(1)

lygybė ir nediskriminavimas Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 2 ir 3 straipsniuose pripažįstami esminėmis Sąjungos vertybėmis. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 8 ir 10 straipsniuose atitinkamai numatyta, kad Sąjunga siekia skatinti vyrų ir moterų lygybę bei kovoti su diskriminacija dėl lyties visose savo veiklos srityse. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 23 straipsniuose saugoma teisė į nediskriminavimą ir teisė į moterų ir vyrų lygybę. Sąjunga jau yra priėmusi kelias direktyvas kovoti su diskriminacija;

(2)

šios direktyvos tikslas – nustatyti minimaliuosius vienodo požiūrio skatinimo įstaigų (toliau – lygybės įstaigos) veikimo reikalavimus siekiant padidinti jų veiksmingumą ir užtikrinti nepriklausomumą, kad būtų griežčiau taikomas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2006/54/EB (3) ir 2010/41/ES (4) nustatytas vienodo požiūrio principas;

(3)

Direktyva 2006/54/EB draudžiama diskriminacija dėl lyties galimybės įsidarbinti ir vykdyti profesinę veiklą srityje, įskaitant paaukštinimą darbe, taip pat galimybės gauti profesinį mokymą, darbo sąlygų, įskaitant darbo užmokestį, ir profesinių socialinės apsaugos sistemų srityse;

(4)

Direktyva 2010/41/ES draudžiama savarankiškai dirbančių vyrų ir moterų diskriminacija;

(5)

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo sritis negali apsiriboti diskriminacijos, atsirandančios dėl asmens priklausymo vienai ar kitai lyčiai, draudimu. Atsižvelgiant į šio principo tikslą ir teisių, kurias siekiama juo apginti, pobūdį, jis taip pat taikomas diskriminacijai, atsirandančiai dėl lyties pakeitimo (5);

(6)

direktyvose 2006/54/EB ir 2010/41/ES reikalaujama, kad valstybės narės paskirtų vieną ar kelias įstaigą (-as), kuri (-ios) skatintų, taip pat analizuotų, stebėtų ir remtų vienodą požiūrį į visus asmenis nediskriminuojant jų atitinkamoje direktyvoje nurodytu pagrindu. Tose direktyvose valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad tokios įstaigos, be kita ko, turėtų kompetenciją teikti nepriklausomą pagalbą aukoms, vykdyti nepriklausomas apklausas diskriminacijos tema, skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendacijas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais. Jose taip pat reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad šių įstaigų vykdomos užduotys apimtų ir keitimąsi informacija su atitinkamomis Europos įstaigomis, pavyzdžiui, Europos lyčių lygybės institutu;

(7)

Tarybos direktyvose 2000/43/EB (6) ir 2004/113/EB (7) taip pat numatyta paskirti lygybės įstaigas, kurios skatintų, analizuotų, stebėtų ir remtų vienodo požiūrio į visus asmenis nediskriminuojant dėl pagrindų, numatytų atitinkamoje direktyvoje, laikymąsi;

(8)

visos valstybės narės pagal direktyvas 2006/54/EB ir 2010/41/ES paskyrė lygybės įstaigas. Sukurta įvairi lygybės įstaigų sistema ir radosi gerosios patirties pavyzdžių. Tačiau daugeliui lygybės įstaigų kyla sunkumų, ypač susijusių su ištekliais, nepriklausomumu ir įgaliojimais vykdyti joms pavestas užduotis;

(9)

pagal direktyvas 2006/54/EB ir 2010/41/ES valstybėms narėms paliekama plati diskrecija sprendžiant dėl lygybės įstaigų struktūros ir veikimo. Todėl valstybėse narėse lygybės įstaigų įgaliojimai, kompetencijos sritys, struktūra, ištekliai ir veikimo principai labai skiriasi. Tai savo ruožtu reiškia, kad valstybėse narėse skiriasi ir apsauga nuo diskriminacijos;

(10)

siekiant užtikrinti, kad lygybės įstaigos galėtų veiksmingai padėti užtikrinti direktyvų 2006/54/EB ir 2010/41/ES vykdymą visoje Sąjungoje skatindamos laikytis vienodo požiūrio, užkirsdamos kelią diskriminacijai ir padėdamos visiems nuo diskriminacijos kenčiantiems asmenims ir grupėms įgyvendinti teisę į teisingumą, reikia nustatyti minimaliuosius tų įstaigų veikimo standartus. Šioje direktyvoje nustatytuose minimaliuosiuose standartuose atsižvelgiama į Komisijos rekomendaciją (ES) 2018/951 (8), remiamasi kai kuriomis jos nuostatomis ir joje rekomenduojamu požiūriu. Jie taip pat grindžiami kitomis atitinkamomis priemonėmis, pvz., Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija priimta peržiūrėta Bendrosios politikos rekomendacija Nr. 2 dėl lygybės įstaigų ir Jungtinių Tautų priimtais Paryžiaus principais, susijusiais su nacionalinių žmogaus teisių institucijų statusu, taikomais nacionalinėms žmogaus teisių institucijoms;

(11)

tokie pat lygybės įstaigų veikimo minimalieji standartai, taikomi srityse, kurioms taikomos Tarybos direktyva 79/7/EEB (9), Direktyva 2000/43/EB, Tarybos direktyva 2000/78/EB (10) ir Direktyva 2004/113/EB, nustatyti Tarybos direktyvoje (ES) 2024/1499 (11);

(12)

ši direktyva turėtų būti taikoma lygybės įstaigų veiksmams srityse, kurioms taikomos direktyvos 2006/54/EB ir 2010/41/ES. Šioje direktyvoje nustatyti minimalieji standartai turėtų būti taikomi tik lygybės įstaigų veikimui ir jais neturėtų būti išplėsta tų direktyvų materialinė ar subjektinė taikymo sritis;

(13)

ši direktyva taikoma lygybės įstaigoms kovojant su diskriminacija, kuriai taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1158 (12) dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros pagal pastarosios direktyvos 15 straipsnį ir Direktyvos 2006/54/EB 20 straipsnį, kuris pakeičiamas šios direktyvos nuostatomis;

(14)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2023/970 (13) turėtų būti laikoma Direktyvos 2006/54/EB lex specialis tik į jos taikymo sritį patenkančiais klausimais. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis konkretesnėms nuostatoms dėl lygybės įstaigų, išdėstytoms Direktyvoje (ES) 2023/970;

(15)

svarbu, kad, skatindamos vienodą požiūrį, vykdydamos diskriminacijos prevenciją, rinkdamos duomenis apie diskriminaciją ir padėdamos diskriminacijos aukoms pagal šią direktyvą, lygybės įstaigos ypatingą dėmesį skirtų sąveikinei diskriminacijai, kuri suprantama kaip diskriminacijos dėl lyties ir bet kurio kito diskriminacijos pagrindo ar diskriminacijos pagrindų, dėl kurių taikoma apsauga pagal direktyvas 79/7/EEB, 2000/43/EB, 2000/78/EB ar 2004/113/EB, derinys;

(16)

valstybės narės turėtų paskirti vieną ar daugiau įstaigų, kurios veiktų šioje direktyvoje nustatytose kompetencijos srityse. Valstybės narės gali paskirstyti kompetenciją kelioms lygybės įstaigoms, pavyzdžiui, vienai įstaigai pavesti užkirsti kelią diskriminacijai, skatinti vienodo požiūrio laikymąsi ir pagalbą diskriminacijos aukoms, o kitai įstaigai paskirti sprendimų priėmimo funkcijas. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio darbo inspekcijų ar kitų vykdymo užtikrinimo įstaigų kompetencijoms, taip pat socialinių partnerių savarankiškumui ir vaidmeniui;

(17)

lygybės įstaigos gali veiksmingai atlikti savo vaidmenį tik galėdamos veikti visiškai nepriklausomai, nepatirdamos jokios išorinės įtakos. Tuo tikslu valstybės narės turėtų imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti lygybės įstaigų nepriklausomumą. Šioje direktyvoje nustatytose kompetencijos srityse veikiančios lygybės įstaigos gali priklausyti ministerijai ar kitam organizaciniam vienetui, su sąlyga, kad įdiegtos reikiamos apsaugos priemonės, skirtos užtikrinti jų užduočių vykdymą nepriklausomai nuo politinės, finansinės, religinės ar kitokios įtakos. Visų pirma, vykdydamos savo užduotis ir veikdamos savo kompetencijos srityse, lygybės įstaigos turėtų išlaikyti savo nepriklausomumą nuo bet kokios tiesioginės ar netiesioginės išorės įtakos, ir nesiektų gauti jokių subjektų nurodymų ar jais nesivadovauti. Laikydamosi šios direktyvos tikslų ir taikytinos teisinės sistemos, lygybės įstaigos turėtų galėti pačios valdyti savo finansinius ir kitus išteklius, be kita ko, vykdydamos savo darbuotojų atranką ir jiems vadovaudamos, taip pat turėtų galėti pačios nusistatyti prioritetus. Darbuotojai, einantys nuolatines ar laikinas sprendimų priėmimo arba vadovaujamas pareigas, pavyzdžiui, lygybės įstaigos vadovas ar vadovo pavaduotojas ir, kai taikytina, valdybos nariai, turėtų būti nepriklausomi, turėti tinkamą kvalifikaciją toms pareigoms eiti ir būti atrinkti taikant skaidrų procesą. To proceso skaidrumą galima užtikrinti, pavyzdžiui, viešai skelbiant pranešimus apie laisvas darbo vietas;

(18)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad lygybės įstaigų vidaus struktūra, pvz., vidaus organizacija ir procesai, leistų nepriklausomai ir, kai tinkama, nešališkai naudotis įvairia jų kompetencija, nustatydamos tinkamas apsaugos priemones tais atvejais, kai lygybės įstaigoms tenka galimai viena kitai prieštaraujančios užduotys, ypač kai kai kurios iš tų užduočių yra susijusios su parama aukoms. Lygybės įstaigos, vykdydamos tyrimą ar vertindamos atvejį, visų pirma turėtų veikti nešališkai, ypač tais atvejais, kai lygybės įstaiga turi įgaliojimus priimti privalomus sprendimus;

(19)

jeigu lygybės įstaiga yra įvairių įgaliojimų turinčios įstaigos, pavyzdžiui, platesnius įgaliojimus turinčio ombudsmeno arba nacionalinės žmogaus teisių institucijos, dalis, tokios įvairių įgaliojimų turinčios įstaigos vidinė struktūra turėtų užtikrinti veiksmingą konkrečių lygybės užtikrinimo įgaliojimų vykdymą;

(20)

valstybės narės, vykdydamos savo atitinkamus nacionalinius biudžeto sudarymo procesus, turėtų užtikrinti, kad lygybės įstaigos gautų pakankamai išteklių, įskaitant kvalifikuotus darbuotojus, tinkamas patalpas ir infrastruktūrą, kad jos galėtų veiksmingai įvykdyti visas savo užduotis per pagrįstą laiką arba laikydamosi nacionalinės teisės aktais nustatytų terminų. Gauti tokių pakankamų išteklių yra labai svarbu jų veiksmingam veikimui ir užduočių vykdymui. Svarbu, kad tuo atveju, kai lygybės įstaigoms suteikiami nauji įgaliojimai, valstybės narės užtikrintų, kad jų finansiniai ir kiti ištekliai ir toliau leistų joms veiksmingai vykdyti savo užduotis ir naudotis kompetencija;

(21)

svarbu, kad finansinių išteklių asignavimai išliktų stabilūs, būtų planuojami daugiamečiu pagrindu ir kad jų pakaktų lygybės įstaigoms padengti išlaidas, kurias gali būti sunku numatyti, pavyzdžiui, pagausėjus skundų, padidėjus bylinėjimosi išlaidoms ir naudojant automatines sistemas. Labai svarbu atkreipti dėmesį į automatinių sistemų, įskaitant dirbtinį intelektą, naudojimo teikiamas galimybes ir keliamą riziką. Visų pirma, lygybės įstaigos turėtų turėti tinkamus žmogiškuosius ir techninius išteklius. Tie ištekliai turėtų visų pirma leisti lygybės įstaigoms, viena vertus, savo darbe naudoti automatines sistemas ir, kita vertus, įvertinti tokių sistemų atitiktį nediskriminavimo taisyklėms. Tais atvejais, kai lygybės įstaiga yra įvairių įgaliojimų turinčios įstaigos dalis, turėtų būti užtikrinti ištekliai, būtini jos lygybės užtikrinimo įgaliojimams vykdyti;

(22)

lygybės įstaigoms kartu su kitais subjektais, tokiais kaip socialiniai partneriai ir pilietinės visuomenės organizacijos, tenka svarbus vaidmuo vykdant diskriminacijos prevenciją ir skatinant lygybę. Siekdamos tvarkytis su struktūriniais diskriminacijos aspektais ir prisidėti prie socialinių pokyčių, lygybės įstaigos turėtų būti įgaliotos vykdyti veiklą, kuria siekiama užkirsti kelią diskriminacijai tais pagrindais ir tose srityse, kuriems taikomos direktyvos 2006/54/EB ir 2010/41/ES, ir skatinti laikytis vienodo požiūrio. Tokia veikla gali apimti dalijimąsi gerosios praktikos pavyzdžiais, pozityvius veiksmus ir lygybės aspekto integravimą viešųjų ir privačių subjektų veikloje, taip pat atitinkamų mokymų, informacijos, patarimų, rekomendacijų ir paramos jiems teikimą. Taip pat labai svarbu, kad lygybės įstaigos bendrautų su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais ir įsitrauktų į viešus debatus;

(23)

be prevencijos, viena iš esminių lygybės įstaigų užduočių – teikti pagalbą diskriminacijos aukoms. Aukos turėtų būti suprantamos kaip apimančios visus asmenis, manančius, kad patyrė diskriminaciją, kaip nurodyta Direktyvos 2006/54/EB 4 straipsnyje arba Direktyvos 2010/41/ES 4 straipsnyje, neatsižvelgiant, pavyzdžiui, į jų socioekonominį statusą, politines pažiūras, amžių, sveikatą, pilietybę, gyventojo statusą, kalbą, odos spalvą, raštingumo lygį, lytį, lytinę tapatybę, lyties raišką ar lytinius požymius. Bet kuris asmuo gali būti diskriminacijos dėl lyties auka ir turėtų gauti lygybės įstaigų pagalbą nuo pat pradžių, neatsižvelgiant į tai, ar diskriminacijos faktas buvo nustatytas. Užtikrinant tokią pagalbą, skundą pateikusiems asmenims visada turėtų būti bent pateikiama pagrindinė informacija, įskaitant informaciją apie tai, ar skundo nagrinėjimas bus nutrauktas, ar yra pagrindo jį toliau nagrinėti, išskyrus atvejus, kai skundas buvo pateiktas anonimiškai. Valstybės narės yra atsakingos už tai, kad būtų nustatytos sąlygos, kuriomis lygybės įstaiga turi informuoti skundą pateikusius asmenis, pvz., nustatytas proceso tvarkaraštis arba procedūrinės apsaugos priemonės siekiant išvengti kartotinių arba piktnaudžiaujamojo pobūdžio skundų;

(24)

siekiant užtikrinti, kad pateikti skundą galėtų visos aukos, turėtų būti suteikta galimybė skundą pateikti įvairiais būdais. Pagal Rekomendaciją (ES) 2018/951, skundus turėtų būti galima pateikti skundą teikiančio asmens pasirinkta kalba, kuri turėtų būti įprasta toje valstybėje narėje, kurioje įsikūrusi lygybės įstaiga. Kad būtų pašalinta viena iš priežasčių, kodėl pranešama nepakankamai, t. y. baimė sulaukti atsakomųjų veiksmų, lygybės įstaigos turėtų informuoti aukas apie taikomas konfidencialumo taisykles;

(25)

kad būtų galima ginčus išspręsti greitai, nebrangiai ir ne teisme, valstybės narės turėtų numatyti galimybę ginčo šalims ieškoti alternatyvių ginčų sprendimo būdų, kuriuos galėtų pasiūlyti pati lygybės įstaiga ar kitas esamas kompetentingas subjektas. Parenkant kitą kompetentingą subjektą svarbu apsvarstyti tvariu pagrindu įsteigtus subjektus ir užtikrinti, kad asmuo ar asmenys, atsakingi už ginčų sprendimo procesą, būtų nepriklausomi, nešališki ir turėtų reikiamų ekspertinių žinių. Labiau tikėtina, kad ginčų sprendimas ne teisme bus sėkmingas, jeigu tai bus daroma ginčo šalims sutikus. Ginčo šalims bet kuriuo alternatyvaus jų ginčo sprendimo etapu taip pat gali būti naudinga turėti galimybę kreiptis nepriklausomos konsultacijos arba būti atstovaujamiems ir padedamiems trečiosios šalies, pavyzdžiui, socialinių partnerių. Tai, kad sprendimo nerasta, pavyzdžiui, dėl to, kad viena iš šalių atmetė proceso rezultatą, neturėtų būti kliūtimi šalims ginčą spręsti teisme. Valstybės narės turėtų nustatyti alternatyvaus ginčų sprendimo proceso tvarką pagal nacionalinę teisę ir praktiką;

(26)

įtardamos galimą direktyvose 2006/54/EB ir 2010/41/ES nustatyto vienodo požiūrio principo pažeidimą, lygybės įstaigos turėtų galėti vykdyti tyrimus, visų pirma remdamosi gautu skundu arba savo pačių iniciatyva;

(27)

siekiant nustatyti, ar būta diskriminacijos, būtini įrodymai, o jų dažnai auka neturi. Todėl lygybės įstaigos turėtų galėti prieiti prie informacijos, kurios reikia, kad būtų galima nustatyti diskriminacijos faktą, ir bendradarbiauti su kitomis kompetentingomis įstaigomis, kurios galėtų apimti atitinkamas viešąsias tarnybas, pavyzdžiui, darbo ar švietimo inspekcijas, ir socialiniais partneriais. Valstybės narės turėtų nustatyti tinkamą sistemą, kad būtų galima veikti šioje kompetencijos srityje laikantis nacionalinių taisyklių ir procedūrų. Valstybės narės gali pagal nacionalinę teisę ir praktiką kitai kompetentingai įstaigai pavesti vykdyti tyrimus. Siekiant išvengti procesų dubliavimosi, tokia kompetentinga įstaiga, gavusi lygybės įstaigos prašymą, turėtų, užbaigus procesą, jai pateikti informaciją apie tyrimo rezultatus;

(28)

lygybės įstaigos turėtų galėti dokumentuoti savo atliktą skundo vertinimą remdamosi surinktais įrodymais. Valstybės narės turėtų nustatyti šio vertinimo teisinį pobūdį: tai gali būti neprivaloma nuomonė arba privalomas sprendimas. Abiem atvejais reikėtų nurodyti vertinimo priežastis ir, kai tikslinga, įtraukti priemones nustatytiems vienodo požiūrio principo pažeidimams pašalinti ir tolesniems atvejams išvengti, kartu atsižvelgiant į skirtingą nuomonių ir sprendimų pobūdį. Siekdamos užtikrinti lygybės įstaigų darbo veiksmingumą, valstybės narės turėtų patvirtinti tinkamus mechanizmus nuomonių įgyvendinimo pažangai stebėti ir sprendimų vykdymui užtikrinti;

(29)

siekdamos didinti informuotumą apie savo darbą ir lygybės bei nediskriminavimo teisę, lygybės įstaigos turėtų galėti skelbti bent santraukas tų savo nuomonių ir sprendimų, kurie, jų nuomone, yra ypač svarbūs;

(30)

lygybės įstaigos turėtų turėti teisę veikti teismo procesuose, kad galėtų padėti užtikrinti direktyvose 2006/54/EB ir 2010/41/ES nustatyto vienodo požiūrio principo paisymą. Tokie teismo procesai gali vykti teismuose arba lygiavertėse įstaigose, nagrinėjančiose vienodo požiūrio ir diskriminacijos klausimus, pagal nacionalinę teisę ir praktiką. Nacionalinė teisė ir praktika dėl ieškinių priimtinumo ir ypač bet kokios teisėto intereso sąlygos, negali būti taikomos taip, kad galėtų sumažinti lygybės įstaigų teisės veikti veiksmingumą. Pagal šią direktyvą lygybės įstaigoms suteikti įgaliojimai vykdyti tyrimus bei priimti sprendimus ir teisė veikti teismo procese turėtų padėti praktiškai įgyvendinti galiojančias Direktyvos 2006/54/EB nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos ir direktyvų 2006/54/EB ir 2010/41/ES nuostatas dėl teisių gynimo. Šioje direktyvoje numatytomis sąlygomis lygybės įstaigos galės nustatyti faktus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą, kad buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, tokiu būdu bus įvykdytos Direktyvos 2006/54/EB 19 straipsnyje nustatytos sąlygos. Todėl pagal šią direktyvą lygybės įstaigų teikiama parama sudarys palankesnes sąlygas aukoms įgyvendinti teisę į teisingumą. Lygybės įstaigoms turėtų būti galima pasirinkti bylas, kurias jos nusprendžia nagrinėti teismo procese, kad būtų prisidėta prie tinkamo vienodą požiūrį užtikrinančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo;

(31)

kai lygybės įstaigos turi įgaliojimus priimti privalomus sprendimus, joms turėtų būti suteikti įgaliojimai veikti kaip proceso dėl tų sprendimų vykdymo užtikrinimo ar teisminės peržiūros šalims. Lygybės įstaigos taip pat turėtų galėti pagal nacionalinę teisę ir praktiką teikti pastabas teismams, pavyzdžiui, pateikdamos savo ekspertinę nuomonę;

(32)

skirtingose nacionalinėse teisinėse sistemose lygybės įstaigų teisė veikti teismo procese gali būti įvairių formų. Todėl valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės ir praktikos, turėtų lygybės įstaigoms pasirinkti vieną ar daugiau iš šių veiksmų: veikti vienos ar kelių aukų vardu arba remiant vieną ar kelias aukas, arba inicijuoti teismo procesą savo vardu;

(33)

lygybės įstaigos turėtų galėti veikti aukų vardu arba jas remiant, kai taikytina, joms pritarus, suteikiant joms galimybę įgyvendinti teisę į teisingumą, kai procesinės ir finansinės kliūtys arba viktimizacijos baimė dažnai aukas atbaido. Veikdamos vienos ar kelių aukų vardu, lygybės įstaigos atstovauja aukoms teisme. Veikdamos remiant vieną ar kelias aukas, jos dalyvauja aukų inicijuotuose teismo procesuose, kad paremtų ieškinį;

(34)

su kai kuriais diskriminacijos atvejais kovoti yra sunku, nes skundą pateikusių asmenų, kurie patys pateiktų ieškinį, nėra. Sprendime byloje C-54/07 (14), kurią iškėlė lygybės įstaiga savo vardu, Teisingumo Teismas patvirtino, kad diskriminacija gali būti nustatyta net ir neidentifikavus aukos. Todėl, siekdamos kovoti su diskriminacija viešojo intereso labui, valstybės narės turėtų galėti numatyti lygybės įstaigoms veikti savo vardu tam tikrais diskriminacijos atvejais, pavyzdžiui, dėl jų gausos ar sunkumo, arba dėl būtinybės pateikti teisinį išaiškinimą, kurių kiekvienas galėti reikšti, kad diskriminacija yra struktūrinio arba sisteminio pobūdžio. Valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės ir praktikos, turėtų galėti nustatyti, kad tokiais diskriminacijos atvejais reikia identifikuoti asmenį arba subjektą, kaip atsakovą;

(35)

siekdamos užtikrinti, kad būtų paisoma asmens teisių, valstybės narės turėtų apriboti lygybės įstaigų įgaliojimus atitinkamomis procedūrinėmis apsaugos priemonėmis, užtikrindamos tinkamą teisės į konfidencialumą ir bendrųjų teisės principų, kaip antai teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisės į gynybą, teisės į privalomų sprendimų teisminę peržiūrą, apsaugą, be kita ko, kai lygybės įstaiga veikia kaip teismo proceso šalis arba teismo proceso šalies vardu. Valstybės narės gali, pavyzdžiui, užtikrinti konfidencialumą liudytojams ir informatoriams – tai yra svarbus skatinimo pranešti apie diskriminacijos atvejus būdas;

(36)

šios direktyvos nuostatos dėl lygybės įstaigų teisės veikti teismo procese nekeičia aukų teisių ar asociacijų, organizacijų ar kitų teisės subjektų, kurie užtikrina, kad būtų paisoma aukų teisių ir kurie pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus turi teisėtą interesą užtikrinti, kad būtų laikomasi direktyvų 2006/54/EB ir 2010/41/ES, teisių, kaip nustatyta tose direktyvose, įskaitant atvejus, kai tos aukos, asociacijos, organizacijos ar kiti teisės subjektai dalyvauja teisminiuose arba administraciniuose procesuose arba juose abiejuose;

(37)

lygybės įstaigų darbo veiksmingumą lemia ir tai, ar grupėms, kurioms kyla rizika būti diskriminuojamoms, sudaromos sąlygos naudotis visomis tų įstaigų teikiamomis paslaugomis. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros atliktoje Antrojoje apklausoje apie mažumas ir diskriminaciją Europos Sąjungoje apklausoje 71 % etninių ar imigrantų mažumų grupių narių nurodė nežinantys jokios organizacijos, teikiančios paramą ar konsultacijas diskriminacijos aukoms. Vienas pagrindinių žingsnių siekiant palaikyti tokias galimybes naudotis lygybės įstaigų paslaugomis – valstybėms narėms užtikrinti, kad asmenys išmanytų savo teises ir žinotų apie esamas lygybės įstaigas ir jų teikiamas paslaugas. Tai ypač svarbu nepalankioje padėtyje esančioms grupėms ir grupėms, kurioms gauti tokią informaciją gali trukdyti, pvz., jų sunki ekonominė padėtis, amžius, negalia, raštingumo lygis, pilietybė ar gyventojo statusas arba negalėjimas naudotis internetinėmis priemonėmis;

(38)

reikėtų užtikrinti, kad lygybės įstaigų paslaugomis ir leidiniais vienodomis sąlygomis galėtų naudotis visi. Tuo tikslu reikėtų nustatyti ir pašalinti galimas kliūtis naudotis lygybės įstaigų paslaugomis. Skundą pateikusiems asmenims paslaugos turėtų būti teikiamos nemokamai. Valstybės narės taip pat turėtų, nedarydamos poveikio regionų ir vietos valdžios institucijų autonomijai, užtikrinti, kad lygybės įstaigų paslaugos visoms potencialioms diskriminacijos aukoms būtų prieinamos visoje jų teritorijoje, pvz., įkuriant vietos biurus, įskaitant mobiliuosius biurus, naudojant bendravimo priemones, rengiant vietines kampanijas arba bendradarbiaujant su vietos atstovais ar pilietinės visuomenės organizacijomis, arba sudarant paslaugų teikimo sutartis;

(39)

siekiant asmenims su negalia užtikrinti galimybę naudotis visomis lygybės įstaigų paslaugomis ir veikla, būtina užtikrinti prieinamumą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/882 (15) nustatytus reikalavimus ir užtikrinti, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos pagal 2006 m. gruodžio 13 d. priimtą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (JT NTK). Todėl lygybės įstaigos turėtų užtikrinti fizinį ir skaitmeninį prieinamumą neleisdamos kurti kliūčių ir šalindamos kliūtis, su kuriomis asmenys su negalia gali susidurti siekdami pasinaudoti lygybės įstaigų paslaugomis ir gauti informacijos, lygybės įstaigos taip pat turėtų sudaryti tinkamas sąlygas imdamosi reikiamų ir tinkamų pakeitimų ir pataisymų, kai to reikia konkrečiu atveju;

(40)

lygybės įstaigoms būtina sudaryti sąlygas ilguoju laikotarpiu reguliariai koordinuoti veiklą ir bendradarbiauti įvairiais lygmenimis, kad jos mokytųsi vienos iš kitų, derintų veiklą ir užtikrintų jos nuoseklumą, be to, taip galima išplėsti jų veiklos aprėptį ir poveikį. Lygybės įstaigos turėtų bendradarbiauti atitinkamose savo kompetencijos srityse su kitomis lygybės įstaigomis toje pačioje valstybėje narėje, taip pat su vietos, regioninio, nacionalinio, Sąjungos ir tarptautinio lygmens viešaisiais ir privačiais subjektais, pvz., lygybės įstaigų Sąjungos lygmens tinklais, pilietinės visuomenės organizacijomis, duomenų apsaugos institucijomis, socialiniais partneriais, darbo ir švietimo inspekcijomis, teisėsaugos institucijomis, už žmogaus teisių gynimą nacionaliniu lygmeniu atsakingomis agentūromis, nacionalinėmis statistikos institucijomis, Sąjungos lėšas valdančiomis institucijomis, nacionaliniais romų informacijos centrais, vartotojų įstaigomis ir nacionaliniais nepriklausomais Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos skatinimo, apsaugos ir stebėsenos mechanizmais;

(41)

lygybės įstaigos negali nei visapusiškai atlikti savo kaip vienodo požiūrio srities ekspertų vaidmens, nei prisidėti prie lyčių aspekto integravimo, jeigu politikos formavimo procese su jomis nėra pakankamai laiku konsultuojamasi klausimais, susijusiais su teisėmis ir pareigomis pagal direktyvas 2006/54/EB ir 2010/41/ES. Todėl valstybės narės turėtų įdiegti procedūras, skirtas užtikrinti, kad tokios konsultacijos vyktų laiku, taip pat sudaryti sąlygas lygybės įstaigoms, kai lygybės įstaigos mano, kad reikia, teikti rekomendacijas ir jas paskelbti laiku, kad į jas būtų galima atsižvelgti;

(42)

lygybės duomenys yra labai svarbūs didinant informuotumą, šviečiant žmonės lyčių klausimu, kiekybiškai įvertinant diskriminaciją, nustatant tendencijas per tam tikrą laiką, įrodant diskriminacijos buvimą, vertinant lygybės srities teisės aktų įgyvendinimą, įrodant būtinumą imtis pozityvių veiksmų ir prisidedant prie įrodymais grindžiamo politikos formavimo. Lygybės įstaigos gali prisidėti tais tikslais rengiant lygybės duomenis, pvz., organizuodamos apskritojo stalo diskusijas, kuriose dalyvautų visi atitinkami subjektai. Lygybės įstaigos taip pat turėtų rinkti ir analizuoti savo pačių veiklos duomenis, turėtų galėti vykdyti apklausas ir, laikydamosi nacionalinės teisės, prieiti prie statistinių duomenų, susijusių su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš direktyvų 2006/54/EB ir 2010/41/ES, ir juos naudoti. Lygybės įstaigos surinkti asmens duomenys turėtų būti nuasmeninti arba, kai tai neįmanoma, jiems turėtų būti suteikti pseudonimai;

(43)

lygybės įstaigos turėtų priimti darbo programą, kurioje būtų nustatyti jų prioritetai ir numatoma veikla; tai joms leistų užtikrinti, kad įvairios darbo kryptys ilgainiui derėtų, ir padėtų spręsti jų įgaliojimų sričiai priklausančias sistemines diskriminacijos problemas laikantis ilgalaikio veiksmų plano;

(44)

lygybės įstaigos turėtų ne tik skelbti metines savo veiklos ataskaitas, bet ir reguliariai skelbti ataskaitas, apimančias su diskriminacija, kuri valstybėse narėse patenka į jų įgaliojimų sritį, susijusios padėties bendrą vertinimą, taip pat kitas su diskriminacija susijusias ataskaitas;

(45)

siekiant užtikrinti vienodas sąlygas įgyvendinti valstybėms narėms nustatytas pareigas teikti informaciją apie pagal šią direktyvą paskirtų lygybės įstaigų veikimą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai parengti atitinkamų rodiklių sąrašą, atsižvelgiant į tai, kokie duomenys turėtų būti renkami. Tokie rodikliai neturėtų būti skirti reitingavimui arba konkrečioms rekomendacijoms, skirtoms atskiroms valstybėms narėms, teikti. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (16);

(46)

šia direktyva nustatomi minimalieji reikalavimai, taigi valstybėms narėms suteikiama galimybė priimti arba palikti galioti palankesnes nuostatas. Šios direktyvos įgyvendinimu neturėtų būti remiamasi siekiant pateisinti kiekvienoje valstybėje narėje jau nusistovėjusios padėties pablogėjimą;

(47)

visus asmens duomenis pagal šią direktyvą lygybės įstaigos turėtų tvarkyti visapusiškai laikydamosi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (17). Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad lygybės įstaigų užduotys būtų aiškiai išdėstytos teisės aktuose pagal Reglamentą (ES) 2016/679. Lygybės įstaigos asmens duomenis turėtų tvarkyti tik tiek, kiek to reikia vykdant užduotis pagal šią direktyvą. Asmenims, kurių duomenys tvarkomi, turėtų būti pranešama apie jų kaip duomenų subjektų teises, taip pat teisių gynimo priemones, kuriomis jie gali pasinaudoti nacionaliniu lygmeniu;

(48)

kai vykdant lygybės įstaigų užduotis reikia tvarkyti specialių kategorijų asmens duomenis, nurodytus Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 1 dalyje, valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad nacionalinėje teisėje iš esmės būtų gerbiama teisė į duomenų apsaugą ir numatyta tinkamų bei konkrečių priemonių duomenų subjekto pagrindinėms teisėms ir interesams apsaugoti pagal Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 2 dalies g punktą. Tokios apsaugos priemonės turėtų būti, pvz., vidaus politika ir priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti duomenų kiekio mažinimą, be kita ko, nuasmeninant asmens duomenis, jeigu įmanoma, asmens duomenims suteikti pseudonimus ir asmens duomenis šifruoti, užkirsti kelią neleistinai prieigai prie asmens duomenų ir jų perdavimui ir užtikrinti, kad asmens duomenys nebūtų tvarkomi ilgiau, nei reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi;

(49)

nustatant griežtesnius lygybės įstaigų veikimo standartus, šioje direktyvoje remiamasi direktyvose 2006/54/EB ir 2010/41/ES nustatytomis taisyklėmis. Todėl direktyvų 2006/54/EB ir 2010/41/ES nuostatos dėl lygybės įstaigų turėtų būti panaikintos;

(50)

šia direktyva siekiama užtikrinti, kad lygybės įstaigos veiktų laikydamosi minimaliųjų standartų, siekiant padidinti jų veiksmingumą ir užtikrinti jų nepriklausomumą ir taip sugriežtinti vienodo požiūrio principo taikymą. Kadangi šios direktyvos tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva, kuria nustatomi tik minimalieji standartai, neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(51)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (18) 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2023 m. vasario 2 d. (19),

a)

priimtų darbo programą, kurioje būtų nustatyti jų prioritetai ir numatoma veikla;

b)

parengtų ir viešai paskelbtų metinę veiklos ataskaitą, į kurią būtų įtrauktas jų metinis biudžetas, darbuotojai ir finansinė atskaitomybė ir

c)

bent kas ketverius metus paskelbtų vieną ar kelias ataskaitas su rekomendacijomis dėl su vienodu požiūriu ir diskriminacija susijusios padėties, įskaitant galimus struktūrinius klausimus, savo valstybėje narėje.