

Nustatyta, kad direktyva yra tinkama priemonė siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Vadovaujantis šia direktyva pavyko atsekti ir pašalinti iš Europos rinkos daug nesaugių produktų. Direktyva nustatyta RAPEX sistema (speciali skubaus keitimosi informacija ir pranešimo sistema) papildė esamą reglamentavimo sistemą, taikomą kai kuriems svarbiems vartojimo produktams, kaip antai žaislams, kosmetikos gaminiams, elektros prietaisams ir šviestuvams, asmeninės apsaugos įrangai, transporto priemonėms.

4.2. Perkėlimas į nacionalinę teisę

Nors direktyvos perkėlimas į nacionalinę valstybių narių teisę yra tinkamas, liko keletas neatitikimų. Komisijos tarnybos bendradarbiauja su valstybėmis narėmis, siekdamos nustatyti, ar tam tikros valstybės narės turėtų imtis papildomų priemonių, bet Komisija pasilieka teisę prireikus pradėti pažeidimo procedūrą. Tai konkrečiai susiję su direktyvos 13 straipsnyje nustatytų priemonių įgyvendinimo terminais.

4.3. Rinkos priežiūros veikla

Per paskutiniuosius ketverius metus smarkiai padidėjęs RAPEX pranešimų skaičius aiškiai rodo, kad pagal direktyvą vykdoma veiksminga rinkos priežiūra. Tačiau didėjant pasaulinei rinkai ir į ES įvežant vis daugiau trečiųjų šalių produktų, būtina toliau koordinuoti valstybių narių rinkos priežiūros veiklą, įskaitant muitinių bendradarbiavimą.

Tokį koordinavimą sustiprintų bendrai nustatytos geriausios patirties (pvz., projekto EMARS) įgyvendinimas, geresnis valstybių narių dalijimasis informacija naudojantis esamomis informacinių technologijų priemonėmis, tinkamas naują teisinę sistemą sudarančių priemonių įgyvendinimas ir didesnis Komisijos vaidmuo bendrai nustatant rinkos priežiūros prioritetus.

4.4. RAPEX veikimas

Daug šalių direktyvą, ypač RAPEX sistemą, vertina kaip gaires; keletas nacionalinių, regioninių ir tarptautinių organizacijų pareiškė ketinančios dalyvauti sistemoje arba pareiškė norinčios gauti pagalbos kuriant panašias sistemas.

Nors padidėjęs pranešimų skaičius padidino sistemos krūvį, tai neabejotinai rodo didesnį Europos vartotojų apsaugos lygį. Padažnėję pranešimai apie ūkinės veiklos vykdytojų tiesiogiai priimtas priemones siekiant sumažinti vartojimo produktų keliamą pavojų taip pat rodo, kad atsakingos bendrovės rimtai vertina gaminių saugą ir atsižvelgia į jiems direktyva nustatytas prievoles.

4.5. Produktų atsekamumas

Siekiant užtikrinti atsekamumą labai svarbu ant produkto arba jo pakuotėje nurodyti gamintoją[44]. Tačiau šis reikalavimas privalomas ne pagal visus valstybių narių teisės aktus, todėl rezultatai nėra geri. Jei rinkos priežiūros institucija negali nustatyti produkto, pripažinto pavojingu, gamintojo arba importuotojo, ji negali imtis kuo veiksmingesnių priemonių. Būtų galima pasiekti daugiau, jei būtų aiškiau nurodyta, kad šis reikalavimas yra privalomas, ir jei ant visų produktų būtų nurodyta informacija apie ūkinės veiklos vykdytoją, atsakingą už produkto saugą. Toks reikalavimas taip pat geriau atitiktų naują teisinę sistemą sudarančio sprendimo nuostatas, pagal kurias ant produkto būtina nurodyti gamintojo arba importuotojo registruotąjį prekės pavadinimą ar registruotąjį prekės ženklą bei jų adresus[45].

4.6. Bendrijos priemonės, grindžiamos direktyvos 13 straipsniu

Nors laikinosios priemonės tam tikromis aplinkybėmis yra būtinos, direktyvoje nėra specialių nuostatų, kuriomis aiškiai leidžiama visiškai uždrausti nesuderintus produktus, jei jie neabejotinai pripažįstami pavojingais[46].

4.7. Standartizavimas

Siekiant didesnio lankstumo, standartizavimo nuostatos turėtų būti supaprastintos. Turėtų būti sudaryta galimybė nustatyti saugos reikalavimus konkrečiai produktų kategorijai (pvz., vaikų priežiūros prekėms, baldams, drabužiams) ir, jomis remiantis, išduoti ESO pagrindų arba nuolatinius įgaliojimus. Tai supaprastintų ilgoką kiekvieno produkto saugos reikalavimų nustatymo procedūrą. Be to, būtų galima greitai reaguoti į technologinius pokyčius ir naujus pavojus.

Komisijai taip pat turėtų būti suteikta galimybė paskelbti nuorodas į neturint įgaliojimų ESO priimtą standartą, jeigu standarte nurodytas produktas priskiriamas anksčiau nustatytai produktų, kuriems Komisija nustatė atitinkamus reikalavimus, kategorijai ir jei toks standartas juos atitinka. Tokiu būdu atitikties bendros saugos reikalavimui prielaida skatintų bendroves laikytis standartų ir leistų geriau apsaugoti vartotojus. [pic][pic][pic]

[1] 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos, OL L 11, 2002 1 15, p. 4.

[2] OL L 228, 1992 8 11, p. 24.

[3] http://ec.europa.eu/consumers/safety/news/stocktaking_%20execsum_en.pdf.

[4] http://ec.europa.eu/consumers/strategy/docs/eurobar_298_summary_en.pdf.

[5] Žr. 3.4 skirsnį.

[6] COM(2008) 9 ir:. http://ec.europa.eu/enterprise/toys/2008_108_directive.htm.

[7] Žr. 3.1.2 skirsnį ir http://ec.europa.eu/enterprise/newapproach/index_en.htm.

[8] Žr. vadovą, kuriame paaiškintas direktyvos bei konkrečių sektorių produktų saugą reglamentuojančių direktyvų taikymas: http://ec.europa.eu/consumers/safety/prod_legis/index_en.htm.

[9] Žr. Vartojimo produktų komiteto nuomonę: http://ec.europa.eu/health/ph_risk/committees/04_sccp/sccp_opinions_en.htm#3.

[10] Gairės ūkinės veiklos vykdytojams, Komisijos sprendimas 2004/905/EB (OL L 381, 2004 12 28, p. 63).

[11] Sprendimas 9/2003 (OL L 94, 2003 4 10, p. 59).

[12] http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:72001L0095:EN:NOT.

[13] Lyginamosios perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės: http://ec.europa.eu/consumers/safety/prod_legis/index_en.htm.

[14] Direktyvos 10 straipsnis; dėl biudžeto klausimų žr. Sprendimą 1926/2006 (OL L 404, 2006 12 30, p. 39).

[15] http://ec.europa.eu/consumers/safety/projects/index_en.htm#ongoing_projects.

[16] http://www.emars.eu/

[17] OL L 218, 2008 8 13, p. 30.

[18] Ten pat, p. 82.

[19] http://ec.europa.eu/consumers/safety/rapex/index_en.htm . Šio informacijos portalo svarbą parodo tai, kad 2007 m. per mėnesį jame apsilankė vidutiniškai 35 200 lankytojų.

[20] Komisijos sprendimas 2004/418/EB (OL L 151, 2004 4 30, p. 84).

[21] http://ec.europa.eu/consumers/safety/rapex/stats_reports_en.htm.

[22] Komisija sukūrė internete skelbiamą sąlyčio įvertinimo priemonę, kuria siekiama pagerinti pavojaus vertinimo atitikimą, žr.: http://www.jrc.ec.europa.eu/eis%2D chemrisks/.

[23] 2008 m. balandžio mėn. seminaro „Pavojingų produktų importo prevencija“, kuriam lėšos skirtos iš 2013 m. Muitinių programos, išvados.

[24] 2008 m. rugsėjo mėn. padėtis. Šaltinis – RAPEX sausio–rugsėjo mėn. statistiniai duomenys: http://ec.europa.eu/consumers/safety/rapex/stats_reports_en.htm .

[25] Sprendimo 768/2008/EB I priedo R2 straipsnio 6 dalis ir R4 straipsnio 3 dalis.

[26] Komisijos sprendimai 2004/178/EB (OL L 55, 2004 2 24, p. 66), 2004/624/EB (OL L 280, 2004 8 31, p. 34) ir 2004/781/EB (OL L 344, 2004 11 20, p. 35).

[27] Direktyva 2005/84/EB (OL L 344, 2005 12 27, p. 40).

[28] Komisijos sprendimas 2006/502/EB (OL L 198, 2007 7 20, p. 41).

[29] Komisijos sprendimas 2007/231/EB (OL L 99, 2007 4 14, p. 16).

[30] Komisijos sprendimas 2008/322/EB (OL L 109, 2008 4 19, p. 40). Siekiant pagerinti kontrolės veiksmų koordinavimą sudaryta valstybių narių muitinės ir rinkos priežiūros institucijų darbo grupė.

[31] Komisijos sprendimas 2008/329/EEB (OL L 114, 2008 4 26, p. 90).

[32] CEN (Europos standartizavimo komitetas), CENELEC (Europos elektrotechnikos standartizavimo komitetas) ir ETSI (Europos telekomunikacijų standartų institutas). Taip pat žr. http://ec.europa.eu/enterprise/newapproach/standardization/harmstds/stdbody.html.

[33] Daugiau informacijos http://ec.europa.eu/consumers/tenders/information/grants/support_en.htm.

[34] OL L 104, 2005 4 23, p. 39.

[35] Žr. www.cen.eu.

[36] OL L 83, 2008 3 26, p. 35.

[37] OL L 120, 2008 5 7, p. 11.

[38] 2004 m. balandžio 23 d. Sprendimas (C(2004)1493 (neskelbtas)), Sprendimas 2005/718/EB (OL L 271, 2005 10 15, p. 51) ir Sprendimas 2006/514/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 35).

[39] Komisijos komunikatas 2006/C 171/04 (OL C 171, 2006 7 22, p. 23).

[40] 2002–2004 m. duomenys apie vaikų (014 m.) sužalojimus. Žr. https://webgate.ec.europa.eu/idb.

[41] COM(2006) 328 ir 329.

[42] COM(2007) 46.

[43] Žr. http://www.cen.eu/cenorm/sectors/nbo/value/chesss/index.asp.

[44] Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies ketvirtoji pastraipa.

[45] Sprendimo 768/2008/EB I priedo R2 straipsnio 6 dalis ir R4 straipsnio 3 dalis.

[46] Žr. RAPEX 2007 m. metinę ataskaitą ir 2008 m. spalio mėn. „Eurobarometro“ ataskaitą:

http://ec.europa.eu/consumers/safety/rapex/docs/rapex_annualreport2008_en.pdf;

http://ec.europa.eu/consumers/strategy/docs/fl224%20_eurobar_cbs_analrep.pdf.