32001L0051

Tarybos direktyva 2001/51/EB

2001 m. birželio 28 d.

papildanti Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio nuostatas

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 61 straipsnio a punktą ir 63 straipsnio 3 dalies b punktą,

atsižvelgdama į Prancūzijos Respublikos iniciatyvą [1],

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę [2],

kadangi:

(1) Siekiant efektyviai kovoti su nelegalia imigracija, būtina, kad visos valstybės narės pradėtų taikyti nuostatas, nustatančias vežėjų, įvežančių užsienio šalių piliečius į valstybių narių teritoriją, įsipareigojimus. Be to, siekiant efektyviau įgyvendinti šį tikslą ir atsižvelgiant į valstybių narių teisinių sistemų ir teisinės praktikos skirtumus, reikia kuo labiau suderinti valstybių narių skiriamas pinigines baudas vežėjams, nesilaikantiems įsipareigojimų valstybių narių kontrolės institucijoms.

(2) Be bendrųjų nuostatų, ši priemonė skirta migracijos srautams reguliuoti ir kovoti su nelegalia imigracija.

(3) Šios direktyvos taikymas nepažeidžia įsipareigojimų, prisiimtų įgyvendinant 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu.

(4) Nereikėtų apriboti valstybių narių laisvės priimti arba išsaugoti šioje direktyvoje nurodytas arba nenurodytas papildomas priemones ar baudas, taikomas vežėjams.

(5) Valstybės narės užtikrina, kad bet kurioje vežėjams iškeltoje byloje priimant sprendimą dėl baudos skyrimo nėra pažeidžiamos gynybos ir bylos sprendimo apskundimo apeliacine tvarka teisės.

(6) Ši direktyva remiasi Šengeno acquis, atsižvelgiant į Protokolą, įtraukiantį jį į Europos Sąjungos teisinę sistemą, kaip numatyta 1999 m. gegužės 20 d. Tarybos sprendime 1999/435/EB dėl Šengeno acquis apibrėžimo siekiant nustatyti kiekvienos nuostatos arba sprendimo, sudarančių Šengeno acquis, teisinį pagrindą, atsižvelgiant į atitinkamas Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos Sąjungos sutarties nuostatas [3].

(7) Atsižvelgdama į protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pateikiamo Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties priede, 3 straipsnį, 2000 m. spalio 25 d. laišku Jungtinė Karalystė informavo apie pageidavimą dalyvauti, priimant ir taikant šią direktyvą.

(8) Pagal pirmiau minėto protokolo 1 straipsnį Airija nedalyvauja priimant šią direktyvą. Dėl šios priežasties ir nepažeidžiant pirma minėto Protokolo 4 straipsnio, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos Airijai.

(9) Atsižvelgdama į protokolo dėl Danijos pozicijos, pateikiamo Europos bendrijos steigimo sutarties priede, 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, kurios taikymas šiai valstybei narei nėra privalomas. Turėdama omenyje, kad ši priemonė sukuriama, remiantis Šengeno sutartimi pagal Europos bendrijos steigimo sutarties IV antraštinės dalies nuostatas, atsižvelgiant į pirma minimo Protokolo 5 straipsnį, Danija, praėjus šešiems mėnesiams, Tarybai priėmus šią Direktyvą, nusprendžia, ar ją įgyvendinti savo nacionalinėje teisėje.

(10) Dėl Airijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės — ši direktyva plėtoja Šengeno acquis, kaip nurodyta 1999 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos ir šių dviejų narių susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis [4],

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Šios direktyvos tikslas yra Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo, pasirašytos 1990 m. birželio 19 d. Šengene [5], (toliau — Šengeno konvencija) 26 straipsnio nuostatų papildymas ir konkrečių sąlygų, susijusių su šiuo įgyvendinimu, nustatymas.

2 straipsnis

Valstybės narės imasi visų būtinų veiksmų užtikrinti, kad vežėjų įsipareigojimas sugrąžinti trečiosios šalies piliečius, kaip numatyta Šengeno konvencijos 26 straipsnio 1 dalies a punkte, taip pat taikomas, kai trečiosios šalies piliečiui neleidžiama keliauti tranzitu, jei:

a) vežėjas, įsipareigojęs nuvežti jį į paskirties valstybę, atsisako jį vežti;

b) arba paskirties valstybės institucijos neleidžia jam įvažiuoti ir išsiunčia jį į valstybę narę, per kurią jis keliavo tranzitu.

3 straipsnis

Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių įpareigoti vežėjus, negalinčius sugrąžinti trečiųjų šalių piliečių, kuriems nebuvo leista įvažiuoti, nedelsiant rasti tiesioginio transporto priemonių ir padengti su jomis susijusias išlaidas arba, jeigu nėra galimybės rasti tiesioginio transporto priemonių, prisiimti atsakomybę už išlaidų, susijusių su trečiųjų šalių piliečių buvimu ir sugrąžinimu, padengimą.

4 straipsnis

1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad baudos, taikomos vežėjams pagal Šengeno konvencijos 26 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, yra atgrasančios, efektyvios ir proporcingos ir kad:

a) didžiausia piniginė bauda, taikoma už kiekvieną vežamą asmenį, yra ne mažesnė kaip 5000 eurų arba lygiavertės nacionalinės valiutos, esant valiutos keitimo santykiui, nurodytam 2001 m. rugpjūčio 10 d. Oficialiojo leidinio numeryje, arba

b) mažiausia piniginė bauda, taikoma už kiekvieną vežamą asmenį, yra ne mažesnė kaip 3000 eurų ar lygiavertės nacionalinės valiutos, esant valiutos keitimo santykiui, nurodytam 2001 m. rugpjūčio 10 d. Oficialiojo leidinio numeryje, arba

c) baudų už kiekvieną pažeidimą bendra suma yra ne mažesnė kaip 500000 eurų arba lygiavertės nacionalinės valiutos, esant valiutos keitimo santykiui, nurodytam 2001 m. rugpjūčio 10 d. Oficialiojo leidinio numeryje, neatsižvelgiant į vežamų asmenų skaičių.

2. Šio straipsnio 1 dalis nepažeidžia valstybių narių įsipareigojimų tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis siekia tarptautinės apsaugos.

5 straipsnis

Ši direktyva netrukdo valstybėms narėms taikyti ar išsaugoti kitas priemones, įskaitant kito pobūdžio baudas, tokias kaip transporto priemonių sustabdymas, areštas ar konfiskavimas arba licencijos galiojimo laikinas nutraukimas ar sustabdymas, taikomas vežėjams, kurie nesilaiko Šengeno konvencijos 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei šios direktyvos 2 straipsnyje nurodytų įsipareigojimų.

6 straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad įstatymai ir kiti teisės aktai nustato, kad vežėjai, kuriems iškeliamos bylos, priimant sprendimą dėl baudų skyrimo, turi efektyvias gynybos ir apskundimo apeliacine tvarka teises.

7 straipsnis

1. Valstybės narės patvirtina priemones, kurios, įsigaliojusios ne vėliau kaip iki 2003 m. vasario 11 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos apie tai nedelsdamos praneša Komisijai.

2. Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

3. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

8 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja trisdešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

9 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms pagal Europos bendrijos steigimo sutartį.

Priimta Liuksemburge, 2001 m. birželio 28 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

B. Rosengren

[1] OL C 269, 2000 9 20, p. 8.

[2] Nuomonė pareikšta 2001 m. kovo 13 d. (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

[3] OL L 176, 1999 7 10, p. 1.

[4] OL L 176, 1999 7 10, p. 3.

[5] OL L 239, 2000 9 22, p. 1.

--------------------------------------------------