19.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/28

—

reiškia susirūpinimą dėl nepakankamų finansinių išteklių kaimo plėtrai. Toliau investuojant į naujuosius iššūkius dėmesys turėtų būti kreipiamas ne tik į I ramsčio lėšas, todėl Komitetas ragina šią problemą susieti su kitomis ES politikos sritimis, visų pirma su sanglaudos politika;

—

primygtinai siūlo skatinti kaimo plėtros politikos ir kitų ES politikos sričių, ypač sanglaudos politikos, sinergiją;

—

pritaria vis uolesniam raginimui investuoti į žemės ūkio mokslinius tyrimus ir pritaikyti šių tyrimų rezultatus, palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą siekti sinergijos su septintąja bendrąja mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa;

—

mano, kad norėdama atremti naujuosius iššūkius, Europa privalo siekti sukurti uždaro ciklo ekonomiką ir skatinti bei remti inovacijas žemės ūkyje apskritai;

—

mano, kad kovojant su klimato kaita reikėtų skatinti kompleksiškas maisto strategijas;

—

mano, kad norint sumažinti anglies pėdsaką, regionus reikėtų skatinti vystyti ir reklamuoti vietoje pagamintą maistą ir su maistu susijusius produktus;

—

siūlo, kad pieno kvotų dydis turi būti padidintas iki 2 proc. per metus, tačiau Komitetas taip pat siūlo, kad Komisija turėtų apsaugoti ūkininkus pažeidžiamose vietovėse, jeigu jiems kiltų pavojus dėl didėjančių pieno kvotų;

—

mano, kad Europai tenka socialinė atsakomybė dėti visas pastangas, kad naudingumo žmonėms, ekologiškumo ir pelningumo (angl.: People, Planet and Profit) principas taptų dabartinių ir būsimų PPO derybų rezultatais;

—

norėtų pareikšti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos daugumoje ES valstybių narių įgijo daug žinių ir patirties kaimo plėtros srityje ir teigiamai vertintų kvietimą prisiimti daugiau įsipareigojimų, susijusių su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimu ir įgyvendinimu;

Pranešėja

:

Lenie DWARSHUIS-VAN DE BEEK (NL/LDAE), Pietų Olandijos provincijos vykdomosios tarybos narė

1.

domisi žemės ūkio ir žemės ūkio produktų sektoriaus strategine svarba Europai; atsižvelgia į tarptautinę įmonių veiklos sritį ir pasisako už kokybišką žemės ūkio produkciją visuose regionuose; pritaria Europos Komisijai dėl bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) svarbos;

2.

sutinka, kad norint sukurti sistemą, kuri Europos gyventojams užtikrintų tam tikrą apsirūpinimo maistu lygį, gali prireikti krizių valdymo; pripažįsta, kad rinka ne visada gali suderinti ūkininkų pajamas su bendra visuotine paklausa, o tai rodo, jog būtina bendra žemės ūkio politika;

3.

kalbant apie rekomendacijas, kurios jau įtrauktos į teisės aktų pasiūlymus, pabrėžia, kad tebegalioja daugelis rekomendacijų, pateiktų Komiteto perspektyvinėje nuomonėje dėl Bendrosios žemės ūkio politikos padėties įvertinimo (CdR 197/2007); be pateiktų teisės aktų pasiūlymų dar būtina labiau supaprastinti teisės aktus, kad būtų galima iš tiesų sumažinti biurokratinę naštą BŽŪP įgyvendinančioms atsakingoms regionų institucijoms ir ūkininkams. Ypač būtini toliau paprastinti kompleksinio paramos susiejimo srityje. Šiame kontekste padidinus III priede išvardytas sąlygas neturėtų būti sukurta didesnė našta. Be to, įgyvendinant III priede išvardytas pavienes atitinkamų standartų priemones reikia atsižvelgti į regionų ir gamtos sąlygas, kurios kartais būna labai skirtingos. Taip pat būtina laikytis jau galiojančių taisyklių;

4.

pasisako — priešingai nei savo parengtoje perspektyvinėje nuomonėje — už privalomo žemės atidėjimo panaikinimo su neprivalomomis aplinkosaugos priemonėmis tam tikriems II ramsčio žemės plotams paremti;

5.

rekomenduoja dar kartą apsvarstyti pasiūlymus dėl kvotų didinimo rengiantis panaikinti pieno kvotų režimą atsižvelgiant į dabartinę padėtį pieno rinkoje. Reikėtų pasirinkti tinkamas priemones ir, jei būtina, skirti finansinių išteklių, padėsiančių išvengti iš dalies itin sunkios padėties, kuri gali susidaryti nelabai konkurencinguose ir nepalankiose gamtinėse sąlygose esančiuose regionuose;

6.

mano, kad BŽŪP padėties įvertinimas neturėtų būti vien tik 2003 m. reformos tęsinys; būtina iš esmės prisitaikyti prie naujos tarptautinės padėties maisto srityje. RK ragina būti atidiems, kad vykdant padėties įvertinimą nebūtų nesugrąžinamai panaikintos esamos rinkos priemonės (išskyrus privalomo žemės atidėjimo priemonę). Atsižvelgiant į dabartinį maisto produktų rinkų nestabilumą pasaulio lygiu, šias priemones, prireikus, turėtų būti galima vėl taikyti, net jei šiuo metu jos nenaudojamos;

7.

sutinka, kad naujieji iššūkiai yra svarbūs ir kad visose valstybėse narėse reikia veiksmingų paskatų, kad su naujaisiais iššūkiais susijusi veikla būtų sėkminga;

8.

baiminasi, kad dėl moduliavimo, tokia forma, kokia jį siūlo Komisija, priklausomai nuo regiono gali pastebimai sumažėti bendrosios ūkininkų pajamos;

9.

mano, kad Komisija turėtų teikti pakankamą svarbą BŽŪP finansinės sistemos suderinimo iki 2013 m. patikimumui;

10.

siūlo, kad dalį nepanaudotų išteklių būtų galima investuoti į kitas priemones, ne vien į tas, kurios buvo sukurtos naujiesiems iššūkiams priimti, bet, pavyzdžiui, investuoti į naujas I ramsčio paramos priemones, skirtas Bendrijos avininkystės ir ožkininkystės sektoriui, kuris yra labai svarbus socialiniu, ekonominiu bei aplinkos požiūriu ir kuriame šiuo metu kyla grėsmė, kad bus drastiškai sumažintas gyvulių skaičius visoje Europoje, ir į su ūkininkavimu susijusias II ramsčio priemones, įvairias II ramsčio priemones, skirtas padėti ūkininkams prisitaikyti prie naujos I ramsčio padėties, arba į kitas naujas II ramsčio priemones įvairių daugiafunkcinio žemės ūkio priemonių, skirtų visuomenei, sąnaudoms padengti;

11.

mano, kad tikslų ir priemonių pusiausvyra gali būti kitokia tuose regionuose, kuriuose iki šiol jau buvo įgyvendinta daug priemonių naujiems iššūkiams įveikti arba kurie naudojo savo išteklius, didelę jų dalį skirdami naujiesiems iššūkiams;

12.

jei įgyvendinant Europos žemės ūkio politiką būtina atsižvelgti į esminius Europos politikos aspektus, moduliavimo taikymas visų pirma turėtų būti grindžiamas gamybos sąlygomis, o ne bendra konkurencijos kriterijų analize;

13.

mano, kad sprendimus dėl moduliavimo geriausia priimti decentralizuotai atitinkamu lygiu, labiau atsižvelgiant į vietos ir regionų poreikių įvairovę. Valstybėms narėms ir regionams reikėtų suteikti įgaliojimus skirstyti lėšas II ramsčio priemonėms pagal tikrus poreikius;

14.

šioje nuomonėje dėl teisės aktų pasiūlymų išreiškia susirūpinimą dėl nepakankamų finansinių išteklių (apskritai kaimo plėtrai ir naujiesiems iššūkiams konkrečiai) ir aiškiai nurodo, kad toliau investuojant į naujuosius iššūkius artimiausiu metu dėmesys turėtų būti kreipiamas ne tik į I ramsčio lėšas, todėl ragina šį susirūpinimą susieti su kitomis ES politikos sritimis, visų pirma su sanglaudos politika;

15.

šioje nuomonėje dėmesį sutelkia į pasiūlymus dėl Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl kaimo plėtros, siekdamas optimalių rezultatų prisiimant naujuosius iššūkius;

16.

išreiškia poziciją dėl būsimos BŽŪP pasaulinėje perspektyvoje, įskaitant su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) susijusius klausimus, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės ir ES kokybės bei sunaudojamos energijos ženklinimo;

17.

šioje nuomonėje prašo Komisijos pakviesti RK prisidėti prie tolesnių diskusijų ir politikos formavimo ir praneša apie naujas RK iniciatyvas, pavyzdžiui, ketinimą suorganizuoti suinteresuotų subjektų konferenciją ir parengti orientacinį dokumentą, skirtą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Europoje, pabrėžiant sprendimų priėmimo regionų lygiu ir tolesnio darbo kuriant geresnes aplinkos sąlygas žemės ūkyje svarbą;

18.

pabrėžia Europos vietinės žemės ūkio produktų pramonės svarbą ir lemiamą maisto saugos ir apsirūpinimo maistu reikšmę, juo labiau, kad ES šiuo metu yra didžiausia žemės ūkio produktų importuotoja pasaulyje;

19.

norint nuo 2015 m. sklandžiai atsisakyti pieno kvotų, būtinas „švelnus nusileidimas“, taigi Komitetas pritartų, kad bent jau didesnių gamybos pajėgumų turintiems regionams ir valstybėms metinės pieno kvotos būtų didinamos ne mažiau kaip 2 proc. Dėl šiuo metu smarkiai svyruojančios gamybos apimties ir kainų iki dabartinės kvotų sistemos galiojimo pabaigos reikėtų toliau naudoti rinkos valdymo mechanizmus;

20.

mano, kad bendra žemės ūkio politika yra svarbi šiandien, o artimiausioje ateityje gali išlikti tokia pat svarbi, nes ir toliau bus svarstomas BŽŪP veiksmingumas atsižvelgiant į vis didėjančios pasaulinės maisto produktų, pašarų, degalų ir skaidulinių medžiagų paklausos perspektyvą;

21.

išreiškia nuomonę, kad Europos žemės ūkis, pasauliui tampant vis labiau globalizuotam, negali išsiversti be galingos bendros Europos politikos su veikiančiais rinkos reguliavimo mechanizmais, kuri, atsižvelgiant į Europos regionų geografinę, socialinę ir ekonominę įvairovę, daugiausiai dėmesio skirtų strateginiams tikslams ir vartotojų poreikiams, atvertų galimybes regionų sėkmei ir dalyvavimui, visų pirma prisiimant naujuosius iššūkius, būtų tvari ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu ir prisidėtų prie kaimo vietovių klestėjimo;

22.

pritaria Europos Komisijos nuostatai, kad klimato kaita, bioenergija, vandentvarka ir biologinė įvairovė yra svarbūs ateities iššūkiai, taip pat tenkantys ir žemės ūkiui. Esant šioms aplinkybėms, reikia išanalizuoti, kaip BŽŪP galėtų teigiama prasme prisidėti prie būtino prisitaikymo; ragina šiuo atveju tinkamai atsižvelgti į ankstesnius valstybių narių ir regionų veiksmus;

23.

išreiškia susirūpinimą dėl Komisijos pasiūlymų toliau naikinti Bendrijos intervencines priemones dabartinėmis rinkų nestabilumo sąlygomis; mano, kad svarbu išlaikyti esamas rinkos intervencines priemones, finansuojamas Bendrijos lėšomis;

24.

toliau sieks užtikrinti, kad būtinas BŽŪP persvarstymas nesibaigtų šios politikos renacionalizavimu, kitaip tariant, nors šios politikos įgyvendinimas ir bendrasis finansavimas gali būti patikėtas regionams ir valstybėms narėms, pati BŽŪP, įskaitant strateginius ir biudžeto klausimus, turi būti apibrėžta Bendrijos lygiu; pritaria nuostatai, kad ES 2007–2013 m. finansinėje programoje numatytos viršutinės BŽŪP finansavimo ribos išliktų nepakeistos iki finansavimo laikotarpio pabaigos;

25.

atsižvelgdamas į esamą ekonominę padėtį ir rimtos krizės poveikį Europos valstybėms, kuri turi ypač neigiamų padarinių kaimo bendruomenei, rekomenduoja Europos Komisijai vengti imtis bet kokių priemonių, kurios galėtų padidinti nedarbą ir paskatinti nutraukti ūkinę veiklą;

26.

RK mano, kad visa tiesioginė pagalba turi būti susieta su žemės ūkio veiklos išsaugojimu, nors gali būti atsieta nuo konkrečios gamybos; šiuo požiūriu padėties įvertinimas neturėtų paskatinti didesnio tiesioginės pagalbos atsiejimo;

27.

RK laikosi nuomonės, kad tiek istorinis, tiek regionų modelis turėtų vystytis laipsniškai, vienodos pagalbos darbo vienetui Bendrijos lygiu link; ši pagalba turėtų būti derinama atsižvelgiant į visuomenei suteiktas prekes ir paslaugas daugiafunkcinio žemės ūkio sąlygomis;

28.

pažymi, kad Komisijos pasiūlymas nustatyti ribą, žemiau kurios pagalba nebus skiriama, socialiniu požiūriu gali tapti regresyvia priemone; atsižvelgiant į regionų įvairovę, tai gali turėti nemenkų socialinių padarinių daugeliui regionų; todėl mano, kad kiekvienos valstybės narės viduje reikėtų nustatyti konkrečias supaprastinimo priemones;

29.

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą iki 2011 m. birželio 30 d. pateikti pranešimą dėl laipsniško pieno kvotų sistemos panaikinimo sąlygų, RK mano, kad bet koks sprendimas dėl kvotų sistemos ateities turi būti atidėtas iki minėtos datos;

30.

atkreipia dėmesį į tai, kad pati Komisija pripažįsta, jog panaikinus kvotų sistemą arba tiesiog ėmus minėtas kvotas laipsniškai didinti, tikriausiai sumažėtų kainos;

31.

siūlo, kol vyks būklės įvertinimas ir taip pat nustojus galioti kvotų sistemai, palikti tinkamus rinkos valdymo mechanizmus, kuriuos pasitelkus būtų galima taikant apsaugos priemonę valdyti pernelyg didelius apimties ir kainų svyravimus;

32.

rekomenduoja, tol, kol atrodys naudinga, o taip pat po 2015 m., visiškai neatsisakyti pieno ir pieno produktų rinkos priemonių;

33.

ragina EK sukurti Bendrijos masto specialų biudžeto fondą, kurį, prireikus, papildytų nacionaliniai ištekliai, kad būtų užtikrintas ūkių, kurie yra mažiau konkurencinguose arba dėl gamtinių sąlygų blogesnėje padėtyje esančiuose regionuose arba dirba tokiomis aplinkybėmis, gyvybingumas;

34.

siūlo valstybėms narėms leisti įvairiais būdais remti tuos ūkius, pavyzdžiui, iš naujo nustatyti mažiau palankias ūkininkauti vietoves, pasiūlant II ramsčio priemones ir (arba) pritaikant 68 straipsnį, taigi pasirūpinant būtiniausia apsauga;

35.

ragina būti atsargiems ir užtikrinti, kad padėties vertinimo metu nebūtų panaikinti pieno ir pieno produktų rinkos mechanizmai; mano, jog būtina išlaikyti dabartinius rinkos mechanizmus;

36.

mano, kad žemės ūkio poveikis aplinkai yra didelis iššūkis ir kad vienas ES prioritetinių tikslų turėtų būti aplinką labiau tausojantis žemės ūkis. Todėl svarbu tęsti diskusijas apie aplinkos sąlygas žemės ūkyje.

37.

išreiškia susirūpinimą dėl bandymų prisidengus kaimo plėtra spręsti kitus klausimus, kurių skaičius nuolat auga; Komitetui kyla abejonių, ar kaimo plėtros programos tikrai yra geriausias kai kurių šių problemų sprendimas;

38.

iš tikrųjų pastebi vis didėjantį atotrūkį tarp antrajam ramsčiui skiriamų lėšų ir reikalingų pasiekti tikslų poveikio, ar būtų kalbama apie naujuosius, ar dabartinius iššūkius, susijusius su kaimo vietovių ekonomine, socialine ir aplinkos kokybe;

39.

mano, kad BŽŪP visų pirma yra skirta žemės ūkiui ir ji negali tapti tik teritorinės sanglaudos politikos dalimi. Kai vykdant BŽŪP tinkamai atsižvelgiama į regionų ypatumus ir skirtingas gamybos sistemas, taip prisidedama prie teritorinės sanglaudos, todėl atlikus padėties įvertinimą visi pasiūlymai dėl reformų turi būti teikiami pakankamai atsižvelgus į įvairius regionų ypatumus ir Europos Sąjungoje veikiančias gamybos sistemas;

40.

RK palankiai vertina Reglamento (EB) 1782/2003 69 straipsnio didesnį lankstumą, bet vis dėlto mano, kad to nepakanka siekiant įveikti Komisijos pasiūlytų rinkos priemonių panaikinimo pasekmes, ypač pieno kvotų panaikinimo pasekmes;

41.

išreiškia nuomonę, kad norint plėsti kaimo vietoves siekiant spartesnio naujovių diegimo, tvaresnių ir kokybiškesnių paslaugų visiems gyventojams ir ekonominiams subjektams, nepakanka vien tik vystyti žemės ūkį;

42.

pritaria vis uolesniam raginimui investuoti į žemės ūkio mokslinius tyrimus ir pritaikyti šių tyrimų rezultatus; palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą siekti sąveikos su Septintąja bendrąja mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa;

43.

ragina Europos Komisiją užtikrinti, kad valstybės pagalbos politika neslopintų poreikio skatinti maisto įmonių atnaujinimą ir modernizavimą, susijusį su būtinybe prisiimti naujus iššūkius norint išlikti konkurencingiems;

44.

primygtinai siūlo skatinti kaimo plėtros politikos ir kitų ES politikos sričių, ypač sanglaudos politikos, sinergiją ir mielai pasinaudotų galimybe prisidėti prie būsimų konsultacijų ir diskusijų šiai sąveikai išnagrinėti.

45.

atkreipia dėmesį į tai, kad visų BŽŪP priemonių įgyvendinimas turi poveikį vietos lygiu; pabrėžia, kad regionų lygmuo turi geriausias galimybes pasiekti geriausių rezultatų įgyvendinant bendrą politiką; vis dėlto negali būti konkurencijos pažeidimų tarp valstybių narių ir regionų;

46.

nori pareikšti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos daugumoje ES valstybių narių įgijo daug žinių ir patirties kaimo plėtros srityje, pavyzdžiui, PRODER ir LEADER programų įgyvendinimas per pastarąjį dešimtmetį, ir teigiamai vertintų kvietimą prisiimti daugiau įsipareigojimų, susijusių su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimu ir jos įgyvendinimu;

47.

pažymi, kad regioninė valdžia yra tinkamas lygmuo įvesti priemonėms, kuriomis siekiama sumažinti BŽŪP administravimo sąnaudas; mano, kad numačius galimybę nuo privalomo moduliavimo atleisti ūkininkus, kurių gaunamos pagalbos apimtys nesiekia nustatytos viršutinės ribos, tam tikrų teritorijų atveju reikšmingai sumažėtų pirmiau minėtos sąnaudos;

48.

pabrėžia, kad perėjus nuo istorinio prie regioninio išmokų modelio (kaip skatino Komisija) reikės taikyti geografiniu požiūriu tiksliau apibrėžtus kriterijus ir spręsti šiuos vietos lygmens ir regionų kompetencijai priklausančius klausimus: vandentvarka, energijos tiekimas ir teritorijų planavimas;

49.

pabrėžia būtinybę remti kaimo plėtros politikos įgyvendinimą teikiant didesnę techninę ir pedagoginę pagalbą.

50.

pabrėžia būtinybę, kad vietos ir regionų valdžios institucijos teiktų vis daugiau išsamesnės informacijos gamintojams ir vartotojams žemės ūkio klausimais, kad padidėtų įvairių socialinių grupių informatuomas ir atsakomybės jausmas už žemės ūkio svarbą mūsų kasdieniniame gyvenime ir kad būtų atkreiptas dėmesys į žemės ūkio vaidmenį anksčiau, dabar ir ateityje, atsižvelgiant į ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę raidą;

51.

siūlo nustatyti ir įvesti papildomą įmonių, kurioms taikoma moduliavimo viršutinė riba, klasifikavimą, pagal kurį būtų galima atskirti dideles centralizuotai valdomas įmones nuo vietos lygiu, tačiau kooperatyvo principu valdomų bendrovių, o valstybės narės galėtų taikyti pagalbines priemones, taip tokiems kooperatyvams užtikrinant „minkštą nusileidimą“.

52.

pažymi, kad dėl staigaus pasaulio gyventojų skaičiaus augimo ir gerovės bei perkamosios galios padidėjimo artimoje ateityje galimas didelis kiekybinis žemės ūkio prekių ir maisto produktų paklausos augimas, kuris turėtų tęstis artimiausiais metais;

53.

pastebi, kad išaugus gyventojų skaičiui ir perkamajai galiai, smarkiai padidės aukštos kokybės maisto produktų, perdirbtų maisto produktų, mėsos ir pieno produktų paklausa ir, atitinkamai, vis labiau bus jaučiamas maistinių kultūrų, įskaitant grūdus, skaidulines medžiagas, kitus pašarus ir žemės ūkio žaliavas, stygius;

54.

nerimauja, kad siūlomo 1 proc. dydžio metinio pieno kvotų didinimo nuo 2009 iki 2013 m. gali nepakakti, ir siūlo jau dabar šis siūlomas dydis turi būti padidintas iki 2 proc. per metus. Tačiau Komitetas taip pat mano, kad Komisija turėtų apsaugoti ūkininkus pažeidžiamose vietovėse, jeigu jiems kiltų pavojus nukentėti dėl didėjančių pieno kvotų;

55.

mano, kad ES teisės aktai turi sudaryti sąlygas nuodugnesniam įvairių profesijų tarpusavio santykių persvarstymui, kad be kitų aspektų atsirastų galimybė regionų arba nacionaliniu lygiu taikyti priemones siekiant reguliuoti kiekvienos maisto grandinės grandies pelno maržą ir tai nebūtų laikoma konkurencijos taisyklių pažeidimu;

56.

mano, kad BŽŪP toliau turėtų būti siekiama aprūpinti ES piliečius kokybiškais maisto produktais, pakankamais kiekiais, suteikiant sveikatos garantijas, už priimtiną kainą, kurti perspektyvius ūkius, saugoti mūsų kaimo paveldą ir puoselėti kaimo aplinką. Ši politika keitėsi, kad gebėtų priimti iššūkius ir tenkinti besikeičiančius poreikius. BŽŪP kartu sudarė sąlygas sąžiningai konkurencijai, suteikiančiai galimybę Europos žemės ūkiui tvirtai laikytis pasaulio rinkoje;

57.

siekiant sukurti visiems vienodas veiklos sąlygas, ragina taikyti vienodus fitosanitarijos, veterinarijos ir aplinkos standartus ES vartojimui skirtiems maisto produktams, pagamintiems ES ar trečiosiose šalyse, ir ragina pasienio kontrolės tarnyboms, Maisto ir veterinarijos tarnybai ir Europos maisto saugos tarnybai skirti būtinus išteklius;

58.

pažymi, kad maisto produktų gamyba lieka svarbiausia žemės ūkio kryptis ir užduotis, o energinių augalų auginimas dar papildomai prisideda siekiant Bendrijos energetikos ir klimato politikos tikslų, tai svarbus žemės ūkio ir kaimo vietovių pridėtinės vertės kūrimo potencialas ir siūlo atsižvelgiant į naujus iššūkius šį klausimą svarstyti dar kartą;

59.

mano, kad Europai tenka socialinė atsakomybė dėti visas pastangas, kad naudingumo žmonėms, ekologiškumo ir pelningumo (angl.: People, Planet and Profit) principas taptų dabartinių ir būsimų PPO derybų rezultatais;

60.

siūlo Komisijai prieš pasirašant PPO susitarimą dėl žemės ūkio sudaryti susitarimą dėl intelektinės nuosavybės, į kurį būtų įtrauktos ir geografinės nuorodos (pripažinti regioniniai produktai);

61.

siūlo Komisijai, remiantis šiuo metu siūlomais kriterijais, sukurti Europos maisto produktų prekinį ženklą.

62.

pabrėžia, kad naujų BŽŪP iškylančių problemų negalima spręsti vien tik BŽŪP priemonėmis; norint jas įveikti, reikia pasitelkti visų sričių Bendrijos politiką;

63.

mano, kad kovojant su klimato kaita reikėtų skatinti kompleksiškas maisto strategijas ir taip sutrumpinant maisto produkto kelionę iki vartotojo (sumažinant vadinamųjų „maisto mylių“ skaičių), sprendžiant atliekų ir energijos valdymo klausimus, sukuriant kilmės, kokybės ir tvarumo kriterijais paremtą ženklinimo sistemą, nurodant, kiek energijos buvo sunaudota, kol produktas pasiekė vartotoją;

64.

mano, kad norint sumažinti anglies pėdsaką, regionus reikėtų skatinti vystyti ir reklamuoti vietoje pagamintą maistą ir su maistu susijusius produktus;

65.

žino, jog EB sutarties 28 ir 29 straipsniai draudžia valstybėms narėms tarpusavyje taikyti kiekybinius prekių importo, eksporto arba tranzito apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones, tačiau, žinodamas, kad Teisingumo Teismas pritaria bendriems visuomenės interesams naudingiems veiksmams, pavyzdžiui, kovai su klimato kaita, mano, kad nuomonės 60 ir 61 punktuose siūlomi veiksmai galėtų būti leidžiami. Todėl Komitetas ragina toliau svarstyti šias priemones;

66.

norėtų pridurti, kad noras pasiekti regionų nepriklausomybę tam tikrų produktų požiūriu neprieštarautų importui iš kitų šalių;

67.

todėl ragina toliau taikyti eksporto subsidijas tik tokiu atveju, jeigu jos būtinos naštai nuo vidaus rinkų nuimti ir netrukdo besivystančių šalių rinkų augimui;

68.

pabrėžia Europos vietos žemės ūkio produktų pramonės svarbą ir lemiamą maisto saugos ir apsirūpinimo saugumo bei mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos pajėgumų vystyti tvarias technologijas reikšmę, juo labiau, kad ES šiuo metu yra didžiausia žemės ūkio produktų importuotoja pasaulyje;

69.

mano, kad Europos žemės ūkis galėtų pirmiausia susieti Lisabonos (žinios, moksliniai tyrimai ir inovacijos) ir Geteborgo (tvarumas) tikslus ir parodyti pavyzdį visam pasauliui.

70.

mano, kad pritaikius BŽŪP antrojo ramsčio priemones realiai situacijai, kaimo plėtros politika turėtų būti orientuota į visą kaimo vietovių ekonominę veiklą bei naujas ūkininkavimo sąlygas, visapusiškesnę ir visas ES kaimo vietoves apimančią kaimo plėtrą, labiausiai pažeidžiamas teritorijas, pavyzdžiui, teritorijas, kuriose yra nepalankios gamtinės sąlygos (retai apgyvendintas vietoves, kurių vystymuisi kliudo geografinė padėtis, aukštumas, salas ir atokiuosius rajonus), dinamiškiausias teritorijas, pavyzdžiui, priemiesčio zonas, kurios maitina daugelį ES piliečių ir yra pasiruošusios prisiimti žinių gilinimo iššūkius. Tokia kaimo plėtros politika reikėtų siekti integruoti visas minėtas teritorijas į didžiąsias ES geografines grupes;

71.

pažymi, kad naujausiais duomenimis dauguma pasaulio gyventojų gyvena urbanizuotose miesto teritorijai priklausančiose zonose, ir tie gyventojai priklausomi nuo to, ar veiksmingai maisto ir gėlo vandens atsargų požiūriu tvarkoma kaimo žemė; taip pat pažymi, kad urbanizuotoms vietovėms labai reikalingi gamtos draustiniai ir patrauklus bei pasiekiamas kraštovaizdis; todėl, siekiant jo ilgalaikio išsaugojimo, būtina užtikrinti pakankamą paramą ūkininkų, tvarkančių minėtas teritorijas, pajamoms, kad jie išliktų konkurencingi ir išsaugotų savo ūkių gyvybingumą nepaisant Bendrijos teisės aktuose nustatytų itin griežtų reikalavimų;

72.

pabrėžia, kad daugiafunkcinis ES žemės ūkio modelis turi padėti spręsti klimato kaitos problemą, įkūnyti tvarumo, konkurencingumo, įvairovės, maistinės nepriklausomybės, atsakomybės prieš visuomenę ir vartotojus sąvokas bei atitikti visuomenės gerovės, kuri neatsiejama nuo geros ūkininkavimo praktikos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės, reikalavimus; šių žemės ūkio uždavinių įgyvendinimas atitinka visuomenės interesus ir tai yra remtina finansinė vertė, jei papildomos išlaidos neišlyginamos teisingomis kainomis laisvoje rinkoje; esant šioms sąlygoms, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas ūkininkų dalyvavimui ekonominėje ir socialinėje raidoje;

73.

RK prašo išbraukti 13 straipsnio antrą dalį, nurodančią, kad, kalbant apie dalyvavimo ūkių konsultavimo sistemoje sąlygas, „valstybės narės pirmenybę skiria tiems ūkininkams, kurie gauna daugiau kaip 15 000 EUR tiesioginių išmokų per metus“;

74.

pažymi, kad dėl klimato kaitos būtina imtis naujų vandentvarkos priemonių, pavyzdžiui, vandens saugojimo, vandens lygio kontrolės, potvynių ir vandens trūkumo prevencijos ir gėlo vandens išteklių tvarkymo priemonių;

75.

mano, kad Europa turi skatinti ir remti tikrai atsinaujinančios energijos naudojimą ir gamybą žemės ūkyje neapsiribodama (antrosios kartos) energiniais pasėliais ir biodegalais, bet pagalvodama apie saulės, vėjo energiją, hidroenergiją, geoterminę šilumą ir kogeneraciją;

76.

mano, kad norėdama atremti naujuosius iššūkius, Europa privalo siekti sukurti uždaro ciklo ekonomiką ir skatinti bei remti inovacijas žemės ūkyje apskritai: imtis ne vien tik mokymo įstaigų, bet skatinti ir sistemos, tinklo ir grandinės naujoves bei modernizuoti visas bendroves, dalyvaujančias maisto gamybos, perdirbimo, atliekų tvarkymo, transporto ir platinimo grandinėje;

77.

mano, kad profesionaliai žemę tvarkyti reikia taip, kad būtų išsaugota gera derlingos žemės ūkio paskirties žemės būklė taip užtikrinant tvarų jos naudojimą gaminant vidaus ir išorės rinkai skirtą maistą;

78.

mano, kad kai kurios žemės ūkio teritorijos yra nepaprastai svarbios siekiant išsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę ir gamtos vertybes. Šie visuomenės interesai yra finansiškai vertingi, todėl jiems gali būti skiriama Bendrijos pagalba;

79.

mano, kad konkrečios žemės ūkio teritorijos yra nepaprastai svarbios laisvalaikio pramogoms. Šie visuomenės interesai yra finansiškai vertingi, todėl jiems gali būti skiriama Bendrijos pagalba;

80.

mano, kad konkrečios žemės ūkio teritorijos yra nepaprastai svarbios vandentvarkai. Šis visuomenės interesas yra finansiškai vertingas, todėl jam gali būti skiriama pagalba;

81.

nors BŽŪP nuo jos sukūrimo sėkmingai prisitaikė prie įvairių iššūkių, Komitetas mano, kad Komisija ir jos tarnybos turi stengtis geriau informuoti piliečius ir jiems aiškinti BŽŪP paskirtį, pasiekimus ir prioritetus. Ateityje tai turėtų tapti Komisijos komunikacijos prioritetu;