1.

Iš daugelio su Austrija susijusių bylų matyti, kad šioje valstybėje narėje taikant PAV direktyvą ( 2 ) bent jau praeityje buvo rimtų problemų ( 3 ). Yra pagrindo nuogąstauti, kad daugelis projektų, kuriems poveikio aplinkai vertinimas pagal šią direktyvą turėjo būti privalomas, įgyvendinti neatlikus vertinimo.

2.

Ši prejudicinio sprendimo procedūra susijusi su taisykle, kuri lėmė tokį PAV direktyvos pažeidimą. Remiantis minėta taisykle laikoma, kad projektas patvirtintas kaip atitinkantis direktyvą įgyvendinančias Austrijos teisės aktų nuostatas, jei nuo leidimo, išduoto pažeidžiant šias nuostatas, išdavimo dienos praėjo treji metai. Kartu šis terminas apriboja kompetentingų institucijų įgaliojimus panaikinti pažeidžiant Austrijos teisės aktus išduotą leidimą.

3.

Taigi reikia išnagrinėti, ar tokia teisinė leidimo prezumpcija suderinama su Sąjungos teise. Šis Teisingumo Teismo sprendimas gali turėti svarbių praktinių pasekmių ne tik Austrijoje, bet ir kitose valstybėse narėse.

4.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su atleidimu nuo pareigos atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuris iš pradžių buvo įtvirtintas PAV direktyvos 1 straipsnio 5 dalyje ( 4 ), o vėliau – 1 straipsnio 4 dalyje ( 5 ):

„Ši direktyva netaikoma projektams, kurių detalės priimamos konkrečiais nacionaliniais teisės aktais, nes šios direktyvos tikslai, įskaitant dėl informacijos pateikimo, yra įgyvendinami per įstatymų leidybos procesą.“

5.

Šiuo metu tokia nuostata su nedideliais pakeitimais įtvirtinta PAV direktyvos 2 straipsnio 5 dalyje.

6.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pagrindinę pareigą PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, kuri nebuvo keista pirmiau minėtose direktyvos redakcijose:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. <…>“

7.

Nagrinėjamoje byloje svarbios dvi šiai bylai taikytinos 2009 m. redakcijos Austrijos įstatymo dėl poveikio aplinkai vertinimo (Umweltverträglichkeitsprüfungsgesetz, toliau – UVP-G 2000) nuostatos. 3 straipsnio 6 dalyje nustatytas naikinamasis terminas, taikomas leidimų, kurie buvo suteikti neatlikus būtino poveikio aplinkai vertinimo, panaikinimui:

„Kol neužbaigtas poveikio aplinkai vertinimas arba atskiro atvejo vertinimas, projektams, kuriems privalomas vertinimas pagal 1, 2 arba 4 dalį, negali būti išduodami leidimai, o pagal administracines normas priimti pranešimai iki poveikio aplinkai vertinimo užbaigimo teisiškai negalioja. Pažeidžiant šią nuostatą išduotus leidimus pagal 39 straipsnio 3 dalį kompetentinga institucija gali panaikinti per trejų metų laikotarpį.“

8.

UVP-G 2000 46 straipsnio 20 dalies 4 punkte įtvirtintas fiktyvus senesnių projektų patvirtinimas, siejamas su 3 straipsnio 6 dalimi:

„Projektai, kuriems išduotas leidimas nebegali būti panaikintas pagal 3 straipsnio 6 dalį Federalinio įstatymo BGBL I Nr. 87/2009 įsigaliojimo dieną, laikomi patvirtintais pagal šį federalinį įstatymą.“

9.

Pagal bylos medžiagą A.S.A. Abfall Service AG (toliau – ASA Abfall) Vyner Noištato mieste eksploatuoja pavojingų atliekų apdorojimo cheminiu ir fiziniu būdais įrenginį, atliekų skirstymo stotį ir pakaitinio kuro ruošimo įrenginį, kuris vienintelis nagrinėjamas šioje byloje.

10.

Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, pastarajame įrenginyje iš esmės keliais procesais smulkinamos plastiko atliekos, kol gaunamas pramoniniu būdu pakeičiamas pakaitinis kuras, daugiausia naudojamas cemento pramonėje; taigi įrenginyje fiziškai apdorojamos nepavojingos atliekos.

11.

Yra išduoti įrenginio leidimai pagal atskiras sritis reglamentuojančius įstatymus, būtent Vyner Noištato mero 1986 m. ir 1993 m. pagal amatų teisės aktus išduoti leidimai eksploatuoti įrenginius; tuo metu buvo leista apdoroti 9990 tonų per metus. 2002 m. gruodžio 10 d.Landeshauptmann von Niederösterreich (Žemutinės Austrijos vyriausybės vadovas) leido padidinti įrenginio pajėgumą pagal atliekų tvarkymo teisę ne daugiau kaip iki 34000 tonų per metus. Šiame sprendime nebuvo nustatytas didžiausias apdorojamų tonų skaičius per dieną. Leidimo pagal UVP-G 2000, kuriuo Austrijoje reglamentuojamas poveikio aplinkai vertinimas, dėl šio įrenginio nėra.

12.

Nacionalinis teismas nustatė, kad šis pajėgumo padidinimas turėjo būti pasiektas išplėtus esamą liniją ir įrengus kitą perdirbimo liniją. Šiuo metu gaminant maždaug nuo 17000 iki 21000 tonų per metus leidžiamas pajėgumas nebūtų išnaudotas. Tai grindžiama aplinkybe, kad šiuo sprendimu patvirtinta antroji apdirbimo linija iki šiol neįrengta.

13.

2009 m. rugpjūčio 19 d., t. y. tuo metu, kai įsigaliojo 2009 m. UVP-G pakeitimo įstatymas, įsiteisėjusiam 2002 m. gruodžio 10 d. sprendimui nebegrėsė panaikinimas pagal UVP-G 2000 3 straipsnio 6 dalį. Vadovaujantis šia nuostata, pagal atskiras sritis reglamentuojančius įstatymus vietoj leidimo pagal UVP‑G 2000 išduoti projektų, kuriems būtinas poveikio aplinkai vertinimas, leidimai galėjo būti panaikinti per 3 metų terminą.

14.

Niederösterreichischer Umweltanwalt (Žemutinės Austrijos aplinkos ombudsmenas) 2014 m. balandžio 30 d. raštu paprašė Niederösterreichische Landesregierung (Žemutinės Austrijos federalinė vyriausybė) nustatyti, ar ASA Abfall įrenginiai, veikla ir priemonės Vyner Noištate ir atskirai, ir kartu atitinka UVP-G 2000 sąlygas ir ar todėl privaloma atlikti jų poveikio aplinkai vertinimą.

15.

2014 m. birželio 27 d. sprendimu Niederösterreichische Landesregierung nustatė, kad neprivaloma atlikti minėto pakaitinio kuro ruošimo įrenginio poveikio aplinkai vertinimo. Tai, be kita ko, buvo pagrįsta UVP-G 2000 46 straipsnio 20 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią seni įrenginiai pasibaigus trejų metų terminui pagal UVP-G 2000 3 straipsnio 6 dalį laikomi leidžiamais eksploatuoti pagal UVP-G 2000.

16.

Stadt Wiener Neustadt apskundė šį sprendimą. Atmetus skundą pirmojoje instancijoje, Stadt Wiener Neustadt pareiškė kasacinį skundą; šis skundas šiuo metu nagrinėjamas Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) Pastarasis pateikė Teisingumo Teismui šį klausimą:

„Ar Sąjungos teisei, konkrečiai naujos redakcijos PAV direktyvai, ypač jos 1 straipsnio 4 daliai, arba ankstesnei šios direktyvos redakcijai, ypač jos 1 straipsnio 5 daliai, neprieštarauja nacionalinė nuostata, pagal kurią projektai, kurių poveikio aplinkai vertinimas buvo privalomas, tačiau dėl kurių nebuvo išduotas leidimas pagal nacionalinį Įstatymą dėl poveikio aplinkai vertinimo (Umweltverträglichkeitsprüfungsgesetz), bet dėl kurių buvo išduoti tik leidimai pagal atskiras sritis reglamentuojančius įstatymus (pavyzdžiui, Atliekų tvarkymo įstatymą (Abfallwirtschaftsgesetz)), kurių 2009 m. rugpjūčio 19 d. (2009 m. UVP-G pakeitimo įstatymo (UVP-G-Novelle-2009) įsigaliojimas) suėjus nacionalinėje teisėje numatytam trejų metų terminui (UVP-G 2000 3 straipsnio 6 dalis) nebebuvo galima panaikinti, turi būti laikomi leidžiamais pagal UVP-G 2000, o gal tokia nuostata atitinka Sąjungos teisėje įtvirtintus teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus?“

17.

Stadt Wiener Neustadt, A.S.A. Abfall Service AG ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

18.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su klausimu, ar bandymas pakeisti būtiną poveikio aplinkai vertinimą teisine prezumpcija, kad projektui pritarta vadovaujantis PAV direktyvą įgyvendinančiomis nuostatomis, atitinka PAV direktyvą.

19.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenagrinėjamas klausimas, ar būtų reikėję atlikti ginčijamo atliekų perdirbimo įrenginio poveikio aplinkai vertinimą ( 6 ), ar visi tokio vertinimo reikalavimai buvo patenkinti kitame procese ( 7 ).

20.

Siekiant atsakyti į minėto prašymo klausimą, pirmiausia reikia nustatyti taikytiną PAV direktyvos redakciją (šiuo klausimu žr. A skirsnį), tuomet išnagrinėti pagrindinę pareigą atlikti poveikio aplinkai vertinimą (šiuo klausimu žr. B skirsnį), klausime aiškiai nurodytą nuostatą dėl teisės aktais leidžiamų projektų, ankstesnės PAV direktyvos 1 straipsnio 4 arba 5 dalį, dabar – 2 straipsnio 5 dalį (šiuo klausimu žr. C skirsnį), ir galiausiai – veiksmingumo principą, kuris paprastai susijęs su Sąjungos teisėje numatytų pareigų įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. D skirsnį).

21.

Ginčijamas prašymas dėl pripažinimo buvo pateiktas 2014 m., o galutinis sprendimas neturėtų būti priimtas anksčiau nei 2017 m. Tačiau pareiga atlikti poveikio aplinkai vertinimą vertintina atsižvelgiant į nuostatas, kurios turėjo būti taikomos atitinkamam leidimui. Todėl svarstytinas tik 2002 m. gruodžio 10 d. leidimas padidinti pajėgumą, nes likusieji leidimai buvo išduoti prieš Austrijai įstojant į Sąjungą.

22.

2002 m. gruodžio 10 d. galiojo Direktyva 85/337 su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/11. Pagal pastarosios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį jos pakeitimai turėjo būti taikomi paraiškoms dėl leidimų, pateiktoms nuo 1999 m. kovo 14 d.

23.

Kadangi ASA Abfall2002 m. gruodžio 10 d. leidimo paprašė 2002 m. birželio 17 d., ( 8 ) taikytina Direktyva 85/337 su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/11.

24.

Išeities taškas atsakant į prejudicinį klausimą turi būti PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalis. Pagal ją valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, būtų atliekamas poveikio aplinkai vertinimas.

25.

Todėl Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog valstybės narės kompetentingos institucijos, neviršydamos savo kompetencijos, privalo imtis visų bendrų ar specialių priemonių, būtinų užtikrinti, kad projektai būtų vertinami atsižvelgiant į tai, ar jie gali daryti didelį poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad šis poveikis būtų ištirtas. Tokios priemonės, atsižvelgiant į valstybių narių procesinės autonomijos ribas, galėtų būti jau išduoto leidimo panaikinimas ar sustabdymas, kad būtų atliktas konkretaus projekto poveikio aplinkai vertinimas pagal PAV direktyvą ( 9 ).

26.

Austrijos teisėje numatyta pritarimo prezumpcija gali reikšti, kad pažeidžiant PAV direktyvą neatliekamas projektų, kuriems išduotas leidimas, vertinimas. Todėl reikia išnagrinėti, ar ši teisinė prezumpcija gali būti grindžiama pareigos atlikti vertinimą išimtimis.

27.

Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir kaip pažymi Stadt Wiener Neustadt ir Komisija, teisinė pritarimo nežinomam skaičiui projektų, kuriems būtinas poveikio aplinkai vertinimas, prezumpcija negali būti grindžiama išimtimi, taikoma atskiriems projektams, kurie leidžiami konkrečiais teisės aktais, kaip anksčiau buvo numatyta PAV direktyvos 1 straipsnio 5 dalyje (vėliau – 1 straipsnio 4 dalyje, šiuo metu – galiojančios pakeistos redakcijos 2 straipsnio 5 dalyje).

28.

Viena vertus, projekto detalės, taikant šią išimtį, turi būti priimtos konkrečiais teisės aktais; kita vertus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad direktyvos tikslai, įskaitant tikslą teikti informaciją, turi būti įgyvendinami vykstant įstatymų leidybos procesui ( 10 ). Nors ši nuostata jau buvo įtvirtinta senesnių direktyvos redakcijų 1 straipsnio 4 arba 5 dalyse, atitinkamoje naujausioje nuostatoje, šiuo metu galiojančios PAV direktyvos 2 straipsnio 5 dalyje, tai pažymima dar aiškiau.

29.

Austrijos teisės aktuose numatyta pritarimo projektams prezumpcija buvo nustatyta neturint jokių žinių apie konkrečių projektų detales ar jų poveikį aplinkai, jau nekalbant apie tai, kad taip pat nebuvo atlikta jokių tyrimų. Taigi tai nėra konkretus teisės aktas, kuriuo pritariama tam tikram projektui, be to, vykstant įstatymų leidybos procesui nebuvo įgyvendinti PAV direktyvos tikslai.

30.

Tačiau tai negali būti aiškinama taip, kad projektams, kurie priimami konkrečiais teisės aktais, taikoma išimtis prieštarauja teisinei pritarimo prezumpcijai. Tiesiog šia nuostata nenustatomos teisinės pritarimo projektams, kuriems būtinas poveikio aplinkai vertinimas, prezumpcijos taisyklės.

31.

Dėl išsamumo reikėtų pažymėti, kad tas pats taikoma ir kitoms PAV direktyvoje numatytoms išimtims: jos nėra susijusios, tačiau jomis taip pat nenustatomos teisinės pritarimo prezumpcijos taisyklės.

32.

Vis dėlto reikia priminti, kad jau minėtą ( 11 ) pareigą panaikinti arba sustabdyti galiojančius leidimus, kurie buvo išduoti neatlikus poveikio aplinkai vertinimo, riboja valstybių narių proceso autonomijos principas ( 12 ).

33.

Pagal šį principą projekto detalės bent jau tiek, kiek nėra reguliuojamos Sąjungos teisės aktais, yra kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisinės sistemos reikalas. Vis dėlto jos neturi būti nepalankesnės nei taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Bendrijos teisinės sistemos suteikiamomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 13 ).

34.

Nėra jokių požymių, kad šioje byloje būtų pažeistas lygiavertiškumo principas.

35.

Kalbant apie veiksmingumo principą, pagal Sąjungos teisę nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais tam tikromis aplinkybėmis leidžiama įteisinti Sąjungos teisę pažeidžiančius procesus ar veiksmus. Tačiau tai neturi suinteresuotiesiems asmenims galimybės apeiti Sąjungos nuostatų ar jų netaikyti ir kad ji bus išimtinė ( 14 ).

36.

Net tiksliau nenagrinėjant, kokios „tam tikros aplinkybės“ galėtų pateisinti įteisinimą arba ar atsiranda rizika, kad nuostatos bus apeitos, galima konstatuoti, kad Austrijos teisėje numatyta pritarimo prezumpcija bet kuriuo atveju nėra išimtis.

37.

Tiesa, ši prezumpcija susijusi su iš esmės uždaru projektų ratu, tai yra projektais, kuriems pritarta anksčiau nei prieš trejus metus iki šios prezumpciją numatančios nuostatos įsigaliojimo dienos. Tačiau neaišku, dėl kurių projektų iš tikrųjų pasinaudota šia nuostata, gavus pritarimą jiems nesant poveikio aplinkai vertinimo, nors toks vertinimas buvo reikalingas. Siekiant tai išsiaiškinti, reikėtų ištirti visus projektus, kuriems buvo pritarta Austrijoje nagrinėjamu laikotarpiu ir kurie galėtų patekti į PAV direktyvos taikymo sritį, bet kurių poveikis aplinkai neatliktas.

38.

Be to, Teisingumo Teismas neseniai dėl Direktyvos dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo ( 15 ), kuri turi daug panašumo su PAV direktyva, pažymėjo, kad netgi tik laikinai paliekant galioti planus ir programas, priimtus pažeidžiant minėtą direktyvą, būtina išnagrinėti kiekvieną konkretų atvejį ir laikytis kitų griežtų sąlygų ( 16 ). Tačiau išnagrinėti kiekvieną konkretų atvejį dėl Austrijos teisėje įtvirtintos teisinės pritarimo prezumpcijos reguliavimo struktūros neįmanoma.

39.

Tačiau tai nereiškia, jog tam, kad būtų galima atlikti vertinimą, turėtų būti panaikinti arba sustabdyti visi išduoti leidimai, kuriems buvo reikalingas poveikio aplinkai vertinimas. Priešingai, pagal nusistovėjusią teismo praktiką tai, kad teisinio saugumo sumetimais, apsaugant ir asmenis, ir institucijas, nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti, atitinka Sąjungos teisę. Iš tiesų dėl tokių naikinamųjų terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas ( 17 ); todėl jie suderinami su veiksmingumo principu.

40.

Jei suinteresuotieji asmenys – kaip pagrindinėje byloje Stadt Wiener Neustadt – žinojo ar turėjo žinoti apie leidimą, trejų metų terminas panaikinti leidimą, išduotą neatlikus privalomo poveikio aplinkai vertinimo, yra protingas, netgi labai ilgas ( 18 ).

41.

Todėl PAV direktyva ir veiksmingumo principas, siekiant teisinio saugumo, neprieštarauja nacionalinės teisės akto nuostatai, pagal kurią draudžiama kompetentingoms institucijoms panaikinti projekto leidimą, išduotą pažeidžiant šią direktyvą, jei nuo leidimo dienos praėjo treji metai.

42.

Tačiau protingas naikinamasis terminas užginčyti leidimą nereiškia, kad galima numanyti, jog šis leidimas išduotas laikantis PAV direktyvos reikalavimų. Tai matyti ir iš to, kad Teisingumo Teismas atskiria tik išimtiniais atvejais leidžiamą pritarimo įteisinimą nuo protingų naikinamųjų terminų, kurie nėra išimtinio pobūdžio. Toks atskyrimas taip pat turi praktinių pasekmių, nes nagrinėjamam projektui, nepaisant naikinamojo termino, gali būti taikomi papildomi įpareigojimai pagal PAV direktyvą.

43.

Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs tokius įpareigojimus situacijoje, kai paaiškėja, jog, įsigaliojus PAV direktyvai, darbai ar fizinis įsikišimas, kurie yra pripažįstami projektu pagal šią direktyvą, vykdyti neatlikus jų poveikio aplinkai vertinimo pirminiame leidimo suteikimo procedūros etape. Kompetentingos institucijos turėtų į tai atsižvelgti kitame leidimo išdavimo etape ir užtikrinti minėtos direktyvos veiksmingumą kontroliuodamos, kad toks vertinimas būtų atliktas bent jau šiame procedūros etape ( 19 ).

44.

Kalbant apie nagrinėjamą įrenginį, pavyzdžiui, negalima atmesti galimybės, kad norint įrengti antrą perdirbimo liniją, kuriai jau pritarta pagal atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus, papildomai būtinas statybos leidimas. Vykstant tokiam pritarimo procesui reikėtų atlikti poveikio aplinkai vertinimą, jei jis pirmiau buvo reikalingas.

45.

Pareigai atlikti neatliktą poveikio aplinkai vertinimą neprieštarauja nei teisinis saugumas, nei lūkesčiai, kad bus išduotas leidimas.

46.

Pats vertinimas savaime nelemia materialinių taisyklių, susijusių su pareiga palyginti poveikį aplinkai su kitais veiksniais, ir draudimo vykdyti projektus, kurie galėtų turėti neigiamą poveikį aplinkai ( 20 ). Tiesa, tikimasi, kad nustačius reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai turėtų būti imtasi žalos prevencijos priemonių arba projekto apskritai atsisakyta. Tačiau jei taip neatsitinka, yra ir kita poveikio aplinkai vertinimo funkcija: surinkti informaciją apie poveikį aplinkai, dokumentuoti ir skleisti ją ( 21 ).

47.

Projekto vykdytojo nuostoliai iš esmės susiję su vertinimo išlaidomis, tačiau jei vertinimas būtų buvęs atliktas tinkamu laiku, šias išlaidas jis taip pat būtų turėjęs padengti. Šiaip ar taip, bet koks lūkestis išvengti nuostolių nenusveria su projektu susijusio visuomenės suinteresuotumo gauti išsamią informaciją apie projekto poveikį aplinkai ir pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

48.

Pagrindinėje byloje pateiktas prašymas konstatuoti, kad būtinybė atlikti projekto poveikio aplinkai vertinimą paskatintų, nors ir pavėluotai, atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Tokia išvada neleistų vėlesnėje leidimų išdavimo procedūroje atsirasti nesutarimams dėl to, ar praeityje atliktiems darbams buvo reikalingas vertinimas, kurį reikia atlikti dabar.

49.

Kita vertus, esama pavojaus, jog teisinė pritarimo prezumpcija pagal PAV direktyvą bus suprantama taip, kad nagrinėjamas leidimas yra ne tik galiojantis, bet ir atitinkantis visus direktyvos reikalavimus.

50.

Taigi teisinė prezumpcija, kad projektas laikomas patvirtintu kaip atitinkantis PAV direktyvą, jei nuo leidimo, išduoto pažeidžiant šią direktyvą, išdavimo dienos praėjo treji metai, prieštarauja direktyvai ir veiksmingumo principui.

51.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: