29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/17

1.1

pirmiausia primena, kad 78 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena miestuose, aglomeracijose arba miestų teritorijose. Daugiau nei 60 proc. gyventojų gyvena miestų teritorijose, kurių gyventojų skaičius viršija 50 000. Miestų teritorijoms būdingas tiek didelis potencialas, tiek sudėtingos problemos;

1.2

šiame kontekste primena, kad Trečiojoje ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitoje: nauja partnerystė siekiant sanglaudos, konvergencijos, konkurencingumo ir bendradarbiavimo (2) EK išsakė ketinimą teikti pirmenybę miestų klausimams juos įtraukiant į regionines programas;

1.3

pabrėžia ypatingą miestų aspekto svarbą visoms Bendrijos politikos sritims, ne tik ES sanglaudos politikai. Tik tada, kai miestų gyventojai pamatys ir pajus teigiamą jos poveikį, ES pavyks (susigrąžinti) įgyti politinį pripažinimą, kuris yra būtinas norint sėkmingai plėtoti mūsų bendrą projektą;

1.4

pritaria Europos Parlamento iniciatyvai, pradėtai pranešime dėl miestų dimensijos plėtros kontekste  (3), stiprinti miestų aspektą visose Bendrijos ir valstybių narių politikos srityse, taip pat šiame pranešime išdėstytiems reikalavimams;

1.5

pabrėžia miestų indėlio reikšmę įgyvendinant 2005 m. iš naujo suformuotą Lisabonos strategiją. Tačiau augimas nėra savitikslis. Tai veikiau yra priemonė didinti užimtumą, socialinę sanglaudą ir ekologinį tvarumą. Padėdamas išsaugoti Europos socialinį modelį, jis užtikrina Europos piliečių gyvenimo kokybę. ES piliečiams užimtumas yra svarbiausias klausimas. Daugiausia dėmesio suteikdami ekonomikos augimui ir produktyvumo didinimui, neturėtume pamiršti ir kitų Lisabonos strategijos aspektų;

1.6

atkreipia dėmesį į tai, kad miestai visuomet buvo įvairių pasiekimų lopšys. Daugelis socialinių ir technologinių pokyčių prasidėjo miestuose. Su šiais miestams būdingais struktūriniais pokyčiais yra susijusios ir naujos galimybės, ir rizika – tiek pavienio piliečio, tiek ir visuomenės. Miestai išmoko įveikti šiuos struktūrinius pokyčius ir į juos reaguoti. Jie taip pat jau priprato kompensuoti rinkos veikimo sutrikimus, iš dalies nulemtus struktūrinių pokyčių. Kaip tik dėl to, kad siekiant Lisabonos tikslų daugelio sektorių struktūras būtina pritaikyti prie naujų sunkumų, miestams tenka svarbiausias vaidmuo;

1.7

todėl išreiškia kritinį požiūrį, kad plėtojant ir įgyvendinant Lisabonos strategiją daugelis Europos miestų nedalyvavo rengiant valstybių narių nacionalines reformų programas, nes buvo taikomas metodas „nuo bendro prie atskiro“. Kai kuriais atvejais miestai formaliai buvo įtraukti, tačiau realiai nedalyvavo. Šiuo klausimu atliktas tyrimas parodė, kad miestai įtraukiami tuomet, kai atitinkamoje valstybėje narėje yra atskira urbanistikos ministerija (pvz., Nyderlanduose) arba kai miestai kartu yra regionai (Berlynas, Hamburgas, Viena ir kt.). Neįtraukus miesto lygmens nevisiškai išnaudojamas miestų potencialas ir jų ypatingas gebėjimas viešojo ir privataus sektoriaus dalyvius bei socialinius partnerius sutelkti bendradarbiavimui. RK atlikto tyrimo Lisabonos partnerystės ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui įgyvendinimas – regionų ir miestų indėlis  (4) išvados taip pat panašios. Tyrimo duomenimis, tik 17 proc. miestų ir regionų yra patenkinti savo dalyvavimu rengiant nacionalines reformų programas;

1.8

pažymi, kad rengiant nacionalinių strategijų orientacinius metmenis pagal Struktūrinių fondų reglamento projekto 25 ir 26 straipsnius (5) vyravo tendencija labiau įtraukti miestus. Tačiau iki šiol nėra savaime suprantamas dalykas, kad nacionalinių strategijų orientaciniuose metmenyse ir jų veiksmų programose būtų aiškiai atsižvelgiama į miestų aspektą;

1.9

išreiškia kritinį požiūrį, kad šiuo metu pateiktame Sanglaudos strateginių gairių 2007–2013 m. Projekte (6) beveik nekalbama apie sanglaudos politikos miestų aspektą. Miestų aspektas nagrinėjamas tik „teritorinių ypatumų“ dalyje. Konsultacijų dėl Sanglaudos strateginių gairių 2007–2013 m. rezultatai taip pat akivaizdžiai parodė šį trūkumą. Ne kartą buvo raginta labiau pabrėžti svarbų miestų vaidmenį skatinant ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Gairėse taip pat turėtų būti oficialiai pripažintas ypač svarbus miestų vaidmuo. ES neparengus teisės aktų, numatančių privalomą miestų dalyvavimą, kyla pavojus, jog 2007– 2013 m. laikotarpiu sanglaudos politikos miestų aspektas ne stiprės, o silpnės;

1.10

todėl pritaria iniciatyvai, pradėtai Europos Komisijai pateikus darbo dokumentą dėl Sanglaudos politikos ir miestų – miestų indėlis siekiant regionų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo  (7), atsižvelgti į kritines pastabas ir vis dėlto stiprinti būsimos sanglaudos politikos miestų aspektą. Dokumentas puikiai iliustruoja ypatingą miestų svarbą tolesniam Europos, valstybių narių ir regionų vystymuisi. Jame aiškiai parodytas itin reikšmingas miestų indėlis siekiant ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, socialinės sanglaudos ir darnaus vystymosi;

1.11

ypač vertina tai, kad EK dokumente išsamiai nagrinėjamas miestų aspektas. Šis holistinis požiūris yra stiprioji dokumento pusė, todėl jį būtina išlaikyti. Į šio klausimo sudėtingumą, kurį patvirtina konkretūs pavyzdžiai ir duomenys, galima atsižvelgti tik taikant visas politikos sritis integruojantį metodą. Miestų aspekto negalima apriboti vien tik sanglaudos politika, į jį reikia aiškiai atsižvelgti visose Bendrijos politikos srityse;

1.12

ypač pabrėžia, kad dokumente miestų indėlis suskirstomas į 50 konkrečių veiksmų gairių. Nuo šiol miestai, numatydami konkrečias priemones, šiomis gairėmis galės naudotis kaip veiksmų vadovais;

1.13

pritaria EK pradėtoms konsultacijoms dėl darbo dokumento ir EK ketinimui svarbiausius šio proceso rezultatus įtraukti į galutinę Sanglaudos strateginių gairių redakciją ir pataisytą darbo dokumentą paskelbti kaip komunikatą;

1.14

padeda toliau stiprinti miestų aspektą organizuodamas 2006 m. balandžio 26 d. kartu su EK ir Europos Parlamento regioninės plėtros komitetu miestų forumą;

1.15

pritaria pasiūlymui priimti Tarybos reglamentą dėl sanglaudos fondo įsteigimo, numatančiam galimybę šio fondo lėšomis plėtoti ekologišką miesto transportą.

2.1

džiaugiasi, kad EK tiksliai ir išsamiai nagrinėja tokias temas: tvarus miestų vystymasis Europos regioninės politikos požiūriu, miestų vaidmuo (kodėl miestai yra svarbūs, patrauklūs miestai, parama naujovėms, verslo iniciatyvos ir žiniomis grindžiama ekonomika, daugiau ir geresnių darbo vietų, miestų skirtumai, valdymas ir miestų atnaujinimo finansavimas);

2.2

pritaria tam, kad veiksmų gairėse valstybės narės raginamos remti miestų priemones;

2.3

ragina nustatyti ketvirtąjį Bendrijos strateginių gairių prioritetą, t. y. prioritetą miestams ir miestų teritorijoms siekiant kurti saugias, darnias ir tvarias (ekonomine, socialine, aplinkos apsaugos ir komercine prasme) bendruomenes, gyvenančias net ir apleistose miestų teritorijose;

2.4

atkreipia dėmesį į skirtingą miestų padėtį atsižvelgiant į jų dydį, geografinę padėtį, (pvz., atokios vietos), kompetencijų pasiskirstymą atitinkamoje valstybėje ir į aplinkybę, ar tai naujųjų ar senųjų valstybių narių miestai. Be to, siūlo atkreipti dėmesį į tokį svarbų kriterijų, kaip pavienių šalių miestų skirtumai, nulemti tos valstybės urbanizacijos bei ekonomikos lygio;

2.5

sutinka su EK požiūriu, kad bendras miestų kompetencijos imtis veiksmų stiprinimas yra sėkmingo jų vystymosi prielaida ir svarbus indėlis į regionų plėtrą. Miestams reikia sistemų ir priemonių, leidžiančių jiems reaguoti į ekonominius ir socialinius pokyčius, taip pat pakankamo finansavimo, kuris galėtų būti suteiktas visuotinių dotacijų forma ir perduodant įgaliojimus vykdyti atitinkamas valdymo funkcijas, kaip ir numatyta naujajame ERPF reglamente (36, 41 ir 42 straipsniuose);

2.6

pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti Lisabonos strategiją ir užtikrinti didelį ekonomikos ir gamybos augimą, svarbu pripažinti miestų ir miestų teritorijų indėlį, kadangi juose gyvena dauguma gyventojų, čia yra pagrindinės aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijos ir visos galimybės išradimus pritaikyti pramonėje. Todėl Regionų komitetas ragina remti sanglaudos politikos, kuri pripažįsta miestų, kaip naujovių ir žinių ekonomikos variklio, potencialą, miestų aspektą;

2.7

atsižvelgdamas visų pirma į bendrąsias sąlygas verslo aplinkai ir naujovėms gerinti atkreipia dėmesį į tai, kad miestai tik tada galės atlikti šias svarbias valdymo funkcijas, kai jiems bus suteikti būtini finansiniai ištekliai. Tai, žinoma, taikytina visoms išvardytoms veiksmų sritims;

2.8

pabrėžia koordinuoto ir į „funkcionalių regionų“ realijas atsižvelgiančio metodo reikšmę, pateiktomis veiksmų gairėmis siekiant ilgalaikio pagerėjimo. Tik tada, kai partneriai bendradarbiauja peržengdami administracines ribas, atsiranda sprendimų ir potencialo panaudojimo galimybių. ES politikos sritys specialiomis paskatomis turėtų remti šį praktikoje ne visuomet lengvą bendradarbiavimą, pavyzdžiui, remti strateginio vystymo projektus, apimančius didelę teritoriją. Labai svarbu kurti naujus didmiesčių ir miestų teritorijų tinklus ir stiprinti esamus. Ypač reikia paminėti dabartiniu planavimo laikotarpiu Interreg III iniciatyva išvystytą bendradarbiavimą, kuris bus įgyvendintas 2007–2013 metų laikotarpiu siekiant „Europos teritorinio bendradarbiavimo“ tikslo;

2.9

pabrėžia svarbų miestų vaidmenį kovojant su klimato kaita, kadangi juose yra daug gyventojų ir didelių galimybių imtis reikšmingus pokyčius lemiančių priemonių, pavyzdžiui, viešojo transporto paslaugų ir energetikos naujovių diegimo pastatuose srityje; todėl siūlo į struktūrinių fondų programas įtraukti aplinkosaugos kriterijų;

2.10

pabrėžia apleistų pramoninių zonų ir visuomeninių teritorijų pertvarkymo ir miestų statybos vystymo, kaip indėlio į išaugusių miestų atnaujinimą ir teritorijų užstatymo mažinimą, svarbą. Šiems tikslams pasiekti miestams reikalinga parama nacionaliniu ir Europos lygiu. Todėl savo specifinėms problemoms spręsti didmiesčių teritorijoms ir aglomeracijoms būtina finansinė Bendrijos parama, teikiama kuriant ad hoc miestų teritorijų atgaivinimo programas ir plėtojant URBAN programos atliktą darbą tęsiančią iniciatyvą;

2.11

supranta įvairovės politikos, apimančios visas viešojo administravimo sritis, svarbą. Tai yra būtina sąlyga siekiant panaudoti visą specifinį migracijos patirties turinčių asmenų potencialą, kuris šiuo metu dar dažnai yra nepanaudojamas;

2.12

ypač atkreipia dėmesį į visuotinės svarbos paslaugų reikšmę miestų sistemų efektyvumui ir miestų patrauklumui. Laikantis subsidiarumo principo, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į regionų ir vietos valdžios institucijų teisę laisvai rinktis visuotinės (ekonominės) svarbos paslaugų teikimo formą; ragina Europos teisinėje sistemoje ir toliau išsaugoti galimybę plėtoti savo gamybą arba duoti tiesioginius užsakymus vietos įmonėms. Miestams ir regionams būtini lankstesni viešųjų pirkimų ir valstybės pagalbos teikimo teisės aktai;

2.13

rekomenduoja visose veiksmų srityse atsižvelgti į moterų, jaunimo, vyresnių asmenų poreikius ir ypač ypatingų poreikių turinčius asmenis;

2.14

mano, kad miestuose turi būti aktyviau formuojama „moteriai palanki“ aplinka, pavyzdžiui, remiamos moterys verslininkės, imamasi priemonių mokyti ir skatinti moteris, užimančias vadovaujančias pareigas įmonėse ar viešosiose įstaigose, užtikrinant tinkamas kaimynystės ir socialines paslaugas;

2.15

siūlo dokumentą papildyti atskira dalimi, skirta sveikatos klausimams. Šis klausimas aptariamas nagrinėjant tris pagrindines temas: pasiekiamumas ir judumas, galimybė naudotis paslaugomis ir kreiptis į įstaigas, natūrali ir fizinė aplinka. Tačiau į šį klausimą dėl jo svarbos turėtų būti atsižvelgiama ir atskirose veiksmų gairėse;

2.16

pabrėžia ypatingą plačiai paplitusių ir nebrangių vaikų priežiūros įstaigų, kurių darbo valandos atitinka poreikius, paslaugų reikšmę. Tokia pasiūla leidžia vaikus auginantiems asmenims dirbti, sukuria svarbų tolesnio vaikų ugdymo pagrindą, labai padeda integruotis skirtingų kultūrų ir ypatingų poreikių turintiems vaikams;

2.17

išreiškia kritinį požiūrį į tai, kad veiksmų gairėse dėl MVĮ ir mikroįmonių priemonių, supaprastintos galimybės gauti finansavimą prisiimant riziką yra labai apribojamos ir įmanomos tik taikant griežtus kriterijus; taip pat pabrėžia būtinybę padidinti finansinę paramą mikroįmonėms;

2.18

atkreipia dėmesį į tai, kad švietimą, švietimo politiką apskritai – įskaitant visą gyvenimą trunkantį mokymąsi – reikia vertinti ne tik atsižvelgiant į jo poveikį ekonomikos augimui ir užimtumui, bet ir solidarios bendruomenės, kuriai pirmiausia svarbus visų žmonių dalyvavimas bendruose visuomeniniuose, o ne tik ekonominiuose procesuose, požiūriu;

2.19

supranta, kad didėjant pagyvenusių asmenų skaičiui tokios sritys kaip slauga ir priežiūra ir socialinės paslaugos taps dar svarbesnės Dėl šių amžiaus piramidės pokyčių miestai ateityje susidurs su dideliais sunkumais. Tačiau tai kartu yra ir ekonomikos augimo ir užimtumo galimybės, pvz., su slauga susijusių profesijų srityje;

2.20

pabrėžia, kad didelis imigrantų skaičius Europos didmiesčių teritorijose ir aglomeracijose kelia joms didelių sunkumų, bet kartu yra ir nauja rinkos niša, kurioje šios teritorijos turėtų ieškoti naujų augimo galimybių. Įvairios viešosios administracijos institucijos turėtų skatinti pasinaudoti šiomis galimybėmis;

2.21

pabrėžia, kad socialinė ekonomika, lemianti darbo rinkos augimą, greta pirmojo (privataus) sektoriaus ir antrojo (valstybinio) sektoriaus tampa vis svarbesnė visų pirma miestams; ragina veiksmų gairėse aiškiai atsižvelgti į būtinybę skatinti socialinės ekonomikos („trečiojo sektoriaus“) įmonių galimybes dalyvauti rinkoje, pvz., norint gauti kreditą ar valstybės garantiją;

2.22

ypač pabrėžia, kad siekiant tolesnio ES vystymosi labai svarbu nuolat kurti darbo vietas ir kovoti su nedarbu. Tik pasiekus šioje srityje apčiuopiamų rezultatų, ES pavyks pelnyti (susigrąžinti) gyventojų pripažinimą. Miestai yra struktūrinių pokyčių centrai, todėl visų pirma jie susiduria su nedarbo problemomis;

2.23

ragina valstybių narių darbo rinkos politikoje labiau atsižvelgti į miestų regionų poreikius ir kartu su funkcionaliais miestų darbo rinkos regionais kurti tam pritaikytas koncepcijas. Tuo tikslu būtų galima remtis nacionalinės, regionų ir vietos darbo rinkos politikos suderinimo paktais, susitarimais ir konvencijomis pvz., teritoriniais užimtumo paktais. Sudarant juos miestų lygiu bus glaudžiau susiejama ekonominė, regionų ir darbo rinkos politika. Juos reikėtų toliau plėtoti ir remti ES lėšomis;

2.24

pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad nemažas miestuose gyvenančių užsieniečių skaičius teikia didelių galimybių miestams, kurie, norėdami būti konkurencingi, turi pritraukti ir remti asmenis bei migrantus, turinčius įvairių kvalifikacijų, kurias galima panaudoti esant darbo jėgos trūkumui; todėl pritaria rekomendacijai, kurią Europos Komisija pateikė savo paskutiniajame pranešime dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, skirtų asmenų judėjimo laisvei, taikymo, t.y. kurioje valstybėms narėms rekomenduojama iš esmės apsvarstyti tokių apribojimų reikalingumą, atsižvelgiant į padėtį šalies darbo rinkoje ir šiame pranešime pateiktus faktus;

2.25

išreiškia kritinį požiūrį į tai, kad labai svarbi sukurtų darbo vietų kokybė. Užimtumas juk išaugo daugiausia dėl to, kad padaugėjo darbo vietų dirbant ne visą darbo dieną ir atsirado naujų darbo formų. Tam tikruose sektoriuose blogėja siūlomų darbo vietų kokybė ir (arba) siūlomos darbo sąlygos, neatitinkančios teisinių kriterijų. Šie užimtumo būdai, dažnai neužtikrinantys finansinio stabilumo, lemia naujas socialines problemas. Privatus sektorius ir įmonės raginamos kurti darbo vietas, kurios užtikrintų ilgalaikį užimtumą. Darbo rinkos lankstumo didinimas darbo saugos ir socialinės apsaugos kaina nėra ilgalaikis sprendimas ir todėl įvairios viešosios administracijos institucijos turi užtikrinti, kad to neįvyktų;

2.26

pabrėžia, kad siekiant gyvenimo kokybės mieste ypač svarbu užkirsti kelią socialinei atskirčiai ir dėl jos kylančioms problemoms – pradedant getų atsiradimu ir baigiant nusikalstamumu. Viešoji administracija turi skirti ypatingą dėmesį toms gyventojų grupėms, kurios susiduria su didžiausia socialinės atskirties rizika. Atsižvelgiant į tai, ypač reikėtų paminėti imigrantus;

2.27

pabrėžia, kad įtraukus Bendrijos iniciatyvas, pvz., Urban ir Equal, į nacionalines ir regionų veiksmų programas neturi sumažėti ES programų ir iniciatyvų naujovių potencialas. Priešingai, įgyvendinant naujosios sanglaudos politiką reikia skatinti miestų iniciatyvų naujoviškumą, idėjų tinklų ir jų praktinio taikymo sklaidą;

2.28

Todėl prašo Komisijos užtikrinti, kad miestų politikos iniciatyvas, atsižvelgiant į tai, kad jos laikomos ES gairėmis ir turint omenyje jų pavyzdinį pobūdį ir sklaidumą (būtina jas išlaikyti ir kitu programų planavimo laikotarpiu), būtų galima palyginti tarpusavyje ir priemonių veiksmingumą įvertinti kokybės ir kiekybės požiūriu.

3.1

ragina Europos Komisiją visose Bendrijos politikos srityse atsižvelgti į miestų aspektą. Tam reikalingas metodas konkrečioms miestų problemoms nustatyti, analizuoti, į jas atsižvelgti ir įvertinti Bendrijos politikos sričių poveikį miestams. Siekiant tai užtikrinti, miestų ekspertai turėtų dalyvauti visuose politikos ir programų vystymo, įgyvendinimo ir įvertinimo etapuose;

3.2

nurodo, kad būtinas geresnis miestų aspekto koordinavimas tarp visų Europos Komisijos tarnybų, ypač tarp Regioninės politikos, Aplinkos, Transporto, Užimtumo bei Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinių direktoratų. Visose ES programose reikia skirti daugiau dėmesio miestų aspektui tiek finansiniu, tiek teritoriniu požiūriu;

3.3

pabrėžia būtinybę labiau suderinti Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos požiūrius, kad būtų galima sukurti aiškesnį miestams skirtų ES priemonių planą;

3.4

rekomenduoja Europos Komisijai sustiprinti darbo grupę, sudarytą iš kelių tarnybų atstovų (angl. interservice working group), įtraukiant miestų ekspertus ir sukurti kelias tarnybas apimančią darbo grupę (angl. task force), panašią į Europos Parlamento keletą frakcijų apimančią darbo grupę Urban-logement. Taip pat rekomenduoja sukurti forumus, kuriuose vyktų nuolatinis miestų dialogas ir aptariami su jais susijusių ES politikos sričių klausimai; tokie forumai jau rengiami aplinkos srityje;

3.5

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares socialinio ir pilietinio dialogo pavyzdžiu pradėti teritorinį dialogą, kurio metu įvairios regionų ir miestų institucijos, jų nacionalinės bei Europos asociacijos galėtų išreikšti savo nuomonę rengiant, nagrinėjant ir priimant sprendimus dėl politikos sričių ir priemonių, susijusių su miestais bei regionais, taip pat dalyvauti kuriant tokias priemones. Dialogas, kurį 2003 m. su vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijomis (8) pradėjo Europos Komisija, dalyvaujant Regionų komitetui, yra tik pirmas žingsnis šia linkme;

3.6

pritaria tam, kad prieš kiekvieną pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimą būtų rengiamas Tarybos ir valstybių narių aukšto lygio susitikimas. Šiame susitikime greta teritorinio dialogo dalyvių visų pirma turėtų dalyvauti Europos Komisija, Europos Parlamentas, Regionų komitetas ir miestų tinklai. Taip pat ragina kiekvienais metais rengti už miestų politiką atsakingų valstybių narių ministrų posėdžius, kurie vyktų po miestų tinklų ir nacionalinių ir Europos savivaldybių asociacijų atstovų bei Europos regionų ir savivaldybių tarybos susitikimų. Europos Komisijos kelių tarnybų darbo grupė šiuose posėdžiuose turėtų nuolat informuoti apie savo darbo eigą;

3.7

ragina valstybių narių vyriausybes nacionalinės politikos srityse labiau atsižvelgti į miestų aspektą. Ypač reikėtų užtikrinti, kad miestams būtų skirta lėšų, reikalingų atlikti jiems tenkančias užduotis. Taip pat reikia gilinti dialogą su miestų valdžios institucijomis ir jų asociacijomis, šis dialogas turėtų vykti oficialių konsultacijų būdu;

3.8

atkreipia dėmesį į mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros reikšmę siekiant Lisabonos tikslų; todėl ragina, jog svarbus miestų vaidmuo mokslinių tyrimų srityje miestų integravimo (angl. urban mainstreaming) forma atsispindėtų Europos 7-ojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos programoje. Iki šiol į miestų aspektą buvo aiškiai atsižvelgta tik aplinkos ir transporto srityje. Tačiau į miestų mokslinių tyrimų aspektus turi būti atsižvelgiama visose srityse ir konkrečiose programose. Svarbu tinkamomis priemonėmis labiau remti miestų ir jų aukštųjų mokyklų bei mokslinių tyrimų institucijų susiejimą. Tai užtikrins pagrindą tarpusavio sąveikai, padedančiai vystyti miestus, ir padės visuomenei geriau suprasti mokslinių tyrimų reikšmę. Tokia priemonė galėtų būti, pvz., konkursas dėl „Europos mokslo miesto“ vardo;

3.9

7-oji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos programa turėtų stiprinti miestų vaidmenį keičiantis informacija ir žiniomis, užtikrinti, kad išteklių paskirstymas ir naujovių diegimo politika atitiktų visos visuomenės ir atskirų piliečių poreikius, taip pat remti daugiašalius miestų plėtros mokslinius tyrimus;

3.10

pabrėžia subsidiarumo svarbą ir subnacionalinio lygmens, dalyvaujančio formuojant ir įgyvendinant sanglaudos politiką, reikšmę. Struktūrinių fondų valdymo decentralizavimas neturi lemti sanglaudos politikos centralizavimo valstybių narių lygiu;

3.11

prašo Europos Komisijos atsižvelgti į proporcingumo principą, taikant miestų parengtoms priemonėms įgyvendinimo ir priežiūros nuostatas;

3.12

pageidauja, kad vietos valdžios institucijos aktyviau ir skaidriau dalyvautų rengiant, kuriant ir įgyvendinant nacionalines reformų programas, ir kad valstybės narės į savo metines ataskaitas Europos Komisijai įtrauktų atskirą skyrių, kuriame būtų išdėstytos šių programų įgyvendinimui vietos lygiu taikytos priemonės;

3.13

džiaugiasi, kad į miestų aspektą atsižvelgta EK pasiūlymuose dėl reglamentų dėl struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2007–2013 m. laikotarpiu;

3.14

ragina labiau atsižvelgti į miestų aspektą Strateginėse sanglaudos politikos gairėse 2007–2013 m. Realų miestų aspekto integravimą turi užtikrinti Europos Komisija, pvz., miestų aspektą aiškiai numatydama valstybių narių įgyvendinimo ataskaitose ir Europos Komisijos metinėje ataskaitoje, kaip apibrėžta reglamento, nustatančio struktūrinių fondų bendrąsias nuostatas, projekto (9) 27 ir 28 straipsniuose;

3.15

pabrėžia, kad toliaregiškos ir strateginės miesto valdžios iniciatyvos, įgyvendinamos dažniausiai teikiant pasiūlymus kurti alternatyvias darbo vietas vadinamuosiuose naujuose darbo vietų sektoriuose, atlieka pagrindinį vaidmenį sprendžiant nedarbo problemas. Todėl rekomenduoja ne tik atsižvelgti į miestų aspektą kuriant ir įgyvendinant užimtumo programas, bet ir suteikti miestams atitinkamus įgaliojimus, valdymo priemones bei skirti biudžeto lėšų;

3.16

pritaria bendroms Europos Komisijos ir EIP grupės JEREMIE, JASPERS ir JESSICA iniciatyvoms. Visais valstybiniais lygmenimis turi būti sudarytos vienodos galimybės pasinaudoti šiomis finansavimo sistemomis, nes tai yra jų sėkmės garantas;

3.17

rekomenduoja rengti, nuolat atnaujinti ir platinti duomenis ir analizes, kurios atspindi sudėtingą miestų tikrovę, nes tai leistų geriau įvertinti miestų padėtį. Ypač remia ESPON ir MIESTŲ AUDITAS iniciatyvas;

3.18

remia tolesnį miestų tinklų, skirtų keistis geriausia patirtimi, vystymą. Turėtų būti plėtojami esami tinklai, pvz., URBACT kartu su bandomuoju projektu Europos miestų išteklių centrų tinklas (angl. European Urban Knowledge Network), svarbiausi regioninio miestų bendradarbiavimo aspektai, EUROCITIES ir kt. Taip pat reikia atsižvelgti į nacionalinių ir Europos asociacijų, atstovaujančių miestų interesams, iniciatyvas;

3.19

siūlo Europos Komisijai paraginti valstybes nares, kurios naudojasi šia parama, didelę Sanglaudos fondo lėšų dalį skirti darniojo miesto transporto projektams finansuoti.