Byla C‑413/08 P

Lafarge SA

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Kartelis – Gipso plokštės – Įrodymų iškraipymas – Įrodinėjimo pareiga – Motyvavimo stoka – Reglamentas Nr. 17 – 15 straipsnio 2 dalis – Sankcija – Pakartotinai padarytas pažeidimas – Etapas, per kurį atsižvelgiama į atgrasomąjį baudos poveikį“

Sprendimo santrauka

1.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo vykdoma įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį – Su įrodymų iškraipymu susijęs pagrindas

(EB 81 straipsnio 1 dalis ir 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio pirma pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas)

2.        Konkurencija – Karteliai – Suderinti veiksmai – Pažeidimo įrodymas – Įrodinėjimo pareiga

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

3.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Per apeliacinį procesą pirmą kartą pateiktas pagrindas – Nepriimtinumas

4.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinai padarytas pažeidimas – Teisinis pagrindas

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

5.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinai padarytas pažeidimas – Sąvoka

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

6.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinai padarytas pažeidimas – Sąvoka – Sprendimu, kurio atžvilgiu vykdoma teisminė kontrolė, konstatuotas pažeidimas – Įtraukimas – Sprendimas, kuris vėliau panaikinamas – Pasekmės

(EB 233 ir 242 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)

7.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai pagal Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį suteikta diskrecija – Bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

8.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis – Atsižvelgimas į baudžiamos įmonės dydį ir jos bendrus išteklius – Tinkamumas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)

1.        Kai ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, remiantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio pirma pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu, jis turi aiškiai nurodyti įrodymus, kuriuos Bendrasis Teismas iškraipė, ir vertinimo klaidas, kurios, jo manymu, lėmė tai, kad Bendrasis Teismas iškraipė šiuos įrodymus.

Toks iškraipymas yra, kai, nesant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas.

Byloje dėl EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo įrodymų iškraipymo klausimą reikia nagrinėti turint omenyje, jog dėl to, kad draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai (dažniausiai trečiosiose šalyse) ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jeigu Komisija ir randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma atsižvelgiant į tam tikrą skaičių sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu ir kai nėra kito tinkamo paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas.

(žr. 16–17, 22 punktus)

2.        Konkurencijos taisyklių pažeidimą turi įrodyti šiuo pažeidimu kaltinanti šalis ar institucija, o nuo kaltinimo šių taisyklių pažeidimu besiginanti įmonė ar įmonių asociacija turi įrodyti, kad įvykdytos taisyklės, kuria grindžiama tokia gynyba, taikymo sąlygos, todėl minėta institucija turės pateikti kitų įrodymų.

Nors pagal šiuos principus įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai arba atitinkamai įmonei ar asociacijai, vienai šaliai pateikus faktinių įrodymų, kitai šaliai gali tekti pateikti paaiškinimą ar pagrindimą, o to nepadarius leidžiama nuspręsti, kad buvo laikomasi taisyklių įrodinėjimo pareigos srityje.

(žr. 29–30 punktus)

3.        Jeigu šaliai būtų leista Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą ir argumentus, kurie nebuvo nurodyti Bendrajame Teisme, tai reikštų, kad jai leidžiama pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnio masto ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Taigi apeliaciniame procese Teisingumo Teismo kompetencija apsiriboja teisinio sprendimo dėl pirmojoje instancijoje pateiktų pagrindų ir argumentų vertinimu.

(žr. 52 punktą)

4.        Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikiama teisė skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimus. Remiantis šia nuostata, nustatant baudos dydį reikia atsižvelgti į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir sunkumą. Šiuo klausimu tai, kad pažeidimas padarytas pakartotinai, yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą. Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas apskaičiuojant baudos dydį atsižvelgti į tai, kad pažeidimas padarytas pakartotinai.

Taigi patvirtindamas Komisijos išvadą dėl įmonės padaryto pakartotinio pažeidimo ir šio pakartotinumo pripažinimo sunkinančia aplinkybe Bendrasis Teismas nepažeidė principo nulla poena sine lege.

(žr. 62–65 punktus)

5.        Teisinio saugumo principas nepažeidžiamas dėl to, kad nėra iš anksto nustatyto termino atsižvelgti į tai, kad pažeidimas padarytas pakartotinai. Nors tiesa, kad nei Reglamente Nr. 17, nei Komisijos priimtose Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenumatytas maksimalus terminas, kuriam praėjus negalima atsižvelgti į tai, kad pažeidimas padarytas pakartotinai, Komisija negali padidinti baudos dėl pakartotinumo netaikydama jokio senaties termino.

Komisija kiekvienu atveju gali atsižvelgti į aplinkybes, patvirtinančias įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių, įskaitant, pavyzdžiui, tarp nagrinėjamų pažeidimų praėjusį laikotarpį. Be to, proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių būtų atsižvelgta į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio šių taisyklių nesilaikymo.

Taigi, vykdant teisminę Komisijos aktų konkurencijos teisės srityje kontrolę, Bendrajam Teismui ir tam tikrais atvejais Teisingumo Teismui gali tekti patikrinti, ar padidinusi skirtą baudą dėl pakartotinumo Komisija laikėsi minėto principo ir, visų pirma, ar toks padidinimas buvo atliktas atsižvelgiant, be kita ko, į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio konkurencijos taisyklių nesilaikymo.

(žr. 66–70, 72–73 punktus)

6.        Preziumuojama, kad Komisijos sprendimai yra teisėti, kol jie nėra panaikinti arba atšaukti. Be to, kaip aiškiai numatyta EB 242 straipsnyje, ieškinio pareiškimas Teisingumo Teisme neturi stabdomojo poveikio. Iš to darytina išvada, kad net jeigu Komisijos sprendimui dar gali būti taikoma teisminė kontrolė, jis turi visą poveikį, nebent Bendrasis Teismas ar Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip.

Taigi teiginys, kad ieškinio dėl Komisijos sprendimo konkurencijos klausimu panaikinimo pareiškimas sustabdo šio sprendimo taikymą per teismo procesą, bent jau kiek tai susiję su pasekmėmis vėlesniame sprendime konstatuojant galimą pakartotinumą, neturi jokio teisinio pagrindo, bet, priešingai, prieštarauja visų pirma EB 242 straipsnio tekstui.

Be to, pritarus šiam teiginiui, pažeidėjai būtų skatinami reikšti ieškinius, kuriais bylos tik vilkinamos, turėdami vienintelį tikslą – išvengti pakartotinumo pasekmių tuo laikotarpiu, kai vyksta procesai Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme.

Todėl išvada, jog tam, kad Komisija galėtų atsižvelgti į pakartotinumą, pakanka, jog įmonė anksčiau buvo pripažinta kalta dėl tokio paties tipo pažeidimo, net jeigu teismas dar gali vykdyti sprendimo kontrolę, yra pagrįsta.

Ši išvada nepaneigiama ir tuomet, kai sprendimą, kuriuo remiantis vėlesniame sprendime buvo padidinta bauda už kitą pažeidimą, Europos Sąjungos teismas panaikina po to, kai priimamas vėlesnis sprendimas. Tokiu atveju Komisija pagal EB 233 straipsnį privalėtų imtis reikalingų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, prireikus pakeisdama tą vėlesnio sprendimo dalį, kuria bauda padidinta dėl pakartotinumo.

Ši sistema atitinka bendruosius gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo principus, nes taip, pirma, nagrinėjamą aktą priėmusi institucija įpareigojama imtis reikiamų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti net ir tuo atveju, kai suinteresuotoji įmonė to neprašo, ir, antra, ji užkerta kelią ieškiniams, kuriais bylos tik vilkinamos.

(žr. 81–89 punktus)

7.        Nors pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį Komisija turi didelę diskreciją, jos įgyvendinimas ribojamas šioje dalyje nustatytais objektyviais kriterijais, kurių ši turi laikytis. Taigi, pirma, galima skirti bauda turi apskaičiuojamą ir absoliučią viršutinę ribą, todėl maksimalus baudos, kuri gali būti skirta konkrečiai įmonei, dydis gali būti nustatytas iš anksto. Antra, naudojimasis šia diskrecija taip pat ribojamas elgesio taisyklėmis, kurias nusistatė pati Komisija pranešime dėl baudų neskyrimo arba jų dydžio sumažinimo kartelių atvejais ir Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse. Be to, žinoma ir prieinama Komisijos administracinė praktika yra visiškai kontroliuojama Sąjungos teismo, kurio nusistovėjusi ir paskelbta praktika leido patikslinti neapibrėžtas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies sąvokas. Todėl apdairus ūkio subjektas, prireikus pasinaudodamas teisės konsultanto paslaugomis, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį, o tuo, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio, nėra pažeidžiamas bausmių teisėtumo principas.

(žr. 95 punktą)

8.        Atgrasomasis pobūdis yra vienas iš elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudos, kuri turi būti skirta už konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį. Sąsaja tarp, viena vertus, įmonių dydžio ir jų bendrų išteklių ir, kita vertus, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį nenuginčijama. Vadinasi, apskaičiuodama baudos dydį Komisija gali atsižvelgti, be kita ko, į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią. Todėl, pavyzdžiui, dėl turimos bendros „didžiulės“ apyvartos, palyginti su kitų kartelio dalyvių apyvarta, įmonė galėtų lengviau surinkti reikalingas lėšas baudai sumokėti, o tai, siekiant pakankamai atgrasančio baudos poveikio, pateisina padidinimo koeficiento taikymą.

Atgrasymo veiksnys, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant įmonei skirtiną baudą, vertinamas atsižvelgiant į daugelį aplinkybių, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Taigi negalima atmesti galimybės, kad apskaičiavimo etapas, per kurį atsižvelgiama į atgrasymo veiksnį, gali būti reikšmingas turint omenyje kitus aspektus, į kuriuos atsižvelgiama vertinant minėtą veiksnį, nei atitinkamos įmonės dydis ir bendri jos ištekliai.

(žr. 102–105, 109 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. birželio 17 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Kartelis – Gipso plokštės – Įrodymų iškraipymas – Įrodinėjimo pareiga – Motyvavimo stoka – Reglamentas Nr. 17 – 15 straipsnio 2 dalis – Sankcija – Pakartotinumas – Etapas, per kurį atsižvelgiama į atgrasomąjį baudos poveikį“

Byloje C‑413/08 P

dėl 2008 m. rugsėjo 18 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Lafarge SA, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų A. Winckler, F. Brunet, E. Paroche, H. Kanellopoulos ir C. Medina,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Komisijai, atstovaujamai F. Castillo de la Torre ir N. Von Lingen, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Europos Sąjungos Tarybai,

įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai P. Lindh, U. Lõhmus, A. Ó Caoimh ir A. Arabadjiev (pranešėjas),

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. spalio 22 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2010 m. vasario 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu Lafarge SA (toliau – Lafarge) prašo panaikinti 2008 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Lafarge prieš Komisiją (T‑54/03, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2002 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimo 2005/471/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros prieš BPB PLC, Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG, Société Lafarge SA ir Gyproc Benelux N.V. (Byla Nr. COMP/E-1/37.152 – Gipso plokštės) (OL L 166, 2005, p. 8; toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

 Teisinis pagrindas

2        1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 15 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

a)      jos pažeidžia Sutarties [81] straipsnio 1 dalį arba [82] straipsnį; arba

<...>

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

3        Komisijos pranešimo „Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės“ (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171; toliau – 1998 m. gairės) preambulėje numatyta:

„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos <...>

Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“

4        Pagal šių gairių 1 punktą „Pagrindinė bauda“:

„Pagrindinė bauda nustatoma remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.

A.      Sunkumas

<...>

Taip pat būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį.

Apskritai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didelės įmonės paprastai turi teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių joms lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę.

<...>“

5        Pagal šių gairių 2 punktą pagrindinė bauda gali būti padidinta, jei yra sunkinančių aplinkybių, pavyzdžiui, kai ta pati įmonė ar tos pačios įmonės pakartotinai padarė to paties tipo pažeidimą.

 Faktinės bylos aplinkybės

6        Pirmosios instancijos teismas faktines ginčo aplinkybes skundžiamame sprendime apibendrino taip:

„1      Ieškovė <...> – tai pagal Prancūzijos teisę įsteigta įmonė, statybų medžiagų sektoriuje veikianti pasauliniu lygmeniu. Jai priklauso 99,99 % bendrovės Lafarge Gypsum International SA (toliau – Lafarge Plâtres), gaminančios ir pardavinėjančios įvairius gipso gaminius, įskaitant gipso plokštes, akcinio kapitalo.

2      Europos gipso plokščių sektoriuje veikia keturi pagrindiniai gamintojai: BPB plc [(toliau – BPB)], Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG (toliau – Knauf), Gyproc Benelux NV (toliau – Gyproc) ir Lafarge Plâtres.

3      Susipažinusi su gauta informacija, 1998 m. lapkričio 25 d. Komisija atliko patikrinimus, apie kuriuos iš anksto nebuvo pranešta, aštuonių gipso plokščių sektoriuje veikiančių įmonių patalpose, įskaitant Lafarge Plâtres patalpas Isle-sur-la-Sorgue (Prancūzija) ir Lafarge patalpas Paryžiuje (Prancūzija). 1999 m. liepos 1 d. ji atliko patikrinimus kitų dviejų įmonių patalpose.

4      Tuomet pagal Reglamento Nr. 17 <...> 11 straipsnį Komisija išsiuntė prašymus pateikti informaciją įvairioms suinteresuotoms įmonėms, įskaitant Lafarge, kuriai toks prašymas buvo nusiųstas 1999 m. rugsėjo 21 dieną. Ši į jį atsakė 1999 m. spalio 29 dieną.

5      2001 m. balandžio 18 d. Komisija pradėjo administracinę procedūrą ir priėmė pranešimą apie kaltinimus, skirtą įmonėms BPB, Knauf, Lafarge, Etex SA ir Gyproc. <...>

<...>

8      2002 m. lapkričio 27 d. Komisija priėmė [ginčijamą] sprendimą.

9      [Ginčijamo] sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta

„1 straipsnis

BPB <...>, Knauf grupė, <...> Lafarge <...> ir Gyproc <...>, sudarydamos susitarimus ir derindamos veiksmus gipso plokščių sektoriuje, pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį.

Pažeidimas truko:

a) BPB <...> atveju: vėliausiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.;

b) Knauf [grupės] atveju: vėliausiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.;

c) <...> Lafarge <...> atveju: vėliausiai nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.;

d) Gyproc <...> atveju: vėliausiai nuo 1996 m. birželio 6 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.

<...>

3 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą toliau išvardytoms įmonėms skiriamos tokios baudos:

a) BPB <...> – 138,6 mln. eurų;

b) <...> Knauf <...> – 85,8 mln. eurų;

c) <...> Lafarge <...> – 249,6 mln. eurų;

d) Gyproc <...> – 4,32 mln. eurų.

<...>“

10      [Ginčijamame] sprendime Komisija konstatavo, kad nagrinėjamos įmonės dalyvavo vykdant vieną tęstinį pažeidimą, kurį sudarė toliau nurodyti susitarimai ar suderinti veiksmai:

–        BPB ir Knauf atstovai susitiko 1992 m. Londone (Jungtinė Karalystė) ir išreiškė bendrą norą stabilizuoti gipso plokščių rinkas Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Beniliukse,

–        nuo 1992 m. BPB ir Knauf atstovai sukūrė keitimosi informacija dėl jų pardavimo masto Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Beniliukso rinkose sistemą, prie kurios prisijungė Lafarge, o vėliau – Gyproc,

–        BPB, Knauf ir Lafarge atstovai ne vieną kartą iš anksto informavo vieni kitus apie kainų padidinimą Jungtinės Karalystės rinkoje,

–        reaguodami į ypatingus pokyčius Vokietijos rinkoje, 1996 m. BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc atstovai susitiko Versalyje (Prancūzija), 1997 m. – Briuselyje (Belgija) ir 1998 m. – Hagoje (Nyderlandai), siekdami pasidalyti Vokietijos rinką ar bent ją stabilizuoti,

–        BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc atstovai ne kartą keitėsi informacija ir susitarė dėl kainų padidinimo Vokietijos rinkoje 1996–1998 metais.

11      Apskaičiuodama baudą Komisija taikė [1998 m.] gairėse nustatytą metodą.

12      Nustatydama pradines baudas pagal pažeidimo sunkumą, Komisija pirmiausia padarė prielaidą, kad nagrinėjamos įmonės padarė labai sunkų pažeidimą, nes nagrinėjamais veiksmais buvo siekiama užbaigti kainų karą ir stabilizuoti rinką, keičiantis konfidencialia informacija. Komisija taip pat konstatavo, kad šie veiksmai turėjo įtakos rinkai, nes nagrinėjamos įmonės užtikrino beveik visą gipso plokščių pasiūlą, o įvairūs karteliniai veiksmai buvo įgyvendinami labai koncentruotoje ir oligopolinėje rinkoje. Dėl atitinkamos geografinės rinkos aprėpties Komisija nusprendė, kad kartelis apėmė keturias dideles Europos bendrijos rinkas, t. y. Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Beniliuksą.

13      Tuomet, nusprendusi, kad tarp nagrinėjamų įmonių yra didelių skirtumų, Komisija jas vertino diferencijuodama ir šiuo tikslu rėmėsi nagrinėjamo produkto pardavimo apyvarta atitinkamose rinkose paskutiniais ištisais pažeidimo vykdymo metais. Šiuo pagrindu BPB nustatyta 80 mln. eurų, Knauf ir Lafarge – po 52 mln. eurų, o Gyproc – 8 mln. eurų pradinės baudos.

14      Siekiant užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį ir atsižvelgiant į įmonių dydį ir bendrus išteklius, Lafarge paskirta pradinė bauda buvo padidinta 100 %, t. y. iki 104 mln. eurų.

15      Tada, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, BPB ir Knauf nustatyta pradinė bauda buvo padidinta 65 %, Lafarge – 60 % ir Gyproc – 20 %. Knauf, Lafarge ir BPB atveju Komisija pažeidimą kvalifikavo kaip ilgos trukmės, o Gyproc atveju – kaip vidutinės trukmės. 

16      Atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, BPB ir Lafarge paskirtos pagrindinės baudos dėl pakartotinumo buvo padidintos 50 %.

17      Tuomet dėl lengvinančių aplinkybių Komisija 25 % sumažino Gyproc paskirtą baudą, nes ji veikė kaip destabilizuojantis veiksnys, padėjęs apriboti kartelio poveikį Vokietijos rinkoje, ir neveikė Jungtinės Karalystės rinkoje. 

18      Galiausiai pagal Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) D skyriaus 2 dalį Komisija BPB paskirtą baudą sumažino 30 %, o Gyproc paskirtą baudą – 40 %. Taigi galutinės skirtos baudos buvo tokios: BPB – 138,6 mln. eurų, Knauf – 85,8 mln. eurų, Lafarge – 249,6 mln. eurų ir Gyproc – 4,32 mln. eurų.“

 Skundžiamas sprendimas

7        Lafarge pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. vasario 14 d. Jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, ji prašė Pirmosios instancijos teismo sumažinti jai paskirtą baudą.

8        Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė visą ieškinį.

 Šalių reikalavimai

9        Apeliaciniu skundu Lafarge Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        patenkinti pagrindinį Lafarge reikalavimą pirmojoje instancijoje, panaikinant tą ginčijamo sprendimo dalį, kuria jai skirta bauda,

–        nepatenkinus šių reikalavimų, iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        patenkinti papildomą Lafarge reikalavimą pirmojoje instancijoje, sumažinant ginčijamu sprendimu jai skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

10      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą ir

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl apeliacinio skundo

11      Grįsdama savo reikalavimus, Lafarge pateikia šešis apeliacinio skundo pagrindus, kurių pirmasis, pateiktas dėl pagrindinio reikalavimo, susijęs su viso skundžiamo sprendimo panaikinimu, o kiti penki, pateikti dėl papildomo reikalavimo, susiję su šio sprendimo panaikinimu iš dalies.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su įrodymų iškraipymu

Šalių argumentai

12      Lafarge kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad šis iškraipė įrodymus, nes, konstatuodamas kiekvieną iš pažeidimais pripažintų veiksmų, nuolat rėmėsi „bendru kontekstu“. Toks iškraipymas visų pirma matyti iš skundžiamo sprendimo teiginių dėl aplinkybių, susijusių su keitimosi informacija sistema (skundžiamo sprendimo 270 ir 271 punktai), dėl keitimosi konkrečiai Jungtinei Karalystei būdinga informacija (skundžiamo sprendimo 303 punktas), dėl kainų padidinimų Jungtinėje Karalystėje iki 1996 m. rugsėjo 7 d. (skundžiamo sprendimo 324 punktas), dėl susitarimo dėl Vokietijos rinkos stabilizavimo (skundžiamo sprendimo 398 ir 402 punktai) ir dėl kainų padidinimų Vokietijoje 1994–1995 m. (skundžiamo sprendimo 426 ir 430 punktai).

13      Apskritai Pirmosios instancijos teismas rėmėsi bendru kontekstu, nors jis nėra įrodytas ir jį galima įrodyti tik atsižvelgiant į kitus pažeidimus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas taip kvalifikavo tik remdamasis tuo pačiu „bendru kontekstu“. Taigi Pirmosios instancijos teismo argumentai cikliški.

14      Komisija mano, kad daugeliu atvejų Lafarge nenurodo, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir neįrodo, kad buvo padaryta vertinimo klaidų, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus. Bet kuriuo atveju, Komisijos nuomone, Pirmosios instancijos teismo negalima kaltinti tuo, kad jis rėmėsi neįrodytu bendru kontekstu ar cikliškais argumentais, nes jis nuodugniai išnagrinėjo įvairius įrodymus.

Teisingumo Teismo vertinimas

15      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nustatyti faktinių aplinkybių ar, išskyrus išimtinius atvejus, nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas pasirėmė šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Jeigu įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo naštai bei renkant įrodymus taikomų procedūrinių taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas turi vertinti jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią (žr. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo T. Port prieš Komisiją, C‑122/01 P, Rink. p. I‑4261, 27 punktą bei 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. prieš Komisiją, C‑167/06 P, 40 punktą). Taigi šis vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė (žr., be kita ko, 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo New Holland Ford prieš Komisiją, C‑8/95 P, Rink. p. I‑3175, 26 punktą).

16      Kaltindamas Pirmosios instancijos teismą įrodymų iškraipymu, apeliantas pagal EB 225 straipsnį, Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą turi tiksliai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir vertinimo klaidas, dėl kurių, jo nuomone, Pirmosios instancijos teismas juos iškraipė (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 50 punktą).

17      Toks iškraipymas konstatuotinas, kai, nesant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas (žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 37 punktą).

18      Vienintelis konkretus įrodymas, kurio iškraipymu remiasi Lafarge, – tai 1994 m. spalio mėnesio vidaus raštas, rastas BPB patalpose. Anot Lafarge, iš šio rašto negalima daryti išvados, kad konkurentai palaikė tarpusavio ryšius.

19      Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 430 punkte Pirmosios instancijos teismas atmetė Lafarge argumentą, kad apie minėtame rašte aptariamą Knauf kainų padidinimą BPB sužinojo iš klientų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog „minėto rašto autorius, pirmiausia apibendrinęs padėtį rinkoje, paaiškina, kad Gyproc pardavimo direktorius skundėsi, jog jo įmonė prarado rinkos dalių ir turėtų jas atgauti. Be to, rašte buvo numatyta užšaldyti kainas, kad jos būtų jame nurodyto dydžio, ir padidinti jas nuo 1995 m. vasario 1 dienos. Ši paskutinė pastaba ypač informatyvi. Jei Knauf būtų vienašališkai išsiuntusi pranešimus apie kainų padidinimus ir jei kiti gamintojai paprasčiausiai būtų pasekę tokiu kainų padidinimo pavyzdžiu, 1994 m. spalio mėn. BPB nebūtų galėjusi žinoti, jog 1995 m. vasario 1 d. buvo planuojama padidinti kainas, nes apie kainų padidinimą Knauf paskelbė tik 1994 m. lapkričio mėnesį“. Tada Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kitus konkrečius įrodymus, t. y., pirma, į tai, kad atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informaciją Knauf nurodė, jog vyravo seniai nusistovėjusi praktika pranešimus apie kainų padidinimus kartu su kainoraščiais vienu metu siųsti tiesiogiai konkurentams ir klientams, antra, tai, kad per patikrinimą BPB ir Lafarge patalpose Komisija aptiko daug pranešimų apie konkurentų kainų padidinimus kopijų, ir, trečia, tai, kad kainos iš tiesų buvo padidintos 1995 m. vasario 1 d.

20      Taigi iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą vidaus raštą vertino ne atskirai, o kartu su kitais konkrečiais byloje esančiais įrodymais. Todėl su šiuo raštu susijęs kaltinimas negali būti pripažintas pagrįstu.

21      Be to, konstatuotina, kad apeliantė konkrečiai nenurodė, kokius kitus įrodymus iškraipė Pirmosios instancijos teismas. Ji tik paminėjo skundžiamo sprendimo ištraukas, kuriose Pirmosios instancijos teismas rėmėsi „bendru kontekstu“, t. y. 271, 303, 324, 398, 402, 426 ir 430 punktus, tačiau neįvardijo konkrečių įrodymų, kuriuos, jos nuomone, Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai klaidingai įvertino.

22      Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, įrodymų iškraipymo klausimą reikia nagrinėti turint omenyje, jog draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai (dažniausiai trečiosiose šalyse) ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jeigu Komisija ir randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma, remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 55–57 punktus).

23      Nors apeliantė teigia, jog buvo iškraipyti įrodymai, iš tikrųjų ji siekia, kad jie būtų iš naujo įvertinti, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai.

24      Tad pirmas apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

25      Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti apeliantės nurodytus papildomus pagrindus.

 Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių taisyklių, nekaltumo prezumpcijos principo ir principo „in dubio pro reo“ pažeidimu

Šalių argumentai

26      Apeliantė teigia, kad, darydamas išvadą, jog Komisija pakankamai įrodė Lafarge dalyvavimą vykdant pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą ir principą in dubio pro reo. Šiuo klausimu ji primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas privalo įsitikinti, kad buvo laikomasi bendrųjų Bendrijos teisės principų bei įrodinėjimo pareigai ir renkant įrodymus taikomų procedūrinių taisyklių. Be to, Komisijai tenka pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę.

27      Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 507, 508 ir 510 punktuose konstatavo, kad Komisija pakankamai įrodė Lafarge dalyvavimą vykdant pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., nes Lafarge nenurodė nei tikslios šio dalyvavimo pradžios datos, nei aplinkybių, dėl kurių ji prisijungė prie antikonkurencinio keitimosi informacija. Anot apeliantės, taip įrodinėjimo pareigą jis perkelė kitai šaliai. Taip perkėlus įrodinėjimo pareigą taip pat pažeidžiama nekaltumo prezumpcija ir principas in dubio pro reo.

28      Komisija nesutinka su Lafarge argumentais ir tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai manė, jog skundžiamo sprendimo 503, 507 ir 512 punktuose paminėtų įrodymų pakanka, kad būtų patvirtintas Lafarge dalyvavimas vykdant pažeidimą nuo 1992 m. vidurio, o Lafarge galėjo pateikti priešingų įrodymų, ko ji nepadarė.

Teisingumo Teismo vertinimas

29      Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad konkurencijos taisyklių pažeidimą turi įrodyti šiuo pažeidimu kaltinanti šalis ar institucija ir kad naudodamasi tam tikra gynybos priemone nuo kaltinimo šių taisyklių pažeidimu besiginanti įmonė ar įmonių asociacija turi įrodyti, kad įvykdytos taisyklės, kuria ši gynybos priemonė grindžiama, taikymo sąlygos, todėl minėta institucija turi pateikti kitų įrodymų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 78 punktą).

30      Net jeigu pagal šiuos principus įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai arba suinteresuotajai įmonei ar asociacijai, dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiasi viena šalis, kitai šaliai gali tekti pateikti paaiškinimų ar pateisinimų, nes kitaip būtų galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių buvo laikytasi (žr. minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 79 punktą).

31      Iš skundžiamo sprendimo 515 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas manė, jog Komisija pakankamai įrodė, kad vėliausiai 1992 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje BPB informavo Lafarge apie susitarimą tarp BPB ir Knauf dėl keitimosi duomenimis ir kad šiomis aplinkybėmis Lafarge prisijungė prie šio susitarimo. Prieidamas prie tokios išvados, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi, pirma, tam tikrais BPB pareiškimais (skundžiamo sprendimo 503 ir paskesni punktai) ir, antra, tuo, kad BPB lentelėse absoliučiąja verte ir procentine dalimi buvo nurodyta Lafarge rinkos dalis pagrindinėse Europos rinkose nuo 1991 m. (skundžiamo sprendimo 512 punktas).

32      Todėl konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo 508 punkte pažymėdamas, jog apeliantė tik pabrėžė BPB pareiškimų netikslumus, tačiau nenurodė tikslios datos ar aplinkybių, dėl kurių ji pradėjo keistis duomenimis, Pirmosios instancijos teismas, kaip numatyta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose minėtoje teismų praktikoje, padarė išvadą, kad Komisijos pateikti įrodymai galėjo įpareigoti kitą šalį pateikti paaiškinimų ar pateisinimų, o to neatlikus buvo galima padaryti išvadą, jog ši institucija įvykdė dėl įrodinėjimo naštos jai tenkančias pareigas. Taigi Pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, jog apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad prie susitarimo dėl keitimosi duomenimis ji neabejotinai prisijungė po 1993 m. birželio mėnesio, o greičiausiai net 1994 m. pradžioje.

33      Iš to darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigai taikomų taisyklių.

34      Kadangi kaltinimai dėl nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo pažeidimo grindžiami tariamu įrodinėjimo pareigos perkėlimu, juos taip pat reikia atmesti.

35      Taigi antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

 Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su motyvavimo stoka ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

Šalių argumentai

36      Lafarge kaltina Pirmosios instancijos teismą neatsakius į jos ieškinio 374 ir 375 punktuose suformuluotą argumentą, susijusį su nevienodu požiūriu į ją ir Gyproc, ir taip neįvykdžius jam tenkančios pareigos motyvuoti. Skundžiamo sprendimo 500–518 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lafarge atveju įrodymai, kuriais rėmėsi Komisija, t. y. [D] lentelėse paminėtos Lafarge rinkos dalys ir BPB pareiškimai, pakankamai įrodo Lafarge dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., nors Gyproc atveju Komisija nusprendė, kad šių dviejų įrodymų nepakanka. Savo dublike Lafarge priduria, kad vienodo požiūrio principo pažeidimo klausimą ji taip pat buvo iškėlusi savo ieškinio 124, 511 ir 512 punktuose, tačiau Pirmosios instancijos teismas į tai neatsakė.

37      Komisijos manymu, trečiasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes apeliacinėje instancijoje apeliantė negali pateikti pagrindo, kurio ji nebuvo pateikusi Pirmosios instancijos teisme. Be to, kalbėdama apie vienodo požiūrio principo pažeidimą Komisija pažymi, kad Lafarge negali teigti esanti tokioje pačioje padėtyje kaip Gyproc, nes pastaroji tiesiogiai dalyvavo keičiantis informacija tik 1996 m. ir visiškai nedalyvavo keičiantis informacija apie Jungtinės Karalystės rinką, kurioje ji veiklos nevykdė. Komisija taip pat teigia, kad papildomos aplinkybės, kurias Lafarge nurodė savo dublike, yra naujas pagrindas, kuris nepriimtinas dubliko pateikimo etapu.

Teisingumo Teismo vertinimas

38      Kiek tai susiję su motyvacijos stoka, kuria kaltinamas Pirmosios instancijos teismas, nes skundžiamame sprendime neatsakė į apeliantės ieškinio 374 ir 375 punktuose išdėstytą argumentą dėl nevienodo požiūrio į ją ir Gyproc, primintina, kad šiuose punktuose sakoma:

„Kadangi [Lafarge] dalyvavimas nėra įrodytas iki 1993 m. pabaigos ar net iki 1994 m. pradžios, keitimas duomenimis nėra pirma [Lafarge] dalyvavimo „apraiška“, nes keitimasis informacija apie pardavimo mastą ir Komisijos nurodyti kontaktai kainų klausimu, susiję konkrečiai su Jungtinės Karalystės rinka, buvo vykdomi anksčiau.

Tokiomis aplinkybėmis nė viena iš šių dviejų apraiškų – darant prielaidą, kad jos įrodytos – savaime nėra įrodymas, jog [Lafarge] dalyvavo vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą, apimantį keturias pagrindines Europos rinkas. Be to, dėl Gyproc Komisija nusprendė, kad dalyvavimo atliekant tuos pačius veiksmus negali pakakti, kad būtų įrodytas dalyvavimas vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą.“

39      Konstatuotina, kad, pirma, pirmiau pateiktoje ištraukoje nėra jokio aiškiai suformuluoto argumento dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo. Antra, net jeigu iš šios ištraukos išplauktų toks argumentas, jis nėra nei aiškus, nei tikslus ir nėra pagrįstas detaliais įrodymais.

40      Vienodo požiūrio principas, be kita ko, reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, Rink. p. I‑403, 95 punktą). Kaip teisingai teigia Komisija, apeliantė net nesiekė įrodyti, kad jos padėtis panaši į Gyproc, o tai buvo būtina, juo labiau kad šių dviejų įmonių dalyvavimui vykdant nagrinėjamą pažeidimą būdingi dideli faktiniai skirtumai. Todėl ieškinio 375 punkto paskutiniame sakinyje pateikto argumento reikšmė nėra aiški.

41      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Pirmosios instancijos teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus negali būti aiškinama taip, jog šis teismas privalo išsamiai atsakyti į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus ir tikslus bei nėra pagrįstas detaliais įrodymais (žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 121 punktą; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑197/99 P, Rink. p. I‑8461, 81 punktą ir 2007m. sausio 11 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, C‑404/04 P, 90 punktą).

42      Dublike apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą neatsakius į kitus jos ieškinio punktus, t. y. į 124, 511 ir 512 punktus. Tačiau reikia pažymėti, kad minėtuose punktuose nagrinėjami įvairūs ginčijamo sprendimo motyvai ir jie susiję su labai skirtingais Pirmosios instancijos teisme pateiktais pagrindais. Kaip triptike teisingai nurodo Komisija, Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 559 ir 637 punktuose išnagrinėjo apeliantės argumentus, susijusius su vienodo požiūrio principu. Apeliaciniame skunde apeliantė šių skundžiamo sprendimo punktų nekritikavo.

43      Darytina išvada, kad papildomais dublike nurodytais argumentais apeliantė iš esmės pateikia naują pagrindą vykstant procesui. Iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies ir 118 straipsnio matyti, kad per procesą draudžiama pateikti naujus pagrindus, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui (žr., be kita ko, 2006 m. birželio 13 d. Nutarties Mancini prieš Komisiją, C‑172/05 P, 20 punktą). Kadangi šį pagrindą apeliantė nurodė dubliko pateikimo etapu ir jis nėra grindžiamas aplinkybėmis, kurios tapo žinomos po apeliacinio skundo pateikimo, jį reikia atmesti kaip pateiktą pavėluotai.

44      Tad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

 Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu

Šalių argumentai

45      Lafarge teigia, kad skundžiamu sprendimu patvirtinus pagrindinę Komisijos jai skirtą baudą, kuri neproporcinga, palyginti su kitomis pagrindinėmis baudomis, skirtomis kitoms ginčijamame sprendime nurodytoms įmonėms, buvo pažeisti proporcingumo ir vienodo požiūrio principai. Ji ginčija skundžiamo sprendimo 634 punkte esantį Pirmosios instancijos teismo teiginį, kad baudos gali būti apskaičiuotos neatsižvelgiant į įmonių apyvartą. Net jeigu šis teiginys teisingas, Komisija ginčijamame sprendime nusprendė suskirstyti susijusias įmones į kategorijas pagal jų atitinkamas rinkos dalis. Iš 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01–T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 223–232 punktai) matyti, kad Komisijai nusprendus nustatyti kategorijas pagal kokį nors kriterijų, kaip antai rinkos dalys, Komisija ir Pirmosios instancijos teismas privalo laikytis proporcingumo tarp, viena vertus, įvairių kategorijų ribų ir, kita vertus, įmonės rinkos dalies ir jos priskyrimo prie vienos ar kitos kategorijos.

46      Apeliantė pabrėžia, kad pagrindinė Lafarge skirta bauda yra 6,5 karto didesnė nei Gyproc bauda, nors prie antros kategorijos priskirtos Lafarge rinkos dalis (24 %) tik 3,4 karto didesnė nei Gyproc, priskirtos prie trečios kategorijos, rinkos dalis (7 %). Tačiau nors Lafarge rinkos dalis 1997 m. sudarė mažiau nei 81 % Knauf rinkos dalies, šios dvi įmonės buvo priskirtos prie tos pačios kategorijos ir joms nustatytos 52 mln. eurų pagrindinės baudos.

47      Dublike Lafarge patikslina, kad šį pagrindą ji buvo nurodžiusi Pirmosios instancijos teisme.

48      Komisija mano, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes per procesą pirmojoje instancijoje apeliantė tokių argumentų nebuvo pateikusi.

49      Be to, Lafarge argumentai akivaizdžiai nepagrįsti. Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad kartelio dalyvius galima suskirstyti į kategorijas, o Komisija šiuo klausimu rėmėsi 2006 m. birželio 29 d. Sprendimu SGL Carbon prieš Komisiją (C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 52 ir 53 punktas). Kai Komisija nusprendžia sugrupuoti suinteresuotas įmones pagal jų rinkos dalis, ji neprivalo užtikrinti, kad kiekvienai įmonei skirtina pagrindinė bauda būtų griežtai proporcinga jos turimai rinkos daliai. Kadangi įmonių rinkos dalys paprastai skiriasi, tai įpareigotų Komisiją sukurti tiek kategorijų, kiek yra suinteresuotųjų įmonių ir dėl to jų suskirstymas į kategorijas būtų beprasmis.

50      Komisija taip pat tvirtina nusprendusi suskirstyti įmones į tris kategorijas pagal rinkų, dėl kurių sudarytas kartelis, dalis, turėtas per paskutinius ištisus dalyvavimo kartelyje metus (t. y. 1997 m.). Dėl savo turimos rinkos dalies (42 %) ir dėl to, kad yra didžiausia gamintoja, BPB buvo priskirta prie pirmos kategorijos. Knauf ir Lafarge, kurioms priklausė atitinkamai 28 % ir 24 % rinkos, buvo priskirtos prie antros kategorijos. Galiausiai Gyproc, turinti 7 % rinkos ir vykdanti labai nedidelę veiklą, buvo priskirta prie trečios kategorijos.

Teisingumo Teismo vertinimas

51      Reikia pažymėti, jog apeliantė Pirmosios instancijos teisme tik teigė, kad nors jos ekonominė galia Vokietijos ir Jungtinės Karalystės rinkose neleido jai pakenkti konkurencijai šiose rinkose ir pažeidimo padarymo laikotarpiu ji buvo konkurenciją lemiantis veiksnys, nustatant jai pagrindinę baudą, į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta. Tačiau pateikdama šį pagrindą Lafarge ginčija Komisijos teisę suskirstyti įmones į kategorijas pagal jų rinkos dalis arba bent jau metodą, kuriuo Komisija šiuo tikslu vadovaujasi. Darytina išvada, kad kritiką šiuo atžvilgiu apeliantė pirmą kartą pareiškia Teisingumo Teisme.

52      Jeigu šaliai būtų leista Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą ir argumentus, kurie nebuvo nurodyti Pirmosios instancijos teisme, tai reikštų, kad jai leidžiama pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnio masto ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Pirmosios instancijos teismas. Taigi apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją nagrinėti tik pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų ir argumentų teisinius vertinimus (žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo VBA/VGB ir kt., C‑266/97 P, Rink. p. I‑2135, 79 punktą ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 114 punktą). Todėl šis pagrindas nepriimtinas.

53      Kiek šis pagrindas grindžiamas apeliantės argumentu, kad skundžiamo sprendimo 634 punkte Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog baudos gali būti apskaičiuotos neatsižvelgiant į įmonių apyvartą, konstatuotina, kad tai paremta klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

54      Minėtame punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad 2005 m. birželio 28 d. Sprendime Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 255 ir 312 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Komisija neprivalo apskaičiuoti baudų remdamasi suinteresuotųjų įmonių apyvarta ar užtikrinti, kad tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms tą patį pažeidimą vykdžiusioms įmonėms, apskaičiuojant galutines suinteresuotųjų įmonių baudas būtų atsižvelgta į visus skirtumus, susijusius su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje rinkoje.

55      Todėl ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

 Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir motyvavimo stoka baudos padidinimo dėl pakartotinumo klausimu

56      Šį pagrindą galima padalyti į dvi dalis.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su teisinio pagrindo padidinti baudą dėl pakartotinumo buvimu ir atsižvelgiant į pakartotinumą taikomu laiko apribojimu

 Šalių argumentai

57      Lafarge teigia, kad skundžiamo sprendimo 724 ir 725 punktuose Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą nulla poena sine lege, nes pripažino, jog Komisija turėjo teisinį pagrindą padidinti apeliantei skirtiną baudą dėl pakartotinumo. Apeliantės nuomone, beveik visose valstybių narių teisinėse sistemose teisėjai gali skirti griežtesnę bausmę dėl pakartotinumo tik įstatymuose griežtai numatytais atvejais ir sąlygomis. Reglamentas Nr. 17 nesuteikia Komisijai teisės padidinti baudų dėl pakartotinumo.

58      Be to, skundžiamo sprendimo 725 punkte Pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąjį teisinio saugumo principą, nes pripažino, kad Komisija galėjo konstatuoti pakartotinumą, nesant jokių senaties terminų. Vadovaujantis bendruoju valstybių narių teisės sistemoms būdingu principu, kad būtų pripažintas pakartotinumas, teisės aktais nustatomas maksimalus terminas tarp nagrinėjamo pažeidimo padarymo ir galimo anksčiau konstatuoto pažeidimo. Šiuo atžvilgiu Lafarge pateikia nuorodą į kelių valstybių narių baudžiamuosius kodeksus. Ji taip pat cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus 1984 m. vasario 21 d. Sprendimą Öztürk (A serija Nr. 73) ir 1987 m. rugpjūčio 25 d. Sprendimą Lutz (A serija Nr. 123‑A), iš kurių, jos teigimu, matyti, kad, atsižvelgiant į už konkurencijos teisės pažeidimus skiriamų sankcijų pobūdį bei griežtumą, tai yra „baudžiamosios“ sankcijos, kaip jas apibrėžė šis teismas.

59      Be to, apeliantė prašo Teisingumo Teismo dar kartą apsvarstyti savo 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331) atitiktį minėtiems bendriesiems principams.

60      Komisija konkrečiai primena, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas atmetė argumentus, panašius į apeliantės pateiktus šiuo atveju. Ji tvirtina, kad šioje byloje nėra reikalo spręsti, ar dėl Pirmosios instancijos teismo išvadų sankciją dėl pakartotinumo galima didinti be laiko apribojimų, nes Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantės dukterinė bendrovė toliau aktyviai dalyvavo kartelyje ketverius metus nuo pranešimo apie 1994 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimą 94/815/EB dėl EB sutarties [81] straipsnio taikymo procedūros (bylos IV/33.126 ir 33.322 – Cementas; OL L 343, p. 1), o byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją, trumpesnį kaip 10 metų laikotarpį tarp dviejų pažeidimų Teisingumo Teismas pripažino liudijančiu polinkį nedaryti atitinkamų išvadų iš to, kad buvo konstatuotas konkurencijos taisyklių pažeidimas.

Teisingumo Teismo vertinimas

61      Dėl teisinio pagrindo padidinti baudą dėl pakartotinumo buvimo svarbu pabrėžti, kad tokiu padidinimu įvykdomas reikalavimas užkirsi kelią tam, kad ta pati įmonė vykdytų pakartotinius konkurencijos taisyklių pažeidimus.

62      Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikiama teisė skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms už EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus. Remiantis šia nuostata, nustatant baudos dydį reikia atsižvelgti į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir sunkumą.

63      Šiuo atžvilgiu, kaip skundžiamo sprendimo 722 punkte nurodė Pirmosios instancijos teismas, galimas pakartotinumas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą (žr. minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 91 punktą ir minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 26 punktą).

64      Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis yra teisinis pagrindas atsižvelgti į pakartotinumą apskaičiuojant baudą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 27–29 punktus).

65      Todėl patvirtindamas Komisijos išvadą dėl pakartotinio apeliantės pažeidimo ir šio pakartotinumo kvalifikavimo kaip sunkinančios aplinkybės Pirmosios instancijos teismas nepažeidė principo nulla poena sine lege.

66      Dėl maksimalaus termino, kuriam praėjus negalima atsižvelgti į pakartotinumą, iš pradžių reikia pabrėžti, jog nei Reglamente Nr. 17, nei 1998 m. gairėse toks terminas nėra nustatytas.

67      Šiuo klausimu minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 37 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nenustačius tokio termino teisinio saugumo principas nėra pažeidžiamas.

68      Vis dėlto Lafarge prašo, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų išvadą, prie kurios jis priėjo minėtame sprendime. Atrodo, kad ji mano, jog dėl šio sprendimo Komisija gali padidinti baudą dėl pakartotinumo, netaikydama jokio senaties termino.

69      Tačiau tokia išvada grindžiama klaidingu minėto sprendimo aiškinimu. Jame Teisingumo Teismas pabrėžė, kad kiekvienu atveju Komisija gali atsižvelgti į aplinkybes, patvirtinančias įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių, įskaitant, pavyzdžiui, tarp nagrinėjamų pažeidimų praėjusį laikotarpį (minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 39 punktas).

70      Be to, proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių būtų atsižvelgta į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio šių taisyklių nesilaikymo. Taigi, vykdant teisminę Komisijos aktų konkurencijos teisės srityje kontrolę, Pirmosios instancijos teismui ir tam tikrais atvejais Teisingumo Teismui gali tekti patikrinti, ar padidinusi skirtą baudą dėl pakartotinumo Komisija laikėsi minėto principo ir, visų pirma, ar toks padidinimas buvo atliktas atsižvelgiant, be kita ko, į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio konkurencijos taisyklių nesilaikymo.

71      Šiuo atveju skundžiamo sprendimo 727 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog apeliantės atžvilgiu konstatuotų pažeidimų istorija liudija jos polinkį nedaryti atitinkamų išvadų iš to, kad buvo konstatuota, jog ji pažeidė konkurencijos taisykles, nes Sprendimu 94/815 apeliantei anksčiau jau buvo taikytos Komisijos priemonės, tačiau jos dukterinė bendrovė toliau aktyviai dalyvavo nagrinėjamame kartelyje iki 1998 m., t. y. ketverius metus po to, kai apie šį sprendimą jai buvo pranešta.

72      Todėl nuspręsdamas, kad teisinio saugumo principas nėra pažeistas dėl to, jog nėra iš anksto nustatyto termino tam, kad būtų atsižvelgta į pakartotinumą, Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.

73      Kaltinimą, kad tariamai buvo pažeistas bendrasis valstybėms narėms būdingas principas, pagal kurį negalima atsižvelgti į pakartotinumą, jei yra praėjęs maksimalus terminas, reikia atmesti kaip nereikšmingą, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 70 punkto, pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę Komisija neturi teisės atsižvelgti į pakartotinumą, nesilaikydama jokių terminų.

74      Be to, pateikdama trumpas nuorodas į Sprendimus Öztürk ir Lutz, apeliantė siekia įrodyti, kad Komisijos už konkurencijos teisės pažeidimus skiriamos sankcijos yra „baudžiamosios“ 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme.

75      Vis dėlto su šiuo argumentu negalima sutikti. Net jeigu už konkurencijos teisės pažeidimus Komisijos skiriamas sankcijas reikėtų laikyti „baudžiamosiomis“ minėtos konvencijos 6 straipsnio prasme, apeliantė neįrodo, kaip Pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtame straipsnyje įtvirtintą jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

76      Todėl pirma penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis atmestina.

 Dėl antros dalies, susijusios su pakartotinumu, galutinai nekonstatavus pirmojo pažeidimo

Šalių argumentai

77      Lafarge teigia, kad pripažinęs, jog Komisija pagrįstai padidino baudą dėl pakartotinumo, nors sprendimas, kuriame buvo konstatuotas ankstesnis pažeidimas dėl panašių faktinių aplinkybių, klostantis ginčijamame sprendime nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms dar nebuvo tapęs galutinis, Pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąjį valstybių narių teisės sistemoms būdingą principą, taip pat teisinio saugumo bei pažeidimų ir bausmių apibrėžtumo pagal įstatymą principus.

78      Pagal valstybių narių baudžiamąją teisę asmuo paprastai laikomas recidyvistu tik jei jis, galutinai pripažintas kaltu dėl pirmojo pažeidimo, padaro kitą pažeidimą. Taigi viena iš svarbiausių pakartotinumo ypatybių – galutinis pažeidimo konstatavimas, o tai reiškia, kad tuo metu, kai padaromas naujas pažeidimas, turi būti išnaudotos teisių gynimo priemonės. Šioje byloje, konstatuodama, jog Lafarge padarė pakartotinį pažeidimą, Komisija rėmėsi Sprendimu 94/815. Tačiau Lafarge pareiškė ieškinį dėl minėto sprendimo panaikinimo ir Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2000 m. kovo 15 d. (Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑ 32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink., p. II‑491). Šis teismo sprendimas tapo galutinis praėjus dviem mėnesiams nuo pranešimo apie jį Lafarge, nes ši nepateikė dėl jo apeliacinio skundo. Komisijos teigimu, ginčijamame sprendime nagrinėti veiksmai pasibaigė 1998 m. lapkričio mėnesį. Taigi tą dieną Lafarge atžvilgiu nebuvo galutinai konstatuotas pažeidimas, nes, Pirmosios instancijos teismui dar nepriėmus sprendimo dėl minėto ieškinio dėl panaikinimo, Sprendimas 94/815 nebuvo tapęs galutinis.

79      Be to, Lafarge teigia, kad skundžiamo sprendimo 737 punkte pripažindamas, jog Komisijos teisę sprendime konstatuoti pakartotinumą, net jeigu pirmasis sprendimas, kuriuo konstatuotas pažeidimas, dar nėra galutinis, pateisina ieškinio dėl antrojo sprendimo panaikinimo pateikimo termino atnaujinimas tuo atveju, kai priėmus antrąjį sprendimą pirmasis sprendimas yra panaikinamas, Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisės klaidą ir neįvykdė pareigos motyvuoti. Toks termino atnaujinimas nėra numatytas nė vienoje Bendrijos teisės nuostatoje. Lafarge mano, kad dėl šios klaidos skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nes nustačius asmeniui pareigą atkurti teisingumą, nors nebuvo atsižvelgta į tai, kad pakartotinumo sąvoka apibrėžta klaidingai, buvo pažeisti teisinio saugumo ir gero teisingumo vykdymo principai.

80      Nors Komisija mano, jog ši apeliacinio skundo pagrindo dalis nepagrįsta, ji vis dėlto sutinka su apeliantės nuomone, kad jokioje Bendrijos teisės nuostatoje nenumatyta galimybė atnaujinti ieškinio dėl Komisijos sprendimo panaikinimo pateikimo terminą. Komisija siūlo Teisingumo Teismui pakeisti motyvus, nes panaikinus pirmąjį sprendimą, kuriuo buvo skirta sankcija už konkurencijos teisės pažeidimą ir kuriuo grindžiamas pakartotinumo konstatavimas antrajame sprendime, suinteresuotoji įmonė įgyja teisę prašyti, kad Komisija iš naujo persvarstytų antrąjį sprendimą. Šiuo atžvilgiu Komisija daro nuorodą į EB 233 straipsnį.

Teisingumo Teismo vertinimas

81      Skundžiamo sprendimo 734 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog tam, kad Komisija galėtų atsižvelgti į pakartotinumą, pakanka, kad įmonė anksčiau buvo pripažinta kalta dėl tokio paties tipo pažeidimo, net jeigu teismas dar gali vykdyti atitinkamo sprendimo kontrolę. Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 736 punkte jis teisingai priminė, kad preziumuojama, jog Komisijos sprendimai teisėti tol, kol jie nepanaikinami arba nepripažįstami netekusiais galios (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija prieš BASF ir kt., C‑137/92 P, Rink. p. I‑2555, 48 punktą).

82      Tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pabrėžė, kad Teisingumo Teismui pateikti ieškiniai neturi stabdomojo poveikio. Tai aiškiai numatyta EB 242 straipsnyje.

83      Iš to darytina išvada, kad net jeigu Komisijos sprendimui dar gali būti taikoma teisminė kontrolė, jis turi visą poveikį, nebent Pirmosios instancijos teismas ar Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip.

84      Todėl apeliantės teiginys, kad ieškinio dėl Komisijos sprendimo panaikinimo pateikimas sustabdo šio sprendimo taikymą per teismo procesą, bent jau kiek tai susiję su pasekmėmis konstatuojant galimą pakartotinumą vėlesniame sprendime, neturi jokio teisinio pagrindo ir, priešingai, prieštarauja EB 242 straipsnio tekstui.

85      Be to, pritarus apeliantės teiginiui, pažeidėjai būtų skatinami vilkinti bylas ir reikšti ieškinius, turėdami vienintelį tikslą – išvengti pakartotinumo pasekmių vykstant procesams Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme.

86      Taigi Pirmosios instancijos teismo išvada, jog tam, kad Komisija galėtų atsižvelgti į pakartotinumą, pakanka, jog įmonė anksčiau buvo pripažinta kalta dėl tokio paties tipo pažeidimo, net jeigu teismas dar gali vykdyti sprendimo kontrolę, yra pagrįsta.

87      Ši išvada nepaneigiama ir tuomet, jei sprendimą, kuriuo remiantis vėlesniame sprendime buvo padidinta bauda už kitą pažeidimą, Europos Sąjungos teismas panaikina po to, kai priimamas vėlesnis sprendimas.

88      Tokiu atveju Komisija pagal EB 233 straipsnį privalėtų imtis reikalingų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, prireikus pakeisdama tą vėlesnio sprendimo dalį, kuria bauda padidinta dėl pakartotinumo.

89      Priešingai nei teigia apeliantė, ši sistema atitinka bendruosius gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo principus, nes taip nagrinėjamą aktą priėmusi institucija įpareigojama imtis reikiamų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti net ir tuo atveju, kai suinteresuotoji įmonė to neprašo, ir ji užkerta kelią ieškiniams, kuriais bylos tik vilkinamos.

90      Net jei, kaip teigia apeliantė ir Komisija, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 737 punkte nuspręsdamas, kad jei sprendimas, kuriuo remiantis vėlesniame sprendime bauda už kitą pažeidimą buvo padidinta dėl pakartotinumo, panaikinamas po to, kai šis vėlesnis sprendimas tampa galutinis, tai yra nauja faktinė aplinkybė, dėl kurios atnaujinamas ieškinio dėl antro sprendimo pateikimo terminas, dėl šios klaidos skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas, nes jo rezoliucinė dalis pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843, 58 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

91      Tai visų pirma matyti iš skundžiamo sprendimo 734–736 ir 739 punktų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik skundžiamo sprendimo 734 ir 736 punktuose suformuluotais ir šio sprendimo 81 punkte išdėstytais motyvais, bet skundžiamo sprendimo 735 punkte taip pat priminė, kad konkrečių pakartotinumo ypatybių vertinimas priklauso nuo to, kaip Komisija, naudodamasi savo diskrecija, vertina bylos aplinkybes. Be to, skundžiamo sprendimo 739 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad yra skirtumas tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thyssen Stahl prieš Komisiją (T‑141/94, Rink. p. II‑347) ir kurioje didžiausia pažeidimo dalis buvo padaryta prieš priimant pirmąjį sprendimą, o šioje byloje Lafarge ilgiau negu ketverius metus dalyvavo nagrinėjamame kartelyje po to, kai buvo priimtas Sprendimas 94/815, su kuriuo susijęs minėtas Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją.

92      Kalbant apie kaltinimą dėl tariamo bendrojo teisinio saugumo principo pažeidimo, svarbu pažymėti, kad apeliantė tik teigia, jog buvo padarytas toks pažeidimas, tačiau neįrodo, kaip konkrečiai šis principas buvo pažeistas.

93      Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad skundžiamo sprendimo 720 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 1998 m. gairių 2 punkte „Sunkinančios aplinkybės“ pateikiamas nebaigtinis aplinkybių sąrašas, kurioms esant gali būti padidinta pagrindinė bauda, pavyzdžiui, pakartotinumo atveju. Minėtame 2 punkte konkrečiai paminėti „pakartotiniai to paties pobūdžio tos pačios įmonės(-ių) pažeidimai“, tačiau nėra numatyta jokia sąlyga, susijusi su sprendimo, kuriuo konstatuotas ankstesnis pažeidimas, „galutiniu“ pobūdžiu. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisijos gairėmis atitinkamoms įmonėms suteikiamas teisinis saugumas, įtvirtinant metodiką, kurią Komisija taiko nustatydama pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų dydį (žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą, C‑266/06 P, 53 punktą).

94      Kalbant apie kaltinimą dėl tariamo bendrojo pažeidimų ir bausmių apibrėžtumo pagal įstatymą principo pažeidimo, reikia priminti, kad šis principas reikalauja, jog įstatyme būtų aiškiai apibrėžti pažeidimai ir už juos skiriamos bausmės (minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 39 punktas). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įstatymo aiškumas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos formuluotę, bet ir į esamoje bei paskelbtoje teismų praktikoje padarytus patikslinimus (šiuo klausimu žr. 1995 m. rugsėjo 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo G. prieš Prancūziją, Serija A Nr. 325-B, § 25). Be to, reikia pažymėti, jog tai, kad įstatymas suteikia diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei atsižvelgiant į nagrinėjamus teisėtus tikslus pakankamai aiškiai apibrėžta naudojimosi tokia diskrecija apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti tinkamą asmenų apsaugą nuo savivalės (1992 m. vasario 25 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją, Serija A Nr. 226, § 75).

95      Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad nors pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį Komisija turi didelę diskreciją, jos įgyvendinimas ribojamas joje nustatytais objektyviais kriterijais, kurių ši turi laikytis. Pavyzdžiui, pirma, galima skirti bauda turi apskaičiuojamą ir absoliučią ribą, todėl maksimalus baudos, kuri gali būti skirta konkrečiai įmonei, dydis gali būti nustatytas iš anksto. Antra, naudojimąsi šia diskrecija taip pat riboja elgesio taisyklės, kurias nusistatė pati Komisija pranešime dėl bendradarbiavimo ir gairėse. Be to, žinoma ir prieinama Komisijos administracinė praktika visiškai kontroliuojama Sąjungos teismo, kurio nusistovėjusi ir paskelbta praktika leido patikslinti neapibrėžtas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies sąvokas. Todėl apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį, o tuo, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudos, kurią Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio, nėra pažeidžiamas bausmių teisėtumo principas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą 50–55 punktus).

96      Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, antra penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis atmestina.

97      Iš to darytina išvada, kad turi būti atmestas visas penktasis apeliacinio skundo pagrindas.

 Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, padaryta padidinus pagrindinę baudą siekiant atgrasyti

Šalių argumentai

98      Apeliantė teigia, jog skundžiamo sprendimo 680–684 punktuose Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 81 straipsnį ir Reglamentą Nr. 17, konstatuodamas, kad Komisija turėjo teisę nuspręsti, jog reikia padidinti pagrindinę baudą, siekiant atgrasyti, dar apskaičiuodama pagrindinę baudą, o ne baigdama skaičiuoti visą baudą. Apeliantė mano, jog baudos, apskaičiuotos atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę bei į visas sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes, padidinimas atgrasymo tikslais priimtinas, tik jei paaiškėja, jog šios baudos nepakanka, kad įmonė ir visi ūkio subjektai būtų įtikinti pažeidimo sunkumu ir būtinybe jo nekartoti.

99      Apeliantė taip pat remiasi Komisijos pranešimu „Pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės“ (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės), pagal kurį būtinybė taikyti „specialų baudos padidinimą siekiant atgrasančio poveikio“ vertinama atsižvelgiant į galutinį baudos dydį, t. y. apskaičiavus pradinę baudą ir ją pakoregavus atsižvelgiant į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes.

100    Komisija pažymi, kad 2006 m. gairės šioje byloje nėra reikšmingos, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis 1998 m. gairėmis, kuriose numatyta, kad vertinant pažeidimo sunkumą galima atsižvelgti į įmonės dydį ir bendrus išteklius (1 punkto A dalis) prieš atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (1 punkto B dalis). Komisija gali keisti savo politiką baudų skyrimo už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus srityje. 1998 m. gairės ir 2006 m. gairės suformuluotos panašiai, nes jose Komisijai suteikiama galimybė apskaičiuojant baudas atsižvelgti į įmonių dydį ir bendrus išteklius. Be to, etapas, kuriuo atsižvelgiama į įmonės dydį, neturi reikšmės, nes baudos padidinimas šiuo pagrindu nepriklauso nuo galutinio baudos dydžio.

Teisingumo Teismo vertinimas

101    Kaip Pirmosios instancijos teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 657 punkte, pagrindinės baudos padidinimas 100 % dėl pažeidimo sunkumo grindžiamas būtinybe užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį, atsižvelgiant į Lafarge dydį ir bendrus išteklius.

102    Dėl atgrasymo sąvokos reikia priminti, jog tai yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką už EB 81 straipsnio pažeidimus paskirtų baudų, numatytų Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, tikslas – nubausti už neteisėtus atitinkamų įmonių veiksmus, taip pat atgrasyti tiek šias įmones, tiek kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Sąsaja tarp, viena vertus, įmonių dydžio ir bendrų išteklių ir, kita vertus, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį nenuginčijama. Todėl, apskaičiuodama baudą, Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 16 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

103    Lafarge neprieštarauja tam, kad siekiant užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį buvo atsižvelgta į jos dydį bei bendrus išteklius, bet kritikuoja dėl etapo, per kurį į šiuos veiksnius buvo atsižvelgta.

104    Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad atsižvelgimas į atitinkamos įmonės dydį ir bendrus išteklius, siekiant užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį, grindžiamas noru padaryti poveikį minėtai įmonei, nes sankcija neturi būti pernelyg menka, atsižvelgiant, be kita ko, į šios įmonės finansinę galią.

105    Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Pirmosios instancijos teismas galėjo pagrįstai manyti, jog dėl turimos bendros „didžiulės“ apyvartos, palyginti su kitų kartelio dalyvių apyvarta, įmonė galėtų lengviau surinkti reikalingas lėšas baudai sumokėti, o tai, siekiant pakankamai atgrasančio baudos poveikio, pateisina padidinimo koeficiento taikymą (žr. minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 18 punktą).

106    Šiuo atveju, kadangi bauda buvo apskaičiuota taikant padidinimo koeficientus, šių koeficientų taikymo eiliškumas neturėjo įtakos galutinei baudai, neatsižvelgiant į etapą, per kurį buvo taikomas atitinkamas padidinimo koeficientas.

107    Be to, reikia konstatuoti, kad Lafarge niekaip nepagrindė savo teiginio, jog jei bauda būtų nustatyta neatsižvelgiant į atgrasomajam poveikiui skirtą padidinimo koeficientą, ji būtų pakankama tokiam baudos poveikiui užtikrinti.

108    Galiausiai dėl apeliantės argumento, susijusio su 2006 m. gairėmis, reikia pabrėžti, kad, kaip teisingai pažymėjo Komisija, šios gairės nebuvo taikomos klostantis aplinkybėms, dėl kurių kilo šis ginčas.

109    Be to, reikia pažymėti, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti taikomas apskaičiuojant įmonei skirtiną baudą, vertinamas atsižvelgiant į daugelį aplinkybių, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 23 punktą). Taigi negalima atmesti galimybės, kad apskaičiavimo etapas, per kurį atsižvelgiama į atgrasymo veiksnį, gali būti reikšmingas turint omenyje kitus aspektus, į kuriuos atsižvelgiama vertinant minėtą veiksnį, nei atitinkamos įmonės dydis ir bendri ištekliai. Tačiau apeliantė neįrodė, kad taip yra šioje byloje.

110    Taigi šeštasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

111    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

112    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, kuri apeliaciniame procese taikoma pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Lafarge SA bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: prancūzų.