—

Prancūzų bendruomenės vyriausybės, atstovaujamos advokatų J. Sambon ir P. Reyniers,

—

Valonijos vyriausybės, atstovaujamos advokatų M. Uyttendaele, J.-M. Bricmont ir J. Sautois,

—

Flandrijos vyriausybės, atstovaujamos advokatų B. Staelens ir H. Gilliams,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir P. van Ginneken,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir J.-P. Keppenne,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 18, 39 ir 43 straipsnių bei 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 3 t., p. 3) bei iš dalies pakeisto 1999 m. vasario 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 307/99 (OL L 38, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 3 t., p. 335, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp kelių Belgijos Karalystės federacijos subjektų. Šis ginčas kilo tarp prancūzų bendruomenės vyriausybės bei Valonijos vyriausybės, iš vienos pusės, ir Flandrijos vyriausybės, iš kitos pusės, dėl draudimo pagal flamandų bendruomenės įtvirtintą asmenų, kurių savarankiškumas yra sumažėjęs dėl sunkios ir užsitęsusios negalios, slaugos draudimo sistemą sąlygų.

3

Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia jo taikymo sritį asmenų atžvilgiu ir joje nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims arba savarankiškai dirbantiems asmenims ir studentams, kuriems yra taikomi ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai arba asmenys be pilietybės ar pabėgėliai, gyvenantys kurios nors valstybės narės teritorijoje, bei jų šeimos nariams ir išlaikytiniams.“

4

Šio reglamento taikymo sritis rationae materiae apibrėžta 4 straipsnyje, išdėstytame taip:

„1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

2.   Šis reglamentas taip pat taikomas visoms bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios ar nesusijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko atsakomybe mokant 1 dalyje nurodytas išmokas.

<…>

2b   Šis reglamentas netaikomas valstybės narės teisės aktų nuostatoms dėl specialių neįmokinių išmokų, nurodytoms II priedo III skirsnyje, kurios galioja tik jos teritorijos daliai.

<…>“

5

Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnyje „Vienodų sąlygų taikymas“ numatyta:

„1.   Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis išmokomis, kaip ir valstybės piliečiai.“

6

Galiausiai šio reglamento 13 straipsnis nustato darbuotojams migrantams taikytinus teisės aktus socialinės apsaugos srityje. Jis išdėstytas taip:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje dalyje nustatytomis nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<…>“

7

1999 m. kovo 30 d. Flandrijos parlamento dekretu dėl slaugos draudimo organizavimo (Decreet houdende de organisatie van de zorgverzekering, 1999 m. gegužės 28 d.Moniteur belge, p. 19149, toliau – 1999 m. kovo 30 d. Dekretas) flamandų bendruomenė įtvirtino slaugos draudimo sistemą, skirtą pagerinti asmenų, kurių savarankiškumas yra sumažėjęs dėl sunkios ir užsitęsusios negalios, sveikatos būklę bei gyvenimo sąlygas. Pagal šią sistemą, laikantis tam tikrų sąlygų bei nustačius maksimalią sumą, suteikiama teisė į tam tikrų išlaidų, atsiradusių dėl sveikatos priežasčių sąlygotos priklausomybės būsenos, kaip antai pagalbos teikimo į namus išlaidos ar apdraustajam asmeniui reikalingos įrangos ir prekių įsigijimo išlaidos, padengimą iš draudimo kasos.

8

1999 m. kovo 30 d. Dekretas buvo keletą kartų pakeistas būtent atsižvelgus į Europos Bendrijų Komisijos pareikštus prieštaravimus, dėl kurių 2002 m. buvo pradėta pažeidimo procedūra. Komisija iš esmės ginčijo pirminėje šio dekreto redakcijoje įtvirtintos gyvenamosios vietos olandakalbiame ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione sąlygos, taikomos draudimui pagal šią slaugos draudimo sistemą bei joje numatytų išmokų išmokėjimui, atitiktį Reglamentui Nr. 1408/71.

9

Taigi gyvenamosios vietos kriterijus buvo pakeistas 2004 m. balandžio 30 d. Flandrijos parlamento dekretu, iš dalies keičiančiu 1999 m. kovo 30 d. Dekretą dėl slaugos draudimo organizavimo (Decreet van de Vlaamse Gemeenschap houdende wijziging van het decreet van 30 maart 1999 houdende de organisatie van de zorgverzekering, 2004 m. birželio 9 d.Moniteur Belge, p. 43593, toliau – 2004 m. balandžio 30 d. Dekretas). Šis dekretas, įsigaliojęs atgaline data nuo 2001 m. spalio 1 d., iš esmės išplėtė slaugos draudimo sistemos taikymo apimtį asmenų atžvilgiu, įtraukdamas darbuotojus, dirbančius šiuose regionuose ir gyvenančius kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje. Tačiau į šią taikymo sritį nebuvo įtraukti šiuose regionuose gyvenantys asmenys, kuriems taikoma kitos valstybės narės socialinio draudimo sistema. Priėmus šiuos pakeitimus, 2006 m. balandžio 4 d. Komisija nusprendė nutraukti pradėtą procedūrą dėl pažeidimo.

10

1999 m. kovo 30 d. Dekreto, iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 30 d. Dekretu, 4 straipsnyje asmenų, privalomai ar savanoriškai draudžiamų pagal slaugos draudimo sistemą, kategorijos apibrėžtos taip:

„1.   Kiekvienas asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra olandakalbiame regione, privalomai draudžiamas vienoje iš šiuo dekretu įgaliotų slaugos draudimo kasų.

<…>

2.   Kiekvienas asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, gali savanoriškai apsidrausti vienoje iš šiuo dekretu įgaliotų slaugos draudimo kasų.

2a.   Šis dekretas netaikomas bet kuriam 1 ir 2 dalyse nurodytam asmeniui, kuriam, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 <…> taisyklėmis dėl taikytinos teisės, taikoma kitos Europos Sąjungos arba Europos ekonominės erdvės valstybės narės socialinės apsaugos sistema.

2b.   Kiekvienas Belgijoje negyvenantis asmuo, kuriam dėl darbo olandakalbio regione ir pagal Reglamento Nr. 1408/71 <…> taisykles dėl taikytinos teisės taikoma Belgijos socialinės apsaugos sistema, turi būti apdraustas vienoje iš šiuo dekretu įgaliotų slaugos draudimo kasų. Šio dekreto nuostatos dėl 1 dalyje nurodytų asmenų taikomos pagal analogiją.

Kiekvienas Belgijoje negyvenantis asmuo, kuriam dėl darbo olandakalbio regione ir pagal Reglamento Nr. 1408/71 <…> taisykles dėl taikytinos teisės taikoma Belgijos socialinės apsaugos sistema, gali savanoriškai apsidrausti vienoje iš šiuo dekretu įgaliotų slaugos draudimo kasų. Šio dekreto nuostatos dėl 2 dalyje nurodytų asmenų taikomos pagal analogiją.“

11

1999 m. kovo 30 d. Dekreto, kurį paskutinį kartą iš dalies pakeitė 2005 m. lapkričio 25 d. Flandrijos parlamento dekretas, iš dalies keičiantis 1999 m. kovo 30 d. Dekretą dėl slaugos draudimo organizavimo (Decreet van de Vlaamse Gemeenschap houdende wijziging van het decreet van 30 maart 1999 houdende de organisatie van de zorgverzekering, 2006 m. sausio 12 d.Moniteur belge, p. 2153), taip pat įsigaliojęs atgaline data nuo 2001 m. spalio 1 d., 5 straipsnyje įtvirtintos išlaidų padengimo iš slaugos draudimo sistemos sąlygos:

„Sistema besinaudojantis asmuo iš slaugos draudimo kasos gali pareikalauti padengti patirtas nemedicininės pagalbos ir paslaugų teikimo išlaidas, jeigu įvykdo šias sąlygas:

<…>

<…>“.

12

Ši byla buvo iškelta vyriausybėms, ieškovėms pagrindinėje byloje, pareiškus trečiąjį ieškinį dėl 1999 m. kovo 30 d. Dekreto panaikinimo. Cour d’arbitrage pirmąjį ieškinį atmetė iš dalies, o antrąjį – visiškai. Nagrinėdamas šias ankstesnes bylas Cour d’arbitrage2001 m. kovo 13 d. Sprendime Nr. 33/2001 patikslino, kad šiuo dekretu įtvirtinta slaugos draudimo sistema priskirtina „pagalbai asmenims“, o tai pagal Belgijos Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį yra sritis, priskirtina bendruomenių kompetencijai, taigi nebuvo kėsinamasi į išimtinę federacinės valstybės kompetenciją socialinės apsaugos srityje.

13

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinė byla susijusi su 1999 m. kovo 30 d. Dekreto redakcijos, išdėstytos 2004 m. balandžio 30 d. Dekretu (toliau – iš dalies pakeistas 1999 m. kovo 30 d. Dekretas), 4 straipsniu. Ieškovės, vyriausybės, 2004 m. gruodžio 10 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštame ieškinyje konkrečiai rėmėsi Reglamento Nr. 1408/71 ir įvairių EB sutarties nuostatų pažeidimais. Jos tvirtino, kad asmenų, dirbančių olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, bet gyvenančių už šių dviejų regionų ribų esančioje nacionalinės teritorijoje, neįtraukimas į šią sistemą yra laisvą asmenų judėjimą ribojanti priemonė.

14

Tokiomis aplinkybėmis Cour d’arbitrage nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar išmokos, išmokėtos remiantis sistema, kaip antai 1999 m. kovo 30 d. Dekretu įtvirtinta slaugos draudimo sistema, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo rationae materiae sritį.

16

Norint atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, skirtumas tarp išmokų, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, ir į ją patenkančių išmokų, iš esmės priklauso nuo kiekvieną išmoką sudarančių elementų, būtent nuo jos galutinio tikslo ir skyrimo sąlygų, o ne nuo aplinkybės, ar ši išmoka pagal nacionalinės teisės aktus pripažįstama socialinės apsaugos išmoka (žr. ypač 1985 m. kovo 27 d. Sprendimo Hoeckx, 249/83, Rink. p. 973, 11 punktą; 1993 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-111/91, Rink. p. I-817, 28 punktą ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Celozzi, C-332/05, Rink. p. I-563, 16 punktą).

17

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai, pirma, ji suteikiama gavėjams remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai, antra, ji susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių (žr. ypač minėtų sprendimų Hoeckx 12–14 punktus; Komisija prieš Liuksemburgą 29 punktą ir Celozzi 17 punktą).

18

Kaip matyti iš visų Teisingumo Teismui pateiktų paaiškinimų, pagrindinėje byloje neginčijama, kad 1999 m. kovo 30 d. Dekretu įtvirtinta slaugos draudimo sistema šias sąlygas atitinka.

19

Iš tiesų, viena vertus, kaip matyti iš šio dekreto nuostatų, pagal tokią sistemą objektyviai bei remiantis teisės aktais apibrėžta situacija suteikiama teisė į išlaidų, atsiradusių dėl teikiamų nemedicininės pagalbos ir paslaugų asmenims, kurių savarankiškumas yra sumažėjęs dėl užsitęsusios ir sunkios negalios, padengimą iš slaugos draudimo kasos.

20

Kita vertus, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad išmokos, kuriomis siekiama pagerinti asmenų, kuriems reikalinga slauga, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, sveikatos būklę ir gyvenimą, iš esmės skirtos sveikatos draudimo išmokoms papildyti ir turi būti laikomos „ligos išmokomis“ Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 5 d. SprendimoMolenaar, C-160/96, Rink. p. I-843, 22–24 punktus; 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Jauch, C-215/99, Rink. p. I-1901, 28 punktą ir 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Hosse, C-286/03, Rink. p. I-1771, 38 punktą).

21

Be to, kaip nurodo Valonijos vyriausybė, slaugos draudimas negali nepatekti į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį remiantis jo 4 straipsnio 2b dalimi, numatančia tam tikras neįmokines išmokas, jeigu jas reglamentuojančios nacionalinės teisės nuostatos taikomos tik valstybės narės teritorijos dalyje.

22

Iš tiesų priešingai nei reikalaujama pagal šio 4 straipsnio 2b dalyje įtvirtintas leidžiančias nukrypti nuostatas, pagrindinėje byloje nagrinėjama slaugos draudimo sistema yra įmokinė, nes ji bent jau iš dalies finansuojama iš apdraustųjų asmenų įmokų, o tokia sistema neminima Reglamento Nr. 1408/71 II priedo III skyriuje.

23

Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokios išmokos, kokios mokamos iš dalies pakeistu 1999 m. kovo 30 d. Dekretu įtvirtintos slaugos draudimo sistemos pagrindu, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 rationae materiae taikymo sritį.

24

Šiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 18, 39 ir 43 straipsnius arba Reglamentą Nr. 1408/71 reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės federacijos subjekto teisės aktus, pagal kuriuos leidžiama apsidrausti pagal sistemą, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama slaugos draudimo sistema, ir gauti joje numatytas išmokas tik šio subjekto kompetencijai priskirtinoje teritorijoje gyvenantiems asmenims, taip pat šioje teritorijoje dirbantiems, bet kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims, neįtraukiant šio subjekto teritorijoje teisėtai dirbančių, bet kitame šios valstybės federacijos subjekte gyvenančių asmenų.

25

Pirmiausia Flandrijos vyriausybė tvirtina, kad šie klausimai sprendimo pagrindinėje byloje priėmimui nėra nei naudingi, nei būtini, todėl juos reikia pripažinti nepriimtinus.

26

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovės, vyriausybės, prieštaravo šiai įtvirtintai slaugos draudimo sistemai ginčydamos flamandų bendruomenės kompetenciją toje srityje, o pagal jų antrajame ir trečiajame klausimuose nurodytą Bendrijos teisės aiškinimą būtų gautas atvirkštinis rezultatas, t. y. nagrinėjamos slaugos draudimo išmokos būtų išplėstos ir prancūzakalbiame regione gyvenančių asmenų atžvilgiu.

27

Be to, Flandrijos vyriausybės manymu, Cour d’arbitrage jau atsakė į šiuos klausimus sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes nusprendė, kad, atsižvelgus į nagrinėjamų išmokų dydį ir jų sukeliamas ribotas pasekmes, pagrindinėje byloje nagrinėjama slaugos draudimo sistema nepažeidžia išimtinių federalinės valdžios institucijų įgaliojimų Belgijos ekonominės sąjungos srityje. Todėl remiantis tomis pačiomis priežastimis tokia sistema negali riboti laisvo asmenų judėjimo Sutarties prasme.

28

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti, ar jo sprendimui būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, jeigu pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą (žr. ypač 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C-379/98, Rink. p. I-2099, 38 punktą; 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimo Korhonen ir kt., C-18/01, Rink. p. I-5321, 19 punktą ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Asemfo, C-295/05, Rink. p. I-2999, 30 punktą).

29

Iš to išplaukia, kad nacionalinio teismo pateiktų prejudicinių klausimų svarbos prezumpcija gali būti paneigiama tik išimtiniais atvejais, o būtent jei akivaizdu, kad prašomas šiuose klausimuose nurodytų Bendrijos teisės normų išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku (žr. ypač 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 61 punktą ir 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Beck ir Bergdorf, C-355/97, Rink. p. I-4977, 22 punktą).

30

Vis dėlto taip nėra pagrindinės bylos atveju. Iš tiesų pakanka konstatuoti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, jog atsakymai į Cour d’arbitrage pateiktus antrąjį ir trečiąjį klausimus jam yra naudingi siekiant nustatyti, ar gyvenamosios vietos sąlyga, taikoma draudimui pagal slaugos draudimo sistemą, pažeidžia, kaip tvirtina vyriausybės, ieškovės pagrindinėje byloje, tam tikras Bendrijos teisės nuostatas laisvo asmenų judėjimo srityje.

31

Todėl antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus reikia pripažinti priimtinus.

32

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Flandrijos vyriausybė teigia, jog šie klausimai susiję tik su visiškai su Bendrijos teise nesusijusia išimtinai valstybės vidaus situacija, t. y. situacija, atsiradusia iš dalies pakeisto 1999 m. kovo 30 d. Dekreto netaikant asmenims, gyvenantiems ir dirbantiems Belgijoje.

33

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties normos laisvo asmenų judėjimo srityje ir jų įgyvendinimui priimti aktai negali būti taikomi veiklai, neturinčiai jokių sąsajų su kuria nors iš Bendrijos teisės reglamentuojamų situacijų ir kurios visi svarbūs elementai apsiriboja viena valstybe nare (žr. ypač, kiek tai susiję su įsisteigimo laisve ir laisvu darbuotojų judėjimu, 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Gauchard, 20/87, Rink. p. 4879, 12 ir 13 punktus, taip pat 1999 m. sausio 26 d. Sprendimo Terhoeve, C-18/95, Rink. p. I-345, 26 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Tas pats pasakytina ir apie Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas (šiuo klausimu žr. 1992 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Petit, C-153/91, Rink. p. I-4973, 10 punktą ir 2001 m. spalio 11 d. Sprendimo Khalil ir kt., C-95/99–C-98/99 ir C-180/99, Rink. p. I-7413, 70 punktą).

34

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs, kad visi Bendrijos piliečiai, nepaisant jų gyvenamosios vietos ir pilietybės, kurie pasinaudojo teise laisvai judėti ir vykdė profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje, patenka į minėtų nuostatų taikymo sritį (ypač šiuo klausimu žr. 1994 m. vasario 23 d. Spredimo Scholz, C-419/92, Rink. p. I-505, 9 punktą; minėto sprendimo Terhoeve 27 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Hartmann, C-212/05, Rink. p. I-6303, 17 punktą).

35

Šiuo atveju neginčytina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrajame ir trečiajame pateiktuose klausimuose nurodyti visi asmenys, dirbantys olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, nesvarbu, ar jie yra pasinaudoję viena iš Sutartyje numatytų pagrindinių laisvių, kurie dėl to, kad gyvena už šių dviejų regionų ribų esančioje nacionalinės teritorijos dalyje, negali pasinaudoti pagrindinėje byloje nagrinėjama slaugos draudimo sistema.

36

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgus į šio sprendimo 32 ir 33 punktuose primintus principus, reikia išskirti dviejų rūšių situacijas.

37

Viena vertus, taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus į slaugos draudimo sistemą neįtraukiami olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione dirbantys Belgijos piliečiai, gyvenantys prancūzakalbiame ar vokiečiakalbiame regione, kurie niekada nesinaudojo laisve judėti Europos Bendrijoje.

38

Reikia pripažinti, kad Bendrijos teisė tokioms išimtinai valstybės vidaus situacijoms netaikytina.

39

Priešingai nei teigia prancūzų bendruomenės vyriausybė, tokia išvada neprieštarauja EB 17 straipsnyje įtvirtintam Sąjungos pilietybės principui, kuris, remiantis EB 18 straipsniu, konkrečiai apima kiekvieno Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Iš tiesų Teisingumo Teismas keletą kartų yra nusprendęs, jog EB 17 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos pilietybe nesiekiama išplėsti Sutarties ratione materiae taikymo srities visiškai su Bendrijos teise nesusijusioms vidaus situacijoms (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo Uecker ir Jacquet, C-64/96 ir C-65/96, Rink. p. I-3171, 23 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Garcia Avello, C-148/02, Rink. p. I-11613, 26 punktą ir 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Schempp, C-403/03, Rink. p. I-6421, 20 punktą).

40

Vis dėlto reikia pažymėti, kad Bendrijos teisės aiškinimas gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, taip pat išimtinai valstybės vidaus situacijų atžvilgiu, pavyzdžiui, tuo atveju, jei atitinkamos valstybės narės nacionalinė teisė numatytų, kad kiekvienas jos pilietis naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis, kokias kitos valstybės narės piliečiui minėto teismo pripažintoje panašioje situacijoje suteiktų Bendrijos teisė (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 17 d. Nutarties Mauri, C-250/03, Rink. p. I-1267, 21 punktą ir 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 29 punktą).

41

Kita vertus, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus į slaugos draudimo sistemą taip pat gali būti neįtraukti pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys, kuriems taikoma Bendrijos teisė, t. y. kitų valstybių narių nei Belgijos Karalystės piliečiai, dirbantys olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, bet gyvenantys kitoje nacionalinės teritorijos dalyje, ir Belgijos piliečiai, kurių situacija yra tokia pati ir kurie pasinaudojo teise į laisvą judėjimą.

42

Kiek tai susiję su šia antrąja darbuotojų kategorija, reikia išnagrinėti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomos išaiškinti Bendrijos teisės nuostatos draudžia teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, jeigu jie taikomi kitų nei Belgijos Karalystė valstybių narių piliečiams ar teise laisvai judėti Europos Bendrijoje pasinaudojusiems Belgijos piliečiams.

43

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad nors valstybės narės išsaugo įgaliojimus socialinės apsaugos sistemų organizavimo srityje, vis dėlto naudodamosi šiais įgaliojimais jos privalo laikytis Bendrijos teisės, ypač Sutarties nuostatų laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo teisės srityje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Terhoeve 34 ir 35 punktus bei 2000 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Elsen, C-135/99, Rink. p. I-10409, 33 punktą).

44

Taip pat iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Bendrijos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Bendrijos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (1988 m. liepos 7 d. Sprendimo Wolf ir kt., 154/87 ir 155/87, Rink. p. 3897, 13 punktas; minėto sprendimo Terhoeve 37 punktas ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-318/05, Rink. p. I-6957, 114 punktas). Šiomis aplinkybėmis valstybių narių piliečiai turi specialią tiesiogiai Sutarties jiems suteikiamą teisę išvykti iš savo kilmės valstybės ir atvykti į kitos valstybės narės teritoriją bei joje apsigyventi siekiant verstis ekonomine veikla (žr. ypač minėtų sprendimų Bosman 95 punktą ir Terhoeve 38 punktą).

45

Taigi EB 39 ir 43 straipsniai draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Bendrijos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C-19/92, Rink. p. I-1663, 32 punktą; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Burbaud, C-285/01, Rink. p. I-8219, 95 punktą ir 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo CaixaBank France, C-442/02, Rink. p. I-8961, 11 punktą).

46

Atsižvelgus į šiuos principus, priemonės, dėl kurių savo teise laisvai judėti pasinaudoję darbuotojai prarastų socialinės apsaugos lengvatas, užtikrintas jiems vienos valstybės narės teisės aktais, buvo pripažintos kliūtimi (žr. ypač 1993 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Lepore ir Scamuffa, C-45/92 ir C-46/92, Rink. p. I-6497, 21 punktą; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo van Munster, C-165/91, Rink. p. I-4661, 27 punktą ir minėto sprendimo Hosse 24 punktą).

47

Taigi teisės aktai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, gali sukelti tokias ribojančias pasekmes, nes jais draudimui pagal slaugos draudimo sistemą nustatoma gyvenamosios vietos arba ribotoje nacionalinės teritorijos dalyje, t. y. olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, arba kitoje valstybėje narėje sąlyga.

48

Iš tiesų darbuotojai migrantai, dirbantys arba ketinantys dirbti pagal darbo sutartį ar savarankiškai viename iš šių dviejų regionų, galėtų būti atgrasomi nuo naudojimosi laisve judėti ir išvykti iš savo kilmės valstybės narės siekiant apsigyventi Belgijoje, nes apsigyvenę tam tikrose Belgijos teritorijos dalyse jie prarastų galimybę pasinaudoti išmokomis, kurias kitu atveju būtų galėję gauti. Kitaip sakant, tai, kad atitinkami pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys patenka į tokią situaciją, jog jie arba netenka galimybės pasinaudoti slaugos draudimu, arba ribojamas jų naujos gyvenamosios vietos pasirinkimas, mažų mažiausiai kliudo pasinaudoti EB 39 ir 43 straipsniais suteikiamomis teisėmis.

49

Šiuo atžvilgiu, priešingai nei iš esmės teigia Flandrijos vyriausybė, tai, kad nagrinėjamas atskyrimas grindžiamas vien gyvenamąja vieta nacionalinėje teritorijoje, o ne kuria nors sąlyga dėl pilietybės, neturi reikšmės, nes juo daromas vienodas poveikis visiems pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims, gyvenantiems Belgijoje.

50

Iš tiesų tam, kad priemonė būtų pripažinta ribojanti laisvą judėjimą, nebūtina, kad ji būtų grindžiama atitinkamų asmenų pilietybe ar kad dėl jos į palankią padėtį patektų visi nacionaliniai darbuotojai arba į nepalankią padėtį patektų tik kitų valstybių narių piliečiai, o ne nacionaliniai darbuotojai (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Angonese, C-281/98, Rink. p. I-4139, 41 punktą ir 2003 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-388/01, Rink. p. I-721, 14 punktą). Pakanka, kad priemonė būtų palankesnė tam tikroms asmenų, dirbančių atitinkamoje valstybėje narėje, kategorijoms, kaip tai buvo padaryta pagrindinėje byloje nagrinėjama slaugos draudimo sistema (pagal analogiją laisvo paslaugų teikimo srityje žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-353/89, Rink. p. I-4069, 25 punktą ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C-250/06, Rink. p. I-11135, 37 punktą).

51

Be to, kaip generalinė advokatė nurodė išvados 64–67 punktuose, pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų sukeliamos ribojančios pasekmės negali būti laikomos pernelyg atsitiktinėmis ir netiesioginėmis, kad jų nebūtų galima pripažinti EB 39 ir 43 straipsniams prieštaraujančia kliūtimi. Skirtingai nuo bylos, kurioje 2000 m. sausio 27 d. priimtas sprendimas Graf (C-190/98, Rink. p. I-493), kuriuo posėdyje rėmėsi Flandrijos vyriausybė, galimybė pasinaudoti nagrinėjamu slaugos draudimu priklauso ne nuo pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančiam asmeniui ateityje įvyksiančio hipotetinio įvykio, o nuo sąlygos, iš esmės susijusios su naudojimusi teise laisvai judėti, t. y. su naujos gyvenamosios vietos pasirinkimu.

52

Be to, kalbant apie Flandrijos vyriausybės argumentavimą, jog bet kuriuo atveju šie teisės aktai, atsižvelgus į ribotą nagrinėjamų išmokų dydį ir ribotą suinteresuotųjų asmenų skaičių, laisvam judėjimui gali sukelti tik nedidelį poveikį, pakanka nurodyti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties straipsniai laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityje yra pagrindinės Bendrijos nuostatos ir kad draudžiama net mažiausia kliūtis šiai laisvei (žr. ypač 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Corsica Ferries France, C-49/89, Rink. p. 4441, 8 punktą ir 2000 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-169/98, Rink. p. I-1049, 46 punktą).

53

Bet kuriuo atveju, atsižvelgus į tokius reiškinius kaip gyventojų senėjimas, negalima atmesti to, jog atitinkami teise laisvai judėti besinaudojantys asmenys atsižvelgs į galimybę pasinaudoti išmokomis, kaip antai suteikiamos pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą slaugos draudimo sistemą.

54

Iš to išplaukia, jog nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, sudaro kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui ir įsisteigimo laisvei, o tai iš esmės draudžia EB 39 ir 43 straipsniai.

55

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti Sutarties garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jei jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga pasiekti minėtą tikslą (žr. ypač 2004 m. kovo 11 d. Sprendimo de Lasteyrie du Saillant, C-9/02, Rink. p. I-2409, 49 punktą ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Švediją, C-104/06, Rink. p. I-671, 25 punktą).

56

Vis dėlto nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotoje bylos medžiagoje, nei Flandrijos vyriausybės pastabose nėra įrodymų, pateisinančių tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo slaugos draudimo taikymo tikslais asmenims, dirbantiems olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, taikoma gyvenamosios vietos viename šių regionų arba kitoje valstybėje narėje sąlyga.

57

Šiuo atžvilgiu Flandrijos vyriausybė remiasi vien su įgaliojimų padalijimu Belgijos valstybės federacijos struktūroje susijusiais reikalavimais, o būtent tuo, kad flamandų bendruomenė negali naudotis jokiais įgaliojimais slaugos draudimo srityje asmenų, gyvenančių kitų Belgijos Karalystės kalbinių bendruomenių teritorijose, atžvilgiu.

58

Vis dėlto tokiam argumentavimui negalima pritarti. Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 101–103 punktuose bei Komisija, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybės narės valdžios institucija negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, praktika ar situacijomis, įskaitant ir išplaukiančias iš šios valstybės konstitucinės santvarkos, siekdama pateisinti iš Bendrijos teisės kylančių įsipareigojimų nevykdymą (žr. ypač 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-87/02, Rink. p. I-5975, 38 punktą ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-102/06, 9 punktą).

59

Todėl reikia pripažinti, kad EB 39 ir 43 straipsniai draudžia tokią gyvenamosios vietos sąlygą, kokia įtvirtinta iš dalies pakeistame 1999 m. kovo 30 d. Dekrete. Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo tirti galimo Reglamento Nr. 1408/71, o būtent jo 3 straipsnio 1 dalies, pažeidimo (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Terhoeve 41 punktą). Taip pat nereikia pateikti nuomonės ir dėl to, ar egzistuoja apribojimas, kurį galėtų drausti EB 18 straipsnis, nes EB 39 ir 43 straipsniai yra speciali jo išraiška, kiek tai susiję su laisvu darbuotojų judėjimu ir įsisteigimo laisve.

60

Atsižvelgus į visa, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad EB 39 ir 43 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės federacijos subjekto teisės aktus, šiuo atveju reglamentuojančius slaugos draudimą, įtvirtintą iš dalies pakeistu 1999 m. kovo 30 d. Flamandų bendruomenės dekretu, pagal kuriuos apsidrausti socialiniu draudimu ir naudotis juo teikiamomis išmokomis leidžiama tik asmenims, gyvenantiems šio subjekto kompetencijai priskirtinoje teritorijoje arba dirbantiems toje teritorijoje, bet gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, nes toks apribojimas daro poveikį kitų valstybių narių piliečiams arba savo teise į laisvą judėjimą Europos Bendrijoje pasinaudojusiems šios valstybės piliečiams.

61

Ketvirtasis klausimas susijęs su pasekmėmis, kilsiančiomis nacionaliniam teismui konstatavus, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai neatitinka Bendrijos teisės, o dėl to, šio teismo manymu, būtų atkurta sistema, galiojusi iki 2004 m. balandžio 30 d. Dekreto. Konkrečiai jis klausia, ar EB 18, 39 ir 43 straipsniai draudžia sistemą, pagal kurią slaugos draudimu gali apsidrausti tik asmenys, gyvenantys olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione.

62

Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, jog atsakant į antrąjį ir trečiąjį klausimus šio sprendimo 47–59 punktuose pateikti argumentai a fortiori taikomi teisės aktams, kuriuose įtvirtintas papildomas apribojimas, palyginti su po 2004 m. balandžio 30 d. Dekreto priėmimo taikoma sistema, nes į šių teisės aktų taikymo sritį neįtraukti asmenys, dirbantys olandakalbiame regione ar dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione, bet gyvenantys už šių dviejų regionų ribų, įskaitant ir kitoje valstybėje narėje gyvenančius asmenis.

63

Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad EB 39 ir 43 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės federacijos subjekto teisės aktus, kuriais apsidrausti socialiniu draudimu ir naudotis juo teikiamomis išmokomis leidžiama tik šio subjekto teritorijoje gyvenantiems asmenimis, nes toks apribojimas daro poveikį šio subjekto teritorijoje dirbantiems kitų valstybių narių piliečiams arba savo teise į laisvą judėjimą Europos Bendrijoje pasinaudojusiems šios valstybės piliečiams.

64

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: