28.8.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 227/62

(1)

2003 m. gruodžio 4 d. raštu Komisija buvo informuota apie keletą Italijos spaudoje paskelbtų straipsnių apie Italijos Vyriausybės ketinimus nustatyti lengvatinius elektros energijos tarifus kai kurioms Sardinijos įmonėms.

(2)

Tarifai nustatyti 2004 m. vasario 6 d. Ministro Pirmininko potvarkiu. Potvarkis turėjo dvejopą poveikį: a) nustatyti lengvatiniai elektros energijos tarifai įmonėms „Portovesme Srl“ (2), ILA (3) ir „Euroallumina“ (4); b) pratęstas jau nustatyto lengvatinio tarifo, skirto „Alco Transformazioni“ (pirminio aliuminio gamintoja, toliau – „Alcoa“), galiojimas.

(3)

2004 m. sausio 22 d. ir 2004 m. kovo 19 d. raštais Komisija paprašė papildomos informacijos dėl šių priemonių. Italijos valdžios institucijos atsakymą pateikė 2004 m. vasario 6 d. ir 2004 m. birželio 9 d. raštais. Papildomus paaiškinimus Italija pateikė 2004 m. rugsėjo 20 d. raštu.

(4)

2004 m. lapkričio 16 d. raštu Komisija informavo Italiją, kad dėl nagrinėjamos pagalbos priemonės ji nusprendė inicijuoti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (5). Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl priemonių.

(6)

Italija pateikė pastabas 2005 m. vasario 4 d. ir 2005 m. vasario 11 d. raštais.

(7)

Komisija taip pat gavo pastabų iš kitų suinteresuotųjų šalių. 2005 m. kovo 22 d. raštu ji persiuntė tas pastabas Italijai, kuriai buvo suteikta proga į jas atsakyti. Italijos pastabos buvo pateiktos 2005 m. rugsėjo 20 d. raštu.

(8)

2005 m. gruodžio 23 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos, kurią Italijos valdžios institucijos suteikė 2006 m. kovo 3 d. raštu. Papildomų paaiškinimų paprašyta 2006 m. rugpjūčio 22 d. raštu. Į šį prašymą Italija atsiliepė 2006 m. rugsėjo 28 d. raštu.

(9)

2008 m. spalio 29 d. byla buvo padalyta į A dalį, skirtą priemonei įmonės „Alcoa“ atžvilgiu, ir B dalį, kurioje nagrinėjami klausimai, susiję su „Portovesme“, ILA ir „Euroallumina“. Šis sprendimas skirtas tik „Alcoa“ (A dalis).

(10)

Tuo metu, kai buvo nagrinėjama panaši byla (6) dėl valstybės pagalbos, Komisija sužinojo, kad buvo antrą kartą pratęstas lengvatinių elektros energijos tarifų sistemos, taikomos įmonei „Alcoa“, galiojimas. Tai buvo padaryta remiantis 2005 m. kovo 14 d. Įstatyminio potvarkio Nr. 35, pertvarkyto į 2005 m. gegužės 14 d. Įstatymą Nr. 80/2005 „Dėl neatidėliotinų priemonių pagal Ekonominės, socialinės ir teritorinės plėtros veiksmų planą“, 11 straipsnio 11 dalimi. Naudos gavėjai buvo „Alcoa“ ir trys „Terni“ veiklą perėmusios įmonės (7).

(11)

2005 m. gruodžio 23 d. raštu Komisija paprašė informacijos iš Italijos, kuri atsakė 2006 m. vasario 24 d. raštu. 2006 m. kovo 2 d. ir 2006 m. balandžio 27 d. raštais Italija pateikė papildomos informacijos.

(12)

2006 m. liepos 19 d. raštu Komisija pranešė Italijai apie sprendimą pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl abiejų priemonių (C 36/06).

(13)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (8). Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl nagrinėjamų priemonių.

(14)

Italija pateikė pastabas 2006 m. spalio 25 d. raštu. Papildomos informacijos buvo pateikta 2006 m. lapkričio 9 d. ir 2006 m. gruodžio 7 d. raštais.

(15)

Komisija taip pat sulaukė pastabų iš kitų suinteresuotųjų šalių ir jas persiuntė Italijai, suteikdama jai galimybę į jas atsakyti. Italijos pastabos gautos 2006 m. gruodžio 22 d. raštu.

(16)

2007 m. vasario 20 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos apie tarifų sistemą. Šią informaciją Italija pateikė 2007 m. gegužės 10 d. ir 14 d. raštais.

(17)

2007 m. rugsėjo 18 d. byla buvo padalyta į A dalį, susijusią su trimis „Terni“ įmonėms, ir B dalį, susijusią su „Alcoa“. 2007 m. lapkričio 20 d. Komisija priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl „Terni“ įmonių, nurodydama susigrąžinti pagalbą (9).

(18)

Komisija 2007 m. sausio 19 d. raštu pradėjo svarstyti galimybę taikyti pereinamojo laikotarpio priemones „Alcoa“ tarifų sistemai Sardinijoje, susijusias su virtualių pajėgumų atlaisvinimo programos (Virtuali elektrinė, toliau – VE) įgyvendinimu. Italijos valdžios institucijos atsiliepė 2007 m. balandžio 16 d. ir 2007 m. lapkričio 5 d. raštais. Italijos valdžios institucijų ir Komisijos darbuotojų susitikime, įvykusiame 2008 m. kovo 13 d., Italijos buvo paprašyta pareikšti galutinę poziciją iki 2008 m. gegužės 12 d. Paprašiusi atidėti galutinį tokios pozicijos pareiškimo terminą 2008 m. gegužės 29 d. raštu, Italija 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. liepos 7 d. raštais pateikė papildomos informacijos.

(19)

Italija paprašė surengti susitikimą su Komisija galimybėms įsteigti VE aptarti. Susitikimas įvyko 2008 m. gruodžio 9 d. Italija papildomos informacijos pateikė 2008 m. gruodžio 19 d. ir 2009 m. gegužės 19 d. raštais.

(20)

Dar vienas susitikimas surengtas 2009 m. gegužės 26 d. Papildomos informacijos Italija pateikė 2009 m. liepos 10 d. ir 2009 m. rugpjūčio 18 d. raštais.

(21)

Aliuminio gamintoja „Alcoa“ nuo 1996 m. naudojasi lengvatiniu elektros energijos tarifu, taikomu jos dviem pirminio aliuminio lydykloms, esančioms Sardinijoje (Portovezmė) ir Venete (Fuzina). Tarifas iš pradžių buvo įvestas dešimties metų laikotarpiui (pasibaigusiam 2005 m. gruodžio 31 d.), įgyvendinant privatizacijos procesą. Leidimas šiam tarifui buvo suteiktas pagal valstybės pagalbos taisykles Komisijos sprendimu, kuriame konstatuota, kad tai nebuvo valstybės pagalba. Tačiau tarifo pobūdis laikui bėgant kito, o jo galiojimą Italija pratęsė dukart – 2004 ir 2005 m.

(22)

Ginčijamas tarifas subsidijuojamas atliekant piniginius mokėjimus iš Išlyginimo fondo (valstybės institucija „Cassa Conguaglio per il Settore Elettrico“) (10), sumažinant „Alcoa“ ir jos elektros energijos tiekėjo ENEL sutartimi nustatytą kainą. Reikiamos lėšos gaunamos iš visų elektros energijos vartotojų renkant parafiskalinį mokestį, kuris įtraukiamas į elektros energijos sąskaitas kaip A4 komponentas.

(23)

Lengvatinių tarifų sistema, kuria naudojasi „Alcoa“, numatyta atitinkamuose teisės aktuose (2.2.1) ir išsamiose taisyklėse, kurias priėmė Elektros energijos ir dujų institucija („Autorità per l’Energia Elettrica et il Gas“ – AEEG) (2.2.2.1). Išlyginimo fondas yra sistemos vykdomoji įstaiga (2.2.2.2). Todėl Komisija, atlikdama „Alcoa“ tarifų sistemos analizę, turi atsižvelgti ir į teisės aktų nuostatas, ir į Italijoje galiojantį reguliavimą.

(24)

Nagrinėjamos teisės aktų nuostatos yra 2004 m. vasario 6 d. Ministro Pirmininko potvarkio (11) (toliau – 2004 m. potvarkis) 1 straipsnis, įgyvendintas atitinkamomis reguliavimo nuostatomis, ir 2005 m. kovo 14 d. Įstatyminis potvarkis Nr. 35, pertvarkytas į Įstatymą Nr. 80/2005 „Dėl neatidėliotinų priemonių pagal Ekonominės, socialinės ir teritorinės plėtros veiksmų planą“ (toliau – Įstatymas Nr. 80/2005), įgyvendintas atitinkamomis reguliavimo nuostatomis (12).

(25)

Italija įsteigė AEEG 1995 m. (13). AEEG patikėtos įvairios reguliavimo užduotys ir suteikti platūs įgaliojimai. Visų pirma, ji nustato ir atnaujina elektros energijos tarifus, taip pat lėšų, reikalingų bendriesiems sistemos mokesčiams padengti, rinkimo procedūras (14). Vykdydama šias funkcijas, AEEG atsižvelgia į Vyriausybės teikiamas politikos gaires dėl paslaugų teikimo vadovaujantis bendraisiais šalies interesais (15).

(26)

Veikdama pagal jai suteiktus įgaliojimus, AEEG per savo veiklos laikotarpį priėmė daug sprendimų (delibere), nustatydama konkrečias lengvatinių tarifų sistemų valdymo Italijoje procedūras.

(27)

Antkainių ir kitų įmokų elektros energijos sektoriuje valdymas patikėtas Išlyginimo fondui, kuris yra valstybinė įstaiga, įsteigta 1948 m. sausio 26 d. Įstatyminiu potvarkiu Nr. 98. Išlyginimo fondas veikia pagal AEEG nurodymus. Visų pirma, jis tvarko finansinius srautus, susijusius su lengvatiniais elektros energijos tarifais (rinkliavų rinkimą ir mokėjimą galutiniams naudos gavėjams).

(28)

Norint įvertinti šiame sprendime svarstomą „Alcoa“ tarifą, būtina pažvelgti į aplinkybes, kuriomis jis buvo įvestas, ir į jo pokyčius laikui bėgant.

(29)

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, likviduojant valstybinį konglomeratą EFIM (16), „Alumix“ valdė dvi pagrindines aliuminio lydyklas – vieną Portovezmėje (Sardinija), o kitą Fuzinoje (Venetas).

(30)

„Alcoa“ įsigyjant įmonę „Alumix“ būtina sąlyga buvo tai, kad valstybinis elektros energijos tiekėjas ENEL taikys lengvatinį elektros energijos tiekimo minėtoms dviem lydykloms tarifą.

(31)

Lengvatinis tarifas įmonei „Alcoa“ buvo patvirtintas 1995 m. gruodžio 19 d. ministro potvarkiu (toliau – 1995 m. potvarkis). Šiame potvarkyje buvo numatyta, kad „Alcoa“ iki 2005 m. pabaigos bus taikomas lengvatinis režimas, nustatytas Sprendime CIP 13/1992 (17). Po šios datos „Alcoa“ ir kitiems elektros energijos vartotojams taikomos sąlygos turėjo būti suvienodintos.

(32)

Sumažintas tarifas buvo išnagrinėtas pagal valstybės pagalbos taisykles byloje C 38/92. 1996 m. gruodžio 4 d. sprendime (18) (toliau – sprendimas Alumix) Komisija, remdamasi toliau apibendrintais argumentais, konstatavo, kad tai nebuvo valstybės pagalba.

(33)

Pagal nagrinėjamą susitarimą valstybė nustatė „Alcoa“ taikytiną tarifą, o ENEL – tuo metu vienintelė elektros energijos tiekėja Italijoje, tiekė „Alcoa“ elektros energiją pagal nustatytą tarifą. Abiem liejykloms kainos buvo nustatytos dešimties metų laikotarpiui. Sardinijai nustatytas 36,3 ITL/kWh tarifas 1996 m., kuris turėjo būti laipsniškai didinamas iki 39,6 ITL/kWh 2005 m. Venetui nustatytas tarifas turėjo iki 2005 m. pasiekti 39,9 ITL/kWh. Perskaičiavus eurais, kaina buvo nuo 18 iki 20 EUR/MWh.

(34)

ENEL tuo metu buvo valstybinė įstaiga (19), turinti elektros energijos tiekimo monopolį. Todėl Komisija išnagrinėjo, ar ENEL, taikydama „Alcoa“ nustatytą kainą, veikė kaip racionalus rinkos dalyvis.

(35)

Komisija įvertino elektros energijos tiekimo situaciją minėtuose dviejuose regionuose per dešimties metų laikotarpį, kurio metu galiojo lengvatinis tarifas. Ji pažymėjo, kad Sardinijos ir Veneto elektros energijos rinka pasižymėjo per dideliais elektros energijos gamybos pajėgumais, kurie vargu ar išnyktų per ateinančius dešimt metų. Ji taip pat pažymėjo, kad gamintojai niekaip negalėjo eksportuoti elektros energijos iš šių regionų dėl nepakankamų jungčių su žemyninės Italijos dalimi Sardinijos atveju ir dėl nepakankamos paklausos kaimyniniuose regionuose Veneto atveju (20).

(36)

Šiomis aplinkybėmis Komisija konstatavo, kad toks stambus pramoninis klientas kaip „Alcoa“ turėjo pakankamą derybinę galią ENEL atžvilgiu, kadangi dviejų liejyklų, kurios buvo vienos iš geriausių ENEL klientų Italijoje, uždarymas lemtų dar didesnį ENEL pajėgumų perteklių ir dar nepalankesnę kainų struktūrą. Taigi ENEL buvo ekonomiškai suinteresuota tiekti elektros energiją liejykloms Portovezmėje ir Fuzinoje ypač mažomis kainomis.

(37)

Komisijos nuomone, racionalus elektros energijos tiekėjas būtų pasirengęs parduoti energiją kainomis, padengiančiomis ribines gamybos sąnaudas, apskaičiuotas atsižvelgiant į atitinkamų regionų jėgainėse faktiškai naudojamą kuro mišinį, ir nedidelę fiksuotųjų sąnaudų dalį. Įmonei „Alcoa“ nustatyta kaina šiuos kriterijus atitiko. O metinius įmonei „Alcoa“ nustatytos kainos padidėjimus per ateinančius dešimt metų Komisija laikė pateisinamais atsižvelgdama į prognozę, kad ENEL ribinės gamybos sąnaudos metams bėgant mažės dėl kuro mišinio ir gamybos technologijų patobulinimų.

(38)

Todėl Komisija konstatavo, kad ENEL, nustatydama tarifą, veikė kaip racionalus rinkos dalyvis, ir buvo paskelbta, kad ši priemonė nėra valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(39)

Per keletą metų iškart po to, kai buvo priimtas sprendimas Alumix, Italijos elektros energijos sistema buvo restruktūrizuota siekiant laipsniškai liberalizuoti ES elektros energijos rinką (21).

(40)

1997 m. standartinis elektros energijos tarifas (22) buvo pertvarkytas ir padalytas į tarifo sudedamąsias dalis (23). Įvyko pirmasis „Alcoa“ tarifo pakeitimas. Alumix nurodyta kaina, kuri buvo bendra kaina iki reformos, buvo padalyta į tarifo sudedamąsias dalis, kad ją būtų galima įtraukti į naująją standartinio tarifo struktūrą. „Alcoa“ taikytinos tarifo sudedamosios dalys buvo sumažintos taip, kad galutinė kaina tiksliai sutapo su sprendime Alumix nurodyta kaina. Šiame etape ENEL, kaip vienintelė Italijos elektros energijos tiekėja, vis dar nustatė tarifus tiesiogiai: „Alcoa“ ji taikė Alumix nurodytą kainą ir negavo jokio užmokesčio už tiekimą šiai įmonei.

(41)

1999 m., kai Italija perkėlė į nacionalinę teisę pirmąją ES liberalizavimo direktyvą (24), ENEL prarado elektros energijos tiekimo Italijoje monopolį ir buvo padalyta į keletą subjektų.

(42)

2000 m. Italija nusprendė įtraukti Alumix tarifą į „bendruosius elektros energijos sistemos mokesčius“ (25). Šis naujas statusas lėmė pirmą reikšmingą Alumix tarifo finansavimo mechanizmo pokytį. Prieš tai elektros energiją įmonei „Alcoa“ pardavinėjusi tiesiogiai lengvatiniu tarifu, pagal naująjį mechanizmą (26) ENEL gaudavo visą įprastinę stambiems pramonės klientams taikomą kainą, o elektros energijos vartotojai teikdavo lėšas, būtinas užtikrinti, kad „Alcoa“ ir toliau mokėtų sprendime Alumix nurodytą kainą. Iš esmės „Alcoa“ formaliai turėjo mokėti visą kainą, tačiau sąskaitoje jai buvo pritaikoma tiesioginė nuolaida. Šią nuolaidą ENEL finansuodavo iš pajamų, gautų įvedus parafiskalinį mokestį, sudariusį elektros energijos tarifo A4 komponentą, mokamą visų vartotojų (27). 2002 m. „Alcoa“ sudarė dvišalę sutartį su ENEL dėl nominalios kainos, apytiksliai atitinkančios standartinį tarifą, kurį komunalinių paslaugų įmonė taikė tiekdama aukštos įtampos elektros energiją.

(43)

Dar vienas svarbus pokytis įvyko 2004 m., priėmus AEEG sprendimą Nr. 148/04, kuriuo visas administracinis tarifų valdymas buvo perduotas Išlyginimo fondui. Pagal šią sistemą ENEL daugiau nepasilikdavo pajamų iš A4 komponento, o pervesdavo jas visas Išlyginimo fondui, kuris atlikdavo skaičiavimus ir sumokėdavo kompensaciją „Alcoa“. Praktiškai pagal šį mechanizmą „Alcoa“ mokėdavo kainą, nustatytą sutartyje su ENEL, ir vėliau gaudavo kompensaciją iš Išlyginimo fondo, kuri jai faktiškai sudarydavo galimybę ir toliau mokėti Alumix kainą. „Alcoa“ atžvilgiu šis administracinis susitarimas įsigaliojo 2004 m. rugsėjo mėn. ir vis dar galioja iki šios dienos (28).

(44)

2004 m. potvarkiu Italijos Vyriausybė iki 2007 m. birželio 30 d. pratęsė lengvatinio elektros energijos tarifo, nustatyto 1995 m. gruodžio 19 d. potvarkiu, galiojimą „elektros energijos, naudojamos aliuminio, švino, sidabro ir cinko gamyboje, tiekimui gamykloms, kurios veikia šio potvarkio įsigaliojimo metu ir yra izoliuotose vietovėse, neprijungtose arba nepakankamai prijungtose prie nacionalinių elektros ir dujų tinklų“ (29).

(45)

2004 m. potvarkiu iš esmės buvo siekiama: a) pratęsti „Alcoa“ taikomo tarifo galiojimą iki 2007 m. birželio mėn.; b) pratęsti to paties režimo taikymą kitoms Sardinijoje esančioms įmonėms: „Portovesme“, ILA ir „Euroallumina“.

(46)

Reguliavimo lygmeniu „Alcoa“ tarifo galiojimo pratęsimas, numatytas 2004 m. potvarkyje, buvo įgyvendintas AEEG sprendimu Nr. 148/04, kuriuo taip pat patvirtinti finansavimo mechanizmo pakeitimai, minėti 43 konstatuojamojoje dalyje.

(47)

Pirmasis galiojimo pratęsimas buvo svarstytas per oficialią tyrimo procedūrą dėl 2004 m. potvarkio byloje C 38/04 (30). Italijos nuomone (31), 2004 m. potvarkis nebuvo įgyvendintas „Alcoa“ atžvilgiu, ir jai toliau galiojo tarifas, pagrįstas pirminiu teisiniu pagrindu – 1995 m. potvarkiu.

(48)

Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalimi Italijos valdžios institucijos iki 2010 m. pratęsė lengvatinio „Alcoa“ taikyto tarifo galiojimą 2004 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis tarifų sąlygomis (32). Remiantis Įstatymu Nr. 80/2005, tarifo pratęsimas turėjo įsigalioti 2005 m. sausio 1 d. Tačiau vėliau pagal nacionalinių valdžios institucijų nurodymus įsigaliojimo diena AEEG sprendimu Nr. 286/05 buvo pakeista 2006 m. sausio 1 d.

(49)

Siekiant nustatyti „Alcoa“ po 2005 m. mokėtiną kainą, Įstatymu Nr. 80/2005 buvo numatytas indeksavimo mechanizmas, pagal kurį nuo 2006 m. sausio 1 d. lengvatinė kaina (t. y. sprendimu Alumix 2005 m. nustatyta kaina) turėjo padidėti 4 % per metus arba tiek procentų, kiek ji vidutiniškai padidėjo Amsterdamo ir Frankfurto elektros energijos biržose (33).

(50)

Tačiau po konsultacijų su naudos gavėjais AEEG jau kitaip aiškino atnaujintą mechanizmą. AEEG sprendime Nr. 217/05 nurodyta, kad metinis tarifo padidėjimas turi remtis vidutinėmis didmeninėmis kainomis, tačiau negali būti didesnis už 4 %. Šis atnaujintas mechanizmas lėmė de facto mažesnius metinius lengvatinio tarifo padidėjimus, palyginti su tuo, kas buvo iš pradžių numatyta teisės aktais.

(51)

Antrasis pratęsimas buvo svarstytas per oficialią tyrimo procedūrą byloje C 36/06. Kai Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 12 dalies, AEEG Sprendimu Nr. 190/06 nustatė, kad mokėjimai pagal Įstatymą Nr. 80/2005 atliekami tik jeigu „Alcoa“ pateikia banko ar patronuojančios įmonės garantiją pagalbos susigrąžinimo rizikai padengti.

(52)

Išlyginimo fondo mokėjimai „Alcoa“ nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. išvardyti toliau pateiktoje lentelėje. 2009 m. duomenys nėra galutiniai, kadangi jie atspindi tik 2009 m. sausio mėn. atliktus mokėjimus, nors „Alcoa“ jų gavo ir vėlesniais mėnesiais.

(53)

Komisijos sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą buvo pagrįstas toliau nurodytomis priežastimis.

(54)

Komisija 2004 m. potvarkiu įvestus tarifus laikė pagalba veiklai ir vertino, ar leidimas tokiai pagalbai gali būti suteiktas pagal regioninės pagalbos teikimo gaires (34), kadangi 2004 m. Sardinija buvo remiamas regionas pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą, Komisija pareiškė abejonių dėl galimybės suteikti leidimą pagalbai tokiu pagrindu, kadangi tokia ad hoc pagalba, teikiama nedideliam įmonių skaičiui, vargu ar skatina regionų plėtrą.

(55)

Konkrečiai dėl „Alcoa“ atvejo Komisija pažymėjo, kad naujasis tarifas skyrėsi nuo Alumix tarifo, kadangi Alumix tarifą nustatė Italijos elektros energijos tiekimo monopolininkė ENEL, o naujasis tarifas buvo nustatytas valstybei nusprendus įsikišti ir kompensuoti skirtumą tarp rinkos kainos, dėl kurios susitarta su elektros energijos gamintoju, ir 1996 m. nustatytos lengvatinės kainos.

(56)

Komisija taip pat svarstė, ar dėl tokios priemonės gali sumažėti įmonei taikytinų mokesčių lygis. Teisinis tokio sumažinimo pagrindas turėtų būti 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (35).

(57)

2006 m. sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagrindinis dėmesys skirtas „Alcoa“ tarifui (36). Komisija pažymėjo, kad reguliavimo sistema ir rinkos sąlygos sprendimo Alumix priėmimo metu skyrėsi nuo sprendime pradėti procedūrą nagrinėjamu laikotarpiu buvusios reguliavimo sistemos ir rinkos sąlygų. Visų pirma, pastaruoju laikotarpiu elektros energijos rinka jau buvo liberalizuota, o sistemos administravimas jau buvo perduotas Išlyginimo fondui. Todėl Komisija manė, kad būtina iš naujo išnagrinėti, ar „Alcoa“ tarifo atveju teikiama valstybės pagalba.

(58)

Komisija laikėsi nuomonės, kad tarifas yra valstybės pagalba dėl šių priežasčių: a) elektros energijos tarifo sumažinimas suteikė ekonominį pranašumą; b) sprendimą nustatyti tarifą priėmė Italijos valdžios institucijos ir jis buvo finansuojamas perduodant valstybės išteklius parafiskalinio mokesčio forma; c) priemonė kėlė grėsmę konkurencijai; d) priemonė turėjo poveikį Bendrijos vidaus prekybai, atsižvelgiant į tai, kad aliuminiu buvo gausiai prekiaujama pasaulio rinkose. Komisija laikė priemonę pagalba veiklai.

(59)

Komisija taip pat teigė, kad ankstesnė išvada, jog Alumix tarifas nebuvo valstybės pagalba, nereiškia, kad naujoji priemonė yra esama pagalba. Komisijos pritarimas Alumix tarifui, pagrįstas ekonominiu to meto aplinkybių vertinimu, turėjo laiko apribojimą ir negali būti taikomas tarifo galiojimo pratęsimui Įstatymu Nr. 80/2005.

(60)

Suderinamumo klausimu Komisija nagrinėjo, ar leidimas taikyti lengvatinį tarifą gali būti suteiktas remiantis nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis.

(61)

Kalbėdama apie Veneto gamyklą, Komisija pažymėjo, kad ji nėra regione, galinčiame gauti pagalbą pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą, taigi jai negalėjo būti suteikta regioninė pagalba.

(62)

Sardinija buvo remiamas regionas pagal 87 straipsnio 3 dalies a punktą iki 2006 m. pabaigos. Tačiau Komisija abejojo, ar leidimas priemonei galėjo būti suteiktas remiantis nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (37), skirtomis nurodytam laikotarpiui.

(63)

Nepaistant Italijos tvirtinimo, kad aukštos elektros energijos kainos Sardinijoje buvo kliūtis šios salos plėtrai, Komisija nustatė, kad Italija neįrodė, jog Sardinijoje kainos buvo gerokai aukštesnės vidutiniškai ar konkrečiai daug energijos suvartojančioms įmonėms (Italija nepateikė duomenų dėl dvišalių sutarčių tarp daug energijos suvartojančių įmonių ir jų tiekėjų, tvirtindama, kad tokie duomenys viešai neprieinami). Be to, Italija nepaaiškino, nei kodėl aukštos kainos apsunkino regiono padėtį, nei kaip tarifas prisidėjo prie regioninės plėtros. Komisija priminė, kad byloje C 34/02 (38) ji nepripažino, jog energijos jungčių trūkumas Sardinijoje laikytinas kliūtimi regiono MVĮ plėtrai (ir priėmė neigiamą sprendimą). Todėl Komisija pareiškė abejojanti, ar tokia pagalba yra reikalinga.

(64)

Komisija taip pat suabejojo, ar tokia ad hoc pagalba buvo proporcinga regionų patiriamoms kliūtims, atsižvelgiant ir į lengvatinio tarifo apskaičiavimo metodą, neturintį jokio ryšio su likusioje Italijos dalyje taikomomis kainomis.

(65)

Komisija pažymėjo, kad pagalba nebuvo iš tikro progresyviai mažėjanti, atsižvelgiant į tarifo didinimui nustatytas 4 % viršutines ribas.

(66)

Kalbėdama apie laikotarpį, kuriam skirtos 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos gairės (39), Komisija pažymėjo, kad Sardinija nebegalės gauti regioninės pagalbos pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą, ypač pagalbos veiklai. Jos nuomone, nors dvejų metų pereinamasis laikotarpis gali būti leistinas, atsižvelgiant į galiojančių pagalbos veiklai sistemų laipsniško panaikinimo gaires leidimas keletą mėnesių teikti naują pagalbą veiklai, numatant laipsnišką užbaigimą, neatrodo tinkamas, taip pat turint omenyje pareikštas abejones ir iškraipantį pagalbos pobūdį.

(67)

Apibendrindama, Komisija pareiškė abejonių dėl galimybės leisti „Alcoa“ taikyti lengvatinį tarifą ar kaip regioninę pagalbą, ar bet kokiais kitais pagrindais, kurių Italija šiaip ar taip nenurodė.

(68)

2006 m. sprendimą pradėti procedūrą „Alcoa“ apskundė Pirmosios instancijos teismui. 2009 m. kovo 25 d. Teismas pateikė savo sprendimą (toliau – Teismo sprendimas) patvirtindamas Komisijos sprendimą ir atmesdamas visus „Alcoa“ argumentus (40).

(69)

Į Komisijos kvietimą pateikti pastabas dėl dviejų sprendimų pradėti išsamų tyrimą sureagavo „Alcoa“ ir suinteresuotosios trečiosios šalys. Čia apibendrintos tik su „Alcoa“ tarifu susijusios pastabos.

(70)

„Alcoa“ nuomone, tarifu siekiama ištaisyti rinkos trūkumą, konkrečiai tai, kad kainos neseniai liberalizuotoje elektros energijos rinkoje nėra konkurencingos dėl didelės esamų dalyvių įtakos rinkoje. Tvirtinama, kad šis rinkos trūkumas ypač ryškus Sardinijoje. Tokiomis aplinkybėmis manoma, jog būtina imtis reguliavimo veiksmų, įskaitant susitarimus dėl tarifų pereinant iš monopolijos į visiškai konkurencinius santykius.

(71)

„Alcoa“ teisinėje analizėje pabrėžiamas faktas, kad tarifas nėra pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį, kadangi aplinkybės, kuriomis grįstas 1996 m. sprendimas Alumix, kad pagalbos nebuvo, vis dar nepasikeitusios. Visų pirma, tarifu nėra suteikiamas pranašumas, jo finansavimo metodas nenumato valstybės išteklių perdavimo ir, atsižvelgiant į pirminio aliuminio prekybos ypatumus, tarifas neturi poveikio Bendrijos vidaus prekybai ir neiškreipia konkurencijos.

(72)

Be to, „Alcoa“ įsitikinimu, net jeigu priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, Sardinijai taikomas tarifas neprieštarautų regioninės pagalbos taisyklėms.

(73)

„Alcoa“ teigia, kad tarifu siekiama ištaisyti rinkos trūkumą, kad jis nėra valstybės pagalba, kad bet kokiu atveju tai būtų esama, o ne nauja pagalba, ir kad jos susigrąžinimas pažeistų teisėtų lūkesčių principą.

(74)

„Alcoa“ pateikia daug faktinės informacijos apie aliuminio gamybą ir prekybą. Aliuminio lydymas yra daugiausia energijos reikalaujantis procesas visoje pramonėje (1 kg aliuminio pagaminti sunaudojama 15 kWh/kg). Todėl pirminio aliuminio gamyba visame pasaulyje 2006 m. siekė maždaug 33,7 mln. tonų, iš kurių tik 4,5 mln. tonų pagaminta EEE. 25 ES valstybės ir EEE yra svarbios pirminio aliuminio importuotojos. 2006 m. 25 ES valstybės importavo 4,7 mln. tonų ir prognozuojama, kad 2010 m. importas išaugs iki 5,5 mln. tonų. 2006 m. 106 000 žmonių ES aliuminio pramonėje dirbo tiesiogiai (41), o dar maždaug 300 000 žmonių dirbo su šia pramone netiesiogiai susijusį darbą. Tuo metu, kai „Alcoa“ pateikė savo pastabas, 25 ES valstybėse iš viso veikė 22 pirminio aliuminio lydyklos (EEE – 31). Visos lydyklos dirbo visu pajėgumu.

(75)

Pirminis aliuminis yra prekė, kurios referencinė kaina nustatoma Londono metalų biržoje. Dviejose Italijos lydyklose, veikiančios Fuzinoje ir Portovezmėje, pagaminama apytiksliai 200 000 tonų pirminio aliuminio. „Alcoa“ tvirtina, kad šis nedidelis kiekis negali paveikti pirminio aliuminio kainų.

(76)

Elektros energija yra pagrindinis sąnaudų elementas pirminio aliuminio gamyboje. „Alcoa“ teigia, kad lydyklos gali veikti tik sudariusios ilgalaikes tiekimo sutartis su elektros energijos gamintojais. Sąnaudomis pagrįstas ilgalaikes sutartis šiandien vis dar gali siūlyti ir to pageidaujantys pardavėjai – tai patvirtina „Alcoa“ sutartis, pasirašyta Islandijoje (42). Tačiau, kaip teigia „Alcoa“, dėl sąnaudomis pagrįstų susitarimų trūkumo lydyklos yra priverstos užsidaryti. Nuo 2003 m. 25 ES valstybėse dėl šios priežasties uždarytos trys lydyklos, paskelbta apie planus uždaryti daugiau gamyklų. „Alcoa“ daro išvadą, kad, nepratęsus tarifo galiojimo, jai teiktų nedelsiant uždaryti dvi gamyklas Italijoje – Fuzinoje (Venetas) ir Portovezmėje (Sardinija).

(77)

„Alcoa“ pažymi, kad kai kurių valstybių narių Vyriausybės skatina sąnaudomis pagrįstų ilgalaikių sutarčių sudarymą tarp daug energijos sunaudojančių pramoninių vartotojų ir energijos gamintojų, atsižvelgdamos į netinkamą elektros energijos rinkų veikimą. Tokie sprendimai yra laikomi būtinomis priemonėmis, siekiant užtikrinti sąžiningą kainodarą ir išvengti pramonės įmonių užsidarymo. „Alcoa“ trumpai aprašo priemones, kurių ėmėsi Suomija (konsorciumai investuoja į naują branduolinį reaktorių, įgydami teisę pirkti kainomis, susietomis su gamybos sąnaudomis), Vokietija (35–50 % perdavimo kainų nuolaida, su energija iš atsinaujinančių išteklių susijusių mokesčių sumažinimas pramoniniams vartotojams), Ispanija (reguliuojami tarifai), Prancūzija (stambių vartotojų konsorciumai investuoja į naujas branduolines jėgaines, reguliuojami „grąžos“ tarifai), Švedija (konsorciumai, investuojantys į naujas jėgaines) ir Belgija (pirkimo konsorciumas).

(78)

„Alcoa“ pažymi, kad pati Komisija Energetikos sektoriaus tyrime pripažino (43), kad energetikos rinkos Europoje neveikia tinkamai. „Alcoa“ išvardija daugelį iniciatyvų, kurias įgyvendina arba apie kurias paskelbė Komisija energetikos sektoriuje, kaip antai Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio atstovų grupės darbas (44).

(79)

„Alcoa“ tvirtina, kad tarifas nėra valstybės pagalba, kadangi: a) aplinkybės, leidusios Komisijai daryti išvadą, kad Alumix tarifas nesuteikė pranašumo, iš esmės nėra pakitusios; visų pirma, „Alcoa“ mokama kaina ir toliau atitinka Komisijos sprendime Alumix nurodytus kriterijus; b) priemonė neiškraipo konkurencijos ir neturi poveikio Bendrijos vidaus prekybai; c) remiantis atitinkama Bendrijos teismų praktika, įgyvendinant šią priemonę valstybės ištekliai nėra perduodami.

(80)

„Alcoa“ tvirtina, kad vertinant, ar esama pranašumo, svarbiausia nustatyti, ar „Alcoa“ mokama kaina yra žemesnė nei normali rinkos kaina. „Alcoa“ tvirtina, kad speciali kaina lygi tai, kurią įmonė mokėtų normaliomis rinkos sąlygomis, t. y. visapusiškai konkurencinėje rinkoje. Byloje Alumix Komisija daro išvadą, kad visapusiškai konkurencinėje rinkoje privatus elektros energijos tiekėjas geriausiems klientams pardavinėtų energiją kainomis, padengiančiomis ribines sąnaudas ir nedidelę fiksuotųjų sąnaudų dalį, o valstybė galėtų nustatyti tarifus remdamasi tais pačiais kriterijais. „Alcoa“ nuomone, šioje byloje reikia nustatyti, ar „Alcoa“ mokamos kainos yra didesnės, ar mažesnės už jos energijos tiekėjo ribines sąnaudas (pridėjus nedidelę fiksuotųjų sąnaudų dalį. Savo argumentams paremti „Alcoa“ pateikia skaičiavimus.

(81)

Ir Sardinijos, ir Veneto atžvilgiu „Alcoa“ remiasi minimaliomis IPEX biržos kainomis (20,2 ir 21,0 EUR 2005 m. ir 2006 m.) kaip gamintojų ribinių sąnaudų atitikmeniu, kadangi joks tiekėjas neatidėliotinų atsiskaitymų rinkose neparduotų energijos kainomis, nesiekiančiomis jo ribinių sąnaudų; taigi minimalios neatidėliotinų atsiskaitymų kainos turi būti aukštesnės už ribines gamybos sąnaudas. Minėtų minimalių kainų patikimumas, anot įmonės, gali būti patvirtintas palyginant jas su standartinėmis anglimi kūrenamų jėgainių ribinėmis sąnaudomis, kurios, „Alcoa“ vertinimu, siekia 20 EUR/MWh.

(82)

Apibendrindama „Alcoa“ teigia, jog ir Veneto, ir Sardinijos atveju taikant 80 ir 81 konstatuojamosiose dalyse nurodytas metodikas patvirtinta, kad „Alcoa“ mokamos kainos atitinka sprendime Alumix išdėstytus kriterijus.

(83)

„Alcoa“ mano, kad Komisija neteisingai naudoja vidutines IPEX kainas kaip kriterijų vertindama, ar esama pranašumo. „Alcoa“ tvirtina, kad vidutinė IPEX kaina neatspindi kainos, kurią sumoka stambus pramoninis vartotojas, toks kaip „Alcoa“, vartojantis elektros energiją visą parą ir perkantis ją ne neatidėliotinų atsiskaitymų rinkoje, o pagal ilgalaikes dvišales tiekimo sutartis.

(84)

Be to, „Alcoa“ tvirtina, kad ENEL užima dominuojančią padėtį elektros energijos tiekimo rinkoje beveik visoje Italijoje. Konkrečiai Sardinijoje ENEL išvengia ne Sardinijos tiekėjų konkurencijos dėl nepakankamo jungiamosios linijos tarp Sardinijos ir žemyninės Italijos pajėgumų. Todėl Italijoje šiuo metu nei neatidėliotinų atsiskaitymų rinka, nei ilgalaikio tiekimo sutarčių rinka nepasižymi tikrai konkurencine struktūra. Taigi kainos, kurias ENEL taiko „Alcoa“, nei Sardinijoje, nei Venete neatspindi kainų, kurios paprastai būtų visapusiškai konkurencinės rinkos sąlygomis.

(85)

Apibendrindama „Alcoa“ tvirtina, kad jos Italijoje mokamos kainos vis dar visiškai atitinka kriterijus, kuriuos Komisija nustatė sprendime Alumix, ir tiksliai atspindi padėtį, kuri susiklostytų, jei rinka veiktų tinkamai. Todėl „Alcoa“ nėra suteiktas joks pranašumas, kurio ji negalėtų gauti visapusiškai konkurencinėje rinkoje.

(86)

„Alcoa“ tvirtina, kad tarifas neturi poveikio Bendrijos vidaus prekybai ir negali iškraipyti konkurencijos. Pirminio aliuminio kaina nustatoma Londono metalų biržoje, ir vietos gamybos sąnaudų skirtumai nevirsta kainų skirtumais. „Alcoa“ nuomone, Italijos pirminio aliuminio gamybos mastas yra toks mažas, kad jis niekaip negali paveikti pasaulinių kainų.

(87)

Pirminio aliuminio paklausa 25 ES valstybėse tolygiai auga (padidėjo 42 % nuo 1996 iki 2005 m.). Tačiau Europos gamintojai jos nespėja patenkinti. 2004 m. tik 41 % 25 ES valstybių paklausos patenkino 25 ES valstybių gamintojai, palyginti su 50 % 1996 m. Todėl produkcijos deficitas ES didėja, o paklausa vis daugiau patenkinama importuojant iš ne ES valstybių.

(88)

„Alcoa“ tvirtina, kad Italijoje išnykusios aliuminio pramonės uždarytų gamyklų pajėgumų nepakeistų joks naujas Italijos ar ES gamintojas, kadangi ES gamyklos jau ir taip dirba visu pajėgumu ir joks dabartinis ar naujas gamintojas neturėtų motyvacijos didinti pajėgumus, atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikės energijos prieinamumo ateities perspektyvos yra neaiškios.

(89)

Be to, „Alcoa“ tvirtina, kad kitų Europos gamintojų interesams grėsmės nekelia tolesnis Italijos tarifų sistemų galiojimas, kadangi jomis užtikrinama elektros energijos kaina yra tik nedaug mažesnė nei vidutinės svertinės kainos, mokamos pirminio aliuminio gamintojų 25 ES valstybėse narėse.

(90)

Vidutinių lydykloms taikomų tarifų palyginimas

(91)

„Alcoa“ remiasi sprendimais PreussenElektra  (45) ir Pearle  (46) pagrįsdama savo teiginį, kad nagrinėjama priemonė nefinansuojama iš valstybės išteklių. „Alcoa“ tvirtina, kad tarifui finansuoti reikalingas lėšas perveda privatūs subjektai (elektros energijos vartotojai) kitam privačiam subjektui („Alcoa“): valstybės vaidmuo yra tik priimti įstatymą, įpareigojantį sumokėti reikalingas sumas, nepaliekant jokios veiksmų laisvės disponuoti fondais kitaip, nei nurodyta įstatyme nustatytoje sistemoje. Konkrečiai kalbant, kaip teigia „Alcoa“, Išlyginimo fondas negali niekaip kontroliuoti lėšų ir yra tik apskaitos tarpininkas.

(92)

„Alcoa“ taip pat teigia, kad net jei tarifą būtų galima laikyti valstybės pagalba, tai būtų „esama pagalba“, o ne „nauja pagalba“.

(93)

„Alcoa“ teigia, kad sprendimas Alumix neturėjo laiko apribojimų ir jo galiojimas nesibaigė 2005 m. gruodžio 31 d.„Alcoa“ požiūriu, Komisijos argumentas, kad „pasikeitus aplinkybėms“ sprendimas Alumix netenka galios, yra nepagrįstas, kadangi nei rinkos liberalizavimas, nei Išlyginimo fondui patikėtas vaidmuo nelėmė jokių reikšmingų pokyčių sprendimu Alumix sukurto pranašumo (tiksliau, jo nebuvimo) atžvilgiu. „Alcoa“ po reformų ir toliau mokėjo tokią pačią grynąją kainą, kuri tokios energijos pirkėjui nesuteikė pranašumo, kaip pripažįstama sprendime Alumix. Taigi reformos nepakeitė aplinkybių taip, kad dėl to sprendimas Alumix netektų savo galios. Dėl Išlyginimo fondui patikėto vaidmens „Alcoa“ mano, kad šis pokytis buvo tik administracinio pobūdžio ir neturėjo poveikio mechanizmo esmei.

(94)

„Alcoa“ taip pat tvirtina, kad net jeigu aplinkybės būtų pasikeitusios, įmonė vis dar turėtų teisę gauti „esamą pagalbą“ remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (47) 1 straipsnio b dalies v punkto pirmuoju sakiniu (priemonės, kurios tapo pagalba dėl bendrosios rinkos vystymosi). Jos manymu, tai patvirtina ir sprendimas byloje Belgian Coordination Centres  (48). Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustačius, jog tam tikra pagalbos sistema nėra valstybės pagalba, vienintelė galimybė Komisijai persvarstyti savo poziciją yra vadovautis taisyklėmis dėl esamos pagalbos, taigi persvarstymas galėtų turėti poveikį tik ateityje.

(95)

„Alcoa“ nuomone, nesvarbu, kad energijos rinkos liberalizavimas įvyko po to, kai Komisija priėmė sprendimą Alumix, kadangi liberalizavimas neturėjo poveikio išvados, kad pagalbos nebuvo, motyvams (kurie buvo paremti faktu, kad kainos padengė ribines sąnaudas) ir dėl jo negalėjo pakisti priemonės pobūdis. Todėl Komisija negali remtis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (49) 1 straipsnio b dalies v punkto antruoju sakiniu, skelbdama priemonę „nauja pagalba“. Be to, net jeigu darytume prielaidą, kad liberalizavimas turėjo reikšmės, „Alcoa“ teigia, remdamasi sprendimu Alzetta  (50), kad Komisija negali remtis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalies v punkto antruoju sakiniu.

(96)

Be to, elektros energijos rinkos liberalizavimas įvyko prieš priimant Reglamentą (EB) Nr. 659/1999. Todėl reglamentas negali būti taikomas priemonėms elektros energijos sektoriuje, net jeigu dėl liberalizavimo jos tapo pagalbos priemonėmis. Tokios priemonės patenka į Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalies v punkto pirmojo sakinio (esama pagalba) ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta taikymo sritį.

(97)

„Alcoa“ taip pat teigia, kad net jeigu dabartinė sistema nebūtų laikoma esama pagalba, įmonė bet kokiu atveju turėtų teisę remtis teisėtais lūkesčiais, atsižvelgiant į nemažas „Alcoa“ investicijas į abi gamyklas, atliktas tikintis, kad tarifas nėra pagalba, ir vadovaujantis Komisijos sprendimų priėmimo precedentais, rodančiais, jog ji turi tam tikrą veiksmų laisvę vertinant pagalbą kaip esamą pagalbą, ypač Komisijos sprendimu dėl neapmokestinimo nuostatų steigiant buveines užsienyje (51).

(98)

„Alcoa“ tvirtina, kad, kalbant apie Sardinijos gamyklą, ginčijama priemonė bet kokiu atveju atitinka regioninės pagalbos gavimo reikalavimus.

(99)

„Alcoa“ aprašo regioninius Sardinijos trūkumus, taip pat problemas, su kuriomis susiduria daug energijos naudojančios pramonės įmonės dėl nepakankamų energijos tiekimo jungčių Sardinijoje ir dėl ENEL/ENDESA duopolijos, iškraipančios normalius konkurencijos procesus ir palaikančios aukštas kainas net stambiems vartotojams. Teigiama, kad tarifas ištaiso šį trūkumą.

(100)

„Alcoa“ tvirtina, kad tiesioginis lydyklų uždarymo poveikis būtų 2 500 darbo vietų panaikinimas. Tačiau dar tūkstančiai žmonių patirtų netiesioginį poveikį, kadangi „Alcoa“ – viena iš svarbiausių regiono darbdavių. Pasekmės būtų dar sunkesnės staigaus užsidarymo atveju, kai veikla nebūtų nutraukiama laipsniškai.

(101)

„Alcoa“ teigia, kad tarifas atitinka proporcingumo kriterijus, kadangi jis tėra būtina priemonė siekiant ištaisyti rinkos trūkumą (konkurencinės rinkos nebuvimą Sardinijoje), o kaina atitinka vidutines elektros energijos svertines kainas, mokamas kitų lydyklų 25 ES valstybėse narėse.

(102)

„Alcoa“ nuomone, proporcingo mažinimo trūkumas nebuvo įrodytas. Proporcingas mažinimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tiekėjų ribines sąnaudas, ir Komisija, norėdama įrodyti, kad tarifas nėra proporcingai mažinamas, turėtų pateikti duomenis apie minėtų sąnaudų padidėjimą. Kalbėdama apie 4 % viršutines tarifo didinimo ribas, kurias ginčija Komisija kaip neužtikrinančias proporcingo mažėjimo, „Alcoa“ tvirtina, kad kainos nustatymas tam tikram laikotarpiui yra įprasta praktika. Be to, viršutinės ribos turi atspindėti įprastas tendencijas, o ne neįprastus atvejus, kaip antai ypatingus naftos kainų šuolius. „Alcoa“ taip pat pažymi, kad Komisija proporcingą mažėjimą pripažino tais atvejais, kai lengvata galiojo 4–5 metus, o vėliau buvo proporcingai mažinama (52).

(103)

„Alcoa“ nuomone, tarifas yra pereinamojo pobūdžio, kadangi nustatyta, jog jis galioja, kol bus išspręsta jungčių su žemynine Italija problema (tikėtina, kad 2010 m.). Be to, Komisijos argumentas, kad priemonė jau galioja daugiau nei penkerius metus, yra nepagrįstas, kadangi iki šiol tarifas nebuvo pagalba.

(104)

Galiausiai „Alcoa“ tvirtina, kad 2007 m. patvirtintos 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairės (53) iš esmės nėra taikytinos, kadangi tarifas buvo nustatytas iki 2007 m. ir todėl turi būti vertinamas remiantis 1998 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (54), kaip pažymima 2007 m. gairių pereinamojo laikotarpio nuostatose.

(105)

„Portovesme Srl“ (55) konkurentė pateikė Alumix tarifo analizę ir priėjo prie išvados, kad visi lengvatiniai tarifai, kuriuos Italija įvedė Sardinijoje remdamasi 2004 m. potvarkiu, yra neteisėta valstybės pagalba, kuri nėra leistina kaip regioninė pagalba veiklai ir turėtų būti paskelbta nesuderinama.

(106)

Dvi aliuminio gamintojų asociacijos tvirtina, kad tarifai yra būtini siekiant išvengti pramonės pasitraukimo už ES ribų, kol bus rasti ilgalaikiai sprendimai.

(107)

„Portovesme Srl“ konkurentė, minima 105 konstatuojamojoje dalyje, paprašė Komisijos vertinant šią bylą atsižvelgti į jos pastabas byloje C 13/06 (56). Vėlgi, įmonė daro išvadą, kad tarifai turi būti paskelbti nesuderinamais.

(108)

Italija prašė Komisijos neatsižvelgti į minėtus teiginius kaip nereikšmingus, kadangi byloje C 13/06 nagrinėjami kiti dalykai: byloje C 13/06 svarstomos priemonės yra nauja pagalba, o „Alcoa“ tarifas yra galiojančios priemonės tąsa. Be to, minėta trečioji šalis nėra aliuminio gamintoja ir nėra susijusi su „Alcoa“ taikoma priemone.

(109)

Komisija negali patenkinti Italijos prašymo. Tai, kad istorinės „Alcoa“ tarifo aplinkybės skiriasi nuo kitų tarifų aplinkybių, nedaro minėtų pastabų nereikšmingomis, kadangi jose nagrinėjami svarbūs klausimai, kaip antai Sardinijoje galiojančių elektros energijos tarifų pobūdis, prilygstantis valstybės pagalbai, taip pat jų indėlis į regiono plėtrą ir poveikis konkurencijai. Be to, atliekant tyrimą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį, trečioji šalis nebūtinai turi tiesiogiai ir asmeniškai patirti priemonės, dėl kurios teikiamos pastabos, poveikį.

(110)

Italija pažymi, kad ES elektros energijos rinka dar nėra visapusiškai konkurencinė, ir tai pripažįsta pati Komisija. Įmonės, ypač vartojančios daug energijos, negali pirkti elektros energijos panašiomis sąlygomis įvairiose valstybėse narėse.

(111)

Nepaisant sektoriaus liberalizavimo, Italija pasižymi struktūriniais trūkumais (pavyzdžiui, nepakankamomis jungtimis), kurios lemia aukštas energijos kainas ir koncentruotą rinkos struktūrą, kuri apsunkina laisvųjų vartotojų galimybę pasirinkti elektros energijos tiekėją. Šios problemos ypač aštrios Sardinijoje, kur yra tik du tiekėjai. Todėl Italija tvirtina, kad speciali sistema, atspindinti paklausos pobūdį, turėtų būti laikoma pateisinama kaip reguliavimo priemonė, skatinanti mechanizmus, kurie veiktų visapusiškai konkurencinėje rinkoje. Teigiama, kad ši intervencija atkuria vienodas sąlygas daug energijos vartojančioms įmonėms, veikiančioms skirtingose valstybėse narėse.

(112)

„Alcoa“ atžvilgiu Italija teigia, kad Komisija pripažino, jog pradinis Alumix tarifas, nustatytas 1995 m. potvarkiu, nebuvo valstybės pagalba, remdamasi tuo, kad jis buvo objektyviai susietas su lydyklos vartojimo ypatybėmis ir atspindėjo energijos pasiūlos ir paklausos specifiką su tuo susijusiuose regionuose.

(113)

Pasak Italijos, 2004 m. potvarkyje buvo remiamasi tais pačiais faktiniais duomenimis, leidusiais Komisijai prieiti prie išvados, kad tai nebuvo valstybės pagalba, atsižvelgiant į dabartinę krizę Sardinijos metalo sektoriuje. Skirtumas tarp senosios ir naujosios sistemos, Italijos nuomone, yra susijęs tik su tarifo struktūra. Italija tvirtina, kad šie pakeitimai tapo būtini pradėjus veikti vidaus energijos rinkai, siekiant užtikrinti tarifų neutralumą.

(114)

Konkrečiai, Italija tvirtina, kad „Alcoa“ tarifas nepatenka į EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, kadangi tai nėra valstybės išteklių perdavimas, neiškraipo konkurencijos ir neturi poveikio Bendrijos vidaus prekybai. Tai, kad susitarimas dėl tarifo nėra valstybės pagalba, buvo priežastis, kodėl Italija nemanė, jog apie 2004 m. potvarkį reikėjo pranešti. Italija tvirtina, kad šiaip ar taip, prasidėjus išsamiam tyrimui, ji nutraukė 2004 m. potvarkio taikymą „Alcoa“ atžvilgiu.

(115)

Valstybės išteklių naudojimo klausimu Italija teigia, kad tarifų sistema yra visiškai panaši į sprendime PreussenElektra svarstytą tvarką, kurioje Teisingumo Teismas neaptiko valstybės išteklių naudojimo požymių. Išlyginimo fondas, kaip sistemos techninė apskaitos įstaiga, negali laisvai disponuoti finansiniais savo tvarkomais ištekliais. Tai, kad AEEG ir Finansų ministerija šiek tiek kontroliuoja Išlyginimo fondo veiklą, nereiškia, kad valstybė turi galimybių laisvai disponuoti šiais ištekliais.

(116)

Bendrijos vidaus prekybos klausimu Italijos argumentai visiškai sutampa su „Alcoa“ argumentais (žr. 86–90 konstatuojamąsias dalis).

(117)

Italijos nuomone, Sardinijoje taikomas tarifas bet kokiu atveju laikytinas suderinamu su bendrąja rinka kaip regioninė pagalba, atsižvelgiant į toliau išdėstytas aplinkybes. Sardinijos elektros energijos rinkos netobulumai yra regioniniai trūkumai, kuriuos siekiama ištaisyti tarifu. Tarifas teigiamai veikia užimtumą ir padeda išlaikyti socialinę bei ekonominę salos struktūrą. Tarifas proporcingas sunkumams, su kuriais susiduria naudos gavėjai, jis yra trumpalaikis ir pereinamojo pobūdžio.

(118)

Vadovaudamasi nuostata, kad priemonė vis dar nėra valstybės pagalba, Italija nemanė, kad pagal valstybės pagalbos taisykles būtina pranešti apie tarifo galiojimo pratęsimą pagal Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalį. Išties, Italija mano, kad priemonės, kuri nėra valstybės pagalba, galiojimo pratęsimas yra ne tas pats, kas pagalbos priemonės galiojimo pratęsimas, kadangi tik pastaroji gali būti laikoma nauja pagalba.

(119)

Kaip ir „Alcoa“, Italija mano, kad sprendimas Alumix neturi laiko apribojimų. Ji mano, kad toks neribojimas buvo sąmoningas, ir tvirtina, kad pati Komisija pripažino, jog tarifas turės būti ilgalaikė priemonė. Italija grindžia šį tvirtinimą remdamasi sprendimo Alumix punktu, kuriame Komisija pareiškia, jog „įmonės „Alumix“ veiklos pertvarkymas ir atgaivinimas užtikrina, kad atitinkamų vietovių plėtra bus ne trumpalaikė, o ilgalaikė“.

(120)

Remdamasi 80–85 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais „Alcoa“ argumentais, Italija tvirtina, kad tarifas nesuteikia pranašumo, taip pat kad jis neturi poveikio prekybai (žr. 86–90 konstatuojamąsias dalis) ir nereiškia valstybės išteklių perdavimo (žr. 115 konstatuojamąją dalį).

(121)

Italija remiasi teiginiu apie perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus Sardinijoje ir pabrėžia, kad tokiomis aplinkybėmis „Alcoa“ paprastai turėtų didelę derybinę galią ir susitartų dėl konkurencingos kainos, kuri tik nedaug viršytų gamintojo ribines gamybos sąnaudas. Faktą, kad tai Sardinijoje neįmanoma, lemia dominuojančio gamintojo elgesys. Jis gali nustatyti kainas Sardinijoje ir neturi jokio komercinio intereso parduoti energiją mažesnėmis kainomis, žinodamas, kad „Alcoa“ negali pirkti reikiamos elektros energijos niekur kitur. Be to, duopolijos (ENEL ir ENDESA (dabar – E.ON) (57) aplinkybėmis abu ūkio subjektai gali būti suinteresuoti nustatyti aukštesnes nei ekonomiškai optimalios kainas, kad išvengtų „blogo precedento“ likusiai Italijos daliai. Atsižvelgdama į tai, kad buvusioji monopolininkė ENEL (58) išlaikė nemenką įtaką rinkoje, Italija daro išvadą, kad įmonei „Alcoa“ monopolinėmis sąlygomis nustatyta kaina (patvirtinta Komisijos sprendime Alumix) iš esmės nesiskiria nuo tarifo, taikomo dabartinėmis, labai netobulomis rinkos sąlygomis.

(122)

Italija taip pat nemano, jog galima pasikliauti vidutinėmis IPEX kainomis, naudodama argumentus, išdėstytus 83 konstatuojamojoje dalyje.

(123)

Italija taip pat tvirtina, kad sprendimo Alumix ekonominiai pagrindai laikui bėgant nepasikeitė. Taigi tarifo galiojimo pratęsimas nebuvo nauja priemonė ir negali būti laikomas valstybės pagalba. Italijos nuomone, priemonės taip pat negalima laikyti neteisėta pagalba.

(124)

Italija tvirtina, kad, jos nuomone, Komisija turėtų atsižvelgti į Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio atstovų grupės pirmosios ataskaitos išvadas, kuriose išskiriami du nauji veiksniai, suvaržę aliuminio gamybą pastaraisiais metais, būtent aliuminio orientacinės rinkos globalizacija ir pradėjusi veikti energijos vidaus rinka.

(125)

Visų pirma, aliuminio gamintojų patiriamų didelių elektros energijos sąnaudų problema Sardinijoje ir Venete, pripažinta sprendime Alumix, neišspręsta nuo 1996 m. Šių problemų nuolatinis pobūdis pateisina tarifo pratęsimą, juk tarifas šiaip ar taip buvo numatytas kaip ilgalaikė priemonė pramonės plėtrai skatinti. Italija pažymi, kad nepakito ir kitos aplinkybės, į kurias Komisija atsižvelgė sprendime Alumix, būtent vartojimo specifika aliuminio lydyklose ir nepakankamas elektros energijos rinkos liberalizavimas.

(126)

Italija tvirtina, kad, kol rinka nėra visapusiškai liberalizuota, būtina pratęsti lengvatinių elektros energijos tarifų, taip pat kitų valstybių narių patvirtintų panašių priemonių galiojimą, siekiant užtikrinti ir padidinti Europos pramonės konkurencingumą.

(127)

Italijos nuomone, vienintelis ilgalaikis būdas, kaip sumažinti elektros energijos kainą, yra įrengti pakankamą elektros gamybos ir jungčių infrastruktūrą, kuri ilgainiui atvertų rinką naujiems dalyviams. Italija atkreipia dėmesį į dujų vamzdyną GALSI, kuriuo Alžyro dujos pasieks Europą per Sardiniją, taip pat jūroje nutiestų kabelių sistemą SAPEI, kuri pagerins jungtis su žemynine Italija. Ši infrastruktūra šiuo metu yra įrengiama. Todėl Italija tvirtina, kad tarifai turi išlikti, kol šis procesas bus užbaigtas.

(128)

Italija taip pat pabrėžia, kad ši byla negali būti lyginama su byla C 34/02, minėta 2006 m. sprendime pradėti tyrimą, taip darant užuominą, kad Komisija jau nustatė, jog elektros jungčių pajėgumų nepakankamumas nėra Sardinijos regioninis trūkumas. Pasak Italijos, minėta byla buvo susijusi su pagalba MVĮ, kurios nėra stambios energijos vartotojos, taigi joms mažiau gali pakenkti tinkamos energijos infrastruktūros trūkumas ir Sardinijos elektros energijos rinkos netobulumai, palyginti su tokiomis įmonėmis kaip „Alcoa“.

(129)

Italija taip pat pažymi, kad Aukšto lygio atstovų grupei yra žinomas poreikis ES teritorijoje išlaikyti daug energijos reikalaujančias pramonės šakas, kaip antai juodųjų ir spalvotųjų metalų pramonę (59), didinant jų konkurencingumą ir ypač gerinant jų galimybę įsigyti elektros energijos konkurencingomis kainomis.

(130)

Italija išsamiai aprašo priemones, kurių ėmėsi kitos valstybės narės, būtent Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Suomija ir Graikija, kad sumažintų elektros energijos sąnaudas daug energijos suvartojančiose šakose ir išvengtų jų perkėlimo už ES ribų. Kaip teigia Italija, nors priemonės gali būti įvairios, jos turi tokį patį ekonominį poveikį kaip ir Italijos lengvatinis tarifas. Ji taip pat pabrėžia, kad ES būtų naudinga suderinti tokias priemones, kad būtų sukurtos vienodos sąlygos Europos pramonės šakoms ir jų konkurentams trečiosiose šalyse. Tačiau trumpalaikėje perspektyvoje Italijos taikomos priemonės neturėtų būti laikomos pagalba ir turėtų būti vertinamos taikant tuos pačius standartus, kurie taikomi kitų valstybių narių taikomoms priemonėms.

(131)

Komisija mano, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia yra tyrimo aprėptis laiko ir esmės atžvilgiu, kaip apibrėžta sprendimuose pradėti procedūrą.

(132)

Toks išaiškinimas būtinas dėl to, kad 2004 m. balandžio mėn. įsigaliojus 2004 m. potvarkiui „Alcoa“ lengvatiniam tarifui iki 2005 m. gruodžio mėn. galiojo leidimas dėl valstybės pagalbos (sprendimas Alumix) (60).

(133)

Atsižvelgiant į sprendime Alumix numatytos sistemos ir 2004 m. apskųstų nuostatų dalinį sutapimą laike, būtina išsiaiškinti, ar 2004 m. sprendimas pradėti procedūrą buvo nukreiptas tik prieš „Alcoa“ taikomo tarifo galiojimo laikotarpio pratęsimą, viršijant pradinį sprendime Alumix nustatytą laikotarpį (nuo 2006 m. sausio 1 d.), ar juo taip pat buvo ginčijama ir pati Alumix numatyta sistema nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. dėl jos finansų mechanizmo pakeitimų.

(134)

Atidžiai skaitant patį sprendimą, paaiškėja, kad jame bendrai ginčijama naujoji tarifų sistema, įvesta 2004 m. potvarkiu ir skirta atitinkamiems naudos gavėjams („Portovesme Srl“, „ILA Spa“, „Euroallumina Spa“ ir „Alcoa“), ir šio sprendimo negalima aiškinti kaip ginčijančio pačią sprendime Alumix nustatytą sistemą. Ši išvada grindžiama toliau išdėstytomis pastabomis.

(135)

Pirma, ginčijamos priemonės vertinimas yra bendro pobūdžio ir nedaro skirtumo tarp naudos gavėjų. Konkrečiai, išskirtinė įmonės „Alcoa“, kaip sankcionuoto Alumix tarifo gavėjo, padėtis nėra išsamiai aprašoma ar vertinama.

(136)

Antra, Komisijos pastabomis dėl reikšmingo skirtumo tarp Alumix sistemos ir naujosios tarifų sistemos (61) siekiama tik parodyti, kad Alumix išvados negali būti pritaikytos naujai tarifų sistemai, turint omenyje skirtingą finansavimo mechanizmą.

(137)

Trečia, jei 2004 m. sprendimu pradėti procedūrą būtų ketinta užginčyti pradinę Alumix sistemą, jame būtų nurodytas teisinis pradinio tarifo suteikimo pagrindas (1995 m. potvarkis) ir būtų paaiškinta, kodėl naująja reguliavimo sistema pakeista tarifų tvarka apriboja Komisijos išvadų sprendime Alumix galiojimą iki sistemos galiojimo pabaigos dienos.

(138)

Todėl Komisija mano, kad „Alcoa“ atžvilgiu 2004 m. sprendimas pradėti procedūrą buvo skirtas užginčyti Alumix sistemos galiojimo pratęsimą po jos galiojimo pabaigos 2005 m. gruodžio 31 d. Taigi 2004 m. tyrimo aprėptis laiko atžvilgiu yra tik laikotarpis nuo 2006 m. sausio 1 d.

(139)

Tačiau tą dieną 2004 m. potvarkis de facto jau buvo pakeistas Įstatymu Nr. 80/2005, įsigaliojusiu 2006 m. sausio 1 d. (žr. 48 ir 142 konstatuojamąsias dalis). Taigi 2004 m. potvarkis iš esmės nėra reikšmingas atliekant šį tyrimą.

(140)

2006 m. sprendimo pradėti procedūrą formuluotė nereikalauja jokio aiškinimo: vienareikšmiškai ginčijamas tarifo galiojimo pratęsimas iki 2010 m., nustatytas Įstatymu Nr. 80/2005 (62), o ne pati Alumix sistema.

(141)

Kalbėdama dėl 2006 m. tyrimo aprėpties laiko atžvilgiu, Komisija pažymi, kad šiuo atveju nėra Alumix sistemos galiojimo laikotarpio, pasibaigusio 2005 m. gruodžio mėn., dalinio sutapimo su ginčijamu 2006 m. sausio 1 d. prasidėjusiu pratęstu tarifo galiojimo laikotarpiu (žr. 48 konstatuojamąją dalį). Tai patvirtinta Teismo sprendimo 132 punkte.

(142)

Kadangi 2006 m. sausio 1 d. 2004 m. potvarkis buvo pakeistas Įstatymu Nr. 80/2005, 2004 m. potvarkis nėra tiesiogiai aktualus šiam tyrimui. Todėl tyrimas sukoncentruotas į vieną esminę priemonę: „Alcoa“ taikomo tarifo galiojimo pratęsimą nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pagal Įstatymą Nr. 80/2005, siejant su atitinkamomis reguliavimo nuostatomis, patvirtintomis AEEG. Tačiau, turint omenyje, kad yra tik vienas „Alcoa“ tarifas, nepaisant to, koks jo taikymo teisinis pagrindas, jei Italija manytų, kad 2004 m. potvarkiu galima remtis laikotarpio nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. atžvilgiu, šio sprendimo išvados turėtų būti laikomos taikytinomis taip pat ir 2004 m. potvarkiu įvestai priemonei (63).

(143)

Pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį priemonė yra valstybės pagalba, jeigu patenkinamos šios sąlygos: priemonė a) suteikia ekonominio pranašumo naudos gavėjui; b) ją skiria valstybė arba jai naudojami valstybės ištekliai; c) yra atranki; d) daro poveikį Bendrijos vidaus prekybai ir gali iškraipyti konkurenciją ES.

(144)

Ir Italija, ir „Alcoa“ tvirtina, kad tarifas nėra valstybės pagalba.

(145)

Visų pirma, Komisija pažymi, kad remiantis tarifų tvarka, nustatyta Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalyje, valstybė įsikiša siekdama palaikyti elektros energijos kainą, kuri yra gerokai mažesnė už tą, dėl kurios „Alcoa“ susitartų (ir susitarė) faktinėmis rinkos sąlygomis. Jei „Alcoa“ būtų galėjusi tiesiogiai susitarti dėl šios kainos su vienu iš elektros energijos tiekėjų atitinkamuose regionuose, valstybės įsikišimo nebūtų prireikę. Nei Italija, nei „Alcoa“ neginčija teiginio, kad atitinkamuose regionuose faktinės rinkos kainos yra aukštesnės nei „Alcoa“ faktiškai mokama kaina. Taip yra dėl Išlyginimo fondo mokamų kompensacijų.

(146)

Kalbant apie „Alcoa“ siūlomą metodą pranašumo buvimui įvertinti (siūloma nustatyti, ar specialioji kaina yra žemesnė už visapusiškai konkurencinėje rinkoje mokamą kainą), pirmiausia reikia pažymėti, kad tokią argumentaciją jau atmetė Teismas savo sprendime (sprendimo 71 punktas). Vertindami, ar esama pranašumo, nei Bendrijos teismai, nei Komisija neatsižvelgia į sąlygas, kurios būtų hipotetinėje, geriau veikiančioje rinkoje. Atitinkamose faktinėse rinkose esančios sąlygos nuolat laikomos orientacinėmis, kaip rodo, pavyzdžiui, sprendimas dėl Nyderlandų šiltnamių produkcijos augintojų (64), kuriame Komisija pritaikė rinkos ekonomikos subjekto testą, kad įvertintų, ar tam tikromis dujų kainomis sukuriamas pranašumas.

(147)

Be to, „Alcoa“ argumentas reikštų, kad tais atvejais, kai rinka neveikia tinkamai, valstybė narė turi teisę nustatyti kainas, skatinančias veiksmingos konkurencijos sąlygas. Argumentuojama, kad jei visapusiškai konkurencinė rinka laikoma orientacine, šitaip valstybės nustatyta kaina nesuteikia pranašumo. Tokie argumentai kertasi su Bendrijos teismų praktikoje įtvirtintu principu, jog „tai, kad valstybė narė, imdamasi vienašalių priemonių, siekia užtikrinti konkrečiame ekonomikos sektoriuje konkurencijos sąlygas, kurios būtų panašios į kitose valstybėse narėse vyraujančias sąlygas, negali panaikinti tokių priemonių valstybės pagalbos pobūdžio“ (65). Komisijos nuomone, minėtas principas taip pat taikomas ir tais atvejais, kai valstybė narė siekia užtikrinti konkurencijos sąlygas, panašias į tas, kurios vyrauja visapusiškai konkurencinėje rinkoje.

(148)

Be to, jei būtų priimtas „Alcoa“ pasiūlymas, valstybių narių teikiamos subsidijos siekiant kompensuoti kainos, dėl kurios laisvai susitaria du rinkos dalyviai, ir teorinės kainos, dėl kurios galėjo būti susitarta visapusiškos konkurencijos sąlygomis, skirtumą nebūtų laikomos valstybės pagalba. Tai paneigtų pačią valstybės pagalbos kontrolės paskirtį.

(149)

Tačiau „Alcoa“ tvirtina, kad būtent tokį metodą Komisija išplėtojo byloje Alumix.

(150)

Komisija primena, kad byloje Alumix taikytas metodas buvo skirtas labai konkrečiai situacijai. Toje byloje tarifas buvo sankcionuotas ENEL, kuri tuo metu buvo valstybei visiškai priklausanti monopolija, dar neliberalizuotoje elektros energijos rinkoje (66). Toje situacijoje Komisija turėjo išsiaiškinti, ar ENEL prekiavo dirbtinai žemomis kainomis ar veikė kaip racionalus rinkos ekonomikos subjektas. Turint omenyje elektros gamybos ir tiekimo monopolį, priklausiusį ENEL, nebuvo jokių konkurencinės rinkos kainų, kuriomis Komisija būtų galėjusi remtis vertindama, ar suteiktas pranašumas. Todėl Komisija sukūrė metodą, skirtą nustatyti žemiausiai teorinei rinkos kainai, kuria racionalus tiekėjas būtų pasirengęs prekiauti su savo „geriausiu klientu“ (didžiausiu vartotoju su tolygiais vartojimo poreikiais) konkrečiomis Sardinijos ir Veneto rinkos sąlygomis: racionalus tiekėjas siektų padengti bent jau ribines gamybos sąnaudas, taip pat dalį fiksuotųjų sąnaudų.

(151)

Tačiau šis metodas negali būti taikomas visuotinai ir kitokiomis aplinkybėmis, t. y. situacijoje, kai kainų jau nenustato valstybei priklausanti monopolija, o dėl jų laisvai deramasi rinkoje, ir „Alcoa“ taikoma kaina jau negali būti laikoma įprastu verslo sandoriu, bet yra akivaizdžiai subsidijuojamas tarifas. Po įvykių, aprašytų 39–43 konstatuojamosiose dalyse, sistema nebėra nustatomas tarifas tiesiogine prasme, kadangi jis daugiau nėra „Alcoa“ tiekėjos ENEL taikoma kaina ar ENEL finansuojama grynoji kaina, o „galutinė kaina“, kurią lemia Išlyginimo fondo mokamos kompensacijos ir kaina, mokama „Alcoa“ tiekėjų. Todėl sprendime Alumix pateikta ENEL elgesio analizė čia yra visiškai nereikšminga, ką ir patvirtina Teismo sprendimas, ypač jo 132 punktas.

(152)

Kadangi sprendime Alumix išdėstyti kriterijai nėra aktualūs nustatant, ar šioje byloje nagrinėjama tarifų tvarka suteikia „Alcoa“ pranašumą, Italijos ir „Alcoa“ skaičiavimai, kuriais siekiama įrodyti, kad kaina vis dar atitinka sprendimo Alumix kriterijus, nes ji padengia ENEL ribines gamybos sąnaudas, taip pat yra neaktualūs.

(153)

Bet kokiu atveju Komisija mano, kad Italijos ir „Alcoa“ pateikti skaičiavimai netiksliai atspindi kainą, kurią „Alcoa“ paprastai mokėtų tobulai konkurencinėje rinkoje, net darant prielaidą (kuri paneigta), kad į gamintojo ribines gamybos sąnaudas galima atsižvelgti kaip į tinkamą orientacinį rodiklį.

(154)

Visų pirma, IPEX kaina, kurią „Alcoa“ nurodo kaip parodančią, kiek „Alcoa“ paprastai mokėtų tobuloje rinkoje (20 EUR), atitinka bazinės apkrovos elektrinių (mažiausių sąnaudų elektrinių) ribines gamybos sąnaudas. Tačiau elektros energija, pagaminta bazinės apkrovos elektrinėse, žemomis kainomis pardavinėjama tik ne piko valandomis (67). Piko metu visa pagaminta elektros energija (įskaitant pagamintą bazinės apkrovos jėgainėse) parduodama gerokai mažesnėmis kainomis, kadangi jas nustato ribinė jėgainė, kuri yra vidutinių sąnaudų arba didžiausių sąnaudų jėgainė (68). „Alcoa“ vartoja elektros energiją ne tik ne piko valandomis, o visą parą. Todėl reprezentatyvi kaina, įtikinamai atspindinti tobulas konkurencijos sąlygas, turėtų būti svertinis vidurkis pagal laiką. Šis vidurkis turėtų apimti ir žemas kainas bazinės apkrovos metu, ir aukštas kainas piko metu.

(155)

Sardinijoje, kur dujų nėra, kainas 80 % laiko per metus nustato anglimi kūrenamos jėgainės, o nafta kūrenamos jėgainės nustato kainas per likusį 20 % metų laikotarpį. NET pasikliaujant labai konservatyviais „Alcoa“ atliktais anglies (20 EUR/MWh) ir naftos (60 EUR/MWh) ribinių sąnaudų skaičiavimais, svertinis vidurkis pagal laiką turėtų būti apie 28 EUR/MWh, kuris viršija „Alcoa“ šiuo metu mokamą 26 EUR/MWh kainą. Taigi Komisija mano, kad bent jau Sardinijos atveju „Alcoa“ taikomas tarifas nesiekia ribinių elektros gamintojų gamybos kainų ir jis bet kokiu atveju neatitinka Alumix kriterijų, net jei jie ir būtų čia reikšmingi (o tai buvo paneigta).

(156)

„Alcoa“ ir Italija tvirtina, kad Komisija klysta siūlydama remtis vidutinėmis IPEX kainomis vietoj rinkos kainos, kurią stambūs pramonės vartotojai paprastai mokėtų atitinkamuose regionuose (žr. 83 konstatuojamąją dalį). Tačiau tai yra neteisingas 2006 m. sprendimo pradėti procedūrą argumentų aiškinimas. Tame sprendime vidutinių IPEX kainų palyginimas buvo skirtas tik abejonėms dėl teiginio, kad elektros energijos kainos Sardinijoje buvo gerokai aukštesnės nei kituose Italijos regionuose, pagrįsti. Komisija teigė, kad vidutinių IPEX kainų skirtumai tarp regionų gali būti dvišalių kainų skirtumų atspindys.

(157)

Tačiau Komisija niekada neteigė, jog vidutinėmis IPEX kainomis galėtų būti remiamasi vietoj rinkos kainos, dėl kurios galėjo susitarti „Alcoa“. Šiame sprendime nagrinėjamu atveju nereikalingas toks rinkos kainos pakaitalas. „Alcoa“ sudarė sutartį su ENEL dėl nominalios kainos, kuri, remiantis turima informacija, beveik lygi standartiniam tarifui, kurį ENEL taiko aukštos įtampos vartojimo vietovėse. Ši sutartis yra kriterijus, kuriuo remiantis reikia vertinti ir kiekybiškai išreikšti įmonei suteiktą pranašumą.

(158)

Apibendrinant, tarifas sumažina iš sutarties kylančius mokesčius, kurie paprastai turėtų būti įtraukiami į įmones biudžetą. Taigi, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, priemonė suteikia „Alcoa“ ekonominį pranašumą (69). Komisija mano, kad toks pranašumas prilygsta Išlyginimo fondo kompensacinėms išmokoms, padengiančioms skirtumą tarp sutartinės kainos ir lengvatinės kainos. Ši išvada taikytina dviem „Alcoa“ lydykloms Sardinijoje ir Venete.

(159)

Kadangi lengvatiniai elektros energijos tarifai Italijoje nustatyti išimtinai tik „Alcoa“ ir keletui kitų Sardinijoje esančių įmonių, jais suteikiamas pranašumas yra atrankaus pobūdžio.

(160)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pranašumą galima laikyti valstybės pagalba, nurodyta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, tik tuomet, jei jis suteikiamas tiesiogiai arba netiesiogiai naudojant valstybės išteklius (70) ir yra priskirtinas valstybei (71).

(161)

Kaip paaiškinta 43 konstatuojamojoje dalyje, ginčijamas tarifas finansuojamas per parafiskalinį mokestį, renkamą Išlyginimo fondo, kaip elektros energijos tarifo A4 komponentą. Šis mokestis yra privalomas, nustatomas AEEG sprendimu, kuriuo įgyvendinami nacionaliniai teisės aktai. Išlyginimo fondas yra įstatymu įsteigta valstybinė įstaiga, kuri įgyvendina savo funkcijas pagal tikslias AEEG sprendimuose pateiktas instrukcijas.

(162)

Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pajamos iš mokesčio, kuris yra privalomas pagal nacionalinės teisės aktus ir kuris mokamas pagal teisės aktus įsteigtai valstybės įstaigai, yra valstybės ištekliai, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, kai yra skiriamos finansuoti priemonei, atitinkančiai kitus tame straipsnyje nustatytus kriterijus (72).

(163)

Italija ir „Alcoa“ remiasi sprendimais PreussenElektra  (73) ir Pearle  (74) pagrįsdamos savo teiginį, kad nagrinėjama priemonė nefinansuojama iš valstybės išteklių. Abi šalys tvirtina, kad lėšas, reikalingas tarifui finansuoti, perveda privatūs asmenys (elektros energijos vartotojai) privačiam subjektui („Alcoa“), o valstybės vaidmuo tėra priimti įstatymą, įpareigojantį sumokėti reikiamas sumas, ir ji neturi veiksmų laisvės naudoti šias lėšas kitaip nei įgyvendindama įstatymu numatytą sistemą. Konkrečiai kalbant, kaip teigia Italija ir „Alcoa“, Išlyginimo fondas negali niekaip kontroliuoti lėšų ir yra tik apskaitos tarpininkas.

(164)

Byloje PreussenElektra Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatytas įsipareigojimas pirkti iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagamintą elektros energiją minimaliomis kainomis, kurios buvo didesnės negu reali ekonominė tos rūšies elektros energijos vertė, nebuvo valstybės pagalba, nes priemonė nebuvo susijusi su kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu valstybės išteklių perdavimu. Kaip teigia Italija ir „Alcoa“, ši byla panaši į PreussenElektra, kadangi lėšos taip pat pervedamos iš privačių subjektų (elektros energijos vartotojų) privačiam subjektui („Alcoa“), o valstybė niekaip nekontroliuoja atitinkamų išteklių.

(165)

Komisija primena, kad PreussenElektra atveju priemonei finansuoti būtinus išteklius elektros energijos tiekėjai tiesiogiai tiekė atsinaujinančių išteklių energijos gamintojams be valstybinės įstaigos tarpininkavimo. Toje sistemoje valstybės narės valdžios institucijos niekada negalėdavo disponuoti pervedamomis sumomis. Tačiau šios bylos atveju lėšos pereina per valstybinę įstaigą – Išlyginimo fondą, prieš pasiekdamos galutinį gavėją. Taigi sprendime PreussenElektra nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės ir jis nėra reikšmingas šiai bylai.

(166)

Sprendime Pearle pateikiami nurodymai labiau tiesiogiai susiję su šia byla. Tačiau tai, kaip Komisija aiškina minėtą sprendimą, skiriasi nuo Italijos ir „Alcoa“ pateikiamo aiškinimo. Sprendime Pearle Teisingumo Teismas nustatė, kad tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis ištekliai, gauti iš mokesčio, kurie perduodami per valstybės įstaigą, nėra valstybės ištekliai. Bylos Pearle atveju priemonės buvo finansuojamos tik ekonomikos sektoriaus ir vien tik jo iniciatyva. Lėšos buvo gaunamos renkant parafiskalinį mokestį per valstybės įstaigą, kuri niekada negalėjo disponuoti lėšomis. Be to, mokestį mokantys subjektai ir priemonės naudos gavėjai sutapo.

(167)

Italija ir „Alcoa“ laikosi nuomonės, kad pagrindinis kriterijus byloje Pearle yra valstybės teisė disponuoti lėšomis kitaip nei įgyvendinant įstatymu numatytą sistemą. Jos tvirtina, kad Išlyginimo fondas neturi veiksmų laisvės išmokėdamas lėšas, kurios skirtos tarifams finansuoti, ir niekada nepatenka į „valstybės finansų kategoriją“. Todėl, kaip tvirtina Italija ir „Alcoa“, valstybė negali laisvai disponuoti lėšomis, ir jos dėl šios priežasties nėra valstybės ištekliai.

(168)

Visų pirma, reikia pažymėti, kad, nors kai kurie sprendime Pearle nurodyti kriterijai gali būti subjektyviai laikomi svarbesniais už kitus, toje byloje išvis nėra tokio dalyko kaip „pagrindinis kriterijus“. Sprendime nurodytos sąlygos sudaro bendrą visumą. Tokį patį aiškinimą pateikia ir Pirmosios instancijos teismas sprendime Earl Salvat  (75), kuriame jis išnagrinėjo toje byloje ginčytą parafiskalinį mokestį, remdamasis kiekvienu sprendime Pearle nurodytu kriterijumi.

(169)

Prieš nagrinėdama Išlyginimo fondo vaidmenį, Komisija išsiaiškino, ar patenkintas kuris nors iš sprendime Pearle įvardytų kriterijų. Akivaizdu, kad kitaip nei bylos Pearle atveju „Alcoa“ tarifas buvo nustatytas valstybės iniciatyva, o ne ekonomikos sektoriaus iniciatyva. Be to, Pearle atveju priemonės naudos gavėjai buvo vieninteliai išteklių tiekėjai, taigi valstybės institucijos įsikišimu nebuvo teikiama lengvata, kuri būtų tapusi papildoma našta valstybei. Čia nagrinėjamoje byloje „Alcoa“ netenka finansinė mokesčio našta, kuri tenka tik elektros energijos vartotojams. Todėl sprendimu Pearle negalima remtis nepaisant to, ar galima pritarti „Alcoa“ ir Italijos argumentui dėl Išlyginimo fondo, tik kaip apskaitą atliekančio tarpininko, vaidmens.

(170)

Dėl Išlyginimo fondo Komisija primena, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika „neturi būti daroma jokio skirtumo tarp atvejų, kai pagalbą valstybė teikia tiesiogiai, ir atvejų, kai ją teikia valstybinė ar privati įstaiga, kurią paskyrė ar įsteigė valstybė“ (76). Taigi tai, kad Išlyginimo fondas yra valstybinė ar privati įstaiga, nėra lemiamas veiksnys taikant valstybės pagalbos taisykles. Faktas, jog Išlyginimo fondas yra valstybinė įstaiga, automatiškai nereškia, kad taikytinas EB sutarties 87 straipsnis (77); taip pat ir privačios įstaigos įsikišimas nebūtinai reikštų, kad minėtas straipsnis yra netaikytinas (78).

(171)

Tačiau analizė negali apsiriboti Išlyginimo fondo, kaip valstybinės įstaigos, įgaliojimais. Iš tikro reikia išsiaiškinti, ar, bendriau žvelgiant, valstybė tiesiogiai ar per kitą jos paskirtą įstaigą gali kontroliuoti lėšas, naudojamas tarifui finansuoti. Tas pats kriterijus turėtų būti naudojamas, jeigu Išlyginimo fondas būtų privati įstaiga.

(172)

Neseniai priimtas Teisingumo Teismo sprendimas Essent  (79) geriausiai padeda atsakyti į šį klausimą. Byloje Essent buvo nagrinėjamas Nyderlandų įvestas elektros energijos antkainis. Antkainį elektros energijos vartotojai mokėdavo sistemos operatoriams, kurie pervesdavo lėšas įgaliotai įmonei SEP. Ši įmonė neturėjo veiksmų laisvės valdydama lėšas ir veikė griežtai kontroliuojama valdžios institucijų. Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad pajamos iš antkainio buvo valstybės ištekliai, kadangi elektros energijos kainos antkainis buvo nustatytas nacionaliniu įstatymu ir todėl jis buvo mokestis, o SEP neturėjo teisės naudoti pajamų iš mokesčio jokiais kitais tikslais, kurie nebuvo numatyti įstatyme, taigi lėšos buvo valstybės kontroliuojamos ir tokiu būdu prieinamos šalies valdžios institucijoms. Teisingumo Teismas konstatavo, jog to pakanka, kad tokias lėšas būtų galima laikyti valstybės ištekliais.

(173)

Panašumai su čia nagrinėjama byla yra akivaizdūs. Elektros energijos kainos antkainis, naudojamas „Alcoa“ tarifui finansuoti, kaip ir Essent atveju, nustatytas įstatymu. Išlyginimo fondas atlieka tokį patį vaidmenį kaip ir SEP, kadangi jis centralizuoja ir valdo pajamas iš parafiskalinio mokesčio ir jam taikomi tokie patys apribojimai, t. y. jis negali naudoti pajamų, gautų renkant mokestį, jokiais tikslais, išskyrus tą, kuris numatytas įstatyme (lengvatinių tarifų finansavimas). Valstybė gali kontroliuoti ir reguliuoti nagrinėjamų išteklių panaudojimą: Išlyginimo fondas vykdo savo apskaitos funkcijas griežtai vadovaudamasis nurodymais, gautais iš AEEG, kuri atlieka savo įstatymu numatytas reguliavimo funkcijas ir (arba) įgyvendina nacionalinius teisės aktus (žr. 26 ir 27 konstatuojamąsias dalis). Todėl Išlyginimo fondo ištekliai visada išlieka valstybės žinioje.

(174)

Ši analizė suderinama su Komisijos sprendimu dėl per didelių Italijos gamintojų išlaidų (80), kuriame ji Išlyginimo fondo administruojamas lėšas A6 sąskaitoje priskyrė valstybės ištekliams.

(175)

Bet kokiu atveju Išlyginimo fondo administruojamų lėšų priskyrimas valstybės lėšoms neginčijamai patvirtintas neseniai priimtame Pirmosios instancijos sprendime Iride (81).

(176)

Italijos kasacinis teismas jau anksčiau nusprendė (2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 11632/03), kad Išlyginimo fondas nėra nuo Italijos valstybės nepriklausomas juridinis asmuo ir kad į Išlyginimo fondą pervedamos lėšos turi būti laikomos valstybės nuosavybe, net jeigu jos gaunamos iš privačių subjektų ir skirtos privačioms įmonėms. Byloje Iride ieškovės „Iride SpA“ ir „Iride Energija SpA“ pareiškė ieškinį Pirmosios instancijos teisme, siekdamos užginčyti sprendimą, kuriuo Komisija valstybės ištekliams priskyrė sumas, Išlyginimo fondo administruojamas A6 sąskaitoje. Ieškovių argumentai buvo labai panašūs į „Alcoa“ pateiktus argumentus. Ieškovės ginčijo kasacinio teismo sprendimo argumentus, tvirtindamos, kad Išlyginimo fondas atliko tik apskaitos tarpininko tarp finansinio įsipareigojimo saistomų piliečių ir atitinkamų sumų gavėjų vaidmenį, kuris neleido Išlyginimo fondui net trumpam pasinaudoti įneštomis lėšomis. Ieškovės taip pat tvirtino, kad sprendimas PreussenElektra yra taikytinas.

(177)

2009 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra labai aiškus. Pabrėžęs, kad jis nėra kompetentingas ginčyti kasacinio teismo pateikto Italijos teisės aktų išaiškinimo, Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad lėšos, laikomos Išlyginimo fondo A6 sąskaitoje, turi būti laikomos valstybės ištekliais, kadangi tai ne tik valstybės nuosavybė, bet ir valstybės nuolat kontroliuojama nuosavybė (82).

(178)

Ši išvada buvo susijusi su Išlyginimo fondo A6 sąskaita, kuri naudojama finansuojant per dideles sąnaudas Italijos elektros energijos sektoriuje. Tačiau, logiškai mąstant, ją galima pritaikyti ir A4 komponentui, kuris skirtas ginčijamam tarifui finansuoti. Kasacinio teismo sprendime buvo remiamasi Išlyginimo fondo juridinio asmens analize, todėl jo išvada dėl valstybės nuosavybės taikytina visoms lėšoms, įneštoms į Išlyginimo fondą. Tą patį galima pasakyti apie Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad valstybė gali kontroliuoti Išlyginimo fondo administruojamus išteklius. Tarp A6 sąskaitos ir A4 komponento nėra jokio skirtumo išskyrus kaupiamų išteklių paskirtį (A6 sąskaitos atveju – padengti per dideles išlaidas, o A4 komponento atveju – finansuoti lengvatinius tarifus). Todėl iš A4 komponento „Alcoa“ pervedamos sumos taip pat laikytinos valstybės ištekliais.

(179)

„Alcoa“ tarifas ne tik finansuojamas naudojant valstybės išteklius, bet ir yra priskirtinas valstybei (83), kadangi priemonės teisinis pagrindas nurodytas nacionaliniuose teisės aktuose ir valstybinės institucijos AEEG priimtuose sprendimuose.

(180)

Kalbant apie priemonės poveikį valstybių narių prekybai ir dėl to atsiradusį konkurencijos iškraipymą, nėra ginčijama, kad aliuminio rinka visiškai atvira konkurencijai. Sprendimuose dėl susijungimo Komisija nuosekliai daro išvadą, kad pirminio aliuminio geografinė rinka yra visas pasaulis (84).

(181)

Kaip paaiškės 214 konstatuojamojoje dalyje, Italija nepranešė apie „Alcoa“ tarifo pratęsimą. Vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika (85), jei apie pagalbą nėra pranešama, Komisija neturi pareigos įrodyti priemonės pasekmių: „Jeigu Komisija savo sprendime turėtų įrodyti jau suteiktos pagalbos realų poveikį, šis reikalavimas būtų naudingas valstybėms narėms, kurios pagalbą teikia pažeisdamos Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą pranešti, kitų valstybių narių, kurios praneša apie planuojamą suteikti pagalbą, nenaudai.“

(182)

Todėl Komisija turi tik nurodyti, koks yra galimas neigiamas priemonės poveikis Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai.

(183)

Komisija atsižvelgė į „Alcoa“ ir Italijos argumentą, kad tarifas neturi poveikio prekybai ir neiškraipo konkurencijos, kadangi tarp valstybių narių nėra faktinių prekybos srautų, nėra tikėtina, kad tokie srautai atsiras artimoje ateityje (žr. 86–88 konstatuojamąsias dalis), ir dėl aliuminio sektoriaus ypatumų tarifas nekenkia „Alcoa“ konkurentams Europoje (žr. 89 konstatuojamąją dalį).

(184)

Reikia prisiminti, kad remiantis Komisijos sprendimų priėmimo praktika ir Teisingumo Teismo praktika faktinių prekybos srautų nebuvimas niekada nebuvo pripažintas kaip įrodymas, kad pagalbos priemonė neturi poveikio Bendrijos vidaus prekybai. Tiesą sakant, Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad pagalba įmonei gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir iškraipyti konkurenciją net jeigu pagalbos gavėja pati nedalyvauja Bendrijos vidaus prekyboje. Jeigu valstybė narė suteikia įmonei pagalbą, dėl to gali būti palaikyta arba padidinta vidaus gamyba, ir įmonės, įsisteigusios kitose valstybėse narėse, turės mažiau galimybių eksportuoti savo produktus į tos valstybės narės rinką (86).

(185)

Be to, tai, kad ES gamyba mažėja, importas iš trečiųjų šalių auga, o prekybos srautų tarp valstybių narių nėra arba jie riboti, nėra neįprastas reiškinys: tai būdinga sektoriams, susiduriantiems su struktūrinėmis problemomis ir (arba) patiriantiems didelį konkurencinį spaudimą. Tokie sektoriai ypač stipriai reaguoja į valstybių narių taikomas priemones, kuriomis siekiama pagerinti jų nacionalinės pramonės konkurencines pozicijas.

(186)

Tai, kad kuklus Italijos pirminio aliuminio gamybos mastas gali būti per mažas, kad paveiktų referencinę kainą, yra nesvarbu. Tai, kad aliuminio referencinė kaina nėra lengvai paveikiama prekybos sąlygų vienoje valstybėje narėje, nereiškia, kad aktyvi konkurencija nevyksta tarp įmonių, įsisteigusių EEE ir prekiaujančių viso pasaulio aliuminio rinkoje. Gali būti, kad pagalba Italijoje veikiančioms „Alcoa“ lydykloms nesuteikia „Alcoa“ galimybių sumažinti pasaulinės aliuminio rinkos kainos ir išstumti konkurentus iš rinkos ir kad kiti Europos gamintojai gali išlikti versle, jeigu jie pelningai prekiaus pasaulinėmis kainomis. Tačiau dėl subsidijuojamo elektros energijos tarifo „Alcoa“ Italijoje gaunamas pelnas apskritai sustiprina įmonės konkurencinę padėtį. Pavyzdžiui, sukaupti kapitalo rezervai gali padėti aplenkti konkurentus ir padidinti rinkos dalį.

(187)

Priešingai, nei teigia „Alcoa“, tai, kad Italijoje mokama kaina yra panaši į „tipines“ elektros energijos kainas, kurias Europoje moka aliuminio lydyklos, nėra įrodymas, kad kitų Europos gamintojų interesams Italijos tarifas nekelia grėsmės. Sprendime byloje C-372/97 Italija prieš Komisiją  (87) aiškiai nurodyta, kad vienašalės priemonės, kuriomis siekiama suderinti vienos valstybės konkurencijos sąlygas su kitose valstybėse narėse vyraujančiomis sąlygomis, turi poveikį prekybai (taigi turi būti laikomos pagalba). Be to, gali būti, kad valstybės pagalba teikiama pagal kai kuriuos energijos tiekimo susitarimus, galiojančius kitose ES valstybėse narėse, todėl Komisija pradėjo išsamius tyrimus dėl keleto panašių priemonių (88). Nors šio gynybos argumento Italija ir „Alcoa“ tiesiogiai nenaudojo, Komisija mano, jog būtų naudinga prisiminti teismų praktikoje (89) įtvirtintą principą, kad neteisėtos pagalbos teikimas vienose valstybėse narėse nesuteikia teisės taikyti panašių priemonių kitose valstybėse narėse.

(188)

„Alcoa“ neseniai priimtas sprendimas statyti lydyklą Islandijoje (EEE valstybėje), atrodo, tiesiogiai prieštarauja „Alcoa“ argumentui, kad Italijoje nutraukta gamyba nebūtų perkelta kitur ES ar EEE.

(189)

Taigi būtina daryti išvadą, kad „Alcoa“ skirtas lengvatinis elektros energijos tarifas gali pagerinti jos konkurencinę padėtį konkuruojančių įmonių atžvilgiu Bendrijos vidaus prekyboje. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką (90) tokiomis aplinkybėmis turėtų būti laikoma, kad Bendrijos vidaus prekyba buvo paveikta, o konkurencija iškraipyta.

(190)

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Komisija daro išvadą, kad pagal Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalį ir pagal 2004 m. potvarkį (kadangi ta pati priemonė galėjo būti 2004 m. potvarkio taikymo 2006 m. sausio mėn.–2007 m. birželio mėn. rezultatas) „Alcoa“ nustatytas lengvatinis tarifas yra valstybės pagalba, nurodyta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje ir gali būti leidžiama tik jeigu jai taikytina viena iš Sutartyje nustatytų išlygų.

(191)

Teismo sprendimo 132 punkte nedviprasmiškai patvirtinama Komisijos pradinė išvada, jog norint, kad tarifas turėtų būti laikomas nauja pagalba, „reikia konstatuoti, kad nagrinėjama priemonė negali būti laikoma esama pagalba ne tik dėl to, kad ji apima kitokį laikotarpį nei tas, kuris buvo nagrinėjamas sprendime Alumix, bet taip pat dėl to, kad pagal šią priemonę ENEL daugiau netaiko 1995 m. įstatyminiu potvarkiu nustatyto tarifo, kuris atitiko rinkos tarifą; vietoj to Išlyginimo fondas skiria kompensacijas iš valstybės išteklių, kad būtų padengtas skirtumas tarp ENEL taikomo tarifo ir tarifo, nustatyto 1995 m. įstatyminiame potvarkyje, kurio galiojimas pratęstas 2005 m. įstatyminiu potvarkiu“.

(192)

Turint omenyje, kad prieš sprendimą buvo pateiktas apeliacinis skundas (byla C 194/09), Komisija laikosi nuomonės, kad reikia atlikti išsamią klausimo analizę atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalį, kurioje nurodytos visos esamos pagalbos kategorijos.

(193)

Akivaizdu, kad ginčijama priemonė nebuvo įgyvendinta prieš Italijai įstojant į ES (minėto straipsnio i punktas), jos negalima laikyti patvirtinta dėl to, kad Komisija nepriėmė sprendimo laikydamasi procedūrinių terminų (iii punktas) ir jos negalima laikyti esama pagalba dėl senaties termino pasibaigimo (iv punktas) (91).

(194)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalies v punkto antrajame sakinyje nustatyta: „Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos.“ Sprendimuose pradėti procedūrą Komisija nesiremia šia nuostata, darydama išvadą, kad „Alcoa“ tarifas yra nauja pagalba. Tačiau siekdama išsamumo, kadangi elektros sektorius buvo liberalizuotas verslo galutinių vartotojų atžvilgiu jau patvirtinus pradinį Alumix tarifą, kuris nebuvo pagalba, Komisija išnagrinėjo klausimą, ar liberalizavimas gali būti svarbus veiksnys priskiriant tarifą esamai arba naujai pagalbai. „Alcoa“ tvirtina, kad taip nėra. Komisija pritaria „Alcoa“ požiūriui (92). Tarifas netapo valstybės pagalba dėl elektros energijos sektoriaus atvėrimo konkurencijai, kadangi tinkama atskaitos sistema, „Alcoa“ teikiama pagalbai įvertinti, yra ne elektros energijos rinka (kurioje „Alcoa“ neveikia), bet pirminio aliuminio rinka. Be to, nėra jokio priežastinio ryšio tarp elektros energijos sektoriaus liberalizavimo ir sprendimo finansuoti tarifą privalomomis įmokomis.

(195)

„Alcoa“ tvirtina, kad, net darant hipotetinę prielaidą, kad tarifas galėjo tapti pagalba, tai būtų atsitikę dėl pasikeitusių rinkos sąlygų arba kitų išorinių aplinkybių, t. y. dėl bendrosios rinkos vystymosi. Tokiu atveju jį reikėtų laikyti esama pagalba. Todėl Komisija išnagrinėjo, ar Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalies v punkto pirmasis sakinys galėtų būti taikytinas šioje byloje. Šia nuostata esamos pagalbos statusas suteikiamas priemonei, kuri tapo pagalba „dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista“.

(196)

Komisija negalėjo nustatyti bendrosios rinkos vystymosi, kuris atitiktų Teisingumo Teismo pateiktą šios sąvokos apibrėžtį, t. y. nenustatė „su nagrinėjama priemone susijusio sektoriaus ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimo“, dėl kurio tarifas galėtų tapti pagalba (93). Ir pati „Alcoa“ nenurodė tokių pokyčių ir neįrodė, kad yra priežastinis ryšys su tarifo pobūdžio pasikeitimu. Be to, net darant prielaidą, kad bendrosios rinkos vystymosi procesas įvyko (tai paneigta), jis neturėtų reikšmės vertinant nagrinėjamą priemonę: esamos pagalbos statusas, taikytinas dėl hipotetinio bendrosios rinkos vystymosi, nebegaliotų valstybei narei vėliau pakeitus priemonę (įvedus valstybės ištekliais paremtą finansavimo mechanizmą), atsižvelgiant, be kita ko, ir į Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalies v punkto pirmajame sakinyje nurodytą antrąjį kriterijų. Kadangi šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis eina po tokio pakeitimo, bendrosios rinkos vystymasis neatlieka jokio vaidmens vertinimo procese. Vystymosi veiksnio pasireiškimas jau įvedus naująjį finansavimo mechanizmą taip pat neaktualus, kadangi priemonė jau būtų tapusi valstybės pagalba vystymosi proceso metu. Todėl „Alcoa“ teiginį galima atmesti.

(197)

Galiausiai Komisija išnagrinėjo, ar „Alcoa“ tarifas galėtų būti laikomas esama pagalba remiantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalies ii punktu, susijusiu su „patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintomis pagalbos sistemomis ir individualia pagalba“. „Alcoa“ ir Italijos argumentai paremti neribotu patvirtinančio sprendimo Alumix galiojimu, pagal kurį „Alcoa“ tarifas dėl prieš tai minėtos nuostatos tampa esama pagalba.

(198)

„Alcoa“ ir Italija teigia, kad sprendimas Alumix neturėjo laiko apribojimų (žr. 93 ir 119 konstatuojamąsias dalis). Teigiama, jog sprendime Alumix Komisija neribotam laikui nustatė, kad „Alcoa“ tarifas nebuvo pagalbos priemonė. Be to, jos tvirtina, kad esamos pagalbos priemonės galiojimo pratęsimas būtų nauja pagalba, tačiau taip nėra, kai nustatyta, kad priemonė, kurios galiojimas pratęsiamas, nėra pagalba. Todėl, jei Komisija dabar pakeistų savo vertinimą ir nustatytų, kad priemonė yra valstybės pagalba, iki šiol „Alcoa“ taikytas tarifas bet kokiu atveju turėtų būti laikomas esama pagalba arba traktuojamas kaip esama pagalba remiantis sprendimu Belgian Coordination Centres  (94); taigi susigrąžinimas nebūtų leistinas (žr. 94 konstatuojamąją dalį).

(199)

Komisijos sprendimo išvada, kad tam tikra priemonė nėra valstybės pagalba, savaime yra riboto pobūdžio laiko atžvilgiu, kai išvada dėl pagalbos nebuvimo grindžiama rinkos ekonomikos subjekto testu ir padaroma pagal numatomas rinkos sąlygas, kurios gali būti tinkamai įvertintos tik per tam tikrą laikotarpį (95). Tai, kad esama laiko apribojimo, nereiškia, kad Komisija mano, jog priemonė būtinai taps valstybės pagalba, pasibaigus sprendime nustatytam laikotarpiui.

(200)

Sprendime Alumix buvo remiamasi 1995 m. gruodžio 19 d. potvarkiu, kuriuo buvo nustatytas tarifas dešimties metų laikotarpiui. Jame aiškiai nurodyta, kad tarifo galiojimas baigiasi 2005 m. gruodžio 31 d. Byloje Alumix Komisija atliko sudėtingą elektros energijos sektoriaus kainų ir tendencijų dešimties metų laikotarpiu analizę, kuri atsispindi lentelėse, sudarančiose neatskiriamą sprendimo dalį, ir nustatė „Alcoa“ tarifą tik laikotarpiui iki 2005 m. Tokios kainos ir tendencijos yra linkusios keistis, ir Komisija negalėjo pareikšti, kad tarifas niekada netaps valstybės pagalba, ypač turint omenyje laipsnišką energijos rinkų liberalizavimą.

(201)

Todėl sprendimo išvados laikytinos galiojančiomis tik iki 2005 m. Tai akivaizdžiai pripažino Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo, kuriuo patvirtinamas 2006 m. sprendimas pradėti procedūrą, 105 ir 106 punktuose (96).

(202)

Italijos tvirtinimas, kad sprendimo Alumix galiojimas buvo sąmoningai neribotas, tokiu būdu pripažįstant ilgalaikės priemonės poreikį (žr. 118 konstatuojamąją dalį), taip pat turi būti atmestas. Sprendimo Alumix punktas, kuriuo remiasi Italija („įmonės „Alumix“ veiklos pertvarkymas ir atgaivinimas užtikrina, kad atitinkamų vietovių plėtra bus ne trumpalaikė, o ilgalaikė“), nėra susijęs su tarifais, kurie buvo pripažinti nesą valstybės pagalba, bet su kitomis „Alumix“ skirtomis pertvarkymo pagalbos priemonėmis. Be to, nagrinėjamame punkte tiesiog teigiama, kad tolesnis „Alumix“ buvimas prisidės prie atitinkamų vietovių ilgalaikės plėtros; jo negalima aiškinti taip, kaip siūlo Italija.

(203)

Apibendrinant reikia pasakyti, jog atsižvelgiant į sprendimo Alumix galiojimo apribojimą iki 2005 m. gruodžio 31 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. pagal Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalį taikomas tarifas yra nauja pagalba dėl priemonės galiojimo laikotarpio pakeitimo, kaip nurodyta sprendime Diputación Foral de Álava  (97).

(204)

Komisija išnagrinėjo „Alcoa“ argumentą, kad niekuomet nebuvo „aplinkybių pasikeitimo“, galėjusio panaikinti sprendimo Alumix galiojimą, kadangi nei rinkos liberalizavimas, nei Išlyginimo fondo vaidmuo neturėjo poveikio „Alcoa“ mokamai kainai. Kaina vis dar atitiko Alumix kriterijus, taigi Komisijos išvada dėl pagalbos nebuvimo ir toliau visapusiškai galioja (žr. 93 konstatuojamąją dalį).

(205)

Tačiau faktų analizė rodo, kad tarifų tvarka, kurią Komisija patvirtino sprendime Alumix, iš esmės pakito, nors „Alcoa“ tai laiko tik administracinio pobūdžio smulkmena. Nuo elektros energijos tiekėjo pagal rinkos sąlygas nustatomo tarifo buvo pereita prie tarifo, kuris toks lieka tik formaliai ir yra subsidijuojamas valstybės.

(206)

Sunku tokį pokytį laikyti „tiesiog formalumu“, kuris „nekeičia patvirtintų tarifų esmės“, kadangi naujasis finansavimo mechanizmas pakeitė ekonomines sąlygas, kuriomis buvo pagrįstas sprendimas Alumix.

(207)

Pakanka prisiminti, kad Alumix pagrindinis vertinimo objektas buvo elektros energijos tiekėjo ENEL elgesys. Lengvatinė kaina „Alcoa“ nesuteikė pranašumo, kadangi Komisija, vadovaudamasi rinkos ekonomikos subjekto testu, manė, kad ENEL buvo neverta parduoti elektros energiją už nagrinėjamą kainą. Tačiau rinkos ekonomikos subjekto testas praranda prasmę, jei tarifas daugiau nėra savanoriškai siūlomas ENEL (kuriai taikoma įprastinė kaina), o yra nulemtas valstybės kompensacinių mokėjimų. Esant naujajai tvarkai, elektros energijos tiekėjo elgesys nebėra svarbus.

(208)

Be to, 2006 m. sausio 1 d. įvestu indeksavimo mechanizmu, turinčiu nustatytas 4 % viršutines „Alcoa“ kainos metinio padidėjimo ribas (žr. 49 konstatuojamąją dalį), pradinė tarifų tvarka dar kartą iš esmės pakeista, ir tai padaryta tikriausiai prieštaraujant rinkos dėsniams, turint omenyje, kad nuo 2005 m. elektros energijos kainos didmeninėse rinkose nuolat kilo.

(209)

Priešingai, nei teigia „Alcoa“, faktas, kad pagal naują tvarką iki 2005 m. pabaigos „Alcoa“ mokama kaina sutampa su kaina, kuri sprendime Alumix pripažinta nelaikytina pagalba, neleidžia daryti išvados, kad priemonė nebuvo iš esmės pakeista, jei vadovausimės generalinio advokato N. Fennelly nuomone byloje Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją  (98). Vertindamas, kas sudaro esminį pagalbos priemonės pakeitimą, generalinis advokatas N. Fennelly pareiškė, kad „visiškai naujo būdo, užtikrinančio iš esmės tokį pat pagalbos lygį, įvedimas akivaizdžiai buvo esminis pradinio režimo pakeitimas“. Todėl nagrinėjamas tarifas visiškai skiriasi nuo sistemos, vertintos sprendime Alumix. Taigi sprendimo Alumix išvados šioje byloje nesvarbios ir tokios ir liktų net jeigu būtų manoma, tarkim, kad sprendimas Alumix neturėjo laiko apribojimų.

(210)

Dėl panašių priežasčių sprendimas Belgian Coordination Centres, kuriuo remiasi „Alcoa“, nėra tinkamas pagrindas reikalauti taikyti tas pačias procesines apsaugos priemones, kurios būtų taikomos esamai pagalbai. Minėtas sprendimas yra susijęs su atvejais, kai Komisija kitaip įvertina sistemą, kuri prieš tai nebuvo laikoma valstybės pagalba. 77 punkte Teisingumo Teismas įtvirtino principą, kad tokiais atvejais Komisija privalo vadovautis esamos pagalbos stebėjimo sistema. Tačiau šis principas galioja tik tuomet, jei režimas nebuvo iš esmės pakeistas. Kaip paaiškėja iš 205–208 konstatuojamųjų dalių, šioje byloje „Alcoa“ tarifų tvarka buvo iš esmės valstybės narės pakeista. Todėl šiuo atveju Komisija nekeičia savo ankstesnio tos pačios priemonės vertinimo, bet vertina naują ir kitokią priemonę.

(211)

Aprašyti pokyčiai negali būti atskirti nuo pradinės sistemos, kadangi jie keičia pačią mechanizmo esmę, todėl visas ginčijamas tarifas tampa pagalba, kaip nurodyta sprendime Gibraltar  (99).

(212)

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Komisija mano, kad svarstomas „Alcoa“ tarifo galiojimo pratęsimas yra nauja pagalba nuo 2006 m. sausio 1 d., t. y. nuo Įstatymo Nr. 80/2005 įsigaliojimo dienos.

(213)

Remiantis EB sutarties 88 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės privalo pranešti apie visus ketinimus suteikti ar keisti pagalbą ir neįgyvendinti pasiūlytų priemonių tol, kol pranešimo procedūroje priimamas galutinis sprendimas.

(214)

Kadangi Italija nepranešė apie Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalį, pagalba yra neteisėta.

(215)

Nukrypstant nuo EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendro valstybės pagalbos draudimo, pagalba gali būti pripažinta suderinama, jeigu jai gali būti taikoma viena iš Sutartyje išvardytų išimčių.

(216)

Remiantis Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 punktu, „Alcoa“ suteikta valstybės pagalba gali būti laikoma pagalba veiklai, kuri iš esmės yra nesuderinama su bendrąja rinka. Byloje 86/89 Italija prieš Komisiją Teisingumo Teismas konstatavo, kad „nagrinėjama pagalba, kuri buvo suteikta be jokių konkrečių sąlygų ir tik pagal naudojamus kiekius, laikytina pagalba susijusių įmonių veiklai ir kad dėl savo pobūdžio ji paveikė prekybos sąlygas, pažeisdama bendruosius interesus“ (100).

(217)

Pirmosios instancijos teismas byloje Siemens prieš Komisiją priminė principą, kad „pagalba, skirta padengti įmonės išlaidas, kurių ji paprastai būtų turėjusi patirti savo kasdienėje valdymo ar įprastoje veikloje, iš esmės nepatenka į 92 straipsnio 3 dalies (dabar 87 straipsnio 3 dalies) taikymo sritį <…>. Pagal atitinkamą teismų praktiką tokios pagalbos poveikis iš esmės yra konkurencijos sąlygų iškraipymas tuose sektoriuose, kuriuose ji teikiama, o kartu šia pagalba dėl jos pobūdžio neįmanoma pasiekti jokių minėtomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis siekiamų tikslų“ (101).

(218)

Vis dėlto yra aiškiai apibrėžtų situacijų, kai pagalba veiklai gali būti teikiama. Visų pirma, pagalba veiklai aplinkos apsaugos tikslais gali būti suteikta pagal Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairės (102). Pagalba veiklai taip pat gali būti leidžiama išimtiniais atvejais kaip regioninė pagalba remiamose teritorijose. Komisija įvertino, ar „Alcoa“ tarifas gali patekti į kurią nors iš minėtų kategorijų.

(219)

Komisija pažymi, kad neįmanoma patvirtinti tarifo kaip pagalbos aplinkos apsaugai, kadangi svarstomo tarifo paskirtis su aplinkos apsauga nesusijusi.

(220)

Išimtiniais atvejais pagalba veiklai gali būti suteikta remiamuose regionuose, kuriems gali būti skiriama pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytą leidžiančią nukrypti nuostatą. Nagrinėjamu laikotarpiu Veneto regionui, kuriame įsikūrusi Fuzinos lydykla, negalėjo būti skiriama pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą. Tačiau Sardinijos regionas turėjo teisę gauti tokią pagalbą iki 2006 m. pabaigos. Todėl Komisija išnagrinėjo, ar lengvatinis tarifas „Alcoa“ lydyklai Portovezmėje yra leistinas pagal 1998 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (103).

(221)

Vadovaujantis gairių 4.15 punktu, išimtiniais atvejais pagalba veiklai gali būti teikiama, jei: i) tai pagrįsta jos įnašu į regiono vystymąsi ir pobūdžiu, ii) jos lygis proporcingas tiems sunkumams, kuriuos siekiama palengvinti. Pati valstybė narė turi parodyti visus esamus sunkumus ir įvertinti jų svarbą. Remiantis gairių 4.17 punktu, pagalba veiklos išlaidoms apmokėti turi būti ir ribota laiko požiūriu, ir laipsniškai mažinama.

(222)

Italija teigia (žr. 125 konstatuojamąją dalį), kad Sardinijoje ir Venete išliekanti didelių energijos sąnaudų gaminant aliuminį problema, pripažinta sprendime Alumix, pateisina tarifo galiojimo pratęsimą.

(223)

Sprendime Alumix tarifas 1996–2005 m. laikotarpiui nebuvo patvirtintas kaip regioninė pagalba, o buvo tik konstatuota, kad tai nėra pagalba. Todėl negalima tvirtinti, kad sprendime Alumix Komisija pripažino, jog veiklos pagalbos suteikimą galima pateisinti remiantis regiono poreikiais.

(224)

Pagal gairių 2 straipsnį „ad hoc pagalbos išmokėjimas vienai kuriai įmonei arba pagalba, kurią skiriant apsiribota viena veiklos sritimi, gali daryti didelį poveikį konkurencijai atitinkamoje rinkoje, bet jos poveikis regiono vystymuisi gali būti visiškai nežymus <…>. Dėl to aptariamos nukrypti [nuo bendro pagalbos draudimo] leidžiančios nuostatos paprastai turi būti taikomos tik daugelį sektorių apimančioms pagalbos schemoms, kurios konkrečiame regione prieinamos visoms suinteresuotų sektorių įmonėms.“ Elektros energijos tarifas, nustatytas tik keletui metalo sektoriaus įmonių, akivaizdžiai prieštarauja regioninės pagalbos esmei, nes ji turi apimti daugelį sektorių. Tačiau, kadangi nėra absoliutaus ad hoc pagalbos draudimo, Komisija išnagrinėjo, ar yra išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nustatyti minėtą tarifą.

(225)

Visų pirma, Komisija išnagrinėjo Sardinijos elektros energijos rinkos trūkumus, kuriuos nurodė Italija ir „Alcoa“.

(226)

Italijos elektros energijos rinka apskritai yra labai koncentruota, nors šiauriniuose regionuose kiek mažiau. Buvusi monopolininkė ENEL yra dominuojanti įmonė visuose regionuose, išskyrus Sardiniją, kur dominuoja E.ON ir ENEL duopolija. ENEL turi nemenką įtaką rinkoje, kuria, kaip nustatė Italijos konkurencijos tarnyba, 2004–2005 m. ji piktnaudžiavo. Elektros energijos kainos Italijoje iš esmės yra aukštos dėl gamyboje naudojamo mišinio, iš esmės susidedančio iš iškastinio kuro (daugiausia dujų), branduolinių pajėgumų nebuvimo ir per didelio jungčių su likusia Europa apkrovimo.

(227)

Sardinijoje, kuriai tenka 4,1 % instaliuotosios naudingosios galios Italijoje (104), elektros energija gaminama daugiausia termoelektrinėse, naudojant iškastinį kurą (anglis, mazutą, rafinavimo dervą). Saloje nėra gamtinių dujų infrastruktūros.

(228)

Sardinija patiria problemų dėl per didelių energijos gamybos pajėgumų, ypač aukštų kainų segmente (nafta kūrenamos elektrinės), dėl Vyriausybės nebeįgyvendinamų planų saloje sukoncentruoti Italijos sunkiąją pramonę. Tai lėmė per dideles ENEL investicijas į elektrines. Tokios jėgainės ne tik struktūriškai brangesnės, bet ir greitai tampa techniškai pasenusios. Sardinijos elektros energijos eksportas į žemyninę Italiją taip pat ribotas dėl nepakankamų dažnai pernelyg apkrautų jungiamųjų linijų pajėgumų (105).

(229)

Dvi energetikos įmonės, ENEL ir E.ON, kartu valdo 95 % Sardinijos elektros energijos rinkos dalį (maždaug 58 % – E.ON ir 42 % – ENEL). Energijos sektoriaus tyrimo duomenimis (106), konkurencijos požiūriu Sardinija laikytina duopoline rinka, kuriai būdingas kolektyvus dominavimas. Rinkos koncentracija yra didelė, nors ir ne didžiausia Italijoje (107). Kontroliuodamos beveik visas vidutinių sąnaudų ir didžiausių sąnaudų įmones, E.On ir ENEL nustato kainas praktiškai kuriam paros metui. Tačiau Sardinijos padėtis atrodo mažiau nepalanki nei padėtis pietų Italijoje (108), kur ENEL pati nustato kainas visą laiką.

(230)

Didmeninės elektros energijos kainos Italijoje yra vienos didžiausių Europoje (109), o kainos Sardinijoje – vienos didžiausių Italijoje. 2007 m. vidutinė nacionalinė kaina (PUN) buvo 70,99 EUR/MWh, o vidutinė Sardinijos regiono kaina – 75,00 EUR/MW/h, palyginti su 80,00 EUR/MWh 2006 m. (110) 2008 m. ir 2009 m. vidutinės regioninės kainos Sardinijoje vėl pradėjo kilti. Per pirmąjį 2009 m. pusmetį kainos Sardinijoje nuolat laikėsi virš šalies vidurkio (vidutinė kaina Sardinijoje buvo 106,60 EUR/MWh, o PUN siekė 60,50 EUR/MWh). Duomenų apie kainas, nustatytas dvišalėse sutartyse Sardinijoje, nėra, kadangi tokie duomenys nėra viešai prieinami ir Italija nusprendė jų nepateikti (žr. 63 konstatuojamąją dalį).

(231)

Galima daryti išvadą, kad Sardinijos elektros energijos rinkoje yra nemažai problemų (tačiau kai kurios iš jų būdingos visai Italijai), kurios gali būti apibendrintos taip: aukštos kainos, nemaža rinkos koncentracija, dominuojančių rinkos dalyvių įtaka, per dideli gamybos pajėgumai aukštų kainų segmente, sąlyginis senstančių elektrinių neproduktyvumas, galimybės naudotis gamtinių dujų infrastruktūra stoka ir nepakankamos jungtys.

(232)

Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar minėtos problemos labai trukdo Sardinijos ekonomikos plėtrai. Šioje saloje elektros energijos kainos yra aukštos, o jungtys nepakankamos. Byloje C-34/02 (111) Komisija nesutiko, kad energijos jungčių trūkumas apsunkina MVĮ plėtrą.

(233)

Nors galima pripažinti, kad MVĮ mažiau kenčia nuo aukštų elektros energijos kainų, palyginti su didžiosiomis, daug energijos vartojančiomis pramonės įmonėmis, vis dėlto vienos pramonės šakos gerovė negali būti prilyginta viso regiono gerovei. Kitaip tariant, pagalba veiklai remiame regione negali būti sankcionuojama atsižvelgiant į vienos pramonės šakos patiriamus sunkumus – turi būti įrodyta, kad ji ilgą laiką bus naudinga regioninei plėtrai. Komisija mano, kad Italija pakankamai nepagrindė regioninių trūkumų, atsiradusių dėl Sardinijos elektros energijos rinkos padėties.

(234)

Tačiau, net jei būtų pripažinta, kad esama regioninių trūkumų, gairėse nustatyti kriterijai vis tiek nebūtų patenkinti. Pagalba turi svariai prisidėti prie regioninės plėtros ir būti proporcinga trūkumams, kuriuos siekiama ja sumažinti.

(235)

Šioje byloje sunku įsivaizduoti, kad tokia pagalba veiklai tvariai prisidėtų prie regioninės plėtros. NET pripažinus, kad „Alcoa“ aliuminio lydyklos (arba, tiesą sakant, bet kurio lengvatinio tarifo gavėjo) pasilikimas saloje prisideda prie užimtumo ir salos gamybos bazės išlaikymo, toks poveikis nebūtų ilgalaikis. „Alcoa“ pati tvirtina, kad tarifo panaikinimas reikštų, jog lydykla Portovezmėje būtų iškart uždaryta. Italijos valdžios institucijos tarifą įvardija kaip laikiną priemonę, galiosiančią tik iki vykdomų energijos gamybos ir jungčių infrastruktūros projektų užbaigimo 2010 m. (GALSI vamzdynas ir SAPEI jūros kabelis). Kyla klausimas, ar tokiais struktūriniais pokyčiais pavyktų sumažinti elektros energijos kainas iki tokio lygio, kuris atitiktų aliuminio gamintojų poreikius. Komisija laikosi nuomonės, kad su nauja infrastruktūra Sardinija galės gaminti ir parduoti elektros energiją maždaug tokiomis pačiomis kainomis, kurios vyrauja žemyninėje Italijos dalyje, ir taip išnyks regioniniai skirtumai. Tačiau Komisija neįsivaizduoja, kaip tokiais projektais būtų galima dvigubai sumažinti elektros energijos kainas iki 30 EUR/MWh lygio, kuris, anot „Alcoa“ būtinas, kad lydykla taptų pelninga.

(236)

Komisija taip pat pažymi, kad valstybės subsidija, skirta stambių vartotojų elektros energijos sąnaudoms sumažinti, neskatina elektros energijos tiekėjų sumažinti kainas, idant šie neprarastų stambiausių klientų, ir neužkerta kelio jų sąnaudų struktūrų blogėjimui. Vietoj to subsidija tik didina tiekėjų norą naudotis savo įtaka rinkoje. Taigi, net jei atsižvelgiant į perteklinius pajėgumus būtų pripažinta, kad „Alcoa“ normaliomis sąlygomis galėtų išsiderėti konkurencingą kainą, jeigu elektros energijos tiekėjai (kurie suinteresuoti palaikyti aukštas kainas, žr., atitinkamai, 121 ir 99 konstatuojamąsias dalis) neturėtų tokios įtakos rinkoje, Komisija laikosi nuomonės, kad lengvatinis tarifas nėra tinkama priemonė tokiai įtakai rinkoje sumažinti.

(237)

Beje, reikia pažymėti, kad sprendime Alumix buvo remiamasi priešinga prielaida, t. y. kad stambūs vartotojai, tokie kaip „Alcoa“, turi įtaką rinkoje naudodamiesi derybine galia ENEL atžvilgiu ir kad dėl to ENEL tektų prekiauti mažesnėmis kainomis, jei ji būtų privati įmonė.

(238)

„Alcoa“ suteikta subsidija yra gerokai didesnė nei bet koks galimas skirtumas tarp elektros energijos kainų žemyninėje Italijos dalyje ir Sardinijoje, taikomų tai pačiai vartotojų kategorijai. Todėl tarifas nėra proporcingas regioniniams trūkumams, kuriuos juo esą siekiama sumažinti.

(239)

Regioninė pagalba veiklai turi būti proporcingai mažėjanti (žr. regioninės pagalbos teikimo gairių 4.17 punktą). Pagal Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalimi nustatytą indeksavimo mechanizmą, išaiškintą AEEG (žr. 49 ir 50 konstatuojamąsias dalis), tarifas kasmet didinamas tokia procentine dalimi, kuri atspindi elektros energijos kainų tendencijas ES, tačiau padidėjimas negali viršyti 4 %. Toks tarifas yra proporcingai mažėjantis tik tuomet, kai vidutinės grynosios ES kainos mažėja (kadangi „Alcoa“ tarifas negali mažėti, o tik didėti). Visais kitais atvejais tarifas yra laipsniškai didėjantis ir suteikia „Alcoa“ vis didesnį pranašumą (112). Tai reiškia, kad spartaus kainų augimo ES aplinkybėmis pagalba „Alcoa“ realiais dydžiais nuo nagrinėjamo tarifo įvedimo nuolat didėjo.

(240)

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Komisija mano, kad nagrinėjamo tarifo galiojimo pratęsimas negali būti laikomas suderinamu kaip regioninės pagalbos priemonė pagal 1998 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires. Kadangi Sardinija jau nebėra remiamas regionas pagal 87 straipsnio 3 dalies a punktą viso 2007–2013 m. laikotarpio atžvilgiu, nereikia nagrinėti, ar pagalba yra suderinama pagal 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires.

(241)

Italija ir „Alcoa“ tvirtina, kad „Alcoa“ tarifas atitinka savo paskirtį ištaisyti elektros energijos rinkų, kuriose dar nevyrauja konkurencingos kainos, trūkumus. Teigiama, kad aukštos energijos kainos kelia grėsmę daug energijos suvartojančių pramonės šakų, taip pat ir pirminio aliuminio gamybos, konkurencingumui. Tvirtinama, kad pagalba užkirs kelią įmonės išsikėlimui už Europos ribų. Teigiama, jog pagalba turi skatinamąjį poveikį, nes priešingu atveju, jei pagalbos nebūtų, įmonė uždarytų savo lydyklas Sardinijoje ir Venete.

(242)

Tokių teiginių atžvilgiu galima pateikti šias bendro pobūdžio pastabas. Netobulas elektros energijos rinkų veikimas negali būti stricto sensu laikomas rinkos trūkumu. Ši sąvoka reiškia konkurencinės rinkos nesugebėjimą pasiekti socialiai optimalių rezultatų, o čia problema kyla iš to, kad atitinkamos rinkos nėra pakankamai konkurencinės. Tai išspręsti galima ne mažinant, o didinant konkurenciją, sukūrus tikrai integruotą energijos rinką. Valstybės nustatomi elektros energijos tarifai paprastai turi priešingą poveikį, t. y. jais neleidžiama ir trukdoma į rinką ateiti naujiems dalyviams, taip ribojant rinkos integraciją. Taigi Komisija mano, kad pagalba veiklai, nustatant dirbtinai mažus elektros energijos tarifus, nėra tinkama priemonė siekiant ištaisyti elektros energijos rinkos netobulumus.

(243)

Pažymėtina, kad dažnai cituojamose išvadose, pateiktose specialistų grupių, kaip antai Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio atstovų grupės (žr. 78 ir 124 konstatuojamąsias dalis), nėra teigiama, kad specialioji valstybės pagalba turi būti teikiama siekiant išspręsti konkurencingumo problemas, kurias sukelia aukštos energijos kainos, o pripažįstamas poreikis visapusiškai laikytis galiojančių valstybės pagalbos taisyklių (113).

(244)

Komisija abejojo panašiais argumentais, siejančiais pagalbos priemones su tikslu užkirsti kelią pramonės perkėlimui už ES ribų „Terni“ atveju (114), ir dėl panašių priežasčių ji nemano, kad šiame sprendime šį klausimą būtina analizuoti išsamiai.

(245)

Dabar, kai pasaulinėse rinkose aliuminio kainos yra nukritusios (dėl ekonomikos krizės sumažėjus pasaulinei paklausai), „Alcoa“ lydyklos Italijoje negali dirbti pelningai arba gali patirti nuostolių, jei nebus minėto tarifo. Galimybės, kad jos bus uždarytos, negalima atmesti, nors tokiam sprendimui įtakos gali turėti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, dėl uždarymo susidarančios socialinės ir aplinkos apsaugos išlaidos, taip pat išlaidos ir laiko sąnaudos diegiant naujus pajėgumus, kurių gali prireikti siekiant neprarasti rinkos dalies.

(246)

2007 m. sausio 19 d. raštu (toliau – 2007 m. raštas) Komisijos konkurencijos generalinio direktorato darbuotojai išnagrinėjo galimybę imtis pereinamojo laikotarpio priemonių, laipsniškai atsisakant tarifo taikymo Sardinijoje. Atrodė, jog Sardinijos rinkos padėtis, iš dalies nulemta jos izoliacijos, nepakankamų jungčių su žemynine Italija pajėgumų ir nepalankių konkurencijos sąlygų, leidžia išimties tvarka sankcionuoti pagalbą veiklai, t. y. lengvatinį tarifą, galiojantį maždaug dvejų metų pereinamuoju laikotarpiu, per kurį jo bus laipsniškai atsisakyta (115). Už tai buvo reikalaujama imtis priemonių konkurencijai Sardinijos rinkose skatinti, įsteigiant virtualią elektrinę (VE) (116). Rašte aiškiai nurodyta, kad leidimas netaikomas Venete esančiai lydyklai (117).

(247)

2007 m. rašte nurodyta, kad tinkama VE turėtų leisti maždaug 25 % Sardinijos elektros energijos paklausos patenkinti virtualiais trečiųjų tiekėjų gamybos pajėgumais bent penkerių metų laikotarpiu. Rašte taip pat teigiama, kad Konkurencijos generalinis direktoratas turėtų skubiai imtis darbo kartu su Italijos valdžios institucijomis ir nustatyti praktinius VE įgyvendinimo aspektus.

(248)

Nemažai delsusi, Italija 2009 m. liepos 9 d. patvirtino teisės aktus, būtinus norint AEEG įgalioti sukurti tokį mechanizmą. 2009 m. rugpjūčio 17 d. AEEG priėmė sprendimą ARG/elt 115/09, kuriame buvo išdėstytos VE įgyvendinimo nuostatos. Praktiniai VE įgyvendinimo aspektai atitinka kriterijus, išdėstytus 2007 m. rašte. Tarifas turi būti panaikintas praėjus trims mėnesiams nuo VE darbo pradžios, bet ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d.

(249)

Vadovaujantis išsamiomis AEEG nustatytomis taisyklėmis, ir ENEL ir E.ON privalo atlaisvinti virtualius gamybos pajėgumus ūkio subjektams, kurie nėra niekaip susiję su nė viena iš šių įmonių. Atlaisvintini pajėgumai (ENEL – 225 MW, E.ON – 150 MW) buvo nustatyti remiantis atitinkama vienašale abiejų dominuojančių ūkio subjektų įtaka rinkoje. VE, kuri turi patenkinti bent 25 % elektros energijos paklausos Sardinijoje, veiks penkerius metus, kol bus užbaigti dabar įgyvendinami infrastruktūros projektai, skirti elektros energijos jungtims tarp Sardinijos ir žemyninės Italijos dalies pagerinti.

(250)

Konkursas dėl sutarties sudarymo turi būti atviras rinkos dalyviams, pardavinėjantiems energiją galutiniam vartotojui. Siūlomų produktų terminai bus vieni ir (arba) penkeri metai. Sutartys bus sudaromos laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d.

(251)

Atsižvelgiant į Sardinijos elektros energijos tinklo fizinius apribojimus, Italijos VE suprojektuota kaip finansinė priemonė (118). Esant tokio tipo VE, pirkėjai nėra įpareigojami visiškai parduoti taip gautos elektros energijos galutiniam vartotojui. Jiems naudą neša visi finansiniai atsiskaitymai, kai „kitos dienos“ rinkoje sumokėta kaina viršija tam tikrą ribą. VE pajėgumų nuosavybės suteikiamas pranašumas esamam ūkio subjektui ar naujam rinkos dalyviui, norinčiam išplėsti savo klientų ratą, yra tai, kad VE galima naudoti kaip rizikos draudimo instrumentą vykdant (kitus) fizinius sandorius.

(252)

Tokio tipo VE teigiamai veikia konkurenciją, kadangi dominuojantys ūkio subjektai netenka motyvacijos naudotis savo įtaka rinkoje tam, kad palaikytų aukštas rinkos kainas „kitos dienos“ rinkoje, kadangi bet kokia nauda, gauta įgyvendinant tokią strategiją, atiteks VE pirkėjams.

(253)

Nors VE ir turėtų teigiamai paveikti konkurenciją Sardinijos elektros energijos rinkoje ir nepaisant 2007 m. sausio mėn. pateikto pasiūlymo, Komisija daro išvadą, kad šiuo atveju VE negali tapti pakankamu pagrindu, leidžiančiu pripažinti pagalbą, suderinamą pereinamuoju laikotarpiu po VE įsteigimo, nekalbant jau apie laikotarpį iki VP įsteigimo dėl toliau išsamiai nurodytų priežasčių.

(254)

Komisija neneigia, kad ypatingomis aplinkybėmis valstybės pagalbą galima pripažinti suderinama atsižvelgiant į ištaisomąsias priemones, kaip antai „rinkos liberalizavimą“ (arba, kaip šiuo atveju, struktūrinę priemonę, skirtą konkurencijai rinkoje, kuri išlieka labai koncentruota, nors teisiškai ji ir yra atvira konkurencijai, padidinti). Šiuo konkrečiu atveju Komisija atsižvelgė į konkurencijos problemos Sardinijos elektros energijos rinkoje pobūdį (119), priežastinį ryšį tarp šios problemos ir pagalbos, taip pat į VE, kaip ištaisomosios priemonės, veiksmingumą.

(255)

Pirma, kalbant apie konkurencijos problemos pobūdį Sardinijoje, reikia atkreipti dėmesį į toliau išdėstytas aplinkybes. Aukštas kainas Sardinijoje lemia daugelis veiksnių: nepakankamos jungtys, vietos energijos gamintojų sąnaudų struktūra ir pagrindinių dviejų energijos gamintojų įtaka rinkoje. Tai, kad elektros jungtys saloje nepakankamos, nėra liberalizavimo problema, o tiesiog jos geografinės padėties rezultatas. Daugeliui ES valstybių priklauso salos ir beveik visoms valstybėms narėms priklauso salos, kuriose elektros energijos jungtys nepakankamos arba jų net iš viso nėra. Energijos gamybos sąnaudų struktūra nėra tiesiogiai susijusi su tuo, kaip veikia elektros energijos rinka arba su tuo, kaip dominuojantys ūkio subjektai naudojasi savo įtaka rinkoje. Iš tikro, ji priklauso nuo pirminės energijos šaltinių prieinamumo ir kitų fizinių bei geografinių sąlygų, lemiančių energiją gaminančių įmonių sprendimus. Galiausiai labai koncentruota rinkos struktūra salose greičiau yra taisyklė nei išimtis. Todėl vienintelė konkurencijos problema, kurią galima aptikti, yra duopolija, kadangi ji gali skatinti dominuojančius ūkio subjektus nustatyti aukštas kainas. Tačiau tai tik vienas iš veiksnių, lemiančių aukštą kainų lygį Sardinijoje.

(256)

Antra, Komisija pažvelgė į galimą priežastinį ryšį tarp lengvatinių tarifų ir sąlygų Sardinijos rinkoje. Šiais tarifais niekada nebuvo siekiama išspręsti konkurencijos problemos Sardinijoje, kadangi Sardinijoje galiojantys tarifai, apie kuriuos Italija pranešė, padėjo tik nedidelei vartotojų grupei, kurie, tiesą sakant, turėjo didžiausią derybinę galią. Pati Italija pripažįsta, kad „Alcoa“ tarifo paskirtis buvo suderinti „Alcoa“ Sardinijoje mokamą kainą su kainomis, kurios siūlomos aliuminio gamintojams kitose Europos valstybėse.

(257)

Juk tokia pagalba būtų tik pabloginusi padėtį, susidariusią dėl duopolijos elektros gamybos sektoriuje. Esant kompensacinių mokėjimų sistemai, kuri ir yra nagrinėjama priemonė, „Alcoa“ neturėjo motyvacijos naudotis savo pačios, kaip pirkėjos, galia, kad sumažintų savo elektros energijos sąnaudas, kadangi „Alcoa“ poreikis gauti elektros energiją mažiausiomis sąnaudomis buvo užtikrinamas kompensaciniais mokėjimais, o ne pačios „Alcoa“, kaip svarbaus elektros energijos vartotojo Sardinijoje, derybinėmis galiomis mažmeninėje rinkoje. Susilpnindami „Alcoa“ motyvaciją ieškoti tiekimo alternatyvų esamo tiekėjo siūlomam variantui, kompensaciniai mokėjimai galėjo tam tikra prasme turėti neigiamos įtakos konkurencijai mažmeninėje rinkoje ir pakenkti visiems elektros energijos vartotojams, kadangi jais buvo sustiprinta finansinė dabartinio tiekėjo pozicija.

(258)

Trečia, laukiamas palankus VE poveikis faktinėms konkurencijos sąlygoms Sardinijoje nėra proporcingas teikiamos pagalbos mastui ir intensyvumui. Ištaisomosios priemonės poveikis Sardinijos rinkoje, atrodo, yra gana ribotas. Jis paveiks tik dominuojančių ūkio subjektų elgesį, turint omenyje, kad Italijos įsteigta finansinio pobūdžio VE negali turėti poveikio jungtims ar energijos gamybos sąnaudoms ir, priešingai nei žaliavų perdirbimo susitarimo atveju, juo nesiekiama pakeisti rinkos struktūros keičiant gamybai naudojamų žaliavų mišinį.

(259)

Antra, pagalba iškreipia konkurenciją pirminio aliuminio rinkoje, o VE pagalba bus šiek tiek pagerintos konkurencijos sąlygos kitoje, būtent elektros energijos, rinkoje. Dėl savo pobūdžio VE negali turėti tiesioginio poveikio aliuminio rinkai.

(260)

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Komisija mano, kad „Alcoa“ lydykloms Venete ir Sardinijoje galiojančiam tarifui negali būti taikoma nė viena iš EB sutarties 87 straipsnyje numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų. 87 straipsnio 2 dalyje nurodytos nukrypti leidžiančios nuostatos netaikytinos, kadangi pagalba nėra socialinio pobūdžio, ji nėra skirta gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti ar kompensuoti už ekonominius sunkumus, atsiradusius dėl Vokietijos padalijimo. Nukrypti leidžiančios nuostatos, minimos 87 straipsnio 3 dalies b ir d punktuose, taip pat netaikytinos, kadangi pagalba nėra skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti, kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti ar kultūrai remti ir paveldui išsaugoti. 87 straipsnio 3 dalies a punkte numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos klausimu 220–240 konstatuojamosiose dalyse atlikta analizė parodė, kad tarifas negali būti patvirtintas kaip pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti. 87 straipsnio 3 dalies c punkto atžvilgiu analizė parodė, kad tarifas, nors susietas su VE, negali būti laikomas suderinamu remiantis šia nukrypti leidžiančia nuostata (žr., visų pirma, 216, 217, 241–245 ir 253–259 konstatuojamąsias dalis).

(261)

Todėl lengvatinio tarifo pratęsimas „Alcoa“ naudai, numatytas Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalyje ir 2004 m. potvarkyje (kadangi ta pati priemonė galėjo būti potvarkio taikymo 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. liepos mėn. rezultatas), turi būti skelbiama nesuderinamas su bendrąja rinka.

(262)

Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalimi, neteisėtos pagalbos, nesuderinamos su bendrąja rinka, atveju veiksminga konkurencija turi būti atkuriama nedelsiant, išskyrus atvejus, kai susigrąžinimas prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui.

(263)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai pagalba buvo suteikta be išankstinio pranešimo Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių, kad jos suteikimas yra teisėtas (120). Rūpestinga įmonė tikrai gali suprasti, ar buvo laikytasi pranešimo procedūros ir ar pagalba yra teisėta.

(264)

Tačiau neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjui netrukdoma kliautis išimtinėmis aplinkybėmis, kuriomis remdamasis jis teisėtai manė, kad pagalba buvo teisėta, todėl atsisako tą pagalbą grąžinti (121). Kita vertus, „jei apdairus ir išmanantis prekybininkas galėjo numatyti Bendrijos priemonės, kuri gali turėti įtakos jo interesams, priėmimą, jis negali remtis minėtu principu, jei priemonė yra priimama“ (122).

(265)

Komisija išnagrinėjo, ar „Alcoa“ nurodomos išskirtinės aplinkybės, siejamos su sprendimu Alumix, galėjo jai suteikti tokių teisėtų lūkesčių.

(266)

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisėti lūkesčiai gali atsirasti tik iš Bendrijos institucijų gavus tikslias, besąlygiškas ir neprieštaringas garantijas, kurios gali suteikti pagrįstų lūkesčių, kad priemonė nėra pagalba arba kad ji teisėta (123).

(267)

„Alcoa“ tvirtina, kad net jeigu dabartinė sistema negalėtų būti laikoma „esama pagalba“, „Alcoa“ vis tiek remtųsi teisėtais lūkesčiais, kadangi ji pasikliovė sprendimo Alumix išvada, kad pagalbos nebuvo, kai ji įsigijo „Alumix“ ir nusprendė papildomai investuoti į dvi lydyklas. „Alcoa“ taip pat precedentu laiko Komisijos sprendimą dėl plieno įmonių, steigiančių buveines užsienyje, neapmokestinimo (124) (žr. 97 konstatuojamąją dalį).

(268)

Tame Komisijos sprendime dėl Prancūzijos numatyto plieno įmonių neapmokestinimo nuostatos dėl esamos pagalbos negalėjo būti taikomos tiesiogiai, kadangi pagalba plieno sektoriui buvo reguliuojama EAPB sutartimi, kurioje esamos pagalbos sąvokos nebuvo. Komisija pripažino teisėtus naudos gavėjų lūkesčius pagal analogiją pritaikydama atitinkamas EB sutarties nuostatas ir dėl to nenurodė susigrąžinti pagalbą. Tačiau minėta byla iš esmės buvo panaši į bylą Belgian Coordination Centres – Komisija kitaip įvertino priemonę, kurios anksčiau ji nelaikė pagalba, tačiau valstybė narė priemonės nebuvo pakeitusi. 210 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai reiškia, kad Komisija privalo atmesti teiginį, jog minėtas sprendimas gali būti laikomas pagrindu „Alcoa“ teisėtiems lūkesčiams pripažinti.

(269)

Kalbant apie svarbą, kurią „Alcoa“ teikia sprendimui Alumix, reikia pažymėti, kad šis sprendimas galėtų suteikti naudos gavėjui teisėtą lūkestį, kad jame įvertinta tarifų tvarka nebuvo pagalba iki 2005 m. gruodžio 31 d.

(270)

Tačiau iš sprendimo Alumix jokių teisėtų lūkesčių negali kilti dėl tarifo galiojimo laiko pratęsimo, numatyto Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalyje. „Alcoa“ negalėjo pagrįstai tikėtis, kad 2005 m. priemonė, kuria tarifas buvo pratęstas iki 2010 m., taip pat automatiškai nepatenka į pagalbos kategoriją. Susidūręs su priemone, a) kuri buvo iš esmės pakeista ir b) kurios galiojimas buvo pratęstas, protingas naudos gavėjas turėjo išsiaiškinti, ar pagalba buvo teisėta.

(271)

Tai, kad iš sprendimo Alumix nekyla teisėtų lūkesčių, aiškiai patvirtinta ir Teismo sprendimo 109 punkte.

(272)

Vien faktas, kad „Alcoa“ investavo į savo gamyklas Italijoje, nesuteikia teisėtų lūkesčių pakeistos ir pratęsto galiojimo tarifų tvarkos atžvilgiu, turint omenyje, kad nustatant pradinį „Alcoa“ tarifą buvo aišku, jog jis negalios daugiau nei dešimt metų ir kad „Alcoa“ suplanavo savo investicijas šiuo pagrindu, o ne tikėdamasi, kad tarifas galios neribotą laiką.

(273)

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus argumentus, Komisija padarė išvadą, kad nebuvo jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių „Alcoa“ būtų galėjusi turėti teisėtų lūkesčių, kad ginčijama priemonė yra teisėta.

(274)

Dėl gamyklos Sardinijoje Komisija taip pat svarstė, ar 2007 m. raštas ir vėlesni su juo susiję įvykiai galėjo suteikti teisėtų lūkesčių „Alcoa“.

(275)

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad 2007 m. rašte Komisija nedavė jokių tikslių ir nesąlyginių garantijų dėl VE reikšmės darant išvadą dėl pagalbos suderinamumo. Komisijos tarnybų rašte tik nurodoma, kad „už konkurenciją atsakingas Europos Komisijos narys ketina Komisijos kolegijai pateikti pasiūlymą dėl laipsniško ir greito elektros energijos tarifų Sardinijoje panaikinimo laikotarpio“. Iš tokios formuluotės galima spręsti, kad teigiamam reikalo sprendimui bet kokiu atveju būtina, kad visos sudėtis Komisija patvirtintų sprendimo projektą. Atsižvelgiant į jo statusą (Komisijos departamento raštas) ir turinį (sąlyginė garantija), 2007 m. raštas negali suteikti tokių teisėtų lūkesčių, kokius pripažintų Teismas.

(276)

Nei Italija, nei „Alcoa“ nepateikė argumentų šiuo klausimu. Tačiau Komisija išnagrinėjo, ar kiti bendrieji Bendrijos teisės principai neleidžia susigrąžinti visos ar dalies pagalbos.

(277)

Dėl gamyklos Venete pažymėtina, kad susigrąžinimas nepažeistų jokio bendrojo Bendrijos teisės principo; Komisija pareiškė rimtų abejonių dėl pagalbos Veneto vietovėje suderinamumo sprendime pradėti procedūrą ir jokie įvykiai vėlesniame proceso etape negalėjo pakeisti įspūdžio, kurį „Alcoa“ turėjo susidaryti pradėjus procedūrą.

(278)

Dėl gamyklos Sardinijoje Komisija išnagrinėjo padėtį, susidariusią po 2007 m. rašto ir vėlesnių įvykių. Kaip nurodyta 275 konstatuojamojoje dalyje, Komisijos departamentai nedavė jokių tikslių ir besąlyginių garantijų dėl VE reikšmės vertinant pagalbos suderinamumą, o tiesiog pareiškė, kad jei Italija nedelsdama sureaguos į vertinimą, už konkurenciją atsakingas Komisijos narys Komisijai tvirtinti pateiks pasiūlymą dėl trumpo tarifo panaikinimo laikotarpio. Tačiau VE idėja vėlesniuose procedūros etapuose nebuvo nagrinėjama, kol Italija nebuvo nusprendusi jos įgyvendinti.

(279)

Nepaisant šio pasiūlymo, kaip paaiškinta 253–259 konstatuojamosiose dalyse, Komisija padarė išvadą, kad VE negali būti pagrindas sprendžiant pagalbos suderinamumo klausimą dėl priežasčių, susijusių su priemonės aplinkybėmis ir bendru VE pobūdžiu, t. y. dėl priežasčių, nesusijusių su jos diskusijomis su Italija. Tačiau yra pagrindas kelti klausimą, ar pratęstose derybose dėl VE galėjo būti paneigta prielaida, kad neteisėtos pagalbos priemonės nesuderinamumo nustatymas būtinai turi reikšti, jog visa pagalba turi būti grąžinta.

(280)

Nepaisant to, kad tyrimo trukmė pati savame nebuvo pernelyg ilga (treji metai), Komisija pripažįsta, kad šioje byloje tyrimas užtruko dėl derybų VE steigimo klausimu.

(281)

Nors derybų dėl VE trukmę didele dalimi nulėmė pavėluotas Italijos atsakymas į pasiūlymą, Komisija pripažįsta, kad užsitęsusios diskusijos VE klausimu prieštaravo gero administravimo principui ir turėjo įtakos naudos gavėjo elgesiui vėlesnio tyrimo etapo metu. Viltis, kad VE pagalba galima pasiekti Sardinijos gamyklai palankų bylos rezultatą, kurią suteikė Komisija ir kurios ji laiku nepaneigė, galėjo pakeisti „Alcoa“ nuomonę dėl pagalbos Sardinijos gamyklai susigrąžinimo rizikos pradėjus procedūrą, o tai, savo ruožtu, galėjo turėti įtakos jos verslo strategijai, t. y. investicijoms ir veiklos vietos parinkimui. Jeigu 2007 m. raštas nebūtų buvęs išsiųstas, „Alcoa“ galbūt būtų nusprendusi nebetęsti veiklos Sardinijoje, taip sumažindama grąžintiną sumą.

(282)

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, Komisija konstatuoja, kad nereikia reikalauti grąžinti Sardinijos gamyklai suteiktą pagalbą už laikotarpį nuo rašto išsiuntimo (2007 m. sausio 19 d.) iki šio sprendimo dienos.

(283)

Daroma išvada, kad visos nesuderinamos pagalbos sumos, kurias pagal Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 11 dalį „Alcoa“ gavo nuo 2006 m. sausio 1 d., privalo būti susigrąžintos su palūkanomis, vadovaujantis 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, V skyriumi (125).

(284)

Susigrąžinimo tikslas – sugrąžinti prieš nesuderinamos pagalbos suteikimą buvusią naudos gavėjo konkurencinę padėtį. Kad būtų galima nustatyti grąžintinas sumas, būtina išsiaiškinti, kokią kainą „Alcoa“ būtų mokėjusi rinkoje už tiekiamą elektros energiją, jeigu tarifo galiojimas nebūtų buvęs pratęstas.

(285)

Kaip nurodyta 157 konstatuojamojoje dalyje, „Alcoa“ sudarė dvišalę sutartį su ENEL dėl nominalios kainos, kuri apytiksliai atitiko standartinį šios įstaigos taikomą aukštos įtampos tarifą. Komisijos nuomone, būtent tokią kainą „Alcoa“ būtų mokėjusi už tiekiamą elektros energiją, jeigu tarifas nebūtų buvęs nustatytas. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad grąžintina suma lygi skirtumui tarp sutartyje nustatytos kainos ir lengvatinės kainos. Ši suma sutampa su kompensacine įmoka, kurią įmonė gavo per atitinkamą laikotarpį (126). Tokį patį skaičiavimo metodą Komisija nurodė ir byloje Terni  (127), kuri labai panaši į šią bylą.

(286)

Siekdama išsamumo, Komisija išnagrinėjo ir atmetė argumentą, kad, jei ne valstybės subsidija, „Alcoa“ būtų susitarusi su komunalinių paslaugų įstaiga dėl geresnės kainos ir kad dėl to grąžintina suma turėtų būti paremta kitokiu, tariamai labiau realistiniu kriterijumi.

(287)

Visų pirma Komisija iš principo nepritaria idėjai nustatyti teorinį kriterijų, kai yra konkretus ir tinkamas kriterijus. Sprendime Uncredito  (128) Teisingumo Teismas atmetė panašų hipotetinį požiūrį ir nusprendė, kad „ankstesnės situacijos atkūrimas <…> nesąlygoja atkūrimo situacijos besiskiriančios nuo praeities, remiantis hipotetiniais elementais, t. y. galimais, dažnai įvairiais atitinkamų ūkio subjektų pasirinkimais“.

(288)

Todėl, kai Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl tarifo 2004 m. ir 2006 m. ir buvo pareikalauta, kad „Alcoa“ pateiktų patronuojančios įmonės garantiją dėl susigrąžinimo rizikos, įmonė turėjo aiškią paskatą susitarti su ENEL dėl kuo geresnių tiekimo sąlygų. Taigi nėra jokių įrodymų, kad sutartinė kaina, dėl kurios laisvai susitarė „Alcoa“ ir ENEL, neteisingai atspindi rinkos kainą, kurią „Alcia“ būtų mokėjusi, jei pagalbos nebūtų buvę.

(289)

Komisija daro išvadą, kad Italija neteisėtai, pažeisdama EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį, įgyvendino 2004 m. vasario 6 d. Ministro Pirmininko potvarkio 1 straipsnio ir Įstatyminio potvarkio Nr. 35/05, pertvarkyto į Įstatymą Nr. 80/2005, 11 straipsnio 11 dalies nuostatas, numatydama „Alcoa“ taikomo lengvatinio elektros energijos tarifo galiojimo pratęsimą. Komisija mano, kad šiai priemonei, kuri tėra pagalba veiklai, negali būti taikoma nė viena nuo EB sutartyje įtvirtinto valstybės pagalbos draudimo nukrypti leidžianti nuostata, taigi ji yra nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl visi dar nesumokėtų pagalbos sumų mokėjimai turi būti atšaukti, o jau sumokėtos sumos turi būti susigrąžintos. Susigrąžintina suma sutampa su visų kompensacinių mokėjimų, kuriuos „Alcoa“ gavo iš Išlyginimo fondo, suma. Veneto gamyklos atveju turi būti susigrąžintos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos. Sardinijos gamyklos atveju turi būti susigrąžintos sumos už laikotarpį iki 2007 m. rašto, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 18 d.,

a)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas už grąžintą pagalbą), susigrąžintiną iš pagalbos gavėjos;

b)

išsamų vykdant šį sprendimą įgyvendintų ir numatytų įgyvendinti priemonių aprašymą;

c)

dokumentus, liudijančius, kad naudos gavėjai liepta grąžinti pagalbą.