28.5.2009

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 131/128

---

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2009/20/EB

2009 m. balandžio 23 d.

dėl laivų savininkų atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus draudimo

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 80 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę (2),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (3),

kadangi:

(1)	Vienas iš Bendrijos jūrų transporto politikos aspektų yra gerinti prekybinės laivybos kokybę užtikrinant, kad visi ūkio subjektai prisiimtų didesnę atsakomybę.

(2)	Atgrasomosios priemonės jau buvo patvirtintos 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo (4).

(3)	2008 m. spalio 9 d. valstybės narės priėmė pareiškimą, kuriuo vieningai pripažino, kaip svarbu, kad visos valstybės narės taikytų 1976 m. Konvencijos dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo 1996 m. protokolą.

(4)

Prievolė turėti draudimą turėtų užtikrinti geresnę nukentėjusiųjų apsaugą. Ji taip pat turėtų padėti uždrausti standartų neatitinkančių laivų naudojimą ir sudaryti galimybę atkurti ūkio subjektų konkurenciją. Be to, Tarptautinė jūrų organizacija Rezoliucijoje A.898 (21) pakvietė valstybes paraginti laivų savininkus tinkamai apsidrausti.

(5)

Reikėtų imtis priemonių, kad būtų pradėta laikytis šios direktyvos nuostatų. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/16/EB dėl uosto valstybės kontrolės (nauja redakcija) (5) jau numatytas laivų sulaikymas, jei nepateikiami liudijimai, kurie turi būti laikomi laive. Tačiau yra tikslinga numatyti galimybę išsiųsti laivą, kuriame nėra draudimo liudijimo. Išsiuntimo sąlygose turėtų būti numatyta galimybė per pagrįstą laikotarpį ištaisyti padėtį.

(6)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t.y. nustatyti ir įgyvendinti tinkamas priemones jūrų transporto politikos srityje, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jos masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Dalykas

Ši direktyva nustato taisykles, taikomas tam tikriems laivų savininkų prievolių, susijusių su jų atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus draudimu, aspektams.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Ši direktyva taikoma 300 ar didesnio bendro tonažo laivams.

2.   Ši direktyva netaikoma karo laivams, karinio jūrų laivyno pagalbiniams laivams ar kitiems valstybei nuosavybės teise priklausantiems ar valstybės naudojamiems laivams nekomercinėms viešosioms paslaugoms teikti.

3.   Šia direktyva nepažeidžiama tvarka, nustatyta teisės aktais, galiojančiais atitinkamose valstybėse narėse ir išvardytais Priede.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

Šioje direktyvoje naudojamos tokios sąvokų apibrėžtys:

a)	laivo savininkas – jūrų laivo registruotas savininkas arba kitas asmuo, pavyzdžiui, laivo be įgulos frachtuotojas, kuris yra atsakingas už laivo veiklą;

b)

draudimas – draudimas su išskaičiuotina suma ar be jos, apimantis, pavyzdžiui, tokios rūšies draudimą nuo nuostolių, kuris teikiamas Tarptautinės laivų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo klubų konfederacijos (angl. k. International Group of P&I Clubs) nariams, ir kitas veiksmingas draudimo rūšis (įskaitant patvirtintą savidraudą) bei finansinę garantiją, užtikrinančią panašias draudimo sąlygas;

c)	1996 m. Konvencija – Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) priimtos 1976 m. Konvencijos dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo su pakeitimais, padarytais 1996 m. protokolu, konsoliduotas tekstas.

4 straipsnis

Atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus draudimas

1.   Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad su jos vėliava plaukiojančių laivų savininkai turėtų draudimą, galiojantį tokiems laivams.

2.   Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad su kitos valstybės vėliava plaukiojančių laivų savininkai turėtų draudimą, kai tokie laivai įplaukia į tos valstybės narės jurisdikcijai priklausantį uostą. Tai nedaro kliūčių valstybėms narėms, laikantis tarptautinės teisės, reikalauti tos prievolės laikymosi, kai tokie laivai plaukioja jų teritoriniuose vandenyse.

3.   1 ir 2 dalyse nurodytas draudimas galioja jūriniams reikalavimams, kuriems pagal 1996 m. Konvenciją taikomas ribojimas. Kiekvieno laivo draudimo suma vienam įvykiui yra lygi 1996 m. Konvencijoje nustatytai atitinkamai didžiausiai sumai, kuria ribojama atsakomybė.

5 straipsnis

Patikrinimai, reikalavimų laikymasis, išsiuntimas iš uostų ir draudimas įplaukti į uostus

1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad atliekant bet kokį laivo patikrinimą jos jurisdikcijai priklausančiame uoste pagal Direktyvą 2009/16/EB būtų tikrinama, ar laive yra 6 straipsnyje nurodytas pažymėjimas.

2.   Jei 6 straipsnyje nurodyto pažymėjimo laive nėra, nepažeisdama Direktyvos 2009/16/EB, kurioje numatytas laivų sulaikymas saugos sumetimais, kompetentinga institucija gali duoti nurodymą išsiųsti laivą, apie kurį yra pranešama Komisijai, kitoms valstybėms narėms ir atitinkamai vėliavos valstybei. Davus tokį nurodymą išsiųsti laivą, visos valstybės narės uždraudžia tokiam laivui įplaukti į bet kurį savo uostą iki tol, kol laivo savininkas pateikia 6 straipsnyje nurodytą pažymėjimą.

6 straipsnis

Draudimo pažymėjimai

1.   4 straipsnyje nurodyto draudimo buvimas patvirtinamas vienu ar keliais pažymėjimais, išduotais jį suteikusio subjekto ir esančiais laive.

2.   Draudimą suteikusio subjekto išduotuose pažymėjimuose nurodoma tokia informacija:

a)	laivo pavadinimas, jo TJO numeris ir registravimo uostas;

b)	laivo savininko pavadinimas (vardas, pavardė) ir pagrindinė veiklos vykdymo vieta;

c)	draudimo rūšis ir galiojimo laikas;

d)	draudimą suteikusio subjekto pavadinimas ir pagrindinė veiklos vykdymo vieta bei atitinkamais atvejais veiklos vykdymo vieta, kurioje buvo įgytas draudimas.

3.   Jei pažymėjimuose vartojama ne anglų, prancūzų ar ispanų kalba, pateikiamas vertimas į vieną iš šių kalbų.

7 straipsnis

Sankcijos

Siekdamos taikyti 4 straipsnio 1 dalį, valstybės narės nustato sankcijų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimą sistemą ir imasi visų reikiamų priemonių tokių sankcijų taikymui užtikrinti. Numatytos priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

8 straipsnis

Ataskaitos

Kas trejus metus, o pirmą kartą – iki 2015 m. sausio 1 d., Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šios direktyvos taikymo ataskaitą.

9 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti iki 2012 m. sausio 1 d. Jos nedelsdamos praneša apie tai Komisijai.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

10 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja kitą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

11 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

(1)  OL C 318, 2006 12 23, p. 195.

(2)  OL C 229, 2006 9 22, p. 38.

(3)  2007 m. kovo 29 d. Europos Parlamento nuomonė (OL C 27 E, 2008 1 31, p. 166), 2008 m. gruodžio 9 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 330 E, 2008 12 30, p. 7) ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(4)  OL L 255, 2005 9 30, p. 11.

(5)  Žr. šio Oficialiojo leidinio p. 57.

---

---