1. Šiuo standartu nurodomi pagrindai, kuriais vadovaujantis turėtų būti pateikiamos bendrosios paskirties finansinės ataskaitos, kad jas būtų galima palyginti tiek su to paties subjekto ankstesnių ataskaitinių laikotarpių finansinėmis ataskaitomis, tiek su kitų subjektų finansinėmis ataskaitomis. Juo nustatomi bendrieji finansinių ataskaitų pateikimo reikalavimai, nurodymai dėl ataskaitų struktūros ir minimalūs turinio reikalavimai.

2.   Subjektas šį standartą turi taikyti rengdamas ir pateikdamas bendrosios paskirties finansines ataskaitas, atitinkančias tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS).

3. Kituose TFAS nurodomi tam tikrų sandorių ir kitų įvykių pripažinimo, vertinimo ir atskleidimo reikalavimai.

4. Šis standartas netaikomas sutrumpintų tarpinių finansinių ataskaitų, rengiamų pagal 34-ąjį TAS „Tarpinė finansinė atskaitomybė“, struktūrai ir turiniui. Tačiau 15–35 straipsniai šioms ataskaitoms yra taikomi. Šis standartas vienodai taikomas visiems subjektams, taip pat tiems, kurie teikia konsoliduotąsias finansines ataskaitas pagal 10-ąjį TFAS „Konsoliduotosios finansinės ataskaitos“, ir tiems, kurie teikia atskiras finansines ataskaitas pagal 27-ąjį TAS „Atskiros finansinės ataskaitos“.

5. Šiame standarte vartojama terminologija tinka pelno siekiančioms įmonėms, tarp jų ir viešojo sektoriaus verslo įmonėms. Pelno nesiekiančioms privačiojo ar viešojo sektoriaus įmonėms, norinčioms taikyti šį standartą, gali tekti pakoreguoti aprašymus, naudojamus tam tikroms finansinių ataskaitų straipsnių eilutėms ir pačioms finansinėms ataskaitoms.

6. Taip pat ir tiems subjektams, kurie neturi nuosavybės, kaip apibūdinta 32-ajame TAS „Finansinės priemonės. Pateikimas“ (pvz., kai kuriems investiciniams fondams), ir tiems, kurių akcinis kapitalas nėra nuosavybė (pvz., kai kuriems kooperatiniams subjektams), gali tekti pritaikyti narių arba dalininkų dalių pateikimą finansinėse ataskaitose.

7.   Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

8. Nors šiame standarte vartojami terminai „kitos bendrosios pajamos“, „pelnas ar nuostoliai“ ir „visos bendrosios pajamos“, subjektas gali vartoti kitus terminus bendriems elementams apibūdinti, jei jų reikšmė yra aiški. Pavyzdžiui, pelnui ar nuostoliams apibūdinti subjektas gali vartoti terminą „grynosios pajamos“.

8A. Šie terminai yra apibrėžti 32-ajame TAS „Finansinės priemonės. Pateikimas“ ir šiame standarte vartojami 32-ajame TAS apibrėžta prasme:

9. Finansinės ataskaitos yra subjekto finansinės būklės ir finansinės veiklos struktūrizuotas pateikimas. Finansinių ataskaitų tikslas yra pateikti informaciją apie subjekto finansinę būklę, finansinius rezultatus ir pinigų srautus, kurie daugeliui finansinių ataskaitų vartotojų padeda priimti ekonominius sprendimus. Finansinės ataskaitos taip pat parodo vadovybei patikėtų išteklių tvarkymo rezultatus. Kad būtų pasiektas šis tikslas, finansinėse ataskaitose pateikiama informacija apie subjekto:

10.  Visą finansinių ataskaitų rinkinį sudaro:

10A.   Subjektas gali pateikti vieną pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitą, kurioje pelnas arba nuostoliai ir kitos bendrosios pajamos pateikiamos dviejuose skyriuose. Tie skyriai turi būti pateikiami kartu: pelno (nuostolių) skyrius pateikiamas pirmas, o po jo iškart pateikiamas kitų bendrųjų pajamų skyrius. Pelno (nuostolių) skyrių subjektas gali pateikti atskiroje pelno (nuostolių) ataskaitoje. Tokiu atveju atskira pelno (nuostolių) ataskaita turi būti pateikiama iškart prieš ataskaitą, kurioje pateikiamos bendrosios pajamos ir kurios pradžioje pateikiamas pelnas arba nuostoliai.

11.   Subjektas turi vienodai aiškiai pateikti visas finansinių ataskaitų rinkinio ataskaitas.

12. [Išbraukta]

13. Daug subjektų be finansinių ataskaitų teikia vadovybės parengtą finansinę apžvalgą, kurioje apibūdinami ir paaiškinami pagrindiniai šio subjekto finansinės veiklos ir finansinės būklės bruožai, taip pat pagrindiniai neapibrėžtumai, su kuriais tenka susidurti. Tokioje ataskaitoje gali būti nurodomi:

14. Daugelis subjektų be finansinių ataskaitų teikia ir kitokias ataskaitas ir pranešimus, pvz., aplinkos apsaugos ataskaitas arba pridėtinės vertės ataskaitas. Jas rengia tų pramonės šakų įmonės, kurioms aplinkos apsaugos veiksniai yra reikšmingi arba kuriose darbuotojai laikomi svarbia vartotojų grupe. Pranešimams ir ataskaitoms, kurios nėra finansinių ataskaitų dalis, TFAS nėra taikomi.

15.  Finansinėse ataskaitose turi būti teisingai pateikiama subjekto finansinė būklė, finansinis rezultatas ir pinigų srautai. Siekiant teisingai pateikti, būtina tiksliai nurodyti sandorių, kitų įvykių ir sąlygų poveikį pagal „Konceptualiuosiuose finansinės atskaitomybės pagrinduose“ („Konceptualieji pagrindai“) nustatytas turto, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apibrėžtis ir pripažinimo kriterijus. TFAS taikymas ir, kai būtina, papildomų duomenų atskleidimas leidžia tikėtis, kad gautas rezultatas ir bus teisingos finansinės ataskaitos.

16.   Subjektas, kurio finansinės ataskaitos atitinka TFAS, aiškiai ir be išlygų turi nurodyti šį atitikimą aiškinamajame rašte. Subjektas finansines ataskaitas gali apibūdinti kaip atitinkančias TFAS tik tada, jei jos atitinka visus TFAS reikalavimus.

17. Beveik visomis aplinkybėmis subjektas turi teisingai pateikti informaciją laikydamasis taikomų TFAS. Kad informacija būtų pateikiama teisingai, taip pat reikia, kad subjektas:

18.   Subjektas negali ištaisyti netinkamos apskaitos politikos nei atskleisdamas duomenis apie taikytus apskaitos politikos principus, nei pateikdamas aiškinamąjį raštą ar aiškinamąją medžiagą.

19.  Ypač retomis aplinkybėmis, kai vadovybė padaro išvadą, kad tam tikro TFAS reikalavimo laikymasis taip klaidintų, kad būtų prieštaraujama „Konceptualiuosiuose pagrinduose“ apibrėžtam finansinių ataskaitų tikslui, subjektas turi nukrypti nuo to reikalavimo 20 straipsnyje nurodytu būdu, jeigu tokio nukrypimo reikalauja (arba nedraudžia) atitinkami reglamentuojantys pagrindai.

20.   Kai subjektas nukrypsta nuo TFAS reikalavimo pagal 19 straipsnį, jis turi atskleisti:

21.   Jeigu subjektas nuo TFAS reikalavimo nukrypo ankstesnį atskaitinį laikotarpį ir tas nukrypimas daro įtaką einamojo laikotarpio finansinių ataskaitų sumoms, jis turi atskleisti informaciją, nurodytą 20 straipsnio c ir d punktuose.

22. 21 straipsnis taikomas, pavyzdžiui, kai subjektas, vertindamas turtą ir įsipareigojimus, ankstesnį laikotarpį buvo nukrypęs nuo TFAS, ir toks nukrypimas turi įtakos turto ir įsipareigojimų, pripažįstamų einamojo laikotarpio finansinėse ataskaitose, pokyčių vertinimui.

23.  Ypač retomis aplinkybėmis, kai vadovybė padaro išvadą, kad tam tikro TFAS reikalavimo laikymasis taip klaidintų, kad būtų prieštaraujama „Konceptualiuosiuose pagrinduose“ apibrėžtam finansinių ataskaitų tikslui, tačiau susiję reglamentuojantys pagrindai draudžia nesilaikyti šio reikalavimo, subjektas turi, kiek tai įmanoma, maksimaliai sumažinti dėl reikalavimo laikymosi pastebėtus klaidinančius aspektus, atskleisdamas šią informaciją:

24. Pagal 19–23 straipsnius informacija prieštarauja finansinių ataskaitų tikslui tada, kai neteisingai pateikiami sandoriai, kiti įvykiai ir sąlygos, kuriuos būtina pateikti (arba kai tokio pateikimo galima pagrįstai tikėtis), ir tai galėtų daryti įtaką finansinių ataskaitų vartotojų priimamiems ekonominiams sprendimams. Vertindama, ar tam tikro TFAS reikalavimo laikymasis tikrai būtų toks klaidinantis, kad prieštarautų „Konceptualiuosiuose pagrinduose“ apibrėžtam finansinių ataskaitų tikslui, vadovybė apsvarsto:

25.   Sudarydama finansines ataskaitas vadovybė turi įvertinti subjekto pajėgumą tęsti veiklą. Subjektas turi parengti finansines ataskaitas laikydamasis veiklos tęstinumo prielaidos, išskyrus tą atvejį, kai šio subjekto vadovybė ketina jį likviduoti, sustabdyti veiklą ar yra priversta tą padaryti, neturėdama kito realaus pasirinkimo. Jeigu, atlikdama tokį įvertinimą, vadovybė žino apie reikšmingus neapibrėžtumus, siejamus su įvykiais arba sąlygomis, kurie gali sukelti žymių abejonių dėl subjekto sugebėjimo tęsti veiklą, subjektas tuos neapibrėžtumus turi atskleisti. Jeigu subjektas finansines ataskaitas rengia nesilaikydamas veiklos tęstinumo prielaidos, jis turi atskleisti tą faktą drauge nurodydamas pagrindą, kuriuo remdamasis sudarė šias finansines ataskaitas, ir priežastį, dėl kurios subjektas nelaikomas veikiančiu pagal veiklos tęstinumo prielaidą.

26. Vertindama, ar subjektui taikytina tęstinumo prielaida, vadovybė turi atsižvelgti į bet kokią turimą informaciją mažiausiai (bet neapsiribojant) apie dvylikos ateinančių mėnesių laikotarpį nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos datos. Kiekvienu atveju svarstant reikia atsižvelgti į faktus. Jeigu subjektas veiklą vykdo pelningai ir gali laisvai naudotis finansavimo šaltiniais, tada jis ir be detalios analizės gali daryti išvadą, kad apskaitai taikytina veiklos tęstinumo prielaida. Kitais atvejais, prieš padarant išvadą, kad veiklos tęstinumo prielaida tinka, vadovybei gali tekti įvertinti daug įvairių su esamu ir prognozuojamu pelningumu susijusių veiksnių, numatyti skolų grąžinimo grafikus ir galimus alternatyvius finansavimo šaltinius.

27.   Subjekto finansinės ataskaitos (išskyrus informaciją apie pinigų srautus) turi būti sudaromos taikant kaupimo principą.

28. Kai apskaitai taikomas kaupimo principas, subjektas turtą, įsipareigojimus, nuosavybę, pajamas ir sąnaudas pripažįsta finansinių ataskaitų elementais tada, kai jie atitinka tokių elementų apibrėžtis ir pripažinimo kriterijus, nurodytus „Konceptualiuosiuose pagrinduose“.

29.   Subjektas turi atskirai pateikti kiekvieną reikšmingą panašių straipsnių klasę. Subjektas turi atskirai pateikti nepanašaus pobūdžio arba paskirties straipsnius, išskyrus tuos atvejus, kai jie yra nereikšmingi.

30. Finansinės ataskaitos sudaromos apdorojus daug sandorių ar kitų įvykių, kurie pagal jų pobūdį ar paskirtį sujungiami į klases. Galutinė jungimo ir klasifikavimo pakopa – apibendrintų ir suklasifikuotų duomenų, kurie įrašomi į finansinių ataskaitų straipsnių eilutes, pateikimas. Jeigu ataskaitos straipsnio eilutė atskirai nėra reikšminga, šiose ataskaitose arba aiškinamajame rašte ji sujungiama su kitais straipsniais. Tačiau straipsnį, kuris nėra pakankamai reikšmingas, kad būtų privaloma jį atskirai pateikti minėtose ataskaitose, gali reikėti atskirai pateikti aiškinamajame rašte.

30A. Taikydamas šį ir kitus TFAS, subjektas, atsižvelgdamas į visus svarbius faktus ir aplinkybes, turi nuspręsti, kaip sujungti informaciją finansinėse ataskaitose, kurios apima aiškinamąjį raštą. Subjektas turi užtikrinti, kad nereikšminga informacija neužgožtų reikšmingos informacijos arba kad nebūtų jungiami reikšmingi straipsniai, kurių pobūdis ar paskirtis skiriasi, ir dėl to nesumažėtų jo finansinių ataskaitų suprantamumas.

31. Kai kuriuose TFAS yra nurodyta informacija, kurią reikalaujama įtraukti į finansines ataskaitas, kurios apima aiškinamąjį raštą. Subjektas neturi specialiai atskleisti informacijos, kurios reikalaujama pagal TFAS, jei vykdant tą atskleidimo reikalavimą pateikta informacija nėra reikšminga. Tai galioja net ir tuo atveju, jei TFAS yra pateiktas konkrečių reikalavimų sąrašas ar tie reikalavimai apibrėžti kaip minimalūs. Subjektas taip pat turi apsvarstyti, ar atskleisti papildomos informacijos tada, kai konkrečių TFAS reikalavimų laikytis nepakanka tam, kad finansinių ataskaitų vartotojai galėtų suprasti konkrečių sandorių, kitų įvykių ir sąlygų poveikį subjekto finansinei būklei ir finansiniam rezultatui.

32.   Subjektas neturi užskaityti turto ir įsipareigojimų arba pajamų ir sąnaudų, išskyrus tą atvejį, jeigu to reikalauja arba leidžia TFAS.

33. Subjektas atskirai pateikia duomenis apie turtą ir įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas. Užskaita pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ar finansinės būklės ataskaitoje (-ose) sumažina vartotojų galimybes tiek suprasti įvykusius sandorius, kitus įvykius ir sąlygas, tiek įvertinti būsimuosius subjekto pinigų srautus, išskyrus tą atvejį, kai užskaita perteikia sandorio arba kito įvykio esmę. Turto vertinimas atimant vertės sumažėjimą, pavyzdžiui, pasenusių atsargų vertės sumažėjimą arba gautinų sumų vertės sumažėjimą abejotinomis skolomis, nėra užskaita.

34. 15-uoju TFAS „Pajamos pagal sutartis su klientais“ reikalaujama, kad subjektas pajamas pagal sutartis su klientais vertintų atlygio suma, į kurią subjektas tikisi turėti teisę mainais už perduotas pažadėtas prekes ar paslaugas. Pavyzdžiui, pripažinta pajamų suma atspindi bet kokių subjekto leidžiamų prekybos nuolaidų ir kiekio lengvatų sumas. Vykdydamas savo įprastinę veiklą, subjektas sudaro ir tokių sandorių, kurie nekuria pajamų, bet yra susiję su pagrindine pajamas kuriančia veikla. Subjektas tokių sandorių rezultatus pateikia, kai toks pateikimas atitinka sandorio ar kito įvykio esmę, iš pajamų atimdamas to paties sandorio atitinkamas sąnaudas. Pavyzdžiui:

35. Be to, subjektas kaip grynąjį pelną ar grynuosius nuostolius pateikia pelną arba nuostolius, atsirandančius dėl panašių sandorių grupės, pavyzdžiui, užsienio valiutos keitimo pelnas ar nuostoliai arba dėl prekybai laikomų finansinių priemonių atsirandantis pelnas arba nuostoliai. Tačiau subjektas tokį pelną ar nuostolius pateikia atskirai, jeigu jie yra reikšmingi.

36.   Subjektas turi pateikti visą finansinių ataskaitų rinkinį (įskaitant lyginamąją informaciją) bent kartą per metus. Kai subjektas pakeičia savo ataskaitinio laikotarpio pabaigą ir pateikia ilgesnio ar trumpesnio negu vienų metų laikotarpio finansines ataskaitas, jis kartu su ataskaitų apimamu laikotarpiu turi atskleisti:

37. Paprastai subjektas sudaro vienų metų laikotarpį apimančias finansines ataskaitas. Tačiau praktiniais sumetimais kai kurie subjektai pasirenka teikti, pavyzdžiui, 52 savaičių finansines ataskaitas. Šis standartas to nedraudžia.

38.   Išskyrus tą atvejį, kai pagal TFAS leidžiama ar reikalaujama kitaip, subjektas turi pateikti praėjusio laikotarpio ir visų einamojo laikotarpio finansinėse ataskaitose nurodytų sumų lyginamąją informaciją. Subjektas turi pateikti lyginamąją informaciją, susijusią su aprašomąja informacija, jei ji svarbi einamojo laikotarpio finansinėms ataskaitoms suprasti.

38A.   Subjektas turi pateikti bent dvi finansinės būklės ataskaitas, dvi pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitas, dvi atskiras pelno (nuostolių) ataskaitas (jei teikiamos), dvi pinigų srautų ataskaitas ir dvi nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitas bei susijusius aiškinamuosius raštus.

38B. Kai kuriais atvejais finansinėse ataskaitose pateikta aprašomoji praėjusio (-ių) laikotarpio (-ių) informacija tebėra svarbi einamąjį laikotarpį. Pavyzdžiui, subjektas einamąjį laikotarpį atskleidžia teisminio ginčo, kurio baigtis praėjusio laikotarpio pabaigoje buvo neaiški ir kuris dar turi būti sprendžiamas, detales. Vartotojams gali būti naudinga atskleista informacija apie tai, kad praėjusio laikotarpio pabaigoje buvo tam tikro neapibrėžtumo, ir apie veiksmus, kurių per laikotarpį buvo imtasi neapibrėžtumui pašalinti.

38C. Be minimalių lyginamųjų finansinių ataskaitų, kurias pateikti reikalaujama TFAS, subjektas gali pateikti papildomos lyginamosios informacijos, jei ta informacija parengta pagal TFAS. Šią lyginamąją informaciją gali sudaryti viena ar daugiau ataskaitų, nurodytų 10 straipsnyje, tačiau tai neturi būti visas finansinių ataskaitų rinkinys. Tokiu atveju subjektas kartu su tomis papildomomis ataskaitomis turi pateikti susijusią aiškinamojo rašto informaciją.

38D. Pavyzdžiui, subjektas gali pateikti trečią pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitą (ir taip pateikti einamojo laikotarpio, praėjusio laikotarpio ir vieno papildomo lyginamojo laikotarpio informaciją). Tačiau nereikalaujama, kad subjektas pateiktų trečią finansinės būklės ataskaitą, trečią pinigų srautų ataskaitą ar trečią nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą (t. y. papildomą lyginamąją finansinę ataskaitą). Reikalaujama, kad subjektas finansinių ataskaitų aiškinamajame rašte pateiktų lyginamąją informaciją, susijusią su ta papildoma pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaita.

39–40. [Išbraukta]

40A.   Be minimalių lyginamųjų finansinių ataskaitų, kurias pateikti reikalaujama 38A straipsnyje, subjektas turi pateikti trečią praėjusio laikotarpio pradžios finansinės būklės ataskaitą, jeigu:

40B. 40A straipsnyje aprašytomis aplinkybėmis subjektas turi pateikti tris toliau nurodytų laikotarpių finansinės būklės ataskaitas:

40C. Kai reikalaujama, kad subjektas pateiktų papildomą finansinės būklės ataskaitą pagal 40A straipsnį, subjektas privalo atskleisti informaciją, kurios reikalaujama pagal 41–44 straipsnius ir 8-ąjį TAS. Tačiau kartu su praėjusio laikotarpio pradžios pradine finansinės būklės ataskaita jis neturi pateikti susijusio aiškinamojo rašto.

40D. Tos pradinės finansinės būklės ataskaitos data turi būti praėjusio laikotarpio pradžios data, nepriklausomai nuo to, ar subjekto finansinėse ataskaitose pateikiama ankstesnių laikotarpių lyginamoji informacija (kaip leidžiama 38C straipsnyje).

41.   Jei subjektas pakeičia finansinių ataskaitų straipsnių pateikimo arba klasifikavimo tvarką, jis turi perklasifikuoti lyginamąsias sumas, išskyrus atvejį, kai perklasifikuoti neįmanoma. Kai subjektas perklasifikuoja lyginamąsias sumas, jis turi atskleisti (įskaitant duomenis praėjusio laikotarpio pradžioje):

42.   Kai lyginamųjų sumų perklasifikuoti neįmanoma, subjektas turi atskleisti:

43. Atskirų laikotarpių informacijos palyginimo galimybių padidinimas padeda vartotojams priimti ekonominius sprendimus, ypač suteikdamas jiems galimybę įvertinti finansinės informacijos tendencijas prognozuojant. Tam tikromis aplinkybėmis perklasifikuoti konkretaus ankstesnio laikotarpio lyginamąją informaciją, siekiant ją palyginti su einamojo laikotarpio informacija, yra neįmanoma. Pavyzdžiui, ankstesnio laikotarpio duomenys buvo kaupiami ne tokiu būdu, kad juos būtų galima perklasifikuoti, todėl reikiamos informacijos atkurti gali būti neįmanoma.

44. 8-ajame TAS nurodyti lyginamosios informacijos koregavimai būtini tada, kai subjektas keičia apskaitos politiką arba ištaiso klaidą.

45.   Subjektas turi išlaikyti tą pačią finansinių ataskaitų straipsnių pateikimo ir klasifikavimo tvarką nuo vieno atskaitinio laikotarpio iki kito, išskyrus šiuos atvejus:

46. Pavyzdžiui, reikšmingas įsigijimas ar perleidimas arba finansinių ataskaitų pateikimo peržiūrėjimas gali versti manyti, kad finansines ataskaitas reikia pateikti kitaip. Subjektas keičia finansinių ataskaitų pateikimo tvarką tik tada, jeigu pagal pakeistą tvarką finansinių ataskaitų vartotojams teikiama patikima ir svarbesnė informacija, o pataisyta pateikimo struktūra gali būti naudojama ir toliau, kad nenukentėtų palyginimo galimybė. Atlikdamas tokius pateikimo keitimus, subjektas pagal 41 ir 42 straipsnius perklasifikuoja ir savo lyginamąją informaciją.

47. Šis standartas nustato finansinės būklės ataskaitos arba pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitos (-ų), arba nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos straipsnių atskleidimo reikalavimus, o kitų straipsnių atskiras eilutes reikalauja atskleisti tose ataskaitose arba aiškinamajame rašte. 7-ajame TAS „Pinigų srautų ataskaita“ nurodomi pinigų srautų informacijos pateikimo reikalavimai.

48. Šiame standarte terminas „atskleidimas“ kartais vartojamas plačiąja prasme ir apima finansinėse ataskaitose pateiktus straipsnius. Pagal kitus TFAS taip pat reikalaujama informacijos atskleidimo. Jeigu šiame standarte ar kituose TFAS nenurodoma kitaip, tokia informacija gali būti atskleista finansinėse ataskaitose.

49.   Subjektas turi aiškiai identifikuoti finansines ataskaitas ir atskirti jas nuo kitos tame pačiame dokumente pateikiamos informacijos.

50. TFAS taikomi tik finansinėms ataskaitoms ir jų nebūtina taikyti kitai informacijai, pateikiamai metiniame pranešime, reguliavimo institucijai teikiamoje formoje ar kitame dokumente. Todėl svarbu, kad vartotojai galėtų atskirti pagal TFAS parengtą informaciją nuo kitos informacijos, kuri jiems gali būti naudinga, bet nėra pateikta pagal šiuos reikalavimus.

51.   Subjektas turi aiškiai identifikuoti kiekvieną finansinę ataskaitą ir aiškinamąjį raštą. Be to, subjektas turi aiškiai pateikti ir, kai tai būtina deramam pateiktos informacijos supratimui, pakartoti šią informaciją:

52. Subjektas įvykdo 51 straipsnio reikalavimus, jei pateikia atitinkamų puslapių, ataskaitų, aiškinamųjų raštų, stulpelių ir pan. antraštes. Reikia nuspręsti, koks būdas tokiai informacijai pateikti yra geriausias. Pavyzdžiui, kai subjektas finansines ataskaitas teikia elektroniniu būdu, ne visada naudojami atskiri puslapiai; tada subjektas pateikia anksčiau minėtus duomenis, užtikrindamas, kad į finansines ataskaitas įtraukta informacija būtų suprasta.

53. Subjektas dažnai finansines ataskaitas padaro suprantamesnes, pateikdamas informaciją tūkstančiais arba milijonais pateikimo valiutos vienetų. Tai priimtina, jei subjektas nurodo apvalinimo lygį ir dėl to neprarandama reikšmingos informacijos.

54.   Finansinės būklės ataskaitoje turi būti pateiktos šių straipsnių eilučių sumos:

55.   Subjektas finansinės būklės ataskaitoje turi pateikti papildomas straipsnių eilutes (taip pat išskaidydamas 54 straipsnyje išvardytas straipsnių eilutes), antraštes ir tarpines sumas, kai toks pateikimas svarbus subjekto finansinei būklei suprasti.

55A. Kai subjektas pateikia tarpines sumas pagal 55 straipsnį, tos tarpinės sumos:

56.   Kai subjektas savo finansinės būklės ataskaitoje atskirai pateikia trumpalaikį ir ilgalaikį turtą ir trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, jis neturi klasifikuoti atidėtojo mokesčio turto (įsipareigojimų) kaip trumpalaikio turto (įsipareigojimų).

57. Šis standartas nenurodo tvarkos ar formos, pagal kurias subjektas turi pateikti straipsnius. 54 straipsnyje tiesiog išvardyti straipsniai, kurie yra pakankamai skirtingo pobūdžio ar paskirties, kad finansinės būklės ataskaitoje būtų pateikiami atskirai. Be to:

58. Subjektas sprendžia, ar pateikti papildomus straipsnius atskirai, įvertinęs:

59. Skirtingoms turto klasėms taikomi skirtingi vertinimo pagrindai leidžia daryti prielaidą, kad skiriasi šių klasių pobūdis arba paskirtis ir dėl to subjektas jų sumas turėtų pateikti atskirose straipsnių eilutėse. Pavyzdžiui, pagal 16-ąjį TAS skirtingos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasės apskaitoje gali būtų registruojamos savikaina arba perkainota verte.

60.   Subjektas finansinės būklės ataskaitoje turi išskirti į atskiras klases trumpalaikį ir ilgalaikį turtą ir trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus pagal 66–76B straipsnius, išskyrus tą atvejį, kai pagal likvidumo principą pateikta informacija yra patikima ir svarbesnė. Kai taikoma ši išimtis, subjektas turi išsamiai pateikti visą turtą ir įsipareigojimus nuosekliai pagal jų likvidumą.

61.   Nesvarbu, kuris pateikimo būdas būtų pasirinktas, subjektas turi atskleisti sumą, kurią tikimasi atgauti ar padengti praėjus daugiau kaip dvylikai mėnesių pagal kiekvieną turto ir įsipareigojimų eilutę, apimančią sumas, kurias tikimasi atgauti ar padengti:

62. Kai subjektas tiekia prekes ar teikia paslaugas per aiškiai identifikuojamą veiklos ciklą, atskiras trumpalaikio ir ilgalaikio turto ir įsipareigojimų klasifikavimas finansinės būklės ataskaitoje suteikia naudingos informacijos, nes atskiriamas grynasis turtas, nuolat cirkuliuojantis kaip apyvartinis kapitalas, nuo turto, naudojamo subjekto ilgalaikei veiklai. Taip klasifikuojant taip pat atskiriamas turtas, kurį tikimasi realizuoti dabartinio veiklos ciklo metu, ir įsipareigojimai, kuriuos reikia įvykdyti per tą patį laikotarpį.

63. Kai kurie subjektai, pvz., finansų įstaigos, pateikdamos turtą ir įsipareigojimus didėjančio arba mažėjančio likvidumo tvarka, gauna patikimą ir svarbesnę informaciją, negu būtų pateikiama atskiriant trumpalaikį ir ilgalaikį turtą, nes toks subjektas netiekia prekių ar neteikia paslaugų per aiškiai identifikuojamą veiklos ciklą.

64. Taikant 60 straipsnį, subjektui yra leidžiama pateikti dalį savo turto ir įsipareigojimų klasifikuojant juos į trumpalaikius ir ilgalaikius, o kitą dalį – likvidumo tvarka, kai šitaip pateikiama informacija yra patikima ir svarbesnė. Mišraus pateikimo poreikis gali iškilti, kai subjekto veikla yra labai įvairi.

65. Informacija apie numatomas turto ir įsipareigojimų realizavimo datas yra naudinga įvertinant subjekto likvidumą ir mokumą. 7-ajame TFAS „Finansinės priemonės. Atskleidimas“ reikalaujama atskleisti finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų terminų datas. Finansinis turtas apima prekybos ir kitas gautinas sumas, o finansiniai įsipareigojimai – atitinkamas prekybos ir kitas mokėtinas sumas. Taip pat naudinga informacija apie numatomą nepiniginio turto, pvz., atsargų, atgavimo datą ir numatomą įsipareigojimų, pvz., atidėjinių, padengimo datą, neatsižvelgiant į tai, ar šis turtas ir įsipareigojimai klasifikuojami kaip trumpalaikiai ar ilgalaikiai. Pavyzdžiui, subjektas atskleidžia atsargų vertę, kuri, kaip tikimasi, bus atgauta praėjus daugiau kaip dvylikai mėnesių nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos.

66.   Subjektas turtą turi klasifikuoti kaip trumpalaikį, jeigu:

67. Šiame standarte vartojamas terminas „ilgalaikis“ apima materialųjį, nematerialųjį ir finansinį ilgalaikį turtą. Nedraudžiama vartoti kitokius apibūdinimus, jei prasmė lieka aiški.

68. Subjekto veiklos ciklas – laikotarpis nuo medžiagų, skirtų perdirbti, įsigijimo iki jų perleidimo už pinigus arba pinigų ekvivalentus. Kai subjekto įprastinis veiklos ciklas nėra aiškiai identifikuojamas, laikoma, kad jo trukmė yra dvylika mėnesių. Prie trumpalaikio turto priskiriamas turtas (pvz., atsargos ir gautinos prekybos sumos), kuris yra parduodamas, suvartojamas arba realizuojamas kaip įprastinio veiklos ciklo dalis netgi tada, jei nesitikima jo realizuoti per dvylika mėnesių nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. Prie trumpalaikio turto taip pat priskiriamas visų pirma prekybai laikomas turtas (pvz., tam tikras finansinis turtas, atitinkantis 9-ajame TFAS pateiktą laikomo prekybai apibrėžtį) ir einamoji ilgalaikio finansinio turto dalis.

69.   Subjektas įsipareigojimą turi klasifikuoti kaip trumpalaikį, kai:

70. Kai kurie trumpalaikiai įsipareigojimai, pvz., prekybos mokėtinos sumos, kai kurios kaupimo sumos darbuotojams ir kitos veiklos sąnaudos, yra įprastinio subjekto veiklos ciklo metu naudojamo apyvartinio kapitalo dalis. Subjektas tokius veiklos įsipareigojimus klasifikuoja kaip trumpalaikius įsipareigojimus, net jei jie turi būti įvykdyti vėliau nei per dvylika mėnesių nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. Tas pats įprastinis subjekto veiklos ciklas taikomas tiek subjekto turtui, tiek įsipareigojimams klasifikuoti. Kai subjekto įprastinis veiklos ciklas nėra aiškiai identifikuojamas, laikoma, kad jo trukmė yra dvylika mėnesių.

71. Kiti trumpalaikiai įsipareigojimai nėra įvykdomi kaip įprastinio veiklos ciklo dalis, tačiau turi būti įvykdyti per dvylika mėnesių po ataskaitinio laikotarpio arba yra visų pirma laikomi prekybai. Kaip pavyzdžius būtų galima nurodyti tam tikrus finansinius įsipareigojimus, atitinkančius 9-ajame TFAS pateiktą laikomų prekybai apibrėžtį, banko sąskaitos kreditus, taip pat einamąsias ilgalaikių finansinių įsipareigojimų dalis, mokėtinus dividendus, pelno mokesčius ir kitas mokėtinas ne prekybos sumas. Finansiniai įsipareigojimai, pagal kuriuos teikiamas ilgalaikis finansavimas (t. y. kurie nėra apyvartinio kapitalo, naudojamo per įprastinį subjekto veiklos ciklą, dalis) ir kurių neprivaloma įvykdyti per dvylika mėnesių po ataskaitinio laikotarpio, yra ilgalaikiai įsipareigojimai, kuriems taikomi 72A–75 straipsniai.

72. Subjektas savo įsipareigojimus klasifikuoja kaip trumpalaikius, kai jie turi būti įvykdyti per dvylika mėnesių nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos, netgi tais atvejais, jei:

72A. Subjekto teisė atidėti įsipareigojimo vykdymą mažiausiai dvylikai mėnesių po ataskaitinio laikotarpio turi būti pagrįsta ir, kaip nurodyta 72B–75 straipsniuose, turi egzistuoti ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

72B. Teisę atidėti įsipareigojimo, kylančio iš paskolos susitarimo, vykdymą mažiausiai dvylikai mėnesių po ataskaitinio laikotarpio subjektas gali turėti, jei subjektas laikosi tame paskolos susitarime nustatytų sąlygų (toliau – susitarimo sąlygos). Taikant 69 straipsnio d punktą, tokios susitarimo sąlygos;

73. Jeigu ataskaitinio laikotarpio pabaigoje subjektas turi teisę perkelti prievolės vykdymą mažiausiai dvylikai mėnesių po ataskaitinio laikotarpio pagal esamą paskolos susitarimą, jis klasifikuoja prievolę kaip ilgalaikę, net jeigu kitu atveju ši turėtų būti įvykdoma per trumpesnį laikotarpį. Jeigu subjektas tokios teisės neturi, jis nesvarsto šios prievolės refinansavimo galimybės ir prievolę klasifikuoja kaip trumpalaikę.

74. Kai subjektas dar nesibaigus ataskaitiniam laikotarpiui arba jo pabaigos dieną pažeidžia ilgalaikės paskolos susitarimo sąlygą, ir dėl to įsipareigojimas turės būti įvykdytas skolintojui pareikalavus, tada įsipareigojimas klasifikuojamas kaip trumpalaikis netgi tuo atveju, kai skolintojas yra sutikęs ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus ir iki įgaliojimo paskelbti finansines ataskaitas nereikalauti nedelsiant mokėti dėl šio pažeidimo. Subjektas įsipareigojimą klasifikuoja kaip trumpalaikį, nes ataskaitinio laikotarpio pabaigoje jis neturi teisės atidėti jo įvykdymo mažiausiai dvylikai mėnesių po tos datos.

75. Tačiau subjektas klasifikuoja įsipareigojimą kaip ilgalaikį, jeigu skolintojas iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos sutiko pratęsti laikotarpį, kuris baigsis ne anksčiau kaip po dvylikos mėnesių nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos, per kurį subjektas gali ištaisyti pažeidimą ir kurio metu skolintojas negali reikalauti nedelsiant grąžinti paskolą.

75A. Įsipareigojimo klasifikavimui neturi poveikio tikimybė, kad subjektas pasinaudos savo teise atidėti įsipareigojimo vykdymą mažiausiai dvylikai mėnesių po ataskaitinio laikotarpio. Jeigu įsipareigojimas atitinka 69 straipsnyje nustatytus klasifikavimo kaip ilgalaikio kriterijus, jis klasifikuojamas kaip ilgalaikis net jei vadovybė tikisi arba numato, kad subjektas įvykdys įsipareigojimą per dvylika mėnesių po ataskaitinio laikotarpio, arba net jei subjektas įvykdo įsipareigojimą laikotarpiu nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos iki įgaliojimo paskelbti finansines ataskaitas dienos. Tačiau bet kuriomis iš šių aplinkybių subjektui gali reikėti atskleisti informaciją apie įvykdymo laiką, kad finansinių ataskaitų vartotojai galėtų suprasti įsipareigojimo poveikį subjekto finansinei būklei (žr. 17 straipsnio c punktą ir 76 straipsnio d punktą).

76. Jeigu laikotarpiu nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos iki įgaliojimo paskelbti finansines ataskaitas dienos atsiranda toliau minimi įvykiai, šiuos įvykius reikia atskleisti kaip nekoreguojančius, vadovaujantis 10-uoju TAS „Įvykiai po ataskaitinio laikotarpio“:

76ZA.   Taikydamas 69–75 straipsnius, subjektas įsipareigojimus, kylančius iš paskolų susitarimų, galėtų klasifikuoti kaip ilgalaikius, kai subjekto teisė atidėti tų įsipareigojimų vykdymą priklauso nuo to, ar subjektas įvykdo susitarimo sąlygas per dvylika mėnesių po ataskaitinio laikotarpio (žr. 72B straipsnio b punktą). Tokiais atvejais subjektas aiškinamajame rašte turi atskleisti informaciją, kuri leidžia finansinių ataskaitų vartotojams suprasti riziką, kad įsipareigojimai gali būti įvykdyti per dvylika mėnesių po ataskaitinio laikotarpio, įskaitant:

76A.   Įsipareigojimo klasifikavimo į trumpalaikį arba ilgalaikį tikslu įvykdymas reiškia pervedimą sandorio šaliai, dėl kurio įsipareigojimas išnyksta. Gali būti pervedami:

76B.   Įsipareigojimo sąlygos, kurios sandorio šalies pasirinkimu galėtų lemti jo įvykdymą pervedant paties subjekto nuosavybės priemones, neturi poveikio jo klasifikavimui į trumpalaikį arba ilgalaikį, jeigu taikydamas 32-ąjį TAS „Finansinės priemonės. Pateikimas“ subjektas pasirinkimo sandorį klasifikuoja kaip nuosavybės priemonę ir jį pripažįsta atskirai nuo įsipareigojimo kaip sudėtinės finansinės priemonės nuosavybės komponentą.

77.   Finansinės būklės ataskaitoje arba aiškinamajame rašte subjektas turi atskleisti pateiktų straipsnių eilučių smulkesnį klasifikavimą, atsižvelgdamas į savo veiklos pobūdį.

78. Poklasiuose pateikiami elementai priklauso nuo TFAS reikalavimų ir nuo susijusių sumų dydžio, pobūdžio ir paskirties. Subjektas naudoja ir 58 straipsnyje nurodytus veiksnius, kad galėtų pasirinkti smulkesnio klasifikavimo pagrindą. Informacija atskleidžiama atsižvelgiant į kiekvieną straipsnį, pavyzdžiui:

79.   Finansinės būklės ataskaitoje arba nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje, arba aiškinamajame rašte subjektas turi atskleisti:

80.   Akcinio kapitalo neturintis subjektas, pvz., bendrija ar fondas, turi atskleisti informaciją, lygiavertę reikalaujamai 79 straipsnio a punkte, parodydamas kiekvienos nuosavybės dalies kategorijos pokyčius per ataskaitinį laikotarpį, taip pat kiekvienai nuosavybės dalies kategorijai priskiriamas teises, privilegijas ir apribojimus.

80A.   Jei subjektas perklasifikavo

81A.   Pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitoje (bendrųjų pajamų ataskaitoje), be pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų skyrių, turi būti pateikiama:

81B.   Subjektas, be pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų skyrių, kaip laikotarpio pelno arba nuostolių ir kitų bendrųjų pajamų dalį turi pateikti šiuos straipsnius:

81.  [Išbraukta]

82.   Be straipsnių, kurių reikalaujama pagal kitus TFAS, į pelno (nuostolių) skyrių arba pelno (nuostolių) ataskaitą turi būti įtraukiamos atskiros straipsnių eilutės, kuriose nurodomos šios ataskaitinio laikotarpio sumos:

82A.   Kitų bendrųjų pajamų skyriuje turi būti pateikiamos straipsnių eilutės, kuriose nurodomos ataskaitinio laikotarpio sumos:

83–84.  [Išbraukta]

85.   Subjektas ataskaitoje (-ose), kurioje (-iose) pateikiamas pelnas arba nuostoliai ir kitos bendrosios pajamos, turi pateikti papildomas straipsnių eilutes (taip pat išskaidydamas 82 straipsnyje išvardytas straipsnių eilutes), antraštes ir tarpines sumas, kai toks pateikimas svarbus subjekto finansiniam rezultatui suprasti.

85A. Kai subjektas pateikia tarpines sumas pagal 85 straipsnį, tos tarpinės sumos:

85B. Subjektas ataskaitoje (-ose), kurioje (-iose) pateikiamas pelnas arba nuostoliai ir kitos bendrosios pajamos, turi pateikti straipsnių eilutes, kuriose bet kokios tarpinės sumos, pateiktos pagal 85 straipsnį, sutikrinamos su tarpinėmis sumomis arba bendromis sumomis, kurias reikalaujama pateikti tokioje (-iose) ataskaitoje (-ose) pagal TFAS.

86. Kadangi įvairios subjekto veiklos, įvairių sandorių ir kitų įvykių rezultatai skiriasi savo dažnumu, tikimybe gauti pelną arba nuostolius ir galimybe numatyti, finansinio rezultato elementų atskleidimas padeda vartotojams suprasti pasiektą finansinį rezultatą ir numatyti būsimus rezultatus. Subjektas į ataskaitą (-as), kurioje (-iose) pateikiamas pelnas arba nuostoliai ir kitos bendrosios pajamos, įtraukia papildomas straipsnių eilutes ir pakeičia naudojamus aprašymus ir jų pateikimo tvarką, kai tai būtina finansinės veiklos rezultatų elementams paaiškinti. Subjektas atsižvelgia į tokius veiksnius: reikšmingumą, taip pat pajamų ir sąnaudų straipsnių pobūdį ir paskirtį. Pavyzdžiui, finansų įstaiga gali pakeisti aprašymus, kad būtų pateikta finansų įstaigos veiklai svarbi informacija. Subjektas neužskaito tarpusavyje pajamų ir sąnaudų, išskyrus tą atvejį, kai atitinkami 32 straipsnio kriterijai.

87.   Nei ataskaitoje (-ose), kurioje (-iose) pateikiamas pelnas arba nuostoliai ir kitos bendrosios pajamos, nei aiškinamajame rašte subjektas neturi pateikti jokių pajamų arba sąnaudų straipsnių kaip ypatingųjų straipsnių.

88.   Subjektas turi pripažinti visas ataskaitinio laikotarpio pajamas ir sąnaudas pelnu arba nuostoliais, išskyrus tą atvejį, kai TFAS reikalaujama arba leidžiama kitaip.

89. Kai kuriuose TFAS nurodomos aplinkybės, kada subjektas tam tikrų pajamų ir sąnaudų neįtraukia, apskaičiuodamas einamojo laikotarpio pelną ar nuostolius. 8-ajame TAS nurodomos dvi tokios aplinkybės: klaidų ištaisymas ir apskaitos politikos keitimo poveikis. Kituose TFAS reikalaujama ar leidžiama kitų bendrųjų pajamų komponentų, kurie atitinka „Konceptualiuosiuose pagrinduose“ pateiktą pajamų ar sąnaudų apibrėžtį, neįtraukti skaičiuojant pelną ar nuostolius (žr. 7 straipsnį).

90.   Subjektas pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitoje arba aiškinamajame rašte turi atskleisti pelno mokesčio, susijusio su kiekvienu kitų bendrųjų pajamų straipsniu, sumą, įskaitant perklasifikuotas sumas.

91. Subjektas gali pateikti kitų bendrųjų pajamų straipsnius:

92.   Subjektas turi atskleisti perklasifikuotas sumas, susijusias su kitų bendrųjų pajamų komponentais.

93. Kituose TFAS nurodyta, ar pirmiau kitomis bendrosiomis pajamomis pripažintos sumos perklasifikuojamos į pelną arba nuostolius ir kada jos taip perklasifikuojamos. Taip perklasifikuojamos sumos šiame standarte vadinamos perklasifikuotomis sumomis. Perklasifikuota suma yra įtraukiama į susijusį ataskaitinio laikotarpio, kuriuo suma perklasifikuota į pelną arba nuostolius, kitų bendrųjų pajamų komponentą. Šios sumos einamuoju arba ankstesniais laikotarpiais galėjo būti pripažintos kitų bendrųjų pajamų dalyje kaip nerealizuotas pelnas. Nerealizuotas pelnas, kad nebūtų du kartus įtrauktas į visas bendrąsias pajamas, turi būti atimtas iš kitų bendrųjų pajamų tuo laikotarpiu, kuriuo realizuotas pelnas perklasifikuojamas į pelną arba nuostolius.

94. Subjektas gali pateikti perklasifikuotas sumas pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitoje (-ose) arba aiškinamajame rašte. Perklasifikuotas sumas pateikdamas aiškinamajame rašte, subjektas nurodo kitų bendrųjų pajamų straipsnius atlikęs bet kokį susijusį perklasifikavimą.

95. Perklasifikuotos sumos susidaro, pvz., dėl užsienyje veikiančio subjekto perleidimo (žr. 21-ąjį TAS) ir jei kai kurie apdraustieji prognozuojami pinigų srautai turi įtakos pelnui arba nuostoliams (žr. 9-ojo TFAS 6.5.11 straipsnio d punktą dėl pinigų srautų apsidraudimo sandorių).

96. Perklasifikuotų sumų nesusidaro dėl perkainojimo rezervo pokyčių, pripažįstamų pagal 16-ąjį TAS arba 38-ąjį TAS, arba dėl apibrėžtų išmokų planų pakartotinių vertinimų, pripažįstamų pagal 19-ąjį TAS. Šie komponentai pripažįstami kitose bendrosiose pajamose ir nėra perklasifikuojami į vėlesnių laikotarpių pelną arba nuostolius. Perkainojimo rezervo pokyčiai vėlesniais laikotarpiais gali būti perkelti į nepaskirstytąjį pelną naudojant turtą arba kai jo pripažinimas nutraukiamas (žr. 16-ąjį TAS ir 38-ąjį TAS). Pagal 9-ąjį TFAS perklasifikuotų sumų nesusidaro, jei dėl pinigų srautų apsidraudimo sandorio arba pasirinkimo sandorio laiko vertės (arba išankstinio sandorio išankstinio elemento arba finansinės priemonės užsienio valiutos bazės skirtumo) apskaitos susidaro sumos, perkeliamos atitinkamai iš pinigų srautų apsidraudimo rezervo arba atskiro nuosavybės komponento ir įtraukiamos tiesiogiai į turto arba įsipareigojimo įsigijimo savikainą arba kitą balansinę vertę. Šios sumos tiesiogiai perkeliamos į turtą arba įsipareigojimus.

97.   Kai pajamos ar sąnaudos yra reikšmingos, subjektas jų pobūdį ir sumas turi atskleisti atskirai.

98. Aplinkybės, dėl kurių pajamas ir sąnaudas reikėtų atskleisti atskirai, yra šios:

99.   Subjektas turi pateikti sąnaudų, pripažįstamų pelnu arba nuostoliais, analizę klasifikuodamas sąnaudas pagal pobūdį ar paskirtį subjekte, atsižvelgdamas į tai, kuris sąnaudų klasifikavimo būdas lemia patikimą ir svarbesnę informaciją.

100. Subjektai 99 straipsnyje nurodytas analizes raginami pateikti ataskaitoje (-ose), kurioje (-iose) pateikiamas pelnas arba nuostoliai ir kitos bendrosios pajamos.

101. Sąnaudos išsamiau klasifikuojamos dėl to, kad būtų išryškinti finansinio rezultato elementai, kurie gali skirtis savo dažnumu, pelno arba nuostolių galimybėmis ir nuspėjamumu. Ši analizė pateikiama viena iš dviejų formų.

102. Pirmoji analizės forma yra sąnaudų pobūdžio metodas. Subjektas sąnaudas, pripažintas pelnu arba nuostoliais, sujungia pagal jų pobūdį (pvz., nusidėvėjimas, medžiagų pirkimai, transporto išlaidos, išmokos darbuotojams ir sąnaudos reklamai) ir neperskirsto jų pagal paskirtį subjekte. Šį metodą taikyti gali būti paprasta, nes nėra būtina sąnaudas klasifikuoti pagal paskirtį. Toliau pateikiamas sąnaudų klasifikavimo taikant sąnaudų pobūdžio metodą pavyzdys:

103. Antrasis analizės būdas pagrįstas sąnaudų paskirties arba pardavimo savikainos metodu, kai sąnaudos klasifikuojamos pagal paskirtį kaip pardavimo savikaina ar, pavyzdžiui, gaminių paskirstymo arba administracinės veiklos sąnaudos. Naudodamas šį metodą, subjektas pateikia bent pardavimo savikainą atskirai nuo kitų sąnaudų. Šis būdas gali suteikti vartotojams svarbesnės informacijos negu sąnaudų klasifikavimas pagal jų pobūdį, bet sąnaudų priskyrimas tam tikrai paskirčiai gali pareikalauti pasirinktinio priskyrimo, todėl būtina nuspręsti, ar šis būdas tinkamas. Toliau pateikiamas sąnaudų klasifikavimo taikant sąnaudų paskirties metodą pavyzdys:

104.   Subjektas, klasifikuojantis sąnaudas pagal jų paskirtį, turi atskleisti papildomą informaciją apie sąnaudų pobūdį, įskaitant nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas, taip pat išmokų darbuotojams sąnaudas.

105. Sąnaudų paskirties arba sąnaudų pobūdžio metodo pasirinkimą lemia tiek istoriniai ir atitinkamos pramonės šakos veiksniai, tiek subjekto pobūdis. Abiem metodais pateikiama informacija apie tas sąnaudas, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai kisti kartu su subjekto pardavimų ar gamybos apimtimi. Kadangi kiekvienas iš šių pateikimo metodų tinka skirtingiems subjektų tipams, šiame standarte reikalaujama, kad vadovybė pasirinktų patikimą ir tinkamesnį pateikimo būdą. Tačiau, kadangi informacija apie sąnaudų pobūdį yra naudinga prognozuojant būsimuosius pinigų srautus, klasifikuojant pagal sąnaudų paskirtį reikia atskleisti papildomą informaciją. 104 straipsnyje „išmokos darbuotojams“ turi tą pačią reikšmę kaip ir 19-ajame TAS.

106.   Subjektas turi pateikti nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, reikalaujamą pagal 10 straipsnį. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje turi būti pateikta ši informacija:

106A.   Kiekvieno nuosavybės komponento atžvilgiu subjektas nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje arba aiškinamajame rašte turi pateikti kitų bendrųjų pajamų analizę pagal kiekvieną straipsnį (žr. 106 straipsnio d punkto ii papunktį).

107.   Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje arba aiškinamajame rašte subjektas turi pateikti dividendų, pripažintų kaip paskirstymai savininkams per ataskaitinį laikotarpį, sumas ir atitinkamą vienai akcijai tenkančią sumą.

108. 106 straipsnyje nuosavybės komponentai yra, pavyzdžiui, įneštas nuosavas kapitalas pagal klases, sukauptas kiekvienos klasės kitų bendrųjų pajamų rezultatas ir nepaskirstytasis pelnas.

109. Subjekto nuosavybės pokyčiai nuo ataskaitinio laikotarpio pradžios iki pabaigos atspindi jo grynojo turto padidėjimą arba sumažėjimą per tą laikotarpį. Išskyrus pokyčius dėl sandorių su savininkais kaip nuosavybės valdytojais (kapitalo įnašus, subjektui priklausančių nuosavybės priemonių pakartotiną įsigijimą ir dividendus), taip pat sandorių išlaidas, tiesiogiai susijusias su tokiais sandoriais, bendrasis nuosavybės pokytis per ataskaitinį laikotarpį parodo bendras veiklos pajamas ir sąnaudas, įskaitant pelną ir nuostolius, subjekto sukurtus per ataskaitinį laikotarpį.

110. 8-ajame TAS reikalaujama retrospektyvinių koregavimų, atliekamų pakeitus apskaitos politiką, kiek tai įmanoma, išskyrus tuos atvejus, kai pagal pereinamąsias nuostatas kitame TFAS reikalaujama kitaip. 8-ajame TAS taip pat reikalaujama, kad klaidų ištaisymai, kiek įmanoma, būtų atliekami retrospektyviai. Retrospektyviniai koregavimai ir retrospektyviniai taisymai nėra laikomi nuosavybės pokyčiais, o nepaskirstytojo pelno pradinio likučio koregavimais, išskyrus tuos atvejus, kai TFAS reikalaujama kito nuosavybės komponento retrospektyvinio koregavimo. Pagal 106 straipsnio b punktą reikalaujama nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje atskleisti bendrą kiekvieno nuosavybės komponento koregavimą, atsiradusį dėl apskaitos politikos keitimo, ir atskirai nurodyti koregavimus dėl klaidų taisymo. Šie koregavimai atskleidžiami dėl kiekvieno ankstesnio laikotarpio ir laikotarpio pradžios.

111. Informacija apie pinigų srautus leidžia finansinių ataskaitų vartotojams įvertinti subjekto gebėjimą gauti pinigus ir pinigų ekvivalentus, taip pat subjekto poreikį šiuos pinigų srautus panaudoti. 7-ajame TAS nurodomi pinigų srautų informacijos pateikimo ir atskleidimo reikalavimai.

112.   Aiškinamajame rašte privalu:

113.   Subjektas aiškinamąjį raštą turi pateikti kaip galima sistemingiau. Nustatydamas, koks būdas yra sistemingas, subjektas turi atsižvelgti į poveikį savo finansinių ataskaitų suprantamumui ir palyginamumui. Kiekvienam finansinės būklės ataskaitos, pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos ir pinigų srautų ataskaitos straipsniui subjektas turi pateikti visas nuorodas į bet kokią su juo susijusią aiškinamojo rašto informaciją.

114. Sistemingo aiškinamojo rašto išdėstymo ar grupavimo pavyzdys:

115. [Išbraukta]

116. Subjektas kaip atskirą finansinių ataskaitų komponentą gali pateikti aiškinamąjį raštą, kuriame būtų pateikta informacija apie finansinių ataskaitų sudarymo pagrindą ir konkrečias apskaitos politikos priemones.

117.   Subjektas turi atskleisti reikšmingą apskaitos politikos informaciją (žr. 7 straipsnį). Apskaitos politikos informacija laikoma reikšminga, jei galima pagrįstai tikėtis, kad, vertinant kartu su kita subjekto finansinėse ataskaitose pateikta informacija, ji turės įtakos sprendimams, kuriuos bendrosios paskirties finansinių ataskaitų pirminiai vartotojai priima remdamiesi tomis finansinėmis ataskaitomis.

117A. Apskaitos politikos informacija, susijusi su nereikšmingais sandoriais, kitais įvykiais ar sąlygomis, yra nereikšminga ir jos atskleisti nereikia. Vis dėlto apskaitos politikos informacija gali būti reikšminga dėl susijusių sandorių, kitų įvykių ar sąlygų pobūdžio, net jei sumos yra nereikšmingos. Tačiau ne visa su reikšmingais sandoriais, kitais įvykiais ar sąlygomis susijusi apskaitos politikos informacija pati savaime yra reikšminga.

117B. Tikėtina, kad apskaitos politikos informacija yra reikšminga, jei subjekto finansinių ataskaitų vartotojams jos reikėtų tam, kad galėtų suprasti kitą reikšmingą informaciją finansinėse ataskaitose. Pavyzdžiui, subjektas greičiausiai laikys apskaitos politikos informaciją reikšminga savo finansinėms ataskaitoms, jei ta informacija yra susijusi su reikšmingais sandoriais, kitais įvykiais ar sąlygomis ir:

117C. Apskaitos politikos informacija, daugiausia susijusi su tuo, kaip subjektas taikė TFAS reikalavimus savo aplinkybėms, suteikia žinių apie konkretų subjektą, kurios finansinių ataskaitų vartotojams yra naudingesnės nei standartizuota informacija arba informacija, kuri tik dubliuoja ar apibendrina TFAS reikalavimus.

117D. Jei subjektas atskleidžia nereikšmingą apskaitos politikos informaciją, tokia informacija neturi užgožti reikšmingos apskaitos politikos informacijos.

117E. Subjekto išvada, kad apskaitos politikos informacija yra nereikšminga, neturi įtakos susijusiems informacijos atskleidimo reikalavimams, nustatytiems kituose TFAS.

118. [Išbraukta]

119. [Išbraukta]

120. [Išbraukta]

121. [Išbraukta]

122.   Kartu su reikšminga apskaitos politikos informacija ar kitomis aiškinamojo rašto pastabomis subjektas turi atskleisti informaciją apie tuos vadovybės priimtus sprendimus, išskyrus siejamus su įvertinimais (žr. 125 straipsnį), kurie taikant subjekto apskaitos politiką turėjo didžiausią poveikį finansinėse ataskaitose pripažįstamoms sumoms.

123. Taikydama subjekto apskaitos politiką, vadovybė priima įvairius sprendimus (išskyrus tuos, kuriems reikalingi įvertinimai), kurie gali turėti reikšmingą įtaką sumoms, pripažįstamoms finansinėse ataskaitose. Pavyzdžiui, vadovybė priima sprendimus nustatydama:

124. Kai kurią pagal 122 straipsnį atskleidžiamą informaciją reikalaujama atskleisti pagal kitus TFAS. Pavyzdžiui, 12-ajame TFAS „Informacijos apie dalis kituose subjektuose atskleidimas“ reikalaujama, kad subjektas atskleistų savo sprendimus, priimtus nustatant, ar jis kontroliuoja kitą subjektą. 40-ajame TAS „Investicinis turtas“ reikalaujama atskleisti subjekto susikurtus kriterijus, pagal kuriuos jis skiria investicinį turtą nuo savininko reikmėms naudojamo ilgalaikio materialiojo turto ir turto, skirto parduoti įprastinės veiklos metu, kada klasifikuoti tokį turtą yra sunku.

125.   Subjektas aiškinamajame rašte turi atskleisti informaciją apie su ateitimi susijusias prielaidas ir kitus pagrindinius įvertinimo neapibrėžtumo šaltinius ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, keliančius žymią riziką, kad ateinančiais finansiniais metais gali tekti reikšmingai koreguoti turto ir įsipareigojimų balansines vertes. Nustatant šį turtą ir įsipareigojimus, į aiškinamąjį raštą turi būti įtraukta tokia informacija:

126. Nustatant tam tikro turto ir įsipareigojimų balansines vertes, ataskaitinio laikotarpio pabaigoje reikia įvertinti neapibrėžtų būsimų įvykių galimą įtaką šiam turtui ir įsipareigojimams. Pavyzdžiui, jeigu nėra informacijos apie stebimas naujausias nustatytas rinkos kainas, tada būtini tam tikri į ateitį orientuoti įverčiai, kurių tikslas – nustatyti nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasių atsiperkamąsias vertes, technologinio senėjimo įtaką atsargoms, atidėjinius, priklausomus nuo dabartinių teisminių ginčų būsimos baigties, taip pat ilgalaikius išmokų darbuotojams įsipareigojimus (pvz., pensijų įsipareigojimus). Šie įverčiai apima prielaidas apie tokius straipsnius, kaip, pvz., pinigų srautų arba diskonto normų koregavimas atsižvelgiant į riziką, būsimi atlyginimų už darbą pokyčiai ir būsimi kainų pokyčiai, darantys įtaką kitoms išlaidoms.

127. Prielaidos ir kiti įvertinimo neapibrėžtumo šaltiniai, atskleidžiami pagal 125 straipsnį, siejasi su tais įverčiais, dėl kurių vadovybė turi priimti sunkiausius, subjektyviausius arba sudėtingiausius sprendimus. Didėjant kintamųjų ir prielaidų, turinčių įtakos galimam neapibrėžtumų panaikinimui ateityje, skaičiui, tokie sprendimai tampa vis subjektyvesni ir sudėtingesni, o dėl to kylančių turto ir įsipareigojimų balansinių verčių reikšmingų koregavimų tikimybė paprastai išauga.

128. Nereikalaujama atskleisti 125 straipsnyje nurodytos informacijos apie turtą ir įsipareigojimus, kuriems būdinga reikšminga rizika, kad jų balansinės vertės būsimaisiais finansiniais metais gali reikšmingai keistis, jeigu ataskaitinio laikotarpio pabaigoje jie vertinami tikrąja verte, pagrįsta tokio paties turto arba įsipareigojimo kotiruojama kaina aktyviojoje rinkoje. Tokios tikrosios vertės gali reikšmingai keistis būsimaisiais finansiniais metais, tačiau šie pokyčiai nėra susiję su prielaidomis ar kitais įvertinimo neapibrėžtumo šaltiniais ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

129. Pagal 125 straipsnio reikalavimus subjektas informaciją pateikia tokiu būdu, kuris padėtų finansinių ataskaitų vartotojams suprasti vadovybės priimamus sprendimus dėl ateities ir dėl kitų įvertinimo neapibrėžtumo šaltinių. Pateikiamos informacijos pobūdis ir mastas kinta atsižvelgiant į tam tikros prielaidos pobūdį ir kitas aplinkybes. Subjekto atskleidžiamos informacijos tipų pavyzdžiai:

130. Šiame standarte nereikalaujama, kad subjektas, atskleisdamas 125 straipsnyje nurodytą informaciją, pateiktų ir biudžeto informaciją ar prognozes.

131. Kartais ataskaitinio laikotarpio pabaigoje neįmanoma atskleisti prielaidos ar kito įvertinimo neapibrėžtumo šaltinio galimų padarinių dydžio. Tokiais atvejais subjektas atskleidžia, kad, remiantis turimomis žiniomis dėl būsimųjų finansinių metų rezultatų, kurie skiriasi nuo prielaidų, gali tekti reikšmingai pakoreguoti paveiktojo turto ir įsipareigojimų balansines vertes. Visais atvejais subjektas atskleidžia konkretaus turto ar įsipareigojimo (arba turto ar įsipareigojimų klasės) balansinę sumą, kurią veikia prielaida.

132. Konkrečių vadovybės priimtų sprendimų taikant subjekto apskaitos politiką atskleidimas pagal 122 straipsnį nėra susijęs su įvertinimo neapibrėžtumo šaltinių atskleidimu pagal 125 straipsnį.

133. Kituose TFAS reikalaujama atskleisti kai kurias prielaidas, kurių kitu atveju būtų reikalaujama pagal 125 straipsnį. Pavyzdžiui, pagal 37-ąjį TAS reikalaujama tam tikromis aplinkybėmis atskleisti pagrindines prielaidas dėl būsimų įvykių, paveiksiančių atidėjinių klases. 13-ajame TFAS „Tikrosios vertės nustatymas“ reikalaujama atskleisti reikšmingas prielaidas (įskaitant vertinimo metodiką (-as) ir duomenis), kuriomis subjektas remiasi nustatydamas tikrąja verte apskaitoje registruojamo turto ir įsipareigojimų tikrąją vertę.

134.   Subjektas turi atskleisti informaciją, kuri leistų finansinių ataskaitų vartotojams įvertinti jo kapitalo valdymo tikslus, strategiją ir procesą.

135. Kad įvykdytų 134 straipsnio reikalavimus, subjektas atskleidžia:

136. Subjektas valdyti kapitalą gali įvairiais būdais ir jam gali būti taikomi daugelis įvairių kapitalo reikalavimų. Pavyzdžiui, konglomeratą gali sudaryti tokie subjektai, kurie vykdo draudimo ir bankų veiklą ir kurie gali veikti keliose jurisdikcijose. Tuo atveju, kai bendrai nurodant kapitalo reikalavimus ir jo valdymo būdą neatskleidžiama naudingos informacijos arba iškraipomas finansinių ataskaitų vartotojo supratimas apie subjekto kapitalo išteklius, subjektas turi atskleisti informaciją atskirai pagal kiekvieną jam taikomą kapitalo reikalavimą.

136A.   Apie padengiamąsias finansines priemones, klasifikuojamas kaip nuosavybės priemonės, subjektas turi atskleisti (tiek, kiek neatskleista kitur):

137.   Aiškinamajame rašte subjektas turi atskleisti:

138.   Jeigu subjektas to neatskleidė kitose finansinėse ataskaitose, jis turi atskleisti šiuos dalykus:

139. Subjektas šį standartą turi taikyti 2009 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas šį standartą taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi atskleisti tą faktą.

139A. 27-uoju TAS (pataisytu 2008 m.) pataisytas 106 straipsnis. Subjektas tą pataisą turi taikyti 2009 m. liepos 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Jei subjektas taiko 27-ąjį TAS (pataisytą 2008 m.) ankstesniam laikotarpiui, pataisa turi būti taikoma ir tam ankstesniam laikotarpiui. Pataisa turi būti taikoma retrospektyviai.

139B. 2008 m. vasario mėn. paskelbtu dokumentu „Padengiamosios finansinės priemonės ir prievolės, atsirandančios likvidavimo metu“ (32-ojo TAS ir 1-ojo TAS pataisos) pataisytas 138 straipsnis ir įterpti 8A, 80A ir 136A straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2009 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis tą faktą turi atskleisti ir tam ankstesniam laikotarpiui taikyti susijusias 32-ojo TAS, 39-ojo TAS, 7-ojo TFAS ir TFAAK 2-ojo aiškinimo „Dalininkų turimos kooperatinių subjektų akcijos ir panašios priemonės“ pataisas.

139C. 2008 m. gegužės mėn. paskelbtu dokumentu „TFAS patobulinimas“ pataisyti 68 ir 71 straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2009 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisas taiko ankstesniam laikotarpiui, jis tą faktą turi atskleisti.

139D. [Išbraukta]

139E. [Išbraukta]

139F. 2010 m. gegužės mėn. paskelbtu dokumentu „TFAS patobulinimas“ pataisyti 106 ir 107 straipsniai ir įterptas 106A straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2011 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau.

139G. [Išbraukta]

139H. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 10-uoju TFAS ir 12-uoju TFAS pataisyti 4, 119, 123 ir 124 straipsniai. Taikydamas 10-ąjį TFAS ir 12-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

139I. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 13-uoju TFAS pataisyti 128 ir 133 straipsniai. Taikydamas 13-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

139J. 2011 m. birželio mėn. paskelbtu dokumentu „Kitų bendrųjų pajamų straipsnių pateikimas“ (1-ojo TAS pataisos) pataisyti 7, 10, 82, 85–87, 90, 91, 94, 100 ir 115 straipsniai, įterpti 10A, 81A, 81B ir 82A straipsniai ir išbraukti 12, 81, 83 ir 84 straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2012 m. liepos 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisas taiko ankstesniam laikotarpiui, jis tą faktą turi atskleisti.

139K. 19-uoju TAS „Išmokos darbuotojams“ (pataisytu 2011 m. birželio mėn.) pataisyta „kitų bendrųjų pajamų“ apibrėžtis 7 straipsnyje ir 96 straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti, kai taiko 19-ąjį TAS (pataisytą 2011 m. birželio mėn.).

139L. 2012 m. gegužės mėn. paskelbtais „2009–2011 m. ciklo metiniais patobulinimais“ pataisyti 10, 38 ir 41 straipsniai, išbraukti 39–40 straipsniai ir įterpti 38A–38D ir 40A–40D straipsniai. Subjektas turi taikyti tą pataisą retrospektyviai pagal 8-ąjį TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įverčių keitimas ir klaidos“ metiniams ataskaitiniams laikotarpiams, prasidedantiems 2013 m. sausio 1 d. arba vėliau. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tą pataisą taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti.

139M. [Išbraukta]

139N. 2014 m. gegužės mėn. paskelbtu 15-uoju TFAS „Pajamos pagal sutartis su klientais“ pataisytas 34 straipsnis. Taikydamas 15-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

139O. 2014 m. liepos mėn. paskelbtu 9-uoju TFAS pataisyti 7, 68, 71, 82, 93, 95, 96, 106 ir 123 straipsniai ir išbraukti 139E, 139G ir 139M straipsniai. Taikydamas 9-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

139P. 2014 m. gruodžio mėn. paskelbtu dokumentu „Atskleidimo iniciatyva“ (1-ojo TAS pataisos) pataisyti 10, 31, 54–55, 82A, 85, 113–114, 117, 119 ir 122 straipsniai, įterpti 30A, 55A ir 85A–85B straipsniai ir išbraukti 115 ir 120 straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2016 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Kiek tai susiję su šiomis pataisomis, subjektai neprivalo atskleisti informacijos, kurios reikalaujama pagal 8-ojo TAS 28–30 straipsnius.

139Q. 2016 m. sausio mėn. paskelbtu 16-uoju TFAS „Nuoma“ pataisytas 123 straipsnis. Taikydamas 16-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

139R. 2017 m. gegužės mėn. paskelbtu 17-uoju TFAS pataisyti 7, 54 ir 82 straipsniai. 2020 m. birželio mėn. paskelbtu dokumentu „17-ojo TFAS pataisos“ dar kartą pataisytas 54 straipsnis. Taikydamas 17-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

139S. 2018 m. paskelbtomis „TFAS pateikiamų nuorodų į Konceptualiuosius pagrindus pataisomis“ pataisyti 7, 15, 19–20, 23–24, 28 ir 89 straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2020 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau, jeigu tuo pat metu subjektas taip pat taiko visas kitas dokumentu „TFAS pateikiamų nuorodų į Konceptualiuosius pagrindus pataisos“ padarytas pataisas. Subjektas 1-ojo TAS pataisas turi taikyti retrospektyviai pagal 8-ąjį TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įverčių keitimas ir klaidos“. Tačiau, jeigu subjektas nustato, kad retrospektyvinis taikymas būtų neįmanomas arba susijęs su per didelėmis išlaidomis ar pastangomis, 1-ojo TAS pataisas jis turi taikyti atsižvelgdamas į 8-ojo TAS 23–28, 50–53 ir 54F straipsnius.

139T. 2018 m. spalio mėn. paskelbtu dokumentu „Sąvokos „reikšminga“ apibrėžtis“ (1-ojo TAS ir 8-ojo TAS pataisos) pataisytas 1-ojo TAS 7 straipsnis ir 8-ojo TAS 5 straipsnis ir išbrauktas 8-ojo TAS 6 straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti perspektyviai 2020 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti.

139U. 2020 m. sausio mėn. paskelbtu dokumentu „Įsipareigojimų klasifikavimas į trumpalaikius arba ilgalaikius“ pataisyti 69, 73, 74 ir 76 straipsniai ir įterpti 72A, 75A, 76A ir 76B straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti retrospektyviai pagal 8-ąjį TAS 2024 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas taiko tas pataisas ankstesniam laikotarpiui po dokumento „Sąlyginiai ilgalaikiai įsipareigojimai“ paskelbimo (žr. 139W straipsnį), jis dokumentą „Sąlyginiai ilgalaikiai įsipareigojimai“ taip pat turi taikyti tam laikotarpiui. Jeigu subjektas dokumentą „Įsipareigojimų klasifikavimas į trumpalaikius arba ilgalaikius“ taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis tą faktą turi atskleisti.

139V. Dokumentu „Informacijos apie apskaitos politiką atskleidimas“, paskelbtu 2021 m. vasario mėn., pataisyti 7, 10, 114, 117 ir 122 straipsniai, įterpti 117A–117E straipsniai ir išbraukti 118, 119 ir 121 straipsniai. Juo taip pat pataisytas 2-asis TFAS pareiškimas apie taikomą praktiką „Sprendimų dėl reikšmingumo priėmimas“ (angl. Making Materiality Judgements). Subjektas 1-ojo TAS pataisas turi taikyti 2023 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti.

139W. 2022 m. spalio mėn. paskelbtu dokumentu „Sąlyginiai ilgalaikiai įsipareigojimai“ pataisyti 60, 71, 72A, 74 ir 139U straipsniai ir įterpti 72B ir 76ZA straipsniai. Subjektas turi taikyti:

140. Šis standartas pakeičia 1-ąjį TAS „Finansinių ataskaitų pateikimas“ (persvarstytą 2003 m.) su 2005 m. pakeitimais.

1. Šio standarto tikslas – nustatyti atsargų apskaitos tvarką. Svarbiausia atsargų apskaitos problema yra išlaidų suma, kuri turi būti pripažinta turtu ir kuria toliau pateikiamos atsargos tol, kol bus pripažintos susijusios pajamos. Šiame standarte pateikiami nurodymai, kaip nustatyti išlaidas ir vėliau jas pripažinti sąnaudomis įskaitant įvairius nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės atvejus. Taip pat pateikiami nurodymai dėl savikainos formulių, pagal kurias išlaidos priskiriamos atsargoms, naudojimo.

2.   Šis standartas taikomas visoms atsargoms, išskyrus:

3.   Šis standartas netaikomas vertinimui atsargų, priklausančių:

4. Atsargos, minėtos 3 straipsnio a punkte, tam tikrais gamybos etapais vertinamos jų grynąja galimo realizavimo verte. Taip atsitinka, pavyzdžiui, kai nuimamas žemės ūkio derlius ar išgaunamos naudingosios iškasenos, kurių pardavimą užtikrina išankstinis sandoris ar vyriausybės garantija, arba kai egzistuoja aktyvioji rinka ir todėl rizika neparduoti produkcijos yra maža. Šio standarto vertinimo reikalavimai tokioms atsargoms netaikomi.

5. Prekybos tarpininkai yra tie, kurie perka ar parduoda prekes kitiems arba savo pačių sąskaita. Atsargos, minėtos 3 straipsnio b punkte, įsigyjamos daugiausia turint tikslą jas parduoti netolimoje ateityje ir kurti pelną dėl kainos arba pardavimo tarpininko maržos svyravimų. Kai tokios atsargos vertinamos jų tikrąja verte atėmus pardavimo išlaidas, šio standarto vertinimo reikalavimai joms netaikomi.

6.  Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

7. Grynoji galimo realizavimo vertė rodo grynąją sumą, kurią subjektas, pardavęs atsargas, tikisi gauti įprastinėje savo veikloje. Tikroji vertė atitinka kainą, už kurią tos pačios atsargos vertinimo dieną būtų parduotos, rinkos dalyvių sandorį vykdant įprastomis rinkos sąlygomis pagrindinėje (arba palankiausioje) tų atsargų rinkoje. Pirmoji vertė yra priskiriama konkrečiam subjektui, antroji – ne. Atsargų grynoji galimo realizavimo vertė gali būti nelygi tikrajai vertei atėmus pardavimo išlaidas.

8. Atsargos apima prekes, įsigytas ir laikomas ketinant jas perparduoti, pavyzdžiui, mažmenininko įsigytas ir perparduoti laikomas prekes, taip pat žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą, laikomą perparduoti. Atsargos taip pat apima subjekto pagamintą arba nebaigtą gaminti produkciją, be to, žaliavas ir medžiagas, laikomas ketinant jas panaudoti gamybos procese. Išlaidos, patirtos vykdant sutartį su klientu, dėl kurių nesusidaro atsargų (arba turto, kuriam taikomas kitas standartas), apskaitomos pagal 15-ąjį TFAS „Pajamos pagal sutartis su klientais“.

9.   Atsargos turi būti vertinamos savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte (mažesniąja iš jų).

10.   Atsargų savikaina turi apimti visas įsigijimo, perdirbimo ir kitas išlaidas, patiriamas gabenant atsargas į dabartinę jų buvimo vietą ir suteikiant joms dabartinę būklę.

11. Atsargų įsigijimo savikaina apima įsigijimo kainą, importo mokestį ir kitus mokesčius, išskyrus tuos, kuriuos vėliau subjektas galės atgauti iš mokesčių institucijų, taip pat transporto, tvarkymo ir kitas išlaidas, tiesiogiai priskirtinas pagamintos produkcijos, medžiagų ir paslaugų įsigijimui. Nustatant įsigijimo savikainą atskaitomos prekybos nuolaidos, kitos lengvatos ir panašūs veiksniai.

12. Atsargų perdirbimo išlaidos apima tokias tiesiogiai su produkcijos vienetais susijusias išlaidas kaip tiesioginės darbo išlaidos. Joms taip pat priskiriamas sistemingas pastovių ir kintamų pridėtinių gamybos išlaidų, patiriamų perdirbant žaliavas į pagamintą produkciją, paskirstymas. Pastovios pridėtinės gamybos išlaidos yra tos netiesioginės gamybos išlaidos, kurios yra santykinai pastovios nepriklausomai nuo gamybos apimties (tai gamyklos pastatų, įrenginių ir naudojimo teise valdomo turto nusidėvėjimo ir techninės priežiūros, taip pat gamyklos valdymo ir administravimo išlaidos). Kintamos pridėtinės gamybos išlaidos yra tos netiesioginės gamybos išlaidos, kurias tiesiogiai arba beveik tiesiogiai lemia gamybos apimtis, pvz., netiesioginės išlaidos medžiagoms arba netiesioginės darbo išlaidos.

13. Pastovių pridėtinių gamybos išlaidų priskyrimas perdirbimo išlaidoms grindžiamas normaliu gamybos įrenginių pajėgumu. Normalus pajėgumas – numatomas vidutinis produkcijos kiekis, kurį tikimasi pagaminti per tam tikrą ataskaitinių laikotarpių ar sezonų skaičių normaliomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tam tikrą pajėgumo praradimą, atsirandantį dėl planuotos techninės priežiūros. Faktinis gamybos lygis gali būti taikomas tada, kai jis apytiksliai atitinka normalų pajėgumą. Pastovių pridėtinių išlaidų suma, priskiriama kiekvienam produkcijos vienetui, dėl žemo gamybos lygio ar nenaudojamo įrenginio nedidėja. Nepriskirtos pridėtinės išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą ataskaitinį laikotarpį, kai jos patiriamos. Neįprastai aukšto gamybos lygio laikotarpiais pastovios pridėtinės išlaidos, priskiriamos kiekvienam produkcijos vienetui, sumažinamos tiek, kad atsargų vertė neviršytų savikainos. Kintamos pridėtinės gamybos išlaidos kiekvienam produkcijos vienetui priskiriamos remiantis faktiniu gamybos įrengimų naudojimu.

14. Tuo pačiu metu gali būti gaminami keli gaminiai. Tai toks atvejis, kai, pavyzdžiui, gaminami sudėtiniai gaminiai arba kai vienas iš jų yra pagrindinis, o kitas – šalutinis. Kai kiekvieno iš šių gaminių perdirbimo išlaidos negali būti nustatytos atskirai, jos racionaliai ir tolygiai paskirstomos visiems gaminiams. Toks skirstymas gali būti pagrįstas, pavyzdžiui, santykine kiekvieno gaminio pardavimo verte tiek gamybai vykstant, kai tik gaminiai tampa atskirai identifikuojami, tiek ir gamybai pasibaigus. Daugelis šalutinių gaminių savo pobūdžiu yra nereikšmingi. Tokiu atveju jie dažnai vertinami grynąja galimo realizavimo verte, o ši vertė atimama iš pagrindinio gaminio savikainos. Tą atlikus, pagrindinio gaminio balansinė vertė reikšmingai nesiskiria nuo jo savikainos.

15. Į atsargų savikainą kitų išlaidų įtraukiama tik tiek, kiek jų patiriama gabenant atsargas į jų dabartinę vietą ir suteikiant joms dabartinę būklę. Pavyzdžiui, galima būtų į atsargų savikainą įtraukti negamybines pridėtines išlaidas arba gaminių pritaikymo konkretiems klientams išlaidas.

16. Išlaidų, neįtrauktų į atsargų savikainą ir pripažįstamų to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu jos patiriamos, sąnaudomis, pavyzdžiai:

17. Pagal 23-iąjį TAS „Skolinimosi išlaidos“ nustatomos ribotos aplinkybės, kada skolinimosi išlaidos įtraukiamos į atsargų savikainą.

18. Subjektas gali įsigyti atsargas atidėto atsiskaitymo sąlygomis. Kai toks sandoris faktiškai apima finansavimo elementą, tada toks elementas (pavyzdžiui, skirtumas tarp įsigijimo kainos esant normaliam kredito terminui ir faktinės sumokėtos sumos) pripažįstamas kaip palūkanų sąnaudos finansavimo laikotarpį.

19. [Išbraukta]

20. Pagal 41-ąjį TAS „Žemės ūkis“ subjekto iš jam priklausančio biologinio turto gautos atsargos, sudarančios žemės ūkio produkciją, vertinamos pirminio pripažinimo metu jų tikrąja verte atėmus pardavimo išlaidas derliaus nuėmimo metu. Tai ir yra atsargų savikaina tą dieną, kai pradedamas taikyti šis standartas.

21. Atsargų savikainos vertinimo metodai, pvz., standartinės savikainos metodas arba mažmeninių kainų metodas, gali būti pasirenkami taikyti atsižvelgiant į tai, kuris iš jų yra patogesnis, jei būtų gaunami savikainai artimi rezultatai. Nustatant standartinę savikainą, atsižvelgiama į normalius žaliavų, medžiagų, darbo, efektyvumo ir pajėgumų sunaudojimo lygius. Jie reguliariai peržiūrimi ir, jeigu būtina, taisomi atsižvelgiant į dabartines sąlygas.

22. Mažmeninių kainų metodas dažnai taikomas mažmeninės prekybos sektoriuje vertinant didelius kiekius greitai keičiamo asortimento atsargų, kurių maržos panašios ir kurioms kitų savikainos nustatymo būdų pritaikyti neįmanoma. Atsargų savikaina nustatoma mažinant atsargų pardavimo kainą tam tikru bendrosios maržos procentu. Nustatant procentų dydį, atsižvelgiama į tas atsargas, kurios buvo nukainotos žemiau už jų pradinę pardavimo kainą. Dažnai taikomas vidutinis kiekvieno mažmeninės prekybos skyriaus procentas.

23.   Atsargų, kurios paprastai vienos kitomis nekeičiamos, prekių ar paslaugų, gaminamų ir skiriamų konkretiems projektams, savikaina turi būti nustatoma naudojant specialų jų individualios savikainos nustatymo metodą.

24. Specialus savikainos nustatymo metodas – kai kuriems atskiriems atsargų objektams priskiriama tam tikra jų savikaina. Šis metodas tinka atsargoms, skiriamoms konkrečiam projektui, nežiūrint to, ar jos buvo nupirktos, ar pagamintos. Tačiau specialus savikainos nustatymo metodas netinka, kai yra daug atsargų objektų, kurie paprastai gali būti keičiami vieni kitais. Tokiomis aplinkybėmis galėtų būti taikomas objektų, kurie lieka atsargose, pasirinkimo metodas, kad būtų galima nustatyti galimą poveikį pelnui ar nuostoliams.

25.  Atsargų, nepaminėtų 23 straipsnyje, savikaina turi būti nustatoma taikant principą FIFO („pirmas į, pirmas iš“) arba savikainos svertinio vidurkio formulę. Subjektas turi taikyti tą pačią savikainos formulę visoms atsargoms, kurių pobūdis ir panaudojimas yra panašūs. Skirtingo pobūdžio ar skirtingo panaudojimo atsargoms gali būti taikomos skirtingos savikainos formulės.

26. Pavyzdžiui, atsargų panaudojimas viename veiklos segmente gali skirtis nuo tos pačios rūšies atsargų panaudojimo kitame veiklos segmente. Tačiau skirtumo tarp atsargų geografinio išsidėstymo (arba atitinkamų mokesčių taisyklių skirtumo) nepakanka, kad būtų pateisintas skirtingų savikainos formulių naudojimas.

27. Taikant FIFO formulę daroma prielaida, kad atsargų objektai, kurie buvo įsigyti arba pagaminti pirmiausiai, parduodami pirmiausiai, todėl objektai, kurie lieka atsargose ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, buvo vėliausiai pirkti ar pagaminti. Naudojant savikainos svertinio vidurkio formulę kiekvieno objekto savikaina nustatoma pagal panašių objektų savikainos ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir panašių objektų, įsigytų ar pagamintų per visą ataskaitinį laikotarpį, savikainos svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti skaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną papildomą atsargų partiją, atsižvelgiant į konkrečias subjekto aplinkybes.

28. Atsargų savikaina gali būti neatgaunama, jeigu tos atsargos yra apgadintos, visiškai ar iš dalies paseno arba sumažėjo jų pardavimo kaina. Atsargų savikaina taip pat gali būti neatgaunama, jeigu padidėjo įvertintos jų gamybos užbaigimo išlaidos arba įvertintos pardavimo išlaidos. Atsargų nukainojimo iki žemesnės už jų savikainą grynosios galimo realizavimo vertės praktika atitinka požiūrį, kad turto vertinimo sumos neturėtų viršyti sumų, kurias tikimasi gauti jį pardavus arba panaudojus.

29. Atsargos paprastai nukainojamos iki jų grynosios galimo realizavimo vertės pagal kiekvieną objektą. Tačiau kai kuriomis aplinkybėmis panašius arba susijusius objektus gali būti naudinga sugrupuoti. Taip gali būti tuo atveju, kai atsargų objektai yra susiję su tos pačios linijos produktais, kurių paskirtis arba galutinis panaudojimas yra panašūs, kurie gaminami ir realizuojami toje pačioje geografinėje zonoje ir kurių praktiškai neįmanoma įvertinti atskirai nuo kitų tos produktų linijos objektų. Atsargos neturėtų būti nukainojamos remiantis atsargų klasifikavimu, pavyzdžiui, kaip pagaminta produkcija arba kaip visos konkretaus veiklos segmento atsargos.

30. Grynosios galimo realizavimo vertės įverčiai grindžiami patikimiausiais vertinimo metu turimais įrodymais, kokį atsargų kiekį tikimasi realizuoti. Šie įverčiai nustatomi atsižvelgiant į kainos arba savikainos svyravimus, tiesiogiai susijusius su įvykiais, vykstančiais po ataskaitinio laikotarpio pabaigos tiek, kiek tokie įvykiai patvirtina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje egzistavusias sąlygas.

31. Grynosios galimo realizavimo vertės įverčiams turi įtakos ir tikslas, kuriam atsargos yra laikomos. Pavyzdžiui, atsargų kiekio, reikalingo pardavimo ar paslaugų sutartims įvykdyti, grynoji galimo realizavimo vertė yra pagrįsta sutartine kaina. Jeigu pardavimo sutartyse numatyti mažesni atsargų kiekiai negu jų yra, šio likučio grynoji galimo realizavimo vertė nustatoma remiantis bendrosiomis pardavimo kainomis. Atidėjiniai gali atsirasti dėl sudarytų pardavimo sutarčių, pagal kurias numatytas atsargų kiekis viršija turimą atsargų kiekį, arba dėl įsigijimo sutarčių. Tokie atidėjiniai svarstomi 37-ajame TAS „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas“.

32. Žaliavos ir kitos medžiagos, laikomos atsargoms gaminti, nėra nukainojamos žemiau už jų savikainą, jeigu baigtus gaminius, kurių gamybai bus sunaudotos šios žaliavos, tikimasi parduoti už savikainą arba brangiau. Tačiau tuo atveju, kai žaliavų kainų sumažėjimas rodo, kad baigtų gaminių savikaina viršija jų grynąją galimo realizavimo vertę, žaliavos nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis žaliavų atkuriamoji vertė gali būti geriausias turimas jų grynosios galimo realizavimo vertės matas.

33. Kiekvieną būsimą ataskaitinį laikotarpį turi būti iš naujo įvertinama grynoji galimo realizavimo vertė. Kai išnyksta aplinkybės, dėl kurių atsargos anksčiau turėjo būti nukainotos žemiau už savikainą, arba kai yra aiškių įrodymų, kad grynoji galimo realizavimo vertė padidėjo dėl pasikeitusių ekonominių aplinkybių, tada nukainojimas yra panaikinamas (t. y. panaikinama tik buvusio nukainojimo suma) taip, kad nauja balansinė vertė būtų savikainos vertė arba iš naujo nustatyta grynoji galimo realizavimo vertė (mažesnioji iš jų). Taip atsitinka, kai, pavyzdžiui, atsargų objektas, apskaitoje registruojamas grynąja galimo realizavimo verte (nes jo pardavimo kaina krito), tebėra turimas naujuoju ataskaitiniu laikotarpiu, o jo pardavimo kaina pakilo.

34.   Kai atsargos parduodamos, jų balansinė vertė turi būti pripažįstama to ataskaitinio laikotarpio, kada pripažįstamos atitinkamos pajamos, sąnaudomis. Bet kokio atsargų nukainojimo iki jų grynosios galimo realizavimo vertės suma ir visi atsargų nuostoliai turi būti pripažįstami to ataskaitinio laikotarpio, kai buvo nukainota arba nuostoliai susidarė, sąnaudomis. Bet kokio atsargų nukainojimo panaikinimo, daromo dėl grynosios galimo realizavimo vertės padidėjimo, suma turi būti pripažįstama atsargų sumos, pripažintos sąnaudomis tuo laikotarpiu, kuriuo atliekamas panaikinimas, sumažinimu.

35. Kai kurios atsargos apskaitoje gali būti priskiriamos kitiems turto straipsniams, pavyzdžiui, atsargos, kurios panaudotos nekilnojamajam turtui, įrangai ir įrenginiams pasigaminti ir tapusios jų sudedamąja dalimi. Tokiu būdu kitam turtui priskirtos atsargos pripažįstamos sąnaudomis per to turto naudingo tarnavimo laiką.

36.   Finansinėse ataskaitose turi būti atskleista:

37. Informacija apie skirtingų klasių atsargų balansines vertes ir atitinkamų turto straipsnių pokyčių mastą yra naudinga finansinių ataskaitų vartotojams. Įprastinės atsargų klasės yra prekės, gamybos žaliavos, medžiagos, nebaigta gaminti produkcija ir pagaminta produkcija.

38. Atsargų suma, pripažįstama sąnaudomis per ataskaitinį laikotarpį ir dažnai nurodoma kaip pardavimo savikaina, apima išlaidas, kurios anksčiau buvo įtrauktos į parduotų atsargų vertę, taip pat nepaskirstytąsias pridėtines gamybos išlaidas ir neįprastai dideles atsargų gamybos išlaidas. Dėl specifinių subjekto aplinkybių taip pat gali būti įtraukiamos ir kitos sumos, pavyzdžiui, paskirstymo išlaidos.

39. Kai kurie subjektai naudoja skirtingą pelno arba nuostolių ataskaitų formą, todėl gali būti pateiktos kitokios negu atsargų savikaina sumos, pripažintos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Pagal tokią formą, subjektas pateikia sąnaudų analizę, pagrįstą sąnaudų klasifikavimu pagal pobūdį. Šiuo atveju subjektas pateikia sąnaudomis pripažintas žaliavų, kitų sunaudotų medžiagų išlaidas, darbo ir kitas išlaidas kartu su grynojo atsargų pokyčio per ataskaitinį laikotarpį suma.

40. Subjektas šį standartą turi taikyti 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Skatinama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas šį standartą taiko laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2005 m. sausio 1 d., jis tą faktą turi atskleisti.

40A. [Išbraukta]

40B. [Išbraukta]

40C. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 13-uoju TFAS pakeista tikrosios vertės apibrėžtis, pateikta 6 straipsnyje, ir pataisytas 7 straipsnis. Taikydamas 13-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

40D. [Išbraukta]

40E. 2014 m. gegužės mėn. paskelbtu 15-uoju TFAS „Pajamos pagal sutartis su klientais“ pataisyti 2, 8, 29 ir 37 straipsniai ir išbrauktas 19 straipsnis. Taikydamas 15-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

40F. 2014 m. liepos mėn. paskelbtu 9-uoju TFAS pataisytas 2 straipsnis ir išbraukti 40A, 40B ir 40D straipsniai. Taikydamas 9-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

40G. 2016 m. sausio mėn. paskelbtu 16-uoju TFAS „Nuoma“ pataisytas 12 straipsnis. Taikydamas 16-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

41. Šis standartas pakeičia 2-ąjį TAS „Atsargos“ (persvarstytą 1993 m.).

42. Šis standartas pakeičia NAK 1-ąjį aiškinimą „Pastovumas. Įvairios atsargų savikainos formulės“.

1.   Subjektas turi sudaryti pinigų srautų ataskaitą remdamasis šio standarto reikalavimais ir turi pateikti ją kaip savo finansinių ataskaitų sudedamąją dalį kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, kurio finansinės ataskaitos yra pateikiamos.

2. Šis standartas pakeičia 7-ąjį TAS „Finansinės būklės pokyčių ataskaita“, patvirtintą 1977 m. liepos mėn.

3. Subjekto finansinių ataskaitų vartotojams svarbu žinoti, kaip subjektas gauna ir naudoja pinigus ir pinigų ekvivalentus, nepriklausomai nuo subjekto veiklos pobūdžio ir to, ar galima pinigus laikyti subjekto veiklos produktu, kaip tai gali būti finansų įstaigoje. Subjektams pinigai reikalingi iš esmės dėl tų pačių priežasčių, kad ir kokia skirtinga būtų pagrindinė pajamų duodanti jų veikla. Pinigų jiems reikia savo veiklai vykdyti, įsipareigojimams apmokėti ir grąžai savo investuotojams teikti. Todėl šis standartas reikalauja, kad visi subjektai pateiktų pinigų srautų ataskaitas.

4. Pinigų srautų ataskaita, naudojama kartu su kitomis finansinėmis ataskaitomis, suteikia informacijos, kuri leidžia vartotojams įvertinti subjekto grynojo turto pasikeitimus, finansinę struktūrą (taip pat jo likvidumą ir mokumą) ir gebėjimą daryti poveikį pinigų srautų kiekiui ir pasiskirstymui per laikotarpį, siekiant prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir galimybių. Informacija apie pinigų srautus yra naudinga vertinant subjekto gebėjimą gauti pinigus ir pinigų ekvivalentus. Ji suteikia vartotojui galimybę sukurti skirtingų subjektų būsimųjų pinigų srautų dabartinės vertės įvertinimo ir palyginimo metodus. Ji taip pat padidina skirtingų subjektų apskaitytų veiklos rezultatų palyginamumą, nes pašalinamas skirtingos apskaitos tvarkos taikymo tiems patiems sandoriams ir įvykiams poveikis.

5. Informacija apie ankstesnių laikotarpių pinigų srautus dažnai naudojama kaip būsimųjų pinigų srautų dydžio, laiko ir tikrumo dėl jų rodiklis. Ji taip pat naudinga tikrinant anksčiau atlikto būsimųjų pinigų srautų įvertinimo tikslumą ir nagrinėjant ryšį tarp pelningumo, grynojo pinigų srauto ir besikeičiančių kainų poveikio.

6.  Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

7. Pinigų ekvivalentai yra skirti labiau trumpalaikiams piniginiams įsipareigojimams įvykdyti, nei investuoti ar kitiems tikslams. Kad investicija būtų priskiriama pinigų ekvivalentams, ji turi būti lengvai iškeičiama į aiškų pinigų kiekį, o rizika, kad pasikeis jos vertė, turi būti nereikšminga. Todėl investicija priskiriama pinigų ekvivalentams tik tada, kai jos terminas yra trumpas, pavyzdžiui, trys mėnesiai (ar mažiau) nuo įsigijimo datos. Investicijos į nuosavybės vertybinius popierius nepriskiriamos pinigų ekvivalentams, nebent jos iš esmės yra pinigų ekvivalentai, pavyzdžiui, privilegijuotosios akcijos, įsigytos likus mažai laiko iki jų termino pabaigos, jei nurodyta išpirkimo data.

8. Lėšų skolinimasis iš banko paprastai laikomas finansine veikla. Tačiau kai kuriose šalyse banko sąskaitos kreditas, kuris padengiamas pagal pareikalavimą, sudaro neatskiriamą subjekto pinigų valdymo dalį. Tokiomis aplinkybėmis banko sąskaitos kreditas yra pinigų ir pinigų ekvivalentų komponentas. Tokių bankinių susitarimų bendra ypatybė ta, kad banko sąskaitos likutis dažnai svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo.

9. Pinigų srautams nepriskiriamas judėjimas tarp pinigų ar pinigų ekvivalentų straipsnių, kadangi šie komponentai yra subjekto pinigų valdymo, o ne jo pagrindinės, investicinės ar finansinės veiklos dalis. Pinigų valdymas apima pinigų perviršio investavimą į pinigų ekvivalentus.

10.   Pinigų srautų ataskaitoje turi būti pateikiami tam tikro laikotarpio pinigų srautai, suklasifikuoti pagal subjekto pagrindinę, investicinę ir finansinę veiklą.

11. Pagrindinės, investicinės ir finansinės veiklos pinigų srautus subjektas pateikia taip, kaip yra tinkamiausia pagal jo veiklą. Klasifikavimas pagal veiklą suteikia informacijos, kuri leidžia vartotojams įvertinti tos veiklos įtaką subjekto finansinei būklei, jo pinigų ir pinigų ekvivalentų sumai. Ši informacija taip pat gali būti naudojama ryšiui tarp tų veiklų įvertinti.

12. To paties sandorio pinigų srautai gali būti klasifikuojami skirtingai. Pavyzdžiui, kai grąžinant paskolą grąžinamos ir paskolos palūkanos, ir paskolos suma, tai palūkanos gali būti priskirtos prie pagrindinės veiklos, o paskola – prie finansinės veiklos.

13. Pinigų srautų iš pagrindinės veiklos suma yra pagrindinis rodiklis, parodantis, kiek subjekto veikla sukūrė pinigų srautų, kurių pakaktų, nenaudojant išorės finansavimo šaltinių, paskoloms grąžinti, subjekto gamybiniams pajėgumams palaikyti, dividendams išmokėti ir naujoms investicijoms. Informacija apie konkrečius ankstesnių laikotarpių pagrindinės veiklos pinigų srautų komponentus, naudojama kartu su kita informacija, yra naudinga prognozuojant būsimuosius pagrindinės veiklos pinigų srautus.

14. Pagrindinės veiklos pinigų srautai visų pirma gaunami iš pagrindines pajamas uždirbančios subjekto veiklos. Todėl paprastai jie atsiranda iš sandorių ir kitų įvykių, kuriais remiantis nustatomas pelnas ar nuostolis. Pagrindinės veiklos pinigų srautų pavyzdžiai:

15. Subjektas gali turėti vertybinių popierių ar paskolų perparduoti ar parduoti, kurie šiuo atveju yra panašūs į atsargas, specialiai įsigytas perparduoti. Todėl pinigų srautai, susidarantys įsigyjant ir parduodant vertybinius popierius, klasifikuojami kaip pagrindinės veiklos pinigų srautai. Finansų įstaigų išankstiniai pinigų mokėjimai ir paskolos paprastai taip pat klasifikuojami kaip pagrindinė veikla, kadangi jie yra susiję su pagrindine subjekto pajamas uždirbančia veikla.

16. Pinigų srautus iš investicinės veiklos nurodyti atskirai yra svarbu dėl to, kad šie pinigų srautai parodo išlaidų ištekliams, skirtiems būsimų laikotarpių pajamoms uždirbti ir pinigų srautams atsirasti, dydį. Kaip investicinę veiklą galima klasifikuoti tik tas išlaidas, kurios yra pripažintos turtu finansinės būklės ataskaitoje. Investicinės veiklos pinigų srautų pavyzdžiai:

17. Atskirai parodyti finansinės veiklos pinigų srautus svarbu todėl, kad tai naudinga prognozuojant subjekto kapitalo teikėjų pretenzijas dėl būsimųjų pinigų srautų. Finansinės veiklos pinigų srautų pavyzdžiai:

18.   Subjektas turi pateikti pagrindinės veiklos pinigų srautus vienu iš šių metodų:

19. Subjektams rekomenduojama pagrindinės veiklos pinigų srautus pateikti tiesioginiu metodu. Tiesioginis metodas suteikia informacijos, kuri gali būti naudinga įvertinant būsimuosius pinigų srautus, o netiesioginis metodas tokios informacijos nesuteikia. Taikant tiesioginį metodą, informacija apie pagrindines bendrųjų pinigų įplaukų ir bendrųjų pinigų išmokų klases gali būti gaunama:

20. Netiesioginiu metodu pagrindinės veiklos grynieji pinigų srautai nustatomi koreguojant pelną ar nuostolį, atsižvelgiant į šių veiksnių poveikį:

21.   Pagrindines bendrųjų pinigų įplaukų ir bendrųjų pinigų išmokų, atsirandančių iš investicinės ir finansinės veiklos, klases subjektas turi parodyti atskirai, išskyrus atvejus, kai pinigų srautai, aprašyti 22 ir 24 straipsniuose, pateikiami grynąja verte.

22.   Toliau nurodomi pagrindinės, investicinės ar finansinės veiklos pinigų srautai, kurie gali būti pateikti grynąja verte:

23. Pinigų įplaukų ir išmokų, nurodytų 22 straipsnio a punkte, pavyzdžiai:

23A. Pinigų įplaukų ir išmokų, nurodytų 22 straipsnio b punkte, pavyzdžiai yra toliau nurodyti išankstiniai mokėjimai ar grąžinimai:

24.   Pinigų srautai, atsirandantys iš toliau nurodytų finansų įstaigos veiklos sričių, gali būti pateikti grynąja verte:

25.   Pinigų srautai, atsirandantys iš sandorių užsienio valiuta, turi būti registruojami apskaitoje subjekto funkcine valiuta, sumai užsienio valiuta taikant pinigų srautų dienos funkcinės ir užsienio valiutų kursą.

26.   Užsienio patronuojamosios įmonės pinigų srautai turi būti perskaičiuojami taikant pinigų srautų dienos funkcinės ir užsienio valiutų kursą.

27. Pinigų srautai užsienio valiuta pateikiami remiantis 21-uoju TAS „Užsienio valiutos kurso pasikeitimo įtaka“. Jis leidžia taikyti valiutos kursą, kuris yra artimas faktiniam kursui. Pavyzdžiui, vidutinis svertinis to laikotarpio valiutų kursas gali būti naudojamas sandoriams užsienio valiuta registruoti ar užsienio patronuojamosios įmonės pinigų srautams perskaičiuoti. Vis dėlto 21-asis TAS neleidžia taikyti ataskaitinio laikotarpio pabaigos valiutos kurso perskaičiuojant užsienio patronuojamosios įmonės pinigų srautus.

28. Nerealizuotas pelnas ir nuostoliai, atsirandantys dėl užsienio valiutos kurso pokyčių, nėra pinigų srautai. Tačiau valiutos kurso pasikeitimo poveikis pinigams ir pinigų ekvivalentams, laikomiems ar mokėtiniems užsienio valiuta, parodomas pinigų srautų ataskaitoje dėl to, kad būtų galima sutikrinti pinigus ir pinigų ekvivalentus laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Ši suma pateikiama atskirai nuo pagrindinės, investicinės ir finansinės veiklos pinigų srautų ir apima skirtumus, jei tokių yra, palyginti su padėtimi, jei tie pinigų srautai būtų buvę parodyti taikant laikotarpio pabaigos valiutų kursus.

29.  [Išbraukta]

30. [Išbraukta]

31.   Visi pinigų srautai iš gautų ar sumokėtų palūkanų ir dividendų turi būti pateikiami atskirai. Kiekvienas toks srautas turi būti visais ataskaitiniais laikotarpiais nuosekliai klasifikuojamas kaip atsirandantis iš pagrindinės, investicinės ar finansinės veiklos.

32. Bendra per laikotarpį sumokėtų palūkanų suma atskleidžiama pinigų srautų ataskaitoje, nepaisant to, ar ji buvo pripažinta sąnaudomis įtraukiant į pelną arba nuostolius, ar kapitalizuota pagal 23-iąjį TAS „Skolinimosi išlaidos“.

33. Finansų įstaigoje sumokėtos palūkanos ir gautos palūkanos ir dividendai paprastai klasifikuojami kaip pagrindinės veiklos pinigų srautai. Tačiau nėra vieningos nuomonės, kaip klasifikuoti šiuos pinigų srautus kituose subjektuose. Sumokėtos palūkanos ir gautos palūkanos ir dividendai gali būti klasifikuojami kaip pagrindinės veiklos pinigų srautai, kadangi jie yra tarp tų veiksnių, kurie lemia pelną ar nuostolį. Kita vertus, sumokėtos palūkanos ir gautos palūkanos ir dividendai pagal aplinkybes gali būti atitinkamai klasifikuojami kaip finansiniai ir investiciniai pinigų srautai, kadangi jie yra finansinių išteklių gavimo savikaina arba investicijų grąža.

34. Sumokėti dividendai gali būti klasifikuojami kaip finansiniai pinigų srautai, kadangi jie yra finansinių išteklių gavimo savikaina. Kita vertus, sumokėti dividendai gali būti klasifikuojami kaip pagrindinės veiklos pinigų srautų komponentas, siekiant padėti vartotojams įvertinti subjekto gebėjimą išmokėti dividendus iš pagrindinės veiklos pinigų srautų.

35.   Pinigų srautai, atsirandantys iš pelno mokesčių, turi būti atskleidžiami atskirai ir klasifikuojami kaip subjekto pagrindinės veiklos pinigų srautai, išskyrus atvejus, kai galima konkrečiai nustatyti, kad jie priklauso investicinei ar finansinei veiklai.

36. Pelno mokesčiai atsiranda iš sandorių, kurie sukuria pinigų srautus, pinigų srautų ataskaitoje klasifikuojamus kaip pagrindinė, investicinė ar finansinė veikla. Nors mokesčių sąnaudos gali būti aiškiai tapatinamos su investicine ar finansine veikla, susijusių mokesčių pinigų srautų dažnai neįmanoma identifikuoti, be to, jie gali atsirasti kitą laikotarpį, nei buvo sudarytas sandoris, sukūręs pinigų srautus. Todėl sumokėti mokesčiai paprastai klasifikuojami kaip pagrindinės veiklos pinigų srautai. Tačiau tuo atveju, kai įmanoma susieti mokesčių pinigų srautus su konkrečiu sandoriu, sukūrusiu pinigų srautus, kurie klasifikuojami kaip investicinės ar finansinės veiklos pinigų srautai, tada mokesčių pinigų srautai gali būti klasifikuojami kaip investicinės ar finansinės veiklos pinigų srautai. Jeigu mokesčių pinigų srautai priskiriami daugiau kaip vienai veiklos klasei, atskleidžiama bendra sumokėtų mokesčių suma.

37. Kai investicijų į asocijuotąsias įmones, bendrąsias įmones ar patronuojamąsias įmones apskaita tvarkoma taikant nuosavybės arba savikainos metodą, investuotojas savo pinigų srautų ataskaitoje pateikia tik savo ir subjekto, į kurį investuota, tarpusavio pinigų srautus, pavyzdžiui, dividendus ir išankstinius mokėjimus.

38. Subjektas, kuris parodo savo dalį asocijuotojoje ar bendrojoje įmonėje taikydamas nuosavybės metodą, į savo pinigų srautų ataskaitą įtraukia pinigų srautus, susidariusius dėl savo investicijų į asocijuotąją ar bendrąją įmonę, taip pat paskirstymus ir kitus jo ir asocijuotosios ar bendrosios įmonės tarpusavio mokėjimus ar įplaukas.

39.   Agreguoti pinigų srautai, atsirandantys dėl patronuojamųjų įmonių arba kitų verslo vienetų kontrolės įgijimo arba praradimo, turi būti pateikti atskirai ir klasifikuojami kaip investicinė veikla.

40.   Subjektas turi atskleisti, atsižvelgdamas į patronuojamųjų įmonių ir kitų verslo vienetų kontrolės įgijimą ir praradimą per ataskaitinį laikotarpį, kiekvieną iš šių agreguotų sumų:

40A. Investicinis subjektas, kaip apibrėžta 10-ajame TFAS „Konsoliduotosios finansinės ataskaitos“, neturi taikyti 40 straipsnio c punkto arba 40 straipsnio d punkto investicijai į patronuojamąją įmonę, kuri turi būti vertinama tikrąja verte, tikrosios vertės pasikeitimą pripažįstant pelnu ar nuostoliais.

41. Atskirai pateikiant patronuojamųjų įmonių ar kitų verslo vienetų kontrolės įgijimo ar praradimo pinigų srautų poveikį to paties straipsnio vienoje eilutėje, kartu su atskirai atskleidžiamomis įsigyto ar perleisto turto ar įsipareigojimų sumomis, galima atskirti šiuos pinigų srautus nuo tų, kurie atsiranda dėl kitos pagrindinės, investicinės ir finansinės veiklos. Kontrolės praradimo pinigų srauto poveikis neatimamas iš kontrolės įgijimo pinigų srauto poveikio.

42. Bendra kaip atlygis sumokėtų arba gautų pinigų suma už patronuojamųjų įmonių arba kitų verslo vienetų kontrolės įgijimą arba praradimą pateikiama pinigų srautų ataskaitoje atėmus pinigus ir pinigų ekvivalentus, įgytus arba perleistus sudarius tokius sandorius, įvykus tokiems įvykiams ar pasikeitus aplinkybėms.

42A. Pinigų srautai, susidarę dėl nuosavybės dalių patronuojamojoje įmonėje pasikeitimų, dėl kurių neprarandama jos kontrolė, turi būti klasifikuojami kaip pinigų srautai iš finansinės veiklos, nebent patronuojamoji įmonė priklauso investiciniam subjektui, kaip apibrėžta 10-ajame TFAS, ir ji turi būti vertinama tikrąja verte, tikrosios vertės pasikeitimą pripažįstant pelnu ar nuostoliais.

42B. Nuosavybės dalių pokyčiai patronuojamojoje įmonėje, dėl kurių kontrolė nėra prarandama, pvz., kai vėliau patronuojančioji įmonė perka arba parduoda patronuojamosios įmonės nuosavybės priemones, apskaitomi kaip nuosavybės sandoriai (žr. 10-ąjį TFAS), nebent patronuojamoji įmonė priklauso investiciniam subjektui ir ji turi būti vertinama tikrąja verte, tikrosios vertės pasikeitimą pripažįstant pelnu ar nuostoliais. Atitinkamai susidarę pinigų srautai klasifikuojami tokiu pačiu būdu kaip kiti sandoriai su savininkais, aprašyti 17 straipsnyje.

43.   Investiciniai ir finansiniai sandoriai, kuriems nereikia naudoti pinigų ar pinigų ekvivalentų, neturi būti įtraukiami į pinigų srautų ataskaitą. Tokie sandoriai turi būti atskleidžiami kurioje nors kitoje finansinių ataskaitų dalyje taip, kad būtų pateikta visa svarbi informacija apie šią investicinę ir finansinę veiklą.

44. Daug investicinės ir finansinės veiklos operacijų neturi tiesioginės įtakos einamiesiems pinigų srautams, nors jos veikia subjekto kapitalo ir turto struktūrą. Nepiniginių sandorių neįtraukimas į pinigų srautų ataskaitą atitinka pinigų srautų ataskaitos tikslą, kadangi šie sandoriai nedaro įtakos einamojo laikotarpio pinigų srautams. Nepiniginių sandorių pavyzdžiai:

44A.   Subjektas turi atskleisti informaciją, kuri leidžia finansinių ataskaitų vartotojams įvertinti įsipareigojimų, atsirandančių dėl finansinės veiklos, pokyčius, įskaitant pokyčius, atsirandančius dėl pinigų srautų, ir su pinigų srautais nesusijusius pokyčius.

44B. Siekdamas įvykdyti 44A straipsnyje nustatytą reikalavimą, subjektas turi atskleisti šiuos įsipareigojimų, atsirandančių dėl finansinės veiklos, pokyčius:

44C. Įsipareigojimai, atsirandantys dėl finansinės veiklos, yra įsipareigojimai, kurių pinigų srautai buvo arba būsimieji pinigų srautai bus klasifikuojami pinigų srautų ataskaitoje kaip finansinės veiklos pinigų srautai. Be to, 44A straipsnyje nustatytas atskleidimo reikalavimas taip pat taikomas finansinio turto (pavyzdžiui, turto, kuriuo apdraudžiami įsipareigojimai, atsirandantys dėl finansinės veiklos) pokyčiams, jei to finansinio turto pinigų srautai buvo arba būsimieji pinigų srautai bus įtraukti į finansinės veiklos pinigų srautus.

44D. Vienas iš būdų įvykdyti 44A straipsnyje nustatytą atskleidimo reikalavimą yra pateikti įsipareigojimų, atsirandančių dėl finansinės veiklos, laikotarpio pradžios ir pabaigos likučių finansinės būklės ataskaitoje sutikrinimą, įskaitant 44B straipsnyje nurodytus pokyčius. Kai subjektas atskleidžia informaciją apie tokį sutikrinimą, jis turi pateikti pakankamai informacijos, kad finansinių ataskaitų vartotojai galėtų susieti į sutikrinimą įtrauktus straipsnius su finansinės būklės ataskaita ir pinigų srautų ataskaita.

44E. Jei subjektas 44A straipsnyje reikalaujamą informaciją atskleidžia kartu su informacija apie kito turto ir įsipareigojimų pokyčius, įsipareigojimų, atsirandančių dėl finansinės veiklos, pokyčius jis turi atskleisti atskirai nuo to kito turto ir įsipareigojimų pokyčių.

44F.   Subjektas turi atskleisti informaciją apie savo tiekėjų finansavimo susitarimus (kaip aprašyta 44G straipsnyje), kuri suteikia galimybę finansinių ataskaitų vartotojams įvertinti, kokį poveikį tie susitarimai daro subjekto įsipareigojimams ir pinigų srautams, taip pat subjekto likvidumo rizikos pozicijai.

44G. Tiekėjų finansavimo susitarimams būdinga tai, kad vienas ar daugiau finansavimo teikėjų siūlo sumokėti sumas, kurias subjektas yra skolingas savo tiekėjams, o subjektas sutinka sumokėti pagal susitarimų sąlygas tą pačią dieną, kai sumokama tiekėjui, arba vėlesnę datą. Pagal šiuos susitarimus subjektui nustatomi ilgesni mokėjimo terminai arba subjekto tiekėjams – ankstesni mokėjimo terminai, palyginti su susijusios sąskaitos faktūros mokėjimo terminu. Tiekėjų finansavimo susitarimai dažnai vadinami tiekimo grandinės finansavimo, mokėtinų sumų finansavimo arba atvirkštinio faktoringo susitarimais. Susitarimai, kurie tėra tik subjekto kredito kokybės pagerinimo priemonės (finansinės garantijos, įskaitant kaip garantijas naudojamus akredityvus) arba priemonės, kurias subjektas naudoja siekdamas tiesiogiai atsiskaityti su tiekėju sumokėdamas sumas, kurias yra skolingas (pavyzdžiui, kredito kortelės), tiekėjo finansavimo susitarimais nelaikomi.

44H. Kad įvykdytų 44F straipsnio tikslus, subjektas turi atskleisti šią agreguotą informaciją apie savo tiekėjų finansavimo susitarimus:

45.   Subjektas turi atskleisti pinigų ir pinigų ekvivalentų komponentus ir pateikti į pinigų srautų ataskaitą įtrauktų sumų sutikrinimą su atitinkamais finansinės būklės ataskaitos straipsniais.

46. Atsižvelgdamas į pinigų valdymo praktikos ir bankinės tvarkos įvairovę pasaulyje ir siekdamas, kad apskaita atitiktų 1-ąjį TAS „Finansinių ataskaitų pateikimas“, subjektas atskleidžia, kokios apskaitos politikos jis laikosi nustatydamas pinigų ir pinigų ekvivalentų sudėtį.

47. Kiekvieno pinigų ir pinigų ekvivalentų komponento nustatymo politikos pakeitimo įtaka, pavyzdžiui, finansinių priemonių, kurios anksčiau buvo laikomos subjekto investicijų portfeliu, klasifikavimo pasikeitimas, parodoma pagal 8-ąjį TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įverčių keitimas ir klaidos“.

48.   Kartu su vadovybės pastabomis subjektas turi atskleisti turimą reikšmingą pinigų ir pinigų ekvivalentų likučių sumą, kurios negali naudoti subjektų grupė.

49. Yra įvairių aplinkybių, dėl kurių subjekto turimų pinigų ir pinigų ekvivalentų likučių negali naudoti grupė. Pavyzdžiui, pinigų ir pinigų ekvivalentų likučiai gali būti laikomi patronuojamojoje įmonėje, kuri veikia šalyje, kontroliuojančioje valiutų keitimą ar taikančioje kitus teisinius apribojimus, todėl tokių likučių negali bendrai naudoti patronuojančioji įmonė ar kitos patronuojamosios įmonės.

50. Vartotojams, norintiems suprasti subjekto finansinę būklę ir jo likvidumą, gali būti svarbi papildoma informacija. Rekomenduojama šią informaciją atskleisti kartu su vadovybės pastabomis ir ji gali apimti:

51. Atskirai pateikti pinigų srautus, parodančius pagrindinės veiklos pajėgumo padidėjimą, ir pinigų srautus, reikalingus pagrindinės veiklos pajėgumui išlaikyti, yra naudinga, kadangi tai leidžia vartotojams spręsti, ar subjektas tinkamai investuoja, siekdamas palaikyti savo pagrindinės veiklos pajėgumą. Subjektas, kuris netinkamai investuoja, kad palaikytų savo pagrindinės veiklos pajėgumą, galėtų pakenkti ateities pelningumui siekdamas užtikrinti dabartinį likvidumą ir paskirstymus savininkams.

52. Atskleidžiant segmentų pinigų srautus, vartotojams suteikiama galimybė geriau suprasti santykį tarp viso verslo ir jo sudedamųjų dalių pinigų srautų, segmentų pinigų srautų prieinamumą ir jų kintamumą.

53. Šis standartas taikomas 1994 m. sausio 1 d. ar vėliau prasidedančių ataskaitinių laikotarpių finansinėms ataskaitoms.

54. 27-uoju TAS (pataisytu 2008 m.) pataisyti 39–42 straipsniai ir įtraukti 42A ir 42B straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2009 m. liepos 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Jeigu subjektas 27-ąjį TAS (pataisytą 2008 m.) taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, pataisos turi būti taikomos ir tam ankstesniam laikotarpiui. Pataisos turi būti taikomos retrospektyviai.

55. 2008 m. gegužės mėn. paskelbtu dokumentu „TFAS patobulinimas“ pataisytas 14 straipsnis. Subjektas tą pataisą turi taikyti 2009 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisą taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi atskleisti tą faktą ir kartu taikyti 16-ojo TAS 68A straipsnį.

56. 2009 m. balandžio mėn. paskelbtu dokumentu „TFAS patobulinimas“ pataisytas 16 straipsnis. Subjektas tą pataisą turi taikyti 2010 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisą taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi atskleisti tą faktą.

57. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 10-uoju TFAS ir 11-uoju TFAS „Jungtinė veikla“ pataisyti 37, 38 ir 42B straipsniai ir išbrauktas 50 straipsnio b punktas. Taikydamas 10-ąjį TFAS ir 11-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

58. 2012 m. spalio mėn. paskelbtu dokumentu „Investiciniai subjektai“ (10-ojo TFAS, 12-ojo TFAS ir 27-ojo TAS pataisos) pataisyti 42A ir 42B straipsniai ir įterptas 40A straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2014 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Dokumentą „Investiciniai subjektai“ leidžiama taikyti anksčiau. Jei subjektas tas pataisas taiko anksčiau, visas pataisas, įtrauktas į dokumentą „Investiciniai subjektai“, jis turi taikyti tuo pačiu metu.

59. 2016 m. sausio mėn. paskelbtu 16-uoju TFAS „Nuoma“ pataisyti 17 ir 44 straipsniai. Taikydamas 16-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

60. 2016 m. sausio mėn. paskelbtu dokumentu „Atskleidimo iniciatyva“ (7-ojo TAS pataisos) įterpti 44A–44E straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2017 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Kai subjektas tas pataisas taiko pirmą kartą, ankstesnių laikotarpių lyginamosios informacijos pateikti nereikalaujama.

61. 2017 m. gegužės mėn. paskelbtu 17-uoju TFAS „Draudimo sutartys“ pataisytas 14 straipsnis. Taikydamas 17-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

62. 2023 m. gegužės mėn. paskelbtu dokumentu „Tiekėjų finansavimo susitarimai“ įterpti 44F–44H straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2024 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti.

63. Taikydamas dokumentą „Tiekėjų finansavimo susitarimai“ subjektas neturi atskleisti:

1. Šio standarto tikslas – nustatyti apskaitos politikos pasirinkimo ir keitimo kriterijus, taip pat apskaitos politikos keitimo, apskaitinių įverčių keitimo ir klaidų taisymo registravimą apskaitoje ir atskleidimą. Taikant šį standartą siekiama padidinti subjekto finansinių ataskaitų aktualumą ir patikimumą, taip pat jų palyginamumą su kitų ataskaitinių laikotarpių ir kitų subjektų finansinėmis ataskaitomis.

2. Apskaitos politikos atskleidimo reikalavimai, išskyrus apskaitos politikos keitimų atskleidimo reikalavimus, yra išdėstyti 1-ajame TAS „Finansinių ataskaitų pateikimas“.

3.  Šis standartas turi būti taikomas pasirenkant ir taikant apskaitos politiką, taip pat apskaitoje registruojant apskaitos politikos keitimą, apskaitinių įverčių keitimą ir ankstesnių ataskaitinių laikotarpių klaidų taisymą.

4. Ankstesnių ataskaitinių laikotarpių klaidų taisymo ir retrospektyvinio koregavimo, atliekamo taikant apskaitos politikos keitimus, poveikis mokesčiams yra apskaitomas ir atskleidžiamas pagal 12-ąjį TAS „Pelno mokesčiai“.

5.   Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

6. [Išbraukta]

7.   Kai TFAS konkrečiai taikomas sandoriui, kitam įvykiui ar sąlygai, jiems taikoma apskaitos politika ar politikos priemonės turi būti nustatomos taikant tą TFAS.

8. TFAS pateikiamos apskaitos politikos priemonės, kurias taikant, remiantis TASV išvadomis, finansinėse ataskaitose pateikiama svarbi ir patikima informacija apie sandorius, kitus įvykius ir sąlygas. Šių politikos priemonių nereikia taikyti, jeigu jų taikymo poveikis yra nereikšmingas. Tačiau nedera nukrypti nuo TFAS ar palikti neištaisytus nereikšmingus nukrypimus, siekiant pateikti tam tikrą subjekto finansinę būklę, finansinį rezultatą ar pinigų srautus.

9. TFAS pateikiami kartu su nurodymais, kurie turėtų padėti subjektams taikyti TFAS reikalavimus. Visuose tokiuose nurodymuose nurodyta, ar jie yra neatskiriama TFAS dalis. Nurodymai, kurie yra neatskiriama TFAS dalis, yra privalomi. Nurodymuose, kurie nėra neatskiriama TFAS dalis, nepateikiami finansinėms ataskaitoms taikomi reikalavimai.

10.  Jeigu nėra TFAS, konkrečiai taikomo tam tikram sandoriui, kitam įvykiui ar sąlygai, vadovybė turi priimti sprendimus dėl apskaitos politikos rengimo ir taikymo, jeigu tokiu būdu gaunama informacija yra:

11.   Priimdama 10 straipsnyje nurodytą sprendimą, vadovybė turi remtis toliau nurodytais šaltiniais ir apsvarstyti galimybę juos taikyti tokia tvarka:

12.  Be to, priimdama sprendimą, apibūdintą 10 straipsnyje, vadovybė gali taip pat apsvarstyti naujausius kitų standartus nustatančių institucijų, naudojančių panašius konceptualiuosius pagrindus apskaitos standartams rengti, nutarimus, taip pat kitą literatūrą apie apskaitą ir taikomą veiklos praktiką – tiek, kiek visa tai neprieštarauja 11 straipsnyje nurodytiems šaltiniams.

13.   Subjektas turi pasirinkti ir nuosekliai taikyti tą pačią apskaitos politiką panašiems sandoriams, kitiems įvykiams ir sąlygoms, išskyrus tą atvejį, kai pagal TFAS išskirtinai reikalaujama ar leidžiama skirstyti į kategorijas straipsnius, kuriems gali būti tinkama taikyti kitokią apskaitos politiką. Jeigu pagal TFAS reikalaujamas ar leidžiamas toks skirstymas į kategorijas, tai kiekvienai kategorijai turi būti parinkta ir nuosekliai taikoma tinkama apskaitos politika.

14.   Subjektas turi keisti apskaitos politiką tik jeigu keitimas:

15. Finansinių ataskaitų vartotojai turi turėti galimybę palyginti subjekto skirtingų ataskaitinių laikotarpių finansines ataskaitas dėl to, kad nustatytų jo finansinės būklės, finansinio rezultato ir pinigų srautų kitimo tendencijas. Todėl ta pati apskaitos politika taikoma tiek vienam ataskaitiniam laikotarpiui, tiek pereinant iš vieno ataskaitinio laikotarpio į kitą, išskyrus tą atvejį, kai apskaitos politikos keitimas atitinka vieną iš 14 straipsnyje nurodytų kriterijų.

16.   Apskaitos politikos keitimu nelaikomi šie dalykai:

17.  Apskaitos politikos taikymas pirmą kartą turto perkainojimui pagal 16-ąjį TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrenginiai“ ar 38-ąjį TAS „Nematerialusis turtas“ yra apskaitos politikos keitimas, kurį reikėtų vertinti kaip perkainojimą ir vadovautis 16-uoju TAS ar 38-uoju TAS, o ne šiuo standartu.

18. 19–31 straipsniai netaikomi apskaitos politikos keitimui, apibūdintam 17 straipsnyje.

19.   Taikydamas 23 straipsnį:

20. Pagal šį standartą išankstinis TFAS taikymas nelaikomas savanorišku apskaitos politikos pakeitimu.

21. Kai nėra TFAS, konkrečiai taikomo tam tikram sandoriui, kitam įvykiui ar sąlygai, tada vadovybė gali pagal 12 straipsnį taikyti apskaitos politiką, remdamasi naujausiais kitų standartus nustatančių institucijų, naudojančių panašius konceptualiuosius pagrindus apskaitos standartams rengti, nutarimais. Jeigu vadovaudamasis tokio nutarimo pataisa subjektas nusprendžia keisti apskaitos politiką, šis pakeitimas apskaitomas ir pateikiamas kaip apskaitos politikos keitimas savo noru.

22.   Taikydamas 23 straipsnį, kai apskaitos politikos keitimas taikomas retrospektyviai pagal 19 straipsnio a ar b punktą, subjektas turi pakoreguoti anksčiausio pateikto ataskaitinio laikotarpio pradinį kiekvieno paveikto nuosavybės komponento likutį, taip pat kiekvieno pateikto ankstesnio ataskaitinio laikotarpio atskleistas lyginamąsias sumas taip, tarsi naujoji apskaitos politika būtų buvusi taikoma visada.

23.  Kai retrospektyvinio taikymo reikalaujama pagal 19 straipsnio a ar b punktą, tada apskaitos politikos keitimas turi būti taikomas retrospektyviai, išskyrus taikymą tai daliai, kiek neįmanoma nustatyti pakeitimo poveikio konkretiems ataskaitiniams laikotarpiams ar sukaupto pakeitimo poveikio.

24.  Kai neįmanoma nustatyti konkretaus apskaitos politikos keitimo poveikio vieno ar daugiau pateiktų ankstesnių ataskaitinių laikotarpių lyginamajai informacijai, subjektas turi taikyti naują apskaitos politiką turto ir įsipareigojimų balansinėms vertėms, buvusioms anksčiausio ataskaitinio laikotarpio, kuriam galimas retrospektyvinis taikymas, pradžioje (tai gali būti ir einamasis ataskaitinis laikotarpis) ir atitinkamai pakoreguoti kiekvieno paveikto nuosavybės komponento to ataskaitinio laikotarpio pradinį likutį.

25.   Kai einamojo ataskaitinio laikotarpio pradžioje neįmanoma nustatyti sukaupto naujos apskaitos politikos taikymo poveikio visiems ankstesniems ataskaitiniams laikotarpiams, subjektas turi pakoreguoti lyginamąją informaciją, kad perspektyviai galėtų taikyti naują apskaitos politiką nuo anksčiausios įmanomos datos.

26. Kai subjektas taiko naują apskaitos politiką retrospektyviai, jis turi taikyti šią politiką ankstesnių ataskaitinių laikotarpių lyginamajai informacijai nuo anksčiausios įmanomos datos. Retrospektyvinis taikymas ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui įmanomas tik tada, jeigu įmanoma nustatyti sukauptą poveikį to ataskaitinio laikotarpio sumoms tiek pradžios, tiek pabaigos finansinės būklės ataskaitose. Gauta koregavimo suma, susijusia su ataskaitiniais laikotarpiais, ankstesniais už pateiktuosius finansinėse ataskaitose, turi būti koreguojamas anksčiausio pateikiamo ataskaitinio laikotarpio kiekvieno paveikto nuosavybės komponento pradinis likutis. Dažniausiai koreguojamas nepaskirstytasis pelnas. Tačiau gali būti koreguojamas ir kitas nuosavybės komponentas (pavyzdžiui, siekiant laikytis TFAS). Bet kokia kita informacija apie ankstesnius ataskaitinius laikotarpius, pvz., finansinių duomenų istorinė santrauka, taip pat turi būti koreguojama nuo anksčiausios įmanomos datos.

27. Kai subjektas negali retrospektyviai taikyti naujos apskaitos politikos, nes neįmanoma nustatyti šios politikos taikymo sukaupto poveikio visiems ankstesniems ataskaitiniams laikotarpiams, jis pagal 25 straipsnį taiko naują politiką perspektyviai nuo anksčiausio įmanomo ataskaitinio laikotarpio pradžios. Dėl to jis neatsižvelgia į prieš šią datą buvusių sukauptų turto, įsipareigojimų ir nuosavybės koregavimų dalį. Apskaitos politikos keitimas leidžiamas, net jeigu šios politikos neįmanoma perspektyviai taikyti jokiam ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui. 50–53 straipsniuose pateikiami nurodymai, kada naujos apskaitos politikos taikymas vienam ar daugiau ankstesnių ataskaitinių laikotarpių yra neįmanomas.

28.   Kai TFAS taikymas pirmą kartą turi poveikį einamajam ar bet kuriam ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, kai jis turėtų tokį poveikį, tik neįmanoma nustatyti koregavimo sumos, ar kai jis galėtų turėti poveikį būsimiesiems ataskaitiniams laikotarpiams, subjektas turi atskleisti:

29.  Kai apskaitos politikos savanoriškas keitimas turi poveikį einamajam ar bet kuriam ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, kai jis turėtų tokį poveikį, tik neįmanoma nustatyti koregavimo sumos, ar kai jis galėtų turėti poveikį būsimiesiems ataskaitiniams laikotarpiams, subjektas turi atskleisti:

30.   Jeigu subjektas netaikė naujo TFAS, kuris jau yra paskelbtas, tačiau dar neįsigaliojo, jis turi atskleisti:

31. Laikydamasis 30 straipsnio subjektas svarsto galimybę atskleisti:

32. Pagal apskaitos politiką gali būti reikalaujama, kad finansinių ataskaitų straipsniai būtų vertinami tokiu būdu, kuris yra susijęs su vertinimo neapibrėžtumu, t. y. pagal apskaitos politiką gali būti reikalaujama, kad tokie straipsniai būtų vertinami piniginėmis sumomis, kurių negalima tiesiogiai stebėti ir jos turi būti apytiksliai įvertintos. Tokiu atveju, kad pasiektų apskaitos politikoje nustatytą tikslą, subjektas parengia apskaitinį įvertį. Rengiant apskaitinius įverčius naudojami sprendimai arba prielaidos, grindžiami naujausia turima patikima informacija. Apskaitinių įverčių pavyzdžiai:

32A. Subjektas apskaitiniam įverčiui parengti naudoja vertinimo metodus ir duomenis. Vertinimo metodai apima įvertinimo metodus (pavyzdžiui, metodus, naudojamus nuostolių atskaitymams dėl tikėtinų kredito nuostolių įvertinti taikant 9-ąjį TFAS) ir vertinimo metodikas (pavyzdžiui, metodus, naudojamus turto ar įsipareigojimo tikrajai vertei nustatyti taikant 13-ąjį TFAS).

32B. Terminas „įvertis“ tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose kartais reiškia įvertį, kuris nėra apskaitinis įvertis, kaip apibrėžta šiame standarte. Pavyzdžiui, kartais jis reiškia duomenis, naudojamus rengiant apskaitinius įverčius.

33. Pagrįstų įverčių naudojimas yra esminė finansinių ataskaitų sudarymo dalis ir nemažina jų patikimumo.

34. Subjektui gali reikėti pakeisti apskaitinį įvertį, jeigu pasikeičia aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas apskaitinis įvertis, arba dėl naujos informacijos, naujų įvykių ar įgytos didesnės patirties. Apskaitinio įverčio keitimas dėl savo pobūdžio nėra siejamas su ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais ir nėra klaidos taisymas.

34A. Duomenų arba vertinimo metodo pakeitimo poveikis apskaitiniam įverčiui yra apskaitinių įverčių keitimas, nebent jis susijęs su ankstesnio laikotarpio klaidų ištaisymu.

35. Taikomo vertinimo pagrindo keitimas yra apskaitos politikos, o ne apskaitinio įverčio keitimas. Kai sunku atskirti apskaitos politikos keitimą nuo apskaitinio įverčio keitimo, keitimas laikomas apskaitinio įverčio keitimu.

36.   Apskaitinio įverčio keitimo, išskyrus keitimą, kuriam taikomas 37 straipsnis, poveikis turi būti pripažįstamas perspektyviai įtraukiant jį į pelną arba nuostolius:

37.   Tiek, kiek dėl apskaitinio įverčio keitimo pasikeičia turtas ir įsipareigojimai ar kiek jis yra susijęs su nuosavybės straipsniu, jis turi būti pripažįstamas koreguojant atitinkamo turto, įsipareigojimo ar nuosavybės straipsnio balansinę vertę to keitimo laikotarpiu.

38. Perspektyvinis apskaitinio įverčio keitimo poveikio pripažinimas reiškia, kad keitimas taikomas sandoriams, kitiems įvykiams ir sąlygoms pradedant to pakeitimo data. Apskaitinio įverčio keitimas gali turėti poveikį arba tik einamojo laikotarpio pelnui ar nuostoliams, arba tiek einamojo, tiek būsimųjų laikotarpių pelnui ar nuostoliams. Pavyzdžiui, nuostolių atskaitymų dėl tikėtinų kredito nuostolių keitimas daro poveikį tik einamojo laikotarpio pelnui ar nuostoliams, todėl jis pripažįstamas einamuoju laikotarpiu. Tačiau nudėvimojo turto įvertinto naudingo tarnavimo laiko ar numatomo jo teikiamos būsimos ekonominės naudos suvartojimo modelio keitimas daro poveikį nusidėvėjimo sąnaudoms einamuoju ataskaitiniu laikotarpiu ir visais būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais per likusį turto naudingo tarnavimo laiką. Abiem atvejais keitimo poveikis einamajam ataskaitiniam laikotarpiui pripažįstamas šio laikotarpio pajamomis ar sąnaudomis. Jeigu keitimas veikia būsimuosius ataskaitinius laikotarpius, toks poveikis pripažįstamas būsimųjų ataskaitinių laikotarpių pajamomis ar sąnaudomis.

39.   Subjektas turi atskleisti apskaitinio įverčio keitimo, turinčio poveikį einamajam ataskaitiniam laikotarpiui ar, tikėtina, turėsiančio poveikį būsimiesiems ataskaitiniams laikotarpiams, pobūdį ir sumas, išskyrus tą atvejį, kai poveikis būsimiesiems ataskaitiniams laikotarpiams neatskleidžiamas todėl, kad jo įvertinti neįmanoma.

40. Jeigu poveikio būsimiesiems ataskaitiniams laikotarpiams suma neatskleidžiama dėl to, kad įvertinimas neįmanomas, subjektas turi atskleisti tą faktą.

41. Klaidų gali būti padaryta pripažįstant, vertinant, pateikiant ar atskleidžiant finansinių ataskaitų elementus. Finansinės ataskaitos neatitinka TFAS, jeigu jose yra reikšmingų ar nereikšmingų klaidų, sąmoningai padarytų siekiant pateikti tam tikrą subjekto finansinę būklę, finansinį rezultatą ar pinigų srautus. Galimos einamojo ataskaitinio laikotarpio klaidos, aptiktos laikotarpiui nepasibaigus, turi būti ištaisomos iki įgaliojimo paskelbti finansines ataskaitas. Nepaisant to, reikšmingos klaidos kartais aptinkamos tik vėlesnį ataskaitinį laikotarpį. Šios ankstesnio ataskaitinio laikotarpio klaidos turi būti ištaisomos lyginamojoje informacijoje, pateikiamoje to vėlesnio ataskaitinio laikotarpio finansinėse ataskaitose (žr. 42–47 straipsnius).

42.   Atsižvelgdamas į 43 straipsnį, subjektas pirmose po klaidų aptikimo finansinėse ataskaitose, kurias paskelbti suteiktas įgaliojimas, turi retrospektyviai ištaisyti reikšmingas ankstesnių ataskaitinių laikotarpių klaidas šiais būdais:

43.  Ankstesnių ataskaitinių laikotarpių klaida turi būti ištaisyta retrospektyvinio taisymo būdu, išskyrus tokį atvejį, kai šio poveikio konkretiems ataskaitiniams laikotarpiams ar sukaupto klaidos poveikio neįmanoma nustatyti.

44.  Kai klaidos poveikio vieno ar daugiau ankstesnių pateiktų ataskaitinių laikotarpių lyginamajai informacijai nustatyti neįmanoma, subjektas turi taisyti anksčiausio ataskaitinio laikotarpio, kurio atžvilgiu retrospektyvinį taisymą jau galima atlikti (tai gali būti ir einamasis ataskaitiniais laikotarpis), turto, įsipareigojimų ir nuosavybės pradinius likučius.

45.   Kai einamojo ataskaitinio laikotarpio pradžioje nustatyti sukauptą klaidos poveikį visiems ankstesniems ataskaitiniams laikotarpiams neįmanoma, subjektas turi taisyti lyginamąją informaciją ištaisydamas klaidą perspektyviai nuo anksčiausios įmanomos datos.

46. Ankstesnio ataskaitinio laikotarpio klaidos ištaisymo rezultatas nėra įtraukiamas į to ataskaitinio laikotarpio, kada klaida aptikta, pelną arba nuostolius. Bet kokia informacija, pateikiama apie ankstesnius ataskaitinius laikotarpius (įskaitant ir bet kokias finansinių duomenų istorines santraukas), taip pat turi būti taisoma pradedant anksčiausia įmanoma data.

47. Kai klaidos (pvz., apskaitos politikos taikymo klaidos) dydžio visų ankstesnių ataskaitinių laikotarpių atžvilgiu nustatyti neįmanoma, subjektas pagal 45 straipsnį taiso lyginamąją informaciją perspektyviai pradedant anksčiausia įmanoma data. Dėl to jis neatsižvelgia į prieš šią datą buvusių sukauptų turto, įsipareigojimų ir nuosavybės taisymų dalį. 50–53 straipsniuose pateikiami nurodymai, kada neįmanoma ištaisyti vieno ar kelių ankstesnių ataskaitinių laikotarpių klaidų.

48. Klaidų taisymas skiriasi nuo apskaitinių įverčių keitimo. Apskaitiniai įverčiai pagal pobūdį yra apytikslės sumos, kurias gali tekti pakeisti, kai gaunama papildomos informacijos. Pavyzdžiui, pelnas arba nuostoliai, pripažįstami panaikinus neapibrėžtumą, nėra klaidos taisymas.

49.   Taikydamas 42 straipsnį, subjektas turi atskleisti:

50. Tam tikromis aplinkybėmis pakoreguoti vieno ar kelių ankstesnių ataskaitinių laikotarpių lyginamąją informaciją, siekiant ją palyginti su einamojo ataskaitinio laikotarpio informacija, yra neįmanoma. Pavyzdžiui, ankstesnio ataskaitinio laikotarpio (-ių) duomenys galėjo būti kaupiami kitokiu būdu negu tas, kuris leistų retrospektyviai taikyti naują apskaitos politiką (taip pat perspektyviai ją taikyti būsimiems ataskaitiniams laikotarpiams, atsižvelgiant į 51–53 straipsnius) ar atlikti retrospektyvinį ankstesnio ataskaitinio laikotarpio klaidos ištaisymą, o tokios informacijos atkurti gali būti neįmanoma.

51. Finansinių ataskaitų elementams, pripažįstamiems ar atskleidžiamiems atsižvelgiant į tam tikrus sandorius, kitus įvykius ar sąlygas, taikant apskaitos politiką dažnai būtini įverčiai. Įvertinimui iš esmės būdingas subjektyvumas, o įverčiai gali būti rengiami ir po ataskaitinio laikotarpio. Parengti įverčius gali būti sunkiau retrospektyviai taikant apskaitos politiką ar retrospektyviai taisant ankstesnio ataskaitinio laikotarpio klaidą, nes gali būti praėjęs ilgesnis laiko tarpas nuo paveikto sandorio sudarymo, kito įvykio ar sąlygos atsiradimo. Tačiau įverčių, susietų su ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais, tikslas išlieka toks pats, kaip ir einamojo ataskaitinio laikotarpio įverčių, t. y., įvertis turi atspindėti aplinkybes, egzistavusias tam tikro sandorio, kito įvykio ar sąlygos atsiradimo metu.

52. Dėl to retrospektyviai taikant naują apskaitos politiką ar taisant ankstesnio ataskaitinio laikotarpio klaidą reikalaujama atskirti informaciją, kuri:

53. Kai ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui taikoma nauja apskaitos politika arba taisomos ankstesnio ataskaitinio laikotarpio sumos, neturėtų būti remiamasi vėliau įgytomis žiniomis nei darant prielaidas dėl to, kokie būtų buvę vadovybės ketinimai ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu, nei įvertinant sumas, pripažintas, apskaičiuotas arba pateiktas ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, taisydamas ankstesnio ataskaitinio laikotarpio įsipareigojimo dėl darbuotojų sukauptų laikinojo nedarbingumo išmokų (žr. 19-ąjį TAS „Išmokos darbuotojams“) apskaičiavimo klaidą subjektas neatsižvelgia į informaciją apie neįprastai išplitusius gripo susirgimus vėlesniu ataskaitiniu laikotarpiu, kuri tapo prieinama po to, kai buvo leista paskelbti ankstesnio ataskaitinio laikotarpio finansines ataskaitas. Tai, kad koreguojant ankstesnių ataskaitinių laikotarpių lyginamąją informaciją dažnai prireikia reikšmingų įverčių, nereiškia, kad patikimas lyginamosios informacijos koregavimas ar ištaisymas yra neįmanomas.

54. Subjektas šį standartą turi taikyti 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Skatinama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas šį standartą taiko laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2005 m. sausio 1 d., jis tą faktą turi atskleisti.

54A. [Išbraukta]

54B. [Išbraukta]

54C. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 13-uoju TFAS „Tikrosios vertės nustatymas“ pataisytas 52 straipsnis. Taikydamas 13-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

54D. [Išbraukta]

54E. 2014 m. liepos mėn. paskelbtu 9-uoju TFAS „Finansinės priemonės“ pataisytas 53 straipsnis ir išbraukti 54A, 54B ir 54D straipsniai. Taikydamas 9-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

54F. 2018 m. paskelbtomis „TFAS pateikiamų nuorodų į Konceptualiuosius pagrindus pataisomis“ pataisytas 6 straipsnis ir 11 straipsnio b punktas. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2020 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau, jeigu tuo pat metu subjektas taip pat taiko visas kitas dokumentu „TFAS pateikiamų nuorodų į Konceptualiuosius pagrindus pataisos“ padarytas pataisas. Subjektas turi taikyti 6 straipsnio ir 11 straipsnio b punkto pataisas retrospektyviai laikydamasis šio standarto. Tačiau, jeigu subjektas nustato, kad retrospektyvinis taikymas būtų neįmanomas arba susijęs su per didelėmis išlaidomis ar pastangomis, 6 straipsnio ir 11 straipsnio b punkto pataisas jis turi taikyti atsižvelgdamas į šio standarto 23–28 straipsnius. Jeigu bet kurių dokumente „TFAS pateikiamų nuorodų į Konceptualiuosius pagrindus pataisos“ nustatytų pataisų retrospektyvinis taikymas būtų susijęs su per didelėmis išlaidomis ar pastangomis, subjektas, taikydamas šio standarto 23–28 straipsnius, turi suprasti bet kurią nuorodą, išskyrus nuorodą paskutiniame 27 straipsnio sakinyje, į „neįmanoma“ kaip „susiję su per didelėmis išlaidomis ar pastangomis“, o bet kurią nuorodą į „įmanoma“ – kaip „galima be per didelių išlaidų ar pastangų“.

54G. Jeigu subjektas netaiko 14-ojo TFAS „Reguliuojamo atidėjimo sąskaitos“, taikydamas 11 straipsnio b punktą reguliuojamų sąskaitų likučiams, jis turi toliau remtis apibrėžtimis, pripažinimo kriterijais ir vertinimo principais, pateiktais „Finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo pagrinduose“ ( 5 ), o ne „Konceptualiuosiuose pagrinduose“, ir apsvarstyti galimybę juos taikyti. Reguliuojamos sąskaitos likutis yra bet kurios sąnaudų (arba pajamų) sąskaitos likutis, kuris nėra pripažįstamas turtu arba įsipareigojimu pagal kitus taikomus TFAS, tačiau yra įtraukiamas (arba tikimasi, kad bus įtraukiamas) tarifų reguliavimo institucijai nustatant tarifą (-us), kuris (kurie) gali būti taikomas (-i) klientams. Tarifų reguliavimo institucija – institucija, pagal įstatus arba reglamentus įgaliota nustatyti subjektams privalomą tarifą arba tarifų intervalą. Tarifų reguliavimo institucija gali būti trečiosios šalies institucija arba su subjektu susijusi šalis, įskaitant paties subjekto valdybą, jeigu pagal įstatus arba reglamentus ta institucija yra įpareigota nustatyti tarifus, tiek atitinkančius vartotojų interesus, tiek užtikrinančius bendrą subjekto finansinį gyvybingumą.

54H. 2018 m. spalio mėn. paskelbtu dokumentu „Sąvokos „reikšminga“ apibrėžtis“ (1-ojo TAS ir 8-ojo TAS pataisos) pataisytas 1-ojo TAS 7 straipsnis ir 8-ojo TAS 5 straipsnis ir išbrauktas 8-ojo TAS 6 straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti perspektyviai 2020 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti.

54I. Dokumentu „Apskaitinių įverčių apibrėžtis“, paskelbtu 2021 m. vasario mėn., pataisyti 5, 32, 34, 38 ir 48 straipsniai ir įterpti 32A, 32B ir 34A straipsniai. Subjektas šias pataisas turi taikyti 2023 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Subjektas turi taikyti pataisas apskaitinių įverčių pakeitimams ir apskaitos politikos pakeitimams, padarytiems pirmojo metinio ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jis taiko pataisas, pradžioje arba vėliau.

55. Šis standartas pakeičia 8-ąjį TAS „Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas ar nuostolis, esminės klaidos ir apskaitos politikos pakeitimai“ (persvarstytą 1993 m.).

56. Šis standartas pakeičia šiuos aiškinimus:

1. Šio standarto tikslas – nustatyti:

2.   Šis standartas turi būti taikomas įvykių po ataskaitinio laikotarpio apskaitai ir atskleidimui.

3.   Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

4. Įgaliojimo paskelbti finansines ataskaitas procesas gali skirtis dėl vadovybės struktūros, įstatų reikalavimų ir procedūrų, kurių laikomasi sudarant ir užbaigiant finansines ataskaitas.

5. Kai kuriais atvejais subjektas savo finansines ataskaitas turi pateikti savo akcininkams patvirtinti po to, kai jos yra jau paskelbtos. Tokiais atvejais laikoma, kad įgaliojimas paskelbti finansines ataskaitas suteiktas jų paskelbimo dieną, o ne tada, kai jas patvirtina akcininkai.

6. Kai kuriais atvejais reikalaujama, kad subjekto vadovybė pateiktų savo finansines ataskaitas stebėtojų tarybai, sudarytai tik iš nepriklausančių šio subjekto vykdomajai valdžiai atstovų. Tokiais atvejais finansines ataskaitas vadovybė įgaliojama paskelbti tada, kai patvirtinamas jų pateikimas stebėtojų tarybai.

7. Įvykiai po ataskaitinio laikotarpio apima visus įvykius iki įgaliojimo paskelbti finansines ataskaitas dienos, net jeigu tie įvykiai įvyksta jau viešai paskelbus pelną ar kitą finansinę informaciją.

8.   Subjektas turi koreguoti savo finansinėse ataskaitose pripažintas sumas, kad galėtų įtraukti po ataskaitinio laikotarpio įvykusius koreguojančius įvykius.

9. Toliau pateikiami koreguojančių įvykių po ataskaitinio laikotarpio, dėl kurių reikia koreguoti subjekto finansinėse ataskaitose pripažintas sumas arba pripažinti anksčiau nepripažintus straipsnius, pavyzdžiai:

10.  Subjektas neturi koreguoti finansinėse ataskaitose pripažintų sumų dėl to, kad parodytų nekoreguojančius įvykius po ataskaitinio laikotarpio.

11. Nekoreguojančio įvykio po ataskaitinio laikotarpio pavyzdžiu galėtų būti investicijų tikrosios vertės sumažėjimas per laikotarpį nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos iki datos, kai vadovybė buvo įgaliota paskelbti finansines ataskaitas. Tikrosios vertės sumažėjimas paprastai nėra susijęs su investavimo sąlygomis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, tik atspindi aplinkybes, kurios atsiranda vėlesniu laikotarpiu. Todėl subjektas nekoreguoja sumų, pripažintų savo finansinėse ataskaitose, investicijų atžvilgiu. Panašiai subjektas neatnaujina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atskleistų investicijų sumų, nors dėl to gali prireikti atskleisti papildomą informaciją, nurodytą 21 straipsnyje.

12.  Jeigu nuosavybės priemonių turėtojams (kaip nurodyta 32-ajame TAS „Finansinės priemonės. Pateikimas“) dividendai paskelbiami po ataskaitinio laikotarpio, subjektas neturi pripažinti šių dividendų kaip įsipareigojimo ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

13. Jeigu apie dividendus paskelbiama pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, bet prieš gaunant įgaliojimą paskelbti finansines ataskaitas, dividendai nėra pripažįstami įsipareigojimu ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, nes tuo metu nėra jokio įsipareigojimo. Tokie dividendai atskleidžiami aiškinamajame rašte, remiantis 1-uoju TAS „Finansinių ataskaitų pateikimas“.

14.   Subjektas neturi rengti finansinių ataskaitų vadovaudamasis veiklos tęstinumo principu, jeigu vadovybė po ataskaitinio laikotarpio numato arba likviduoti šį subjektą, arba sustabdyti veiklą, arba nemato jokio kito realaus pasirinkimo, tik vieną iš šių.

15. Dėl veiklos rezultatų ir finansinės būklės pablogėjimo po ataskaitinio laikotarpio gali tekti apsvarstyti, ar veiklos tęstinumo prielaida vis dar tinka subjektui. Jei nustatoma, kad negalima taikyti veiklos tęstinumo prielaidos, padariniai yra tokie svarbūs, kad šis standartas reikalauja iš esmės keisti apskaitos principus, o ne koreguoti pripažintas sumas taikant senuosius apskaitos principus.

16. 1-ajame TAS apibrėžiama, kokią informaciją būtina atskleisti, jeigu:

17.   Subjektas turi nurodyti datą, kada vadovybė buvo įgaliota paskelbti finansines ataskaitas ir kas suteikė įgaliojimą. Jeigu subjekto savininkai (ar kas kitas) turi galią koreguoti paskelbtas finansines ataskaitas, subjektas turi atskleisti tą faktą.

18. Vartotojams svarbu žinoti, kada vadovybė buvo įgaliota paskelbti finansines ataskaitas, nes įvykių po šios datos finansinės ataskaitos neatspindi.

19.  Jeigu po ataskaitinio laikotarpio subjektas gauna informacijos apie ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvusias sąlygas, jis turi atnaujinti anksčiau atskleistą su šiomis sąlygomis susijusią informaciją, remdamasis naujais duomenimis.

20. Kai kuriais atvejais subjektas turi atnaujinti finansinėse ataskaitose atskleistą informaciją, papildydamas ją po ataskaitinio laikotarpio gauta informacija, net jeigu ši nedaro įtakos sumoms, pripažintoms subjekto finansinėse ataskaitose. Vienas iš pavyzdžių, kada reikia atnaujinti anksčiau atskleistą informaciją, būtų gauti įrodymai apie ataskaitinio laikotarpio pabaigoje egzistavusį neapibrėžtąjį įsipareigojimą, paaiškėjusį po ataskaitinio laikotarpio. Svarstydamas, ar dera pripažinti, ar keisti atidėjinį remiantis 37-uoju TAS, subjektas taip pat atnaujina anksčiau atskleistą informaciją apie neapibrėžtąjį įsipareigojimą, atsižvelgdamas į tuos įrodymus.

21.   Jeigu nekoreguojantys įvykiai po ataskaitinio laikotarpio yra reikšmingi, pagrįstai tikėtina, kad jų neatskleidimas gali daryti įtaką sprendimams, kuriuos pagrindiniai bendrosios paskirties finansinių ataskaitų vartotojai priima remdamiesi tomis finansinėmis ataskaitomis, kuriose pateikiama finansinė informacija apie konkretų ataskaitas teikiantį subjektą. Atitinkamai subjektas apie kiekvieną reikšmingos kategorijos nekoreguojantį įvykį po ataskaitinio laikotarpio turi atskleisti tokią informaciją:

22. Toliau pateikiami pavyzdžiai tų nekoreguojančių įvykių po ataskaitinio laikotarpio, kurie paprastai turėtų būti atskleisti:

23. Subjektas šį standartą turi taikyti 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Skatinama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas šį standartą taiko laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2005 m. sausio 1 d., jis tą faktą turi atskleisti.

23A. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 13-uoju TFAS „Tikrosios vertės nustatymas“ pataisytas 11 straipsnis. Taikydamas 13-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

23B. 2014 m. liepos mėn. paskelbtu 9-uoju TFAS „Finansinės priemonės“ pataisytas 9 straipsnis. Taikydamas 9-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

23C. 2018 m. spalio mėn. paskelbtu dokumentu „Sąvokos „reikšminga“ apibrėžtis“ (1-ojo TAS ir 8-ojo TAS pataisos) pataisytas 21 straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti perspektyviai 2020 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti. Tas pataisas subjektas turi taikyti, kai jis taiko pataisas, susijusias su sąvokos „reikšminga“ apibrėžtimi 1-ojo TAS 7 straipsnyje ir 8-ojo TAS 5 ir 6 straipsniuose.

24. Šis standartas pakeičia 10-ąjį TAS „Įvykiai po ataskaitinio laikotarpio“ (persvarstytą 1999 m.).

1.   Šis standartas turi būti taikomas pelno mokesčio apskaitai.

2. Šiame standarte pelno mokesčiai apima visus vidaus ir užsienio mokesčius, kurie grindžiami apmokestinamuoju pelnu. Pelno mokesčiai apima ir tokius mokesčius kaip išskaičiuojamieji mokesčiai, kuriuos moka patronuojamoji įmonė, asocijuotoji įmonė ar jungtinės veiklos dalyvis nuo dalies, paskirstomos ataskaitas teikiančiam subjektui.

3. [Išbraukta]

4. Šis standartas nesusijęs su valstybės dotacijų apskaitos metodais (žr. 20-ąjį TAS „Valstybės dotacijų apskaita ir informacijos apie valstybės paramą atskleidimas“) ar investiciniais mokesčių kreditais. Tačiau šis standartas taikomas laikinųjų skirtumų, galinčių atsirasti iš tokių subsidijų ar investicinių mokesčių kreditų, apskaitai.

4A. Šis standartas taikomas pelno mokesčiams, atsirandantiems dėl mokesčių teisės, kuri buvo priimta arba iš esmės priimta siekiant įgyvendinti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) paskelbtas antrojo ramsčio pavyzdines taisykles, įskaitant mokesčių teisę, kuria įgyvendinami tose taisyklėse aprašyti reikalavimus atitinkantys vietos minimalūs papildiniai mokesčiai. Tokia mokesčių teisė ir dėl jos atsirandantys pelno mokesčiai toliau vadinami antrojo ramsčio teisės aktais ir antrojo ramsčio pelno mokesčiais. Šio standarto reikalavimų išimtis – subjektas neturi nei pripažinti su antrojo ramsčio pelno mokesčiais susijusio atidėtojo mokesčio turto ir įsipareigojimų, nei apie juos atskleisti informacijos.

5.  Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

6. Mokesčių sąnaudos (mokesčių pajamos) apima ataskaitinio laikotarpio mokesčių sąnaudas (ataskaitinio laikotarpio mokesčių pajamas) ir atidėtojo mokesčio sąnaudas (atidėtojo mokesčio pajamas).

7. Turto mokesčio bazė yra suma, kuri mokesčių tikslais bus atskaitoma iš bet kokios apmokestinamos ekonominės naudos, kurią gaus subjektas, atgavęs turto balansinę vertę. Jei ši ekonominė nauda nebus apmokestinama, turto mokesčių bazė bus lygi jos balansinei vertei.

8. Įsipareigojimo mokesčių bazė yra jo balansinė vertė, atėmus visas sumas, kurios būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais bus atskaitomos iš to įsipareigojimo mokesčių tikslais. Iš anksto gautų pajamų atveju atsirandančio įsipareigojimo mokesčių bazė yra jo balansinė vertė, atėmus visas pajamų, kurios nebus apmokestinamos būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, sumas.

9. Kai kurie straipsniai turi mokesčių bazę, tačiau finansinės būklės ataskaitoje nėra pripažįstami kaip turtas ir įsipareigojimai. Pavyzdžiui, mokslinių tyrimų išlaidos pripažįstamos sąnaudomis nustatant apskaitinį pelną tą ataskaitinį laikotarpį, kada jos buvo patirtos, tačiau gali būti neleidžiama jų atskaityti nustatant apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį) iki vėlesnio laikotarpio. Mokslinių tyrimų išlaidų mokesčių bazės ir nulinės balansinės vertės skirtumas, kurį mokesčių institucijos leis atskaityti būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, yra atskaitomasis laikinasis skirtumas, dėl kurio atsiranda atidėtojo mokesčio turtas.

10. Jei turto ar įsipareigojimo mokesčio bazė nėra iš karto aiški, pravartu prisiminti esminį principą, kuriuo grindžiamas šis standartas: subjektas turi, su tam tikromis ribotomis išimtimis, pripažinti atidėtojo mokesčio įsipareigojimą (turtą), jeigu dėl turto ar įsipareigojimo balansinės vertės atgavimo ar padengimo būsimi mokesčių mokėjimai taptų didesni (mažesni), palyginti su tais, kokie būtų, jei toks atgavimas ar padengimas neturėtų mokestinių padarinių. C pavyzdyje, kuris pateiktas po 51A straipsnio, iliustruojamos aplinkybės, kurioms susiklosčius gali būti pravartu atsižvelgti į šį esminį principą, pavyzdžiui, kai turto ar įsipareigojimo mokesčio bazė priklauso nuo numatomo atgavimo ar padengimo būdo.

11. Konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose laikinieji skirtumai nustatomi lyginant šiose ataskaitose nurodyto turto ir įsipareigojimų balansines vertes su atitinkama mokesčių baze. Mokesčių bazė nustatoma remiantis konsoliduotąja mokesčių deklaracija tose jurisdikcijose, kuriose tokia deklaracija pildoma. Kitose jurisdikcijose mokesčių bazė nustatoma pagal kiekvieno grupės subjekto mokesčių deklaracijas.

12.   Ataskaitinio laikotarpio mokestis už ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius turi būti pripažintas įsipareigojimu tiek, kiek jis neapmokėtas. Jei suma, kuri jau sumokėta už ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius, viršija už tuos laikotarpius apskaičiuotą sumą, perviršis turi būti pripažintas kaip turtas.

13.   Nauda, susijusi su mokesčių nuostoliu, kurį galima perkelti atgal ankstesnio ataskaitinio laikotarpio mokesčiui atgauti, turi būti parodyta kaip turtas.

14. Kai mokesčių nuostolis naudojamas ataskaitinio laikotarpio mokesčiui iš ankstesnio laikotarpio atgauti, subjektas pripažįsta naudą kaip turtą tą laikotarpį, kai atsirado mokesčių nuostolis, nes tikėtina, kad bus gaunama ekonominė nauda ir ji gali būti patikimai įvertinta.

15.   Visiems apmokestinamiesiems laikiniesiems skirtumams turi būti pripažintas atidėtojo mokesčio įsipareigojimas, nebent atidėtojo mokesčio įsipareigojimas kiltų dėl:

16. Turto pripažinimui būdinga tai, kad šio turto balansinė vertė bus atgauta ekonominės naudos, kurią subjektas gaus būsimaisiais laikotarpiais, forma. Kai turto balansinė vertė viršija jo mokesčių bazę, apmokestinama ekonominė nauda viršys sumą, kurią bus leidžiama atskaityti mokesčių tikslais. Šis skirtumas yra apmokestinamasis laikinasis skirtumas, o įsipareigojimas mokėti būsimaisiais laikotarpiais atsirandančius pelno mokesčius yra atidėtojo mokesčio įsipareigojimas. Kai subjektas atgauna turto balansinę vertę, apmokestinamasis laikinasis skirtumas išnyksta, ir subjektas turi apmokestinamą pelną. Dėl to tikėtina, kad ekonominė nauda iš subjekto išeis mokamų mokesčių forma. Todėl šis standartas reikalauja, kad būtų pripažinti visi atidėtojo mokesčio įsipareigojimai, išskyrus tam tikras aplinkybes, apibūdintas 15 ir 39 straipsniuose.

17. Kai kurie laikinieji skirtumai atsiranda tada, kai pajamos ar sąnaudos įtraukiamos į vieno laikotarpio apskaitinį pelną ir į kito laikotarpio apmokestinamąjį pelną. Tokie laikinieji skirtumai dažnai apibūdinami kaip laiko skirtumai. Toliau pateikiama šios rūšies laikinųjų skirtumų, kurie yra apmokestinami ir dėl kurių atsiranda atidėtojo mokesčio įsipareigojimų, pavyzdžių:

18. Laikinųjų skirtumų atsiranda ir tada, kai:

19. Taikant ribotas išimtis, identifikuojamas verslo jungimo metu įsigytas turtas ir prisiimti įsipareigojimai pripažįstami jų tikrosiomis vertėmis įsigijimo datą. Laikinųjų skirtumų atsiranda tada, kai įsigyto identifikuojamo turto ir prisiimtų įsipareigojimų mokesčių bazės neveikia verslo jungimas ar jas veikia skirtingai. Pavyzdžiui, kai turto balansinė vertė išauga iki tikrosios vertės, o turto mokesčių baze lieka ankstesniojo savininko nurodyta savikaina, atsiranda apmokestinamasis laikinasis skirtumas, kuris lemia atidėtojo mokesčio įsipareigojimo atsiradimą. Atsirandantis atidėtojo mokesčio įsipareigojimas daro įtaką prestižui (žr. 66 straipsnį).

20. Pagal TFAS leidžiama arba reikalaujama tam tikrą turtą apskaitoje registruoti tikrąja verte arba perkainoti (žr., pavyzdžiui, 16-ąjį TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrenginiai“, 38-ąjį TAS „Nematerialusis turtas“, 40-ąjį TAS „Investicinis turtas“, 9-ąjį TFAS „Finansinės priemonės“ ir 16-ąjį TFAS „Nuoma“). Kai kuriose jurisdikcijose turto perkainojimas ar kitoks jo taisymas siekiant vertinti tikrąja verte turi įtakos einamojo laikotarpio apmokestinamajam pelnui (mokesčių nuostoliui). Dėl to koreguojama turto mokesčių bazė ir neatsiranda laikinojo skirtumo. Pagal kitų jurisdikcijų reikalavimus turto perkainojimas ar taisymas įtakos apmokestinamajam pelnui perkainojimo ar taisymo laikotarpiu neturi ir todėl to turto mokesčių bazė nekoreguojama. Vis dėlto dėl vėlesnio balansinės vertės atgavimo didės subjekto apmokestinamasis ekonominės naudos srautas ir suma, atskaitoma mokesčių tikslais, skirsis nuo tos ekonominės naudos sumos. Perkainoto turto balansinės vertės ir jo mokesčių bazės skirtumas yra laikinasis skirtumas, dėl kurio atsiranda atidėtojo mokesčio įsipareigojimas ar turtas. Taip yra netgi tada, kai:

21. Prestižas, atsirandantis verslo jungimo metu, įvertinamas kaip a perviršis b atžvilgiu, kaip pateikta toliau:

21A. Atidėtojo mokesčio įsipareigojimo, kuris nėra pripažintas, nes atsirado pirmą kartą pripažįstant prestižą, vėlesni sumažėjimai taip pat laikomi atsiradusiais pirmą kartą pripažįstant prestižą, todėl nėra pripažįstami pagal 15 straipsnio a punktą. Pavyzdžiui, jeigu verslo jungimo metu subjektas pripažįsta prestižą, kurio kaina yra 100 PV, o mokesčių bazė lygi nuliui, pagal 15 straipsnio a punktą subjektui draudžiama pripažinti atsirandantį atidėtojo mokesčio įsipareigojimą. Jeigu subjektas vėliau priskiria prestižui vertės sumažėjimo nuostolius, lygius 20 PV, tuomet su prestižu susijusio apmokestinamo laikinojo skirtumo suma sumažinama nuo 100 iki 80 PV, kartu sumažėja ir nepripažinto atidėtojo mokesčio įsipareigojimo vertė. Šis nepripažinto atidėtojo mokesčio įsipareigojimo vertės sumažėjimas taip pat laikomas susijusiu su prestižo pripažinimu pirmą kartą, todėl jį draudžiama pripažinti pagal 15 straipsnio a punktą.

21B. Tačiau su prestižu susijusiems apmokestinamiesiems laikiniesiems skirtumams atidėtojo mokesčio įsipareigojimai yra pripažįstami tiek, kiek jie atsiranda ne pirmą kartą pripažįstant prestižą. Pavyzdžiui, jeigu verslo jungimo metu subjektas pripažįsta prestižą, kurio kaina yra 100 PV, iš kurios kasmet, pradedant nuo įsigijimo metų, 20 % yra atskaitoma mokesčių tikslais, tai prestižo mokesčių bazė pirminio pripažinimo metu yra lygi 100 PV, o įsigijimo metų pabaigoje – 80 PV. Jeigu prestižo balansinė vertė įsigijimo metų pabaigoje išlieka nepakitusi (100 PV), tada tų metų pabaigoje atsiranda apmokestinamas laikinasis skirtumas, lygus 20 PV. Kadangi šis apmokestinamasis laikinasis skirtumas nėra susijęs su pirminiu prestižo pripažinimu, atsirandantis atidėtojo mokesčio įsipareigojimas yra pripažįstamas.

22. Laikinasis skirtumas gali atsirasti pirmą kartą pripažinus turtą ar įsipareigojimą, pavyzdžiui, jei turto savikainos dalis (ar visa savikaina) nebus atskaitoma mokesčių tikslais. Tokio laikinojo skirtumo apskaitos metodas priklauso nuo sandorio, lėmusio pirminį turto ar įsipareigojimo pripažinimą, pobūdžio:

22A. Sandoris, kuris nėra verslo jungimas, gali lemti pirminį turto arba įsipareigojimo pripažinimą ir sandorio metu nedaro poveikio nei apskaitiniam, nei apmokestinamajam pelnui. Pavyzdžiui, nuomos pradžios datą nuomininkas paprastai pripažįsta nuomos įsipareigojimą ir atitinkamą sumą kaip dalį naudojimo teise valdomo turto savikainos. Priklausomai nuo taikomos mokesčių teisės, pirmą kartą pripažįstant turtą ir įsipareigojimą tokiame sandoryje gali atsirasti vienodų apmokestinamųjų ir atskaitomųjų laikinųjų skirtumų. 15 ir 24 straipsniuose nustatytos išlygos tokiems laikiniems skirtumams netaikomos, ir subjektas pripažįsta bet kokį atsirandantį atidėtojo mokesčio įsipareigojimą ir turtą.

23. Pagal 32-ąjį TAS „Finansinės priemonės. Pateikimas“ sudėtinės finansinės priemonės (pavyzdžiui, konvertuojamosios obligacijos) emitentas klasifikuoja priemonės įsipareigojimų komponentą kaip įsipareigojimą, o nuosavybės komponentą – kaip nuosavybę. Pagal kai kurių jurisdikcijų reikalavimus įsipareigojimo komponento mokesčių bazė pirmą kartą jį pripažįstant yra lygi įsipareigojimo ir nuosavybės komponentų sumos pradinei balansinei vertei. Apmokestinamojo laikinojo skirtumo atsiradimą lemia tai, kad pirmą kartą pripažįstant nuosavybės komponentas atskiriamas nuo įsipareigojimo komponento. Todėl 15 straipsnio b punkte nurodyta išimtis netaikoma. Taigi, subjektas pripažįsta atsirandantį atidėtojo mokesčio įsipareigojimą. Pagal 61A straipsnį atidėtasis mokestis tiesiogiai priskiriamas nuosavybės komponento balansinei vertei. Pagal 58 straipsnį vėlesni atidėtojo mokesčio įsipareigojimo pokyčiai apskaičiuojant pelną arba nuostolius pripažįstami atidėtojo mokesčio sąnaudomis (pajamomis).

24.   Atidėtojo mokesčio turtas, susijęs su visais atskaitomaisiais laikinaisiais skirtumais, turi būti pripažintas tiek, kiek yra tikėtina, kad bus gauta apmokestinamojo pelno, kuriam bus galima panaudoti atskaitomąjį laikinąjį skirtumą, išskyrus atvejį, kai atidėtojo mokesčio turtas atsiranda turtą ar įsipareigojimą pirmą kartą pripažinus sandoryje, kuris:

25. Įsipareigojimo pripažinimui būdinga, kad balansinė vertė bus padengta būsimaisiais laikotarpiais, naudojant subjekto išteklius, teikiančius ekonominę naudą. Subjektui naudojant išteklius, visos jų sumos ar jų dalis gali būti atskaityta nustatant apmokestinamąjį pelną laikotarpio, vėlesnio už tą, kada buvo pripažintas įsipareigojimas. Tokiais atvejais susidaro laikinasis skirtumas tarp įsipareigojimo balansinės vertės ir jo mokesčių bazės. Todėl pelno mokesčių, kurie bus atgauti būsimaisiais laikotarpiais, atžvilgiu atsiranda atidėtojo mokesčio turtas, kai nustatant apmokestinamąjį pelną tą įsipareigojimo dalį leidžiama atskaityti. Panašiai ir tuo atveju, kai turto balansinė vertė yra mažesnė už jo mokesčių bazę, dėl šio skirtumo atsiranda atidėtojo mokesčio turtas tų pelno mokesčių, kurie bus atgauti būsimaisiais laikotarpiais, atžvilgiu.

26. Toliau pateikiami atskaitomųjų laikinųjų skirtumų, dėl kurių atsiranda atidėtojo mokesčio turtas, pavyzdžiai:

27. Atskaitomųjų laikinųjų skirtumų išnykimas lemia atskaitas nustatant būsimųjų laikotarpių apmokestinamąjį pelną. Tačiau ekonominę naudą iš mokesčių sumažinimo subjektas gaus tik tada, jei jis uždirbs pakankamai apmokestinamojo pelno, kurio atžvilgiu bus galima atskaitas užskaityti. Todėl subjektas pripažįsta atidėtojo mokesčio turtą tik tada, kai tikėtina, kad bus gauta apmokestinamojo pelno, kurio atžvilgiu galima panaudoti atskaitomuosius laikinuosius skirtumus.

27A. Kai subjektas vertina, ar bus gauta apmokestinamojo pelno, kurio atžvilgiu jis gali panaudoti atskaitomąjį laikinąjį skirtumą, jis apsvarsto, ar mokesčių teisė riboja apmokestinamojo pelno, kuriam jis gali taikyti atskaitas išnykus tam atskaitomajam laikinajam skirtumui, šaltinius. Jei mokesčių teisėje tokių apribojimų nenustatyta, subjektas įvertina atskaitomąjį laikinąjį skirtumą kartu su visais kitais savo atskaitomaisiais laikinaisiais skirtumais. Tačiau, jei mokesčių teisė riboja galimybę nuostolius atskaityti iš konkrečios rūšies pajamų, atskaitomasis laikinasis skirtumas vertinamas tik kartu su kitais atitinkamos rūšies atskaitomaisiais laikinaisiais skirtumais.

28. Tikėtina, kad bus gautas apmokestinamasis pelnas, kurio atžvilgiu galima panaudoti atskaitomąjį laikinąjį skirtumą, kai yra pakankamai apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų, susijusių su ta pačia mokesčių institucija ir tuo pačiu apmokestinamu subjektu, ir kurių panaikinimo laukiama:

29. Jei nėra pakankamai apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų, susijusių su ta pačia mokesčių institucija ir tuo pačiu apmokestinamu subjektu, atidėtojo mokesčio turtas pripažįstamas tiek, kiek:

29A. Tikėtino būsimo apmokestinamojo pelno įvertis gali apimti tam tikro subjekto turto atgavimą didesne verte nei balansinė vertė, jei yra pakankamai įrodymų, kad tikėtina, jog subjektas tai pasieks. Pavyzdžiui, kai turtas vertinamas tikrąja verte, subjektas turi apsvarstyti, ar yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad tikėtina, jog subjektas atgaus turtą didesne verte nei balansinė vertė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai subjektas tikisi išlaikyti fiksuotosios normos skolos priemonę ir rinkti sutartyje numatytus pinigų srautus.

30. Galimybė planuoti mokesčius yra veiksmai, kurių subjektas imtųsi, kad sukurtų ar padidintų apmokestinamąsias pajamas per tam tikrą laikotarpį prieš baigiant galioti mokesčių nuostolio ar mokesčių kredito perkėlimui. Pavyzdžiui, pagal kai kurių teisės aktų reikalavimus apmokestinamasis pelnas gali būti sukurtas ar padidintas:

31. Jei subjektas neseniai turėjo nuostolių, jis atsižvelgia į 35 ir 36 straipsniuose pateiktus nurodymus.

32. [Išbraukta]

32A. Jei prestižo, atsirandančio verslo jungimo metu, balansinė vertė yra mažesnė nei jo mokesčių bazė, dėl skirtumo atsiranda atidėtojo mokesčio turtas. Atidėtojo mokesčio turtas, atsirandantis per pirminį prestižo pripažinimą, turi būti pripažintas kaip verslo jungimo apskaitos dalis tiek, kiek yra tikėtina, jog bus apmokestinamo pelno, kurio atžvilgiu bus galima panaudoti atskaitomąjį laikinąjį skirtumą.

33. Vienas iš atvejų, kai atidėtojo mokesčio turtas atsiranda pirmą kartą pripažinus tam tikrą turtą, yra tas, kai su turtu susijusi neapmokestinama valstybės dotacija atskaitoma apskaičiuojant turto balansinę vertę, tačiau mokesčių tikslais nėra atskaitoma iš turto nudėvimosios sumos (kitaip tariant, jo mokesčių bazės); turto balansinė vertė yra mažesnė už jo mokesčių bazę ir todėl atsiranda atskaitomasis laikinasis skirtumas. Valstybės dotacijos gali būti pripažįstamos ir kaip atidėtosios pajamos. Tuo atveju atidėtųjų pajamų ir nulinės jų mokesčių bazės skirtumas yra atskaitomasis laikinasis skirtumas. Kad ir kurį pateikimo metodą subjektas pasirinktų, dėl 22 straipsnyje nurodytos priežasties atidėtojo mokesčio turtas nepripažįstamas.

34.   Atidėtojo mokesčio turtas turi būti pripažįstamas perkeliant nepanaudotus mokesčių nuostolius ir nepanaudotus mokesčių kreditus tiek, kiek tikėtina būsimais laikotarpiais gauti apmokestinamojo pelno, iš kurio bus galima išskaičiuoti nepanaudotus mokesčių nuostolius ir nepanaudotus mokesčių kreditus.

35. Atidėtojo mokesčio turto, atsirandančio iš nepanaudotų mokesčių nuostolių ir mokesčių kreditų perkėlimo, pripažinimo kriterijai yra tokie patys, kaip ir atidėtojo mokesčio turto, atsirandančio iš atskaitomųjų laikinųjų skirtumų. Tačiau nepanaudotų mokesčių nuostolių buvimas yra pagrįstas įrodymas, kad ateityje apmokestinamojo pelno gali nebūti. Todėl, jeigu subjektas neseniai turėjo nuostolių, jis pripažįsta atidėtojo mokesčio turtą, atsirandantį iš nepanaudotų mokesčių nuostolių ir mokesčių kreditų tik tiek, kiek jis turi pakankamų apmokestinamų laikinųjų skirtumų arba yra kitų įtikinamų įrodymų, kad bus gauta pakankamai apmokestinamojo pelno, iš kurio subjektas galės atimti nepanaudotus mokesčių nuostolius ar mokesčių kreditus. Dėl tokių aplinkybių 82 straipsnis reikalauja atskleisti atidėtojo mokesčio turto sumą ir įrodymų, kuriais grindžiamas jo pripažinimas, pobūdį.

36. Subjektas, vertindamas tikimybę gauti apmokestinamojo pelno, kurio atžvilgiu jis galės panaudoti nepanaudotus mokesčių nuostolius ar mokesčių kreditus, atsižvelgia į šiuos kriterijus:

37. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje subjektas pakartotinai įvertina nepripažintą atidėtojo mokesčio turtą. Subjektas pripažįsta tiek anksčiau nepripažinto atidėtojo mokesčio turto, kiek tikėtina, kad būsimasis apmokestinamasis pelnas leis atgauti atidėtojo mokesčio turtą. Pavyzdžiui, pagerėjus prekybos sąlygoms, gali tapti labiau tikėtina, kad subjektas būsimaisiais laikotarpiais sugebės gauti pakankamai apmokestinamojo pelno, kad atidėtojo mokesčio turtas atitiktų 24 arba 34 straipsnyje pateiktus pripažinimo kriterijus. Kitas pavyzdys – verslo jungimo datą ar vėliau subjektas pakartotinai įvertina atidėtojo mokesčio turtą (žr. 67 ir 68 straipsnius).

38. Laikinųjų skirtumų atsiranda tada, kai investicijų į patronuojamąsias įmones, filialus, asocijuotąsias įmones ar dalių jungtinės veiklos susitarimuose (būtent patronuojančiajai įmonei ar investuotojui priklausančios patronuojamosios įmonės, filialo, asocijuotosios įmonės ar subjekto, į kurį investuojama, grynojo turto dalies, įskaitant prestižo balansinę vertę) balansinė vertė ima skirtis nuo investicijos ar dalies mokesčių bazės, kuri dažnai yra savikaina. Tokių skirtumų gali atsirasti skirtingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui:

39.   Subjektas turi pripažinti atidėtojo mokesčio įsipareigojimą visiems apmokestinamiems laikiniesiems skirtumams, susijusiems su investicijomis į patronuojamąsias įmones, filialus, asocijuotąsias įmones ir dalimis jungtinės veiklos susitarimuose, išskyrus tuos atvejus, kai įvykdytos šios dvi sąlygos:

40. Kadangi patronuojančioji įmonė kontroliuoja patronuojamosios įmonės dividendų politiką, ji gali kontroliuoti laikinųjų skirtumų, susijusių su ta investicija, išnykimo laiką (įskaitant laikinųjų skirtumų, atsirandančių ne tik iš nepaskirstytojo pelno, bet ir iš kiekvieno skirtumo, susijusio su užsienio valiutos keitimu). Be to, dažnai būtų neįmanoma nustatyti pelno mokesčių, mokėtinų panaikinus laikinąjį skirtumą, sumos. Todėl patronuojančioji įmonė, nustačiusi, kad tas pelnas artimiausioje ateityje nebus paskirstytas, nepripažįsta atidėtojo mokesčio įsipareigojimo. Tas pats taikytina investicijoms į filialus.

41. Subjekto nepiniginis turtas ir įsipareigojimai vertinami jo funkcine valiuta (žr. 21-ąjį TAS „Užsienio valiutos kursų pasikeitimo įtaka“). Jeigu subjekto apmokestinamasis pelnas arba mokesčių nuostolis (taigi ir jo nepiniginio turto ir įsipareigojimų mokesčių bazė) nustatomi kita valiuta, tada valiutos kurso pasikeitimai lemia laikinųjų skirtumų atsiradimą, o dėl šių skirtumų atsiranda pripažintas atidėtojo mokesčio įsipareigojimas arba turtas (pagal 24 straipsnį). Atsiradęs atidėtasis mokestis padengiamas iš pelno ar nuostolio arba jis įrašomas į pelną arba nuostolius (žr. 58 straipsnį).

42. Investuotojas, investuojantis į asocijuotąją įmonę, jos nekontroliuoja ir paprastai negali nustatyti jos dividendų politikos. Todėl, kai nėra susitarimo, reikalaujančio, kad asocijuotosios įmonės pelnas nebūtų paskirstytas artimiausioje ateityje, investuotojas pripažįsta atidėtojo mokesčio įsipareigojimą, atsirandantį iš apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų, susijusių su jo investicija į asocijuotąją įmonę. Kai kuriais atvejais investuotojas negali nustatyti mokesčio, kuris būtų mokėtinas atgavus savo investicijų į asocijuotąją įmonę vertę, sumos, tačiau gali nustatyti, kad jis bus lygus minimaliai sumai arba viršys ją. Tokiais atvejais atidėtojo mokesčio įsipareigojimo dydis matuojamas šia suma.

43. Jungtinę veiklą vykdančių šalių susitarime paprastai numatomas pelno paskirstymas ir nustatoma, ar šių klausimų sprendimams reikalingas visų šalių arba tam tikros šalių grupės sutikimas. Jei bendrosios įmonės dalininkas arba bendros veiklos vykdytojas gali kontroliuoti savo pelno dalies paskirstymo laiką vykdant jungtinę veiklą ir yra tikėtina, kad jo pelno dalis nebus paskirstyta artimiausioje ateityje, atidėtasis mokesčių įsipareigojimas nepripažįstamas.

44.   Subjektas turi pripažinti visų atskaitomųjų laikinųjų skirtumų, atsirandančių iš investicijų į patronuojamąsias įmones, filialus, asocijuotąsias įmones ir iš dalių jungtinės veiklos susitarimuose, atidėtojo mokesčio turto tik tiek, kiek tikėtina, kad:

45. Spręsdamas, ar reikia pripažinti atidėtojo mokesčio turtą atskaitomiesiems laikiniesiems skirtumams, susijusiems su subjekto investicijomis į patronuojamąsias įmones, filialus, asocijuotąsias įmones ir su jo dalimis jungtinės veiklos susitarimuose, subjektas atsižvelgia į nurodymus, pateiktus 28–31 straipsniuose.

46.  Ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimai (turtas) už einamąjį ir ankstesnius laikotarpius turi būti vertinami tokia suma, kokią numatoma sumokėti mokesčių institucijoms (atgauti iš mokesčių institucijų), taikant mokesčių tarifus (ir mokesčių įstatymus), kurie galiojo ar iš esmės galiojo ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

47.  Atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimai turi būti apskaičiuojami taikant mokesčių tarifą, kuris, kaip tikimasi, bus taikomas tą ataskaitinį laikotarpį, per kurį bus realizuojamas atidėtojo mokesčio turtas ar padengiamas įsipareigojimas, remiantis mokesčių tarifais (ir mokesčių įstatymais), kurie galiojo ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

48. Ataskaitinio laikotarpio ir atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimai paprastai apskaičiuojami taikant priimtus mokesčių tarifus (ir mokesčių įstatymus). Tačiau kai kuriose jurisdikcijose vyriausybės paskelbti mokesčių tarifai (ir mokesčių įstatymai) iš esmės reiškia faktinį priėmimą, o tarp paskelbimo ir faktinio priėmimo gali būti kelių mėnesių tarpas. Tokiomis aplinkybėmis mokesčių turtas ir įsipareigojimai apskaičiuojami taikant paskelbtus mokesčių tarifus (ir mokesčių įstatymus).

49. Jei įvairiems apmokestinamųjų pajamų lygiams taikomi skirtingi mokesčių tarifai, atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimai apskaičiuojami pagal vidutinius apmokestinamojo pelno (mokesčių nuostolių) tarifus, kuriuos numatoma taikyti laikotarpiais, kada laukiama laikinųjų skirtumų panaikinimo.

50. [Išbraukta]

51.   Atidėtojo mokesčio įsipareigojimų ir atidėtojo mokesčio turto vertinimas turi parodyti mokestinius padarinius, priklausančius nuo būdo, kuriuo subjektas iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos numato atgauti ar padengti savo turto ir įsipareigojimų balansinę vertę.

51A. Tai, kokiu būdu subjektas atgauna (padengia) turto (įsipareigojimo) balansinę vertę, kai kuriose jurisdikcijose gali turėti įtakos:

51B. Jei atidėtojo mokesčio įsipareigojimas arba atidėtojo mokesčio turtas atsiranda dėl nenudėvimojo turto, vertinamo taikant 16-ajame TAS numatytą perkainojimo metodą, vertinant atidėtojo mokesčio įsipareigojimą arba atidėtojo mokesčio turtą turi būti atsižvelgiama į mokestinius padarinius, kurių atsirastų, kai nenudėvimojo turto balansinė vertė būtų atgaunama jį parduodant, neatsižvelgiant į minėto turto balansinės vertės nustatymo pagrindą. Atitinkamai, jeigu mokesčių įstatyme nustatytas mokesčio tarifas, taikytinas apmokestinamai sumai, gautai pardavus turtą, skiriasi nuo mokesčio tarifo, taikytino apmokestinamai sumai, gautai naudojant turtą, tai vertinant atidėtojo mokesčio įsipareigojimą ar turtą, siejamą su nenudėvimuoju turtu, taikomas pirmasis tarifas.

51C. Jei atidėtojo mokesčio įsipareigojimas arba turtas atsiranda dėl investicinio turto, vertinamo taikant 40-ajame TAS numatytą tikrosios vertės metodą, egzistuoja galima atmesti prielaida, kad investicinio turto balansinė vertė bus atgauta jį pardavus. Todėl, jei prielaida neatmetama, vertinant atidėtojo mokesčio įsipareigojimą arba atidėtojo mokesčio turtą turi būti atsižvelgiama į mokestinius padarinius, kurių atsirastų, jei investicinio turto balansinė vertė būtų atgaunama vien parduodant turtą. Ši prielaida atmetama, jei investicinis turtas yra nudėvimasis ir yra laikomas pagal verslo modelį, kurio tikslas – iš esmės laikui bėgant sunaudoti visą su investiciniu turtu susijusią ekonominę naudą, o ne tą turtą parduoti. Jei prielaida atmetama, turi būti laikomasi 51 ir 51A straipsnių reikalavimų.

51D. 51C straipsnyje numatyta galima atmesti prielaida taip pat taikoma, kai atidėtojo mokesčio įsipareigojimas arba atidėtojo mokesčio turtas atsiranda dėl investicinio turto vertinimo jungiant verslą, jei vėliau vertindamas tą investicinį turtą subjektas taikys tikrosios vertės metodą.

51E. 51B–51D straipsniai nepakeičia reikalavimų pripažįstant ir vertinant atidėtojo mokesčio turtą taikyti šio standarto 24–33 straipsnių (atskaitomieji laikinieji skirtumai) ir 34–36 straipsnių (nepanaudoti mokesčių nuostoliai ir nepanaudoti mokesčių kreditai) principus.

52. [perkeltas ir pernumeruotas kaip 51A]

52A. Kai kuriose jurisdikcijose mokami didesnio ar mažesnio tarifo pelno mokesčiai, kai subjekto akcininkams dividendų forma išmokamas visas grynasis pelnas arba nepaskirstytasis pelnas ar jo dalis. Kai kuriose kitose jurisdikcijose pelno mokesčiai gali būti grąžinami arba mokami, kai subjekto akcininkams dividendų forma išmokamas visas grynasis pelnas arba nepaskirstytasis pelnas ar jo dalis. Tokiais atvejais ataskaitinio laikotarpio ir atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimai skaičiuojami pagal nepaskirstytajam pelnui taikomą mokesčio tarifą.

52B. [Išbraukta]

53.   Atidėtojo mokesčio turtas ir įsipareigojimai neturi būti diskontuojami.

54. Kad būtų galima patikimai apskaičiuoti diskontuotą atidėtojo mokesčio turtą ir įsipareigojimus, būtina tiksliai suplanuoti kiekvieno laikinojo skirtumo išnykimo laiką. Daugeliu atvejų to suplanuoti neįmanoma ar labai sudėtinga. Todėl reikalauti diskontuoti atidėtojo mokesčio turtą ir įsipareigojimus netinkama. Jei diskontavimas būtų leidžiamas, bet ne reikalaujamas, įvairių subjektų atidėtojo mokesčio turto ir įsipareigojimų nebūtų galima palyginti. Todėl šis standartas nereikalauja ar neleidžia diskontuoti atidėtojo mokesčio turto ir įsipareigojimų.

55. Laikinieji skirtumai nustatomi remiantis turto ar įsipareigojimo balansine verte. Tai taikoma ir tada, kai pati balansinė vertė nustatoma diskontuojant, pavyzdžiui, pensijų išmokų prievolių atveju (žr. 19-ajį TAS „Išmokos darbuotojams“).

56.   Atidėtojo mokesčio turto balansinė vertė turi būti peržiūrima kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Subjektas turi sumažinti atidėtojo mokesčio turto balansinę vertę tiek, kiek nebėra tikėtina gauti pakankamai apmokestinamojo pelno, kuris leistų padengti visą atidėtojo mokesčio turtą ar jo dalį. Visi tokie sumažinimai turi būti panaikinami, jei tampa tikėtina, kad bus gauta pakankamai apmokestinamojo pelno.

57. Sandorio ar kito įvykio poveikio ataskaitinio laikotarpio ar atidėtiesiems mokesčiams apskaita atitinka paties sandorio ar įvykio apskaitą. Šis principas įgyvendinamas 58–68C straipsniais.

57A. Subjektas dividendų, kaip apibrėžta 9-ajame TFAS, pelno mokesčio padarinius turi pripažinti tada, kai jis pripažįsta įsipareigojimą sumokėti dividendus. Dividendų pelno mokesčio padariniai tiesiogiai labiau susiję su ankstesniais sandoriais ar įvykiais, dėl kurių susidarė paskirstytinas pelnas, nei su paskirstymais savininkams. Todėl subjektas dividendų pelno mokesčio padarinius turi pripažinti pelnu arba nuostoliais, kitomis bendrosiomis pajamomis arba nuosavybe atsižvelgdamas į tai, kaip tie ankstesni sandoriai ar įvykiai buvo iš pradžių pripažinti.

58.   Ataskaitinio laikotarpio ir atidėtieji mokesčiai turi būti pripažinti pajamomis arba sąnaudomis ir įtraukti į laikotarpio pelną arba nuostolius, išskyrus atvejus, kai mokestis atsiranda iš:

59. Dauguma atidėtojo mokesčio įsipareigojimų ir atidėtojo mokesčio turto atsiranda tada, kai pajamos ar sąnaudos įtraukiamos ne tik į vieno laikotarpio apskaitinį pelną, bet ir į kito laikotarpio apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį). Atsirandantis atidėtasis mokestis pripažįstamas pelnu arba nuostoliais. Pavyzdžiui, kai:

60. Atidėtojo mokesčio turto ir įsipareigojimų balansinė vertė gali keistis, netgi jei susijusių laikinųjų skirtumų suma nesikeičia. Taip gali būti, pavyzdžiui:

61.  [Išbraukta]

61A.   Ataskaitinio laikotarpio mokesčiai ir atidėtieji mokesčiai neturi būti pripažįstami pelnu arba nuostoliais, jei mokesčiai yra susiję su sumomis, kurios tą patį ar kitą laikotarpį nepripažįstamos pelnu arba nuostoliais. Todėl ataskaitinio laikotarpio ir atidėtieji mokesčiai, susiję su sumomis, kurios yra pripažįstamos to paties ar kito laikotarpio:

62. Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose reikalaujama arba leidžiama pripažinti tam tikras sumas kitų bendrųjų pajamų dalimi. Tokių sumų pavyzdžiai:

62A. Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose reikalaujama arba leidžiama tam tikras sumas kredituoti arba tiesiogiai įrašyti į nuosavybę. Tokių sumų pavyzdžiai:

63. Išskirtinėmis aplinkybėmis gali būti sunku nustatyti ataskaitinio laikotarpio ir atidėtųjų mokesčių, susijusių su sumomis, nepripažįstamomis pelnu arba nuostoliais (pripažįstamų kitų bendrųjų pajamų dalimi ar tiesiogiai nuosavybėje), sumą. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai:

64. 16-ajame TAS nenurodyta, ar subjektas turi kasmet perkelti iš perkainojimo rezervo į nepaskirstytąjį pelną sumą, lygią perkainoto turto nusidėvėjimo ar amortizacijos ir to turto savikaina pagrįsto nusidėvėjimo ar amortizacijos skirtumui. Jei subjektas atlieka tokį pervedimą, šiai sumai netaikomi jokie susiję atidėtieji mokesčiai. Panašios nuostatos taikomos pervedimams, atliekamiems pardavus nekilnojamojo turto, įrangos ar įrenginių objektą.

65. Jei turtas perkainojamas mokesčių tikslais ir tas perkainojimas yra susijęs su apskaitiniu ankstesnio laikotarpio perkainojimu ar numatomu atlikti būsimojo laikotarpio perkainojimu, tada ir turto perkainojimo, ir mokesčių bazės korekcijos poveikio mokesčiams suma pripažįstama kitų bendrųjų pajamų dalimi tą laikotarpį, kada ji atsiranda. Tačiau, jei perkainojimas mokesčių tikslais nėra susijęs su ankstesnio laikotarpio apskaitiniu perkainojimu arba numatomu atlikti perkainojimu būsimąjį laikotarpį, mokesčio bazės korekcijos poveikio mokesčiams suma pripažįstama pelnu arba nuostoliais.

65A. Subjektui, išmokančiam savo akcininkams dividendus, dalį dividendų gali tekti akcininkų vardu sumokėti mokesčių institucijoms. Daugelyje jurisdikcijų ši suma vadinama išskaičiuojamuoju mokesčiu. Tokia mokesčių institucijoms sumokėta ar mokėtina suma įrašoma į nuosavybę kaip dividendų dalis.

66. Kaip paaiškinta 19 straipsnyje ir 26 straipsnio c punkte, jungiant verslą gali atsirasti laikinųjų skirtumų. Pagal 3-iąjį TFAS subjektas pripažįsta visą atsirandantį atidėtojo mokesčio turtą (tiek, kiek jis atitinka 24 straipsnyje išdėstytus pripažinimo kriterijus) ar atidėtojo mokesčio įsipareigojimus kaip įsigijimo datą identifikuojamą turtą ir įsipareigojimus. Vadinasi, tas atidėtojo mokesčio turtas ir atidėtojo mokesčio įsipareigojimai daro poveikį prestižo arba pelno, gauto perkant pigiau nei rinkos kaina, kurį pripažįsta subjektas, sumai. Tačiau, remiantis 15 straipsnio a punktu, subjektas nepripažįsta atidėtojo mokesčio įsipareigojimų, atsirandančių pripažįstant prestižą pirmą kartą.

67. Dėl verslo jungimo gali pasikeisti tikimybė, kad įsigijusysis subjektas realizuos prieš įsigijimą buvusį atidėtojo mokesčio turtą. Įsigijusysis subjektas gali manyti, kad yra tikėtina, jog jis atgaus savo atidėtojo mokesčio turtą, kuris nebuvo pripažintas prieš verslo jungimą. Pavyzdžiui, įsigijusysis subjektas gali panaudoti savo nepanaudotus mokesčių nuostolius įsigytojo subjekto būsimo apmokestinamojo pelno užskaitai. Arba dėl verslo jungimo gali tapti mažai tikėtina, kad būsimas apmokestinamasis pelnas leis atgauti atidėtojo mokesčio turtą. Tokiais atvejais įsigijusysis subjektas pripažįsta atidėtojo mokesčio turto pokytį verslo jungimo laikotarpiu, bet neįtraukia jo kaip verslo jungimo apskaitos dalies. Todėl įsigijusysis subjektas į jį neatsižvelgia vertindamas prestižą arba pelną, gautą perkant mažesne nei rinkos kaina, pripažįstamą verslo jungimo metu.

68. Galima įsigytojo subjekto pelno mokesčio nuostolių perkėlimų į būsimą laikotarpį arba kito atidėtojo mokesčio turto nauda gali neatitikti atskiro pripažinimo kriterijų, kai verslo jungimas iš pradžių apskaitomas, bet gali būti realizuotas vėliau.

68A. Kai kuriose mokesčių jurisdikcijose subjektui leidžiama taikyti mokesčio atskaitą (t. y. atimti tam tikrą sumą nustatant apmokestinamąjį pelną), susijusią su atlyginimu, mokamu akcijomis, akcijų pasirinkimo sandoriais ar kitomis subjekto nuosavybės priemonėmis. Tos mokesčio atskaitos suma gali skirtis nuo susijusių kaupiamų atlyginimo sąnaudų ir atsirasti per vėlesnį ataskaitinį laikotarpį. Pavyzdžiui, kai kuriose jurisdikcijose subjektas gali pripažinti sąnaudas, susijusias su pasinaudojimu darbuotojų paslaugomis, gautomis atsilyginant už jiems suteiktus akcijų pasirinkimo sandorius, pagal 2-ąjį TFAS „Akcijų verte pagrįstas mokėjimas“. Jam gali būti neleidžiama taikyti mokesčių atskaitos tol, kol nebus pasinaudota akcijų pasirinkimo sandoriais, mokesčių atskaitos dydį vertinant remiantis subjekto akcijos kaina pasinaudojimo datą.

68B. Kaip ir mokslinių tyrimų išlaidų, aptartų šio standarto 9 straipsnyje ir 26 straipsnio b punkte, atveju, gautų iki tos datos darbuotojų paslaugų (suma, kurią mokesčių institucijos leis atskaityti būsimaisiais laikotarpiais) apmokestinimo bazės ir balansinės sumos, lygios nuliui, skirtumas yra atskaitomasis laikinasis skirtumas, dėl kurio atsiranda atidėtojo mokesčio turtas. Jeigu laikotarpio pabaigoje suma, kurią mokesčių institucijos leis atskaityti būsimaisiais laikotarpiais, nėra žinoma, ji turi būti įvertinta pagal laikotarpio pabaigoje žinomą informaciją. Pavyzdžiui, jeigu suma, kurią mokesčių institucijos leis atskaityti būsimaisiais laikotarpiais, priklauso nuo subjekto akcijos kainos ateities datą, tai išskaitomųjų laikinųjų skirtumų vertinimas turi būti grindžiamas laikotarpio pabaigos subjekto akcijos kaina.

68C. Kaip nurodyta 68A straipsnyje, mokesčių atskaitos (arba įvertintos būsimos mokesčių atskaitos, nustatytos pagal 68B straipsnį) suma gali skirtis nuo susijusių sukauptų atlyginimo išlaidų. Pagal standarto 58 straipsnį reikalaujama, kad ataskaitinio laikotarpio ir atidėtieji mokesčiai būtų pripažinti pajamomis arba sąnaudomis ir įtraukti į laikotarpio pelną arba nuostolius, išskyrus atvejus, kai mokestis atsiranda iš: a) sandorio ar įvykio, kuris nepripažįstamas to paties ar kito laikotarpio pelnu arba nuostoliais, arba b) verslo jungimo (išskyrus atvejus, kai investicinis subjektas įsigyja patronuojamąją įmonę, kuri turi būti vertinama tikrąja verte, tikrosios vertės pasikeitimą pripažįstant pelnu ar nuostoliais). Jei mokesčių atskaitos (arba įvertintos būsimos mokesčių atskaitos) suma viršija susijusias sukauptas atlyginimo išlaidas, tai parodo, kad mokesčių atskaita yra susijusi ne tik su atlyginimo išlaidomis, bet ir su nuosavybe. Tokiu atveju susijusių ataskaitinio laikotarpio ar atidėtųjų mokesčių perviršis turi būti tiesiogiai pripažintas nuosavybe.

69. [Išbraukta]

70. [Išbraukta]

71.   Subjektas turi užskaityti ataskaitinio laikotarpio mokesčių turtą ir ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus, jeigu ir tik jeigu jis:

72. Nors ataskaitinio laikotarpio mokesčių turtas ir įsipareigojimai pripažįstami ir įvertinami atskirai, finansinės būklės ataskaitoje jie užskaitomi taikant kriterijus, panašius į tuos, kurie 32-ajame TAS nustatyti finansinėms priemonėms. Subjektas paprastai turi teisiškai įgyvendinamą teisę tarpusavyje užskaityti ataskaitinio laikotarpio turtą ir ataskaitinio laikotarpio įsipareigojimą tada, kai jie susiję su tos pačios mokesčių institucijos nustatytais pelno mokesčiais ir mokesčių institucija leidžia subjektui atlikti ar gauti vieną grynąjį mokėjimą.

73. Konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose vieno grupei priklausančio subjekto ataskaitinio laikotarpio turtas užskaitomas kito grupei priklausančio subjekto ataskaitinio laikotarpio įsipareigojimu, jeigu ir tik jeigu atitinkami subjektai turi teisiškai įgyvendinamą teisę atlikti ar gauti vieną grynąjį mokėjimą ir jie ketina atlikti ar gauti tokį mokėjimą ar atgauti turtą ir padengti įsipareigojimą vienu metu.

74.   Subjektas turi užskaityti atidėtojo mokesčio turtą ir atidėtojo mokesčio įsipareigojimus, jeigu ir tik jeigu:

75. Kad nereikėtų smulkiai planuoti kiekvieno laikinojo skirtumo išnykimo laiko, šis standartas reikalauja, kad subjektas užskaitytų atidėtojo mokesčio turtą to paties apmokestinamo subjekto atidėtojo mokesčio įsipareigojimu, jeigu ir tik jeigu jie susiję su tos pačios mokesčių institucijos nustatytais pelno mokesčiais ir subjektas turi teisiškai įgyvendinamą teisę užskaityti ataskaitinio laikotarpio mokesčių turtą ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimais.

76. Retais atvejais subjektas gali turėti teisiškai įgyvendinamą užskaitos teisę ir ketinimą atsiskaityti grynąja verte tik tam tikrais laikotarpiais. Tokiais retais atvejais gali reikėti detaliai suplanuoti laiką, kad būtų galima patikimai nustatyti, ar vieno apmokestinamo subjekto atidėtojo mokesčio įsipareigojimas nulems didesnius mokesčių mokėjimus tą patį laikotarpį, kurį kito apmokestinamo subjekto atidėtojo mokesčio turtas nulems mažesnius to antrojo subjekto mokesčių mokėjimus.

77.   Mokesčių sąnaudos (pajamos), susijusios su įprastinės veiklos pelnu arba nuostoliais, turi būti pateiktos kaip pelno arba nuostolių dalis pelno (nuostolių) ir kitų bendrųjų pajamų ataskaitoje (-ose).

77A.  [Išbraukta]

78. 21-ajame TAS reikalaujama, kad tam tikri valiutos kursų skirtumai būtų pripažinti kaip pajamos ar sąnaudos, tačiau nenurodoma, kur šie skirtumai turėtų būti parodyti bendrųjų pajamų ataskaitoje. Atitinkamai, jei bendrųjų pajamų ataskaitoje pripažintas valiutos kursų skirtumas atidėtojo užsienio mokesčio įsipareigojimams ar turtui, tokie skirtumai gali būti klasifikuojami kaip atidėtojo mokesčio sąnaudos (pajamos), jei toks pateikimas laikomas pačiu naudingiausiu finansinių ataskaitų vartotojams.

79.   Svarbūs mokesčių sąnaudų (pajamų) komponentai turi būti atskleisti atskirai.

80. Mokesčių sąnaudų (pajamų) komponentai gali būti:

81.   Atskirai turi būti atskleista ir tai:

82.   Subjektas turi atskleisti atidėtojo mokesčio turto sumą ir jos pripažinimą pagrindžiančių duomenų pobūdį, jei:

82A.   52A straipsnyje nurodytais atvejais subjektas turi atskleisti galimų pelno mokesčio už jo akcininkams išmokėtus dividendus padarinių pobūdį. Be to, subjektas turi atskleisti galimų pelno mokesčio padarinių sumas, kurias praktiškai galima nustatyti, ir tai, ar yra galimų pelno mokesčio padarinių, kurių praktiškai nustatyti neįmanoma.

83. [Išbraukta]

84. 81 straipsnio c punkte reikalaujama atskleisti informacija leidžia finansinių ataskaitų vartotojams suprasti, ar santykis tarp mokesčių sąnaudų (pajamų) ir apskaitinio pelno yra neįprastas, ir suvokti reikšmingus veiksnius, galinčius ateityje turėti įtakos šiam santykiui. Santykiui tarp mokesčių sąnaudų (pajamų) ir apskaitinio pelno gali turėti įtakos tokie veiksniai kaip neapmokestinamos pajamos, sąnaudos, kurios nėra atskaitomos nustatant apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį), mokesčių nuostolių poveikis ir užsienio mokesčių tarifų poveikis.

85. Aiškindamas santykį tarp mokesčių sąnaudų (pajamų) ir apskaitinio pelno, subjektas naudoja taikytiną mokesčio tarifą, teikiantį prasmingiausią informaciją subjekto finansinių ataskaitų vartotojams. Dažnai prasmingiausias mokesčių tarifas yra šalies, kurioje yra subjekto buveinė, mokesčių tarifas, sujungiantis nacionalinių mokesčių ir esamų vietinių mokesčių tarifus, apskaičiuojamus remiantis iš esmės vienodu apmokestinamojo pelno (mokesčių nuostolio) dydžiu. Tačiau jei subjektas veikia keliose jurisdikcijose, gali būti prasmingiau sumuoti atskiras sutikrinimo sumas, parengtas taikant kiekvienos jurisdikcijos vidaus tarifą. Toliau pateiktas pavyzdys iliustruoja, kaip taikomo mokesčių tarifo parinkimas veikia kiekybinio sutikrinimo pateikimą.

86. Vidutinis efektyvusis mokesčių tarifas yra mokesčių sąnaudos (pajamos), padalytos iš apskaitinio pelno.

87. Dažnai būtų neįmanoma apskaičiuoti nepripažintų atidėtojo mokesčio įsipareigojimų, atsirandančių iš investicijų į patronuojamąsias įmones, filialus, asocijuotąsias įmones ir iš dalių jungtinės veiklos susitarimuose, sumą (žr. 39 straipsnį). Todėl šis standartas reikalauja, kad subjektas atskleistų bendrą pagrindinių laikinųjų skirtumų sumą, bet nereikalauja atskleisti atidėtojo mokesčio įsipareigojimų. Vis dėlto, kai įmanoma, subjektai skatinami atskleisti nepripažintų atidėtojo mokesčio įsipareigojimų sumas, nes tokia informacija gali būti naudinga finansinių ataskaitų vartotojams.

87A. Pagal 82A straipsnį subjektas turi atskleisti galimų pelno mokesčio, susijusio su jo akcininkams išmokėtais dividendais, padarinių pobūdį. Subjektas nurodo svarbius pelno mokesčio sistemos ypatumus ir veiksnius, nuo kurių priklauso galimų pelno mokesčio už dividendus padarinių suma.

87B. Kartais visos galimų pelno mokesčio padarinių, kurių atsirastų išmokėjus akcininkams dividendus, sumos apskaičiuoti neįmanoma. Taip gali būti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai subjektas turi daug patronuojamųjų įmonių užsienyje. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis kai kurias bendros sumos dalis galima nesunkiai nustatyti. Pavyzdžiui, patronuojančioji konsoliduotosios grupės įmonė ir kai kurios jos patronuojamosios įmonės gali būti sumokėjusios pelno mokesčius už nepaskirstytąjį pelną pagal didesnį mokesčių tarifą ir žinoti sumą, kurią bus galima susigrąžinti ateityje iš konsoliduoto nepaskirstytojo pelno akcininkams išmokėjus dividendus. Šiuo atveju atskleidžiama suma, kurią galima susigrąžinti. Tam tikrais atvejais subjektas taip pat atskleidžia, kad yra papildomų galimų pelno mokesčio padarinių, kurių apskaičiuoti neįmanoma. Jeigu patronuojančioji įmonė sudaro atskiras finansines ataskaitas, atskleidžiami galimi pelno mokesčio padariniai patronuojančiosios įmonės nepaskirstytajam pelnui.

87C. Subjektui, kuris turi atskleisti 82A straipsnyje nurodytus duomenis, taip pat gali tekti atskleisti laikinuosius skirtumus, susijusius su investicijomis į patronuojamąsias įmones, filialus, asocijuotąsias įmones ar su dalimis jungtinės veiklos susitarimuose. Tokiais atvejais subjektas į tai atsižvelgia, nustatydamas 82A straipsnyje reikalaujamą atskleisti informaciją. Pavyzdžiui, subjektas turi atskleisti laikinųjų skirtumų, susijusių su investicijomis į patronuojamąsias įmones, kurių atžvilgiu finansinės būklės ataskaitoje nepripažinti atidėtojo mokesčio įsipareigojimai, bendrą sumą (žr. 81 straipsnio f punktą). Jeigu nepripažintų atidėtojo mokesčio įsipareigojimų sumos apskaičiuoti neįmanoma (žr. 87 straipsnį), gali būti neįmanoma nustatyti ir galimų pelno mokesčių už dividendus padarinių sumų, susijusių su šiomis patronuojamosiomis įmonėmis.

88. Subjektas atskleidžia visus su mokesčiais susijusius neapibrėžtuosius įsipareigojimus ir neapibrėžtąjį turtą pagal 37-ajį TAS „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas“. Pavyzdžiui, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas gali atsirasti dėl neišspręstų ginčų su mokesčių institucija. Panašiai ir tada, kai mokesčių tarifų ar mokesčių įstatymų pakeitimai priimami ar paskelbiami po ataskaitinio laikotarpio, subjektas atskleidžia reikšmingą šių pakeitimų poveikį savo ataskaitinio laikotarpio ir atidėtojo mokesčio turtui ir įsipareigojimams (žr. 10-ajį TAS „Įvykiai po ataskaitinio laikotarpio“).

88A. Subjektas turi atskleisti, kad jis taikė atidėtojo mokesčio turto ir įsipareigojimų, susijusių su antrojo ramsčio pelno mokesčiais, pripažinimo ir informacijos apie juos atskleidimo išimtį (žr. 4A straipsnį).

88B. Subjektas turi atskirai atskleisti savo ataskaitinio laikotarpio mokesčių sąnaudas (pajamas), susijusias su antrojo ramsčio pelno mokesčiais.

88C. Laikotarpiais, kuriais antrojo ramsčio teisės aktai yra priimti arba iš esmės priimti, tačiau dar nėra įsigalioję, subjektas turi atskleisti žinomą ar pagrįstai galimą įvertinti informaciją, kuri padeda finansinių ataskaitų vartotojams suprasti antrojo ramsčio pelno mokesčių, atsirandančių dėl tų teisės aktų, poveikį subjektui.

88D. Kad pasiektų 88C straipsnyje nustatytą atskleidimo tikslą, subjektas turi atskleisti kokybinę ir kiekybinę informaciją apie antrojo ramsčio pelno mokesčių poveikį ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Ši informacija neturi atitikti visų konkrečių antrojo ramsčio teisės aktų reikalavimų ir gali būti pateikiama orientacinio intervalo forma. Jeigu informacija nėra žinoma arba pagrįstai galima įvertinti, subjektas turi tai nurodyti ir atskleisti informaciją apie subjekto pažangą vertinant poveikį.

89. Šis standartas taikomas 1998 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedančių ataskaitinių laikotarpių finansinėms ataskaitoms, išskyrus atvejus, nurodytus 91 straipsnyje. Jei subjektas taiko šį standartą finansinėms ataskaitoms, apimančioms laikotarpius, prasidedančius prieš 1998 m. sausio 1 d., subjektas turi atskleisti, kad jis taikė šį standartą vietoj 12-ojo TAS „Pelno mokesčių apskaita“, patvirtinto 1979 m.

90. Šis standartas pakeičia 12-ąjį TAS „Pelno mokesčių apskaita“, patvirtintą 1979 m.

91. 52A, 52B, 65A straipsniai, 81 straipsnio i punktas, 82A, 87A, 87B, 87C straipsniai taikomi metinėms finansinėms ataskaitoms, o 3 ir 50 straipsniai netaikomi metinėms finansinėms ataskaitoms ( 8 ), apimančioms ataskaitinius laikotarpius, prasidedančius 2001 m. sausio 1 d. arba vėliau. Skatinama minėtus reikalavimus taikyti anksčiau. Jeigu ankstesnis taikymas keičia finansines ataskaitas, subjektas turi atskleisti tą faktą.

92. 1-uoju TAS (persvarstytu 2007 m.) pataisyta visuose TFAS vartojama terminija. Taip pat pataisyti 23, 52, 58, 60, 62, 63, 65, 68C, 77 ir 81 straipsniai, panaikintas 61 straipsnis ir pridėti 61A, 62A ir 77A straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2009 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Jei subjektas 1-ąjį TAS (persvarstytą 2007 m.) taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, pataisos turi būti taikomos ir tam ankstesniam laikotarpiui.

93. 68 straipsnis turi būti taikomas perspektyviai nuo 3-iojo TFAS (persvarstyto 2008 m.) įsigaliojimo datos iki atidėtojo mokesčio turto, įgyto verslo jungimo metu, pripažinimo.

94. Todėl subjektai neturi koreguoti ankstesnių verslo jungimų apskaitos, jeigu mokesčių nauda neatitiko atskiro pripažinimo kriterijų įsigijimo datą ir pripažįstama po įsigijimo datos, nebent nauda pripažįstama per vertinimo laikotarpį ir atsiranda dėl naujos informacijos apie faktus ir aplinkybes, kurios egzistavo įsigijimo datą. Kita pripažinta mokesčių nauda turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliais (arba, jeigu šiame standarte taip reikalaujama, nepripažįstama pelnu arba nuostoliais).

95. 3-iuoju TFAS (persvarstytu 2008 m.) pataisyti 21 ir 67 straipsniai, įtrauktas 32A straipsnis ir 81 straipsnio j ir k punktai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2009 m. liepos 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Jeigu subjektas taiko 3-iąjį TFAS (persvarstytą 2008 m.) ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, pataisos turi būti taikomos ir tam ankstesniam laikotarpiui.

96. [Išbraukta]

97. [Išbraukta]

98. 2010 m. gruodžio mėn. paskelbtu dokumentu „Atidėtasis mokestis. Pagrindinio turto vertės atgavimas“ 52 straipsnis pernumeruotas kaip 51A straipsnis, pataisytas 10 straipsnis ir po 51A straipsnio pateikti pavyzdžiai, taip pat įterpti 51B bei 51C straipsniai, pavyzdys po jų ir 51D, 51E ir 99 straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2012 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis tą faktą turi atskleisti.

98A. 2011 m. gegužės mėn. paskelbtu 11-uoju TFAS „Jungtinė veikla“ pataisyti 2 ir 15 straipsniai, 18 straipsnio e punktas, 24, 38, 39, 43–45 straipsniai, 81 straipsnio f punktas, 87 ir 87C straipsniai. Taikydamas 11-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

98B. 2011 m. birželio mėn. paskelbtu dokumentu „Kitų bendrųjų pajamų straipsnių pateikimas“ (1-ojo TAS pataisos) pataisytas 77 straipsnis ir išbrauktas 77A straipsnis. Taikydamas 2011 m. birželio mėn. pataisytą 1-ąjį TAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

98C. 2012 m. spalio mėn. paskelbtu dokumentu „Investiciniai subjektai“ (10-ojo TFAS, 12-ojo TFAS ir 27-ojo TAS pataisos) pataisyti 58 ir 68C straipsniai. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2014 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Dokumentą „Investiciniai subjektai“ leidžiama taikyti anksčiau. Jei subjektas tas pataisas taiko anksčiau, visas pataisas, įtrauktas į dokumentą „Investiciniai subjektai“, jis turi taikyti tuo pačiu metu.

98D. [Išbraukta]

98E. 2014 m. gegužės mėn. paskelbtu 15-uoju TFAS „Pajamos pagal sutartis su klientais“ pataisytas 59 straipsnis. Taikydamas 15-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

98F. 2014 m. liepos mėn. paskelbtu 9-uoju TFAS pataisytas 20 straipsnis ir išbraukti 96, 97 ir 98D straipsniai. Taikydamas 9-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tas pataisas.

98G. 2016 m. sausio mėn. paskelbtu 16-uoju TFAS pataisytas 20 straipsnis. Taikydamas 16-ąjį TFAS subjektas turi taikyti tą pataisą.

98H. 2016 m. sausio mėn. paskelbtu dokumentu „Atidėtojo mokesčio turto pripažinimas dėl nerealizuotų nuostolių“ (12-ojo TAS pataisos) pataisytas 29 straipsnis ir įterpti 27A, 29A straipsniai ir pavyzdys po 26 straipsnio. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2017 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis turi tą faktą atskleisti. Subjektas tas pataisas turi taikyti retrospektyviai pagal 8-ąjį TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įverčių keitimas ir klaidos“. Tačiau pirmą kartą taikant pataisą anksčiausio lyginamojo laikotarpio pradžios nuosavybės pokytis gali būti pripažintas kaip pradinis nepaskirstytasis pelnas (arba atitinkamai kitas nuosavybės komponentas), nepriskiriant pokyčio pradiniam nepaskirstytajam pelnui ir kitiems nuosavybės komponentams. Jeigu subjektas taiko šią lengvatą, jis turi atskleisti tą faktą.

98I. 2017 m. gruodžio mėn. paskelbtais „2015–2017 m. ciklo TFAS metiniais patobulinimais“ įterptas 57A straipsnis ir išbrauktas 52B straipsnis. Subjektas tas pataisas turi taikyti 2019 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedantiems metiniams ataskaitiniams laikotarpiams. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas tas pataisas taiko anksčiau, jis turi tą faktą atskleisti. Kai subjektas tas pataisas taiko pirmą kartą, jis turi jas taikyti dividendų pelno mokesčiams, pripažintiems anksčiausio lyginamojo laikotarpio pradžioje arba vėliau.

98J. 2021 m. gegužės mėn. paskelbtu dokumentu „Atidėtasis mokestis, susijęs su turtu ir įsipareigojimais, atsirandantis dėl vieno sandorio“ pataisyti 15, 22 ir 24 straipsniai ir įterptas 22A straipsnis. Šias pataisas subjektas turi taikyti pagal 98K–98L straipsnius metiniams ataskaitiniams laikotarpiams, prasidedantiems 2023 m. sausio 1 d. arba vėliau. Leidžiama taikyti anksčiau. Jeigu subjektas pataisas taiko ankstesniam ataskaitiniam laikotarpiui, jis tą faktą turi atskleisti.

98K. Subjektas turi taikyti dokumentą „Atidėtasis mokestis, susijęs su turtu ir įsipareigojimais, atsirandantis dėl vieno sandorio“ sandoriams, sudarytiems anksčiausio pateikto lyginamojo laikotarpio pradžioje arba vėliau.

98L. Subjektas, kuris taiko dokumentą „Atidėtasis mokestis, susijęs su turtu ir įsipareigojimais, atsirandantis dėl vieno sandorio“, anksčiausio pateikto lyginamojo laikotarpio pradžioje taip pat turi:

98M. 2023 m. gegužės mėn. paskelbtu dokumentu „Tarptautinė mokesčių reforma. Antrojo ramsčio pavyzdinės taisyklės“ įterpti 4A ir 88A–88D straipsniai. Subjektas turi:

99. 2010 m. gruodžio mėn. paskelbtu dokumentu „Atidėtasis mokestis. Pagrindinio turto vertės atgavimas“ pakeičiamas NAK 21-asis aiškinimas „Pelno mokesčiai. Perkainoto turto, kuriam netaikomi nusidėvėjimo atskaitymai, atkūrimas“.

1. Šio standarto tikslas – nustatyti, kokia turėtų būti nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių apskaitos tvarka, kad finansinių ataskaitų vartotojai galėtų atskirti informaciją apie subjekto investicijas į nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrenginius ir šių investicijų pokyčius. Pagrindiniai nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių apskaitos klausimai yra turto pripažinimas, su juo siejamų balansinių verčių ir nusidėvėjimo sumų, taip pat vertės sumažėjimo nuostolių nustatymas.

2.   Šis standartas turi būti taikomas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių apskaitai, išskyrus tuos atvejus, kai kitame standarte reikalaujama arba leidžiama minėtą turtą apskaitoje pateikti kitaip.

3. Šis standartas netaikomas:

4. [Išbraukta]

5. Subjektas, taikantis savikainos modelį investiciniam turtui pagal 40-ąjį TAS „Investicinis turtas“, nuosavam investiciniam turtui turi taikyti savikainos modelį, pateikiamą šiame standarte.

6.   Šiame standarte vartojamų terminų apibrėžtys:

7.   Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto savikaina turi būti pripažįstama turtu, jeigu ir tik jeigu:

8. Tokie objektai kaip atsarginės dalys, atsarginiai įrenginiai ir priežiūros įrenginiai pripažįstami pagal šį TFAS, kai jie atitinka nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių apibrėžtį. Kitais atvejais tokie objektai klasifikuojami kaip atsargos.

9. Šiame standarte vertinimo matas pripažinimo tikslu, t. y. kas priskiriama nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektui, nenurodytas. Todėl būtina priimti sprendimą dėl pripažinimo kriterijų taikymo šiam subjektui būdingomis aplinkybėmis. Gali būti tikslinga sujungti atskirai nereikšmingus objektus, pvz., liejimo formas, įrankius ir štampus, ir pripažinimo kriterijus taikyti jų bendrai vertei.

10. Pagal šį pripažinimo principą subjektas visas su nekilnojamuoju turtu, įranga ir įrenginiais susijusias išlaidas pripažįsta tą ataskaitinį laikotarpį, kai jos patiriamos. Šios išlaidos apima pirmines nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto įsigijimo arba statybos išlaidas, taip pat vėliau patirtas jo papildymo, dalies pakeitimo ar priežiūros išlaidas. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto savikaina gali apimti patirtas išlaidas, susijusias su turto, naudojamo nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto statybai, papildymui, jo dalies pakeitimui ar priežiūrai, nuoma, kaip antai naudojimo teise valdomo turto nusidėvėjimo išlaidas.

11. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektai gali būti įsigyjami saugumo ar aplinkosaugos sumetimais. Nors tokio nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių įsigijimas tiesiogiai ir nedidina jokio kito turimo nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto būsimos ekonominės naudos, jis gali būti būtinas, kad subjektas apskritai gautų būsimos ekonominės naudos iš kito savo turto. Tokie nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektai gali būti pripažinti turtu, nes jie suteikia subjektui galimybę iš susijusio turto gauti būsimos ekonominės naudos, kuri viršytų tą naudą, kurią subjektas būtų galėjęs gauti, jeigu tie objektai nebūtų buvę įsigyti. Pavyzdžiui, cheminių medžiagų gamintojas, siekdamas laikytis aplinkosaugos reikalavimų dėl pavojingų cheminių medžiagų gamybos ir laikymo, gali būti priverstas taikyti tam tikrus naujus cheminio apdorojimo procesus, todėl susijęs gamybinės įrangos patobulinimas pripažįstamas turtu, nes be jų subjektas negali gaminti ir parduoti cheminių medžiagų. Tačiau dėl to atsiradusi šio ir susijusio turto balansinė vertė turi būti nuolat peržiūrima tikrinant galimą vertės sumažėjimą pagal 36-ąjį TAS „Turto vertės sumažėjimas“.

12. Taikydamas 7 straipsnio pripažinimo principą, prie nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto balansinės vertės subjektas kasdienių šio objekto priežiūros išlaidų neprideda. Tokios išlaidos pripažįstamos pelnu arba nuostoliais tada, kai jos patiriamos. Kasdienės priežiūros išlaidos visų pirma yra darbo ir suvartojamų medžiagų išlaidos, taip pat gali apimti išlaidas smulkioms dalims. Šios išlaidos dažnai priskiriamos prie nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto remonto ir techninės priežiūros sąnaudų.

13. Kai kurias nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektų dalis gali tekti reguliariai keisti. Pavyzdžiui, aukštakrosnę gali tekti iš naujo iškloti praėjus nustatytam naudojimo valandų skaičiui, lėktuvo interjero detales – sėdynes ir virtuves – gali tekti keisti keletą kartų per lėktuvo naudojimo laiką. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektai taip pat gali būti įsigyjami dėl to, kad tokie pakeitimai rečiau kartotųsi (pvz., pastato vidinių sienų keitimas) arba apskritai nesikartotų. Pagal 7 straipsnio pripažinimo principą prie nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto balansinės vertės subjektas prideda minėtų dalių pakeitimo išlaidas tada, kai jos patiriamos, jeigu atitinka pripažinimo kriterijus. Keičiamų dalių balansinės vertės pripažinimas nutraukiamas remiantis šio standarto pripažinimo nutraukimo nuostatomis (žr. 67–72 straipsnius).

14. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto (pavyzdžiui, lėktuvo) tolesnio eksploatavimo būtina sąlyga gali būti reguliarūs nuodugnūs patikrinimai, ieškant gedimų, nepaisant to, ar keičiamos tam tikros šio objekto dalys. Kiekvieną kartą, atliekant nuodugnų patikrinimą, jo išlaidos pridedamos prie nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto balansinės vertės kaip dalių keitimo išlaidos, jeigu atitinkami pripažinimo kriterijai. Bet kokių likusių ankstesnio patikrinimo išlaidų balansinių verčių (atskirtos nuo fizinių dalių) pripažinimas nutraukiamas. Tai turi būti padaryta neatsižvelgiant į tai, ar ankstesnio patikrinimo išlaidos buvo nustatytos atitinkamo objekto įsigijimo arba statybos (gamybos) sandorio metu. Jei tai būtina, įvertintomis panašių patikrinimų išlaidomis ateityje gali būti remiamasi kaip požymiu nustatant, kokia esamo tikrinamo komponento kaina buvo tada, kai objektas buvo įsigytas arba pastatytas (pagamintas).

15.   Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektas, atitinkantis turto pripažinimo kriterijus, turi būti vertinamas savikaina.

16. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto savikaina apima:

17. Tiesiogiai priskirtinų išlaidų pavyzdžiai yra:

18. Subjektas taiko 2-ąjį TAS „Atsargos“ įsipareigojimų, susijusių su objekto išmontavimu, pašalinimu ir jo buvimo vietos sutvarkymu, išlaidoms, kurias subjektas patiria per konkretų ataskaitinį laikotarpį naudodamas objektą to laikotarpio atsargoms gaminti. Įsipareigojimai dėl išlaidų, apskaitomų pagal 2-ąjį arba 16-ąjį TAS, pripažįstami ir vertinami pagal 37-ąjį TAS „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas“.

19. Išlaidų, nepriskiriamų nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto savikainai, pavyzdžiai:

20. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto įsigijimo išlaidų pripažinimas balansinės vertės dalimi nutraukiamas tada, kai objektas yra toje vietoje ir tokios būklės, kokia būtina jo naudojimui vadovybės numatytu būdu. Todėl išlaidos, patiriamos objektą naudojant arba perkeliant į kitą vietą, neįtraukiamos į jo balansinę vertę. Pavyzdžiui, į nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto balansinę vertę neįtraukiamos šios išlaidos:

20A. Gabenant nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektą į vietą ir užtikrinant, kad jis būtų tokios būklės, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu, gali būti sukurti tam tikri objektai (kaip antai, pavyzdžiai, pagaminti testuojant, ar turtas veikia tinkamai). Pajamas iš tokių objektų pardavimo ir tų objektų savikainą subjektas pagal taikomus standartus pripažįsta pelnu arba nuostoliais. Tų objektų savikainą subjektas vertina taikydamas 2-ojo TAS vertinimo reikalavimus.

21. Tam tikra veikla kartais vykdoma dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto statybos (gamybos) arba plėtros, tačiau ji nėra būtina objektui atgabenti į tokią vietą ir užtikrinti, kad jis būtų tokios būklės, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu. Ši atsitiktinė veikla gali būti vykdoma prieš pradedant statybą (gamybą) ar plėtrą arba jų metu. Pavyzdžiui, pajamos gali būti uždirbamos naudojant statybų teritoriją kaip mašinų stovėjimo aikštelę tol, kol statybos bus pradėtos. Kadangi ši atsitiktinė veikla nėra būtina objektui atgabenti į tokią vietą ir užtikrinti, kad jis būtų tokios būklės, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu, dėl tokios atsitiktinės veiklos atsiradusios pajamos ir susijusios sąnaudos pripažįstamos pelnu arba nuostoliais ir įtraukiamos į atitinkamus pajamų ir sąnaudų straipsnius.

22. Savos gamybos turto savikaina nustatoma tais pačiais principais kaip ir įsigyjamo turto. Jeigu subjektas gamina panašų turtą, kuris bus parduotas įprastinės veiklos metu, tokio turto savikaina paprastai yra tokia pati kaip ir turto pagaminimo, numatant jį parduoti, savikaina (žr. 2-ąjį TAS). Dėl to ją nustatant eliminuojamas bet koks galimas vidaus pelnas. Taip pat ir neįprastai didelių iššvaistytų medžiagų, darbo arba kitų išteklių kiekių, susidariusių statant (gaminant) turtą savo jėgomis, išlaidos neįtraukiamos į turto savikainą. 23-iasis TAS „Skolinimosi išlaidos“ nustato palūkanų pripažinimo kriterijus, kuriuos reikia atitikti, kad palūkanų išlaidos galėtų būti pripažįstamos savos gamybos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto balansinės vertės dalimi.

22A. Derliniai augalai apskaitomi tokiu pačiu būdu kaip savos gamybos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektai prieš tai, kai jie yra tokioje vietoje ir tokios būklės, kokia būtina jiems naudoti vadovybės numatytu būdu. Todėl šiame standarte nuorodos į „statybą“ („gamybą“) turėtų būti suprantamos taip, kad apimtų veiklą, būtiną derliniams augalams auginti, prieš tai, kai jie yra tokioje vietoje ir tokios būklės, kokia būtina jiems naudoti vadovybės numatytu būdu.

23. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto savikaina yra kainos pinigais ekvivalentas pripažinimo dieną. Jei mokėjimas atidedamas laikui, kuris viršija įprastą kredito terminą, skirtumas tarp kainos pinigais ekvivalento ir bendros mokėjimo sumos pripažįstamas palūkanomis kredito laikotarpiu, išskyrus tuos atvejus, kai tokios palūkanos kapitalizuojamos pagal 23-iąjį TAS.

24. Vienas ar keletas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektų gali būti įsigyjami mainais į nepiniginį turtą ar į piniginio ir nepiniginio turto derinį. Toliau aptariami vieno nepiniginio turto mainai į kitą nepiniginį turtą, tačiau tokia tvarka taikoma visiems mainams, paminėtiems ankstesniame sakinyje. Tokio nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto savikaina yra vertinama tikrąja verte, išskyrus tą atvejį, kai: a) mainų sandoriui trūksta komercinio pagrindo arba b) negalima patikimai įvertinti nei gauto, nei atiduoto turto tikrosios vertės. Įsigytas objektas vertinamas šiuo būdu net tada, kai subjektas negali nedelsiant nutraukti atiduoto turto pripažinimo. Jeigu įsigytas objektas nevertinamas tikrąja verte, jo savikaina vertinama atiduoto turto balansine verte.

25. Subjektas, atsižvelgdamas į savo būsimųjų pinigų srautų pasikeitimo, kurio tikimasi dėl sandorio, mastą, nustato, ar mainų sandoris turi komercinį pagrindą. Mainų sandoris turi komercinį pagrindą, jei:

26. Turto tikrąją vertę galima patikimai nustatyti, jeigu: a) kintamumas pagrįstai nustatytų tikrųjų verčių intervale nėra reikšmingas tam turtui arba b) įvairių įverčių tam tikrame intervale tikimybės gali būti pagrįstai įvertintos ir panaudotos nustatant tikrąją vertę. Jeigu subjektas gali patikimai nustatyti gauto arba atiduoto turto tikrąją vertę, gauto turto savikaina nustatoma pagal atiduoto turto tikrąją vertę, išskyrus atvejį, kai gauto turto tikroji vertė yra aiškesnė.

27. [Išbraukta]

28. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto balansinę vertę gali sumažinti valstybės dotacijos pagal 20-ąjį TAS „Valstybės dotacijų apskaita ir informacijos apie valstybės paramą atskleidimas“.

29.   Subjektas, pasirinkdamas savo apskaitos politiką, turi nuspręsti, ar taikyti 30 straipsnyje apibūdintą savikainos metodą, ar 31 straipsnyje pateiktą perkainojimo metodą, ir turi taikyti pasirinktą politiką visai nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasei.

29A. Kai kurie subjektai valdo vidaus arba išorės investicinį fondą, iš kurio investuotojai gauna išmokas, nustatomas pagal fondo investicinius vienetus. Panašiai kai kurie subjektai leidžia draudimo sutarčių su tiesioginio dalyvavimo elementais grupes ir valdo pagrindinius objektus. Kai kurie tokie fondai arba pagrindiniai objektai apima savininko reikmėms naudojamą turtą. Savininko reikmėms naudojamam į tokį fondą įtrauktam arba pagrindiniais objektais laikomam turtui subjektas turi taikyti 16-ąjį TAS. Nepaisant 29 straipsnio, subjektas gali pasirinkti tokį turtą vertinti taikant tikrosios vertės modelį pagal 40-ąjį TAS. Šio pasirinkimo tikslais draudimo sutartys apima investicines sutartis su diskrecinio dalyvavimo elementais. (Šiame straipsnyje vartojamų terminų apibrėžtys pateiktos 17-ajame TFAS „Draudimo sutartys“).

29B. Subjektas savininko reikmėms naudojamą turtą turi vertinti pagal investicinio turto tikrosios vertės modelį taikydamas 29A straipsnį, kaip atskirą nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasę.

30.   Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektas po jo pripažinimo turtu turi būti apskaitoje registruojamas savikaina, atėmus bet kokią sukauptą nusidėvėjimo sumą ir bet kokius sukauptus turto vertės sumažėjimo nuostolius.

31.   Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektas po jo pripažinimo turtu, jeigu jo tikroji vertė gali būti patikimai įvertinta, turi būti apskaitoje registruojamas perkainota suma, kuri yra jo tikroji vertė perkainojimo dieną, atimant bet kokią vėlesnę sukauptą nusidėvėjimo sumą ir vėlesnius sukauptus vertės sumažėjimo nuostolius. Perkainojimas turi būti atliekamas pakankamai reguliariai, kad būtų užtikrinta, jog balansinė vertė reikšmingai nesiskirtų nuo tos, kuri būtų buvusi nustatyta remiantis tikrąja verte ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

32. [Išbraukta]

33. [Išbraukta]

34. Perkainojimo dažnumas priklauso nuo perkainojamų nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektų tikrosios vertės pasikeitimų. Jeigu perkainoto turto tikroji vertė reikšmingai skiriasi nuo jo balansinės vertės, būtinas papildomas perkainojimas. Kai kurių nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektų tikroji vertė gali reikšmingai ir dažnai kisti, todėl būtina juos perkainoti kasmet. Taip dažnai perkainoti nebūtina tų nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektų, kurių tikrosios vertės pasikeitimai yra nereikšmingi. Dėl to perkainoti kiekvieną objektą gali reikėti tik kas trejus ar penkerius metus.

35. Kai perkainojamas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektas, to turto balansinė vertė koreguojama pagal perkainotą vertę. Perkainojimo dieną šis turtas apskaitomas vienu iš šių būdų:

36.   Jeigu nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objektas perkainojamas, turi būti perkainojama ir visa nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasė, kuriai tas turtas priklauso.

37. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasė yra panašaus pobūdžio ir panašiai subjekto veikloje naudojamo turto grupė. Toliau pateikiami atskirų klasių pavyzdžiai:

38. Vienai nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių klasei priklausantys objektai perkainojami tuo pačiu metu, kad būtų išvengta turto atrankinio perkainojimo ir kad finansinėse ataskaitose nebūtų pateiktos įvairios savikainos sumos ir vertės, nustatytos skirtingomis datomis. Tačiau turto klasė gali būti perkainojama etapais, jeigu perkainojimas bus baigtas per trumpą laiką ir vertė bus perskaičiuojama nuolat.

39.   Jei dėl perkainojimo padidėjo turto balansinė vertė, padidėjimo suma turi būti pripažįstama kitų bendrųjų pajamų dalimi, kaupiama nuosavybėje ir vadinama perkainojimo rezervu. Tačiau padidėjimas dėl perkainojimo turi būti pripažintas pelnu ar nuostoliais tokia suma, kokios reikia atkurti to paties turto perkainotos sumos sumažėjimą, anksčiau pripažintą pelnu ar nuostoliais.

40.   Jeigu dėl perkainojimo sumažėjo turto balansinė vertė, sumažėjimo suma turi būti pripažįstama pelnu ar nuostoliais. Tačiau sumažėjimas turi būti pripažįstamas kitų bendrųjų pajamų dalimi tiek, kiek jis neviršija užfiksuotos to turto kredito likučio perkainojimo rezerve sumos. Sumažėjimas, pripažįstamas kitų bendrųjų pajamų dalimi, sumažina nuosavybėje sukauptą sumą, kuri vadinama perkainojimo rezervu.

41. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto perkainojimo rezervas, įtrauktas į nuosavybę, gali būti tiesiogiai perkeliamas į nepaskirstytąjį pelną, kai nutraukiamas šio turto pripažinimas. Tai gali apimti viso rezervo arba jo dalies perkėlimą, kai turtas yra nebenaudojamas arba perleidžiamas. Tačiau dalis rezervo gali būti perkeliama, nors subjektas tebenaudoja turtą. Tokiu atveju perkelto rezervo suma būtų skirtumas tarp nusidėvėjimo, apskaičiuoto pagal perkainoto turto balansinę vertę, ir nusidėvėjimo, apskaičiuoto pagal pradinę turto savikainą. Perkėlimai iš perkainojimo rezervo į nepaskirstytąjį pelną pelno (nuostolių) ataskaitoje nerodomi.

42. Pelno mokesčių poveikis (jei toks yra), atsirandantis dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių vertės perkainojimo, pripažįstamas ir atskleidžiamas pagal 12-ąjį TAS „Pelno mokesčiai“.

43.   Kiekviena nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto dalis, kurios savikaina yra reikšminga bendros šio objekto savikainos atžvilgiu, turi būti nudėvima atskirai.

44. Subjektas pirmą kartą pripažintą visą nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto sumą paskirsto reikšmingoms dalims ir jų nusidėvėjimą apskaito atskirai. Pavyzdžiui, lėktuvo karkaso ir variklių nusidėvėjimą gali būti tinkama apskaityti atskirai. Panašiai, jei subjektas įsigyja nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių veiklos nuomos sąlygomis ir yra nuomotojas, gali būti tinkama atskirai apskaityti išlaidose parodytas objekto nusidėvėjimo sumas, priskirtinas palankioms arba nepalankioms nuomos sąlygoms, susijusioms su rinkos sąlygomis.

45. Reikšmingos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto dalies naudingo tarnavimo laikas ir nusidėvėjimo metodas gali būti toks pats, kaip ir kitos to paties objekto reikšmingos dalies naudingo tarnavimo laikas ir nusidėvėjimo metodas. Tokios dalys gali būti grupuojamos nustatant jų nusidėvėjimo sumą.

46. Jeigu subjektas apskaito atskirai tam tikrų nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių objekto dalių nusidėvėjimą, jis atskirai apskaito ir objekto likučio nusidėvėjimą. Šį likutį sudaro objekto dalys, kurios atskirai nėra reikšmingos. Jeigu subjekto lūkesčiai šių dalių atžvilgiu yra skirtingi, gali būti reikalingi apvalinimo būdai, kad likučio nusidėvėjimo apskaita teisingai parodytų jo dalių vartojimo modelį ir (ar) naudingo tarnavimo laiką.

47. Subjektas gali nuspręsti objekto dalių, kurių savikaina nėra reikšminga visos objekto savikainos atžvilgiu, nusidėvėjimą apskaityti atskirai.

48.   Nusidėvėjimo suma kiekvieną ataskaitinį laikotarpį turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliais, išskyrus atvejį, kai ji įtraukiama į kito turto balansinę vertę.

49. Nusidėvėjimo suma per ataskaitinį laikotarpį paprastai pripažįstama pelnu arba nuostoliais. Tačiau kartais būsima turto ekonominė nauda suvartojama gaminant kitą turtą. Tokiu atveju nusidėvėjimo suma sudaro to kito turto savikainos dalį ir įtraukiama į jo balansinę vertę. Pavyzdžiui, gamybinių pastatų ir įrenginių nusidėvėjimas įtraukiamas į atsargų perdirbimo išlaidas (žr. 2-ąjį TAS). Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių, naudojamų plėtrai, nusidėvėjimas gali būti įtrauktas į nematerialiojo turto savikainą, pripažįstamą pagal 38-ąjį TAS „Nematerialusis turtas“.

50.   Nudėvimoji turto suma turi būti sistemingai paskirstoma per visą turto naudingo tarnavimo laiką.

51.  Turto likvidacinė vertė ir naudingo tarnavimo laikas turi būti peržiūrimi bent kiekvienų finansinių metų pabaigoje ir, jeigu lūkesčiai skiriasi nuo ankstesnių įverčių, toks pokytis (pokyčiai) turi būti apskaitomas kaip apskaitinio įverčio keitimas pagal 8-ąjį TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įverčių keitimas ir klaidos“.

52. Nusidėvėjimas pripažįstamas netgi tada, kai turto tikroji vertė viršija jo balansinę vertę, tačiau kol turto likvidacinė vertė dar neviršija jo balansinės vertės. Turto remontas ir techninė priežiūra nepanaikina būtinybės apskaityti jo nusidėvėjimą.

53. Turto nudėvimoji suma nustatoma atėmus jo likvidacinę vertę. Praktiniu požiūriu turto likvidacinė vertė dažnai yra nereikšminga ir todėl nesvarbi skaičiuojant nudėvimąją sumą.

54. Turto likvidacinė vertė gali padidėti iki sumos, prilygstančios jo balansinei vertei ar didesnės už ją. Jei taip atsitinka, turto nusidėvėjimo suma yra lygi nuliui, nebent ir kol jo likvidacinė vertė sumažėja iki sumos, mažesnės už turto balansinę vertę.

55. Turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti tada, kai šis turtas yra parengtas naudoti, t. y. kai jis yra tokioje vietoje ir tokios būklės, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu. Turto nusidėvėjimas nustojamas skaičiuoti ankstesnę iš šių datų: datą, kada turtas yra klasifikuojamas kaip skirtas parduoti (arba įtraukiamas į perleidžiamą grupę, klasifikuojamą kaip skirtą parduoti) pagal 5-ąjį TFAS, arba datą, kai turto pripažinimas nutraukiamas. Todėl nusidėvėjimo skaičiavimas tęsiamas ir tada, kai turtas tampa nenaudojamas ar nustojamas aktyviai naudoti, išskyrus atvejį, kai turtas yra visiškai nudėvėtas. Tačiau pagal naudojamus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus, kai gamyba nevyksta, nusidėvėjimo suma gali būti lygi nuliui.

56. Su turtu susijusi būsima ekonominė nauda dažniausiai suvartojama subjektui naudojant tą turtą. Tačiau kiti veiksniai, pvz., techninis arba komercinis senėjimas ir dėvėjimasis, kol turtas nenaudojamas, dažnai sukelia ekonominės naudos, kurios buvo galima gauti iš turto, sumažėjimą. Dėl šios priežasties, nustatant turto naudingo tarnavimo laiką, turi būti apsvarstyti visi šie veiksniai:

57. Turto naudingo tarnavimo laikas apibrėžiamas remiantis tikėtinu turto naudingumu subjektui. Subjektas savo turto valdymo politikoje gali numatyti perleisti turtą po numatyto laiko ar suvartojus tam tikrą turto būsimos ekonominės naudos dalį. Dėl to turto naudingo tarnavimo laikas gali būti trumpesnis už jo ekonominio tarnavimo laiką. Turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimas priklauso nuo sprendimų, paremtų subjekto patirtimi, susijusia su panašiu turtu.

58. Žemė ir pastatai yra atskiras turtas ir apskaitomi atskirai, net jeigu jie įsigyti kartu. Su tam tikromis išimtimis (pvz., dėl karjerų ir sąvartynų) žemė turi neribotą naudingo tarnavimo laiką, todėl nėra nudėvima. Pastatai turi ribotą naudingo tarnavimo laiką ir todėl yra nudėvimas turtas. Žemės, ant kurios stovi pastatas, vertės padidėjimas neturi įtakos pastato nudėvimajai sumai.

59. Jeigu žemės savikaina apima išmontavimo, pašalinimo ir sutvarkymo darbų išlaidas toje vietoje, šios žemės turto savikainos dalies nusidėvėjimas yra skaičiuojamas per tą ataskaitinį laikotarpį, kada buvo gaunama su tomis išlaidomis susijusi nauda. Kai kuriais atvejais pati žemė turi ribotą naudingo tarnavimo laiką, ir jos nusidėvėjimas skaičiuojamas atspindint iš jos gaunamą naudą.