52006DC0021

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 25.1.2006

KOM(2006) 21 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

TEMINė MAISTO SAUGOS STRATEGIJA Maisto saugos darbotvarkės tobulinimas siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Kontekstas 4

2.1. Temos analizė 4

2.2. Nustatyta politikos struktūra 5

2.3. Įgyta patirtis 6

2.4. Teminio metodo pasirinkimo kriterijai 6

3. Teminė programa 7

3.1. Taikymo sritis (įskaitant geografinę aprėptį) 7

3.2. Programavimo principai 7

3.3. Tikslai 8

3.4. Strateginiai prioritetai 9

3.5. Strateginiai prioritetai remiant tarptautinių viešųjų prekių pristatymą ir pasaulinių programų finansavimą 9

3.5.1. Tarptautinės viešosios prekės (TVP) 9

3.5.2. Pasaulinės (ir žemyno) programos 9

3.5.3. Pasaulinės maisto saugos darbotvarkės propagavimas ir tobulinimas. 10

3.6. Spręsti su maisto sauga susijusias problemas išskirtinėse pereinamojo laikotarpio ir nestabilios valstybės situacijose 10

3.7. Novatoriškos politikos ir strategijų propagavimas 11

3.8. Pagalbos gavėjai 11

3.9. Teminės programos įgyvendinimo partneriai 12

ANNEXES 13

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

TEMINė MAISTO SAUGOS STRATEGIJA Maisto saugos darbotvarkės tobulinimas siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų

1. Įvadas

Siekdama racionalizuoti ir supaprastinti dabartinę Bendrijos išorės veiksmus reglamentuojančią teisės aktų sistemą Europos Komisija 2007–2013 m. finansinėse perspektyvose pasiūlė naują šešių priemonių rinkinį. Trys iš šių priemonių (humanitarinė pagalba, stabilumo ir makrofinansinė parama) yra horizontalaus pobūdžio, derinamos prie konkrečių poreikių ir aplinkybių. Likusios trys priemonės (pasirengimo narystei pagalba, parama Europos kaimynystės ir partnerystės politikai, taip pat vystymą remiantis bendradarbiavimas ir ekonominis bendradarbiavimas) yra skirtos konkrečioms politikos kryptims įgyvendinti ir turi nustatytas geografines taikymo sritis. Ateityje šios priemonės taps pagrindiniais teisės aktais, reglamentuojančiais Bendrijos išlaidas, skirtas išorinio bendradarbiavimo programoms, įskaitant tinkamas temines programas, remti, bei pakeis, inter alia , dabar galiojančius teminius reglamentus.

Viena iš septynių Komisijos nurodytų teminių programų[1] yra teminė maisto saugos programa. Jos teisinį pagrindą sudarys vystymą remiančio ir ekonominio bendradarbiavimo bei Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės. Pagal Komisijos komunikatą dėl užsienio pagalbos priemonių pagal2007–2013 m. būsimą finansinę perspektyvą [KOM(2004) 626], visa humanitarinio pobūdžio pagalba maisto produktais greičiausiai bus įtraukta į humanitarinės pagalbos priemonę, o ne teikiama pagal atskirą teminį finansavimą.

Pagal šiuos pasiūlymus teminės programos teikia didelė pridedamosios vertės ir apima veiklą, papildančią geografines programas, kurios ir toliau sudaro pagrindinę Bendrijos bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis sistemą.

Komisija įsipareigojo su Europos Parlamentu ir Taryba aptarti kiekvienos teminės programos taikymo sritį, tikslus ir prioritetus, remdamasi abiem institucijoms teikiamais oficialiais komunikatais. Po šio proceso bus numatytos politikos gairės būsimiems programavimo etapams, būtent teminiams strateginiams dokumentams, kurie turi būti parengti remiantis pirmiau minėtų priemonių nuostatomis.

2. Kontekstas

2.1. Temos analizė

Atėjo laikas spręsti su maisto sauga susijusias problemas[2], kurios yra nurodytos pirmajame tūkstantmečio vystymosi tiksle (TVT) (nuo 1990 m. iki 2015 m. per pusę sumažinti badaujančių žmonių skaičių). Šiuo metu apskaičiuota, kad 815 milijonų žmonių besivystančiame pasaulyje susiduria su „chroniškomis“ maisto saugos problemomis, o 5–10 % gyventojų patenka į „ūmių“ maisto saugos problemų, kurias lėmė gamtos arba žmogaus sukeltos krizės, rizikos grupę. Nepaisant pasaulio lygiu pasiektos pažangos mažinant badą, TVT 1 tikslas vis dar sunkiai pasiekiamas Afrikoje į pietus nuo Sacharos, kur prie nuolatinių maisto saugos problemų prisideda nuolatinis politinis nestabilumas.

Afrikoje su maisto sauga susijusių problemų ir konflikto, prasto valdymo ir ŽIV ir (arba) AIDS pandemijos ryšiai kelia sudėtingas užduotis tiek nacionalinėms vyriausybėms, tiek pagalbą teikiančioms šalims ir pilietinei visuomenei. Maisto tinkamumas yra labai svarbus klausimas, kurio aktualumą įrodo „paslėptas badas“ visame pasaulyje, t. y. vitaminų ir mineralų trūkumas mityboje. Tinkamai mitybai poveikį daro įvairūs veiksniai, įskaitant maisto paskirstymą namų ūkyje, vaikų maitinimo praktiką, maisto ruošimą ir kokybę bei saugą, vandenį ir sanitariją. Su maisto sauga susijusias problemas paprastai padidina aplinkos blogėjimas, prastos gamybos sistemos, netinkamai veikiančios rinkos ir riboti žmonių gebėjimai, be to, prie jų prisideda nelygybė, kai socialinių mitybos reikmių tenkinimas susiejamas su lytimi, amžiumi ir priklausomybe etninei grupei. Įrodyta, kad badas yra labiausiai paplitęs kaimiškose vietovėse, kur nėra pakankamų fizinių ir ekonominių galimybių gauti maisto. Tačiau augant skurdui miestuose, su maisto sauga susijusios problemos didėja ir miestų teritorijose, todėl negalima į jas nekreipti dėmesio.

Su maisto sauga susijusios problemos, kurios ir lemia visišką skurdą, ir yra jo pasekmė, yra nepakankamai pripažįstamos kaip plėtros tikslas arba kaip ekonominės ir socialinės pažangos rodiklis. Jos dažnai siejamos tik su trumpalaikėmis priemonėmis, pavyzdžiui, pagalba maisto produktais arba didinamu maisto produktų tiekimu, neatsižvelgiant į daugiaplanį problemų pobūdį. Jos nėra pakankamai integruotos (nevyrauja) kaip tikslas į ilgalaikes nacionalines plėtros strategijas. Apie teigiamus pokyčius pasakytina, kad pagal antrosios skurdo mažinimo strategijų kartos dokumentus labiau atsižvelgiama į maisto saugą, nes nacionalinės vyriausybės vis labiau supranta nacionalinių strategijų ir programų kūrimo svarbą.

Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad svarbiausia yra siekti maisto saugos krizinėse situacijose, ypač sudėtingose ir užsitęsusiose situacijose, politinio nestabilumo atveju ir pereinamojo laikotarpio šalyse. Su maisto sauga susijusių problemų pasaulio žemėlapyje nurodomos pažeidžiamos ir nestabilios valstybės, kuriose nėra nei gebėjimų, nei institucinės struktūros, skirtos įgyvendinti ilgalaikes strategijas susidūrus su kylančiomis krizėmis. 2005 m. 43 valstybės susidūrė su dideliu maisto produktų trūkumu, 23 iš jų Afrikoje, o kitos – Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Problemos mastas ir pasikartojimas reikalauja naujos ilgalaikės struktūrinės strategijos šalinti pradines su maisto sauga susijusių problemų priežastis.

2.2. Nustatyta politikos struktūra

Komisijos veiksmai kovoje su badu ir toliau yra grindžiami, 1996 m. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1292/96 nustatyta EB maisto saugos politika. Pradžioje tai buvo paprastas pagalbos maisto produktais teikimas, kuris išsivystė į paramą plataus masto maisto saugos strategijoms nacionaliniu, regionų ir pasaulio lygiu, kai pagalba maisto produktais yra nepriklausoma ir teikiama tik neatidėliotinais atvejais.

EB yra pagrindinė tarptautinė pagalbos teikėja maisto saugos srityje (nuo 1996 m. pagal maisto saugos biudžeto eilutę skirti 4,9 milijardai eurų, t. y. kasmet vidutiniškai po 500 milijonų eurų), o jos teikiama pagalba atitinka įvairius pereinamuosius etapus: i) krizės ištiktose ir (arba) krizę išgyvenusiose valstybės; ii) valstybėse, susiduriančiose su chroniškomis maisto saugos problemomis; ir iii) pereinamojo laikotarpio ekonomikos valstybėse. Be to, EK Benrdijos vardu aktyviai dalyvauja diskusijose dėl tarptautinės politikos, pavyzdžiui, dėl prekybos ir pagalbos maisto produktais (PPO, Pagalbos maisto produktais konvencija, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos konsultacinis pertekliaus perleidimo pakomitetis) ir yra pagrindinė pagalbos teikėja žemės ūkio mokslinių tyrimų srityje tiek pasaulio (Konsultacinė tarptautinių žemės ūkio mokslinių tyrimų grupė – angl. CGIAR), tiek regionų (ypač Afrikoje), tiek nacionaliniu lygiu.

EB politika pabrėžia svarų nacionaliniu lygiu valdomų ir parengtų skurdo mažinimo strategijų vaidmenį siekiant ilgalaikės maisto saugos bei poreikį spręsti bado problemą kaip svarbiausią prioritetą kovoje su skurdu. Be to, ji pripažįsta, kad maisto sauga gali būti labai nestabili ir net pereinamojo laikotarpio krizė gali sukelti chroniškas su maistu susijusias problemas, nes lėšos greitai išeikvojamos ir pablogėja pragyvenimo lygis.

2004 m. išorės vertinimas patvirtino EB strateginės maisto saugos sistemos tinkamumą, todėl ji taikoma ir šioje teminėje programoje: konstatuojama, kad maisto saugą galima užtikrinti tik vienu metu sprendžiant tokias problemas, kaip antai galimybė tiekti ir gauti maisto produktus, mitybos kokybė ir su maistu susijusių krizių prevencija.

Po 2000 m. vystymosi politikos deklaracijos platesnėje plėtros politikos sistemoje maisto sauga išlieka 2005 m. liepos mėn. Komisijos priimto ir 2005 m. lapkričio mėn. Tarybos patvirtinto „Europos sutarimo dėl plėtros“ [KOM(2005) 311] prioritetu.

ES strategijoje Afrikai [KOM(2005) 489], kurią neseniai patvirtino Komisija ir Taryba, dar kartą konstatuojama maisto saugos klausimų sprendimo reikšmė šiame žemyne kaip į skurstančius gyventojus orientuoto augimo ir žemės ūkio plėtros dalis, be to, pabrėžiama žemės ūkio mokslinių tyrimų reikšmė.

Pereinant iš skubios pagalbos (humanitarinės pagalbos etapo) į vystymosi etapą, plačiame ekonominiame, socialiniame ir politiniame kontekste, apibrėžtame EK komunikate dėl „paramos, reabilitacijos ir plėtros derinimo“[3] ( angl. LRRD) EB pagalba suprantama kaip „reabilitacijos programos, kurios palaipsniui keičia paramą ir (arba) skubią pagalbą, siekdamos stabilizuoti ekonominę ir socialinę padėtį bei palengvinti perėjimą į vidutinės trukmės ir ilgalaikės plėtros strategiją“.

2.3. Įgyta patirtis

Neseniai atliktas EB maisto saugos politikos ir biudžeto eilutės išorės vertinimas (2004 m.) ne tik patvirtino EB politikos tinkamumą, bet ir pabrėžė jos teikiamą didelę pridėtinę vertę, palyginti su kitomis pagalbą teikiančiomis šalimis, dėl jos dėmesio LRRD, daugiašalei partnerystei ir įvairių įgyvendinimo priemonių derinimui. Be to, šis vertinimas nustatė šias tobulintinas sritis, kurios nagrinėjamos teminėje programoje:

- LRRD: sistemiškesnis požiūris į LRRD galėtų padėti veiksmingiau reaguoti į dinamišką ir daugiaplanį su maisto sauga susijusių problemų pobūdį.

- Dėmesys skurdui: geresnė maisto saugos, kaip prioritetinės srities, integracija į skurdo mažinimo strategijos dokumentus ir EB šalių strategijų dokumentus.

- Politikos ir (arba) strategijos kūrimas: geresnis dialogas su vyriausybėmis ir didesnė parama siekiant sukurti ilgalaikį dialogą maisto saugos politikos klausimais.

- Politikos suderinamumas: didesnis suderinamumas nacionaliniu lygiu integruojant maisto saugą į EB šalių (ir regionų) strategijų dokumentus ( angl. CSP).

2.4. Teminio metodo pasirinkimo kriterijai

EB strategijoje numatoma maisto saugos tikslų integracija į ilgalaikes ir plataus masto skurdo mažinimo politikos kryptis bei strategijas. Tiek geografinės, tiek teminės programos yra priemonės šiems tikslams siekti.

Geografinės programos bus standartinė priemonė, skirta įgyvendinti EB maisto saugos politiką visame pasaulyje, kur tik yra sukurta ir veikia bendradarbiavimo su vyriausybe sistema. Ateityje šalims geografinės priemonės ištekliai bus paskirstomi atsižvelgiant į nacionalinės maisto saugos lygį. Šalyse, susiduriančiose su maisto saugos problemomis, teminė programa gali remti politikos kūrimą, siekiant užtikrinti strateginio požiūrio puoselėjimą nacionalinėse skurdo mažinimo strategijose.

Krizių ištiktose šalyse, kuriose būtina humanitarinė pagalba gelbstint ir (arba) apsaugant gyvybes, pagalba bus teikiama pasinaudojant humanitarinės pagalbos priemone. Koordinuojant su atitinkamais Komisijos skyriais teminė programa bus naudojama, jei būtina, tokiose situacijose po skubios pagalbos teikimo, siekiant palengvinti atkūrimą ir reabilitaciją bei sumažinti pažeidžiamumą, ypač akcentuojant maisto saugą.

Pereinamojo laikotarpio kontekste įvairūs veiksmų planai labiau pateisina teminę, o ne geografinę pagalbą. Šiuos veiksmų planus galima suskirstyti į tris plačias kategorijas:

- Situacijos ir šalys, kuriose gali būti sudėtinga susitarti dėl maisto saugos su vyriausybėmis partnerėmis, taikančiomis alternatyvius prioritetus. Pavyzdžiui, su maisto sauga susijusios problemos gali koncentruotis konkrečiose srityse (nekontroliuojamose valstybės) arba tam tikrose grupėse (šalies viduje perkeltieji asmenys).

- Šalys, kuriose bendradarbiavimas buvo sustabdytas arba nėra bendradarbiavimo koncepcijos (CSP). Jei valstybės aparatas neveikia, tai reiškia, kad veiksmingam įsikišimui būtinas reikšmingesnis pilietinės visuomenės ir daugiašalių organizacijų vaidmuo (pvz., Somalyje).

- „Pamirštos krizės“, kuriose gali būti sudėtinga naudojantis geografinėmis priemonėmis užmegzti bendradarbiavimą su nacionalinėmis vyriausybėmis.

Remiantis aukščiau pateikta informacija, naujosios teminės programos pasirinkimo kriterijai turi užtikrinti:

i) politikos suderinamumą ir operacijų tęstinumą per visą LRRD procesą, ii) skirtingų intervencijos geografinių lygių papildomumą sprendžiant pasaulio ir (arba) žemyno problemas bei skatinant novatoriškus požiūrius ir iii) maisto saugos darbotvarkės koordinavimą, derinimą ir lyginimą su vystymosi partnerių darbotvarkėmis.

3. Teminė programa

3.1. Taikymo sritis (įskaitant geografinę aprėptį)

„Išorės veiksmus vykdant teminėmis programomis pagal 2007–2013 m. būsimą finansinę perspektyvą“ [KOM(2005) 324] Komisija numato teminę programą, kuri galėtų „i) padėti vykdyti tarptautinių viešųjų prekių pristatymą, tiesiogiai padedant užtikrinti maisto saugą ir prisidėti prie pasaulinių programų finansavimo, ii) spręsti su maisto sauga susijusius klausimus šalyse arba regionuose, kuriuose vyriausybės tinkamai neatlieka savo funkcijų arba nesugeba užtikrinti kontrolės atskirose šalies vietovėse, arba jei nėra veikiančios šalies strateginių priemonių struktūros ir iii) skatinti novatoriškas politikos kryptis bei strategijas maisto saugos srityje“.

Programos aprėptis priklauso nuo komponento:

- pirmasis yra pasaulinio lygio komponentas, ir jis pirmiausia yra nukreiptas į žemyno, tarpregioninį ir regionų lygmenį, ypač atkreipiant dėmesį į Afriką bei kitas sritis, kuriose gali būti pablogėjusi maisto saugos padėtis.

- Antrasis programos komponentas bus įgyvendintas pirmiausia nacionaliniu ir vietos lygiu, jei reikia, papildant geografinę priemonę.

- Trečiasis komponentas remia novatoriškas politikos kryptis, strategijas ir požiūrius, neatsižvelgiant į jų geografinį lygį, kuris galėtų būti pasaulinis, regionų, nacionalinis arba vietos.

3.2. Programavimo principai

Teminė programa bus programuojama:

- Laikantis subsidiarumo principo: neįtraukiant ilgalaikės struktūrinės pagalbos, kuri turi būti finansuojama geografinėmis programomis (programuojama šalies (regionų) strateginiuose dokumentuose), ir remiant pereinamojo laikotarpio intervencijas laikantis pasirinkimo kriterijų, nustatytų 2.4. skyriuje. Programa gali remti novatoriškus regionų, nacionalinius ir vietos bandomuosius projektus, skirtus išbandyti naujus požiūrius ir priemones.

- Kad būtų pakankamai lanksti reaguoti į sparčiai kintančią aplinką, kaip ir pagal 2 komponentą sprendžiant problemas krizę išgyvenusiose šalyse. Tam gali prireikti suderinti pagalbos teikimo terminą, finansavimo procedūras, priemonių rūšį ir įgyvendinančius partnerius.

- Remiant regionų ir žemyno organizacijų atsakomybę bei vaidmenį, jei tai aktualu maisto saugai, kartu su kitais partneriais ir priemonėmis.

- Skatinant dalyvavimą , strateginiu dialogu stiprinant partnerystę su pilietinės visuomenės organizacijomis, ypač iš besivystančių šalių, naudojantis organizuotais tinklais ir profesinėmis asociacijomis.

- Skatinant suderinamumą vidaus ir išorės lygiuose: i) suderinant programavimą su šalies (regionų) strateginių dokumentų programavimo ciklu; ii) glaudžiai bendradarbiaujant su kitais Komisijos skyriais kuriant ir įgyvendinant LRRD šalies strategijas bei palaipsniui pradedant ir baigiant teminę programą; iii) užtikrinant su maisto sauga susijusių veiksmų, kurių, atsižvelgiant į humanitarinę pagalbą, imamasi pagal maisto saugos darbotvarkę, politikos ir veiklos nuoseklumą; iv) įtraukiant kiek įmanoma ankstesniame etape ES valstybes nares, siekiant skatinti ES maisto saugos darbotvarkės tobulinimą; v) skatinant suderinamumą su išorės veiksmais ir papildomumą laikantis EBPO Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos veiksmingumo. Šiuo atveju rengiant teminę programą bus pasinaudojama JT agentūrų ir kitų tarptautinių organizacijų patirtimi, kad būtų tobulinama tarptautinė maisto saugos darbotvarkė ir pristatomos tarptautinės viešosios prekės.

- Susikoncentruojant į pažeidžiamiausias ir su maisto saugos problemomis susiduriančias sritis bei grupes, remiantis maisto saugos vertinimu ir veiklos koordinavimu su suinteresuotosiomis šalimis.

- Užtikrinant remiamų veiksmų subalansuotumą , įskaitant jų poveikį vietos ir regiono visuomenei, ekonomikai ir aplinkai.

- Komisija, laikydamasi komitologijos procedūrų, priims sprendimą dėl teminių strateginių dokumentų (programavimo dokumentų) ketveriems metams (2007–2010 m.), vėliau – trejiems metams (2011–2013 m.).

- Remdamasi tokiu daugiamečiu programavimu, Komisija rengs metinius darbo planus, kuriuose bus nurodyti remtini prioritetiniai veiksmai, konkretūs tikslai, tikėtini rezultatai ir orientacinės sumos.

- Programa įgyvendinama atsižvelgiant į 2000 m. išorės pagalbos valdymo reformą, pagal kurią prireikus numatomas, inter alia , atsakomybės už valdymą perdavimas delegacijoms.

- Kalbant apie tarpinę analizę, pirmuoju trejų metų laikotarpiu (2007–2009 m.) bus atliktas išorinis veiklos vertinimas, siekiant pasinaudoti sukaupta patirtimi rengiant antrąjį teminį strateginį dokumentą (2011–2013 m.). Ataskaitos bus perduodamos valstybėms narėms bei Europos Parlamentui ir po to aptariamos.

3.3. Tikslai

Atsižvelgiant į naująją ES vystymosi politikos deklaraciją, bendras teminės programos tikslas yra tobulinti maisto saugos darbotvarkę ir prisidėti siekiant pirmojo TVT dėl kovos su badu.

Konkretus programos tikslas yra didinti EB maisto saugos politikos poveikį, ypač pažeidžiamiausiose srityse, nuosekliais prioritetais ir veiksmais, kurie papildytų nacionalines programas ir pagerintų jų suderinamumą.

3.4. Strateginiai prioritetai [4]

Strateginių prioritetų grupė buvo nustatyta po išsamių vidaus ir išorės konsultacijų. Prioritetinė pagalba bus galutinai nustatyta remiantis išsamiu poreikių vertinimu, atliktu bendradarbiaujant su atitinkamais skyriais tiek Komisijos būstinėje, tiek delegacijose.

3.5. Strateginiai prioritetai remiant tarptautinių viešųjų prekių pristatymą ir pasaulinių programų finansavimą

3.5.1. Tarptautinės viešosios prekės (TVP)[5]

- Į skurstančius gyventojus ir poreikius orientuoti tyrimai bei techninės naujovės, pirmiausia žemės ūkyje (įskaitant gyvulininkystę, miškininkystę ir žuvininkystę bei akvakultūrą), padidintą dėmesį skiriant maisto saugai. Paramą sudarytų informacijos sklaida žemesnėms grandims ir gebėjimų stiprinimas regionų bei nacionalinėse mokslinių tyrimų institucijose

- parama naudojant ir platinant palydovinius vaizdus bei informaciją

- gebėjimų vystymas ir lavinimas

- moksliniai ir technologiniai šiaurės ir pietų bei pietų ir pietų tinklai, poriniai projektai .

3.5.2. Pasaulinės (ir žemyno) programos

Pasaulinės programos – tai priemonės kurti bendras regionų strategijas konkrečiose, su maisto sauga susijusiose srityse. Prioritetus sudaro:

- Maisto saugos informacijos ir išankstinio įspėjimo sistemos , gyvulių stebėjimas. Pagal pasaulines programas bus kuriama, bandoma, norminama ir platinama metodologija bei priemonės, remiamas gebėjimų ir institucijų vystymas regionų bei nacionaliniu lygiu.

- Maisto saugos strategijos. Per pasaulinę programą bus remiamos vyriausybės, pasiruošusios kurti maisto saugos strategijas ir planus, ypač jei maisto sauga nėra pasirinkta prioritetine sritimi, kuriai teikiama pagalba. Pagal teminę programą nebus finansuojamos nacionalinės maisto saugos programos, kurios bus remiamos geografinėmis priemonėmis.

- Parama žemyno ir regiono maisto saugos programoms tose srityse, kurios yra svarbios maisto saugai, pavyzdžiui, žemės ūkis, prekyba žemės ūkio produktais ir subalansuotas gamtos išteklių, įskaitant miškininkystę ir žuvininkystę, valdymas. Pasaulinės ir (arba) žemyno bei regionų programos bus sukoncentruotos į prioritetines sritis, regionų ir (arba) žemyno organizacijų santykinį pranašumą bei pridėtinę vertę ir papildys, kur reikia, geografinėmis priemonėmis teikiamą paramą.

- Vyresniųjų politikos ekspertų tinklas, sudarantis forumą ir galimybę mokytis formuoti bei įgyvendinti politiką ir (arba) strategiją. Pilietinės visuomenės organizacijų, ūkininkų asociacijų ir profsąjungų tinklas (šiaurės ir pietų bei pietų ir pietų), siekiant skatinti maisto saugos darbotvarkės plėtojimą.

3.5.3. Pasaulinės maisto saugos darbotvarkės propagavimas ir tobulinimas

Komisija tęs darbą spręsdama maisto saugos klausimus tarptautinėse diskusijose ir skatins šiuos klausimus derinti ir reguliuoti su besivystančių šalių partneriais bei pagalbą teikiančiomis šalimis. Ypač svarbus bus geresnis bendradarbiavimas su pilietinės visuomenės organizacijomis.

3.6. Spręsti su maisto sauga susijusias problemas išskirtinėse pereinamojo laikotarpio ir nestabilios valstybės situacijose

Naujajame „Europos sutarime dėl plėtros“ aiškiai patvirtinama, kad kalbant apie maisto saugą, „išskirtinis dėmesys bus kreipiamas į pereinamojo laikotarpio situacijas“. Griežtai įsipareigojama „skirti daugiau dėmesio skurdesnėms šalims, sudėtingoms partnerystėms ir nestabilioms bei žlugusioms valstybėms“[6], pripažįstant, kad 30 % skurdžiausių ir maisto saugos problemų patiriančių žmonių gyvena nestabiliose valstybėse.

Atitinkamose šalyse ši programa bus naudojama kaip priemonė, skirta pereinamuoju laikotarpiu užtikrinti veiklos, finansuojamos humanitarinės pagalbos priemone, tęstinumą prieš pradedant ilgalaikę su maisto sauga susijusią veiklą pagal geografinio vystymo programas. Pereinamuoju laikotarpiu programa užtikrins, kad maisto saugos klausimai yra sprendžiami tinkamai ir laiku. pagal šią programą:

- bus sukurtos LRRD šalių strategijos ypatingą dėmesį skiriant maisto saugai. Darbą Komisijos lygiu prižiūrės nuolatinė LRRD tarnybų darbo grupė Komisijos sudėtyje, kuri peržiūrės vykdomą programą ir prižiūrės jos įgyvendinimą. LRRD reikalauja lankstumo ir greito išteklių paskirstymo;

- bus tobulinami veiksmai pradžioje ir pabaigoje šiomis priemonėmis: i) remiant informaciją apie maisto saugą (žr. 1 komponentą); ii) kuriant novatoriškus požiūrius (žr. 3 komponentą); iii) tobulinant veiksmų pradžios ir pabaigos kriterijus bei įdiegiant juos paramos teikimo etapo plane kiekvienu konkrečiu atveju; iv) skatinant išsamų koordinavimą; ir v) teikiant daugiau informacijos apie LRRD požiūrius bei plėtojant jiems skirtą metodologiją.

Be to, su maisto sauga susijusiai krizei kilus keliose regiono valstybėse, būtina regiono reakcija, kuri papildytų nacionalinius veiksmus (pvz., išankstinio įspėjimo sistemas, regionų maisto produktų rinkas ir pan.). Tokiu atveju pagal Regionų preliminarią programą gali būti stokojama išteklių, todėl maisto saugos teminė programa galėtų, jei būtina, užpildyti spragą tarp skubios pagalbos ir pagalbos plėtrai.

Ieškant konkrečių veiksmų šiam komponentui, programoje bus, inter alia , nustatyti šie prioritetai:

- Dėl pasirinkimo (kas): pažeidžiamumo vertinimas bus koncentruotas į labiausiai nukentėjusias bendrijas ir pažeidžiamas grupes (žr. išsamesnę informaciją apie pagalbos gavėjus 3.8 skyriuje).

- Dėl intervencijų (ką): programa bus sutelkta į: i) pagrindines investicijas siekiant ginti, išlaikyti ir atkurti maisto saugai gyvybiškai svarbius gamybos pajėgumus ir socialines vertybes, kad būtų galima vystyti ekonominę integraciją ir ilgalaikę reabilitaciją, bei ii) veiklą sprendžiant problemas, susijusias tiek su pažeidžiamumu, tiek su sukrėtimais, ir siekiant padėti žmonėms atsigauti remiant krizių prevenciją ir valdymą;

- Dėl priemonių ir požiūrių (kaip): atsižvelgiant į EB maisto saugos politiką, operacijos bus finansuojamos tiesiogiai grynaisiais pinigais, siekiant paskatinti vietos gamybą ir rinkas. Jei nėra veikiančių rinkų ir kitų alternatyvų, priemones įgyvendinantys partneriai, pirkdami ir skirstydami maistą, gali naudotis grynųjų pinigų lėšomis. Bendradarbiavimas su vietos institucijomis ir bendrijomis įgaus esminę reikšmę nustatant tinkamiausias pagalbos formas. Bus užtikrintas geriausias veiklos koordinavimas ir derinimas su kitomis pagalbą teikiančiomis šalimis.

- Dėl partnerių (su kuo): pagrindiniai partneriai bus tarptautinės ir vietos NVO, jei įmanoma, vietos institucijos ir, prireikus, JT agentūros.

3.7. Novatoriškos politikos ir strategijų propagavimas

Siekiant tinkamai spręsti vis sudėtingesnes su maisto sauga susijusias užduotis vietos, nacionaliniu ir regionų lygiais, pagal teminę programą gali būti remiamas novatoriškos, subalansuotos ir vietoje sukurtos politikos, strategijų bei požiūrių vystymasis ir bandymas, taip pat geriausios praktikos maisto saugos srityje platinimas.

Tipines intervencijos sritis galėtų sudaryti žemės ūkis ir gamtos išteklių valdymas; maisto sauga ir kaimiškųjų vietovių bei vietos vystymasis (įskaitant miesto ir užmiesčio problemas); gamtos išteklių subalansuotas valdymas ir galimybė naudotis gamtos ištekliais, įskaitant miškininkystę ir žuvininkystę; mityba, demografinės ir su darbu susijusios problemos, migracija; maisto sauga ir sveikata bei švietimas (ir pan.).

Programoje bus akcentuojamos naujovės ir bus imamasi šių veiksmų: bus skatinama ir papildoma pilietinės visuomenės suinteresuotųjų šalių veikla; teikiama pagalba atsižvelgiant į žmonių gebėjimą susitvarkyti ir jų novatoriškus sprendimus; remiamas metodologinis darbas ir veiksmai, mažinantys pažeidžiamumą; leidžiama politikos formuotojams tirti ir planuoti veiksmus dėl naujų su maisto sauga susijusių užduočių; stiprinamas naujovių perėmimo potencialas bei jų sklaida pietų ir pietų srityse.

3.8. Pagalbos gavėjai

Ši programa yra pagrindinė priemonė spręsti su maisto sauga susijusias užduotis, ja siekiama sumažinti su maisto sauga susijusias problemas visame pasaulyje, todėl joje dalyvaus didelė pagalbos gavėjų grupė. Visi trys programos komponentai bus sukurti ir įgyvendinti siekiant galutinio tikslo: pagerinti skurdžių kaimiškųjų vietovių bei miestų gyventojų, ypač nepalankiausioje padėtyje atsidūrusių grupių, pragyvenimo ir maisto saugą.

Šiame kontekste, ypač 2 komponente, su maisto sauga susijusi pagalba bus sukoncentruota į pagalbos gavėjus, priklausančius dviem nepalankioje padėtyje atsidūrusioms grupėms: i) toms, kurios negali pasirūpinti savimi ir joms reikia laikinos paramos išsaugoti pragyvenimo lygį (pvz., saugos tinklais), ir ii) toms, kurioms būtina laikina parama laipsniškai išsivaduoti iš absoliutaus skurdo ir imtis produktyvios veiklos. Iš esmės prioritetai bus teikiami šioms grupėms: vaikai iki 5 metų amžiaus; bendrijos, kurių nariai serga ŽIV ir (arba) AIDS arba kitomis chroniškomis ligomis; nuo karo nukentėjusios bendrijos ir grupės bei šalies viduje perkeltieji asmenys; moterys, ypač vadovaujančios namų ūkiui; su maisto saugos problemomis susiduriantys gyvulių augintojai, smulkūs ūkininkai ir žvejai; bežemiai ir ūkių darbininkai, miestuose gyvenantys itin neturtingi žmonės.

Be to, programa bus skirta didelei laikinųjų pagalbos gavėjų grupei, nes bus stiprinami jų gebėjimai, įskaitant nacionalinių ir regionų administracijų darbuotojus, vyriausybines ir nevyriausybines institucijas, privataus sektoriaus institucijas ir pan.

3.9. Teminės programos įgyvendinimo partneriai

Programa yra skirta dirbti su įvairiais viešojo ir nevalstybinio sektoriaus atstovais. Ypač žlugus valstybei teikiama pagalba priklausys nuo vietos suinteresuotųjų šalių vertinimų, prioritetų ir iniciatyvų.

KB imasi konkrečių veiksmų propaguodama strategines partnerystes su JT ir tarptautinėmis agentūromis srityse, kurios nuosekliai prisideda prie EK maisto saugos programų. Be to, strateginės partnerystės padeda EK dirbti skatinant tarptautinį dialogą dėl maisto saugos politikos.

Pilietinės visuomenės organizacijų kaip partnerių vaidmuo turės esminę reikšmę visuose komponentuose: kaip strateginių sąjungininkų vaidmuo propaguojant, kaip pagrindinių partnerių vaidmuo kuriant ir įgyvendinant pagalbą pereinamojo laikotarpio bei nestabilumo situacijose, ir kaip naujovių skatintojų vaidmuo. Programa prisidės prie šiaurės ir pietų NVO gebėjimo skatinimo dalyvauti dialoge apie politiką ir maisto saugą. Programa bus skatinamas NVO ir kitų nevalstybinių dalyvių, privataus bei viešojo sektoriaus institucijų bendradarbiavimas. Bus aktyviai skatinamas profesinių asociacijų, profsąjungų ir privačių institucijų vaidmuo.

Atsižvelgiant į konkrečią situaciją , viešojo sektoriaus suinteresuotosios šalys taip pat galėtų būti programos partneriais. Vietos institucijos atlieka svarbų vaidmenį pažeidžiamose valstybėse ir krizę išgyvenusiose valstybėse. Žemyno, regionų ir nacionalinės institucijos gali būti susietos su pasaulinėmis programomis, skirtomis pristatyti viešąsias prekes, pavyzdžiui, mokslinius tyrimus ir naujoves. Be to, būtų galima įtraukti viešojo sektoriaus suinteresuotąsias šalis į novatoriškos maisto saugos politikos ir strategijų propagavimą.

ANNEX

ANNEX 1 – PROGRAMME’S STRATEGIC PRIORITIES, BENEFICIARIES AND PARTNERS

1. STRATEGIC PRIORITIES TO SUPPORT THE DELIVERY OF INTERNATIONAL PUBLIC GOODS AND THE FINANCING OF GLOBAL PROGRAMMES

1.1. International Public Goods (IPGs)[7]

- Pro-poor and demand-driven research and technological innovation, primarily in agriculture (including livestock, forestry, fisheries/aquaculture) and sustainable management of natural resources, with an explicit focus on food security. International public institutions should be eligible for funding, including in partnership with the private sector. The support package would include downstream dissemination of information and technology as well as best practices and strengthening of capacities of regional/national research institutions. Research themes would include: sustainable agricultural productivity, efficient use of water resources, animal health, nutrition (so-called hidden hunger) market and trade (e.g. dynamics of local and regional markets and prices, Sanitary and Phytosanitary Standards, knowledge dissemination). Research should also contribute to a better understanding of the root causes of food insecurity (social, anthropological, environmental and economic aspects).

- Support for the use and dissemination of satellite imagery and data, not only for crop monitoring and early warning systems, but also for food security systems, e.g. including such dimensions as land use and management.

- Capacity development and training, such as distance learning tools, to expand the reach of research and know-how in remote areas.

- Networking: Partnerships with EU research initiatives that are relevant for food security and complementary to those funded by existing programmes (such as the 6th and 7th Research Framework Programmes). North-South and South-South Scientific and technological networking of scientists, students, experts, institutes (including twinning) to promote sharing of experiences and foster initiatives on an inter-regional, continental and global scale.

1.2. Global (and continental ) programmes

Global programmes are a means of developing common approaches across regions in specific areas relevant to food security. Priorities include:

- Food security information and early warning systems, livelihood monitoring. Global programmes will develop, test, standardise and disseminate methodology and tools, and support capacity and institutional development at regional and national level, ensuring consistency and coherence between systems at different levels Emphasis will be on methodologies designed to ensure that the information is made available and is accessible by all. The funding of national systems will however be provided by geographical instruments or governments or other donors. Such programmes will help to harmonise and align donors’ approaches, in particular EU Member States. Their implementation will rely both on specialised organisations including UN agencies and on a large platform of expert NGOs and international institutions. The Programme will be instrumental in coordinating and aligning food security information methodologies and systems currently supported by different EC instruments, e.g. in LRRD situations.

- Food Security Strategies. Support through a global programme will be provided to governments willing to develop food security strategies and plans, where food security is not selected as a priority area for assistance and in collaboration with international organisations. The Thematic Programme will not fund national food security programmes, which will have to be supported by way of the geographical instruments.

- Networking of senior policy experts, providing a forum and at the same time a training opportunity for policy formulation and implementation.

- Networking of civil society organisations, to improve their access to information, facilitate sharing of experiences and best practices, and strengthen their advocacy capacity, in particular of women and disadvantaged groups. South-South and North-South networks will be supported. Farmers’ associations and trade unions (agricultural labourers) will also be eligible for support, including in twining/collaboration with EU organisations.

- Support for continental and regional FS programmes, in fields of specific relevance to food security, such as agriculture, sustainable management of natural resources and agricultural trade in support of regional organisations’ priorities. Other themes of relevance could include: commodity chains, diversification within and from agriculture, markets (including capital and labour), access to land and water, HIV-AIDS. Global/continental programmes will focus on the areas of comparative advantage and value added of the regional/continental organisation with a demonstrable impact downstream.

1.3. Advocacy and advancement of the global food security agenda

The Commission will continue to advocate for and address key food security issues in the international debate and foster harmonisation and alignment with developing partners and donors. Particularly important will be a stronger alliance with civil society organisations. Key issues include: (i) the role of food aid in food security (so as to foster a greater international consensus on food aid policies); needs assessments (currently overly food aid-biased); (ii) Poverty Reduction Strategies, pro-poor growth and food security; (iii) trade (international and regional trade have a strong impact on food security); (iv) governance (food security is heavily affected by governance failures); (v) the right to food (as reflected in the Voluntary Guidelines to which the EU subscribes).

2. ADDRESSING FOOD INSECURITY IN EXCEPTIONAL SITUATIONS OF TRANSITION AND STATE FRAGILITY

The new “EU Consensus on Development” clearly states that, where food security is concerned, “particular attention will be paid to transition situations”. There is a strong commitment to “paying greater attention to poorer countries, difficult partnerships and fragile and failed states”[8], recognising that 30% of the poorest, and food-insecure, people live in fragile states.

The Thematic Programme focuses on the dynamic nature of food insecurity: the transition from relief to rehabilitation and development is rarely a linear one as, due to the high vulnerability of the extreme poor, even a small shock can have a serious adverse effect on their survival capabilities. Failure to address such vulnerability leads to the repeated mobilisation of emergency support when humanitarian conditions deteriorate. Hence, the overriding priority of Food Security support in transition countries will be to address vulnerability to prevent any regression back into crisis by promoting resilience and opportunities for sustainable livelihoods.

In the case of transition from emergency to development, EC aid is conceived within a broad economic, social and political context, defined in the EC Communication on “Linking Relief, Rehabilitation and Development”[9] as:

“Rehabilitation programmes which gradually take over the relief/emergency aid to stabilise the economic and social situation and to facilitate the transition towards a medium and long term development strategy”.

This definition recognises a gap or “grey zone” between humanitarian assistance, rehabilitation and development. Implementation of the LRRD concept has been rather disappointing so far, particularly because of the nature of the humanitarian and development instruments, and the timing and forms of their application.

Of particular concern is the food security policy response in situations of protracted crises. It is now estimated that 50 million people worldwide live in an area affected by protracted crises lasting for five years or more (e.g. Sudan). The term applies most often where vulnerability is associated with violent conflict or political instability. Moreover, in more recent times, it has been linked to the HIV/AIDS pandemic, which has a disastrous impact on economies already weakened by governance failure and periodic economic and natural shocks.

In the context of transition, a number of different scenarios justify thematic, rather than geographical, assistance. These may be grouped into three broad categories:

- Situations and countries in which it may be difficult to agree on Food Security actions with partner governments owing to alternative priorities. For example, food insecurity may be concentrated in particular areas (out of state control) or among particular groups (Internally Displaced People).

- Countries in which cooperation has been suspended or no cooperation framework (CSP) is in place. The absence of a functioning state means an increased role for civil society and multilateral organisations to intervene effectively (e.g. Somalia).

- “Forgotten crises” in which cooperation with national governments may be difficult to establish through geographical instruments.

In all cases EC aid responds to the needs of the most vulnerable and acts as an entry point for more systematic policy dialogue and longer-term cooperation arrangements.

In target countries, the programme will provide an instrument to ensure, during a transition period, the follow-up of activities financed under the humanitarian instrument before the phasing-in of long-term food security activities under geographical development programmes. In this transition period, the Programme will ensure that food security is properly and timely addressed.

Similarly, in the event of a food crisis involving several countries in a region (e.g. as in 2005 in Western Africa), a regional response is required to complement national actions (e.g. on early warning systems, regional food markets, etc.). In such an event, resources may not be available in the Regional Indicative Programme and the FS TP could, if required, bridge the gap between the emergency and the development response.

The need to devise effective criteria for phasing-in and phasing-out different instruments raises the question of how to assess short-term needs (life saving situation) and longer-term needs (life protecting) and identify the right stakeholders. In situations of state failure, the role of local stakeholders, their communities and organisations as partners becomes even more essential.

To respond to the above challenges in exceptional situations, the Programme will:

- establish LRRD country strategies , with a specific focus on food security. Work at the Commission level will be steered by a standing LRRD Commission inter-service working group who will review the rolling programme and oversee implementation. LRRD requires flexibility and fast resource allocation. This may mean adapting the timeframe of aid, the financing procedures, the choice of instruments, beneficiaries and implementing partners.

- Improve phasing-in and phasing-out by: (i) supporting Food Security information (see component 1); (ii) adopting innovative approaches (see component 3) such as the Integrated Food Security Phase Classification (IFSPC) tool developed by the Somalia Food Security Assessment Unit; (iii) working jointly with the Humanitarian Aid Instrument in order to improve criteria and introduce them as of the planning of the relief phase, on a case by case basis; (iv) promoting effective coordination among international organisations, national and local governments, civil society and beneficiaries; and (v) raising awareness of the LRRD approach.

As indicated earlier, a tough challenge in addressing food insecurity is how to overcome crises in countries marked by conflict and political instability where phases of transition do not follow the linear LRRD approach but often overlap. Examples of countries in protracted[10] and complex crisis[11] include DRC, Eritrea, Ethiopia, Haiti, Somalia, Sudan, West Bank and Gaza.

Furthermore, in the event of a food crisis involving several countries in a region a regional response is required to complement national actions (e.g. on early warning systems, regional food markets, etc.). In such an event resources may not be available in the Regional Indicative Programme and the FS TP could, if required, bridge the gap between the emergency and the development response.

In devising concrete action for this component, the Programme will prioritise, inter alia, the following:

- On targeting (who): vulnerability assessment will focus on the most affected communities and vulnerable groups with lower resilience to shocks, and will be careful to avoid any discrimination that might lead to conflict (see details in chapter 5 on beneficiaries).

- On aid (what): very often the relief approach is protracted by the delivery of unconditional transfers of food aid and handouts, while protection and recovery of productive and social assets vital for food security is neglected. Investments are crucial to allow economic integration and longer-term recovery. Concrete examples of aid are: the rehabilitation of local infrastructure combined with productive and social safety nets, improved availability/access to agricultural inputs, non-agricultural income generating activities, etc., addressing vulnerability to shocks and strengthening people’s resilience through support for crisis prevention and management.

- On tools and approaches (how): in line with the EC FS policy, operations will be financed primarily with cash to stimulate local production and markets. In the absence of functional markets and alternative options, implementing partners may use cash allocations to purchase and distribute food. The time frame of the rehabilitation programmes will have to allow for a gradual consolidation of livelihoods and institutions so as to restart the normal development processes. In this context predictability of support is important. Working together with local authorities and communities will be of paramount importance to identifying the most appropriate types of assistance. The Programme will support by every possible means coordination and harmonisation with other donors’ intervention.

- On partners (with whom): prime partners will be international and local NGOs, local authorities whenever possible and UN agencies where appropriate.

3. PROMOTING INNOVATIVE POLICIES AND STRATEGIES

IN ORDER TO KEEP PACE WITH EVOLVING FOOD SECURITY CHALLENGES AT LOCAL, NATIONAL AND REGIONAL LEVELS, THE THEMATIC PROGRAMME MAY SUPPORT THE DEVELOPMENT AND TESTING OF INNOVATIVE SUSTAINABLE AND LOCALLY OWNED POLICIES, STRATEGIES, AND APPROACHES, AS WELL AS DISSEMINATION OF BEST PRACTICES IN THE FIELD OF FOOD SECURITY. THE AREAS BELOW HAVE BEEN IDENTIFIED BY THE COMMISSION AS POSSIBLE FIELDS FOR INTERVENTION; THIS LIST IS NOT EXHAUSTIVE AND MAY BE REVIEWED AS NEEDS AND SITUATIONS REQUIRE.

- Pro-poor growth-orientated agriculture, fisheries/aquaculture and forestry with an emphasis on low-cost, locally owned, sustainable solutions

- Prevention and preparedness strategies to avert food crises or mitigate its effects

- Food security and rural/local development (decentralisation, rural-urban linkages, local development and area-based management are priority areas in the new EU policy statement). Stimulation of the local private sector

- Sustainable management of and access to natural resources (land, water and energy), impact of the degradation of natural resources on household and national food security

- Urban and peri-urban food security, landless food-insecure and income diversification through non-agricultural activities

- Nutrition and the neglected issue of “hidden hunger” (micronutrient deficiencies have an enormous impact on the lives of mothers and children in particular)

- Demographic, labour issues and migration

- Relations between key social issues and food security (safety nets, the HIV-AIDS pandemic, sanitation, the role of education in fostering food security, etc.)

- Gender equity, minorities and ethnic groups usually targeted as extreme poor and food-vulnerable.

Through its focus on innovation the Thematic Programme will:

- promote and complement actions of civil society stakeholders, who are leading players in developing effective aid which has the potential to link relief, rehabilitation and development;

- promote aid that builds on people’s coping capacities, their innovative solutions and supports methodological work and action aimed at reducing vulnerability;

- strengthen the capacity of the Community to engage in effective policy dialogue with developing partners and donors;

- allow policy-makers to research and plan for new food security challenges that might arise in the medium to long term;

- enhance the potential for replication and upscaling of innovations and their South-South dissemination.

4. B ENEFICIARIES

Being a key instrument to fulfilling food security objectives, the Programme aims to reduce food insecurity worldwide and therefore will concern a broad range of beneficiaries. All three components of the Programme will be designed and implemented with the ultimate aim of improving the livelihoods and food security of the rural and urban poor, especially among the most disadvantaged groups.

In this context, particularly in component 2, food security aid will target beneficiaries belonging to two broad disadvantaged groups: i) those who are not self-reliant and need temporary support (e.g. safety nets), and ii) those who need temporary support to graduate from absolute poverty and engage in productive activities. Priority will be broadly given to the following groups:

- Children under the age of 5: In 2005, despite abundant global food supplies, at least 150 million children under five were suffering from various forms of malnutrition. The results of childhood malnutrition leave a legacy of underweight children, stunted growth, susceptibility to infections, as well as other physical and cognitive disabilities.

- Communities with members suffering from HIV/AIDs or other chronic illnesses: HIV/AIDS and other illnesses such as malaria and tuberculosis inflict a heavy burden of care on families, thereby triggering food insecurity. There is often a household trade-off between food and health care provision, as households deplete a limited asset base and exhaust social networks of ‘kin and community’ to provide care. When the most productive worker dies a household often experiences a food gap.

- War-affected communities and Internally Displaced People: Aid must target war-affected populations and provide assistance to internally displaced populations, who are often the casualties in a protracted crisis. It must aim at food self-reliance of affected populations.

- Women: The prevalence of food insecurity particularly applies to women, who, despite their multiple roles as food producers, household managers, care givers and income generators, continue to be the most vulnerable to food insecurity. This prioritisation complements the support of programmes focusing on children under the age of five.

- Food-insecure pastoralists, small farmers and fisher folk: Aid must support these three groups, who are often the extremely poor and most dependent on a limited asset base.

Landless and farm labourers, urban ultra-poor : These categories are often neglected, but demographic pressure, combined with inadequate and inequitable economic growth, in both Asia and certain African regions, drives increasing numbers of poor out of agriculture.

The Programme will target a broad range of intermediate beneficiaries by way of capacity building, including staff from national and regional administrations, governmental and non-governmental institutions, and private sector institutions, etc.

5. IMPLEMENTING PARTNERS OF THE THEMATIC PROGRAMME

The Programme is intended to work with a range of different public and non-state actors, at global, national and local level. In particular, aid in situations of state failure will rely on local stakeholders’ assessments, priorities and own initiatives.

The EC is taking concrete steps to promote strategic partnerships with UN and multilateral agencies in areas which make coherent contributions to EC food security programmes. Strategic partnerships also support the work of the EC in policy dialogue in the international food security arena . Strategic partnerships provide a means of building upon the respective comparative advantages in specific areas, whilst also reinforcing the ‘added value’ of a consistent approach amongst donors. Recently, the Commission has signed memoranda of understanding with the FAO and WFP. Other UN agencies do relevant work in terms of food security, UNICEF, UNDP, WHO, IFAD, UNRWA, for example. The CGIAR group is a prime partner of the Commission as far as agricultural research is concerned.

The role of civil society organisations as Programme partners will be of primary importance in all components of the programme, as strategic allies in advocacy, as prime partners in the design and provision of aid in situations of transition and instability and as promoters of innovation. The programme will support the capacity of Northern and Southern NGOs to engage in policy dialogue on food security. The Programme will foster cooperation between NGOs and other non-state actors, and the private and public sector. The role of professional associations, trade unions and private institutions will be actively promoted.

Depending on the specific situations, public stakeholders could also be partners of the programme. Local authorities play an important role in fragile states and situations of post-crisis. Continental, regional and national institutions might be associated with global programmes for the delivery of global public goods, such as research and innovation. There could also be scope for involving public stakeholders in the promotion of innovative food security policies and strategies.

ANNEX II - PUBLIC CONSULTATION REPORT

In a spirit of consultation and dialogue, as enshrined in the Commission Communication COM(2002) 704, the drafting of the Food Security Thematic Programme involved the participation of both Commission departments and a wide range of stakeholders and civil society organisations .

Using an issues paper for the purposes of the consultation process was chosen in order to facilitate a truly participatory consultation process. First of all, the paper was prepared on the back of literature made available by specialised agencies in food security, informal discussions and a critical review by the Commission departments concerned. The issues paper was sent to 50 Delegations in countries where food insecurity prevails. It was circulated to policy departments of specialised agencies, such as IFPRI (CGIAR), FAO and WFP, as well as, informally, to EU Member States. The paper was published on the Europa website for general public information. It was also discussed at meetings with two NGO networks, the EU Food Security Group of CONCORD and the International Food Security Network, which facilitates the work of local NGOs in 12 food-insecure countries.

Feedback from the consultation, which was generally very positive on the pertinence and substance of the Thematic Programme, provided interesting material for the drafting of the Communication.

In particular, Delegations underlined the need to ensure flexibility and rapid procedures for the implementation of the Programme, together with greater coordination/synergy among the different cooperation instruments, be they geographical or thematic (other budget lines) and particularly relief.

Specialised agencies provided valuable inputs both on policy and methodological issues, according to their main areas of competence. FAO highlighted the importance of continued investment to develop capacities and food security information systems while applying a strategy combining short and long-term approaches. WFP focused on the second component of the Thematic Programme, situations of transition, and elaborated on the phasing-in/phasing-out of relief and the need for a good mix of assistance for long-term recovery and development, supporting community building and local authorities. IFPRI underlined the need for a broad approach to food security by investing in rural development and agriculture, without neglecting urban food security, particularly in capacities and technology.

EU Member States stressed the need for an integrated approach to food security as part of poverty reduction and pro-poor growth, and underlined the importance of good governance and decentralisation/local development. They emphasised the importance of not neglecting poor urban dwellers, the landless and the private sector as a partner.

Civil society organisations warned against procedures that might make the Programme rigid and slow to implement, while NGOs stressed the importance of their role not only as implementing partners, but particularly in advocacy and policy-making. The need for increased NGO/South-South and North-South cooperation was also highlighted. NGOs provided a number of concrete and interesting inputs for the future programming of the new thematic instrument.

[1] Žr. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Išorės veiksmai vykdant temines programas pagal 2007–2013 m. būsimą finansinę perspektyvą“ – KOM(2005) 324, 2005 8 3.

[2] Pagal Pasaulio maisto saugos ir Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo maisto klausimais veiksmų plano Romos deklaraciją, „maisto saugą galima apibrėžti kaip sąlygas, pagal kurias visi žmonės bet kuriuo metu turi fizines ir ekonomines galimybes gauti pakankamą kiekį saugaus ir maistingo maisto tenkindami aktyvaus ir sveiko gyvenimo mitybos poreikius bei pomėgius“. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija, 1996 m.

[3] KOM(2001) 153.

[4] Išsami informacija apie strateginius prioritetus yra pateikta 1 priede.

[5] Kaip apibrėžta tarptautinėje pasaulinių viešųjų prekių darbo grupėje: Tarptautinės viešosios prekės yra skirtos spręsti problemas: i) kurios yra svarbios tarptautinei bendruomenei, ii) kurių negali tinkamai išspręsti arba neišspręs atskiros valstybės, veikdamos atskirai, todėl iii) jos sprendžiamos kolektyviai, daugiašalėje tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių grupėje.

[6] Ši koncepcija apima sudėtingas partnerystes ir krizės ištiktas ir (arba) krizę išgyvenusias valstybes.

[7] As defined by the International Task Force on Global Public Goods: International public goods address issues that: i) are important to the international community, ii) cannot, or will not, be adequately addressed by individual countries acting alone, and therefore iii) are addressed collectively on a multilateral basis, by both developed and developing countries.

[8] This concept covers difficult partnerships and crisis/post-crisis situations.

[9] COM(2001) 153.

[10] Protracted crises can be defined as ‘situations in which large sections of the population face acute threats to life and livelihoods over an extended period, with the state and other governance institutions failing to provide adequate levels of protection or support’. The term has been applied most often where vulnerability is associated with violent conflict or political instability. Moreover, it has been linked to the impact of the HIV/Aids pandemic, which has a disastrous impact on economies already weakened by governance failure and periodic economic and natural shocks.

[11] An increasing number of emergencies are related to conflict and have come to be known as "complex emergencies". The Inter-Agency Standing Committee (IASC) defines a "complex" emergency as: "a humanitarian crisis in a country, region or society where there is a total or considerable breakdown of authority resulting from internal or external conflict and which requires an international response that goes beyond the mandate or capacity of any single agency and/or the ongoing UN country programme". (Source FAO (2004), FAO's Emergency Activities: Technical Handbook Series).