21.10.2015

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 276/3

---

VERTIMAS

BUDAPEŠTO KONVENCIJA

dėl krovinių vežimo vidaus vandenų keliais sutarties (CMNI) (1)

VALSTYBĖS, ŠIOS KONVENCIJOS ŠALYS,

ATSIŽVELGDAMOS į 1975 m. rugpjūčio 1 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamajame akte numatytas rekomendacijas dėl teisinio režimo suderinimo siekiant plėtoti Centrinės laivybos Reinu komisijos ir Dunojaus komisijos valstybių narių transportą bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų Europos ekonomine komisija,

PRIPAŽINDAMOS, kad būtina ir pageidautina bendru sutarimu nustatyti tam tikras vienodas taisykles, susijusias su krovinių vežimo vidaus vandenų keliais sutartimis,

NUSPRENDĖ sudaryti tam skirtą Konvenciją ir todėl susitarė taip:

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šioje Konvencijoje:

1.	vežimo sutartis – bet kokia bet kurios rūšies sutartis, kuria vežėjas įsipareigoja už atlygį nuvežti krovinį vidaus vandenų keliais;

2.	vežėjas – bet kuris asmuo, kuris su siuntėju sudaro vežimo sutartį arba kurio vardu sudaroma tokia sutartis;

3.	faktinis vežėjas – bet kuris asmuo, išskyrus vežėjui pavaldžius ar jo įgaliotus asmenis, kuriam vežėjas pavedė vykdyti vežimą ar jo dalį;

4.	siuntėjas – bet kuris asmuo, kuris su vežėju sudaro vežimo sutartį arba kurio vardu ar kurio naudai sudaroma tokia sutartis;

5.	gavėjas – teisę priimti krovinį turintis asmuo;

6.	transporto dokumentas – dokumentas, kuriuo įrodoma, kad vežimo sutartis sudaryta ir kad vežėjas perėmė arba pakrovė krovinį, sudarytas konosamento arba važtaraščio ar bet kurio kito prekyboje naudojamo dokumento pavidalu;

7.

krovinio terminas neapima velkamų arba stumiamų laivų, keleivių bagažo ir transporto priemonių; kai krovinys sudėtas į konteinerį, ant padėklo arba ant panašios gabenimo priemonės ar jos viduje arba kai jis supakuotas, krovinio sąvoka apima ir tokią gabenimo priemonę arba pakuotę, jei ją pateikė siuntėjas;

8.

terminas „raštu“ apima, jei susijusios šalys nesusitarė kitaip, informacijos perdavimą elektroninėmis, optinėmis ar panašiomis ryšio priemonėmis, įskaitant telegrafą, telefaksą, teleksą, elektroninį paštą ir elektroninį keitimąsi duomenimis (EDI), bet jais neapsiribojant, jeigu ši informacija prieinama, kad ją būtų galima naudoti vėliau;

9.	pagal šią Konvenciją taikytina atitinkamos valstybės teisė reiškia toje valstybėje galiojančias teisės normas, išskyrus jos tarptautinės privatinės teisės normas.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Ši Konvencija taikoma bet kuriai vežimo sutarčiai, pagal kurią krovinio pakrovimo uostas arba perėmimo vieta ir krovinio iškrovimo uostas arba pristatymo vieta yra dviejose skirtingose valstybėse, iš kurių bent viena yra šios Konvencijos šalis. Jeigu sutartyje numatyta, kad galima rinktis iš keleto iškrovimo uostų arba pristatymo vietų, pasirinkimą lemia iškrovimo uostas arba pristatymo vieta, į kurią krovinys buvo faktiškai pristatytas.

2.   Ši Konvencija taikoma, jeigu vežimo sutarties tikslas yra krovinio vežimas be perkrovimo tiek vidaus vandenų keliais, tiek vandenimis, kuriems taikomi jūrų reglamentai, 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, nebent:

a)	pagal taikytiną jūrų laivininkystės teisę išduotas jūrinis konosamentas arba

b)	atstumas, kurį reikia nukeliauti vandenimis, kuriems taikomi jūrų reglamentai, yra didesnis.

3.   Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo laivo valstybės, registracijos vietos ar uosto, nuo to, ar laivas yra jūrų ar vidaus vandenų laivybos laivas, ir nepriklausomai nuo vežėjo, siuntėjo ar gavėjo pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos ar registruotos buveinės.

II SKYRIUS

SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

3 straipsnis

Krovinio perėmimas, vežimas ir pristatymas

1.   Vežėjas per nurodytą laiką nugabena krovinį į pristatymo vietą ir pristato jį gavėjui tokios būklės, kokios jis buvo jam perduotas.

2.   Jei nesusitarta kitaip, krovinio perėmimas ir pristatymas vyksta laive.

3.   Kurį laivą naudoti, sprendžia vežėjas. Jis turi prieš kelionę ir jai prasidėjus su deramu rūpestingumu užtikrinti, kad, įvertinus vežtiną krovinį, laivas būtų tinkamos priimti krovinį būklės, tinkamas laivybai ir turėtų sukomplektuotą įgulą ir įrangą, kaip numato galiojantys reglamentai, bei pasirūpinti, kad būtų suteikti reikalingi nacionaliniai ir tarptautiniai leidimai vežti aptariamą krovinį.

4.   Kai yra susitarta dėl vežimo konkrečiu laivu ar konkrečios rūšies laivu, vežėjas turi teisę pakrauti arba perkrauti visą krovinį ar jo dalį į kitą laivą ar kitos rūšies laivą be siuntėjo sutikimo, tik:

a)

esant tokioms aplinkybėms kaip žemas vandens lygis arba bet kokia kita kliūtis laivybai, kurių vežimo sutarties sudarymo metu nebuvo galima numatyti ir kurioms esant būtina pakrauti arba perkrauti krovinį, kad būtų galima įvykdyti vežimo sutartį, ir kai vežėjas negali per tinkamą laikotarpį gauti nurodymų iš siuntėjo, arba

b)	kai tai atitinka uoste, kuriame yra laivas, vyraujančią praktiką.

5.   Išskyrus atvejus, kai numatytos atitinkamos siuntėjo pareigos, vežėjas užtikrina, kad krovinio pakrovimas, sudėjimas ir pritvirtinimas nedarytų įtakos laivo saugumui.

6.   Vežėjas turi teisę vežti krovinį ant denio arba atvirais laivais tik jei dėl to sutarta su siuntėju arba jei tai atitinka konkrečios srities praktiką arba to reikalauja įstatymų nuostatos.

4 straipsnis

Faktinis vežėjas

1.   Vežėjo ir faktinio vežėjo sutartis, atitinkanti 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą termino apibrėžtį, pagal šią Konvenciją yra vežimo sutartis. Tokios sutarties tikslu visos šios Konvencijos nuostatos, susijusios su siuntėju, taikomos vežėjui, o nuostatos, susijusios su vežėju, taikomos faktiniam vežėjui.

2.   Jei vežėjas paveda vežimą ar jo dalį vykdyti faktiniam vežėjui, nepriklausomai nuo to, ar tai daro naudodamasis vežimo sutarties jam suteikta teise, jis vis tiek pagal šios Konvencijos nuostatas lieka atsakingas už visą vežimą. Visos šios Konvencijos nuostatos, reglamentuojančios vežėjo atsakomybę, taip pat taikomos faktinio vežėjo atsakomybei už jo vykdomą vežimą.

3.   Pavesdamas vykdyti vežimą ar jo dalį faktiniam vežėjui, vežėjas visada informuoja siuntėją.

4.   Bet koks susitarimas su siuntėju arba gavėju, kuriuo išplečiama vežėjo atsakomybė pagal šios Konvencijos nuostatas, faktiniam vežėjui galioja tik tokia apimtimi, dėl kurios jis aiškiai raštu sutiko. Faktinis vežėjas gali naudotis visais vežėjo pagal vežimo sutartį turimais atsikirtimais.

5.   Jeigu atsakingi ir vežėjas, ir faktinis vežėjas, jie solidariai atsako atitinkama apimtimi. Jokia šio straipsnio nuostata nekliudo jiems pareikšti atgręžtinį reikalavimą vienas kitam.

5 straipsnis

Pristatymo terminas

Vežėjas pristato krovinį per vežimo sutartyje sutartą laikotarpį arba, jei dėl jo nesusitarta, per pagrįstą laikotarpį, kurio būtų galima tikėtis iš rūpestingo vežėjo, atsižvelgiant į kelionės ir nekliudomos laivybos aplinkybes.

6 straipsnis

Siuntėjo įsipareigojimai

1.   Siuntėjas sumoka vežimo sutartyje nustatytas sumas.

2.   Siuntėjas iki krovinio perdavimo raštu pateikia vežėjui šiuos duomenis apie vežtiną krovinį:

a)	krovinio matmenis, kiekį arba svorį ir santykinį krovimo tūrį;

b)	krovinio identifikavimui būtinas žymas;

c)	krovinio pobūdį, charakteristikas ir savybes;

d)	nurodymus dėl kroviniui taikomų muitų ar administracinių taisyklių;

e)	kitus reikalingus duomenis, įrašytinus transporto dokumente.

Kai krovinys perduodamas, siuntėjas taip pat perduoda vežėjui visus reikalingus lydimuosius dokumentus.

3.   Jei to reikalauja krovinio pobūdis, siuntėjas, įvertindamas sutartą vežimą, supakuoja krovinį taip, kad nuo tada, kai vežėjas jį perima, iki pristatymo būtų išvengta praradimo ar sugadinimo ir kad būtų užtikrinta, jog krovinys nepadarys žalos laivui arba kitiems kroviniams. Vadovaudamasis tuo, kas susitarta dėl vežimo, siuntėjas taip pat pasirūpina atitinkamu žymėjimu, vadovaujantis taikytinais tarptautiniais arba nacionaliniais reglamentais arba, jei tokių reglamentų nėra, vidaus laivyboje bendrai pripažintomis taisyklėmis ir praktika.

4.   Įvertinant vežėjui tenkančius įsipareigojimus, siuntėjas krovinį pakrauna, sudeda ir pritvirtina vadovaudamasis vidaus laivybos praktika, nebent vežimo sutartyje nustatyta kitaip.

7 straipsnis

Pavojingi ir teršiantys kroviniai

1.   Jei reikia vežti pavojingą arba aplinką teršiantį krovinį, siuntėjas, prieš perduodamas krovinį, be duomenų, nurodytų 6 straipsnio 2 dalyje, aiškiai raštu informuoja vežėją apie krovinio keliamą pavojų ir taršos riziką ir apie apsaugos priemones, kurių turi būti imtasi.

2.   Kai pavojingo arba aplinką teršiančio krovinio vežimui būtinas leidimas, siuntėjas visus reikalingus dokumentus perduoda ne vėliau kaip krovinio perdavimo metu.

3.   Kai tęsti vežimą, iškrauti arba pristatyti pavojingą arba aplinką teršiantį krovinį tampa neįmanoma, nes nėra administracinio leidimo, krovinio grąžinimo į pakrovimo uostą arba į artimesnę vietą, kur jis gali būti iškrautas ir pristatytas arba išmestas, išlaidas padengia siuntėjas.

4.   Kilus tiesioginiam pavojui gyvybei, turtui arba aplinkai, vežėjas turi teisę krovinį iškrauti, nukenksminti arba, jei tokia priemonė nėra neproporcinga krovinio keliamam pavojui, sunaikinti, net jei prieš perimdamas krovinį jis buvo informuotas arba kitaip sužinojo apie krovinio keliamą pavojų arba taršos riziką.

5.   Kai vežėjas turi teisę imtis 3 arba 4 dalyse nurodytų priemonių, jis gali reikalauti žalos atlyginimo.

8 straipsnis

Siuntėjo atsakomybė

1.   Net jei nėra siuntėjo kaltės, jis atsako už visą žalą ir išlaidas, kurias vežėjas arba faktinis vežėjas patyrė dėl to, kad:

a)	nėra duomenų arba informacijos, nurodytų 6 straipsnio 2 dalyje arba 7 straipsnio 1 dalyje, jie netikslūs arba neišsamūs;

b)	pavojingas arba aplinką teršiantis krovinys nėra pažymėtas arba paženklintas pagal taikytinus tarptautinius ar nacionalinius reglamentus arba, jei tokių reglamentų nėra, pagal vidaus laivyboje bendrai pripažįstamas taisykles ir praktiką;

c)	nėra būtinų lydraščių, jie netikslūs arba neišsamūs.

Vežėjas negali pasinaudoti šia sąlyga dėl siuntėjo atsakomybės, jei įrodoma, kad yra kaltas pats vežėjas, jam pavaldūs arba jo įgalioti asmenys. Tas pats taikoma faktiniam vežėjui.

2.   Siuntėjas kaip už savo paties veiksmus arba neveikimą atsako už asmenų, kuriuos jis pasitelkia vykdyti užduotis ir pareigas, nurodytas 6 ir 7 straipsniuose, veiksmus ir neveikimą, jei šie asmenys veikė neviršydami jiems suteiktų įgaliojimų.

9 straipsnis

Vežėjo teisė nutraukti vežimo sutartį

1.   Vežėjas gali nutraukti vežimo sutartį, jei siuntėjas neįvykdo 6 straipsnio 2 dalyje arba 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pareigų.

2.   Jei vežėjas pasinaudoja savo teise nutraukti sutartį, jis gali iškrauti krovinį siuntėjo sąskaita ir turi teisę papildomai reikalauti, kad jam būtų sumokėta bet kuri iš šių sumų:

a)	vienas trečdalis sutarto frachto arba

b)	papildomai prie mokesčio už prastovą, jei jis taikomas, – kompensacija, lygi patirtų išlaidų ir padaryto nuostolio sumai bei, jeigu kelionė jau prasidėjo, frachto dalis, proporcinga jau atliktai kelionės daliai.

10 straipsnis

Krovinio pristatymas

1.   Nepaisant 6 straipsnio 1 dalyje numatytos siuntėjo pareigos, gavėjas, kroviniui pasiekus pristatymo vietą, paprašęs jį pristatyti, pagal vežimo sutarties sąlygas atsako už mokėtiną krovinio frachtą ir kitus mokesčius ir už savo mokamą įmoką bendrosios avarijos atveju. Jei transporto dokumento nėra arba toks dokumentas nepateiktas, gavėjas atsako už frachtą, sutartą su siuntėju, jei tai atitinka rinkoje nusistovėjusią praktiką.

2.   Krovinio perdavimas gavėjo dispozicijon pagal vežimo sutarties sąlygas arba pagal konkrečioje srityje nusistovėjusią praktiką arba pagal iškrovimo uoste taikomas įstatymines nuostatas laikomas pristatymu. Pristatymu taip pat laikomas priverstinis krovinio perdavimas valdžios institucijai arba trečiajai šaliai.

III SKYRIUS

TRANSPORTO DOKUMENTAI

11 straipsnis

Pobūdis ir turinys

1.   Kiekvieną kartą, kai krovinio vežimui taikoma ši Konvencija, vežėjas išduoda transporto dokumentą; konosamentą jis išduoda tik esant siuntėjo prašymui ir jei dėl to susitarta prieš krovinį pakraunant arba perimant vežti. Transporto dokumento nebuvimas arba tai, kad jis neišsamus, nedaro įtakos vežimo sutarties galiojimui.

2.   Transporto dokumento originalą turi pasirašyti vežėjas, laivo kapitonas arba vežėjo įgaliotas asmuo. Vežėjas gali reikalauti, kad originalą arba nuorašą savo parašu patvirtintų ir siuntėjas. Pasirašyti galima ranka, atspausdinant telefaksu, perforuojant, antspauduojant, simboliais arba bet kokiomis kitomis mechaninėmis arba elektroninėmis priemonėmis, jei to nedraudžia valstybės, kurioje išduotas transporto dokumentas, teisė.

3.   Šis transporto dokumentas yra vežimo sutarties sudarymo ir turinio bei vežėjo krovinio perėmimo prima facie įrodymas, išskyrus, jei esama priešingų įrodymų. Visų pirma, jis yra pagrindas preziumuoti, kad transporto dokumente apibūdintas krovinys perimtas vežti.

4.   Kai transporto dokumentas yra konosamentas, vien tik jis lemia vežėjo ir gavėjo santykius. Vežėjo ir siuntėjo santykius ir toliau lemia vežimo sutarties sąlygos.

5.   Transporto dokumente, be jo pavadinimo, yra šie duomenys:

a)	vežėjo ir siuntėjo vardas ir pavardė arba pavadinimas, registruota buveinė arba gyvenamoji vieta;

b)	krovinio gavėjas;

c)	laivo, į kurį priimtas krovinys, pavadinimas arba numeris, arba duomenys transporto dokumente, kuriais nurodoma, kad krovinys vežėjo perimtas, bet dar nepakrautas į laivą;

d)	pakrovimo uostas arba vieta, kur krovinys buvo perimtas, ir iškrovimo uostas arba pristatymo vieta;

e)	įprastas krovinio rūšies pavadinimas ir jo įpakavimo metodas, ir, pavojingo arba aplinką teršiančio krovinio atveju, jo pavadinimas pagal galiojančius reikalavimus arba, jei tokio pavadinimo nėra, jo bendrasis pavadinimas;

f)	pakrauto arba perimto vežti krovinio matmenys, skaičius arba svoris ir identifikavimo požymiai;

g)	jei taikoma – patvirtinimas, kad krovinys vežamas arba gali būti vežamas ant denio arba atvirais laivais;

h)	sutartos nuostatos dėl frachto;

i)	važtaraščio atveju – žyma, ar tai originalas, ar kopija; konosamento atveju – originalų skaičius;

j)	išdavimo vieta ir data.

Transporto dokumento teisinei reikšmei pagal šios Konvencijos 1 straipsnio 6 dalį neturi įtakos vieno ar daugiau iš šioje dalyje nurodytų duomenų nebuvimas.

12 straipsnis

Išlygos transporto dokumentuose

1.   Vežėjas turi teisę transporto dokumente įrašyti išlygas, susijusias su:

a)

krovinio matmenimis, kiekiu ar svoriu, jei jis turi pagrindo įtarti, kad siuntėjo pateikti duomenys yra netikslūs, arba jei jis neturėjo tinkamų priemonių patikrinti šiuos duomenis, ypač, jeigu krovinys nebuvo suskaičiuotas, išmatuotas arba pasvertas jam dalyvaujant, arba dėl to, kad nesant aiškaus susitarimo matmenys arba svoris buvo nustatyti pagal grimzlę;

b)	identifikavimo ženklais, kurie nėra aiškiai ir patikimai pritvirtinti prie paties krovinio, arba, jei krovinys supakuotas, prie talpų arba pakuotės;

c)	akivaizdžia krovinio būkle.

2.   Vežėjui nepažymėjus akivaizdžios krovinio būklės arba neįrašius išlygų šiuo klausimu, laikoma, kad jis transporto dokumente pažymėjo, jog krovinys iš pažiūros buvo geros būklės.

3.   Jeigu, vadovaujantis transporto dokumente nurodytais duomenimis, krovinys patalpinamas į konteinerį arba laivo triumą ir užplombuojamas kitų asmenų nei vežėjas, jam pavaldūs arba jo įgalioti asmenys ir jeigu pasiekus iškrovimo uostą arba pristatymo vietą nei konteineris, nei plombos nėra pažeisti arba sugadinti, preziumuojama, kad krovinys buvo prarastas arba sugadintas ne vežimo metu.

13 straipsnis

Konosamentas

1.   Konosamento originalai yra nuosavybę patvirtinantys vardiniai arba pareikštiniai dokumentai, išduoti gavėjo vardu.

2.   Pristatymo vietoje krovinys turi būti perduodamas tik pateikus pradžioje pateikto konosamento originalą; po to negalima naudojant kitus originalus reikalauti pakartotinio pristatymo.

3.   Vežėjui perėmus krovinį, konosamento perdavimas asmeniui, tuo konosamentu įgaliotam priimti krovinį, teisės į krovinį įgijimo atžvilgiu turi tokias pačias pasekmes kaip atitinkamo krovinio perdavimas.

4.   Jeigu konosamentas perduotas trečiajai šaliai, įskaitant gavėją, kuri elgėsi sąžiningai, pasikliaudama konosamente esančiu krovinio apibūdinimu, neleistini 11 straipsnio 3 dalyje ir 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą prielaidą paneigiantys įrodymai.

IV SKYRIUS

TEISĖ DISPONUOTI KROVINIU

14 straipsnis

Disponavimo teisės turėtojas

1.   Siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu; visų pirma, jis gali reikalauti, kad vežėjas nutrauktų krovinio vežimą, pakeistų pristatymo vietą arba pristatytų krovinį kitam gavėjui nei nurodytasis transporto dokumente.

2.   Siuntėjo disponavimo teisė pasibaigia, gavėjui po krovinio atvykimo į numatytą pristatymo vietą paprašius perduoti krovinį, ir

a)	kai vežama pagal važtaraštį – perdavus originalą gavėjui;

b)	kai vežama pagal konosamentą – kai siuntėjas neteko visų turėtų originalų perdavęs juos kitam asmeniui.

3.   Padarydamas atitinkamą įrašą važtaraštyje, siuntėjas važtaraščio išdavimo metu gali atsisakyti savo disponavimo teisės gavėjo atžvilgiu.

15 straipsnis

Disponavimo teisės įgyvendinimo sąlygos

Norėdamas pasinaudoti savo disponavimo teise, siuntėjas arba – 14 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais – gavėjas turi:

a)	kai naudojamas konosamentas, pateikti visus originalus iki krovinio atvežimo į numatytą pristatymo vietą;

b)	kai naudojamas kitas transporto dokumentas nei konosamentas, pateikti šį dokumentą, kuriame turi būti pateikti nauji nurodymai vežėjui;

c)	atlyginti vežėjui visas išlaidas ir žalą, patirtą vykdant nurodymus;

d)	sumokėti visą sutartą frachtą, jei krovinys iškraunamas iki jo atvežimo į numatytą pristatymo vietą, jei vežimo sutartyje nenustatyta kitaip.

V SKYRIUS

VEŽĖJO ATSAKOMYBĖ

16 straipsnis

Atsakomybė už žalą

1.   Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl krovinio praradimo ar sugadinimo nuo tada, kai jis krovinį perėmė vežti, iki jo pristatymo, arba atsiradusią dėl vėlavimo pristatyti, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl aplinkybių, kurioms rūpestingas vežėjas nebūtų galėjęs užkirsti kelio ir kurių pasekmių jis nebūtų galėjęs išvengti.

2.   Vežėjo atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl krovinio praradimo ar sugadinimo iki pakraunant krovinį į laivą arba po krovinio iškrovimo iš laivo, reglamentuoja vežimo sutarčiai taikytina atitinkamos valstybės teisė.

17 straipsnis

Pavaldūs ir įgalioti asmenys

1.   Vežėjas kaip už savo paties veiksmus arba neveikimą atsako už jam pavaldžių arba jo įgaliotų asmenų, kuriuos jis pasitelkia vykdydamas vežimo sutartį, veiksmus ir neveikimą, jei šie asmenys veikia neviršydami jiems suteiktų įgaliojimų.

2.   Kai pagal 4 straipsnį veža faktinis vežėjas, vežėjas atsako ir už faktinio vežėjo bei faktiniam vežėjui pavaldžių bei jo įgaliotų asmenų, veikiančių neviršijant jiems suteiktų įgaliojimų, veiksmus ir neveikimą.

3.   Pareiškus ieškinį vežėjui arba faktiniam vežėjui pavaldiems arba jų įgaliotiems asmenims, šie asmenys, jeigu jie įrodo, kad veikė neviršydami jiems suteiktų įgaliojimų, turi teisę naudotis tais pačiais atleidimo nuo atsakomybės arba jos apribojimo pagrindais, kuriais pagal šią Konvenciją turi teisę pasinaudoti vežėjas arba faktinis vežėjas.

4.   Valdžios institucijos paskirtas locmanas, kurio negalima laisvai pasirinkti, nelaikomas pavaldžiu arba įgaliotu asmeniu kaip apibrėžta 1 dalyje.

18 straipsnis

Specialieji atleidimo nuo atsakomybės pagrindai

1.   Vežėjas ir faktinis vežėjas atleidžiami nuo atsakomybės, jeigu praradimas, sugadinimas arba vėlavimas yra vienos iš toliau išvardytų aplinkybių arba rizikos veiksnių pasekmė:

a)	siuntėjo, gavėjo arba asmens, įgalioto disponuoti kroviniu, veiksmų ar neveikimo;

b)	siuntėjo, gavėjo arba jų vardu veikiančių trečiųjų šalių atliekamo krovinio tvarkymo, pakrovimo, sudėjimo arba iškrovimo;

c)	krovinio vežimo ant denio arba atvirais laivais, jei dėl to susitarta su siuntėju arba jei tai atitinka konkrečios srities praktiką arba to reikalauja galiojančios reglamentų nuostatos;

d)	krovinio pobūdžio, dėl kurio jis visiškai arba iš dalies prarandamas arba sugadinamas, ypatingai dėl sulūžimo, rūdžių, irimo, išdžiūvimo, nutekėjimo, įprasto nuostolio (tūrio arba svorio) arba kenkėjų ar graužikų poveikio;

e)	krovinio, kuris tinkamai nesupakuotas dėl savo pobūdžio yra prarandamas arba sugadinamas, atveju – tinkamos pakuotės nebuvimo;

f)	krovinį identifikuojančių ženklų nepakankamumo arba netinkamumo;

g)	gelbėjimo arba iškėlimo operacijų arba bandymų atlikti tokias operacijas vidaus vandens keliuose;

h)	gyvų gyvūnų vežimo, išskyrus, kai vežėjas nesiėmė vežimo sutartyje sutartų priemonių arba nesilaikė sutartų nurodymų.

2.   Kai dėl konkrečių aplinkybių žala galėtų būti priskiriama vienai ar daugiau aplinkybių ar rizikos veiksnių, išvardytų šio straipsnio 1 dalyje, preziumuojama, kad tokia aplinkybė ar rizikos veiksnys ją ir sukėlė. Ši prezumpcija netaikoma, jeigu nukentėjusioji šalis įrodo, kad patirta žala kilo ne iš (arba ne vien iš) vienos ar daugiau aplinkybių ar rizikos veiksnių, išvardytų šio straipsnio 1 dalyje.

19 straipsnis

Kompensacijos apskaičiavimas

1.   Kai vežėjas atsako už visišką krovinio praradimą, jo mokėtina kompensacija lygi krovinio vertei pristatymo vietoje pristatymo dieną, kaip numatyta vežimo sutartyje. Pristatymas kitam asmeniui vietoj asmens, kuris turi tokią teisę, laikomas praradimu.

2.   Praradus dalį krovinio ar jį iš dalies sugadinus, vežėjas atsako tik tokia apimtimi, kiek sumažėjo krovinio vertė.

3.   Krovinio vertė nustatoma remiantis kaina prekių biržoje arba, jei tokios kainos nėra, rinkos kaina, arba, jei nėra kainos prekių biržoje arba rinkos kainos, atsižvelgiant į įprastinę tokios pat rūšies ir kokybės prekių kainą pristatymo vietoje.

4.   Kai krovinys dėl savo pobūdžio vežant netenka savo dalies, vežėjas nepriklausomai nuo vežimo trukmės atsako tik už tokį netekimą, kuris viršija įprastą netekimą (pagal tūrį arba svorį), kurį nustato vežimo sutarties šalys, o joms to nepadarius, jis nustatomas remiantis pristatymo vietos reglamentais arba nusistovėjusia praktika.

5.   Šio straipsnio nuostatos nedaro poveikio vežėjo teisei, susijusiai su frachtu, kaip numatyta vežimo sutartyje arba, nesant specialių susitarimų šiuo klausimu, taikytinuose nacionaliniuose reglamentuose ir praktikoje.

20 straipsnis

Maksimalios atsakomybės ribos

1.   Vadovaujantis 21 straipsniu ir šio straipsnio 4 dalimi ir nepriklausomai nuo jam pateikto ieškinio, vežėjas jokiomis aplinkybėmis nėra atsakingas už sumas, viršijančias 666,67 apskaitos vieneto už vieną prarasto arba sugadinto krovinio pakuotės vienetą arba kitą prekybos vienetą, arba 2 apskaitos vienetus už kilogramą svorio, nurodyto transporto dokumente, taikant aukštesnę iš šių ribų. Jeigu pakuotės vienetas arba kitas prekybos vienetas yra konteineris, o transporto dokumente nenurodyta jokia konteineryje sudėta pakuotė ar prekybos vienetas, 666,67 apskaitos vienetų skaičius keičiamas 1 500 apskaitos vienetų už konteinerį be jame esančio krovinio ir papildomai 25 000 apskaitos vienetų už konteineryje esantį krovinį.

2.   Jeigu kroviniui sudėti naudojamas konteineris, padėklas arba panaši gabenimo priemonė, transporto dokumente nurodytos pakuotės arba kiti prekybos vienetai, supakuoti tokioje gabenimo priemonėje arba ant jos, laikomi pakuotėmis arba prekybos vienetais. Išskyrus kaip nustatyta pirmiau, tokioje gabenimo priemonėje arba ant jos esantis krovinys laikomas vienu prekybos vienetu. Tais atvejais, kai prarasta arba sugadinta pati gabenimo priemonė, ta gabenimo priemonė, jei ji nepriklauso vežėjui arba nėra pastarojo kitaip pateikta, laikoma vienu atskiru prekybos vienetu.

3.   Atsiradus nuostoliams dėl vėlavimo pristatyti vežėjo atsakomybė neviršija frachto sumos. Tačiau bendra atsakomybė pagal 1 dalį ir šios dalies pirmą sakinį neviršija ribos, kuri būtų nustatyta vadovaujantis 1 dalimi už visišką krovinio, dėl kurio kilo ši atsakomybė, praradimą.

4.   Maksimalios atsakomybės ribos, nurodytos 1 dalyje, netaikomos:

a)	kai krovinio arba gabenimo priemonės pobūdis ir didesnė vertė aiškiai nurodyti transporto dokumente ir vežėjas tų specifikacijų nepaneigė, arba

b)	kai šalys aiškiai susitarė dėl didesnių maksimalių atsakomybės ribų.

5.   Iš vežėjo, faktinio vežėjo, jiems pavaldžių ir jų įgaliotų asmenų gautina kompensacija už tą pačią žalą bendrai paėmus negali viršyti šiame straipsnyje nustatytų atsakomybės ribų.

21 straipsnis

Teisės riboti atsakomybę praradimas

1.   Vežėjas arba faktinis vežėjas neturi teisės į atleidimą nuo atsakomybės arba jos apribojimą, kaip numatyta šioje Konvencijoje arba vežimo sutartyje, jeigu įrodoma, kad jis pats savo veiksmais arba neveikimu sukėlė žalą, to siekdamas arba neatsargiai, nors ir žinojo, kad tokia žala tikėtina.

2.   Analogiškai vežėjo arba faktinio vežėjo vardu veikiantys jiems pavaldūs arba jų įgalioti asmenys neturi teisės į atleidimą nuo atsakomybės arba jos apribojimą, kaip numatyta šioje Konvencijoje arba vežimo sutartyje, jeigu įrodoma, kad jie sukėlė žalą 1 dalyje aprašytu būdu.

22 straipsnis

Atleidimo nuo atsakomybės ir atsakomybės ribojimo taikymas

Šioje Konvencijoje arba vežimo sutartyje nustatyti atleidimo nuo atsakomybės pagrindai ir atsakomybės ribos taikomi visuose ieškiniuose dėl krovinio, kuriam taikoma vežimo sutartis, praradimo, sugadinimo arba vėlavimo jį pristatyti, nepriklausomai nuo to, ar ieškinys grindžiamas sutartimi, deliktu ar kokiu nors kitu teisiniu pagrindu.

VI SKYRIUS

PRETENZIJŲ PAREIŠKIMO LAIKOTARPIS

23 straipsnis

Pranešimas apie žalą

1.   Gavėjo priėmimas krovinio be išlygų yra prima facie įrodymas, kad vežėjas krovinį pristatė tokios pat būklės ir kiekio, koks jis jam buvo perduotas vežti.

2.   Vežėjas ir gavėjas gali pareikalauti, kad krovinio būklė ir kiekis pristatant būtų patikrinti dalyvaujant abiems šalims.

3.   Kai akivaizdu, kad krovinys prarastas arba sugadintas, gavėjas visas išlygas turi išdėstyti raštu, nurodydamas bendrą žalos pobūdį, ne vėliau kaip pristatymo metu, jeigu gavėjas ir vežėjas krovinio būklės nepatikrino kartu.

4.   Kai krovinio praradimas arba žala neakivaizdūs, apie bet kokią išlygą gavėjas turi pranešti raštu, nurodydamas bendrą žalos pobūdį, ne vėliau kaip per 7 iš eilės dienas nuo pristatymo; tokiu atveju nukentėjusioji šalis turi įrodyti, kad žala patirta kroviniui esant vežėjo žinioje.

5.   Žala, kylanti dėl vėlavimo pristatyti, nėra atlyginama, išskyrus, kai gavėjas gali įrodyti, kad jis pateikė vežėjui pranešimą dėl vėlavimo per 21 iš eilės dieną po krovinio pristatymo ir kad šis pranešimas pasiekė vežėją.

24 straipsnis

Ieškinio senatis

1.   Visi ieškiniai, kylantys iš sutarties, kuriai taikoma ši Konvencija, ribojami vieneriais metais, skaičiuojant nuo dienos, kurią krovinys buvo arba turėjo būti pristatytas gavėjui. Senaties termino skaičiavimo pradžios diena į šį laikotarpį neįskaičiuojama.

2.   Asmuo, kuriam pareikštas ieškinys, senaties laikotarpiu bet kada gali pratęsti šį laikotarpį raštišku pareiškimu nukentėjusiajai šaliai. Šis laikotarpis gali būti vėl pratęstas vienu ar daugiau vėlesnių pareiškimų.

3.   Senaties eigos sustabdymą ir nutraukimą reglamentuoja vežimo sutarčiai taikoma atitinkamos valstybės teisė. Ieškinio pareiškimas byloje dėl ribotos atsakomybės paskirstymo visiems reikalavimams, kylantiems iš žalą lėmusio įvykio, nutraukia senaties eigą.

4.   Pagal šią Konvenciją atsakingu laikomo asmens ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti pareikštas net suėjus senaties terminui, nustatytam šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, jeigu byla pradedama per 90 dienų laikotarpį, kuris prasideda tą dieną, kurią ieškinį reiškiantis asmuo įvykdė reikalavimą arba gavo procesinius dokumentus, arba jeigu byla pradedama per ilgesnį laikotarpį, kurį numato valstybės, kurioje pradedama byla, teisė.

5.   Teisės į ieškinį, kuri pasibaigė suėjus naikinamajam terminui, negalima įgyvendinti pareiškiant priešieškinį arba įvykdant tarpusavio reikalavimų įskaitymą.

VII SKYRIUS

SUTARTIES LAISVĖS RIBOS

25 straipsnis

Sutarties sąlygų negaliojimas

1.   Negalioja jokia sutarties sąlyga, kuria siekiama panaikinti arba apriboti arba, remiantis 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, padidinti šioje Konvencijoje apibrėžtą vežėjo, faktinio vežėjo arba jiems pavaldžių ar jų įgaliotų asmenų atsakomybę, perkelti įrodinėjimo naštą arba sutrumpinti pretenzijų pateikimo arba senaties laikotarpius, nurodytus 23 ir 24 straipsniuose. Taip pat negalioja jokia sąlyga, kuria krovinio draudimo nauda perkeliama vežėjui.

2.   Nepaisant šio straipsnio 1 dalies nuostatų ir nedarant poveikio 21 straipsniui, leidžiamos sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma, kad vežėjas arba faktinis vežėjas neatsako už nuostolius, atsiradusius dėl:

a)

laivo kapitono, locmano arba kito laivo, stūmiko arba vilkiko įgulos nario veiksmų arba neveikimo laivybos metu arba formuojant arba išformuojant stumiamą arba velkamą vilkstinę, jeigu vežėjas įvykdė 3 straipsnio 3 dalyje įgulai nustatytas pareigas, išskyrus, kai šiuos veiksmus arba neveikimą lėmė siekis sukelti žalą arba neatsargus elgesys, žinant, kad tokia žala tikėtina;

b)	laive kilusio gaisro arba sprogimo, kai neįmanoma įrodyti, kad gaisras arba sprogimas įvyko dėl vežėjo arba faktinio vežėjo arba jiems pavaldžių arba jų įgaliotų asmenų kaltės arba laivo defekto;

c)	iki kelionės buvusių jo laivo arba nuomojamo ar frachtuojamo laivo defektų, jeigu jis gali įrodyti, kad šių defektų iki kelionės pradžios nepaisant rūpestingumo nebuvo galima nustatyti.

VIII SKYRIUS

PAPILDOMOS NUOSTATOS

26 straipsnis

Bendroji avarija

Jokia šios Konvencijos nuostata nekliudo taikyti vežimo sutarties arba nacionalinės teisės nuostatų dėl žalos ir mokamų įmokų apskaičiavimo bendrosios avarijos atveju.

27 straipsnis

Kitos taikytinos nuostatos ir branduolinė žala

1.   Šia Konvencija nėra keičiamos tarptautinėse konvencijose arba nacionaliniuose teisės aktuose dėl vidaus vandenų ar jūrų laivų savininkų atsakomybės apribojimo numatytos vežėjo teisės ir pareigos.

2.   Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės pagal šią Konvenciją už branduolinės avarijos padarytą žalą, jeigu pagal valstybės įstatymus ir reglamentus, kuriais reglamentuojama atsakomybė branduolinės energetikos srityje, už šią žalą atsako branduolinio įrenginio operatorius arba kitas įgaliotas asmuo.

28 straipsnis

Apskaitos vienetas

Šios Konvencijos 20 straipsnyje nurodytas apskaitos vienetas yra Tarptautinio valiutos fondo apibrėžta specialioji skolinimosi teisė. 20 straipsnyje minimos sumos konvertuojamos į valstybės nacionalinę valiutą pagal tokios valiutos vertę teismo sprendimo priėmimo dieną arba šalių sutartą dieną. Susitariančiosios valstybės nacionalinės valiutos vertė, išreikšta specialiosiomis skolinimosi teisėmis, apskaičiuojama vadovaujantis aptariamą dieną Tarptautinio valiutos fondo savo operacijoms ir sandoriams taikomu vertinimo metodu.

29 straipsnis

Papildomos nacionalinės nuostatos

1.   Šioje Konvencijoje nenumatytais atvejais vežimo sutartį reglamentuoja valstybės, dėl kurios Šalys susitarė, teisė.

2.   Nesant tokio susitarimo, taikoma teisė valstybės, su kuria vežimo sutartis labiausiai susijusi.

3.   Preziumuojama, kad vežimo sutartis labiausiai susijusi su valstybe, kurioje sutarties sudarymo metu yra pagrindinė vežėjo veiklos vieta, jeigu šioje valstybėje yra ir pakrovimo uostas arba krovinio perėmimo vieta, arba iškrovimo uostas arba pristatymo vieta arba pagrindinė siuntėjo veiklos vieta. Kai vežėjas krante neturi veiklos vietos ir sudaro vežimo sutartį savo laive, preziumuojama, kad sutartis labiausiai susijusi su valstybe, kurioje įregistruotas laivas arba su kurios vėliava jis plaukioja, jeigu toje valstybėje yra ir pakrovimo uostas arba krovinio perėmimo vieta, arba iškrovimo uostas arba pristatymo vieta arba pagrindinė siuntėjo veiklos vieta.

4.   Valstybės, kurioje yra krovinys, teisė reglamentuoja realią garantiją, pateikiamą vežėjui ieškiniams, nustatytiems 10 straipsnio 1 dalyje, užtikrinti.

IX SKYRIUS

PAREIŠKIMAI DĖL TAIKYMO SRITIES

30 straipsnis

Vežimas tam tikrais vidaus vandenų keliais

1.   Kiekviena valstybė šios Konvencijos pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo prie jos metu gali pareikšti, kad ji netaikys šios Konvencijos vežimui tam tikrais jos teritorijoje esančiais vidaus vandenų keliais, kuriems netaikomos tarptautinės laivybos taisyklės ir kurios nejungia tokių tarptautinių vandens kelių. Tačiau tokiame pareiškime negali būti išvardyti visi pagrindiniai tos valstybės vandens keliai.

2.   Kai vežimo sutarties tikslas yra krovinio vežimas be perkrovimo tiek šio straipsnio 1 dalyje nurodytame pareiškime neišvardytais vandens keliais, tiek ir šiame pareiškime išvardytais vandens keliais, tokiai sutarčiai ši Konvencija taip pat taikoma, nebent vežimo pastaraisiais vandens keliais atstumas yra didesnis.

3.   Valstybei padarius pareiškimą pagal 1 dalį, bet kuri kita susitariančioji valstybė gali pareikšti, kad ji taip pat netaikys šios Konvencijos nuostatų tame pareiškime nurodytoms sutartims. Pagal šią dalį padarytas pareiškimas įsigalioja Konvencijai įsigaliojus toje valstybėje, kuri padarė pareiškimą pagal 1 dalį, tačiau ne anksčiau nei Konvencija įsigalioja valstybėje, padariusioje pareiškimą pagal šią dalį.

4.   Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyti pareiškimai gali būti visiškai arba iš dalies atšaukti, apie tai pranešant depozitarui ir nurodant datą, nuo kada jie nebegalioja. Šių pareiškimų atšaukimas nedaro jokio poveikio jau sudarytoms sutartims.

31 straipsnis

Nacionalinis arba nemokamas transportas

Kiekviena valstybė šios Konvencijos pasirašymo, ratifikavimo, patvirtinimo, priėmimo arba prisijungimo prie jos metu ar bet kada vėliau gali pareikšti, kad ji šią Konvenciją taip pat taikys:

a)	vežimo sutartims, pagal kurias pakrovimo uostas arba perėmimo vieta ir iškrovimo uostas arba pristatymo vieta yra jos pačios teritorijoje;

b)	nukrypstant nuo 1 straipsnio 1 dalies, neatlygintinam vežimui.

32 straipsnis

Regioninės nuostatos dėl atsakomybės

1.   Kiekviena valstybė šios Konvencijos pasirašymo, ratifikavimo, patvirtinimo, priėmimo arba prisijungimo prie jos metu ar bet kada vėliau gali pareikšti, kad vežant krovinį tarp pakrovimo uostų arba krovinio perėmimo vietų ir iškrovimo uostų arba pristatymo vietų, kurios abi yra jos pačios teritorijoje arba viena yra jos pačios teritorijoje, o kita – valstybės, padariusios tokį pat pareiškimą, teritorijoje, vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią dėl laivo kapitono, locmano arba kito laivo, stūmiko arba vilkiko įgulos nario veiksmų ar neveikimo laivybos metu arba formuojant arba išformuojant stumiamą arba velkamą vilkstinę, jeigu vežėjas įvykdė 3 straipsnio 3 dalyje įgulai nustatytas pareigas, išskyrus, kai šiuos veiksmus arba neveikimą lėmė siekis sukelti žalą arba neatsargus elgesys, žinant, kad tokia žala tikėtina.

2.   1 dalyje nurodyta nuostata dėl atsakomybės tarp dviejų susitariančiųjų valstybių įsigalioja tada, kai ši Konvencija įsigalioja antrojoje valstybėje, padariusioje tokį pat pareiškimą. Jeigu valstybė padarė šį pareiškimą po to, kai Konvencija įsigaliojo tos valstybės atžvilgiu, 1 dalyje nurodyta nuostata dėl atsakomybės įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po trijų mėnesių laikotarpio nuo pranešimo depozitarui apie pareiškimą, dieną. Nuostata dėl atsakomybės taikoma tik po jos įsigaliojimo pasirašytoms vežimo sutartims.

3.   Pagal 1 dalį padarytas pareiškimas bet kada gali būti atšauktas pranešant depozitarui. Pareiškimą atšaukus, 1 dalyje nurodytos nuostatos dėl atsakomybės netenka galios pirmą kito mėnesio po pranešimo dieną arba pranešime nurodytu vėlesniu metu. Atšaukimas netaikomas vežimo sutartims, pasirašytoms prieš nuostatoms dėl atsakomybės netenkant galios.

X SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

33 straipsnis

Pasirašymas, ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas, prisijungimas

1.   Šią Konvenciją visos valstybės gali pasirašyti per vienerius metus depozitaro buveinėje. Pasirašymo laikotarpis prasideda dieną, kai depozitaras paskelbia, jog yra visi autentiški šios Konvencijos tekstai.

2.   Valstybės gali tapti šios Konvencijos Šalimis:

a)	pasirašydamos ją be ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo išlygų;

b)	pasirašydamos ją su išlyga, kad ji bus ratifikuojama, priimama ar patvirtinama ir vėliau ją ratifikuodamos, priimdamos arba patvirtindamos;

c)	prisijungdamos praėjus nustatytam pasirašymo terminui.

3.   Ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentai deponuojami depozitarui.

34 straipsnis

Įsigaliojimas

1.   Ši Konvencija įsigalioja pirmą dieną mėnesio, einančio po trijų mėnesių laikotarpio nuo dienos, kai šią Konvenciją be jokių išlygų dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo pasirašo arba savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus depozitarui deponuoja penkios valstybės, pasibaigimo.

2.   Kiekvienos valstybės, kuri pasirašo šią Konvenciją be jokių išlygų dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo, arba deponuoja depozitarui ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus po to, kai ši Konvencija įsigaliojo, atžvilgiu ji įsigalioja kito mėnesio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis nuo pasirašymo be jokių išlygų dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo, arba ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentų deponavimo depozitarui, pirmą dieną.

35 straipsnis

Denonsavimas

1.   Šią Konvenciją jos Šalis gali denonsuoti pasibaigus vienerių metų laikotarpiui nuo dienos, kada ji įsigaliojo tos valstybės atžvilgiu.

2.   Pranešimas apie denonsavimą deponuojamas depozitarui.

3.   Denonsavimas įsigalioja pirmą dieną mėnesio, einančio po vienerių metų laikotarpio nuo pranešimo apie denonsavimą pateikimo, arba po ilgesnio laikotarpio, nurodyto pranešime apie denonsavimą, pasibaigimo.

36 straipsnis

Peržiūra ir keitimas

Ne mažiau kaip trečdalio šios Konvencijos susitariančiųjų valstybių prašymu depozitaras sušaukia susitariančiųjų valstybių konferenciją, kad Konvencija būtų peržiūrėta arba pakeista.

37 straipsnis

Atsakomybės ribojimo sumų ir apskaitos vienetų peržiūra

1.   Nepaisant 36 straipsnio nuostatų, kai siūloma peržiūrėti 20 straipsnio 1 dalyje nurodytą sumą arba pakeisti 28 straipsnyje apibrėžtą vienetą kitu vienetu, depozitaras, ne mažiau kaip ketvirtadalio šios Konvencijos Šalių prašymu pateikia šį pasiūlymą visiems Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos, Centrinės laivybos Reinu komisijos ir Dunojaus komisijos nariams ir visoms susitariančiosioms valstybėms ir sušaukia konferenciją, kurios vienintelis tikslas yra pakeisti 20 straipsnio 1 dalyje nurodytą sumą arba pakeisti 28 straipsnyje apibrėžtą vienetą kitu vienetu.

2.   Konferencija sušaukiama ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo tos dienos, kai buvo perduotas pasiūlymas.

3.   Dalyvauti konferencijoje turi teisę visos šios Konvencijos susitariančiosios valstybės, nepriklausomai nuo to, ar jos yra 1 dalyje nurodytų organizacijų narės.

4.   Pakeitimai priimami dviejų trečdalių konferencijoje atstovaujamų ir balsavusių Konvencijos susitariančiųjų valstybių balsų dauguma, jeigu balsuojant atstovaujama ne mažiau kaip pusei šios Konvencijos susitariančiųjų valstybių.

5.   Konsultuojantis dėl 20 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos pakeitimo, konferencijoje atsižvelgiama į žalą sukėlusių įvykių patirtį, visų pirma padarytos žalos dydį, piniginių verčių pokyčius ir siūlomo pakeitimo poveikį draudimo išlaidoms.

6.

a) Sumos pakeitimas pagal šį straipsnį gali įsigalioti ne anksčiau kaip po penkerių metų nuo tos dienos, nuo kurios šią Konvenciją tapo galima pasirašyti, ir ne anksčiau kaip po penkerių metų nuo tos dienos, kai įsigaliojo anksčiau pagal šį straipsnį padarytas pakeitimas. b) Suma negali būti padidinta tiek, kad viršytų šioje Konvencijoje nustatytas viršutines atsakomybės ribas, padidintas 6 proc. per metus, apskaičiuotas sudėtinių palūkanų principu nuo tos dienos, nuo kurios šią Konvenciją tapo galima pasirašyti. c) Suma negali būti padidinta tiek, kad viršytų trigubą šioje Konvencijoje nustatytų viršutinių atsakomybės ribų sumą.

7.   Depozitaras praneša visoms susitariančiosioms valstybėms apie visus pagal 4 dalį priimtus pakeitimus. Laikoma, kad pakeitimas priimtas praėjus aštuoniolikai mėnesių nuo pranešimo dienos, jei per šį laikotarpį ne mažiau kaip ketvirtadalis valstybių, kurios sprendimo dėl pakeitimo priėmimo metu buvo susitariančiosios valstybės, nepranešė depozitarui, kad jos nepriims to pakeitimo; tokiu atveju pakeitimas atmetamas ir neįsigalioja.

8.   Kiekvienas pakeitimas, laikomas priimtu pagal 7 dalį, įsigalioja praėjus aštuoniolikai mėnesių nuo pritarimo jam.

9.   Pakeitimas galioja visoms susitariančiosioms valstybėms, jeigu jos vadovaudamosi 35 straipsniu nedenonsuoja šios Konvencijos ne mažiau kaip šeši mėnesiai iki pakeitimo įsigaliojimo. Toks denonsavimas įsigalioja įsigaliojus pakeitimui. Toks denonsavimas įsigalioja įsigaliojus pakeitimui.

10.   Kai pakeitimas yra priimtas, bet dar nėra praėjęs jam pritarti reikalingas aštuoniolikos mėnesių laikotarpis, valstybė, tuo laikotarpiu tapusi susitariančiąja valstybe, yra pakeitimo saistoma, jei jis įsigalioja. Valstybę, tapusią susitariančiąja valstybe po šio laikotarpio, saisto pagal 7 dalį priimtas pakeitimas. Šioje dalyje nurodytais atvejais valstybę pakeitimas saisto, kai tik jis įsigalioja arba kai tos valstybės atžvilgiu įsigalioja ši Konvencija, jei tai įvyksta vėliau.

38 straipsnis

Depozitaras

1.   Šią Konvenciją saugo Vengrijos Respublikos Vyriausybė.

2.   Depozitaras:

a)	perduoda visoms valstybėms, dalyvavusioms diplomatinėje konferencijoje Budapešto konvencijai dėl krovinių vežimo vidaus vandenų keliais sutarties priimti, patikrinti šios Konvencijos redakciją oficialia kalba, kuri konferencijos metu dar nebuvo parengta;

b)	praneša visoms a papunktyje nurodytoms valstybėms apie bet kokį pasiūlymą pakeisti tekstą, perduotą pagal a papunktį;

c)	nustato datą, kai visos šios Konvencijos redakcijos oficialiomis kalbomis yra suderintos ir turi būti laikomos autentiškomis;

d)	praneša visoms a papunktyje nurodytoms valstybėms pagal c papunktį nustatytą datą;

e)	perduoda visoms valstybėms, kurios buvo pakviestos į diplomatinę konferenciją Budapešto konvencijai dėl krovinių vežimo vidaus vandenų keliais sutarties priimti, ir valstybėms, pasirašiusioms šią Konvenciją arba prie jos prisijungusioms, patvirtintas šios Konvencijos kopijas;

f)

informuoja visas šią Konvenciją pasirašiusias arba prie jos prisijungusias valstybes: i) apie įvykusį bet kokį naują pasirašymą, pranešimą arba pareiškimą, nurodydamas pasirašymo, pranešimo arba pareiškimo datą; ii) apie šios Konvencijos įsigaliojimo datą; iii) apie bet kokį šios Konvencijos denonsavimą ir datą, kai toks denonsavimas turi įsigalioti; iv) apie bet kokį pagal šios Konvencijos 36 ir 37 straipsnius priimtą pakeitimą ir tokio pakeitimo įsigaliojimo datą; v) apie bet kokį pranešimą, kurio reikalaujama pagal kurią nors šios Konvencijos nuostatą.

3.   Šiai Konvencijai įsigaliojus depozitaras Jungtinių Tautų sekretoriatui perduoda patvirtintą šios Konvencijos kopiją, kad ji būtų įregistruota ir paskelbta, vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsniu.

---

(1)  Priimta CRK, Dunojaus komisijos ir JT EEK 2000 m. rugsėjo 25 – spalio 3 d. bendrai surengtoje diplomatinėje konferencijoje Budapešte.

---