1.

Šioje byloje pirmuoju savo prejudiciniu klausimu Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) siekia išsiaiškinti, ar leidimas gyventi, trečiosios valstybės piliečio šeimos nariui, išduotas pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą ( 2 ), kuris gautas remiantis globėjo pateiktais apgaulingais duomenimis ( 3 ), gali būti panaikintas, jeigu jo turėtojas nežinojo apie tai, kad minėta informacija yra apgaulinga. Panašiai, antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tam, kad prarastų ilgalaikio gyventojo statusą, kaip jis apibrėžtas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso ( 4 ), reikia, kad minėtą statusą turintis asmuo žinotų apie sukčiavimą, nes minėtas statusas buvo įgytas remiantis apgaulinga informacija.

2.

Aišku, kaip generalinis advokatas M. B. Elmer pažymėjo savo išvadoje byloje Kol (C‑285/95, EU:C:1997:107, 19 punktas), leisti naudotis apgaule, panaudota siekiant gauti leidimą gyventi šalyje „reikštų, kad kaltas veiksmas vertinamas palankiai, o tai, užuot atgrasinę, kitus, skatintų valstybių narių užsieniečių policijos įstaigoms teikti neteisingą informaciją“. Vis dėlto, pagrindinėje byloje leidimų gyventi šalyje turėtojai, apie kuriuos kalbama prejudiciniuose klausimuose, nežinojo apie informacijos, nurodytos pateiktiems prašymams pagrįsti, apgaulingą pobūdį. Todėl jie junta kito asmens sukčiavimo pasekmes.

3.

Teisingumo Teismas jau nagrinėjo klausimą dėl darbuotojo turko savo leidimo gyventi šalyje apgaulingo įgijimo poveikio teisėms, kurios suteikiamos šio darbuotojo šeimos nariams pagal 1980 m. rugsėjo 19 d. EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 ( 5 ) dėl Europos Bendrijos ir Turkijos asociacijos plėtros 7 straipsnio pirmą pastraipą. Kita vertus, jo niekada neprašyta priimti sprendimo dėl klausimo, ar tuo atveju, kai prašymai išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo arba ilgalaikio gyvenimo tikslais grindžiami apgaulingais dokumentais, taip gauti leidimai gali būti panaikinti atgaline data dėl sukčiavimo tais atvejais, kai jų turėtojai nežinojo apie minėtų dokumentų apgaulingą pobūdį. Taigi ši byla suteiks Teisingumo Teismui galimybę pateikti išaiškinimą šiuo klausimu, kurį atsakant reikia išnagrinėti sukčiavimo ir ketinimo sukčiauti sąveiką.

4.

Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta:

„Valstybės narės taip pat gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi, jei įrodoma, kad:

5.

Pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį „[v]alstybės narės, <…> panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi <…> deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą“.

6.

Direktyvos 2003/109 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„1.   Ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai:

7.

Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. įstatymas dėl užsieniečių, Nyderlandai, toliau – Vw 2000) 18 straipsnio 1 dalies pradžia ir c punktu, siejamais su to paties įstatymo 19 straipsniu, įgyvendinamas Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punktas. Vw 2000 18 straipsnio 1 dalies pradžioje ir c punkte nustatyta:

„Prašymas pratęsti 14 straipsnyje nurodytą leidimą laikinai gyventi gali būti atmestas, jeigu <…> užsienietis pateikia netikslią informaciją arba nepateikia informacijos, dėl kurios būtų buvęs atmestas pirminis prašymas išduoti arba pratęsti leidimą gyventi“.

8.

Vw 2000 19 straipsnyje nustatyta:

„Laikinas leidimas gyventi gali būti panaikintas dėl 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, išskyrus b punkte nurodytą priežastį <…>“

9.

Vw 2000 20 straipsnio 1 dalyje ( 6 ) numatyta:

„Ministras turi teisę:

10.

Vw 2000 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Vadovaujantis [Direktyvos 2003/109] 8 straipsnio 2 dalimi prašymas išduoti arba pakeisti 20 straipsnyje nurodytą nuolatinį leidimą gyventi gali būti atmestas tik tuo atveju, jeigu užsienietis:

<…>

<…>

<…>

11.

Pareiškėjui Y. Z. (toliau – tėvas), kuris yra trečiosios šalies pilietis, pagal nacionalinę teisę buvo išduoti keli leidimai gyventi dėl jo tariamai vykdomos bendrovės vadovo veiklos, kuri, kaip paaiškėjo, yra fiktyvi ( 7 ). Neginčijama, kad tėvas šiuos leidimus gyventi gavo apgaulės būdu.

12.

Remiantis teise į šeimos susijungimą, 2002 m. sausio 31 d. pareiškėjui Z. Z. (toliau – sūnus), gimusiam 1991 m., ir pareiškėjai Y. Y. (toliau – motina), kurie abu yra trečiosios šalies piliečiai, buvo išduoti įprasti laikini leidimai gyventi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 2 straipsnio d punktą ( 8 ) (toliau – leidimas gyventi šeimos susijungimo tikslais). 2007 m. kovo 21 d. sprendimais motinai ir sūnui buvo išduoti nuo 2006 m. spalio 18 d. galiojantys įprasti nuolatiniai leidimai gyventi šalyje, kuriuose buvo įrašas „ilgalaikis EB gyventojas“ (toliau – ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi), vadovaujantis Direktyvos 2003/109 7 ir 8 straipsniais.

13.

2014 m. sausio 29 d. sprendimais Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Valstybės sekretorius saugumo ir teisingumo reikalams, Nyderlandai, toliau – Valstybės sekretorius) atgaline data panaikino, pirma, motinai ir sūnui suteiktus leidimus gyventi šeimos susijungimo tikslais ir, antra, vadovaujantis Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punktu – ilgalaikio gyventojo leidimus gyventi, kurie jiems buvo išduoti (toliau – 2014 m. sausio 29 d. sprendimai panaikinti leidimus gyventi). Jis nurodė jiems nedelsiant išvykti iš Nyderlandų ir uždraudė jiems grįžti į Nyderlandus. 2014 m. sausio 29 d. sprendimai panaikinti leidimus gyventi buvo grindžiami tuo, kad motinos ir sūnaus leidimai gyventi šeimos susijungimo tikslais buvo išduoti remiantis apgaulinga informacija, pateikta tariamo tėvo darbdavio, siekiant įrodyti, kad tėvas turi pastovių ir nuolatinių lėšų, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punktą. Panašiai taip pat apgaulės būdu buvo gauti ilgalaikiai leidimai gyventi, išduoti motinai ir sūnui, nes, pirma, jie buvo išduoti remiantis neteisinga prielaida, kad motina ir sūnus gyvena teisėtai pagal jų leidimą gyventi šeimos susijungimo tikslais, ir, antra, taip pat buvo pateikti suklastoti tėvo įdarbinimą patvirtinantys dokumentai, siekiant įrodyti, kad jie turėjo pastovių, reguliarių ir pakankamų išteklių pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą. Valstybės sekretoriaus manymu, siekiant atsakyti į klausimą, ar jų leidimai gyventi buvo gauti apgaulės būdu, neturi reikšmės tai, ar motina ir sūnus žinojo apie tėvo sukčiavimą ir ar jie žinojo, kad pažymos buvo apgaulingos. Taip pat neturi reikšmės tai, kad sūnus, kuris prašymų išduoti leidimus gyventi momentu buvo nepilnametis, pats nepasirašė minėtų prašymų.

14.

2015 m. gegužės 4 d. sprendimu Valstybės sekretorius pripažino nepagrįstais kaltinimus dėl 2014 m. sausio 29 d. sprendimų. 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu rechtbank Den Haag zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) šiuos sprendimus iš dalies panaikino ir iš dalies patvirtino. Tėvas, motina, sūnus ir Valstybės sekretorius pateikė Raad van State (Valstybės Taryba) apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

15.

Tėvas, motina ir sūnus teigia, kad rechtbank Den Haag zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) neatsižvelgė į tai, kad nei motina, nei sūnus niekada patys nepadarė jokių apgaulingų veiksmų. Be to, jie mano, kad Sąjungos teisėje garantuojamas teisinio tikrumo principas draudžia panaikinti jų ilgalaikio gyventojo leidimus. Šiuo klausimu jie remiasi 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimu Altun (C‑337/07, EU:C:2008:744).

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad klausimas, kas ėmėsi apgaulingų veiksmų, yra nereikšmingas atsižvelgiant į Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punkto ir Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punkto tekstą. Vis dėlto, jis pažymi, kad, pirma, žodžiai „neteisinga ar klaidinanti informacija“ ir „buvo kitaip sukčiaujama“, kurie nurodyti Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punkte, ir žodžiai „apgaulės būdu“, nurodyti Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punkte, rodo, kad turi būti tyčia arba neatsargumas. Antra, jis pažymi, kad 2009 m. liepos 2 d. komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (toliau – Direktyvos 2004/38 taikymo gairės) ( 9 ), sąvoka „sukčiavimas“ apibrėžta kaip „sąmoninga apgaulė arba gudrybė, kuria tikimasi gauti laisvo judėjimo teisę ir teisę gyventi šalyje pagal šią direktyvą“. Šis teismas mano, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra informacijos, kurios pakaktų sąvokai „sukčiavimas“ išaiškinti.

17.

Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės ketina išsiaiškinti, ar siekiant panaikinti motinos ir sūnaus leidimus gyventi šeimos susijungimo tikslais pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punktą yra svarbu žinoti, ar pastarieji žinojo apie tai, jog tėvo įdarbinimą patvirtinantys dokumentai buvo suklastoti ( 10 ).

19.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės subjektai negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis ( 11 ). Šis principas, kurį Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino nepriklausomai nuo susijusio sektoriaus, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, privalomas neatsižvelgiant į įgyvendinimą Europos ar nacionalinės teisės aktuose ( 12 ). Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija atsisakymas suteikti teisę arba lengvatą dėl su piktnaudžiavimu arba sukčiavimu susijusių aplinkybių tėra paprasta pasekmė konstatavimo, kad sukčiavimo arba piktnaudžiavimo teise atveju faktiškai nėra įvykdytos objektyvios sąlygos, kurių reikalaujama siekiant gauti norimą naudą, todėl tokiam atsisakymui nereikia konkretaus teisinio pagrindo ( 13 ). Galima teigti, kad Teisingumo Teismas šią jurisprudenciją taiko tiek sukčiavimo, tiek piktnaudžiavimo teise atvejais ( 14 ). Nacionaliniai teismai turi kiekvienu atskiru atveju, remdamiesi objektyviais įrodymais, atsižvelgti į atitinkamų asmenų piktnaudžiavimą ar sukčiavimą, kad prireikus neleistų pasinaudoti nurodytomis Sąjungos teisės nuostatomis, ir kartu įvertinti tokį elgesį atsižvelgdami į tikslus, kurių siekiama minėtomis nuostatomis ( 15 ).

20.

Šis bendras draudimas sukčiauti ir piktnaudžiauti teisėmis taip pat taikomas teisėtos migracijos srityje. Iš Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių (toliau – Direktyvos 2003/86 taikymo gairės) ( 16 ) matyti, kad „[valstybėms narėms] būtina imtis veiksmų prieš piktnaudžiavimą šia direktyva suteiktomis teisėmis ir su tuo susijusį sukčiavimą. Kad būtų užtikrinti visuomenės ir sąžiningų prašytojų interesai, Komisija skatina [valstybes nares] imtis ryžtingų veiksmų pagal 16 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatas“.

21.

2018 m. vasario 6 d. Sprendime Altun ir kt. (C‑359/16, EU:C:2018:63, 50–53 punktai) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „sukčiavimo konstatavimas grindžiamas visuma neprieštaringų įrodymų, parodančių objektyviojo ir subjektyviojo požymių buvimą“ ( 17 ). Objektyvusis požymis yra tai, kad neįvykdomos sąlygos, reikalaujamos norint gauti Sąjungos teisėje numatytą naudą ( 18 ). Subjektyvusis požymis pasireiškia suinteresuotųjų asmenų siekiu apeiti taikomuose teisės aktuose numatytas sąlygas arba jų išvengti, siekiant gauti atitinkamą naudą ( 19 ). Taigi naudos gavimą sukčiaujant gali lemti „sąmoningas veiksmas“, pavyzdžiui, nurodžius tikrovės neatitinkančius faktus, arba „sąmoningas neveikimas“, kaip antai svarbios informacijos nutylėjimas siekiant išvengti susijusių teisės aktų taikymo sąlygų“ ( 20 ).

22.

Atsižvelgiant visų pirma į šią jurisprudenciją reikia išnagrinėti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis yra sukčiavimo požymių.

23.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad teikiant prašymą dėl šeimos susijungimo netikri arba suklastoti dokumentai buvo naudojami kaip patvirtinamieji įrodymai ( 21 ), siekiant įrodyti, kad laikomasi sąlygos, kurios reikalaujama laikytis pagal Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punktą dėl pastovių ir nuolatinių lėšų. Šiomis aplinkybėmis, jeigu būtų prieita prie išvados, kad be minėtų dokumentų šiame straipsnyje nurodyta sąlyga nėra įvykdyta, objektyvus požymis, kuris reikalingas sukčiavimui nustatyti, kaip jis apibrėžiamas 2018 m. vasario 6 d. Sprendime Altun ir kt. (C‑359/16, EU:C:2018:63), būtų įrodytas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendime O ir kt. (C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 72 punktas) Teisingumo Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant prašymus dėl susijungimo pagal Direktyvą 2003/86 iš esmės individualiai vertinamos globėjo, o ne trečiosios šalies piliečio, kuriam prašoma pripažinti teisę gyventi šalyje, lėšos. Kaip ir Europos Komisija savo Direktyvos 2003/86 taikymo gairėse, laikausi nuomonės, kad vartodamas žodžius „iš esmės“ Teisingumo Teismas daro bent jau tokią prielaidą, kad taisyklės, pagal kurią reikia atsižvelgti į globėjo lėšas, išimtys gali būti taikomos atskirais atvejais, kai jos grindžiamos ypatingomis aplinkybėmis ( 22 ).

24.

Kalbant apie subjektyvų požymį, kurio reikia siekiant nustatyti sukčiavimą, remiantis 2018 m. vasario 6 d. Sprendime Altun ir kt. (C‑359/16, EU:C:2018:63, 52 punktas) pateikta apibrėžtimi, taikoma pagrindinės bylos aplinkybėms, jis pasireiškia suinteresuotojo asmens siekiu apeiti leidimo gyventi šeimos susijungimo tikslais išdavimo sąlygas arba jų išvengti, siekiant gauti su juo susijusią naudą. Remiantis šia apibrėžtimi, darytina išvada, kad šis požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant į asmenį, kuris siekia gauti naudą, kurią suteikia Sąjungos teisės nuostatos. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis šis vertinimas turi būti atliekamas asmens, kuris pateikė prašymą susijungti su šeima, atžvilgiu.

25.

Šiuo klausimu tai, kad Direktyvos 2003/86 16 straipsnio a punktas suformuluotas pasyvine konstrukcija („buvo naudojam[i] <…> netikri ar suklastoti dokumentai“ ir „buvo <…> sukčiaujama“), nereiškia, kad nereikia žinoti, kas sukčiavo, kaip tą siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Europos Komisija ir Lenkijos vyriausybė. Išties, manau, kad tokią nuomonę lėmė tai, jog pagal Direktyvos 2003/86 5 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali nuspręsti, kad prašymą susijungti su šeima pateiktų arba globėjas, arba šeimos narys.

26.

Atrodo, kad procese pagrindinėje byloje prašymą susijungti su šeima pateikė tėvas, kaip globėjas. Jeigu taip tikrai buvo, subjektyvusis sukčiavimo požymis taip pat būtų įrodytas, nes tėvas žinojo apie jo dokumentų, pateiktų savo prašymui susijungti su šeima pagrįsti, apgaulingą pobūdį.

27.

Vis dėlto, reikia priminti, kad net ir tada, kai sukčiavimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punktą, įrodytas, valstybių narių kompetentingos institucijos, prieš nuspręsdamos panaikinti leidimą gyventi arba spręsdamos globėjo ar jo šeimos narių išsiuntimo klausimą, privalo atlikti įvertinimą pagal šios direktyvos 17 straipsnį ( 23 ). Jis, be kita ko, įpareigoja valstybes nares atsižvelgti „<…> į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą“ ( 24 ).

28.

Reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog Direktyvos 2003/86 17 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas individualiai nagrinėti prašymus dėl susijungimo ( 25 ) ir kad įgyvendindamos Direktyvą 2003/86, taigi ir priimdamos sprendimą panaikinti leidimą gyventi šeimos susijungimo tikslais, kompetentingos nacionalinės institucijos turi darniai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus ( 26 ). Taigi toks panaikinimas nėra savaiminis.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neteikia klausimų dėl vertinimo pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį arba dėl į motinai ir sūnui skirtų išsiuntimo iš šalies priemonių teisėtumo. Taigi pateiksiu tik dvi toliau išdėstytas pastabas.

30.

Pirma, manau, kad, vertinant veiksmus pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį, turi būti deramai atsižvelgta į tai, jog motina ir sūnus nėra individualiai atsakingi dėl sukčiavimo, tačiau jie patiria jo pasekmes. Iš tikrųjų pagal minėtą nuostatą reikalaujama užtikrinti, kad sprendimai panaikinti leidimą gyventi ir imtis išsiuntimo iš šalies priemonių, kuriuos ketina priimti kompetentingos nacionalinės institucijos, turi būti proporcingi, o proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo faktines ir asmenines aplinkybes ( 27 ).

31.

Antra, iš Direktyvos 2003/86 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų principų. Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, kuriame nurodytos teisės, atitinkančios EŽTK 8 straipsnio 1 dalimi garantuojamas teises, taip pat pripažįstama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ( 28 ). Vertinimas pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį turi būti atliktas šios teisės požiūriu, atsižvelgiant, pirma, į teisę į šeimos susijungimą turinčio asmens „gyvenimo [atitinkamoje valstybėje narėje] trukmę“ ( 29 ), ir, antra, į „šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą“ ( 30 ).

32.

Gyvenimo valstybėje trukmė, kaip aspektas į kurį turi būti atsižvelgta vertinant esamus interesus, susijusi su prielaida, kad, kuo asmuo ilgiau gyvena konkrečioje valstybėje, tuo jo ryšiai su šia valstybe yra tvirtesni ir tuo silpnesni yra ryšiai su jo kilmės šalimi ( 31 ). Šiomis aplinkybėmis taip pat turėtų būti atsižvelgta į konkrečią trečiųjų šalių piliečių, kurie atitinkamoje valstybėje narėje praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, kurie joje užaugo ir gavo išsilavinimą, padėtį ( 32 ). Kita vertus, suinteresuotojo asmens šeimyninių, kultūrinių arba socialinių ryšių su savo kilmės šalimi buvimas vertinamas remiantis tokiomis aplinkybėmis kaip, be kita ko, šeimos rato šioje šalyje buvimas, kelionės į šią šalį arba gyvenimo joje laikotarpiai arba minėtos šalies kalbos žinojimo lygis ( 33 ).

33.

Pagrindinėje byloje iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad globėjas Nyderlanduose gyvena daugiau kaip 17 metų, o motina ir sūnus daugiau kaip 16 metų ir kad pastarajam, kai jis atvyko į Nyderlandus, buvo tik 11 metų ( 34 ). Taigi negalima paneigti, kad per šį laikotarpį jie užmezgė glaudžius ryšius su Nyderlandais ir kad, priešingai, ryšių su jų kilmės šalimi nuo tada praktiškai nebuvo arba jie buvo labai silpni. Šiomis aplinkybėmis negalima paneigti, kad jų leidimų gyventi šeimos susijungimo tikslais panaikinimo ir galimo išsiuntimo pasekmės būtų itin didelės, gal net neproporcingos.

34.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama panaikinti kaip išvestinę teisę suteiktą leidimą gyventi šeimos susijungimo tikslais, kuris buvo gautas pateikus apgaulingą informaciją, kai įrodyta, jog prašymą susijungti su šeima pateikęs asmuo siekia apeiti šio leidimo suteikimo sąlygas arba jų išvengti, ir taip yra net tuo atveju, kai jo turėtojas nežinojo apie minėtos informacijos apgaulingą pobūdį. Prieš priimdamos tokį sprendimą dėl panaikinimo, valstybių narių kompetentingos institucijos, vadovaudamosi Direktyvos 2003/86 17 straipsniu, privalo įvertinti visus esamus interesus ir šį vertinimą atlikti atsižvelgiant į visas nagrinėjamam atvejui reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir tai, kad leidimo gyventi turėtojas nebuvo nei atsakingas dėl sukčiavimo, kuris lėmė šio leidimo suteikimą, nei apie jį žinojo.

35.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis draudžiama panaikinti motinos ir sūnaus ilgalaikio gyventojo statusą ( 35 ).

36.

Kalbant konkrečiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Valstybės sekretoriui priimant 2014 m. sausio 29 d. sprendimus panaikinti leidimus gyventi turėjo būti atsižvelgta į aplinkybę, kad sūnus ir motina nežinojo apie tai, jog tėvo įdarbinimą patvirtinantys dokumentai, pateikti kaip patvirtinantys įrodymai siekiant įgyti minėtą statusą, buvo suklastoti.

37.

Kaip nurodyta Direktyva 2003/109 2 konstatuojamojoje dalyje šia direktyva siekiama įgyvendinti 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperės deklaraciją, kurią priėmus Europos Vadovų Taryba pareiškė, kad „trečiųjų šalių piliečių juridinis statusas turėtų būti derinamas su valstybių narių piliečių statusu ir kad tam tikrą laikotarpį, kurį reikėtų nustatyti, valstybėje narėje teisėtai gyvenančiam ir turinčiam ilgalaikio gyventojo leidimą toje valstybėje narėje asmeniui būtų suteiktos tam tikros vienodos teisės, kurios kaip galima labiau atitinka Europos Sąjungos piliečių turimas teises“. Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra pagrindinis Direktyvos 2003/109 tikslas, kaip tai matyti visų pirma iš jos 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių ( 36 ). Įgyvendindama šį tikslą, Direktyva 2003/109 trečiųjų šalių piliečiams, įgijusiems ilgalaikio gyventojo statusą, priimančios valstybės narės teritorijoje garantuoja vienodas teises, kokias turi valstybės narės piliečiai, minėtos direktyvos 11 straipsnio 1 dalies a–h punktuose nurodytose srityse.

38.

Be to, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo savo 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233) 66 ir 67 punktuose, pagal Direktyva 2003/109 nustatytą tvarką ilgalaikio gyventojo statusas, kurį ji numato, įgyjamas laikantis konkrečios procedūros ir aiškių sąlygų. Jos 4 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje ( 37 ); jos 5 straipsnyje reikalaujama, kad siekiant įgyti šį statusą reikalingas įrodymas, kad trečiosios šalies pilietis, prašantis, kad šis statusas būtų suteiktas, turi pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą; galiausiai jos 7 straipsnyje išdėstyti procedūriniai reikalavimai, kurių turi būti laikomasi.

39.

Direktyvos 2003/109 9 straipsnio „statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies a punkte nustatyta, kad paaiškėjus, jog ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu, teisė į šį statusą prarandama ( 38 ).

40.

Niekur šio straipsnio tekste konkrečiai nenurodyta, kad pagal sąvoką „įgytas apgaulės būdu“ reikalaujama tyčios.

41.

Vis dėlto, kaip priminiau šios išvados 21–22 punktuose, iš 2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt. (C‑359/16, EU:C:2018:63, 50 punktas) matyti, kad sukčiavimo konstatavimas grindžiamas visuma neprieštaringų įrodymų, parodančių objektyviojo ir subjektyviojo požymių buvimą. Todėl baudžiama gali būti tik dėl faktinio ir tyčinio trečiosios šalies piliečio, pateikusio prašymą išduoti ilgalaikį leidimą gyventi, sukčiavimo.

42.

Tai, kad, kaip pažymi Komisija, ilgalaikio gyventojo statuso suteikimas turi reikšmingą poveikį, be kita ko, buvimo kitose valstybėse narėse požiūriu ( 39 ), nepaneigia būtinybės įrodyti, kad asmuo, prašantis suteikti šį statusą, siekia apeiti taikomas nuostatas tam, kad būtų konstatuotas sukčiavimas. Be to, reikia pažymėti, kad priešingai nei nurodyta Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies a punkte, kuriame kaip vienas iš panaikinimo motyvų taip pat nurodytas paprastas naudojimasis „neteisinga ar klaidinan[čia] informacija“ arba „netikr[ais] ar suklastot[ais] dokumentai[s]“, Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punkte minimas tik „įg[ijimo] apgaulės būdu“ atvejis. Nenukrypstant nuo to, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalį, manau, tai rodo teisės aktų leidėjo norą minėto 9 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą ilgalaikio gyventojo statuso praradimą taikyti tik tais atvejais, kai įrodomas ketinimas sukčiauti. Taip pat reikia pažymėti, kad tam, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, reikia aukšto suinteresuotojo asmens integracijos ( 40 ) ir asmeninio įsitraukimo ( 41 ) priimančioje valstybėje narėje lygmens, o tai, mano manymu, draudžia pernelyg plačiai aiškinti minėto statuso panaikinimo sąlygas.

43.

Galiausiai nors šeimos susijungimo tikslais suteiktos šeimos narių teisės atvykti į šalį ir būti joje yra išvestinės teisės, grindžiamos globėjo teise, Direktyva 2003/109 grindžiamas ilgalaikio gyventojo statusas yra asmeninė teisė, gauta pagal savo vardu pateiktą suinteresuotojo asmens prašymą. Kalbant apie šį statusą, šis skirtumas mums turi būti juo rimtesnis pagrindas atmesti argumentą, kurį per teismo posėdį pateikė Komisija ir kuris grindžiamas posakiu „fraus omnia corrumpit“, reiškiančiu, kad trečiosios šalies sukčiavimas turi lemiamą reikšmę minėto statuso panaikinimui. Tokiam argumentui itin prieštarauja Teisingumo Teismo asmens teisių apsaugos tradicija.

44.

Kalbant apie objektyvųjį požymį, reikalingą sukčiavimui konstatuoti, pagrindinėje byloje iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo matyti, kad motina ir sūnus patys neturėjo pastovių ir reguliarių išteklių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punktą ( 42 ). Be to, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgiant į tai, kad motinos ir sūnaus leidimai gyventi šeimos susijungimo tikslais buvo gauti pateikus suklastotus dokumentus, Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta teisėto gyvenimo sąlyga iš principo nėra įvykdyta prašymo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą pateikimo momentu. Darytina išvada, kad motina ir sūnus neįvykdė šioje direktyvoje nustatytų sąlygų, todėl objektyvusis požymis, kurio reikia sukčiavimui, kaip jis suprantamas pagal 2018 m. vasario 6 d. Sprendimą Altun ir kt. (C‑359/16, EU:C:2018:63, 51 punktas), konstatuoti, yra įrodytas.

45.

Kalbant apie subjektyvųjį požymį, reikalingą sukčiavimui konstatuoti, jis, vadovaujantis 2018 m. vasario 6 d. Sprendime Altun ir kt. (C‑359/16, EU:C:2018:63, 52 punktas) pateikta apibrėžtimi, pritaikyta pagrindinės bylos aplinkybėms, pasireiškia prašymą suteikti statusą pateikusio asmens siekiu apeiti ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygas arba jų išvengti, siekiant gauti su juo susijusią naudą. Todėl vien motinos ir sūnaus žinojimas apie tėvo sukčiavimą ir jų siekis tuo pasinaudoti būtų lėmę „įg[ijimą] apgaulės būdu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad motina ir sūnus nežinojo, jog tėvo darbdavio dokumentai, kuriuos jie pateikė kaip įrodymus, patvirtinančius, kad jie atitinka Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą sąlygą, buvo suklastoti. Todėl pagrindinėje byloje negalima teigti, kad motina ir sūnus sąmoningai bandė apeiti šią sąlygą. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra iš tikrųjų.

46.

Jeigu atlikus tokį patikrinimą, nenustatoma, kad motina ir sūnus sąmoningai siekė apeiti ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygas, darytina išvada, kad sukčiavimo nėra.

47.

Šiame etape svarbu pažymėti, kad a posteriori konstatavimas, kad neįvykdytos ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygos, nėra viena iš nurodytų minėto statuso praradimo arba panaikinimo priežasčių, kurių baigtinis sąrašas pateiktas Direktyvos 2003/109 9 straipsnyje. Vadovaujantis šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalimi „ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, atsižvelgiant į 9 straipsnį“, o tai reiškia, kad išskyrus pastarajame straipsnyje nurodytus atvejus ( 43 ), minėtas statusas negali būti prarastas ar panaikintas ( 44 ). Iš tikrųjų, kaip matyti iš Direktyvos 2003/109 parengiamųjų darbų, ilgalaikio gyventojo statusas turi jo turėtojui užtikrinti didžiausią įmanomą teisinį tikrumą ( 45 ).

48.

Aišku, 2014 m. liepos 17 d. Sprendime Tahir (C‑469/13, EU:C:2014:2094, 30 ir 34 punktai) Teisingumo Teismas tvirtino, kad Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą. Vis dėlto šis sprendimas susijęs tik su prašymo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą atmetimu. Šiame sprendime nenurodyta, kad šios sąlygos neįvykdymas, konstatuotas a posteriori, lemia ilgalaikio gyventojo statuso praradimą.

49.

Darytina išvada, kad jeigu nėra konstatuotas sukčiavimas, Direktyvoje 2003/109 nėra teisinio pagrindo panaikinti motinos ir sūnaus ilgalaikio gyventojo statusą.

50.

Remiantis visais išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą, jeigu šio statuso turėtojas nežinojo, kad jo pateikta informacija savo prašymui pagrįsti, kurios pagrindu minėtas statusas buvo suteiktas, yra apgaulinga.

51.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Raad van Staat (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktus klausimus atsakyti taip: