32001Y0106(01)

Komisijos pranešimas

Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams

(2001/C 3/02)

(tekstas svarbus EEE)

"1. ĮVADAS

1.1. Tikslas

1. Šios rekomendacijos nustato horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų pagal Sutarties 81 straipsnio 1 dalį vertinimo principus. Bendradarbiavimas yra "horizontalaus pobūdžio", jeigu susitarimą sudaro arba suderintus veiksmus vykdo įmonės, kurios veikia tame pačiame rinkos lygmenyje (lygmenyse). Daugeliu atvejų horizontalus bendradarbiavimas prilygsta bendradarbiavimui tarp konkurentų. Jis apima, pavyzdžiui, tokias sritis kaip moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra gamyba, pirkimas ar komercializacija.

2. Dėl horizontalaus bendradarbiavimo gali kilti konkurencijos problemų. Pavyzdžiui, taip gali būti tuo atveju, kai bendradarbiavimo šalys susitaria nustatyti kainas arba gamybos apimtis, pasidalyti rinkas arba kai bendradarbiavimas leidžia šalims išlaikyti, įgyti arba sustiprinti rinkos galią ir tokiu būdu rinkoje sukelia neigiamas pasekmes kainų, gamybos apimčių, naujovių arba produktų įvairovės ir kokybės atžvilgiu.

3. Kita vertus, horizontalus bendradarbiavimas gali teikti didelę ekonominę naudą. Įmonėms reikia reaguoti į didėjantį konkurencinį spaudimą ir besikeičiančią padėtį rinkoje dėl globalizacijos, į technologinės pažangos greitį ir apskritai į dinamiškesnį rinkų pobūdį. Bendradarbiavimas gali būti priemonė pasidalyti riziką, taupyti sąnaudas, sujungti pažangiąją patirtį ir greičiau diegti naujoves. Bendradarbiavimas yra ypač svarbi priemonė smulkioms ir vidutinėms įmonėms prisitaikant prie besikeičiančios padėties rinkoje.

4. Komisija, pripažindama ekonominę naudą, kurią gali duoti bendradarbiavimas, taip pat turi užtikrinti, kad būtų išlaikyta veiksminga konkurencija. 81 straipsnis nustato teisinius pagrindus subalansuotam vertinimui, atsižvelgiant tiek į antikonkurencinį poveikį, tiek į ekonominę naudą.

5. Du ankstesni Komisijos pranešimai ir du bendrosios išimties reglamentai nustatė horizontalaus bendradarbiavimo vertinimo pagal 81 straipsnį gaires. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 417/85 [1] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2236/97 [2], ir Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 418/85 [3] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2236/97, nustatė išimtis atitinkamai tam tikroms specializacijos ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros susitarimų rūšims. Šiuos du reglamentus dabar pakeitė 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2658/2000 [4] dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo specializacijos susitarimų rūšims ("Specializacijos bendrosios išimties reglamentas") ir 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2659/2000 [5] dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų rūšims ("Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamentas"). Dviejuose pranešimuose pateiktos tam tikrų rūšių bendradarbiavimo susitarimų, kuriems netaikomas 81 straipsnis [6], ir bendrų kooperacinių įmonių [7] vertinimo gairės.

6. Besikeičiančios rinkos paskatino platesnį ir įvairesnių formų horizontalų bendradarbiavimą. Reikalingos išsamesnės ir atnaujintos gairės, kad būtų aiškesnis ir skaidresnis 81 straipsnio taikymas šioje srityje. Vertinant didesnis dėmesys turi būti skiriamas ekonominiams kriterijams, siekiant geriau atspindėti paskutines įgyvendinimo praktikos naujoves bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo precedentų teisę.

7. Šių rekomendacijų tikslas – pateikti dažniausiai pasitaikančių horizontalaus bendradarbiavimo rūšių analitinius pagrindus. Šie pagrindai visų pirma remiasi kriterijais, kurie padeda analizuoti bendradarbiavimo susitarimo ekonominę aplinką. Tokie ekonominiai kriterijai, kaip susitarimo šalių rinkos galia ir kiti su rinkos struktūra susiję veiksniai, yra svarbiausi vertinant galimą bendradarbiavimo poveikį rinkai pagal 81 straipsnį. Kadangi horizontalus bendradarbiavimas gali būti įvairių rūšių ir derinių, be to, jis gali būti įgyvendinamas įvairiomis aplinkybėmis, neįmanoma pateikti konkrečių atsakymų kiekvienam galimam scenarijui. Pateiktieji analitiniai pagrindai, paremti ekonominiais kriterijais, vis dėlto padės verslo subjektams įvertinti, ar konkretus bendradarbiavimo susitarimas neprieštarauja 81 straipsniui.

8. Šios rekomendacijos ne tik pakeičia 5 dalyje nurodytus pranešimus, bet ir apima daugiau labiausiai paplitusių horizontaliųjų susitarimų. Jos papildo Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamentą ir Specializacijos bendrosios išimties reglamentą.

1.2. Rekomendacijų taikymo sritis

9. Šios rekomendacijos apima susitarimus arba suderintus veiksmus (toliau – susitarimai), kuriuos sudaro dvi ar daugiau įmonių, veikiančių tame pačiame rinkos lygmenyje (lygmenyse), pavyzdžiui, tame pačiame gamybos arba platinimo lygmeniu. Šiame kontekste svarbiausias yra bendradarbiavimas tarp konkurentų. Šiose rekomendacijose vartojama sąvoka "konkurentai" apima tiek faktinius [8], tiek potencialius [9] konkurentus.

10. Tačiau šios rekomendacijos neapima visų galimų horizontalių susitarimų. Jose aptariamos tik tokios bendradarbiavimo rūšys, kurios padeda pasiekti veiksmingumą, t. y. susitarimai dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, gamybos, pirkimo, pardavimo, komercializacijos, standartų ir aplinkosaugos susitarimai. Kitų rūšių horizontalūs susitarimai tarp konkurentų, pavyzdžiui, dėl keitimosi informacija arba dėl akcijų, sudarančių mažiau nei pusę akcijų paketo, yra aptariami atskirai.

11. Susitarimams, kuriuos sudaro įmonės, veikiančios skirtinguose gamybos arba platinimo grandinės lygmenyse, t. y. vertikaliesiems susitarimams, šios rekomendacijos iš esmės netaikomos, ir jie yra aptariami Komisijos reglamente (EB) Nr. 2790/1999 [10] ("Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamentas") bei Rekomendacijose dėl vertikaliųjų apribojimų [11]. Tačiau jeigu vertikalieji susitarimai, pavyzdžiui, platinimo susitarimai, yra sudaromi tarp konkurentų, susitarimo poveikis rinkai ir galimos konkurencijos problemos gali būti panašūs į tuos, kurie iškyla sudarant horizontaliuosius susitarimus. Todėl šie susitarimai turi būti vertinami vadovaujantis šiose rekomendacijose aprašytais principais. Tai neatima galimybės šiems susitarimams taikyti ir Rekomendacijų dėl vertikaliųjų apribojimų, siekiant įvertinti tokiuose susitarimuose esančius vertikaliuosius apribojimus [12].

12. Susitarimai gali apimti įvairius bendradarbiavimo etapus, pavyzdžiui, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bei jų rezultatų gamybą. Jeigu juos apima 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 [13] dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1310/97 [14] ("Susijungimų reglamentas"), tokiems susitarimams yra taikomos šios rekomendacijos. Bendradarbiavimo objektas apibrėžia, kuris šių rekomendacijų skyrius yra taikomas nagrinėjamam susitarimui. Nustatant bendradarbiavimo objektą, atsižvelgiama į du veiksnius: pirma, bendradarbiavimo išeities tašką ir, antra, į tai, kiek yra integruojamos skirtingos sujungtos funkcijos. Taigi bendradarbiavimas, apimantis tiek bendrus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, tiek bendrą jų rezultatų gamybą, paprastai būtų nagrinėjamas skyriuje "Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai", kadangi bendra gamyba bus vykdama tik, jeigu bendri moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra yra sėkminga. Tai reiškia, kad bendrų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rezultatai gamybai yra lemiantys. Taigi mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimas gali būti laikomas bendradarbiavimo išeities tašku. Vertinimas pasikeistų, jeigu susitarimas numatytų visišką integraciją gamybos srityje ir tik dalinę tam tikrų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veiksmų integraciją. Šiuo atveju galimas bendradarbiavimo antikonkurencinis poveikis ir ekonominė nauda būtų nemažai susiję su bendra gamyba, todėl susitarimas būtų nagrinėjamas vadovaujantis skyriuje "Gamybos susitarimai" nustatytais principais. Šios rekomendacijos neapima sudėtingesnių susitarimų, tokių kaip strateginės sąjungos, kurie apima daug skirtingų sričių ir skirtingus bendradarbiavimo būdus. Kiekvienos atskiros bendradarbiavimo srities sąjungoje vertinimas gali būti atliekamas vadovaujantis atitinkamu rekomendacijų skyriumi. Tačiau sudėtingi susitarimai privalo būti analizuojami kaip visuma. Kadangi sąjunga gali apimti labai įvairias sritis, bendrų rekomendacijų dėl tokio visa apimančio vertinimo pateikti neįmanoma. Sąjungų arba kitų bendradarbiavimo formų, kuriomis pirmiausia yra deklaruojami ketinimai, neįmanoma įvertinti pagal konkurencijos taisykles, jeigu nėra aiški jų tiksli apimtis.

13. Šiose rekomendacijose nustatyti kriterijai yra taikomi bendradarbiavimui, susijusiam tiek su prekėmis, tiek su paslaugomis, bendrai vadinamomis produktais. Tačiau šios rekomendacijos netaikomos, jeigu galioja atskirų sektorių taisyklės, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkiui, transportui arba draudimui [15]. Veiksmams, kuriuos apima Susijungimų reglamentas, šios rekomendacijos taip pat netaikomos.

14. 81 straipsnis taikomas tik tokiems horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams, kurie gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių. Šios rekomendacijos nėra skirtos analizuoti tam tikro susitarimo galimo poveikio prekybai. Todėl toliau pateikti principai dėl 81 straipsnio taikymo grindžiami prielaida, kad poveikis prekybai tarp valstybių narių yra daromas. Tačiau praktiškai šis klausimas kiekvienu atveju turi būti nagrinėjamas atskirai.

15. 81 straipsnis netaikomas mažareikšmiams susitarimams, kadangi jie pagal savo tikslą arba poveikį negali reikšmingai apriboti konkurencijos. Šios rekomendacijos neapriboja esamo arba bet kokio būsimo de minimis pranešimo [16] taikymo.

16. Vertinimas pagal 81 straipsnį, kaip apibūdinta šiose rekomendacijose, neapriboja galimo lygiagretaus Sutarties 82 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams. Be to, šios rekomendacijos neprieštarauja Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo aiškinimams, kurie gali būti pateikti dėl 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams.

1.3. Pagrindiniai vertinimo pagal 81 straipsnį principai

1.3.1. 81 straipsnio 1 dalis

17. 81 straipsnio 1 dalis taikoma horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams, kurių tikslas arba poveikis yra konkurencijos varžymas, apribojimas arba iškraipymas (toliau – konkurencijos apribojimai).

18. Kai kuriais atvejais bendradarbiavimo pobūdis iš pat pradžių parodo, kad yra taikytina 81 straipsnio 1 dalis. Tai yra tais atvejais, kai susitarimų tikslas yra konkurencijos apribojimas tokiomis priemonėmis kaip kainų nustatymas, gamybos apimčių apribojimas arba pasidalijimas rinkomis ar vartotojais. Daroma prielaida, kad tokie susitarimai turi neigiamą poveikį rinkai. Todėl nėra būtina nagrinėti jų realaus poveikio konkurencijai ir rinkai, siekiant nustatyti, ar jiems yra taikytina 81 straipsnio 1 dalis.

19. Tačiau daugelio horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų tikslas nėra konkurencijos apribojimas. Todėl reikalinga susitarimo poveikio analizė. Atliekant tokią analizę nepakanka žinoti, kad susitarimas apriboja konkurenciją tarp šalių. Taip pat turi būti tikimybė, jog konkurencijai rinkoje įtaka bus daroma tokiu mastu, kad būtų tikėtinas neigiamas rinkos poveikis kainoms, gamybai, naujovėms ar prekių ir paslaugų įvairovei bei kokybei.

20. Ar susitarimas gali sukelti tokį neigiamą rinkos poveikį, priklauso nuo ekonominio konteksto, atsižvelgiant tiek į susitarimo pobūdį, tiek į bendrą šalių rinkos galią, pagal kurią, kartu su kitais struktūrinio pobūdžio veiksniais, nustatoma, ar bendradarbiavimas gali daryti nemažą įtaką konkurencijai apskritai.

Susitarimo pobūdis

21. Susitarimo pobūdis yra susijęs su tokiais veiksniais kaip bendradarbiavimo sritis ir tikslas, konkurenciniai santykiai tarp šalių ir tuo, kokiu laipsniu jos sujungia savo veiklą. Šie veiksniai rodo, ar yra tikimybė, kad susitarimo šalys gali koordinuoti savo elgesį rinkoje.

22. Mažiau tikėtina, kad tam tikros susitarimų rūšys, pavyzdžiui, daugelis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų arba bendradarbiavimas, susijęs su standartų nustatymu ar aplinkosaugos sąlygų pagerinimu, turės apribojimų kainų ir gamybos apimčių atžvilgiu. Jeigu šių rūšių susitarimai iš viso turi neigiamą poveikį, tikėtina, kad jie apims naujoves arba produktų įvairovę. Jie taip pat gali sukelti rinkos uždarymo problemų.

23. Kitos bendradarbiavimo rūšys, tokios kaip susitarimai dėl gamybos ar pirkimo, paprastai sąlygoja tam tikrą (visų) sąnaudų bendrumo laipsnį. Jeigu šis laipsnis yra didelis, šalys gali lengviau koordinuoti rinkos kainas ir apimtis. Didelis sąnaudų bendrumo laipsnis gali būti pasiektas tik esant tam tikroms sąlygoms. Pirma, bendradarbiavimo sritis, pavyzdžiui, gamyba ir pirkimas, turi sudaryti didelę visų sąnaudų tam tikroje rinkoje dalį. Antra, šalys dideliu laipsniu turi sujungti savo veiklą bendradarbiavimo srityje. Tai yra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai jos kartu gamina arba perka svarbų tarpinį gaminį arba bendrai išleidžia didelę dalį savo galutinio produkto.

Susitarimai, nepatenkantys į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

24. Kai kurios susitarimų rūšys nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį dėl paties jų pobūdžio. Tai paprastai taikytina bendradarbiavimui, kuris nenumato šalių konkurencinio elgesio rinkoje koordinavimo, būtent:

- ne konkurentų bendradarbiavimas,

- bendradarbiavimas tarp konkuruojančių įmonių, kurios negali savarankiškai vykdyti projekto arba verstis veikla, kurią apima bendradarbiavimas,

- bendradarbiavimas, susijęs su veikla, kuri neturi įtakos atitinkamiems konkurencijos kriterijams.

Tokios bendradarbiavimo rūšys galėtų patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį tik tuomet, jeigu jos apimtų įmones, turinčias ženklią rinkos galią [17], ir jeigu jos galėtų sukelti rinkos uždarymo problemas vis-à-vis trečiųjų šalių atžvilgiu.

Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

25. Kita susitarimų rūšis gali būti vertinama kaip iš karto patenkanti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tai yra susiję su bendradarbiavimo susitarimais, kurių tikslas yra riboti konkurenciją tokiomis priemonėmis kaip kainų nustatymas, gamybos apimčių apribojimas arba pasidalijimas rinkomis ar vartotojais. Tokie apribojimai yra laikomi ypač žalingais, kadangi jie tiesiogiai veikia konkurencinio proceso rezultatą. Kainų nustatymo ir gamybos apimčių apribojimo tiesioginis padarinys yra tai, kad vartotojai moka daugiau arba negauna reikiamo kiekio. Pasidalijimas rinkomis arba vartotojais sumažina vartotojų pasirinkimą, todėl didėja kainos arba mažėja gamybos apimtys. Taigi galima teigti, kad šie apribojimai turi neigiamą poveikį rinkai. Todėl jie beveik visada yra draudžiami [18].

Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

26. Susitarimai, kurie nepriklauso pirmiau paminėtoms rūšims, turi būti toliau analizuojami siekiant nustatyti, ar jiems taikoma 81 straipsnio 1 dalis. Analizė turi apimti su rinka susijusius kriterijus, tokius kaip šalių padėtis rinkoje arba kitus struktūrinio pobūdžio veiksnius.

Rinkos galia ir rinkos struktūra

27. Analizės išeities taškas yra šalių padėtis bendradarbiavimo veikiamose rinkose. Ji nulemia tai, ar šalys galės išlaikyti, įgyti arba padidinti rinkos galią dėl bendradarbiavimo, t. y. ar jos galės sukelti neigiamą rinkos poveikį kainoms, gamybos apimtims, naujovėms arba prekių ir paslaugų įvairovei. Kad ši analizė būtų atlikta, reikia, pasinaudojant Komisijos pranešimo dėl rinkos apibrėžimo [19] metodika, nustatyti atitinkamą rinką (rinkas). Specifinių rinkos rūšių, tokių kaip pirkimo arba technologijų rinkos, nagrinėjimui šiose rekomendacijose pateiktos papildomos gairės.

28. Jeigu šalys, kartu paėmus, turi mažą rinkos dalį [20], ribojamasis bendradarbiavimo poveikis nėra tikėtinas ir paprastai tolesnė analizė nėra reikalinga. Jeigu tik viena iš dviejų šalių turi nedidelę rinkos dalį ir jeigu ji neturi svarbių išteklių, net didelė bendra rinkos dalis paprastai negali būti vertinama kaip ribojamojo poveikio konkurencijai rinkoje požymis [21]. Esant bendradarbiavimo rūšių įvairovei ir skirtingiems poveikiams, kuriuos jos gali sąlygoti skirtingomis rinkos aplinkybėmis, neįmanoma pateikti bendro rinkos dalies ribinio dydžio, kurį viršijus gali būti įgyjama ženkli rinkos galia ribojamajam poveikiui sukelti.

29. Be šalių padėties rinkoje ir be rinkos dalių, vertinant bendradarbiavimo poveikį konkurencijai rinkoje papildomas veiksnys gali būti koncentracija rinkoje, t. y. konkurentų padėtis ir jų skaičius. Toks rodiklis gali būti Herfindahlio-Hirshmano indeksas (HHI), lygus visų konkurentų [22] atskirų rinkos dalių kvadratinei sumai. Jeigu HHI mažesnis nei 1000, koncentracija rinkoje gali būti laikoma maža, nuo 1000 iki 1800 – vidutine, o esant didesniam nei 1800 – didelė. Kitas galimas rodiklis galėtų būti pirmaujančios įmonės koncentracijos laipsnis, kurį sudaro pirmaujančių konkurentų [23] atskirų rinkos dalių suma.

30. Atsižvelgiant į šalių padėtį rinkoje ir į koncentraciją rinkoje, taip pat turi būti nagrinėjami kiti veiksniai, tokie kaip rinkos dalių stabilumas per tam tikrą laiką, įėjimo kliūtys ir tikimybė, kad į rinką pateks nauji dalyviai, pirkėjų/tiekėjų pasipriešinimo galia arba produktų pobūdis (pavyzdžiui, vienarūšiškumas, brandumas). Kai yra tikėtinas poveikis konkurencijai dėl naujovių ir jis negali būti deramai įvertintas remiantis esamomis rinkomis, analizuojant šį poveikį galima atsižvelgti į konkrečius veiksnius (žr. 2 skyrių, Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai).

1.3.2. 81 straipsnio 3 dalis

31. Susitarimams, patenkantiems į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, gali būti suteikta išimtis, jeigu yra tenkinamos 81 straipsnio 3 dalies sąlygos. Tai yra tokiu atveju, kai susitarimas:

- padeda pagerinti produktų gamybą arba platinimą arba skatina techninę ar ekonominę pažangą,

- leidžia vartotojams gauti deramą tos naudos dalį

ir

- neturi apribojimų, kurie nėra būtini siekiant pirmiau minėtų tikslų,

- nesudaro galimybių panaikinti konkurencijos esminei nagrinėjamų produktų daliai.

Ekonominė nauda

32. Pirmoji sąlyga reikalauja, kad susitarimas padėtų pagerinti produktų gamybą ar platinimą arba skatintų techninę ar ekonominę pažangą. Kadangi ši nauda yra susijusi su nekintamu arba dinamišku veiksmingumu, ją galima vadinti ekonomine nauda. Ekonominė nauda gali būti svaresnė nei ribojamasis poveikis konkurencijai. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas gali sudaryti galimybę įmonėms siūlyti prekes ar paslaugas mažesnėmis kainomis, geresnės kokybės arba greičiau įdiegti naujoves. Didžiausias veiksmingumas atsiranda, kai yra sujungiami ir derinami įvairūs įgūdžiai arba ištekliai. Šalys privalo parodyti, kad veiksmingumas gali būti pasiektas tik dėl bendradarbiavimo ir negali būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis (žr. toliau). Veiksmingumo tvirtinimai privalo būti pagrįsti. Spėjimų arba bendro pobūdžio tvirtinimų dėl sąnaudų taupymo nepakanka.

33. Komisija neatsižvelgia į sąnaudų taupymą, atsirandantį dėl gamybos apimčių sumažinimo, pasidalijimo rinkomis arba tik dėl rinkos galios panaudojimo.

Derama naudos dalis vartotojams

34. Ekonominę naudą turi turėti ne tik susitarimo šalys, bet ir vartotojai. Paprastai naudos perdavimas vartotojams priklauso nuo konkurencijos atitinkamoje rinkoje intensyvumo. Dėl konkurencinio spaudimo paprastai sąnaudų taupymas vartotojams virsta mažesnėmis kainomis arba įmonės turi stimulą kuo greičiau pateikti rinkai naujus produktus. Todėl jeigu rinkoje yra palaikoma pakankama konkurencija, kuri veiksmingai apriboja susitarimo šalis, konkurencinis procesas paprastai užtikrina, kad vartotojai gautų deramą ekonominės naudos dalį.

Būtinumas

35. Konkurencijos apribojimas privalo būti reikalingas ekonominei naudai pasiekti. Jeigu panašią naudą galima pasiekti mažiau ribojančiais būdais, veiksmingumo tvirtinimai negali būti panaudoti konkurencijos apribojimams pateisinti. Ar atskiri apribojimai yra reikalingi, ar ne, priklauso nuo aplinkybių rinkoje ir nuo susitarimo trukmės. Pavyzdžiui, išimtiniai susitarimai gali neleisti šaliai važiuoti nemokamai, todėl gali būti leistini. Tačiau esant tam tikroms aplinkybėms jie gali būti nereikalingi ir tik sustiprinti ribojamąjį poveikį.

Jokio konkurencijos panaikinimo

36. Paskutinis konkurencijos panaikinimo ženkliai nagrinėjamų produktų daliai kriterijus yra susijęs su dominavimo klausimu. Kai įmonė yra dominuojanti arba dėl horizontaliojo susitarimo gali tapti dominuojančia, susitarimui, kuris pagal 81 straipsnį turi antikonkurencinį poveikį, išimtis iš esmės negali būti taikoma.

Bendrosios išimties reglamentai moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei specializacijai

37. Esant tam tikroms sąlygoms galima daryti prielaidą, kad 81 straipsnio 3 dalies kriterijai tam tikrų rūšių susitarimams yra tenkinami. Visų pirma, tai pasakytina apie mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei gamybos susitarimus, kai papildančių vienas kitą įgūdžių derinys arba turtas gali būti nemažo veiksmingumo šaltiniu. Šios rekomendacijos turėtų būti traktuojamos kaip papildančios Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros ir Specializacijos bendrosios išimties reglamentus. Šie bendrosios išimties reglamentai suteikia išimtis dažniausiai pasitaikančioms susitarimų rūšims gamybos/specializacijos srityse, kai ribinis rinkos dalies dydis neviršijama 20 % ir mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rinkos dalies ribinis dydis – 25 %, jeigu susitarimai tenkina bendrosios išimties taikymo sąlygas ir juose nėra "sunkių" apribojimų ("juodųjų nuostatų"), dėl kurių bendroji išimtis negali būti taikoma. Bendrosios išimties reglamentai nenumato išimčių atskiriems sunkiems apribojimams. Jeigu yra vienas ar daugiau sunkių apribojimų, bendroji išimtis nebus taikoma visam susitarimui.

1.4. Tolesnių skyrių pagal bendradarbiavimo rūšis struktūra

38. Šios rekomendacijos yra suskirstytos į skyrius, susijusius su tam tikrų rūšių susitarimais. Kiekvienas skyrius yra sudarytas pagal analitinius pagrindus, apibūdintus 1.3 punkte. Kai būtina, yra pateiktos rekomendacijos dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo (pvz., mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje arba pirkimo rinkų atžvilgiu).

2. MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS SUSITARIMAI

2.1. Sąvokos apibrėžimas

39. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai gali būti įvairių formų ir apimties. Jie gali apimti tam tikros mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veiklos taikymą bendram esamų technologijų tobulinimui arba bendradarbiavimą, susijusį su moksliniais tyrimais, plėtra ir prekyba visiškai naujais produktais. Savo forma tai gali būti susitarimas dėl bendradarbiavimo arba bendrai kontroliuojama įmonė. Šis skyrius taikomas visoms mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų formoms, įskaitant susijusius susitarimus dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rezultatų gamybos arba komercializacijos, jeigu bendradarbiavimo objektas yra moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, išskyrus susijungimus ir bendras įmones, patenkančias į Susijungimų reglamento taikymo sritį.

40. Bendradarbiaujant mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje gali būti sumažintos dvigubos, nereikalingos sąnaudos, sudarytos sąlygos naudingai apsikeisti idėjomis bei patirtimi ir tokiu būdu greičiau tobulinti produktus ir technologijas, negu tai būtų kitais atvejais. Bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje paprastai skatina bendrą mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veiklą.

41. Smulkios ir vidutinės įmonės sudaro dinamišką ir heterogeninę bendruomenę, kuriai tenka daugelis iššūkių, įskaitant augančius didesnių bendrovių, su kuriomis jos dažnai dirba kaip subrangovai, reikalavimus. Sektoriuose, kur mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra yra intensyvi, greitai augančios smulkios ir vidutinės įmonės, kurios vis dažniau vadinamos "pradedančiosiomis bendrovėmis", taip pat siekia tapti lyderėmis greitai besiplėtojančiuose rinkos segmentuose. Kad susidorotų su šiais iššūkiais ir liktų konkurencingos, smulkios ir vidutinės įmonės turi nuolat diegti naujoves. Dėl bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje yra tikimybė, kad apskritai padidės smulkių ir vidutinių įmonių vykdoma mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra ir smulkios ir vidutinės įmonės bus pajėgios energingiau konkuruoti su stipresniais rinkos dalyviais.

42. Tačiau esant tam tikroms aplinkybėms, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai gali sukelti konkurencijos problemų, tokių kaip ribojamasis poveikis kainoms, gamybos apimtims, naujovėms arba produktų įvairovei ar kokybei.

2.2. Atitinkamos rinkos

43. Norint apibrėžti atitinkamą rinką, kai yra vertinamas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimo poveikis, svarbiausia yra nustatyti tuos produktus, technologijas ar mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangas, dėl kurių šalims atsiras konkurencinių suvaržymų. Kaip vienas iš galimų situacijų spektrų gali būti tai, kad naujovės gali padėti sukurti naują produktą (ar technologiją), kuris konkuruotų esamo produkto (ar technologijos) rinkoje. Taip bus tuo atveju, kai mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbais siekiama įdiegti nedidelius patobulinimus arba pakeitimus, pavyzdžiui, tam tikrų produktų naujų modelių kūrimas. Šiuo atveju galimas poveikis esamų produktų rinkai. Priešinga situacija, kai naujovės gali padėti sukurti visiškai naują produktą, kuris sukurtų visiškai naują savo rinką (pavyzdžiui, nauja vakcina anksčiau buvusiai nepagydomai ligai). Tokiu atveju esamos rinkos yra svarbios tik tuo atveju, jeigu jos kokiu nors būdu yra susijusios su naujove. Dėl šios priežasties, ir jei įmanoma, reikia įvertinti bendradarbiavimo naujovių srityje poveikį. Tačiau daugeliu atvejų tikriausiai yra situacijos tarp šių dviejų kraštutinumų, t. y. situacijos, kai naujovės gali padėti sukurti produktus (technologijas), kurie laikui bėgant pakeis esamus produktus (pvz., kompaktiniai diskai, kurie pakeitė juostelės įrašus). Norint atlikti išsamią tokių situacijų analizę, gali prireikti nagrinėti tiek esamas rinkas, tiek susitarimo poveikį naujovėms.

Esamos rinkos

a) Produktų rinkos

44. Kai bendradarbiavimas yra susijęs su moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra, kuriais siekiama tobulinti esamus produktus, šie esami produktai, įskaitant artimus jų pakaitalus, sudaro bendradarbiavimo apimtą atitinkamą rinką [24].

45. Kai mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros tikslas yra pastebimai pakeisti esamą produktą arba net sukurti naują produktą, kuris pakeistų esamą, esamų produktų pakeitimas gali būti nepakankamas arba jam gali reikėti daug laiko. Todėl senasis produktas ir galintys atsirasti nauji produktai tikriausiai nepriklausys tai pačiai atitinkamai rinkai. Nepaisant to, esamų produktų rinka gali būti paliečiama, jeigu dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbų bus koordinuojamas šalių, kaip esamų produktų tiekėjų, elgesys. Tačiau esamoje rinkoje turimą galią panaudoti įmanoma tik tuomet, kai šalys kartu turi stiprias pozicijas tiek esamo produkto rinkos, tiek mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros atžvilgiu.

46. Jeigu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros yra susijęs su svarbiu galutinio produkto komponentu, vertinimui svarbi ne tik to komponento rinka, bet ir esama galutinio produkto rinka. Pavyzdžiui, jeigu automobilių gamintojai bendradarbiauja atlikdami mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbus, kuriant naujo tipo variklį, bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje gali veikti automobilių rinką. Tačiau galutinių produktų rinka svarbi vertinimui tik tuomet, jeigu komponentas, dėl kurio atliekami mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbai, yra techniniu ar ekonominiu požiūriu svarbiausias galutinių produktų elementas ir jeigu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimo šalys yra svarbūs galutinių produktų konkurentai.

b) Technologijų rinkos

47. Bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje gali būti susijęs ne tik su produktais, bet ir su technologijomis. Kai intelektinės nuosavybės teisės yra parduodamos atskirai nuo nagrinėjamų produktų, su kuriais jos yra susijusios, reikia apibrėžti ir atitinkamą technologijų rinką. Technologijų rinkas sudaro intelektinė nuosavybė, kuriai suteikta licencija, ir jos artimi pakaitalai, t. y. kitos technologijos, kurias klientai galėtų panaudoti kaip pakaitalus.

48. Technologijų rinkų apibrėžimo metodika grindžiama tais pačiais principais, kaip ir produkto rinkos apibrėžimas [25]. Pradedant technologijomis, kurias perka ar parduoda šalys, reikia nustatyti kitas technologijas, kurias klientai galėtų pradėti naudoti, reaguodami į nedidelį, bet pastovų santykinių kainų didėjimą. Nustačius tokias technologijas, rinkos dalis galima apskaičiuoti dalijant pajamas, gautas pardavus licencijas, iš visų pajamų, kurias visi pakeičiamų technologijų pardavėjai gavo už licencijų pardavimą.

49. Šalių padėtis esamų technologijų rinkoje yra svarbus vertinimo kriterijus, kai bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje yra susijęs su pastebimu esamų technologijų patobulinimu arba naujomis technologijomis, kurios galėtų pakeisti esamas technologijas. Tačiau šalių rinkos dalis gali būti taikoma tik kaip analizės išeities taškas. Technologijų rinkose ypatingas dėmesys privalo būti skiriamas potencialiai konkurencijai. Jeigu bendrovės, kurios šiuo metu nesuteikia licencijų savo technologijoms, yra potencialūs technologijų rinkos dalyviai, jos galėtų apriboti šalių galimybę padidinti savo technologijų kainą (žr. toliau pateiktą 3 pavyzdį).

Konkurencija įdiegiant naujoves (Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangos)

50. Bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje gali neturėti įtakos konkurencijai – arba ją turėti – ne tik esamose rinkose, bet ir konkurencijai įdiegiant naujoves. Taip gali būti tuomet, kai bendradarbiaujama kuriant naujus produktus/technologijas, kurie, jeigu bus sukurti, gali pakeisti esamus arba kurie yra tobulinami ketinant juos pritaikyti naujam naudojimui ir todėl jie nepakeis esamų produktų, o tik sukurs visiškai naują paklausą. Poveikis konkurencijai įdiegiant naujoves šiose situacijose yra svarbus, bet tam tikrais atvejais negali būti pakankamai įvertintas analizuojant esamą ar potencialią konkurenciją esamose produktų/technologijų rinkose. Tokiu atveju, atsižvelgiant į naujovių pobūdį nagrinėjamoje pramonės šakoje, galima išskirti du scenarijus.

51. Pagal pirmąjį scenarijų, kuris pasitaiko, pavyzdžiui, farmacijos pramonėje, naujovės diegiamos taip, kad yra įmanoma pačioje ankstyvoje stadijoje nustatyti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros polius. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros poliai – tai mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veikla, kuria siekiama sukurti tam tikrą naują produktą ar technologijas ir tokių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pakaitalus, t. y. mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, kurio tikslas – kurti produktus ar technologijas, galinčius pakeisti tuos produktus ar technologijas, kurie buvo sukurti bendradarbiaujant, turint panašias galimybes pasinaudoti ištekliais ir maždaug tiek pat laiko. Šiuo atveju galima analizuoti, ar sudarius susitarimą liks pakankamai mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros polių. Analizės išeities taškas – tai šalių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra. Po to reikia nustatyti tikrai konkuruojančius mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros polius. Siekiant įvertinti konkuruojančių polių tikėtinumą, reikia atsižvelgti į tokius aspektus: galimų kitų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pobūdį, apimtį ir dydį, jų galėjimą naudotis finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, pažangiąja patirtimi/patentais arba į kitą specializuotą turtą, taip pat į jų laiko išteklius ir jų gebėjimą eksploatuoti galimus rezultatus. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros polius nėra tikėtinas konkurentas, jeigu jis negali būti laikomas šalių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangų artimu pakaitalu, pavyzdžiui, įvertinant galimybes pasinaudoti ištekliais arba disponuojamu laiku.

52. Pagal kitą scenarijų naujovių diegimas pramonės šakoje nėra taip aiškiai suformuotas, kad būtų galima nustatyti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros polius. Esant tokiai situacijai Komisija, jeigu nėra išskirtinių aplinkybių, ne mėgintų vertinti nagrinėjamą mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendradarbiavimo poveikį naujovių diegimui, o vertintų tiktai produkto ir (arba) technologijų, kurie yra susiję su nagrinėjamu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendradarbiavimu, rinkas.

Rinkos dalių apskaičiavimas

53. Rinkos dalių apskaičiavimas ir taikant Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamentą, ir šias rekomendacijas turi atspindėti skirtumą tarp esamų rinkų ir konkurencijos naujovių įdiegime. Bendradarbiavimo pradžioje nagrinėjama produktų, kuriuos galima patobulinti arba pakeisti tobulinamais produktais, rinka. Jeigu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimo tikslas yra tik pagerinti arba patobulinti esamus produktus, tokia rinka apima produktus, kurie yra tiesiogiai susiję su moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra. Taigi rinkos dalys gali būti apskaičiuojamos pagal esamų produktų pardavimų vertę. Jeigu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros tikslas – pakeisti esamus produktus, naujas produktas, sėkmingai įdiegtas, pakeis esamus produktus. Šalių konkurencinei padėčiai įvertinti rinkos dalis taip pat galima apskaičiuoti pagal esamų produktų pardavimų vertę. Todėl Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamentas numato tokioms situacijoms išimtį pagal rinkos dalį "atitinkamoje produktų, kuriuos galima patobulinti arba pakeisti sutartyje numatytais produktais, rinkoje". Jeigu ši rinkos dalis neviršija 25 %, išimtis taikoma automatiškai [26].

54. Jeigu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros tikslas yra tobulinti produktą, kuris sukurs visai naują paklausą, apskaičiuojamos rinkos dalys negali būti pagrįstos pardavimais. Tokiu atveju įmanoma tik susitarimo poveikio konkurencijai naujovių įdiegime analizė. Taigi Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamentas šiems susitarimams išimtį suteikia, nepriklausomai nuo rinkos dalies, septynerių metų laikotarpiui nuo to laiko, kai produktas pirmą kartą patenka į rinką [27]. Tačiau bendrosios išimties taikymas gali būti panaikintas, jeigu susitarimas galėtų panaikinti veiksmingą konkurenciją naujovių įdiegime [28]. Pasibaigus septynerių metų laikotarpiui rinkos dalys gali būti skaičiuojamos pagal pardavimų vertę, ir tada taikomas 25 % rinkos dalies ribinis dydis [29].

2.3. Vertinimas pagal 81 straipsnio 1 dalį

2.3.1. Susitarimo pobūdis

2.3.1.1. Susitarimai, nepatenkantys į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

55. Daugelis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pirma, tai pasakytina apie susitarimus, susijusius su bendradarbiavimu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje grynai teoriniu lygmeniu, toli nutolusiu nuo galimų rezultatų eksploatavimo.

56. Be to, ne konkurentų bendradarbiavimas dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros paprastai neapriboja konkurencijos [30]. Konkurenciniai šalių santykiai turi būti analizuojami atsižvelgiant į veikiamas esamas rinkas ir (arba) naujoves. Jeigu šalys negali savarankiškai užsiimti reikalingais moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra, tokiu atveju nėra konkurencijos, kurią būtų galima apriboti. Tai gali būti taikoma, pavyzdžiui, įmonėms, kurios sujungia papildomus įgūdžius, technologijas ir kitus išteklius. Ar gali būti potenciali konkurencija, turi būti vertinama remiantis realiu pagrindu. Pavyzdžiui, šalys negali būti apibrėžtos kaip potencialūs konkurentai vien dėl to, kad bendradarbiavimas įgalina jas vykdyti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veiklą. Lemiamas rodiklis yra tas, ar kiekviena šalis savarankiškai turi reikalingas priemones, tokias kaip turtas, pažangioji patirtis, ir kitus išteklius.

57. Specializuotos įmonės, mokslinio tyrimo institutai ir akademinės institucijos, kurios nėra aktyvios eksploatuodamos rezultatus, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje dažnai bendradarbiauja perduodamos kitiems anksčiau neskelbtus mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rezultatus. Paprastai tokius susitarimus lydi pažangiosios patirties perdavimas ir (arba) galimų rezultatų išskirtinio tiekimo nuostata. Kadangi bendradarbiaujančios šalys viena kitą papildo, tokiais atvejais 81 straipsnio 1 dalis netaikoma.

58. bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, kuris nenumato bendrai eksploatuoti galimus rezultatus tokiomis priemonėmis kaip licencijavimas, gamyba ir (arba) prekyba, retai patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šie "gryni" mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai gali sukelti konkurencijos problemų tik tuo atveju, jeigu yra nemažai apribojama esama konkurencija naujovių įdiegimo srityje.

2.3.1.2. Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

59. Tuo atveju, kai susitarimu siekiama ne mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, bet sudaryti užmaskuotą kartelį, t. y. draudžiamu būdu nustatyti kainas, apriboti gamybos apimtis arba pasidalyti rinkomis, jis patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tačiau mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimas, kuris numato ateityje bendrai eksploatuoti galimus rezultatus, nebūtinai apriboja konkurenciją.

2.3.1.3. Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

60. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai, kurie iš pat pradžių negali būti vertinami kaip aiškiai neapribojantys konkurencijos, gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį [31] ir turi būti nagrinėjami ekonominiu požiūriu. Tai taikytina bendradarbiavimui mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, kuris yra tokiame etape, kai netrukus gali atsirasti nauja rinka, ir yra sudarytas tarp bendrovių, konkuruojančių arba esamose produktų/technologijų rinkose, arba naujovių įdiegimo rinkose.

2.3.2. Rinkos galia ir rinkos struktūros

61. Bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje gali sukelti neigiamą rinkos poveikį trimis požiūriais. Pirma, jis gali apriboti naujovių įdiegimą, antra, dėl jo šalys gali pradėti koordinuoti veiksmus esamose rinkose ir, trečia, gali iškilti rinkos uždarymo problemos galimų rezultatų eksploatavimo lygmenyje. Tačiau tokios rūšies neigiamas rinkos poveikis gali atsirasti tik tada, kai bendradarbiavimo šalys turi didelę galią esamose rinkose ir (arba) konkurencija naujovių įdiegimo atžvilgiu yra gerokai sumažėjusi. Neturint rinkos galios, nėra suinteresuotumo koordinuoti veiksmus esamose rinkose arba mažinti bei stabdyti naujovių įdiegimą. Rinkos uždarymo problema gali iškilti tik tuomet, kai bendradarbiavimas apima mažiausiai vieną dalyvį, turintį didelę rinkos galią svarbiausioms technologijoms ir išskirtinį rezultatų eksploatavimą.

62. Nėra nustatyto absoliutaus rinkos dalies ribinio dydžio, kuris parodytų, kad mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimas sukuria tam tikro laipsnio rinkos galią ir todėl patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tačiau mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimams išimtis yra taikoma tik tuo atveju, kai juos sudaro šalys, kurių bendra rinkos dalis neviršija 25 %, ir yra tenkinamos kitos Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento taikymo sąlygos. Todėl daugelio mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų ribojamasis poveikis turi būti analizuojamas tik tuo atveju, kai bendra šalių rinkos dalis viršija 25 %.

63. Susitarimai, kurie nepatenka į Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento taikymo sritį dėl šalių stipresnės padėties rinkoje, nebūtinai apriboja konkurenciją. Tačiau kuo stipresnė yra šalių bendra padėtis esamose rinkose ir (arba) kuo labiau apribota yra konkurencija naujovių įdiegimo rinkoje, tuo labiau tikėtina, kad bus taikoma 81 straipsnio 1 dalis, ir vertinimui reikalinga išsamesnė analizė.

64. Jeigu moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra siekiama pagerinti ar patobulinti esamus produktus/technologijas, galimas poveikis yra susijęs su šių esamų produktų/technologijų atitinkama rinka (rinkomis). Tačiau poveikis kainoms, gamybos apimtims ir/ar naujovėms esamose rinkose yra tikėtinas tik tuo atveju, kai šalys kartu paėmus turi stiprią padėtį rinkoje, įeiti į rinką yra sunku ir yra nustatyti tik keli kiti naujovių įdiegimo veiksmai. Be to, jeigu moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra apima tik labai nedidelį indėlį į galutinį produktą, poveikis konkurencijai šiais galutiniais produktais, jei ir yra, tai labai ribotas. Apskritai, reikia skirti grynus mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimus ir visapusiškesnį bendradarbiavimą, apimantį įvairius rezultatų eksploatavimo etapus (t. y. licencijavimą, gamybą, prekybą). Kaip jau pasakyta, gryniems mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimams 81 straipsnio 1 dalis retai taikoma. Tai, visų pirma, pasakytina apie mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, kuria siekiama iš dalies patobulinti esamus produktus/technologijas. Jeigu pagal tokį scenarijų bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje apima bendrą eksploatavimą tik licencijavimo priemonėmis, toks ribojamasis poveikis, kaip rinkos uždarymo problemos, nėra tikėtinas. Tačiau jeigu bendradarbiavimas apima nedaug pagerintų produktų/technologijų bendrą gamybą ir (arba) prekybą, jį reikia nagrinėti detaliau. Pirma, neigiamas poveikis kainoms ir gamybos apimtims esamose rinkose yra labiau tikėtinas, jeigu į tokią situaciją patenka stiprūs konkurentai. Antra, bendradarbiavimas gali tapti artimesnis gamybos susitarimui, kadangi mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veiksmai gali de facto ir nebūti tokio bendradarbiavimo pagrindinis tikslas.

65. Jeigu moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra yra siekiama sukurti grynai naują produktą (ar technologiją), kuris sukuria savo naują rinką, poveikis kainoms ir gamybos apimtims esamose rinkose mažai tikėtinas. Analizė turi nustatyti, kokie gali būti naujovių įdiegimo apribojimai, pavyzdžiui, susiję su galimų būsimų produktų/technologijų kokybe ir įvairove arba naujovių įdiegimo greičiu. Šis ribojamasis poveikis gali iškilti, kai dvi ar kelios naujos įmonės, kurios užsiima tokio naujo produkto kūrimu, pradeda bendradarbiauti tokiame etape, kai kiekviena jų savarankiškai gali sukurti tokį produktą. Tokiu atveju naujovių įdiegimą gali apriboti net grynas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimas. Tačiau paprastai bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, susijęs su visiškai naujais produktais, konkurenciją skatina. Šis principas nelabai pasikeičia, jeigu bendradarbiavimas apima bendrą rezultatų naudojimą, netgi bendrą prekybą. Iš tikrųjų bendro eksploatavimo klausimas esant šioms situacijoms yra svarbus tik tuo atveju, kai yra galimas rinkos uždarymas pagrindinėms technologijoms. Tačiau šios problemos neiškyla, kai šalys suteikia licencijas trečiosioms šalims.

66. Daugelis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų yra tarpiniai tarp dviejų pirmiau apibūdintų situacijų. Todėl jie gali turėti poveikį ir naujovių įdiegimui, ir esamoms rinkoms. Taigi tiek esama rinka, tiek poveikis naujovių įdiegimui gali būti svarbus vertinant bendrą šalių padėtį, koncentracijos laipsnį, dalyvių/naujovių įdiegėjų skaičių ir įėjimo į rinką sąlygas. Kai kuriais atvejais galimas ribojamasis poveikis kainoms/gamybos apimtims esamose rinkose ir neigiamas poveikis naujovių įdiegimui dėl sulėtėjusios plėtros. Pavyzdžiui, jeigu svarbūs konkurentai esamoje technologijų rinkoje bendradarbiauja kurdami naujas technologijas, kurios gali vieną dieną pakeisti esamus produktus, toks bendradarbiavimas gali turėti ribojamąjį poveikį, jeigu šalys turi didelę rinkos galią esamoje rinkoje (kuri skatintų ją eksploatuoti), ir jeigu jos taip pat turi stiprią padėtį mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veikloje. Panašus poveikis gali būti, jeigu pagrindinis dalyvis esamoje rinkoje bendradarbiauja su daug mažesniu arba dar tik potencialiu konkurentu, kuris tik pradeda kurti naują produktą/technologiją, kurie galėtų sukelti grėsmę rinkos senbuvio padėčiai.

67. Susitarimai gali nepatekti į bendrosios išimties taikymo sritį nepriklausomai nuo susitarimo šalių turimos rinkos galios. Tai, pavyzdžiui, taikoma susitarimams, kurie apriboja šalies galimybes pasinaudoti darbo rezultatais, todėl, kad jie paprastai neskatina techninės ir ekonominės pažangos, plačiau skleisdami technines žinias tarp šalių [32]. Bendroji išimtis numato specialią bendrosios taisyklės išimtį akademinėms įstaigoms, mokslinio tyrimo reguliavimo institutams arba specializuotoms įmonėms, kurios teikia mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą kaip paslaugą ir nedalyvauja pramoniniu būdu eksploatuojant mokslinio tyrimo ir tobulinimo rezultatus [33]. Vis dėlto pažymėtina, kad susitarimai, kurie numato išimtines priėjimo prie mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rezultatų teises ir patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, gali tenkinti išimties suteikimo pagal 81 straipsnio 3 dalį kriterijus, ypač jeigu išskirtinės priėjimo prie rezultatų teisės yra ekonomiškai būtinos atsižvelgiant į rinką, riziką ir investicijų mastą, kuris reikalingas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rezultatų eksploatavimui.

2.4. Vertinimas pagal 81 straipsnio 3 dalį

2.4.1. Ekonominė nauda

68. Daugelis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų, nesvarbu, ar jie numato, ar nenumato bendrą galimų rezultatų eksploatavimą, duoda ekonominę naudą dėl sąnaudų taupymo bei pasidalijimo idėjomis ir patirtimi, dėl to nauji produktai ir technologijos kuriami ir tobulinami greičiau nei nesudarant tokių susitarimų. Tokiomis aplinkybėmis atrodo teisinga taikyti išimtį tokiems susitarimams, kurie apriboja konkurenciją ne didesnėje rinkos dalyje, nei nustatytasis ribinis dydis, už kurį esant mažesnei rinkos daliai, taikant 81 straipsnio 3 dalį, apskritai daroma prielaida, kad mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų teigiamas poveikis nusvers kiekvieną neigiamą poveikį konkurencijai. Todėl Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamentas suteikia išimtis tokiems mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimams, kurie tenkina tam tikras sąlygas (žr. 3 straipsnį) ir kuriuose nėra sunkių apribojimų (žr. 5 straipsnį) tik tuo atveju, kai bendra šalių rinkos dalis esamoje veikiamoje rinkoje (rinkose) neviršija 25 %.

69. Jeigu dėl bendradarbiavimo yra sukuriama arba padidinama reikšminga rinkos galia, šalys turi parodyti, kad mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros nauda yra akivaizdi, greičiau yra diegiami nauji produktai/technologijos arba yra kitoks efektyvumas.

2.4.2. Būtinumas

70. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimui negali būti suteikta išimtis, jeigu susitarime yra apribojimų, kurie nėra būtini pirmiau minėtiems tikslams pasiekti. Pagal kai kurias Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 5 straipsnyje išvardytas nuostatas daugeliu atvejų išimtis nesuteikiama ir pagal individualų vertinimą, ir todėl tos nuostatos gali būti laikomos nurodančiomis apribojimus, kurie bendradarbiavimui nėra būtini.

2.4.3. Jokio konkurencijos panaikinimo

71. Išimties taikymas yra neįmanomas, jeigu šalys turi galimybes panaikinti konkurenciją didelės nagrinėjamų produktų (arba technologijų) dalies atžvilgiu. Kai dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimo įmonė yra dominuojanti arba tampa dominuojančia tiek esamose rinkose, tiek naujovių įdiegimo atžvilgiu, tokiam susitarimui, kuris sukuria antikonkurencinį poveikį pagal 81 straipsnį, išimtis iš esmės negali būti suteikta. Naujovių įdiegimo atžvilgiu tai būtų tuo atveju, jeigu, pavyzdžiui, susitarimas sujungia tik du esamus mokslinio tyrimo polius.

Vertinimo laikas ir išimties galiojimo trukmė

72. Vertinant mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimus, kurie apima ir bendrą naujų produktų/technologijų gamybą, ir pardavimą, ypač svarbu, kada atliekamas vertinimas.

73. Bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje pradžioje dažnai nėra žinoma bendradarbiavimo sėkmė ir tokios aplinkybės, kaip būsimoji šalių padėtis rinkoje, taip pat būsimųjų produktų ar technologijų tobulinimas. Todėl vertinimas, atliekamas tada, kai pradedama bendradarbiauti, apsiriboja esamomis produktų arba technologijų rinkomis ir (arba) naujovių rinkomis, kaip apibūdinta šioje dalyje. Jeigu, remiantis šia analize, nėra tikėtina, kad konkurencija bus panaikinta, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimui gali būti taikoma išimtis. Tai paprastai taikoma mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros papildomo etapo laikotarpiui, jeigu numatoma galimų rezultatų bendra gamyba ir pardavimas, papildomam etapui galimam pateikimui į rinką ir pristatymui rinkoje. Šis papildomas etapas, per kurį gali būti suteikta išimtis, yra numatomas dėl to, kad pirmosios įmonės, kurios įeina į rinką su nauju produktu/technologija, dažnai iš pradžių turi labai didelę rinkos dalį, o mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veikla neretai gali būti sėkminga dėl intelektinės nuosavybės apsaugos. Stipri padėtis rinkoje, kuri susidarė dėl šio "pradininko pranašumo", paprastai negali būti suprantama kaip konkurencijos panaikinimas. Todėl bendroji išimtis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimams yra taikoma dar papildomus septynerius metus (t. y. pasibaigus mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros etapui) nepaisant to, ar šalys per tą laikotarpį savo naujų produktų/technologijų atžvilgiu įgyja didelę rinkos dalį, ar ne. Tai taikoma ir individualiam atskirų atvejų, nepatenkančių į bendrosios išimties taikymo sritį, vertinimui, jeigu kiti susitarimo aspektai tenkina 81 straipsnio 3 dalies sąlygas. Tai nepanaikina tikimybės, kad ir ilgiau nei septynerius metus bus tenkinamos 81 straipsnio 3 dalies sąlygos, jeigu galima įrodyti, kad tai yra minimalus laikotarpis, kurio reikia, kad būtų užtikrintas atitinkamas padarytų investicijų susigrąžinimas.

74. Jeigu, pasibaigus tam laikotarpiui, bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje vertinimas yra atliekamas iš naujo, pavyzdžiui, gavus skundą, analizė turi būti grindžiama tuo metu esama padėtimi rinkoje. Bendroji išimtis bus vis dar taikoma, jeigu šalių atitinkamos rinkos dalis neviršija 25 %. Panašiai 81 straipsnio 3 dalis vis tiek taikoma mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimams, kurie nepatenka į bendrosios išimties taikymo sritį, jeigu tik yra tenkinamos išimties suteikimo sąlygos.

2.5. Pavyzdžiai

75. 1 pavyzdys

Situacija. Europos rinkoje yra dvi pagrindinės bendrovės, gaminančios esamus elektroninius komponentus: A (30 %) ir B (30 %.). Kiekviena iš jų padarė dideles mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros investicijas, reikalingas miniatiūrinių elektroninių komponentų tobulinimui, ir sukūrė pradinius prototipus. Dabar jos susitarė sujungti šias mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangas, įsteigdamos bendrą įmonę mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbams užbaigti ir gaminti komponentams, kuriuos parduos patronuojančioms bendrovėms, o šios juos pardavinės atskirai. Kiti rinkos dalyviai yra smulkios įmonės, neturinčios pakankamai išteklių reikalingoms investicijoms.

Analizė. Miniatiūriniai elektroniniai komponentai, nors ir galintys tam tikrose srityse konkuruoti su esamais komponentais, iš esmės yra naujos technologijos, ir analizė privalo būti atliekama pagal mokslinio tyrimo polius, orientuojamus į šią būsimąją rinką. Jeigu bendra įmonė veiks ir toliau, tuomet bus tik vienas būdas gauti reikalingą gaminimo technologiją, nors atrodo tikėtina, kad A ir B galėtų pasiekti rinką savarankiškai su atskirais produktais. Nors susitarimas galėtų turėti pranašumų greičiau pateikiant naują technologiją, jis taip pat sumažina įvairovę ir sukuria bendras šalių sąnaudas. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad šalys turi galimybių panaudoti savo stiprią padėtį esamose rinkose. Kadangi jos nesusidurtų su konkurencija mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros lygmenyje, jų suinteresuotumas diegti naujas technologijas sparčiu tempu galėtų smarkiai sumažėti. Nors kai kurie šių klausimų galėtų būti išspręsti reikalaujant, kad šalys svarbiausios pažangiosios patirties licencijas trečiosioms šalims miniatiūrinių komponentų gamybai suteiktų priimtinomis sąlygomis, gali būti neįmanoma panaikinti visų kliūčių ir tenkinti išimties sąlygų.

76. 2 pavyzdys

Situacija. Nedidelė mokslinio tyrimo bendrovė A, kuri neturi nuosavo prekybos tinklo, išrado ir užpatentavo nauja technologija pagrįstą farmacinę medžiagą, kuri padarys perversmą gydant tam tikrą ligą. Bendrovė A sudarė mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimą su B, stambiu iki šiol tai ligai gydyti vartotų vaistų gamintoju. Bendrovė B neturi jokios panašios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos. Pagal esamus produktus bendrovė B turi apie 75 % rinkos visose valstybėse narėse, bet patentų galiojimo laikas baigiasi per artimiausius penkerius metus. Yra du kiti mokslinio tyrimo poliai, kurie yra maždaug tokiame pat kūrimo etape ir naudoja tokią pat pagrindinę naują technologiją. Bendrovė B suteiks nemažą finansavimą ir pažangiąją patirtį kuriant produktą, taip pat įėjimą į rinką ateityje. Bendrovei B yra suteikta licencija išskirtinei produkto gamybai ir platinimui patento galiojimo laikotarpiu. Tikimasi, kad šalys galėtų kartu pateikti produktą rinkai po penkerių – septynerių metų.

Analizė. Tikėtina, kad produktas priklauso naujai atitinkamai rinkai. Bendradarbiaudamos šalys sujungia įgūdžius ir išteklius, kurie vieni kitus papildo, ir labai padidėja galimybė produktui patekti į rinką. Nors tikėtina, kad bendrovė B esamoje rinkoje turi didelę rinkos galią, ši galia greitai sumažės, ir tikėtina, kad esant kitiems mokslinio tyrimo poliams bus panaikintas bet koks stimulas susilpninti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangas. Tikėtina, kad vykdant būtinas investicijas bendrovei B likusį patentų galiojimo laiką bus reikalingos eksploatacijos teisės, o bendrovė A neturi savo prekybos išteklių. Todėl nėra tikėtina, kad susitarimas ribotų konkurenciją.

77. 3 pavyzdys

Situacija. Dvi mašinų gamybos įmonės, gaminančios komponentus transporto priemonėms, susitaria įkurti bendrą įmonę, siekdamos sujungti savo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangas esamo komponento gamybai ir veikimui pagerinti. Jos taip pat sujungia savo esamas licencijuotas technologijas, bet gamybą tęs atskirai. Dviejų įmonių rinkos dalys Europoje sudaro atitinkamai 15 % ir 20 % OEM produkto rinkoje. Yra du kiti pagrindiniai konkurentai kartu su keliomis vidaus mokslinio tyrimo programomis, kurias vykdo stambūs transporto priemonių gamintojai. Pasaulinėje šių produktų licencijuotų technologijų rinkoje jų rinkos dalys sudaro 20 % ir 25 % skaičiuojant pagal gautas pajamas, ir yra dvi kitos pagrindinės technologijos. Detalės eksploatavimo laikas paprastai yra nuo dvejų iki trejų metų. Per kiekvienus penkerius metus viena iš pagrindinių įmonių sukuria naują detalės variantą ar jį patobulina.

Analizė. Kadangi bendrovės mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros veikla nėra siekiama sukurti visiškai naują produktą, yra nagrinėjamos esamų komponentų ir atitinkamų technologijų licencijavimo rinkos. Nors jų esamos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos nemažai dubliuoja vienos kitas, dėl bendradarbiavimo dubliavimas sumažėja, ir jos gali daugiau išleisti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, nei veikdamos atskirai. Yra keletas kitų technologijų, o bendra šalių rinkos dalis OEM rinkoje nesuteikia joms dominuojančios padėties. Nors jų užimama 45 % rinkos dalis technologijų rinkoje yra labai didelė, yra ir konkuruojančių technologijų. Be to, transporto priemonių gamintojai, kurie šiuo metu nelicencijuoja savo technologijų, taip pat yra potencialūs rinkos dalyviai, taigi apriboja šalių galimybes didinti kainą. Kaip apibūdinta, tikėtina, kad bendrai įmonei išimtis bus taikoma.

3. GAMYBOS SUSITARIMAI (ĮSKAITANT SPECIALIZACIJOS SUSITARIMUS)

3.1. Sąvokos apibrėžimas

78. Gamybos susitarimai gali skirtis savo forma ir apimtimi. Pagal formą tai gali būti bendra gamyba sukuriant bendrą įmonę [34], t. y. bendrai kontroliuojama bendrovė, kuri turi vieną ar keletą gamybos barų, arba gali veikti specializacijos ar subrangos sutarčių pagrindu, kai viena šalis sutinka gaminti tam tikrą produktą.

79. Paprastai galima išskirti tris gamybos susitarimų kategorijas. Bendros gamybos susitarimai, kai šalys susitaria bendrai gaminti tam tikrus produktus (vienašaliai arba dvišaliai), specializacijos susitarimai, kai šalys susitaria vienašališkai arba kartu nutraukti produkto gamybą ir pirkti jį iš kitos susitarimo šalies, ir subrangos susitarimai, kai viena šalis (rangovas) patiki produkto gamybą kitai šaliai (subrangovui).

80. Subrangos susitarimai yra vertikalieji susitarimai. Todėl jeigu juose yra konkurencijos apribojimų, jiems yra taikomas Bendrosios išimties reglamentas bei Rekomendacijos dėl vertikaliųjų apribojimų. Tačiau yra dvi šios taisyklės išimtys: subrangos susitarimai tarp konkurentų [35] ir ne konkurentų subrangos susitarimai, kurie numato pažangiosios patirties perdavimą subrangovui [36].

81. Subrangos susitarimams tarp konkurentų yra taikomos šios rekomendacijos [37]. Ne konkurentų subrangos susitarimų, kurie apima pažangiosios patirties perdavimą subrangovui, vertinimo gairės yra pateikiamos atskirame pranešime [38].

3.2. Atitinkamos rinkos

82. Norint įvertinti konkurencinius bendradarbiavimo šalių santykius, pirmiausia reikia apibrėžti atitinkamą produkto ir geografinę rinką (rinkas), kurios yra tiesiogiai susijusios su bendradarbiavimu (t. y. rinką (rinkas), kuriai (kurioms) priklauso susitarimo produktai). Antra, gamybos susitarimas vienoje rinkoje taip pat gali veikti šalių konkurencinį elgesį vartotojų arba tiekėjų rinkose arba kaimyninę rinką, kuri yra glaudžiai susijusi su rinka, su kuria tiesiogiai siejasi bendradarbiavimas [39] (vadinamosios pašalinio poveikio rinkos). Tačiau pašalinis poveikis yra tik tuo atveju, kai bendradarbiavimas vienoje rinkoje būtinai sukelia konkurencinio elgesio koordinavimą kitoje rinkoje, t. y. jeigu rinkos yra tarpusavyje susijusios ir jeigu šalys užima stiprią padėtį pašalinio poveikio rinkoje.

3.3. Vertinimas pagal 81 straipsnio 1 dalį

3.3.1. Susitarimo pobūdis

83. Pagrindinis konkurencijos problemų, kurios gali kilti dėl gamybos susitarimų, šaltinis yra šalių, kaip tiekėjų, konkurencinio elgesio koordinavimas. Šios rūšies konkurencijos problema kyla, kai bendradarbiavimo šalys yra faktiniai arba potencialūs konkurentai mažiausiai vienoje iš šių atitinkamų rinkų, t. y. rinkose, kurios yra tiesiogiai susijusios su bendradarbiavimu, ir (arba) galimose pašalinio poveikio rinkose.

84. Tai, kad šalys yra konkurentai, automatiškai nesąlygoja jų elgesio koordinavimo. Be to, šalims dažniausiai reikia bendradarbiauti tam, kad pasiektų didelį sąnaudų bendrumo laipsnį. Kuo didesnis sąnaudų bendrumo laipsnis, tuo didesnė yra tikimybė, kad bus apribota konkurencija kainomis, ypač vienarūšių produktų atžvilgiu.

85. Be koordinavimo problemų, gamybos susitarimai taip pat gali sukelti rinkos uždarymo problemų ir kitokių neigiamų padarinių trečiųjų šalių atžvilgiu. Jas sukelia ne konkurenciniai šalių santykiai, bet stipri bent vienos šalies padėtis rinkoje (pvz., pagrindinio komponento tiekėjų rinkoje, leidžianti šalims padidinti savo konkurentų sąnaudas vartotojų rinkoje), esant vertikaliems arba vienas kitą papildantiems bendradarbiavimo šalių tarpusavio santykiams. Todėl rinkos uždarymo galimybę dažniausiai reikia nagrinėti tuomet, kai vykdoma bendra svarbaus komponento gamyba ir sudaromi subrangos susitarimai (žr. toliau).

3.3.1.1. Susitarimai, nepatenkantys į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

86. Jeigu neiškyla rinkos uždarymo problemų, ne konkurentų sudarytiems gamybos susitarimams 81 straipsnio 1 dalis paprastai netaikoma. Tai taip pat galima pasakyti apie susitarimus, pagal kuriuos žaliaviniai produktai arba komponentai, kurie iki šiol buvo gaminami savo reikmėms (uždara gamyba), yra perkami iš trečiosios šalies subrangos arba vienašalės specializacijos pagrindu, nebent yra požymių, kad bendrovė, iki šiol gaminusi savo reikmėms, be didelių papildomų sąnaudų ar rizikos galėtų patekti į prekybinę pardavimų trečiosioms šalims rinką, atsiliepdama į mažus ir pastovius santykinių rinkos kainų pasikeitimus.

87. Net gamybos susitarimai tarp konkurentų nebūtinai patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pirma, bendradarbiavimas tarp įmonių, konkuruojančių rinkose, glaudžiai susijusiose su rinka, su kuria tiesiogiai siejasi susitarimas, negali būti vertinamas kaip ribojantis konkurenciją, jeigu bendradarbiavimas yra vienintelis komerciškai pateisinamas ir įmanomas būdas įeiti į naują rinką, pateikti naują produktą arba vykdyti konkretų projektą.

88. Antra, šalių, kaip rinkos tiekėjų, poveikis konkurenciniam elgesiui nėra tikėtinas, jeigu šalių visų sąnaudų bendra dalis yra maža. Pavyzdžiui, gali būti įgyjamas mažas visų sąnaudų bendrumo laipsnis, kai dvi ar daugiau bendrovių susitaria specializuotis/bendrai gaminti tarpinį produktą, kuris sudaro tik mažą galutinio produkto gamybos sąnaudų dalį, taigi mažą ir visų sąnaudų dalį. Tas pats yra taikoma ir subrangos susitarimui tarp konkurentų, kai žaliavos, kurias vienas konkurentas perka iš kito konkurento, sudaro tik mažą galutinio produkto gamybos sąnaudų dalį. Taip pat gali būti įgyjamas mažas visų sąnaudų bendrumo laipsnis, kai šalys kartu gamina galutinį produktą, bet tai sudaro tik mažą visos galutinio produkto gamybos apimties dalį. Net jeigu kartu yra gaminama didelė dalis, visų sąnaudų bendrumo laipsnis vis dėlto gali būti mažas arba vidutinis, jeigu bendradarbiavimas yra susijęs su įvairiarūšiais produktais, kurių prekyba yra brangi.

89. Trečia, subrangos susitarimai tarp konkurentų nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jie apsiriboja individualiais pardavimais ir pirkimais prekybinėje rinkoje be jokių tolesnių įsipareigojimų ir neperauga į platesnius komercinius santykius tarp šalių [40].

3.3.1.2. Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

90. Susitarimai, kuriais nustatomos kainos šalių teikiamiems į rinką produktams, apribojamos gamybos apimtys arba pasidalijama rinkomis bei vartotojų grupėmis, yra konkurenciją ribojantys ir beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tačiau ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai:

- šalys susitaria dėl gamybos apimčių, kurios yra tiesiogiai susijusios su gamybos susitarimu (pvz., bendros įmonės gamybiniai pajėgumai ir produkcijos apimtis arba sutartas kitiems perduotų produktų kiekis), arba

- bendra gamybos įmonė, kuri ir platina pagamintus produktus, nustato pardavimo kainas šiems produktams, jeigu kainų fiksavimas, kurį atlieka bendra įmonė, yra įvairių funkcijų integravimo pasekmė [41].

Siekiant nustatyti, ar yra taikoma 81 straipsnio 1 dalis, abiem atvejais susitarimas dėl gamybos apimčių ar kainų bus vertinamas ne atskirai, o atsižvelgiant į bendrą bendros įmonės poveikį rinkai.

3.3.1.3. Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

91. Gamybos susitarimai, kurie, remiantis aukščiau minėtais veiksniais, negali būti traktuojami kaip grynai konkurenciją ribojantys arba neribojantys, gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį [42], ir juos reikia analizuoti ekonominiu požiūriu. Tai yra taikytina bendradarbiavimo susitarimams tarp konkurentų, kai dėl jų susidaro didelis sąnaudų bendrumas, bet juose nėra sunkių apribojimų, kaip tai apibūdinta anksčiau.

3.3.2. Rinkos galia ir rinkos struktūros

92. Analizės išeities taškas yra šalių padėtis nagrinėjamoje rinkoje (nagrinėjamose rinkose). Tai yra dėl to, kad, neturėdamos rinkos galios, gamybos susitarimo šalys nėra suinteresuotos koordinuoti savo, kaip tiekėjų, konkurencinį elgesį. Antra, kai šalys neturi rinkos galios, net jeigu šalys koordinuotų savo elgesį, nėra poveikio konkurencijai rinkoje.

93. Nėra nustatytas absoliutus rinkos dalies ribinis dydis, kuris parodytų, kad gamybos susitarimas sukuria tam tikrą rinkos galią, todėl jam turi būti taikoma 81 straipsnio 1 dalis. Tačiau susitarimams, kurie yra susiję su vienašale arba dvišale specializacija, taip pat su bendra gamyba, bendroji išimtis yra taikoma tik tuomet, kai juos sudaro šalys, kurių bendra rinkos dalis neviršija 20 % atitinkamos rinkos (atitinkamų rinkų) ir yra tenkinamos kitos Specializacijos bendrosios išimties reglamento taikymo sąlygos. Todėl susitarimų, patenkančių į bendrosios išimties taikymo sritį, ribojamasis poveikis turi būti analizuojamas tik tuomet, kai šalių bendra rinkos dalis viršija 20 %.

94. Susitarimai, kurie nepatenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, turi būti smulkiau analizuojami. Išeities taškas yra šalių padėtis rinkoje. Toliau atsižvelgiama į koncentracijos laipsnį ir rinkos dalyvių skaičių, taip pat į kitus veiksnius, kaip apibūdinta 1 skyriuje.

95. Paprastai analizė apima tik atitinkamą rinką (rinkas), su kuria yra tiesiogiai susijęs bendradarbiavimas. Tam tikromis aplinkybėmis, pvz., jeigu šalys turi laba stiprią bendrą padėtį tiekėjų arba vartotojų rinkose arba rinkose, kurios yra kitaip glaudžiai susijusios su rinkomis, su kuriomis tiesiogiai yra susijęs bendradarbiavimas, šios pašalinio poveikio rinkos taip pat turi būti nagrinėjamos. Tai ypač taikoma bendradarbiavimui tiekėjų rinkose tarp įmonių, kurios taip pat turi stiprią bendrą padėtį vartotojų rinkose. Panašiai gali reikėti nagrinėti rinkos uždarymo problemas, jeigu šalys atskirai paėmus turi stiprią padėtį arba kaip žaliavos tiekėjos, arba kaip pirkėjos.

Šalių padėtis rinkoje, koncentracijos laipsnis, rinkos dalyvių skaičius ir kiti struktūriniai veiksniai

96. Jeigu bendra šalių rinkos dalis yra didesnė nei 20 %, reikia vertinti galimą gamybos susitarimo poveikį rinkai. Šiuo požiūriu svarbūs veiksniai yra rinkos koncentracija, taip pat rinkos dalys. Kuo didesnė bendra šalių rinkos dalis, tuo didesnė yra koncentracija nagrinėjamoje rinkoje. Tačiau jeigu rinkos dalis yra nedaug didesnė nei leistina taikant bendrąją išimtį, rinkos dalis nebūtinai rodo aukštą koncentracijos laipsnį. Pavyzdžiui, bendra šalių rinkos dalis, nedaug viršijanti 20 %, gali būti rinkoje, kurioje yra vidutinė koncentracija (HHI mažiau nei 1800). Tokiu atveju ribojamasis poveikis nėra tikėtinas. Tačiau esant didesnei koncentracijai, didesnė nei 20 % rinkos dalis kartu su kitais veiksniais gali sukelti konkurencijos apribojimą (taip pat žr. 1 pavyzdį toliau). Tačiau padėtis gali pasikeisti, jeigu rinka yra labai dinamiška, į ją įeina nauji dalyviai ir padėtis joje greitai keičiasi.

97. Bendrai gamybai svarbų vaidmenį gali turėti ir tinklo poveikis, t. y. ryšiai tarp daugelio konkurentų. Koncentruotoje rinkoje papildomo ryšio sukūrimas gali būti lemiamas veiksnys ir sudaryti sąlygas slaptam susitarimui net ir tuo atveju, kai šalys kartu turi didelę, bet vis dėlto vidutinę bendrą rinkos dalį (žr. 2 pavyzdį toliau).

98. Tam tikromis aplinkybėmis bendradarbiavimas tarp potencialių konkurentų taip pat gali sukelti konkurencijos problemų. Tačiau tai atsitinka tik tais atvejais, kai realus ir stiprus rinkos dalyvis vienoje rinkoje bendradarbiauja su realiai potencialiu dalyviu, pavyzdžiui, su stipriu to paties produkto tiekėju ar paslaugos teikėju gretimoje geografinėje rinkoje. Potencialios konkurencijos sumažėjimas sukuria ypatingas problemas, jeigu esama konkurencija yra silpna, o baimė, kad į rinką įeis naujas dalyvis, yra pagrindinis konkurencijos variklis.

Bendradarbiavimas tiekėjų esančiose rinkose

99. Bendra svarbių komponentų arba kitų žaliavinių produktų, reikalingų galutiniam produktui, gamyba gali sąlygoti neigiamą rinkos poveikį esant tam tikroms aplinkybėms:

- egzistuoja rinkos uždarymo problemos (žr. toliau pateiktą 3 pavyzdį), jeigu šalys turi stiprią padėtį atitinkamoje žaliavinio produkto rinkoje (atviras panaudojimas) ir perėjimas nuo uždaro (savo reikmėms) prie atviro panaudojimo neįvyktų, jeigu nagrinėjamo produkto santykinės kainos nedaug, bet pastoviai didėtų,

- yra pašalinis poveikis (žr. toliau pateiktą 4 pavyzdį), jeigu žaliaviniai produktai yra svarbus sąnaudų komponentas ir jeigu šalys turi stiprią padėtį galutinio produkto tiekėjų rinkoje.

Subrangos sutartys tarp konkurentų

100. Panašios problemos gali iškilti, jeigu konkurentas pasirašo subrangos sutartį su konkurentu dėl svarbaus komponento ar kitų žaliavinių produktų, naudojamų jo galutiniam produktui. Tai gali sukelti:

- rinkos uždarymo problemą, jeigu šalys atitinkamoje žaliavinių produktų rinkoje (atviras naudojimas) turi stiprias pozicijas kaip tiekėjai arba kaip pirkėjai. Tuomet dėl subrangos sutarčių kiti konkurentai gali netekti galimybių įsigyti šių žaliavinių produktų konkurencine kaina arba kiti tiekėjai negalės konkurenciškai tiekti žaliavinių produktų, jeigu prarastų didžiąją jų paklausos dalį,

- pašalinį poveikį, jeigu žaliavinis produktas sudaro reikšmingą sąnaudų dalį, ir jeigu šalys turi stiprias pozicijas galutinio produkto vartotojų rinkoje.

Specializacijos susitarimai

101. Dvišaliai specializacijos susitarimai, kai užimama rinkos dalis yra didesnė už bendrosios išimties nustatytą ribą, beveik visada pateks į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ir jie turi būti išsamiai nagrinėjami dėl rinkos pasidalijimo rizikos (žr. toliau pateiktą 5 pavyzdį).

3.4. Vertinimas pagal 81 straipsnio 3 dalį

3.4.1. Ekonominė nauda

102. Galima daryti prielaidą, kad dažniausiai pasitaikančių rūšių gamybos susitarimai duoda tam tikrą ekonominę naudą, sukurdami masto ar apimties ekonomiją ar geresnes gamybos technologijas, nebent jie yra priemonė kainoms nustatyti, apriboti gamybos apimtims ar rinkoms ir vartotojams paskirstyti. Tokiomis sąlygomis, atrodo, yra protinga suteikti išimtį tokiems susitarimams, kurie konkurenciją apriboja ne didesnėje rinkos dalyje nei nustatytas ribinis dydis, už kurį rinkos daliai esant mažesnei, taikant 81 straipsnio 3 dalį, apskritai gali būti daroma prielaida, kad teigiamas gamybos susitarimo poveikis nusvers bet kokį neigiamą poveikį konkurencijai. Taigi susitarimams, su vienašale ar dvišale specializacija susijusiems taip pat, kaip ir su bendra gamyba, taikoma bendroji išimtis (Specializacijos bendrosios išimties reglamentas), jeigu juose nėra sunkių apribojimų (žr. 5 straipsnį) ir yra sudaryti tarp šalių, kurių bendra rinkos dalis nėra didesnė kaip 20 % atitinkamoje rinkoje (atitinkamose rinkose).

103. Kai bendroji išimtis susitarimams netaikoma, šalys turi įrodyti gamybos patobulinimus ar kitus pranašumus. Negali būti atsižvelgiama į pranašumus, kurie naudingi tik šalims arba tik sumažina išlaidas dėl to, kad sumažinama gamybos apimtis ar paskirstomos rinkos.

3.4.2. Būtinumas

104. Apribojimai, kurie yra nebūtini siekiant aukščiau aprašytos ekonominės naudos, bus nepriimtini. Pavyzdžiui, neturi būti ribojamas šalių konkurencinis elgesys dėl gamybos apimčių už bendradarbiavimo ribų.

3.4.3. Jokio konkurencijos panaikinimo

105. Jokia išimtis nebus suteikiama, jeigu šalys turi galimybę panaikinti konkurenciją didelei aptariamo produkto daliai. Kai dėl gamybos susitarimo įmonė yra dominuojanti ar tampa dominuojančia, tokiam susitarimui, kuris sukuria antikonkurencinį poveikį pagal 81 straipsnį, iš esmės negali būti taikoma išimtis. Turi būti atlikta atitinkamos rinkos, kuriai priklauso bendradarbiavimo produktas, ir galimų pašalinio poveikio rinkų analizė.

3.5. Pavyzdžiai

Bendra gamyba

106. Pateikiami du pavyzdžiai iliustruoja hipotetinius atvejus, keliančius konkurencijos problemų atitinkamoje rinkoje, kuriai priklauso bendrai gaminami produktai.

107. 1 pavyzdys

Situacija: A ir B, du pagrindinių cheminių produktų X tiekėjai, nusprendžia pastatyti naują gamybos fabriką, kontroliuojamą bendros įmonės. Šis fabrikas gamins apytikriai 50 % visos jų produkcijos. X yra vienarūšis produktas ir nepakeičiamas kitais produktais, t. y. jis sudaro savo atitinkamą rinką. Ši rinka yra šiek tiek sustingusi. Šalys labai nepadidins gamybos apimties, bet uždarys du senus fabrikus ir pajėgumus perkels į naują fabriką. Kiekvieno, A ir B, rinkos dalis yra po 20 %. Yra kiti trys svarbūs tiekėjai, kurių kiekvieno rinkos dalis yra 10–15 %, ir keletas mažesnių rinkos dalyvių.

Analizė: Tikėtina, kad ši bendra įmonė darytų poveikį šalių konkurenciniam elgesiui, nes veiksmų derinimas joms suteiktų didelę rinkos galią, gal net dominuojančią padėtį. Rinkoje tikėtinas stiprus ribojamasis poveikis. Pagal tokį scenarijų mažai tikėtina, kad bus pasiektas didelis veiksmingumas, kuris nusvertų šį (ribojamąjį) poveikį, jeigu negalima tikėtis ryškaus gamybos apimties padidėjimo.

108. 2 pavyzdys

Situacija: Du tiekėjai, A ir B, sukuria bendrą gamybos įmonę toje pačioje atitinkamoje rinkoje, kaip ir 1 pavyzdyje. Bendra įmonė taip pat gamina 50 % šalių gaminamos produkcijos. A ir B kiekvienas turi po 15 % rinkos dalies. Yra kiti trys rinkos dalyviai: C, turintis 30 % rinkos dalį, D – 25 % ir E – 15 %. B kartu su E jau turi bendrą gamybos fabriką.

Analizė: Čia rinka yra apibūdinama vos keliais rinkos dalyviais ir gana simetriška struktūra. Bendra įmonė sukuria papildomus ryšius tarp rinkos dalyvių. Veiksmų derinimas tarp A ir B vėliau de facto padidintų koncentraciją, taip pat sustiprintų ryšius tarp A ir B. Tikėtina, kad toks bendradarbiavimas sukels stiprų ribojamąjį poveikį, ir, kaip ir 1 pavyzdyje, negalima tikėtis, kad bus pasiektas didelis veiksmingumas.

109. 3 pavyzdys taip pat yra susijęs su atitinkama rinka, kuriai priklauso bendrai gaminama produkcija, bet jis įrodo kitų kriterijų, ne rinkos dalies, svarbą (čia: perėjimas nuo uždaros gamybos (savo reikmėm) prie atviros, ir atvirkščiai).

110. 3 pavyzdys

Situacija: A ir B restruktūrizuoja esančius fabrikus ir įkuria bendrą tarpinių produktų X gamybos įmonę. Bendra įmonė X produktą parduoda išskirtinai tik A ir B. Ji gamina 40 % visos A gaminamos produkcijos ir 50 % visos B gaminamos produkcijos. A ir B yra uždari (savo reikmėms) X produkto naudotojai, kartu jie yra ir atviros rinkos tiekėjai. A gamina 10 % visos X produkcijos, B dalis sudaro 20 %, o bendros įmonės dalis yra 14 %. Tačiau atviroje rinkoje A ir B atitinkamai turi 25 % ir 35 % rinkos dalies.

Analizė: Nepaisant stiprios šalių padėties atviroje rinkoje, bendradarbiavimas negali pašalinti veiksmingos konkurencijos X produkto rinkoje, jeigu perėjimo nuo uždaro (savo reikmėms) prie atviro naudojimo ir atvirkščiai sąnaudos yra mažos. Tačiau tik labai greitas perėjimas neutralizuotų didelę, 60 %, rinkos dalį. Priešingu atveju ši gamybos įmonė kelia rimtą grėsmę konkurencijai, kurios negali nusverti net ryški ekonominė nauda.

111. 4 pavyzdys yra susijęs su bendradarbiavimu dėl svarbių tarpinių produktų su pašaliniu poveikiu vartotojų rinkoje.

112. 4 pavyzdys

Situacija: A ir B įkuria bendrą tarpinio produkto X gamybos įmonę. Jie uždarys savo nuosavus fabrikus, kurie gamino produktą X, o X produkto poreikį tenkins vien bendra įmonė. Tarpinis produktas sudaro 50 % visų galutinio produkto Y sąnaudų. Abu, A ir B, turi po 20 % Y produkto rinkos. Rinkoje yra kiti du reikšmingi Y produkto tiekėjai, turintys po 15 % rinkos, ir keletas smulkesnių konkurentų.

Analizė: Čia sąnaudų bendrumas yra didelis; be to, šalys, derindamos savo elgesį rinkoje Y, įgytų rinkos galią. Atvejis kelia konkurencijos problemų, o vertinimas yra beveik tapatus 1 pavyzdžiui, nors šiuo atveju bendradarbiavimas vyksta tiekėjų rinkoje.

Dvišalė specializacija

113. 5 pavyzdys

Situacija: Kiekvienas, A ir B, gamina ir tiekia vienarūšius produktus X ir Y, kurie priklauso skirtingoms rinkoms. A produkto X rinkos dalis yra 28 %, o Y produkto – 10 %. B produkto X rinkos dalis yra 10 %, o Y produkto – 30 %. Dėl masto ekonomijos jie sudaro dvišalę specializacijos sutartį, pagal kurią ateityje A gamins tik X produktą, o B – tik Y. Abu susitaria dėl kryžminio tiekimo taip, kad jie abu rinkose liks tiekėjais. Dėl produktų vienarūšiškumo platinimo sąnaudos yra nedidelės. Rinkoje yra kiti du produktų X ir Y tiekėjai, kurių kiekvieno rinkos dalis apytikriai yra 15 %, kiti tiekėjai turi po 5–10 % rinkos dalies.

Analizė: Sąnaudų bendrumo laipsnis yra labai didelis, tik palyginti mažos platinimo išlaidos lieka atskiros. Taigi konkurencijai lieka mažai vietos. Šalys rinkos galią įgytų derindamos savo elgesį X ir Y produktų rinkose. Be to, tikėtina, kad ilgainiui A produkto Y ir B produkto X tiekimas rinkai sumažės. Atvejis kelia konkurencijos problemų, ir mažai tikėtina, kad jas nusvers ekonomija dėl masto.

Įvykių eiga gali pasikeisti, jeigu X ir Y būtų buvę įvairiarūšiai produktai, kurių pardavimo ir platinimo sąnaudos sudaro didelę dalį (t. y. 65–70 % visų sąnaudų). Be to, jeigu skirtingų produktų viso asortimento pasiūla buvo sėkmingos konkurencijos sąlyga, vieno ar daugiau X ir(arba) Y produkto tiekėjų pašalinimas iš rinkos būtų neįtikėtinas. Pagal tokį scenarijų išimties taikymo kriterijai gali būti tenkinami (jeigu ekonomija yra reikšminga) nepaisant to, kad užimamos didelės rinkos dalys.

Subrangos sutartys tarp konkurentų

114. 6 pavyzdys

Situacija: A ir B yra konkurentai galutinio produkto X rinkoje. A rinkos dalis yra 15 %, B – 20 %. Abu taip pat gamina tarpinį produktą Y, kuris yra žaliavinis produktas produkto X gamybai, bet naudojamas ir kitų produktų gamybai. Jis sudaro 10 % X produkto sąnaudų. A gamina Y tik savo reikmėms, o B produktą Y taip pat parduoda ir trečiosios šalies klientams. Jo produkto Y rinkos dalis yra 10 %. A ir B susitarė dėl subrangos sutarties, pagal kurią A pirks 60 % Y produkto poreikio iš B. A ir toliau gamins 40 % Y produkto savo reikmėms, kad neprarastų pažangiosios patirties, susijusios su Y gamyba.

Analizė: Kadangi A gamina Y produktą tik savo reikmėms, pirmiausia reikia išanalizuoti, ar A realiai gali įeiti į prekybos rinką ir parduoti produktą Y trečiosioms šalims. Jeigu taip nėra, tuomet susitarimas neapriboja konkurencijos Y produkto atžvilgiu. Pašalinis poveikis X produkto rinkoje taip pat neįtikėtinas, kadangi sutartimi sukuriamas mažas sąnaudų bendrumo laipsnis.

Jeigu A būtų laikomas realiai potencialiu nauju prekybos rinkos dalyviu Y produktui trečiosioms šalims parduoti, reikėtų atsižvelgti į B padėtį Y produkto rinkoje. Kadangi B rinkos dalis yra gana maža, analizės rezultatas nepasikeistų.

4. PIRKIMO SUSITARIMAI

4.1. Sąvokos apibrėžimas

115. Šiame skyriuje aprašomi susitarimai bendrai pirkti produktus. Bendrai pirkti gali bendrai kontroliuojama įmonė, įmonė, kurioje daug įmonių turi mažas dalis, taip pat bendrai pirkti galima sudarant sutartį ar net esant laisvesniam bendradarbiavimo būdui.

116. Pirkimo susitarimus dažnai sudaro smulkios ir vidutinės įmonės, kad gautų panašias apimtis ir nuolaidas, kaip ir jų didesni konkurentai. Paprastai tokie smulkių ir vidutinių įmonių susitarimai yra prokonkurenciški. Net jeigu yra sukuriama nedidelė rinkos galia, tai gali nusverti masto ekonomija, jeigu šalys iš tikrųjų sujungia apimtis.

117. Bendras pirkimas gali būti susijęs ir su horizontaliaisiais, ir su vertikaliaisiais susitarimais. Šiais atvejais reikalinga dviejų pakopų analizė. Pirma, horizontalieji susitarimai turi būti vertinami vadovaujantis principais, aprašytais šiose rekomendacijose. Jeigu po tokio vertinimo padaroma išvada, kad konkurentų bendradarbiavimas perkant yra priimtinas, tuomet būtina įvertinti vertikaliuosius susitarimus, sudarytus su tiekėjais ar su atskirais pardavėjais. Šis vertinimas bus atliekamas vadovaujantis Bendrosios išimties reglamento ir Rekomendacijų dėl vertikaliųjų apribojimų taisyklėmis [43].

118. Pavyzdžiu būtų grupės mažmenininkų sukurta asociacija, skirta bendrai pirkti produktus. Horizontalieji susitarimai, sudaryti tarp asociacijos narių, arba asociacijos priimti sprendimai pirmiausia turi būti vertinami kaip horizontalieji susitarimai pagal šias rekomendacijas. Tik tuomet, jeigu šis vertinimas yra teigiamas, yra svarbu įvertinti iš to kylančius vertikaliuosius susitarimus tarp asociacijos ir atskirų narių arba tarp asociacijos ir tiekėjų. Šiems susitarimams – iki tam tikros ribos – yra taikoma vertikaliųjų apribojimų bendroji išimtis [44]. Susitarimai, kurie nepatenka į vertikaliosios bendrosios išimties taikymo sritį, nebus laikomi neteisėtais, bet gali prireikti juos nagrinėti atskirai.

4.2. Atitinkamos rinkos

119. Yra dvi rinkos, kurioms bendras pirkimas gali turėti įtakos: pirma, rinka (rinkos), su kuriomis yra tiesiogiai susijęs bendradarbiavimas, t. y. atitinkama pirkimo rinka (rinkos). Antra, pardavimo rinka (rinkos), t. y. vartotojų rinka (rinkos), kurioje susitarimo bendrai pirkti dalyviai yra aktyvūs pardavėjai.

120. Atitinkamos pirkimo rinkos sąvokos apibrėžimas grindžiamas principais, apibūdintais Komisijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, ir yra paremtas pakeičiamumo koncepcija nustatant konkurencinius suvaržymus. Vienintelis "pardavimo rinkos" sąvokos apibrėžimo skirtumas yra tai, kad pakeičiamumas turi būti apibrėžtas tiekimo, o ne paklausos požiūriu. Kitaip tariant, tiekėjo pasirinkimas yra lemiamas veiksnys nustatant konkurencinius suvaržymus pirkėjams. Tokie suvaržymai, pavyzdžiui, gali būti analizuojami nagrinėjant tiekėjų reakciją į mažą, bet besitęsiantį kainų mažėjimą. Jeigu rinka yra apibrėžta, rinkos dalis gali būti apskaičiuota kaip nagrinėjamų šalių pirkimų procentinė dalis nuo visų pirktų produktų ar paslaugų pardavimų atitinkamoje rinkoje.

121. 1 pavyzdys

Grupė automobilių gamintojų susitaria kartu pirkti produktą X. Kartu jie perka 15 produkto X vienetų. Iš viso automobilių gamintojams parduodama 50 vienetų produkto X. Be to, X produktas yra parduodamas ir kitų produktų, ne tik automobilių, gamintojams. Iš viso produkto X yra parduodama 100 vienetų. Taigi grupės (pirkimo) rinkos dalis yra 15 %.

122. Be to, jeigu šalys yra konkurentai vienoje ar keliose pardavimo rinkose, šias rinkas taip pat reikia įvertinti. Konkurencijos apribojimai šiose rinkose labiau tikėtini, jeigu šalys rinkos galią įgis derindamos savo elgesį ir jeigu šalys turi nemažą visų bendrų sąnaudų dalį. Tai, pavyzdžiui, atvejis, kai toje pačioje mažmeninėje rinkoje dirbantys mažmenininkai kartu perka nemažą produktų kiekį, kuriuos jie siūlo perpardavimui. Taip pat tai gali būti atvejis, kai konkuruojantys gamintojai ir galutinio produkto pardavėjai kartu perka didelę dalį jų žaliavinių produktų. Pardavimo rinkos turi būti apibrėžiamos taikant metodologiją, aprašytą Komisijos pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

4.3. Vertinimas pagal 81 straipsnio 1 dalį

4.3.1. Susitarimo pobūdis

4.3.1.1. Susitarimai, nepatenkantys į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

123. Dėl savo pobūdžio susitarimai bendrai pirkti bus sudaromi tarp įmonių, kurios konkuruoja bent jau pirkimo rinkose. Tačiau jeigu kooperuojasi konkuruojantys pirkėjai, kurie nedirba tose pačiose atitinkamose vartotojų rinkose (t. y. mažmenininkai, dirbantys skirtingose geografinėse rinkose, ir negali būti laikomi realiais potencialiais konkurentais), 81 straipsnio 1 dalis bus taikoma labai retai, nebent šalių padėtis pirkimo rinkose yra labai stipri ir ji galėtų būti panaudota tam, kad būtų pažeista kitų rinkos dalyvių konkurencinė padėtis atitinkamose jų pardavimo rinkose.

4.3.1.2. Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

124. Dėl savo pobūdžio pirkimo susitarimai į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tuomet, kai bendradarbiavimas nėra iš tikrųjų susijęs su bendru pirkimu, bet yra tarsi įrankis įsitraukti į užmaskuotą kartelį, t. y. draudžiamas kainų nustatymas, gamybos apimčių apribojimas ar rinkų paskirstymas.

4.3.1.3. Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

125. Dauguma pirkimo susitarimų turi būti analizuojami teisiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Analizė turi apimti ir pirkimo, ir pardavimo rinkas.

4.3.2. Rinkos galia ir rinkos struktūra

126. Analizės išeities taškas yra šalių pirkimo galios tyrimas. Rinkos galia gali būti įgyjama, jeigu pirkimo susitarimas apima pakankamai didelę viso pirkimo rinkos kiekio dalį, todėl kainos gali tapti mažesnės už konkurencines arba konkuruojantiems pirkėjams gali būti uždarytas įėjimas į rinką. Dėl didelio pirkimo galios tiekėjų atžvilgiu rinkoje laipsnio gali atsirasti neveiksmingumas, pavyzdžiui, kokybės pablogėjimas, naujovių diegimo sumažėjimas ar pagaliau neoptimalus tiekimas. Tačiau svarbiausias pavojus, susijęs su pirkimo galia, yra tai, kad mažesnės kainos gali nepasiekti klientų, esančių vartotojais, ir tai gali sukelti pirkėjų konkurentų sąnaudų padidėjimą pardavimo rinkose, kadangi arba tiekėjai bandys padengti kainų, taikomų vienai klientų grupei, sumažėjimą didindama kainas kitiems klientams, arba konkurentai turės mažiau galimybių prieiti prie efektyvių tiekėjų. Dėl tos priežasties pirkimo rinkos ir pardavimo rinkos yra apibūdinamos tarpusavio priklausomybe, kaip aprašyta toliau.

Pirkimo ir pardavimo rinkos (rinkų) tarpusavio priklausomybė

127. Konkuruojančių pirkėjų bendradarbiavimas gali pastebimai apriboti konkurenciją, sukurdamas pirkimo galią. Nors dėl sukurtos pirkimo galios gali sumažėti kainos vartotojams, pirkimo galia ne visuomet yra prokonkurencinė, o tam tikromis aplinkybėmis net gali sukelti stiprų neigiamą poveikį konkurencijai.

128. Pirma, dėl pirkimo galios susidarę mažesni pirkimo sąnaudos negali būti laikomos prokonkurencinėmis, jeigu pirkėjai kartu turi galią pardavimo rinkose. Šiuo atveju sutaupytos sąnaudos tikriausiai nebus perduodami vartotojams. Kuo labiau sujungiama šalių galia jų pardavimo rinkose, tuo yra didesnė paskata šalims derinti savo, kaip pardavėjų, elgesį. Tai gali būti dar lengviau, jeigu bendrai perkant pasiekiamas didelis šalių sąnaudų bendrumo laipsnis. Pavyzdžiui, jeigu stambių mažmenininkų grupė didelę dalį produktų perka kartu, didelė jų visų sąnaudų dalis bus bendra. Taigi neigiamas bendro pirkimo poveikis gali būti gana panašus į bendros gamybos poveikį.

129. Antra, galia pardavimo rinkose gali būti sukurta ar padidinta pasinaudojant pirkimo galia, kuri naudojama siekiant uždaryti rinką konkurentams arba padidinti varžovų sąnaudas. Vienos klientų grupės didelė pirkimo galia gali uždaryti rinką konkuruojantiems pirkėjams, apribodama jų priėjimą prie veiksmingų tiekėjų. Tai taip pat gali sukelti konkurentų sąnaudų padidėjimą, nes tiekėjai bandys padengti kainos sumažėjimą vienai klientų grupei, didindama kainas kitiems klientams (pavyzdžiui, mažmenininkų diskriminavimas tiekėjo nuolaidomis). Tai įmanoma tik tuomet, kai pirkimo rinkų tiekėjai taip pat turi tam tikrą rinkos galią. Abiem atvejais konkurenciją pardavimo rinkose toliau gali riboti pirkimo galia.

130. Nėra absoliučios ribos, kuri rodytų, kad bendradarbiavimas perkant sukuria tam tikro laipsnio rinkos galią ir todėl patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tačiau daugeliu atvejų mažai tikėtina, kad yra rinkos galia, jeigu susitarimo šalių bendra rinkos dalis yra mažesnė nei 15 % pirkimo rinkoje (rinkose), taip pat mažesnė nei 15 % ir pardavimo rinkoje (rinkose). Šiaip ar taip, esant tokiai rinkos daliai yra tikėtina, kad nagrinėjamas susitarimas tenkina 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, paaiškintas toliau.

131. Kai rinkos dalis viršija šią ribą, tai dar automatiškai nereiškia, kad bendradarbiavimas sukelia neigiamą rinkos poveikį, bet reikia nuodugniai įvertinti susitarimo bendrai pirkti poveikį rinkai atsižvelgiant į tokius veiksnius, kaip rinkos koncentracija ir galima kompensuojamoji stiprių tiekėjų galia. Bendras pirkimas, kai šalių jungtinė rinkos dalis yra gerokai didesnė nei 15 % koncentruotoje rinkoje, tikriausiai pateks į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, o šalys turi įrodyti, kad veiksmingumas gali nusverti ribojamąjį poveikį.

4.4. Vertinimas pagal 81 straipsnio 3 dalį

4.4.1. Ekonominė nauda

132. Pirkimo susitarimai gali duoti ekonominę naudą, pavyzdžiui, masto ekonomiją užsakant ar vežant, kuri gali nusverti ribojamąjį poveikį. Jeigu šalys kartu turi didelę pirkimo ar pardavimo galią, veiksmingumo klausimas turi būti atidžiai išnagrinėtas. Į sąnaudų sutaupymą vien dėl galios panaudojimo, kuris neduoda naudos vartotojams, negali būti atsižvelgiama.

4.4.2. Būtinumas

133. Pirkimo susitarimams negali būti suteikiama išimtis, jeigu jie sukelia apribojimus, kurie nėra būtini, kad būtų pasiekta pirmiau minėta nauda. Prievolė pirkti tik bendradarbiaujant tam tikrais atvejais gali būti būtina, kai reikia pasiekti būtinas apimtis, kad būtų įgyvendinta masto ekonomija. Tačiau tokia prievolė turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju.

4.4.3. Jokio konkurencijos panaikinimo

134. Išimtis negali būti suteikiama, jeigu šalys turi galimybę panaikinti konkurenciją didelės dalies nagrinėjamų produktų atžvilgiu. Toks vertinimas turi apimti pirkimo ir pardavimo rinkas. Šalių jungtinės rinkos dalys gali būti laikomos išeities tašku. Po to reikia įvertinti, ar šios rinkos dalys rodo dominuojančią padėtį ir ar yra kokių nors lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, kompensuojamoji tiekėjų galia pirkimo rinkose arba galimybė įeiti į pardavimo rinkas. Kai dėl pirkimo susitarimų įmonė yra dominuojanti ar tampa dominuojančia arba pirkimo, arba pardavimo rinkoje, tokiam susitarimui, kuris pagal 81 straipsnį sukelia antikonkurencinį poveikį, išimtis iš principo negali būti suteikiama.

4.5. Pavyzdžiai

135. 2 pavyzdys

Situacija: Du gamintojai, A ir B, nusprendžia kartu pirkti komponentą X. Jie konkuruoja jų pardavimo rinkoje. Kartu jų pirkimai sudaro 35 % viso X pardavimo EEE, kuri yra laikoma atitinkama geografine rinka. Yra dar kiti šeši gamintojai (A ir B konkurentai jų pardavimo rinkoje), turintys 65 % likusios pirkimo rinkos; vienas turi 25 %, kiti – gerokai mažiau. Tiekimas yra pakankamai koncentruotas, kadangi yra šeši komponento X tiekėjai, iš kurių du turi po 30 % rinkos, o kiti – po 10 ir 15 % (HHI = 2300–2500). Jų pardavimo rinkoje A ir B turi bendrą 35 % rinkos dalį.

Analizė: Dėl šalių rinkos galios jų pardavimo rinkose tikėtina sąnaudų sutaupymo nauda gali būti neperduodama galutiniams vartotojams. Be to, tikėtina, kad bendras pirkimas padidins šalių smulkesnių konkurentų sąnaudas, kadangi du galingi tiekėjai tikriausiai padengs kainų sumažinimą grupei, padidindami kainas smulkiems klientams. Rezultatas gali būti koncentracijos padidėjimas vartotojų rinkoje. Be to, dėl bendradarbiavimo gali atsirasti tolesnis tiekėjų koncentravimasis, nes smulkesni tiekėjai, kurie galbūt jau dirba beveik minimaliu ar net mažesniu nei minimalus optimaliu mastu, gali būti išstumti iš verslo, jeigu jie ir toliau negalės mažinti kainų. Toks atvejis greičiausiai sąlygoja ryškius konkurencijos apribojimus, kurių negali nusverti dėl apimties sujungimo galimas gauti veiksmingumas.

136. 3 pavyzdys

Situacija: 150 smulkių mažmenininkų susitarė sukurti bendro pirkimo organizaciją. Jie yra įpareigoti per organizaciją pirkti minimalias apimtis, kurios apytikriai sudaro apie 50 % kiekvieno mažmenininko visų sąnaudų. Mažmenininkai per organizaciją gali pirkti ir daugiau, taip pat jie gali pirkti ir iš šalies. Bendra jų rinkos dalis kiekvienoje pirkimo ir pardavimo rinkoje (visose rinkose) yra 20 %. A ir B yra du didžiausi jų konkurentai, A turi 25 % kiekvienos atitinkamos rinkos, B – 35 %. Likę smulkesni konkurentai taip pat sukūrė pirkimo grupę. 150 mažmenininkų pasiekė ekonomiją, derindami didelę apimties dalį ir pirkimo užsakymus.

Analizė: Mažmenininkai gali pasiekti didelį sąnaudų bendrumo laipsnį, jeigu jie galiausiai kartu perka daugiau negu sutartas minimalias apimtis. Tačiau kartu jų rinkos padėtis pirkimo ir pardavimo rinkoje yra tik vidutinė. Be to, bendradarbiavimas duoda tam tikrą masto ekonomiją. Tikėtina, kad šiam bendradarbiavimui išimtis būtų taikoma.

137. 4 pavyzdys

Situacija: Du prekybos centrų tinklai susitarė kartu pirkti produktus, kurie sudaro apie 50 % visų jų sąnaudų. Atitinkamose skirtingų rūšių produktų pirkimo rinkose šalys turi 25–40 % rinkos, atitinkamoje pardavimo rinkoje (darant prielaidą, kad yra tik viena susijusi geografinė rinka) jų dalis yra 40 %. Yra ir kiti penki svarbūs mažmenininkai, kurių kiekvienas turi 10–15 % rinkos dalį. Įėjimas į rinką mažai tikėtinas.

Analizė: Tikėtina, kad šis bendro pirkimo susitarimas turėtų įtakos šalių konkurenciniam elgesiui, kadangi bendradarbiavimas jiems suteiktų didelę rinkos galią. Ypač taip būna tais atvejais, kai įėjimas į rinką yra silpnas. Paskata derinti elgesį yra didesnė, jeigu sąnaudos yra panašios. Panašus šalių pelnas būtų papildoma paskata taikyti vienodas kainas. Net jeigu veiksmingumą sąlygoja bendradarbiavimas, nėra tikėtina, kad susitarimui būtų taikoma išimtis, nes yra didelis rinkos galios laipsnis.

138. 5 pavyzdys

Situacija: Smulkūs kooperatyvai susitarė sukurti bendro pirkimo organizaciją. Jie yra įpareigoti per organizaciją pirkti minimalias apimtis. Per organizaciją šalys gali pirkti ir daugiau, taip pat gali pirkti ir iš šalies. Kiekviena iš šalių turi po 5 % visos rinkos dalies kiekvienoje pirkimo ir pardavimo rinkoje, bendra rinkos dalis yra 25 %. Yra du kiti dideli mažmenininkai, kurių kiekvieno rinkos dalis yra 20–25 %, ir keli mažesni mažmenininkai, turintys mažesnę nei 5 % rinkos dalį.

Analizė: Tikėtina, kad sukūrusios bendro pirkimo organizaciją šalys abiejose, pirkimo ir pardavimo, rinkose įgis tokią padėtį, kuri leis joms konkuruoti su dviem didesniais mažmenininkais. Be to, tikėtina, kad dėl šių dviejų rinkos dalyvių, turinčių panašią padėtį rinkoje, buvimo susitarimo veiksmingumas bus perduotas vartotojams. Esant tokiai situacijai, tikėtina, kad susitarimui bus taikoma išimtis.

5. KOMERCIALIZACIJOS SUSITARIMAI

5.1. Sąvokos apibrėžimas

139. Šioje dalyje aptariami susitarimai apima konkurentų bendradarbiavimą parduodant, platinant ar skatinant jų produktų pardavimą. Šie susitarimai gali būti labai įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į prekybos funkcijas, kurias apima bendradarbiavimas. Vienoje spektro pusėje yra bendras pardavimas, vedantis iki to, kad bendrai nustatomi visi komercijos aspektai, susiję su produkto pardavimu, įskaitant kainą. Kitoje spektro pusėje – labiau apriboti susitarimai, skirti tik konkrečiai prekybos funkcijai, pavyzdžiui, platinimui, aptarnavimui ar reklamavimui.

140. Atrodo, kad platinimo susitarimai yra vieni svarbiausių iš šių ribojančių susitarimų. Šiems susitarimams dažniausiai taikomi Bendrosios išimties reglamentas ir Rekomendacijos dėl vertikaliųjų apribojimų, nebent šalys yra faktiniai ar potencialūs konkurentai. Šiuo atveju į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį patenka tik vienašaliai vertikalieji konkurentų susitarimai, jeigu: a) pirkėjo kartu su jo susijusiomis įmonėmis metinė apyvarta nėra didesnė kaip 100 mln. eurų arba b) tiekėjas yra produktų gamintojas ir platintojas, o pirkėjas yra platintojas, kuris nėra taip pat ir produktų, konkuruojančių su susitarimo produktais, gamintojas, arba c) tiekėjas teikia paslaugas keliuose prekybos lygmenyse, o pirkėjas neteikia konkuruojančių paslaugų prekybos lygmenyje, kur jis perka sutarties paslaugas [45]. Jeigu konkurentai susitaria platinti savo produktus dvišalio susitarimo pagrindu, tam tikrais atvejais yra galimybė, kad šių susitarimų tikslas ar pasekmė yra rinkos pasidalijimas tarp šalių arba slapto susitarimo tikimybė. Tas pats tinka ir vienašaliams susitarimams tarp konkurentų, viršijančių tam tikrą dydį. Taigi pirmiausia šie susitarimai turi būti vertinami vadovaujantis toliau išdėstytais principais. Jeigu po tokio įvertinimo padaroma išvada, kad konkurentų bendradarbiavimas platinimo srityje iš esmės būtų priimtinas, toliau dar reikės įvertinti tokiuose susitarimuose numatytus vertikaliuosius apribojimus. Šis įvertinimas turi būti atliktas vadovaujantis principais, išdėstytais Rekomendacijose dėl vertikaliųjų apribojimų.

141. Be to, turi būti atskiriami susitarimai, kuriais šalys susitaria tik dėl bendros komercializacijos, ir susitarimai, kuriuose komercializacija siejama su kitokiu bendradarbiavimu. Tai, pavyzdžiui, gali būti bendra gamyba ar bendras pirkimas. Šie susitarimai bus nagrinėjami taip pat, kaip vertinamas tokio pobūdžio bendradarbiavimas.

5.2. Atitinkamos rinkos

142. Siekiant įvertinti bendradarbiaujančių šalių konkurencinius santykius pirmiausiai turi būti apibrėžta atitinkama (atitinkamos) produkto ir geografinė rinka (rinkos), tiesiogiai susijusios su bendradarbiavimu, (t. y. rinka (rinkos), kuriai (kurioms) priklauso susitarimo produktai). Antra, komercializacijos susitarimas vienoje rinkoje gali daryti įtaką šalių konkurenciniam elgesiui kaimyninėse rinkose, glaudžiai susijusiose su rinka, kurią tiesiogiai veikia bendradarbiavimas.

5.3. Vertinimas pagal 81 straipsnio 1 dalį

5.3.1. Susitarimo pobūdis

5.3.1.1. Susitarimai, kurie nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

143. Komercializacijos susitarimams, aprašytiems šioje dalyje, konkurencijos taisyklės taikomos tik tuomet, kai susitarimo šalys yra konkurentai. Jeigu šalys aiškiai nekonkuruoja susitarimo produktais ar paslaugomis, susitarimas negali sukelti horizontalaus pobūdžio konkurencijos problemų. Tačiau susitarimas gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jame yra vertikaliųjų apribojimų, pavyzdžiui, pasyvių pardavimų apribojimas, perpardavimo kainų palaikymas ir pan. Tai taip pat taikoma, jeigu bendradarbiavimas komercializacijos srityje yra objektyviai būtinas, kad viena šalis įeitų į rinką, kai savarankiškai ji to negalėtų padaryti, pavyzdžiui, dėl sąnaudų. Specifinis šio principo taikymas būtų konsorciumų susitarimai, kurie leidžia susitarimo bendrovėms teikti patikimus pasiūlymus projektams, kurių jos negalėtų įgyvendinti, arba kuriems negalėtų teikti pasiūlymų atskirai. Kadangi jos nėra potencialūs konkurso konkurentai, nėra ir konkurencijos apribojimo.

5.3.1.2. Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

144. Svarbiausias konkurentų komercializacijos susitarimų keliamas pavojus konkurencijai yra kainų fiksavimas. Susitarimų, apsiribojančių bendru pardavimu, tikslas ir pasekmė paprastai yra konkuruojančių gamintojų kainų politikos koordinavimas. Šiuo atveju jie ne tik panaikina kainų konkurenciją tarp šalių, bet ir apriboja produktų, kuriuos dalyviai turi pristatyti pagal užsakymų paskyrimų sistemą, apimtis. Taigi jie apriboja šalių konkurenciją tiekimo srityje ir sumažina pirkėjų pasirinkimą, todėl patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

145. Šis pripažinimas nesikeičia, jeigu susitarimas nėra išimtinis. 81 straipsnio 1 dalis ir toliau taikoma, net jeigu šalys gali laisvai parduoti už susitarimo ribų, kai tik galima numanyti, kad dėl susitarimo bus bendrai koordinuojamas šalių kainų nustatymas.

5.3.1.3. Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

146. Dėl komercializacijos susitarimų, pagal kuriuos numatomas trumpalaikis bendras pardavimas, kyla dvi pagrindinės problemos. Pirma problema ta, kad bendra komercializacija suteikia aiškią galimybę pasikeisti jautria komercine informacija, ypač dėl prekybos strategijos ir kainų nustatymo. Antra problema ta, kad priklausomai nuo komercializacijos sąnaudų struktūros, svarus indėlis į šalių galutines sąnaudas gali būti bendras. Dėl to gali būti apribota faktiška kainų konkurencijos galutiniame pardavimo lygmenyje apimtis. Taigi bendros komercializacijos susitarimai gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jie arba leidžia keistis jautria komercine informacija, arba daro įtaką nemažai šalių galutinių sąnaudų daliai.

147. Konkurentų, veikiančių skirtingose geografinėse rinkose, sudaryti platinimo susitarimai kelia ypatingą susirūpinimą dėl to, kad jie gali būti rinkos pasidalijimo priežastimi arba priemone. Esant dvišaliam susitarimui platinti vienas kito produktus, susitarimo šalys pasiskirsto rinkas arba klientus ir tokiu būdu panaikina tarpusavio konkurenciją. Pagrindinis klausimas vertinant tokios rūšies susitarimą yra tas, ar toks susitarimas yra objektyviai būtinas, kad šalys galėtų įeiti į viena kitos rinkas. Jeigu taip, tuomet susitarimas nekelia horizontalaus pobūdžio konkurencijos problemų. Tačiau platinimo susitarimas gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jame yra vertikaliųjų apribojimų, pavyzdžiui, pasyvių pardavimų apribojimas, perpardavimo kainų palaikymas ir pan. Jeigu susitarimas nėra objektyviai būtinas, kad šalys galėtų įeiti į viena kitos rinkas, jis patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Jeigu susitarimas nėra dvišalis, rinkos pasidalijimo rizika yra ne taip aiškiai išreikšta. Tačiau reikia įvertinti, ar vienašalis susitarimas sukuria pagrindą abipusiam supratimui, kad nebūtų įeita į vienas kito rinkas, ar yra priemonė kontroliuoti priėjimą prie rinkos arba konkurenciją "įvežimo" rinkose.

5.3.2. Rinkos galia ir rinkos struktūra

148. Kaip nurodyta pirmiau, susitarimai, numatantys kainų fiksavimą, visada pateks į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nepriklausomai nuo šalių rinkos galios. Tačiau jiems pagal 81 straipsnio 3 dalį, esant toliau aprašytoms sąlygoms, gali būti suteikta išimtis.

149. Konkurentų komercializacijos susitarimais, kurie nenumato kainų fiksavimo, į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tuomet, kai susitarimo šalys turi tam tikro laipsnio rinkos galią. Daugeliu atvejų mažai tikėtina, kad yra rinkos galia, jeigu susitarimo šalių bendra rinkos dalis yra mažesnė nei 15 %. Šiaip ar taip, esant tokiai rinkos daliai, yra tikėtina, kad nagrinėjamas susitarimas tenkina 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, išaiškintas toliau.

150. Jeigu šalių bendra rinkos dalis yra didesnė nei 15 %, turi būti įvertinta galima bendros komercializacijos susitarimo įtaka rinkai. Šiuo požiūriu rinkos koncentracija, kaip ir rinkos dalys, bus svarbus veiksnys. Kuo labiau koncentruota rinka, tuo naudingesnė informacija apie kainas arba prekybos strategiją, kad būtų sumažintas netikrumas, ir tuo didesnė paskata šalims keistis tokia informacija [46].

5.4. Vertinimas pagal 81 straipsnio 3 dalį

5.4.1. Ekonominė nauda

151. Veiksmingumas, į kurį būtina atsižvelgti vertinant, ar bendros komercializacijos susitarimui gali būti suteikta išimtis, priklausys nuo veiklos pobūdžio. Kainų fiksavimas paprastai negali būti pateisinamas, nebent jis yra būtinai reikalingas kitoms prekybos funkcijoms, ir tokia integracija sukels realų veiksmingumą. Sukelto veiksmingumo dydis, inter alia, priklauso nuo bendros prekybos veiklos svarbos visai nagrinėjamo produkto sąnaudų struktūrai. Taigi labiau tikėtina, kad bendras platinimas sukels akivaizdų veiksmingumą tiems gamintojams, kurie plačiai platina produktus vartotojams, negu pramoninių produktų gamintojams, kurių produktus perka nedaugelis naudotojų.

152. Be to, sukeltas veiksmingumas neturi būti sutaupymas tik dėl sąnaudų panaikinimo, kas yra neatskiriama konkurencijos dalis, – jis turi atsirasti dėl ekonominės veiklos integracijos. Transporto sąnaudų sumažinimas, kuris atsiranda dėl klientų paskirstymo be jokios logistikos sistemos integracijos, negali būti laikomas veiksmingumu, dėl kurio susitarimui galėtų būti taikoma išimtis.

153. Gauto veiksmingumo nauda turi būti įrodyta. Šiuo atžvilgiu svarbus elementas būtų abiejų šalių nemažos kapitalo dalies, technologijų ar kito turto indėlis. Sąnaudų sutaupymas dėl mažesnio išteklių ir įrengimų dubliavimo taip pat gali būti priimtinas. Jeigu bendrą komercializaciją parodo ne daugiau nei tik pardavimo agentūra be jokių investicijų, yra tikėtina, kad tai – paslėptas kartelis, ir jis negali tenkinti 81 straipsnio 3 dalies sąlygų.

5.4.2. Būtinumas

154. Komercializacijos susitarimui negali būti suteikta išimtis, jeigu jame yra apribojimų, kurie nėra būtini siekiant pirmiau aprašytos naudos. Kaip jau buvo pirmiau aptarta, būtinumo klausimas yra ypač svarbus tiems susitarimams, kuriuose yra numatytas kainų fiksavimas arba rinkų paskirstymas.

5.4.3. Jokio konkurencijos panaikinimo

155. Išimtis nebus galima, jeigu šalims yra suteikta galimybė panaikinti konkurenciją didelės nagrinėjamų produktų dalies atžvilgiu. Atliekant šį įvertinimą atskaitos tašku gali būti laikoma šalių bendra rinkos dalis. Po to reikia įvertinti, ar ši rinkos dalis rodo dominuojančią padėtį ir ar yra kokių nors lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, galimybė įeiti į rinką. Jeigu dėl komercializacijos susitarimo įmonė dominuoja arba tampa dominuojančia, tokiam susitarimui, kuris sukelia antikonkurencinį poveikį pagal 81 straipsnį, išimtis iš esmės negali būti taikoma.

5.5. Pavyzdžiai

156. 1 pavyzdys

Situacija: 5 smulkūs maisto gamintojai, kiekvienas turintis po 2 % visos maisto produktų rinkos dalies, susitarė: suvienyti savo platinimo priemones; pardavinėti naudojant bendrą prekės ženklą ir parduoti savo produktus vienoda kaina. Tam reikia nemažų investicijų sandėliams, transportui, reklamai, rinkodarai ir pardavimo pajėgoms. Tai gerokai sumažina jų sąnaudas, paprastai sudarančius 50 % kainos, kuria jie parduoda, ir leidžia jiems pasiūlyti greitesnę, efektyvesnę platinimo sistemą. Maisto gamintojų klientai yra dideli mažmeninės prekybos tinklai.

Trys didelės daugianacionalinės maisto grupės dominuoja rinkoje, kiekviena turi po 20 % rinkos dalies. Kitą rinkos dalį užima smulkūs nepriklausomi gamintojai. Šio susitarimo šalių produktų asortimentas kai kuriose reikšmingose srityse dubliuojasi, bet nė vienoje produkto rinkoje jų bendra rinkos dalis nėra didesnė nei 15 %.

Analizė: Susitarimas numato kainų fiksavimą, todėl patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, net jeigu galima tarti, kad susitarimo šalys neturi rinkos galios. Tačiau atsiranda prekybos ir platinimo integracija, suteikianti nemažą veiksmingumą, kuris yra naudingas klientams, nes paslaugos pagerėja, o kainos sumažėja. Taigi kyla klausimas, ar susitarimui galima taikyti išimtį pagal 81 straipsnio 3 dalį. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia nustatyti, ar kainų fiksavimas yra būtinas siekiant integruoti kitas rinkodaros funkcijas ir gauti ekonominę naudą. Šiuo atveju kainų fiksavimas gali būti laikomas būtinu, nes klientai, dideli mažmeninės prekybos tinklai, nenori dirbti su daugybe kainų. Tai taip pat būtina, nes tikslas – bendras prekės ženklas – gali būti patikimai pasiektas tik tuomet, jeigu visi rinkodaros aspektai, įskaitant kainas, yra standartizuoti. Kadangi šalys neturi rinkos galios ir susitarimas sukuria nemažą veiksmingumą, tai yra suderinama su 81 straipsniu.

157. 2 pavyzdys

Situacija: Du rutulinių guolių gamintojai, kiekvienas turintis po 5 % rinkos dalies, sukuria bendrą pardavimo įmonę, kuri pardavinės produktus, nustatys kainas ir perduos užsakymus patronuojančioms bendrovėms. Jie išlaiko teisę parduoti už šios struktūros ribų. Pristatymą klientams ir toliau vykdo patronuojantys fabrikai. Jie tvirtina, kad taip bus sukurtas veiksmingumas, nes jungtinės pardavimo pajėgos tuo pačiu metu gali demonstruoti šalių produktus tam pačiam klientui, taip panaikindami nereikalingą pardavimo pastangų dubliavimą. Be to, kur tik įmanoma, bendra įmonė paskirstytų užsakymus arčiausiai esančiam fabrikui, taip sumažindama transporto išlaidas.

Analizė: Susitarimas numato kainų fiksavimą, taigi patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, net jeigu galima tarti, kad susitarimo šalys neturi rinkos galios. Jam išimtis netaikoma ir pagal 81 straipsnio 3 dalį, nes teigiamas veiksmingumas yra tik išlaidų sumažėjimas dėl šalių konkurencijos panaikinimo.

158. 3 pavyzdys

Situacija: Du nealkoholinių gėrimų gamintojai veikia dviejose kaimyninėse valstybėse narėse. Abiejų rinkos dalis savo vietinėje rinkoje yra po 20 %. Jie susitarė abipusiškai platinti vienas kito produktus atitinkamose savo geografinėse rinkose.

Abiejose rinkose dominuoja stambus daugianacionalinis nealkoholinių gėrimų gamintojas, kiekvienoje rinkoje turintis po 50 % rinkos dalies.

Analizė: Susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu galima tarti, kad šalys yra potencialūs konkurentai. Atsakymas į šį klausimą reikalauja atlikti įėjimo į atitinkamą geografinę rinką kliūčių analizę. Jeigu šalys galėtų įeiti į viena kitos rinkas savarankiškai, tuomet jų susitarimas panaikina tarpusavio konkurenciją. Tačiau net jeigu šalių rinkos dalys rodo, kad jos gali turėti tam tikrą rinkos galią, rinkos struktūros analizė rodo, kad taip nėra. Be to, abipusis platinimo susitarimas duoda naudos klientams, nes jis padidina esamą pasirinkimą kiekvienoje geografinėje rinkoje. Taigi susitarimui bus taikoma išimtis, net jeigu būtų manoma, kad konkurencija yra ribojama.

6. SUSITARIMAI DĖL STANDARTŲ

6.1. Sąvokos apibrėžimas

159. Svarbiausias standartizavimo susitarimų tikslas – nustatyti techninius ar kokybės reikalavimus, kuriuos gali atitikti dabartiniai ar ateities produktai, gamybos procesai ar būdai [47]. Standartizavimo susitarimuose gali būti įvairių klausimų, pavyzdžiui, tam tikro produkto įvairių laipsnių ir dydžių arba techninių specifikacijų standartizavimas rinkose, kuriose suderinamumas ir sąveikumas su kitais produktais ar sistemomis yra esminis. Terminai, reikalingai tam tikram kokybės lygiui pasiekti arba patvirtinimui kontrolės institucijoje gauti, taip pat gali būti laikomas standartu.

160. Standartai, susiję su profesinių paslaugų teikimu, pavyzdžiui, įrašymo į laisvosios profesijos atstovų sąrašą taisyklės, nėra šių rekomendacijų objektas.

6.2. Atitinkamos rinkos

161. Standartizavimo susitarimai daro poveikį trims galimoms rinkoms, kurios bus apibrėžtos vadovaujantis Komisijos pranešimu dėl rinkos apibrėžimo. Pirma, produkto rinka (rinkos), kuriai (kurioms) standartas (standartai) taikomas (taikomi). Dėl visiškai naujų produktų standartų gali kilti klausimų, panašių į tuos, kurie kyla dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų, jeigu tai susiję su rinkos apibrėžimu (žr. 2.2 punktą). Antra, paslaugų rinka, kuriai nustatomi standartai, jeigu egzistuoja skirtingos standartų nustatymo institucijos ar susitarimai. Trečia, tam tikrais atvejais – atskira testavimo ir sertifikavimo rinka.

6.3. Vertinimas pagal 81 straipsnio 1 dalį

162. Susitarimus nustatyti standartus [48] gali sudaryti privačios įmonės arba juos nustato ir saugo visuomeninės institucijos arba institucijos, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, pavyzdžiui, standartų institucijos, pripažįstamos pagal direktyvą 98/34/EB [49]. Tokių institucijų pritraukimas priklauso nuo valstybių narių įsipareigojimų išlaikyti Bendrijoje konkurenciją be iškraipymų.

6.3.1. Susitarimo pobūdis

6.3.1.1. Susitarimai, kurie nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

163. Ten, kur dalyvavimas nustatant standartus yra neribojamas ir skaidrus, standartizavimo susitarimai, apibrėžti pirmiau, kurie nenustato pareigos atitikti standartą arba yra platesnių susitarimų dėl produktų suderinamumo užtikrinimo dalis, neriboja konkurencijos. Tai paprastai taikoma standartams, tvirtinamiems pripažintų standartų institucijų, laikantis nediskriminacinių, atvirų ir skaidrių procedūrų.

164. Pastebimi apribojimai neegzistuoja tiems standartams, kurie taikomi tik menkai rinkos daliai tiek, kiek tik išlieka tokia padėtis. Pastebimų apribojimų nerandama susitarimuose, kurie arba suvienija smulkias ir vidutines įmones, kad jos standartizuotų kolektyvinių paraiškų dalyvauti konkursuose pateikimo formas arba sąlygas, arba kurios standartizuoja tokius aspektus, kaip mažiau svarbios produkto charakteristikos, formos ir ataskaitos, kurių įtaka pagrindiniams konkurencijos poveikio veiksniams atitinkamose rinkose yra menka.

6.3.1.2. Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

165. Susitarimams, kuriuose standartai yra viena iš priemonių, naudojamų platesniuose konkurenciją ribojančiuose susitarimuose, turinčiuose tikslą išstumti faktinius arba potencialius konkurentus, beveik visada bus taikoma 81 straipsnio 1 dalis. Pavyzdžiui, tokiai kategorijai priklauso susitarimas, kai nacionalinė gamintojų asociacija nustato standartą ir daro spaudimą trečiosioms šalims, kad jos neprekiautų to standarto neatitinkančiais produktais.

6.3.1.3. Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

166. Standartizavimo susitarimai gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jie leidžia šalims bendrai kontroliuoti gamybą ir (arba) naujoves, taip apribodami jų gebėjimus konkuruoti produkto charakteristikomis ir darydami įtaką trečiosioms šalims – standartizuotų produktų tiekėjams ar pirkėjams. Viena vertus, vertinant kiekvieną susitarimą turi būti atsižvelgta į standarto pobūdį ir galimą jo poveikį susijusiai rinkai, o kita vertus, į galimų ribojimų, kurie nėra pagrindinis standartizavimo tikslas, kaip buvo pirmiau apibūdinta, mastą.

167. Konkurencijos ribojimų buvimas standartizavimo susitarimuose priklauso nuo to, kiek laisvai šalys gali kurti alternatyvius standartus arba produktus, kurie neatitinka sutartų standartų. Standartizavimo susitarimai gali riboti konkurenciją, kai jie šalims kliudo arba kurti alternatyvius standartus, arba komercializuoti produktus, neatitinkančius standartų. Susitarimai, kurie patiki tam tikroms institucijoms išimtinę teisę patikrinti atitiktį standartui, pranoksta pagrindinį tikslą – nustatyti standartą ir taip pat gali riboti konkurenciją. Susitarimai, kurie numato apribojimus ženklinant atitiktį standartui, nebent tokį apribojimą numatytų priežiūros nuostatos, taip pat gali riboti konkurenciją.

6.3.2. Rinkos galia ir rinkos struktūra

168. Veikiamoje (veikiamose) rinkoje (rinkose) šalių turimos didelės rinkos dalys nebūtinai kels problemų standartizavimo susitarimams. Jų veiksmingumas dažnai yra proporcingas pramonės, dalyvaujančios nustatant ir (arba) taikant standartus, daliai. Kita vertus, standartai, kuriais negali naudotis trečiosios šalys, gali diskriminuoti arba išstumti trečiąsias šalis, arba suskirstyti rinkas pagal geografinę jų taikymo sritį. Taigi vertinimas, ar susitarimas riboja konkurenciją, kiekvienu atveju būtinai atliekamas atskirai, ir juo siekiama nustatyti, kiek tikėtina, kad tokios įėjimo kliūtys bus įveiktos.

6.4. Vertinimas pagal 81 straipsnio 3 dalį

6.4.1. Ekonominė nauda

169. Komisija paprastai teigiamai vertina susitarimus, kurie skatina ekonominį prasiskverbimą bendrojoje rinkoje arba naujų rinkų plėtrą ir pagerina tiekimo sąlygas. Siekiant materializuoti šią ekonominę naudą, būtiną informaciją apie standartų taikymą turi gauti visi, norintieji patekti į rinką, o nustatant standartus skaidriu būdu turi dalyvauti pastebima pramonės dalis. Pačios šalys turi įrodyti, kad visi standartų nustatymo, naudojimo ar jų gavimo apribojimai teikia ekonominę naudą.

170. Norint gauti techninę ar ekonominę naudą, standartai neturi riboti naujovių. Pirmiausia tai priklausys nuo susijusių produktų gyvavimo trukmės, tai siejant su rinkos plėtros stadija (greitai auganti, auganti, sustingusi…). Poveikis naujovėms kiekvienu atveju turi būti analizuojamas atskirai. Šalys taip pat turi pateikti įrodymus, kad bendras standartizavimas yra naudingas vartotojams, jeigu naujas standartas gali sukelti pernelyg greitą esamų produktų senėjimą be objektyvios papildomos naudos.

6.4.2. Būtinumas

171. Dėl savo pobūdžio standartai neapima visų galimų specifikacijų arba technologijų. Kai kuriais atvejais vartotojų ar viso ūkio naudai būtina turėti tik vieną technologinį sprendimą. Tačiau toks standartas turi būti nustatytas be diskriminacijos. Idealu, kad standartai būtų technologiškai neutralūs. Šiaip ar taip, turi būti pagrįsta, kodėl pasirinktas vienas standartas, o ne kitas.

172. Visi konkurentai standartų veikiamoje (veikiamose) rinkoje (rinkose) privalo turėti galimybę dalyvauti diskusijose. Taigi dalyvauti nustatant standartus turi galėti visi, nebent šalys įrodytų, kad toks dalyvavimas būtų neveiksmingas, arba nebent yra pripažintos bendrų interesų atstovavimo procedūros, kaip ir formaliose standartų institucijose.

173. Paprastai turi būti aiškiai atskirtas standartų nustatymas ir, jeigu būtina, susiję moksliniai tyrimai bei technologinė plėtra ir komercinis tokių standartų taikymas. Susitarimuose dėl standartų neturi būti numatyta daugiau negu reikia jų tikslams užtikrinti, – nesvarbu, ar tai yra techninis suderinamumas, ar tam tikras kokybės lygis. Pavyzdžiui, turi būti labai aiškiai įrodyta, kodėl ekonominei naudai atsirasti būtina, kad susitarimas dėl standartų platinimo pramonėje, kai tik vienas konkurentas siūlo alternatyvą, turi įpareigoti susitarimo šalis boikotuoti alternatyvą.

6.4.3. Jokio konkurencijos panaikinimo

174. Turi būti aiškus požymis, leidžiantis tikėtis, kad kartu dominuojančių įmonių grupės privataus standarto specifikacija taps pramonės standartu de facto. Tuomet svarbiausia bus užtikrinti, kad šie standartai yra kiek įmanoma prieinamesni ir taikomi aiškiu nediskriminaciniu būdu. Siekiant išvengti konkurencijos panaikinimo atitinkamoje (atitinkamose) rinkoje (rinkose), trečiosios šalys privalo turėti galimybę standartais naudotis teisingomis, priimtinomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.

175. Kai tik privačios organizacijos arba bendrovių grupės nustato standartus arba jų patentuotos technologijos de facto tampa standartais, konkurencija yra panaikinama, jeigu trečiosios šalys negali pasinaudoti šiais standartais.

6.5. Pavyzdžiai

176. 1 pavyzdys

Situacija: EN 60603-7:1993 apibūdina prijungimo prie vaizdo generatorių priedų, pavyzdžiui, vaizdo grotuvų ir vaizdo žaidimų, reikalavimus televizijos priėmėjams. Nors standartai nėra teisiškai įpareigojantys, praktiškai ir televizijos priėmėjų, ir vaizdo žaidimų gamintojai naudoja standartus, nes to reikalauja rinka.

Analizė: 81 straipsnio 1 dalis yra nepažeista. Pripažinta standartų institucija standartą patvirtino nacionaliniu, Europos ir tarptautiniu lygiu, taikydama atvirą ir skaidrią procedūrą, ir standartas yra paremtas nacionaliniu sutarimu, atspindinčiu gamintojų ir vartotojų požiūrį. Visiems gamintojams leidžiama naudoti standartą.

177. 2 pavyzdys

Situacija: Keletas vaizdajuosčių gamintojų susitaria sukurti kokybės ženklą arba standartą pažymėjimui, kad vaizdajuostė atitinka tam tikras minimalias technines specifikacijas. Gamintojai laisvai gali gaminti vaizdajuostes, kurios neatitinka standarto, o standartas yra laisvai prieinamas kitiems gamintojams.

Analizė: Jei susitarimas kitaip neapriboja konkurencijos, 81 straipsnio 1 dalis yra nepažeista, nes nustatant standartą dalyvaujama be apribojimų ir viešai, o standartizavimo susitarimas nenustato įpareigojimo atitikti standartą. Jeigu šalys susitartų gaminti tik vaizdajuostes, atitinkančias naują standartą, susitarimas ribotų techninę plėtrą ir kliudytų šalims parduoti kitokius produktus, kas pažeistų 81 straipsnio 1 dalį.

178. 3 pavyzdys

Situacija: Grupė įvairiose rinkose veikiančių konkurentų, kurie yra tarpusavyje priklausomi dėl produktų, turinčių būti suderintais, ir turinčių daugiau kaip 80 % atitinkamų rinkų, susitaria kartu sukurti naują standartą, kuris konkuruos su kitais, rinkoje jau esančiais, plačiai jų konkurentų taikomais standartais. Įvairūs produktai, atitinkantys naujus standartus, neatitiks esamų standartų. Kadangi tam, kad būtų pereita prie gamybos pagal naują standartą ir ji būtų išlaikyta, reikia nemažų investicijų, šalys susitaria tam tikrą gamybos apimtį skirti produktams, atitinkantiems naują standartą, kad rinkoje sukurtų "kritinę masę". Jie taip pat susitaria apriboti savo produktų, neatitinkančių standarto, individualios gamybos apimtis iki praėjusių metų lygio.

Analizė: Dėl šalių rinkos galios ir gamybos apribojimų susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tačiau mažai tikėtina, kad tenkina 3 dalies sąlygas, nebent techninė informacija kitiems tiekėjams, norintiems konkuruoti, buvo pateikta be diskriminacijos ir priimtinais terminais.

7. APLINKOSAUGOS SUSITARIMAI

7.1. Sąvokos apibrėžimas

179. Aplinkosaugos susitarimai [50] – tai susitarimai, kuriais šalys siekia taršos mažinimo, kaip nustato aplinkos teisė arba aplinkos apsaugos tikslai, visų pirma, numatytieji Sutarties 174 straipsnyje. Taigi susitarimo tikslas arba priemonės turi būti tiesiogiai susiję su taršos mažinimu arba su atliekų rūšimi, kuri taip apibrėžta atitinkamuose reglamentuose [51]. Tai netaikoma susitarimams dėl taršos mažinimo, kurie atsiranda kaip kitų priemonių šalutinis produktas.

180. Aplinkosaugos susitarimai gali nustatyti produktų (žaliavinių arba pagamintų) arba gamybos procesų [52] aplinkosauginių charakteristikų standartus. Kitos įmanomos kategorijos gali apimti susitarimus tame pačiame prekybos lygmenyje, kuriais šalys bendrai siekia aplinkosauginio tikslo, pavyzdžiui, pakartotinio tam tikrų medžiagų panaudojimo, teršalų išmetimo sumažinimo arba veiksmingo energijos panaudojimo.

181. Daugelyje valstybių narių yra nustatytos visai pramonei taikomos schemos, atitinkančios aplinkosauginius reikalavimus dėl priėmimo atgal arba pakartotinio panaudojimo. Tokias schemas paprastai sudaro priemonių kompleksas, kai kurios iš jų yra horizontalaus, o kitos – vertikalaus pobūdžio. Jeigu šie susitarimai turi vertikaliųjų apribojimų, jie nėra šių rekomendacijų objektas.

7.2. Atitinkamos rinkos

182. Turi būti įvertintas poveikis su susitarimu susijusioms rinkoms, kurios bus apibrėžiamos vadovaujantis Pranešimu dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje. Kai teršalai patys nėra produktai, atitinkama rinka apima tą produktą, kuriame yra teršalų. Dėl surinkimo/pakartotinio perdirbimo susitarimų, tai be jų poveikio rinkai (rinkoms), kuriose šalys veikia kaip gamintojai arba platintojai, taip pat turi būti įvertintas jų poveikis surinkimo paslaugų rinkai, kuriai gali priklausyti nagrinėjamos prekės.

7.3. Vertinimas pagal 81 straipsnio 1 dalį

183. Kai kuriuos aplinkosaugos susitarimus valstybės institucijos, įgyvendindamos savo valstybines prerogatyvas, gali inicijuoti arba padaryti privalomus. Šios rekomendacijos nesprendžia klausimo, ar toks valstybės įsikišimas atitinka valstybės narės įsipareigojimus pagal Sutartį. Jos tik nagrinėja vertinimą, kuris turi būti atliktas nustatant susitarimo atitiktį 81 straipsniui.

7.3.1. Susitarimo pobūdis

7.3.1.1. Susitarimai, kurie nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

184. Mažai tikėtina, kad kai kurie aplinkosaugos susitarimai pateks į 81 straipsnio 1 dalies draudimų sritį, nepaisant bendros šalių rinkos dalies.

185. Taip gali būti, jeigu šalys nėra aiškiai atskirai įpareigotos arba jos nėra griežtai įsipareigojusios prisidėti prie viso sektoriaus aplinkosauginio tikslo siekimo. Antruoju atveju vertinimas bus skirtas tam, kiek šalims palikta laisvės pasirinkti techniškai ir ekonomiškai įmanomas priemones, siekiant numatyto aplinkosauginio tikslo. Kuo tokios priemonės yra įvairesnės, tuo mažiau pastebimas galimas ribojamasis poveikis.

186. Panašiai susitarimai, nustatantys produktų ar procesų aplinkosaugines charakteristikas, kurios neturi pastebimos įtakos produkto arba gamybos įvairovei atitinkamoje rinkoje arba kurių svarba nulemiant apsisprendimą pirkti yra nedidelė, nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Jeigu kai kurios produktų rūšys yra uždraudžiamos arba palaipsniui išnyksta iš rinkos, ribojimai negali būti laikomi pastebimais, kai jų dalis atitinkamoje geografinėje rinkoje yra maža arba visos Bendrijos rinkų mastu visose valstybėse narėse jų dalis yra maža.

187. Pagaliau susitarimai, kurie sukuria tikrą rinką, pavyzdžiui, pakartotinio perdirbimo susitarimai, paprastai tol neribos konkurencijos, kol šalys negalės veikti vienos ir kol nėra kitų alternatyvų ir/ar konkurentų.

7.3.1.2. Susitarimai, kurie beveik visada patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

188. Pagal savo pobūdį aplinkosaugos susitarimai patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu bendradarbiavimas iš tikrųjų nėra susijęs su aplinkosaugos tikslais, bet yra užmaskuoto kartelio sudarymo įrankis, t. y. draudžiamas kainų fiksavimas, gamybos apimčių apribojimas arba rinkų paskirstymas, arba jeigu bendradarbiavimas yra viena iš priemonių tarp kitų, platesnio ribojančio susitarimo, kurio tikslas yra pašalinti faktinius arba potencialius konkurentus, priemonių.

7.3.1.3. Susitarimai, kurie gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

189. Tikėtina, kad aplinkosaugos susitarimai, apimantys didžiąją pramonės dalį nacionaliniu arba EB lygmeniu, pateks į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jie pastebimai apriboja šalių gebėjimą kurti jų produktų charakteristikas arba jų gamybos būdus, taip sudarydami sąlygas daryti įtaką vieno kitam gamybai arba pardavimui. Be šalių tarpusavio apribojimų, aplinkosaugos susitarimai taip pat gali sumažinti trečiųjų šalių – arba kaip tiekėjų, arba kaip pirkėjų – apimtis arba akivaizdžiai daryti joms įtaką.

190. Pavyzdžiui, aplinkosaugos susitarimai, kurie gali palaipsniui likviduoti arba ženkliai įtakoti nemažą šalių pardavimo dalį jų produktų arba gamybos proceso atžvilgiu, gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kai šalys turi didelę rinkos dalį. Tas pats taikoma ir susitarimams, kuriais šalys pasiskirsto individualias taršos kvotas.

191. Panašiai susitarimai, kuriais šalys, turinčios nemažą rinkos dalį didelėje bendros rinkos dalyje, paskiria savo produktų surinkimo ir/ar pakartotinio perdirbimo paslaugų įmonę išskirtiniu teikėju, taip pat gali pastebimai riboti konkurenciją, jeigu yra kiti faktiniai ar realiai potencialūs konkurentai.

7.4. Vertinimas pagal 81 straipsnio 3 dalį

7.4.1. Ekonominė nauda

192. Komisija teigiamai vertina aplinkosaugos susitarimų naudojimą kaip politinę priemonę siekiant Sutarties 2 ir 174 straipsniuose, taip pat Bendrijos aplinkos apsaugos priemonių plane [53] numatytų tikslų, jeigu tokie susitarimai atitinka konkurencijos taisykles [54].

193. Aplinkosaugos susitarimai, kurie patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, gali teikti ekonominę naudą, kuri arba atskiro vartotojo, arba visų vartotojų atžvilgiu nusveria jų neigiamą poveikį konkurencijai. Kad būtų patenkinta ši sąlyga, turi būti bendra nauda dėl mažesnio aplinkosaugos poveikio, atsirandančio dėl sutarties, palyginti su išeities tašku, kur nesiimama jokių veiksmų. Kitaip tariant, laukiama ekonominė nauda turi nusverti sąnaudas [55].

194. Tokioms sąnaudoms įtakos turi susilpnėjusi konkurencija kartu su ūkio subjektų atitikties sąnaudomis ir (arba) poveikiu trečiosioms šalims. Nauda gali būti vertinama dviem etapais. Kai vartotojai atskirai turi teigiamą pajamų normą dėl susitarimo per priimtiną atsipirkimo laikotarpį, tuomet nėra reikalo objektyviai nustatyti bendrą aplinkosaugos naudą. Priešingu atveju ekonomiškumo analizė gali būti būtina, siekiant įvertinti, ar, esant pagrįstoms prielaidoms, apskritai įmanoma bendra nauda vartotojams.

7.4.2. Būtinumas

195. Kuo objektyviau įrodoma aplinkosaugos susitarimo ekonominė nauda, tuo labiau gali atrodyti būtina kiekviena nuostata, kad būtų pasiektas aplinkosaugos tikslas ekonominiu požiūriu.

196. Objektyvus nuostatų, kurios "prima facie" gali atrodyti nebūtinos, vertinimas turi būti paremtas ekonominio efektyvumo analize, atskleidžiančia, kad alternatyvios priemonės siekiant laukiamos aplinkosaugos naudos būtų ekonomiškai arba finansiškai brangesnės esant pagrįstoms prielaidoms. Pavyzdžiui, turi būti labai aiškiai įrodyta, jog vienodas mokestis už šiukšlių surinkimą, nustatytas neatsižvelgiant į individualias sąnaudas, yra būtinas, kad veiktų visos pramonės šiukšlių surinkimo sistema.

7.4.3. Jokio konkurencijos panaikinimo

197. Kad ir kokie būtų aplinkosaugos bei ekonominiai tikslai ir numatytų priemonių būtinumas, susitarimas neturi panaikinti konkurencijos produktų ar proceso atskyrimo, techninės pažangos arba trumpalaikio ar, kai tai aktualu, vidutinės trukmės įėjimo į rinką atžvilgiu. Pavyzdžiui, kai išimtinės surinkimo teisės suteiktos surinkimo/pakartotinio perdirbimo operatoriui, kuris turi potencialių konkurentų, nustatant tokių teisių trukmę turi būti atsižvelgiama į galimą alternatyvaus operatoriaus atsiradimą.

7.5. Pavyzdžiai

198. Pavyzdys

Situacija: Beveik visi Bendrijos tam tikrų buitinių prietaisų (pvz., skalbyklių) gamintojai ir importuotojai susitaria, paskatinti valstybės institucijos, nebegaminti ir nebeimportuoti į Bendriją produktų, kurie neatitinka tam tikrų aplinkosauginių kriterijų (pvz., energijos efektyvumas). Kartu šalys turi 90 % Bendrijos rinkos. Produktai, kurie dėl to palaipsniui bus išstumti iš rinkos, sudaro didelę visų pardavimų dalį. Jie bus pakeisti aplinkai tinkamais, bet kartu ir brangesniais produktais. Be to, susitarimas netiesiogiai sumažina trečiųjų šalių gamybos apimtis (pvz., elektros tiekimo paslaugos, komponentų, įterpiamų į išstumiamą produktą, tiekėjai).

Analizė: Susitarimas leidžia šalims kontroliuoti atskirą gamybą bei importą ir apima pastebimą jų pardavimų ir visos gamybos apimties dalį, taip pat sumažina trečiųjų šalių gamybos apimtis. Vartotojų pasirinkimas, kuris iš dalies priklauso nuo produktų aplinkosaugos reikalavimų, sumažėja, o kainos tikriausiai padidėja. Taigi susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Valstybės institucijos dalyvavimas šiam vertinimui yra nesvarbus.

Tačiau naujesni produktai techniškai yra pažangesni, ir sumažinus aplinkosaugos problemą (išmetimas iš elektros generatorių) jie nebūtinai sukurs ar padarys opesnes kitas aplinkosaugos problemas (pvz., vandens sunaudojimo, valiklių naudojimo). Bendras indėlis gerinant visą aplinkosaugos padėtį nusveria padidėjusias sąnaudas. Be to, pavieniai brangesnių produktų pirkėjai taip pat greitai susigrąžins sąnaudų padidėjimą, nes aplinkai tinkamų produktų eksploatavimo išlaidos yra mažesnės. Kitų pateikiamų susitarimo alternatyvų teikiama nauda bus mažiau užtikrinta ir be tokio sąnaudų sutaupymo. Gamindamos produktus, kurie atitinka sutartus aplinkosaugos reikalavimus, šalys naudojasi įvairiomis ekonomiškai įmanomomis techninėmis priemonėmis, o kitų produkto charakteristikų konkurencija išliks. Taigi išimties sąlygos pagal 81 straipsnio 3 dalį yra tenkinamos."

[1] OL L 53, 1985 2 22, p. 1.

[2] OL L 306, 1997 11 11, p. 12.

[3] OL L 53, 1985 2 22, p. 5.

[4] OL L 304, 2000 12 5, p. 3.

[5] OL L 304, 2000 12 5, p. 7.

[6] OL C 75, 1968 7 29, p. 3.

[7] OL C 43, 1993 2 16, p. 2.

[8] Įmonė yra laikoma faktiniu konkurentu, jeigu ji veikia toje pačioje rinkoje arba jeigu, nesant susitarimo, ji greitai galėtų pradėti gaminti kitus atitinkamus produktus ir juos pardavinėti, nepatirdama didelių papildomų sąnaudų ar rizikos, atsiliepdama į nedidelį ir pastovų santykinių kainų padidėjimą (greitas pasiūlos pakeičiamumas). Remiantis tokiu pat samprotavimu gali būti atliekamas įvairių geografinių teritorijų grupavimas. Tačiau jeigu pasiūlos pakeičiamumas sukelia poreikį gerokai pakoreguoti esamą materialų ir nematerialų turtą, papildomai investuoti, priimti strateginius sprendimus ar skirti papildomai laiko, įmonė bus laikoma ne faktiniu, o potencialiu konkurentu (žr. toliau). Žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje (OL C 372, 1997 12 9, p. 5, 20–23 dalys).

[9] Įmonė yra laikoma potencialiu konkurentu, jeigu akivaizdu, jog, nesant susitarimo, ši įmonė galėtų imtis ir tikėtina, kad imtųsi reikalingų papildomų investicijų arba kitų reikalingų sąnaudų, kad pereitų prie kito produkto taip, kad galėtų įeiti į atitinkamą rinką, atsiliepdama į nedidelį ir pastovų santykinių kainų padidėjimą. Šis vertinimas turi būti pagrįstas realiais pagrindais, nepakanka vien teorinės galimybės įeiti į rinką (žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje (24 dalis); taip pat žr. Komisijos tryliktos ataskaitos apie konkurencijos politiką 55 punktą ir Komisijos sprendimą 90/410/EEB "Elopak/Metal Box-Odin" byloje (OL L 209, 1990 8 8, p. 15). Įėjimas į rinką turi būti pakankamai greitas, kad potencialaus įėjimo į rinką pavojus ribotų rinkos dalyvių elgesį. Paprastai tai reiškia, kad įėjimas į rinką turi įvykti per trumpą laiką. Rekomendacijos dėl vertikaliųjų apribojimų komentarai (OL C 291, 2000 10 13, p. 1, 26 dalis) numato maksimalų vienerių metų laikotarpį Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamento taikymui (žr. 11 išnašą). Tačiau tam tikrais atvejais galima numatyti ir ilgesnį laikotarpį. Nustatant šį laikotarpį, kriterijumi gali būti laikotarpis, kurio reikia jau veikiančiai rinkoje įmonei pakoreguoti savo pajėgumus.

[10] OL L 336, 1990 12 29, p. 21.

[11] OL C 291, 2000 10 13, p. 1.

[12] Horizontalieji ir vertikalieji susitarimai toliau bus nagrinėjami skyriuose dėl bendro pirkimo (4 skyrius) ir bendro pardavimo (5 skyrius). Taip pat žr. Rekomendacijų dėl vertikaliųjų apribojimų komentarų 26 ir 29 dalis.

[13] OL L 395, 1989 12 30, p. 1. Pataisytas variantas OL L 257, 1990 9 21, p. 13.

[14] OL L 180, 1997 7 9, p. 1.

[15] Tarybos reglamentas 26/62 (OL 30, 1962 4 20, p. 993) (žemės ūkis);Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1017/68 (OL L 175, 1968 7 23, p. 1) (kelių ir vidaus vandenų transportas);Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4056/86 (OL L 378, 1986 12 31, p. 4) (jūrų transportas);Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3975/87 (OL L 374, 1987 12 31, p. 1) (oro transportas);Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3976/87 (OL L 374, 1987 12 31, p. 9) (oro transportas);Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 1617/93 (OL L 155, 1993 6 26, p. 18) (Bendroji išimtis, susijusi su bendru tvarkaraščių planavimu ir koordinavimu, bendra veikla, konsultacijomis dėl keleivių ir krovinių tarifų pagal tvarkaraštį atliekamoms oro transporto paslaugoms ir nutūpimo takų oro uostuose);Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 479/92 (OL L 55, 1992 2 29, p. 3) (linijinių laivų įmonės);Komisijos reglamentas (EB) Nr. 870/95 (OL L 89, 1995 4 21, p. 7) (Bendroji išimtis tam tikriems susitarimams tarp linijinių laivų įmonių);Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1534/91 (OL L 143, 1991 6 7, p. 1) (draudimo sektorius);Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 3932/92 (OL L 398, 1992 12 31, p. 7) (Bendroji išimtis tam tikriems susitarimams draudimo sektoriuje).

[16] Žr. Pranešimą dėl mažareikšmių susitarimų (OL C 372, 1997 12 9, p. 13).

[17] Įmonės gali turėti ženklią rinkos galią esant žemesniam nei rinkos dominavimo lygiui, kuris yra ribinis dydis taikant 82 straipsnį.

[18] Tačiau tai, visų, pirma netaikoma bendroms gamybos įmonėms. Tokių bendrų įmonių funkcionavimui yra būdinga, kad sprendimus dėl gamybos apimčių susitarimo šalys priima bendrai. Jeigu bendra įmonė dar ir parduoda bendrai pagamintas prekes, tuomet susitarimo šalys turi bendrai priimti sprendimus dėl kainų. Šiuo atveju nuostatų dėl kainų ar gamybos apimčių įtraukimas nereiškia, kad susitarimui automatiškai yra taikoma 81 straipsnio 1 dalis. Nuostatos dėl kainų ar gamybos apimčių turės būti vertinamos kartu su kitais bendros įmonės padariniais rinkai, siekiant nustatyti, ar yra taikomas 81 straipsnio 1 dalis (žr. 90 dalį).

[19] Žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisėje (OL C 372, 1997 12 9, p. 5).

[20] Rinkos dalys paprastai turėtų būti skaičiuojamos remiantis pardavimų rinkoje verte (žr. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 6 straipsnį ir Specializacijos bendrosios išimties reglamento 6 straipsnį). Nustatant susitarimo šalies rinkos dalį nagrinėjamoje rinkoje, turi būti atsižvelgiama į su susitarimo šalimis susijusias įmones (žr. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 2 punktą ir Specializacijos bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 2 punktą).

[21] Jeigu yra daugiau nei dvi šalys, bendra visų bendradarbiaujančių konkurentų dalis turi būti gerokai didesnė nei vieno didžiausio dalyvaujančio konkurento dalis atskirai paėmus.

[22] Prieš bendradarbiavimą rinkoje buvo keturios įmonės, kurių rinkos dalys – 30 %, 25 %, 25 % ir 20 %, HHI – 2550 (900 + 625 + 625 + 400). Jeigu du rinkos lyderiai sutartų bendradarbiauti, HHI, sudarius bendradarbiavimo susitarimą, pasikeistų ir sudarytų 4050 (3025 + 625 + 400). Į šį HHI (sudarius susitarimą) reikia atsižvelgti vertinant galimą bendradarbiavimo poveikį rinkai.

[23] Pvz., trijų įmonių koncentracijos laipsnis KL yra lygus trijų rinkoje pirmaujančių konkurentų rinkos dalių sumai.

[24] Dėl rinkos apibrėžimui žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

[25] Žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo; taip pat žr., pvz., 1994 m. birželio 8 d. Komisijos sprendimą 94/811/EB byloje Nr. IV/M269 – "Shell/Montecatini" (OL L 332, 1994 12 22, p. 48).

[26] Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio 2 dalis.

[27] Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio 1 dalis.

[28] Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 7 straipsnio e punktas.

[29] Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio 3 dalis.

[30] Tačiau ne konkurentų bendradarbiavimas dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros gali daryti rinkos uždarymo poveikį pagal 81 straipsnio 1 dalį, jeigu toks bendradarbiavimas yra susijęs su išskirtiniu bendradarbiavimo rezultatų panaudojimu ir jeigu jį vykdo įmonės, kurių viena turi didelę rinkos galią dėl pagrindinių technologijų.

[31] Pagal Reglamento Nr. 17 4 straipsnio 2 ir 3 dalis apie susitarimus, kurių vienintelis tikslas yra bendras – moksliniai tyrimai ir plėtra, nereikia pranešti Komisijai, bet galima tai padaryti.

[32] Žr. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 2 dalį.

[33] Žr. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bendrosios išimties reglamento 3 straipsnio 2 dalį.

[34] Kaip nurodyta anksčiau, bendroms įmonėms, kurios patenka į Susijungimų reglamento taikymo sritį, šios rekomendacijos nėra taikomos. Visiškai veikiančias bendras įmones, kurios pagal apimtis nesiekia Bendrijai taikomo masto, paprastai prižiūri valstybių narių konkurencijos institucijos. Reglamento Nr. 17 taikymas galėtų būti tinkamas tik tokiu atveju, jeigu tokia visiškai veikianti bendra įmonė galėtų apriboti konkurenciją dėl motininių įmonių bendradarbiavimo už bendros įmonės ribų ("pašalinis poveikis"). Šiuo atžvilgiu Komisija yra pareiškusi, kad ji paliks, kiek tai įmanoma, tokių veiksmų vertinimą valstybėms narėms (žr. Pareiškimą prie Tarybos protokolo dėl Reglamento (EB) Nr. 1310/97, p. 4).

[35] Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamento 2 straipsnio 4 dalis.

[36] Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamento 2 straipsnio 3 dalis. Taip pat žr. Rekomendacijų dėl vertikaliųjų apribojimų 33 dalį, kurioje nurodoma, kad ne konkurentų subrangos susitarimai, pagal kuriuos pirkėjas pateikia tiekėjui tik specifikacijas, apibūdinančias tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas, kurioms taikomas Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamentas.

[37] Jeigu subrangos susitarimas tarp konkurentų nustato, kad rangovas nutrauks susitarimu numatyto produkto gamybą, toks susitarimas yra vienašalės specializacijos susitarimas, kuriam, atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, yra taikomas Specializacijos bendrosios išimties reglamentas.

[38] Pranešimas dėl tam tikrų subrangos susitarimų vertinimo pagal EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalį (OL C 1, 1979 1 3, p. 2).

[39] Taip pat žr. Susiliejimų reglamento 2 straipsnio 4 dalį.

[40] Kaip ir kiekvienas subrangos susitarimas, toks susitarimas gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu jame yra vertikaliųjų apribojimų, tokių kaip apribojimai vykdyti pasyvius pardavimus, perpardavimo kainų palaikymas ir pan.

[41] Tačiau bendra gamybos įmonė, kuri taip pat verčiasi bendru platinimu, daugeliu atvejų yra visiškai veikianti bendra įmonė.

[42] Pagal Tarybos reglamento Nr. 17 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, esant tam tikroms sąlygoms apie susitarimus, kurių vienintelis tikslas yra produktų gamybos specializacija, nereikia pranešti Komisijai. Tačiau apie juos galima pranešti.

[43] Žr. Rekomendacijų dėl vertikaliųjų apribojimų komentaro 29 dalį.

[44] Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamento 2 straipsnio 2 dalis.

[45] Bendrosios išimties vertikaliesiems apribojimams reglamento 2 straipsnio 4 dalis.

[46] Pasikeitimas jautria ir išsamia informacija, kuris vyksta oligopolinėje rinkoje, gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. 1998 m. gegužės 28 d. sprendimai bylose "Traktorius" (C-8/958 P: New Holland Ford ir C-7/95 P: John Deere) ir 1999 m. kovo 11 d. bylose "Plieno sijos" (T-134/94, T-136/94, T-137/94, T-138/94, T-141/94, T-145/94, T-147/94, T-148/94, T-151/94, T-156/94 ir T-157/94) pateikia šiuo atžvilgiu naudinga išaiškinimą.

[47] Standartizavimas gali būti įvairių formų – nuo nacionaliniu pagrindu suderintų standartų patvirtinimo pripažintose Europos ar nacionalinėse institucijose, konsorciumuose ir forumuose iki atskirų kompanijų susitarimų. Nors Bendrijos teisė standartus apibrėžia siaurai, šios rekomendacijos standartais laiko visus susitarimus, apibūdintus šioje dalyje.

[48] Pagal Reglamento Nr. 17 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą apie susitarimus, kurių vienintelis tikslas yra standartų ir modelių plėtojimas arba vienodas jų taikymas, nebūtina, bet galima pranešti Komisijai.

[49] 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/34/EB, nustatanti informacijos apie standartus ir techninius reglamentus pateikimo tvarką (OL L 204, 1998 7 21, p. 37).

[50] Terminas "susitarimas" vartojamas tokia prasme, kaip Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas apibrėžė precedentinėje teisėje dėl 81 straipsnio taikymo. Šis terminas nebūtinai turi atitikti susitarimo apibrėžimą Komisijos dokumentuose, susijusiuose su aplinkosauga, pvz., Pranešimas dėl aplinkos apsaugos susitarimų COM(96) 561 paskutinė 19961127 versija.

[51] Pavyzdžiui, nacionalinis susitarimas palaipsniui likviduoti taršą arba atliekas, kuriuos apibrėžia atitinkamos Bendrijos direktyvos, negali būti prilygintas kolektyvinio produkto, kuris laisvai cirkuliuoja Bendrijoje, boikotui.

[52] Kiek aplinkosaugos susitarimai gali būti prilyginti standartizavimui, tiek gali būti taikomi tie patys standartizavimo vertinimo principai.

[53] Penktoji aplinkos apsaugos priemonių programa (OL C 138, 1993 5 17, p. 1), ; 1998 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 2179/98/EB (OL L 275, 1998 10 10, p. 1).

[54] Pranešimas dėl aplinkos apsaugos susitarimų COM(96) 561 paskutinė 19961127 versija, 27–29 dalys ir EP ir Tarybos sprendimo ut supra 3 straipsnio 1 dalies f punktas. Pranešime yra pateiktas "Aplinkosaugos susitarimų dėl kontrolinis sarašas", nustatantis elementus, kurie paprastai turi būti įtraukti į tokį susitarimą.

[55] Tai atitinka reikalavimą atsižvelgti į galimą naudą ir veiksmų sąnaudas arba veiksmų nebuvimą, nustatytus ut supra Sutarties 174 straipsnio 3 dalyje ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 7 straipsnio d punkte.

--------------------------------------------------