Laisvas darbuotojų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos (ES) sutartyse nustatytų laisvių. Taip pat yra laisvas prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimas. Su laisvu darbuotojų judėjimu yra susiję keli ES sutarčių straipsniai, iš kurių svarbiausias – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 straipsnis.
45 straipsniu ES valstybės narės piliečiams suteikiama teisė:
Šias teises turi asmenys, kurie naudojasi teise laisvai judėti darbo tikslais. Joms taikomi apribojimai, grindžiami visuomenės saugumu, viešąja tvarka, visuomenės sveikata ir užimtumu viešajame sektoriuje.
Kai ES pilietis dirba kitoje valstybėje narėje, jo šeimos nariai taip pat turi teisę gyventi ir dirbti toje valstybėje narėje, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Vaikai turi teisę mokytis toje valstybėje narėje, į kurią persikėlė jų tėvai.
Remiantis ES teisės aktais dėl profesinių kvalifikacijų abipusio pripažinimo, tam tikrų profesijų žmonės, kurie pagal priimančiosios valstybės narės reikalavimus privalo turėti tam tikrą profesinę kvalifikaciją, turi teisę, kad jų profesinė kvalifikacija būtų pripažinta toje valstybėje.
Taip pat nustatytos taisyklės, kuriomis apsaugomos ES piliečių socialinės apsaugos teisės, kai jie persikelia iš vienos valstybės narės į kitą.
2019 m. buvo įsteigta Europos darbo institucija, padedanti tinkamai užtikrinti visoje ES darbo jėgos judumą ir koordinuoti socialinės apsaugos sistemas.
Laisvas darbuotojų judėjimas taip pat taikomas Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos, kurios priklauso Europos ekonominei erdvei, piliečiams. Kitų ES nepriklausančių šalių piliečiai gali turėti teisę dirbti valstybėje narėje arba dirbti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir ES piliečiai. Šios teisės priklauso nuo jų, kaip ES piliečių šeimos narių, statuso ir jų pačių pilietybės (kai kurios šalys turi sudariusios susitarimus su ES).