52007DC0013

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 19.1.2007

KOM(2007) 13 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

2007 m. socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties bendros ataskaitos pasiūlymas

SVARBIAUSIA INFORMACIJA

Valstybės narės pirmą kartą pateikė integruotas nacionalines socialinės aprėpties, pensijų, sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros strategijų ataskaitas[1].Taip buvo padaryta dėl demografinio senėjimo ir paspartėjusios globalizacijos. Visos valstybės narės nuolat susiduria su atskirties ir nelygybės problemomis ir joms būtina modernizuoti socialinės apsaugos sistemas. Valstybių narių situacijos skiriasi, tačiau jų ataskaitų analizė leidžia daryti šias pagrindines išvadas:

- Valstybės narės atsiliepė į 2006 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos raginimą sumažinti vaikų skurdo lygį prisiimdamos aiškius įsipareigojimus padėti žmonėms išbristi iš skurdo. Tai leis užtikrinti didesnę ir tvaresnę socialinę sanglaudą. Būtina užtikrinti, kad visi turėtų galimybę įgyti kokybišką išsilavinimą ir gauti kokybišką mokymą, ypač būtina daug dėmesio skirti ikimokykliniam lavinimui ir spręsti anksti paliekančiųjų mokyklą klausimą. Ypatingą dėmesį reikia skirti imigrantų ir tautinių mažumų padėčiai.

- Aktyvi integracija yra veiksminga labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų socialinės integracijos ir jų integravimo į darbo rinką priemonė. Pagrindinis šios politikos elementas – griežtesnių sąlygų taikymas norint gauti socialines išmokas, tačiau negalintys dirbti asmenys dėl to neturėtų patirti dar didesnės socialinės atskirties. Nors dauguma valstybių narių pasisako už darnų požiūrį, pagal kurį asmeninės išmokos, kuriomis skatinama dalyvauti darbo rinkoje, derinamos su prieinamomis aukštos kokybės socialinėmis paslaugomis, daugiau dėmesio reikia skirti siekiant užtikrinti tinkamą minimalių pajamų lygį.

- Pirmuose europiniuose valstybių narių sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros planuose nustatomi tokie prioritetai: būtinybė užtikrinti vienodas galimybes visiems, sumažinti nelygybę sveikatos srityje, užtikrinti saugią ir aukštos kokybės priežiūrą bei pasirūpinti sveikatai ir savarankiškam gyvenimui skirtų naujų technologijų įdiegimu. Racionalesnis išteklių panaudojimas yra pagrindinis veiksnys, užtikrinantis sveikatos priežiūros sistemų stabilumą ir aukštą kokybę. Tačiau kai kurioms šalims gali prireikti padidinti finansinius ir žmogiškuosius išteklius siekiant užtikrinti, kad sveikatos priežiūros sistemos apimtų visus gyventojus. Geresnis koordinavimas, sveiko gyvenimo būdo skatinimas ir prevencija galėtų būti visiems naudingomis strategijomis, leidžiančiomis pasiekti aukštesnį sveikatos lygį ir lėtesnį išlaidų didėjimą.

- Daugelyje valstybių narių būtina labiau išplėtoti ilgalaikę priežiūrą ir jai suteikti pakankamą finansavimą. Geresnis sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas teikiančių tarnybų veiklos koordinavimas, parama artimuosius prižiūrintiems asmenims ir naujų technologijų taikymas gali padėti žmonėms likti namuose kaip galima ilgiau.

- Daugelyje šalių pensijų sistemos pritaikomos prie pailgėjusios gyvenimo trukmės ir siekiama užtikrinti skaidrų ryšį tarp įmokų ir išmokų. Vyresnio amžiaus asmenims dažniau kyla pavojus patekti į skurdą. Reformomis siekiama tinkamų ir tvarių pensijų sistemų. Senėjimas reiškia, kad pensijų tinkamumas priklauso nuo didesnio dirbančių asmenų skaičiaus ir nuo to, kad jie dirba ilgiau. Todėl labai svarbu, kad ypač vyresnio amžiaus darbuotojai turėtų galimybę dirbti ilgiau. Reikia nuodugniau ištirti reformų poveikį pensijų tinkamumui.

- Nepaisant dabartinių reformų, dėl senėjimo išlaidos pensijoms, sveikatos priežiūrai ir ilgalaikei priežiūrai iki 2050 m. padidės keturiomis procentinėmis BVP dalimis. Ilgalaikiam valstybės finansų tvarumui vis dar gresia pavojus. Naujausia Komisijos ataskaita[2] rodo, kad šešioms valstybėms narėms gresia didelė rizika, dešimčiai – vidutinė rizika, o devynioms – maža rizika. Šios problemos sprendimas yra pagrindinis politikos uždavinys ir jam reikalinga trijų pakopų strategija siekiant sumažinti valstybės skolą, padidinti užimtumą ir reformuoti socialinės apsaugos sistemas. Tvarumo ataskaitoje taip pat atsižvelgiama į riziką dėl netinkamų pensijų, nes gali atsirasti nenumatytas spaudimas specialiai didinti pensijas arba gali būti labiau reikalaujama kitų išmokų. Todėl pensijų tinkamumo, tvarumo ir modernizavimo klausimus reikia svarstyti bendrai.

- Valstybės narės daugiau dėmesio skiria socialinės, ekonominės ir užimtumo politikos ryšiams nacionaliniu lygmeniu, visų pirma vykdydamos pensijų reformas siekdamos sumažinti galimybes pasinaudoti ankstyvo išėjimo į pensiją programomis, taikydamos daugiau skatinamųjų priemonių ir suteikdamos daugiau galimybių dirbti ilgiau – tokiu būdu didėja vyresnio amžiaus asmenų užimtumo lygis. Bendradarbiavimas įgyvendinant nacionalines reformų programas dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo[3] bei socialinės apsaugos ir socialinės integracijos strategijos leis pasiekti rezultatų.

- Stiprinamas ES ir nacionalinės socialinės politikos valdymas. Suinteresuotosios šalys, įskaitant asmenis, kuriems daroma tiesioginė įtaka, vis labiau dalyvauja rengiant socialines reformas, tačiau jų dalyvavimo kokybė gali būti geresnė. Suinteresuotųjų šalių vaidmuo turėtų apimti ir įgyvendinimo bei tolesnių veiksmų etapus. Reikėtų padidinti nacionaliniu ir ES lygiu bei regionų ir vietos lygmeniu (kur dažniausiai vyksta įgyvendinimas) vykdomos politikos sąveiką. Visose Europos bendradarbiavimo srityse galima daug ko pasimokyti vieniems iš kitų.

1. ĮŽANGA

2006 m. pradėtas taikyti integruotas atviro koordinavimo metodas[4] leidžia ES geriau remti valstybių narių pastangas siekti didesnės socialinės sanglaudos Europoje. Tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų, todėl ES socialinių vertybių puoselėjimas tampa labiau pastebimas Europos piliečiams. Atviro koordinavimo metodas padeda sustiprinti tarpusavio mokymąsi ir išplėsti suinteresuotųjų šalių dalyvavimą nacionaliniu ir Europos lygmeniu. Šis metodas leido pagerinti supratimą apie daugialypę atskirties ir skurdo prigimtį, nustatyti bendrą požiūrį socialinės apsaugos reformų atžvilgiu, paremtą prieinamumo, tinkamumo, kokybiškumo, modernizavimo ir tvarumo principais. Pirmą kartą sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros klausimas sprendžiamas parodant, kad šios sritys tinkamos jose vykdyti politikos nuostatų mainus. Nacionalinės ataskaitos parodo, kad bendrai svarstant visus tikslus padidėja politikos efektyvumas ir valstybės išlaidų kokybė. Pagal atviro koordinavimo metodą taikomi nauji darbo metodai jau pradeda duoti vaisių, tačiau reikalingos tolesnės pastangos ES ir nacionaliniu lygmeniu siekiant panaudoti visas šio metodo galimybes.

2. SVARBIAUSI SOCIALINĖS APSAUGOS IR SOCIALINĖS APRĖPTIES POLITIKOS KLAUSIMAI

Didesnė socialinė sanglauda

Naujausi įvykiai suteikia vilties: iš esmės visose valstybėse narėse buvo vykdomos ar tebevykdomos reformos siekiant didesnio fiskalinio ir socialinio sistemų tvarumo bei siekiant, kad jos labiau atitiktų kintančius žmonių poreikius. Yra ryški tendencija taikyti aktyvią integraciją pripažįstant, kad reikia remti žmonių teisę aktyviai dalyvauti visuomenėje. Pensijų reformos srityje norima siekti pažangos tiek tinkamumo, tiek tvarumo atžvilgiu. Pagrindinis sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros strategijų tikslas – galimybių ir tvarumo didinimas bei kokybės gerinimas.

Kaip rodo atviro koordinavimo metodo tikslai, sprendžiant šiuos klausimus svarbiausia – siekti vyrų ir moterų lygybės. Apskritai valstybės narės veiksmingiau įtraukia lyčių klausimus, o duomenys yra dažniau išskaidomi pagal lytį. Kai kurios valstybės narės pirmosios pradėjo sistemingai integruoti lyčių aspektą. Tačiau dar reikia daug nuveikti siekiant užtikrinti, kad politikos priemonės būtų parengtos labiau atsižvelgiant į lyčių aspektą visose trijose bendradarbiavimo srityse.

Sąveika su darbo vietų kūrimu ir ekonomikos augimu

Valstybės narės vis labiau pripažįsta, kad ekonominės ir darbo rinkos reformos turėtų padidinti socialinę sanglaudą, o socialine politika reikia remti ekonomikos augimą ir užimtumo didėjimą. Aktyvios integracijos politika gali padidinti darbo jėgos pasiūlą ir pagerinti visuomenės sanglaudą. Dėl didėjančios vaikų gerovės daugiau žmonių galės panaudoti visas savo galimybes bei tinkamai prisidėti prie visuomenės ir ekonomikos. Vykdomos pensijų ir sveikatos priežiūros reformos turi akivaizdų poveikį valstybės finansų tvarumui ir darbo rinkos veikimui. Veiksmais sveikatos priežiūros srityje gerinama gyvenimo kokybė ir produktyvumas bei padedama palaikyti finansinį tvarumą.

Nepaisant to, valstybės narės pripažįsta, kad sėkmingai augant ekonomikai ir kuriant darbo vietas automatiškai nesumažėja pajamų nelygybė, darbuotojų skurdo lygis ar regionų skirtumai. Kai kuriose nacionalinėse reformų programose taip pat daugiau dėmesio skiriama visuomenėje labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, pvz., sprendžiant darbo rinkos išsiskaidymo ir nepatikimumo klausimą ir padedant vargingai gyvenančioms šeimoms pasinaudoti didėjančiu užimtumu. Valstybės finansų tvarumui užtikrinti skirtos priemonės papildomos nuostatomis dėl labiausiai pažeidžiamų asmenų grupių apsaugos. Būtinà didesnė ir labiau pastebima sąveika Europos ir nacionaliniu lygmeniu.

Valdymas

Pilietinė visuomenė ir socialiniai partneriai vis labiau dalyvauja rengiant nacionalines strategijas ir modernizuojant socialinę apsaugą. Pensijų reformos didina skaidrumą ir asmenų supratimą apie savo padėtį. Vis dėlto jų dalyvavimo kokybę dar galima toliau gerinti, visų pirma įgyvendinimo ir tolesnių veiksmų etapuose. Būtina gerinti koordinavimą Europos, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu. Jau iš esmės pripažįstama veiksmingos stebėsenos svarba, tačiau nenurodoma daugiau išsamesnės informacijos apie numatytas konkrečias priemones. Šiek tiek daugiau naudojama rodiklių ir tikslų, o nacionalinėse strategijose vis daugiau išteklių ir atsakomybės skiriama specialiai tikslams pritaikytoms priemonėms, bet tai dar nėra daroma sistemingai. Pagerėjo socialinės integracijos ir sveikatos priežiūros politikos įgyvendinimo ir struktūrinių fondų, ypač Europos socialinio fondo, panaudojimo koordinavimas, tačiau šioje srityje koordinavimas galėtų būti labiau pastebimas.

3. SVARBIAUSI UŽDAVINIAI SKIRTINGOSE ATVIRO KOORDINAVIMO METODO VEIKIMO SRITYSE

3.1 Kova su skurdu ir atskirtimi

Valstybių narių ataskaitos yra labiau strategiškos negu ankstesniais metais, dėmesys sutelkiamas į mažesnį prioritetų skaičių. Bet jose toliau pripažįstama daugialypė atskirties prigimtis nagrinėjant įvairius prioritetinių klausimų aspektus.

Pasilikimo iš kartos į kartą gyventi skurde tąsos nutraukimas

Daugumoje valstybių narių vaikai susiduria su didesne už vidutinę rizika gyventi skurde. Kai kuriose valstybėse narėse beveik kas trečiam vaikui gresia tokia rizika. Gyvenant tik su vienu iš tėvų arba šeimoje, kurios nariai yra bedarbiai, rizika dar labiau padidėja. Tai kelia grėsmę socialinei sanglaudai ir darniam vystymuisi. Kenčiantiems nepriteklių vaikams paprastai sunkiau nei jų bendraamžiams sekasi mokytis mokykloje, nepakliūti į baudžiamosios teisės sistemą, turėti gerą sveikatą ir integruotis į darbo rinką bei visuomenę.

2006 m. kovo mėnesį posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba paprašė valstybes nares „imtis reikiamų veiksmų siekiant sparčiai ir ženkliai sumažinti vaikų skurdą , visiems vaikams suteikiant vienodas galimybes neatsižvelgiant į jų socialinę aplinką“. Dauguma valstybių narių kaip prioritetą išskyrė būtinybę parengti ilgalaikį integruotą metodą, skirtą užkirsti kelią skurdui, spręsti vaikų skurdo ir atskirties problemą.

Valstybės narės sprendžia šią problemą derindamos skirtingas politikos priemones, skirtas įvairiems problemos aspektams – didindamos šeimos pajamas, gerindamos galimybes gauti paslaugas, įskaitant tinkamą būstą, arba gindamos vaikų teises. Valstybės narės stengiasi įtraukti labiausiai socialiai pažeidžiamų vaikų ir šeimų atžvilgiu vykdomus veiksmus į bendrą platesnį metodą.

Pastebimi du aspektai – lygios galimybės atsižvelgiant į išsilavinimą, įskaitant ikimokyklinį ugdymą ir suaugusiųjų mokymą, ir tėvų skatinimas dalyvauti darbo rinkoje. Dėl pagerėjusių galimybių naudotis kokybiškomis vaikų priežiūros paslaugomis ir lanksčių darbo sąlygų tampa lengviau suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikia skatinti tolygesnį namų ruošos ir priežiūros pareigų pasiskirstymą.

Vidutiniškai 15 % moksleivių anksti palieka mokyklą, tačiau kai kuriose šalyse tokie moksleiviai sudaro daugiau negu trečdalį jaunimo. Sprendžiant problemą, susijusią su anksti paliekančiaisiais mokyklą, ir gerinant jaunimo kvalifikuotumą mažėja socialinės atskirties rizika bei atsiranda daugiau galimybių dalyvauti darbo rinkoje. Kai kurios valstybės narės nustatė konkrečius tikslus ir taiko prevencines priemones (ikimokyklinį lavinimą, orientavimą ir konsultavimą, mokymą, stipendijų skyrimą) ir atlieka kompensuojamuosius veiksmus (pvz., mokyklos studijas nutraukusiems asmenims). Parengus šiais veiksmais paremtas išsamias strategijas bus galima lengviau pasiekti reikšmingų rezultatų.

Visose valstybėse narėse jaunimo, o ypač imigrantų kilmės asmenų, nedarbas yra dvigubai didesnis už bendrą nedarbo lygį (2004 m. 18,7 % ES–25). Dažnai jaunimas patenka į užburtą ratą: gauna mažą atlyginimą, po to negauna jokio atlyginimo ir t. t. Daugelyje valstybių narių plėtojamas amatų mokymasis, teikiama asmeninė parama arba aktyvios veiklos alternatyvos po trumpalaikio nedarbo, daug dėmesio skiriama teritorijoms, kuriose gyvena socialiai pažeidžiami asmenys, ar gerinamos galimybės naudotis įprastinėmis pagalbos priemonėmis.

Aktyvios integracijos skatinimas

Kokybiškos darbo vietos – tai patikimas būdas įveikti skurdą ir socialinę atskirtį pagerinant ateities perspektyvas dėl darbo, stiprinant žmogiškąjį ir socialinį kapitalą. Dėl nekenksmingų ir gerų darbo sąlygų didėja dirbančių asmenų skaičius ir šie asmenys dirba ilgiau.

Valstybės narės vis daugiau dėmesio skiria „aktyviai integracijai“[5] siekdamos pagerinti socialinę integraciją. Pastebima akivaizdi tendencija išmokų gavimo sąlygas griežčiau susieti su savanorišku pasirengimu darbui bei didinti paskatas reformuojant mokesčių ir socialinių išmokų sistemas. Kai kuriose valstybėse narėse matyti, kad griežtesnės sąlygos gali būti sėkmingai suderintos su palaipsniui mažinamomis išmokomis sugrįžus į darbo rinką ir su mažai apmokamam darbui skirtomis mokesčių lengvatomis, kad socialiai pažeidžiami asmenys galėtų dalyvauti darbo rinkoje. Svarbiausi darnaus aktyviai integracijai skirtų politikos priemonių derinio elementai – tai pagerinta aktyvi darbo rinkos politika, galimybės tobulinti įgūdžius, įskaitant informacinių technologijų sritį, pastangos spręsti nevienodų mokymosi galimybių klausimą ir tinkamas konsultavimas. Labai svarbu tai, jog kai kurios valstybės narės siekia pagerinti išmokų pasiskirstymą, kad dėl griežtesnių sąlygų nesumažėtų parama negalintiems dirbti asmenims. Tačiau daugelyje strategijų nepakankamai dėmesio skiriama būtinybei užtikrinti tinkamą minimalių pajamų lygį.

Augant ekonomikai ir didėjant užimtumui darbo rinkoje nedalyvaujantys asmenys savaime nepradės dirbti. Siekdamos užtikrinti, kad dirbti apsimokėtų, kai kurios valstybės narės įdiegė šias politikos priemones: parama darbuotojams išlaikyti darbo vietą ir siekti paaukštinimo, darbuotojų mokymas darbo vietoje ir minimalaus atlyginimo didinimas. Socialinė ekonomika yra labai svarbi, nes leidžia sukurti naujų darbo vietų, įskaitant skirtas žemą kvalifikaciją turintiems asmenims arba asmenims, kurių darbingumas yra sumažėjęs, ir ji suteikia socialines paslaugas, kurių nesuteikia rinkos ekonomika. Labai svarbūs elementai yra antidiskriminacinės priemonės, veiksmai, skirti kovoti su finansine atskirtimi ir per dideliu įsiskolinimu, verslumo ir gebėjimo prisitaikyti skatinimas, darbo teisė kartu su socialiniu dialogu ir informuotumo apie integracijos į darbo rinką naudą didinimas.

Dažnai integraciją į darbo rinką reikia organizuoti kartu su kitomis paslaugomis. Kai kurios valstybės narės rengia labiau struktūrizuotą metodą dėl su būstu susijusios atskirties ir benamystės daug dėmesio skirdamos prevencijai ir būsto kokybei, o ne vien tik rūpindamosi benamių nakvojimo vieta. Svarbiausias uždavinys bus suderinti būtinybę visiems užtikrinti kokybiškas paslaugas su išlaidų apribojimais.

Europos Vadovų Taryba neįgaliuosius išskyrė kaip vieną prioritetinę kategoriją dėl aktyvesnio dalyvavimo darbo rinkoje. Kai kurios valstybės narės suteikia fiziškai neįgaliems asmenims daugiau galimybių patekti į darbo rinką, o kitos platesniu mastu sprendžia integravimo kausimą daug dėmesio skirdamos politikos sričių integravimui, savarankiškam gyvenimui ir geresnėms galimybėms naudotis kokybiškomis socialinėmis paslaugomis. Tačiau mažiau dėmesio skiriama psichinėms ligoms ir negaliai.

Keletas valstybių narių taiko bendresnio pobūdžio metodą, skirtą prie prioritetinių kategorijų priskirtai migrantų integracijai ir socialinei tautinių mažumų integracijai. Veiksmai šioje srityje apima nevienodų mokymosi galimybių klausimo sprendimą, kalbinių įgūdžių tobulinimą, o taip pat kovą su diskriminacija ir aktyvesnį dalyvavimą pilietiniame gyvenime.

Socialiai pažeidžiamų žmonių socialinės atskirties mažinimas siekiant juos darniai integruoti į darbo rinką šiuo metu yra atskiras Europos socialinio fondo prioritetas. Veiksmai gali būti remiami pagal visus 2007–2013 m. Europos socialinio fondo prioritetus, o rengiami projektai suteikia struktūriniams fondams daugiau matomumo. Europos regioninės plėtros fondas leis pagerinti su socialine integracija ir skurdžių miesto kvartalų problemų sprendimu susijusią infrastruktūrą.

3.2 Sveikatos priežiūra ir ilgalaikė priežiūra

Per pirmuosius koordinavimo metus ataskaitose nurodomi ryškūs rezultatų sveikatos srityje skirtumai valstybėse narėse ir tarp valstybių narių. Vyrų gyvenimo trukmė šalyse svyruoja nuo 65,7 iki 77,9 m., o moterų – nuo 75,9 iki 82,5 m. Daugelyje šalių taip pat galima aptikti ryškių socioekonominio statuso skirtumų. Šiems rezultatams įtakos turi daug veiksnių, įskaitant gyvenimo ir darbo sąlygas. Valstybės narės stengiasi sumažinti šiuos skirtumus gerindamos prevenciją ir sveikatos švietimą bei galimybes gauti sveikatos priežiūrą.

(Nelygios) galimybės gauti sveikatos priežiūrą ir ilgalaikę priežiūrą

Visos šalys labai stengiasi užtikrinti galimybę gauti tinkamą sveikatos priežiūrą ir ilgalaikę priežiūrą. Tačiau dėl to nebūtinai visi asmenys turi tokią galimybė ir išlieka ryški nelygybė. Nuolat daugėja atvejų, kai atsiskaitoma asmeninėmis lėšomis, dėl to, kad tam tikrų rūšių priežiūra nepriskiriama prie teikiamų socialinių paslaugų ir kad padidėjo daliniai mokėjimai siekiant padidinti pajamas ir sumažinti per didelį vartojimą. Siekdamos neatimti tokios galimybės iš labiausiai pažeidžiamų asmenų grupių, valstybės narės nustato lengvatas, išankstinį mokėjimą ir viršutines išlaidų ribas.

Kartais priežiūros paslaugos teikiamos netolygiai. Skirtinguose regionuose paslaugų teikimas skiriasi ne tik dėl geografinių priežasčių, bet ir dėl institucinių ypatybių. Nors dėl decentralizacijos teikiamos paslaugos buvo pritaikytos prie vietos aplinkybių, tačiau taip pat įvyko gydymo paskyrimo ir praktikos diferenciacija. Skirtinguose regionuose finansavimo galimybės taip pat gali skirtis. ES struktūrinių fondų parama skiriama sveikatos infrastruktūrai gerinti, kad šie skirtumai būtų sumažinti.

Siekiant patenkinti augančius poreikius būtina tobulinti ilgalaikės priežiūros sistemas . Šiuo metu teikiamos paslaugos dažnai yra nepakankamos – dėl to išauga asmeninės išlaidos ir pailgėja laukimo laikas. Dėl kintančios šeimų struktūros, padidėjusio geografinio mobilumo ir aktyvesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje vyresnio amžiaus ir neįgaliems asmenims reikalinga profesionalesnė priežiūra. Bendrai sutariama teikti pirmenybę namuose teikiamoms priežiūros paslaugoms ir diegti naujas technologijas (pvz., savarankiško gyvenimo sistemas), kurios leistų žmonėms gyventi savo namuose kaip galima ilgiau. Valstybės narės taip pabrėžia reabilitacijos svarbą padedant išlaikytiniams vėl pradėti gyventi aktyvų gyvenimą. Vis labiau pripažįstama, kad būtina sukurti tvirtą ilgalaikės priežiūros finansavimo pagrindą, o kai kurios valstybės narės tai jau daro.

Kokybės gerinimas pasitelkiant standartus, įrodymais pagrįstą mediciną ir integruotą priežiūrą

Valstybės narės naudoja įvairias priemones siekdamos užtikrinti aukštos kokybės priežiūrą visose sistemoje. Šios priemonės apima kokybės standartus, pvz., minimalius struktūrinius ir procedūrinius reikalavimus paslaugų teikėjams, paslaugų teikėjų akreditavimą bei sertifikavimą, ataskaitomis paremtas kokybės stebėsenos sistemas ir patikrinimus. Sveikatos priežiūros specialistai skatinami naudotis centralizuotai įvertintomis ir prieinamomis klinikinėmis gairėmis, pagrįstomis geriausiais turimais duomenimis. Buvo įkurtos nacionalinės sveikatos technologijų vertinimo agentūros, kurios bendradarbiauja ES lygiu (EUnet–HTA). Jos padeda užtikrinti, kad intervenciniai veiksmai būtų veiksmingi, saugūs ir ekonomiški.

Siekiant pagerinti sistemos gebėjimą greitai reaguoti ir užtikrinti, kad ligoniai būtų labiau patenkinti, rengiamas labiau į ligonį orientuotos priežiūros modelis. Jis apima specializuotas paslaugas (ypač ilgalaikės priežiūros srityje), ligonių teisių apsaugą, jų galimybės rinktis bei reikšti savo nuomonę dalyvaujant ligonių apklausose ir dalyvavimo priimant sprendimus užtikrinimą.

Valstybės narės siekia, kad būtų geriau koordinuojama pirminė, antrinė (ambulatorinė ir stacionarinė) bei tretinė priežiūra ir medicininė, socialinė, susijusi su slaugymu ir paliatyvinė priežiūra. Būtų naudinga plėtoti ir e. sveikatą. Tai leistų geriau ir veiksmingiau valdyti ligonių srautus sistemoje, sumažėtų netinkamų intervencinių veiksmų skaičius, būtų skatinamas savarankiškas gyvenimas, ligoniai būtų labiau patenkinti ir pagerėtų jų saugumas.

Įgyvendinamos skatinamosios ir prevencinės programos siekiant išspręsti neužkrečiamų ligų ir nelygybės sveikatos srityje klausimą (pvz., vėžio, širdies ir kraujagyslių bei vakcinavimo programos).

Finansinio ir ilgalaikio tvarumo užtikrinimas

Finansiniai ir žmogiškieji ištekliai yra svarbūs sveikatos ir ilgalaikės priežiūros tvarumo aspektai. Nors ištekliai yra svarbūs, yra didelių išlaidų (nuo 5 % iki 11 % BVP 2003 m.) ir įdarbintų asmenų skaičiaus (nuo 3 % iki 10 % darbingo amžiaus asmenų) skirtumų.

Ataskaitos aiškiai rodo, kad būtina suvaldyti išlaidas, augančias žymiai sparčiau negu BVP. Didžiausias spaudimas kyla dėl naujų technologijų, kainų tendencijų, didėjančių ligonių lūkesčių, o ateityje – dėl senėjančių gyventojų. Pagrindinis uždavinys – užtikrinti, kad visi galėtų tinkamai ir greitai pasinaudoti medicinos pažanga. Dauguma valstybių narių skatina racionaliau naudoti išteklius, pvz., nustatydamos bendras viršutines išlaidų ribas, dalinius mokėjimus, naudodamos generinius vaistus, darbuotojų gaires ir sveikatos technologijų vertinimus. Kai kurios valstybės narės siekdamos didesnio efektyvumo atskiria paslaugų teikimo ir finansavimo funkcijas bei skatina sveikatos paslaugų teikėjų konkurenciją. Dėl išlaidų augimą mažinančios politikos įgyvendinimo ir dėl padidėjusių vienam gyventojui tenkančių pajamų privačios išlaidos šiuo metu vidutiniškai sudaro 26 % visų sveikatos priežiūros išlaidų. Valstybės narės dažnai pažeisdamos įsigalėjusius interesus spartina sveikatos priežiūros sektoriaus restruktūrizavimą panaudodamos ligonių siuntimo pas kitus specialistus sistemas, gerindamos pirminę priežiūrą ir jos teritorines sąsajas, mažindamos lovų skaičių ligoninėse, labiau išplėtodamos ambulatorinį chirurginį gydymą, racionaliau organizuodamos specializuotą priežiūrą mažinant aukštos kompetencijos centrų, kuriuose teikiamos specializuotos priežiūros paslaugos, skaičių.

Prognozuojama, kad bus labiau naudojamasi priežiūros paslaugomis – ši sritis bus viena iš pagrindinių, kurioje didės darbuotojų skaičius. Tačiau apskritai yra specialistų perteklius, bet trūksta bendros praktikos gydytojų ir slaugytojų. Dėl kai kuriose šalyse esančios didesnės darbuotojų paklausos eikvojami medicinai skiriami ištekliai kitose šalyse – tai rodo, kad būtina parengti bendrą metodą. Ilgalaikėje perspektyvoje būtina parengti priemones, leidžiančias išlaikyti darbo vietoje daugiau medicinos darbuotojų ir padidinti jų pasiūlą. Taip pat trūksta ir ilgalaikės priežiūros srityje dirbančių asmenų. Artimuosius prižiūrintiems asmenims reikalingas mokymas, kad kiti slaugytojai juos stebėtų, konsultuotų, taip pat reikalinga galimybė būti laikinai pavaduotiems ir galimybė suderinti priežiūrą šeimoje su apmokamu darbu.

Dėl skirtingų situacijų labai skiriasi konkrečios valstybių narių problemos. Kai kurioms valstybėms narėms būtina daugiau išteklių skirti sveikatos priežiūrai ir ilgalaikei priežiūrai siekiant užtikrinti tinkamą tokios priežiūros paslaugų teikimą gyventojams ir padidinti efektyvumą, o kitoms valstybėms labai svarbu iš esmės užtikrinti efektyvumą siekiant turėti tvarias sistemas.

Visiems naudingos strategijos paieškos

Valstybės narės pripažįsta, kad galimybė gauti priežiūrą, priežiūros kokybė ir finansinis tvarumas yra tarpusavyje susiję – politikos priemonės, kuriomis gerinama galimybė gauti priežiūrą, turi būti derinamos su finansiniu tvarumu, o ilgalaikis tvarumas turi leisti patenkinti visiems asmenis skirtų aukštos kokybės priežiūros paslaugų poreikį. Taikant skirtingas politikos priemones reikia daryti kompromisus ir atsižvelgti į šių priemonių sąveiką. Siekiant kompromisų skaidrumo ir plėtojant politikos priemonių sąveiką galima užtikrinti tinkamą socialinę apsaugą nepaisant su sveikatos priežiūra ir ilgalaike priežiūra susijusios rizikos. Visiems naudinga strategija laikomi veiksmai, kuriais skatinamas sveikas ir aktyvus gyvenimo būdas, sveikata ir sauga darbo vietoje, labiau prevencinio pobūdžio priežiūra ir kuriais atsižvelgiama į problemas sveikatos srityje plėtojant visas politikos priemones. Geriau derinant skirtingus priežiūros tipus ir skirtingų lygių kompetenciją (nacionalinio, regioninio ir vietos lygio), plačiau taikant įrodymais pagrįstą mediciną ir dažniau atliekant technologinį vertinimą taip pat gali pagerėti priežiūros kokybė ir ligonių saugumas bei gali būti lengviau kontroliuoti išlaidas.

3.3 Tinkamos ir tvarios pensijos

2006 m. jau buvo parengta pensijų ataskaita. Išsami apibendrinančioji tinkamų ir tvarių pensijų ataskaita[6] aiškiai rodo, kad, siekiant tinkamumo, tvarumo ir modernizavimo, reformų strategijose reikia atsižvelgti į šių bendrų tikslų sąveiką ir galimus kompromisus. Praėjusiame dešimtmetyje daugelyje šalių buvo vykdomos bendros struktūrinės reformos – kai kuriose valstybėse narėse jos buvo vykdomos ir 2006 m. Jos pagrįstos visus gyvenimo etapus apimančiu metodu (stiprinamas ryšys tarp įmokų ir išmokų, sprendžiamas didėjančio ilgaamžiškumo klausimas) ir aktyvaus senėjimo strategijomis (mažinamos galimybės pasinaudoti ankstyvo išėjimo į pensiją programomis, taikoma daugiau skatinamųjų priemonių dirbti ilgiau). Vykdant šias reformas būtina daryti pažangą atveriant darbo rinką vyresnio amžiaus asmenims. Siekiant užtikrinti pensijų sistemų tinkamumą ir tvarumą būtina, kad didėtų dirbančių asmenų skaičius ir kad šie asmenys dirbtų ilgiau. Didėjantis vyresnio amžiaus asmenų užimtumo lygis nuteikia optimistiškai, bet tai nesuteikia pagrindo nusiraminti.

Aiškiai pripažįstama, kad tvarumas ir tinkamumas yra tarpusavyje susiję. Dėl netvarių pensijų sistemų iškyla grėsmė pensijoms, ir atvirkščiai, dėl netinkamų pensijų atsiranda nenumatyti reikalavimai siekiant išvengti skurdo išėjus į pensiją. Teorinis pensijų pakeitimo normų lygio kitimas, atspindintis tipiško darbuotojo pensijos dydžio pokyčius iki 2050 m., rodo, kad sulaukus konkretaus pensinio amžiaus daugelyje šalių pensijos dydis sumažės, visų pirma tose šalyse, kurios įvykdė visapusiškas reformas (ir pagerino tvarumą). Valstybės narės planuoja kompensuoti šį sumažėjimą ilgindamos darbingą amžių arba didindamos papildomų pensinių santaupų dydį. Toms šalims, kurios remiasi tuo, jog bus mokamos papildomos pensijos, būtina užtikrinti privačias pensijų programas ir didinti jomis besinaudojančių asmenų skaičių.

2006 m. veikla buvo orientuota į šiuos konkrečius klausimus: padidėjusi skurdo rizika vyresnio amžiaus moterims, minimalios pensijos arba minimalios pajamos pagal socialinės paramos teikimo nuostatas. Šiuo metu nuostatos labai skiriasi – kai kuriose šalyse paramą gaunančių asmenų skaičius smarkiai išaugo per paskutinius metus, o kitose šalyse ima dingti pasitikėjimas minimaliomis pensijomis dėl prasidėjusio su pajamomis susijusios pensijos gavimo laikotarpio ir padidėjusio užimtumo lygio. Valstybėms narėms reikia atsižvelgti į būsimus pokyčius, įskaitant tokių socialinių išmokų indeksavimą, visų pirma siekiant užtikrinti, kad išmokų dydis labai nesiskirtų nuo bendro atlyginimų lygio, taikant pakankamas skatinamąsias priemones dirbti ilgiau ir taupyti.

Taip pat daug dėmesio skiriama lanksčioms darbo sistemoms darbingo amžiaus pabaigoje. Būtina taikyti tinkamas finansines skatinamąsias priemones dirbti ilgiau. Atsižvelgiant į standartinį pensinį amžių ir skirtingo dydžio pajamas, tokių skatinamųjų priemonių poveikis skirtingu metu gali skirtis. Tokios sistemos dažnai būna sudėtingos, todėl svarbu skatinti skaidrumą ir geresnį asmenų supratimą.

[1] http://ec.europa.eu/employment_social/social_inclusion/naps_en.htm

[2] COM (2006) 574 galutinis.

[3] Naujausia metinė pažangos ataskaita: COM(2006) 816

[4] Bendri tikslai: http://ec.europa.eu/employment_social/social_inclusion/objectives_en.htm

[5] Išsamiau apie šią sąvoką žr.: COM (2006) 44 galutinis.

[6] SEC(2006)304, 2006 2 27.